DĖL LIETUVOS 2004–2006

PRIEMONĖ 2

Nutarimas

paskelbtas: Žin., 2004, Nr. 123-4486

Neoficialus

nutarimo tekstas

Lietuvos Respublikos Vyriausybė

nutarimas

DĖL LIETUVOS 2004–2006

METŲ BENDROJO PROGRAMAVIMO

DOKUMENTO PATVIRTINIMO

2004 m. rugpjūčio 2 d. Nr. 935

Vilnius

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 31 d. nutarimo Nr. 649 „Dėl Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų administravimo

Lietuvoje“ (Žin., 2001, Nr. 48-1676; 2003, Nr. 88-3999) 3 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria

Patvirtinti Lietuvos 2004–2006 metų bendrąjį programavimo

dokumentą (pridedama).

Ministras

Pirmininkas Algirdas

Brazauskas

Finansų ministras Algirdas

Butkevičius

________________

Patvirtinta

Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2004 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu Nr. 935

LIETUVOS 2004–2006 MetŲ BENDRASIS

Programavimo

DoKUMENTAS

turinys

1. DABARTINĖS SociALINĖS EKoNOMINĖS

būklės ANALIZĖ ............................... 6

1.1. NaCIONALINIS

KONTEKSTAS ............................................................................... 6

1.1.1. Lietuvos apžvalga .............................................................................................. 6

1.1.2. Lietuva platesniame kontekste ........................................................................... 7

1.1.3. Nacionalinė politika ir

institucijos ................................................................... 10

1.1.4. Ankstesnės patirties pamokos .......................................................................... 12

1.2. MaKROEKONOMINĖS

TENDENCIJOS ............................................................... 19

1.2.1. Pagrindiniai Lietuvos ir ES

skirtumai ............................................................... 19

1.2.2. Pastarųjų metų ekonominių pokyčių

apžvalga ................................................. 20

1.2.3. Makroekonominė politika ............................................................................... 29

1.3. SeKTORIŲ

TENDENCIJOS .................................................................................... 35

1.3.1. Pramonė ir verslas ........................................................................................... 35

1.3.2. Moksliniai tyrimai ir

eksperimentinė plėtra (MTEP) ........................................ 47

1.3.3. Turizmas ......................................................................................................... 53

1.3.4. Žemės ūkis, kaimo plėtra,

miškininkystė ir žuvininkystė ................................. 56

1.3.5. Transportas ...................................................................................................... 72

1.3.6. Energetika ....................................................................................................... 83

1.3.7. Aplinkos apsauga ............................................................................................ 94

1.3.8. Sveikatos priežiūros

infrastruktūra ir socialinė infrastruktūra ........................ 108

1.3.9. Užimtumas ir nedarbas .................................................................................. 117

1.3.10. Švietimas ir profesinis mokymas ................................................................. 125

1.3.11. Informacinė visuomenė ............................................................................... 133

1.4. RegionŲ DimensiJA .......................................................................................... 137

1.5. SWOt ir

PAGRINDINIų SEKTORIų ANALIZĖ ............................................... 141

2. PLĖTROS STRATEGIJA ............................................................................................... 148

2.1. VIZIJOS FORMULUOTĖ

....................................................................................... 148

2.2. Bendrojo

programavimo dokumento strategijA ....................... 150

2.2.1. Programavimo tikslai ir uždaviniai.................................................................. 150

2.2.2. Bendroji strategija .......................................................................................... 151

2.2.3. Svarbiausias bendrosios

strategijos aspektas .................................................. 165

3. PRIORITetai ir priemonės .................................................................................... 174

1 prioritetas.

socialinės ir ekonominės infrastruktūros plėtra 174

1.1 priemonė. Transporto infrastruktūros

prieinamumo ir paslaugų kokybės gerinimas 185

1.2 priemonė. Energijos tiekimo stabilumo,

prieinamumo ir didesnio energetikos efektyvumo užtikrinimas ............................................................................................................. 187

1.3 priemonė. Aplinkos kokybės gerinimas

ir žalos aplinkai prevencija .................. 189

1.4 priemonė. Sveikatos priežiūros

įstaigų restruktūrizavimas ir modernizavimas ... 191

1.5 priemonė. Darbo rinkos, švietimo,

profesinio mokymo, mokslo ir studijų institucijų bei socialinių paslaugų

infrastruktūros plėtra (papildanti ESF remiamas priemones) ..................... 194

2 prioritetas.

žmogiškųjų išteklių plėtra ............................................. 196

2.1 priemonė. Įsidarbinimo gebėjimų

ugdymas........................................................ 208

2.2 priemonė. Darbo jėgos kompetencijos

ir gebėjimo prisitaikyti prie pokyčių ugdymas 210

2.3 priemonė. Socialinės atskirties

prevencija ir socialinė integracija ...................... 212

2.4 priemonė. Mokymosi visą gyvenimą

sąlygų plėtojimas ..................................... 215

2.5 priemonė. Žmogiškųjų išteklių kokybės

gerinimas mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje 217

3 PRIORITetas.

Gamybos sektoriaus plėtra ............................................. 219

3.1 priemonė. Tiesioginė parama verslui ................................................................. 225

3.2 priemonė. Verslo aplinkos gerinimas ................................................................. 226

3.3 priemonė. Informacinių technologijų

paslaugų ir infrastruktūros plėtra ............. 229

3.4 priemonė. Viešoji turizmo

infrastruktūra ir paslaugos ....................................... 231

4 prioritetas.

Kaimo plėtra ir žuvininkystė ......................................... 233

4.1 priemonė. Investicijos į žemės ūkio

valdas ........................................................ 241

4.2 priemonė. Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas

............................................................. 243

4.3 priemonė. Žemės ūkio produktų

perdirbimo ir rinkodaros gerinimas ................ 244

4.4 priemonė. Kaimo vietovių pritaikymo

ir plėtros skatinimas ............................... 245

4.5 priemonė. Miškų ūkis ........................................................................................ 247

4.6 priemonė. Leader+ pobūdžio priemonė ............................................................. 249

4.7 priemonė. Mokymas .......................................................................................... 253

4.8 priemonė. Veikla, susijusi su

žvejybos laivynu ................................................. 254

4.9 priemonė. Vandens išteklių apsauga ir

plėtra, žuvininkystė, žvejybos uosto įrengimai, žuvų perdirbimas, rinkodara ir

žvejyba vidaus vandenyse ............................................... 255

4.10 priemonė. Kita veikla (susijusi su

žuvininkyste) .............................................. 256

5 prioritetas.

Techninė parama .................................................................... 257

5.1 priemonė. Parama programos

parengimui, valdymui, priežiūrai ir kontrolei (ERPF) 257

5.2 priemonė. Programos viešumas ir

vertinimas (ESF) ........................................... 258

4. Finansavimas ............................................................................................................. 260

4.1. Finansinis Planas ............................................................................................. 260

4.2. Papildomumo

patvirtinimas ..................................................................... 266

4.3. laikotarpio

pradžioje atliekamas programos poveikio makroekonomikai įvertinimas ..................................................................... 268

4.4. uždavinių

įvertinimas skaičiais ............................................................. 269

5. BPD parengimas ........................................................................................................ 275

5.1. Partnerystė ...................................................................................................... 275

5.2. IŠANKSTINIS

(EX-ANTE) PROGRAMOS vertinimas .................................. 277

5.3. Tarpinis

vertinimas ....................................................................................... 278

5.4. Galutinis

vertinimas .................................................................................... 278

6. ĮgyvendinIMO nuostatos .................................................................................... 279

6.1. administracinė

struktūra ....................................................................... 279

6.1.1. Vadovaujančioji institucija ............................................................................ 279

6.1.2. Tarpinės institucijos ....................................................................................... 280

6.1.3. Įgyvendinančiosios institucijos ...................................................................... 282

6.1.4. Mokėjimo institucija ...................................................................................... 283

6.1.5. ESF priemonių įgyvendinimo

koordinavimas ................................................ 284

6.2. projektų atranka ......................................................................................... 287

6.3. finansų kontrolės

ir audito sistemos organizavimas ............. 288

6.4. priežiūros sistema

......................................................................................... 289

6.5. duomenų rinkimas

ir perdavimas elektroninio ryšio priemonėmis 291

6.6. lėšų gavimas ir

paskirstymas ................................................................. 292

priedai .............................................................................................................................. 294

I priedas. žmogiškųjų

išteklių plėtros politikos struktūra (žmogiškųjų išteklių plėtros prioriteto

suderinamumas su nacionaline užimtumo strategija)

................................................................................................................ 294

II PRIEDAS. bendrojo

programavimo dokumento poveikio aplinkai įvertinimaS ............................................................................................................... 315

III priedas. Sanglaudos

fondo strategija lietuvoje (Transporto sektorius) .......................................................................................................................................... 340

IV priedas. Sanglaudos

fondo strategija Lietuvoje (aplinkos sektorius) 343

V priedas. finansų

ministerijos bendradarbiavimas su partneriais rengiant lietuvos 2004–2006 metų

bendrąjį programavimo dokumentą ..... 345

VI priedas. swot

analizės išsamiosios lentelės .................................... 350

VII priedas. Valstybės

pagalbos schemos Lietuvos Pirmojo tikslo programoje .............................................................................................................. 358

1. DABARTINĖS SociALINĖS EKoNOMINĖS

būklės ANALIZĖ

1.1. NaCIONALINIS KONTEKSTAS

1.1.1. Lietuvos apžvalga

Lietuva, kurioje gyvena apytikriai 3,5 milijono žmonių, po

nepriklausomybės atgavimo 1991 m. patyrė sparčią socialinę ekonominę ir

politinę transformaciją. Įvyko reikšmingų struktūrinių ekonomikos pokyčių,

susijusių su užsienio prekybos pasikeitimais, – anksčiau prekyba buvo

orientuota daugiausia į Rusiją ir Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS)

šalis, o dabar didžioji užsienio prekybos dalis tenka Europos Sąjungai (ES).

Lietuva svarbi kaip Rytų–Vakarų tranzito šalis ir

geografiniu požiūriu yra palankioje vietoje – Vidurio Europos širdyje. Ji

didžiausia iš Baltijos šalių: turi tiek gyventojų, kiek Latvija ir Estija,

kartu sudėjus. Lietuva ribojasi su Lenkija, Baltarusija, Kaliningrado sritimi

(Rusija) ir Latvija.

Politiniu požiūriu integracija į ES ir NATO, numatyta 2004

m., leis Lietuvai sustiprinti savo vaidmenį Europos ir tarptautinėje arenoje.

Ekonominiu požiūriu dalyvavimas Europos bendrojoje rinkoje turėtų pakelti

prekybos ir gerovės lygį. Lietuva yra išplėtojusi glaudžius ekonominius ir

politinius santykius su kaimyninėmis šalimis Baltijos jūros regione ir

Skandinavijoje, su Lenkija ir Vokietija (pastaroji – didžiausia Lietuvos

prekybos partnerė ES). Be to, Lietuva palaiko glaudžius politinius ir prekybos

ryšius su kitomis ES valstybėmis narėmis – Jungtine Karalyste, Prancūzija,

Italija ir Ispanija. Stiprūs ekonominiai ir politiniai ryšiai su Rusija (visų

pirma su Kaliningrado sritimi), Baltarusija ir Ukraina regione padeda stiprinti

stabilumą.

Vertinant pagal bendrąjį vidaus produktą (BVP) vienam

gyventojui, 2002 m. Lietuvos BVP siekė tik 38 % 15 valstybių narių

vidurkio. Tačiau pastaruosius 5 metus BVP sparčiai didėjo: 2002 m.

užregistruotas didėjimas 5,9 %. Pasaulio ekonomikos forumo metinės

pasaulinės konkurencingumo ataskaitos duomenimis, pagal augimo konkurencingumo

indeksą Lietuva 2002 m. buvo 36 vietoje ir aplenkė daugelį Vidurio ir Rytų

Europos valstybių kandidačių.

Didžiausi Lietuvos miestai yra Vilnius (sostinė, esanti

šalies rytinėje dalyje), Kaunas (Vidurio Lietuvoje) ir Klaipėda (uostas šalies

vakarinėje dalyje). Lietuva suskirstyta į 10 administracinių vienetų –

apskričių (Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių,

Tauragės, Telšių, Utenos, Vilniaus), kurios padalytos į 60 savivaldybių.

Vilniaus apskritis yra didžiausia tiek gyventojų skaičiumi, tiek teritorija

(850700 gyventojų, 9730 kv. km). Pagal gyventojų skaičių po Vilniaus

didžiausios yra Kauno ir Šiaulių apskritys. Dažnai minimi ir keturi istoriniai

regionai: Aukštaitija (šalies šiaurinėje dalyje), Dzūkija (šalies pietinėje

dalyje), Suvalkija (Vidurio Lietuvoje), Žemaitija (šalies vakarinėje dalyje),

pasižymintys tam tikrais kultūros ir kalbos savitumais. Nemažą ekonominę,

socialinę ir kultūrinę reikšmę turi pavieniai miestai ir miesteliai.

Ekonomiškai labiausiai išsivysčiusi Vilniaus apskritis: čia

BVP vienam gyventojui rodiklis 2001 m. 41,3 % viršijo šalies vidurkį

(atitinkamai 19500 ir 13800 Lt). Antroje vietoje pagal šį rodiklį – Klaipėdos

apskritis (9,5 % daugiau nei šalies vidurkis 2001 m.). Didžiausiu nedarbo

lygiu 2001 m. išsiskyrė Marijampolės, Šiaulių, Panevėžio ir Tauragės apskritys

jose nedarbo lygis viršijo 16 % (šalies vidurkis – 12,5 %). Geriausia

būklė šiuo požiūriu buvo Kauno, Vilniaus, Klaipėdos ir Utenos apskrityse.

Nedarbo lygis jose nesiekė šalies vidurkio. Vilnius pirmauja pagal bendrąją

investicijų apimtį, tiesiogines užsienio investicijas (TUI) ir asmeninių pajamų

lygį. 2002 m. sukauptinės TUI Vilniaus apskrityje siekė beveik 7 mlrd. Lt.

Antroje ir trečioje vietoje pagal TUI – Kauno ir Klaipėdos apskritys

(atitinkamai 1,31 ir 1,3 mlrd. Lt)[1].

1.1.2. Lietuva platesniame kontekste

Lietuva

Baltijos šalių kontekste

Rengiant BPD, svarbu atsižvelgti į platesnį Baltijos šalių

kontekstą – Baltijos šalys ir kitos kaimynės, pvz., Lenkija, yra strategiškai

svarbios partnerės tiek ekonominiu, tiek politiniu požiūriu.

Ekonominės veiklos struktūra Lietuvoje daugeliu požiūrių

panaši į kaimyninių šalių struktūras, tačiau turi ir kai kurių savitumų. Kaip

ir daugelyje ES valstybių narių bei kitose šalyse kandidatėse, kuriant bendrąją

pridėtinę vertę dominuoja paslaugų sektorius. Pagrindinės paslaugų sektoriaus

sritys – telekomunikacijos, finansinės ir bankų paslaugos, didmeninė bei

mažmeninė prekyba ir transporto paslaugos. Palyginti su kitomis dviem Baltijos

šalimis, Lietuvos pramonės sektoriui tenka didesnė bendrosios pridėtinės vertės

dalis. Vertinant pagal pramonės gamybos apimtį, stambiausi sektoriai yra naftos

perdirbimas, maisto gamyba, tekstilės, drabužių, odos ir medžio pramonė.

Pastebimas skirtumas, palyginti su ES valstybėmis, – didelę reikšmę tebeturi

maža pridėtine verte pasižymintys sektoriai ir darbui imlios technologijos. Kad

būtų sėkmingai įgyvendinta dabartinė šalies plėtros strategija, būtina pereiti

prie didesnės pridėtinės vertės veiklos. Lietuva turi perteklinius elektros

energijos gamybos pajėgumus ir yra reikšminga elektros eksportuotoja Baltijos

regione. Ši būklė artimiausiais metais gerokai pasikeis, 2005–2009 m.

sustabdžius Ignalinos atominę elektrinę (Ignalinos AE).

Žemės ūkiui pagal BVP ir dirbančių žmonių skaičių tenka

gana didelė ekonomikos dalis. Kaip ir daugelyje kitų šalių kandidačių, šis

sektorius yra nelabai produktyvus, neefektyvus. Daugeliui kaimo vietovių

būdingas žemas pajamų lygis žemės ūkio sektoriuje ir socialinės atskirties

problemos, susijusios su dideliu nedarbu. Žemės ūkio ekonominės ir socialinės

reikšmės prasme Lietuva labai panaši į Lenkiją. Abiem šalims žemės ūkis buvo

svarbus klausimas derybose dėl stojimo į ES, ir daugelis tikisi, kad pasiekti

rezultatai padės modernizuoti žemės ūkio sektorių ir padidinti jo

konkurencingumą.

Lietuvoje, kaip ir kitose kaimyninėse šalyse kandidatėse,

palyginti gerai išvystyti transporto, telekomunikacijų ir energetikos

sektoriai, bet ryškūs regioniniai skirtumai tarp centro ir periferijos. Nors

infrastruktūros kokybė rajonuose aplink stambius urbanistinius konglomeratus

artima ES standartams, kitose vietose, ypač kaime, infrastruktūra vos tenkina

minimalius kokybės reikalavimus.

Kalbant apie ekonominį bendradarbiavimą, toliau pateikti

duomenys patvirtina, kad artimiausioms Lietuvos kaimynėms ir kitoms šalims

plačiau traktuojamame Baltijos jūros regione tenka didelė Lietuvos užsienio

prekybos ryšių dalis. Prekyba su ES valstybėmis sudaro apytikriai 50 %

visos užsienio prekybos apimties. Šis rodiklis turėtų dar padidėti, Lietuvai

tapus bendrosios rinkos dalyve. Ryšiai tarp trijų Baltijos šalių apima vis

daugiau sričių; ne paskutinė to priežastis – veiksmingas laisvosios prekybos

sutarčių funkcionavimas. Naujausi statistikos duomenys rodo, kad Latvija

Lietuvos gamintojams išlieka viena iš didžiausių eksporto rinkų.

1 lentelė. Pagrindiniai Lietuvos prekybos partneriai (2002 m.

sausis–rugsėjis)

Eksportas

Importas

Šalis

Eksporto dalis, %

Šalis

Importo dalis, %

1.

Jungtinė Karalystė

14,2

1.

Rusija

21,5

2.

Rusija

12,3

2.

Vokietija

17,3

3.

Vokietija

10,4

3.

Italija

4,9

4.

Latvija

9,4

4.

Lenkija

4,8

5.

Danija

4,8

5.

Prancūzija

3,9

6.

Švedija

4,2

6.

Jungtinė Karalystė

3,4

7.

Prancūzija

4,1

7.

Švedija

3,3

8.

Estija

3,8

8.

Danija

3

9.

Lenkija

3,6

9.

JAV

2,9

10.

JAV

3,6

10.

Kinija

2,3

Transporto sektoriaus fizinės infrastruktūros plėtra

kaimyninėms Baltijos šalims leis daug glaudžiau bendradarbiauti. Todėl ši

plėtra laikoma svarbiu prioritetu. Transporto infrastruktūros srityje Lietuva

sutelkia dėmesį į bendruosius plėtros projektus, tokius kaip „Via Baltica“ ar

„Rail Baltica“, turinčius užtikrinti pakankamus šiaurės ir pietų ryšius bei

automobilių kelių ir geležinkelio pajėgumus. Energetikos sektoriuje irgi ryški

bendros plėtros strategijos tendencija. Rygoje esantis dispečerinis centras DC

„Baltija“, atsakingas už Lietuvos, Latvijos ir Estijos elektros sistemų

lygiagretų funkcionavimą, neseniai parengė planus įkurti trijų Baltijos šalių

bendrąją energijos rinką. Lietuvos dalyvavimas dviejose INTERREF IIIA

(tarpvalstybinio bendradarbiavimo) programose, iš kurių viena apima Lietuvą,

Latviją ir Baltarusiją, o kita – Lietuvą, Lenkiją ir Kaliningrado sritį, turėtų

padėti paspartinti šį tarpvalstybinio bendradarbiavimo procesą ir svarbiausius

sektorius apimančių bendrų strategijų plėtrą.

Kitas svarbus regioninis aspektas – turizmo sektorius.

Lietuvoje turizmas laikomas sparčiai plečiamu ir reikšmingu ūkio sektoriumi.

Kaip rodo 2 lentelės duomenys, atvykstamasis turizmas labai priklauso nuo

turistų iš kaimyninių šalių srautų. Be to, pateikti duomenys leidžia manyti,

kad jų santykinė reikšmė didėja.

2 lentelė. Apsilankančių užsienio turistų skaičius pagal šalis

(tūkst. žmonių)

Šalis

1996 m.

1997 m.

1998 m.

1999 m.

2000 m.

2001 m.

Latvija

832,3

943,3

1089,2

1199

1383,9

1341,1

Estija

296

300,1

299,7

318,7

242,7

231,9

Lenkija

336,5

263,7

230,9

178,7

215,5

275,5

Vokietija

90,3

79,1

74,6

77,7

97,4

117,8

Šios

4 šalys

1555,1

1586,2

1694,4

1774,1

1939,5

1966,3

Iš

viso užsienio turistų

3498,8

3701,6

4287,5

4453,8

4092,1

4195,2

iš

jų 4 šalių dalis, %

44,4

42,9

39,5

39,8

47,4

46,9

Lietuva yra išplėtojusi glaudžius dvišalius santykius su

Šiaurės Europos valstybėmis (Danija, Suomija, Švedija, Norvegija ir Islandija)

tokiose srityse kaip politika, ekonomika, gynyba, kultūra, švietimas, aplinkos

apsauga, socialinė apsauga ir kt. Skandinavijos investuotojams tenka nemaža

Lietuvos TUI dalis (2000 m. rugsėjį – 41,7 % TUI). Be to, tai patys

aktyviausi Lietuvos narystės ES ir NATO rėmėjai.

Lietuva

platesniame kontekste

2002 m. Lietuva įgyvendino du svarbius savo užsienio

politikos tikslus, susijusius su naryste ES ir NATO. Kopenhagos viršūnių

susitikime, vykusiame 2002 m. gruodį, Lietuva kartu su kitomis devyniomis

Vidurio, Rytų ir Pietų Europos šalimis buvo pakviesta stoti į NATO. Tikimasi,

kad į ES ir NATO Lietuva įstos 2004 metais.

Būsima narystė ES ir NATO Lietuvai, kaip ir Latvijai,

Estijai bei kitoms šalims kandidatėms, turi didžiulę politinę, ekonominę ir

simbolinę reikšmę; atgavus nepriklausomybę, tai reiškia galutinį vėl

įvyksiančio susijungimo su Europa po sovietinės okupacijos ir perėjimo į

demokratiją laikotarpio žingsnį. Narystė ES ir bendrojoje Europos rinkoje

atvers ir daugybę ekonominių galimybių. Ja ES pripažins, kad Lietuva yra ne tik

stabilios demokratijos valstybė, kaip 1997 m. pabrėžė Europos Komisija, bet ir

joje veikia rinkos ekonomika, kuri, jei tik bus išlaikyta dabartinė reformų

sparta, sugebės atlaikyti ES konkurencinį spaudimą ir rinkos jėgas (Europos

Komisija. „Eilinė ataskaita apie Lietuvos pažangą stojant į ES“, 2002 m.).

Narystė ES pakeis prekybos su Rusija, Baltarusija, Ukraina

ir kitomis šalimis, kurios nėra valstybės kandidatės, režimą. Lietuva taps

prekybos sutarčių, ES sudarytų su trečiosiomis šalimis, dalyve, o kai kurios

dabartinės prekybos sutartys bus denonsuotos. Tačiau naujausi tyrimai rodo, kad

šis prekybinių santykių su trečiosiomis šalimis pasikeitimas dėl įstojimo į ES

neturėtų turėti jokio rimtesnio neigiamo poveikio Lietuvos prekybos su užsieniu

ryšiams.

Šiuo metu ilgalaikiai ryšiai tarp Lietuvos įmonių ir

Rusijos, Baltarusijos bei Ukrainos kompanijų klesti – Lietuva mano esanti

svarbus prekybos tiltas tarp Vakarų ir Rytų, todėl ekonominis bendradarbiavimas

su ne ES šalimis ir toliau turės didelę reikšmę Lietuvos ūkiui. Pavyzdys –

Lietuvos investuotojų aktyvumas Kaliningrado srityje. Prekybos režimo pokyčiai

susiję su „prekybos diversijos“ rizika, tačiau jos būtų galima išvengti

įgyvendinant aktyvią išorės prekybos politiką.

Integracija į ES nėra vienintelis veiksnys, darantis įtaką

Lietuvos ekonominės plėtros klimatui. Didelę reikšmę turėtų turėti ir

vykstantys bendrieji socialiniai ekonominiai pokyčiai. Globalizacija yra terminas,

dažnai vartojamas apibūdinant šių pokyčių – įskaitant daugelio šalių ėjimą

žinių ekonomikos, naujų pasaulinę ekonominę galią turinčių centrų atsiradimo,

socialinių normų ir struktūrų naujo įvertinimo link – daugiapusiškumą. Šios

tendencijos susijusios ir su problemomis, ir su galimybėmis, kurias reikia

atsargiai vertinti ir kuriomis, kiek įmanoma, reikia strategiškai pasinaudoti.

1.1.3. Nacionalinė politika ir

institucijos

Šiame skyrelyje pateikiama Lietuvos nacionalinės politikos

struktūros apžvalga ir apibūdinama dabartinė institucijų, įgyvendinančių

nacionalinę politiką, struktūra. Be to, apžvelgiama ir platesnė reguliavimo

aplinka.

Europos Komisija savo 2002 m. „Eilinėje ataskaitoje apie

Lietuvos pažangą link narystės“ pažymėjo, kad nors daugelyje sričių jau yra

sukurtos administracinės struktūros, būtinos ES struktūrinių fondų

(Struktūriniai fondai; SF) paramai įgyvendinti, jos veikia vis dar

nepatenkinamai. Svarbu, kad šis klausimas būtų sprendžiamas prieš įgyvendinant

Struktūrinių fondų 2004–2006 metų programą

Ekonominiu požiūriu narystė ES reiškia, kad bus pašalinti

laisvo prekių, paslaugų, darbo jėgos ir kapitalo judėjimo tarp ES valstybių

narių ir 2004 m. įstojusių valstybių barjerai. Tai teikia tolesnes galimybes

pasinaudoti esamu prekybos ir investicijų potencialu ir kitomis ekonominio bendradarbiavimo formomis. ES acquis

priėmimas – būtinoji narystės ES sąlyga – atnešė reikšmingų reguliavimo

aplinkos pokyčių. Pagrindiniai produktų standartai ir gamybos reikalavimai

suderinti su ES normomis. Reguliavimo pokyčių procesas bus naudingas ir

netiesiogiai, kadangi visoje ES galiojantys standartai ir savitarpio

pripažinimo principo įgyvendinimas ekonominę veiklą Europoje daro skaidresnę.

Lietuvos įmonės ir valstybė patiria ir artimiausiu bei vidutinės

trukmės laikotarpiu patirs sąnaudų, susijusių su naujų teisės aktų priėmimu,

įgyvendinimu ir vykdymo priežiūra. Derybų dėl narystės metu buvo susitarta dėl

kelių neilgų pereinamųjų laikotarpių tose srityse, dėl kurių besiderančios

šalys sutarė, kad nedelsiamo ES teisės aktų taikymo sąnaudos bus neproporcingai

didelės, palyginti su gaunama nauda.

Greta reguliuojančio pobūdžio reikalavimų, kuriuos kelia acquis

priėmimas, pripažįstama, kad reikia siekti sumažinti administracinę naštą

ekonomikai – tai būtina užtikrinti ekonominei ir socialinei plėtrai. Lietuvos

Respublikos Vyriausybė (Vyriausybė; LRV) įsipareigojo ateityje sumažinti

kapitalo ir darbo jėgos apmokestinimą. Paprastai tai daroma vis labiau mažinant

mokesčių tarifus. Manoma, kad daugelyje Europos valstybių bendrasis kapitalo

apmokestinimo lygis mažesnis. 2002 m. juridinių asmenų pelno mokesčio tarifas

buvo sumažintas nuo 24 iki 15 %. Be to, stengiamasi nuolat tobulinti

mokesčių inspektorių įgūdžius ir daugiau naudotis informacinių technologijų teikiamomis

galimybėmis siekiant didinti mokesčių sistemos efektyvumą, mažinti didelį mažų

ir vidutinių įmonių (MVĮ) tikrinimų skaičių ir atsisakyti kitų galinčių

pakenkti mokestinių priemonių.

Pasak kai kurių tarptautinių stebėtojų – pvz., Europos

Komisijos (Komisija; EK) ir Tarptautinio valiutos fondo (TVF), – įmonių

steigimo ir registravimo procesas Lietuvoje vis dar per ilgas, o sudėtingos

administracinės procedūros stabdo MVĮ kūrimąsi ir plėtrą. Vyksta šios srities

administracinių procedūrų paprastinimo procesas, trumpinamas laikas, kurio

reikia įmonei įregistruoti (tikslas – ne daugiau kaip 10 dienų). Pastangų

supaprastinti administracinę reguliavimo aplinką pavyzdys – bendro Juridinių

asmenų registro, kuris iki 2004 m. pakeis kelis galiojančius registrus, skirtus

įvairių rūšių įmonėms registruoti, įkūrimas. Be to, vykdomas verslo sąlygų

gerinimo priemonių statybų reguliavimo ir žemės įsigijimo srityse įgyvendinimo

grafikas, patvirtintas Vyriausybės 2002 m. balandžio 22 d. nutarimu Nr. 557

supaprastinamos procedūros ir tobulinama žemės kainos nustatymo metodika,

lengvinanti teritorinio planavimo dokumentų rengimą, apibrėžianti žemės

užstatymo reikalavimus ir nustatanti aiškesnę kompensavimo tvarką.

Naujausiu Europos Komisijos vertinimu, bankroto ir restruktūrizavimo

įstatymų įgyvendinimas, atrodo, buvo sėkmingas. Jis sukūrė pakankamą

reguliavimo bazę toliau restruktūrizuoti Lietuvos ekonomiką. Kapitalo

prieinamumo požiūriu teigiamą įtaką investicijoms turėjo bankininkystės

sektoriaus stiprinimas ir su tuo susijusi didesnė galimybė gauti ilgalaikį

kreditą (2001 m. paskolų įmonėms portfelis padidėjo 20 %). Vis dėlto

mažesnės įmonės vis dar skundžiasi, kad sunku gauti paskolų iš bankų. Galimybė

gauti finansavimą MVĮ tam tikru laipsniu pagerėjo komerciniams bankams

nustačius specialius kredito limitus ir Vyriausybei 2001 m. įsteigus uždarąją

akcinę bendrovę „Investicijų ir verslo garantijos“ (INVEGA), kurios paskirtis –

teikti garantijas bankų teikiamoms paskoloms MVĮ.

Profesinės kvalifikacijos savitarpio pripažinimo srityje

Lietuva pasiekė palyginti aukštą suderinimo su acquis lygį, ir tai

turėtų leisti Lietuvai pasinaudoti visais laisvo darbo jėgos judėjimo

teikiamais pranašumais. ES piliečiams ir jų šeimos nariams, norintiems dirbti

Lietuvoje, nebereikia gauti leidimo dirbti. Kita vertus, aktyviai siekiama

įgyvendinti Komisijos rekomendaciją, kad Lietuva įgyvendintų priemones,

sudarančias sąlygas specialistams įvykdyti stojimo į ES direktyvų reikalavimus.

1.1.4. Ankstesnės patirties pamokos

Lietuvos

apžvalgoje daugiausia dėmesio skirta patirčiai, įgytai pagal keturis BPD

prioritetus.

1 prioritetas. Socialinės ir ekonominės infrastruktūros

plėtra

(Transportas, energetika, aplinkos apsauga, sveikatos

priežiūra, švietimas, tyrimai ir taikomoji veikla)

Išlaidos infrastruktūros plėtrai 1 tikslo regionuose

paprastai siekia trečdalį Struktūrinių fondų lėšų. 1994–1999 m. programų

įgyvendinimo metu prioritetas perkeltas nuo daugelio sričių (automobilių kelių,

geležinkelių, komunalinių įmonių ir kt.) bazinės infrastruktūros atnaujinimo į

konkretesnės orientacijos priemones, tokias kaip naujų inkubatorių kūrimas ar

turizmo infrastruktūros plėtra.

Atsižvelgiant į poreikį labai daug investuoti į

infrastruktūrą, kad būtų sukurtos reikiamos bazinės sąlygos ekonomikai augti,

2004–2006 m., BPD programavimo laikotarpiu, tikriausiai buvo labiau

akcentuojamos tradiciškesnės paramos rūšys. Tačiau ir kitose, novatoriškesnėse,

infrastruktūros plėtros sferose, pvz., didinant inkubatoriams, tyrimams,

taikomajai veiklai ir novatoriškoms priemonėms skirtą plotą, pažangios

patirties pamokos gali būti labai svarbios.

Svarbus

aspektas – būtinybė užtikrinti, kad infrastruktūros priemonės atitiktų

platesnius plėtros poreikius ir kad būtų visiškai išnaudotos sinergijos tarp

infrastruktūrinių priemonių bei kitų intervencijos rūšių, tokių kaip valstybės

finansuojamos paramos verslui tobulinimas, galimybės.

Antai

aplinkos apsaugos srityje imtasi priemonių buvusioms pramoninėms teritorijoms

išvalyti (tai plano regeneruoti skurdžias teritorijas dalis). Be to, yra gerų

pavyzdžių, kaip nebenaudojamose ar užterštose pramoninėse teritorijose kuriama

nauja vieta verslui, o ten steigiamos MVĮ imasi naujos veiklos, – tokios kaip

tyrimai ir taikomoji veikla ar komercinis atsinaujinančiųjų energijos šaltinių

pritaikymas.

Galima

paminėti gerų pavyzdžių, kaip pasinaudojama infrastruktūros ir Europos

socialinio fondo (ESF) mokymo priemonių sinergetika. Siekiant skatinti

regioniniu lygmeniu atliekamą tyrimų ir taikomąją veiklą, už Struktūrinių fondų

lėšas įkurta naujų technologijos ir inovacijų diegimo centrų. ESF mokymo

programos buvo pakoreguotos taip, kad atitiktų vietos mokslininkų bendruomenės

poreikius. Mokymo programos buvo rengiamos remiantis kruopščia mokslinių tyrimų

ir eksperimentinės plėtros (MTEP) įgūdžių poreikių regionuose analize.

2

prioritetas. Žmogiškųjų išteklių plėtra

(Užimtumas, aktyvioji darbo rinkos politika, socialinė

integracija, švietimas ir profesinis mokymas)

Prieš įgyvendinant žmogiškųjų išteklių plėtros priemones,

būtina užtikrinti, kad ESF intervencijos būtų reikiamai orientuotos ir atitiktų

darbo rinkos poreikius. Kitose ES šalyse intervencijas reikėjo perorientuoti,

nes vidaus užimtumo programos iš dalies sutapo su pla­nuo­jamomis ESF

intervencijomis, todėl buvo gana sunku panaudoti turimas mokymo lėšas.

Kita svarbi pamoka yra tai, kad būtina kruopščiai įvertinti

galimą ESF bei Europos regioninės plėtros fondo (ERDF) lėšų sujungimo

potencialą ir intervencijų sinergetikos (t. y. vidinių sąsajų) mastą. Ankstesnė

vertinimo patirtis leidžia daryti prielaidą, kad planuojant ir įgyvendinant

nepakankamai dėmesio skirta tam, kaip būtų galima sėkmingai panaudoti abiejų

fondų sinergiją.

Atsižvelgiant į nuolatinę didelio nedarbo problemą,

Lietuvoje ESF parama mokymui iš esmės bus sutelkta į dvi sritis: a) parama

bedarbiams apskritai ir ilgalaikiams bedarbiams siekiant grąžinti juos į darbą;

b) dirbančių asmenų įgūdžių bazės tobulinimas (profesinio mokymo sektoriuje jau

vyksta reforma, kuria siekiama užtikrinti atitiktį tarp profesinių kvalifikacijų

ir darbo rinkos poreikių). Vis dėlto būtina dirbti toliau. Kalbant apie

novatoriškas mokymo priemones, skirtas jau dirbantiems asmenims, yra nemažai

pažangios praktikos pavyzdžių, kuriais galima remtis, pvz., įvairiomis

programomis MVĮ vadovams, kurios skirtos jų vadybos, teisės ir rinkodaros

žinioms gilinti, o platesne prasme – MVĮ konkurencingumui didinti.

3 prioritetas. Gamybos sektoriaus plėtra

(Parama pramonei ir verslui, turizmas, informacinė visuomenė)

1989–1993 m. ir 1994–1999 m. programavimo laikotarpiais

didesnė Struktūrinių fondų lėšų dalis buvo skirta „gamybos aplinkos“ plėtrai,

atitinkamai mažiau išteklių skirta infrastruktūros priemonėms finansuoti. Tai

pasakytina tiek apie labiausiai atsilikusius regionus, kurių BVP vienam

gyventojui sudaro mažiau nei 75 % ES vidurkio (1 tikslo regionai), tiek

apie regionus, turinčius problemų dėl struktūrinių ekonomikos pokyčių

(2 tikslo regionai). Priemonės gamybos aplinkai remti apima: a) paramą

MVĮ; b) paslaugų verslui plėtrą, įskaitant konsultavimą ir informacijos

paslaugas; c) iniciatyvas skatinti inovacijų diegimą ir technologijų perdavimą

bei sklaidą; d) investicijas, skirtas padėti mažoms firmoms modernizuotis. Ši

tendencija gamybos aplinkos link parodo didėjančią švelnesnio pobūdžio

priemonių reikšmę skatinant ekonominį augimą ir kuriant turtą.

Parama verslui turi šiuos pagrindinius tikslus

teikti paramą kuriant naujas įmones, spartinti ir gerinti

įmonių išlikimo rodiklį;

padėti dabartinėms MVĮ tapti konkurencingesnėms, leisti

joms pasinaudoti augimo galimybėmis naujose ir (ar) besiplečiančiose rinkose;

padėti MVĮ tapti atsparesnėms rinkos sąlygų pasikeitimams

ir vietos bei užsienio firmų konkurencijai;

parama, skirta padėti MVĮ išeiti į pasaulinę areną ir

plėtoti naujas eksporto galimybes buvo gana sėkminga. Atsižvelgiant į nedidelę

vidaus rinką ir į bendrosios Europos rinkos keliamą pavojų, Lietuvos MVĮ

skatinimą ieškoti naujų rinkų reikia laikyti itin svarbiu veiksniu.

MVĮ skatinimo srityje Struktūrinių fondų remiami rizikos

finansavimo instrumentai (dar vadinami finansinės inžinerijos priemonėmis)

pasirodė itin sėkmingi kaip regioninės plėtros priemonė – šias lėšas galima

panaudoti pakartotinai ir dažnai jos turi nemažą įtaką. Be to, jos didina

galimybę MVĮ gauti finansavimą (tai Bendrijos deklaruotas tikslas), tuo

skatindamos investicijas ir verslininkystę. 2000–2006 m. Struktūrinių fondų

nuostatuose leidžiama valstybėms narėms teikti papildomą 10 % pagalbą MVĮ

toms investicinių projektų dalims, kurios finansuojamos ne tiesiogiai remiant valstybei,

o kitu būdu. Šiuose nuostatuose akcentuojamas rizikos kapitalo finansavimo

instrumentų, tokių kaip nuosavu kapitalu pagrįstas rizikos kapitalas ir

novatoriški paskolų planai, naudojimas siekiant imtis sąnaudų požiūriu

efektyvesnių ir ilgalaikių valstybės politikos priemonių, o ne tradicinės

paramos dotacijų forma.

Kalbant apie priemones informacinei visuomenei plėtoti,

reikėtų pasakyti, kad ir šioje srityje yra

gerų visapusiško integruoto požiūrio pavyzdžių. Diegiamos priemonės, skirtos

plėsti informacinių ir telekomunikacijų technologijų (ITT) naudą verslui

(didinti produktyvumą, plėsti naujų rinkų galimybes naudojant e.komerciją,

didinti konkurencingumą), didinti informuotumą

apie galimą ITT taikymo naudą visuomenei (didesnė galimybė gauti informaciją,

viešąsias paslaugas, taupyti laiką, mokyti ir mokytis, mažinti atokių vietovių

izoliaciją).

4 prioritetas. Kaimo plėtra ir žuvininkystė

(Žemės ūkis, kaimo plėtra, miškininkystė ir žuvininkystė)

Lietuvos žemės ūkio sektoriuje šiuo metu vyksta spartūs

struktūriniai pokyčiai. Norint reformuoti ir modernizuoti žemės ūkio,

miškininkystės ir žuvininkystės sektorius, kad padidėtų jų konkurencingumas ir

ilgalaikis subalansuotumas tiek šalies, tiek pasaulio mastu, būtinos

struktūrinės korekcijos. Kai kurios problemos, su kuriomis dabar susiduria

Lietuvos kaimas, panašios į tas, kurias 1994–1999 m. programavimo laikotarpiu

patyrė nepalankiose kaimo vietovėse buvę 5b tikslo regionai. Tipiškos šio

pobūdžio problemos: per didelė užimtumo ir regiono BVP priklausomybė nuo žemės

ūkio ir su tuo susijęs ekonominės veiklos įvairinimo poreikis; būtinybė

restruktūrizuoti ir modernizuoti žemės ūkio valdas; būtinybė didinti našumą

siekiant pagerinti konkurencingumą.

Norint prisidėti prie pokyčių proceso, reikia mokyti darbo

jėgą, kad ji galėtų prisitaikyti prie naujų iššūkių. Svarbus profesinis mokymas

dviem lygiais: 1) darbo ieškantiems asmenims suteikti naujų darbo galimybių ne

žemės ūkio sektoriuje; 2) siekiant pasinaudoti technologine ir produktyvumo

pažanga, kelti žemės ūkio darbuotojų kvalifikaciją.

Kai ko galima pasimokyti iš 5a ir 5b tikslų programų,

įgyvendintų 1994–1999 metais, įvertinimų, kurie svarbūs Lietuvos kontekste. 5a

tikslas (horizontalusis tikslas) buvo skirtas paspartinti žemės ūkio

struktūrinius pokyčius įgyvendinant bendrąją žemės ūkio politiką (BŽŪP).

Daugiausia buvo remiamos dviejų rūšių priemonės: žemės ūkio valdų rėmimo

priemonės ir žemės ūkio produktų perdirbimo ir pardavimo rėmimo

priemonės. Pirmosiomis buvo siekiama paremti struktūrinius pokyčius,

modernizavimą ir pertvarką, antrosiomis – didinti žemės ūkio produktų

konkurencingumą ir ilgalaikį subalansuotumą.

Vertinant nustatyta, kad dažnai per mažai įvertinama

paramos perdirbimui bei pardavimui įtaka, susijusi su užimtumu: tiesioginis

poveikis užimtumui nebuvo didelis, nes dauguma projektų buvo orientuoti į

modernizavimą ir racionalizavimą. Tačiau efektyvumo ir našumo padidinimas

pirmiausia buvo svarbus netiesiogiai, o kita vertus – padidino konkurencingumą.

Ne tokia teigiama patirtis yra tai, kad 5a tikslo priemonės dažnai buvo

orientuotos į per didelį sektorių skaičių, todėl trūko strateginio vientisumo

ir poveikis dažnai buvo fragmentiškas.

Įgyvendinant 5b tikslą – iniciatyvą paremti ne itin

palankiose vietovėse esančių kaimo vietovių

plėtrą, – nustatyta, kad nors planuojant buvo numatytas finansavimas iš kelių

šaltinių – EAGGF Guidance, ERDF ir ESF, įgyvendinimo etape dažnai trūko

įvairių rūšių paramos integracijos, neišnaudotos galimybės remtis įvairių kaimo

plėtros priemonių sinergetika ir sąsajomis.

Kalbant apie priemones ekonominės veiklos įvairovei remti,

atkreiptinas dėmesys, jog vertinant nustatyta, kad turizmo skatinimas daugelyje

kaimo vietovių tapo vis reikšmingesnis konkurencingumo variklis. Nors kai

kuriais atvejais jungtinėmis priemonėmis buvo išreikštas visapusiškesnis

požiūris į turizmo sektoriaus plėtrą, dažniausiai pernelyg siaurai buvo

akcentuojamas apgyvendinimo vietų gausinimas. Iš kitų rūšių iniciatyvų turizmo

plėtrai remti galima paminėti parkų teritorijų priežiūrą, kaimų atnaujinimą,

paveldo objektų restauravimą ir rinkodaros veiklą. Turizmas remiamas pagal BPD

3 prioritetą, tačiau akivaizdu, kad jis susijęs ir su kaimo plėtra.

Pasirengimo

stoti į ES programų patirtis

Lietuva, būdama šalis kandidatė, ES paramą gavo iš ISPA,

PHARE ir SAPARD pasirengimo narystei programų. 2000 m. pradėtos ISPA ir SAPARD

– tai gana nauji instrumentai, o PHARE programa Lietuvoje veikia jau nuo 1991

m. (2000 m. ji buvo pertvarkyta). Pasirengimo narystei instrumentai, nors

finansiškai ir riboti, turėjo didelę reikšmę rengiantis priimti Struktūrinių

fondų paramą. Jie sudarė sąlygas išbandyti novatoriškus veikimo būdus ir padėjo

paramos programų įgyvendintojams įgyti žinių apie ES finansinius instrumentus

bei procedūras, projektų atrankos ir vertinimo kriterijus, prioritetų nustatymą

remiantis strateginiais poreikiais, vertinimo ir stebėjimo aspektus ir kt.

3 lentelėje pateikti visų trijų pasirengimo narystei

programų finansinės paramos dydžiai 2001–2003 m. laikotarpiu.

3 lentelė. Kasmetiniai asignavimai iš ES biudžeto pagal

2001–2003 m. paramos pasirengimui narystei programas, mln. eurų

Skirta lėšų

2000 m.

2001 m.

2002 m.

2003 m.

SAPARD

Metinė

sutartis 2000 m.

30,34

Metinė

sutartis 2001 m.

30,96

Metinė

sutartis 2002 m.

31,26

Metinė

sutartis 2003 m.

32,02

Iš viso

30,34

30,96

31,26

32,02

PHARE

2000

m. programa

52,07

2001

m. programa

52,2

2002

m. programa

60,5

2003

m. programa

60,5

Iš viso

52,07

52,2

60,5

60,5

ISPA

ES

prisiimti biudžetiniai įsipareigojimai

49,88

55,46

55,37

56,29

Finansinė parama narystei pasirengti, iš

viso

132,29

138,62

143,13

148,81

ISPA

programa (Pasirengimo narystei struktūrinės politikos instrumentas)

ISPA (Pasirengimo narystei struktūrinės politikos instrumento)

tikslas – teikti paramą įgyvendinant Stojimo partnerystės ir

Nacionalinės acquis priėmimo programos

tikslus aplinkos apsaugos ir transporto sektoriuose. Svarbiausias

tikslas aplinkos apsaugos sektoriuje –stojančiųjų šalių teisės aktų

reikalavimus suderinti su ES aplinkos apsaugos reikalavimais, transporto

sektoriuje – modernizuoti transeuropinius transporto tinklus. Lietuvai įstojus

į ES, ISPA programą pakeis Sanglaudos fondas.

Lietuvai kasmet skiriama 4–6 % viso ISPA biudžeto (t.

y. 41,6–62,4 mln. eurų). ISPA programos administravimas pagrįstas projektais.

Pagal 2000–2002 m. ISPA programas Europos Komisija patvirtino iš viso 27

projektus (8 – transporto, 14 – aplinkosaugos ir tech­ninės pagalbos). Bendra

patvirtintų projektų vertė siekia 486,36 mln. eurų (ISPA parama – 252,35 mln.

eurų, arba 52 %). ISPA taisyklėse numatyta išlaikyti sektorių balansą.

Pagal 2000–2002 m. ISPA programas aplinkosaugos projektams buvo skirta

41 %, transportui – 56 % turimų lėšų. Likę 3 % skirti techninės

pagalbos projektams.

Projektai atrenkami pagal nacionalines aplinkos apsaugos ir

transporto strategijas, kurias Lietuva ir Europos Komisija suderino ISPA

programos pradžioje. Kita vertus, pačiai ISPA programai ir jos remiamiems

projektams netaikytas laikotarpio vidurio vertinimas ir paskesnis vertinimas,

todėl sunku daryti išvadas dėl jų ekonominio ir socialinio poveikio,

efektyvumo, aktualumo ar naudingumo.

Vis dėlto šiuo investiciniu laikotarpiu įvykdytos kelios

institucinės reformos. Atliekų sektoriuje taikytas nuotekų ir atliekų tvarkymo

regioninių sistemų principas. Lietuvoje nuspręsta kurti 6 regionines atliekų

tvarkymo sistemas – Klaipėdos, Vilniaus, Šiaulių, Tauragės, Alytaus ir

Marijampolės. Regionines atliekų tvarkymo sistemas sudaro šie elementai

regioninio sąvartyno statyba, senų sąvartynų uždarymas ir rekultivavimas,

atliekų tvarkymo įrenginių diegimas, reikiamų transporto sistemų kūrimas,

kompostavimo ir didžiagabaričių atliekų aikštelių statyba. Nuo 2004 m. bus

pradėtos taikyti regioninės nuotekų tvarkymo sistemos, pagrįstos „upių baseinų“

principu. Kiekvieno regiono savivaldybės minėtoms atliekų tvarkymo sistemoms

įgyvendinti įkūrė regioninius atliekų tvarkymo centrus.

2003 m. spalio mėnesio duomenimis, buvo baigtas tik vienas

projektas (neskaitant techninės paramos projektų). Transporto projektai

įgyvendinami sparčiau nei aplinkosaugos projektai, nes: a) aplinkosaugos

projektuose dalyvauja daugiau suinteresuotų organizacijų, todėl prieš

patvirtinant projektą reikia ilgiau tartis; b) aplinkos apsaugos sektoriui

keliama daugiau teisinių ir kontrolės reikalavimų. Įvadiniai laikotarpiai,

kurių reikia aplinkosaugos ir transporto projektams, labai skiriasi, ir

akivaizdu, kad planuojant projektus į tai reikia atsižvelgti.

ISPA paramos įgyvendinimas turėjo didelę reikšmę kuriant ir

stiprinant administracinius gebėjimus, būtinus Struktūrinių fondų paramai

administruoti. Nacionalinis ISPA koordinatorius – Finansų ministerija (būsimoji

SF vadovaujančioji institucija). Vyriausybės įgaliotas pareigūnas – Finansų

ministerijos sekretorius, vadovaujantis Nacionaliniam fondui, atsakingam už ES

lėšų valdymą (ateityje Finansų ministerija bus SF mokėjimo institucija).

Susisiekimo ministerija ir Aplinkos ministerija įkūrė įgyvendinančiąsias

institucijas: Transporto investicijų direkciją ir Aplinkos projektų valdymo

atgentūrą (anksčiau buvusi ISPA įgyvendinimo agentūra). Nemaža patirtis,

sukaupta įgyvendinant ISPA programą, įgyvendinančiosioms institucijoms turėtų

padėti užtikrinti perėjimą nuo Struktūrinių fondų įgyvendinimo decentralizacijos

prie išplėstinės decentralizacijos – pradedant nuo 2004 m.

PHARE

programa

PHARE programa daugiausia orientuota į institucijų

stiprinimo priemones, kurios turėtų užtikrinti sėkmingą ES acquis

perkėlimą ir gebėjimus jį taikyti. Tačiau nuo 2000 m. PHARE programoje yra

ekonominės ir socialinės sanglaudos komponentas, remiantis investicijas į

ekonominę socialinę plėtrą ir bandomuosius projektus. Šis PHARE programos

komponentas turėtų padėti Lietuvai pasirengti sėkmingai administruoti ir

įgyvendinti būsimą ERDF ir ESF paramą.

PHARE programos administravimas vyksta projektų pagrindu.

Metinės skiriamos sumos nustatomos finansiniuose memorandumuose. 2000 m.

Lietuvai pagal PHARE programą buvo skirta 52,07 mln. eurų, iš jų 14 mln. eurų –

ekonominės ir socialinės sanglaudos komponentui. Panaši suma skirta ir 2001 m.,

o 2002 m. ir 2003 m. – apytikriai po 60 mln. eurų. Papildomai lėšų skiriama

PHARE tarpvalstybinio bendradarbiavimo programai, kuri buvo INTERREG prototipas

ir parengė dirvą visai tarpvalstybinių projektų serijai bei sustiprino vietos

ir regioninių partnerių gebėjimus juos įgyvendinti.

Apskritai Lietuva PHARE programos paramą panaudojo

sėkmingai: pagal paramos lėšomis finansuojamų sutarčių sudarymą pastaruoju metu

ji pasiekė vieną iš geriausių rodiklių tarp šalių kandidačių.

Vertinti PHARE programos poveikį daug sunkiau – daugiausia

dėl labai plačios programos apimties, kuri kartu su gana ribotomis investicijų

sumomis poveikį gerokai susilpnina. Tačiau PHARE programa yra vienintelis iš

trijų pasirengimo narystei instrumentų, kuris sistemingai vertinamas. Vis dėlto

naudingas pamokas apibrėžti gana sunku. PHARE projektų vertinimai daugiausia

sutelkti į administracinius ir valdymo aspektus, taip pat į projekto veiklų

išdėstymą ir pirmuosius parengtus projekto dokumentus.

Atlikus vertinimą, buvo padaryta išvada, kad PHARE

programos ekonominės ir socialinės sanglaudos komponento poveikį vertinti būtų

per anksti, nes daugelis projektų pradėti visai neseniai. Tačiau jau yra

naudingos šio PHARE programos komponento įgyvendinimo patirties. Pagal šią

programą skirta finansinė parama verslo plėtrai ir žmogiškųjų išteklių plėtrai

įgyvendinančiosioms institucijoms suteikė vertingos praktinės mokomosios

patirties, atskleidė procedūrų trūkumus, sunkumus, susijusius su gautų paraiškų

gausa (ir todėl – su dideliu nusivylusių pareiškėjų skaičiumi), ir

administracinių gebėjimų problemas. Už Struktūrinių fondų paramos įgyvendinimą

bus atsakingos dvi agentūros –Žmonių išteklių plėtros programų paramos agentūra

ir Lietuvos verslo paramos agentūra prie Ūkio ministerijos (Lietuvos verslo

paramos agentūra), todėl akivaizdu, kad šios pamokos bus tiesiogiai naudingos.

SAPARD

(Specialioji žemės ūkio ir kaimo plėtros paramos programa)

SAPARD remia žemės ūkio ir kaimo plėtros projektus.

Daugeliu atžvilgiu ši programa yra EAGGF-Guidance skyriaus prototipas, nes ji

remia investicijas į žemės ūkio valdas, žemės ūkio ir žuvininkystės produktų

perdirbimo ir rinkodaros, kaimo infrastruktūros, miškų infrastruktūros

tobulinimą, ekonominės veiklos plėtrą ir įvairinimą, žemės ūkio naudmenų

apželdinimą, investicijas į aplinkai nekenkiančių žemdirbystės metodų diegimą

ir profesinį mokymą, pritaikytą prie žemės ūkio ir žuvininkystės sektoriaus

poreikių.

SAPARD nuo kitų dviejų pasirengimo narystei instrumentų

skiriasi tuo, kad ji finansuojama (ir administruojama) pagal daugiametį

principą – remiantis Nacionaline žemės ūkio ir kaimo plėtros 2000–2006 metais

programa. Apskritai programos rengimo, įgyvendinimo, stebėjimo ir vertinimo

tvarka gana panaši į Struktūrinių fondų taikomą tvarką. Metinis SAPARD

finansavimo įsipareigojimas siekia apytikriai 30 mln. eurų.

SAPARD programos įgyvendinimas užsitęsė, nes ją

įgyvendinančioji agentūra –Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio

ministerijos (Nacionalinė mokėjimo agentūra) buvo akredituota tik 2001 m.

lapkričio 26 d. Vis dėlto programa pradėta sparčiai įgyvendinti; jau surengti 5

paraiškų teikimo raundai. Daugiausia paraiškų gauta dėl paramos modernizuoti

perdirbimo įrenginius ir rinkodarą bei dėl investicijų į žemės ūkio valdas.

2003 m. spalio pabaigos duomenimis, pagal SAPARD programą buvo patvirtinti

477 projektai, kurių bendra vertė – 134,9 mln. eurų.

Su SAPARD programa susiję informacijos šaltiniai: tai

kasmetinės stebėjimo ataskaitos Europos Komisijai ir įvairios vidaus reikmėms

rengiamos ataskaitos – Vyriausybei, Lietuvos Respublikos Seimui (Seimas; LRS)

ir kt. Jose daugiausia pateikiami duomenys apie rezultatus (pvz., 2002 m.

pabaigoje paramą jau buvo gavę 86 ūkininkai, 23 žemės ūkio bendrovės ir 38

savivaldybės) ir kai kurie planuojami pasiekti rezultatai (pvz., planuojama,

kad patvirtinti projektai sukurs 693 naujas darbo vietas). Be to, pateikiami

kai kurie kokybės įvertinimai, pvz., tai, kad pirmajai priemonei iš pradžių

buvo skirta per daug lėšų ir jas reikia perskirstyti, kad pareiškėjams buvo

sunku užtikrinti būtiną privatų finansavimą, todėl jų galimybės dalyvauti

programoje buvo ribotos.

