DĖL nevyriausybinių organizacijų plėtros

Nutarimas

skelbtas: Žin., 2010, Nr. 12-566

Neoficialus

nutarimo tekstas

Lietuvos

Respublikos Vyriausybė

nutarimas

DĖL nevyriausybinių organizacijų plėtros

KONCEPCIJOS PATVIRTINIMO

2010 m. sausio 20 d. Nr. 85

Vilnius

Siekdama geriau reglamentuoti visuomenės iniciatyva

bendriems visuomenės interesams tenkinti įsteigtų nevyriausybinių organizacijų

veiklą ir plėtoti bendradarbiavimą tarp šių organizacijų ir valstybės

institucijų bei įstaigų, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria

1. Patvirtinti Nevyriausybinių organizacijų plėtros

koncepciją (pridedama).

2. Pavesti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai

kartu su kitomis institucijomis užtikrinti Nevyriausybinių organizacijų plėtros

koncepcijos įgyvendinimą, vadovaujantis šios koncepcijos priede nurodytomis

įgyvendinimo priemonėmis.

3. (neteko galios).

Punkto

pakeitimai

Nr.

722,

2010-06-07, Žin., 2010, Nr. 69-3447 (2010-06-15)

Ministras Pirmininkas Andrius

Kubilius

Socialinės apsaugos ir darbo

ministras Donatas

Jankauskas

___________________

Patvirtinta

Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2010 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 85

NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ PLĖTROS KONCEPCIJA

I. PADĖTIES APŽVALGA

1. Visuotinai pripažįstama, kad stipri pilietinė

visuomenė – demokratijos ir pažangos pagrindas. Apie demokratijos išsivystymą

paprastai spendžiama iš to, kokią įtaką valstybėje turi ir kokiu mastu veikia

visuomeninės, pilietinės organizacijos, dabar bendrai vadinamos

nevyriausybinėmis organizacijomis (toliau – NVO).

2. Siekiant, kad šiose organizacijose dalyvautų daugiau

visuomenės, o pačios organizacijos veiktų efektyviai, valstybėje būtina sukurti

palankią aplinką joms atsirasti ir jų veiklai plėtoti. Tai priklauso nuo daugelio

veiksnių: teisinės aplinkos, nuoseklaus viešųjų funkcijų perdavimo, aiškių NVO

bendradarbiavimo su valstybe mechanizmų, finansavimo šaltinių gausos ir

stabilumo, atskaitomybės.

3. Atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę, NVO

steigimąsi ir veiklą reglamentuojantys teisės aktai buvo keičiami ir

tobulinami, kol pagaliau sukurta organizacijų veiklą reglamentuojanti teisinė

bazė. Vis dėlto tobulinimas buvo nenuoseklus. Dažnai siekta ištaisyti

ankstesnes reglamentavimo klaidas, bet ne sukurti bendrą sistemą, nustatančią

ilgalaikes NVO plėtros perspektyvas.

4. Iki šiol Lietuvoje nenustatytos pilietinės

visuomenės plėtros gairės, neapibrėžta NVO vykdomos visuomenei naudingos

veiklos samprata, nėra aiškių NVO finansinio rėmimo principų.

5. NVO plėtros koncepcijos ir prioritetų ugdant

pilietinę visuomenę nebuvimas lėmė tai, kad šiandien

5.1. nėra teisės aktų, kurie apibrėžtų subjektus,

teikiančius visuomenei svarbias ir naudingas paslaugas, savo veiklą grindžiančius

savanoriškumo principu ir nesiekiančius pelno;

5.2. dalis finansinių šaltinių, paramos, skirtos NVO,

atitenka ir valstybės įsteigtiems juridiniams asmenims;

5.3. norint įgyti paramos gavėjo statusą, pakanka

pasirinkti atitinkamą juridinio asmens formą ir įsiregistruoti Juridinių asmenų

registre;

5.4. suvienodinti NVO ir verslo subjektų steigimosi ir

veiklos principai, o tai labai padidina organizacijos steigimosi sąnaudas ir

apsunkina veiklą.

