DĖL NACIONALINĖS TURIZMO PLĖTROS 2010–2013 METŲ

Nutarimas paskelbtas

Žin.,2007, Nr. 97-3939

Neoficialus nutarimo

tekstas

Lietuvos

Respublikos Vyriausybė

nutarimas

2007 m. rugpjūčio 29 d. Nr. 944

Vilnius

Nauja nutarimo

redakcija nuo 2010 m. liepos 25 d.

Nr.

1051,

2010-07-14, Žin., 2010, Nr. 88-4636 (2010-07-24)

DĖL NACIONALINĖS TURIZMO PLĖTROS 2010–2013 METŲ

PROGRAMOS PATVIRTINIMO

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo

(Žin., 1998, Nr. 32-852;

2002, Nr. 123-5507)

18 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir įgyvendindama Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2008–2012 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 189 (Žin.,

2009, Nr. 33-1268),

531 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria

1. Patvirtinti Nacionalinę turizmo plėtros 2010–2013

metų programą (pridedama).

2. Pavesti Ūkio ministerijai koordinuoti ir

kontroliuoti Nacionalinės turizmo plėtros 2010–2013 metų programos

įgyvendinimą.

3. Įpareigoti už Nacionalinės turizmo plėtros

2010–2013 metų programos įgyvendinimą atsakingas institucijas kasmet iki

vasario 1 dienos pateikti Ūkio ministerijai informaciją apie programos

priemonių įgyvendinimą.

4. Rekomenduoti savivaldybėms ir privatiems asmenims

dalyvauti įgyvendinant Nacionalinę turizmo plėtros 2010–2013 metų programą.“

Ministras Pirmininkas Andrius

Kubilius

Ūkio ministras Dainius

Kreivys

Patvirtinta

Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2007 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 944

(Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2010 m. liepos 14 d. nutarimo Nr. 1051

redakcija)

NACIONALINĖ TURIZMO PLĖTROS 2010–2013 METŲ PROGRAMA

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

1.

Nacionalinės turizmo plėtros

2010–2013 metų programos (toliau – Programa) paskirtis – atsižvelgiant į

pasikeitusias šalies ir tarptautinio turizmo raidos tendencijas ir ekonominę

situaciją, įvertinti ir nustatyti Lietuvos turizmo sektoriaus plėtojimo

galimybes ir turizmo plėtros prioritetus, tikslus bei uždavinius ir pateikti jų

įgyvendinimo priemonių planą (pagal priedą).

2. Programa parengta vadovaujantis Lietuvos Respublikos

turizmo įstatymu (Žin., 1998, Nr. 32-852; 2002, Nr. 123-5507),

atsižvelgiant į Nacionalinę darnaus vystymosi strategiją, patvirtintą Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 1247 (Žin.,

2009, Nr. 121-5215),

Lietuvos 2007–2013 metų Europos

Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją, patvirtintą

Europos Komisijos 2007 m. balandžio 26 d., Lietuvos Respublikos teritorijos

bendrąjį planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. IX-1154 (Žin., 2002, Nr. 110-4852), ir

svarbiausius turizmo planavimo dokumentus: Nacionalinių vandens turizmo trasų

specialųjį planą, patvirtintą ūkio ministro įsakymu Nr. 4-67 (Žin., 2009,

Nr. 27-1075), Nacionalinių

autoturizmo trasų specialųjį planą, patvirtintą ūkio ministro įsakymu Nr. 4-68 (Žin.,

2009, Nr. 27-1076), Statistikos

departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Euromonitor ir kitų

šaltinių statistinius duomenis. Programa yra kompleksinis nacionalinio lygmens

turizmo planavimo dokumentas, apimantis Lietuvos turizmo galimybių, turizmo

sektoriaus sudedamųjų dalių analizę bei problematiką ir pateikiantis šalies

turizmo sektoriaus plėtojimo strategines kryptis bei veiklos prioritetus,

reikalingus jiems įgyvendinti. Programos redakcija apima nuostatas ir

priemones, kurios buvo pradėtos įgyvendinti Nacionalinėje turizmo plėtros

2007–2013 metų programoje.

3. Programoje vartojamos sąvokos

Aktyvaus poilsio turizmas – keliavimas gamtinėje aplinkoje pėsčiomis,

dviračiais, slidėmis, valtimis, kopiant į kalnus ir kitaip, panaudojant savo

fizines ir dvasines jėgas ar turint tikslą jas atgauti.

Dalykinis (konferencijų) turizmas – keliavimas profesiniais ar darbo tikslais,

siekiant įgyti profesinių žinių ir jas papildyti, ar susijęs su dalykiniais

susitikimais, parodų lankymu, dalyvavimu seminaruose, konferencijose,

kongresuose.

Gamtiniai sveikatos veiksniai – specifinėmis fizinėmis, cheminėmis, biologiškai

aktyviomis savybėmis pasižymintys, moksliškai ištirti ir pripažinti, natūralūs mineraliniai

vandenys, jūros vanduo, peloidai (durpinis purvas, sapropeliai, molis ir kiti),

taikomi sveikatos stiprinimo, ligų profilaktikos ir reabilitacijos tikslais.

Kultūrinis turizmas – keliavimas turint tikslą pažinti kultūrinę aplinką, įskaitant

kraštovaizdžius, kultūros ir gamtos paveldą, tradicijas, išskirtinį vietos

gyvenimo būdą, įvykius ir kultūros renginius, vaizduojamąjį ir scenos menus,

kitus kūrybinių ir kultūrinių pokyčių procesus.

SPA paslauga

– sveikatinimo ar sveikatingumo paslauga, teikiama naudojant vandens ar

gamtinius sveikatos veiksnius.

Sveikatingumo paslauga – sveikatos stiprinimo paslauga, kurią teisės

aktų reikalavimus atitinkančiose patalpose teikia specialistas, įgijęs teisės

aktų nustatyta tvarka šiai veiklai reikiamą kvalifikaciją.

Sveikatos turizmas – keliavimas turint tikslą pagerinti sveikatą, gaunant sveikatinimo ir

(ar) sveikatingumo paslaugų.

Turizmo maršrutas – iš anksto pagal kelionės poilsio ar turizmo tikslais tematiką

suplanuotas vykimo kelias, jungiantis vienoje ar keliose gyvenamosiose

vietovėse turistų lankomas vietas ir turistų aptarnavimo objektus.

Turizmo produktas – paslaugų ir turizmo veiklos sąlygų visuma, siūloma turisto

interesams kelionės metu tenkinti.

Turizmo trasa

– keliauti poilsio ar turizmo tikslais

suplanuotas, įrengtas ir specialiais trasos ženklais vietovėje paženklintas

vientisas turizmo ir poilsio infrastruktūros objektas.

Viešoji turizmo ir poilsio infrastruktūra – nuosavybės teise valstybei

ar savivaldybėms priklausantys stacionarūs ar laikini statiniai ir

įrenginiai (turizmo trasos, pėsčiųjų (dviračių) takai, poilsio, apžvalgos ar

stovėjimo aikštelės, stovyklavietės ir jų įrenginiai, paplūdimių įrenginiai,

informacijos, higienos ir atliekų surinkimo priemonės, kiti renginių, lankytojų

aptarnavimo ir poilsio objektai), skirti rekreacinėms teritorijoms ir turizmo

objektams lankyti ir (ar) poilsio veiklai organizuoti.

4.

Kitos Programoje vartojamos

sąvokos apibrėžtos Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme ir kituose teisės

aktuose.

II. aplinkos analizė

5.

Lietuvos turizmo galimybių

vertinimas

5.1.

Lietuvos turizmo plėtrai didžiulį

postūmį turėjo Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą (toliau – ES), ES

struktūrinė parama, dalyvavimas Šengeno bevizio režimo erdvėje, taip pat kiti

ES plėtros proceso teisiniai ir ekonominiai veiksniai. Jie ir toliau

neišvengiamai turės įtakos Lietuvos turizmo raidai. Lietuva geopolitiniu

atžvilgiu yra nauja ir mažai žinoma ES rytinio pakraščio šalis, o šios

aplinkybės apsunkina galimybes greitai tapti populiaria turizmo traukos vietove

ir reikalauja papildomų valstybės ir verslo pastangų. Tačiau aktyvi Lietuvos

tarptautinė veikla ES ir bendraujant su Rytų kaimyninėmis šalimis stiprina

tarptautinius ryšius ir bendradarbiavimą, o tai skatina tarptautinį turizmą. Ne

mažiau svarbūs yra ir Lietuvą su kitomis šalimis siejantys istoriniai ir

etniniai ryšiai, jie gali skatinti Lietuvos ir tų šalių žmonių bendravimą ir

keliones. Lietuvą pasiekia įvairūs Europos turizmo keliai: „EuroVelo“, „Baroko

kelias“, „Gintaro kelias“, o ateityje Lietuva turi galimybių prisijungti ir

prie kitų Europos turizmo kelių.

5.2.

Turizmo plėtojimo galimybes

apibrėžia turizmo ištekliai (gamtiniai, kultūriniai, žmogiškieji), viešoji

turizmo infrastruktūra, turizmo paslaugos

5.2.1. Gamtinius turizmo išteklius sudaro: pajūrio gamtinis

kompleksas, vidaus vandenų telkiniai (daugiau kaip 2 850 ežerų, 760 upių) ir

miškai, užimantys apie 32 procentus šalies teritorijos. Ekologiniam

(pažintiniam) turizmui plėtoti ypač patrauklios saugomos teritorijos

(5 nacionaliniai, 30 regioninių parkų, 261 draustinis ir kitos saugomos

teritorijos), kurių bendras plotas apima 15,6 procento šalies teritorijos.

Lietuvos gamtiniai turizmo potencialo ypatumai – natūrali, mažai urbanizuota

aplinka, kraštovaizdžio ir biologinė įvairovė, gamtos ir kultūros paveldo

vertybės, laisvo keliavimo galimybė – sudaro patrauklias sąlygas turizmui.

Tačiau apleisti pastatai ar nesutvarkytos teritorijos, rekreacinės

infrastruktūros trūkumas (sustojimo ir nakvynės vietų stoka), sumažėjusios

priėjimo prie vandens telkinių galimybės šalies patrauklumą turizmo požiūriu

menkina tiek vietos gyventojams, tiek užsienio turistams. Turizmui vis dar

mažai naudojamas didžiulis miškų rekreacinis potencialas.

5.2.2. Gamtiniai sveikatos veiksniai sudaro pagrindą

Lietuvos kurortų veiklai ir jų tolesnei raidai, formuoja išskirtines

sveikatinimo galimybes. Šiuo metu Lietuvos kurortuose veikia per

20 mineralinio vandens gręžinių, iš kurių tiekiamas įvairios

mineralizacijos ir cheminės sudėties vanduo. Kliniškai ištirti yra tik kurortuose

naudojami mineraliniai vandenys, o kitų mineralinio vandens gręžinių ir

šaltinių atlikti tik cheminiai ir kartais mikrobiologiniai tyrimai. Mineralinio

vandens ir durpinio purvo tiekimo rinkai fizikocheminius ir mikrobiologinius

rodiklius, minėtų išteklių gabenimo ir laikymo sąlygas apibrėžiančių higienos

normų nėra. Iš esmės visos sanatorijos, gydyklos ir kitos sveikatingumo

įstaigos, naudojančios natūralų mineralinį vandenį sveikatingumo, gydymo ir

reabilitacijos tikslais, taip pat ir kontroliuojančiosios institucijos

vadovaujasi Lietuvos higienos norma HN 28:2003 „Natūralaus mineralinio vandens

ir šaltinio vandens naudojimo ir pateikimo į rinką reikalavimai“, patvirtinta

sveikatos apsaugos ministro 2003 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. V-758

(Žin., 2004, Nr. 7-154).

Tačiau ši higienos norma neskirta taikyti natūraliam mineraliniam vandeniui,

kuris naudojamas procedūroms terminėse ar mineralinėse gydyklose. Procedūroms

naudojamas ir durpinis purvas, kurio organinės medžiagos yra biologiškai

aktyvios ir sukuria sveikatinimo efektą. Lietuvos kurortai pasižymi unikaliu

mikroklimatu, kurį formuoja daug aplinkos veiksnių, tačiau procedūroms ir

sveikatinimo paslaugoms jis praktiškai nenaudojamas. Kurortų gamtiniai

sveikatinimo ištekliai turi būti naudojami intensyviau, nes tai yra didžiausios

galimybės visam Lietuvos turizmo sektoriaus konkurencingumui stiprinti, tuo

tikslu aktyviau plėtojant sveikatingumo ir sveikatinimo, aktyvaus poilsio, pramogų

ir turistų apgyvendinimo infrastruktūrą. Pajūrio kurortų – Palangos ir Neringos

– rekreacinį patrauklumą mažina paplūdimių erozija ir nepakankamai plėtojama

paplūdimių infrastruktūra. Neužtikrinant kokybiškų sąlygų organizuotam poilsiui

ir laisvalaikiui, menkinamas kurortų patrauklumas, tai tampa turistų neigiamo

poveikio aplinkai priežastimi, o ribotos galimybės aktyviai poilsiauti ir

pramogauti nepadeda spręsti sezoniškumo ir trumpų vizitų kurortuose problemos.