Kitas pastebėjimas susijęs su tuo, kad parama perdirbimo ir

rinkodaros veiklai daugiausia buvo orientuota į mėsos perdirbimo sektorių,

tačiau pieno gamybos sektorius gavo proporcingai daugiau finansinės paramos –

neatsižvelgta į tai, kad šis sektorius jau buvo gana konkurencingas

tarptautiniu mastu, todėl atsirado sunkumų dėl tinkamų paramos gavėjų atrinkimo.

Tai rodo, jog būtina nustatyti tinkamus atrankos kriterijus, kad paramą gautų

tik tie sektoriai, kuriems iš tiesų jos reikia, kitaip tariant, būtina griežtai

laikytis papildomumo principo. Reikėjo tvirtai laikytis orientacijos į mėsos

gamybos sektorių, kuriame tik labai nedaug įmonių šiuo metu atitinka ES

higienos ir sanitarijos reikalavimus.

Lietuvoje kol kas dar neatliktas visapusiškas SAPARD

programos ir jos socialinio ekonominio poveikio įvertinimas. Tikimasi, kad

SAPARD programos vidurio įvertinimas bus gautas tik 2004 m. sausį.

Nors įgyvendinant pasirengimo narystei programas jau

sukaupta nemažai vertingos patirties, konkretesnių išvadų kol kas daryti

negalima, nes formalus įvertinimo darbas iki šiol neatliktas. Patirtis,

sukaupta rengiant Nacionalinę kaimo plėtros programą, buvo naudinga

formuluojant BPD žemės ūkio dalį, o įgyvendinant bei administruojant kaimo

plėtros priemones galima naudotis Nacionalinės mokėjimo agentūros patirtimi ir

administracinėmis struktūromis, nekartojant SAPARD įgyvendinimo ir valdymo

proceso problemų (įskaitant vėlavimą).

Pradėjus įgyvendinti BPD 4 prioritetą, skirtą kaimo

plėtrai, žemės ūkiui ir žuvininkystei, SAPARD lėšos daugiau nebebus skiriamos.

Pagal BPD viena ar kita forma bus tęsiamos trys iš jau

akredituotų priemonių: investicijos į žemės ūkio valdas, žemės ūkio produktų

perdirbimo ir rinkodaros tobulinimas, kaimo vietovių pritaikymas ir plėtra.

Administravimo ir įgyvendinimo prasme bus naudinga tai, kad tokios priemonės

jau buvo įgyvendintos pagal SAPARD programą.

1.2.

MaKROEKONOMINĖS TENDENCIJOS

1.2.1.

Pagrindiniai Lietuvos ir ES skirtumai

4 lentelėje apžvelgiami pagrindiniai Lietuvos ir ES

skirtumai vertinant pagal įvairius makroekonominius rodiklius, tokius kaip BVP

vienam gyventojui, darbo našumas ir užimtumo lygis. Kaip matyti iš 4 lentelės,

svarbiausių rodiklių skirtumai gana dideli.

4 lentelė. Pagrindiniai Lietuvos ir ES skirtumai 2002 m.

Rodiklis

Lietuva

ES vidurkis

Skirtumas

BVP,

mln. Lt

39,1

100

didelis

Nedarbas,

%

13,1

7,7

didelis

Darbo

našumas, %

41,7

100

didelis

Vienetinių

darbo jėgos sąnaudų didėjimas, %

-0,5

-0,4

didelis

Infliacija,

%

0

2,1

didelis (bet

teigiamas)

Bendrasis

užimtumo didėjimas (dirbančių gyventojų skaičiaus pokytis per metus), %

4

1,3

didelis

Bendrasis

užimtumo lygis[2],

%

59,9

64,3

mažas

Šaltinis – Eurostat’as.

1.2.2. Pastarųjų metų ekonominių pokyčių

apžvalga

Bendrieji

rezultatai

Praėjusį dešimtmetį Lietuvoje ekonomika iš esmės pasikeitė

atvirumo ir liberalizacijos lygis labai pakilo, įvyko stambių struktūrinių

pokyčių, tokių kaip žemės ūkio dalies BVP ir užimtumo struktūroje sumažėjimas,

didelis paslaugų sektoriaus suaktyvėjimas. Be to, sparčiai plėtojosi privatusis

sektorius, ekonominiu požiūriu per trumpą laiką tapdamas daug svarbesniu nei valstybės

sektorius. Konkurencija – tiek tarp vidaus įmonių, tiek su užsienio

konkurentais, – padidindama kainų konkurenciją ir sumažindama infliaciją, irgi

labai sustiprėjo.

Struktūrinės reformos greitai padidino darbo našumą. 2000

m. darbo našumas padidėjo 7,8 %, 2001 m. – 10,3 %. Modernizuojant

Lietuvos ūkį, didelę įtaką turėjo užsienio investicijos. Kartu vyko ekonominės

integracijos į ES procesas. Nors Rusijos ir NVS šalių vaidmuo Lietuvos

ekonomikoje labai svarbus, sparčiai plėtėsi prekyba su ES valstybėmis narėmis

ir besirengiančiomis stoti į ES šalimis, kurioms šiuo metu tenka per 50 %

Lietuvos eksporto.

Laikotarpiu po 1998–1999 m. ekonominio nuosmukio,

daugiausia nulemto Rusijos ekonominės krizės, Lietuva pasirinko Valiutų

valdybos modeliu pagrįstą pinigų politiką ir laikėsi griežtos biudžeto

politikos. Tokios priemonės padėjo Lietuvai sugrįžti į ankstesnį sparčios

ekonominės plėtros kelią. 2000 m. išryškėjusios teigiamos makroekonomikos

tendencijos tęsėsi ir 2001 metais: žemas infliacijos lygis (1,3 %),

sumažėjęs biudžeto deficitas (1,6 % BVP), 4,8 % einamosios sąskaitos

deficitas ir realiojo BVP padidėjimas 5,9 %. Makroekonomikos pažanga

tęsėsi 2002 ir 2003 m.; Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos

Vyriausybės (Statistikos departamentas) 2003 m. prognozuoja 6,8 %

didėjimą. Užsienio ir vidaus skola išliko stabili ir, palyginti su pasauliniais

rodikliais, nėra didelė.

Kadangi pagal Valiutų valdybos sąlygas nacionalinė valiuta

buvo susieta su JAV doleriu, infliacija sumažėjo nuo 45 % 1994 m. iki

1,4 % -- 2000 m., o lito keitimo kursas tapo daug stabilesnis.

Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos ekonomika tampa vis glaudžiau susijusi su ES

valstybių narių ir kandidačių ekonomika, 2002 m. vasario 2 d. litas buvo

susietas su euru – tai dar vienas veiksnys, vedantis į makroekonomikos

stabilumą ir palankų investicijoms klimatą.

Pastaraisiais metais įvyko šie struktūriniai pokyčiai

Lietuvos ūkio struktūra tapo panašesnė į ES valstybių narių ir kitų narystei

besirengiančių šalių struktūrą. Privatizavimas turėjo didelę reikšmę didinant

privataus sektoriaus vaidmenį Lietuvos ūkyje ir labai paskatino spartų BVP

augimą (privataus sektoriaus sukuriama BVP dalis padidėjo iki 72 %). 2001

m. Lietuvos paslaugų sektorius sukūrė 58,6 % BVP (1991 m. – 34 %).

Pramonės ir žemės ūkio dalis, priešingai, labai sumažėjo: pramonės dalis – nuo

44,4 % 1991 m. iki 28,3 % – 2001 m., žemės ūkio – nuo 16,4 % iki

7 %. Nors ir įvyko šie pokyčiai, vis dėlto 2001 m. žemės ūkio, medžioklės

ir miškininkystės sektoriuose tebedirbo apytikriai 17,7 % visos darbo

jėgos.

BVP

tendencijos ir įvairioms pramonės šakoms tenkanti BVP dalis

1995–1998 m. Lietuvos BVP didėjo vidutiniškai po 5,1 %

per metus. 1997 m. ir 1998 m. Lietuvos ekonomika augo ypač sparčiai – BVP

padidėjo atitinkamai 7,3 % ir 5,1 %. Tačiau dėl nepalankių ekonominių

tendencijų Rusijoje ir NVS šalyse 1999 m. BVP sumažėjo 3,9 % (realiąja

išraiška). Sėkmingai perorientavus eksporto srautus į ES valstybes nares ir

kitas rinkas, – 2000 m. užregistruotas BVP padidėjimas 3,8 %, 2001 m. –

5,9 %. 2002 m. BVP padidėjo 6,1 %. Prognozuojama, kad 2003 m. šis

skaičius bus dar didesnis.

Pastaraisiais metais ūkis buvo sparčiai

restruktūrizuojamas, tačiau šis procesas ir dabar dar nepasibaigęs. Paslaugų

sektoriaus pridėtinės vertės dalis bendroje pridėtinės vertės struktūroje

padidėjo nuo 34 % 1991 m. iki 59 % – 2001 m. Galima pastebėti ypač

spartų kai kurių anksčiau neišplėtotų paslaugų, tokių kaip finansinės

paslaugos, didmeninė bei mažmeninė prekyba ir transporto paslaugos, plėtrą.

1 pav. Metinis realiojo BVP didėjimas 1995–2002 m.[3]

Per pastaruosius 5 metus gamybos sektorius gerokai

restruktūrizuotas, nes pasenusias ir neefektyvias technologijas, eikvojančias

daug energijos ir žaliavų, įmonės keitė pažangesnėmis technologijomis,

atitinkančiomis ES ir tarptautinius standartus. Darbo našumo didėjimas aplenkė

darbo užmokesčio didėjimą – tai viena iš priežasčių, kodėl nuo 1999 m. smarkiai

padidėjo konkurencingumas. 2001 m. reikšmingiausiomis pramonės šakomis galima laikyti

maisto ir gėrimų pramonę (jai teko 21 % perdirbamosios, gavybos, karjerų

eksploatavimo pramonės), taip pat naftos perdirbimą (21,8 % gamybos

sektoriaus). 2001 m. pramonei teko 20 % visos Lietuvos darbo jėgos.

Nors apdirbamosios pramonės ir gamybos dalis tiek BVP, tiek

pridėtinės vertės struktūroje per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo, šie sektoriai

išlieka svarbūs Lietuvos ekonomikai. Per pastarąjį dešimtmetį pramonei tenkanti

pridėtinės vertės dalis sumažėjo nuo 44,4 % 1991 m. iki 22,8 % (gamybai

teko 17,6 %) – 1999 m. Tačiau šią tendenciją pradėjo keisti investicijos į

naujas ir modernias technologijas ir su tuo susijęs konkurencingumo didėjimas.

2000 m. pramonei tenkanti pridėtinės vertės dalis padidėjo iki 28,4 %

(gamybai teko 23 %), ir tai leidžia manyti, kad perėjimo prie didesnę

pridėtinę vertę kuriančios veiklos strategija pradeda duoti dividendus.

Žemės ūkyje nuo 1995 m. pastebima smukimo tendencija – nuo

11,7 % pridėtinės vertės 1995 m. iki 7 % – 2001 m. Užimtumas žemės

ūkio ir žuvininkystės sektoriuose, kaip viso užimtumo dalis, sumažėjo nuo

24 % 1995 m. iki 18 % – 2001 m.

2001 m. bendrosios vidaus investicijos padidėjo

25,3 %, palyginti su 2000 m.

Situacija

darbo rinkoje

Vidutinis oficialiojo nedarbo lygis pakilo nuo 11,5 %

2000 m. iki 12,5 % – 2001 m. Taikant Tarptautinės darbo organizacijos

(ILO) apibrėžimą (remiantis gyventojų tyrimų duomenimis), nedarbo lygis 1998 m.

siekė 13,3 %, 2001 m. – 17 %. Nedarbą sukėlė struktū­riniai

veiksniai: nedidelis darbo jėgos mobilumas ir disbalansas tarp kvalifikacijos

ir rinkos poreikių. 2001 m. pabaigoje 68 % bedarbių neturėjo

kvalifikacijos. Siekiant patenkinti tam tikros kvalifikacijos darbuotojų

paklausą, organizuojamos nepopuliarių profesijų darbuotojų perkvalifikavimo

programos. 2002 m. pabaigoje nedarbo lygis sumažėjo iki 10,9 %; pirminiais

duomenimis, vidutinis metinis nedarbo lygis buvo 11,3 %. Taikant ILO

apibrėžimą, nedarbo lygis 2002 m. III ketvirtį siekė 11,9 %.

Fiskalinė

politika

Per pastaruosius kelerius metus biudžeto politikos kryptis

buvo keičiama du kartus. 1997–1999 m. biudžeto deficitas kasmet didėjo ir

ekonominio nuosmukio metais siekė 5,6 % BVP (skaičiuojant pagal ESC-95).

Staigų biudžeto deficito padidėjimą 1999 m. sukėlė gyventojų santaupų

atkūrimas, kuriam buvo panaudota 2,9 % BVP.

Siekiant konsoliduoti biudžetą, 2000 m. biudžeto politikos

kryptis buvo iš esmės pakeista. 2000 m. pradžioje pasirašytas Prevencinis

susitarimas su TVF ir atliktos struktūrinės bei mokesčių reformos, turėjusios

įtakos šalies bendrajam biudžeto deficitui, kuris 2000 m. siekė 2,7 % BVP.

Tai leido sustiprinti makroekonomikos stabilumą ir sukurti būtinas ilgalaikio

ekonominio augimo sąlygas.

2 pav. BVP tenkanti šalies bendrojo biudžeto deficito dalis

1997–2003 m., %

Per pastaruosius 5 metus valstybės sektoriaus pajamos

nuolat mažėjo, nes nuolat mažėjo neapmokestinamos pajamos ir buvo teikiamos

mokesčių lengvatos. Taigi didžioji dalis biudžeto konsolidavimo programos buvo

įgyvendinama mažinant valstybės išlaidas: buvo

sumažintos išmokos fiziniams asmenims (gyventojų santaupų atkūrimas ir kt.) ir

valstybės skolinimo veikla, įgyvendinta biudžeto struktūros reforma,

įdiegta griežtesnė biudžetinių organizacijų kontrolė, šiek tiek padidintas

valstybės sektoriaus darbuotojų darbo užmokestis.

Valstybinio socialinio draudimo fondo 1999 m. biudžetas

siekė 134 mln. Lt. 2000–2001 m. jis buvo sumažintas nuo 175,7 iki 13,41 mln.

Lt. Įsigaliojus naujam Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymui,

nebiudžetinės lėšos bus įtrauktos į valstybės biudžetą. Bus atlikti įstatymų

pakeitimai, numatantys finansinių išteklių kaupimą Rezerviniame (stabilizavimo)

fonde. Pagrindinis šio fondo įplaukų šaltinis – Privatizavimo fondas

(apytikriai 1,2 mlrd. Lt).

5 lentelė. Investicijoms panaudotos valstybės lėšos 2001–2004

m., tūkst. Lt

2001 m.

2002 m.

Augimas, %

2003 m.

Augimas, %

2004 m.

Augimas, %

Valstybės

biudžeto lėšos[4]

873,376

1380,204

58

1551,44

12,4

1751,55

12,9

Privatizavimo

fondo lėšos

227

201,76

–11,1

205

10,2

150

–26,8

Nuosavos lėšos, iš viso

1100,376

1581,964

43,7

1756,44

11

1901,55

8,3

Skolintos

lėšos

728,742

331,13

-54,8

271,271

-18,1

226

-16,7

Iš viso

1829,118

1903,094

4

2027,711

6,5

2127,55

4,9

Dėl Rusijos finansinės krizės valstybės išlaidos turėjo būti

sumažintos, ir tai sumažino valstybės kapitalo investicijas, gerokai apribojo

ir (ar) sustabdė naujų projektų įgyvendinimą. Tačiau tai neturėjo įtakos

Lietuvos gebėjimui bendrai finansuoti naujas investicijų programas, kurios turi

būti finansuojamos pagal ES rengimosi narystei instrumentus.

Pastaraisiais metais pasikeitė šalies bendrojo biudžeto

deficito finansavimo struktūra. Sumažinus biudžeto deficitą, 2000–2001 m.

sumažėjo finansavimas akcijomis ir kitu kapitalu (F.5): 2000 m. jam teko

2 % BVP, 2001 m. – apytikriai 1 % BVP.

Nuolat mažėjo pagrindinės deficito finansavimo priemonės,

t.y. Vyriausybės vertybinių popierių, palūkanos: 1999 m. visų vidaus rinkoje

išleidžiamų Vyriausybės vertybinių popierių vidutinės palūkanų normos svertinis

vidurkis buvo 11,4 %, 2000 m. šis rodiklis sumažėjo iki 9,4 %, 2001

m. – iki 6,46 %, 2002 m. – iki 4,62 %. Išsiplėtė Vyriausybės

vertybinių popierių vidaus ir užsienio rinka – šiuo metu ilgiausias jų

padengimo terminas yra 10 metų.

Valstybės

skola

Vertinant valstybės skolą, Lietuvoje taikoma konservatyvi

skaičiavimo metodika ir į bendrą skolos sumą įtraukiamos valstybės garantuotos

paskolos. Valstybės skola skirstoma į vidaus ir užsienio skolą pagal valiutą.

2001 m. pabaigoje valstybės skola siekė 12,9 mlrd. Lt

(26,9 % BVP), įskaitant tiesioginę valstybės skolą (valstybės vardu

išduotas paskolas) – 10,7 mlrd. Lt ir sąlyginę valstybės skolą (valstybės

garantuotas paskolas) – 2,2 mlrd. Lt. Valstybės užsienio skola sudarė 9,86

mlrd. Lt (20,5 % BVP), arba 76,38 % visos skolos. Didžiąją

tiesioginės užsienio skolos dalį (beveik 58 %) sudarė paskolos euro zonos

valiutomis, paskolos JAV doleriais – 31,8 %, kitos paskolos – apytikriai

10,2 %.

Didžiąją tiesioginės valstybės skolos dalį (75,4 %

visų valstybės vardu gautų paskolų) sudaro fiksuotos palūkanų normos paskolos.

Fiksuota palūkanų norma taikoma visoms vidaus rinkoje valstybės vardu

išduodamoms paskoloms. Tuo siekiama išvengti palūkanų normų svyravimo ir skolos

aptarnavimo sąnaudų svyravimo įtakos nacionaliniam biudžetui. Vyriausybės

sprendimu, fiksuotos palūkanų normos tiesioginė valstybės skola kasmet turi

sudaryti ne mažiau kaip 70 % visos tiesioginės valstybės skolos.

2001 m. pabaigoje užsienio bankų ir finansų įstaigų

suteiktos paskolos sudarė didžiąją tiesioginės valstybės skolos dalį –

apytikriai 44,6 %. Tiesioginę valstybės skolą sudaro daugiausia

ilgalaikiai įsipareigojimai – apytikriai 94 %, įskaitant obligacijas –

apytikriai 60 % ir paskolas – 32,1 %. Trumpalaikiai tiesioginiai

įsipareigojimai sudaro 5,9 % ir apima tik iždo vekselius ir taupymo

lakštus, išleidžiamus vidaus rinkoje.

Valstybės skolinimosi dydį griežtai reguliuoja Lietuvos

Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių

patvirtinimo įstatymas, pagal kurį kasmet nustatomas grynasis Vyriausybės

skolinimosi ir prisiimtų naujų valstybės garantijų limitas bei maksimali

garantijų institucijų prisiimtų įsipareigojimų, kuriems suteikta valstybės

garantija, suma. 2003 metams nustatytas valstybės grynasis skolinimosi limitas

– 900 mln. Lt (2002 m. – 1100 mln. Lt). 2003 m. nenumatoma suteikti naujų

valstybės garantijų (2002 m. suteikiamų naujų garantijų limitas buvo 400 mln.

Lt).

Vietos valdžios institucijos – savivaldybės – turi teisę

kiekvienais biudžetiniais metais skolintis savarankiškai, kad galėtų finansuoti

Valstybės investicijų programoje numatytus, taip pat savivaldybių investicijų

projektus ir padengti laikiną pajamų deficitą. Savivaldybių skolinimosi limitus

kasmet tvirtina Seimas. Už savivaldybių skolinimosi priežiūrą atsakinga Finansų

ministerija.

Infliacija

1994 m. balandžio 1 d. buvo įvesta Valiutų valdyba, litą

susiejant su JAV doleriu. Prireikė 3 metų, kad metinė vartojimo kainų indekso

infliacija sumažėtų iki vienaženklio skaičiaus. Valiutų valdybos sąlygomis,

ypač pirmaisiais metais, nuvertintas lito keitimo kursas buvo reikšmingas

infliacijos veiksnys.

Nuo 1997 m. infliacijos lygis Lietuvoje neaukštas.

1999–2000 m. laikotarpiu kainos sumažėjo dėl sumažėjusios Lietuvos eksporto

paklausos Rytų rinkose ir dėl sumažėjusios vidaus paklausos. Taigi metinis

infliacijos lygis 1999 m. ir 2000 m. I pusmetį buvo prie defliacijos ribos. Be

minėtų veiksnių, šalies ekonominio nuosmukio laikotarpiu prie infliacijos

prisidėjo ir lito sustiprėjimas, santykinė kainų konvergencija dėl lito keitimo

kurso nuvertinimo bei 2001 m. nukritusių naftos kainų. 1999 m. vidutinė metinė

infliacija buvo 0,8 %, 2000 m. – 1 %, 2001 m. – 1,3 %. 2002 m.

vidutinė metinė infliacija buvo tik 0,3 % (iš dalies dėl konkurencijos

mažmeninės prekybos ir maisto produktų sektoriuje). Pagal dabartinius

skaičiavimus, 2003 metais Lietuvoje turėtų būti apytikriai 1 % defliacija.

3 pav. Lietuvos vartojimo prekių kainų indeksas (12 mėnesių

indeksas), %

Kainų lygį Lietuvoje veikia ir valstybės reguliuojamos

kainos (2002 m. reguliuoja­moms kainoms teko 21,5 % vartojimo kainų

indekso krepšelio), akcizo normos padidinimas ir de facto monopolijų

diktuojama kainodara.

Pinigų

ir valiutų keitimo kursų politika

Lito stabilumas Lietuvai, kaip mažai atviros rinkos

ekonomikos šaliai, turi didelę reikšmę makroekonominės plėtros prasme.

Pagrindinis Lietuvos banko tikslas – pasiekti kainų

stabilumą. Tai įgyvendinama taikant fiksuoto keitimo kurso strategiją ir

Valiutų valdybos principus. Lietuvos Respublikos lito patikimumo įstatymas

nustato, kad Lietuvos banko įsipareigojimai turi būti visiškai padengti

užsienio rezervais (2002 m. balandžio 1 d. buvo padengta per 160 %).

Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos ūkio sąsajos su ES

valstybių narių ekonomika vis stiprėja, ir siekiant skatinti tolesnę

integraciją į ES rinkas, buvo svarbu nustatyti fiksuotą lito ir euro keitimo kursą. Nuo 2002 m. vasario 2 d. litas

susietas su euru. Oficialusis keitimo kursas – 1 euras = 3,4528 Lt.

Tinkamai parengtas lito susiejimo su euru procesas buvo skaidrus ir stabilus,

nei devalvacijos, nei perkainojimo neprireikė. Oficialusis lito ir euro keitimo

kursas buvo apskaičiuotas remiantis baziniu JAV dolerio ir euro keitimo kursu,

Europos centrinio banko paskelbtu 2002 m. vasario 1 d. (t. y. 0,8632),

padauginus jį iš 4 (buvęs oficialusis lito ir JAV dolerio keitimo kursas).

Fiksuotas valiutos keitimo kursas savaime neužtikrina

šalyje tokio paties infliacijos lygio, kaip ir bazinės valiutos šalyje, tačiau

jis padeda sulėtinti infliacijos tempą ir užtikrinti santykinį kainų stabilumą

ateityje. Be to, pasirinkta valiutos keitimo sistema sudarė sąlygas teigiamiems

palūkanų normų pokyčiams. Tai įrodo infliacijos lygio ir palūkanų normų

sumažėjimas.

6 lentelė. Infliacija ir palūkanų normos 1994–2002 m.

Metai

1994

1995

1996

1997

1998

1999

2000

2001

2002

Vidutinė

metinė infliacija

72,2

39,6

24,6

8,9

5,1

0,8

1

1,3

0,3

Vidutinė

banko paskolų litais palūkanų norma

57,4

27,2

21,3

13,9

12

13

11,9

9,3

6,7*

Vidutinė

indėlių litais palūkanų norma

46,3

20

13,8

7,4

6

4,9

3,8

3

1,7*

* 2002 m. sausis–lapkritis.

Lietuvos banko taikomos pinigų politikos priemonės yra

šios: neribotas bazinės valiutos keitimas į litus ir atvirkščiai, privalomojo

rezervo reikalavimas, skolinimosi galimybės, ribojamos Lietuvos banko grynųjų

užsienio rezervų, ir grįžtamosios atviros rinkos operacijos (depozitų aukcionai

ir perpirkimo sandoriai).

Lietuva pasirinko liberalųjį prekybos ir kapitalo judėjimo

režimą. Prekybos liberalizavimui labai didelės įtakos turėjo laisvosios

prekybos sutarčių sudarymas. Šalims, su kuriomis Lietuva yra pasirašiusi

laisvosios prekybos sutartis, tenka 70 % visos užsienio prekybos. 2001 m.

Lietuva tapo Pasaulio prekybos organizacijos nare.

Lietuvos ekonomikai būdingas neaukštas protekcionizmo

lygis. 2001 m. muito mokesčiai sudarė 0,28 % BVP, nors importo dalis BVP

buvo 52,4 %.

Kita esminė tendencija yra perėjimas nuo prekybos su Rusija

ir NVS šalimis prie ES valstybių narių ir šalių kandidačių. Antai 1996–2001 m.

laikotarpiu Lietuvos eksporto į ES apimtis padidėjo nuo 32,9 % iki

47,8 %, o eksportas į NVS šalis sumažėjo nuo 45,4 % iki 19,7 %

visos eksporto apimties. Panaši ir importo tendencija – importo į ES dalis

padidėjo nuo 42,4 % iki 44 %, o į NVS šalis sumažėjo nuo 32,9 %

iki 29,4 %. Šios tendencijos taip pat buvo pastebimos 2002 ir 2003 m.

2001 m. eksportas smarkiai padidėjo (20,3 %); nemažai

padidėjo ir importas (16,4 %). Nors ekonominė veikla susilpnėjo ES

valstybėse narėse, eksportas į šias šalis padidėjo 20 %. NVS šalių ir visų

pirma Rusijos ekonomikos suaktyvėjimas, palankūs lito ir NVS valiutų keitimo

kursai paskatino eksporto į šias šalis padidėjimą. Taigi eksportas į NVS šalis

2001 m. padidėjo 45,9 %, palyginti su 2000 m., ir eksporto į šias šalis

dalis sudarė 19,7 % viso eks­porto. 2002 m. sausį–spalį eksportas į ES ir

NVS šalis padidėjo atitinkamai 12,2 % ir 14,8 %, palyginti su tuo

pačiu 2001 m. laikotarpiu. Šie skaičiai rodo, kad pagrindinės Lietuvos eksporto

rinkos – tiek Rytų, tiek Vakarų – plečiasi reikiamais tempais. Antra, didėjanti

eksporto rinkų įvairovė mažina per didelės ekonominės priklausomybės nuo

daugelio išorės rinkų riziką, kartu apsaugo Lietuvos ūkį nuo neigiamos išorinių

ekonominių šokų įtakos.

Eksporto didėjimas ir Vyriausybės pasirinkta griežta

biudžeto politika 2001 m. leido sumažinti einamosios sąskaitos deficitą

15 % (101,2 mln. JAV dolerių), ir jis siekė 4,8 % BVP (2000 m. –

6 % BVP). 2002 m. sausį–rugsėjį einamosios sąskaitos deficitas sudarė

3,7 % BVP.

Lietuva, kaip ir kitos pereinamojo laikotarpio ekonomikos

šalys, dėl palyginti nedidelės bendrųjų vidaus santaupų sumos turėjo skolintis

užsienio kapitalo einamosios sąskaitos deficitui finansuoti. Tačiau šių lėšų

šaltinis per pastaruosius kelerius metus gerokai pasikeitė. Iki 1999 m.

didžioji einamosios sąskaitos deficito dalis buvo finansuojama užsienio

kapitalo įmokomis, tuo didinant užsienio skolą. Tačiau 2000 ir 2001 m. užsienio

paskolų buvo grąžinta daugiau, nei gauta, todėl einamosios sąskaitos deficitas

iš šio šaltinio nebuvo finansuojamas.

Spartėjantis privatizavimo tempas ir bendrasis investicijų

aplinkos pagerėjimas padidino TUI srautus į Lietuvą. 1998–2001 m. TUI apimtis

padidėjo 3,4 karto, palyginti su 1991–1997 m. laikotarpiu. Todėl einamosios sąskaitos

deficito finansavimas iš TUI smarkiai padidėjo. 2001 m. iš šio šaltinio buvo

finansuojama 77,7 % einamosios sąskaitos deficito (1999 m. –

40,7 %, 2000 – 56,1 %). 2000 m. ir 2001 m. investicijų portfelio

įplaukos mažėjo, ir šis finansavimo šaltinis einamosios sąskaitos deficitui

valdyti tapo nebe toks reikšmingas.

Lietuvos mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficitas iš

oficialiųjų tarptautinių rezervų nebuvo

finansuojamas. 2001 m. pabaigoje oficialieji tarptautiniai rezervai,

skaičiuojant prekių ir paslaugų importo mėnesiais, siekė 2,9 mėnesio.

Privatizavimas

1996 m. rugpjūtį Lietuvoje prasidėjo antrasis privatizavimo

etapas – vidaus ir užsienio investuotojams lygiomis teisėmis leista

privatizuoti įmones už grynuosius pinigus rinkos kainomis. 1999 m. baigta

privatizuoti draudimo sektorių, 2000 m. – telekomunikacijų sektorių, 2002 m. –

bankų sektorių.

2002 m. strateginiam investuotojui parduota 34 %

akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ akcijų. Šiuo metu įgyvendinama šios įmonės

34 % akcijų pardavimo dujų tiekimo kompanijai programa. 2003 m. I ketvirtį

numatyta išrinkti konsultantą įmonėms akcinėms bendrovėms „Rytų skirstomieji

tinklai“ ir „Vakarų skirstomieji tinklai“ privatizuoti ir šioms dviem

energetikos įmonėms parduoti.

2003 m. II ketvirtį pardavus akcines bendroves Klaipėdos

transporto laivyną ir „Lietuvos jūrų laivininkystė“, bus užbaigtas

laivininkystės sektoriaus privatizavimas. 2003 m. I ketvirtį paskelbtas akcinės

bendrovės „Lietuvos avialinijos“ privatizavimas, dalį bendrovės akcinio kapitalo

siekiant parduoti strateginiam investuotojui.

Privatizuotinų valstybės įmonių ir valstybės turto sąrašas

nuolat papildomas valstybei ir savivaldybėms priklausančiomis įmonėmis ir

nekilnojamuoju turtu. Pardavimo sutartyse nustatomi pirkėjų įsipareigojimai

išlaikyti įmonėse tam tikrą darbo vietų skaičių. Šių įsipareigojimų vykdymo

priežiūrą atlieka darbo biržos.

1998 m. įplaukos iš įmonių ir nekilnojamojo turto pardavimo

siekė 2259 mln. Lt, arba 5,2 % BVP, 1999 m. – 471,3 mln. Lt, arba

1,1 % BVP, 2000 m. – 797 mln. Lt, arba 1,8 % BVP, 2001 m. – 557,2

mln. Lt, arba 1,1 % BVP, 2002 m. – 287,4 mln. Lt, arba 0,6 % BVP.

Numatoma, kad 2003 m. privatizavimo įplaukos sudarys 898 mln. Lt – apytikriai

3,7 % BVP.

Įmonių

restruktūrizavimas ir bankrotas

Pastaraisiais metais pastebima Lietuvos įmonių bankrotų

dažnėjimo tendencija. 1998 m. bankrutavo 99 įmonės, 1999 m. – 250, 2000 m.

– 415. Bankroto procesas nėra efektyvus, jam sugaištama daug laiko, todėl

nebaigtų bylų vis gausėja. Dažnėja bankroto atvejų darbui imliuose sektoriuose

(gamybos, prekybos), kuriuose dirba daug moterų, o tai – svarbus veiksnys,

formuojantis darbo rinkos dinamiką.

Laikotarpiu nuo 1993 m. iki 2002 m. liepos bankrutavusių

įmonių turto vertė siekė 4,2 mlrd. Lt pagal likutinę vertę, nustatytą bankroto

proceso pradžioje, tačiau paprastai turtas parduodamas už 2–2,5 karto mažesnę

kainą. Pagrindinė bankroto procedūrų neefektyvumo priežastis – šios srities

teisės aktų neaiškumo problemos, nepakankamai išplėtota privačios nuosavybės

rinka, turto pasiūlos ir paklausos neatitikimas.

2001 m., išstudijavus ES valstybių narių ir kitų šalių

pažangiausią praktiką bankroto srityje ir įgyvendinant PHARE bei Pasaulio banko

ekspertų rekomendacijas, Lietuvoje priimti bankroto įstatymai ir įkurtas

Garantinis fondas. Atlikti tokie pakeitimai kaip supaprastinta bankroto bylos

iškėlimo procedūra, 2 metų terminas bankroto procedūrai užbaigti, supaprastinta

turto pardavimo aukcione procedūra ir įmonių likvidavimo tvarka, pakeista

nemokumo sąvoka. Garantinis fondas užtikrina dalinį atsiskaitymą su turto

neturinčių bankrutavusių įmonių darbuotojais.

1.2.3. Makroekonominė politika

Politikos

tikslai ir uždaviniai

Praėjęs ekonominių reformų dešimtmetis Lietuvoje buvo

rezultatyvus makroekonomine prasme – dabar Lietuvoje galutinai įsitvirtino

rinkos ekonomika ir stabili makroekonominė aplinka, kuriai būdingas spartus BVP

didėjimas, maža infliacija ir pažanga sprendžiant nedarbo problemą. Tačiau

ekonominė transformacija visose srityse dar nebaigta, todėl Lietuvos ekonominei

politikai buvo suformuluoti papildomi tikslai, netaikomi šalims, kuriose rinkos

ekonomika įsivyravo anksčiau. Lietuvos ekonominės programos tikslai nukreipti į

tai, kad šalis pasirengtų stoti į ES 2004 metais ir vykdytų įsipareigojimus,

numatytus ES acquis.

Pagrindinis ekonominis tikslas pasirengimo narystei

laikotarpiu – įvykdyti stojimo į ES ekonominius kriterijus (Kopenhagos

kriterijus) ir pasirengti narystei Ekonominėje ir pinigų sąjungoje. Visa

reformų programa orientuota į sąlygų šiam tikslui įgyvendinti per vidutinės

trukmės laikotarpį sudarymą. Šios sąlygos – tai

1.

Sparti ir tolygi ekonominė plėtra ir stabili makroekonominė aplinka.

2.

Palankios sąlygos verslui ir sėkmingas struktūrinių reformų įgyvendinimas.

3.

Skaidrus valstybės valdymas ir politinis susitarimas dėl būsimų reformų.

4.

Stabili teisinė aplinka.

5.

Gili ekonominė integracija į ES.

Tikslai buvo išdėstyti valstybės strateginiuose planavimo

dokumentuose, kurie yra pagrindas bendroms su ES investicijoms į Lietuvos

plėtrą. Šie dokumentai – tai Valstybės ilgalaikės raidos strategija,

patvirtinta Seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. IX-1187, Lietuvos ūkio

(ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikė strategija, patvirtinta

Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 853, Nacionalinis susitarimas

siekiant ekonominės ir socialinės pažangos, kuriam 2002 m. gruodžio 3 d.

pritarė Seimo valdyba, Lietuvos ekonominė programa pasirengimo narystei

laikotarpiui ir kt.

Lietuva ketina įgyvendinti ekonominę politiką, orientuotą į

makroekonominio stabilumo palaikymą ir ekonominio konkurencingumo stiprinimą.

Šie tikslai labai svarbūs norint pasiekti ekonominę konvergenciją su kitomis ES

valstybėmis narėmis. Jie bus įgyvendinti vykdant struktūrinę ir ekonominę

reformą, visų pirma didinant valstybės išlaidų efektyvumą, įgyvendinant

mokesčių reformą, liberalizuojant telekomunikacijų ir energijos rinkas,

privatizuojant numatytas infrastruktūros įmones, atliekant tolesnes darbo

rinkos reformas ir kitas socialinio draudimo sistemos reformas.

Norint pasiekti svarbiausius Lietuvos ekonominius tikslus,

būtina

1)

stabili pinigų politika išlaikant fiksuotą lito ir euro keitimo kursą;

2)

griežta biudžeto politika siekiant sumažinti biudžeto deficitą ir turėti

cikliškai subalansuotą biudžetą;

3)

investicijų ir verslo skatinimo politika, palanki ekonominei plėtrai ir

verslininkystei;

4)

aktyvi darbo rinkos politika, kuria siekiama kurti naujas darbo vietas ir

didinti darbo rinkos lankstumą;

Valiutų valdyba ir toliau bus makroekonominės politikos

pagrindas. Ji sukuria stabilią pinigų aplinką ir padeda išlaikyti žemą

infliacijos lygį. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos ūkis glaudžiai susijęs su ES valstybių narių ir šalių

kandidačių ūkiu, bazine valiuta pasirinktas euras.

Tęsiamas biudžeto konsolidavimas sudaro tvirtą pagrindą

fiksuotam valiutos keitimo kursui ir stiprina ūkio atsparumą išorės veiksniams.

Tai leidžia dar labiau sumažinti valstybinio ir privataus sektoriaus

skolinimosi sąnaudas, pasiekti cikliškai subalansuotą biudžetą ir įgyvendinti

derybų skyriaus „Ekonominė ir pinigų sąjunga“ reikalavimus.

Vidutinės trukmės laikotarpiu Lietuva ketina išlaikyti

valstybės skolos lygį, nesiekiantį 30 % BVP (įskaitant valstybės

garantijas), ir užsienio skolos lygį, mažesnį nei 23 % BVP.

Norint užtikrinti ilgalaikį ir subalansuotą ekonomikos

augimą ir makroekonominį stabilumą, būtina palaikyti palankią investicijų ir

verslo aplinką. Rengimosi narystei laikotarpiu bus siekiama padidinti

investicijas, ypač privataus sektoriaus investicijas. Planuojama kuo greičiau

užbaigti privatizavimo procesą energetikos ir transporto sektoriuose, skatinti

privačias „plynojo lauko“ investicijas, įgyvendinti verslo aplinkos gerinimo

priemones, pritraukti daugiau užsienio investicijų.

Be to, siekiama kiek įmanoma padidinti žmogiškųjų išteklių

vertę ir užtikrinti, kad eko­nominis augimas ir naujos užimtumo galimybės būtų

naudingos visiems Lietuvos gyven­to­jams. Struktūrinių fondų lėšos bus

panaudotos palankesnėms sąlygoms naujų darbo vietų kūrimui sudaryti ir

profesinio mokymo sistemai pritaikyti prie darbo rinkos poreikių. Kvalifi­ka­cijos

kėlimas ir perkvalifikavimas padės užtikrinti, kad tie asmenys, kurių

kvalifikacija pasenusi ar kurie anksčiau nepasinaudojo galimybe mokytis, galėtų

išmokti naujų įgūdžių ir prisidėti prie Lietuvos socialinės ekonominės plėtros.

Įgyvendinama politika palaikys priemones, didinančias ekonominį aktyvumą ir

kuriančias naujas darbo vietas, verslininkystę skatinančią veiklą ir veiklą,

padedančią dirbantiems žmonėms prisitaikyti prie struktūrinių pokyčių, kurie

būtini Lietuvos ekonomikai. Ši politika įkūnys lygių galimybių principą.

Lietuvos ekonominė politika bus lanksti ir prisitaikys prie

išorės ekonominės aplinkos pokyčių – kadangi Lietuva yra nedidelė šalis, labai

svarbu, kad ekonominė politika galėtų reaguoti į gretimų Baltijos ir NVS šalių,

su kuriomis Lietuva daugiausia prekiauja, ir ES valstybių, kurioms tenka vis

daugiau Lietuvos eksporto, būklę.

Siekiant paspartinti ekonomikos augimą ir sustiprinti

ekonominį konkurencingumą, planuojama tęsti jau įgyvendinamas struktūrines

reformas ir laikytis griežtos biudžeto politikos. Iki 2003 m. pabaigos

privatizavimo programa bus beveik užbaigta. Tačiau dar neprivatizuotų valstybės

įmonių – įskaitant stambias energetikos ir kai kurias transporto įmones –

privatizavimas paskatins produktyvumo didėjimą šiuose reikšminguose sektoriuose

ir efektyvesnės, lankstesnės ekonomikos plėtrą.

Patekimo į rinką barjerų pašalinimas, verslo suvaržymų

panaikinimas ir verslo sąlygų suderinimas bus pagrindas sukurti verslui

palankią aplinką, kuriai būdinga stipri konkurencija, leidžianti padidinti

efektyvumą ir naudinga Lietuvos vartotojams. Numatoma imtis tolesnių priemonių

išliekantiems laisvos konkurencijos trukdžiams pašalinti, o jų kai kuriuose

sektoriuose dar yra. Be to, bus stiprinama teisinė ir institucinė sistema.

Griežta biudžeto politika, palaikoma struktūrinių reformų,

turėtų padėti užtikrinti, kad ekonominės plėtros nestabdys reikiamos

kvalifikacijos darbuotojų stoka ar lėšų modernizavi­mui ir racionalizavimui

finansuoti stygius bent vidutinės trukmės laikotarpiu. Kartu su konkurencijos

stiprėjimu bankininkystės sektoriuje, geresnėmis verslo perspektyvomis ir

stiprios biudžeto politikos tęsimu sparčiau didės privačios santaupos ir

skolinimas privataus sektoriaus investicijoms. Ilgalaikė ekonominė plėtra ir

augimas kartu su produktyvumo didinimu ir perėjimu prie didesnę pridėtinę vertę

kuriančios veiklos turėtų padėti sušvelninti gyventojų senėjimo keliamas

problemas.

Ekonominės

prognozės

Lietuvos ūkio prognozės grindžiamos prielaida, kad BPD

įgyvendinimo laikotarpiu Lietuvoje išliks esminės subalansuoto augimo ir

plėtros sąlygos, t. y. stabili makroekonominė aplinka, pagrįsta tvirta pinigų,

biudžeto ir ekonomine politika. Kitos prielaidos susijusios su išorės ekonomine

aplinka. Makroekonominės Lietuvos prognozės pagrįstos Europos centrinio banko

(ECB) numatomu ilgalaikiu BVP didėjimo tempu Europoje – apytikriai 2,2 %

ir vidutiniais infliacijos tempais, neviršijančias ECB nustatytų ribų.

Prognozės irgi grindžiamos prielaida, kad Europos ekonominė plėtra vis spartės

po tam tikros stagnacijos 2001–2003 m. laikotarpiu. Paskutinė prielaida –

Lietuvai įstojus į ES, ši skirs finansinę paramą Ignalinos AE pirmajam blokui

uždaryti.

Per pirmuosius devynis 2003 m. mėnesius BVP Lietuvoje

padidėjo 8,1 %. Remiantis Europos Komisijos prognozėmis, artimiausius 3

metus Lietuva bus sparčiausiai auganti iš 25 išsiplėtusios ES valstybių narių –

2003 m. pasiekdama 6,6 %, o 2004 m. – 5,7 % BVP didėjimą. Spartesnę

ekonominę plėtrą iš dalies lemia išorės veiksniai, tokie kaip naftos kainos,

tarptautinių valiutų kursai, Lietuvos eksporto paklausa pagrindinėse šalyse, į

kurias Lietuva eksportuoja prekes (tai savo ruožtu lemia tų šalių ekonominė

būklė), ir pagrindinės tarptautinės palūkanų normos[5]. Prognozė grindžiama ir išorės veiksnių stabilumu (t. y.

tuo, kad nebus nei teigiamų, nei neigiamų šokų).

Tikėtina, kad ekonominį augimą

Lietuvoje skatins tolesnis eksporto didėjimas, sparčiai didėjančios investicijos ir subalansuotu tempu didėjantis

vartojimas. Ekonominę veiklą dar labiau skatins finansinių paslaugų

suaktyvėjimas ir didesnis vartotojų bei juridinių asmenų skolinimasis. Lietuvos įmonės turėtų imtis

modernizavimo ir investicijų projektų naudodamosi ilgalaikėmis

paskolomis. Lietuvos įstojimas į ES labai paspartins ekonominį augimą.

Nors įvairių sektorių augimo prognozės labai skirtingos,

spartus augimas turėtų tęstis paslaugų sektoriuje ir pramoninių prekių eksporto

sektoriuje, t.y. transporto, telekomunika­ci­jų, logistikos ir krovinių

gabenimo, gamybos, gavybos, perdirbamojoje pramonėje ir finansi­nių paslaugų

sektoriuje. Padidėjusi vidaus paklausa turėtų sudaryti reikiamas sąlygas dides­niam

nei vidutiniam augimui didmeninės bei mažmeninės prekybos ir statybos

sektoriuose. Numatoma, kad valstybės sektoriaus ir įmonių, teikiančių paslaugas

valstybės sektoriui, augimas bus nuosaikus. Žemės ūkio dalis kuriant pridėtinę

vertę turėtų mažėti dėl gamybos kvotų, kurios bus nustatytos įstojus į ES,

suvaržymų.

Padidėjusi vidaus paklausa turės svarbią reikšmę palaikant

ekonominį augimą – vartojimas ir investicijos irgi turėtų gerokai padidėti.

Naujos vidaus skolinimosi galimybės ir Struktūrinių fondų parama turėtų sukurti

verslo aplinką, palankią didėti investicijoms. Numatoma, kad BVP daugiausia

didės dėl vidaus investicijų ir TUI didėjimo. Bendrosios vidaus investicijos

turėtų padidėti nuo 21,5 % BVP 2001 m. iki 25,7 % BVP – 2006 m.

Privačios investicijos turėtų padidėti, nes investuotojai labiau pasitikės

šalies stabilumu, ir tai sustiprins ilgalaikį Lietuvos ūkio augimo potencialą.

2006 m. išlaidos galutiniam vartojimui turėtų sudaryti

mažesnę BVP dalį nei dabar. Lyginamoji šių išlaidų dalis turėtų sumažėti nuo

84,5 % BVP 2002 m. iki 79,4 % BVP – 2006 m. Šį struktūrinį

pokytį turėtų veikti didėjančios privačios santaupos ir investicijos, kurios

priklausys nuo pokyčių planuojant savo lėšas namų ūkiui ir finansinių bei

kapitalo rinkų efektyvumo padidėjimo. Nedidelis valstybės išlaidų padidėjimas

(nuo 20,2 % BVP 2002 m. iki 22,2 % BVP – 2006 m.) susijęs su

Lietuvos stojimu į ES.

Pasaulinių naftos kainų pokyčiai, euro ir dolerio keitimo

kurso svyravimai eksporto augimo tempus gali padaryti šiek tiek nuosaikesnius.

Padidėjus vidaus paklausai, gali padidėti importo lygis, o tai neigiamai

paveiks einamosios sąskaitos balansą. Šis balansas turėtų padidėti nuo

5,3 % BVP 2002 m. iki 6 % BVP – 2006 m.

Prognozuojamas dirbančių asmenų skaičius programos

laikotarpio pabaigoje – 1523000 žmonių. Dėl ekonominės plėtros ir produktyvumo

didėjimo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis, neatskaičius mokesčių, padidės

nuo 991 Lt 2001 m. iki 1238 Lt – 2005 m. Vidutinės trukmės laikotarpiu darbo

užmokesčio didėjimą šiek tiek ribos darbo jėgos pasiūla. Prognozuojama, kad

nominalusis darbo užmokestis didės lėčiau – tai fizinių asmenų pajamų mokesčio

reformos, 2002–2003 m. sumažinančios darbo pajamų apmokestinimą, padarinys.

Pasirengimo narystei laikotarpiu planuojama įgyvendinti

griežtą biudžeto politiką. Pa­grindinis šio laikotarpio biudžeto politikos

uždavinys – siekti cikliškai subalansuoto biudžeto užtikrinant ekonominės

politikos uždavinių įgyvendinimą, atlikti mokesčių reformą ir racionalizuoti

valstybės išlaidų politiką. Siekiant cikliškai subalansuoto biudžeto,

nacionalinio biudžeto pajamų ir išlaidų politikos priemonėmis norima palaikyti

tvirtą ir sparčią ekonominę plėtrą ir ūkio konkurencingumą, būtiną ekonominei

konvergencijai su ES valstybėmis.

Biudžeto politika vidutinės trukmės laikotarpiu bus

siekiama įgyvendinti šiuos makro­ekonominės politikos prioritetus

1.

Įgyvendinant minėtąjį ciklą įveikiančią biudžeto politiką, užtikrinti

makroekonomi­nį stabilumą.

2.

Sukurti palankias sąlygas didinti darbo našumą, tęsti energetikos ir žemės ūkio

sektorių struktūrines reformas, toliau tobulinti mokesčių sistemą ir

įgyvendinti biudžeto valdymo reformas.

3.

Užtikrinti, kad biudžeto politika atitiktų socialinės politikos prioritetus.

Mokesčių srityje baigiama pagal minimalias ES nustatytas

normas suderinti tabako ir kuro akcizo mokesčius. Vartojimo kainų indeksas

(VKI) turėtų padidėti dėl valstybės kainų reguliavimo (elektros, dujų, karšto

ir šalto vandens, šildymo, transporto ir telekomunikacijų paslaugų kainų; šioms

prekėms ir paslaugoms 2002 m. teko 21,5 % VKI) ir natūralių monopolijų

prekių bei paslaugų tarifų nustatymo artimiausiais metais. Reguliuojamas kainas

energetikos ir šildymo sektoriuje, remdamasi sąnaudų įvertinimu, nustato

valstybinė komisija; prognozuojamas nedidelis kainų padidėjimas. Didžiausias

padidėjimas gali įvykti viešojo transporto sektoriuje. Dėl efektyvesnio

Lietuvos ekonominio potencialo naudojimo, produkty­vumo ir vidutinio mėnesinio

darbo užmokesčio padidėjimo numatomas nedidelis infliacijos lygio pakilimas.

Atsižvelgiant į šiuos veiksnius, vidutinis metinis infliacijos lygis 2004 m.

turėtų pakilti iki 3,7 %, 2005 m. – iki 4 %.

Lietuvos ūkio plėtros paspartėjimas 2003–2005 m. turėtų

padidinti vidaus paklausą ir pakelti importo

lygį. Todėl einamosios sąskaitos deficitas 2006 m. gali siekti 6 % BVP.

Tačiau toks deficito dydis būtų priimtinas ir įmanomas valdyti laikantis

atsargios biudžeto politikos.

Be to, einamąją sąskaitą turėtų teigiamai veikti

prognozuojamas vidaus santaupų padidėjimas. Išlaidų galutiniam vartojimui dalis

turėtų sumažėti nuo 83,9 % BVP 2001 m. iki 81,9 % BVP – 2005 m.,

taigi santaupų norma atitinkamai padidės ir daugiau investicijų bus

finansuojama iš vidaus išteklių.

Sėkmingas Lietuvos integracijos į ES procesas, tolesnis

investicijų aplinkos gerinimas, energetikos sektoriaus restruktūrizavimas ir

tęsiamas privatizavimas artimiausiais metais turėtų padėti pritraukti

investicijų. Skaičiavimai leidžia manyti, kad 2005 m. 50 % einamosios

sąskaitos deficito bus finansuojama iš TUI.

7 lentelė. Pagrindiniai prognozuojami makroekonominiai

rodikliai

2001 m. faktas

Prognozė

2002 m.

2003 m.

2004 m.

2005 m.

2006 m.

BVP,

mln. Lt

47,968

50,116

53,76

58,047

62,86

Realusis augimas, %

5,9

5,1

4,9

5,4

5,6

Galutinio

vartojimo išlaidos

Santykis su BVP, %

83,9

84,8

83,9

83,1

81,9

Realusis augimas, %

2,5

5,1

5,1

5,2

4,6

Bendrosios vidaus investicijos

Santykis su BVP, %

21,5

21,3

22

23,5

24,6

Realusis augimas, %

19,5

18

6,1

11,9

9,8

Infliacija

Vidutinė metinė, %

1,3

0,3

2,5

3,7

4

Nedarbo

lygis

Vidutinis metinis, %

12,5

11,3

11,1

9,8

8,7

Metų pabaigoje, %

12,9

10,9

11,4

10,1

8,8

Prekių

ir paslaugų balansas

Santykis su

BVP, %

-5,4

-6,1

-5,9

-6,6

-6,5

Santykis

su BVP, %

-4,8

-6,2

-6,3

-6,4

-5,9

Valstybės

skola

Santykis su BVP, %

26,9

26,6

26,4

25,8

24,2

Bendrojo

nacionalinio biudžeto pajamos, iš viso (ESC-95 sistema)

Santykis su BVP, %

34,3

36,8

35,3

35,8

36,1

Bendrojo

nacionalinio biudžeto išlaidos, iš viso (ESC-95 sistema)

Santykis su BVP, %

36,6

38,5

37,5

37,9

38,2

Biudžeto

deficitas (ESC-95 sistema)

Santykis su BVP, %

–2,3

–1,7

–2,2

–2,1

–2,1

Dėl fizinių asmenų pajamų mokesčio reformos įplaukos

sumažės nuo 36,8 % BVP 2002 m. iki 35,3 % – 2003 m. Prognozuojama,

kad neapmokestinamų pajamų lygio pakėlimas nuo 250 iki 290 Lt 2003 m. sausio 1

d. sumažintų biudžeto pajamas apytikriai 0,6 % BVP. Dėl šios priežasties

nacionalinio biudžeto įplaukos iš mokesčių (D2+D5) 2004–2005 m. sumažės.

Dalis valstybės išlaidų bus skirta privataus sektoriaus

veiklai skatinti ir mokėjimų balanso einamosios sąskaitos rodikliams gerinti.

Didesnio biudžeto deficito prognozė 2003 m. susijusi su sparčiu šalies

integracijos procesu paskutiniais metais prieš įstojant į ES ir NATO.

Siekiant pagerinti ilgalaikio taupymo sąlygas, 2004 m. bus

pradėta pensijų sistemos reforma.

Vėlesnės išlaidų politikos kryptį nulems strateginiai

prioritetai, mokesčių sistemos pokyčiai, biudžeto prognozės, tarptautinės

sutartys ir įstatymai. Vyriausybės prioritetai įgyvendinami per strateginius

planus ir biudžeto programas. Kai kurie prioritetai (pvz., informacinės

visuomenės plėtra) yra horizontalaus pobūdžio, kiti – vertikalaus (pvz.,

švietimo ir profesinio mokymo tobulinimas, gamybos aplinkos gerinimas).

Valstybės išlaidų politikai didelį poveikį turi stojimas į

ES ir šalies strateginių prioritetų kitimas. Rengimosi narystei laikotarpiu

stengiamasi kiek įmanoma padidinti iš ES paramos lėšų finansuojamų projektų

vertę. Toliau ketinama įgyvendinti strateginio planavimo principus visuose

biudžeto planavimo etapuose ir užtikrinti šių veiksmų atitiktį ES

reikalavimams. Pradėjus biudžeto reformą, bus siekiama užtikrinti geresnį

valstybės lėšų ir ES paramos koordinavimą. Planavimo srityje šis koordinavimas

apima BPD rengimą, biudžeto ciklų ir investicijų planavimą. Šios schemos

pagrindas yra specialios programos, numatytos Lietuvos Respublikos biudžeto

sandaros įstatyme.

Nacionalinio biudžeto deficito finansavimo struktūra

2002–2005 m. neturėtų labai skirtis nuo 2001 m. patvirtintos struktūros.

Finansavimą daugiausia lems vidaus rinka, ir jis bus susijęs su Vyriausybės

vertybinių popierių įvairove bei terminų pratęsimu; svarbiausias skolinimo

kriterijus bus mažos skolinimosi sąnaudos.

Svarbiausias uždavinys valdant valstybės skolą – užtikrinti

visišką valstybės išlaidų finansavimą bei visų skolinių įsipareigojimų vykdymą

laiku ir iki galo už mažiausią galimą kainą, mažiausiai rizikuojant ir

laikantis valstybės nustatytų limitų. Artimiausiais metais valstybei reikės

skolintis daugiausia tam, kad būtų galima grąžinti užsienio bei vidaus skolas

ir padengti biudžeto deficitą.

Laikantis Vyriausybės patvirtintos skolinimosi politikos

2002–2004 m. laikotarpiui, 2004 m. gruodžio 31 d. valstybės skola negali

viršyti 30 % BVP, užsienio skola – 25 %. Tiesioginė valstybės

užsienio skola eurais 2004 m. pabaigoje turi sudaryti ne mažiau kaip 75 %

tiesioginės užsienio skolos.

Artimiausiais metais bus tęsiamas privatizavimo procesas

valstybės turtą, tokį kaip mažas ir vidutines įmones, bus siekiama parduoti

Lietuvos investuotojams, o stambias energetikos ir transporto sektoriaus įmones

– užsienio investuotojams. Tolesnis privatizavimas suteiks reikiamų lėšų

investicijoms į pažangias valdymo sistemas ir technologijas buvusiose valstybės

įmonėse. Tai padės išlaikyti Lietuvos įmonių konkurencingumą.