6. Juridinių asmenų registro nuostatų, patvirtintų

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1407 (Žin.,

2003, Nr. 107-4810),

12 punkte nustatyta net 15 viešųjų juridinių asmenų, kurie nesiekia naudos sau

ir ,,kurių tikslas tenkinti viešuosius interesus“, teisinių formų (Lietuvos

Respublikos civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262)

2.34 straipsnio 2 dalis), tačiau ne visos šios formos atitinka pilietinės

visuomenės sampratą.

II. SPRĘSTINOS PROBLEMOS

7. Pagrindinės problemos

7.1. NVO sąvoka ir paramos gavėjo statusas;

7.2. visuomenei naudingos veiklos apibrėžimas ir

viešųjų funkcijų perdavimas;

7.3. NVO finansavimas ir atskaitomybė;

7.4. NVO steigimosi ir veiklos reglamentavimas.

NVO sąvoka ir paramos gavėjo statusas

8. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1992 m. balandžio 2 d. priėmė nutarimą Nr. 226 „Dėl nevyriausybinių institucijų, dalyvaujančių

įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės socialinės reformos programą,

skatinimo“ (Žin., 1992, Nr. 17-474),

kuriame įtvirtinti kai kurie NVO statuso kriterijai, ir 2004 m. lapkričio 29 d. – nutarimą Nr. 1520 „Dėl Nevyriausybinių organizacijų reikalų komisijos

sudarymo“ (Žin., 2004, Nr. 173-6418).

Šis nutarimas neteko galios nuo 2009 m. sausio 1 d. (Žin., 2008, Nr. 149-6064).

Nors teisės aktuose ir kituose dokumentuose (sutartyse, paraiškose ir pan.)

imta vartoti NVO sąvoka, niekur nepateikiamas apibrėžimas, kokios organizacijos

priskiriamos prie NVO.

9. Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo

(Žin., 1993, Nr. 21-506;

2000, Nr. 61-1818)

7 straipsnyje numatyti asmenys, kurie gali būti paramos gavėjai, t. y. gauti pinigines

lėšas, kitą turtą ar paslaugas steigimo dokumentuose nurodytiems visuomenei

naudingiems tikslams įgyvendinti. Teisė įgyti paramos gavėjo statusą atsiranda

pasirinkus tam tikrą juridinio asmens formą, atitinkamai teisė gauti paramą

atsiranda vien tik dėl paramos gavėjo statuso įgijimo, o ne dėl visuomenei

naudingos veiklos.

Visuomenei naudingos veiklos (viešojo intereso)

apibrėžimas ir viešųjų funkcijų perdavimas

10. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.34

straipsnio 2 dalyje viešieji juridiniai asmenys apibrėžiami kaip „asmenų,

nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti

viešuosius interesus (valstybės ir savivaldybės įmonės, valstybės ir

savivaldybės įstaigos, viešosios įstaigos, religinės bendruomenės ir kt.)“.

Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo (Žin., 1996, Nr. 68-1633;

2004, Nr. 25-752)

2 straipsnio 1 dalyje nurodomas pagrindinis viešosios įstaigos tikslas –

viešųjų interesų tenkinimas. Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos fondų

įstatymo (Žin., 1996, Nr. 32-787;

2004, Nr. 7-128)

2 straipsnio 1 dalyje kaip pagrindinis fondų tikslas nurodomas labdaros ir (ar)

paramos teikimas visuomenei naudingomis ir nesavanaudiškomis pripažįstamose srityse.

Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo (Žin., 2004, Nr. 25-745)

2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinamas vienas iš asociacijos tikslų – „kitų viešųjų

interesų tenkinimas“. Nė viename iš teisės aktų, kuriuose minimi viešieji

interesai, nėra jų sąvokos apibrėžimo, viešojo intereso sąvoka aiškinama

remiantis ne teisės aktais, o teismų praktika. Tokiomis aplinkybėmis

susiformavo praktika, kai visuomenei naudingą veiklą vykdančius ar viešąjį

interesą tenkinančius juridinius asmenis apibrėžia ne konkreti jų veikla, o

juridinio asmens forma (Juridinių asmenų registro nuostatų 12 punktas).

11. Nesant įstatyme apibrėžtos visuomenei naudingos

veiklos ar viešųjų interesų sąvokos, valstybė neskiria viešosios naudos

organizacijų – organizacijų, vykdančių visuomenei naudingą veiklą (daugiau kaip

50 proc. veiklos arba beveik visą veiklą), ir grupinės naudos organizacijų,

kurių tikslas – tenkinti savo narių poreikius.

