Dėl Nacionalinės neįgaliųjų

Nutarimas

paskelbtas: Žin., 2002, Nr. 57-2335

Neoficialus nutarimo tekstas

Lietuvos

Respublikos Vyriausybė

nutarimas

2002 m. birželio 7 d. Nr. 850

Vilnius

Nauja

nutarimo redakcija

Nr.

227, 2010-03-03,

Žin., 2010, Nr. 29-1345 (2010-03-13)

Dėl Nacionalinės neįgaliųjų

socialinės integracijos

2010–2012 metų programos patvirtinimo

Lietuvos

Respublikos Vyriausybė nutaria

1.

Patvirtinti Nacionalinę neįgaliųjų socialinės integracijos 2010–2012 metų

programą (pridedama).

2.

Pavesti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai patvirtinti Nacionalinės

neįgaliųjų socialinės integracijos 2010–2012 metų programos įgyvendinimo

priemonių planą.

3.

Rekomenduoti Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai ir

savivaldybėms dalyvauti įgyvendinant šiuo nutarimu patvirtintą programą.“

Ministras Pirmininkas Andrius

Kubilius

Socialinės apsaugos ir darbo

ministras Donatas Jankauskas

____________________

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2002 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. 850

(Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2010 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 227

redakcija)

Nacionalinė neįgaliųjų

socialinės integracijos 2010–2012 metų programA

I.

Bendrosios nuostatos

1.

Nacionalinės neįgaliųjų socialinės integracijos

2010–2012 metų programos (toliau – Programa) paskirtis – veiksmingai plėtoti

neįgaliųjų socialinės integracijos procesą ir užtikrinti nacionalinių bei

tarptautinių teisės aktų, nustatančių neįgaliųjų socialinę integraciją,

nuostatų įgyvendinimą.

2.

Programa parengta atsižvelgiant į

2.1. Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2008–2012 metų programos įgyvendinimo priemonių,

patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 189 (Žin., 2009, Nr. 33-1268),

3 lentelės ,,Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008–2012 metų veiklos

strategijos nuostatų įgyvendinimo priemonės“ 1246 punktą;

2.2.

Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės

integracijos įstatymą (Žin., 1991, Nr. 36-969;

2004, Nr. 83-2983);

2.3.

Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymą

(Žin., 2003, Nr. 114-5115;

2008, Nr. 76-2998);

2.4.

Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendaciją

valstybėms narėms dėl Europos Tarybos veiksmų plano skatinti neįgaliųjų teises

ir visapusį dalyvavimą visuomenėje: neįgaliųjų gyvenimo kokybės gerinimas

Europoje 2006–2015 metais (toliau – Europos veiksmų planas);

2.5. Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją (toliau –

Neįgaliųjų teisių konvencija);

2.6. Nacionalinę

darnaus vystymosi strategiją, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1160 ,,Dėl Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos

patvirtinimo ir įgyvendinimo“ (Žin., 2003, Nr. 89-4029).

II.

aplinkos analizė

3.

Lietuvoje neįgaliųjų skaičius nuolat didėja.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2008 metais netekto

darbingumo (invalidumo) pensijas ar išmokas gavo 258,8 tūkst. asmenų, t. y.

apie 7 procentai visų Lietuvos gyventojų. 2008 metais šių asmenų skaičius,

palyginti su 2007 metais, padidėjo 2,2 procento. Didžiausią dalį neįgaliųjų

2008 metais sudarė asmenys, kuriems nustatytas 30–40 procentų arba jam

prilygintas darbingumo lygis – 159 tūkst., t. y. 62 procentai visų neįgaliųjų.

Sunkiausią negalią turinčių asmenų, kuriems nustatytas 0–25 procentų arba jam

prilygintas darbingumo lygis, 2008 metais buvo 33,6 tūkst., tai sudarė 13

procentų visų neįgaliųjų. Asmenų, kuriems nustatytas 45–55 procentų arba jam

prilygintas darbingumo lygis, buvo 50,3 tūkst., arba 19 procentų visų

neįgaliųjų. Neįgalios moterys, gaunančios valstybinio socialinio draudimo

netekto darbingumo (invalidumo) pensijas, 2008 metais sudarė apie 54 procentus

visų šias pensijas gaunančių asmenų. Darbingo amžiaus asmenys sudarė apie 65

procentus neįgaliųjų.

2008 metais skaičius vaikų, kuriems nustatytas

neįgalumo lygis, palyginti su 2007 metais, šiek tiek padidėjo ir 2008

metais jų buvo 15,8 tūkst., arba 6 procentai visų asmenų, kurie pripažinti

neįgaliais. Pagrindinė vaikų neįgalumo priežastis – psichikos ir elgesio

sutrikimai, nervų sistemos ir jutimo organų ligos.

Europoje neįgalieji sudaro apie 10–15 procentų visų

gyventojų. Dėl ilgėjančios gyvenimo trukmės neįgaliųjų daugės. Pagrindinės

neįgalumo priežastys yra ligos, nelaimingi atsitikimai ir neįgalumą

sukeliančios būklės dėl amžiaus. Lietuvoje asmenys dažniausiai pripažįstami

neįgaliaisiais dėl kraujotakos sistemos, jungiamojo audinio, taip pat skeleto

ir raumenų sistemos ligų bei piktybinių navikų.

4. Šeima. Pagal Neįgaliųjų teisių konvencijos 23 straipsnį

šalys turi imtis atitinkamų veiksmingų priemonių, kad neįgalieji nebūtų

diskriminuojami klausimais, susijusiais su santuoka, šeima, globa, rūpyba;

užtikrinti neįgaliųjų teises ir įsipareigojimus, neįgaliems vaikams suteikti

lygias teises gyventi šeimoje. Siekdamos įgyvendinti šias teises ir užkirsti

kelią neįgalių vaikų slėpimui, palikimui, izoliavimui ir vengimui prižiūrėti,

valstybės įsipareigoja teikti ankstyvą ir išsamią informaciją, paslaugas ir

paramą šeimoms. Šeima, kurioje gyvena neįgalusis (suaugęs ar vaikas), patenka į

socialinės atskirties rizikos grupę, kurios atskirtis, atsižvelgiant

į laikotarpį ir kultūrinį kontekstą, įgauna naujų formų ir kinta. Neįgalųjį

auginantiems, prižiūrintiems, slaugantiems šeimos nariams sunku derinti šeimos

gyvenimą ir profesinį užimtumą. Dėl pagalbos stokos dažnai vienas iš tėvų ar

globėjų negali dirbti, mažėja šeimos pajamos, didėja šeimos socialinė

atskirtis. Daug metų prižiūrėję ar slaugę neįgaliuosius, turinčius sunkią

negalią, šeimos nariai negali grįžti į darbo rinką, o dažnai ir patys praranda

sveikatą.