Manoma, kad privatizavimas kartu su kitais anksčiau

analizuotais veiksniais sukels didelius struktūrinius ūkio pokyčius ir

paskatins tolesnę privataus sektoriaus plėtrą bei ekonominį efektyvumą;

2001–2004 m. laikotarpiu iš valstybės ir savivaldybių turto pardavimo

planuojama gauti iki 3,5 mlrd. litų (remiantis dabartiniu turto įvertinimu).

1.3.

SeKTORIŲ TENDENCIJOS

1.3.1.

Pramonė ir verslas

Pagrindiniai teiginiai

Lietuvos pramonės konkurencingumas

Europos ir tarptautiniu lygmeniu didėja, tačiau nepakankamai sparčiai.

Lietuvos pramonės struktūroje vyrauja

mažą ir vidutinę pridėtinę vertę kuriančios ir nekvalifikuotą bei vidutinės

kvalifikacijos darbo jėgą naudojančios pramonės šakos. Būtina pereiti prie

didesnę pridėtinę vertę kuriančios veiklos.

Lietuvos pramonės produktyvumas

gerokai atsilieka nuo išsivysčiusiose šalyse pasiekto lygio, todėl bendrosios

gamybos sąnaudos nemažos, nors darbo užmokesčio įkainiai ir konkurencingi.

Eksportas didėja, tačiau eksporto

struktūroje dominuoja mažos pridėtinės vertės produktai ir paslaugos.

Esama galimybių panaudoti pramoninių

zonų potencialą – daugelyje miestų yra išlikusi sovietinio laikotarpio pramonės

infrastruktūra.

Susiklosčiusi pramonės struktūra

neleidžia panaudoti viso darbo jėgos kvalifikacijos potencialo.

Nors pasiekta pažanga didinant

privataus sektoriaus veiklos skaidrumą, verslumo lygis tebelieka žemas. MVĮ

plėtrai taip pat trukdo biurokratizmas, finansavimo prieinamumo problemos,

kvalifikacijos spragos.

Įkurta valstybės finansuojama paramos

verslui infrastruktūra, tačiau reikia toliau stiprinti institucijų gebėjimus,

gerinti teikiamų paslaugų kokybę ir didinti efektyvumą.

Lietuvos gamta, miestai, ežerai,

jūros pakrantė palanki turizmui, tačiau turizmo infrastruktūra dar nėra

pakankamai išplėtota. Siekiant didinti žemą ir vidutinę kvalifikaciją turinčių

darbuotojų užimtumą ir karjeros galimybes, daug dėmesio būtina skirti mokymui

turizmo sektoriuje.

Lietuvos pramonės įmonės pamažu prisitaiko prie

konkurencinės ekonominės aplinkos, kurią atneša narystė

ES ir didėjanti internacionalizacija: vis daugiau pramonės produkcijos

parduodama ir daugiau nei pusė šios produkcijos eksportuojama. Visų pramonės

šakų sukuriamos pridėtinės vertės dalis yra didžiausia visoje pridėtinės vertės

struktūroje, palyginti su kitais svarbiausiais Lietuvos ūkio sektoriais (4

pav.). 2002 m. ji siekė 24,2 %, ir tai yra 0,5 taško daugiau nei prieš

ekonominę krizę Rusijoje 1999 m.

4 pav. Pridėtinė vertė pagal ekonomikos sektorius ES (2000 m.)

ir Lietuvoje (2002 m.)

Tačiau atidesnė Lietuvos ir ES pramonės struktūros

palyginamoji analizė (5 pav.) ir eksportuojamų produktų pobūdis rodo, kad

Lietuvos pramonė iki šiol susiduria su konkurencingumo problema.

5 pav. Gamybos sektoriaus pridėtinės vertės struktūra

Lietuvoje (2002 m.) ir ES (1999 m.), %

Didžiausią parduodamos pramonės produkcijos dalį sudaro

perdirbti naftos produktai (2002 m. – 20,1 %), maistas ir gėrimai

(21,6 %), tekstilės produktai ir drabužiai, oda ir jos gaminiai

(15 %), mediena ir medžio gaminiai, popierius ir popieriaus gaminiai,

poligrafijos gaminiai (13,8 %), staklės ir mechaniniai įrengimai, elektros

įranga, radijo, televizijos ir ryšių įranga bei aparatai, transporto priemonės

ir pagalbinė transporto įranga (11,9 %). Tai rodo, kad Lietuvoje dominuoja

kapitalui ir darbo jėgai imlios pramonės šakos, naudojančios palyginti žemo

lygio technologijas.

Lietuvoje gaminama pramonės produkcija šiuo metu daugiausia

skirta eksporto rinkoms. Statistikos departamento duomenimis, gamybos įmonės

2001 m. ir 2002 m. eksportavo beveik 59 % visos parduodamos produkcijos.

Palyginti su ankstesniu laikotarpiu, eksportui skirta produkcijos dalis gerokai

padidėjo (6 pav.).

Daugelio Lietuvos ūkio sektorių įmonės eksportavo per

70 % visos parduodamos produkcijos. Lietuvos gavybos, karjerų

eksploatavimo ir apdirbamosios pramonės įmonės daugiausia gamina eksporto

rinkoms, išskyrus maisto ir gėrimų, statybinių medžiagų, keramikos įmones, labiau

orientuotas į vidaus rinką (7 pav.).

Daugiausia produkcijos eksportuota į

Rusiją ir buvusias NVS šalis. Tačiau į ES eksportuojamų produktų dalis

pastaraisiais metais labai padidėjo. Antai 2002 m. ji padidėjo 11,7 % ir

sudarė 57,2 % visos produkcijos eksporto apimties (2001 m. – atitinkamai

55,4 %).

6 pav. Gavybos, karjerų eksploatavimo ir apdirbamosios

pramonės produkcijos pardavimo struktūra Lietuvoje, %

7 pav. Svarbiausių pramonės sektorių produkcijos pardavimo

struktūra 2002 m.

(pagal Statistikos departamento tarpinius duomenis), %

Konkurencingumas labai susijęs su aukštos

kokybės produktais ir kokybės valdymo sistemų diegimu. Įmonės, įdiegusios

kokybės valdymo ir aplinkosaugos valdymo sistemas, gali garantuoti gerą

produktų kokybę ir užtikrinti pirkėjams, kad jų technologiniai procesai

atitinka ES aplinkosaugos reikalavimus ir tarptautinius standartus, tokius kaip

ISO 9000. 2003 m. pradžioje buvo apytikriai 350 Lietuvos įmonių, įdiegusių

kokybės valdymo sistemas pagal ISO 9000 ir per 40 įmonių – aplinkosaugos

valdymo sistemas.

Statistikos departamentas atliko įmonių,

1999–2001 m. diegusių inovacijas, tyrimą. 26,9 % tyrimo dalyvių

artimiausioje ateityje planavo diegti naujus produktus ir technologinius

procesus. Aktyviausiai inovacijas diegė benzino ir chemikalų gamybos įmonės

(66,7 %), toliau – medicinos, tiksliųjų ir optikos instrumentų gamybos

(64,7 %), elektros įrengimų ir aparatų gamybos (54,5 %), maisto, gėrimų

ir tabako gamybos (46,3 %), galiausiai – radijo, televizijos ir ryšių

įrangos bei aparatų gamybos įmonės (43,8 %).

Daugelis tyrimo dalyvių inovacijų diegimo

veiklą vykdo bendradarbiaudami su įvairiais Lietuvos ir užsienio partneriais.

Pagrindiniai partneriai – tai įrangos, medžiagų, komponentų ir programinės

įrangos tiekėjai (63,9 %), klientai ir pirkėjai (55 %), konsultantai

(42,8 %) ir kitos įmonės (36,5 %). Tyrimo rezultatai rodo, kad įmonės

nelabai linkusios bendradarbiauti su universitetais, aukštojo mokslo įstaigomis

(17,3 %) ir valstybinėmis mokslinio tyrimo įstaigomis (12,3 %).

Siekiant didinti pramonės konkurencingumą, Lietuvoje

remiami mokslo ir technologijų parkai. 2002 m. įkurti 5 nauji

tokie parkai: 2 – Vilniuje ir 3 – kituose didžiuosiuose miestuose. 6 jau

anksčiau veikę mokslo ir technologijų parkai bendradarbiauja su mokslinio

tyrimo įstaigomis, viešosiomis įstaigomis, universitetais ir pažangias

technologijas taikančiomis įmonėmis. Taigi tiek privatus, tiek valstybės

sektorius remia šių parkų steigimą ir plėtrą. Jie sudaro palankiais sąlygas

skatinti ir įgyvendinti inovacijas, stiprinti valstybės ir privataus sektoriaus

ryšius, kurti naujas darbo vietas. Įkurta jau daugiau nei 10 pažangių

technologijų įmonių, ir šių įmonių-pionierių sėkmė kitas įmones (visų pirma

steigiamąsias) turėtų skatinti įsikurti mokslo ir technologijų parkuose.

Kitas svarbus konkurencingumo matas – tai

našumo lygis. Pastaruoju metu našumas Lietuvoje didėja. Vieno darbuotojo

sukuriama pridėtinė vertė padidėjo tris kartus – iki 29,7 Lt 2001 m. (palyginti

su 9,8 Lt – 1995 m.).

Nors našumas didėjo labai sparčiai (8 pav.), Lietuva vis

dar labai atsilieka nuo ES vidurkio. Tačiau teigiamas dalykas yra tai, kad

Lietuvos konkurencingumas tarptautiniu lygmeniu nuolat didėjo. 2002–2003 m.

pasaulinės konkurencingumo ataskaitos duomenimis, 2002 m. Lietuva pagal

konkurencingumą yra tarp 6 pažangiausių šalių (iš 80). Pagal augimo

konkurencingumo indeksą (GCI), Lietuva 2002 m. buvo 36 (pakilo iš 43 vietos

2001 m.) ir aplenkė 6 šalis kandidates ir 2 ES valstybes nares. Platesnės

makroekonominės aplinkos prasme Lietuva yra 45 vietoje – tai 11 vietų aukščiau

nei 2001 m., kai žemiau už Lietuvą nebuvo nė vienos šalies kandidatės.

8 pav. Lietuvos gavybos, karjerų eksploatavimo ir

apdirbamosios pramonės

produktyvumas 1995 ir 2001 m., Lt

Konkurencingumas padidėjo daugiausia dėl šių veiksnių

naujų technologijų ir inovacijų diegimo, platesnio modernių vadybos ir

rinkodaros metodų taikymo, techninių žinių bei licencijų ir patentų įgijimo,

investicijų į žmogiškųjų išteklių plėtrą, mokymą ir perkvalifikavimą, naujų

kokybės ir aplinkosaugos valdymo standartų diegimą ir kt. Patirtis rodo, kad

palyginti pigi darbo jėga ir pigios vietos žaliavos jau nebėra konkurencingumą

lemiantys veiksniai, kadangi jų įtaką nusveria mažas pramonės našumas. Taigi

darbo jėgos sąnaudos mažos tik tam tikra prasme, nes našumo lygis pavieniuose

pramonės sektoriuose kelis kartus žemesnis už ES vidurkį. Šios tendencijos

leidžia manyti, kad darbui imlios pramonės šakos Lietuvoje bus plėtojamos labai

nedaug.

Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos pramonėje dominuoja

daugiausia mažos ir vidutinės pridėtinės vertės veikla, kurią tenkina ir

nekvalifikuoti, žemos ar vidutinės kvalifikacijos darbuotojai, Lietuvos pramonės

struktūra gali pasiūlyti tik ribotas ekonominio augimo perspektyvas, jeigu

privatus sektorius daug kapitalo neinvestuos į įmonių modernizavimą ir naujų

technologijų diegimą, kad būtų pereita prie didesnę pridėtinę vertę kuriančios

veiklos. Kalbant apie dabar naudojamas technologijas, produkcijai, pagamintai

taikant pažangias technologijas, Lietuvoje tenka apytikriai 13 % pramonės

produkcijos, o Vakarų Europos šalyse šis rodiklis daug didesnis – paprastai

20–25 %. Aukštos kvalifikacijos darbo jėgą naudojantys sektoriai (pvz.,

farmacijos, įrengimų ir įrangos, elektronikos ir kt.) sudaro mažiau nei

4 % viso pramonės sektoriaus.

Taigi mažo pramonės našumo neleidžia didinti tai, kad

neefektyviai panaudojamas darbo jėgos įgūdžių potencialas: per 50 %

darbuotojų dirba sektoriuose, kur nereikia aukštos kvalifikacijos (maisto ir

gėrimų, lengvosios pramonės, plastmasės gaminių ir kt.), be to, dabartinės

kvalifikuotos darbo jėgos, sutelktos buvusiose pramonės zonose, potencialas

nevisiškai panaudojamas. Akivaizdu, kad dabartinė pramonės struktūra

neefektyvi; kad galėtume konkuruoti Europos bendrojoje rinkoje, būtina

restruktūrizuoti ir modernizuoti pramonę, daugiau investuoti į pažangias

technologijas ir inovacijų diegimą, plėsti mokslinio tyrimo įstaigų ir įmonių bendradarbiavimą

ir konsolidavimą, t. y. plėtoti pažangių technologijų pramonę, kuriai reikia

aukštos kvalifikacijos darbo jėgos. Įveikti šias kliūtis ir gauti didžiausią

naudą iš narystės ES bei globalizacijos Lietuvos įmonės gali – jos turi

investuoti į naujas technologijas, kad didėtų efektyvumas, į mokymą bei

vadybos, profesinių bei verslumo gebėjimų stiprinimą, aktyviai ieškoti naujų

eksporto rinkų. Tai leistų pereiti nuo mažos pridėtinės vertės gamybos į

žiniomis pagrįstą gamybą. Tai konkurencingumo ir Lietuvos įmonių išlikimo

pramonės sektoriuje būtinoji sąlyga.

Pramonės zonos, t. y. miestai, išlaikę savo pramonės

infrastruktūrą, bet šiuo metu patiriantys ekonominį nuosmukį ar gana lėtai

restruktūrizuojami dėl investicijų stokos, – puikus plėtros potencialas, bet su

sąlyga, jeigu bus pakankamai investuota į dabartinės infrastruktūros

tobulinimą. Tačiau dabar investicijų (tiek vietos, tiek užsienio) pritraukimą

riboja tai, kad nėra visiškai įrengtų investavimo zonų („plynojo lauko“ ir

„rudojo lauko“ investicijų).

Nors būta šių kliūčių, nuo 2002 m. II ketvirčio ateinantys

TUI srautai paspartėjo. 2002 m. TUI į Lietuvos pramonę padidėjo

41,6 %. Ryškiausias padidėjimas matyti chemikalų, chemijos produktų ir

naftos perdirbimo sektoriuose (9 kartus), odos ir odos gaminių sektoriuje (3,8

karto). Investicijų didėjimas įrengimų bei įrangos sektoriuje ir kompiuterių

bei kitos elektros įrangos gamybos sektoriuje siekė 24 %, medicinos,

precizikos ir optikos prietaisų gamybos sektoriuje – 61,1 %. Daugiausiai

investuota į tokius sektorius kaip maisto bei gėrimų pramonė ir tabako gamyba

(38,3 % visų investicijų į pramonę), tekstilės pramonė (8 %),

transporto priemonės (3,9 %), statybinės medžiagos (5,2 %), radijo,

televizijos ir ryšių įranga (4,2 %), medžio gaminiai ir baldai (5 %).

Į pramonę ateina daugiau TUI nei į bet kurį kitą sektorių.

8 lentelė. Tiesioginės užsienio investicijos (TUI) pagal

sektorius 2003 m. sausio 1 d., %

Sektorius

TUI dalis

Apdirbamoji

pramonė

29,3

Mažmeninė

ir didmeninė prekyba

17,3

Finansinis

tarpininkavimas

20

Paštas

ir telekomunikacijos

13,9

Nekilnojamasis

turtas, jo nuoma ir pan.

7,1

Kita

12,4

Lietuvoje TUI struktūroje dominuoja ilgalaikės

investicijos. Kaip jau minėta, 2001 m. priimti restruktūrizavimo, bankroto ir

kiti įstatymai efektyviai taikomi užtikrinant privataus sektoriaus veiklos

skaidrumą, diegiant tarptautinius standartus ir didinant sektoriaus patrauk­lu­mą

užsienio investuotojams. Kita vertus, dauguma TUI Lietuvoje susijusios su privatizavi­mu

ir (ar) įmonių jungimusi bei įsigijimu, t. y. „plynojo lauko“ investicijos

lieka labai nedidelės. Atsižvelgiant į planuojamą didelių energetikos įmonių

privatizavimą, ši tendencija artimiausioje ateityje turėtų išlikti.

Įvairinant pramonės struktūrą, atsižvelgiama į tai, kad

pramonės sektorių gyvybingu­mą lemia jų pasiektos pozicijos vidaus ir

tarptautinėse rinkose, užsienio rinkų pokyčiai ir gebėjimas prie jų

prisitaikyti, taip pat lyginamieji pranašumai. Investicijos į mokymą, ino­vacijų

diegimas, prisitaikymas prie tarptautinių kokybės ir reguliavimo reikalavimų ir

kita – šiomis priemonėmis siekiama pakeisti pramonės kryptį didelės pridėtinės

vertės link paslaugų ir tradiciniuose pramonės sektoriuose, turinčiuose

lyginamąjį konkuren­cinį pranašumą (nors trumpalaikį), taip pat pažangias

technologijas naudojančiuose bei žiniomis pagrįstuose sektoriuose. Tai būtina

norint diversifikuoti įvairių tradicinių ir naujų sektorių ekonominės plėtros

ciklų riziką – tradicinių sektorių plėtros ciklai lėtesni, augimo tempai

mažesni, rinkų plėtimas ne toks spartus. Tačiau lėtai augantiems sektoriams

būdingas stabilumas, galintis padėti subalansuoti riziką, atsižvelgiant į tai,

kad nauji ir sparčiau augantys sektoriai, nors ir kuriantys didesnę pridėtinę

vertę, yra rizikingesni nei tradiciniai sektoriai.

9 lentelė. Lietuvos ir ES valstybių narių pramonės plėtros

skirtumai

Skirtumas

Metai

Lietuva

ES vidurkis

Skirtumo įvertinimas

Apdirbamosios

pramonės sukuriama BVP dalis, %

1999

2001

15,7

20,7

20,6

mažas

Gyventojų,

užimtų apdirbamojoje pramonėje, dalis, %

1998

2001

17,3

17,9

Gyventojų,

užimtų gamyboje (įskaitant statybą), dalis, %

1998

27,1

29,5

mažas

Į

MTEP orientuotos pramonės dalis apdirbamosios pramonės struktūroje, %

1998

2001

5,9

5,6

22,5

didelis

Aukštos

kvalifikacijos darbo jėgą naudojančios pramonės dalis apdirbamosios pramonės

struktūroje, %

1998

2001

3,5

3,1

16,8

didelis

Gavybos

ir apdirbamosios pramonės našumas (pridėtinė vertė, sukuriama 1 sutartinio

darbuotojo per 1 val., Lt)

1995

2001

9,8

29,7

šis rodiklis kai

kuriose valstybėse viršija Lietuvos rodiklį 10 ir daugiau kartų

didelis

Vyriausybės

iniciatyvos

Ūkio

ministerija, siekdama pagerinti dabartinę verslo aplinką Lietuvoje, pateikė

pasiūlymų, kaip patobulinti ir modernizuoti bendrovių veiklą reguliuojančius

įstatymus ir parengti įstatymų dėl steigiamų naujų įmonių, įmonių

restruktūrizavimo ir likvidavimo projektus. Siekiant paskatinti verslininkus

plėtoti savo verslą bei remti dabartines įmones ir naujas investicijas, turi

būti užtikrintas teisės aktų skaidrumas ir jų tarpusavio suderinimas, įskaitant

įvairių įmonėms nustatytų suvaržymų mažinimą. Tai galima pasiekti kuriant

aiškias ir skaidrias teisines nuostatas įvairios teisinės formos įmonėms.

Šiuo

metu baigiama rengti Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą, Lietuvos

Respublikos ūkinių bendrijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos individualių

įmonių įstatymą, kurie netrukus bus pateikti svarstyti Seimui. Turi būti

parengti įstatymai, kuriais teisės nuostatos būtų suderintos su Lietuvos

Respublikos civiliniu kodeksu, aiškiau ir tiksliau išdėstyta daugelis teisės

normų, supaprastinti įvairūs reikalavimai įmonėms. Pvz., siūlomame naujame

Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo projekte panaikinamas

reikalavimas uždarosioms akcinėms bendrovėms turėti ne daugiau kaip 100

akcininkų, smulkūs atstovavimo akcininkams reikalavimai ir reikalavimas, kad

bendrovė turėtų bent vieną kolektyvinio valdymo organą; sumažinamas slenkstis,

pagal kurį uždarosioms akcinėms bendrovėms taikomas privalomojo audito

reikalavimas; panaikinamas draudimas uždarosioms akcinėms bendrovėms išleisti

obligacijas ir leidžiama įsigyti ribotą savo akcijų skaičių. Be to, sukuriama

teisinė bazė užsienio bendrovių filialams steigti ir registruoti.

Mažos

ir vidutinės įmonės (MVĮ)

2002

m. pabaigoje mažos įmonės (iki 9 darbuotojų) sudarė 79,5 % visų įmonių.

Mažų įmonių (nuo 10 iki 49 darbuotojų) dalis padidėjo nuo 11,4 % 1999 m.

pradžioje iki 16,4 % 2002 m. pabaigoje. Vidutinės įmonės (50–249

darbuotojai) sudarė 3,8 % visų įmonių.

9 pav. Lietuvos įmonių struktūra pagal darbuotojų skaičių

1999–2002 m., %

Šaltiniai: Statistikos departamentas; viešoji įstaiga

„Statistikos tyrimai“.

MVĮ 1998–2000 m. ir 2001–2002 m.

mažėjo: nuo 81000 1998 m. pabaigoje iki 53000

– 2002 m. pabaigoje. Kartu mažų įmonių dalis visoje įmonių struktūroje padidėjo

nuo 2,6 % 1999 m. iki 18,3 % – 2002 m. Nors MVĮ sumažėjo, šių įmonių

dalis visos šalies įmonių struktūroje išliko stabili. 1999 m. pabaigoje ji

siekė 96,5 %, 2001 m. pabaigoje – 95,8 %, 2002 m. pabaigoje –

95,7 %. MVĮ, turinčioms iki 249 darbuotojų, 2002 m. pabaigoje teko

68,8 % visos darbo jėgos; iš jų 50,5 % – įmonės, turinčios iki 49

darbuotojų.

Verslumo

lygis, t. y. santykis tarp įregistruotų ūkio subjektų ir gyventojų skaičiaus,

pakilo ir 2002 m. pradžioje siekė 4,6 %; 2003 m. pradžioje pakilo iki

4,7 %. 2002 m. daugiau MVĮ įregistruota, nei likviduota. Apskritai MVĮ

skaičius, tenkantis 1000 gyventojų, Lietuvoje 2–4 kartus mažesnis už ES

vidurkį.

10 pav. Veikiančių MVĮ skaičius 1999–2002 m.

Šaltiniai

Statistikos departamentas; viešoji įstaiga „Statistikos tyrimai“.

10 lentelė. MVĮ gausėjimas 1999–2002 m.

Rodiklis

1999 m.

2000 m.

2001 m.

2002 m.

Įregistruota MVĮ (gruodžio 31 d.), vnt.

140258

138693

136986

127528

Tam tikrais metais įregistruota MVĮ, vnt.

9830

7967

8196

5903

Tam tikrais metais likviduota MVĮ, vnt.

6156

9354

9848

5738

Tam tikrais metais įregistruota naujų MVĮ visoje MVĮ

sektoriaus dalyje, %

-

5,68

5,91

4,31

Tam tikrais metais likviduota MVĮ visoje MVĮ sektoriaus

dalyje, %

-

6,67

7,1

4,19

MVĮ gausėjimas, %

-

-0,99

-1,19

0,12

Šaltiniai: Statistikos departamentas; viešoji įstaiga

„Statistikos tyrimai“.

MVĮ regioninis pasiskirstymas Lietuvoje nėra tolygus.

Dauguma MVĮ sutelkta apskrityse, kurių centrai – didesnieji miestai. 49 %

MVĮ veikia Vilniaus ir Kauno apskrityse, todėl pastebima reikšminga koreliacija

tarp MVĮ skaičiaus apskrityse ir BVP dalies, tenkančios pavienėms apskritims.

Tiesioginė koreliacija (su tam tikromis išimtimis) matoma tarp MVĮ tankio ir

nedarbo lygio rodiklių.

Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūros ir

uždarosios akcinės bendro­vės „Naujosios marketingo sistemos“ (NMS) atlikto MVĮ

tyrimo (2001 m.) duomenimis, pagrindiniai verslo plėtros trukdžiai yra šie

maža perkamoji galia (12 %), dideli mokesčiai (9 %), apyvartinio

kapitalo stoka (8,7 %), pradinio kapitalo stoka (7,6 %), MVĮ paramos

institucijų stoka (7 %). Tyrimo duomenimis, 78 % MVĮ 2001 metais

reikėjo išorės paramos – daugiausia 10–49 darbuotojus turinčioms įmonėms

(81,3 %) ir įmonėms, įsteigtoms prieš 3–5 metus (79,7 %). 2001 m. MVĮ

labiausiai stigo teisės konsultacijų (36,9 %). Be to, buvo paramos verslui

ir konsultavimo finansinio valdymo klausimais poreikis (19,2 %),

darbuotojų pritraukimo paslaugų poreikis (11,9 %) ir verslo valdymo

paslaugų poreikis (11,6 %).

Tik 29,6 % įmonių, kurioms reikėjo išorės paramos, per

pastaruosius 12 mėnesių kreipėsi į paramą teikiančias institucijas. Pagrindinės

priežastys, kodėl į šias institucijas nebuvo kreipiamasi, yra šios

informacijos apie šias institucijas ir galimą paramą stoka (39,8 %), per

griežti tokių institucijų reikalavimai paramos siekiančiai MVĮ (26,4 %),

per brangu (17,9 %).

Nors esama pažangos gerinant bendrąją verslo aplinką ir

mažinant patekimo į rinką barjerus, apskritai verslumo dinamika išlieka silpna,

MVĮ augimas – lėtas. Administracinės naujų įmonių steigimo procedūros

sudėtingos, verslininkai stokoja pradinio kapitalo ir vadybos bei finansinių

gebėjimų, rinkodaros bei eksporto įgūdžių ir informacijos. MVĮ augimą silpnina

ir palyginti maža Lietuvos vidaus rinka bei ribotos plėtros galimybės, mažas

technologinis įmonių pajėgumas, finansavimo prieinamumo problema, sudėtingi

administraciniai reikalavimai ir su jais susijusios sąnaudos, sunkumai

apsirūpinant reikiamos kvalifikacijos darbuotojais. Kita svarbi problema –

darbo rinkos nelankstumas.

Siekiant spręsti šiuos klausimus ir

skatinti verslumą bei MVĮ augimą, laikantis Europos mažųjų įmonių chartijos

(Chartija), kurią Lietuva pasirašė 2002 m. ir kurioje išdėstyta 10 priemonių

smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai skatinti, principų, buvo parengtos

ilgalaikės (iki 2015 m.) ir trumpalaikės (iki 2004 m.) strategijos, taip pat

Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros iki 2004 metų strateginių krypčių ir

smulkaus ir vidutinio verslo plėtros 2002–2004 metų priemonės, patvirtintos

Vyriausybės 2002 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 1175.

Chartijos principų įgyvendinimas reikalauja visapusio ir

sistemingo veikimo būdo, užtikrinančio, kad smulkaus verslo ir verslumo

dimensija būtų įtraukta į susijusią politiką (pramonės, inovacijų diegimo,

užimtumo, vietos ekonominės plėtros, eksporto skatinimo ir investicijų). Nors

įgyvendinant Chartijos tikslus jau pasiekta tam tikra pažanga, reikia tolesnių

priemonių, visų pirma prieinamo finansavimo, technologinių gebėjimų, geresnio

dialogo tarp įmonių ir įmonių asociacijų (joms atstovaujančių organizacijų)

srityse. Būtini nuoseklesni ir sistemingesni veiksmai įtvirtinant Chartijos

principus kitose veiklos srityse, taip pat jų įgyvendinimo stebėjimas ir

visuomenės informavimas apie pasiektus rezultatus.

Tiesioginė parama MVĮ teikiama per valstybės finansuojamų

paramos verslui organizacijų tinklą. Lietuvoje MVĮ gauna valstybės

finansuojamas konsultavimo paslaugas, apimančias informacijos teikimą,

konsultacijas, mokymą, finansines paslaugas ir priemones, prisidedančias prie

MVĮ augimo ir kliūčių šiam augimui šalinimo. Finansinės priemonės apima paskolų

garantijų teikimą, mažų ir lengvatinių paskolų teikimą bei rizikos kapitalo

finansavimą. 1999–2003 m. laikotarpiu buvo įkurta 20 verslo informacijos

centrų, kurių paskirtis – potencialiems verslininkams ir MVĮ teikti pagrindines

verslo informacijos paslaugas.

Siekiant sukurti palankias sąlygas steigiamoms naujoms

inovacijų diegimo įmonėms, buvo įsteigti 7 verslo inkubatoriai. 1995 m.

įsteigta viešoji įstaiga Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros

agentūra, teikianti konsultavimo bei mokymo paslaugas MVĮ ir koordinuojanti

minėtųjų verslo informacijos centrų veiklą.

Nors jau pasiekta pažanga kuriant visą šalį apimančią

viešąją paramos verslui infrastruktūrą, šio tinklo administraciniai gebėjimai

ir paslaugų kokybė bei efektyvumas dar nepakankami. Nors viešųjų paslaugų

apimtis ir jų prieinamumas padidėjo (2003 m. I pusmetį mokymo paslaugas gavo

8700 įmonių (2002 m. – 4200), o konsultavimo paslaugas – atitinkamai 12500 ir

10000 įmonių), viešųjų paramos paslaugų efektyvumą dar reikia didinti: gerinti

įmonių informavimą apie tokias paslaugas, teikiamų paslaugų kokybę ir paramos

verslui infrastruktūros teikiamų paslaugų poveikio stebėjimą bei vertinimą.

Apskritai verslo inkubatorių vaidmuo padedant kurtis naujoms įmonėms buvo teigiamas

(inkubatoriuose įsteigta apytikriai 160 įmonių, sukurta 1000 darbo vietų),

tačiau planuojama toliau plėtoti Lietuvoje veikiančius verslo informacijos

centrus ir standartizuoti siūlomas paslaugas, kad visi centrai teiktų geros

kokybės pagrindinę informaciją, konsultacijas ir mokymą, kad MVĮ daugiau

naudotųsi tokiomis paslaugomis. Kita vertus, numatoma, kad viešoji paramos

verslui infrastruktūra (Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra,

verslo inkubatoriai, verslo informaciniai ir konsultacijų centrai) turės didelę

reikšmę rengiant Struktūrinių fondų finansuojamus projektus ir padės regionų

verslininkams atlikti šį darbą.

Siekdama spręsti MVĮ finansavimo galimybių gerinimo

problemą, Vyriausybė 2001 m. įsteigė uždarąją akcinę bendrovę „Investicijų

ir verslo garantijos“ (INVEGA), kurios paskirtis – teikti valstybės garantijas

bankų teikiamoms paskoloms MVĮ ir padengti dalį tokių paskolų palūkanų. 2002 m.

ši bendrovė suteikė garantijas 102 įmonių gautoms paskoloms (bendra suma – 20

mln. Lt), 2003 m. I pusmetį – 105 garantijas, kurių bendra suma – 17 mln. Lt.

Tai rodo, kad šios paslaugos paklausa labai didelė ir būtina plėsti finansinės

paramos paslaugas MVĮ, ypač susijusias su mikrokreditavimu.

11 lentelė. Pagrindinių Lietuvos ir ES rodiklių, apibūdinančių

smulkaus ir vidutinio verslo sektorių, palyginimas

Rodiklis

Lietuva

ES

Lietuvos ir ES sektorių palyginimas

MVĮ

dalis (pagal ES apibrėžimą: iki 250 darbuotojų) iš visų įmonių, %

99,4

99,8

artimas

ES vidurkiui

MVĮ

(pagal ES apibrėžimą: iki 250 darbuotojų) 1000 gyventojų

15

55

MVĮ

tankis 3,6 karto mažesnis nei ES

Vidutinis

MVĮ darbuotojų skaičius

8

4

Lietuvoje

vyrauja didesnės nei ES įmonės

Vidutinė

MVĮ apyvarta, mln. eurų

0,3

0,6

Lietuvos

MVĮ pajamos perpus mažesnės nei ES

MVĮ

pridėtinė vertė vienam darbuotojui, tūkst. eurų

5,1

13

Lietuvoje

vienam darbuotojui tenkanti pridėtinė vertė perpus mažesnė nei ES

1.3.2. Moksliniai tyrimai ir

eksperimentinė plėtra (MTEP)

Pagrindiniai teiginiai

Didelis taikomųjų mokslinių tyrimų

potencialas kai kuriose mokslinių tyrimų srityse (biotechnologijos, lazerių

technologijos, biochemijos, chemijos, matematikos, aplinkos apsaugos srityse).

Nedidelės valstybės išlaidos

moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai (tik 0,6–0,7 % BVP), nors

Europos Taryba yra nustačiusi, kad šis rodiklis Europos šalyse iki 2010 m.

turėtų siekti 3 %.

Silpnas mokslinių tyrimų ir

eksperimentinės plėtros privačiame sektoriuje potencialas (ir per mažas dėmesys

jai), nepakankamas bendradarbiavimas tarp mokslininkų, atliekančių valstybės

finansuojamus tyrimus, ir privataus sektoriaus.

Pastarajame dešimtmetyje vidutinis

mokslininkų amžius gerokai padidėjo – 2000 m. 55 % mokslininkų buvo

vyresni nei 50 metų. Tai susiję su mokslininkų socialinio statuso suvokimu.

Ryšys tarp

investicijų į MTEP ir ilgalaikio ekonominio augimo, konkurencingumo bei

inovacijų visuotinai pripažįstamas. Lisabonos viršūnių susitikime 2000 m. kovą

buvo suformuluotas strateginis tikslas – iki 2010 m. žiniomis grindžiama ES ekonomika

turi tapti konkurencingiausia ir dinamiškiausia visame pasaulyje. Akivaizdu,

kad kiekviena šalis turi siekti didinti savo tyrimų potencialą, plėtoti

pažangias technologijas bei inovacijas, skatinti jų diegimą pramonėje ir

versle. Lietuva, būdama maža šalis, neturi galimybių kurti naujų žinių visose

mokslo srityse, todėl jai reikia specializuotis tose srityse, kuriose jau

sukaupta specialių žinių, panaudojant didelį šalies turimą tyrimų ir

taikomosios veiklos potencialą.

Santykinė Lietuvos pažanga plėtojant žinių ekonomiką buvo

įvertinta taikant palyginamąją metodiką, sukurtą Pasaulio banko institute[6]. Taikant žinių ekonomikos indeksą, Lietuva nuo 1995 m. iki

šių dienų (naudojami 2000–2002 m. duomenys, atsižvelgiant į tai, kurio

laikotarpio duomenų turima) pakilo nuo 5,6 iki 6,7. Šis aukštesnis įvertinimas

reiškia, kad Lietuva perkopė ES šalių kandidačių vidurkį (6,6) ir aplenkė

Latviją, Rumuniją, Turkiją ir Bulgariją. Pagal šį indeksą Lietuvą lenkia

Vyšegrado šalys ir Estija; Lietuvos rodiklis mažesnis už ES valstybių narių

vidurkį (8,12) ir G7 šalių vidurkį (8,17).

Bendrosios išlaidos MTEP Lietuvoje išlieka nedidelės. 2001

m. šioms išlaidoms teko 0,8 % BVP, palyginti su 1,28 % BVP Europos

Sąjungoje, ir 0,38 % – šalyse kandidatėse. Atsižvelgiant į palyginti

nedidelį Lietuvos BVP, išlaidų MTEP skirtumas ypač ryškus lyginant absoliučius

skaičius. Didžioji MTEP išlaidų dalis skiriama viešajam ir aukštojo mokslo

sektoriui – 0,48 % BVP, o išlaidos įmonių sektoriui siekia tik 0,2 %

BVP. Beveik ¾ verslo sektoriaus išlaidų MTEP nepriskiriamos prie pagrindinės

veiklos išlaidų. Tai rodo, kad MTEP verslo sektoriuje šiuo metu nėra labai

aktyvi, tačiau ateityje gali suaktyvėti.

12 pav. Išlaidos MTEP, BVP %

Už Vyriausybės MTEP politikos rengimą ir vykdymą atsakinga

Švietimo ir mokslo ministerija. Ji analizuoja ir apibendrina Lietuvos

Respublikos įstatymų ir Vyriausybės nutarimų, susijusių su aukštojo mokslo

įstaigų atliekamais tyrimais ir kitais MTEP klausimais, taikymo praktiką;

koordinuoja ir įgyvendina MTEP programas; teikia pasiūlymus dėl aukštojo mokslo

ir tyrimo įstaigų steigimo ir reorganizavimo ir panašiai.

Inovacijų srityje ši ministerija bendradarbiauja su Ūkio

ministerija. Lietuvos MTEP sistema apima valstybinius mokslinio tyrimo

institutus, mokslo ir technologijų parkus, MTEP užsiimančius ūkio subjektus.

Kiekybiniu požiūriu Lietuva turi gerai išplėtotą mokslo ir studijų įstaigų

tinklą. 2002 m. MTEP veikla užsiėmė 35 aukštojo mokslo įstaigos (universitetai

ir kolegijos), 17 valstybinių mokslinio tyrimo institutų, 9 universitetų

mokslinio tyrimo institutai ir 18 valstybinių mokslinio tyrimo įstaigų.

Tačiau ryšys tarp šių mokslinio tyrimo įstaigų ir verslo

sektoriaus yra nepakankamai stiprus. Viršūnių Taryba Barselonoje 2002 m.

nustatė nelengvą konkretų tikslą – 2010 m. MTEP finansavimas Europoje turi

siekti 3 % BVP, o privataus sektoriaus lėšos turi sudaryti 2/3 viso

finansavimo. Iki šiol Lietuvos tyrimo įstaigos buvo labiau orientuotos į nekomercinius

tyrimus, ne į taikomąją veiklą. Statistikos departamento 1999 m. tyrimo

duomenimis, naujas technologijas, bendradarbiaudamos su valstybinėmis mokslinio

tyrimo įstaigomis, plėtoja mažiau nei 4 % įmonių: dažniausiai jos pačios

plėtoja naujas technologijas (54 %) arba įgyja jas licencijų būdu

(10 %).

Tiesiogiai iš valstybės biudžeto skiriamos lėšos sudaro

pagrindinį MTEP finansavimo šaltinį Lietuvoje. Kitų klientų, įskaitant verslo

sektorių, indėlis daug mažesnis nei kitose ES valstybėse. Taip yra todėl, kad

didelės įmonės nelabai suinteresuotos tyrimų plėtra, o MVĮ neturi galimybių

skirti daug lėšų mokslo požiūriu intensyviems produktams ir modernioms

technologijoms kurti. Nors gerai išplėtotas tyrimų ir aukštojo mokslo įstaigų

tinklas, mokslo ir studijų bazė nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikų

liko iš esmės nepakitusi, dabar ji jau gerokai pasenusi. Tai riboja galimybes

atlikti tyrimus, tenkinančius privataus sektoriaus poreikius. Dabartinė

materialinės techninės bazės būklė šiuolaikinių, geros kokybės tyrimų

neužtikrina.

12 lentelė. Išlaidų MTEP struktūros pokyčiai

Metai

1995

1996

1997

1998

1999

2000

Išlaidos

MTEP (mln. Lt), iš jų

124,7

166,4

224,9

250,7

224,6

277,6

valstybės biudžeto

lėšos, %

68,7

70,4

72

74,4

72,4

57,9

klientų (įskaitant

verslo sektorių) lėšos, %

24,7

22,2

17,6

17,2

14,7

12,1

kiti

šaltiniai, %

6,6

7,4

10,4

8,4

12,9

30

Vis dėlto Lietuva turi stiprų mokslinį potencialą atlikti

tam tikrų mokslo šakų taikomuosius tyrimus (ypač biotechnologijos, biochemijos,

chemijos, fizikos, matematikos, aplinkos apsaugos srityje), galinčius tenkinti

verslo poreikius. Mokslinė kompetencija, mokslo ir verslo tarpusavio ryšiai tam

tikrose srityse – biotechnologijų (farmacijos produktai, hormonai, genų inžinerija

ir kiti biosintezės produktai), mašinų gamybos ir elektronikos (mašinų gamyba,

elektronika, informacinės technologijos, naujos medžiagos), lazerių

technologijų (lazeriai, medicininė ir kita įranga, matavimo, ryšių įranga),

informacinių technologijų srityse – sudaro sąlygas plėtoti ir nuolat

modernizuoti pažangios technologijos gamybą ir teikti pažangios technologijos

paslaugas.

Aktyviausios biotechnologijos sektoriaus organizacijos –

Biotechnologijos institutas, Biochemijos institutas, Vilniaus universiteto (VU)

Imunologijos institutas, Vilniaus universi­tetas, Vilniaus Gedimino technikos

universitetas. Šiuolaikinei biotechnologijai Lietuvoje atstovauja uždarosios

akcinės bendrovės „Biotechna“, „Fermentas“ ir „Biocentras“. Minėtose bendrovėse

iš viso dirba daugiau kaip 300 žmonių, o jų apyvarta 2001 m. buvo 45 mln. Lt.

Šios bendrovės palaiko prekybos ryšius su 47 šalimis.

Lietuva daug pasiekė lazerių technologijos srityje; yra šie

lazerių technologijų tyrimo centrai: VU Lazerių tyrimų centras, VU Medžiagotyros

ir taikomųjų mokslų institutas, Fizi­kos instituto Netiesinės optikos ir

spektroskopijos laboratorija, Puslaidininkių fizikos instituto optoelektronikos

laboratorija, Jungtinis optoelektronikos institutas (VU Medžiagotyros ir

taikomųjų mokslų institutas ir Puslaidininkių fizikos institutas). Lazerių

technologijų gamyba Lietuvoje užsiima per 10 bendrovių (EKSMA, EKSPLA, „Šviesos

konversija“, GEOLA, STANDA ir kitos). 2001 m. jose iš viso dirbo 300 žmonių

(10 % – turintys mokslo laipsnį); bendra metinė apyvarta siekė 50 mln. Lt.

Dauguma šių bendrovių parduodamų projektų – pasaulio rinkų kontekste unikali

įranga, sukurta remiantis Lietuvos mokslininkų atliktais tyrimais. 95 %

Lietuvoje sukurtų lazerinės technologijos produktų eksportuojama į užsienį.

Mašinų gamybos ir elektronikos srityse aktyviai dirba šios

mokslo įstaigos: Kauno technologijos universiteto Pjezomechanikos institutas,

Puslaidininkių fizikos institutas. Iki 20 % visos Lietuvos apdirbamosios

pramonės galima priskirti mašinų gamybos sričiai. Jai galima priskirti ir

nemažai paslaugų sektoriaus (ryšių, medicinos ir kt.) produktų.

Toliau nurodyti universitetai turi geriausią reputaciją ir

didžiausią tyrimo potencialą IT srityje: Kauno technologijos universitetas,

Vilniaus universitetas, Matematikos ir informatikos institutas, Vilniaus

Gedimino technikos universitetas. Lietuvos tyrimo ir studijų įstaigose dirba

per 300 IT specialistų. IT produkcijos apimtis ir jos indėlis į Lietuvos ūkį

nuolat didėja ir šiuo metu sudaro apytikriai 6 % BVP (2002 m.).

Neseniai keletas Lietuvos tyrimų centrų buvo pripažinti

Europos lygmens kompetenci­jos centrais: CEBIOLA ir SELITEC (Vilniaus

universitetas), BIOCEL (Biotechnologijos institutas), SID-APINI (KTU Aplinkos

inžinerijos institutas), PRAMA (Puslaidininkių fizikos institutas), RECOLAR

(Klaipėdos universiteto Baltijos pakrantės aplinkos tyrimų ir plana­vimo

institutas).

Siekiant užtikrinti sėkmingą Lietuvos informacinės

visuomenės plėtros strateginio plano, patvirtinto Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio

10 d. nutarimu Nr 984, įgyvendinimą, 2001 m. įkurtas pilietinės visuomenės forumas – Žinių ekonomikos forumas. Šis

forumas, kurio tikslas – spręsti Lietuvos ekonomikai iškylančias

problemas, vienija aukštojo mokslo įstaigų, nevyriausybinių organizacijų (NVO),

pažangios technologijos įmonių atstovus ir politikus. Be to, Žinių ekonomikos

forumas, Vilniaus savivaldybė ir Vilniaus universitetas pasirašė susitarimo

memorandumą dėl žinių ekonomikos plėtros Vilniuje. Su tuo susiję tokie

projektai kaip Saulėtekio slėnio projektas, kuriuo siekiama gerinti

technologijų perdavimą tarp universitetų, įmonių ir savivaldybių, pasinaudojant

technologijų parkais.

2002 m. visoje Lietuvoje įkurta nemažai mokslo ir

technologijų parkų. Pripažįstama, kad Europoje jie turi didelę reikšmę skatinant

technologijų perdavimą bei inovacijas ir lengvinant bendradarbiavimą tarp

aukštojo mokslo įstaigų, valstybinių mokslinio tyrimo įstaigų ir privataus

sektoriaus. Mokslo ir technologijų parkų koncepcija siekiama sujungti

pagrindinius elementus, būtinus konkurencingai, žiniomis pagrįstai ekonomikai

sukurti: aukštąjį mokslą ir mokslinius tyrimus, technologijų perdavimo

mechanizmus, inovacijas ir verslą. Jau veikiančių parkų pavyzdžiai – Visorių IT

parkas, Šiaurės miestelio mokslo ir technologijų parkas Vilniuje. Žiniomis

pagrįsti verslo inkubatoriai įkurti Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose.

Žmogiškasis aspektas MTEP kontekste irgi labai svarbus.

2001 m. MTEP dalyvavo 14980 žmonių, įskaitant 5130 mokslininkų (34 % visų

darbuotojų). Oficialiuoju bendro mokslininkų skaičiaus rodikliu (skaičiuojant

etatais) Lietuva beveik siekia ES valstybių vidurkį. Tačiau yra dvi problemos.

Pirmiausia mokslininkai susitelkę beveik vien tik aukštojo mokslo (71 %)

ir viešajame (27,7 %) sektoriuose, o privačiam sektoriui, NVO ir ne pelno

siekiančioms tyrimo organizacijoms tenka vos 0,8 % visų mokslininkų. Tai

rodo, kad Lietuvoje tradiciškai trūksta MTEP orientacijos į komercinę veiklą.

13 pav. Lyginamasis mokslininkų skaičiaus pasiskirstymas pagal

sektorius 2001 m.

Antra, didžiulį atotrūkį tarp valstybės finansuojamų tyrimų

lygio ir privataus sektoriaus tyrimų galima paaiškinti tuo, kad iki šiol tik

labai nedaug Lietuvos mokslininkų yra atlikę tyrimus, kuriuos būtų galima

sukomercinti ir pateikti pasaulio rinkoms. Tai susiję ne tik su tuo, kad nėra

tradicijos panaudoti MTEP rezultatus versle, bet ir su kitais veiksniais.

Pirmiausia mokslininkų atliekamos tyrimų veiklos lygis labai žemas; jeigu

vertinsime jį pagal publikacijų skaičių (1999 m. – 158 publikacijos 1 mln.

gyventojų), nuo ES vidurkio Lietuva atsilieka daugiau nei 4 kartus (ES – 818

publikacijų). Trečia, mokslininkų perkvalifikavimo valstybiniame sektoriuje

mastas ir tempas toks, kad jų tyrimai turi ryškesnę komercinę orientaciją. Be

to, aktuali MTEP užsiimančių darbuotojų senėjimo problema. 2001 m. 53 %

mokslininkų buvo vyresni nei 50 metų; 2000 m. 24 % visų mokslininkų buvo

vyresni nei 60 metų. Spartaus MTEP darbuotojų ir ypač mokslininkų senėjimo

problema turi būti sprendžiama, kad paspartėtų pažangių technologijų naudojimo

gamyboje tyrimai – tai labai svarbu Lietuvos ilgalaikei ekonominei plėtrai.

Apskaičiuota, jog reikia 300–400 jaunų tyrimo specialistų minimaliems MTEP

poreikiams patenkinti ir senesniems mokslininkams pakeisti. Tačiau kasmet vos

150 asmenų suteikiamas daktaro laipsnis.

Didėjantis vidutinis mokslininkų ir dėstytojų amžius

susijęs su mokslininkų socialinio statuso suvokimu (mažas atlyginimas, silpna

institucinė tyrimų bazė aukštojo mokslo sektoriuje). Taip jau yra, nors aukštojo

mokslo sektorius gauna palyginti nemažą finansavimą, kuris gana artimas ES

skiriamam finansavimui. Neprestižiškas socialinis statusas ir labai lėta

karjera, didelis atotrūkis tarp mokslo ir verslo skatina vis daugiau jaunų (ir

vyresnių) mokslininkų emigruoti į Vakarus. Todėl Lietuvai trūksta taikomosios

veiklos patirties turinčių mokslininkų,

kurie galėtų dėstyti ir dalytis patirtimi su kitais. Kita tyrimo sektoriaus

problema – tai, kad mokslinės veiklos organizavimo sistema yra

neefektyvi. Programomis pagrįsto ir į strateginius tikslus orientuoto

reguliavimo bei motyvacijos stoka, negebėjimas mobilizuoti išteklius pagal programas ir prioritetus

valstybiniame ir privačiame sektoriuje dirbančių MTEP specialistų

bendradarbiauti neskatina.

Moksliniai tyrimai Lietuvoje turėtų

būti perorientuoti nuo bazinių tyrimų (atsižvelgiant į tai, kad ne visas Lietuvos „bazinis mokslas“ yra bazinis

pagal Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) šalyse

priimtą apibrėžimą) į ekonominiu požiūriu aktualius taikomuosius tyrimus.

Tačiau tokiose mažose šalyse kaip Lietuva valstybė turi investuoti į bazinius

tyrimus ir pramonės technologijas. Baziniai tyrimai turi turėti tikslinę

orientaciją į ekonominiu ir socialiniu

požiūriu naudingas technologijos sritis; turi būti stiprinami kūrybiniai

tyrimo gebėjimai ir užtikrinama

technologinių inovacijų bazė. Tam būtina nustatyti griežtesnes

investicijų į bazinį mokslą sąlygas ir tikslesnį vertinimą, kaip daroma

daugelyje OECD šalių.

13 lentelė. Mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros ES ir

Lietuvoje skirtumų įvertinimas

Rodiklis

Metai

Lietuva

ES vidurkis

Skirtumo įvertinimas

Iš

viso išlaidų MTEP, BVP %

1999

0,52

1,92

didelis

Valstybės

išlaidos MTEP, BVP %

1999

0,5

0,73

vidutinis

Įmonių

išlaidos MTEP, BVP %

1999

0,02

1,2

didelis

Moksliniais

tyrimais užsiimančių darbuotojų (viso etato ekvivalentais) ir darbo jėgos

santykis/tūkst.

1998

4,9

5,28

mažas

Moksliniais

tyrimais užsiimančių darbuotojų (viso etato ekvivalentais) ir privataus sektoriaus

darbo jėgos santykis/tūkst.

1995

0,07

2,5

didelis

Mokslinių

leidinių skaičius, tenkantis milijonui gyventojų, vnt.

1999

158

818

didelis

Valstybės

biudžeto lėšos aukštajam mokslui, BVP %

1995

1,01

0,91

mažas

1.3.3.

Turizmas

Pagrindiniai teiginiai

Lietuvos turizmo sektorius turi

dideles galimybes augti, nes Lietuva turi didelį kultūros paveldą ir patrauklią

gamtinę aplinką. Kai kurie Lietuvos regionai, pasinaudodami turizmo teikiamomis

galimybėmis, galėtų gauti nemažai pajamų ir sukurti ilgalaikių darbo vietų.

Dabar turizmo potencialas

panaudojamas nepakankamai.

Daugeliu atžvilgių Baltijos šalims

būtų naudinga bendradarbiauti turizmo organizavimo srityje, nes šios šalys turi

bendrų ypatumų ir turizmas visoms trims šalims yra svarbus sektorius.

Turizmo plėtros pagrindas turi būti

valstybinio ir privataus sektoriaus investicijos į viešąją turizmo

infrastruktūrą ir paslaugas, leidžiančios kurti turizmo traukos centrus.

Kalbant apie mokymą ir žmogiškųjų

išteklių plėtrą turizmo sektoriuje, reikia užtikrinti, kad šio sektoriaus

darbuotojai turėtų reikiamų įgūdžių, tokių kaip viešbučių vadyba, klientų

aptarnavimas ir panašiai.

Šiuo metu turizmo plėtrą Lietuvoje

riboja tokie veiksniai, kaip sezoniškumas, per maža laisvalaikio veiklos

įvairovė, nepakankamai išvystytos apgyvendinimo paslaugos visoje Lietuvoje,

nepakankama turizmo sektoriaus darbuotojų kvalifikacija, taigi išlieka poreikis

parengti aiškias nacionalines ir regionines turizmo propagavimo (reklamavimo)

strategijas.

Kaimo turizmas Lietuvoje plėtojasi

sparčiai ir yra laikomas viena iš alternatyvių ekonominės veiklos rūšių kaime.

Lietuvos, kaip užsienio turistų lankymosi vietos, galimybės

pradėtos naudoti visai neseniai, numatant galimą krašto turizmo plėtros naudą.

Lietuva geografiniu ir ekonominiu požiūriu turi palankią vietą Vidurio Europoje

ir pietrytinėje Baltijos jūros regiono dalyje. Tarptautiniai transporto ryšiai

ir didėjantys turistų iš kaimyninių šalių srautai – svarbūs turizmo plėtros

Lietuvoje veiksniai. Užsienio turistai atvyksta daugiausia iš Vokietijos,

Skandinavijos, Lenkijos, Rusijos ir Didžiosios Britanijos. Be to, istoriškai

susiklostė palankios sąlygos susiformuoti etnokultūriniams ryšiams tarp

Lietuvos ir emigrantų kitose šalyse (Lenkijos, Rusijos, Vokietijos, Izraelio,

JAV, Argentinos, Australijos). Tai veiksnys, turintis įtakos ir etninio turizmo

plėtrai.

Lietuvos kultūros ir istorijos paveldas sudaro palankias

sąlygas formuoti turistinius traukos centrus. Vilniaus senamiestis, Kuršių

nerija ir Lietuvos kryždirbystė įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Lietuva dalyvauja šiuose tarptautiniuose kultūrinio turizmo projektuose

„Baroko kelias“, „Vienuolynų kelias“, „Gintaro kelias“, „Kulinarinis paveldas“,

„Hanzos kelias“, „Parkai ir sodai“. 350 iš daugiau nei 10000 paveldo objektų

priskiriami prie ypač įdomių turistams objektų grupės, o apie 110 – prie

patrauklaus tarptautinio turizmo. Tačiau daugelis iš jų nėra iki galo parengti

lankymui arba nėra naudojami turizmo reikmėms. Viešosios turizmo

infrastruktūros plėtra efektyviai naudojant kultūros paveldo išteklius padės

pasiekti, kad šiuo paveldu galėtų gėrėtis daugiau vietos ir užsienio lankytojų,

tai skatins tolesnę turizmo paslaugų sektoriaus plėtrą.

Didžiules gamtinio turizmo galimybes siūlo 5 nacionaliniai

parkai ir 30 regioninių parkų, užimančių 7,5 % šalies teritorijos. Jie

prisideda prie šviečiamojo turizmo formavimo ir gamtos bei kultūros paveldo

vertybių populiarinimo. 254 valstybės saugomi rezervatai, 101 savivaldybių

saugomi rezervatai, 410 gamtos paveldo objektų (įskaitant 519 gamtos paminklų),

194 parkai irgi gali būti panaudoti ekoturizmui ir kultūriniam turizmui

plėtoti. Nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose yra 15 informacijos centrų;

pradedama plėtoti turizmo infrastruktūra (įrengiami pažintiniai ir poilsiniai

pėsčiųjų takai, stebėjimo aikštelės ir bokštai, kempingai, poilsio aikštelės ir

kita). Eksploatuojant gamtinius ir kultūrinius išteklius, galima kurti aktyvaus

poilsio, šviečiamojo, kultūrinio, etninio ir kaimo turizmo paslaugas, didinti

lankomų vietų skaičių, optimizuoti lankytojų srautus saugomose teritorijose,

kad nepakenkiant kraštovaizdžiui ir biologinei įvairovei bei saugomiems

objektams būtų galima tenkinti visuomenės poreikius.

Gamtinį turizmo potencialą sudaro

jūros pakrantės kompleksas (apytikriai 720 kv. km), poilsiui ir aktyviam turizmui tinkami vandens telkiniai

(2850 ežerų – 910 kv. km ir 760 upių – iš viso per 76000 km), miškai, užimantys

apie 30 % šalies teritorijos, gydomasis mineralinis vanduo ir purvas.