12. Tiek viešosios, tiek grupinės naudos organizacijos

yra svarbios valstybei kaip pilietiškumo ir demokratijos išraiška. Vis dėlto

viešosios naudos organizacijos sprendžia didesnės visuomenės dalies problemas,

todėl dažnai turi galimybių vykdyti valstybės institucijų perduotas funkcijas.

13. Šiuo metu veikiančių valstybės rėmimo fondų,

valstybinių skatinimo programų gausa neužtikrina tinkamo viešųjų funkcijų perdavimo,

nes, nesant teisiškai įtvirtinto skirstymo į viešosios ir grupinės naudos

organizacijas, sunku pasirinkti, kokią veiklą skatinti, kam perduoti funkcijas

ir nustatyti lengvatinį finansavimą. Galbūt tai ir lemia, kad dalis NVO

sektoriui skiriamų lėšų atitenka valstybės įsteigtoms viešosioms įstaigoms ar

kitiems juridiniams asmenims.

14. Vienas pagrindinių NVO veiklos variklių,

suteikiančių joms pranašumą, palyginti su kitais ūkio subjektais, yra

savanoriškas darbas. 2006 metais priėmus Lietuvos Respublikos darbo kodekso 98

straipsnio pakeitimo įstatymą (Žin., 2006, Nr. 132-4989),

neliko savanorišką darbą reglamentuojančių teisės aktų, kurie apsaugotų

savanorių teises ir pripažintų specifinį jų darbo pobūdį. Sąvokas „savanoris“, „savanorystė“

šalies institucijos interpretuoja skirtingai, todėl praktikoje kyla nemažai

problemų ir nesusipratimų dėl savanorių statuso, jų veiklos organizavimo,

savanoriško darbo legalumo, skaidrumo, išlaidų (kelionės, maitinimosi,

apgyvendinimo ir kitų) kompensavimo.

NVO finansavimas ir atskaitomybė

15. Pagrindiniai NVO finansavimo šaltiniai yra rėmimo

fondai, programos ir lėšos, gaunamos laimėjus viešųjų pirkimų konkursus. Vienu

atveju yra rengiamos programos, jas nagrinėja atitinkamos komisijos (kiekvieno

fondo ar programos tvarkos aprašas tvirtinamas atskirai). Kitu atveju bendra

tvarka dalyvaujama viešuosiuose pirkimuose, kuriuos reglamentuoja Lietuvos

Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas (Žin., 1996, Nr. 84-2000;

2006, Nr. 4-102).

16. Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymas

nustato, kad asmenys, turintys paramos gavėjo statusą, paramą gauna

neatlygintinai perduodant pinigines lėšas ar bet kokį kitą turtą, suteikiant

paslaugas ar suteikiant turtą naudotis panaudos teise, turtą paliekant

testamentu ir kitais įstatymų nustatytais būdais.

17. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio

įstatymas (Žin., 2002, Nr. 73-3085)

suteikia gyventojams teisę paramos gavėjo statusą turinčioms organizacijoms

pervesti iki 2 proc. sumokėtos pajamų mokesčio sumos. Be to, paramos gavėjo

statusą turinčioms NVO taikomos mokesčių ir kitos lengvatos.

18. Iš pirmo žvilgsnio galima susidaryti nuomonę, kad

valstybė sukūrė tinkamą NVO finansavimo sistemą, tačiau taip nėra, nes

18.1. neatskirta NVO teisė siekti viešosios ar

grupinės naudos, todėl visi paramos gavėjo statusą turintys juridiniai asmenys

priskiriami prie tenkinančių viešąjį interesą;

18.2. lengvatos ir parama pasiekiamos daugeliui NVO,

todėl lengvatų taikymo, kontrolės ir priežiūros galimybės yra ribotos;

18.3. nėra aiškių ir skaidrių NVO veiklos, joms

dalyvaujant finansinės paramos ar viešųjų paslaugų pirkimo konkursuose,

vertinimo kriterijų;

18.4. lėšomis ir lengvatomis, kurios skiriamos NVO,

naudojasi valstybės ir savivaldybių įsteigtos įstaigos.