Galima

teigti, kad Lietuvoje yra apie 15 tūkst. šeimų, auginančių neįgalius vaikus

namuose. Būtina, kad gimus neįgaliam

vaikui tėvai gautų išsamią informaciją apie vaiko negalią ar ligą, apie

institucijas, kuriose galima gauti reikiamą pagalbą. Šeima turi būti rengiama

vaiko išėjimui į visuomenę, o visuomenė dar mažai informuota ir nepasirengusi

bendrauti su tokiomis šeimomis ir jas priimti. Daugelis tėvų nenori palikti

neįgalių vaikų globos įstaigose, tačiau stokojant bendruomeninių paslaugų ir

socialinių darbuotojų pagalbos namuose, esant ribotoms galimybėms neįgalius

vaikus integruoti į bendrojo lavinimo mokyklas pagal gyvenamąją vietą, tėvai

neretai neturi kito pasirinkimo, kaip patikėti tokio vaiko priežiūrą

stacionariai globos įstaigai.

Neįgalios moterys ir mergaitės sudaro 55

procentus šalyje gyvenančių neįgaliųjų. Būtina siekti, kad neįgalios moterys ir mergaitės nebūtų diskriminuojamos

tiek šeimoje, tiek už jos ribų ir, derinant šeimos ir darbo įsipareigojimus,

nebūtų ribojamas jų dalyvavimas visuomenės gyvenime. Neįgaliųjų teisių

konvencijos 6 straipsnis ragina šalis imtis priemonių, kurios užtikrintų

neįgalioms moterims ir mergaitėms visas žmogaus teises ir pagrindines laisves.

5.

Gyvenimas bendruomenėje. Pagal Neįgaliųjų teisių konvencijos 19 straipsnį valstybės pripažįsta visų

neįgaliųjų lygias teises gyventi bendruomenėje, t. y. neįgaliesiems turi

būti sudarytos galimybės pasirinkti gyvenamąją vietą. Taip pat neįgalieji turi

turėti galimybę pasinaudoti įvairiomis bendruomenėje teikiamomis paslaugomis.

Europos veiksmų plane raginama pereiti nuo institucinės globos prie orientuotos

į bendruomenę aplinkos, skatinant savarankišką neįgaliųjų gyvenimą ir remiant

nedidelėms neįgaliųjų grupėms skirtus namus. Kitos Europos Sąjungos valstybės

taip pat stengiasi mažinti institucinės globos įstaigų skaičių ir jų dydį.

Lietuvoje 2008 metais 130-yje įvairaus pavaldumo globos įstaigų gyveno 8 tūkst.

neįgaliųjų, iš jų 2,6 tūkst. sunkaus neįgalumo lygio; 179 vaikų globos įstaigose gyveno 9,3 tūkst. vaikų, iš jų 3,9

tūkst. neįgalių vaikų. Dalis globos įstaigose gyvenančių neįgaliųjų,

kurie neturi sunkios negalios, galėtų gyventi bendruomenėje, kur jiems būtų

teikiama minimali pagalba, tačiau tokios apgyvendinimo pagalbos ir paslaugų

bendruomenėje trūksta. Tik 10-yje savivaldybių yra savivaldybių, neįgaliųjų

asociacijų ir kitų neįgaliųjų socialinės integracijos srityje veikiančių

organizacijų (labdaros fondų, religinių bendruomenių, viešųjų įstaigų)

inicijuoti savarankiško gyvenimo namai.

Neįgalusis, turintis sunkią negalią, geriausiai

jaučiasi būdamas arti savo artimųjų, savo bendruomenėje. Socialinės paslaugos neįgaliesiems teikiamos

neįgaliųjų namuose, dienos centruose, stacionariose globos įstaigose.

Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Statistikos departamentas) duomenimis, 2008 metais socialinės paslaugos namuose buvo

suteiktos 3,8 tūkst. darbingo amžiaus neįgaliųjų ir

neįgalių vaikų. Dienos centruose paslaugas gavo apie

18,1 tūkst. darbingo amžiaus neįgaliųjų, iš jų apie

3,9 tūkst., turintys sunkią negalią, ir apie 2 tūkst. neįgalių vaikų. Socialinės apsaugos ir darbo

ministerijos duomenimis, 2008 metais 123,16 tūkst. neįgaliųjų gavo priežiūros

(pagalbos) arba slaugos išlaidų tikslines kompensacijas. Dalį

šių neįgaliųjų prižiūri ir slaugo artimieji, kurie nutraukė darbo santykius ar

kitą darbinę veiklą. Nors savivaldybės stengiasi teikti vis daugiau socialinių

paslaugų namuose gyvenantiems neįgaliesiems, šių paslaugų labai trūksta.

6. Aplinkos

prieinamumas ir mobilumas. Neįgaliųjų teisių konvencija įpareigoja valstybes

užtikrinti neįgaliesiems lygiai su kitais asmenimis fizinės aplinkos,

transporto, informacijos ir ryšių, įskaitant informacijos ir ryšių technologijų

bei sistemų, taip pat kitų visuomenei prieinamų objektų ar teikiamų paslaugų

prieinamumą tiek miesto, tiek kaimo vietovėse. Pagal Europos veiksmų planą valstybės

narės raginamos teikti neįgaliesiems oficialią informaciją jiems prieinama

forma ir technologijomis (pvz., Brailio raštu, garso įrašais arba lengvai

perskaitomais tekstais), atsižvelgiant į skirtingus poreikius. Lietuvos

Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 11 straipsnyje

įtvirtinta nuostata, jog reikalavimai dėl neįgaliesiems fiziškai tinkamos

aplinkos visose gyvenimo srityse įgyvendinami, atliekant teritorijų planavimą

ir statinių projektavimą bei viešosios paskirties pastatų, būsto ir jo

aplinkos, viešojo transporto objektų, skirtų keleiviams aptarnauti, ir jų

infrastruktūros, informacinės aplinkos pritaikymą neįgaliųjų specialiesiems

poreikiams. Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymo (Žin., 1998, Nr. 115-3228)

26 straipsnyje taip pat numatyta, kad švietimo įstaigos turi būti pritaikomos

specialiųjų poreikių asmenims.

Lietuvoje būtina diegti universalaus

dizaino (darnaus vystymosi metodologijos) principą, kurio esmė yra tokia

kuriant ir gaminant gaminius bei teikiant paslaugas, siekiama, kad jie būtų

tinkami visoms socialinėms grupėms: neįgaliesiems, senyvo amžiaus žmonėms ir

panašiai. Universalaus dizaino principą taikyti ragina ir Neįgaliųjų teisių

konvencija.

Fizinė aplinka. Judėjimo funkcijų sutrikimų turintys

neįgalieji dažniausiai patiria netiesioginę diskriminaciją dėl nepritaikytos

fizinės aplinkos. Tokių asmenų Lietuvoje yra daugiau negu 60 tūkstančių.

Judėjimo funkcijų sutrikimų gali turėti ne tik fiziškai neįgalūs, bet ir

sutrikusio intelekto, sutrikusios psichikos asmenys, neurologiniai ligoniai ir

panašūs. Lietuvos Respublikos statybos

įstatymo (Žin., 1996, Nr. 32-788)

6 straipsnyje nustatyta, kad pastatų savininkai atsako už jų pritaikymą

neįgaliesiems, tačiau šių pastatų pritaikymo klausimai sprendžiami tik

projektuojant, statant, rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant pastatus, o

norint pritaikyti senus pastatus savininkams, be geranoriškumo, trūksta lėšų.