Unikalus objektas – Europos geografinis centras – turistams labai patrauklus.

Tinkamos viešosios turizmo infrastruktūros sukūrimas naudojant gamtinį turizmo

potencialą leidžia plėtoti aktyvaus poilsio turizmą, didina turistams

pritaikytų lankytinų vietų skaičių, optimizuoja lankytojų srautus saugomose

teritorijose.

Didžiausią turizmo plėtros potencialą turi stambūs turizmo

centrai – Vilnius, Kaunas, Trakai, jų istoriniai regionai, Baltijos jūros

pakrantė su Palangos ir Neringos kurortais, Rytų Aukštaitijos ežerų rajonai,

pietryčių Lietuvos miškų ir ežerų rajonai (įskaitant gydomuosius Druskininkų ir

Birštono kurortus), Nemuno upės slėnis, Žemaitijos aukštumų regionas. Šie

regionai svarbūs turizmo plėtrai, nes jie išsidėstę ne toliau kaip per 100 km

nuo stambių turizmo centrų, t. y. didžiųjų miestų, ir traukia turistus

siūlydami jiems puikias galimybes pailsėti, rengti iškylas ir panašiai. Šiose

teritorijose žemė daugiausia nederlinga, ir turizmo plėtojimas yra vienintelis

būdas, kaip šiuose regionuose spręsti opias nedarbo problemas. Turizmo

plėtojimas skatina kaimo turizmo, tradicinių amatų, žirgininkystės, poilsinės

medžioklės, žvejybos ir kitų veiklos grupių plėtrą.

Viešosios infrastruktūros ir paslaugų stoka – pagrindinė

kliūtis Lietuvoje norint efektyviai panaudoti kultūrinį ir gamtinį turizmo

potencialą. Tai rodo atvykstamojo turizmo duomenys; vietinio turizmo

registracija dar neatliekama. Atvykstančių turistų gausėja, tačiau lėtai. 2002

m. Lietuvą aplankė 4195000 užsieniečių; tai 2,5 % daugiau nei 2000 m.

Turizmo paslaugų eksportas sudarė 8 % viso Lietuvos eksporto. Daugiausia

užsienio turistų atvyko iš kaimyninių šalių – Rusijos (29 %), Latvijos

(28 %), Baltarusijos (16 %) ir Lenkijos (8 %).

Siekiant geriau pristatyti esamą Lietuvos turizmo

potencialą, 2001 m. rinkodaros veiklai buvo skirta apie 1 mln. Lt valstybės

lėšų, kurios panaudotos dalyvavimui tarptautinėse turizmo parodose, turizmo

leidinių leidybai, turizmo verslo misijų organizavimui ir žiniasklai­dos

atstovų pažintinėms kelionėms, užsienyje esančių turizmo informacijos centrų

veiklai.

Turizmo informacijos paslaugas teikia 31 savivaldybių

turizmo informacijos centras. Šių centrų

veikla – svarbus veiksnys plėtojant turizmą šalyje, tačiau jiems trūksta

bukletų, kitų leidinių, tinkamos

įrangos, išmanymo apie turizmo produktų pateikimą, reikiamos kvalifikacijos

darbuotojų. Užsienyje veikia du Lietuvos turizmo informacijos centrai –

Miunsteryje (Vokietija) ir Maskvoje (Rusija), tačiau jų gebėjimai teikti

informaciją nepakankami.

2000 m. pradėta rengti bendra kompiuterizuota nacionalinė

turizmo informacijos sistema, apimanti savivaldybių ir kitus turizmo

informacijos šaltinius. Planuojama, kad sistema bus baigta sukurti 2006 m.

Tiek užsienio, tiek vietos turistai Lietuvoje pasigenda

nuorodų į apgyvendinimo ar lankytinas vietas. Kelio ženklų, turizmo

informacijos stendų ir poilsio aikštelių stoka – akivaizdi problema, su kuria

susiduriama keliaujant po Lietuvą.

Lietuva yra vienintelė Baltijos regiono šalis, neturinti

jūrinio turizmo, nes dar nesukurta keleivinių uostų ar jachtų prieplaukų

infrastruktūra. Vidaus vandens maršrutų, prieplaukų ir paplūdimių sistema irgi

neišplėtota. Todėl upių ir ežerų negalima reikiamai panaudoti aktyviam

poilsiniam turizmui, neskatinamas privačių paslaugų verslas.

Dauguma kultūros paveldo vietų neparengtos lankyti, nors

jas būtų galima pritaikyti įrengiant ekspozicijas ir pritaikant kitai turizmo

paslaugų infrastruktūrai. Beveik nėra turizmo ir kultūros paveldo vietų, kurios

būtų pritaikytos neįgaliesiems. Sparčiausiai plėtojamas turiz­mo paslaugų sektorius

yra apgyvendinimo segmentas – viešbučiai: 2002 m. Lietuvoje buvo 225 viešbučiai

ir svečių namai (iš viso 5963 kambariai), 1996 m. – 153 (4703 kambariai).

Tačiau net 71 % viešbučių kambarių yra didžiuosiuose šalies miestuose

(Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje), o 9 savivaldybių centruose viešbučių apskritai

nėra. Daugelis viešbučių maži (10–50 kambarių) ir aptarnauja daugiausia verslo

turistus. Netgi didžiuosiuose miestuose trūksta turistinės klasės viešbučių,

galinčių priimti dideles grupes mažesnėmis kainomis. Apgyvendinimo vietų

skaičiaus ir šalies gyventojų santykis Lietuvoje beveik 9 kartus mažesnis už ES

vidurkį. Akivaizdu, kad apgyvendinimo sektoriaus potencialas iki galo

nepanaudotas. Tolesnė apgyvendinimo paslaugų plėtra glaudžiai susijusi su viešosios

turizmo infrastruktūros plėtra.

Kiti du apgyvendinimo infrastruktūros segmentai irgi kelia

problemų: pirmiausia – kempingai, antra – poilsio namai ir sanatorijos.

Lietuvoje yra tik 3 kempingai (864 vietos) ir 3 turizmo bazės (130 vietų).

Pagrindinė apgyvendinimo rūšis rekreacinėse zonose – poilsio namai. Tačiau jų

vis mažėja: 1997 m. poilsio namų buvo 281 (5308 kambariai), 2002 m. – 215 (4906

kambariai). Tai susiję su jų privatizavimu ir veiklos nutraukimu.

Sveikatos priežiūros įstaigos – sanatorijos sutelktos

Druskininkų, Birštono ir Palangos kurortuose. 2001 m. 33 sanatorijose buvo 8230

vietų. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį vietų sanatorijose sumažėjo beveik 1000,

o apgyvendinimo paslaugų kokybė gerėjo lėtai. Didžiausios sanatorijų problemos

yra jų renovacija, veiklos perorientavimas atsižvelgiant į rinkos sąlygas ir

rinkodaros priemonių įgyvendinimas.

Su turizmu susijęs laisvalaikio sektorius Lietuvoje

mažiausiai išplėtotas visame Baltijos regione. Lietuva neturi nė vieno

nuolatinio modernaus pramogų objekto, t. y. vandens atrakcionų parko, golfo

aikštyno ar lenktynių trasos. Pramogų stoka neskatina užsienio svečių pasilikti

Lietuvoje ilgiau ir mažina Lietuvos turizmo produktų konkurencingumą, kadangi

yra mažiau galimybių pritraukti turistus į kurortus savaitgaliais ir ne sezono

metu. Geoterminio vandens panaudojimas būtų gera galimybė spręsti kurortų

sezoniškumo problemas.

Trūksta įrengtų paplūdimių ir turizmo trasų (vandens ar

dviračių takų), sporto ir poilsio įrengimų. Tai neleidžia padidinti turistų

srautų ir neskatina turizmo paslaugų verslo plėtros.

Svarbus veiksnys, turintis įtakos turizmo paslaugoms –

profesionalūs darbuotojai. Silpni praktiniai įgūdžiai – pagrindinė specialistų

trūkumo priežastis, nes praktinio mokymo sistema neišplėtota, o mokymo

įstaigose nėra imitacinio mokymo priemonių. Turizmo verslo atstovams paprastai

labai trūksta vadybos žinių.

Kaimo turizmas – sparčiausiai plečiama sritis, ypač

kurortinėse vietovėse. Šiuo metu turizmo paslaugas siūlo 365 sodybos (3500

vietų); apytikriai 80 naujų sodybų atsiranda kasmet. Tačiau daugelis iš jų

veikia tik vasarą, jos nepritaikytos (arba tik iš dalies pritaikytos)

neįgaliųjų poreikiams.

Kitas didelis ir nepanaudotas turizmo plėtros potencialas –

kultūros paveldo objektai (dvarai, vandens ar vėjo malūnai). Juos būtų galima

pritaikyti turistams apgyvendinti ir pramogoms. 20 % iš 790 dvarų

priklauso valstybei, 38 % – fiziniams asmenims; 42 % dvarų nuosavybės

forma mišri. Nacionalinėje dvarų renovacijos ir išsaugojimo programoje nurodoma

dvarų renovacijos ir pritaikymo turizmo poreikiams reikšmė.

14 lentelė. Turizmo plėtros ES ir Lietuvoje skirtumų

įvertinimas (2001 m. duomenys)

Rodiklis

Matavimo vienetas

Lietuva

ES

Skirtumo įvertinimas

Viešbučių

vietų skaičius

vietų

skaičius 1000 gyventojų

2,8

25 (vidutiniškai)

didelis

Turistų

praleidžiamų naktų skaičius

naktų

skaičius 1 gyventojui

0,28

0,8–20

didelis

Pajamos

iš atvykstančių turistų

eurų

1 gyventojui

176

235–1740

vidutinis

1.3.4. Žemės ūkis, kaimo plėtra, miškininkystė ir

žuvininkystė

Pagrindiniai teiginiai

BVP dalis, tenkanti žemės ūkiui, miškininkystei ir

žuvininkystei, per pastarąjį dešimtmetį nuolat mažėjo.

Žemės išteklių ir gamtinės aplinkos kokybė sukuria

palankias sąlygas didinti žemės ūkio našumą (kuris tebelieka nedidelis) ir

plėtoti netradicinę žemės ūkio veiklą – ekologinę žemdirbystę, taip pat

alternatyvių rūšių veiklą, tokią kaip kaimo turizmas.

Žemės ūkio sektoriaus potencialą riboja mažas vidutinis

ūkio dydis (vertinant pagal žemės plotą, gyvulių skaičių ar kita), todėl

sektorių būtina skubiai stambinti.

Teigiama tai, kad kaimo vietovėse palyginti gerai

išplėtotas konsultacijų tinklas.

Parengtos profesinio mokymo programos žemės ūkio veiklos

efektyvumui didinti ir ekonominės kaimo veiklos rūšims įvairinti. Kaimo

bendruomenės sparčiai vystosi ir keičiasi. Verslininkų iniciatyvos ir

kūrybingumas kaimo vietovėse struktūrinių pokyčių procesą gali paspartinti.

Lietuvos maisto pramonė yra pajėgi surasti nišų Europos

bendrojoje rinkoje (pirmiausia mėsos ir pieno sektoriuose). Tačiau šį procesą

nulems tai, kiek perdirbimo įmonių sugebės įvykdyti ES veterinarijos ir

sanitarijos reikalavimus. Nemažai pieno perdirbimo įmonių jau yra įdiegusios ES

standartus, o dauguma mėsos perdirbimo įmonių – dar ne.

Dauguma Lietuvos miškų (71 %) priklauso valstybei.

Privačiame sektoriuje (29 %) vyrauja smulkūs savininkai, ir tai trukdo

intensyviai plėtoti miškininkystės sektorių.

Žuvininkystės sektoriui būdingas pajėgumų perviršis.

Lietuvos žvejybos laivynas per didelis, ypač atsižvelgiant į tai, kad įstojus į

ES bus nustatytos ES kvotos.

Be to, žvejybos laivynas neturi reikiamos įrangos

užtikrinti žuvų kokybei; seni laivai teršia aplinką. Todėl žvejybos laivyną

būtina modernizuoti ir patobulinti žvejybos metodus, kad būtų gaudomos tik tų

rūšių žuvys, kurios leidžiamos pagal kvotas. Reikia gerinti veterinarijos ir

sanitarijos reikalavimų laikymąsi. Būtina tobulinti darbo saugą.

Žemės

ūkio reikšmė šalies ekonomikai

Daugiafunkcinis žemės ūkis kaimo plėtros kontekste turi

svarbią ekonominę, socialinę, etnokultūrinę ir aplinkosauginę reikšmę.

Žemės ūkio, medžioklės, miškininkystės ir žuvininkystės

sukuriama BVP dalis nuolat mažėja. Nors 1994–1998 m. laikotarpiu žemės ūkio

produkcijos apimtis sumažėjo, našumas šiame sektoriuje padidėjo. Pridėtinė

vertė, tenkanti vienam žemės ūkio darbuotojui, padidėjo 10,5 % 2000 m. ir

8,4 % – 2001 m. (1995 m. kainomis).

15 lentelė. Žemės ūkio ir susijusiuose sektoriuose sukuriamo

BVP dalis, %

Ekonominė veikla

1995 m.

1996 m.

1997 m.

1998 m.

1999 m.

2000 m.

2001 m.

Žemės

ūkis, medžioklė ir miškininkystė

11,7

12,2

11,7

10,2

8,3

7,7

7

Žuvininkystė

0,1

0,1

0

0,1

0

0,1

0

Žemėnauda

ir žemės reforma

2003 m. sausio 1 d. bendras žemės ūkio paskirties žemės plotas

siekė 3369,3 tūkst. ha, arba 51,6 % visos šalies teritorijos. Miškai užima

2009 tūkst. ha (30,8 % visos šalies teritorijos). Melioruotos žemės užima

3 mln. ha, iš jų 2,6 mln. ha melioruota naudojant drenažo sistemas. Drenažo

sistemoms eksploatuoti ir rekonstruoti reikia didelių investicijų.

16 lentelė. Žemėnauda Lietuvoje 2003 m. sausio 1 d.

Metai

1998

1999

2000

2001

2002

2003

Matavimo

vienetas

tūkst. ha

%

tūkst. ha

%

tūkst. ha

%

tūkst. ha

%

tūkst. ha

%

tūkst. ha

%

Žemės

ūkio naudmenos

3356

51,4

3373

51,6

3371

51,6

3370

51,6

3370

51,6

3369

51,6

Miškai

1975

30,3

1972

30,2

1979

30,4

1998

30,6

1997

30,6

2009

30,8

1991 m. prasidėjo žemės reforma, pagrįsta nuosavybės teisių

į žemę, miškus ir vandens telkinius atkūrimu. Iki 2003 m. sausio 1 d. gautos

726 paraiškos atkurti nuosavybės teises į 4,17 mln. ha žemės ir miško kaimo

vietovėse. Iki šiol atkurtos nuosavybės teisės į 3,4 mln. ha. Iš viso atkurtos

nuosavybės teisės į 84,05 % paraiškose nurodyto ploto (tai apima ir teisių

atkūrimą suteikiant sklypą kitoje vietoje arba išmokant kompensaciją). Siekiant

paspartinti žemės reformą, buvo nustatyti terminai, iki kada galima pateikti

paraiškas ir nuosavybės teisę įrodančius dokumentus.

Nors nuosavybės teisių atkūrimo procesas dar nebaigtas, jau

planuojamas kitas žemėnaudos etapas – žemės sklypų jungimas. Taigi bus sukurtos

sąlygos efektyviai naudoti žemę. Žemės sklypų jungimas ir galimybė

užsieniečiams įsigyti žemės ūkio paskirties žemės Lietuvoje žemės rinką turėtų

suaktyvinti ir sudaryti sąlygas didinti ūkių konkurencingumą.

Siekiant nustatyti žemės sklypų jungimo poreikius, 2000 m.

ir 2002 m. Kėdainių rajone, Dotnuvoje, įgyvendintas pirmasis sklypų jungimo

projektas. Pagrindinis tikslas – perskirstyti žemės sklypus ir suformuluoti

pagrindinius reikiamos teisinės bazės principus. Projekto rezultatai parodė,

kad žemės sklypų jungimas Lietuvoje galimas ir reikalingas. Tuo tikslu pradėta

rengti žemės valdymo ir administravimo įstatymo projektą; vienas iš pagrindinių

įstatymo tikslų – Lietuvoje reguliuoti žemės konsolidavimo procesą. Be to,

siekiant reikiamai pasirengti būsimai žemėvaldos veiklai, susijusiai su žemės

ūkio struktūrų tobulinimu, aplinkosaugos reikalavimų įgyvendinimu ir kaimo

infrastruktūros plėtra, 2002 m. spalį pradėtas naujas Danijos ir Lietuvos

bandomasis projektas „Žemės sklypų jungimas – subalansuotos kaimo plėtros

priemonė“. Įgyvendinant šį projektą, ne tik pertvarkomos sklypų teritorijos,

bet ir siekiama papildomų tikslų – skatinti vietos iniciatyvą, parengti

susijusias kaimo plėtros strategijas ir pasirengti Lietuvos narystei ES. Be to,

projekto įgyvendinimo metu numatoma išbandyti minėto įstatymo projekto

nuostatas, susijusias su sklypų jungimo sutarčių registravimu ir projektų

įgyvendinimu.

2002 m. Lietuvoje buvo apytikriai 500000 ha apleistos

žemės, nenaudojamos žemės ūkio gamybai. Dalis šio ploto tinkama netradicinei

žemdirbystei, nemaistinėms ir pašarinėms kultūroms, apželdinimui, o kitą plotą

būtų galima paversti žemės ūkio naudmenomis.

Pastaruoju metu ūkininkų, įregistruotų pagal naują (nuo

2002 m. taikomą) procedūrą, skaičius nelabai keičiasi. Žemės ūkio įmonių

1995–2001 m. laikotarpiu sumažėjo beveik 4 kartus (nuo 2611 iki 667).

Pagrindinė priežastis – mažas konkurencingumas dėl pasenusios įrangos, didelės

gamybos sąnaudos ir investicijų stoka. Dauguma individualių ūkių – pusiau

natūriniai ūkiai, jie neturi galimybių plėstis ir tapti konkurencingi; tokių

ūkių skaičius kasmet sumažėja 10 %.

Nors vidutinis įregistruotų ūkių dydis artimas ES

vidurkiui, atsižvelgiant į visų anksčiau minėtų ūkių skaičių ir jų užimamą

plotą, vidutinis ūkio dydis Lietuvoje 2001 m. buvo 4,5 ha. Maži ūkiai yra tikra

problema, stabdanti žemės ūkio gamybos sektoriaus plėtrą. Parama ekonomiškai

gyvybingiems ūkiams turėtų sudaryti sąlygas jiems specializuotis ir plėstis,

didinti jų konkurencingumą.

17 lentelė. Duomenys apie ūkius 2001 m. pabaigoje[7]

Ūkių skaičius

Naudojama žemė, tūkst. ha

Vidutinis ūkio dydis, ha

Ūkininkų

ūkiai

29200

504

17,2

Žemės

ūkio bendrovės

667

129,4

194

Individualūs

ūkiai

244000

602,8

2,47

Iš viso

273867

1236,2

4,5

17 lentelėje nurodytų grupių subjektai turi galimybę

gerinti savo padėtį kurdami kooperatyvus.

Kol kas jų kūrimasis šalies žemės ūkio sektoriuje nėra spartus. 2000 m.

pabaigoje žemės ūkio sektoriuje buvo 371 kooperatyvas. Daugelyje jų

labai mažai narių (iki 10).

Taigi pagrindiniai žemės ūkio plėtros trukdžiai – mažas

vidutinis ūkio dydis ir didelis smulkių nekonkurencingų ūkių skaičius.

Padėtis

kaimo vietovėse

Kaimo vietovėmis Lietuvoje laikomos visos teritorijos,

nepriskiriamos prie miesto ar miesto tipo gyvenviečių kategorijų[8]. Kaimo vietovėms tenka 97,4 % viso šalies ploto, o

kaimo gyventojams – 33,1 % visų gyventojų.

18 lentelė. Lietuvos kaimo gyventojai (vidutinis metinis

skaičius)

Metai

Gyventojų skaičius

Gyventojų tankis, gyv./kv.km

Lietuvoje, tūkst.

kaime, tūkst.

kaime (%)

Lietuvoje

kaime

1998

3549,3

1161

32,7

54,3

18,25

1999

3524,2

1157,1

32,8

54

18,19

2000

3499,5

1153,9

33

53,6

18,14

2001

3481,3

1151,1

33,1

53,3

18,1

2002 m. pradžia

3475,6

1149,4

33,1

53,2

18,07

2002 m. pradžioje vidutinis gyventojų tankis kaime buvo 18

gyventojų 1 kv. km[9]

(18 lentelė). Kaimo gyventojų tankis paprastai didesnis rajonuose, kuriuose

didesnis žemės ūkio potencialas, arba rajonuose prie didesnių miestų.

Gyventojų senėjimo problema aktuali visai Europai, tačiau

ji opesnė kaime, o ne mieste. 2003 m. vasario mėnesio duomenimis (19 lentelė),

Lietuvoje 15–59 metų gyventojų kaime buvo mažiau nei mieste (atitinkamai

56,2 % ir 64,4 %). Vyresnių nei 60 metų gyventojų kaime buvo kur kas

daugiau (atitinkamai 23,9 % ir 18,1 %). Kaimo gyventojų demografinė

struktūra daro neigiamą įtaką tolesnei subalansuotai kaimo plėtrai.

19 lentelė. Gyventojų amžiaus struktūra, %

Metai

Mieste,

0–14 m.

Kaime,

0–14 m.

Mieste,

15–59 m.

Kaime,

15–59 m.

Mieste, vyresni nei 60 m.

Kaime, vyresni nei 60 m.

2001

18,9

21,3

63,9

55,1

17,2

23,6

2002

19

20,6

64,2

55,6

17,7

23,8

2003

17,4

20

64,4

56,2

18,1

23,9

2002 m. vasarį atlikto tyrimo duomenimis (20 lentelė),

žemės ūkio, medžioklės, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriuje dirbo

17,4 % visų dirbančių Lietuvos gyventojų. Ši dalis nuo 1995 m. nuolat

mažėjo (1995 m. – 23,8 %, 2000 m. – 19,9 %, 2001 m. – 17,1 %).

Kaimo gyventojų užimtumą vertinant pagal veiklos rūšis, matyti, kad žemės ūkio

veikla išlieka pagrindinė (50,7 % visų dirbančių asmenų kaimo vietovėse)[10]. Pramonės ir statybos sektoriuose dirba 11,6 %,

paslaugų sektoriuje – 34,6 % visų dirbančių kaimo gyventojų. Kaimo

gyventojų pajamų priklausomybė nuo žemės ūkio veiklos yra kaimo sektoriaus

silpnasis aspektas, darantis neigiamą įtaką subalansuotai kaimo plėtrai.

20 lentelė. Užimtumas pagal ekonominės veiklos sektorius[11]

1998 m.

2001 m.

kaime

mieste

kaime

mieste

tūkst.

%

tūkst.

%

tūkst.

%

tūkst.

%

Iš viso

556,8

100

1040,8

100

416,8

100

1044

100

Žemės

ūkis, medžioklė, miškininkystė, žuvininkystė

307,4

55,2

28,7

2,7

211,4

50,7

27,4

2,6

Pramonė

60

10,8

279,5

26,8

48,2

11,6

261,1

25

Statyba

16,8

3

85,2

8,2

12,9

3,1

80,8

7,7

Paslaugos

172,6

31

647,4

62,3

144,3

34,6

674,7

64,7

Statistikos departamento tyrimo duomenimis, kaimo vietovėse

buvo 70,2 tūkst. bedarbių. Didėjančio nedarbo tendencija pastebima tiek kaime,

tiek mieste. Kaime nedarbo lygis pakilo nuo 11,1 % 1998 m. iki 14,4 %

– 2001 m. (mieste – nuo 14,4 % iki 18 %).

21 lentelė. Nedarbo lygis, %

1998 m.

1999 m.

2000 m.

2001 m.

Kaime

11,1

9

12,6

14,4

Mieste

14,4

16,5

16,7

18

Daugeliui kaimo gyventojų stinga iniciatyvos ir paramos. Be

to, jauni ūkininkai, kurdami žemės ūkio valdas, susiduria su struktūriniais

sunkumais. Kaimo žmonėms stinga verslumo iniciatyvos ir įgūdžių imtis

alternatyvios veiklos. 2000 m. pabaigoje Turizmo pa­slau­gų registre buvo

įregistruota 200 įmonių, teikiančių kaimo turizmo paslaugas. Daugelis jų

įsikūrusios šalies pietryčiuose ir vakarinėje dalyje. Šie regionai turi labai

didelį gamtos ir kultūros paveldo potencialą, jie tinkami turizmo veiklai

toliau plėtoti. Prie turizmo plėtros kaimo regionuose prisidės kaimo

etnokultūros paveldo objektų rekonstrukcija ir restauravi­mas, tinkamas

etnoarcheologinių objektų tvarkymas ir pritaikymas etnografinio turizmo

infrastruktūrai.

Kaimo

gyventojų pajamos ir išlaidos

Namų ūkių biudžetų tyrimo duomenimis, vidutinis gyvenimo

lygis kaime gerokai žemesnis už gyvenimo lygį miestuose. 2001 m. vidutinės

grynosios asmens pajamos mieste buvo 455 Lt, kaime – 311 Lt.

22 lentelė. Vidutinių grynųjų pajamų dinamika 1996–2001 m.

(1 namų ūkio nariui per mėnesį, Lt)

1997 m.

1998 m.

1999 m.

2000 m.

2001 m.

Kaime

298,4

336,3

327,1

311

310,9

Mieste

403,1

463,5

475,2

464,9

455,5

Didelę kaimo gyventojų pajamų dalį sudaro pajamos natūra.

Jų piniginės pajamos sudaro tik 2/3 grynųjų pajamų ir yra beveik perpus

mažesnės nei mieste. Pagrindinis kaimo gyventojų pajamų šaltinis – darbo

pajamos, t. y. darbo užmokestis ir pajamos iš nesamdomo darbo. 2001 m. jos

sudarė 58 % visų pajamų. Didelę kaimo gyventojų pajamų dalį sudaro pajamos

iš individualios žemės ūkio veiklos (42 %).

Vartojimo išlaidų analizė rodo, kad išlaidų maistui dalis

bendroje vartojimo išlaidų struktūroje nuo 1994 m. mažėja. 2001 m. išlaidos

maistui sudarė 42 % namų ūkio išlaidų (mieste – 38 %, kaime –

54 %). Vartojimo išlaidų struktūros skirtumus veikia ir tai, kad miesto

gyventojai būstui ir komunalinėms paslaugoms išleidžia 2,4 karto daugiau nei

kaimo gyventojai.

14 pav. Vartojimo išlaidų struktūra

Remiantis užimtumo ir šeimų pajamų duomenimis, galima

paminėti šiuos Lietuvos kaimo trūkumus: a) nepalanki gyventojų amžiaus

struktūra; b) didelė priklausomybė nuo pajamų iš žemės ūkio veiklos ir

neaukštas šių pajamų lygis; c) aukštas kaimo jaunimo nedarbo lygis; d) didelis

atotrūkis tarp miesto ir kaimo namų ūkių pajamų.

Išsilavinimo lygis kaimo plėtros procese turi didelę

reikšmę. Kaimo gyventojų išsilavinimo lygis daug žemesnis nei miesto.

Statistikos departamento 2001 m. duomenys rodo, kad 1000 kaimo gyventojų tenka

453 asmenys, turintys aukštąjį, techninį ar vidurinį išsilavinimą, o mieste šis

rodiklis siekia 658. Palyginti su miestu, kaime yra tris kartus mažiau žmonių

su aukštuoju išsilavinimu. Nors Lietuva turi platų žemės ūkio mokymo ir

konsultavimo tinklą, žmogiškųjų išteklių plėtros kaime problemos tai

neišsprendžia.

23 lentelė. Gyventojų išsilavinimo 2001 m. duomenys[12], vnt./tūkst. gyventojų

Aukštasis išsilavinimas

Techninis tarpinio lygio išsilavinimas

Vidurinis išsilavinimas

Pagrindinis išsilavinimas

Pradinis išsilavinimas

Miesto

gyventojai

161

211

286

132

172

Kaimo

gyventojai

55

156

242

187

284

Lietuvos kaimo bendruomenės pastaruoju metu suaktyvėjo.

Šiuo metu yra 300 tokių bendruomenių. Veikia Lietuvos kaimo bendruomenių

asociacija. Kuriamos vietos iniciatyvinės grupės. Šis judėjimas tampa vis

aktyvesnis, tačiau daugeliui kaimo gyventojų stinga iniciatyvos, pasitikėjimo

savimi, gebėjimo konstruktyviai dalyvauti formuojant ir priimant jų

gyvenamosios vietos teritorinio planavimo sprendimus.

Inžinerinė

infrastruktūra

Svarbi kaime išliekanti problema susijusi su anksčiau

sukurtų vandentvarkos sistemų veikimu. Tai didelės melioravimo sistemos,

sujungtos vandens kanalais ir hidrauliniais įrengimais. Šios ankstesniais

dešimtmečiais įrengtos sistemos apima 3,01 mln. ha plotą, įskaitant ne tik

žemės ūkio naudmenas, bet ir kaimo gyvenvietes, miškus, kitas rekreacines zonas

ir valstybei priklausančias teritorijas. Jos neatitinka aplinkosaugos standartų,

nes iš užterštų teritorijų surinktas vanduo neišvalomas. Galimi vandens

rinktuvų ir kanalų veikimo sutrikimai kelia pavojų, kad bus užtvindyti dideli

plotai. Reikia nemažų investicijų (apytikriai 80 mln. Lt per metus), kad šie

įrengimai būtų sutvarkyti pagal aplinkos apsaugos standartus.

Galvijininkystė

ir kiaulininkystė

Pirminė gamyba

Lietuvoje klimato sąlygos palankios, pašarų atsargų

pakanka, o galvijų veisimo, mėsos ir pieno gamybos tradicijos senos. Visa tai

sudaro palankias sąlygas plėtoti galvijininkystę. Galvijininkystės sektorius

laikomas prioritetiniu žemės ūkio sektoriumi. 2001 m. galvijininkystė ir

paukštininkystė sudarė 19 % visos žemės ūkio produkcijos. Pieno gamyba

siekė 1729,8 tūkst. t pieno, arba beveik 20 % visos žemės ūkio produkcijos

ir 43 % visos galvijininkystės produkcijos.

Tačiau sektoriaus našumas, palyginti su ES valstybėmis

narėmis, nedidelis. Dauguma galvijininkystės ūkių nedideli. 2003 m. vasarį iš

233480 galvijus auginusių ūkininkų 200687 turėjo nuo 1 iki 5 galvijų. Daugiau

nei 70 % pieno į pienines tiekia smulkūs gamintojai (turintys po 1–5

karves); jie daugiausia 58–74 metų žmonės.

Dėl valstybės paramos pastaraisiais metais kai kurie

specializuoti pieno ūkiai sustiprėjo, pieno kokybė pagerėjo, o primilžis

gerokai padidėjo (2001 m. – vidutiniškai 4863 kg iš vienos karvės). Tačiau

šio pagerėjimo mastas nepakankamas. Pagrindinės pirminės gamybos problemos –

mažas gamybos efektyvumas ir sunkumai įgyvendinti kokybės, higienos,

aplinkosaugos ir gyvūnų gerovės standartus. Investicijos į žemės ūkio valdas ir

jaunų ūkininkų įsikūrimo skatinimas sudarys sąlygas restruktūrizuoti pieno

ūkius.

Perdirbimas

Pastaruosius kelerius metus pienininkystės sektoriuje

vyksta struktūriniai pokyčiai. Šiuo metu yra 3 didelės, 4 vidutinio dydžio ir 6

mažos pieno perdirbimo įmonės. 19 įmonių (įskaitant kai kurių įmonių filialus)

jau suteikta teisė eksportuoti pieno produktus į ES. Tai leidžia įmonėms

užsitikrinti didelę eksporto dalį. Tačiau išlieka ir problemų – jos susijusios

su rinkodara, kokybės ir aplinkosaugos valdymo sistemomis, higienos ir gyvūnų

gerovės lygio kėlimu.

Nors mėsos pramonė šiuo metu restruktūrizuojama, rinkoje

vyrauja gana mažos įmonės; kai kurios įmonės visų turimų pajėgumų nepanaudoja.

Dar nedaug įmonių turi ES veterinarijos sertifikatus (2003 m. vasarį – 9 mėsos

perdirbimo įmonės). Lietuvoje yra apytikriai

350 skerdyklų ir mėsos perdirbimo įmonių. Jos skirstomos į 4 grupes – A, B, C

ir D.

A grupėje yra 20 įmonių, atitinkančių veterinarijos ir

higienos reikalavimus. Visus reikalavimus atitinka 7 mėsos kombinatai (šviežia

mėsa, mėsos produktai, mėsos paruošimas), 9 didelio pajėgumo įmonės, 1

žvėrienos perdirbimo įmonė ir 2 paukštienos perdirbimo įmonės. Šiuo metu 9

įmonės turi leidimus eksportuoti produkciją į ES. A grupės įmonėse, panaudojus

visus jų pajėgumus, būtų galima skersti 35 % kiaulių ir 45 % galvijų,

perdirbti 20 % visos šalyje pagaminamos mėsos.

B grupėje yra 168 didelio ir mažo pajėgumo skerdyklos ir

perdirbimo įmonės bei 10 paukštienos perdirbimo įmonių. Jų teigimu, stojimo į

ES dieną įvykdyti ES reikalavimus jos bus pasirengusios.

C grupėje yra 20 įmonių, kurios paprašė pereinamojo

laikotarpio, kad galėtų modernizuotis.

Numatoma, kad D grupėje įmonės (apytikriai 150) nutrauks

veiklą kaip neatitinkančios ES veterinarijos ir higienos reikalavimų.

Didžiausios sektoriaus problemos: didelės gamybos sąnaudos,

mažas efektyvumas, sunkumai diegiant ES veterinarijos, higienos, aplinkos ir

gyvūnų gerovės reikalavimus. Kelios mažos perdirbimo įmonės jau investavo į

modernias, ES reikalavimus atitinkančias technologijas. Iki 2007 m. modernių

įmonių turėtų labai pagausėti.

Žemdirbystė

Pirminė gamyba

Klimato sąlygos ir natūralus dirvos derlingumas palankūs

auginti javams, vaisiams ir daržovėms, linams, rapsams, cukriniams runkeliams ir

kt. Ekologinė ir subalansuota žemdirbystė irgi perspektyvi, nes dirvos, vandens

ir oro tarša gana nedidelė.

2001 m. Lietuvoje buvo dirbama iš viso 2,15 mln. ha žemės.

Daugiausia jos skirta javams (2001 m. – 44,3 %).

24 lentelė. Žemdirbystės struktūra 2001 m.

Žemės ūkio kultūros

iš viso

javai

baltyminiai augalai

linai

rapsai

cukriniai runkeliai

bulvės

lauko

daržovės

pašarinės ankštinės kultūros

kitos kultūros

Plotas,

tūkst. ha

2146

915,2

34,7

4,2

36,4

26,5

102,2

21,1

37,3

959,5

Derlius,

t/ha

2,56

1,51

0,97

1,78

3,32

10,3

14,1

37,1

50 % grūdų sunaudojama pašarams, apie 19 % skirta

žmonėms vartoti. Numatoma, kad grūdų vartojimas maistui mažės. Tačiau

galvijininkystės produkcijos didėjimas dėl didėjančios pieno ir mėsos produktų

paklausos palaikys bendrąją javų paklausą. Greta javų, didės ir baltyminių

kultūrų paklausa; rapsų, linų, bulvių ir cukrinių runkelių paklausa išliks

stabili.

Lietuvos regionas ir klimatas palankūs daržininkystei ir

sodininkystei (t.y. daržovėms auginti laukuose ir šiltnamiuose, vaisiams ir

uogoms auginti). Tačiau pagrindinės kliūtys šiam sektoriui plėstis yra šios

stokojama sandėliavimo ploto, pasenusios daržovių auginimo technologijos,

gamintojai nepakankamai bendradarbiauja (jie galėtų pasidalyti specialia įranga

ir imtis bendros rinkodaros veiklos).

Javus auginantys ūkiai, investavę į modernias

technologijas, jau pasiekė derliaus lygį, artimą ES valstybių narių lygiui.

Tačiau vidutinis šių ūkių našumas gana nedidelis. Visos grūdinės žemdirbystės

šakos nukenčia dėl pasenusių technologijų ir didelių gamybos sąnaudų. Ūkiai

stokoja specialių žinių ir investicinių gebėjimų, kad galėtų atnaujinti

pasenusią įrangą, naudoti geros kokybės sėklas ir augalų apsaugos priemones.

Perdirbimas

Kitos problemos susijusios su grūdų ir pašarų pramonės,

pirminio linų perdirbimo, vaisių ir daržovių

perdirbimo pramonės ir rinkodaros grandžių modernizavimu. Daugelis įmonių

turi sunkumų dėl pasenusių technologijų, nepakankamų sandėliavimo ir krovimo

pajėgumų, neišspręstų produktų paruošimo, pakavimo ir tvarkymo rinkodaros

grandinėje klausimų.

Statistikos departamento duomenimis, 2001 m. gruodžio 31 d.

Lietuvoje 18 įmonių vertėsi produktų paruošimu, perdirbimu ir konservavimu; jos

perdirba 5–7 % Lietuvoje užauginamų vaisių ir daržovių. Šiose įmonėse iš

viso dirba 600 žmonių, apyvarta – 39 mln. Lt (29 mln. Lt – iš pardavimo vidaus

rinkoje). Visos įmonės privačios. 5 iš jų didelės (50–200 darbuotojų), 7 įmonės

turi iki 10 darbuotojų, 6 įmonės – 10–50 darbuotojų. Tik 3 iš 18 įmonių įdiegė

technologijas, atitinkančias ES standartus. Kitos įmonės mažos, jų patalpos

neatitinka higienos normų, įranga fiziškai ir moraliai pasenusi. Kad jų

produkcija atitiktų higienos normas ir būtų konkurencinga vidaus bei užsienio

rinkose, technologinę įrangą būtina modernizuoti ir investuoti į patalpų

rekonstrukciją.

Iš 30 šalies grūdų perdirbimo įmonių 7 yra didelės.

Pastarosios dirba pelningai (pelningumo lygis 4,8 %), yra įdiegusios

vadybos sistemas pagal ISO 9000 standartus; kombinuotųjų pašarų įmonės jau gavo

ES reikalavimus atitinkančius leidimus verstis šia veikla. Tačiau tolesnį šių

įmonių modernizavimą ir rinkodaros tobulinimą stabdo lėšų stoka dėl didelių

intervencinio grūdų pirkimo kainų. Tai kenkia įmonių konkurencingumui. Pagrindinis

Struktūrinių fondų paramos grūdų perdirbimo įmonėms tikslas – modernizuoti ir

racionalizuoti grūdų perdirbimą, gerinti rinkodarą, didinti įmonių

konkurencingumą ir šiame sektoriuje sukuriamą pridėtinę vertę.

2002 m. 9 pirminio perdirbimo įmonės užsiėmė linų pirkimu

ir perdirbimu. Iš jų 4 naudoja pasenusią technologinę įrangą, todėl linų

pluošto kokybė nėra gera. Įmonėms trūksta lėšų gamybai modernizuoti.

Naudojantis finansine parama ir investuojant į technologiją bei kokybės vadybos

sistemas, planuojama reformuoti ir modernizuoti mažiausiai 4 pirminio linų

perdirbimo įmones.

25 lentelė. Įvairių žemės ūkio sektoriaus sričių problemų

įvertinimas

(3 – rimtos, 2 – vidutinės, 1 – nedidelės)

Pirminė gamyba

Perdirbimas

Produktų kokybė

Rinkodara

Javai

3

2

1

2

Rapsai

3

1

1

2

Linai[13]

3

2

3

1

Vaisiai

ir daržovės

3

3

3

2

Pagrindinės galvijininkystės ir žemdirbystės problemos –

žemas technologinis lygis, neefektyvi gamyba, didelės gamybos sąnaudos,

aplinkosaugos, higienos ir gyvūnų gerovės standartų nesilaikymas, neišplėtota

rinkodara. Problemiškiausios sritys – pirminė pieno ir mėsos gamyba, mėsos

perdirbimas, javų, linų, vaisių ir daržovių auginimas, grūdų, linų, vaisių ir

daržovių perdirbimas.

Žemės ūkio produktų rinkos

Pagrindinės žemės ūkio produktų eksporto rinkos – Europos

šalys. 2002 m. I–III ket­virčiais 66,5 % Lietuvos žemės ūkio produktų

eksporto atiteko Europos laisvosios prekybos asociacijos, Vidurio Europos

laisvosios prekybos asociacijos ir Baltijos laisvosios prekybos sutarties

šalims (2001 m. I–III ketvirčiais – 58 %). 2002 m. užsienio prekybos

rezultatai, palyginti su tuo pačiu 2001 m. laikotarpiu, gerėjo (nors būta

prekybos deficito, eksportas į ES valstybes didėjo).

2001 m. pieno produktams atiteko daugiausia – apie

trečdalis (arba 29 %) viso žemės ūkio produktų ir maisto produktų

eksporto. Mėsa ir mėsos produktai sudarė 2,7 %, grūdai – 3,4 %, žuvys

ir žuvų produktai – 4 % visos šių produktų eksporto apimties.

Atsižvelgiant į šias tendencijas, galima teigti, kad Lietuvos

maisto pramonė turės nišą ES bendrojoje rinkoje. Tačiau norint sėkmingai

konkuruoti vidaus ir užsienio rinkose Lietuvos maisto pramonę būtina

restruktūrizuoti ir modernizuoti. Būtina investuoti į kapitalo ir žmogiškuosius

išteklius, kad būtų įvykdyti kokybės, higienos, maisto saugos ir aplinkosaugos

standartų reikalavimai.

Aplinkos apsauga ir organinė gamyba

Agrarinės ekosistemos, užimančios didžiąją Lietuvos

teritorijos dalį, pasižymi skurdžiausia biologine įvairove. Pastarojo meto

žemėvaldos pokyčiai, tai, kad mažiau naudojama agrochemikalų, kad didėja pūdymų

plotai, suteikė galimybę plėtoti pievų ir krūmynų sistemas. Pagrindiniai su

žemės ūkiu susiję aplinkosaugos klausimai yra šie: dirvos erozijos kontrolė,

paviršinių ir gruntinių vandenų taršos mažinimas ir kontrolė, biologinės

įvairovės apsauga, ekologinės žemdirbystės skatinimas.

2000 m. paskelbtas Pažangios žemės ūkio praktikos kodeksas.

Jo reikalavimams mėsos ir pieno ūkiuose įgyvendinti reikės daug investicijų;

visų pirma tai susiję su mėšlo tvarkymo įrengimais ir įranga.

Aplinkos apsaugos priemonės žemės ūkio sektoriuje ir kaime

numatomos kaimo plėtros plano 2004–2006 metams skyriuje „Aplinkos apsauga“. Šio

BPD skyriuje „Aplinkos kokybės gerinimas ir žalos aplinkai prevencija“ (pagal 1

prioritetą „Socialinės ir ekonominės infrastruktūros plėtra“) taip pat

numatytos įvairios paramos formos (Žemės ūkio naudmenų programa, Tikslinių

saugomų teritorijų programa, Kraštovaizdžio programa, Pievų programa,

Ekologinės žemdirbystės programa, Demonstracinė programa ir kitos).

Miškininkystė

Daugelis Lietuvos miškų priklauso valstybei (71 %), o

privačių miško sklypų (29 %) struktūra (t. y. daug smulkių sklypų)

intensyviai miškininkystės plėtrai nėra palanki. 2003 m. sausio 1 d. privatūs

miškai užėmė 586000 ha plotą, vidutinis privataus miško sklypo dydis – 4,5 ha.

Miškų savininkų kooperatyvai ir kitos organizacijos steigiasi lėtai. Lietuvos

miškų savininkų asociacija dabar vienija tik 1,5 % miškų savininkų.

2001 m. miškininkystės produkcijai teko 0,6 % BVP, o

kartu su medienos pramone – 3,6 %. Medienos ir medienos produktų eksportui

2001 m. teko 10 % visos šalies eksporto apimties. Pastaraisiais metais

Lietuva kasmet pagamina po 5–6 mln. m3 medienos. Didėjant brandaus

miško plotams, medienos paruošiama kasmet daugiau. Natūralus medienos

padidėjimas Lietuvos miškuose siekia 12 mln. m3 per metus; apie

60 % šio padidėjimo kiekio iškertama. Komerciniai miškai užima 71,7 %

viso miškų ploto; rezervatai, specialios paskirties (saugomos ekosistemos ir

rekreaciniai plotai) ir saugomi miškai – 28,3 %.

Šiuo metu valstybiniame miškininkystės sektoriuje dirba

apytikriai 7000 žmonių; privačiame – 3000 (neskaitant medienos ir baldų

pramonės, kur dirba dar 40000 žmonių).

Lietuvos miškai vertingi ne tik dėl medienos, bet ir dėl

kitų produktų – grybų, uogų, vaistažolių, žvėrienos, kailių, medžioklės

trofėjų, kalėdinių eglučių ir kt. Dėl didelių eksporto galimybių didelę reikšmę

turi grybai.

Šiuo metu lapuočių medienos ištekliai nėra pakankamai

efektyviai ir racionaliai naudojami. Didinant šios medienos naudojimą vidaus

rinkoje, bus sudarytos sąlygos suintensyvinti kirtimą miškų auginimo tikslais,

o tai pagerintų miškų struktūrą, jų produktyvumą, atsparumą ir bendrąją būklę.

Didžiausią eksportuojamos medienos dalį sudaro šios rūšies mediena, nes jos

naudojimas vidaus rinkoje ribotas. Pastaraisiais metais metinė šios medienos

eksporto apimtis siekė beveik 1 mln. m3. Pagrindinė priežastis –

nepakankamas Lietuvos medienos pramonės išsivystymas, nes nėra pajėgumų

Lietuvos miškų teikiamai lapuočių medienai apdoroti.

Miškai dengia mažo dirvos derlingumo teritorijas, todėl

miškininkystė ir su ja susijusi veikla kaimo gyventojams teikia alternatyvias

užimtumo galimybes.

Privataus miškų sektoriaus struktūra intensyviam

miškininkystės vystymui nepalanki. Privačių miškų savininkams stinga paramos,

patirties ir specialių žinių, būtinų norint didinti miškų ekonominę ir

ekologinę vertę.

Žuvininkystė

Žuvininkystės

produktams tenka apytikriai 0,1 % šalies BVP (žuvies apdorojimo ir

žvejybos atviroje jūroje sektorių produktai įtraukti į maisto pramonės dalį) ir

15 % visos žemės ūkio produkcijos.

2002

m. Lietuvos žvejybos laivai Atlanto vandenyne ir Baltijos jūroje pagavo beveik

152000 t žuvų ir krevečių – tai beveik 3 kartus daugiau nei 1995 m.

Lietuvos išskirtinėje ekonominėje zonoje ir ES valstybių

narių zonoje – Baltijos jūroje – žvejoja

71 didelis laivas (įskaitant laivus, žvejojančius tralais ir kitais tinklais).

Šis laivynas kasmet pagauna apie 10000 t žuvų. Laivai 18–30 m ilgio, jų tonažas

70–200 GT.

Per

100 nedidelių laivų (4–17 m ilgio) žvejoja pakrantės zonoje ir Kuršių mariose.

25

vidutiniai ir dideli Lietuvos žvejybos traleriai (30–120 m ilgio) žvejoja

Šiaurės ir Vidurio Atlanto vandenyne, įskaitant NAFO ir NEAFC reguliuojamas

teritorijas, Maurita­nijos ir Norvegijos (Svalbard) išskirtines ekonomines

zonas. Šie laivai kasmet pagauna iki 140000 t žuvų. Dėl palankesnių ekonominių

sąlygų 1995–2001 m. 8 iš jų plaukiojo su trečiųjų šalių vėliavomis, tačiau

prieš stojant į ES jie turėjo būti įregistruoti Lietuvoje. Todėl nuo 2001 m.

Lietuvos žvejybos laivyno pagaunamų žuvų kiekis labai padidėjo.

26 lentelė. Lietuvos įmonių sugaunamų žuvų kiekis, t

Metai

1995

1996

1997

1998

1999

2000

2001

2002

Iš

viso

57137

89828

56627

69458

43884

45331

153527

151487

Šiaurės

Vakarų Atlantas

980

1585

1785

3107

3370

4047

7596

10946

Šiaurės

Rytų Atlantas

29805

28434

11391

4825

11269

11128

21357

22057

Pietryčių

Atlantas (Mauritanijos zona)

10800

36730

25680

45804

16400

18100

111100

106434

Baltijos

jūra (atviroje jūroje, pakrantėje ir Kuršių mariose)

13571

21254

15877

13846

10793

9713

11120

9902

įskaitant

menkes

4147

5521

4694

4187

4371

4721

3852

2964

Baltijos silkes

3708

4257

3330

2368

1313

1198

1639

1537

kilkes

4799

10165

6018

5132

3117

1682

3135

2800

plekšnes

194

330

624

749

571

618

1137

1081

kitas žuvis

723

981

1211

1410

1421

2352

1312

1520

Vidaus

vandenys

267

288

378

365

402

347

353

398

Akvakultūra

1714

1537

1516

1511

1650

1996

2001

1750

Pagrindinių

komercinių rūšių žuvų – menkių ir silkių – ištekliai Baltijos jūroje sumažėjo,

todėl metiniai limitai buvo atitinkamai sumažinti. Dėl labai intensyvaus

eksploatavimo ir blogų hidrologinių sąlygų ypač sumažėjo Rytų Baltijos menkių

ištekliai, o Lietuvos žvejai, priešingai nei latviai ar estai, Baltijos jūroje

orientuojasi į šių žuvų žvejybą. Mažėjant menkių sugavimo kvotoms, laivyno

pajamų nebepakanka verslo pelningumui užtikrinti. 1999–2000 m. vidutinės

išlaidos, tenkančios vienam Baltijos jūros žvejybos laivui, siekė 90–115 tūkst.

eurų, vidutinės pajamos 105–115 tūkst. eurų. Pajamos iš menkių žvejybos sudaro

vidutiniškai 75–81 % žvejybos laivo pajamų, o kai kuriose žvejybos

bendrovėse 90–100 %. Menkių žvejybos pelningumas – 22–24 %. Kitų žuvų

rūšių žvejyba dėl palyginti didelių sąnaudų ir mažų kainų nelabai pelninga arba

apskritai nepelninga, todėl Lietuva visiškai nepanaudoja Baltijos šprotų kvotų.

Daugelis laivų nepritaikyti smulkioms giliavande­nėms žuvims gaudyti, neturi

įrengimų šaldytoms žuvims laikyti (nėra laivų refrižeratorių), sugaunama mažai

žuvų, todėl žvejyba tampa neefektyvi.

27 lentelė. Lietuvos, Švedijos ir Suomijos žvejybos rodikliai

pagal atviros jūros tralus

Rodikliai

1999 m.

2000 m.

Lietuva

Sugautas

kiekis (t), tenkantis

vienam GRT

2,25

1,68

vienam KW

1,25

0,93

Švedija

Sugautas

kiekis (t), tenkantis

vienam GRT

14,9

13,4

vienam KW

5,3

4,5

Švedija

Sugautas

kiekis (t), tenkantis

vienam GRT

10,6

11,9

vienam KW

2

2,4

Kvotos nepakankamai panaudojamos ir dėl nedidelės

paklausos, nes žuvų konservų pramonė išvystyta nepakankamai: yra tik 4 žuvų

konservų fabrikai, kurie daugiausia eksportuoja į Ukrainą ir Rusiją. Dalis

kvotų perduodama ES finansinei kompensacijai gauti. Panaudojamos šios kvotų

dalys, liekančios po perdavimo ES: menkių 98–100 %, šprotų 40–70 %,

Baltijos silkių 40–60 % (2003 m. visa ši kvota buvo panaudota dar spalio

pabaigoje); lašišų kvotos dalis visiškai panaudota tik 2002 m. (99,9 %).

Baltijos jūroje žvejojantys laivai seni ir neekonomiški –

jie naudoja daug kuro, neturi modernios įrangos gerai žuvų kokybei palaikyti

gabenimo metu, sanitarijos ir higienos sąlygos netinkamos. 59 % laivų buvo

pastatyti prieš 26 metus ar seniau, 10 % – daugiau nei prieš 10 metų,

3 % – daugiau nei prieš 45 metus. Daugelis Lietuvos laivų, žvejojančių

Baltijos jūroje, pritaikyti menkėms gaudyti, tačiau pastarųjų ištekliai labai

sumažėję.

Atlanto vandenyne žvejojančių laivų būklė daug geresnė, jie

aprūpinti modernia navigacijos ir žuvų paieškos įranga, geriau prižiūrimi.

Tačiau vidutinis jų amžius – 22–24 metai, todėl jie gerokai susidėvėję. 15

laivų turi veterinarinio patikrinimo numerius.

2003 m. buvo baigta statyti Klaipėdos valstybinio jūrų

uosto prieplauka, skirta Baltijos jūroje

žvejojantiems laivams: įskaitant krantines, inžinerinius tinklus, ledo gamybos

įrengimus (našumas – 20 t ledo per 24

valandas), smulkių žuvų rūšiavimo įrenginį, ledo saugyklą (talpa – 100

t), 100 termokonteinerių žuvims gabenti. Šiuo metu naujajame uoste dar nėra

gerų sanitarinių sąlygų priimti žuvis, trūksta pirmojo pardavimo ir

sandėliavimo patalpų, pirmojo pardavimo

kontrolė nepakankama. Žuvys parduodamos pagal atskiras sutartis su didmeninin­kais; gamintojų asociacijų dar nėra,

todėl nėra sąlygų taikyti kainų rėmimo mechanizmus.

Žuvų perdirbimo pramonė Lietuvos maisto pramonei gana

svarbi. Žuvų gamybos apimtys ir gamybos pajėgumai nuolat didėja. 2002 m.

pagaminta 68 tūkst. t žuvų produktų, 2000 m. – 47 tūkst. t, 1998 m. – tik 21,1

tūkst t. Per pastaruosius kelerius metus labai sumažėjo žuvų perdirbimo įmonių

nuo 110 (1999 m.) iki 68 (2002 m.), nes dalis įmonių nepajėgios laikytis

sanitarijos ir higienos reikalavimų ir yra nekonkurencingos, be to, kai kurioms

neigiamą įtaką padarė Rusijos krizė. Įmonių skaičiaus mažėjimo tendencija

išlieka dėl nesugebėjimo prisitaikyti prie žuvų perdirbimui taikomų griežtesnių

reikalavimų. Kai kurių įmonių pajėgumai naudojami per mažai. Tačiau pradėjo

veikti 5 naujos modernios įmonės. 13 įmonių atitinka ES standartus ir turi ES

veterinarinius numerius, leidžiančius eksportuoti produktus į ES. Pavojų

analizės ir kritinių kontrolės taškų sistema (HACCP) įdiegta 24 žuvų perdirbimo

įmonėse, o 26 įmonėse ji diegiama.

Priešingai nei kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje, Lietuvos

žuvų perdirbimo pramonė naudoja daugiausia importuotas žaliavas (apytikriai

75 %). Nors dalis įmonių savo gamybos ir eksporto apimtis padidino, žuvų

ir žuvų produktų importo ir eksporto balansas išlieka neigiamas, nes Lietuvai

trūksta šviežių geros kokybės žuvų; vietinius išteklius sudaro kelių rūšių

žuvys, dalis jų naudojama neefektyviai. Lietuvos žvejų sugautų ir pateiktų

Lietuvos perdirbimo įmonėms ir tiesioginiam vartojimui žuvų kiekis siekia 8–12

tūkst. t, arba tik 25 % bendrosios paklausos. 1999–2002 m. žuvų importas

siekė 51–71,7 tūkst. t, eksportas 28–63,8 tūkst. t (reeksportas sudarė

29–34,1 %). Žuvims ir žuvų produktams tenka 7 % visų į Lietuvą

importuojamų maisto produktų vertės.

Didelę žuvų perdirbimo įmonių produkcijos dalį – apie

34 % – sudaro delikatesiniai produktai (krabų lazdelės, žuvų piršteliai ir

panašiai), šaldytos žuvys ir jų išpjova (filė) – 23 %, žuvų konservai –

12 %. Dalis šių produktų eksportuojama. Kitų grupių produktai – sūdytos,

rūkytos ir džiovintos žuvys, žuvų kulinarijos produktai – tiekiami Lietuvos

rinkai. Pagrindinis FIFG paramos žuvų perdirbimo įmonėms uždavinys –

modernizuoti ir racionali­zuoti perdirbimą,

pagerinti rinkodarą, padidinti įmonių konkurencingumą ir padidinti sekto­riaus

sukuriamą pridėtinę vertę. Pagrindinės sektoriaus problemos: didelės gamybos

sąnaudos, mažas efektyvumas, sunkumai vykdant ES veterinarijos,

sanitarijos ir higienos, aplinkosaugos ir gyvūnų gerovės reikalavimus.

Iš 30000 natūralių upių ir upelių (beveik 64000 km) tik

13000 km nereguliuojama. 147 upės ir upeliai (4444,3 km) svarbūs ichtiologiniu

požiūriu; juose yra 69 užtvankos, užkertančios kelią žuvų (įvairių rūšių

upėtakių, ungurių ir kt.) migracijai ar ją apsunkinančios. Šiose vietose

reikėtų įrengti 29 žuvų kopėčias, 3 žuvų kopėčias rekonstruoti. Reikia

rekonstruoti 24 migracijai trukdančias užtvankas ir pašalinti 13 mažesnių

kliūčių.