19. NVO atsakomybė rėmėjams nustatyta Lietuvos

Respublikos civiliniame kodekse, o už suteiktas mokestines lengvatas –

mokesčius reglamentuojančiuose teisės aktuose. Už paramą atsiskaitoma

Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų

ministerijos, lėšas skyrusiam fondui ar programos valdytojui, tačiau

nevertinama NVO lėšų panaudojimo kokybė, t. y. ar paslauga pasiekė paslaugos

gavėją, ar buvo sukurtas tinkamos kokybės produktas.

NVO steigimosi ir veiklos reglamentavimas

20. 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujajam Lietuvos

Respublikos civiliniam kodeksui, siekiant įstatymus suderinti su jo normomis,

per keletą metų buvo priimti nauji ar pakeisti beveik visi atskiras juridinių

asmenų teisines formas reglamentuojantys įstatymai, iš jų ir viešųjų juridinių

asmenų, kurių dalis priskiriama nevyriausybiniam sektoriui.

21. Visų NVO teisinių formų juridinių asmenų veiklą ir

steigimo reikalavimus reglamentuoja specialūs įstatymai, organizacijos

registruojamos Juridinių asmenų registre bendra tvarka kaip ir bet kurie kiti

ūkio subjektai.

22. Iki Juridinių asmenų registro veiklos pradžios NVO

neatlygintinai registruodavo Teisingumo ministerija ir savivaldybės. Pradėjus

veikti Juridinių asmenų registrui, steigiant visų teisinių formų juridinius

asmenis, keičiant steigimo dokumentus, duomenis, likviduojant ar

reorganizuojant, procesai vyksta dviem etapais

22.1. notaro atliekamas teisinis tyrimas;

22.2. įregistravimas Juridinių asmenų registre.

23. Galima teigti, kad naujoji registravimo tvarka

padarė NVO nepriklausomas nuo valstybės ar savivaldybių institucijų, tačiau

sukūrė nemaža problemų

23.1. padidėjo steigimo sąnaudos;

23.2. taikomi pelno siekiančių juridinių asmenų

standartai;

23.3. kartais taikomos skirtingos notarų ir Juridinių

asmenų registro tvarkymo įstaigos specialistų teisės normos.

Dėl šių priežasčių iš dalies sumažėjo NVO dinamiškumas

ir socialinės iniciatyvos – vienos iš pagrindinių vertybių, kurias

organizacijos suteikia visuomenei.

24. Lietuvoje NVO daugelyje sričių taikomi bendri

juridinių asmenų administravimo ir apskaitos standartai. Visus reikalavimus

organizacijos turi įgyvendinti vienodai, nepaisant jų vykdomos veiklos, tikslų,

narių ar dalininkų skaičiaus, pajamų šaltinių ir pan.

25. NVO neturi joms atstovaujančio organo, kuris

galėtų dalyvauti svarstant visuomenei reikšmingas iniciatyvas, daryti įtaką

svarstomiems sprendimams.

III. UŽSIENIO VALSTYBIŲ PRAKTIKOS APŽVALGA

26. Daugelis Europos valstybių per pastaruosius metus

priėmė teisės aktus, vienaip ar kitaip reguliuojančius valstybės ir

nevyriausybinio sektoriaus santykius

Didžiosios Britanijos Vyriausybė 1998 metais priėmė

nevyriausybinių organizacijų sektoriaus ir centrinės valdžios institucijų

susitarimą „COMPACT“, kuriuo aiškiai apibrėžiama konsultacijų su valdžios

sektoriumi sistema, nevyriausybinių organizacijų finansavimas iš valstybės

biudžeto, nevyriausybinių organizacijų veikla ir savanoriškas darbas;

Danijos kultūros ministerija 2001 metais priėmė

chartiją dėl Danijos savanoriškų organizacijų ir asociacijų bei viešojo

sektoriaus sąveikos, kuria siekiama stiprinti pilietinės visuomenės

organizacijas ir užtikrinti jų veiklos plėtrą;

Estijos parlamentas 2002 metais priėmė Estijos

visuomenės plėtros koncepciją, pagal kurią reguliuojami nevyriausybinių

organizacijų ir valdžios institucijų santykiai;

Kroatijos parlamentas 2003 metais priėmė įstatymą,

kuriuo įkuriamas Nacionalinis pilietinės visuomenės plėtros fondas. Šiuo

įstatymu siekiama plėtoti pilietinę visuomenę, užtikrinti nevyriausybinių

organizacijų finansinį stabilumą ir plėtrą.