Ypač vangiai pritaikomi visuomeninės paskirties pastatai, teisinantis lėšų

stygiumi ir taupymu. Lietuvoje yra apie 30 tūkst. visuomeninių pastatų ir

objektų (mokyklų, poliklinikų, ligoninių, prekybos, viešojo maitinimo įmonių,

teatrų, bankų, pašto ir kitų pastatų), kurie turėtų būti pritaikyti neįgaliųjų

poreikiams, tačiau tik nedidelė dalis šių pastatų yra pritaikyti neįgaliesiems,

ypač judantiems su vežimėliais. Fizinės aplinkos pritaikymo neįgaliesiems

tvarka yra nustatyta statybos techniniame reglamente STR 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos.

Reikalavimai neįgaliųjų reikmėms“,

patvirtintame aplinkos ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 317 (Žin., 2001, Nr. 53-1898). Nors teisinė

bazė pastatams pritaikyti pakankama, gana dažnai statomi nauji pastatai

pripažįstami tinkamais naudoti, nors neatitinka visų minėto statybos techninio

reglamento reikalavimų, esamos kontrolės mechanizmas nėra efektyvus.

Neįgaliesiems, turintiems judėjimo ir apsitarnavimo

funkcijų sutrikimų, būsto ir gyvenamosios aplinkos pritaikymą organizuoja

savivaldybės. Būsto pritaikymo išlaidos finansuojamos iš valstybės ir

savivaldybių biudžetų. Pritaikant būstus neįgaliesiems, turintiems labai

didelių ir didelių judėjimo ir apsitarnavimo funkcijų sutrikimų, valstybės

parama sudaro 80 procentų būsto pritaikymo išlaidų, neįgaliesiems, turintiems

vidutinių judėjimo ir apsitarnavimo funkcijų sutrikimų – 50 procentų. Daugelis

neįgaliųjų, kuriems reikia pritaikyti būstą, gyvena didžiuosiuose miestuose

(Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje). Kasmet siekiama tenkinti 50 procentų būsto ir

gyvenamosios aplinkos pritaikymo neįgaliesiems poreikio.

Neįgaliajam pritaikyta aplinka (visuomeninės

paskirties pastatai, gatvės, keliai, transportas ir jo infrastruktūra –

autobusai, troleibusai, traukiniai, taip pat stotys, stotelės) sudaro sąlygas

dalyvauti visuomenės gyvenime. 2005 metais Susisiekimo ministerijos užsakymu atlikto

tyrimo „Darnaus judamumo galimybės“ duomenimis, Klaipėdoje, Šiauliuose,

Utenoje, Marijampolėje, Alytuje, Telšiuose viešojo transporto maršrutai,

informacinės sistemos, autobusai nepritaikyti neįgaliesiems arba pritaikyti

labai menkai. Būtina kurti bendrą transporto sistemą, kurioje būtų nurodytas

transporto priemonių bei jų maršrutų prieinamumas visoms keleivių grupėms,

įskaitant neįgaliuosius, kad būtų galima planuoti keliones tinkamais ir

pritaikytais maršrutais.

Aplinkos prieinamumą nusako ir paties neįgaliojo

mobilumas, kiek jis pats savarankiškai gali judėti ir apsitarnauti. Neįgalieji

aprūpinami techninės pagalbos priemonėmis, veikia kompensavimo sistema, tačiau

šių priemonių trūksta. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis,

2008 metais bendras techninės pagalbos poreikio patenkinimo lygis sudarė 80

procentų. Neįgaliesiems, turintiems judėjimo, regėjimo, klausos sutrikimų,

būtina didinti techninės pagalbos priemonių asortimentą, kurti ir pritaikyti

pagalbinius technikos komponentus: kompiuterines programas, specialias

klaviatūras, kalbos sintezatorius ir Brailio rašto sistemas, televizinius ar

kitokius vaizdo didinimo įrenginius. Didinant neįgaliųjų mobilumą ir

savarankiškumą, būtina ugdyti įgūdžius – neįgaliuosius, turinčius judėjimo funkcijų

sutrikimų, mokyti vairuoti automobilį, valdyti neįgaliojo vežimėlį, mokyti

apsitarnauti ir būti kiek įmanoma savarankiškiems. Taikant fizinio pajėgumo

įvertinimo metodus ir priemones, galima tiksliau nustatyti neįgaliojo galimybes

vairuoti automobilį ir reikalingas reabilitacijos priemones vairavimo įgūdžiams

įgyti ar jiems atkurti. Atsižvelgiant į padidėjusias galimybes tiksliau

įvertinti neįgaliųjų, kurie turi judėjimo funkcijų sutrikimų, gebėjimus

vairuoti automobilį ir, naudojant reabilitacijos priemones, šiuos gebėjimus

atkurti, tikslinga tobulinti vairuotojų pažymėjimų išdavimo tvarką.

Siekiant regėjimo sutrikimų turinčių neįgaliųjų

savarankiškumo, būtina juos mokyti mobilumo ir orientavimosi aplinkoje principų

bei apsitarnavimo įgūdžių.

Informacinė

aplinka.

Pagal Europos veiksmų planą valstybės narės raginamos užtikrinti neįgaliesiems

prieinamą, tarptautinius prieinamumo reikalavimus atitinkančią informaciją.

Būtina didinti informacijos šaltinių prieinamumą neįgaliesiems, išlaikyti ir

tobulinti šiuo metu turimus, neįgaliesiems naudoti pritaikytus informacijos

šaltinius ir priemones. Vienas iš tokių šaltinių – neįgaliesiems pritaikyta ir

internetu prieinama universali neįgaliųjų reabilitacijos ir integracijos

informacinė sistema, kur neįgalieji gali rasti jiems reikalingą, nuolat

atnaujinamą ir aktualią informaciją.

Nors

atsiranda vis daugiau techninių galimybių kurtiesiems gauti informaciją per

skaitmeninę televiziją ir naujas technologijas, neįgalieji, kurių klausa

sutrikusi, vis dar patiria informacinę izoliaciją. Daugelyje šalių televizijos

laidos transliuojamos su vadinamaisiais „paslėptais subtitrais“, kurie

įjungiami naudojant teletekstą. Lietuvoje į gestų kalbą verčiama tik viena

informacinė žinių laida. Tik kai kurios kultūrinio ir šviečiamojo pobūdžio

nacionalinės televizijos parengtos programos rodomos su vertimu į gestų kalbą,

kai laida kartojama. Neretai neįgalieji, turintys regėjimo ar klausos negalią,

taip pat ryškių judėjimo ir apsitarnavimo sutrikimų, nesulaukia tinkamo viešojo

ir privataus sektoriaus paslaugų teikėjų aptarnavimo. Paslaugų teikėjai

pripažįsta, kad jiems sudėtinga tinkamai aptarnauti tam tikrą negalią turinčius

neįgaliuosius, nes jiems trūksta šios srities žinių, mokymų.