Vidaus vandenys sudaro apie 4 % šalies ploto. 2002 m.

vidaus vandenyse sugauta ir auginama 2055 t žuvų. Akvakultūros produktų gamyba

užsiima 17 stambių įmonių ir per 50 ūkininkų. 95 % auginamų žuvų –

karpiai. Per pastaruosius metus metinės auginamų žuvų apimtys keitėsi ne

daugiau kaip 5 %. Eksportas į Latviją, Lenkiją ir Vengriją sudaro

35 % visos gamybos apimties. Vidaus vandenų žuvininkystės indėlis į bendrą

žuvų gamybą nepakankamas. Nepasinaudojama galimybėmis auginti ir tiekti vidaus

bei užsienio rinkoms upėtakius, sterkus, lydekas, vėžius ir kt. Akvakultūros

įmonių pelningumas nedidelis (tik 2–3 %), nes naudojamos pasenusios ir

neefektyvios technologijos. Savininkams ir vadovams tai neleidžia investuoti į

modernią įrangą, tvenkinių hidrotechnikos modernizavimą, žuvų ligų prevenciją,

naujų žuvų rūšių pasirinkimą.

Lietuvai įstojus į ES, žuvininkystės sektoriuje turėtų

įvykti nemažai pokyčių. Lietuvos laivai nebegalės sužvejoti tiek žuvų, kiek

sužvejodavo iki šiol, Šiaurės Rytų Atlanto žvejybos komisijos (NEAFC)

reguliuojamoje zonoje. Menkių atsargos išseko, todėl žvejyba tralais Europos

ekonominėje zonoje draudžiama. Žvejybos ekonominį gyvybingumą lemia politiniai,

ekologiniai ir biologiniai veiksniai, nepriklausantys nuo susijusių įmonių

valios. Atsiradus nenumatytoms aplinkybėms ir techniniams apribojimams, žvejų

nuostolius būtina sumažinti.

28 lentelė. Lietuvos ir ES skirtumai žemės ūkio ir kaimo

plėtros sektoriuose

Rodikliai

Metai

Lietuva

ES vidurkis

Skirtumo įvertinimas

Žemės

ūkio dalis BVP, %

2000

6,9[14]

1,7

vidutinis

Užimtumas

žemės ūkyje, miškininkystės ir žuvininkystės srityse, %

2000

19,9

4,3

didelis

Ūkių

struktūra (vidutinio ūkio dydis, ha)

2001

4,5[15]

18,1

didelis

Maisto pramonės įmonės, atitinkančios ES hi­gie­nos

standartus (sektoriai, atitinkantys standartus[16])

2002

pieno, žuvininkystės

didelis

Kaimo šeimų pajamų dalis, naudojama maistui, %

2000

56,2

17

didelis

1.3.5. Transportas

Pagrindiniai teiginiai

Lietuvos kelius reikia modernizuoti,

kad jie atitiktų didėjančius eismo poreikius. Dabartinės pastangos modernizuoti

esamą ir statyti naują kelių infrastruktūrą turi paspartėti, kitaip saugumas

keliuose blogės, didės laiko nuostoliai ir transporto kamščiai.

Minėtos tendencijos iš dalies lemia

tai, kad Lietuvoje eismo avarijose žūva beveik 1,7 karto daugiau žmonių

nei vidutiniškai ES.

Kadangi nėra geros kokybės fizinės

infrastruktūros, Lietuva, kaip jūrinė valstybė, kurią kerta du pagrindiniai

tarptautiniai europinės reikšmės transporto koridoriai, panaudoja ne visą

turimą tranzito ir turizmo potencialą.

Lietuvos geležinkelių tinklo tankumas

leidžia gabenti beveik dvigubai daugiau krovinių per metus, nei šiuo metu

gabenama. Tačiau esama geležinkelių infrastruktūros būklė ir pasenęs riedmenų

parkas neleidžia pasiekti šių rodiklių.

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto

infrastruktūra nepritaikyta aptarnauti keleiviams, ir tai stabdo jūrų turizmo

plėtrą. Didinant šio uosto potencialą, būtinos investicijos į infrastruktūrą.

Transportas

yra svarbi Lietuvos Respublikos ekonominės ir socialinės infrastruktūros dalis.

Jo vaidmuo – tenkinti keliaujančių asmenų ir įmonių poreikius gabenant

krovinius ir keleivius. Nuo 1996 m. transporto sektoriaus sukuriama BVP dalis didėja

ir 2002 m. siekė 9 % BVP. Transporto sektoriuje šiuo metu dirba 75000

žmonių, arba 5 % visų Lietuvos dirbančių asmenų. Transporto sektorius per

tarptautinę bei vietos prekybą ir turizmą turi tiesioginę įtaką Lietuvos

ekonominei plėtrai, prisideda prie verslui palankių sąlygų kūrimo. Modernios,

efektyvios ir integruotos transporto sistemos plėtra atspindi pagrindinius

bendrosios Europos rinkos principus – laisvą prekių bei paslaugų judėjimą.

Šalies

ūkio augimas, keliantis gyvenimo lygį, ir naujų darbo vietų kūrimas būtų

neįmanomi be efektyvios transporto sistemos ir reikiamos transporto

infrastruktūros, suteikiančios galimybes geriau panaudoti vietos ir

tarptautinės rinkos potencialą.

Lietuvos

transporto infrastruktūros tinklo tankumas pakankamas, tačiau techniniai

parametrai netenkina didėjančių transporto srautų poreikių ir neatitinka ES

transporto infrastruktūros išsivystymo lygio. Šalies teritoriją kerta

tarptautiniai multimodaliniai transeuropiniai transporto tinklo koridoriai,

patvirtinti antrojoje ir trečiojoje Europos transporto konferencijose

(įvykusiose atitinkamai Kretoje ir Helsinkyje). Šiais koridoriais gabenami

dideli krovinių srautai

I Šiaurės – Pietų koridorius („Via Baltica“ greitkelis ir

geležinkelis Talinas – Ryga – Kaunas – Varšuva).

IX Rytų – Vakarų koridoriaus atšakos: IXB (Kijevas –

Minskas – Vilnius – Kaunas – Klaipėda) ir IXD (Kaunas – Kaliningradas).

Geležinkelio mazgas Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste,

tarptautiniai Vilniaus, Kauno ir Palangos oro uostai, vidaus vandenų kelias

Kaunas – Klaipėda yra neatsiejami multimodalinių transporto koridorių

komponentai, sudarantys TINA tinklą [17].

Plėtojant Lietuvoje multimodalinį transportą, labai svarbus

elementas yra logistikos centrų steigimas ir jų įtraukimas į šiuo metu Europoje

kuriamą logistikos centrų tinklą, apimantį ir Baltijos jūros regioną.

Administraciniuose-pramoniniuose centruose planuojama steigti logistikos

centrus panaudojant I bei IX koridorių ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto

galimybes ES transporto paslaugų rinkoje.

Kuriant multimodalinio transporto sistemas, svarbus ir

modalinio transporto plėtros aspektas.

Kelių

transportas ir kelių infrastruktūra

Bendras Lietuvos kelių ilgis (įskaitant miestų gatves) –

76,6 tūkst. km. Pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymą (1995 m. gegužės 11

d. Nr. I-891) keliai skirstomi į valstybinius (21,3 tūkst. km) ir vietinės

reikšmės kelius.

29 lentelė. Lietuvos valstybinių kelių tinklo struktūra

(2003 m. sausio 1 d. duomenys)

Dangos tipas

Ilgis (km)

Iš viso

magistraliniai

krašto

rajoniniai

Cementbetonis

84,55

–

1,2

85,75

Bituminis

betonas + asfaltas

1648,77

4809,58

5693,1

12151,45

Akmenų

grindinys

0,2

–

19,17

19,37

Žvyras

–

67,28

9011,52

9078,8

Iš viso

1733,52

4876,86

14724,99

21335,37

2003 m. pradžioje valstybinių kelių tankis buvo 6,15 km

1000 gyventojų ir 326,4 km/1000 kv. km. Patobulintos dangos

(asfaltbetonio) kelių tankumas – 3,46 km 1000 gyventojų ir 185 km/1000 kv.

km. Lietuvos kelių tinklas išsidėstęs gana tolygiai, nėra apskričių, kuriose

kelių ilgis būtų nepakankamas, tačiau patobulintos dangos keliai išsidėstę

netolygiai.

Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos Vidaus

transporto komitetas kai kuriuos svarbiausius Lietuvos kelius patvirtino kaip E

kategorijos. Tačiau dauguma jų per pastarąjį dešimtmetį nebuvo remontuoti,

todėl dažnai jų techninės kategorijos vertinamos kaip žemos. 2001 m. šalies E

kategorijos keliuose buvo 228 km ruožų (arba 14 %), neatitinkančių šiems

keliams keliamų reikalavimų.

2001 m. pabaigoje buvo įregistruota beveik 1,3 mln.

transporto priemonių, iš kurių 1,1 mln. asmeninių automobilių (nuo 1996 m.

jų pagausėjo 1,5 karto), 110 tūkst. krovininių automobilių ir 15 tūkst.

autobusų. 704-iems vežėjams buvo išduotos licencijos gabenti keleivius tolimais

ir tarptautiniais maršrutais, 3341-am vežėjui – licencijos gabenti krovinius

tarptautiniais maršrutais (2003 m. pabaigos duomenys).

30 lentelė. Transporto priemonių skaičius Lietuvoje (tūkst.)

Metai

Asmeniniai automobiliai

Autobusai

Krovininiai automobiliai

Iš viso transporto priemonių

1997

882,1

14,9

93,7

1024,9

1998

981

15,2

99,5

1129,8

1999

1089,3

15,6

96,6

1233,6

2000

1172,4

15,1

98,6

1317,7

2001

1133,5

15,2

100,4

1280,1

Kelių transportu gabenamų keleivių ir bendro keleivių

skaičiaus santykis per pastaruosius 5 metus buvo stabilus – 97 %, o kelių

transportu gabenamų krovinių sumažėjo nuo 60 % 1998 m. iki 50,1 % –

2002 m. Apytikriai 80 % krovinių 2002 m. buvo gabenama tarptautiniais

transporto koridoriais. Labai padidėjo (1,6 karto) krovinių srautai

tarptautiniu greitkeliu „Via Baltica“: nuo 6,29 mln. t 1998 m. iki 9,86 t –

2002 m.

Gausėjant automobilių, eismas intensyvėjo. 2002 m.,

palyginti su 1997 m., pagrindiniuose Lietuvos keliuose jis padidėjo

15,2 %, o kai kuriose kelių atkarpose pasiekė 15000 automobilių per parą.

Padidėjo ir eismo greitis, automobilių masė, jų ašių apkrovos. Atsirado rimtų

problemų dėl transporto kamščių, kuriuos sukėlė asmeninių automobilių

pagausėjimas ir padidėjusios vežimo apimtys. Daugelio magistralinių ir krašto

kelių dangos neatlaiko padidėjusių apkrovų, todėl atsiranda plyšių, bangų,

provėžų ir kitų defektų, keliančių pavojų eismo saugumui, ypač esant šlapiai

dangai.

31 lentelė. Vidutinio eismo intensyvumo magistraliniuose ir

krašto keliuose didėjimas

Metai

1997

1998

1999

2000

2001

2002

Eismo

intensyvumas, %

100

107,2

105,8

102,2

106,7

115,2

Tyrimo rezultatai rodo, kad Lietuvos kelių tinklo ilgis

pakankamas, tačiau jo techninė būklė didėjančių eismo poreikių netenkina.

Atsižvelgdamos į Europos transporto koridorių svarbą, ES ir tarptautinės

finansinės įstaigos teikia pirmenybę strateginių transeuropinių koridorių

plėtrai ir šiuo tikslu teikia paskolas bei subsidijas. Tačiau dėl lėšų stokos

per pastarąjį dešimtmetį didžioji magistralinių, krašto ir rajoninių kelių

dalis nebuvo rekonstruota.

Regioninės infrastruktūros plėtra yra svarbi paskata

plėtoti Lietuvos regionų turizmą. Viena iš svarbiausių krypčių yra žvyrkelių

asfaltavimas, eismo sąlygų gerinimas ir aplinkos apsaugos priemonių diegimas.

Šiomis priemonėmis siekiama pagerinti rajonų gyventojų susisiekimą su apskričių

centrais, taip pat su žemės ūkio, verslo, industriniais ir administraci­niais

centrais bei su kitais gyventojais.

2000 m. buvo užbaigta vykdyti trimetė žvyrkelių asfaltavimo

programa. Išasfaltuota beveik 1000 km žvyrkelių, ir jų dalis valstybiniuose

keliuose sumažėjo nuo 49 iki 45 %. 2001 m. pradėta nauja žvyrkelių

programa – numatyta išasfaltuoti apie 630 žvyrkelių, tačiau dėl lėšų stokos

programa vykdoma nepatenkinamai.

2002 m. duomenimis, Lietuvoje yra 1547 tiltai ir viadukai.

Vertinant tiltų techninę būklę metais, vienas iš pagrindinių rodiklių yra tilto

eksploatavimo trukmė po pastatymo ar remonto. Daugiausia tiltų (68 %)

pastatyta 1960–1990 m. laikotarpiu. Dabartiniais duomenimis, 43 % tiltų

nebuvo remontuoti 25 metus ir ilgiau.

Analizuojant eismo įvykių ir aukų skaičių, galima

pastebėti, kad 2002 m. autoavarijų skaičius, palyginti su 1998 m., sumažėjo

5,5 %. Įgyvendinant greitkelių ir „Via Baltica“ projektus, finansuojamus

tarptautinių finansinių institucijų ir Eismo saugos fondo lėšomis, 1997 m. buvo

įgyvendinta Saugaus eismo programa. Programos tikslas – šalies keliuose

panaikinti „juodąsias dėmes“. Šios investicijos turėjo didelę įtaką mažinant

autoavarijų ir jose žuvusiųjų skaičių 2000 m. Tačiau per pastaruosius 2 metus

šie skaičiai vėl padidėjo. Dėl didesnio leistino greičio valstybinės reikšmės

keliuose autoavarijų padariniai šiuose keliuose yra skaudesni: 1998–2002 m.

valstybinės reikšmės keliuose įvyko tik 25 % visų eismo įvykių, tačiau

juose žuvo daugiau nei 60 % visų autoavarijose žuvusių žmonių.

32 lentelė. Autoavarijų, jose žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičius,

vnt.

Metai

1998

1999

2000

2001

2002

Autoavarijos

6445

6356

5807

5971

6090

Žuvo

žmonių

829

748

640

704

697

Sužeista

žmonių

7667

7696

6960

7103

7491

Vertinant eismo saugą būsimos išsiplėtusios Europos

kontekste, Lietuvos būklė išlieka nepatenkinama. Tačiau reikia pabrėžti, kad

anksčiau minėtos tendencijos, faktai ir skaičiai Lietuvą leidžia laikyti viena

iš tinkamiausių tarptautiniam tranzitui šalių.

Geležinkelių

transportas

Bendras Lietuvos geležinkelių tinklo ilgis – 1695,8 km, iš

jų 648,3 km (38,1 %) dvikelių geležinkelių. 98,7 % geležinkelių yra

Rusijos standarto (1520 mm pločio vėžė), o 1,3 % (21,8 km) atšaka nuo

Lenkijos sienos iki Šeštokų – Europos standarto (1435 mm pločio vėžė). Lietuvos

geležinkelių sistema apima 461 tiltą, kurių bendras ilgis – 12,2 km, ir vieną

1,3 km ilgio tunelį. Lietuvos geležinkelių tankumas – apytikriai 26 km/1000 kv.

km. Yra 2 elektrifikuotos linijos (Naujoji Vilnia – Vilnius – Kaunas ir

Vilnius – Trakai), kurių bendras ilgis – 122 km ir kurios naudojamos tik

keleiviams vežti elektriniais traukiniais vietoje.

Svarbiausios Lietuvos geležinkelio linijos Šiaurės – Pietų

ir Rytų – Vakarų kryptimis įtrauktos į transeuropinį geležinkelių tinklą.

Bendras IX multimodalinio transporto koridoriaus ilgis Lietuvos teritorijoje –

539,4 km, iš jų 418,8 km IXB koridoriuje Šumskas – Vilnius – Klaipėda ir 120,6

km IX D koridoriuje Kaišiadorys – Kaunas – Kybartai. Bendras I multimodalinio transporto

koridoriaus Varšuva – Kaunas – Ryga – Talinas – Helsinkis ilgis Lietuvos teritorijoje –

334 km, kurio 193 km – vienkelio ir 141,2 km – dvikelio geležinkelio. Atšaka

Gaižiūnai – Šiauliai (122,9 km) priklauso IXB ir I koridoriams. Tai viena iš

pagrindinių geležinkelio linijų.

Dabartinis Lietuvos geležinkelio transporto sektorius, kaip

ir daugelyje kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių, palyginti su moderniomis ir

tarpusavyje susijusiomis ES valstybių narių geležinkelio transporto sistemomis,

gerokai atsilikęs techniniu, ekonominiu, technologiniu ir organizaciniu

požiūriu. Keleivinių traukinių projektinis greitis pagrindinėse Lietuvos

linijose–120 km/h, krovininių traukinių – 100 km/h. Tačiau dėl blogos

infrastruktūros būklės (vėluojantis kapitalinis geležinkelių, telekomunikacijų,

signalizavimo ir elektros įrangos, naudojamos jau 30 metų, remontas) kai

kuriose atkarpose greitis ribojamas iki 40 km/val.

Pagrindiniai tranzito srautai Rytų – Vakarų kryptimi yra

tarp Klaipėdos, Kaliningrado ir Rusijos bei kitų NVS šalių uostų. Keleivių

gabenimo geležinkeliais srautai ir su jais susiję veiklos rodikliai mažėja jau

kelerius metus. Keleivių sumažėjo nuo 12,2 mln. 1998 m. iki 7,2 mln. –

2002 m. (1998 m. – 12,2 mln., 1999 m. – 11,5 mln., 2000 m. – 8,9 mln., 2001 m.

– 7,7 mln.).

Gamybos veiklos sumažėjimas, sukeltas Vidurio ir Rytų

Europos šalių ekonominių reformų, paveikė ir Lietuvos geležinkelius. Tačiau

vėlesniais metais, kaip ir daugelyje Europos šalių, Lietuvos geležinkeliais

gabenamų krovinių kiekiai padidėjo ir 2002 m. gabenta 36,7 mln. t krovinių, iš

kurių 56,7 % tranzito krovinių, 25,6 % – eksporto ir importo

krovinių; likusi dalis (17,7 %) – vidaus rinkai suteiktos paslaugos.

Dabartinis geležinkelių tinklo tankumas, t.y. 26 km/1000 kv. km, leistų gabenti

iki 50 mln. t krovinių per metus, tačiau šio masto negalima pasiekti dėl

nepatenkinamos geležinkelių infrastruktūros būklės: būtina remontuoti bėgius, modernizuoti

signalizavimo ir telekomunikacijų sistemas.

15 pav. Krovinių gabenimas Lietuvos geležinkeliais 1998–2002

m., tūkst. t

Vandens

transportas ir jūrų uostas

Labiausiai į šiaurę nutolęs neužšąlantis uostas rytinėje

Baltijos pakrantėje – Klaipėdos valstybinis jūrų uostas – yra svarbus IXB

transporto koridoriaus mazgas, jungiantis Rytų – Vakarų krypties kelius ir jūrų

maršrutus. Uostas gali priimti iki 245 m ilgio laivus, kurių gramzda – iki 10,5 m. Pastaruoju metu pastebima

tendencija aptarnauti didesnio tonažo laivus.

33 lentelė. Duomenys apie laivus, atplaukiančius į Klaipėdos

valstybinį jūrų uostą ir Būtingės terminalą

Metai

1998

1999

2000

2001

2002

Iš

viso laivų, vnt.

8155

6917

7253

7323

7356

Iš

jų krovininių, vnt.

4761

4052

4748

4487

4390

Bendras

krovininių laivų tonažas, tūkst. t

34825,5

31711

36531

33450,4

37544,5

Klaipėdos valstybinis uostas aktyviai konkuruoja su kitais

Baltijos jūros uostais ir yra ketvirtas Baltijos rytinėje pakrantėje pagal

perkrautų krovinių kiekį (2002 m. duomenimis, – apie 11 % viso krovinių

kiekio); jį lenkia Ventspilio, Sankt Peterburgo ir Talino uostai. Palyginti su

1998 m. (15 mln. t), 2002 m. krovinių kiekis padidėjo iki 19,7 mln. t (neįskaitant

Būtingės terminalo). Apytikriai 44 % (8,67 mln. t) visų krovinių –

tranzitiniai. Į laivus buvo pakrauta iš viso 6,8 mln. t krovinių, iškrauta 1,87

mln. t. Apytikriai 70 % visų krovinių gabenama geležinkeliu, 30 % –

kelių transportu.

16 pav. Klaipėdos uosto krovos duomenys, tūkst. t

Per pastaruosius 8 metus Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste

vyko intensyvūs modernizavimo darbai, tačiau dalis infrastruktūros dar

neatitinka šiuolaikinių reikalavimų. Pagrindiniai infrastruktūros tobulinimo

darbai – tai krantinių rekonstravimas ir statyba, uosto geležinkelio

rekonstravimas ir plėtra, uosto dugno gilinimas. 2002 m. buvo užbaigtas

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto vartų rekonstrukcijos projektas, kurio

pagrindinis tikslas – užtikrinti saugų ir efektyvų krovinių gabenimą per šį

uostą. Projekto įgyvendinimo metu įplauka į Klaipėdos valstybinį jūrų uostą

buvo pagilinta iki 14 m (išorinis įplaukos kanalas pagilintas iki 14,5 m). Buvo

pašalinta 1400 t laivų liekanų, esančių prie šiaurinio molo.

Klaipėdos uosto akvatorija toliau gilinama, o krantinės

rekonstruojamos, kad būtų galima priimti PANAMAX tipo laivus (iki 60 – 70

tūkst. t).

Modernizuojant uosto infrastruktūrą, būtina gerinti jo

sąveiką su kitų rūšių transportu (kelių ir geležinkelių tinklais) investuojant

į įrenginius, leidžiančius krovinius į uostą gabenti dviem pagrindinėmis

Klaipėdos miesto apylankomis (šiaurine ir pietine), kurios nekerta miesto

centro, ir trimis naujais privažiuojamaisiais keliais (šiauriniu, centriniu ir

pietiniu).

Klaipėdos valstybinis jūrų uostas naudojamas ir turizmo

reikmėms. 2002 m. 107,7 tūkst. keleivių atvyko į Lietuvą ar išvyko iš jos

jūrų keltais ir jūrų laivybos linijomis, t.y. 1,4 karto daugiau nei 1998 m.

(1998 m. – 76,1 tūkst. keleivių, 1999 m. – 78,1 tūkst., 2000 m. – 105,7

tūkst., 2001 m. – 101,2 tūkst.). Sparčiau didėti keleivių srautui trukdo

nepakankama paslaugų kokybė, mažas keleivinių linijų skaičius ir tai, kad

paslaugos nepritaikytos neįgaliųjų poreikiams. Siekiant aptarnauti keleivius ir

plėtoti jūrų turizmą, Klaipėdos valstybinio uosto infrastruktūra

modernizuojama.

Bendras Lietuvos vidaus vandens kelių ilgis – 843,3 km.

435,7 km naudojami gabenti keleiviams ir kroviniams. Nemuno upės atkarpa Kaunas

– Jurbarkas – Klaipėda ir Kauno upinis uostas įtraukti į tarptautinės reikšmės

Europos prioritetinį vidaus vandens kelių tinklą (TEN-T). Be to, vidaus vandenų

kelias Kaunas – Klaipėda ir Kuršių marių vandens kelias yra Jungtinių Tautų

vidaus vandenų kelių maršrutai E41 ir E70, kurie Kauną per Klaipėdos valstybinį

jūrų uostą jungia su tarptautiniais laivybos maršrutais, o per Kaliningrado

sritį – su Vakarų Europos vidaus vandens kelių sistema. Pagrindiniai krovinių

ir keleivių srautai aptarnaujami perkėlose tarp Klaipėdos ir Neringos.

34 lentelė. Krovinių ir keleivių gabenimas Lietuvos vidaus

vandenų keliais

Metai

1998

1999

2000

2001

2002

Gabenta

krovinių, tūkst. t

1338,3

796,7

852,4

543,3

515

Gabenta

keleivių, tūkst. žmonių

1563,6

1728,3

1299,9

1323,6

2890,2

Lietuvos vidaus vandenys bendroje transporto sistemoje nėra

labai svarbūs dėl šių priežasčių: trumpo navigacijos laikotarpio, mažo gylio,

sezoninių vandens lygio pokyčių, riboto navigacijos kelių skaičiaus, pasenusių

laivų, nepritaikytų gabenti įvairių rūšių kroviniams ir keleiviams,

šiuolaikinės infrastruktūros stokos.

Viena iš prioritetinių vidaus vandens kelių perspektyvų yra

turizmo plėtojimas. Šiuo metu apie 30 privačių turistinių laivų aptarnauja

keleivius Kuršių mariose ir atkarpoje tarp Nemuno upės žiočių ir Tilžės.

Atnaujinamos keleivinės laivybos linijos Kuršių mariose, Druskininkų ir Trakų

ežeruose. Tačiau turizmo potencialą turinčios vietos – Kauno žiemos uostas,

Kauno keleivių prieplauka, Kauno marių keleivių prieplauka, Nidos ir

Uostadvario prieplaukos – neatitinka šiuolaikinių reikalavimų, jų

infrastruktūra neišplėtota, nėra privažiuojamųjų kelių, automobilių stovėjimo

aikštelių, kitų infrastruktūros elementų.

Vidaus vandenų transporto infrastruktūros plėtra

pareikalaus sukurti bendrą vandens kelių sistemą nuo Kauno iki Klaipėdos,

užtikrinančią 150–170 cm vidutinį navigacijos gylį ir 50 m plotį. Tai sudarys

sąlygas plėtoti keleivinę laivybą per visą Nemuno upę. Visa tai prisidės prie

kaimo turizmo plėtojimo, skatins prekybą ir pagerins susisiekimą.

Oro

transportas ir oro uostai

Lietuvoje yra 4 tarptautiniai oro uostai. Trys iš jų

(Vilniaus, Kauno ir Palangos) įtraukti į TEN-T tinklą.

Vilniaus oro uostas yra moderniausias ir didžiausias

Lietuvos oro uostas, esantis už 6 km nuo miesto centro. Tačiau jis, palyginti

su Vakarų Europos regioniniais oro uostais, yra vidutinio dydžio. Oro uosto

pakilimo ir nusileidimo takas – 2500 m ilgio ir 50 m pločio. Per valandą jis

gali priimti 32 lėktuvus ir 700 keleivių. Šiam oro uostui tenka didžioji

Lietuvos tarptautinių skrydžių dalis, jis pats didžiausias pagal keleivių

gabenimo apimtis. 2002 m. bendras aptarnautų atvykstančių ir išvykstančių

orlaivių skaičius siekė 17124. Vilniaus oro uoste buvo aptarnauta 635000

keleivių ir pergabenta 5100 t krovinių.

Kauno oro uostas yra 13,8 km į šiaurės rytus nuo Kauno. Jo

pakilimo ir nusileidimo tako ilgis – 3250 m, plotis – 45 m. Per valandą oro

uostas gali priimti 6 lėktuvus ir 200 keleivių. Daugiausia skrydžių, vykdomų į

Kauno oro uostą, sudaro krovininiai skrydžiai. Daugiausia krovinių –

tranzitiniai. 2002 m. bendras aptarnautų atvykstančių ir išvykstančių orlaivių

skaičius buvo 3957, aptarnauta 19891 keleivis, pergabenta 8500 t krovinių

(58,9 % krovinių, gabentų Lietuvos Respublikos oro transportu). Oro uosto

perspektyvos susijusios su užsakomaisiais skrydžiais ir Kauno laisvosios

ekonominės zonos veikla.

Palangos oro uostas yra už 7 km nuo Palangos ir 28 km į

šiaurę nuo Klaipėdos. Bendras pakilimo ir nusileidimo tako ilgis – 2000 m,

plotis – 40 m. Per valandą oro uostas gali priimti 6 lėktuvus ir 200 keleivių.

2002 m. Palangos oro uostas priėmė 4730 lėktuvų ir 45971 keleivį (nuo 1998 m.

šie skaičiai padidėjo 1,42 karto). Palangos oro uosto veikla sutelkta į

keleivių aptarnavimą, kurorto paslaugų ir turizmo plėtojimą, sparčiai

besivystančio Klaipėdos regiono poreikių tenkinimą.

35 lentelė. Tarptautinių oro uostų veiklos rodikliai

Metai

1998

1999

2000

2001

2002

Vilniaus oro uostas

Priimtų

ir išleistų lėktuvų skaičius, vnt.

16711

18185

17277

18362

17124

Atvykusių

ir išvykusių keleivių skaičius, tūkst.

462

480,8

521,5

584,2

635

Pakrauta

ir iškrauta krovinių, tūkst. t

5,26

4,96

5,6

4,94

5,08

Kauno oro uostas

Priimtų

ir išleistų lėktuvų skaičius, vnt.

5090

5592

4190

4409

3957

Atvykusių

ir išvykusių keleivių skaičius, tūkst.

27,3

26,4

19,2

20,1

19,9

Pakrauta

ir iškrauta krovinių, tūkst. t

3,96

4,61

7,12

9,52

8,48

Palangos oro uostas

Priimtų

ir išleistų lėktuvų skaičius, vnt.

4904

5306

4722

4562

4730

Atvykusių

ir išvykusių keleivių skaičius, tūkst.

38,3

37,6

39,3

45,7

46

Pakrauta

ir iškrauta krovinių, tūkst. t

0,26

–

0,06

0,28

0,09

Lietuvos oro uostų infrastruktūra ir oro erdvės kontrolės

sistemos gana gerai išplėtotos, tačiau esami pajėgumai nevisiškai išnaudojami.

Būtina tobulinti oro uostų saugos ir saugumo įrangą, pritaikyti jų

infrastruktūrą prie ICAO reikalavimų.

Transporto

priemonių skaičius ir transporto infrastruktūra

2001 m. Lietuvoje 1000 gyventojų teko 326 automobiliai.

Manoma, kad artimiausiu metu šis rodiklis gali siekti 350–450 automobilių 1000

gyventojų, todėl nepakankamas kelių ir takų tinklo plėtojimas daro neigiamą

įtaką eismo sąlygoms, piko valandomis susidaro kamščiai, labiau teršiamas oras

ir prarandamas laikas.

36 lentelė. Automobilių skaičius 1000 gyventojų Lietuvos

miestuose 1995–2000 m.[18]

Metai

1995

1996

1997

1998

1999

2000

2001

Alytus

171

215

235

302

333

384

357

Marijampolė

321

453

425

544

586

537

540

Šiauliai

165

186

219

265

289

339

306

Klaipėda

246

272

309

341

377

418

398

Panevėžys

201

225

248

272

298

351

324

Kaunas

235

241

256

263

287

333

323

Vilnius

191

201

226

244

270

310

320

Lietuva

199

219

248

277

310

336

326

37 lentelė. Transporto priemonių skaičius Lietuvos miestuose,

tūkst. (2001 m. gruodis)[19]

Motociklai

Autobusai

Motorinės transporto priemonės

Krovininiai autobusai

Krovininiai automobiliai

Iš viso transporto priemonių

Alytus

0,55

0,49

25,48

0,19

3,05

32,59

Marijampolė

0,33

0,31

32,14

0,28

2,99

39,86

Šiauliai

0,59

1,53

42,02

0,39

45,48

54,66

Klaipėda

0,41

1,53

86,76

0,38

6,74

99,85

Panevėžys

0,71

0,57

40,26

0,44

5,1

52,55

Kaunas

0,83

2,53

119,43

1,22

13,73

147,72

Vilnius

2,56

3,96

180,17

2,63

25,84

232,04

Lietuva

38,74

20,14

1069,36

11,91

148,3

1384,87

Didžiausiems Lietuvos miestams tenka 48,6 % visų

Lietuvos Respublikos automobilių (Vilniui – 17 %). 2002 m. lengvieji

automobiliai vyravo Lietuvos užmiesčių keliuose (74,4 %). Vienas iš

reikšmingiausių miesto transporto sistemos funkcionavimo rodiklių yra transporto

srautų greitis, kurį lemia šie veiksniai

techniniai kelių parametrai, nuolydis, važiuojamosios

dalies būklė;

eismo organizavimo priemonės (greičio apribojimai,

draudimai, specialios greičio mažinimo priemonės), šviesoforai;

urbanistinė aplinka – sankryžų ir pėsčiųjų perėjų tankumas,

gatvės užstatymo pobūdis, pėsčiųjų eismo intensyvumas;

transporto srauto intensyvumas, struktūra, eismo juostų

užimtumas;

sankryžų ir pėsčiųjų sankryžų būklė (vieno lygio, skirtingų

lygių);

važiuojamosios dalies užimtumas automobiliais, taksi ar

viešojo transporto priemonėmis sustojimų vietose;

gatvių ir sankryžų pralaidumas.

Lietuvos miestuose, be pagrindinių gatvių tinklo, yra daug

antrinės reikšmės ir mažo užimtumo gatvių, kur leistinas greitis tuščiose

gatvėse dabar yra tik 30–35 km/h. Tokios gatvės mažina galimybes naudoti miesto

gatvių tinklą ir verčia vairuotojus naudotis tik svarbiausiomis, geriau

prižiūrimomis gatvėmis, todėl pastarosios labai perpildomos. Mažas automobilių

greitis gatvėse didina aplinkos taršą, emisijų kiekius ir triukšmą, o

automobiliams sustojant prie sankryžų emisijos pasiekia maksimalius leistinus

kiekius.

Viena iš pagrindinių Lietuvos miestų problemų yra ta, kad

dabartinis miestų gatvių tinklų tankis nesudaro sąlygų automobilių savaiminiam

reguliavimui ir optimaliam tinklo panaudojimui. Tai rodo, kad kai kurių

pagrindinių gatvių atkarpos neturi ryšio su pagrindiniu tinklu 1–1,4 km

atstumu, todėl transporto srautai susitelkia daug mažesniame tinkle, o

automobiliai važiuoja ilgesnius atstumus, todėl didėja emisijų kiekiai.

Tobulinant eismo valdymą miestų (ypač didžiųjų) gatvėse,

būtina taikyti naujas technologijas: statyti kelių lygių sankryžas

automobiliams ir pėstiesiems, diegti modernius šviesoforus eismo sankryžose,

jungti juos į eismo reguliavimo sistemas, gatvėse pastatyti eismo srautų

skaičiavimo prietaisus.

Dalis esamų gatvių dangų (tiek asfalto, tiek žvyrkelių) –

labai blogos būklės, kai kur yra tik gruntkeliai, todėl triukšmas ir

automobilių emisijos labai padidėja. Tokios gatvės neįtrauktos į naudojamų

gatvių tinklą ir funkcionuoja tik privažiavimui prie traukos objektų. Daugeliu

atvejų pagrindinės gatvės (ypač didžiuosiuose miestuose) per siauros, todėl

piko valandomis susidaro dideli kamščiai. Be to, piko valandomis perkrautos ir

pagrindinių gatvių tinklo sankryžos, nes daugelyje miestų prieš sankryžas nėra

papildomų eismo juostų, todėl jų pralaidumas sumažėja.

Vienas svarbiausių uždavinių gerinant miestų ekologinę

būklę – nustatyti svarbiausius veiksnius, sukeliančius eismo kamščius ir

ilginančius kelionės trukmę. Tokie veiksniai – dabartinė urbanistinė struktūra,

gyvenamųjų ir darbo vietų pasiskirstymas.

Visi Lietuvos miestai planuojami pagal bendruosius

urbanistikos principus ir nepritaikyti pakankamai racionaliai ir ekonomiškai vežti

keleivius. Daugiaaukščių namų gyvenamieji rajonai atskirti nuo darbo vietų,

atskiros neapibrėžtos industrinės ir komunalinės teritorijos verčia vežti viena

kryptimi piko valandomis. Plėtojant miestų transporto infra­struktūrą, būtina

numatyti priemones, mažinančias transporto koncentraciją, – subalansuojant

darbo ir gyvenamąsias vietas, suformuojant daugiafunkcines zonas, integruojant

statybas.

Duomenys, kiek ir kokiomis transporto rūšimis vežta

keleivių įvairiuose Lietuvos miestuose, labai skiriasi.

38 lentelė. Viešojo transporto struktūra Lietuvos miestuose, %

Miestas

Miesto autobusai

Privatūs autobusai

Taksi

Vilnius

97,1

1,5

1,4

Klaipėda

47

25

28

Panevėžys

77

0

23

Šiauliai

78,9

4,4

16,7

Vienas iš pagrindinių elementų formuojant miesto transportą

– visuomeninio transporto pirmenybės bendrojoje miesto transporto sistemoje

išlaikymas.

Tačiau dabar visuomeninis transportas visiškai nepatrauklus

vartotojams – keleiviams. Autobusų ir troleibusų parkai pasenę, negali užtikrinti

patogaus ir greito susisiekimo. Šią problemą būtų galima išspręsti modernizavus

autobusų ir troleibusų parkus, įdiegus modernias realaus laiko keleivių

informavimo sistemas, paplatinus gatves ir nužymėjus specialias eismo juostas

visuomeniniam transportui arba suteikus jam pirmenybę važiuoti per sankryžas

intensyvaus eismo keliuose. Didžiuosiuose miestuose kaip ekologiškai švari

transporto priemonė turėtų būti plėtojamos troleibusų linijos, t.y. jos turėtų

būti modernizuojamos, diegiamos naujos, atnaujinamas troleibusų parkas.

Labai svarbi automobilių stovėjimo ir laikymo problema tiek

miestų centruose, tiek gyvenamuosiuose

rajonuose, kuriuose didelis gyventojų tankis (daugiau nei 150 gyvento­jų/ha).

Daugelyje šių teritorijų automobilių aikštelių plotas buvo apskaičiuotas

remiantis automobili­za­cijos rodikliu 179–180 automobilių 1000 gyventojų – šis

rodiklis dabar dvigubai didesnis. Vienas iš sprendimo būdų – skatinti bevariklį

transportą ir kurti jam būtiną infrastruktūrą. Tokios priemonės galėtų būti

taikomos mažesniuose miestuose. Pėstiesiems, dviračiams ir visuomeniniam

transportui turėtų būti sudarytos geriausios sąlygos, tik po to – privatiems

automobiliams.

39 lentelė. Lietuvos ir ES transporto sektoriaus plėtros skirtumų

įvertinimas[20]

Skirtumas

Metai

Lietuva

ES vidurkis

Skirtumo įvertinimas

1.

Dirbantieji transporto srityje (visų šalies dirbančiųjų dalis, %)

1999

5,1

4,1

nedidelis

2.

Transporto sektoriaus kuriama BVP dalis, %

1999

8,3

4

didelis

3.

Investicijų į transporto infrastruktūrą dalis,

BVP %

2000

1

1

nėra

4.

Krovinių vežimas, tonų-kilometrų/vienam gyventojui

1999

5188

7970

vidutinis

5.

Keleivių vežimas, keleivių-kilometrų/vienam gyventojui

1999

10908

12750

vidutinis

6.

Kelių tinklo tankumas, km/kv. km

2000

1,15

1,16

nėra

7.

E kategorijos keliai (viso kelių ilgio dalis, %)

2000

2

1,5

nedidelis

8.

Asmeninės transporto priemonės, vnt./1000-čiui gyventojų

2000

315

469

vidutinis

9.

Kelių eismo įvykiuose žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičius, vnt./100 tūkst.

gyventojų

2000

18,4

10,8

didelis

10.

Geležinkelių tinklo tankumas, km/1000 kv. km

2000

29,2

48,3

didelis

11.

Elektrifikuoti geležinkeliai (viso kelių ilgio dalis, %)

2000

6,4

50

labai didelis

1.3.6.

Energetika

Pagrindiniai teiginiai

Energetikos sektoriaus strateginiai

tikslai ir priemonės jiems pasiekti išdėstyti Nacionalinėje energetikos

strategijoje, patvirtintoje Seimo 2002 m. spalio 10 d. nutarimu

Nr. IX-1130.

Energetikos sektoriui būdinga gerai

išplėtota infrastruktūra ir vartojimo lygis, mažesnis už ES vidurkius. Didelė

priklausomybė nuo vieno tiekimo šaltinio iš Rusijos ir NVS šalių (išskyrus

naftą ir naftos produktus) reikiamų sąlygų subalansuotai plėtrai nesukuria. Be

to, nėra fizinių ryšių su alternatyviais energijos tiekimo šaltiniais, tokiais

kaip ES elektros energijos ir dujų tiekimo tinklai.

Elektros energijos sektoriui būdingas

pajėgumo perviršis, kai pasiūla gerokai viršija paklausą. Tačiau ši būklė,

uždarius Ignalinos AE, pasikeis.

Energijos vartojimo efektyvumo didinimas

yra viena iš geriausių priemonių, užtikrinanti, kad energetikos sektorius

išliktų subalansuotas ir energijos vartojimo poveikis aplinkai būtų minimalus.

Energetikos sektorius yra vienas iš svarbiausių Lietuvos

ūkio sektorių. Jam tenka maždaug 14 % pramonės darbo jėgos. Energetikos

įmonių materialusis turtas sudaro apytikriai 25 % viso Lietuvos įmonių

turto, ir importuojamiems energijos šaltiniams pirkti tenka didelė Lietuvos

importo dalis. Energetikos sektorius apima šiuos tarpusavyje susijusius sektorius

elektros, centralizuoto šildymo, naftos, gamtinių dujų, anglių ir vietinio

kuro, atsinaujinančių energijos šaltinių. Šiuose sektoriuose veikia energetikos

įmonės, užsiimančios energijos šaltinių išgavimo, gamybos, perdirbimo,

perdavimo ir skirstymo veikla.

Lietuva paveldėjo didelę ir gerai išplėtotą energetikos

infrastruktūrą; Lietuvai esant Sovietų Sąjungos dalimi, buvo planuojama, kad ji

ne tik tenkins Lietuvos vidaus poreikius, bet ir aptarnaus eksporto rinkas.

Energetikos sektoriui modernizuoti reikia daug ilgalaikių investicijų. Šiuo

metu Lietuvos energetikos sektorius, privatizuojant kai kurias įmones, pereina

nuo centralizuoto valdymo prie rinkos ekonomikos. Šis procesas jau prasidėjo,

ir energetikos sektoriuje numatomas tolesnis valstybės turto privatizavimas.

Lietuvoje gerai išplėtota gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo sistema; veikia

didelė ir pakankamai moderni naftos perdirbimo įmonė (vienintelė Baltijos

valstybėse) ir kelios didelės elektrinės, įskaitant Ignalinos AE, turinčią du

reaktorius po 1,3 GW. Kita vertus, elektros tinklai ir dujų bei naftos

vamzdynai sujungti tik su Rusijos energetikos tinklais, ir energijos ištekliai

importuojami tik iš NVS šalių. Tai Lietuvą padarė labai priklausomą nuo vieno

tiekimo šaltinio.

40 lentelė. Lietuvos ir ES valstybių narių energetikos

sektoriaus plėtros skirtumų įvertinimas

Rodiklis

Metai

Lietuva

ES vidurkis[21]

Skirtumo įvertinimas

Vidutinės

bendrosios energijos sąnaudos, tenkančios vienam gyventojui, tne

2000

2,04

3,68

vidutinis

Galutinės

energijos sąnaudos, tenkančios vienam gyventojui, tne

1998

1,27

2,51

didelis

Elektros

gamyba, tenkanti vienam gyventojui, kWh

2000

3,264

6,482

vidutinis

Galutinės

elektros energijos sąnaudos, tenkančios vienam gyventojui, kWh

1997

1,821

5,488

didelis

Atsinaujinančių

energijos šaltinių dalis bendrame energijos balanse, %

1998

6,2

5,8

vidutinis

Energetikos

strategija

Nacionalinėje energetikos strategijoje, patvirtintoje Seimo

2002 m. spalio 10 d. nuta­rimu Nr. IX-1130, išdėstyta strategija bei veiklos

kryptys ir pateiktos energetikos plėtojimo prognozės 20 metų laikotarpiui.

Remiantis Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymu, Nacionalinė

energetikos strategija turi būti peržiūrima ir tikslinama kas 5 metai.

Nacionalinėje energetikos strategijoje numatyti šie

pagrindiniai strateginiai energetikos tikslai

1) užtikrinti

patikimą ir saugų energijos tiekimą patiriant mažiausiai išlaidų ir kuo mažiau

teršiant aplinką, nuolat didinant energetikos sektoriaus veiklos efektyvumą;

2) liberalizuoti

elektros ir gamtinių dujų sektorius, atveriant rinką pagal ES direktyvų

reikalavimus;

3) privatizuoti

gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo bei elektros energijos sekto­riaus

privatizuotinas įmones, tęsti naftos perdirbimo ir transportavimo įmonių

privatizavimą;

4) su ES

suderintais terminais parengti ir pradėti įgyvendinti kompleksą priemonių,

padedančių įgyvendinti ES aplinkosaugos direktyvas energetikos ūkyje,

užtikrinti branduo­li­nės saugos reikalavimų laikymąsi;

5) užtikrinti, kad

pagal suderintą grafiką iki 2010 m. būtų sukauptos 90 dienų naftos ir jos

produktų atsargos;

6) pasirengti

Ignalinos AE reaktorių eksploatavimo nutraukimui, radioaktyviųjų atliekų

palaidojimui ir panaudoto branduolinio kuro ilgalaikiam saugojimui;

7) per artimiausius

10 metų Lietuvos energetikos sistemas integruoti į ES energetikos sistemas;

8) toliau plėtoti

regioninį bendradarbiavimą ir kooperaciją siekiant, kad per artimiausią

penkmetį būtų sukurta bendra Baltijos valstybių elektros energijos rinka;

9) tęsti aktyvią

integracijos į Vakarų ir Centrinės Europos elektros rinkas politiką ir

užtikrinti, kad energijos šaltinių tranzitui per Lietuvą būtų taikomos sąlygos,

atitinkančios Energetikos chartiją, ES teisės aktus ir praktiką;

10) padidinti

centralizuoto šilumos tiekimo sistemų efektyvumą;

11) pasiekti, kad

elektros energijos, pagamintos termofikaciniu režimu, dalis bendrame elektros

energijos gamybos balanse laikotarpio pabaigoje sudarytų ne mažiau kaip

35 %;

12) siekti, kad

atsinaujinančių energijos šaltinių dalis bendrame pirminės energijos balanse

2010 metais sudarytų iki 12 %;

13) tobulinti

energetikos sektoriaus valdymą – stiprinti sektoriuje veikiančias institucijas,

gausinti jose dirbančių specialistų žinias ir gerinti įgūdžius.

Nacionalinė energetikos strategija nustato pagrindines

patikslintos Nacionalinės energijos vartojimo efektyvumo programos kryptis

(skyrius „Energijos vartojimo efektyvumo didinimas“). Strategijoje aiškiai

nurodoma: „Valstybė sieks, kad būtų skatinamas esamų pastatų energetikos ūkio

modernizavimas ir šių pastatų šiltinimas, efektyviau vartojama energija

pramonėje, transporte ir kitose ūkio šakose bei panaudojama daugiau lėšų iš ES

struktūrinių ir kitų paramos fondų įgyvendinant energijos šaltinių vartojimo

efektyvumo didinimo projektus ir priemones.“.

Elektra

Šiuo metu bendra įrengtoji elektros energijos gamybos galia

yra 6,557 MW, ir tai vietos poreikį viršija 3 kartus (didžiausia elektros

energetikos sistemos apkrova yra 2,779 MW). Pagrindinis elektros energijos

šaltinis yra Ignalinos AE, gaminanti pigesnę elektros energiją nei

termofikacinės elektrinės, naudojančios organinį kurą. Per pastaruosius 5 metus

joje pagaminta 76–86 % visos Lietuvoje pagaminamos elektros energijos.

Todėl Ignalinos AE eksploatavimo laikotarpio pasirinkimas, kurį turėtų nulemti

jos saugos ir ekonominiai rodikliai, artimiausius 10 metų turės didelę įtaką

šalies elektros energetikos sistemos plėtrai. Nacionalinėje energetikos

strategijoje numatoma, kad Ignalinos AE pirmasis reaktorius bus uždarytas iki

2005 metų, antrasis – iki 2009 metų.

41 lentelė. Lietuvos elektros balansas, GWh

Metai

1991

1992

1993

1994

1995

1996

1997

1998

1999

2000

2001

Bendroji gamyba

29363

18707

14122

10021

13898

16789

14861

17631

13535

11425

14737

Ignalinos

AE

17000

14638

12260

7706

11822

13942

12024

13554

9862

8419

11362

Didelės

ŠE

11910

3527

1244

1563

1275

1917

2001

3108

2734

2254

2589

Pramoninės

ŠE

115

72

38

34

50

56

68

74

79

109

85

Kruonio

HAE

159

187

266

378

548

474

478

447

304

375

Kauno

HE

326

300

381

438

357

315

277

391

388

313

285

Mažos

HE

12

11

12

14

16

11

17

26

25

26

41

Bendras importas

-12750

-5303

-2732

1099

-2678

-5159

-3525

-6082

-2682

-1336

-3964

Savi

poreikiai

2205

1760

1574

1572

1541

1683

1563

1684

1586

1385

1519

HAE

apkrova

225

263

372

517

748

647

654

615

426

517

Tinklų

nuostoliai

1714

1686

2204

1981

2008

1779

1585

1519

1330

1281

1416

Kitos

energetikos įmonės

804

561

657

683

799

904

805

939

779

800

874

Galutiniai poreikiai

11890

9172

6692

6512

6354

6516

6736

6753

6543

6197

6447

Pramonė

5220

3655

2764

2795

2705

2704

2777

2620

2407

2318

2347

Transportas

231

137

93

102

96

90

89

81

75

76

91

Žemės

ūkis

2592

1797

703

574

521

475

426

413

226

188

197

Namų

ūkiai

1836

1796

1557

1541

1544

1637

1720

1793

1886

1767

1817

Prekyba

ir paslaugos

2011

1787

1575

1500

1488

1610

1724

1846

1946

1848

1995

Planuojamas Ignalinos AE antrojo bloko uždarymas sukels

elektros energetikos sektoriui papildomų sąnaudų, susijusių su perėjimu nuo

branduolinio prie organinio kuro, dabar veikiančių termofikacinių elektrinių

efektyvumo didinimu ir aplinkos apsaugos priemonių įgyvendinimu investicijomis

į naujų elektrinių statybą bei alternatyvius elektros energijos šaltinius,

didesnėmis išlaidomis organinio kuro (naftos, dujų) importui.

Šiluma

Centralizuotam

šildymui tenka maždaug 60 % Lietuvos šilumos rinkos: jis patenkina iki

90 % šilumos poreikių miestuose ir 40 % – kaime. Šilumos nuostoliai

tinkle išlieka dideli. Šilumai gaminti naudojamas dviejų rūšių kuras – gamtinės

dujos ir mazutas. Šilumos gamybos pajėgumai ir didžiuliai centralizuoto šildymo

tinklai dažniausiai per dideli, juos reikia renovuoti ir įrengti geresnę

šilumos izoliaciją. Reikia peržiūrėti centralizuoto šildymo naudojimo

pagrįstumą, ypač ten, kur daug vartotojų jau atsijungė nuo centralizuoto

šildymo tinklų. Pastotės nuolat remontuojamos ir rekonstruojanos. Tačiau

daugelio vamzdynų, įskaitant valdymo įrangą, būklė nepatenkinama.

Centralizuoto

šildymo sistemos Lietuvoje šildo 75 % gyvenamųjų namų. Naudojamas modernus

centralizuoto šildymo būdas, tačiau dėl ekonominių, techninių ir socialinių

priežasčių šios sistemos nepakankamai efektyvios ir jas reikia pertvarkyti.

Centralizuoto šildymo įmones reikia modernizuoti, kur galima, vietoj katilinių

pastatyti termofikacinius įrenginius, skatinti vietinių bei atsinaujinančių

energijos šaltinių ir buitinių atliekų naudojimą, diegti švarias šilumos

gamybos technologijas.

Dabar

centralizuoto šildymo tiekimo sąnaudos palyginti didelės, ir tai, atsižvelgiant

į tam tikrus centralizuoto šildymo apribojimus, kai kuriais atvejais skatina

pereiti prie kitų energijos šaltinių (pvz., gamtinių dujų). Yra rizika, kad

vartotojai pradės atsijungti nuo centralizuoto šildymo tinklo. Šis procesas

savo ruožtu kelia pavojų centrinio šildymo tiekimo subalansuotumui. Pastoviosios

centralizuoto šildymo sąnaudos didelės, todėl jų efektyvumą lemia didelis

šilumos vartotojų tankumas. Galimas padėties centralizuoto šildymo rinkoje

pablogėjimas gali pakenkti ir termofikacinių įmonių gamybos potencialui – tai

svarbus elementas siekiant energetikos sektoriaus aplinkosauginių tikslų.

Būtina ES finansinė parama šiam gyvybiškai svarbiam sektoriui, kad padidėtų jo

efektyvumas ir patikimumas, o kartu būtų prisidedama ir prie aplinkosaugos

problemų sprendimo.

Gamtinės

dujos

Šiuo metu dujoms tenka maždaug

28 % viso pirminės energijos balanso. Jos importuo­jamos iš vieno

energijos šaltinio – Rusijos Federacijos. 2000 m. Lietuvoje suvartota 2,58

mlrd. m3 importuotų dujų, o 0,47 mlrd. m3

buvo perduota tranzitu į Kaliningrado sritį. Į Lietuvą atvestų dujotiekių

pralaidumas (6 mlrd. m3 dujų per metus) gerokai viršija dabartinį

suvartojimą.

Lietuva savo gamtinių dujų išteklių

neturi. Minsko–Vilniaus dujotiekiu dujos tiekiamos

iš Rusijos, ir tai visiškai patenkina vidaus paklausą. Lietuvos dujotiekis

sujungtas ir su Latvi­jos dujotiekiu, tačiau dabar ši jungtis nefunkcionuoja.

Be to, yra antras dujotiekis, sujungtas su Baltarusija, šiuo metu irgi

nenaudojamas. Lietuvos dujotiekio sistema su Vakarų Europos tinklais

nesujungta, todėl kitos galimybės užtikrinti dujų tiekimą nėra. Siekiant

įdiegti rinkos santykius gamtinių dujų sektoriuje ir plėtoti bendrąją rinką,

Lietuvos dujotiekį planuojama sujungti su Lenkijos (Vakarų Europos) dujotiekio

sistema. Tai leistų dujų tiekimo galimybes išplėsti ne tik į Lietuvą, bet ir į

Latviją bei Estiją.

Gamtinių dujų tinklus Lietuvos teritorijoje kontroliuoja ir

eksploatuoja akcinė bendrovė „Lietuvos dujos“. 2002 m. 34 % valstybei

priklausančių įmonės akcijų įsigijo konsorciumas, sudarytas iš „Ruhrgas AG“ ir

„EON Energie AG“. Gamtinių dujų vartojimas neribojamas ir nebus ribojamas dėl

techninių tiekimo iš Rusijos galimybių. Tačiau kai kurie vamzdynai pasenę, ir

jau dabar jais perduodamų dujų slėgis turėtų būti ribojamas. Ateityje juos

reikės renovuoti. Tolesnį gamtinių dujų vartojimo didėjimą ribos ir dujų

tiekimo patikimumas, kurio dabar nepakanka.

Technologiniu ir aplinkosaugos požiūriu gamtinės dujos yra

efektyviausias organinis kuras, ir šio kuro ištekliai pasaulyje dideli. Žinant

Rusijos dujų įmonių turimus dujų išteklius, eksporto į Vakarus tendencijas, jau

esančius dujų tiekimo įrenginius ir vis griežtėjančius aplinkosaugos

reikalavimus, gamtinės dujos Lietuvoje laikytinos perspektyviausia organinio

kuro rūšimi.

Nafta

ir naftos produktai

Naftos produktai šalies pirminės energijos balanse turi

didelę reikšmę: 2000 m. įvairiose ūkio šakose suvartota 2,2 mln. t naftos

produktų (apie 30 % viso pirminės energijos suvartojimo). Lietuvoje veikia

naftos perdirbimo įmonė, kuri yra vienintelė tokio pobūdžio įmonė Baltijos valstybėse ir kurios metinė

perdirbimo galia – 7–8 mln. t naftos. Nafta gali būti gaunama ir per Baltijos

jūros naftos importo ir eksporto terminalą (pajėgumas – 6 ir 8 mln. t per

metus). Klaipėdoje yra vienas iš moderniausių naftos produktų krovos terminalų,

rekonstruotas 2001 m.; jo pajėgumas –

iki 7 mln. t per metus. Šiuo metu Lietuva turi visas technines galimybes

importuoti naftą ir naftos produktus iš įvairių šalių. Taigi naftos produktų

tiekimo galimybės yra įvairios, ir Lietuva techniškai apsaugota nuo galimų

tiekimo iš vieno šaltinio sutrikimų.