5.2.3. Lietuvos kultūros vertybių registre įrašyta apie 16

000 kultūros paveldo objektų, iš jų daugiau kaip 6 000 pripažinti valstybės

saugomais kultūros paveldo objektais, o iš šių apie 1 200 turi paminklo

statusą. Kultūriniam turizmui taip pat svarbios 106 muziejuose sukauptos

archeologijos, istorijos, meno ir kultūros vertybės. Eksponatų gausa, įvairovė

ir ekspozijų parengimas, galimybė konkuruoti labiau atsižvelgiant į turistų

poreikius reikalauja plėsti muziejų eksponavimo galimybes, sparčiau diegti

audiogidų paslaugas populiariausiomis užsienio (anglų, rusų, vokiečių, lenkų ir

kitomis) kalbomis ir tobulinti veiklą taikant inovatyvius, modernius sprendimus

ir naujausias technologijas. Turizmui svarbūs tokie kultūros paveldo objektai,

kurie ne tik išsiskiria vertybių svarba, bet ir formuoja turizmo interesą kaip

ekspoziciniai ar (ir) kaip turizmo paslaugų objektai ir yra atviri viešam

lankymui. Rengiamos įvairios edukacinės programos didina kultūrinių išteklių

patrauklumą – jie pritaikomi skirtingų poreikių ir amžiaus grupių turistams,

aktyvėja muziejų dalyvavimas kultūros paveldo skaitmeninimo iniciatyvose,

tokiose kaip www.epaveldas.lt, www.europeana.eu svetainių plėtra.

5.2.4. Didelį turistų susidomėjimą kelia į UNESCO pasaulio

paveldo sąrašą įtraukti Vilniaus senamiestis, Kuršių nerija, Kernavės archeologinė

vietovė, Struvės geodezinio lanko objektai. Nematerialaus kultūros paveldo

sąraše įrašyti Lietuvos kryždirbystės tradicija ir simbolizmas, Lietuvos,

Latvijos ir Estijos dainų ir šokių švenčių tradicija bei simbolika įtraukti ir

į UNESCO formuojamą reprezentatyvaus žmonijos nematerialaus kultūros paveldo

sąrašą. Kultūriniam turizmui svarbiausios paveldo įžymybės yra pilys,

bažnyčios, vienuolynai ir senamiesčiai. Atviri lankytojams ir galintys

pasiūlyti paslaugas dvarai ir parkai, etnografiniai kaimai taip pat gali tapti

patraukliais kultūrinio turizmo objektais. Dauguma vertingų kultūros paveldo

objektų dėl prastų eksponavimo sąlygų panaudojami tik iš dalies, todėl dažnai

bloga jų būklė, netvarkinga aplinka ir neparengimas lankyti ar akivaizdus veiklos

juose trūkumas yra gausesnio jų lankymo kliūtis, o neprižiūrimi jie vis labiau

praranda savo vertę. Dauguma privačių dvarų yra uždari ir jų lankymas visiškai

priklauso nuo savininko interesų, o viešiesiems dvarams restauruoti ir

pritaikyti turizmo galimybėms nepakanka lėšų, idėjų ir išteklių. Kultūrinis

turizmas yra svarbiausias stimulas ir galimybė išlaikyti didžiulę istorinę ir

meninę vertę turinčius paveldo objektus, todėl jie turi būti pritaikyti lankyti

(sukuriama reikiama aplinkos ir eksponavimo infrastruktūra), juose turi būti

teikiamos turizmo paslaugos ir geriau tenkinami keliautojų poreikiai.

5.2.5. Lietuvos gamtinių ir kultūrinių turizmo išteklių

rekreacinis potencialas ir teritorinė sklaida nėra tolygi ir sudaro natūralias

išteklių teritorines sankaupas. Svarbiausių gamtinių rekreacinių išteklių ir

patraukliausių turizmo objektų teritoriniai telkiniai, juose esanti ir

plėtojama turizmo infrastruktūra formuoja turizmo traukos vietoves (angl.

„tourism destination“), pasižyminčias išskirtiniu turizmo potencialu. Tokių

turizmo traukos vietovių sankaupos leidžia išskirti didžiausio turizmo

potencialo teritorijas – regionus, kuriuose yra palankiausios sąlygos poilsio

ir turizmo veiklos plėtrai, galimybės veiksmingiau panaudoti turizmo išteklius

ir planuoti turizmą. Pagal gamtinių ir kultūrinių turizmo išteklių išskirtinumą

ir gausą prioritetiniai turizmo plėtros regionai (teritorijos) yra šie

5.2.5.1. pajūrio, apimantis Palangos, Kretingos, Klaipėdos ir Neringos vietoves, kuriame esantys pajūrio zonos

gamtiniai ir kultūriniai turizmo ištekliai sudaro prioritetą kultūrinio,

aktyvaus poilsio, sveikatos turizmo plėtrai;

5.2.5.2. Žemaitijos aukštumų, apimantis Telšių, Varnių,

Platelių vietoves su tankiausiu ežerų ir upių tinklu, gausiais miškais ir

savitais kultūros paveldo objektais, kuriame prioritetas teikiamas aktyvaus

poilsio ir kultūrinio turizmo plėtrai;

5.2.5.3. Nemuno žemupio, apimantis Kauno, Jurbarko, Pagėgių,

Šilutės vietoves, esančias Nemuno slėnio zonoje ir pasižyminčias kultūros

paveldo objektais, rekreaciniu upių ir miškų potencialu, kur prioritetas

teikiamas sveikatos, kultūrinio, aktyvaus poilsio turizmo plėtrai;

5.2.5.4. Rytų Aukštaitijos ežerų, apimantis Molėtų, Tauragnų,

Dusetų, Zarasų, Ignalinos vietoves, pasižyminčias ežerų ir upių gausa, dideliu

rekreaciniu miškų potencialu, kultūros paveldo vertybėmis, kuriame prioritetas

teikiamas aktyvaus poilsio turizmo plėtrai;

5.2.5.5. Vilniaus, apimantis Vilniaus, Trakų, Aukštadvario,

Kernavės vietoves su žymiausiais Lietuvos kultūros paveldo objektais, taip pat

didelio rekreacinio potencialo ežerais, upėmis, miškais, kuriame prioritetas

teikiamas kultūrinio, dalykinio (konferencijų), sveikatos bei aktyvaus poilsio

turizmo plėtrai;

5.2.5.6. Pietų Dzūkijos miškų, apimantis Druskininkų,

Veisiejų, Merkinės vietoves, pasižyminčias kurortiniais ištekliais ir dideliu

ežerų, upių, miškų rekreaciniu potencialu, kur prioritetas teikiamas sveikatos,

aktyvaus poilsio turizmo plėtrai;

5.2.5.7. kurortai ir kurortinės teritorijos – vietovės,

turinčios kurorto ar kurortinės teritorijos statusą ir nepatekusios į 5.2.5.1–5.2.5.6

punktuose nurodytus regionus, kuriose prioritetas teikiamas sveikatos ir

aktyvaus poilsio turizmo plėtrai.

5.2.6. Žmogiškieji turizmo ištekliai – turizmo

sektoriaus darbuotojai sukuria šalies turizmo ir svetingumo įvaizdį. Darbuotojų

dalis turizmo srityje, įskaitant susijusias ekonominės veiklos rūšis, 2008

metais sudarė 4,2 procento šalies darbuotojų, arba 46 600 darbuotojų.

Turizmo paslaugų sektoriaus darbuotojus Lietuvoje rengia 7 universitetinės

aukštosios mokyklos, 10 aukštųjų mokyklų (kolegijų) ir 20 profesinių mokyklų.

2008 metais kolegijos ir universitetai parengė daugiau kaip 1 100 turizmo

srities specialistų, iš jų 110 parengė universitetai. Nemaža dalis kolegijas

baigusių asmenų įsidarbina užsienio šalyse. Turizmo įstatyme nustatytas turizmo

valdymo funkcijas 38 savivaldybių administracijose atlieka įsteigti turizmo

padaliniai arba po vieną darbuotoją, 22 savivaldybėse nėra savarankiškų

pareigybių tiesioginėms turizmo funkcijoms atlikti. Šalies svetingumas yra

sudėtinė turizmo sektoriaus konkurencingumo dalis, todėl siekiant stiprinti šį

potencialą būtina nuolat ugdyti tiek specialistų, tiek dėstytojų profesinę

kompetenciją. Inovacijos, spartus procesų modernizavimas ir naujos turizmo

plėtros galimybės rodo, kad turizmo specialistai privalo turėti daug žinių. Ne

mažiau svarbu gerinti turizmo sektoriaus darbuotojų įvaizdį, jų užsienio kalbų

mokėjimą, nustatyti sertifikavimo reikalavimus sveikatingumo veiklą vykdantiems

specialistams, didinti specialistų prestižą ir svarbą, tuo tikslu organizuoti

garsių užsienio lektorių seminarus, patirties mokyklas, specialistų profesinius

konkursus.

5.3.

Viešoji turizmo infrastruktūra ir jos plėtojimo prioritetai

5.3.1. Valstybinės įmonės miškų urėdijos kasmet miškuose

įrengia, atnaujina, tvarko ir prižiūri įvairius viešosios turizmo

infrastruktūros objektus. Iki 2009 metų buvo atnaujinti ir įrengti

985 rekreaciniai objektai (stovyklavietės, poilsiavietės, pėsčiųjų takai,

apžvalgos aikštelės ir kita) ir kasmet jų daugėja. Per 2002–2006 metus šiems

tikslams išleista daugiau kaip 16 mln. litų miškų urėdijų lėšų, o per 2007–2008

metus buvo panaudota dar 7,5 mln. litų. Miškai yra didžiausias Lietuvos

rekreacinis potencialas, kuris gali būti naudojamas įvairiam turizmui. Todėl

spartesnė rekreacinės infrastruktūros plėtra, ypač suteikus teisinių galimybių

privačiuose miškuose įrengti poilsio ir turizmo paslaugų infrastruktūrą, taip

išsaugoti privačių miškų rekreacinį potencialą, platesnė informacijos apie

miškų rekreacines galimybes sklaida turėtų padėti geriau panaudoti miškų

rekreacinius išteklius turizmo reikmėms.

5.3.2. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos

ministerijos kartu su saugomų teritorijų direkcijomis įrengia vis daugiau

rekreacinės infrastruktūros objektų ir lauko informacinių sistemų. Šiuo metu

saugomose teritorijose yra įrengti 107 pažintiniai, mokomieji, rekreaciniai

takai, 66 turizmo trasos, 88 apžvalgos aikštelės, 448 stovyklavietės,

poilsiavietės, atokvėpio vietos, lankytojams informaciją teikia 28 lankytojų

centrai. Saugomose teritorijose yra didžiausias šalies ekologinio (pažintinio)

turizmo potencialas ir jam panaudoti dar yra daug galimybių, tačiau

neorganizuoti lankytojai dažnai žaloja augmeniją, palieka šiukšlių, apsistoja

neleistinose vietose ir panašiai. Kuriant rekreacinę infrastruktūrą, siekiama

orientuotis į labiausiai pamėgtas ir lankomas teritorijas, sureguliuoti

lankytojų srautus, įrengiant lauko informacines sistemas (stendus, nuorodas,

rodykles ir kita), apsaugoti gamtos ir kultūros paveldo vertybes. Lietuvos

saugomose teritorijose pirmiausia Lietuvoje buvo pradėtas įgyvendinti darnaus

vystymosi principas. O šiuo metu, laikantis Europos darnaus turizmo saugomose

teritorijose chartijos principų, gerokai daugiau dėmesio skiriama gamtinių

teritorijų pritaikymui, skatinama geriau pažinti ir suprasti gamtą, šiems

tikslams plėtojama viešoji turizmo infrastruktūra.

5.3.3. Nors Europoje sparčiai populiarėja dviračių turizmas,

kuris Lietuvoje dėl palankaus klimato, reljefo, tankaus kelių ir saugomų

teritorijų tinklo irgi galėtų būti sėkmingai plėtojamas, jam vis dar skiriama

mažai dėmesio (įrengta vienintelė ištisinė Pajūrio dviračių turizmo trasa ir

kelios pavienės trasos atskirose savivaldybėse), o keliauti nepaženklintais ir

dviračių eismui nepritaikytais keliais ne tik nepatrauklu, bet ir nesaugu. Gerinant

eismo dalyvių saugumą gyvenamosiose vietovėse, kasmet įrengiama per 30 kilometrų naujų pėsčiųjų ir dviračių takų, tačiau dažniausiai jie skirti ne turistams, o vietos

gyventojams. Naudoti šiuos takus turizmo tikslams sudėtinga, nes nėra vientiso

šalies dviračių tinklo ir trūksta nacionalinių, regioninių ir vietinių dviračių

trasų ženklinimo, nėra aiškios regioninių ir vietinių trasų numeracijos ir

panašiai. Nors Lietuva patenka į tarptautinių dviračių turizmo trasų „EuroVelo“

tinklą (10, 11 ir 13 trasos), taip pat į tarptautinės trasos „R-1“ maršrutą, iš

esmės šios trasos Lietuvoje neveikia ir nėra nuosekliai paženklintos. Todėl

parengto Nacionalinių dviračių turizmo trasų specialiojo plano projekto

patikslinimas ir įgyvendinimas sudarytų sąlygas planingai organizuoti ir

plėtoti dviračių turizmo infrastruktūrą Lietuvoje. Kartu Lietuvos miestai turi

dideles galimybes diegti viešųjų dviračių sistemų programas (angl.

„bike-sharing“) centrinėse miesto dalyse ar parkuose, skirtas pažintiniam ar

poilsiniam turizmui. Be to, yra gana didelės galimybės skatinti daugiarūšes

turistines keliones dviračiais, tam specialiai pritaikant traukinių vagonus

(įrengiant dviračių / slidžių laikiklius) ar autobusus („Bike&Ride“ sistema

ir laikikliai autobusų išorėje) bei terminalų (stotys, stotelės)

infrastruktūrą.

5.3.4. Autoturizmo – populiariausios Europos individualaus

turizmo rūšies – plėtrą Lietuvoje riboja mažas kempingų ir stovyklaviečių,

kuriose galima sustoti nakvynei, tinklas, taip pat stinga informacinių stendų,

nuorodų, o keliuose – paslaugų kelio ženklų. Opi problema – poilsio ir

automobilių stovėjimo aikštelių bei higienos poreikių tenkinimo infrastruktūros

stoka ne tik turistų lankomose vietovėse, bet ir miestuose ar kaimo vietovėse.