7.

Sveikatos apsauga. Pagal Neįgaliųjų teisių konvencijos 25 straipsnį šalys

yra raginamos suteikti neįgaliesiems tokios pat įvairovės, kokybės ir lygio

nemokamas ar už prieinamą kainą sveikatos priežiūros paslaugas ir programas,

kurios teikiamos ar taikomos kitiems asmenims, įskaitant įvairių sveikatos

priežiūros ir visuomenės sveikatos apsaugos sričių programas. Taip pat šalys

įsipareigoja teikti tokias sveikatos paslaugas, kurios būtinos neįgaliesiems

būtent dėl jų neįgalumo. Šalys įsipareigoja užkirsti kelią diskriminuojančio

pobūdžio atsisakymui dėl neįgalumo teikti sveikatos priežiūrą ar sveikatos

paslaugas arčiau bendruomenių, taip pat ir kaimo vietovėse. Europos veiksmų

plane pabrėžiama, kad neįgalieji ir (kai būtina) jiems atstovaujantys asmenys

turi būti visiškai įtraukiami į sprendimų, susijusių su jų asmens sveikatos

priežiūros planu, priėmimo procesą. Neįgaliųjų socialinės

integracijos įstatymo 7 straipsnyje nurodyta, kad neįgaliesiems asmens sveikatos

priežiūros paslaugos teikiamos tokio pat lygio ir pagal tą pačią sistemą kaip

ir kitiems visuomenės nariams.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis,

2007–2008 metais vaikai neįgaliais dažniausiai buvo pripažįstami dėl psichikos

ir elgesio sutrikimų (2007 metais – 33 procentai visų pripažintų

neįgaliais, o 2008 metais – 34 procentai). Specializuotas kompleksines

paslaugas vaikams, turintiems psichikos, elgesio ir emocijų sutrikimų, šalyje

teikia tik vienas centras. Jis nėra pajėgus aptarnauti visų vaikų, kurie

kreipiasi į specialistus dėl reikiamos pagalbos. Dalis pacientų dėl galimybės

konsultuotis bei gydytis priversti laukti nuo kelių savaičių iki pusės metų.

Apie nepakankamą ambulatorinę pagalbą vaikams, turintiems psichikos, elgesio ir

emocijų sutrikimų, suinteresuotas institucijas ir visuomenę ne kartą informavo

ir Vaiko teisių apsaugos kontrolierius.

2008 metais daugiau nei 24 procentai visų darbingo

amžiaus neįgaliųjų sudarė asmenys, sergantys kraujotakos sistemos ligomis, ir

daugiau nei 20 procentų – sergantys jungiamojo audinio, taip pat skeleto ir

raumenų sistemos ligomis. Šiomis ligomis sergančių asmenų kiekvienais metais

gausėja. Būtina vykdyti sveikos gyvensenos skatinimo priemones, kad neįgalieji

žinotų, kaip rūpintis savo sveikata, sveikai maitintis ir gyventi, būtų

formuojami sveikos mitybos ir sveikos gyvensenos įgūdžiai, kurie padėtų

neįgaliesiems palengvinti savo būklę.

Neįgaliųjų teisių konvenciją ratifikuojančios šalys

įsipareigoja imtis atitinkamų veiksmingų priemonių, kad neįgalieji, sudarydami

santuoką, šeimą, prisiimdami tėvystės (motinystės) įsipareigojimus, nebūtų

diskriminuojami dėl negalios ir atsakingai galėtų priimti sprendimus dėl savo

vaikų skaičiaus ir jų gimimo laiko, gautų informaciją reprodukcijos ir šeimos

planavimo klausimais, kad būtų suteiktos priemonės, kurios leistų jiems

pasinaudoti šiomis teisėmis. Neįgalieji, įskaitant vaikus, lygiai su kitais

asmenimis turi teisę išsaugoti savo vaisingumą. Lietuvoje nėra ištirtas

poreikis, kiek neįgaliesiems būtų aktualu gauti informaciją ar dalyvauti

mokymuose reprodukcijos ir šeimos planavimo klausimais. Vykdomos tik pavienės

priemonės, daugiausia neįgaliųjų asociacijų iniciatyva.

Būtina tobulinti kvalifikaciją specialistų, teikiančių

gydymo paslaugas (odontologų) sunkią negalią (intelekto, klausos sutrikimus,

kompleksinę negalią, cerebrinį paralyžių) turintiems neįgaliesiems.

Neįgaliesiems, turintiems intelekto sutrikimų ar kompleksinę negalią

(pavyzdžiui, sergantiems cerebriniu paralyžiumi), tenka laukti valstybinių

ligonių kasų apmokamų odontologo paslaugų, nes trūksta tam parengtų odontologų.

8.

Švietimas ir ugdymas. Neįgaliųjų teisių konvencijos 24 straipsnis

įpareigoja šalis užtikrinti inkliuzinę visų lygių švietimo sistemą, kuri būtų

prieinama neįgaliesiems, o švietimo paslaugos būtų kokybiškos ir pritaikytos

individualiems kiekvieno asmens ugdymosi poreikiams, sudarant sąlygas įgyti

nemokamą išsilavinimą bendroje švietimo sistemoje.

Europos veiksmų plane pabrėžiama, kad neįgaliųjų

ugdymasis inkliuzinėje švietimo sistemoje drauge su sveikaisiais turi teigiamą

įtaką sveikiesiems – didina visuomenės toleranciją skirtybėms, skatina

socialinę sanglaudą. Daugelio valstybių švietimo sistemos suteikia galimybę

neįgaliesiems rinktis ugdymosi įstaigą – įprastą mokyklą arti gyvenamosios

vietos arba specialiąją mokyklą. Šiame dokumente valstybės narės yra skatinamos

palaikyti ir propaguoti visų amžiaus grupių neįgaliųjų mokymąsi visą gyvenimą,

sudaryti palankias sąlygas veiksmingai pereiti iš vieno švietimo sistemos

lygmens į kitą arba iš mokyklos į profesinio užimtumo sritį. Neįgaliųjų teisių

konvencijoje ir Europos veiksmų plane pabrėžiama būtinybė tinkamai rengti

mokytojų ir darbuotojų, kurių darbas nelaikomas pedagoginiu, dirbančių įvairaus

tipo švietimo įstaigose, mokymus, kvalifikacijos tobulinimą darbo su

neįgaliaisiais srityje. Lietuvoje mokiniai, kuriems nustatytas neįgalumas ir

teisės aktų nustatyta tvarka skirtas specialusis ugdymas, priskiriami

specialiųjų poreikių mokinių grupei. 2008–2009 mokslo metais specialiųjų

poreikių vaikai sudarė per 10 procentų visų Lietuvos mokinių. Daugelis šių

mokinių (90 procentų) kasmet mokosi įprastų bendrojo lavinimo mokyklų

bendrosiose klasėse kartu su bendraamžiais, 1 procentas – specialiosiose

klasėse ir 9 procentai – specialiosiose mokyklose. Kasmet mažėja mokinių,

pasirenkančių ugdymosi specialiosiose mokyklose formą. Lietuvoje mokiniai,

sergantys lėtinėmis ligomis, neišskiriant neįgaliųjų, gali mokytis namuose.