Lietuvos naftos ištekliai negausūs. Dabar per metus

išgaunama 0,3–0,5 mln. t, ir toks lygis turėtų išlikti artimiausius kelis

dešimtmečius. Todėl artimiausioje ateityje ir vėliau naftos bei naftos produktų

sektorius ir toliau bus priklausomas nuo naftos ir iš dalies – nuo naftos

produktų importo. Naftos produktai liks termofikacinių elektrinių ir didelių

centralizuoto šildymo sistemų rezervinis kuras.

Prognozuojama, kad lengvųjų naftos produktų vartojimas transporto

sektoriuje labai padidės ir 2020 m. sieks apie 2 mln. t per metus. Šiai

paklausai tenkinti turima pakankamai gabenimo, perdirbimo, saugojimo ir

skirstymo įrangos.

Lietuvai integruojantis į ES, naftos produktams taikomi

kokybės reikalavimai vis griežtės. Lietuvai įstojus į ES, šalyje naudojamų

naftos produktų kokybė turės tenkinti minimalius Europos standartų

reikalavimus.

Energijos

vartojimo efektyvumas ir atsinaujinantys energijos šaltiniai

Energijos taupymas ir efektyvus vartojimas, efektyvus vietinių,

atsinaujinančių ir atliekinių energijos šaltinių panaudojimas yra vieni iš

svarbiausių energetikos politikos tikslų, apibrėžtų Lietuvos Respublikos

elektros energetikos įstatyme. Įstatymas nustato, kad siekiant didinti

energijos vartojimo efektyvumą importuojami, gaminami ir parduodami buitiniai

prie­tai­sai, vartojantys elektrą ar kitokią energiją, turi būti ženklinami

elektros energijos efektyvu­mą nurodančiomis etiketėmis. Siekiant užtikrinti

efektyvų energijos šaltinių naudojimą, im­por­tuojami, gaminami ir parduodami

karšto vandens katilai ir šilumos generatoriai turi atitikti nustatytus

efektyvumo reikalavimus. Turi būti tikrinamas katilų, kurių nominali šiluminė

galia 0,4 MW ir daugiau, bei energijos išteklius naudojančių įrengimų energijos

efektyvumas.

Vyriausybė 2001 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1121 pritarė

patikslintos ir atnaujintos Nacionalinės energijos vartojimo efektyvumo

didinimo programos santraukai ir pagrindinėms šios programos įgyvendinimo

2001–2005 metų kryptims

1) teisės aktų ir norminių-techninių dokumentų, susijusių su

programos įgyvendinimu, rengimas;

2) pastatų renovacija ir pastatų energetikos sistemų

modernizavimas;

3) atsinaujinančių, vietinių ir atliekinių energijos šaltinių

naudojimas;

4) taupesnis energijos naudojimas gamybos procesuose;

5) informavimo, švietimo ir konsultavimo veikla.

Vyriausybės nurodymu ūkio ministro 2001 m. spalio 26 d.

įsakymu Nr. 319 patvirtinta patikslinta ir atnaujinta Nacionalinė energijos

vartojimo efektyvumo didinimo programa ir pagrindinės priemonės jai įgyvendinti

2001–2005 metais.

Programos įgyvendinimas apima veiklą, skirtą spręsti

energijos šaltinių ir energijos taupymo problemoms, vietinių, atsinaujinančių

ir atliekinių energijos šaltinių naudojimui ir finansavimui, elektros taupymo

strategijos plėtrai. Ūkio ministro įsakymais patvirtintas techninis reglamentas

dėl naujų karšto vandens katilų, naudojančių skystąjį ar dujinį kurą, ir

techninis reglamentas dėl šilumos generatorių efektyvumo tikrinimo ir šilumos

bei karšto vandens skirstomųjų tinklų nepramoniniuose pastatuose šilumos

izoliacijos laikantis ES direktyvų reikalavimų; akredituota katilų bandymų

laboratorija. Parengta ir įteisinta 13 techninių reglamentų, apimančių efektyvų

energijos vartojimą ir susijusį ženklinimą pagal ES direktyvų reikalavimus.

Valstybinė ne maisto produktų inspekcija ir Valstybinė energetikos inspekcija

yra institucijos, pagal savo kompetenciją privalančios imtis reikiamų priemonių

užtikrinti, kad į rinką patenkantys ir naudojami prietaisai ir generatoriai

atitiktų šių reglamentų reikalavimus.

Atliekamas gyvenamųjų namų,

visuomeninių pastatų, vaikų darželių, mokyklų, ligoni­nių ir kt. energijos auditas, organizuojami mokymo kursai

energijos audito ir valdymo klausi­mais. Rengiama ir atnaujinama norminė ir

projektinė dokumentacija, skirta gyvenamiesiems ir visuomeniniams pastatams

renovuoti ir jų šildymo sistemoms rekonstruoti. Baldų prekybos, lengvosios

pramonės ir metalų apdirbimo pramonės įmonėse atlikti energijos vartojimo efektyvumo tyrimai; rengiamos programos, projektų

studijos, techniniai reglamentai ir standartai efektyvaus energijos

šaltinių vartojimo ir vietinių bei atsinaujinančių energijos šaltinių naudo­jimo

srityje.

Apytikriai 25 % viso gyvenamojo ploto (20400 tūkst.

kv. m, arba apytikriai 8 tūkst. namų) – tai pastatai iš surenkamojo betono.

Tokių gyvenamųjų namų statyba pradėta 1959 m. Pirmosios kartos namai pastatyti

1959–1975 m., antrosios kartos – 1966–1992 m., trečiosios ir ketvirtosios –

1980–1995 m. Apytikriai 96 % butų ir kitų patalpų surenkamojo betono namuose

jau privatizuota ir priklauso gyventojams, likę 4 % priklauso

savivaldybėms.

Surenkamojo betono namai fiziškai nusidėvėję ir turi

techninių trūkumų. Norint įgyvendinti vieną iš pagrindinių energijos ir šildymo

taupymo pastatuose reikalavimų, daugiabučiuose namuose atliekami šie darbai

remontuojami stogai ir gerinamas jų šiltinimas, modernizuojami šildymo mazgai

ir karšto vandens ruošimo įrenginiai, sandarinami arba keičiami langai,

taisomos siūlės tarp blokų. Šie darbai paprastai atliekami Centrinės projektų

valdymo agentūros, namų priežiūros įmonių, šilumos tiekėjų ir butų savininkų

iniciatyva.

Jau sukurta teisinė bazė valstybės ir savivaldybių paramai

daugiabučių namų renovacijai teikti ir šios paramos institucinei

infrastruktūrai. Tokių investicijų finansavimo šaltiniai – butų ir kitų patalpų

savininkų lėšos, valstybės remiami kreditai, teikiami per Centrinę projektų

valdymo agentūrą, Pasaulio banko paskolos, skirtos pastatų energijos vartojimo

efektyvumui didinti, lėšos daugiabučių namų bendrijoms, įgyvendinančioms

energijos efektyvumo projektus, teikiamos valstybės subsidijos (padengiama iki

30 % sąnaudų), savivaldybių paramos bendrijoms lėšos, namų priežiūros

įmonių ir suinteresuotų asmenų teikiami kreditai.

1996–2002 m. laikotarpiu buvo įgyvendintas parodomasis

energijos taupymo pastatuose projektas. Jo įgyvendinimo metu sukurta reikiama

organizacinė aplinka, įgalinanti sėkmingai renovuoti daugiabučius namus ir

diegti energijos taupymo priemones: inžinieriai konsultantai buvo mokomi rengti

investicijų projektus, įkurtas konsultacinių centrų tinklas, kurio paskirtis –

padėti pastatų savininkams visuose projektų įgyvendinimo etapuose, įgyvendinta

visuomenės informavimo programa. Šiuo laikotarpiu pasirašyta 450 sutarčių dėl

kreditų ir į daugiabučių namų renovaciją investuota 43 mln. Lt.

Pirminiais duomenimis, bendras švietimo ir mokslo įstaigų

plotas siekia 6,6 mln. kv. m. Beveik 55 % mokyklų pastatyta 1960–1980 m.,

18 % mokyklų – iki 1940 m. Turimais duomenimis, mokyklos renovuojamos

vidutiniškai kas 27 metus. 13 % mokyklų pastatų naudojama nerenovuojant 40

metų. Todėl faktinis šių pastatų susidėvėjimas viršija 26 %. Beveik visų

mokyklų pastatai energijos vartojimo požiūriu neefektyvūs – sienų šiluminė varža 0,7–0,9 m2/kW, langai nesandarūs,

stogai blogos būklės, šildymo sistemos neefektyvios.

Didelis energijos vartojimas ir energetikos sistemų

neefektyvumas yra pagrindinė viešojo sektoriaus įstaigų pastatų eksploatavimo

problema (bendras plotas – 3 mln. kv. m). Vyriausybė 2002 m. pasirašė sutartį

su banku „Nordic Investment Bank“ dėl energijos vartojimo efektyvumo didinimo

valstybės institucijose ir įstaigose. Pagal šį investicijų projektą bus

renovuotos kai kurios ligoninės ir kiti pastatai.

Atkreipus dėmesį į atsinaujinančių energijos šaltinių vartojimą,

Lietuvoje pastebimas jėgainių, naudojančių biomasę, vandens, geoterminę ar

saulės energiją, bumas. Bendroji įgyvendintų vietinių ir atsinaujinančių

energijos šaltinių projektų galia – 350 MW. Svarstomi vėjo energijos naudojimo

projektai. Vykdant Vyriausybės Strateginio planavimo komiteto pavedimą ir

atsižvelgiant į vėjo energijos potencialą, technines galimybes prisijungti prie

elektros perdavimo tinklų ir į aplinkos apsaugos reikalavimus, rengiama vėjo

jėgainių statybos Lietuvoje zonavimo schema. Atliekama analizė, kurios tikslas

– nustatyti upių (įskaitant Nemuną ir Nerį) panaudojimo hidroenergetikai

galimybes. Atsižvelgiant į saugomų žuvų rūšių migracijos kelius, rengiama

nacionalinė hidroenergetinių išteklių schema.

2001 m. iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagaminta 708

ktoe energijos, arba 9 % šalies kuro balanso. Tai didelis potencialas

toliau stiprinti bei naudoti vietinius ir atsiniauji­nančius energijos

šaltinius.

Atliktas nacionalinio atliekinių energijos šaltinių

potencialo įvertinimas ir jo panaudo­ji­mo

galimybių analizė. Parengtas ir apsvarstytas programos, skirtos nacionaliniams

atliekiniams energijos šaltiniams ir jų panaudojimui įvertinti,

projektas. Ši programa ir jos įgyvendinimo planas 2003–2006 m. bus patvirtintas

nustatytąja tvarka. Tokių šaltinių panaudojimas leis įmonėms neiššvaistyti apie

5 TWh kasmet į aplinką išmetamos šilumos. Pritaikiusios įvairias technines

priemones, įmonės per metus jau suvartoja apie 1 TWh atliekinės energijos.

Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas

nustato, kad valstybė turi skatinti vartotojus pirkti elektrą, pagamintą

naudojant atsinaujinančius ir atliekinius energijos šaltinius. Esant bendrai

elektros pardavimo kainai, rinkos operatorius pirmenybę turi teikti

gamintojams, naudojantiems vietinį kurą ir atsinaujinančius bei atliekinius

energijos šaltinius. Vykdant šio įstatymo nuostatas ir Europos Palamento bei

Tarybos direktyvos 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių

energijos šaltinių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje, Ūkio

ministerija parengė Elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius

ir atliekinius energijos šaltinius, gamybos, pirkimo skatinimo tvarkos aprašą,

kurį Vyriausybė rengiasi patvirtinti. Pagal nurodytąją tvarką bus skatinamas elektros

energijos, pagamintos iš atsinaujinančių bei atliekinių energijos šaltinių,

įmonėse, kurių bendra visų generatorių įrengtoji galia – iki 20 MW, pirkimas.

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (Kainų ir energetikos

komisija) nustatė vidutines tokios elektros pirkimo kainas, kurias gali keisti

tarpusavio susitarimu, ir jų taikymo sąlygas: hidroelektrinėms – 20 ct/kWh,

vėjo jėgainėms – 22 ct/kWh, biokurą naudojančioms jėgainėms – 20 ct/kWh.

Biokuro gamybos ir naudojimo šalyje skatinimas numatytas

Lietuvos Respublikos biokuro įstatyme. Įstatymas nustato, kad vietos savivaldos

institucijos pagal savo kompeten­ciją turi skatinti biokuro gamybą ir naudojimą

savo teritorijose. Pagal šio įstatymo nuostatas buvo patvirtinti 5 techniniai

reglamentai, nustatantys biologinio kuro ir alyvos gamybos, prekybos, kokybės

ir naudojimo techninius reikalavimus. Be to, ūkio ministro 2001 m. ba­lan­džio

26 d. įsakymu Nr. 147 patvirtintos Prekybos naftos produktais, biokuru,

bioalyva ir kitais degiaisiais skystais produktais Lietuvos Respublikoje

taisyklės, o finansų ministro 2001 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 270 – Naftos

produktų, biokuro, bioalyvos ir kitų degiųjų skystų produktų gabenimo ir

laikymo kuro talpyklose tvarka ir Naftos produktų, biokuro, bioalyvos ir kitų

degiųjų skystų produktų apskaitos taisyklės.

Valstybiniame strateginiame atliekų

tvarkymo plane, kurį Vyriausybė patvirtino 2002

m. balandžio 12 d.nutarimu Nr. 519, nustatomi šie atliekų naudojimo skatinimo

prioritetai: atliekų perdirbimas ir energijos gamyba iš atliekų. Šiuo metu

rengiamuose savivaldybių atliekų tvarkymo planuose ir regioninių atliekų

tvarkymo sistemų planuose turi būti numatytos priemonės, įgalinančios rinkti

biologiškai yrančias atliekas ir perdirbti jas, įskaitant biodujų gamybą, specialiais

pramoniniais įrenginiais. Tokių biologiškai yrančių atliekų perdirbimo

technologijų efektyvumą lemia gamybos apimtis ir tai, ar netoli įrenginių yra

stambus energijos ir biodujų vartotojas.

Energetikos

sektoriaus aplinkosaugos problemos

Energetikos srityje Lietuva laikysis visų tarptautinių

konvencijų, kurias ji yra pasirašiusi, taip pat Valstybinės aplinkos apsaugos

strategijos, Aplinkos apsaugos teisės aktų derinimo su ES teisės aktais

strategijos, Bendrosios klimato kaitos konvencijos įgyvendinimo strategijos

nuostatų ir ES aplinkosaugos direktyvų reikalavimų.

Remiantis turima informacija ir atlikta technine ekonomine

analize, galima teigti, kad uždarius abu Ignalinos AE reaktorius mažiausias

elektros sistemos plėtros bei veikimo sąnaudas ir patikimesnį elektros tiekimą

galima pasiekti modernizavus Lietuvos elektrines – pagrindinį elektros tiekimo

šaltinį: įrengus papildomas dujų turbinas, dūmų valymo sistemas ir naudojant

bent 2 rūšių kurą, be to, modernizavus Vilniaus ir Kauno termofikacines elektrines,

Kauno hidroelektrinę ir pastačius daugiau termofikacinių elektrinių, kurių

galią lems elektros paklausos padidėjimas.

Įgyvendinant ES reikalavimus ir kitus tarptautinius

įsipareigojimus aplinkos taršos srityje, prioritetinės aplinkosauginės investicijos

į energetikos sektorių visų pirma turi būti orientuotos į atmosferos sritį.

Prieš tai reikia įvertinti Ignalinos AE uždarymo padarinius.

Energetikos

sektoriaus liberalizavimas ir privatizavimas

2001 m. baigta Lietuvos elektros sektoriaus reforma. Akcinė

bendrovė „Lietuvos energija“ reorganizuota pagal reorganizavimo projektą,

kuriam Vyriausybė pritarė 2001 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 1264, atskirdama

elektros gamybos, perdavimo, paskirstymo ir tiekimo veiklą bei nepagrindines

veiklos rūšis. Nuo 2001 m. pradžios pradėjo veikti įsteigtos naujos įmonės –

akcinės bendrovės „Lietuvos elektrinė“ ir „Mažeikių elektrinė“, skirstymo

įmonės akcinės bendrovės „Rytų skirstomieji tinklai“ ir „Vakarų skirstomieji

tinklai“. Akcinė bendrovė „Lietuvos energija“ tęsia veiklą elektros energijos

perdavimo sektoriuje.

Atlikus reorganizavimą, vyksta energijos gamybos ir

skirstymo sektorių privatizavimo procesas. Šiuo metu valstybė turi maždaug

86 % elektros įmonių akcijų. Šios akcijos parduodamos pritraukiant

strateginius investuotojus, tenkinančius Europos ir transatlantinės

integracijos kriterijus. Privatizavimo procesui įgyvendinti konkurso būdu

išrinktas konsultantas – CA IB Corporate Finance Beratungs Ges.m.b.H.

2003 m. IV ketvirtį privatizuota akcinė bendrovė „Vakarų skirstomieji tinklai“.

2003 m. bus privatizuota ir akcinė bendrovė „Mažeikių elektrinė“.

Įstatymo lydimuosius aktus, būtinus

Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstaty­mui įgyvendinti, Vyriausybė patvirtino 2001 m. gruodžio 5 d.

nutarimu Nr. 1474. Ūkio ministras 2001 m. pabaigoje išleido įsakymus dėl

elektros sektoriaus reguliavimo naujomis konkuren­cingos elektros rinkos

sąlygomis. Parengta teisinė bazė visiškai atitinka ES reikalavimus.

Šalies elektros rinka bus kuriama etapais, trečiosioms

šalims suteikiant reguliuojamą priėjimą prie tinklo ir teisę sudaryti

tiesiogines elektros pirkimo sutartis su gamintojais, turinčiais licencijas

tiekti elektrą šiems pirkėjams

nuo 2002 m. sausio 1 d. laisvojo vartotojo statusas

suteiktas vartotojams, 2001 m. suvartojusiems daugiau nei 20 mln. kWh elektros

energijos vienoje vartojimo vietoje (tuo pačiu adresu); tai sudarė apie

20 % viso šalies suvartojimo;

nuo 2003 m. sausio 1 d. laisvojo vartotojo statusas

suteiktas vartotojams, 2002 m. suvartojusiems daugiau nei 9 mln. kWh elektros

energijos vienoje vartojimo vietoje (tuo pačiu adresu); tai sudarė per

26 % viso šalies suvartojimo;

nuo 2004 m. sausio 1 d. laisvojo vartotojo statusas

bus suteiktas vartotojams pagal vidaus elektros rinkos atidarymo laipsnį, Vyriausybės

nustatomą kiekvienais metais;

ne vėliau kaip nuo 2010 m. sausio 1 d. laisvojo

vartotojo statusas bus suteiktas visiems vartotojams.

Lietuvos teisinė bazė nesudaro jokių kliūčių iki 2007 m.

liepos visiems vartotojams atidaryti vidaus elektros energijos rinką.

Energetiką (elektros ir dujų sektorius) reguliuojanti

institucija – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (Kainų ir

energetikos komisija; ši Komisija). Lietuvos Respublikos elektros energetikos

įstatyme, Seimo priimtame 2002 m. gegužės 16 d., aiškiai nurodytos šios

Komisijos funkcijos, teisės ir pareigos, apibrėžti energetikos sektoriaus

reguliavimo principai.

Kainų reguliavimo srityje buvo patvirtintos elektros

energijos perdavimo ir skirstymo paslaugų kainų ribų bei elektros tarifų

nustatymo metodikos ir kiti dokumentai, kurių reikia Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymui įgyvendinti. Kainų

ir energetikos komisija parengė ir po viešo svarstymo patvirtino

Elektros ir rezervinių pajėgumų reguliavimo tvarką gamintojams ir tiekėjams,

turintiems didesnę nei 25 % rinkos dalį, Balansavimo energijos kainų

reguliavimo tvarką, Energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius ir

atliekinius šaltinius, kainų skaičiavimo tvarką, Laisvojo vartotojo statuso

suteikimo tvarką ir kt.

Ši Komisija prižiūrės licencijavimo veiklą ir kainų

taikymą, kontroliuos, ar laikomasi veiklos skaidrumo principų.

2002 m. pradžioje užregistravus naujas įmones akcines

bendroves „Lietuvos energija“, „Rytų

skirstomieji tinklai“ ir „Vakarų skirstomieji tinklai“, perdavimo ir

paskirstymo paslaugų kainų ribas ši Komisija nustatė 3 metų

laikotarpiui, o tikslias kainas nustatė pačios įmonės.

2001 m. Kainų ir energetikos komisijos įsteigtas licencijų

padalinys jau suteikė 1 elektros

perdavimo, 7 skirstymo, 7 visuomeninio tiekėjo ir 14 nepriklausomo tiekėjo

licencijas.

Skaičiuojant elektros kainas pagal Kainų ir energetikos

komisijos 2002 m. vasario 11 d. patvirtintą metodiką, neatsižvelgiama į

naudą ir socialinius tarifus, taikomus įvairioms vartotojų grupėms, t. y.

nenumatomos kryžminės subsidijos. Elektros ir dujų sektoriuose nėra kainų deformacijos, išskyrus mažesnius tarifus

Ignalinos AE regione esantiems vartotojams. Su­derinus įstatymo nuostatas,

kainų deformacijų nebėra, veikia skaidrus kainodaros mechanizmas.

Dujų sektoriuje Lietuva planuoja įgyvendinti direktyvos

98/30/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių nuostatas. 2002 m.

vasario 5 d. p2002 m. vasario 5 d. atvirtinus

Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisykles, šiame sektoriuje

buvo baigtas teisės aktų derinimas. Taisyklės nustato gamtinių dujų perdavimo,

paskirstymo, laikymo ir tiekimo tvarką bei sąlygas ir gamtinių dujų sistemos

naudojimo tvarką.

Dabartinė Lietuvos teisinė sistema numato visas būtinas

sąlygas Lietuvos gamtinių dujų rinkai atidaryti anksčiau, nei reikalauja ES

direktyva dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių. 2002 m. į Lietuvą

gamtines dujas tiekė du užsienio tiekėjai – „Gazprom“ ir „Itera International“,

tačiau dabar reikalai pasikeitė ir „Gazprom“ liko vienintelis tiekėjas. Taigi

galima daryti išvadą, kad 2003 metais dujų tiekimo sąlygos pablogės ir

Lietuvoje nebus realios gamtinių dujų rinkos.

2002 m. „Ruhrgas AG“ ir „EON Energie AG“ konsorciumas kaip

strateginis investuo­tojas įsigijo 34 % akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“

akcijų. Vyriausybė derasi su galimu gamtinių dujų tiekėju dėl likusių 34 %

valstybės valdomų akcijų, kurias ketinama parduoti 2003 metais.

Dėl kainų reguliavimo reikėtų pasakyti, kad Kainų ir

energetikos komisija 2002 m. gegužės 21 d. nutarimu Nr. 52 patvirtino pakeistą

Gamtinių dujų kainų skaičiavimo metodiką, kurioje numatytos perdavimo ir

skirstymo kainų ribos laisviesiems vartotojams ir dujų kainų riba

nelaisviesiems vartotojams. 2003 m. sausio 1 d. reguliuojamiems vartotojams

nustatytos naujos dujų perdavimo, skirstymo ir vartojimo kainos. Vadovaujantis

šia metodika, dujų vartotojai pagal dujų vartojimo lygį skirstomi į 7

kategorijas. Dujų įmonės negali nustatyti kainų, viršijančių nustatytą kainos

ribą. 2002 m. viduryje ši Komisija pirmą kartą dujų kainų ribas nustatė 3

metams. Pagal Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymą šios ribinės kainos

kasmet turi būti tikslinamos atsižvelgiant į infliacijos lygį, šios Komisijos

nustatytus efektyvumo koeficientus, dujų suvartojimo apimtis ir kitus

veiksnius, nesusijusius su įmonių veikla. 2003 m. gegužę gamtinių dujų ribines

kainas ši Komisija sumažino. Atsižvelgdama į Kainų ir energetikos komisijos

sprendimą, gamtinių dujų įmonė perdavimo ir skirstymo kainas turi perskaičiuoti.

Ši Komisija patikrino akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ perskaičiuotas

gamtinių dujų kainas nelaisviesiems vartotojams ir patvirtino, kad ribinės

kainos neviršytos ir vartotojų grupės nediskriminuojamos. Buvo patvirtintos

naujos gamtinių dujų kainos, įsigaliojusios 2003 m. liepos 1 d.

2002 m. ši Komisija gavo 13 paraiškų išduoti licencijas

užsiimti gamtinių dujų skirstymo ir tiekimo veikla. Vadovaujantis Lietuvos

Respublikos gamtinių dujų įstatymu, licencijos dujų tiekimo veiklai išduotos

tik tiekimo reguliuojamiems vartotojams veiklai. 2002 m. birželį Seimas

priėmė Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo pakeitimus; licencijos tapo

privalomos ir įmonėms, tiekiančioms dujas laisviesiems vartotojams. Gamtinių

dujų sektoriuje jau suteikta 1 dujų perdavimo, 5 dujų skirstymo ir 10 dujų

tiekimo licencijų. Kainų ir energetikos komisija prižiūrės licencijavimo veiklą

ir kainų taikymą, kontroliuos, ar laikomasi veiklos skaidrumo principų.

1.3.7. Aplinkos apsauga

Pagrindiniai teiginiai

Tik apytikriai 1 % nuotekų

valoma pagal ES reikalavimus; geriamojo vandens kokybė nepatenkinama dėl blogos

vamzdynų būklės (didelis geležies kiekis, drumstumas ir kt.), grunto vandens

užterštumo intensyvios žemdirbystės vietose ir natūralių grunto vandens savybių

(pvz., didelis fluoro kiekis).

Per pastarąjį dešimtmetį labai

sumažėjo tarša iš stacionarių ir judrių taršos šaltinių. Vis dėlto dauguma

įmonių nesilaiko ES aplinkos oro apsaugos reikalavimų, reguliuojančių ir

ribojančių įmonių išleidžiamus teršalus.

Infrastruktūros stoka, nepakankami

gamybos pajėgumai ir tai, kad principas „teršėjas moka“ yra neįgyvendinimas,

skatina neefektyvų atliekų tvarkymą.

Vandens

apsauga

1992–2001 m. į aplinkos apsaugą investuota 980 mln. Lt. Į

šią sumą įeina 508 mln. Lt (apie 52 %) valstybės biudžeto lėšų, 287 mln.

Lt (29 %) lėšų, gautų iš tarptautinių finansinių organizacijų ir 185 mln.

Lt (19 %) paskolų. Beveik visos lėšos panaudotos miestų nuotekų valymo

įrenginiams statyti. Todėl dabar į aplinką išleidžiama tik 2 % nevalytų

nuotekų. 2000 m. Lietuvoje surinkta 168 mln. m3 užterštų

nuotekų, 24 mln. m3 (14 %) išvalyta pagal ES reikalavimus, 141

mln. (84 %) išvalyta nepakankamai, 3 mln. m3 (2 %)

išleista neišvalius. Įgyvendinant nacionalinius ir ES reikalavimus, reikia

didelių investicijų pastatyti moderniems nuotekų valymo įrenginiams ir

rekonstruoti seniems, plėtoti nuotekų surinkimo sistemą, įdiegti geriamojo

vandens gerinimo įrangą ir plėtoti skirstomuosius tinklus.

Lietuvos vandens išteklius sudaro Baltijos jūros

teritoriniai vandenys, Kuršių marios (413 kv. km), vidaus paviršiniai ir

požeminiai vandens telkiniai. Lietuvoje yra maždaug 22200 upių ir upelių, o

bendras jų vagų ilgis – 76,8 tūkst. km. Bendras ežerų plotas – per 914 kv.

km, ir jiems tenka 1,5 % visos Lietuvos teritorijos. 1159 tvenkinių, kurių

kiekvienas didesnis nei 0,5 ha, bendras plotas – 238 kv. km. Lietuva turi

daug gruntinio vandens išteklių. Potencialiai eksploatuojami ištekliai sudaro

3,2 mln. m3 vandens per dieną.

2000 m. iš paviršinių vandens telkinių paimta 3,578 mln. m3

vandens; 93 % šio vandens panaudota elektrai gaminti. 2000 m. 5 %

vandens buvo paimta iš požeminių telkinių, 95 % – iš paviršinių telkinių.

2000 m. 242 mln. m3 buvo panaudota ne energetikos tikslams, iš kurių

44,2 % – buitinėms reikmėms.

Nors centriniam vandens tiekimui vanduo imamas iš požeminių

telkinių, kurių vandens kokybė palyginti

gera, daug Lietuvos gyventojų vis dar vartoja blogos kokybės geriamąjį

vandenį. Pagrindinė problema – didelis geležies kiekis. ES rekomenduojama

geležies koncentracija viršijama 64 Lietuvos miestuose. Geriamojo vandens

kokybei lemiamą įtaką turi bloga vamzdžių būklė (geležies koncentracija, spalva

ir drumstumas). Maždaug 60 % vandentiekio įrangos pasenusi, sumontuota

prieš 20–70 metų, arba prastos kokybės. Norint išspręsti šią problemą, reikia

renovuoti 955 km vamzdžių, arba 21 % viso tinklo.

Šiaurės Vakarų Lietuvoje fluoro koncentracija požeminio

vandens telkiniuose (vande­ninguose horizontuose), naudojamuose geriamajam

vandeniui tiekti, viršija normas. Fluoras kenkia žmogaus sveikatai (ypač

vaikų); didesnės fluoro koncentracijos vandenį geria maždaug 100000 žmonių.

Geriamojo vandens problema labai opi kaimo vietovėse, kurių

gyventojai vandenį naudoja iš seklių požeminių šaltinių, labai jautrių taršai

ir dažnai neatitinkančių geriamojo vandens reikalavimų. Tokį vandenį vartoja

apie 1 mln. žmonių, semiančių vandenį iš savo šulinių. Apytikriai 50–60 %

tirtų šulinių netenkina geriamojo vandens reikalavimų pagal nitratų kiekį,

bakteriologinį užterštumą ir kitus parametrus. Būklę dar labiau sunkina tai,

kad dėl ekonominių ir techninių priežasčių kaime nutraukiamas centrinio

vandentiekio sistemų eksploatavimas ir šulinius naudojančių žmonių gausėja.

Paviršinių vandens telkinių tarša – didžiausia vandens

apsaugos problema. Tik 14 % miestų nuotekų Lietuvoje valoma pagal ES

reikalavimus, o nuotekų valymo sistemų būklė kaime dar blogesnė.

17 pav. Nb, Pb, BDS emisijos iš taškinių

taršos šaltinių, t

Paviršinius

vandenis teršia ne tik miestuose ir kaimuose susidarančios nuotekos, bet ir

žemės ūkio šaltiniai, paviršinės nuotekos, pramoniniai taršos šaltiniai. Todėl

investicijomis vien į taršos buitinėmis nuotekomis mažinimą problema negali

būti išspręsta.

Viena

iš pagrindinių upių vandens kokybės problemų – tarša biogeninėmis ir

organinėmis medžiagomis. Biogeninių medžiagų kiekį upių vandenyje rodo bendrojo

azoto ir bendrojo fosforo kiekiai. Lietuvos upėse dažniausiai pasitaiko azoto

junginių – nitratų, tačiau yra ir amoniako, kuris toksiškai veikia vandens

gyvūniją. Šių medžiagų koncentracijos pokyčius lemia vandenyje vykstantys

biocheminiai procesai. Didesnė biogeninių medžiagų koncentracija sukelia

eutrofikacijos procesus ir blogina vandens ekologines sąlygas. Norint pagerinti

šias sąlygas, būtina sumažinti vandens taršą šiomis medžiagomis. Apie organinių

medžiagų kiekį vandenyje galima spręsti pagal biocheminio deguonies suvartojimo

rodiklį (BDS7). Pagrindiniai upių vandens taršos organinėmis medžiagomis

šaltiniai – pramonės įmonių nuotekos, buitinės nuotekos, galvijų fermų nuotekos

ir išsisklaidžiusi tarša. Esant didelėms BDS7 reikšmėms, blogėja cheminė ir

mikrobiologinė vandens kokybė, o tai neigiamai veikia vandens biologinę

įvairovę.

18 pav. Nb,Pb ir BDS metinių koncentracijų

medianų pokyčiai

19 pav. Organinių ir biogeninių medžiagų koncentracija upių

vandenyje 2001 m.

Aplinkos oro apsauga

Duomenys, parengti ir pateikti Jungtinių Tautų ir ES

institucijoms, rodo, kad Lietuvoje mažėja teršalų, išmetamų iš stacionarių

taršos šaltinių. Teršalų duomenys 2000 m.

sieros dioksido (SO2) kiekis apytikriai

75 % mažesnis, palyginti su 1980 m.;

azoto oksidų (NOx) kiekis apytikriai 70 %

mažesnis, palyginti su 1987 m.;

anglies dioksido (CO2) kiekis apytikriai

62 % mažesnis, palyginti su 1990 m.;

amoniako (CH3) kiekis apytikriai 32 %

mažesnis, palyginti su 1990 m.

1996–2000 m. NOx, lakiųjų organinių junginių

(LOJ) ir anglies monoksido (CO) emisijos iš judriųjų taršos šaltinių sumažėjo

apytikriai 34 %.

Nors automobilių Lietuvoje padaugėjo, pastarasis rodiklis

rodo, kad transporto sektoriuje mažėja benzino naudojimas (per 1996–2000 m.

laikotarpį sumažėjo 42 %).

Pagrindinių teršalų iš stacionarių šaltinių kiekio

mažėjimas siejamas su gamybos apimties mažėjimu, mažesniu kuro naudojimu

(įskaitant naftos ir anglių produktus), naujų technologijų diegimu energetikos

sektoriuje ir pramonėje apskritai. Nors automobilių daugėja, teršalų emisijos į

atmosferą sumažėjo dėl bendro kuro suvartojimo mažėjimo.

Sumažėjus atmosferos taršai, miestuose ir pramonės

centruose labai pagerėjo aplinkos oro kokybė. Dėl centrinio šildymo sistemos

Lietuvos aplinkos orui būdinga nedidelė sieros dioksido koncentracija. 1998 m.

uždraudus naudoti benziną su švino priedais, švino koncentracija ore labai

sumažėjo.

Per pastaruosius 5 metus Kaune, Klaipėdoje ir Kėdainiuose

šiek tiek didėja azoto dioksido koncentracija. Naujojoje Akmenėje šio teršalo

koncentracija svyruoja maždaug tiek pat.

20 pav. Teršalų emisijų iš stacionarių ir judriųjų šaltinių

pokyčiai, tūkst. t

21 pav. Vidutinė ir didžiausia NO2 koncentracija

Lietuvos miestuose

ir pramonės centruose, μg/m3

*Analizė apima tik sausio–liepos mėn. duomenis.

22 pav. NO2 koncentracijos pokyčiai kai kuriuose

Lietuvos miestuose

Šiltnamių dujų emisijos į atmosferą irgi gerokai sumažėjo.

Anglies dioksido išmetimas per šį laikotarpį sumažėjo beveik 3 kartus.

23 pav. Anglies dioksido emisijos į atmosferą 1990–2000 m.,

mln. t per metus

Tačiau išlieka kiti veiksniai, susiję su neigiamu

automobilių poveikiu oro kokybei, ypač dideliuose miestuose: sensta automobilių

ir viešojo transporto priemonės; nėra sąlygų naudoti biokurą, visų pirma

miestus aptarnaujančio viešojo ir komercinio transporto sektoriuose;

neefektyviai organizuojamas eismas dideliuose miestuose.

Galima nurodyti šias priežastis, kodėl energijai gaminti

naudojamas mazutas, kuriame sieros kiekis yra netinkamas, kodėl ūkio subjektai

nesilaiko aplinkos oro apsaugos standartų, nustatytų tokiems taršos šaltiniams

1)

didžiausią dalį Lietuvoje sunaudojamo mazuto sudaro akcinės bendrovės „Mažeikių

nafta“ pagamintas mazutas. Naudojamas mazutas, kuriame vidutiniškai yra

2,3 % sieros;

2)

nepalankios ekonominės ir socialinės sąlygos pirkti ir naudoti mazutą, kuriame

mažai sieros; akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ reikia daug investicijų, kad

įmonė galėtų gaminti mazutą, atitinkantį ES reikalavimus;

3)

ne visi ūkio subjektai turi galimybių naudoti alternatyvų kurą, mažai teršiantį

aplinką.

Lietuvoje veikiančios benzino saugyklos nesilaiko ES ir

nacionalinių teisės aktų nustatytų reikalavimų riboti lakiųjų organinių

junginių (LOJ), išleidžiamų į aplinkos orą benzino saugojimo ar pylimo vietose,

kiekį, nes saugyklos buvo pastatytos iki 2001 m., kai benzino saugojimo ir

pylimo terminalams negaliojo jokie specialūs LOJ emisijas ribojantys techniniai

reikalavimai.

Atliekų

tvarkymas

Valstybinės atliekų apskaitos sistemos ir ekspertų

vertinimų duomenimis, 2001 m. Lietuvoje susidarė apie 4 mln. t nepavojingų ir

apie 111 tūkst. t – pavojingų atliekų. Šių atliekų struktūra pateikta 42

lentelėje.

42 lentelė. Atliekų rūšys ir kiekis (2001 m. duomenys)

Atliekų rūšys

Kiekis, tūkst. t

Perdirbta

1. Komunalinės atliekos

1046

Antrinės

žaliavos

popierius ir kartonas

78

80

stiklas

45

48

plastmasės

15

14

metalai

830

13

2.

Statybų ir griovimo darbų atliekos

146

113

3.

Gatvių valymo atliekos

89

4.

Dumblas iš nuotekų valymo įrenginių

261

5.

Dumblas, kuriame yra angliavandenilių

(naftos dumblas)

48

45

24 pav. Pavojingų atliekų susidarymas 1992–2001 m.

25 pav. Komunalinių atliekų kiekis 1992–2001 m.

26 pav. Plastmasių, stiklo ir popieriaus perdirbimas 1998–2001

m., tūkst. t

Dauguma nepavojingų atliekų (maždaug 2,5 mln. t)

deponuojama sąvartynuose. Maždaug 276000 t perdirbama, 116000 t sudeginama

bendrojo generavimo tikslams, 803000 t eksportuojama, 43000 t importuojama.

Atliekų tvarkymas Lietuvoje kelia nemažai aplinkosaugos

problemų, kurioms spręsti reikia nemažai finansinių išteklių ir pastangų.

Dauguma dabar veikiančių sąvartynų netenkina paprasčiausių aplinkos apsaugos ir

sanitarijos bei higienos reikalavimų. Sąvartynų daug, nes komunalinių atliekų

surinkimo tinklas prastai išvystytas, ypač mažesniuose miesteliuose ir

kaimuose. Atliekų rūšiavimo ir surinkimo bei antrinių žaliavų pirminio

paruošimo infrastruktūra nesukurta.

Lietuvoje trūksta biologiškai suyrančių atliekų perdirbimo

technologijų; dar neįdiegtas atliekų deginimas energijai generuoti ir biodujoms

specialiais įrenginiais gaminti. Dar nėra įrengimų pavojingoms atliekoms

(įskaitant senus pesticidus) detoksikuoti, todėl padėtis tampa pavojinga. Be

to, naftos produktais ir kitomis kenksmingomis medžiagomis užterštos

teritorijos (kai kurios iš jų kelia grėsmę visuomenei ir aplinkai) galutinai

neidentifikuotos ir neišvalytos.

Pagrindinė šių tarpusavyje susijusių problemų priežastis

yra tai, kad neįgyvendintas principas „teršėjas moka“, turintis užtikrinti, kad

atliekų šalinimo bei surinkimo ir antrinių žaliavų perdirbimo sąnaudas padengtų

atliekų tvarkymo mokesčiai, surenkami iš atliekų savininkų, ir principas, kad

už savo gaminio įtaką aplinkai gamintojas turi atsakyti.

Aplinkos

teršimas radionuklidais

Ignalinos AE yra pagrindinis potencialus aplinkos teršimo

radionuklidais šaltinis.

Branduolinių reaktorių eksploatavimo ir uždarymo metu į

aplinką gali patekti radioaktyviųjų medžiagų. Dėl pakankamai aukštos Ignalinos

AE eksploatavimo kultūros aplinkos tarša radionuklidais nėra didelė. Daugiausia

problemų kyla tvarkant radioaktyviąsias atliekas ir panaudotą branduolinį kurą.

Dabartinės saugyklos neužtikrina ilgalaikio saugojimo. Rengiantis galutinai

uždaryti Ignalinos AE ir įgyvendinant Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo

strategijos, patvirtintos Vyriausybės 2002 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 174,

nuostatas, atliekų laikymo sistema iš pagrindų pertvarkoma, planuojamos

radioaktyviųjų atliekų saugyklos. Siekdama sumažinti galimą žalą aplinkai,

Vyriausybė nutarė, kad Ignalinos AE turi būti uždaroma nedelsiant išmontuojant

abu reaktorius.

Maišiagalos radioaktyviųjų atliekų saugykloje (kuri naudota

iki 1989 m.) yra maždaug 120 m3 radioaktyviųjų atliekų iš Lietuvos,

Kaliningrado srities ir (šiek tiek) Baltarusijos medicinos, mokslo, pramonės ir

karinių organizacijų. Bendras jų aktyvumas 5×1015 Bq (įskaitant 4.2×1015 Bq tričio ir 2×1015 Bq ypač radioaktyvaus ir ilgai išliekančio plutonio).

Biologinės

įvairovės, gamtos išteklių ir kraštovaizdžio apsauga. Saugomos teritorijos

Valstybės saugomos teritorijos Lietuvoje užima 755 tūkst.

ha, t. y. 11,9 % visos šalies teritorijos. Jas sudaro 4 valstybiniai

gamtos draustiniai ir 2 kultūros draustiniai, 5 nacionaliniai parkai (įskaitant

vieną istorinį nacionalinį parką), 30 regioninių parkų (įskaitant vieną

istorinį regioninį parką), 254 valstybiniai draustiniai ir 10 savivaldybių

draustinių, 410 saugomų kraštovaizdžio objektų (įskaitant 159 gamtos

paminklus), per 202 miškų genetinius draustinius ir viena genetinių sėklų išteklių

saugykla.

Pagrindinės Lietuvos saugomų teritorijų sistemos ypatybės –

kompleksiškumas ir vientisumas. Sistema apima ne tik unikalius objektus ir

kompleksus, bet ir visų tipų ekosistemas, retų rūšių augalus, gyvūnus ir grybus

bei jų buveines. Sistemos apima gamtos ir kultūros paveldo apsaugą;

įgyvendinamas subalansuotos regioninės plėtros principas.

Privatiems sklypams atitenka 40–60 % saugomų

teritorijų. Daugelis sklypų savininkų neturi reikiamų žinių, kad galėtų

tinkamai apsaugoti kraštovaizdį ir biologinę įvairovę.

Nacionaliniai ir regioniniai parkai aktyviam lankymui dar

nepritaikyti: reikiamai nereguliuojami lankytojų srautai, nesudarytos tinkamos

poilsio sąlygos, neišspręstos taršos komunalinėmis ir kitomis atliekomis

problemos, trūksta lėšų numatytoms apsaugos ir valdymo priemonėms įgyvendinti,

dokumentai veiklos sričių ir prioritetų klausimais neparengti arba pasenę. Dėl

šių priežasčių kenčia gamtinis ir kultūrinis kraštovaizdis, kyla pavojus augalų

bei gyvūnų rūšims ir buveinėms.

Iš visų rūšių, išvardytų direktyvoje 92/43/EEB dėl

natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos, kurioms turi būti

nustatytos specialios saugomos teritorijos, Lietuvoje randamos 39 gyvūnų, 12

augalų ir 2 samanų rūšys. Kalbant apie Europos Bendrijų reikšmės buveines,

kurias reikia saugoti steigiant specialias saugomas teritorijas, Lietuvoje yra

53 tokios buveinės, iš kurių 15 – prioritetinės. Iš visų rūšių, nurodytų

direktyvoje 79/409/EEB dėl laukinių paukščių apsaugos, kurioms turi būti

nustatytos specialios saugomos teritorijos, Lietuvoje randamos 55 rūšys.

Maždaug 40 % iš anksto atrinktų buveinių ir teritorijų, svarbių paukščių

apsaugai, į dabartinę saugomų teritorijų sistemą nepatenka. Todėl kuriant NATURA-2000

tinklą Lietuvos saugomų teritorijų sistema bus plečiama.

Intensyvi Lietuvos Baltijos jūros pakrantės ir apsauginės

kopų juostos erozija dėl nesubalansuoto pajūrio kraštovaizdžio naudojimo

ilgainiui pablogins rekreacijos sąlygas, nes kraštovaizdis nyksta ir, jeigu

nebus reikiamai tvarkomas, gali prarasti gyvenviečių apsaugos nuo jūros

funkciją. Pastaraisiais metais pajūrio erozijos problemą dar labiau apsunkino

darbai Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste (pavz., dugno gilinimas).

Pastarajame dešimtmetyje veikla Baltijos jūros pakrantėje

suaktyvėjo (Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rekonstravimas, Būtingės naftos

terminalo statyba, poilsio infrastruktūros plėtra, gyvenamųjų namų statyba);

kelerius metus pajūryje būta audrų. Dėl visų šių neigiamų veiksnių ir nesiimant

aktyvių pakrantės apsaugos priemonių daugėja jūros dumblo, stiprėja krantų

erozija ir abrazija. Šie procesai pastebimi ir kai kuriose Kuršių marių vietose

– šios marios įtrauktos į UNESCO kultūros ir gamtos paveldo sąrašą ir

priskirtos nacionaliniam parkui. Taip prarandama teritorija, kuri vertinga

rekreacijos ir kraštovaizdžio, biologinės įvairovės ir kultūros paveldo

išsaugojimo požiūriu, daroma žala poilsio sąlygoms. Žala apsauginei kopų

juostai kelia pavojų pakrantės miškams ir apgyvendintoms teritorijoms.

Pokario metais buvo iškeldinta maždaug 115000 sodybų kartu

su augalija ir maždaug 80 % šalies teritorijos melioruota. Todėl

kraštovaizdyje vyrauja melioruotos lygumos (iki 20–50 kv. km) su miškų ir kitos

augalijos salelėmis. Žemių melioravimas, upių tiesinimas iš esmės pakeitė

kraštovaizdžio struktūrą, susilpnino ekologinį stabilumą, sunaikino daugelį

buvusių natūralių augalijos ir gyvūnijos buveinių. Tai pakenkė šalies kultūros

identitetui.

Šiuo metu upių slėnių ir ežerų pakrančių rekreaciniai

ištekliai nėra reikiamai eksploatuojami; trūksta infrastruktūros. Būtina

atkurti ekologiškai pažeistų plotų vertę, siekti renatūralizuoti upių vagas.

Tokios ekologiškai pažeidžiamos ir estetiškai vertingos teritorijos šiuo metu

nėra reikiamai tvarkomos.

Gamtiniai ištekliai (uogos, vaistažolės ir kt.) naudojami

neefektyviai. Vykstant statyboms miestuose ir miesteliuose, nukenčia žalieji

plotai, neužtikrinama augalų ir gyvūnų apsauga.

Lietuvos gyvūnų ir augalų rūšių statistika pateikta 43 ir

44 lentelėse.

43 lentelė. Lietuvos augalų rūšys

Klasė

Nustatytų rūšių skaičius, vnt.

Gaubtasėkliai

(žydintys augalai)

1328

Plikasėkliai

(spygliuočiai augalai)

3

Pataisiniai

7

Asiūkliai

8

Paparčiai

21

Samanos

320

Kerpsamanės

106

Ilgasamanės

3

Iš viso

1796

44 lentelė. Apytikris Lietuvos gyvūnų rūšių skaičius

Klasė

Nustatytų rūšių skaičius, vnt.

Žinduoliai

70

Paukščiai

321

Ropliai

7

Amfibijos

13

Žuvys

96

Apskritažiomeniai

3

Vabzdžiai

maždaug 15000

Voragyviai

maždaug 200

Moliuskai

maždaug 170

Verpetės

300

Pintys

6

Vėžiagyviai

daugiau kaip 80

Žemėnaudos

duomenys pateikiami 45 lentelėje.

45 lentelė. Žemės fondas pagal žemėnaudos kategorijas[22]

Žemėnaudos kategorijos

Plotas

1000 ha

%

Žemės

ūkio paskirties žemė

3488,7

53,4

Miško

plotai

1998,4

30,6

Kita

miškinga žemė (apaugusi krūmais ir krūmokšniais)

82,8

1,3

Keliai

131

2

Miestų

teritorija

187,3

2,9

Vandenys

262,1

4

Pelkės

(balos)

146,2

2,2

Kita

žemė

233,5

3,6

Iš viso

6530

100

Miškuose sukaupta iš viso 371,7 mln. m3

medienos. Lietuvos miškams būdinga didžiulė rūšių įvairovė ir įvairių medžių

tipų junginiai. Didžiausią miškų plotą užima pušys, eglės ir beržai.

Lietuvos žvejybos plotuose sugaunama apie 10000 t žuvų. Dėl

per intensyvios žvejybos ir užtvankų statymo prarandamos nerštavietės. Dėl

vandens telkinių taršos ir eutrofikacijos mažėja komerciškai vertingų ir

migruojančių žuvų ištekliai.

Viena iš vertingiausių mineralinių iškasenų – sapropelis.

Sapropelio formavimasis ypač susijęs su vandens telkinių eutrofikacija. Jo

kasimo problema turi būti derinama su ežerų valymo klausimu. Nepakankamai

rekultivuojamos teritorijos, pažeistos kasant naudingąsias iškasenas ir

įgyvendinant durpynų priešgaisrinės apsaugos priemones Valstybinės žemės fondui

priklausančiuose plotuose.

Prevencijos

priemonės

Reikėtų skirti daug dėmesio kontrolės, priežiūros ir

vadybos priemonėms diegti, kad būtų kontroliuojamas ir sumažėtų teršalų

išmetimas į aplinką. Tokių priemonių įdiegimas turėtų sumažinti ir apriboti

aplinkos taršą. Tai sudarytų galimybes saugoti aplinką, o avarijų atveju –

įvertinti jos būklę ir kuo greičiau likviduoti jų padarinius.

Visuomenės

švietimas aplinkosaugos klausimais

Visuomenės informavimo ir švietimo politika apima

informacijos teikimą visuomenei šiais būdais

1. Piliečiai teikia paklausimus Aplinkos ministerijai ir

gauna atsakymus per Aplinkos ministerijos atstovą informacijai – tai ryšys

telefonu ir tiesioginiai kontaktai su suinteresuotais asmenimis Aplinkos

ministerijos elektroniniu paštu ir laiškų forma.

2. Aplinkos ministerija savo iniciatyva koordinuoja

aplinkosauginio švietimo projektus ir teikia informaciją visuomenei per savo

spaudos tarnybą ir Aplinkos ministerijos atstovą informacijai. Tai apima darbą

su žiniasklaida, informacijos skleidimą internetu, leidinius, bibliotekų

fondus, aplinkosauginio švietimo ir informavimo projektus, parodas, minėtinas

dienas ir kt.

Veiklos įgyvendinimas tiesiogiai priklauso nuo finansavimo.

Aktyviau dirbama su visuomene, didėja aplinkosauginio

švietimo ir bendradarbiavimo su NVO efektyvumas, tačiau visuomenės samprata

apie aplinkosaugą turėtų būti tobulinama.

Siekiant užkirsti kelią sunkiems aplinkosaugos reikalavimų

pažeidimams ir geriau informuoti visuomenę, būtina parengti platesnius

prevencinius veiksmus ir juos koordinuoti. Tai kasmetinės aplinkos tvarkymo,

žolės ir ražienų deginimo ir kitos akcijos, aplinkosaugos informacijos centrų

steigimas saugomose teritorijose.

Erdvinis

planavimas

1994 m. pradėti rengti Lietuvos pasienio regionų erdvinio

planavimo projektai. Šios veiklos tikslas – parengti valstybės politiką

pasienio regionų erdvinio planavimo srityje. Buvo parengtos

Lietuvos–Latvijos–Baltarusijos pasienio regiono (Lietuvoje jis apima Ignalinos

ir Zarasų rajonus) ir Lietuvos–Lenkijos pasienio regiono (Vilkaviškio ir

Lazdijų rajonų, Kalvarijų, Kazlų Rūdos, Druskininkų ir Marijampolės

savivaldybės) plėtros ir galimybių studijos. Tai neatskiriama minėtų projektų

dalis. Erdvinės plėtros projektus reikės parengti visiems Lietuvos pasienio

regionams. Šie projektai kartu su Lietuvos Respublikos teritorijos bendruoju

erdviniu plėtros planu sudarys šalies erdvinio planavimo pagrindus.

Siekiant aprūpinti minėtą planą (patvirtintą 2002 m.) ir

kitus erdvinio planavimo dokumentus reikiama informacija bei duomenimis apie

planuojamas teritorijas bei užregist­ruoti šiuos dokumentus skaitmeniniu

(kompiuteriniu) formatu, buvo sukurta ir įdiegta erdvinio planavimo informacinė

sistema, apimanti Erdvinio planavimo dokumentų registrą ir Erdvinio planavimo

dokumentų banką. Minėtame registre šiuo metu yra per 12 tūkst. erdvinio

planavimo dokumentų, o banke – per 140 duomenų bazių, apimančių duomenis apie

įvairias teritorijas ar joms nustatytus specialius reikalavimus.

Erdvinio planavimo dokumentai apskričių ir savivaldybių

lygmeniu rengiami labai iš lėto (su mažomis išimtimis, įskaitant Vilnių, Kauną,

Klaipėdą, Panevėžį ir kai kuriuos kitus atvejus). Dėl to sunku pagrįsti

investicijas į tam tikras teritorijas ir jų suderinamumą su darnios plėtros

principais.

46 lentelė. Lietuvos ir ES plėtros skirtumai aplinkos apsaugos

srityje

Metai

Lietuva

ES vidurkis

Skirtumo įvertinimas

Bendro

fosforo kiekio koncentracija upių vandenyse, mg/l

2001

0,241

mažiau

kaip 0,025

vidutinis

Vidutinė

organinių medžiagų koncentracija upių vandenyse (pagal BOD7), mg/l

2001

3,2

mažiau

kaip 2

nedidelis

Per

metus susidarančių komunalinių atliekų kiekis, kg / asmeniui

1999

190–300

370

vidutinis

Mokesčiai

už vandens taršą azotu, eurų / t

1999

97

5600

(Vokietija); 2660 (Danija)

didelis

Mokesčiai

už vandens taršą fosforu, eurų/t

1999

328

46000

(Vokietija); 14620 (Danija)

didelis

Vidutinis

šalto vandens tarifas, Lt/m3

1999

1,34

1,3–7,84

(Austrija, 1996);

4,82 (Danija, 1996)

vidutinis

Vidutinis

tarifas už nuotekas, Lt/m3

1999

1,25

4,3

(Suomija, 1997)

vidutinis

Investicijos

į aplinkos apsaugą viešajame sektoriuje (visi šaltiniai), mln. Lt per metus

2001

81,6

848

(Suomija)

didelis

Investicijos

į vandens sektorių iš valstybės biudžeto, mln. Lt per metus

2001

25,6

26,64

(Suomija)

nedidelis

Šeimos

nariui tenkanti išlaidų už šaltą vandenį ir nuotekas dalis, % per

mėnesį

2001

2–4

2–7

nedidelis

Saugomų

zonų plotas, %

2001

11,9

14

nedidelis

Mišku

apaugusios teritorijos dalis, %

2000–2001

31

35

vidutinis

1.3.8. Sveikatos priežiūros

infrastruktūra ir socialinė infrastruktūra

Pagrindiniai teiginiai

Lietuvos sveikatos priežiūros

rodikliai gerėja, nors mirtingumas nuo kai kurių ligų vis dar gerokai viršija

ES vidurkį.

Sektoriui būdingas labai išplėtotas

ligoninių tinklas. Tačiau ligoninių infrastruktūra neatitinka ES reikalavimų.

Trūksta modernių medicinos technologijų. Netolygus sveikatos priežiūros įstaigų

ir specialistų pasiskirstymas atskiruose Lietuvos regionuose.

Per didelė stacionarių sveikatos

priežiūros paslaugų dalis, palyginti su ambulatorinėmis paslaugomis.

Medicinos personalo kvalifikacija

gana aukšta ir nuolat keliama. Tačiau sektoriaus administraciniai ir vadybos

gebėjimai vis dar nepakankami.

Senėjant visuomenei, vis opesnis

darosi nepakankamų socialinių paslaugų, skirtų padėti žmonėms pasirūpinti savo

sveikata ir integruotis į visuomenę, klausimas.

Sveikatos

priežiūros infrastruktūra

Lietuvos gyventojų sveikata ir jos išsaugojimo sąlygos

lemia šalies ekonominės raidos stabilumą ir visuomenės socialinį saugumą.

Visuomenės sveikatos būklė tiesiogiai lemia gyvenimo kokybę, darbo išteklių

apimtį ir jų produktyvumą, o vidutinio amžiaus žmonių sergamumas ir mirtingumas

reiškia žmogiškojo kapitalo praradimą. Lietuvos gyventojų sveikatos gerinimas

ir tinkamos sveikatos priežiūros užtikrinimas yra svarbi šalies ekonominio

augimo sąlyga.

Visuomenė

ir jos sveikatos būklė

27 pav. Gyventojų struktūra pagal lytį ir amžių 1989 ir 2001 m.