Ši autoturizmui svarbi infrastruktūra plėtojama labai vangiai, jai neskiriama

reikiamo dėmesio vietos savivaldos lygmeniu, ir tai blogina automobiliais

keliaujančių turistų keliavimo sąlygas, menkina Lietuvos patrauklumą turistams.

5.3.5. Vandens turizmo infrastruktūra plėtojama labai

pasyviai, nors vandens turizmas (keliavimas baidarėmis, kanojomis, valtimis,

plaustais ir panašiai) Lietuvoje yra populiari turizmo rūšis ir atskirais

atvejais mažosiose upėse jau per intensyvus. Tačiau dauguma Lietuvos upių kol

kas mažai naudojamos vandens turizmui, nes trūksta įrengtų išlaipinimo vietų

poilsiui ar apsistoti nakvynei, nėra nei ženklų trasose, nei nuorodų vietovėse.

Todėl Nacionalinių vandens turizmo trasų specialiojo plano sprendinių

įgyvendinimas sudaro galimybes pagerinti ir išplėsti vandens turizmo viešąją

infrastruktūrą.

5.3.6. Lietuvoje pradėta plėtoti jūrinio turizmo

infrastruktūra. Kruizinių laivų terminalo veikla labai pagerino kruizinio

turizmo sąlygas Klaipėdos jūrų uoste, nors dar liko neišspręsti terminalo

paslaugų ir kokybiško aptarnavimo infrastruktūros klausimai. Pradėtas

rekonstruoti Klaipėdos jachtų klubas – taip pat tik pradžia aktyviau plėtoti

jachtų turizmą, kuris populiarus Baltijos jūros šalyse. Stokojant viešosios

infrastruktūros (prieplaukų, degalinių, techninio aptarnavimo ir panašiai) ir

pajūryje, ir prie didžiųjų vidaus vandens telkinių, jachtų turizmo galimybės

yra gana ribotos. Papildomų galimybių jūriniam turizmui (jachtomis) turėtų

suteikti atstatytas Šventosios jūrų uostas.

5.3.7. Lietuvoje menkai išplėtota specializuoto turizmo infrastruktūra

golfo laukų (aikštynų), hipodromų, povandeninio turizmo, mažųjų aerodromų ir

kita panaši atvirojo tipo sportinė ir poilsinė infrastruktūra tik pradėta

plėtoti, todėl yra ribotos galimybės šalies ir užsienio turistams pasiūlyti

tokią veiklą. Lietuvoje yra 17 hipodromų, tačiau daugumoje jų tik iš

dalies išlikusi infrastruktūra. Atsižvelgiant į Rytų Europos šalių patirtį,

Lietuvoje valstybės remiamų hipodromų tinklą reikia plėtoti neviršijant 0,5–1

hipodromo 1 mln. gyventojų, t. y. investuojant į 2–3 hipodromų sutvarkymą.

Patraukliausios žiūrovams hipodromų išdėstymo zonos būtų Vilniaus,

Klaipėdos–pajūrio, Lazdijų–Druskininkų ir Utenos. Pasaulyje vis labiau

populiarėja privačių oro uostų infrastruktūra, tenkinanti privačiais lėktuvais

keliaujančių pasiturinčių turistų poreikius. Tokie aerodromai sudaro sąlygas pasinaudoti „oro taksi“ paslaugomis ir

skatinti aviaturizmą, kartu ir rekreacinį, pažintinį, poilsinį (kurortų

aerodromai ir panašiai).

5.3.8. Lietuvos galimybės organizuoti dideles tarptautinio lygio

konferencijas kol kas ribotos. Vykusios svarbios tarptautinės konferencijos ir

vis aktyvesnė Lietuvos tarptautinio bendradarbiavimo veikla, taip pat

tarptautinių konferencijų poreikis sprendžiant viešbučių užimtumo klausimus

rodo, kad konferencijų organizavimo klausimas nesprendžiamas nacionaliniu

lygiu: trūksta nacionalinio konferencijų biuro, kuris būtų pajėgus pritraukti

tarptautinio lygio konferencijas, kongresus ir skatintų dalykinį (konferencijų)

turizmą Lietuvoje.

5.3.9. Trūksta infrastruktūros organizuojant tarptautinius

sporto renginius. Artėjantys nacionalinės svarbos renginiai (2011 metais

Europos krepšinio čempionatas ir kiti), stiprėjantis sporto renginių

organizavimo poreikis rodo, kad Lietuvoje akivaizdžiai trūksta šiuolaikinius

reikalavimus atitinkančių tarptautinių renginių organizavimo infrastruktūros.

Nacionalinio stadiono nebuvimas menkina Lietuvos įvaizdį ir galimybes rengti

tarptautinio lygio varžybas. Skatintina ir privataus verslo, susijusio su

kompleksinėmis paslaugomis – maitinimu ir didelių grupių (300, 500 ir daugiau

asmenų) apgyvendinimu, – plėtra. Sėkminga sportinių renginių organizavimo

veikla turi sukurti patrauklias sąlygas ne tik atvykstamajam, bet ir vietiniam

turizmui, todėl būtina stebėti daugiafunkcių sporto objektų veiklos

organizavimą, tinkamai nukreipti jų veiklą ir ieškoti racionalių jų panaudojimo

būdų.

5.3.10.

Viešosios turizmo infrastruktūros

plėtojimas, kaip turizmo kelionės tikslo nustatymas ir sąlygų pageidaujamai

turizmo veiklai sudarymas, leidžia formuoti turizmo srautus, o privatų verslą

skatina teikti apgyvendinimo, maitinimo ir kitas paslaugas. Didėjanti paslaugų

paklausa skatina steigti naujas darbo vietas, gerina užimtumą turizmo

sektoriuje ir leidžia darbuotojams bei verslo atstovams gauti didesnes pajamas.

Ši infrastruktūra taip pat padeda formuoti turistų traukos vietoves ir sudaro

sąlygas darniai regionų plėtrai. Siekiant didesnio turizmo veiklos

veiksmingumo, viešosios turizmo infrastruktūros plėtojimo prioritetas turėtų

būti teikiamas objektams, kurie yra pirmiau nurodytuose prioritetiniuose

turizmo plėtros regionuose ir atitinka tokius kriterijus

5.3.10.1.

yra nacionalinio lygmens turizmo

planavimo dokumentų (vandens turizmo trasų, autototurizmo trasų ar kitų)

sprendinys;

5.3.10.2.

skatina kompleksišką turizmo

traukos vietovės ir regiono plėtrą, o sukurtos naujos ar išplėstos turizmo

veiklos rūšys pritraukia papildomą turistų ir lankytojų srautą;

5.3.10.3.

skatina verslą plėtoti turizmo

paslaugas ir kurti naujas darbo vietas ar didina esamų užimtumą (ypač ne sezono

metu).

5.4. Turizmo paslaugų vertinimas

5.4.1. Apgyvendinimo paslaugas 2009 metų pabaigoje teikė 690 įmonių (iš jų

327 viešbučiai), kuriose iš viso buvo 20,2 tūkst. numerių ir 47,2 tūkst.

vietų (iš jų 11,2 tūkst. kambarių ir 22,3 tūkst. vietų – viešbučiuose). Per

paskutinius ketverius metus atotrūkis nuo ES vidurkio pagal apgyvendinimo

viešbučiuose vietų skaičių tūkstančiui gyventojų Lietuvoje sumažėjo nuo 10 iki

5 kartų, tačiau vis dar gerokai atsiliekama nuo kitų ES valstybių narių.

Viešbučių teritorinė sklaida gana netolygi, 60 procentų viso viešbučių tinklo

yra didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir kurortuose. Apgyvendinimo paslaugų

infrastruktūros plėtrai gali būti naudojami dvarų ir kiti kultūros paveldo

pastatai: juose įkuriami svečių namai, viešbučiai ir panašiai. Planuojant tarptautinės

reikšmės renginių, konferencijų organizavimą, esamų apgyvendinimo paslaugų

nepakaks, todėl reikia ieškoti galimybių, kaip skatinti verslą kurti

konkurencingas apgyvendinimo paslaugas. Pagrindinės viešbučių sektoriaus

problemos – nevienodas viešbučių skaičius regionuose, veiklos sezoniškumas,

ekonominės klasės viešbučių stoka, o trumpa lankymosi trukmė neužtikrina verslo

sėkmės ir stabdo apgyvendinimo paslaugų plėtrą Lietuvoje.

5.4.2. 2009 metais apgyvendinimo paslaugas teikė 624 kaimo

turizmo sodybos. Jų skaičius per praėjusius 5 metus padvigubėjo, jose buvo

sukurta apie 7 tūkst. vietų. Daugiausia kaimo turizmo sodybų buvo Utenos

apskrityje (apie 30 procentų). Svarbiausi sunkumai – turistų srauto

sezoniškumas, nes pusė svečių atvyksta į sodybas birželio–rugpjūčio mėnesiais,

ir trumpa vidutinė buvimo trukmė (vidutiniškai nuo 3,4 nakvynės 2003 metais

sumažėjo iki 1,9 nakvynės 2008 metais), didžiausia dalis poilsiautojų atvyksta

tik savaitgaliais. Taip pat reikia gerinti užsienio kalbų mokėjimą, verslo

rinkodarą, aktualus klausimas – kaimo turizmo savitumo ir paslaugų kokybės

išlaikymas bei turistų užimtumo organizavimas.

5.4.3. 2009 metais šiek tiek pagausėjo kempingų ir šiuo metu

šalyje apgyvendinimo paslaugas teikia 18 tokių stovyklaviečių (pavyzdžiui,

Danijoje kempingų skaičius viršija – 400, Lenkijoje – 300). Siekiant geriau

tenkinti individualių turistų poreikius, mažinti atsilikimą nuo apgyvendinimo

paslaugų ES vidurkio ir užtikrinti paslaugų įvairovę, tikslinga skatinti

kempingų tinklo plėtrą.

5.4.4. Maitinimo paslaugų sektorius Lietuvoje plėtojamas

labai netolygiai. Didžiuosiuose miestuose maitinimo paslaugų kokybė gera,

pasiūla didelė ir įvairi, bet mažesniuose miestuose ir kaimo vietovėse, taip

pat kurortuose sezono metu maitinimo paslaugų pasiūla ir kokybė turistų

netenkina. Maitinimo įmonės aktyviausiai plečiasi gausiausiai turistų lankomose

vietovėse ir šalia turizmo maršrutų.

5.4.5. Sveikatos ir sveikatingumo paslaugų sektorius per

pastaruosius 4 metus Lietuvoje tapo ypač

populiarus ir aktyviai plėtojamas. Šio sektoriaus paslaugos kompleksinės –

dažniausiai kartu su apgyvendinimu teikiamos sveikatinimo, sveikatingumo,

specialaus maitinimo, grožio procedūrų ir kitos poilsio paslaugos. 2009 metais

SPA ir sanatorijų paslaugas teikė 22 (6,8 tūkst. vietų) sveikatinimo įstaigos,

jose buvo apgyvendinta 100,7 tūkst. turistų, iš jų 20,3 tūkst. buvo užsieniečiai. Labiausiai Europoje augančiam

sveikatingumo paslaugų sektoriui būdinga aukštos klasės apgyvendinimo ir SPA

paslaugos (pavyzdžiui, Austrijoje SPA ir kitus sveikatingumo patarnavimus

teikia 822 viešbučiai, Vokietijoje – 1 283 viešbučiai). Jungtinių Tautų

Pasaulio turizmo organizacijos duomenimis, 2020 metais Europa padvigubins

turistų skaičių, nes parduodama vis daugiau verslo ir konferencijų bei

sveikatingumo paslaugų. Lietuva taip pat turi dideles ir neišnaudotas galimybes

plėtoti sveikatos turizmo sektorių ir lygiuotis į ES valstybes nares, tiek

perimdama jų patirtį, tiek įdiegdama kokybės valdymo ir sertifikavimo

standartus. Nereglamentuojama sveikatingumo paslaugų teikimo tvarka ar

neapibrėžti kokybės valdymo standartai menkina rinkos patikimumą ir riboja

vartotojams pasirinkimo galimybes, prarandami Lietuvos konkurenciniai

pranašumai.

5.4.6. Kelionių organizavimo paslaugas Lietuvoje 2009 metais

teikė 212 kelionių organizatorių ir 312 kelionių agentūrų, iš kurių dauguma –

58 procentai – buvo Vilniuje. 2009 metais, naudodamiesi kelionių agentūrų

ir kelionių organizatorių paslaugomis, į užsienį išvyko apie 224 tūkst.

gyventojų (30 procentų mažiau nei 2008 metais). 2009 metais Lietuvos kelionių

organizatorių paslaugomis pasinaudojo tik 77 tūkst. užsienio turistų,

t. y. apie 10 procentų atvykstamojo turizmo (pagal apgyvendinimo

įmones) ir 1 procentu mažiau negu 2008 metais.

5.4.7. Turizmo informacijos paslaugos yra labai svarbi ir

nuolat Lietuvos turizmo įvaizdį kurianti veikla. Turizmo informacijos paslaugų

teikėjai yra 50 savivaldybių turizmo informacijos centrų ir 32 valstybinių

parkų lankytojų centrai. 2009 metais turizmo informacijos centruose apsilankė

641,2 tūkst. lankytojų, iš jų 55 procentus sudaro užsieniečiai. Būtina

palaikyti Lietuvos turizmo informacijos centrų veiklą, geriau juos aprūpinti

informacija ir kitais būtinais ištekliais, gerinti jų teikiamų paslaugų kokybę,

darbuotojams sukurti galimybę mokytis užsienio kalbų ir rinkodaros veiklos,

skatinti taikyti modernias informacines technologijas. Turizmo informacijos

paslaugas teikia ir gidai (2009 metais buvo 2,5 tūkst. gidų). Atsižvelgiant į

gidų kvalifikacijos lygį, tikslinga planuoti tęstinį gidų kvalifikacijos

tobulinimą ir specializuotą mokymą. Reikia skatinti gidų paslaugų teikimą

saugomose teritorijose veikiančiuose lankytojų centruose.