Tikslių statistinių duomenų apie bendrojo lavinimo mokyklose besimokančius

mokinius, kuriems nustatytas neįgalumas, nėra, nes didesnis finansavimas

mokiniui skiriamas dėl mokinio specialiųjų ugdymosi poreikių, išryškėjusių

švietimo sistemoje, o ne dėl jam nustatyto neįgalumo. Deja, dar pasitaiko

atvejų, kai sunkaus neįgalumo lygio vaikams skiriamas mokymas namuose, nes mokyklų

aplinka jų specialiesiems poreikiams nepritaikyta. Nepakankamas mokyklų

steigėjų ir vadovų dėmesys mokytojų, dirbančių su neįgaliaisiais, kompetencijai

tobulinti ir specialiajai pedagoginei, psichologinei pagalbai užtikrinti, nors

specialiųjų poreikių mokinio krepšelis 2009 metais 30 procentų didesnis

nei statistinio mokinio.

Pagalbos specialistų pareigybių vis dar trūksta (ypač

kaimo ir rajono mokyklose). 2007 metais 1 076 vaikams buvo skirta 265,25

mokytojo padėjėjo pareigybės, nors savivaldybės nurodė, kad realus pedagogų

padėjėjų pareigybių skaičius buvo 380. Švietimo ir mokslo ministerija,

įgyvendindama Specialiojo ugdymo paslaugų teikimo programą ir atsižvelgdama į

vis dar nepakankamą mokinio krepšelio, skirto specialiųjų poreikių mokiniui,

dydį, 2006–2008 metais skyrė 3 mln. litų šioms pareigybėms steigti, tad įvairių

tipų mokyklose buvo įsteigta 500 pagalbos specialistų pareigybių (specialiųjų

pedagogų, logopedų, psichologų, mokytojo padėjėjų). Savivaldybių

pedagoginių-psichologinių tarnybų, kurių šalyje esama 54, specialistai neturi

galimybių veiksmingiau atlikti savo funkcijų, nes daugelis nėra aprūpintos

transporto priemonėmis.

2008 metais Europos Sąjungos valstybėse neįgalių

studentų dalis sudarė nuo 0,3 iki 8 procentų, o Lietuvoje sunkią negalią

turintys studentai sudaro 0,2 procento visų studijuojančiųjų. Lietuvoje nuo

2006 metų skatinant neįgaliuosius siekti aukštojo mokslo teikiama finansinė

pagalba. 2006 metais aukštosiose mokyklose mokėsi apie 500 neįgaliųjų, o

2008 metais finansinė pagalba jau buvo suteikta 10,7 tūkst. neįgaliųjų. Tačiau

vienas iš kliuvinių neįgaliesiems įgyti aukštąjį išsilavinimą tebėra aukštųjų

mokyklų nepasirengimas priimti neįgalius studentus: daugelyje mokyklų

nepritaikyta aplinka, dėstytojams trūksta žinių ir įgūdžių, mokyklos

nelinkusios pritaikyti studijų programų, mokyklose dar trūksta paslaugų

neįgaliesiems.

9.

Profesinis mokymas, profesinė reabilitacija

ir darbas. Pagal Neįgaliųjų teisių

konvencijos 27 straipsnį neįgaliesiems turėtų būti suteikiama galimybė veiksmingai

dalyvauti bendrose techninio ir profesinio orientavimo programose,

profesiniuose bei tęstiniuose mokymuose, gauti įdarbinimo tarnybų paslaugas.

Neįgaliuosius reikia pradėti mokyti profesijos kuo anksčiau, kad susiformuotų

reikiami įgūdžiai, ir užtikrinti nuoseklaus perėjimo iš mokyklos į darbo rinką

procesą.

Neįgaliųjų teisių konvencijos 26 straipsnis skatina

šalis imtis atitinkamų veiksmingų priemonių, kad neįgalieji galėtų įgyti ir

išlaikyti kuo didesnį savarankiškumą, fizinius, protinius, socialinius ir

profesinius gebėjimus, taip pat būtų integruoti į visas gyvenimo sritis ir jose

dalyvautų. Vienas iš Europos veiksmų plane numatytų tikslų yra sudaryti

galimybes neįgaliesiems pasiekti maksimalų savarankiškumą ir realizuoti savo

fizines, protines, socialines bei profesines galias.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2008 metų pabaigoje dirbo

48,5 tūkst. neįgaliųjų. 2008 metais 7,9 tūkst. neįgaliųjų vertėsi individualia

veikla pagal verslo liudijimus. Bendras šalies darbingo amžiaus gyventojų

užimtumo lygis buvo 64,3 procento, o darbingo amžiaus neįgaliųjų – apie 20

procentų.

Darbo biržoje 2008 metais buvo registruota 14,6 tūkst.

neįgaliųjų, iš jų įdarbinta 5,6 tūkst., arba beveik 39 procentai.

Neįgaliųjų, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis, registruota 6,2

tūkst., įdarbinta 2,4 tūkst. (per 38 procentus), o turinčių 40–50 procentų

darbingumo lygį, registruota 8,3 tūkst., įdarbinta 3,2 tūkst. (apie 39

procentus).

Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės

integracijos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta, jog profesinės reabilitacijos

paslaugų teikimas yra viena iš neįgaliųjų socialinės integracijos sistemos

dalių. Šalyje kuriama profesinės reabilitacijos sistema, planuojamas paslaugas

teikiančių įstaigų tinklas, konkurso būdu atrenkami metodiniai centrai teikti

metodinę pagalbą profesinės reabilitacijos paslaugas teikiančioms įstaigoms.

Metodiniai centrai rengs profesinės reabilitacijos paslaugų teikimo

neįgaliesiems metodikas skirtingas negalias turintiems neįgaliesiems, diegs

naujus metodus ir programas, organizuos specialistų kvalifikacijos tobulinimą.

2008 metais profesinės reabilitacijos paslaugas teikė 9 įstaigos, jose

profesinės reabilitacijos paslaugas gavo 279 asmenys, iš jų – 153 moterys,

baigė programą 173 asmenys, iš jų 63 asmenys, arba 36 procentai, įsidarbino.

10. Teisinė

apsauga. Neįgaliųjų teisių

konvencijos 12 straipsnyje įtvirtinta, kad neįgalieji turi teisinį

subjektiškumą lygiai su kitais asmenimis visose gyvenimo srityse. Valstybės

raginamos suteikti neįgaliesiems galimybę pasinaudoti pagalba, kurios jiems

gali prireikti įgyvendinant savo teisinį subjektiškumą. Neįgaliųjų asociacijos

ir kitos suinteresuotos institucijos bei asmenys, atsižvelgdami į neįgaliųjų

teisių apsaugos tendencijas, atkreipia dėmesį į neįgaliųjų lygybės prieš

įstatymą ir teisingumo prieinamumo užtikrinimo Lietuvoje lygmenį ir kelia

asmens neveiksnumo nustatymo bei globos skyrimo tokiam asmeniui problemas.

Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra (toliau –

Generalinė prokuratūra) savo apibendrinamojoje pažymoje dėl 2008 metų pirmąjį pusmetį

pateiktų prokurorų procesinių dokumentų, parengtų ginant socialiai saugomų asmenų

teises ir teisėtus interesus, ir jų nagrinėjimo teismuose rezultatų (2008 m. spalio 9 d. Nr. 13.13-6) nurodo, jog prokurorų prašymuose neretai kaip pripažinimo

neveiksniu pagrindas nurodoma asmens fizinė negalia, negalėjimas apsitarnauti.

Rengiant išvadą dėl neveiksnumo nustatymo, nurodoma, kad asmuo yra neįgalus dėl

savo fizinės ir psichinės ligos, todėl negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir

jų valdyti. Tačiau kokia ta psichinė liga, dažnai nenurodoma ir nemotyvuojama,

kodėl asmuo negali suprasti, o tuo labiau valdyti savo veiksmų, taip sukeldamas

realią grėsmę ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Šitoks pripažinimo neveiksniu

pagrindas nėra tinkamas jokiomis prasmėmis – nei medicinos, nei juridiniu

požiūriu. Generalinė prokuratūra pabrėžia, jog tam, kad būtų apginti neįgaliojo

interesai, nereikia jo pripažinti neveiksniu; užtektų, kad socialiniai

darbuotojai nustatytų asmens specialių poreikių lygį, ir būtų galima svarstyti

rūpybos veiksniam asmeniui nustatymo klausimą, pavyzdžiui, pagal Lietuvos

Respublikos civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262)

3.279 straipsnį. Kita problema ta, kad neveiksnių žmonių globėjai ar rūpintojai

dažnai nežino, kaip tinkamai atlikti savo pareigas, arba jas atlieka

aplaidžiai, nėra numatyta globėjo atsakomybė.

Lietuvoje bankai, teikdami

paslaugas akliesiems ar silpnaregiams, vadovaujasi Lietuvos Respublikos

civilinio kodekso 1.76 straipsniu, kur nurodyta, kad

jeigu fizinis asmuo dėl fizinio trūkumo, ligos ar kitokių priežasčių

negali pats pasirašyti, jo pavedimu už jį sandorį gali pasirašyti kitas asmuo.

Už kitą asmenį pasirašiusio asmens parašą turi patvirtinti notaras arba kiti

straipsnyje nurodyti asmenys. Šis reikalavimas apsunkina akliesiems banko

paslaugų gavimą.

11. Dalyvavimas

visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Neįgaliųjų

teisių konvencija įpareigoja šalis ypač daug dėmesio skirti neįgaliųjų teisei

dalyvauti politiniame gyvenime, rinkimuose, balsuoti ir būti išrinktiems. Pagal

šios konvencijos 29 straipsnį šalys turi užtikrinti, kad balsavimo procedūros,

patalpos ir medžiaga būtų atitinkamos, prieinamos, jas būtų galima lengvai

suprasti ir naudoti, taip pat apsaugoti neįgaliųjų teisę rinkimuose ir viešuose

referendumuose balsuoti slaptai be įbauginimo, užtikrinti galimybę laisvai

pareikšti savo valią ir prireikus leidžiant kitam neįgalaus žmogaus (jo

prašymu) pasirinktam asmeniui padėti jam balsuoti. Nors deklaruojamos lygios

galimybės neįgaliesiems išreikšti savo nuomonę ir valią rinkimuose bei

referendumuose, jie dažnai negali tuo pasinaudoti, nes negali patekti į

balsavimo vietas dėl nepritaikytos fizinės aplinkos.

Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų

įstatymo (Žin., 1992, Nr. 22-635)

3 straipsnis nustato teisę balsuoti visiems Lietuvos Respublikos piliečiams.

Jei nėra galimybės balsuoti rinkimų apygardoje, šio įstatymo 671

straipsnio 1 dalis nurodo, kad teisę balsuoti namuose turi neįgalūs asmenys,

laikinai nedarbingi dėl ligos rinkėjai ir rinkėjai, kuriems yra sukakę

70 metų, bei vyresni. Norintis balsuoti namuose rinkėjas turi užpildyti

Vyriausiosios rinkimų komisijos patvirtintą formą, tačiau šią formą jis turi

užpildyti atvykęs į apylinkės rinkimų komisiją. Neįgalieji, judantys su

vežimėliu, dažnai negali patekti į rinkimų apylinkes, kurių daugelis įsikūrę

neįgaliesiems nepritaikytose mokyklose.

Neįgaliųjų asociacijos. Pagal Neįgaliųjų teisių

konvencijos 29 straipsnį šalys raginamos sudaryti sąlygas ir skatinti

neįgaliuosius dalyvauti valstybės gyvenime, įskaitant dalyvavimą nevyriausybinėse

organizacijose ir asociacijose, kurių veikla susijusi su valstybės viešuoju ir

politiniu gyvenimu, ir politinių partijų veikloje bei valdyme. Lietuvoje

neįgaliųjų visuomeninis judėjimas yra remiamas nuo 1993 metų. Lietuvoje

aktyviai veikia daugiau kaip 30 neįgaliųjų asociacijų, atstovaujančių per 105

tūkst. neįgaliųjų. Neįgaliųjų asociacijos pataria valstybės institucijoms,

savivaldybėms sprendžiant neįgaliųjų problemas. Iš valstybės biudžeto teisės

aktų nustatyta tvarka kiekvienais metais remiami neįgaliųjų asociacijų veiklos

projektai. Neįgaliųjų asociacijos aktyviai dalyvauja teikiant paslaugas

neįgaliesiems bendruomenėse. Tačiau trūksta neįgaliųjų socialinės integracijos

srityje veikiančių organizacijų (asociacijų, labdaros fondų, religinių bendruomenių,

viešųjų įstaigų) ir savivaldybių bendradarbiavimo.

12.

Dalyvavimas kultūriniame gyvenime, aktyvaus poilsio,

turiningo laisvalaikio ir sporto veikloje. Pagal Neįgaliųjų teisių konvencijos 30 straipsnį

šalys raginamos sudaryti neįgaliesiems galimybes prieinamomis formomis

pasinaudoti kultūrine medžiaga, žiūrėti televizijos programas, filmus, teatro

spektaklius ir dalyvauti kitoje kultūros veikloje, renginiuose ar gauti

kultūros paslaugas, pavyzdžiui, teatrų, muziejų, kino, bibliotekų ir turizmo,

ir kiek įmanoma lankyti paminklus ir nacionalines kultūros vertybes. Skatinamos

vietos, regioninio, nacionalinio, tarptautinio lygmens institucijos ir

atitinkamos organizacijos teikti literatūrą ir kultūrinę informaciją

neįgaliesiems prieinama forma, skatinti radijo ir televizijos transliuotojus ir

panašias kūrybines organizacijas užtikrinti, kad radijo ir televizijos

transliacijos ir su menu susijusi veikla būtų pasiekiama neįgaliesiems

prieinamomis formomis (titrai, užrašai, įgarsinimas ir ženklų kalba).