Politiniai ir ekonominiai pastarojo dešimtmečio pokyčiai

Lietuvoje turėjo didelės įtakos šalies demografinei situacijai. Gyventojų

Lietuvoje mažėja, daugiausia – dėl emigra­cijos ir neigiamo natūralaus

prieaugio. Gimstamumas Lietuvoje mažėjo jau daugelį metų, bet ypač pastebimai –

pastarąjį dešimtmetį: 2001 m. gimstamumas 1000-čiui gyventojų buvo 9,1 (1994 m.

– 11,4; 1998 m. – 10,4). Dėl mažo gimstamumo natūralus gyventojų prieaugis 7

metus buvo neigiamas: 2001 m. jis buvo 2,5 – 1000-čiui gyventojų (1,9 didesnis

nei 2000 m.). Gyventojų amžiaus struktūroje 1989–2001 m. laikotarpiu vaikų iki

10 m. dalis sumažėjo nuo 15,5 % iki 11,6 %, o žmonių, vyresnių nei 62

metų, dalis padidėjo nuo 15,7 % iki 19,3 %.

Nuo 1995 m. šalyje

gyvenimo trukmės ir daugelio mirtingumo rodiklių pokyčiai buvo teigiami.

Vidutinė gyvenimo trukmė Lietuvoje ilgėjo ir priartėjo prie Vidurio ir Rytų

Europos (VRE) vidurkio. Tokioje senstančioje visuomenėje labai svarbi tampa

sveikatos būklė, lemianti darbo jėgos apimtį ir produktyvumą. Dėl mažėjančio

mirtingumo gerėja vienas iš gyventojų sveikatos rodiklių – vidutinė gyvenimo

trukmė. 2001 m. moterų vidutinė gyvenimo trukmė buvo 77,4 metų, o vyrų – 65,88

metų. Lietuvos gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė yra artima Europos šalių

vidurkiui, ilgesnė negu kaimyninių Baltijos valstybių, tačiau gerokai trumpesnė

negu ES valstybių (1998 m. duomenimis, ES vyrų vidutinė gyvenimo trukmė buvo

74,9 metų, moterų – 81,2 metų). Senstant gyventojams, šalyje natūraliai didėja

sveikatos priežiūros ir socialinės globos paslaugų poreikis.

47 lentelė. Pagrindinių gyventojų sveikatos statistikos

rodiklių dinamika 1995–2001 m.

Lietuvoje bendras mirtingumas (pagal visas mirties

priežastis – nuo širdies ir krauja­gyslių ligų, įskaitant išeminę širdies ligą

ir insultus, piktybinius auglius ir kt.) vis mažėja. Mirties priežasčių

struktūra panaši kaip ir daugelyje išsivysčiusių šalių ir jau daugelį metų

nekinta. 2001 m. 87 % mirties priežasčių buvo širdies ir kraujagyslių

sistemos ligos, piktybiniai augliai, traumos ir apsinuodijimai. 2002 m. širdies

ir kraujagyslių ligoms teko 54 % visų mirties atvejų. Šis rodiklis

vyresnių nei 64 m. asmenų amžiaus grupėje siekia 67,8 %. Paprastasis ir standartizuotas mirtingumo

rodikliai yra gana aukšti. 2000 m. vyrų standartizuotas mirtingumo rodiklis (pagal Europos standartą)

buvo 1320, moterų – 672 (100000 gyventojų). Beveik dvigubai didesnį vyrų

mirtingumą lemia ypač aukštas jaunų (15–44 m.) vyrų mirtingumo nuo traumų ir

apsinuodijimų rodiklis. Lietuvoje nuo kraujo apytakos ligų miršta beveik

dvigubai daugiau gyventojų negu vidutiniškai ES valstybėse.

Kūdikių mirtingumo rodikliai Lietuvoje gerėja

perinatalinis ir kūdikių mirtingumas mažėja ir artėja prie ES lygio (2000 m.

šis rodiklis Lietuvoje buvo mažesnis nei Vidurio ir Rytų Europos šalyse). 2001

m., palyginti su 1992 m., kūdikių mirtingumas sumažėjo daugiau nei perpus: nuo

16,5 iki 7,8 1000-čiui gyvų naujagimių (ES valstybėse kūdikių mirtingumas yra

vidutiniškai 5,2 1000-čiui gyvų naujagimių).

Pastaraisiais metais Lietuvoje mažiau

sergama užkrečiamosiomis ligomis: užkrečiamosios

ligos, išskyrus kūdikių užkrečiamąsias ligas, yra palyginti reta mirties

priežastis ir sudaro tik apie 1,3 % visų mirčių. Šalyje mažėja sergamumas

tuberkulioze: 2001 m. buvo užregistruota mažiau šios ligos atvejų – 63,9 atvejo

100000 gyventojų (1998 m. šis rodiklis siekė 79,6). Tai sąlygojo daugiausia

profilaktinių skiepijimų taikymas, epideminio proceso valdymas, naujų

užkrečiamųjų ligų diagnostikos metodų diegimas. Piktybiniais navikais dažniau

serga vyresni žmonės, taigi tikėtina, kad

ilgėjant vidutinei gyvenimo trukmei ateityje gali gausėti onkologinėmis ligomis sergančių žmonių.

2001 m. iš viso vėžiu sirgo daugiau kaip 60000 žmonių.

Lietuvoje toliau plinta

psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas, gausėja narkomanų ir AIDS užsikrėtusių žmonių. 1991–2001 m. narkomanų Lietuvoje

pagausėjo 7,6 karto (nuo 15,3 iki 117,2 atvejo 100000 gyventojų). Nerimą kelia

tai, kad jaunimas vis dažniau pradeda vartoti

narkotikus ir tampa nuo jų priklausomas. Per 11 % užregistruotų narkomanų

yra 15–19 m. jaunuoliai. Intraveninių narkotikų vartojimas

glaudžiai susijęs su didele ŽIV ir hepatito rizika.

Naujausi Lietuvos ir užsienio mokslininkų tyrimai rodo, kad

žmonių sveikatą labai lemia aplinkos kokybė. Tyrimais nustatyta, kad Lietuvos

gyventojų žinios apie sveikatos išsaugojimą ir stiprinimą yra paviršutiniškos.

Daugelis žmonių (45,5 % vyrų ir 51,5 % moterų) profilaktikos reikšmę

vertina nepakankamai. Įrodyta, kad padidėjusį sergamumą ir mirtingumą nuo

širdies bei kraujagyslių ir onkologinių ligų, savižudybių ir nelaimingų

atsitikimų skaičių, taip pat pagrindinių rizikos veiksnių (mažo fizinio

aktyvumo, nutukimo, rūkymo) didėjimą dažnai lemia gyvenimo būdas. Mitybos

tyrimai rodo, kad žmonės mažai domisi sveika mityba, todėl jų maistas

nesubalansuotas, o tai didina lėtinių ligų riziką.

Sveikatos

priežiūros įstaigų sistema, jų techninė bazė ir technologinė pažanga

Lietuvos sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sistemai

būdinga ekstensyviai išvystyta, tačiau nevisiškai atitinkanti ES kokybės

reikalavimus ligoninių infrastruktūra; nepakankamas pirminis sveikatos

priežiūros lygis (ambulatorinės sveikatos priežiūros paslaugos, šeimos

(bendrosios praktikos) gydytojo priežiūra), netolygus sveikatos priežiūros

įstaigų ir specialistų pasiskirstymas regioniniu požiūriu; stacionarios

paslaugos sudaro didelę dalį bendros sveikatos priežiūros paslaugų apimties.

Pastaraisiais metais ligoninės pradėjo dirbti efektyviau,

tačiau pagrindiniai jų efektyvumo rodikliai mažesni už tarptautinius rodiklius.

Siekiant užtikrinti, kad paslaugos būtų prieinamos tolygiai, šalyje vykdoma

sveikatos priežiūros sistemos reforma. Būtina pašalinti sveikatos priežiūros

sektoriaus trūkumus, todėl stiprinama pirminės sveikatos priežiūros grandis,

kartu formuojama šeimos (bendrosios praktikos) gydytojo institucija. Keičiama

teikiamų paslaugų struktūra – mažinamas ligoninių lovų skaičius, daugiau

dėmesio skiriama ligų profilaktikai, ambulatoriniam gydymui (per 10 metų

ligoninių lovų skaičius sumažėjo 15000 ir 2002 m. pabaigoje 10000 gyventojų

teko 89,6 lovos.)

Šiame sektoriuje pastaruoju metu pastebimos tokios

tendencijos: ambulatorinės sveikatos priežiūros decentralizacija; šeimos

gydytojo institucijos formavimas; savivaldybių teisių sveikatos priežiūros

srityje didinimas; ligoninių lovų skaičiaus mažėjimas; didesnis dėmesys ligų

profilaktikai. Pagrindiniai šios sistemos trūkumai, bloginantys paslaugų kokybę

ir neleidžiantys efektyviai naudoti išteklių, yra šie

stacionarios paslaugos sudaro didelę bendros sveikatos

priežiūros paslaugų apimties dalį;

gana daug sveikatos priežiūros įstaigų susitelkusios

didžiuosiuose miestuose, trūksta specialistų kaime;

nevisiškai užtikrinamas gydymo tęstinumas siunčiant

pacientus iš vieno paslaugų profilio sveikatos priežiūros įstaigos į kitą;

daugelio pastatų ir medicininės įrangos būklė yra

nepatenkinama.

Vyriausybė 2003 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 335

patvirtino Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo strategiją, kurios

pagrindiniai tikslai yra gerinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir

prieinamumą, optimizuoti sveikatos priežiūros paslaugų apimtis ir struktūrą

pagal gyventojų sveikatos priežiūros paslaugų poreikius. Tai sudarys sąlygas

privačiai iniciatyvai ir papildomų darbo vietų kūrimui, ypač kaimo vietovėse.

Vadovaujantis šia Strategija, rengiama sveikatos priežiūros

įstaigų restruktūrizavimo programa, kurioje

bus išdėstytos konkrečios įgyvendinimo priemonės, nurodytos dalyvaujančios

institucijos ir programos įgyvendinimo terminai. Sveikatos priežiūros įstaigų

restruktūrizacija bus įgyvendinama šiomis prioritetinėmis kryptimis

Pirma, ambulatorinių paslaugų, ypač pirminės sveikatos

priežiūros, plėtra (prioritetas teikiamas bendrosios praktikos paslaugų

plėtrai, ypač kaimo vietovėse; tyrimų ir gydymo paslaugų apimties didinimas

ambulatorinės sveikatos priežiūros įstaigose; daugiau dėmesio ligų

prevencijai).

Antra, stacionarių paslaugų optimizavimas ir alternatyviųjų

veiklos formų plėtra (stacionarių paslaugų apimties ir struktūros optimizavimas

derinant jas su pacientų poreikiais, gydymo proceso intensyvinimas; dienos

stacionaro paslaugų plėtra; ambulatorinių konsultaci­nių paslaugų plėtra

stacionariose sveikatos priežiūros įstaigose).

Trečia, medicininės slaugos ir ilgalaikio palaikomojo

gydymo paslaugų plėtra pagrin­dinį dėmesį skiriant vyresnių žmonių sveikatos priežiūros

sistemai tobulinti.

Restruktūrizavimas vykdomas sujungiant ar skaidant

atitinkamas sveikatos priežiūros įstaigas arba jų struktūrinius padalinius.

Ligoninių veiklos pagal ligų gydymo profilius tęstinu­mas bus grindžiamas

gyventojų sergamumo rodikliais, sveikatos priežiūros įstaigų turimais materiali­niais,

finansiniais, žmogiškaisiais ištekliais ir efektyvumo rodikliais. Numatoma, kad

įgyvendinus Strategiją iki 2008 m. ligoninėse lovų skaičius sumažės 20 %

(2002 m. buvo 30555 lovos). Vidutinė buvimo ligoninėje trukmė sumažės nuo 10,8

dienos (2002 m.) iki 8 dienų.

Kita vertus, didesnis sistemos ekonominis efektyvumas

ir geresnė paslaugų kokybė yra susiję su ligoninių ir centrų medicininės

įrangos modernizavimu didžiuosiuose miestuose, kur veikia mokslinio tyrimo

centrai ir dirba aukštos kvalifikacijos medicinos specialistai (nuolat

keliantys kvalifikaciją Lietuvoje ir užsienyje), pasirengę teikti sudėtingas

sveikatos priežiūros paslaugas.

Tarp Lietuvos gydytojų vyrauja siauros specializacijos

specialistai. Nuo 1990 m. Lietuvos gydytojų struktūra pertvarkoma, tačiau

realūs struktūriniai pokyčiai vyksta gana lėtai. Lietuvoje gydytojų

pasiskirstymas yra netolygus. Pastebima, kad tai būdinga ir Vidurio bei Rytų

Europos šalims – netolygus gydytojų pasiskirstymas pagal lytį, regionus ir

specialybes. 2000 m. gydytojų geografinis pasiskirstymas Lietuvoje buvo labai

netolygus – daugelis dirbo miestuose, o kaimuose jų buvo mažiau. Miestuose

dirbantys gydytojai sudaro apytikriai 65 % visų gydytojų, ir ši dalis pastaruosius

20 metų išlieka gana stabili. Gydytojų trūkumas jaučiamas ne tik kaime, bet ir

kai kuriose atokesnėse savivaldybėse; be to, 15 % gydytojų vyresni nei 60

metų.

Gydytojų skaičius per visą dešimtmetį kito nedaug ir

yra artimas ES vidurkiui: 2001 m. Lietuvoje buvo 14031 gydytojas, arba

40,4 gydytojo 10000 gyventojų. Sveikatos priežiūros sektoriaus reforma ir

pirminės sveikatos priežiūros (šeimos gydytojų) paslaugų plėtojimas padidino

bendrosios praktikos gydytojų (BPG) paklausą. Nuo 1993 m. licencijuotų BPG

pagausėjo beveik 9 kartus ir 2002 m. pradžioje siekė 897, nors tai dvigubai

mažiau, negu jų reikia; be to, yra poreikis šiuos specialistus perkvalifikuoti.

Apskritai dėl to, kad atsirado naujų modernių technologijų, gydytojai nuolat

jaučia poreikį mokytis ir tobulinti savo įgūdžius.

28 pav. pateikti medicinos personalo ir ligoninių lovų

skaičiaus pokyčiai.

28 pav. Medicinos personalo ir ligoninių lovų skaičius

1995–2001 m.

Dabartinė daugelio sveikatos priežiūros įstaigų pastatų ir

techninės įrangos būklė/ nepatenkinama ir šiuolaikinei medicinos technikai

keliamų reikalavimų ES neatitinka. Sveikatos priežiūros įstaigų ir jų

medicininės įrangos modernizavimas – būtina sąlyga norint užtikrinti gerą

diagnostinių tyrimų, atliekamų procedūrų ir gydymo kokybę. Tai sutrumpintų

pacientų tyrimo ir gydymo ligoninėse laiką, leistų sumažinti papildomas

sąnaudas ir pacientų riziką.

Pastaraisiais metais Lietuvoje sparčiai diegiamos naujos

technologijos. Brangių naujų technologijų diegimą lemia Lietuvos rinkos

integracija į pasaulines rinkas, sparti technologijų pažanga ir galimybė

pasiekti naujausią literatūrą, ypač internetu bei vis dažniau taikomu

telemedicinos būdu.

Kita vertus,

bendras sveikatos priežiūros sistemos įstaigų kompiuterizavimo lygis gana

žemas, technologinė įranga gana sena, o teikiant sveikatos priežiūros paslaugas

IT naudojamasi retai. Tenkindami konkrečios informacijos poreikį, sveikatos

priežiūros paslaugų teikėjai paprastai susikuria savo informacines sistemas.

Nemažai pirminės sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų apskritai neturi

kompiuterių. Daugelyje mažesnių ligoninių, ypač kaime, vieninteliai

kompiuterizuoti padaliniai – buhalterijos.

48 lentelė. Lietuvos ir ES valstybių narių sveikatos priežiūros

išsivystymo skirtumų įvertinimas

Rodiklis

Metai

Lietuva

ES vidurkis

Skirtumo įvertinimas

Mirtingumas

1000 gyventojų

2002

(Lietuva);

2001 (ES)

11,8

9,9

mažas

Gimstamumas 1000

gyventojų

2002 (Lietuva);

2001 (ES)

8,6

10,7

mažas

Kūdikių mirtingumas

1000 gyvų naujagimių

2002

(Lietuva);

2001 (ES)

7,7

5,1

didelis

Vidutinė

gyvenimo trukmė

2002(Lietuva);

2000 (ES)

moterų

77,6

81,3

vidutinis

vyrų

66,2

75

didelis

vidurkis

71,9

74,9

vidutinis

Standartizuotas

mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų 0–64 m. amžiaus grupėje 100000

gyventojų

2000

116

49,4

didelis

Standartizuotas

mirtingumas nuo traumų ir apsinuodijimų 100000 gyventojų

2001

(Lietuva);

2000 (ES)

158

40,6

didelis

Standartizuotas

mirtingumas nuo savižudybių 100000 gyventojų

2000

44,3

10,9

didelis

Standartizuotas

sergamumas tuberkulioze 100000 gyventojų

2001

63,8

10,1

didelis

Ligoninės lovų

skaičius 100000 gyven­tojų

2001

(Lietuva);

2000 (ES)

924

596

didelis

Hospitalizuotų

asmenų skaičius 100 gy­ventojų

2000

24

18

vidutinis

Socialinė

infrastruktūra

Socialinės priežiūros įstaigų sistema

Kalbant apie neįgaliuosius ir pagyvenusius žmones, sunku

nubrėžti aiškią ribą tarp sveikatos klausimų ir socialinių paslaugų.

Pagrindinis socialinių paslaugų tikslas – atkurti asmens gebėjimą pasirūpinti

savimi ir integruoti jį į visuomenę sudarant sąlygas, kurios nežemintų žmogaus

orumo, kai žmogus negali pats pasirūpinti savimi. Socialinės paslaugos

teikiamos ir prevenciniais tikslais kaip šviečiamojo darbo bendruomenėje dalis,

kad neatsirastų socialinių problemų. Socialinių paslaugų tikslas – skatinti

žmonių aktyvumą ir iniciatyvą, kad jų gyvenimas taptų visavertiškesnis.

Formuojantis rinkos ekonomikos sąlygoms, atsirado gyventojų

grupės, kurioms socia­li­nės paslaugos ypač svarbios: tai pagyvenę žmonės,

neįgalieji, vaikai ir socialinės rizikos grupės. Socialinių paslaugų ypač

reikia kaime, nes čia beveik ketvirtį (23 %) gyventojų sudaro vyresni nei

60 m. žmonės, kurie yra pagrindiniai socialinių paslaugų gavėjai.

2001 m. pabaigoje Lietuvoje buvo apytikriai 500 įvairių

socialinių paslaugų įstaigų (dienos centrai, mišrių socialinių paslaugų ir

kitos įstaigos). Šiose įstaigose suteiktos paslaugos per 20000 žmonių; dar 7,3

tūkst. žmonių paslaugos buvo suteiktos namie. Daugelis (57 %) socialinių

paslaugų gavėjų naudojasi institucijų paslaugomis, 25 % – paslaugomis

namuose ir tik 18 % jos teikiamos bendruomenės rūpybos įstaigose. Tyrimo

rezultatai rodo, kad net trečdalis įvairių socialinių paslaugų įstaigų globotinių

galėtų gyventi bendruomenėje. Todėl prieš skirdamos asmenims socialines

paslaugas savivaldybės pirmiausia turėtų pasiūlyti jiems bendruomenės paslaugas

ar paslaugas namie, o ne iš karto siųsti į socialinių paslaugų įstaigas.

Socialinių paslaugų įstaigų skaičių siekiama sumažinti

įvertinus tikrąjį jų poreikį ir teikiant pagalbos namuose ar bendruomenės

(dienos rūpybos) paslaugas, kurios efektyvesnės, pigesnės ir suteikia žmogui

daugiau savarankiškumo. Nustatydamos socialinių paslaugų poreikį, savivaldybės

atsižvelgia į regionines ypatybes ir teikia tas paslaugas, kurių labiausiai

reikia jų bendruomenių žmonėms. Tačiau socialinių paslaugų tinklo išsidėstymas

savivaldybėse labai netolygus; tas pats pasakytina ir apie finansines galimybes

jį plėtoti. Bendruomenės socialinių paslaugų per maža. Socialinių paslaugų

įstaigų paslaugos įvairioms klientų grupėms dažniausiai plėtojamos nekuriant

alternatyvių intervencijos programų, orientuotų į aptarnavimą namuose. Tai, kad

vyrauja socialinių paslaugų įstaigų paslaugos be alternatyvių formų, tokių kaip

dienos ar trumpalaikė rūpyba, veikia pasyviąją socialinę paramą. Socialinių

paslaugų gavėjai negali būti aktyvūs bendruomenėje ar aktyviai ieškoti būdų,

kaip padėti sau.

Socialinių paslaugų (ypač pagalbos namuose ir bendruomenės

paslaugų) plėtojimas labai paremtų ir šeimas. Tai didintų šeimos narių

galimybes sugrįžti į darbo rinką, jeigu jie tuo metu nedirba arba dirba

trumpiau, nes reikia prižiūrėti kitą šeimos narį. Be to, taip būtų sukurta

daugiau darbo vietų, nes kai kuriuos namų ūkio darbus atliktų samdomi

darbuotojai.

Socialinių paslaugų reforma pradėta 2002 m. Galutinis

reformos tikslas – įvertinus poreikius teikti reikiamas socialines paslaugas ir

sukurti kuo geresnes sąlygas didinti paslaugų gavėjų pasitikėjimą savimi,

skatinti juos aktyviai ieškoti būdų, kaip padėti sau. Reforma siekiama

užtikrinti pakankamą vyresnių žmonių ir pažeidžiamiausių grupių apsaugą,

plėtoti socialinės apsaugos sistemą kaip specialią priemonę skurdo problemai

spręsti ir vėl grąžinti socialiai atskirtus asmenis bei šeimas į visuomenę ir

darbą.

Vienas iš pagrindinių reformos tikslų – plėsti rinką

socialinių paslaugų teikėjams remiant nevyriausybines organizacijas (NVO),

pavienių asmenų ir bendruomenių pastangas ir iniciatyvą. Šis tikslas bus

pasiektas sukuriant teisines, administracines ir finansines sąlygas įtraukti

aktyviausias NVO į socialinių paslaugų sistemą lygios partnerystės pagrindu.

Pastaruosius kelerius metus apskričių globos namų skaičius

nesikeitė, o savivaldybėms priklausančių senelių globos namų sparčiai gausėjo.

Senelių globos namai dabar veikia 54 savivaldybėse;

10000 Lietuvos gyventojų tenka beveik 12 vietų globos įstaigose (1990 m.

– 6 vietos).

Pastaraisiais metais gausėja žmonių su protine negalia,

todėl didėja ir socialinių paslaugų šiems žmonėms poreikis. 2001 m. pabaigoje

buvo 22 apskričių įstaigos suaugusiems asmenims su protine negalia (5277

globotiniai, įskaitant intensyvios priežiūros reikalingus 1579 asmenis, arba

30 % visų šių globotinių). Valstybinės globos įstaigos per didelės ir

modernios socialinės globos koncepcijos neatitinka, jos yra tolimose vietovėse,

kai kurios – senuose ir netinkamuose pastatuose, kuriems renovuoti reikėtų

didelių investicijų. Daugelis valstybinių priežiūros įstaigų perpildytos, jose

yra iki 550 globotinių, o gyvenimo sąlygos dažnai neatitinka elementarių saugos

ir sveikatos reikalavimų. Naujų apskričių globos įstaigų statyti neplanuojama;

esamos įstaigos pertvarkomos į turinčias mažesnį globotinių skaičių, gerinant

jų gyvenimo sąlygas. Didelį poreikį siųsti asmenis į globos įstaigas lemia tai,

kad socialinių paslaugų tinklas savivaldybėse išplėtotas nepakankamai; yra tik

3 savivaldybių bei NVO įsteigti namai gyventi savarankiškai, o dienos paslaugos

neįgaliems vaikams ir suaugusiesiems teikiamos tik 34-iuose dienos centruose.

Socialinė ekonominė krizė, nauji ekonominiai santykiai,

objektyvios klaidos reformuotoje socialinėje ir kitoje viešojoje

infrastruktūroje veikia neįgaliųjų reabilitavimo ir integravimo procesus.

Pastarajame dešimtmetyje buvo sukurta: medicininės reabilitacijos modelis

žmonėms su fizine negalia; ugdymo, užimtumo, savarankiško gyvenimo ir

socialinių paslaugų modelis asmenims su

vystymosi (intelekto) sutrikimais; paslaugų, skirtų savarankiško

gyvenimo įgūdžiams ugdyti, sistema akliesiems ir sutrikusio regėjimo asmenims.

Patvirtinta ir įgyvendinama valstybinė ženklų kalbos vartojimo programa;

atsirado socialinių paslaugų žmonėms su fizine negalia institucijos.

Šalyje taikomas reabilitacijos

procesas nepakankamas – aktyviai veikia tik

medicininės reabilitacijos modelis, o kitos grandys išplėtotos menkai. Siekiant

pagrindinio tikslo – užimtumo, – būtina užtikrinti reabilitacijos proceso

tęstinumą, įskaitant profesinę ir socialinę reabilitaciją. Dabar šalyje

veikianti centralizuota socialinių paslaugų teikimo sistema (centralizuotose

įstaigose vienam neįgaliajam per mėnesį skiriama iki 1500 Lt) tenkina tik labai

mažą paklausos dalį, o neįgaliesiems skirtas socialinių paslaugų, užimtumo,

ugdymo, savarankiškumo skatinimo tinklas bendruomenių lygmeniu dar tik

formuojamas (vieno neįgalaus asmens išlaikymo dienos užimtumo centre sąnaudos

per mėnesį yra 500–800 Lt).

Bendruomenės paslaugų įstaigos kuriamos remiantis

neįgaliųjų organizacijų ir savival­dybių bendradarbiavimu. Šių įstaigų kūrimas

1992–2002 m. buvo finansuojamas iš Valstybi­nės

invalidų medicininės, profesinės ir socialinės reabilitacijos programos

(Reabilitacijos progra­ma), patvirtintos Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 253, lėšų. Analizuojant

situaciją pagal negalios rūšis, galima pastebėti, kad sunkiausia – neįgaliems

vaikams (jų yra per 13 tūkst.), nes ikimokyklinio ugdymo įstaigos, mokyklų klasės, ugdymo centrai nepritaikyti jų poreikiams;

be to, sunki visiškai neįgalių asmenų (8971) ir I invalidumo grupės

asmenų (per 26000) būklė, nes trūksta bazinių socialinių paslaugų, ugdy­mo ir

užimtu­mo įstaigų; sunku žmonėms su judėjimo sutrikimais ir negalintiems

apsitarnauti asmenims (apie 70000 žmonių su judėjimo sutrikimais, per 27000 su

protine negalia ar įvairios negalios asmenų), nes jie negali naudotis jų

poreikiams nepritaikytu viešuoju transportu.

Reabilitacijos programos lėšomis buvo remiamos neįgaliųjų

organizacijų ir viešųjų įstaigų programos, skirtos visų šalies neįgaliųjų

poreikiams tenkinti bei jų medicininei, profesinei ir socialinei

reabilitacijai. Programos skirtos žmonėms su sunkiausia negalia (neįgaliems

vaikams, visiškai neįgaliems asmenims, I ir II grupės neįgaliesiems, turintiems

judėjimo, regos, klausos, protinių sutrikimų). Šiems žmonėms siekiama padėti

per socialinių paslaugų, profesinės reabilitacijos, užimtumo, aplinkos

pritaikymo, ugdymo, savarankiško gyvenimo įgūdžių, medicininės reabilitacijos,

ryšių ir informacijos prieinamumo programas. Reabilitacijos programos lėšos

šiuo metu yra vienas iš svarbiausių šaltinių, finansuojančių naujų alternatyvių bendruomenių įstaigų kūrimą, –

tai ugdymo grupės ikimokyklinėse įstaigose, integruotos klasės

neįgaliems vaikams, dienos centrai, socialinės paslaugos ir parama,

savarankiško gyvenimo namai.

Per 9 metus buvo įkurtos ir

finansuotos integruoto mokyklinio ugdymo klasės (81 klasė), kurias lankė 1500 neįgalių vaikų, 135 dienos užimtumo

centrai, 14 šeimos paramos centrų, 4 namai suaugusiesiems, turintiems

intelekto sutrikimų. Pastatyta ir įrengta Lietuvos aklųjų biblioteka, kuria

dabar naudojasi 2700 aklųjų ir regėjimo sutrikimų turinčių asmenų, moder­nizuota

leidinių Brailio raštu leidimo įranga, akliesiems ir kurtiesiems suteikta

reabilitacijos įranga, rekonstruotas aklųjų ugdymo centras, pritaikyti butai ir

visuomeninė aplinka (1998–2001 m. per 700 butų buvo pritaikyta žmonėms,

turintiems judėjimo sutrikimų ir negalinčių apsitarnauti); pritaikoma aplinka,

palatos, sanitarinė įranga. Pradėta kelti su neįgaliaisiais dirbančių

specialistų kvalifikacija, kuriamos naujos darbo vietos (pvz., 1992 m.

10 % aklųjų dirbo atviroje visuomenėje, 2000 m. sausio 1 d. duomenimis –

55 % ir t. t.). Įgyvendinant Reabilitacijos programą, buvo sukurta darbo

vietų ir neįgaliesiems, ir sveikiems asmenims. 1999 m. pagal šią Programą dirbo

843 žmonės (įskaitant 350 neįgaliųjų); 2211 dirbo viešųjų organizacijų įmonėse

(įskaitant 350 neįgaliųjų); 2000 m. – 1143 žmonės (įskaitant 675 neįga­liuosius);

2270 dirbo viešųjų organizacijų įmonėse (įskaitant 826 neįgaliuosius); 2001 m.

pagal šią Programą dirbo 1076 žmonės (įskaitant 650 neįgaliųjų); 1905 dirbo

viešųjų organi­za­cijų įmonėse (įskaitant 629 neįgaliuosius). Siekiant

užtikrinti neįgaliųjų integraciją į visuo­menę, vien valstybės lėšų nepakanka –

lėšų poreikis patenkinamas tik iš dalies. Todėl siekiama pritraukti kitus

Reabilitacijos programos finansavimo šaltinius (fondus, savivaldybes ir kt.).

1999 m. buvo panaudota 8446,17 tūkst. Lt papildomų lėšų, 2000 m. – 8792,64

tūkst. Lt, 2001 m. – 7726,03 tūkst. Lt.

Svarbi problema – informacinės aplinkos pritaikymas

neįgaliųjų poreikiams. Šiuo metu vienoje iš televizijos programų naudojami

subtitrai, iš dalies pritaikomos mokyklų programos ir vadovėliai, NVO siekia

parūpinti kompensacinę įrangą, padedančią pasiekti informaciją. Nuo 1998 m.

įgyvendinama Valstybinė gestų kalbos vartojimo programa, patvirtinta socialinės

apsaugos ir darbo ministro ir švietimo ir mokslo ministro 1998 m. gegužės 13 d.

įsakymu Nr. 740/93. Remiantis šia Programa, kuriami ženklų kalbos vertėjų

centrai, spausdinama literatūra Brailio raštu, rengiami knygų garso įrašai,

veikia valstybės finansuojama aklųjų biblioteka ir kt. Informacinės visuomenės

plėtros komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (Informacinės

visuomenės plėtros komitetas) parengė Informacinės aplinkos pritaikymo

neįgaliesiems koncepciją, pagal kurią Informacinė aplinka bus pritaikoma

neįgaliesiems.

Stiprinant sveikatą ir neįgaliuosius įtraukiant į

visuomenę, sveikatingumas ir sportas yra labai svarbūs veiksniai. Neįgaliųjų

sporto koncepcija susijusi su politika, kuria siekiama, kad sporto teikiamą

naudą gautų kuo daugiau neįgaliųjų. Galimybių sportuoti neįgalieji turi mažiau

ir reguliariai tam atsidėti negali, tačiau jiems turi būti garantuota tokia

pati teisė sportuoti kaip ir kitiems visuomenės nariams.

49 lentelė. Socialinio sektoriaus plėtros Lietuvoje ir ES

valstybėse narėse skirtumų įvertinimas

Rodiklis

Metai

Lietuva

ES vidurkis

Skirtumo įvertinimas

Dirbančių

neįgaliųjų asmenų dalis iš visų neįgaliųjų, %

2000 (Lietuva), 1996

(ES)

17

42

didelis

Socialinių

paslaugų neįgaliesiems dalis iš visos socialinei apsaugai skirtos dalies, %

2000 (Lietuva) 1998

(ES)

19

28,2

didelis

1.3.9. Užimtumas ir nedarbas

Pagrindiniai teiginiai

Pagrindinės Lietuvos darbo rinkos

problemos – aukštas nedarbo lygis (ypač jaunų žmonių), mažas užimtumas (ypač

25–54 m. vyrų), didelė žemės ūkio, medžioklės, miškininkystės ir žuvininkystės

sektoriuose dirbančių asmenų dalis, gerokai viršijanti ES vidurkį.

Vidutinis darbo jėgos išsilavinimo

lygis Lietuvoje, palyginti su ES vidurkiu, yra aukštas. Tačiau esama

neatitikimų tarp kvalifikacijos, profesinio išsilavinimo bei mokymo ir

darbdavių bei darbo rinkos reikalavimų.

Palyginti su vyresniais gyventojais,

jaunimo kvalifikacijos lygis yra žemesnis, ir tai iš dalies susiję su dideliu

„nubyrėjimu“ iš pagrindinio mokslo pakopos, ypač iškart po pereinamojo į rinkos

ekonomiką laikotarpio.

Mažai taikomos lanksčiosios darbo

formos, tokios kaip darbas ne visą darbo laiką.

Savarankiškai dirbančių asmenų skaičius –

geras verslumo rodiklis – Lietuvoje mažesnis nei daugelyje ES valstybių narių.

Gyventojai

ir darbo jėga

Naujausio gyventojų surašymo duomenys rodo, kad 1998–2001

m. Lietuvos gyventojų sumažėjo daugiau nei 5 %. Šį procesą sukėlė emigracija

ir natūralus neigiamas gyventojų prieaugis. Darbingo amžiaus žmonių (15–64 m.)

sumažėjo nuo 2,5 iki 2,1 mln.[23]

Darbo jėgos sumažėjo – nuo 1,84 mln. žmonių 1995 m. iki

1,76 mln. – 2001 m. (903100 vyrų ir 856800 moterų). Dėl to sumažėjo ekonominio

aktyvumo rodiklis, kuris 1995–2000 m. sumažėjo nuo 76 iki 71,3 % (15–64 m.

grupėje). Šis rodiklis šiek tiek viršijo vidutinį ES 2000 m. rodiklį

(69 %). 2001 ir 2002 m. darbo jėgos aktyvumo rodiklis toliau mažėjo ir

siekė atitinkamai 70,3 % ir 69,6 %.

Vyrų darbo jėgos aktyvumas buvo žemesnis už ES vidurkį tiek

2001 m. (atitinkamai 74,3 % ir 78,3 %), tiek 2002 m. (73,6 % ir

78,4 %), o moterų aktyvumas Lietuvoje viršijo ES vidurkį (66,5 % ir

60,2 % 2001 m.; 65,8 % ir 60,9 % 2002 m.). Pagal amžiaus grupes

Lietu­voje gana mažas abiejų lyčių jaunų žmonių (15–24 m.) aktyvumas, palyginti

su ES vidurkiu (2002 m. 30,9 % Lietuvoje, 47,7 % – ES). Tačiau darbo

jėgos aktyvumas 25–54 m. grupėje ir vyresnių žmonių (55–64 m.) yra didesnis

negu ES: 2002 m. aktyvumo lygis 25–54 m. grupėje buvo 88,5 % Lietuvoje ir

82,8 % – ES, 55–64 m. grupėje – 46,9 % Lietuvoje ir 42,8 % – ES.

Duomenys rodo, kad vidutinis abiejų lyčių suaugusių žmonių

išsilavinimo lygis Lietuvoje gana aukštas. 2001 m. darbo jėgos tyrimo

duomenimis, 33,3 % (30 % vyrų ir 36,1 % moterų) turėjo aukštesnį

nei vidurinį išsilavinimą[24],

30,9 % (33 % vyrų ir 29 % moterų) – vidurinį išsilavinimą, o

18,3 % (22,1 % vyrų ir 15,1 % moterų) – pagrindinį išsilavinimą[25]. Tai artima ES vidurkiui. Tačiau kur kas daugiau jaunų

žmonių su pagrindiniu išsilavinimu yra 15–24 m. nei 25–49 m. amžiaus grupėje

atitinkamai (21 % ir 1 %). Taip yra dėl to, kad keičiantis socialinei

ekonominei aplinkai vis daugiau jaunų žmonių anksti palieka švietimo sistemą.

Daugelis tokių žmonių į darbo rinką ateina be jokios kvalifikacijos. Be to,

daugelis vyresnių darbuotojų turi per siaurą ir per daug specializuotą

kvalifikaciją, įgytą ankstesniais metais, tačiau jie neišsiugdę bendrųjų

gebėjimų. Todėl daugelio dirbančių asmenų kompetencija dabartinių darbo rinkos

poreikių netenkina.

Lietuvos darbo jėgos išsilavinimas gana aukštas, tačiau

jaunesnių asmenų žemesnis nei vyresnių. Tokia padėtis susidarė dėl to, kad gana

daug jaunų žmonių mokyklas palieka nebaigę pagrindinio mokslo. Šis didelis

„nubyrėjimas“ pagrindinio mokslo laikotarpiu ir jam pasibaigus yra aktuali

Lietuvos problema.

Užimtumo

tendencijos

Pereinamuoju į rinkos ekonomiką laikotarpiu ūkio

struktūroje įvyko sparčių pokyčių, paveikusių užimtumo tendencijas. Praėjusio

dešimtmečio pirmojoje pusėje dirbančių asmenų sumažėjo 200000 (šiek tiek

daugiau nei 11 %), o BVP – 40 %. 1998 m. dirbančių asmenų buvo

1597600 (823300 vyrų ir 786300 moterų), o 2001 m. – 1460600 (725200 vyrų ir

735400 moterų), t.y. jų toliau mažėjo.

2001 m. užimtumo lygis[26] Lietuvoje buvo 58,4 %. Tai mažiau už ES vidurkį,

kuris yra 64,1 %. Vyrų užimtumo lygis buvo 59,9 %, moterų –

57,1 %. Šis skirtumas labiau matyti jaunesnių vyrų ir moterų grupėje, ir

tai rodo, kad įsitraukti į darbo rinką Lietuvos jaunimas linkęs vyresniame

amžiuje. Užimtumo lygis liovėsi kritęs 2002 m., ypač vyrų užimtumas (bendras

užimtumo lygis buvo 59,6 %; vyrų užimtumo lygis siekė 62,3 %, moterų

– 57,2 %).

Užimtumas pagal sektorius

Pereinamojo laikotarpio pradžioje įvyko svarbių užimtumo

pokyčių. 1990 m., prieš pradedant ekonomines reformas, daugiausia gyventojų

dirbo pramonėje (30 %), žemės ūkyje (18 %) ir statybos sektoriuje

(12 %). Pirmaisiais ekonomikos pertvarkymo metais pramonės ir statybos

sektoriuose dirbančių asmenų gerokai sumažėjo. Užimtumas žemės ūkyje didėjo iki

1996 m. – iki 24,1 %, o vėliau pradėjo mažėti. Didžiausias darbo vietų

perteklius buvo paslaugų sektoriuje. 2001 m. žemės ūkiui, miškininkystei ir

žuvininkystei teko 17,1 % visų dirbančių asmenų (21,2 % vyrų ir

13,1 % moterų), pramonei ir statybai – 27,2 % (33,3 % vyrų ir

21,2 % moterų), paslaugų sektoriui – 55,7 % (45,5 % vyrų ir

65,7 % moterų). Palyginti su ES, didžiausias skirtumas matyti žemės ūkio

sektoriuje; ES žemės ūkyje dirba 4 kartus mažiau asmenų. Užimtumas

paslaugų sektoriuje lieka gana nedidelis, palyginti su ES vidurkiu (68,8 %

2000 m.).

Užimtumas pagal profesijas

2001 m. 24,5 % visų dirbančių asmenų buvo specialistai

ir techniniai darbuotojai (15,2 % vyrų ir 33,6 % moterų), 17,6 %

– kvalifikuoti darbininkai ir amatininkai (vyrų –24,7 %, moterų –

10,6 %), 14,1 % – žemės ūkio darbuotojai (17 % vyrų ir

11,2 % moterų), nekvalifikuoti darbininkai sudarė 8,7 % (7,9 %

vyrų ir 9,4 % moterų). Tik 17,3 % (9,2 % vyrų ir 25,3 %

moterų) buvo tarnautojai, prekybos ir paslaugų sektoriaus darbuotojai.

Tarnautojai ir paslaugų sektoriaus darbuotojai dabar sudaro mažiau dirbančių

asmenų nei ES.

Užimtumas privačiame sektoriuje

Pastarąjį dešimtmetį labai pasikeitė užimtumo struktūra

pagal nuosavybės formas. 1990–2001 m. privataus sektoriaus dalis užimtumo

struktūroje padidėjo nuo 22 iki 66,4 %. Privatizavimo procesas turėjo

didelę įtaką privataus ir valstybinio sektoriaus santykio pasikeitimui.

Savarankiškai dirbantys asmenys

2001 m. 81,4 % visų dirbančių asmenų buvo samdomi

darbuotojai (77,7 % vyrų ir 85 % moterų), 15,4 % – savarankiškai

dirbantys asmenys (vyrų – 19,9 %, moterų – 11,6 %), 3,2 % –

nemokami šeimos verslo darbuotojai (2,8 % vyrų ir 3,5 % moterų). 1 iš

8 savarankiškai dirbančių asmenų kartu yra ir darbdavys, o kiti asmenys užsiima

vieno asmens verslu. Daugiausia savarankiškai dirbančių asmenų yra žemės ūkio

sektoriuje – 58 %, pramonėje – 2 %, statybos sektoriuje – 4,8 %,

paslaugų sektoriuje – 5,2 %. Visuose šiuose sektoriuose tokių asmenų yra

mažiau nei ES, kur savarankiškai dirbančių asmenų yra: 52 % – žemės ūkyje,

11 % – pramonėje ir 13 % – paslaugų sektoriuje. Tai, kad nedaug yra

savarankiškai dirbančių asmenų, rodo, jog aplinka nėra palanki plėtoti nuosavą

verslą. Gyventojų užimtumo tyrimai rodo, kad sąlygos dirbti savarankiškai

blogėja: 1997–2000 m. tokių asmenų sumažėjo 33000 (13 %), o per 2001 m. –

28000 (12 %).

Darbas ne visą etatą ir kitos lanksčiosios

užimtumo formos

2001 m. 9,8 % dirbančių asmenų dirbo ne visą darbo

laiką, iš jų 41,2 % – vyrai ir 58,8 % – moterys. Taigi ši darbo forma

Lietuvoje ne tokia populiari kaip ES, kur tokių darbuotojų yra apie 18 %.

Skirtumas ypač akivaizdus kalbant apie Lietuvos moteris: tik 11 % iš jų

dirba ne visą darbo laiką, o ES – apie 34 %. Toks užimtumas įvairiuose

ūkio sektoriuose skiriasi. Ne visą darbo laiką dirba 20 % žemės ūkio

darbuotojų, tik 5 % pramonės darbuotojų, tiek pat statybos sektoriaus

darbuotojų ir 9,4 % paslaugų sektoriaus darbuotojų. Palyginti su ES,

darbas ne visą darbo laiką nepaplitęs paslaugų sektoriuje (ES – 22 %).

Nors ir atsiliekama nuo ES rodiklių, darbas ne visą darbo

laiką Lietuvoje turbūt yra labiausiai paplitusi netradicinė užimtumo forma.

Tokios lanksčiosios darbo organizavimo formos kaip darbas namuose, lanksčiosios

darbo valandos, darbų rotacija ir panašiai plačiai netaikomos. Nepalanki

teisinė, socialinė ir ekonominė aplinka, tai, kad nėra specialių teisinių

nuostatų (nors naujasis Lietuvos Respublikos darbo kodeksas nuo 2003 m. sausio

1 d. sudaro sąlygas taip dirbti), neskatina taikyti lanksčiųjų darbo formų.

Visa tai stabdo darbo jėgos prisitaikymą prie struktūrinių ir ekonominių

pokyčių.

Moterų padėtis darbo rinkoje ir lyčių lygybės skirtumai

Lietuvoje lyčių lygybei skiriama nemažai dėmesio. Tuo

tikslu priimta keletas norminių teisės aktų, lyčių lygybės principui įgyvendinti

ir lygioms galimybėms darbo rinkoje užtikrinti įkurtos institucijos. Tačiau čia

dar yra nemažai problemų.

Nors moterų nedarbo lygis žemesnis nei vyrų (gyventojų

užimtumo tyrimo duomenimis, 2002 m. – atitinkamai 12,9 % ir 14,6 %),

kiti rodikliai liudija, kad moterims integruotis į darbo rinką dar esama

kliūčių: žemesnis užimtumo lygis (56,4 % ir 59 %), daug mažiau

savarankiškai dirbančių moterų, darbo užmokesčio skirtumai (33 % daugiau

moterų nei vyrų dirba už minimalų atlyginimą). Ypač opi vyresnių moterų

užimtumo problema. 2002 m. moterų užimtumo lygis 55–64 m. amžiaus grupėje

siekė 34,1 %, to paties amžiaus vyrų – 51,5 %. Tačiau šiuo metu sunku

įsidarbinti tiek vyresniems vyrams, tiek moterims.

Vaikus auginančioms moterims motinystės ir šeimos pareigos

trukdo išsaugoti darbo vietą ar susirasti naują darbą. Kita vertus, neišspręsta

kvalifikacijos atnaujinimo po motinystės atostogų problema.

Nuosavą verslą pradeda daug mažiau moterų nei vyrų. Nors

tai daro vis daugiau moterų, jos susiduria su daugeliu problemų: joms sunku

būti lygiavertėmis verslo partnerėmis su vyrais, nes į jas žiūrima skeptiškai;

yra ir kitų sunkumų (trūksta verslo įgūdžių ir informacijos). Tačiau MVĮ

tyrimo, kurį atliko Statistikos departamentas ir Ūkio ministerija, duomenimis, yra

ir teigiamų tendencijų: gausėja moterų, kurios vadovauja įmonėms, – 2000 m. jų

buvo 29,2 %, 2001 m. – 40 %.

Nedarbas

Ekonominis nuosmukis, ūkio restruktūrizavimas ir

privatizavimas sukėlė didelį ir struktūriškai nepalankų nedarbą: aukštas

jaunimo nedarbo lygis, daug ilgalaikių bedarbių, ryškūs teritoriniai nedarbo

lygio skirtumai. Tyrimo duomenys rodo, kad didžioji darbo jėgos dalis

prisitaikyti prie rinkos pokyčių nesugeba ir jos kompetencija darbdavių

netenkina.

Nedarbo lygis

1998 m. pabaigoje prasidėjęs ekonominis nuosmukis nedarbo

lygį pakėlė nuo 13,3 % iki 17,4 %. 2001 m. vidutinis nedarbo lygis ES

buvo kur kas žemesnis – 7,6 %. Vyrų nedarbo lygis buvo 19,9 %, moterų

– 14,7 % (gyventojų užimtumo tyrimų duomenys, 2001). 2002 m. nedarbo lygis

krito iki 13,8 %. Skirtumai tarp vyrų ir moterų nedarbo lygio taip pat

mažėjo: vyrų nedarbo lygis siekė 14,6 %, moterų – 12,9 % (gyventojų

užimtumo tyrimų duomenys, 2002). ES nedarbo lygis 2002 m. buvo 7,7 %.

Jaunimo nedarbas

Kaip ir kitose šalyse, jaunimo nedarbo lygis aukštesnis už

bendrąjį. Remiantis gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, 2001 m. bendras

jaunimo (iki 25 m.) nedarbas 2001 m. siekė 31,1 %, vyrų –

36,1 %, moterų – 24,1 %. Šis rodiklis gerokai viršija ES vidurkį

(14,6 % 2001 m.). Trečdalis nedirbančio Lietuvos jaunimo neturi jokios

kvalifikacijos. 2002 m. jaunimo nedarbo lygis Lietuvoje krito iki

23 %.

Ilgalaikis nedarbas

Ilgalaikių bedarbių dalis Lietuvoje didesnė nei ES: 2001 m.

ES ilgalaikiai bedarbiai sudarė 42 %, Lietuvoje – 59 %. 2002 m. jų dalis

Lietuvoje sumažėjo iki 55 %. Didžiausias ilgalaikis nedarbas pastebimas

vyresnių nei 50 m. žmonių amžiaus grupėje. Pirmiausia tai susiję su vyresnių

žmonių nenoru ir nesugebėjimu keistis, kita vertus, darbdaviai linkę samdyti

jaunus žmones.

Tautinių mažumų nedarbo problemos

Gyventojų užimtumo tyrimo 2001 m. duomenimis, tautinių

mažumų nedarbo lygis viršijo vidurkį: bendras nedarbo lygis siekė 17,1 %,

lietuvių – 15,8 %, rusų – 25,6 %, lenkų – 24,5 %, kitų tautybių

asmenų – 17,6 %. Bedarbiai tautinių mažumų atstovai paprastai būna mažiau

išsilavinę ir neturi profesinės kvalifikacijos. Valstybinės kalbos nemokėjimas

irgi trukdo įgyti kvalifikaciją ir susirasti darbo vietą.

2000 m. buvo atkreiptas dėmesys į romų (čigonų) tautinę

mažumą. Dėl kalbinio, kultūrinio ir etninio unikalumo romai kol kas nėra

integruoti į Lietuvos visuomenę. Labai svarbu išspręsti tokias romų problemas

kaip nedarbas, žemas išsilavinimo lygis ir skurdas. Pirmieji žingsniai jau

žengti 2000 m., kai Vyriausybė 2000 m. liepos 1 d. nutarimu Nr. 759 patvirtino

Romų integracijos į Lietuvos visuomenę 2000–2004 metų programą.

Nedarbas ir išsilavinimas

Nedarbo lygis skirtingo išsilavinimo grupėse skiriasi.

Gyventojų užimtumo tyrimų 2001 m. duomenimis, asmenų, turinčių aukštesnį nei

vidurinį išsilavinimą, grupėje nedarbas siekė 11 %, vidurinį išsilavinimą

– 22 %, pagrindinį išsilavinimą – 26 %. Maždaug 4/5 darbo biržoje

įregistruotų bedarbių neturi kvalifikacijos arba jų kvalifikacija netenkina

dabartinių darbo rinkos poreikių. Maždaug pusė įsiregistravusių jaunų bedarbių

neturi jokios kvalifikacijos.

Parama darbo ieškantiems asmenims

Darbo rinkos politikai įgyvendinti sukurta Lietuvos darbo

biržos sistema, kurią sudaro centrinė ir 46 teritorinės darbo biržos,

apimančios visą šalies teritoriją. Darbo birža vykdo įdarbinimo tarpininkavimo veiklą ir įgyvendina aktyviąsias darbo rinkos

politikos priemones – profesinio mokymo, viešųjų bei remiamų darbų,

užimtumo rėmimo, darbo klubų ir kitas programas. Tačiau dėl per mažo

finansavimo vis dar per mažai bedarbių dalyvauja aktyviosiose darbo rinkos

politikos programose (2001 m. – apie 40 %). Be to, šių priemonių veikla

nėra labai efektyvi: 2001 m. tik 28 % bedarbių gavo nuolatinį darbą po

dalyvavimo aktyviosiose priemonėse. Kovai su nedarbu stinga vietos iniciatyvos.

Socialinė

atskirtis ir socialinės rizikos grupės

Ekonominis nuosmukis sukėlė didelę kainų diferenciaciją.

Nemažai gyventojų – 2000 m. 16 % – atsidūrė už skurdo ribos. Daugiau

nei 20 % šeimų, turinčių ikimokyklinio amžiaus vaikų, skursta. Dažniausiai

skursta bedarbių šeimos. Todėl labai svarbu išspręsti socialiai pažeidžiamų

grupių integravimo į ekonominę veiklą problemą. Tam daug dėmesio skiriama

Užimtumo didinimo 2001–2004 metų programoje. Galima nurodyti šias rizikos

grupes: neįgalieji; vienišos motinos ar tėvai, auginantys vaikus iki 14 metų;

priešpensinio amžiaus žmonės; nekvalifikuoti jauni asmenys; iš įkalinimo

įstaigų grįžę asmenys; tautinės mažumos. Šių grupių atstovai sudaro 1/3 visų

darbo biržose įsiregistravusių asmenų.

2001 m. iš viso

buvo 126911 darbingo amžiaus neįgalių asmenų, turinčių teisę gauti invalidumo pašalpas. Valstybinio socialinio

draudimo fondo valdybos duomenimis, dabar dirba 27906 neįgalieji.

Dirbančių neįgalių asmenų sumažėjo nuo 40 % 1990 m. iki 18 %.

Neįgalių asmenų, dirbančių neįgaliųjų

organizacijų įmonėse, sumažėjo 5–6 kartus. Kasmet darbo biržose

įregistruojama vidutiniškai 4400 asmenų su negalia. Daugiau nei pusė jų

nekvalifikuoti ir niekada nėra turėję darbo santykių; kas trečias – jaunesnis

nei 25 m. Didžiausia neįgalių asmenų, dirbančių pagal užimtumo programas, dalis

priklauso III invalidumo grupei; sunkesnę negalią turintys žmonės

konkuruoti darbo rinkoje negali. Sunkiausia įdarbinti žmones su psichine,

regėjimo ar klausos negalia ir neįgaliuosius, priklausančius III invalidumo

grupei. Neįgaliųjų darbo pajamos paprastai minimalios. Pagrindiniai veiksniai,

ribojantys tokių asmenų įdarbinimą, yra šie: nepakankamai prieinamas

aukštesnysis ir aukštasis mokslas; nepritaikyta viešoji ir darbo aplinka; nėra

profesinės reabilitacijos sistemos; darbdaviai nepakankamai skatinami įdarbinti

neįgaliuosius.

Dabar neįgaliųjų profesinis mokymas ir perkvalifikavimas

įgyvendinamas per darbo rinkos mokymo paslaugas, specialius mokymo centrus,

profesinio mokymo mokyklas; tai prieinama lengvesnę negalią turintiems žmonėms.

Profesinis mokymas ir perkvalifikavimas, kurie nepakankami ir sunkiai

prieinami, blogai pritaikyti neįgaliųjų poreikiams ir nesuderinami su vietos

darbo rinkos poreikiais, yra viena neįgaliųjų nedarbo priežasčių. Nėra

profesinių įgūdžių (likusių ar įgytų) vertinimo metodikos, kuri leistų vertinti

profesinės reabilitacijos galimybes ir efektyvumą. Profesinės reabilitacijos

sistemos trūkumai – ir tai, kad nėra ryšių su kitomis sistemos dalimis. Todėl

neįgaliųjų profesinės reabilitacijos būklė kol kas nepatenkinama.

Neįgaliesiems svarbios ne tik socialinės apsaugos

priemonės, bet ir neįgalių vaikų integracija į švietimo ir mokymo įstaigas,

neįgalių jaunų žmonių teisės į mokslą realizavimas, neformalus suaugusių neįgaliųjų

ugdymas, informacijos ir ryšių prieinamumas, socialinių paslaugų plėtojimas

bendruomenės lygmeniu. Specialių poreikių tenkinimas pakeičiant socialines

pašalpas alternatyviomis socialinės apsaugos, švietimo ir sveikatos priežiūros

priemonėmis – pagrindinė kryptis, kurios turėtų būti laikomasi plėtojant visas

paslaugų sistemas ir prisidedant prie neįgalių asmenų socialinės integracijos.

Problemų kelia ir tai, kad bendrojo lavinimo mokyklų,

aukštesniojo ir aukštojo mokslo programos ir metodikos nepritaikytos

neįgaliesiems, jiems neužtikrinta parama specialiomis priemonėmis, paslaugomis,

įranga ir specialistais.

Viena iš rimtesnių šalies problemų – grįžusių iš įkalinimo

įstaigų asmenų integravimas. Tokių asmenų, ieškančių darbo, ypač pagausėjo

2000–2001 m. Darbo birža 1999 m. įregistravo 8000, 2000 m. – 8200 tokių asmenų.

2002 m. šis skaičius sumažėjo iki 4800. Nuo 1997 m. Lietuvoje nuolat gausėjo

kalinių, ir 2001 m. pradžioje jų buvo 10807, t.y. apytikriai 290/100000

gyventojų. Dauguma buvusių kalinių – potencialiai aktyviausi ir darbingiausio

amžiaus žmonės: 85 % kalinių amžius nesiekia 40 metų. 45 % kalinių

turi vidurinį, 46 % – žemesnį nei vidurinį išsilavinimą. Įkalinimo

įstaigose tik 8 % iš visų kalinių gauna vidurinio mokslo atestatą; mažiau

nei 25 % turi galimybę dirbti. Tikėtina, kad daug asmenų, grįžusių iš

įkalinimo įstaigų, vėl nusikals, nes jie praradę kvalifikaciją ir socialinius

įgūdžius. Taigi viena iš aktualiausių socialinės integracijos problemų –

buvusių kalinių įtraukimas į darbo rinką.