5.5.

Lietuvos pasiekiamumas

5.5.1. Lietuvos transportinio pasiekiamumo galimybės yra

vienas svarbiausių Lietuvos turizmo plėtros ir turizmo įvaizdžio formavimo

veiksnių. Pagrindinės Lietuvos atvykstamojo turizmo transporto rūšys yra

automobilių, oro ir jūrų transportas. Daugiausia (apie 80 procentų

lankytojų) atvyksta kelių transportu, tačiau Vakarų šalių turistams,

savarankiškai atvykstantiems į Lietuvą, sunku rasti lankytinus objektus, nes

vis dar trūksta informacijos keliuose, nuorodų į objektus. Atsižvelgiant į

susisiekimo automobilių keliais problematiką, Vakarų šalių turizmo srautų

didėjimui gerokai pasitarnautų keltų linijų su Vokietija, Lenkija ir

Skandinavijos šalimis plėtojimas.

5.5.2. Vilniaus, Kauno ir Palangos tarptautiniuose oro

uostuose, kurie teikia reguliariųjų ir užsakomųjų keleivinių skrydžių

paslaugas, aptarnaujamų keleivių daugėjo ir 2009 metais jų buvo 1,87 mln.

(išaugo 1,7 karto, palyginti su 2004 metais, bet 27 procentais mažiau nei 2008

metais). Daugiausia keleivių 2009 metais aptarnavo Vilniaus tarptautinis oro

uostas – 70 procentų, Kauno tarptautinis oro uostas – 24 procentus, Palangos

tarptautinis oro uostas – 6 procentus. Tačiau 2009 metais gerokai sumažėjus oro

linijų ir reisų, į Lietuvą oro transportu atvykusių asmenų sumažėjo 30 procentų

(9 mėnesių statistiniai duomenys). Vilniaus oro uostas smarkiai atsilieka nuo

Rygos ir Talino orų uostų tiek keliautojų kiekybiniais, tiek infrastruktūros

kokybiniais rodikliais. Aktualus uždavinys – kompleksiškai plėtojant turizmo

sektorių Lietuvoje, stabilizuoti ir išlaikyti turistų srautus, užtikrinti

Vilniaus tarptautinio oro uosto infrastruktūros plėtrą: gerinti keleivių

aptarnavimo galimybes ir įdiegti šiuolaikiškus vadybos ir aptarnavimo

standartus, konkuruoti dėl tarptautinių keleivių srautų, tarptautinių

konferencijų ir renginių organizavimo.

5.5.3. Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste 2009 metais buvo

aptarnauta 205,2 tūkst. keleivių (6,4 tūkst. mažiau negu 2008 metais). 2009

metais į uostą atplaukė 50 kruizinių laivų, atvyko 33,5 tūkst. turistų,

atitinkamai 4 laivais ir 3,4 procento keleivių daugiau negu

2008 metais. Lietuvos jūrų uosto keleivių srautas (Eurostat

duomenimis) mažesnis už Estijos 33,5 karto. Esama uosto infrastruktūra

neužtikrina aukštų aptarnavimo standartų, geros paslaugų kokybės, ji

nepritaikyta neįgaliųjų poreikiams, neišplėtotos keleivinės linijos. Kad

Lietuva pasinaudotų visomis Baltijos jūros ir Klaipėdos jūrų uosto teikiamomis

galimybėmis plėtoti jūrinį turizmą, būtinos investicijos išplėsti ir

modernizuoti keleivinio jūrų transporto infrastruktūrą. Vandens turizmui

skatinti vidaus vandens keliuose būtina ieškoti būdų atnaujinti turistinį

maršrutą Kaunas–Nida, taip pat suintensyvinti turistinę laivybą Nerimi

Vilniuje, Klaipėdos (Vilhelmo) kanalu, Nemuno vidurupiu.

5.5.4. Europoje ir Lietuvoje sparčiai gausėja Rusijos,

Japonijos ir Kinijos turistų, taigi vis dar aktualus Lietuvos vizų išdavimo

kaimyninių Rytų ir kitų ne ES valstybių turistams klausimas. Kad Lietuva geriau

pasinaudotų geopolitiniais regiono pranašumais būti Rytų ir Vakarų dalykinių ir

kultūrinių ryšių tiltu, veiksmingiau konkuruotų Rytų turistų rinkose ir

sparčiau augtų turistų srautai, būtina išplėsti vizų išdavimo technines

galimybes ir sudaryti sąlygas greičiau ir lanksčiau aptarnauti asmenis, kurių

vizitams reikia vizų. Šiuolaikinių technologijų

panaudojimas siekiant operatyviai spręsti lengvatinių vizų išdavimą asmenims,

vykstantiems sveikatinimo tikslais, būtų papildoma paskata rinktis Lietuvą dėl

sveikatinimo paslaugų ir galimybė šalies paslaugų teikėjams konkuruoti dėl

Rusijos ir Baltarusijos rinkos turistų.

6.

Turizmo produktų ir jų

konkurencingumo vertinimas.

6.1. Lietuvos turizmo galimybės yra palankios kultūrinio,

sveikatos, aktyvaus poilsio, dalykinio (konferencijų) turizmo produktams kurti.

Tokie turizmo produktai yra patraukliausi tiek vietiniams, tiek užsienio

turistams ne tik Lietuvoje, bet ir Europos rinkoje. Todėl šių produktų

plėtojimo perspektyvos turi būti labiau siejamos su atskirų rinkų paklausos

ypatumais, t. y. turistų poreikiais ir galimybėmis, taip pat kur kas

geriau panaudojant turimas paslaugas ir išteklius. Atsižvelgiant į šalies

turizmo galimybes ir rinkose vyraujančias paklausos tendencijas bei

prioritetus, Lietuva pajėgi konkuruoti su šiais turizmo produktais

6.1.1. kultūrinio turizmo, kurį sudaro kultūros paveldo

objektų (pilys, bažnyčios, vienuolynai, senamiesčiai, muziejai ir meno

galerijos bei kiti) ar miestų lankymas (kai svarbiausias tikslas yra kultūros

objektai ir kultūriniai renginiai ar kai sudaromos galimybės susipažinti su

tautinėmis tradicijomis, amatais, tiesiogiai dalyvauti veikloje ir įsigyti

gaminių). 2009 metais įvykę tarptautiniai kultūriniai renginiai „Vilnius –

Europos kultūros sostinė“ ir Lietuvos tūkstantmečio paminėjimas parodė, kokią

svarią turizmo plėtros dalį gali sudaryti kultūriniai renginiai, tačiau jų

organizavimo ir vadybos patirties stoka neleido visiškai išnaudoti esamų

galimybių. Sparčiai populiarėjantys ne tik tradiciniai (pavyzdžiui, Žolinės,

Joninės), bet ir kiti renginiai, skatinantys vietinių turistų srautus

(pavyzdžiui, Užgavėnės, klasikinės muzikos koncertai, festivaliai),

pabrėžiantys daugiatautiškumą (lenkų, rusų, žydų, vokiečių) ar primenantys

istorinius kultūrinius ryšius, yra menkai panaudojami turizmui skatinti.

Kultūrinio turizmo produktai gali būti labai įvairūs, o jų konkurencingumas

turi būti stiprinamas investicijomis į objektų pritaikymą turistams lankyti ir

turistų aptarnavimo geros kokybės standartams užtikrinti, taip pat visapusišku

informatyvumu (rašytine, nuorodų, ženklų, stendų ir kita informacija). Esminė

valstybės ir savivaldybių funkcija – stiprinti kultūrinio turizmo produktų

kompleksiškumą ir konkurencingumą. Norint sėkmingai pristatyti ir propaguoti

kultūrinio turizmo produktus, siektina prisijungti prie europinių kultūrinio

turizmo kelių ar parengti teminius kultūrinio turizmo maršrutus (Lietuvos

pilys, dvarai, vienuolynai, kulinarijos paveldas, „Baroko kelias“, „Gintaro

kelias“, „Hanzos kelias“ ir panašiai), turizmui pritaikyti tokius išskirtinius

objektus kaip Europos geografinis centras, būtina sudaryti kultūrinių renginių

(festivalių) kalendorius ir taikyti kitas kultūrinį turizmą skatinančias

priemones;

6.1.2. sveikatos turizmo, kurį sudaro sveikatinimo ir

sveikatingumo turizmo rūšys. Lietuva turi dideles galimybes plėtoti ir

eksportuoti sveikatos turizmo paslaugas. Sveikatos turizmo paslaugų rinkoje

Lietuva gali prisistatyti kaip prieinamų, geros kokybės, saugių ir gero kainos

ir kokybės santykio sveikatos turizmo paslaugų šalis, nes tam yra tinkamos

sąlygos: sveikatos turizmo produktų konkurencingumui užtikrinti reikalingi

aukšti paslaugų infrastruktūros ir kokybės standartai, procedūroms naudojami

gamtiniai sveikatos veiksniai ir aukštos kvalifikacijos specialistai.

Sveikatingumo turizmo produktai dažniausiai plėtojami kurortuose ir kurortinėse

teritorijose, tai turėtų tapti jų turizmo plėtros prioritetu, kartu turi būti

gerinamos kurortų pasiekiamumo sąlygos. Lietuvos galimybės konkuruoti Europos

sveikatos turizmo produktų rinkoje turėtų būti stiprinamos plėtojant sveikatos

turizmo paslaugų infrastruktūrą, specialistų gebėjimus bendrauti užsienio

kalbomis, įdiegiant gamtinių sveikatinimo išteklių, procedūrų ir paslaugų

sertifikavimą ir vykdant aktyvią Lietuvos, kaip patrauklios sveikatos turizmo

šalies, pristatymo tarptautinėje erdvėje, šios turizmo rūšies plėtros politiką

ir informacijos sklaidą. Atsižvelgiant į šių turizmo produktų vartotojų

specifiką, paslaugų kokybės reikalavimus ir teisinius aspektus, reikia

įvertinti Lietuvos sveikatos turizmo plėtros galimybes ir šioje srityje

sistemingai atlikti taikomuosius mokslinius tyrimus;

6.1.3. aktyvaus poilsio turizmo, kurį sudaro dviračių,

vandens, žygių, žvejybos, medžioklės bei ekologinio (pažintinio) turizmo rūšys.

Esminė šių turizmo produktų paklausos sąlyga – patrauklus viešosios turizmo

infrastruktūros (turizmo trasos, takai) ir aptarnavimo paslaugų kompleksas,

kuris sudarytų sąlygas turistui užsiimti pageidaujama veikla tam tikroje teritorijoje.

Dažniausiai aktyvaus poilsio produktų vartotojai yra miestų gyventojai,

ieškantys aktyvios veiklos ir mėgstamų užsiėmimų. Turizmo trasų infrastruktūros

trūkumas ir nepakankama paslaugų pasiūla regionuose – svarbiausias kliuvinys

aktyvaus poilsio produktams konkuruoti užsienio turizmo rinkose. Kad būtų

plėtojami aktyvaus poilsio produktai ir stiprinamas konkurencingumas, būtinos

investicijos sukurti ar gerinti viešąją infrastruktūrą, skatinti verslininkus

plėtoti reikalingas paslaugas (apgyvendinimo, maitinimo, inventoriaus nuomos,

aptarnavimo ir kitas) ir užtikrinti informacijos sklaidą. Svarbiausia valstybės

ir savivaldybių funkcija – tinkamas planavimas ir viešosios turizmo

infrastruktūros plėtra bei informacijos apie aktyvaus poilsio galimybes sklaida.

Ekologinis (pažintinis) turizmas apima keliavimą saugomose gamtinėse

teritorijose, augalų, gyvūnų stebėjimą, vietinės kultūros ir tradicijų pažinimą

bei aplinkos puoselėjimą. Gamtos išteklių pritaikymas turizmo poreikiams leistų

sukurti naujus ir plėtoti esamus turizmo traukos centrus, kurie pritrauktų

daugiau vietos ir užsienio turistų. Planinga ir darnaus vystymosi principus

atitinkanti turizmo infrastruktūros sistema leistų užtikrinti ilgalaikį

nacionalinių ir regioninių parkų gamtos vertybių išsaugojimą, subalansuotą

naudojimą, kartu užtikrintų gamtosaugos sąlygų įgyvendinimą ir skatintų darnaus

turizmo plėtrą. Jungtinių Tautų Pasaulio turizmo organizacijos duomenimis,

ekologinis (pažintinis) turizmas per ateinančius 10 metų turėtų būti viena sparčiausiai

augančių ir perspektyviausių turizmo rūšių, o ES jau šiuo metu labai trūksta

natūralių arba mažai pakeistų gamtinių teritorijų. Todėl tikslinga plėtoti

turizmą gamtoje, pritaikant esamą Lietuvos saugomų teritorijų sistemą ir kaimo

regionų gyvenimo būdą (su autentišku kultūros paveldu ir tradicijomis)

patraukliems ekologinio (pažintinio) turizmo produktams kurti;

6.1.4. dalykinio (konferencijų) turizmo, kurį sudaro

dalykinio turizmo, susitikimų, konferencijų, skatinamųjų kelionių turizmo

rūšys. Dalykinio (konferencijų) turizmo produktų plėtojimas paskutinį

dešimtmetį tapo viena iš svarbiausių priemonių, gerinančių viešbučių užimtumą

ir apgyvendinimo verslo rezultatus. Šių produktų pasiūla ir paklausa ES ir

Lietuvoje ypač didėjo iki 2008 metų. Ekonomikos krizė tapo svarbiausiu

dalykinio (konferencijų) turizmo sumažėjimo veiksniu. Tarptautinių konferencijų

turizmo produktų kūrimą ir konkurencinius pranašumus lemia konferencijų

infrastruktūros (patalpų ir įrenginių) pajėgumas, oro transporto veiklos

galimybės, kompleksinės paslaugos (apgyvendinimas, maitinimas ir panašiai),

gebėjimai profesionaliai organizuoti dideles konferencijas (renginius) ir

užtikrinti geros kokybės ryšius bei informacijos sklaidą. Konferencijų

infrastruktūra gali būti plėtojama statant savarankiškus konferencijų centrus

(kaip viešosios infrastruktūros objektus arba valdžios ir verslo partnerystės

būdu) arba konferencijų patalpas įrengiant dideliuose aukštos klasės viešbučiuose.