27. Vengrijoje 1997 metais buvo priimtas Viešosios

naudos įstatymas, kuris įtvirtino naują teisinį viešosios naudos statusą ir

kartu nustatė viešosios naudos statuso veiklos rūšių sąrašą. Organizacija,

siekianti, kad jai būtų suteiktas viešosios naudos statusas, turi turėti tam

tikrą teisinę formą, būti nepolitinė, ne pelno siekianti, jos pagrindinė veikla

turi būti skirta apibrėžtai viešajai naudai teikti, o iš ekonominės veiklos

gaunamas pelnas naudojamas viešosios naudos tikslams pasiekti. Tik šį statusą

turinčios organizacijos gauna tiesioginę ir netiesioginę valstybės paramą

viešosios naudos veiklai vykdyti. Specifinės mokesčių lengvatos suteikiamos

viešosios naudos statusą turinčioms organizacijoms, kurios įgyvendina valstybės

perduotas viešąsias funkcijas. Siekiant užtikrinti teisėtą veiklą, atskaitomybę

ir skaidrumą, nustatyti viešosios naudos statuso organizacijų veiklos,

buhalterinės apskaitos ir finansinių ataskaitų rengimo reikalavimai.

28. Vokietijoje ir kai kuriose kitose Europos

valstybėse laikomasi principo, kad valstybės įstaigos teikia socialines

paslaugas tik tuo atveju, jeigu nėra galinčių tai daryti NVO.

29. Maltoje NVO perduota didelė dalis viešųjų

funkcijų. Dauguma tokių įstaigų, kaip antai: vaikų namai, pagyvenusių žmonių

namai, priklausomybes turinčių asmenų centrai, smurto aukų centrai, yra

prižiūrimi nevyriausybinio sektoriaus ir juose daugiausia dirba savanoriai (iš

jų ir užsienio šalių giminingų NVO). Valstybės parama šioms įstaigoms labai

maža, nes lėšos skiriamos socialines paslaugas teikiančioms NVO, kurių

pagrindiniai finansinės paramos šaltiniai yra Katalikų bažnyčia ir privatūs

asmenys. Maltoje taikoma racionali finansinių lengvatų, teikiamų NVO, sistema.

30. 1949 metais priimtuose Europos Tarybos nuostatuose

yra įtrauktas punktas ir apie Tarybos santykius su tarpvyriausybinėmis ir

nevyriausybinėmis organizacijomis.

31. Santykiai su visuomenės grupėmis aptariami ir

Europos Komisijos dokumentuose

31.1. 1997 metais priimtame Komunikate dėl

savanorystės, nevyriausybinių organizacijų ir fondų veiklos skatinimo Europoje;

31.2. 2000 metais priimtame diskusijų dokumente

„Tvirtesnės partnerystės su nevyriausybinėmis organizacijomis kūrimas“, kuriuo

siekiama užtikrinti sklandų tarpusavio bendradarbiavimą, konsultacijų ir

finansinių programų teikimą NVO sektoriui;

31.3. 2001 metais priimtoje Baltojoje knygoje dėl

Europos valdymo, kuria užtikrinamas Europos Sąjungos institucijų atskaitingumas

visuomenei ir jos grupėms, pilietinės visuomenės ir nevyriausybinių

organizacijų rėmimas, stiprinimas ir bendradarbiavimas su jomis (Europos valdymo

baltoji knyga, COM (2001) 428).

32. Europoje kreipiamas dėmesys ir į NVO steigimosi išlaidų

didėjimą. Europos Tarybos rekomendacijų dėl Pagrindinių nevyriausybinių

organizacijų Europoje statuso principų ir jų aiškinamųjų pastabų (Recommendation

CM/Rec (2007)14), 2007 metais patvirtintų Europos Tarybos Ministrų

Komiteto, 30 punkte teigiama, kad „visi mokesčiai, renkami paduodant prašymą

dėl juridinio asmens statuso, turi būti tokio dydžio, kuris nevaržytų

pareiškėjų“.