Neįgaliųjų teisių konvencija taip pat ragina šalis

imtis atitinkamų priemonių, kad suteiktų neįgaliesiems galimybes lavinti ir

panaudoti savo kūrybines, menines ir intelektines galias ne tik savo pačių

labui, bet ir visai visuomenei turtinti. Lietuvoje neįgalūs menininkai dažnai

negali įgyvendinti savo kūrybinių planų ar pateikti savo kūrybos visuomenei dėl

lėšų stokos bei kitų materialinių kliūčių. Siekdami gauti valstybės paramą, jie

turi konkuruoti lygiai su kitais menininkais, kurie dažnai turi daugiau galimybių

savo kūrybą plėtoti patys.

Pagal Neįgaliųjų teisių konvencijos 30 straipsnį šalys

raginamos skatinti neįgaliuosius kiek įmanoma aktyviau dalyvauti sporto

veikloje, užtikrinti neįgaliesiems galimybę organizuoti, plėtoti, mokytis ir

kitaip dalyvauti sporto ir rekreacinėje veikloje, suteikti išteklius lygiai su

kitais asmenimis.

Lietuvoje jau 19 metų veikia 5 nacionalinės neįgaliųjų

sporto organizacijos. 43 neįgaliųjų sporto klubai, 17 specialiųjų mokyklų,

17 pensionatų, 4 specialiojo ugdymo, dienos užimtumo, profesinio rengimo

centrai, kuriuose sportuoja daugiau nei 4,6 tūkst. neįgaliųjų, t. y. 1,8

procento visų šalies neįgaliųjų, yra federacijų ir komitetų nariai. Kiekvienais

metais šalyje vykdoma daugiau kaip 70 šalies neįgaliųjų čempionatų, kuriuose

dalyvauja daugiau kaip 3,5 tūkst. neįgalių sportininkų. Pajėgiausi Lietuvos

neįgalūs sportininkai dalyvauja tarptautinių neįgaliųjų sporto organizacijų

vykdomose varžybose.

Neįgaliųjų sporto programos daugiausia finansuojamos

iš valstybės biudžeto lėšų per Kūno kultūros ir sporto departamentą prie

Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Kūno kultūros ir sporto

departamentas), Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondą ir Neįgaliųjų reikalų

departamentą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau –

Neįgaliųjų reikalų departamentas). Tačiau valstybės biudžeto skiriamų lėšų

nuolat nepakanka sistemingai rengti svarbiausioms varžyboms didelio

meistriškumo sportininkus. Neįgaliųjų reikalų departamento ir Kūno kultūros ir

sporto departamento duomenimis, savivaldybės labai menkai remia sporto klubus

ir beveik neremia didelio meistriškumo neįgaliųjų sportininkų pasirengimo

svarbiausioms varžyboms. Neįgaliųjų sportas turi labai mažai privačių rėmėjų,

nes nėra toks patrauklus ar profesionalus kaip sveikųjų sportas.

13. Neįgaliųjų

socialinės integracijos proceso valdymas. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 16

straipsnyje nurodyta, kad ministerijos pagal kompetenciją rengia ir teikia

Lietuvos Respublikos Vyriausybei siūlymus, įstatymų ir kitų teisės aktų

projektus dėl neįgaliųjų socialinės integracijos sistemos tobulinimo ir

organizuoja neįgaliųjų socialinės integracijos sistemos įgyvendinimą. Nepaisant

šios įstatymo nuostatos, spręsti neįgaliųjų socialinės integracijos klausimus

priskirta dažniausiai tik vienai institucijai – Socialinės apsaugos ir

darbo ministerijai. Vyrauja klaidinga nuostata, kad neįgaliųjų problemas galima

išspręsti tik šios institucijos turimomis priemonėmis. Tačiau tai yra

kompleksinė problema, kurią sprendžiant reikia daugelio ministerijų pastangų,

solidarios veiklos ir bendradarbiavimo.

III. Programos tikslas ir

uždaviniai

14.

Programos tikslas – siekti lygių galimybių ir gyvenimo kokybės gerėjimo neįgaliesiems, planuojant ir

įgyvendinant jų socialinės integracijos veiksmus, atitinkančius valstybės

tarptautinius ir vidaus politikos tikslus ir įsipareigojimus.

15.

Programos uždaviniai

15.1.

didinti pagalbą šeimoms, kuriose yra neįgaliųjų

(vaikų, suaugusiųjų);

15.2.

plėtoti paslaugas neįgaliesiems bendruomenėje ir

gerinti jų gyvenimo kokybę;

15.3.

tobulinti aplinkos pritaikymo neįgaliesiems

teisinį reglamentavimą bei finansavimą ir gerinti jos prieinamumą;

15.4.

gerinti neįgaliesiems ambulatorinių pirminės

asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, plėtoti seksualinio švietimo

ir pirminės profilaktikos priemones;

15.5.

didinti neįgaliųjų švietimo ir ugdymo paslaugų

veiksmingumą ir jų prieinamumą;

15.6.

didinti neįgaliesiems galimybes įsidarbinti ir

išlikti darbo rinkoje;

15.7.

stiprinti neįgaliųjų teisinę apsaugą;

15.8.

aktyvinti neįgaliųjų dalyvavimą visuomeniniame

ir politiniame gyvenime;

15.9.

didinti neįgaliųjų dalyvavimą kūno kultūros ir

sporto veikloje;

15.10.

tobulinti neįgaliųjų socialinės integracijos

proceso valdymą.

IV.

laukiami rezultatai

16.

Tikimasi, kad įgyvendinus Programos priemones

16.1.

gerės neįgaliųjų gyvenimo kokybė, didės

savarankiškumas ir galimybė aktyviau dalyvauti visuomenės gyvenime;

16.2.

didės ir bus geresnės kokybės pagalba šeimoms,

kuriose yra neįgaliųjų;

16.3.

atsižvelgiant į negalios pobūdį, bus plėtojamos

socialinės reabilitacijos paslaugos neįgaliesiems bendruomenėje ir pagerės jų

kokybė;

16.4.

didės aplinkos ir paslaugų prieinamumas

teisiškai reglamentuojant ir plėtojant fizinės ir informacinės aplinkos

pritaikymą neįgaliesiems;

16.5.

gerės ambulatorinių pirminės asmens sveikatos

priežiūros paslaugų prieinamumas neįgaliesiems ir švietimas seksualinės ir

reprodukcinės sveikatos klausimais, bus aktyviau taikoma pirminė profilaktika;

16.6.

daugės neįgalių mokinių, integruotų į bendrojo

lavinimo mokyklas, pagerės jiems ir jų šeimos nariams teikiama specialioji

pedagoginė ir psichologinė pagalba;

16.7.

daugės neįgaliųjų, įgijusių aukštąjį

išsilavinimą;

16.8.

gerės profesinės reabilitacijos paslaugų teikimo

neįgaliesiems kokybė ir išaugs pasirengusių darbo rinkai bei įsidarbinusių

neįgaliųjų skaičius;

16.9.

gerės teisinės paslaugos neįgaliesiems;

16.10.

gerės sąlygos neįgaliesiems aktyviau dalyvauti

politinėje ir visuomeninėje veikloje;

16.11.

bus sudarytos galimybės neįgaliesiems aktyviau

dalyvauti kūno kultūros ir sporto veikloje;

16.12.

sprendžiant neįgaliųjų socialinės integracijos

klausimus, stiprės tarpžinybinis bendradarbiavimas ir, kaupiant tikslesnius

statistinius duomenis, didės statistinės

informacijos apie neįgaliųjų socialinės integracijos pokyčius sklaida

visuomenei.