Lietuvoje konferencijų infrastruktūrą, tinkamą nedidelėms tarptautinio lygio

konferencijoms organizuoti, turi daugelis viešbučių, aukštos kokybės

konferencijų organizavimo sąlygas siūlo uždaroji akcinė bendrovė Lietuvos parodų centras LITEXPO. Konferencijų

turizmo galimybės nėra iki galo panaudojamos, nes šių produktų pristatymas

tarptautinėse turizmo rinkose neorganizuojamas nacionaliniu lygiu. Neturint

atskiro tarptautinio lygio konferencijų centro (ar biuro), Lietuvoje sudėtinga

organizuoti dideles konferencijas, todėl steigti minėtą centrą ir organizuoti

jo veiklą yra neatidėliotinos svarbos uždavinys. Lietuvos konferencijų turizmo

galimybių pristatymas ir konferencijų turizmo skatinimas turi būti

organizuojamas viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės pagrindais: reikia

parengti ir įgyvendinti organizacines priemones, siekiant užtikrinti veiksmingą

dalyvavimą Europos dalykinio (konferencijų) turizmo rinkoje;

6.1.5. išvardytus turizmo produktus papildantys

specializuoto turizmo produktai, t. y. įvairių pramogų turizmas

laisvalaikio poreikių tenkinimas pramogaujant tam tikslui skirtuose objektuose

(teminiuose parkuose), dalyvaujant masiniuose sporto ar kultūriniuose

renginiuose. Pramogų turizmo produktų plėtojimas yra viena veiksmingiausių priemonių

turizmo vietovių konkurencingumui didinti, sezoniškumui mažinti, kelionės

trukmei pailginti ir paslaugų verslo sąlygoms gerinti. Šiems tikslams galėtų

būti geriau naudojamos jau turimos galimybės – Vilniaus botanikos sodas, Kauno

zoologijos sodas, Klaipėdos delfinariumas, Palangos botanikos parkas ir kiti

panašūs turizmo traukos objektai. Pramogų turizmo produktų plėtojimas yra viena

iš savivaldybių ir verslo struktūrų bendradarbiavimo ir partnerystės skatinimo

priemonių.

6.2.

Siūlomų Lietuvos turizmo produktų

įvairovė, kokybė ir galimybės konkuruoti dėl vartotojų, tenkinti jų lūkesčius

lemia atvykstamojo ir vietinio turizmo augimą, o kartu ir turizmo sektoriaus

planavimo sėkmę. Būtina turėti nuoseklius ir patikimus rinkos tyrimų duomenis

apie Lietuvos turizmo produktų kokybę, paklausą ir jų vartotojus. Tai leistų

objektyviau vertinti tiek atskirų turizmo sektorių, tiek viso turizmo veiklos

rezultatus ir padėtų parengti tikslesnes raidos prognozes ir turizmo planavimo

dokumentus. Todėl veiksmingos turizmo sektoriaus stebėsenos užtikrinimas

(apimant operatyvią turizmo statistiką, nuolatinius ir atrankinius tyrimus,

rezultatų analizę ir prognozes) yra kartu ir Lietuvos turizmo produktų

konkurencingumo didinimo veiksnys.

7.

Turizmo įvaizdžio formavimo ir

rinkodaros veiklos vertinimas

7.1.

Lietuvos turizmo rinkodaros ir

įvaizdžio formavimo veikla planuojama ir įgyvendinama vadovaujantis Lietuvos

Respublikos turizmo įstatymu ir Programos priemonėmis, Valstybiniam turizmo

departamentui sudarant kasmetinius Lietuvos turizmo rinkodaros priemonių

planus. Rinkodaros priemonėms įgyvendinti kasmet skiriama vis daugiau Lietuvos

Respublikos valstybės biudžeto lėšų: 2008 metais buvo skirta 8,4 mln. litų

(2007 metais – 8,3 mln. litų), t. y. beveik 50 procentų daugiau nei 2006 metais.

Tačiau 2009 metais dėl lėšų stygiaus rinkodaros priemonių finansavimas

buvo sumažintas dukart – iki 4,3 mln. litų, todėl rinkodaros priemones reikia

planuoti labai atsakingai, kad lėšos būtų panaudojamos kuo veiksmingiau.

7.2.

Valstybės lygmeniu vykdomos pagrindinės

rinkodaros priemonės yra reklaminių turizmo informacijos leidinių leidyba

užsienio kalbomis, Lietuvos turizmo galimybių pristatymas užsienio visuomenės

informavimo priemonėse ir turizmo verslo atstovams, dalyvavimas tarptautinėse

turizmo parodose, turizmo informacijos centrų užsienyje veiklos palaikymas,

užsienio žiniasklaidos atstovų pažintinių turų Lietuvoje ir verslo misijų

organizavimas, daugiašalių projektų su kaimyninėmis valstybėmis koordinavimas.

Valstybinis turizmo departamentas organizuoja aštuonių Lietuvos turizmo

informacijos centrų (atstovybių) užsienyje veiklą: Lenkijoje (Varšuva),

Rusijoje (Maskva), Suomijoje (Helsinkis), Didžiojoje Britanijoje (Londonas),

Ispanijoje (Barselona), Prancūzijoje (Paryžius), Italijoje (Roma), Vokietijoje

(Berlynas) (pastarasis yra bendras Baltijos valstybių turizmo informacijos

centras). Turizmo informacijos centrams užsienyje steigti ir jų veiklai plėtoti

nuolat skiriamos tikslinės lėšos. Jos nuolat didėjo ir dabar sudaro apie 50

procentų viso rinkodaros biudžeto.

7.3.

Vietiniam turizmui populiarinti

iki šiol buvo skiriama ypač mažai dėmesio. Informacijos apie turizmą atskiruose

Lietuvos regionuose nėra, savivaldybėse veikiantys turizmo informacijos

centrai, saugomose teritorijose veikiantys lankytojų centrai rinkodaros veiklą

vykdo savo jėgomis, tačiau jų specialistams dažnai trūksta informacijos, lėšų

ir kompetencijos pasiūlyti turizmo išteklių ir paslaugų. Siekdamas skatinti

gyventojų susidomėjimą kelionėmis šalyje, Valstybinis turizmo departamentas jau

ketvirtus metus iš eilės organizuoja ir koordinuoja bendrus projektus su

Latvija ir Estija, taip pat su Lenkija. Šie projektai sulaukia vis daugiau

dėmesio ir sėkmės. Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir kitų paramos

priemonių lėšomis Lietuvoje kuriami patrauklūs lankytini objektai, tačiau

informacijos stoka dažnai stabdo sėkmingą jų dalyvavimą turizmo rinkoje.

Turizmo informacijos sklaida nacionaliniu lygiu, populiarinant turizmo

objektus, juos siejančius maršrutus, įrengtas trasas, galimybes keliauti ir pramogauti,

skatintų šalies gyventojus dažniau keliauti ir pažinti savo kraštą.

7.4.

Užsienio turistai, rinkdamiesi

šalį – kelionių tikslo vietą, vadovaujasi įvairiais interesais, nors tyrimai

rodo, kad vis daugiau užsienio ir vietos turistų domisi poilsio ir laisvalaikio

praleidimo, sveikatinimo ir sveikatingumo paslaugų, individualaus keliavimo,

kultūrinio turizmo ir panašiomis galimybėmis. Šiam poreikiui patenkinti reikia

tinkamai parengtos, geros kokybės informacijos apie turizmo galimybes

Lietuvoje. Ji turi būti labiau nukreipta į tikslines rinkas ir vartotojų

grupes. Todėl pirmaeilis uždavinys yra pasiekti, kad užsienio šalių gyventojai

galėtų lengvai gauti informacijos apie Lietuvą kaip kelionės tikslo šalį.

Siekiant plėtoti turistų informavimą, būtina prioritetą teikti elektroninėms ir

populiarioms informavimo priemonėms. Reikia pertvarkyti nacionalinę turizmo

informacijos sistemą: parengti naują interneto svetainės (www.travel.lt) formą

ir turinį, pagrįstą Lietuvos turizmo įvaizdžio formavimo ir rinkodaros prioritetais,

papildyti ją apgyvendinimo paslaugų rezervavimo, sveikatos turizmo ir kitų

turizmo paslaugų pasirinkimo galimybėmis. Pasitelkiant modernias technologijas

ir informacijos pateikimo priemones, būtina pasiekti, kad turizmo informacija

būtų lengvai prieinama kuo didesniam šalies ir užsienio vartotojų skaičiui.

Siekiant užtikrinti stabilų turizmo srautų augimą, veiksmingiau panaudoti

turizmo rinkodaros priemones ir joms skiriamus finansinius išteklius, reikia

turėti patikimus duomenis apie atvykstančių turistų srautus, žinoti turistų

kelionių tikslus, poreikius ir galimybes.

7.5.

Esamu

ekonomikos sunkmečiu svarbiausias Lietuvos turizmo rinkodaros tikslas – įtvirtinti Lietuvą užsienio turizmo rinkose kaip

turizmo vietovę ir įvairių turizmo galimybių šalį, o rinkodaros veiksmų prioritetus sutelkti turizmo galimybių žinomumui didinti tiek vidaus,

tiek užsienio rinkose. Lietuvos turizmo rinkodaros veikla turėtų būti

sutelkta prioritetinėse Lietuvos atvykstamojo turizmo rinkose: Vokietijoje,

Lenkijoje, Rusijoje, Didžiojoje Britanijoje, Skandinavijos šalyse, taip pat

Baltarusijoje ir Latvijoje. Šių valstybių turistai yra pagrindiniai Lietuvos

turizmo produktų vartotojai, todėl atvykstamojo turizmo rinkodaros priemones

reikia labiau pritaikyti prie šių rinkų specifikos, poreikių, atsižvelgiant į

Lietuvos turizmo produktų galimybes. Rinkodaros veikloje reikia aktyviau

pasitelkti modernias visuomenės informavimo priemones (organizuoti reklamos

kampanijas internete, plėtoti elektroninės rinkodaros projektus, naudotis

teikiamomis socialinių tinklalapių galimybėmis), taip pat įvairius visuomenės

informavimo kanalus (nacionalinė, regioninė spauda, televizija, radijas, lauko

reklama). Turizmo informacijos centrų užsienyje veikla turėtų būti atsakingai

persvarstoma ir optimizuojama (palaikoma ir stiprinama tik svarbiausiose

prioritetinėse rinkose, pritaikoma prie lanksčių darbo metodų, užtikrinamas

bendras jų aprūpinimas informacija iš Lietuvos, jų veiklos rezultatai ir

stebėsena tiesiogiai siejami su sėkmės rodikliais). Ekonomikos sunkmečio

sąlygomis rinkodaros veikla privalo garantuoti sėkmingą lėšų panaudojimą, kad

planuojamos priemonės, atnaujinama nacionalinė turizmo informacijos sistema,

perorientuota turizmo informacijos centrų užsienyje veikla padėtų spręsti

šalies turizmo rinkodarai keliamus uždavinius. Reikia ieškoti galimybių

sustiprinti rinkodaros veiklos finansavimą iš šalies ir Europos Sąjungos

finansavimo šaltinių, pasitelkti naujus metodus, modernias technologijas ir

visuomenės informavimo kanalus, kad būtų galima kuo geriau panaudoti naujas

interneto galimybes užsienio turistams pritraukti.

8.

Lietuvos turizmo sektoriaus

valdymo vertinimas

8.1.

Lietuvoje įstatymų nustatytas

turizmo sektoriaus valdymo funkcijas atlieka Lietuvos Respublikos Vyriausybė,

Ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas, savivaldybės. Tačiau

turizmo sektoriaus veiklos sėkmė daug priklauso nuo to, kaip kituose ūkio ir

valdymo sektoriuose atsižvelgiama į turizmo plėtojimo poreikius ir kiek kitų

sektorių plėtojimo prioritetai ir ekonominė bei teisinė aplinka yra palanki

turizmo verslo subjektams. Todėl turizmo plėtros klausimams tarp institucijų ir

sektorių spręsti yra sukurta Turizmo taryba. Joje dalyvauja ir šalyje

veikiančios turizmo verslo asociacijos.

8.2.

Turizmo sektoriaus valdymo ir plėtojimo

klausimai sprendžiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės

patvirtintos ketverių metų Nacionalinės turizmo plėtros programos nuostatomis

ir jos įgyvendinimo priemonėmis, taip pat Lietuvos 2007–2013 metų ES

struktūrinės paramos panaudojimo strategija. 2007 metais buvo

parengta ir pradėta įgyvendinti ketvirtoji Nacionalinė turizmo plėtros

2007–2013 metų programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 944 (Žin., 2007, Nr. 97-3939).

Joje išskirti 3 tikslai, o jiems įgyvendinti numatyta 70 tikslinių priemonių.

Programai įgyvendinti 2007 metais skirta 10,3 mln. litų, o 2008 metais – 11,1

mln. litų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų. 2009 metais lėšos

Programos priemonėms įgyvendinti buvo sumažintos iki 4,2 mln. litų, arba

40 procentų.

9.

Turizmo teisinės bazės ir

planavimo dokumentų vertinimas

9.1.