IV. SIEKIAMI TIKSLAI

33. Teisės aktais reglamentuoti subjektus, galinčius

dalyvauti perimant viešųjų funkcijų vykdymą, ir nustatyti į valstybės ir

savivaldybių biudžetų lėšas pretenduojančių NVO kriterijus.

34. Įtvirtinti, kad valstybės ir savivaldybių

įsteigtos įstaigos negalėtų naudotis NVO skiriamomis lėšomis ir lengvatomis.

35. Stiprinti nevyriausybinio sektoriaus atstovavimą.

36. Užtikrinti nuoseklų valstybės ir nevyriausybinio

sektoriaus bendradarbiavimą.

37. Teisės aktais nustatyti visuomenei naudingos

veiklos sritis ir skatinti NVO teikti paslaugas šiose srityse.

38. Nustatyti aiškius ir skaidrius NVO finansinio

rėmimo, viešąją naudą kuriančių subjektų paslaugų pirkimo ir vertinimo

principus, atsakomybės pagrindus.

39. Diegti naujas nevyriausybinio sektoriaus rėmimo ir

filantropijos plėtros priemones, sudaryti prielaidas neliečiamojo kapitalo

fondams steigti, galimybes taikyti ilgalaikį programinių projektų finansavimą

ir kita.

40. Viešai skelbti informaciją apie NVO finansavimo

programas ir viešųjų pirkimų konkursus, jų nuostatus ir rezultatus.

41. Įstatymu įtvirtinti savanorišką darbą kaip

socialiai naudingą veiklą, jeigu ją organizuojančio asmens ir atliekančio

asmens pagrindiniai tikslai nėra finansinės naudos siekimas.

42. Supaprastinti NVO steigimo, reorganizavimo ir

likvidavimo procedūras, suteikiant NVO galimybę teikti Juridinių asmenų

registrui steigimo ir kitus dokumentus pagal pavyzdines formas elektroniniu

būdu ir taip sumažinti steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo sąnaudas.

43. NVO netaikyti verslo subjektams nustatytų veiklos

valdymo modelių ir neriboti vidinės struktūros, paliekant galimybę tai aptarti

organizacijos steigimo dokumentuose.

44. Atsisakyti formalaus reikalavimo kasmet rinktis į

visuotinius organizacijų susirinkimus NVO veiklos ataskaitai patvirtinti.

V. KONCEPCIJOS ĮGYVENDINIMO PRIEMONĖS

45. Siekiant įgyvendinti šią koncepciją, būtina

45.1. patvirtinti

45.1.1. suderinus su visuomene, – nevyriausybinio

sektoriaus plėtros programą, kurioje būtų numatytos valstybės ir NVO

bendradarbiavimo prioritetinės sritys;

45.1.2. suderinus su NVO, – Nevyriausybinių

organizacijų reikalų koordinavimo komisiją;

45.2. nustatyti iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto

ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamos NVO veiklos vertinimo,

atskaitomybės bei viešumo principus;

45.3. parengti

45.3.1. įstatymo projektą, reglamentuojantį valstybės

ir savivaldybių biudžetų lėšų skirstymo NVO tvarkos aprašą, kuriame būtų

apibrėžtos NVO, visuomenei naudingos veiklos ir kitos sąvokos, numatytos

viešųjų funkcijų perdavimo galimybės;

45.3.2. Lietuvos Respublikos savanoriško darbo

įstatymo projektą, kuriame būtų apibrėžtas savanoriškas darbas ir sąlygos,

nustatančios, kada jis gali būti atliekamas;

45.3.3. Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos

įstatymo pakeitimo įstatymo projektą, kuriuo būtų patobulintos šiuo metu

galiojančios paramos gavėjo statuso suteikimo procedūros, reglamentuota

valstybės ir savivaldybių specialiųjų programų lėšų skyrimo NVO tvarka,

nustatant visuomenei naudingos veiklos sritis;

45.3.4. Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos fondų

įstatymo pakeitimo įstatymo projektą ir / ar atskirą įstatymą, reglamentuojantį

neliečiamo kapitalo fondų steigimą ir veiklą;

45.4. prireikus parengti šių teisės aktų

pakeitimo projektus

45.4.1. Lietuvos Respublikos civilinio

kodekso;

45.4.2. įvairias NVO sritis (meno kūrėjų,

tautinio paveldo, gamtosaugos ir kt.) reglamentuojančių teisės aktų;

45.4.3. mokestinius santykius, buhalterinę apskaitą ir

finansinių ataskaitų rengimą reglamentuojančių teisės aktų;

45.4.4. Juridinių asmenų registro nuostatų.

46. Šios koncepcijos įgyvendinimo priemonės ir jų

įgyvendinimo terminai nurodyti priede.