V. PROGRAMOS ĮGYVENDINIMO VERTINIMO KRITERIJAI

17.

Programos įgyvendinimo veiksmingumas vertinamas

kokybiniu ir kiekybiniu požiūriu pagal šiuos vertinimo kriterijus

17.1.

Programos uždavinių įvykdymo laipsnis,

procentais;

17.2.

Programą įgyvendinančių institucijų

bendradarbiavimo veiksmingumas;

17.3.

neįgaliųjų, gavusių socialinės reabilitacijos

paslaugas, dalies padidėjimas procentais;

17.4.

informacijos iš periodinių ir informacinių

leidinių, internetu (per universalią neįgaliųjų reabilitacijos ir integracijos

informacinę sistemą) gavėjų skaičiaus padidėjimas, procentais;

17.5.

nustatytų paslaugų ir pagalbos priemonių

šeimoms, kuriose yra neįgaliųjų, skaičius;

17.6.

socialinių darbuotojų, parengtų dirbti su

šeimomis, kuriose yra neįgaliųjų, skaičius;

17.7.

socialinės reabilitacijos paslaugų bendruomenėje

projektuose paslaugas gavusių neįgaliųjų skaičius;

17.8.

socialinės reabilitacijos paslaugų, suteiktų

vienam neįgaliajam, vidutinės kainos pokytis, palyginti su praėjusiais metais,

procentais;

17.9.

neįgaliesiems pritaikytų būstų skaičius;

17.10.

informacijos iš periodinių ir informaciniais

leidinių, internetu (per universalią neįgaliųjų reabilitacijos ir integracijos

informacinę sistemą) gavėjų skaičius;

17.11.

aplinkos pritaikymo mokymuose, seminaruose

kvalifikaciją tobulinusių specialistų skaičius;

17.12.

psichikos, elgesio ir emocijų sutrikimų turinčių

vaikų, gavusių tinkamą ambulatorinę pirminę medicinos pagalbą, skaičius;

17.13.

negalios prevencijos, seksualinės ir

reprodukcinės sveikatos švietimo mokymuose dalyvavusių neįgaliųjų skaičius;

17.14.

parengtų gydytojų rengimo ir mokymo programų

apie neįgaliųjų socialinės integracijos procesą skaičius;

17.15.

specialiosios pedagoginės ir psichologinės

pagalbos gavėjų skaičius;

17.16.

kvalifikaciją tobulinusių specialiosios

pedagoginės pagalbos ir kitų specialistų skaičius;

17.17.

aprūpintų automobiliais savivaldybių pedagoginių

ir psichologinių tarnybų skaičius;

17.18.

sunkią negalią turinčių mokinių, gavusių

socialines paslaugas, skaičius;

17.19.

aukštosiose mokyklose besimokančių ir finansinę

pagalbą gavusių neįgaliųjų skaičius;

17.20.

įsidarbinusių, profesinės reabilitacijos

paslaugas gavusių neįgaliųjų skaičius;

17.21.

naujų parengtų profesinės reabilitacijos

paslaugų teikimo neįgaliesiems metodikų, programų skaičius;

17.22.

valstybės garantuojamą pagalbą teikiančių

asmenų, dalyvavusių mokymuose, skaičius;

17.23.

neįgaliųjų asociacijų veiklos rėmimo projektais

pasinaudojusių neįgaliųjų skaičius;

17.24.

įsteigtų neįgaliųjų reikalų komisijų

savivaldybėse skaičius;

17.25.

neįgaliųjų, dalyvavusių kūno kultūros ir sporto

projektuose, skaičius;

17.26.

visuomenės informavimo renginiuose (priemonėse)

dalyvavusių asmenų skaičius.

VI. PROGRAMOS FINANSAVIMAS IR ĮGYVENDINIMAS

18.

Programos nuostatos įgyvendinamos pagal

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patvirtintą Programos įgyvendinimo

priemonių planą.

19. Pagrindinis Programos priemonių finansavimo šaltinis – Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas. Programos įgyvendinimo priemonės vykdomos Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis, finansuojamos iš ministerijoms ir įstaigoms, dalyvaujančioms įgyvendinant Programą, patvirtintų bendrųjų asignavimų.

20.

Programos įgyvendinimą koordinuoja ir stebėseną

vykdo Neįgaliųjų reikalų departamentas.

21. Programos įgyvendinimo priemones vykdančios institucijos Neįgaliųjų reikalų departamentui iki kitų metų vasario 1 dienos pateikia praėjusiųjų metų priemonių vykdymo ataskaitą. Ataskaitas apie atskirų priemonių įvykdymą rengia tik pirmieji vykdytojų sąraše nurodyti vykdytojai, pasitelkdami kitus tos priemonės vykdytojus. 22. Programos priemonės įgyvendinamos pasitelkiant neįgaliųjų socialinės integracijos srityje veikiančias organizacijas (asociacijas, labdaros fondus, religines bendruomenes, viešąsias įstaigas).

23.

Neįgaliųjų reikalų departamentas iki 2013 m. kovo 1 d. pateikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei Programos įgyvendinimo ataskaitą.

––––––––––––––

Pakeitimai

1.

Lietuvos

Respublikos Vyriausybė, Nutarimas

Nr.

663,

2006-07-03, Žin., 2006, Nr. 75-2867 (2006-07-05)

DĖL

LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2002 M. BIRŽELIO 7 D. NUTARIMO NR. 850

"DĖL NACIONALINĖS ŽMONIŲ SU NEGALIA SOCIALINĖS INTEGRACIJOS 2003-2012 METŲ

PROGRAMOS PATVIRTINIMO" PAKEITIMO

2.

Lietuvos

Respublikos Vyriausybė, Nutarimas

Nr. 227, 2010-03-03,

Žin., 2010, Nr. 29-1345 (2010-03-13)

DĖL

LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2002 M. BIRŽELIO 7 D. NUTARIMO NR. 850

"DĖL NACIONALINĖS ŽMONIŲ SU NEGALIA SOCIALINĖS INTEGRACIJOS 2003-2012 METŲ

PROGRAMOS PATVIRTINIMO" PAKEITIMO

Nauja

nutarimo redakcija.

***

Pabaiga ***

Redagavo

Aušra Bodin (2010-03-15)

aubodi@lrs.lt