Turizmo sektoriaus veiklą ir jo

plėtrą tiesiogiai reglamentuojantys teisės aktai yra Lietuvos Respublikos

civilinis kodeksas, Lietuvos Respublikos turizmo įstatymas, susiję įstatymų

įgyvendinamieji teisės aktai ir netiesiogiai turizmą reglamentuojantys teisės

aktai, kurių nuostatos susijusios su turizmo išteklių naudojimo bei

infrastruktūros planavimo ir statybos klausimais. Nagrinėjamu laikotarpiu buvo

parengta nauja Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo redakcija, atsižvelgiant į

ES Paslaugų direktyvos nuostatas ir liberalizuojant turizmo paslaugų teikimą.

Padaryti esminiai turizmo teisinio reguliavimo pakeitimai yra susiję su turizmo

verslo organizavimo principais ir sudaro platesnę erdvę konkurencijai. Taip pat

galioja kurortų ir kurortinių teritorijų plėtrą reglamentuojantys teisės aktai,

įteisinta rinkliava kurortuose už naudojimąsi viešąja kurortų infrastruktūra.

9.2.

Atskirų turizmo sektoriaus veiklos

rūšių ir turizmo produktų sukūrimas bei plėtra priklauso nuo atitinkamos

infrastruktūros, o šios planavimą ir statybas lemia žemės naudojimą, teritorijų

planavimo tvarką, veiklą saugomose teritorijose, kultūros paveldo objektų

pritaikymo infrastruktūrai galimybes reguliuojantys teisės aktai. Atitinkamą sritį

reglamentuojančios šių teisės aktų nuostatos nėra diferencijuotos ekonominės

veiklos ir verslo atžvilgiu, o bendra reglamentavimo (draudimų ir ribojimų)

sistema dažnai sukelia neigiamą poveikį turizmo infrastruktūros plėtrai ir

suformuoja turizmo verslo plėtrai nepalankią teisinę aplinką. Todėl būtina

atkreipti dėmesį į teisinio reguliavimo pasekmes turizmo infrastruktūros

plėtrai ir parengti teisės aktų pataisas, kurios, atsižvelgiant į Programoje

įvardytas turizmo infrastruktūros plėtros problemas, suteiktų daugiau galimybių

panaudoti turizmo išteklius ir plėsti turizmo paslaugas (kaimo turizmo

infrastruktūros įrengimas privačiuose miškuose, turizmo infrastruktūros

plėtojimas saugomose teritorijose, golfo laukų plėtros liberalizavimas ir

panašiai), supaprastintų privačios žemės paskirties keitimą, kai joje

įrengiamos kaimo turizmo sodybos, kempingai, golfo laukai, leistų kultūros

paveldo objektų apribojimus diferencijuotai taikyti atskiroms turizmo

paslaugoms, tobulinti nekilnojamajam turtui taikomus mokesčius, kai

restauruojant ir investuojant į paveldo objektus jų turto vertė išauga kelis

kartus, ir panašiai.

9.3.

Darni turizmo plėtra užtikrinama rengiant ir tvirtinant

nacionalinio lygmens turizmo planavimo dokumentus ir įgyvendinant Nacionalinės

darnaus vystymosi strategijos nuostatas turizmo srityje. Svarbiausi turizmo

darnios plėtros planavimo dokumentai – patvirtinti Nacionalinių vandens turizmo

trasų ir Nacionalinių autoturizmo trasų specialieji planai. Specialieji planai

ne tik nustato konkrečios turizmo infrastruktūros plėtrą ir investicijų

prioritetus, bet ir pateikia nacionalinius vandens ir autoturizmo maršrutus,

kurie gali padėti gyventojams pasirinkti turizmo keliones po Lietuvą. Dviračių

turizmas Lietuvoje vyksta stichiškai, todėl, užtikrinant šios aktyvaus poilsio

turizmo rūšies plėtrą, reikėtų patikslinti Nacionalinių dviračių turizmo trasų

specialiojo plano sprendinius ir prioritetus, rasti galimybių ir

tarpinstitucinį sutarimą arba sukurti tarpžinybinę instituciją, kuri rūpintųsi,

kad dviračių turizmui Lietuvoje būtų skiriamas reikiamas dėmesys ir tai vyktų

teisiškai bei planingai. Įgyvendinus turizmo trasų specialiųjų planų

sprendinius, bus užtikrinta darni turizmo plėtra, o siekiant vykdyti šios

plėtros stebėseną, reikia parengti metodines rekomendacijas, kurių pagrindu

būtų analizuojami ir vertinami infrastruktūros plėtros rezultatai ir rizika,

operatyviai šalinami trūkumai ir neigiami padariniai.

9.4.

Turizmo plėtrai skatinti svarbi Jono Pauliaus II piligrimų kelio sukūrimo ir jo objektų

pritaikymo piligrimų ir turizmo reikmėms 2007–2013 metų programa, patvirtinta

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 8 d. nutarimu Nr. 842 (Žin.,

2007, Nr. 92-3687). Ši programa apima svarbiausius turistams

pritaikomus piligriminius objektus. Vertingas sakralinis paveldas įpareigoja

stiprinti piligriminio ir kultūrinio turizmo svarbą Lietuvoje, gerinti jo

panaudojimą turistų poreikiams.

9.5.

Daugeliui savivaldybių turizmas –

viena iš prioritetinių regiono plėtros krypčių, ir tai teigiama jų strateginio

ir teritorijų planavimo dokumentuose. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymas

nustato reikalavimą koordinuoti turizmo plėtros planavimą valstybės ir

savivaldybių lygmenimis, vadovaujantis Nacionaline turizmo plėtros programa.

Siekdamos geresnių turizmo sektoriaus planavimo rezultatų ir veiksmingesnės

turizmo sektoriaus plėtros naudojant finansinius ir žmogiškuosius išteklius,

tiek Ūkio ministerija, tiek savivaldybės turėtų užtikrinti sėkmingą turizmo

plėtros planų koordinavimą.

9.6.

Kurortai ir kurortinės teritorijos

turi didžiausią turizmo plėtros potencialą ir čia esantys rekreaciniai

ištekliai turi būti pripažįstami nacionalinės svarbos ištekliais, kurių

panaudojimas turėtų būti reglamentuojamas, užtikrinant ir tobulinant atitinkamų

teisės aktų bei darnaus vystymosi principų įgyvendinimą. Tačiau turizmo

planavimo procesas šiose teritorijose vyksta nepakankamai sparčiai arba

neatsižvelgiant į turizmo infrastruktūros plėtojimo perspektyvas, vis dar nėra

specialiųjų planų, reglamentuojančių viešosios turizmo infrastruktūros ir

turizmo paslaugų infrastruktūros plėtrą, nors šios teritorijos ir labai

patrauklios investicijoms. Todėl būtina parengti kurortų ir kurortinių

teritorijų turizmo infrastruktūros specialiuosius planus, kurių sprendiniai

užtikrintų racionalų turizmo išteklių naudojimą ir apsaugą, o ateityje leistų

sėkmingai plėtoti turizmo infrastruktūrą kurortuose ir kurortinėse

teritorijose. Taip pat būtina atkreipti dėmesį į kurortinių teritorijų tinklo

formavimo praktiką ir plėtros perspektyvas, nes šiuo metu nėra nustatytos naujų

kurortinių teritorijų plėtros gairės.

Atsižvelgiant į tai, reikėtų apriboti naujų kurortinių teritorijų steigimą –

parengti naujus steigimo vertinimo kriterijus, tvarką ir optimizuoti kurortinių

teritorijų steigimo procesus.

10.

Turizmo sektoriaus plėtros

ekonominis vertinimas

10.1.

Lietuvos pasirengimas narystei ir

narystė Europos Sąjungos suteikė daug galimybių pasinaudoti specialiųjų Europos

Sąjungos programų ir struktūrinių fondų parama. Bendra Europos Sąjungos parama

turizmo plėtrai 2004–2006 metais buvo beveik 520 mln. litų, Europos

Sąjungos struktūrinių fondų parama – 88 procentai, PHARE – 6 procentai,

INTERREG – 5 procentai, SAPARD – tik 1 procentas. Pagal Lietuvos 2004–2006 metų

bendrąjį programavimo dokumentą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu Nr. 935 (Žin., 2004, Nr. 123-4486),

turizmo plėtrai skirta 410 mln. litų, iš jų 332 mln. litų parama suteikta 45

viešosios turizmo infrastruktūros projektams ir 78 mln. litų 14 turizmo

paslaugų infrastruktūros projektų. Buvo pateikta 15 kultūros paveldo objektų

pritaikymo viešiesiems turizmo poreikiams projektų, tam skirta daugiau kaip 80

mln. litų paramos, iš jų 50 mln. litų – 9 dvarų sodybų pritaikymo

viešiesiems turizmo poreikiams ir 3,5 mln. litų – vienam privačiam projektui

įgyvendinti. Tačiau paramos, skirtos kultūros paveldo objektų pritaikymui, nepakako

ir neužbaigti objektai netapo turizmo traukos centrais.

10.2.

2007–2013 metais Sanglaudos

skatinimo veiksmų programoje numatyta skirti beveik 828 mln. litų turizmui

plėtoti. Turizmo plėtrą papildomai iki 2013 metų remia INTERREG ir kitos

tarptautinės programos. Turizmo plėtrai skirtos lėšos skatins viešosios turizmo

infrastruktūros plėtrą kuriant aktyvaus poilsio ir sveikatos gerinimo,

kultūrinio turizmo produktus, taip pat bus plėtojama renginių (sporto ir

konferencijų) infrastruktūra įgyvendinant nacionalinės svarbos turizmo

infrastruktūros projektus ir kartu skatinama turizmo informacinių paslaugų bei

turizmo rinkodaros veikla. Viešosios turizmo infrastruktūros plėtrą

kompleksiškai papildys privataus turizmo paslaugų sektoriaus įgyvendinami

projektai naudojant ES paramą, kurie padės gerinti paslaugų kokybę ir įvairovę,

sudarys didesnes pasirinkimo galimybes turistams keliaujant po Lietuvą. Būtina

atlikti tyrimus ir analizę, siekiant nustatyti paramos panaudojimo

veiksmingumą, jos struktūrinio paskirstymo racionalumą, naudą ir trūkumus, kad

naudojant 2007–2013 metų ES struktūrinę paramą būtų išvengta klaidų ir turizmo

sektoriaus veiklos rezultatai duotų ekonominę, socialinę ir aplinkosauginę

naudą.

10.3.

Lietuvos banko duomenimis, 2009

metais pajamos, gautos už kelionių paslaugas, sudarė 2,7 mlrd. litų, arba

29 procentus viso paslaugų eksporto. Kelionių išlaidos sudarė 2,8 mlrd. litų,

arba 38 procentus viso paslaugų importo. Palyginti su 2008 metais, kelionių

paslaugų eksportas sumažėjo 14 procentų, o importas – 19 procentų.

10.4.

Pasaulinio ir Lietuvos ekonomikos

nuosmukio nulemtas gyventojų mokumo sumažėjimas pasireiškė turistų srautų

mažėjimu tiek atvykstamojo, tiek ir vidaus turizmo rinkose. Lietuvos turizmo

sektoriui didelę neigiamą įtaką padarė pablogėjęs Lietuvos pasiekiamumas. Jis

pasireiškė dvejopai: prarastomis tiesioginių skrydžių avialinijomis ir mažesniu

reisų skaičiumi. 2009 metų rodiklius palyginus su ankstesnių metų rodikliais,

matyti, kad keleivių vežimas oro transportu 2009 metų I pusmetį sumažėjo

apie 33 procentus, o Vilniuje – net 41 procentu. Nors paskesnių mėnesių

bendros oro transporto keleivių srauto tendencijos išliko neigiamos, Kauno ir

Palangos oro uostų keleivių srautai jau buvo atitinkamai beveik 20 ir 2

procentais didesni nei ankstesniais metais. Kita vertus, 2010 metais oro linijų

pagausėjo, tačiau racionalių priemonių, kurios bendradarbiaujant

suinteresuotoms pusėms padidintų oro linijų keleivių skaičių, stokojama.

10.5.

Svarbiu neigiamu turizmo paslaugų

sektoriaus veiksniu tapo apgyvendinimo mokestinės aplinkos pasikeitimas. 2009

metais panaikinus apgyvendinimo sektoriui lengvatinį pridėtinės vertės mokesčio

tarifą (nuo 5 iki 21 procentų), apgyvendinimo paslaugų teikėjų galimybės

mažinti paslaugų kainas, kad pritrauktų daugiau turistų, buvo smarkiai

apribotos. Nors renginiai „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ ir Lietuvos

tūkstantmečio paminėjimas sušvelnino apgyvendinimo sektoriuje labiausiai

pasireiškusias neigiamas pasekmes, bet lengvatinio tarifo panaikinimas gali

silpninti šio sektoriaus konkurencingumą ateityje. Apgyvendinimo įstaigose

svečių 2009 metais, palyginti su 2008 metais, sumažėjo 21,8 procento.

Svarbiausia to priežastis – sumažėjęs vietinis turizmas, t. y. apgyvendinimo

paslaugomis naudojosi net 26,3 procento mažiau Lietuvos gyventojų. Atvykstamojo

turizmo srauto į apgyvendinimo įmones sumažėjimas 17,3 procento iš esmės

atitinka ES šalių turistų skaičiaus sumažėjimo tendenciją (daugumoje šalių

sumažėjo 10–30 procentų).

10.6.

Visoje Europos turizmo rinkoje

mažėjo dalykinių kelionių, mažiau lėšų žmonės skyrė poilsio ir panašioms

kelionėms. Todėl 2009 metais ypač sumažėjo atvykstamojo turizmo srautai iš

šalių – pagrindinių Lietuvos rinkų: iš Airijos – 40 procentų, Didžiosios

Britanijos – 35 procentais, Latvijos – 26 procentais, Estijos – 26 procentais,

Lenkijos – 19 procentų, Vokietijos – 15 procentų. Tačiau 2009 metais

pastebėtos ir didėjančios atvykstamojo turizmo rinkos – šiek tiek pagausėjo

turistų iš Graikijos ir Čekijos, iš kaimyninės Baltarusijos – 14 procentų, o iš

tolimosios Kinijos – net 32 procentais. Bendras svečių skaičiaus mažėjimas

apgyvendinimo sektoriuje tiesiogiai sumažino ir viešbučių užimtumą. Lietuvos

turizmo paslaugos labai priklauso nuo sezono: piko metu (vasaros mėnesiais)

bendras viešbučių kambarių užimtumas padidėja 2–3 kartus ir pasiekia

60–70 procentų ar daugiau, palyginti su žiemos sezonu. 2009 metais

viešbučių užimtumo statistika sumažėjo 20 procentų, palyginti su 2008 metais.