––––––––––––––––

Nevyriausybinių

organizacijų plėtros koncepcijos

priedas

Nevyriausybinių organizacijų

plėtros KONCEPCIJOS ĮGYVENDINIMO

PRIEMONĖS

Eil. Nr.

Priemonė

Įgyvendinimo terminai

Vykdytojai

Pastabos

1.

Suderinus

su NVO, parengti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl Nevyriausybinių organizacijų reikalų koordinavimo

komisijos sudarymo projektą

2010 metų

I ketvirtis

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

2.

Parengti

įstatymo projektą, reglamentuojantį valstybės biudžeto ir savivaldybių

biudžetų lėšų skirstymą NVO

2010 metų

II

ketvirtis

Teisingumo ministerija, Finansų

ministerija

apibrėžti

NVO, visuomenei naudingos

veiklos sąvokas, numatyti viešųjų funkcijų perdavimo

galimybes ir kt.

3.

Parengti Labdaros ir paramos įstatymo

pakeitimo įstatymo projektą

2010 metų

II

ketvirtis

Teisingumo ministerija

tobulinti šiuo metu galiojančias paramos

gavėjo statuso suteikimo procedūras

4.

Nustatyti iš

valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamos NVO veiklos

vertinimo, atskaitomybės ir viešumo principus

2010 metų

III ketvirtis

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Finansų ministerija,

kitos ministerijos

įvertinti Europos Sąjungos valstybių narių patirtį

5.

Parengti įvairias

NVO sritis (meno kūrėjų, tautinio paveldo, gamtosaugos ir kt.)

reglamentuojančių teisės aktų pakeitimo projektus

2010 metų

IV

ketvirtis

ministerijos

įtvirtinti

Nevyriausybinių organizacijų plėtros koncepcijos nuostatas

6.

Persvarstyti,

įvertinti ir prireikus parengti mokestinius santykius, buhalterinę apskaitą

ir finansinių ataskaitų rengimą reglamentuojančių teisės aktų pakeitimo

projektus

2010 metų

IV

ketvirtis

Finansų ministerija, kitos ministerijos

įtvirtinti Nevyriausybinių organizacijų

plėtros koncepcijos nuostatas ir užsienio šalių patirtį

7.

Parengti

Juridinių asmenų registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1407, pakeitimo projektą

2010 metų

IV ketvirtis

Teisingumo ministerija

įtvirtinti Nevyriausybinių organizacijų plėtros koncepcijos

nuostatas dėl NVO steigimo ir veiklos duomenų ir dokumentų tvarkymo

8.

Parengti ir patvirtinti nevyriausybinio sektoriaus plėtros

programą

2010 metų

IV ketvirtis

Socialinės apsaugos ir darbo

ministerija, kitos ministerijos,

savivaldybės

nustatyti valstybės ir NVO bendradarbiavimo prioritetines

sritis, paramos nevyriausybiniam sektoriui teikimą, NVO informavimo sistemas

ir kt.;

bendradarbiauti visoms suinteresuotoms institucijoms

9.

Parengti

Lietuvos Respublikos savanoriško darbo įstatymo projektą

2011 metų

I ketvirtis

Socialinės apsaugos ir darbo

ministerija, Teisingumo ministerija

apibrėžti

savanorišką darbą ir sąlygas, nustatančias, kada jis gali būti atliekamas

––––––––––––––––

Pakeitimai

1.

Lietuvos

Respublikos Vyriausybė, Nutarimas

Nr. 722, 2010-06-07,

Žin., 2010, Nr. 69-3447 (2010-06-15)

DĖL

NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ REIKALŲ KOORDINAVIMO KOMISIJOS SUDARYMO IR JOS

NUOSTATŲ PATVIRTINIMO

***

Pabaiga ***

Redagavo

Aušra Bodin (2010-06-15)

aubodi@lrs.lt