Todėl, siekiant stabilizuoti ir gerinti turizmo paslaugų sektoriaus ekonominės

veiklos rezultatus, svarbiausiais veiksniais tampa turizmo rinkodaros veiklos

optimizavimas ir skatinimas, atsižvelgiant į Programoje nustatytus turizmo

rinkodaros prioritetus ir Lietuvos pasiekiamumo galimybių plėtojimą.

11.

Turizmo sektoriaus plėtros

stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių analizė

11.1. Turizmo sektoriaus plėtros stiprybės: patogi

geografinė padėtis didžiųjų atvykstamojo turizmo rinkų atžvilgiu, vertingas

gamtos ir kultūros potencialas, mažai urbanizuotas kraštovaizdis, kokybiškos

turizmo paslaugos, sukurta ar atnaujinta infrastruktūra, didelis sveikatos

turizmo paslaugų potencialas, gausūs istoriniai ir etniniai ryšiai su užsienio

valstybėmis, suformuota turizmo teisinio reguliavimo ir planavimo sistema,

Lietuva yra Šengeno sutarties narė.

11.2. Turizmo sektoriaus plėtros silpnybės – Lietuva mažai

žinoma užsienyje, kultūros paveldo

objektai ir gamtiniai ištekliai nepakankamai panaudojami turizmui, silpna

kultūrinių renginių vadyba, per maža laisvalaikio veiklos ir pramogų įvairovė

pagal poreikius (turistų pajamų lygį), menka turizmo informacijos sklaida ir

rinkodara, neišplėtota viešoji turizmo infrastruktūra turistiniuose regionuose

bei kurortuose ir kurortinėse teritorijose, mažas turistinės klasės

apgyvendinimo paslaugų sektorius, sumažėjusi turizmo paslaugų paklausa,

nepakankamai išplėtota oro, jūrų ir geležinkelių keleivinio transporto

infrastruktūra.

11.3. Turizmo sektoriaus plėtros galimybės – stiprėjantys

Lietuvos tarptautiniai ryšiai ir daugiašalis kultūrinis bei ekonominis

bendradarbiavimas, ES struktūrinių fondų paramos panaudojimas, atvykstamojo ir

vietinio turizmo skatinimas valstybės lygiu, didėjanti sveikatos ir dalykinio

(konferencijų) turizmo produktų paklausa, Lietuvos žinomumo didinimas,

elektroninės rinkodaros priemonių galimybės.

11.4. Turizmo sektoriaus plėtros grėsmės – didelis

nedarbas, Lietuvos regionų ekonominių ir

socialinių skirtumų didėjimas, gyventojų perkamosios galios mažėjimas, gamtinių

išteklių ir kultūros paveldo vertybių kokybės blogėjimas ir jų naudojimo

galimybių mažėjimas, negebėjimas sukurti ir išlaikyti patrauklų Lietuvos

turizmo įvaizdį, nepakankamas interneto ir kitų elektroninių priemonių

galimybių panaudojimas turizmo sektoriaus rinkodaroje, nepagerėjęs šalies

pasiekiamumas, neorganizuoto turistų srauto didėjimas, didelė specialistų

migracija į Europos Sąjungos valstybes, didelės išvykstamojo turizmo galimybės,

neadekvatus turizmo galimybių vertinimas, negebėjimas stabilizuoti ir padidinti

turistų srautų augimą.

III. PROGRAMOS TIKSLAI IR UŽDAVINIAI

12.

Pagrindinis turizmo sektoriaus

plėtros tikslas – pasiekti, kad Lietuva taptų populiari ir žinoma turizmo

traukos vietovė Europos turizmo rinkoje, pasižyminti stabiliu atvykstamojo ir

vietinio turizmo srauto augimu, kuris užtikrintų paslaugų verslui pajamų

didėjimą ir taip stiprintų turizmo sektoriaus reikšmę šalies ekonomikos raidai.

Valstybė gali tai pasiekti sutelkdama žmogiškuosius ir finansinius išteklius ir

sukurdama palankią teisinę aplinką plėstis verslui, veiksmingiau panaudoti

šalies turizmo išteklius ir sukurti patrauklią turizmo veiklą, siūlydama

paklausius, kokybiškus ir konkurencingus produktus užsienio ir vidaus turizmo

rinkose. Valstybės investicijos pirmiausia turi būti skiriamos šalies turizmo

galimybėms ir konkurencingumui didinti: formuoti daugiafunkces turizmo traukos

vietoves ir centrus, plėtoti kurortus ir kurortines teritorijas, įrengti

turizmo trasas ir kitą viešąją infrastruktūrą, pritaikyti turizmui kultūros

paveldo objektus. Turizmo infrastruktūra pirmiausia turi būti plėtojama gamtos

ir kultūros turizmo išteklių turtingose šalies vietovėse, skatinama darni

regionų plėtra, taip siekiant išsaugoti ir panaudoti paveldo objektus ar

saugomas teritorijas šalies ir užsienio turistų poreikiams tenkinti. Turizmo

skatinimo veiklos prioritetu turi tapti nuoseklus Lietuvos ir jos turizmo

galimybių žinomumo, populiarumo didinimas, užtikrinant aktyvią informacijos

sklaidą šiuolaikiškomis ir veiksmingomis informacinėmis technologijomis.

Ekonominė turizmo sektoriaus plėtra turi padėti spręsti gyventojų, ypač

jaunimo, pajamų ir užimtumo didinimo, naujų verslo nišų kūrimo, privačių

investicijų pritraukimo, regionų ekonominės ir socialinės raidos klausimus.

13.

Nustatomi tokie Programos tikslai

ir uždaviniai

13.1.

Pirmasis tikslas – sukurti

konkurencingų turizmo produktų plėtrai palankią aplinką. Įgyvendinami šie

uždaviniai

13.1.1.

plėtoti paklausių turizmo

produktų kūrimą skatinančią viešąją turizmo infrastruktūrą;

13.1.2.

didinti kurortų ir kurortinių

teritorijų turizmo bei sveikatos turizmo galimybes;

13.1.3.

remti privataus turizmo paslaugų

sektoriaus plėtrą;

13.1.4.

tobulinti turizmo sektoriaus

teisinį reguliavimą ir planavimą;

13.1.5.

plėtoti turizmo sektoriaus

specialistų gebėjimus.

13.2.

Antrasis tikslas – užtikrinti

nuolatinį turistų srautų didėjimą. Įgyvendinami šie uždaviniai

13.2.1.

skatinti vietinį turizmą;

13.2.2.

skatinti atvykstamąjį turizmą;

13.2.3.

vykdyti turizmo sektoriaus

stebėseną.

IV. PROGRAMOS

Rezultatai (VERTINIMO KRITERIJAI)

14.

Programos vertinimo kriterijai

14.1.

atvykstamojo turizmo pajamų

didėjimas;

14.2.

turistų gausėjimas apgyvendinimo

įmonėse ir turizmo objektuose;

14.3.

kultūrinio turizmo reikmėms

pritaikyta nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų;

14.4.

įgyvendinta turizmo rinkodaros

priemonių (projektų), išskyrus leidybą;

14.5.

atnaujinta ir papildyta

nacionalinės turizmo informacijos sistemos interneto svetainė;

14.6.

įgyvendinta viešosios turizmo

infrastruktūros projektų;

14.7.

pagal turizmo kvalifikacijos

tobulinimo priemones apmokyta žmonių;

14.8.

atlikta turizmo sektoriaus

stebėsenos tyrimų;

14.9.

sukurta naujų darbo vietų turizmo

sektoriuje;

14.10.

įgyvendinta turizmo paslaugų

infrastruktūros projektų;

14.11.

pritraukta privačių investicijų

turizmo sektoriuje.

15.

Programos įgyvendinimo rezultatai

15.1.

stabilizuojamos atvykstamojo

turizmo pajamos, o nuo 2012 metų vidutiniškai per metus jos didėja 15 procentų;

15.2.

stabilizuojamas turistų skaičius

apgyvendinimo įmonėse ir lankytinuose objektuose, o nuo 2012

metų vidutiniškai per metus jis didėja 12 procentų;

15.3.

kultūrinio turizmo reikmėms

pritaikyta 30 nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų;

15.4.

vidutiniškai per metus įgyvendinta

10 viešosios turizmo infrastruktūros projektų;

15.5.

vidutiniškai per metus pagal

turizmo kvalifikacijos tobulinimo priemones apmokyta 200 žmonių;

15.6.

kasmet atliekama po 3 turizmo

sektoriaus stebėsenos tyrimus ir parengiamos ataskaitos;

15.7.

vidutiniškai per metus turizmo

sektoriuje darbo vietų daugėja 2 procentais;

15.8.

vidutiniškai per metus

įgyvendinama 10 turizmo paslaugų infrastruktūros projektų;

15.9.

vidutiniškai į turizmo sektorių

per metus pritraukiama 80 mln. litų privačių investicijų.

V. PROGRAMOS FINANSAVIMAS

16.

Lėšos Programai įgyvendinti bus

skiriamos pagal Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto finansines galimybes,

rengiant atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir

savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektus ir

sudarant savivaldybių biudžetus. Finansavimo šaltiniai – Lietuvos Respublikos valstybės

biudžeto, savivaldybių biudžetų, Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir kitos

lėšos.

––––––––––––––––

Nacionalinės

turizmo plėtros

2010–2013

metų programos

priedas

NACIONALINĖS TURIZMO PLĖTROS 2010–2013 METŲ PROGRAMOS ĮGYVENDINIMO PRIEMONĖS

Uždaviniai

Priemonės pavadinimas

Atsakingi vykdytojai

Preliminarus lėšų poreikis[1],

tūkst. litų

Preliminarus lėšų poreikis, tūkst. litų

Vykdymo terminas (metai)

2010 metai

2011 metai

2012 metai

2013 metai

I. SUKURTI PALANKIĄ aplinkĄ KONKURENCINGŲ turizmo

produktų plėtrAI (pirmasis tikslas)

1. Plėtoti paklausių

turizmo produktų kūrimą skatinančią viešąją turizmo infrastruktūrą

1.1.

inicijuoti ir remti kultūrinio turizmo viešosios turizmo infrastruktūros

plėtros projektus, pritaikant kultūros paveldo objektus turizmo reikmėms

Ūkio

ministerija, Kultūros ministerija, Valstybinis turizmo departamentas prie

Ūkio ministerijos (toliau – Valstybinis turizmo departamentas), savivaldybės

215 700[2]

40

2010–2013

1.2.

inicijuoti ir remti ekologinio (pažintinio) turizmo, aktyvaus poilsio turizmo

viešosios turizmo infrastruktūros projektus

Ūkio

ministerija, Valstybinis turizmo departamentas, savivaldybės

140 400²

40

2010–2013

1.3.

skatinti viešosios turizmo infrastruktūros ir paslaugų plėtrą regionuose

savivaldybės,

Valstybinis turizmo departamentas, Ūkio ministerija

70 000²

10

10

10

10

2010–2013

1.4.

palaikyti ir plėsti paplūdimių, atitinkančių „Mėlynosios vėliavos“ ir

Lietuvos higienos normos HN 92:1999 „Paplūdimiai ir jų maudyklos“, patvirtintos

sveikatos apsaugos ministro 1999 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 307

(Žin., 1999, Nr. 58-1907),

reikalavimus, tinklą prioritetiniuose turizmo plėtros regionuose

savivaldybės,

Valstybinis turizmo departamentas

2010–2013

1.5.

remti kempingų tinklo plėtrą skatinant privačią ir viešąją partnerystę

savivaldybės,

Valstybinis turizmo departamentas

2010–2013

1.6. plėtoti trūkstamą

infrastruktūrą sudarant sąlygas laivybai maršrutu

Birštonas–Druskininkai–Baltarusija

Susisiekimo

ministerija, Užsienio reikalų ministerija, Ūkio ministerija, Birštono

savivaldybė, Druskininkų savivaldybė

2012–2013

1.7. plėtoti ir prižiūrėti

Europos geografinio centro infrastruktūrą

Ūkio

ministerija

618

90

176

176

176

2010–2013

2. Didinti kurortų ir

kurortinių teritorijų turizmo bei sveikatos turizmo galimybes

2.1. parengti ir nustatyta

tvarka patvirtinti kurortų ir kurortinių teritorijų rekreacinės ir

sveikatingumo infrastruktūros plėtojimo specialiuosius planus ir jų

įgyvendinimo priemones, nustatyti šios infrastruktūros plėtros prioritetus

kurortų

ir kurortinių teritorijų savivaldybės, Ūkio ministerija, Valstybinis turizmo

departamentas

2011–2013

2.2.

patikslinti kurortinių teritorijų statuso suteikimo reikalavimus,

patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 350

Ūkio

ministerija, Valstybinis turizmo departamentas

2010

2.3.

parengti higienos normą „Gamtiniai sveikatos veiksniai. Mineralinis vanduo

išoriniam naudojimui – saugos ir taikymo reikalavimai“

Sveikatos

apsaugos ministerija

2010–2011

2.4.

parengti higienos normą „Gamtiniai sveikatos veiksniai. Peloidai – saugos ir

taikymo reikalavimai“

Sveikatos

apsaugos ministerija

2010

2.5.

parengti higienos normą „Gamtiniai sveikatos veiksniai. Jūros vanduo – saugos

ir taikymo reikalavimai“

Sveikatos

apsaugos ministerija

2010–2011

2.6.

parengti higienos normos „Haloterapijos kameros įrengimas ir priežiūra“

pakeitimą

Sveikatos

apsaugos ministerija

2010–2011

2.7.

inicijuoti gamtinių sveikatos veiksnių naudojimo sveikatingumui metodinių

rekomendacijų parengimą ir patvirtinimą

Ūkio

ministerija, viešoji įstaiga Lietuvos kurortologijos tyrimų centras

2010–2011

2.8.

vykdyti kurortologijos tyrimų užsakymus, siekiant įvertinti gamtinių

sveikatos veiksnių poveikį sveikatai

Ūkio

ministerija, viešoji įstaiga Lietuvos kurortologijos tyrimų centras,

Sveikatos apsaugos ministerija

300

85

95

120

2011–2013

2.9.

patvirtinti ir išleisti SPA paslaugų klasifikavimo metodines rekomendacijas

Ūkio

ministerija, Valstybinis turizmo departamentas

35

35

2013

2.10. parengti

Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo pakeitimo

įstatymo projektą, kuriuo būtų nustatytos Valstybinės visuomenės sveikatos

priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos funkcijos

kontroliuoti sveikatingumo įstaigas ir vykdyti atitinkamą higienos normų

priežiūrą

Sveikatos

apsaugos ministerija, Ūkio ministerija

2011

3. Remti privataus turizmo

paslaugų sektoriaus plėtrą

3.1.

remti turizmo paslaugų, specializuoto turizmo infrastruktūros projektų

įgyvendinimą, siekiant gerinti turizmo paslaugų kokybę ir įvairinti pasiūlą

privatūs

vykdytojai, Valstybinis turizmo departamentas, Ūkio ministerija

337 400²

2010–2013

3.2. remti kaimo turizmo

sodybų, puoselėjančių kaimo architektūros tradicijas, ir amatų plėtrą kaimo

gyvenamosiose vietovėse, naudojant Europos Sąjungos Žemės ūkio fondo kaimo

plėtrai ir Žuvininkystės fondo lėšas

Žemės

ūkio ministerija

2007–2010

4. Tobulinti turizmo

sektoriaus teisinį reguliavimą ir planavimą

4.1.

išplėsti vizų išdavimo technines galimybes, atsižvelgiant į Šengeno acquis

reikalavimus

Užsienio

reikalų ministerija

2 000

2010–2013

4.2.

parengti teisės aktų, reglamentuojančių žemės naudojimo paskirtį ir

teritorijų planavimą, projektus, kurie supaprastintų kaimo turizmo ir kitos

turizmo infrastruktūros projektų (stovyklaviečių, golfo aikštynų ir pan.)

įgyvendinimo tvarką

Ūkio

ministerija, Valstybinis turizmo departamentas, Žemės ūkio ministerija,

Aplinkos ministerija

2010

4.3.

parengti Ilgalaikę Lietuvos turizmo plėtros iki 2020 metų strategiją

Ūkio

ministerija

130

30

100

2010–2011

4.4.

patikslinti ir patvirtinti nacionalinių dviračių trasų specialųjį planą,

siekiant užtikrinti dviračių turizmo plėtros galimybes ir prioritetus

Ūkio

ministerija, Valstybinis turizmo departamentas, Susisiekimo ministerija,

Aplinkos ministerija, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, savivaldybės

100

30

30

30

10

2010–2013

4.5.

rengti turizmo plėtros prioritetiniuose turizmo plėtros regionuose planavimo

dokumentus (galimybių studijas, projektus)

Ūkio

ministerija, savivaldybės

560

130

200

130

100

2010–2013

4.6. parengti

kultūrinio paveldo panaudojimo turizmui galimybių studiją

Ūkio

ministerija, Kultūros ministerija

100

50

50

2011–2012

4.7.

parengti turizmo traukos vietovių potencialo vertinimo metodiką ir nustatyti

jų prioritetines turizmo plėtros teritorijas

Valstybinis

turizmo departamentas

60

60

2011

4.8.

parengti Lietuvos turizmo produktų konkurencingumo skatinimo studiją

Ūkio

ministerija

40

40

2011

5. Plėtoti turizmo

sektoriaus specialistų gebėjimus

5.1.

organizuoti savivaldybių ir turizmo informacijos centrų turizmo srities

darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo seminarus ir keitimąsi pažangia patirtimi

Valstybinis

turizmo departamentas

160

20

50

50

40

2010–2013

5.2.

organizuoti dirbančių turizmo paslaugų darbuotojų mokymo seminarus kokybės

valdymo, turizmo ekonominės naudos ir sveikos aplinkos kūrimo klausimais

Valstybinis

turizmo departamentas, Žemės ūkio ministerija

120

30

30

30

30

2010–2013

5.3.

parengti ir išleisti naujas turizmo mokymo ir metodines priemones

Valstybinis

turizmo departamentas, Švietimo ir mokslo ministerija

90

20

20

20

30

2010–2013

5.4.

parengti sveikatinimo ir sveikatingumo įstaigų darbuotojų mokymo / studijų

programas

Valstybinis

turizmo departamentas, Švietimo ir mokslo ministerija

90

30

30

30

2011–2013

II.

UŽTIKRINTI STABILŲ TURISTŲ SRAUTŲ AUGIMĄ (ANTRASIS tikslas)

6. Skatinti vietinį turizmą

6.1.

reguliariai rengti Lietuvos turizmo reklamines kampanijas nacionalinėse

visuomenės informavimo priemonėse

Valstybinis

turizmo departamentas, Ūkio ministerija, savivaldybės

4 000²

2010–2013

6.2.

įgyvendinti tikslines vandens, dviračių turizmo ir automobilių turizmo

rinkodaros priemones, atnaujinti leidinius apie veikiančias turizmo trasas,

esamus maršrutus

Valstybinis

turizmo departamentas

250²

2010–2013

6.3.

kasmet atnaujinti ir papildyti svarbiausių kultūrinių renginių trejų metų

tvarkaraštį

Kultūros

ministerija, Valstybinis turizmo departamentas

2010–2013

6.4.

organizuoti sėkmingiausio metų turizmo verslo (projekto) konkursą

Valstybinis

turizmo departamentas

160²

40

40

40

40

2010–2013

6.5.

remti kurortų kultūrinius renginius siekiant mažinti sezoniškumo poveikį

Valstybinis

turizmo departamentas, kurortų savivaldybės

300²

60

120

120

2010–2013

6.6.

parengti ir išleisti turizmo gidus (maršrutus) po Lietuvą ir jos regionus

Valstybinis

turizmo departamentas

100²

40

30

30

2011–2013

6.7.

skatinti darbdavius remti darbuotojų ir jų šeimos narių sveikatingumo

programas

Ūkio

ministerija

2010–2011

7. Skatinti atvykstamąjį

turizmą

7.1. palaikyti veiksmingas

turizmo rinkodaros veiklos rūšis ir priemones prioritetinėse atvykstamojo

turizmo rinkose, įskaitant ir informacijos centrų (atstovybių) užsienyje

veiklą

Valstybinis turizmo

departamentas

1 400²

40

320

480

560

2010–2013

7.2.

remti turizmo verslo misijų užsienyje ir Lietuvoje organizavimą

Ūkio

ministerija, Užsienio reikalų ministerija

220²

10

30

90

90

2010–2013

7.3.

organizuoti užsienio žiniasklaidos atstovams keliones, pristatančias Lietuvos

turizmo galimybes

Valstybinis

turizmo departamentas, Ūkio ministerija, Užsienio reikalų ministerija

700²

175

175

175

175

2010–2013

7.4.

rengti, leisti ir platinti leidinius, pristatančius Lietuvos ir jos regionų

turizmo produktus

Valstybinis

turizmo departamentas, Aplinkos ministerija, Kultūros paveldo

departamentas prie Kultūros ministerijos, Užsienio reikalų ministerija, Žemės

ūkio ministerija

3 200²

800

800

800

800

2010–2013

7.5.

pristatyti Lietuvos turizmo galimybes tarptautinėse turizmo parodose

Valstybinis

turizmo departamentas, Ūkio ministerija, Žemės ūkio ministerija, Kultūros

ministerija, savivaldybės

150²

25

25

50

50

2010–2013

7.6.

dalyvauti Jungtinių Tautų Pasaulio turizmo organizacijos, Europos kelionių

komisijos veikloje

Ūkio

ministerija, Valstybinis turizmo departamentas

1 164²

96

379

373

322

2010–2013

7.7.

dalyvauti įgyvendinant tarptautinius turizmo rinkodaros projektus

Valstybinis

turizmo departamentas

400²

100

100

100

100

2010–2013

7.8.

organizuoti informacijos apie kaimo turizmą ir tradicinius amatus sklaidos

priemones prioritetinėse atvykstamojo turizmo rinkose

Žemės

ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas

60

15

15

15

15

2010–2013

7.9.

vykdyti kurortų, kurortinių teritorijų bei sveikatinimo ir sveikatingumo

bendrą turizmo rinkodarą prioritetinėse turizmo rinkose

Valstybinis

turizmo departamentas, kurortų savivaldybės

2010–2013

7.10. pertvarkyti ir

administruoti nacionalinę turizmo informacijos svetainę pabrėžiant Lietuvos

turizmo galimybių pristatymą ir informaciją, papildyti ją informacija apie

atskirus Lietuvos regionus, tikslingai pritaikyti ją užsienio vartotojams,

sudaryti jiems galimybes pasirinkti turizmo produktus ir užsisakyti turizmo

paslaugas

Valstybinis turizmo

departamentas

300²

60

80

80

80

2010

7.11.

remti privataus sektoriaus iniciatyvą įsteigti Konferencijų biurą

Ūkio

ministerija, Valstybinis turizmo departamentas, savivaldybės

1 000²

1 000

2010

7.12.

sukurti konferencijų turizmo duomenų bazę ir užtikrinti jos palaikymą

Valstybinis

turizmo departamentas, Ūkio ministerija

15²

2010–2011

7.13.

organizuoti konferencijų turizmo verslo misijas

Ūkio

ministerija, Valstybinis turizmo departamentas

150²

2011–2013

7.14.

parengti Lietuvos turizmo rinkodaros 2011–2013 metų planą

Ūkio

ministerija, Valstybinis turizmo departamentas

30

30

2010

7.15.

įstoti į dalykinio (konferencijų) turizmo srities tarptautines organizacijas

ir užtikrinti veiksmingą dalyvavimą jose

Ūkio

ministerija

50

2011–2013

7.16.

sukurti bendrą užsienio turizmo informacijos centrų (atstovybių) interneto

svetainę ir užtikrinti jos palaikymą

Ūkio

ministerija, Valstybinis turizmo departamentas

100

100

2011

7.17.

organizuoti tarptautinę sveikatos turizmo konferenciją ,,Lietuva – sveikatos

turizmo širdis“

Ūkio ministerija,

Valstybinis turizmo departamentas

30

30

2011

8. Vykdyti turizmo

sektoriaus stebėseną

8.1.

vykdyti Lietuvos atvykstamojo ir vietinio turizmo tyrimus, teikti duomenis

tarptautinėms turizmo organizacijoms

Valstybinis

turizmo departamentas, Ūkio ministerija

110

20

30

30

30

2010–2013

8.2.

vykdyti Lietuvos turizmo produktų tyrimus ir paslaugų kokybės stebėseną

Valstybinis

turizmo departamentas

30

30

2011

8.3. atlikti tradicinių

amatų produktų ir kaimo turizmo paslaugų plėtros stebėseną

Žemės ūkio ministerija

90

30

30

30

2010–2012

8.4.

atlikti sveikatos turizmo rinkodaros ir paslaugų plėtros stebėsenos tyrimus

Ūkio

ministerija, Valstybinis turizmo departamentas

60

20

20

20

2011–2013

––––––––––––––––––

Pakeitimai

1.

Lietuvos

Respublikos Vyriausybė, Nutarimas

Nr.

674,

2008-07-09, Žin., 2008, Nr. 82-3253 (2008-07-19)

DĖL

LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2007 M. RUGPJŪČIO 29 D. NUTARIMO NR. 944

"DĖL NACIONALINĖS TURIZMO PLĖTROS 2007-2010 METŲ PROGRAMOS

PATVIRTINIMO" PAKEITIMO

2.

Lietuvos

Respublikos Vyriausybė, Nutarimas

Nr. 268, 2009-04-08,

Žin., 2009, Nr. 43-1670 (2009-04-18)

DĖL

LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2007 M. RUGPJŪČIO 29 D. NUTARIMO NR. 944

"DĖL NACIONALINĖS TURIZMO PLĖTROS 2007-2013 METŲ PROGRAMOS

PATVIRTINIMO" IR 2008 M. LIEPOS 9 D. NUTARIMO NR. 674 "DĖL LIETUVOS

RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2007 M. RUGPJŪČIO 29 D. NUTARIMO NR. 944 "DĖL

NACIONALINĖS TURIZMO PLĖTROS 2007-2010 METŲ PROGRAMOS PATVIRTINIMO"

PAKEITIMO" PAKEITIMO

3.

Lietuvos

Respublikos Vyriausybė, Nutarimas

Nr.

1051,

2010-07-14, Žin., 2010, Nr. 88-4636 (2010-07-24)

DĖL

LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2007 M. RUGPJŪČIO 29 D. NUTARIMO NR. 944

"DĖL NACIONALINĖS TURIZMO PLĖTROS 2007-2013 METŲ PROGRAMOS

PATVIRTINIMO" PAKEITIMO

Nauja

nutarimo redakcija

***

Pabaiga ***

Redagavo Vilija Tamaliūnienė

(2010-07-26)

vitama@lrs.lt

[1]

Metinis lėšų poreikis skaičiuojamas pagal preliminaraus lėšų poreikio metinį

vidurkį.

[2]

Europos regioninės plėtros fondo lėšos pagal Ūkio ministerijos administruojamas

priemones.