Kita socialinės rizikos grupė apima asmenis, priklausomus

nuo narkotikų, alkoholio ir kitų toksinių medžiagų. Jiems integruoti į

socialinį ir profesinį gyvenimą reikia kompleksinių priemonių. Esamos

reabilitacijos programos ir centrai dabartinių poreikių netenkina, kai kuriuose

rajonuose tokių centrų nėra, kai kuriuose yra net keli. Reabilitacijos centrų

personalui stinga žinių ir įgūdžių. Reabilitavimo tikslas – grąžinti buvusią

narkomanų fizinę, psichologinę, emocinę ir socialinę būklę. Kol kas reabilitacija

suvokiama siaurai – ji apsiriboja socialinės izoliacijos ir profesine terapija.

Nėra bendros daugiapakopės pagalbos paaugliams programos (motyvacija –

reabilitacija – integravimas į visuomenę), todėl paaugliai dažnai nebaigia

reabilitacijos kursų arba užbaigę susiduria su įsitraukimo į mokymąsi ar darbą

problemomis.

Vyriausybė 1999 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 970 patvirtino

Nacionalinę narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos 1999–2003 metų

programą. Šios Programos tikslas – įvertinus narkomanijos problemą Lietuvoje,

apibrėžti svarbiausias narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos

problemas ir suformuluoti veiklos tikslus bei priemones joms spręsti. Pagal šią

Programą 2000 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija konkurso būdu atrinko

ir finansavo 84 projektus, parengtus įvairių NVO ir asociacijų, užsiimančių

narkomanijos prevencija ir narkomanų reabilitacija. Daugelis 2000 m. pradėtų

projektų turėtų būti tęsiami, antraip jų veiksmingumas sumažės.

Regioniniai skirtumai

Pereinamasis į rinkos

ekonomiką laikotarpis skirtingus Lietuvos regionus paveikė įvairiai –

atsižvelgiant į jų ekonominę struktūrą šio laikotarpio pradžioje ir į

geografinę padėtį. Be to, mažėjant valstybės vaidmeniui (tiek reguliavimo, tiek

investicinių sprendimų prasme), tiesioginės laisvosios rinkos investicijos

daugiausia buvo skirtos labiausiai išsivysčiusiems regionams. Tai sukėlė

nemažus regioninius užimtumo skirtumus.

Gyventojų užimtumo

tyrimų duomenimis, 2001 m. užimtumo lygis 15–64 m. amžiaus grupėje buvo žemiausias

Alytaus ir Marijampolės apskrityse – 53,5 % ir 54,6 %. Aukščiausias

užimtumo lygis šioje amžiaus grupėje – Klaipėdoje (61 %) ir Vilniuje

(58,9 %). Daugelyje apskričių (ypač Tauragės ir Marijampolės) daug

užregistruotų dirbančių asmenų dirbo žemės ūkyje, jų veikla paprastai buvo

žemdirbystė nederlingose žemėse, leidžianti tik išgyventi.

Nedarbo duomenys įvairiose apskrityse skiriasi. Gyventojų

užimtumo tyrimų duomenimis, aukščiausias nedarbo lygis 2001 m. buvo Alytaus

(21,9 %) ir Šiaulių (19,1 %) apskrityse, žemiausias – Panevėžio

(14,2 %) ir Vilniaus (15,6 %) apskrityse.

50 lentelė. Darbo rinkos ir užimtumo plėtros Lietuvoje ir ES

valstybėse narėse skirtumų įvertinimas 2001 m., %

Rodiklis

Lietuva

ES vidurkis

Skirtumo įvertinimas

Nedarbo

lygis

17

7,6

didelis

Jaunimo

nedarbas

30,2

14

didelis

Ilgalaikių

bedarbių dalis

59

44

didelis

Moterų

nedarbas

14,2

8,9

didelis

Vyrų

nedarbas

19,7

8,7

didelis

Užimtumo

lygis

57,7

64

vidutinis

Moterų

užimtumas

56,4

46

25–54 metų moterys

74,9

66,8

Vyrų

užimtumas

59

71,3

25–54 metų vyrai

73,3

87,3

Užimtumas

pagal sektorius

Žemės

ūkis, medžioklė, žuvininkystė, miškininkystė

16,3

4,2

didelis

Pramonė

ir statyba

27,6

26,4

mažas

Paslaugos

56,1

69,4

didelis

1.3.10. Švietimas

ir profesinis mokymas

Pagrindiniai teiginiai

Lietuva turi gerą teisinę bazę

plėtoti modernią ir efektyvią profesinio švietimo bei mokymo sistemą ir

socialinę partnerystę.

Vidurinio ir povidurinio mokymo

pakopose dalyvauja vis daugiau asmenų.

Tačiau kai kuriose srityse išlieka

neigiamų tendencijų: daug mokinių švietimo sistemą palieka negavę pagrindinio

išsilavinimo pažymėjimo. Be to, mažai dalyvaujama tęstiniame mokyme, nėra

mokymosi visą gyvenimą kultūros.

Profesinio mokymo sistema

nepakankamai pritaikyta didėjantiems darbo rinkos poreikiams, susijusiems su

struktūriniais ūkio pokyčiais. Be to, yra problemų, susijusių su skirtinga

profesinio mokymo ir švietimo kokybe įvairiose Lietuvos vietose, todėl būtina

efektyviau kontroliuoti profesinio mokymo standartus.

Kai kuriose kaimo vietovėse sunku

užtikrinti švietimo prieinamumą – ši problema iš dalies sprendžiama

nuotoliniais mokymo kursais. Šiuo metu į žmogiškuosius išteklius, įrangą ir

kursus investuojama nepakankamai. Norint sukurti būtinas sąlygas mokymuisi visą

gyvenimą skatinti, skubiai reikia papildomų investicijų.

Pastangas pakelti dirbančių asmenų

kvalifikaciją ir atnaujinti pasenusias kvalifikacijas riboja pasenusios kai

kurių sričių mokymo programos – trūksta dėstytojų, turinčių reikiamos tarptautinės

patirties ir kvalifikacijos perduoti žinias į Lietuvą.

Yra laimėjimų specialistų mokymo srityje –

įdiegta trijų pakopų studijų sistema, plėtojamas aukštųjų mokyklų tinklas,

pradėtas tarptautinis studijų programų vertinimas. Tačiau daugelio programų

turinys vis dar neatitinka darbo rinkos poreikių, mokslo laimėjimų ir

tarptautinių standartų; mokytojų kvalifikacija nepakankama.

Per

12 Lietuvos nepriklausomybės metų buvo sukurta teisinė bazė, apimanti švietimo

ir profesinio mokymo sistemos plėtojimą pagal Lisabonos Vadovų Tarybos išvadas,

Užimtumo didinimo 2001–2004 metų programą ir Mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo

strategiją. Todėl galima teigti, kad Lietuva turi gana gerą teisinį pagrindą

plėtoti modernią švietimo sistemą ir socialinę partnerysę.

Teisinė

bazė sukūrė sąlygas plėtoti dvi atskiras sistemas – pradinio profesinio

švietimo ir mokymo ir darbo rinkos profesinio švietimo ir mokymo. Už pradinį

profesinį švietimą ir mokymą valstybės lygmeniu atsakinga Švietimo ir mokslo

ministerija, o už darbo rinkos profesinį švietimą ir mokymą – Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija. Laikas parodė, kad šis modelis neefektyvus,

todėl pastaraisiais metais pradėtos įgyvendinti priemonės, stiprinančios

sąsajas tarp pradinio ir darbo rinkos profesinio švietimo ir mokymo sistemų.

Tačiau šios dvi sistemos dar nėra pakankamai sujungtos, kad užtikrintų darnią

mokymosi visą gyvenimą aplinką.

Pradinis

profesinis švietimas ir mokymas

Struktūra

Lietuvoje

veikia 6 lygių švietimo ir mokymo sistema, kurią sudaro ikimokyklinis ugdymas,

pradinis mokslas (ISCED 1), pagrindinis mokslas (ISCED 2), vidurinis mokslas

(ISCED 3), kolegijos (ISCED 5B) ir aukštasis universitetinis mokslas (ISCED

5A). Siekiant dabartinę kvalifikacijų sistemą suderinti su ES kvalifikacijų

sistema, 2000 m. pradėta povidurinio mokslo studijų reforma: laipsniškai

atsisakoma kolegijų, formuojamas 2 lygių aukštasis mokslas, susidedantis iš

neuniversitetinių ir universitetinių studijų.

Dalyvavimas

pradinio profesinio švietimo ir mokymo sistemoje

Palyginti

su ES, mokinių, siekiančių gauti profesiją kartu su viduriniu išsilavinimu,

Lietuvoje nedaug. Pvz., EUROSTAT’o duomenimis, 1999 m. tokių mokinių bendroje

vidurinių mokyklų mokinių struktūroje buvo 39,6 %, o ES – 54,4 %.

Statistikos departamento duomenimis, 2000 m. šis rodiklis Lietuvoje vėl

sumažėjo (32,3 %), o 2001 m. – dar labiau (28,2 %). Sumažėjimas iš

dalies susijęs su vykdoma reforma – perėjimu prie 10 metų pagrindinio mokslo.

Viena iš priežasčių – nedidelis profesinio švietimo ir mokslo prestižas. Kol

kas šiai problemai spręsti skiriama per mažai dėmesio. Lietuvoje, kaip ir ES,

maždaug 14 % visų besimokančių jaunuolių studijuoja kolegijose ir aukštojo

mokslo įstaigose.

Kitas

trūkumas – neišplėtota profesinio informavimo, orientavimo ir konsultavimo sistema,

kurios reikia pereinant iš pagrindinio mokslo mokyklų į pasirengimą profesinei

veiklai. Šiuo metu tik 10–15 % mokinių prieš rinkdamiesi profesiją gauna

kvalifikuotą konsultaciją, o ES valstybėse konsultacijomis gali naudotis

absoliuti mokinių dauguma.

Švietimo ir mokymo prieinamumas

Statistikos

departamento duomenimis, 2001 m. Lietuvoje buvo 80 valstybinių ir 1

nevalstybinė profesinė mokykla, 33 valstybinės ir 9 nevalstybinės profesinės

kolegijos. Nors mokymo įstaigų tinklas labai išplėtotas, vienodo prieinamumo

visose šalies dalyse jis neužtikrina. Pvz., studijuoti aukštosiose mokyklose,

kurios daugiausia telkiasi didžiuosiuose miestuose, jauni žmonės iš mažas

pajamas gaunančių šeimų turi ribotas galimybes. Be to, tam tikrų profesinio

mokymo programų prieinamumo požiūriu yra gana nemažų regioninių skirtumų. Antai

kai kuriuose regionuose profesinio mokymo įstaigų yra labai mažai, o siūlomų

specialybių spektras labai siauras. Be to, sąryšis tarp atskirų mokymo lygių

nepakankamas, kad užtikrintų palankias sąlygas mokytis visą gyvenimą. Dar nėra

kreditų, gautų neuniversitetinių studijų metu, pripažinimo universitetinėse

studijose sistemos.

29 pav. Pagrindinį išsilavinimą įgijusių 15 metų asmenų dalis*

*

1999 m. duomenų nėra dėl perėjimo į 10 m. pagrindinio išsilavinimo sistemą.

**

Palyginti su 16 m. jaunuolių skaičiumi.

Sistemos pajėgumas

2001–2002

m. pradžioje profesinėse mokyklose dirbo 2345 profesijos mokytojai ir 1764

bendrųjų dalykų mokytojai. Beveik pusė iš jų turi aukštąjį išsilavinimą. Tyrimų

duomenimis, 75 % profesijos mokytojų neturi mokytojo kvalifikacijos.

Pabrėžiama ir vadybos bei darbo su kompiuteriu įgūdžių stoka. Nepakankama

mokytojų kompetencija trukdo diegti naujas technologijas ir taikyti naujus

mokymo metodus. Ši tendencija būdinga visiems švietimo lygiams.

Be

to, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvoje nerengiami profesinio

informavimo, konsultavimo ir orientavimo specialistai, o tai blogina teikiamų

paslaugų kokybę. Be to, šalyje nėra specialistų, galinčių profesionaliai

įvertinti mokymo programas ir švietimo įstaigas.

Išlaidos

švietimui ir mokymui pastaraisiais metais sudarė 6 % BVP, 1995 m. –

5,6 %, 1999 m. – 6,5 %, 2000 m. – 6 %, 2001 m. – 6,1 %.

Palyginti su ES vidurkiu (5,5 % pagal EUROSTAT’ą), šis rodiklis gana

geras. Tačiau biudžeto išlaidų profesinėms mokykloms dalis rodo, kad Lietuvos

rodiklis – žemiausias iš visų šalių kandidačių (Lietuvoje 2000 m. –

0,4 %). Sprendžiant iš finansinių ataskaitų, daugiausia įstaigų išlaidų

skiriama darbuotojų atlyginimams ir susijusiems mokesčiams bei mokesčiams už

komunalines paslaugas. Beveik neskiriama lėšų bazinei įrangai renovuoti ar

pirkti, taip pat mokymo ir mokymosi priemonėms. Pvz., išlaidos vadovėliams

sudaryti ir leisti 2000 m. siekė tik 1 % bendrų švietimo ir mokymo įstaigų

išlaidų. 2001 m. duomenimis, Lietuvos vidurinėse mokyklose 30-čiai mokinių

tenka 1 kompiuteris, o ES vidurkis – 9. Bloga pastatų būklė, pasenusi

materialinė techninė bazė ir didelis mokymo bei mokymosi medžiagos trūkumas – tai

pagrindiniai neigiami veiksniai, kenkiantys mokymo kokybei. Tas pats pasakytina

apie medžiagą, skirtą profesiniam informavimui, orientavimui ir konsultavimui.

Kokybės užtikrinimo sistema

Lietuvoje

yra institucijų, teikiančių mokslinę bei metodinę paramą ir atliekančių kokybės

įvertinimus. Be to, sukurti pamatai profesinio švietimo ir mokymo skaidrumui

užtikrinti (Valstybinis studijų ir mokymo programų registras, profesinio

švietimo ir mokymo licencijų duomenų bazė, profesinio švietimo ir mokymo

standartai ir kt.). Plėtojami socialinės partnerystės principai ir jų

įgyvendinimo struktūros. Tačiau lieka dar daug neišspręstų problemų: nėra

bendros kvalifikacijų sistemos ir vienos už jos veikimą atsakingos

institucijos; kvalifikacijos suteikimas neatskirtas nuo mokslo ir studijų

institucijų (pastarosios ir suteikia kvalifikaciją); riboti kvalifikacijos

vertinimo metodai (labiau orientuojamasi ne į įgūdžius, o į žinias,

nevertinamos neformaliai ir neoficialiai įgytos kompetencijos); nėra naujų

kvalifikacijų kūrimo ir įteisinimo procedūros, standartų parengta kelis kartus

mažiau, nei reikėtų; profesinio švietimo ir mokymo kokybės vertinimo sistema

neefektyvi; nepakankamai išplėtota vidaus kokybės užtikrinimo sistema; trūksta

specialistų, galinčių atlikti studijų ir mokymo programų akreditaciją;

profesinio švietimo ir mokymo srityje dalyvauja dar labai mažai darbdavių.

Profesinio

švietimo ir mokymo sistema neatitinka ūkio poreikių. Lietuvos darbo biržos

duomenimis, 2000 m. darbo biržoje buvo įregistruota maždaug 25 % visų tais

metais baigusių profesines mokyklas moksleivių. Darbo jėgos tyrimo duomenys

rodo, kad 2000 ir 2001 m. profesinį išsilavinimą turintys bedarbiai pagal

išsilavinimo lygį užėmė didžiausią dalį bedarbių struktūroje. Tai, kad nėra

reikiamų tyrimų, yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl atsiranda atotrūkis

tarp profesinio švietimo, mokymo ir ūkio poreikių. Lietuvoje neatliekami

lyginamieji ir prognoziniai užimtumo bei kvalifikacijos tyrimai. Be to, trūksta

tyrimų, būtinų švietimo sistemai efektyviai valdyti ir plėtoti. Sociologinių

tyrimų duomenimis, jauniems specialistams labiausiai trūksta praktinių įgūdžių.

Ši problema kyla iš prastos materialinės techninės bazės, nepakankamos mokytojų

kompetencijos ir netvirtos socialinės partnerystės.

Aukštasis mokslas

Šalies ūkio plėtra ir naujos technologijos reikalauja, kad

švietimo ir mokslo įstaigos (kolegijos ir universitetai) rengtų aukščiausios

kvalifikacijos specialistus, galinčius prisitaikyti prie kintančios darbo

rinkos, sudarytų sąlygas tobulinti įgytą kvalifikaciją ir persikvalifikuoti.

Šalyje buvo išplėstas aukštojo mokslo įstaigų tinklas; 2000 m. pradėta kurti

kolegijas. Kolegijų sektoriaus sukūrimas leido sutrumpinti laiką ir sumažinti

sąnaudas, būtinas aukštos kvalifikacijos specialistams parengti.

Siekiant suderinti studijų programas ir kvalifikacijas bei

laipsnius su Vakarų Europos šalių aukštojo mokslo sistemomis, įdiegta 3 lygių

studijų sistema. 1998 m. pradėtos vertinti parengtos naujos aukštųjų mokyklų

programos, 1999 m. pradėti reguliarūs išoriniai studijų programų vertinimai

pagal specialybes; siekiant užtikrinti studijų programų vertinimo objektyvumą,

pradėta kviesti ekspertus iš kitų šalių.

Lietuvoje gyventojų su aukštuoju išsilavinimu dalis siekia

17,3 % (ISCED97): aukštasis universitetinis išsilavinimas (4 metų ir

ilgesnis, po vidurinės mokyklos) – 12,9 %; aukštasis neuniversitetinis

išsilavinimas (3 metų, po vidurinės mokyklos) – 4,4 %. Studentų, kurie

mokosi įvairių tipų aukštojo mokslo įstaigose (neskaitant doktorantų ir menų

magistrantų), 1996–2002 m. pagausėjo nuo 58 tūkst. iki beveik 142 tūkst.;

2002–2003 m. universitetuose mokėsi 116000 studentų (neskaitant doktorantų ir

menų magistrantų), per 26000 studentų mokosi kolegijose pagal aukštojo

neuniversitetinio mokslo programas.

43 aukštojo mokslo įstaigos 2002–2003 m. turėjo teisę

išduoti aukštojo mokslo diplomus: 30 valstybinių (15 neuniversitetinių ir 15

kolegijų) ir 13 nevalstybinių (4 neuniversitetinės ir 9 kolegijos).

Pagrindiniai aukštojo mokslo ir studijų centrai sutelkti didžiuosiuose Lietuvos

miestuose: 68000 studentų (46,8 %) mokosi Vilniuje, 46600 (32 %) –

Kaune, 13600 (9,4 %) – Klaipėdoje ir 9900 (6,8 %) – Šiauliuose).

Jau dabar universitetai priima daugiau nei 3/4 asmenų su

viduriniu išsilavinimu. Šis rodiklis kur kas aukštesnis nei kitose Europos

šalyse (studentų, priimtų į pirmą studijų pakopą valstybiniuose ir privačiuose

universitetuose, dalis sudaro 78 % asmenų, įgijusių vidurinį išsilavinimą

2002 m.).

Daugėja asmenų, studijuojančių vakariniuose ir

neakivaizdiniuose skyriuose. 1995 m. vakarines studijas pasirinko 2,3 %,

2001 m. – 6,7 %; neakivaizdines studijas – atitinkamai 17 ir 26 %

visų studentų. Vis daugiau vyresnių žmonių sugrįžta tęsti studijų. Vidutinis

studentų amžius universitetuose 1999 m. buvo 22 metai, 2000 m. – 22,3 metų,

2001 m. – 22,9 metų. Panaši tendencija pastebima visose studijų pakopose.

Kalbant apie ketvirtąją žinių ekonomikos dimensiją (30

pav.), pažanga tobulinant švietimo sistemą Lietuvoje lėta, nors raštingumo ir

įstojimo mokytis rodikliai buvo aukšti dar 1995 m. Žinių ekonomikos plėtrai

labai svarbūs ryšiai tarp bazinių/taikomųjų tyrimų ir mokymosi proceso. Šis

klausimas ypač svarbus aukštesniuosiuose aukštojo mokslo sistemos lygiuose,

įskaitant privačius ir valstybinius universitetus bei kolegijas.

Nors

esama teigiamų pokyčių, aukštojo mokslo sistema susiduria ir su kai kuriomis

problemomis, iš jų minėtinos šios

1.

Prasidėjus ekonominiam nuosmukiui XX a.

paskutiniajame dešimtmetyje, aukštojo mokslo prestižas šiek tiek nusmuko.

Neaukštas mokslininkų socialinis statusas sukėlė „proto potencialo nutekėjimą“

(įskaitant į JAV ir kitas Europos šalis), jaunų kvalifikuotų specialistų

emigraciją ir vidutinio mokslinių darbuotojų amžiaus didėjimą.

2.

Aukštojo mokslo studijų programų turinys

neatitinka darbo rinkos ir mokslo poreikių bei ES reikalavimų.

3.

Nepakankamos profesinio orientavimo ir

konsultavimo paslaugos, skirtos skirtumui tarp pasiūlos ir paklausos darbo

rinkoje mažinti.

4.

Kvalifikuotų dėstytojų (profesorių,

docentų, dėstytojų ir asistentų) kvalifikacija neatitinka ES reikalavimų; mažai

doktorantų, baigusių studijas užsienyje.

30 pav. Lietuvos pažanga kuriant žinių

ekonomiką. 1995 m. ir 2000–2002 m.

5.

Netolygūs tarptautiniai studentų mainai (1

atvyksta, 10 išvyksta); trūksta studijų programų užsienio kalba; užsieniečiams

neužtikrinamos patenkinamos buities sąlygos.

6.

Nepatenkinama

materialinės bazės ir mokymo įrangos būklė aukštosiose mokyklose. Dėl lėšų trūkumo iki 2001 m. pastatai nebuvo renovuojami,

jie nepritaikyti neįgaliesiems. Mokslo ir studijų institucijų pastatams

renovuoti 20 mln. Lt buvo skirta tik 2001 m.

Tęstinis profesinis švietimas ir

mokymas

Struktūra

Tęstinio profesinio švietimo ir mokymo sistema Lietuvoje

daugiausia orientuota į bedarbių mokymą. Teisės aktuose beveik nėra nuostatų

dėl dirbančių asmenų mokymosi ir tokio mokymosi paskatų.

Dalyvavimas tęstinio mokymo sistemoje

Dalyvavimo tęstinio mokymo sistemoje rodiklis labai žemas.

Darbo biržų duomenimis, dauguma įsiregistravusių bedarbių nepasirengę ateiti į

darbo rinką, t.y. jų profesija nepaklausi arba jie apskritai neturi profesijos.

Tačiau tik labai maža įsiregistravusių bedarbių dalis dalyvauja tęstinio mokymo

sistemoje. Antai 2001 m. buvo įregistruota 223480 bedarbių ir dėl lėšų stokos tik

17000 arba 7,6 % buvo pasiųsta mokytis. EUROSTAT’o duomenimis (CVTS–2

tyrimas), tik 3,7 % 25–64 m. amžiaus grupės gyventojų dalyvavo tęstinio

mokymo sistemoje 2001 m., o tų pačių metų ES rodiklis – 8,4 %. Dalyvavimo

tęstinio mokymo sistemoje rodiklis rodo, kad toks mokymas darbo rinkos ir

asmens poreikių netenkina.

Šį teiginį patvirtina ir darbo jėgos analizė. Maždaug

60 % dabartinės darbo jėgos mokėsi pagal sovietines programas, kurios buvo

orientuotos į siauras sritis, atitinkančias buvusią ūkio sistemą, nebuvo

plėtojami bendrieji gebėjimai, tokie kaip iniciatyvumas, verslumas, darbo su

kompiuteriu įgūdžiai, komunikabilumas ir kt., o sovietinė tęstinio mokymo

sistema neatitiko laisvos rinkos ekonomikos reikalavimų. Kita vertus,

išsilavinimas ir profesija, įgyti rinkos ekonomikos sąlygomis ir ypač modernios

informacinės visuomenės švietimo sistemoje, yra būtina, bet jokiu būdu

nepakankama sąlyga 40 metų veiklai užtikrinti. Tik nuolatinis (tęstinis)

kvalifikacijos kėlimas, o prireikus ir perkvalifikavimas gali užtikrinti

mobilumą darbo rinkoje. Be šių klausimų, darbo rinkos mokymo sistema turi

spręsti ir asmenų, kurie paliko švietimo sistemą neįgiję jokio išsilavinimo,

problemą. Gana daug jaunimo dabar neturi kvalifikacijos, nes 1990–1995 m.

laikotarpiu buvo labai sumažėjęs poreikis siekti išsilavinimo ir profesijos.

Dabar yra apie 100000 jaunų žmonių, į darbo rinką atėjusių be profesijos.

Švietimo ir mokymo prieinamumas

Šiuo metu Lietuvoje formalias mokymo

programas naudoja 300 įmonių, organizacijų ir švietimo įstaigų, kurios siūlo ir

neformalias mokymo programas. 14 specialių mokymo centrų skirta bedarbiams

mokyti. Tačiau darbuotojus mokančių įmonių daug mažiau negu Vakarų Europoje.

EUROSTAT’o duomenimis (CVTS–2 tyrimas), 2001 m. savo darbuotojus mokė 43 %

Lietuvos įmonių; ES šis rodiklis – 72 %.

Atlikto profesinio švietimo ir mokymo prieinamumo tyrimo

metu[27]

respondentai kaip pagrindinę kliūtį kvalifikacijai įgyti ir tobulinti nurodė

lėšų trūkumą. Be to, nėra darbuotojų mokymo paskatų mechanizmų – nei patiems

darbuotojams, nei darbdaviams. Nepakankamai išplėtota mokymo ir mokymosi metodų

įvairovė, nepakankama įgytų žinių vertinimo sistema irgi pabrėžtini kaip

tęstinio mokymosi prieinamumo trukdžiai. Pvz., Lietuvoje vis dar oficialiai

neįteisinamos neformaliai ir neoficialiai įgytos žinios.

Sistemos gebėjimai

Tęstinio profesinio švietimo ir mokymo pajėgumų problemos

tokios pačios kaip ir pradinio profesinio mokymo srityje. Tai pirmiausia susiję

su nepakankama sistemos darbuotojų kompetencija, pasenusia materialine technine

baze, mokymosi ir mokymo medžiagos stoka ir kt.

Mokymosi visą gyvenimą sąlygos

Remiantis

oficialiąja statistika, Lietuvos dirbančių asmenų išsilavinimas gana aukštas.

Asmenys, baigę vidurinę ar aukštesnę mokslo pakopą, sudaro 80 % darbo

jėgos, o išsivysčiusiose ES šalyse – 2/3. Tačiau daugelio šių asmenų

kompetencija laisvos rinkos ekonomikos keliamus reikalavimus atitinka tik iš

dalies. 1998 m. 51,2 % Lietuvos jaunimo (25–29 m.) turėjo vidurinį

išsilavinimą. Šis rodiklis nuo ES šalių rodiklio – 57,9 % – skiriasi

nedaug.

Pagausėjo

asmenų, dalyvaujančių vidurinio mokymo pakopoje (ISCED 3) ir poviduri­nio

mokymo pakopoje. Remiantis Statistikos departamento duomenimis, bendroji

vidurinio mokslo (ISCED 3) vertė padidėjo nuo 78,4 % 1996 m. iki

94,3 % – 2000 m. Atitinkami aukštojo mokslo (ISCED 5A) rodikliai –

17,8 % ir 31,1 %.

Tačiau

daug asmenų palieka švietimo sistemą neįgiję net pagrindinio išsilavinimo,

neaukštas dalyvavimo tęstiniame mokyme lygis. Profesinis švietimas ir mokymas

nėra vienodai prieinami visiems, ypač kaime ir mažas pajamas gaunantiems

asmenims. Be to, mokymosi ir mokymo aplinka nėra pritaikyta neįgaliųjų

poreikiams. Nepakankami ryšiai tarp pirminės ir darbo rinkos profesinio mokymo

sistemų riboja galimybes mokytis visą gyvenimą.

Profesinio

švietimo bei mokymo kokybė ir neatitiktis darbo rinkos poreikiams irgi kelia

susirūpinimą. Taip yra todėl, kad nepakankama profesinio švietimo ir mokymo

sistemoje dirbančių žmonių kvalifikacija, neefektyvi kokybės užtikrinimo

sistema, silpni ryšiai tarp švietimo įstaigų ir darbdavių, pasenusi materialinė

techninė bazė, neišvystyta profesinio informavimo, orientavimo ir konsultavimo

sistema sėkmingai mokytis visą gyvenimą, nėra reikiamos medžiagos ir atitinkamų

tyrimų.

Visa

tai rodo, kad žmonių ir materialiniai ištekliai dar negali užtikrinti gerų

sąlygų mokytis visą gyvenimą. Profesinio švietimo ir mokymo sistema praktiškai

nepasirengusi spręsti iškylančių problemų ir reikiamai reaguoti į struktūrinius

ūkio pokyčius.

51 lentelė. Profesinio švietimo ir mokymo plėtros skirtumų

Lietuvoje ir ES valstybėse narėse palyginimas

Rodiklis

Metai

Lietuva

ES

vidurkis

Skirtumo

įvertinimas

Jaunuolių, po pagrindinės mokyklos

pasirenk­kančių profesinį mokymą, dalis tarp vidurinio mokslo pakopos asmenų

(ISCED 3), %

1999

39,6

54,4

didelis

19-mečių, įgijusių vidurinį

išsilavinimą, dalis (ES – 22 metų jaunuolių), %

1997

50

71,2

didelis

25–64 metų asmenų, dalyvaujančių

tęstiniame mokyme, dalis šioje amžiaus grupėje, %

2001

3,7

8,4

didelis

Įmonių, mokančių savo darbuotojus, dalis

tarp visų įmonių, %

2001

43

72

didelis

Aukštojo mokslo finansavimas iš

biudžeto, % GDP

1995

1,01

0,91

mažas

Naujų gydytojų skaičius 1000-čiui

gyventojų

2001

0,08

0,55

didelis

Ateinančių į ES Socrates

programą/paliekan­čių ją asmenų skaičius (santykis)

2000/2001

1:11

1:2

didelis

1.3.11. Informacinė visuomenė

Pagrindiniai teiginiai

Politiniu lygiu pripažįstama, jog

Lietuvai reikia priimti „informacinės visuomenės“ sampratą, kad būtų galima

palengvinti savo perėjimą prie žiniomis paremtos ekonomikos.

Žvelgiant į ekonomines aplinkybes,

investicijos į IT infrastruktūros plėtrą (pvz., plačiajuosčio interneto

prieigos užtikrinimas visoje Lietuvoje ir panašiai) turėtų skatinti ekonomikos

augimą (ypač kaimo vietovėse, kur iki šiol IT infrastruktūra sąlygiškai yra

neišplėtota), padidinti konkurencingumą tarptautiniu lygmeniu ir sudaryti

sąlygas taikyti modernesnius valdymo būdus, leisiančius didinti pramonės ir

verslo efektyvumą.

Žvelgiant į socialines aplinkybes,

informacinės visuomenės sukūrimas turėtų padėti gerinti Lietuvos piliečių

gyvenimo kokybę, o kaimo vietovių gyventojams – sudaryti galimybes naudotis

tais pačiais produktais ir paslaugomis kaip ir miestų gyventojams.

Informacinių ir telekomunikacijų

technologijų (ITT) skverbties rodikliai (kompiuterių, interneto naudojimas ir

panašiai) tarp Lietuvos gyventojų auga sparčiai, nors jie vis dar išlieka daug

mažesni už ES vidurkį, o juos lemia palyginti nedidelis bendro kompiuterinio

raštingumo lygis, gausesnių ir geresnių IT mokymo galimybių poreikis ir

infrastruktūros trūkumai (pvz., ribota prieiga prie interneto, nepalankios

kainos).

Palankūs veiksniai yra tai, kad

Lietuvoje parduodama vis daugiau kompiuterių, o didieji Lietuvos miestai iš

esmės pasižymi gerai išplėtota IT infrastruktūra. Be to, didėja Lietuvos

gyventojų suinteresuotumas elektroninės valdžios paslaugomis: 2001 m. viduryje

daugiau kaip 50 % interneto vartotojų Lietuvoje teigė, kad per

pastaruosius 12 mėnesių jie internetu pasinaudojo elektroninės valdžios

paslaugomis.

Lietuva dėl savo nedidelės teritorijos ir

didelio mokslinio techninio potencialo turi galimybę gana lengvai prisitaikyti

prie greitai kintančių pasaulinių IT tendencijų.

Pasaulio banko ataskaitoje apie šalių kandidačių

pasirengimą narystei ES, išplatintoje 2002 m. vasarį, teigiama, kad jeigu šalys

kandidatės nori pasiekti dabartinių ES valstybių narių ekonominio

konkurencingumo lygį, savo ekonominę veiklą jos turi orientuoti į žiniomis

paremtus sektorius ir diegti naujas technologijas. Pasaulio banko atlikti

narystės ES siekiančių 10 šalių tyrimai parodė, kad šių šalių išlaidų tyrimams

ir plėtrai, priėmimo į aukštąsias mokyklas, kompiuterių prieinamumo lygis yra

gerokai žemesnis ir interneto prieigos taškų mažiau nei ES valstybėse; tačiau

šios šalys, iš jų ir Lietuva, turi palankias sąlygas didinti savo

konkurencingumą: tai kvalifikuota darbo jėga, dideli pajėgumai mokslo ir

technologijų srityse, palyginti gerai išvystyta ryšių infrastruktūra ir

didėjantis atvirumas užsienio prekybai.

Pagrindinis dokumentas, kuriame apibrėžiami 2001–2004 metų

darbai Lietuvoje kuriant informacinę visuomenę, yra Lietuvos informacinės

visuomenės plėtros strateginis planas. Šis dokumentas yra suderintas su veiklos

planais „eEurope+“ ir „eEurope 2005: Informacinė visuomenė visiems“, jame

pateikiamos aiškios informacinės visuomenės plėtros gairės. Šie planai atspindėti pirmiausia kaip horizontalusis prioritetas

BPD pagrindiniuose strategijos matmenyse ir, antra, kaip atskira

priemonė, įtraukta į BPD 3 prioritetą. Sėkmingas horizontaliųjų ir vertikaliųjų

metodų derinys leis gerokai paskatinti informacinės visuomenės plėtrą

Lietuvoje. Be to, Vyriausybė patvirtino elektroninės valdžios koncepciją ir jos

kūrimo veiksmų planą, kuriame numatyta iki 2005 m. elektroniniu būdu pradėti

teikti 20 pagrindinių viešųjų paslaugų.

Remiantis minėtais dokumentais, rengiami metiniai detalieji

informacinės visuomenės plėtros planai, kuriuose numatomos valstybės

institucijų pagrindinės priemonės plėtojant informacinę visuomenę. Strateginiame

plane nustatyti 4 pagrindiniai informacinės visuomenės plėtros Lietuvoje

prioritetai: Lietuvos gyventojų ITT įgūdžiai; viešasis administravimas;

elektroninis verslas; Lietuvos kultūra ir lietuvių kalba.

Kadangi

Lietuvai būdinga gerai išplėtota IT infrastruktūra miestuose, bus

orientuojamasi į duomenų perdavimo infrastruktūros plėtrą kaimo vietovėse. Nors

su informacine visuomene susijusių projektų įgyvendinimas iš esmės daro įtaką

visos ekonomikos plėtrai, ypač atsilikusiuose regionuose, finansuojant

elektroninių komunikacijų kūrimą, turi būti laikomasi konkurencijos taisyklių

ir gairių.

ITT integravimas į visuomenę

Gyventojų naudojimasis ITT

Remiantis

tyrimų duomenimis, 70 % dirbančių ir besimokančių Lietuvos gyventojų, arba

38 % 15-mečių ir vyresnių šalies gyventojų, dirba arba mokosi

kompiuterizuotose vietose, tačiau tik kas antras iš jų pats naudojasi

kompiuteriu („Skaitmeninė Lietuva 2001“). 2002 m. vasarą (birželis–rugpjūtis)

21 % Lietuvos žmonių naudojosi internetu (tuo pačiu laikotarpiu 2001

metais – tik 8 %), 34 % naudojosi kompiuteriu („SIC Gallup Media“

duomenys). Reguliariai (t.y. bent kartą per savaitę ir dažniau) internetu

naudojasi 13,4 % Lietuvos gyventojų (2000 m. vasarą – 4,6 %),

atitinkamas skaičius ES šalyse – 40 %; 2002 m. I pusmetį 12 %

Lietuvos namų ūkių turėjo kompiuterį (1996 m. – 1 %, 1998 m. – 2 %,

2000 m. – 5 %). Tik apie 6 % Lietuvos namų ūkių turi prieigą

prie interneto (2000 m. pabaigoje – 2,3 %; Statistikos departamento

duomenys); pagal šį rodiklį Lietuva nuo ES šalių atsilieka maždaug 7 kartus (ES

vidurkis – 40 %; Eurostat’o

duomenys).

2001–2002 m. telekomunikacijų sektoriuje sparčiais augimo

tempais pasižymėjo mo­bi­liojo ryšio plėtra. 2002 m. pabaigoje mobiliuoju ryšiu

naudojosi 45 % Lietuvos gyventojų, o 2000 m. pabaigoje mobiliuosius

telefonus turėjo tik 15 % gyventojų. Mobiliąsias duomenų perdavimo

paslaugas, naudojant GPRS technologiją, teikia du telekomunikacinių paslaugų

teikėjai. Nuo 2002 m. pradžios iki vidurio GPRS vartotojų Lietuvoje pagausėjo

beveik 5 kartus (nuo 1,5 tūkst. iki 6,8 tūkst.). Nuo 2002 m. rudens du

telekomunikacijų operatoriai pradėjo teikti vaizdo ir garso žinučių paslaugas (Multimedia

Messaging Services – MMS).

Elektroninis verslas

2002 m. pradžioje atlikto tyrimo

duomenimis, 70 % kompiuterizuotų Lietuvos

įmonių naudojosi internetu, ketvirtadalis iš interneto ryšio dar neturinčių

įmonių planavo jį įsivesti, o 40 % tokių įmonių visiškai neketino jungtis

prie interneto. Daugelio įmonių (53 %) darbuotojai

per mėnesį internete praleisdavo palyginti nedaug laiko – iki 20 valandų.

Dažniausiai įmonėse internetu tvarkoma korespondencija: e. paštas

(54 %), duomenų perdavimas (34 %),

banko operacijos (18 %). 24 % interneto ryšį

turinčių įmonių turi ir savo interneto tinklalapį. Penktadalis interneto ryšį

turinčių, tačiau dar nesukūrusių savo interneto tinklalapio įmonių planuoja jį

susikurti per artimiausią pusmetį, daugiau kaip pusė (56 %) tokių įmonių

savo interneto tinklalapio apskritai neketina turėti („Sic rinkos tyrimai“ duomenys).

Apdirbamosios pramonės ir paslaugų sektoriaus tyrimų,

atliktų 2002 m. pradžioje, duomenimis, 84 % įmonių naudojo kompiuterius

(2001 m. pradžioje – 80 %), vienoje įmonėje buvo vidutiniškai 15,1

kompiuterio (2001 m. pradžioje – 13,3). 27 % įmonių turėjo savo interneto

tinklalapius, 7 % įmonių teigė, kad jos internetu prekiavo prekėmis ar

paslaugomis, 10 % – tiesiogiai pirko internetu, 32 % – internetu

vykdė finansines operacijas.

Šiuo metu Lietuvos elektroninio verslo plėtroje rodikliai

yra žemi: 2001 m. dažnai perkantys internetu asmenys sudarė 3 % interneto

vartotojų Lietuvoje; ES vidurkis šioje srityje yra 44 % („SIC Gallup

Media“ duomenys). Per 2002 m. I pusmetį tik 0,6 % šalies šeimų internetu

bent kartą užsisakė prekių ar sumokėjo už paslaugas.

Elektroninė valdžia

Gyventojai domisi elektronine valdžia: 2002 m. viduryje

8 % Lietuvos gyventojų per 12 paskutiniųjų mėnesių naudojosi elektroninės

valdžios paslaugomis (palyginimui: analogiškas rodiklis Švedijoje yra

57 %, Danijoje – 53 %); tai sudarė daugiau kaip pusę (56 %)

interneto vartotojų Lietuvoje. Elektroninės valdžios paslaugomis Lietuvos

gyventojai daugiausia naudojosi ieškodami juos dominančios informacijos

(75 %), norėdami atsisiųsti informacijos (63 %), pateikti duomenis

apie save arba atlikti tiesioginį atsiskaitymą (po 25 %) („SIC Gallup

Media“ duomenys). Šiuo metu elektroninės valdžios plėtra Lietuvoje susiduria su

keliomis problemomis: nebaigtas kurti valstybei ypač svarbus registrų, duomenų

bazių ir informacinių sistemų ūkis, ne iki galo išplėtota elektroninio

dokumento ir elektroninio parašo sistema, dėl lėšų trūkumo vėluoja valdžios

interneto vartų, skirtų viešajai informacijai ir paslaugoms teikti, kūrimo

darbai, o dalis valstybės ir savivaldybių tarnautojų neturi pagrindinių darbo

su kompiuteriu įgūdžių.

Švietimas

2001–2002 m. švietimo srityje pasiekta didelė pažanga

aprūpinant mokyklas kompiu­teriais, tačiau Lietuva vis dar pasižymi žemais

mokyklų kompiuterizavimo rodikliais: pagal 100-ui mokinių tenkančių kompiuterių

skaičių Lietuva nuo ES vidurkio atsilieka maždaug 3 kartus (2002 m.

pabaigoje šis rodiklis Lietuvoje buvo 3,2, o ES vidurkis sudarė 12).

Informatikos ir susijusių sričių specialistus Lietuvoje

rengia tiek aukštosios, tiek aukštesniosios mokyklos. Į aukštojo mokslo įstaigų

informatikos ir susijusių sričių fakultetus stojančių jaunuolių 2001–2002

mokslo metais pagausėjo: į valstybės finansuojamas vietas priimtų studentų

skaičius padidėjo 55 %, o į valstybės nefinansuojamas vietas – 70 %;

iš viso į šias specialybes buvo priimti 2423 studentai, iš kurių 1706 studentų

mokslą finansuoja valstybė. Remiantis Švietimo ir mokslo ministerijos

pateiktais duomenimis, šiuo metu 5052 studentai studijuoja informatiką arba

tiesiogiai su ja susijusius dalykus, t.y. šių specialybių studentai sudaro apie

5,3 % viso Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų (ES rodiklis yra 4 %).

Ši dalis artimiausioje ateityje dar didės.

Pagrindiniai

informacinės visuomenės plėtros uždaviniai

Visuomenė mažai informuota apie informacinės visuomenės

procesus

Šiuo metu daug Lietuvos gyventojų apie informacinės

visuomenės procesus (IVP) informuota nepakankamai, žmonės nesuvokia, kokias

galimybes atveria IT, arba nemato naudos, kurią jos gali duoti jų kasdieninėje

veikloje: antai daugiau kaip trečdalis žmonių (38 %) tvirtina, kad jie

darbe ar namie internetu nesinaudoja, nes juo naudotis nėra poreikio. Daugiau

kaip pusė šalies gyventojų, neturinčių darbo su kompiuteriu įgūdžių, mano, kad

jiems tų įgūdžių nereikia, trečdalis laikosi nuomonės, kad tokioms žinioms

įgyti jie jau per seni. Apie trečdalis šalies gyventojų nežino, kas yra

internetas[28].

Nepakankami kompiuterinio raštingumo

įgūdžiai

Daug šalies gyventojų dirbti kompiuteriu nemoka. Lietuvos

žmonių kompiuterinio raštingumo lygis paprastai priklauso nuo jų išsilavinimo

ir pajamų, taip pat nuo jų amžiaus, socialinės būklės ir gyvenamosios vietos.

Tyrimai parodė: juo aukštesnis gyventojų išsilavinimas ir didesnės pajamos, juo

jaunesni jie yra, juo daugiau jų gyvena miestuose ir eina aukštesnes pareigas,

juo didesnis jų kompiuterinis raštingumas ir didesnis noras jį lavinti.

Didžiausi skirtumai, arba „skaitmeninė atskirtis“, yra tarp žmonių, gaunančių

didžiausias ir mažiausias pajamas, tarp kaimo ir miesto (ypač Vilniaus)

gyventojų, tarp jauniausių ir seniausių gyventojų[29].

Ribotos galimybės naudotis IT

Darbo ir mokslo vietų bei namų ūkių kompiuterizavimas

susijęs su gyventojų amžiumi, išsilavinimu, pajamomis, socialine būkle ir

gyvenamąja vieta: juo aukštesnis gyventojų išsilavinimas, juo jaunesni jie yra

ir juo daugiau pajamų gauna, juo didesnė tikimybė, kad jų namuose yra

kompiuteris. Tyrimai rodo, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios gyventojai

nesinaudoja internetu namie (87 %), darbe ar mokslo įstaigose (42 %),

yra tai, kad toje vietovėje nėra prieigos prie interneto; kitos priežastys, dėl

kurių žmonės nesinaudoja internetu namie, yra šios: per brangu juo naudotis

(23 %), nėra poreikio juo naudotis (14 %)[30]. Tyrimai rodo, kad pagrindinės verslo problemos,

susijusios su ITT naudojimu, yra didelė interneto paslaugų kaina, lėtas

interneto ryšys ar nepakankama ryšio kanalų sparta, mažas internetu teikiamų

viešųjų paslaugų skaičius.

52 lentelė. Informacinės visuomenės plėtros skirtumų Lietuvoje

ir ES valstybėse narėse įvertinimas

Skirtumas

Metai

Lietuva

ES vidurkis

Skirtumo įvertinimas

Informacijos šaltinis

Nuolatiniai

interneto vartoto­jai (visų gyventojų dalis, %)

2002

15

42

didelis

„SIC

Gallup Media“, EUROSTAT’as

Namų

ūkių kompiuterizavi­mas (visų namų ūkių dalis, %)

2002

6

40

didelis

Statistikos

departamentas, EUROSTAT’as

Mokyklų

kompiuterizavi­mas, (kompiuterių skaičius/100 mokinių)

2001

4

12

vidutinis

Švietimo

ir mokslo ministerija, EUROSTAT’as

IT

ir susijusių specialybių studentai (visų šalies studentų dalis, %)

2001–2002

5,3

4

–

Švietimo

ir mokslo ministerija

Pirkėjai

internetu (visų interneto vartotojų dalis, %)

2001

3

37

didelis

„SIC

Gallup Media“, EUROSTAT’as

1000

gyventojų tenkantis interneto mazgų (host) skaičius, vnt.

2001

15

40

didelis

RIPE

1.4.

RegionŲ DimensiJA

Tyrimai leidžia manyti, kad nuo to laiko, kai Lietuva

atgavo nepriklausomybę, šalyje didėja plėtros skirtumai tiek tarp 10 Lietuvos

apskričių, tiek jų viduje. Svarbu pabrėžti: gana gerus Vilniaus ir Klaipėdos

apskričių ekonominės veiklos rezultatus lemia Vilniaus ir Klaipėdos miestų

ekonomikos dinamiškumas. Tačiau šiose dviejose apskrityse kai kurių savivaldybių (pvz., Šalčininkų savivaldybė

Vilniaus apskrityje, Skuodo savivaldybė Klaipėdos apskrityje) ekonominės

veiklos rezultatai kur kas kuklesni. Iš tikrųjų jų ekonominę būklę galima

lyginti su kai kurių blogiausius rezultatus rodančių apskričių, pavyzdžiui,

Tauragės, Marijampolės, Šiaulių, būkle.

Kai kuriuose Lietuvos regionuose patiriami ekonominiai

sunkumai turi aiškių socialinių padarinių. Tokios problemos kaip skurdas, socialinė

atskirtis, priklausomybė nuo socialinio draudimo sistemos ir bloga gyvenimo

kokybė turi labai didelę įtaką tose savivaldybėse, kuriose ekonomikos plėtra

vyksta vangiai. Didėjančio ekonominės plėtros skirtumo tarp įvairių Lietuvos

regionų problemai spręsti jau imtasi kai kurių politinių priemonių. Tačiau

turint galvoje ilgalaikį nuskurdusių sričių ekonominės plėtros ir atsinaujinimo

pobūdį, tikėtis iš tų priemonių konkrečių rezultatų dar per anksti.

Dėl daugelio istorinių ir ekonominių priežasčių atskirų

Lietuvos regionų, miestų ir miestelių ekonominės plėtros keliai buvo labai

skirtingi, taigi juose susikūrė skirtingos ekonominės struktūros ir atsirado

kai kurių sektorių pranašumų. Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys

yra svarbūs pramoniniai miestai, kurie kartu su keliais kitais Lietuvos

miestais per pastaruosius 50 metų buvo labai industrializuoti. Per praėjusį

dešimtmetį visos pramonės įmonės buvo restruktūrizuotos, kai kurios iš jų ėmė

konkuruoti tarptautiniu lygiu, tapdamos sėkmingo perėjimo iš valstybės

reguliuojamos ekonomikos į rinkos ekonomiką pavyzdžiais. Nuo praėjusio

dešimtmečio taip pat buvo aktyviai plėtojamas paslaugų sektorius

bankininkystė, telekomunikacijos, transportas ir mažmeninė prekyba.

Pagrindiniai paslaugų sektoriaus centrai, bankų,

telekomunikacijų įmonių ir mažmeninių bendrovių buveinės yra Vilniuje. Vilniuje

ir Vilniaus apskrityje taip pat įsikūrusios kai kurios didžiausios maisto

perdirbimo, drabužių ir tekstilės, elektronikos, baldų, statybos pramonės

sektorių įmonės. Sostinė savo informacinių technologijų sektoriaus plėtrą, kuri

yra prioritetinė sritis Vilniaus strateginiame plėtros plane, laiko labai

svarbiu dalyku. Turint galvoje didelį miesto istorinį paveldą, turizmas taip

pat laikomas geras augimo perspektyvas turinčiu sektoriumi. Kaune yra kai kurių

didžiausių Lietuvos didmeninės ir mažmeninės prekybos bendrovių buveinės.

Pagrindinės šalies pramonės šakos – tai chemijos, maisto perdirbimo, vaistų,

drabužių ir tekstilės, baldų, statybos pramonė. Informacinių technologijų

sektoriuje taip pat pastebimas didelis augimas. Klaipėdos apskrities ekonominė

būklė glaudžiai susijusi su Klaipėdos valstybiniu jūrų uostu. Dėl šios

priežasties svarbios ekonominės veiklos kryptys yra transportas ir tranzitas,

laivų statyba ir žvejyba. Iš tradiciškesnių pramonės šakų svarbiausioms

priskiriamos elektronika, naftos gavyba, maisto perdirbimas, baldų, popieriaus

ir kartono gamyba, statyba.

Vienas iš Lietuvos privalumų yra palyginti gerai išplėtotas

mažesnių miestų tinklas, kurio vaidmuo

šalies ekonominiame, administraciniame, socialiniame ir kultūriniame gyvenime

yra svarbus. Tokiems miestams priskiriami šie apskričių centrai (be 5 didžiųjų

miestų – apskričių centrų): Alytus – kultūrinio Dzūkijos regiono sostinė,

Marijampolė – kultūrinio Suvalkijos regiono sostinė, Utena – vienas iš

kultūrinio Aukštaitijos regiono centrų, Telšiai ir Tauragė – kultūrinio

Žemaitijos regiono centrai. Šiuose apskričių centruose yra tam tikra pramonės

įvairovė, geresnės galimybės naudotis visų rūšių paslaugomis, geresnės kokybės

sveikatos priežiūros, socialinės, švietimo paslaugos ir gyvenamieji būstai.

Palyginti su 5 didžiaisiais miestais ir šalies vidurkiu, šiuose miestuose

daug mažesnis nusikalstamumas (pvz., nusikalstamumo lygis Marijampolėje ir Utenoje

sudaro mažiau kaip 70 % Vilniaus ir Klaipėdos lygio).

Dėl praeityje taikytų industrializacijos strategijų

daugelyje mažesnių miestų atsirado ypatingų ekonominių sąsajų su vienu pramonės

sektoriumi ar gamykla. Kėdainiai ir Jonava (trąšų gamyba), Mažeikiai (naftos

perdirbimas), Radviliškis (geležinkelio transportas), Akmenė (statybinės

medžiagos) yra geri šių sąsajų pavyzdžiai. Kraštutinis tokių sąsajų atvejis yra

Visaginas, kur vietos ekonomika ir socialinė būklė daugiausia priklauso nuo

Ignalinos AE (žr. toliau). Tokių gamyklų restruktūrizavimo ir

privatizavimo procesas ne visada buvo sėkmingas ir vietos gyventojams sukėlė

rimtų neigiamų padarinių. Kai kurie mažesni miestai – Palanga, Neringa,

Druskininkai, Birštonas – yra tradiciniai kurortai. Pagerinta infrastruktūra ir

paslaugos turėtų padėti šiems miestams įveikti neigiamas ekono­mines

tendencijas, kurios buvo būdingos XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje ir

viduryje, nes šiuo metu turistų srautai vėl didėja.

Ūkininkavimas yra daugelio kaimo savivaldybių pagrindinė

ekonominė veikla. Kaimo gyvenamosioms vietovėms Lietuvoje kyla daug struktūros

problemų (pvz.,, mažas vidutinio ūkio dydis, investicijoms skirtų išteklių

trūkumas, žemas našumas, menka viešųjų paslaugų infrastruktūra, gyventojų

mažėjimas ir įvairūs socialiniai sunkumai).

Regionų

politika Lietuvoje

Iki 1998 m. Lietuvoje nebuvo nei regionų politikos

priemonių, atskirų nuo kitų socialinės ir ekonominės plėtros priemonių, nei už

regionų politiką atsakingų institucijų. Pirmasis

Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatymas buvo priimtas 2000 m. Jame

numatyti regionų politikos tikslai ir

uždaviniai, institucinė struktūra ir regionų politikos priemonės. Šiame

įstatyme iš pat pradžių buvo keletas trūkumų. Vienas iš jų – tai prieštara Tarybos reglamentui (EB) Nr. 1260/1999,

nustatančiam Struktūrinių fondų bendrąsias nuostatas. Naujas Lietuvos

Respublikos regioninės plėtros įstatymas įsigaliojo 2002 m. gruodžio 24 d.

Regionų skirtumai labai padidėjo perėjimo į rinkos

ekonomiką laikotarpiu. Vienam gyventojui tenkančios BVP dalies skirtumai

geriausiai ir blogiausiai išvystytuose Lietuvos regionuose padidėjo 2,6 karto,

o pačiuose regionuose – dar daugiau. Nacionalinės regionų politikos tikslas,

apibrėžtas Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatyme, yra sumažinti

socialinius ir ekonominius skirtumus tarp Lietuvos regionų ir jų viduje. Šis

tikslas turi būti pasiektas skatinant regionų iniciatyvas ir teikiant

tiesioginę valstybės pagalbą probleminėms teritorijoms,

kurias nustato Vyriausybė, remdamasi probleminių teritorijų išskyrimo

kriterijais, nustatytais Vyriausybės nutarimu ir atitinkančiais

valstybės pagalbos teikimo taisykles.

Be to, buvo pradėta taikyti sudėtinga regioninės plėtros

planavimo sistema, pagal kurią numatyta parengti valstybės ir regiono lygio

planų dokumentus. Regiono lygiu regioninės plėtros planų projektus rengia

apskričių viršininkų administracijos. Tuos planus po to aptaria ir tvirtina

regioninės plėtros tarybos. Regioninės plėtros tarybose savivaldybių atstovų

skaičius priklauso nuo tų savivaldybių gyventojų skaičiaus.

Kai kuriuose regionuose ir savivaldybėse per kelerius

pastaruosius metus buvo sukurti ir priimti jų plėtros planai. Vyriausybė 2002

m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 1905 patvirtino Lietuvos Respublikos regionų

plėtros programą ir jos įgyvendinimo 2003–2005 metų priemones. Programos

tikslai yra šie: palengvinti regioninės plėtros planavimo sistemos kūrimą;

išplėsti regiono ir atskirų jo vietų pajėgumus; panaudojant Struktūrinius

fondus, rengti investicinius projektus ir palengvinti naujos iniciatyvos

INTERREG III įgyvendinimą.

Pagaliau

kita rimtų socialinių ekonominių padarinių turėsianti problema yra Ignalinos AE

uždarymas. Ignalinos AE, esanti Visagine, Utenos apskrityje, yra pagrindinė

elektros gamintoja Lietuvoje, ji tiekia apie 4/5 visos vartotojų Lietuvoje

suvartojamos elektros energijos. 2001 m. Ignalinos AE dirbo 4634 darbuotojai –

daugiausia iš Visagino (iš viso Visagine gyvena apie 34000 žmonių). Miesto

ekonominė būklė glaudžiai susijusi su Ignalinos AE būkle. Kelios verslo įmonės

elektrinei ir jos darbuotojams tiekia prekes ir teikia paslaugas. Viešosios

paslaugos – švietimas, sveikatos priežiūra ir kitos – susijusios su Ignalinos

AE darbuotojų ir jų šeimų poreikiais. Nacionaliniu lygiu Lietuvos įmonės

naudojasi tuo, kad Ignalinos AE pagaminta energija yra pigesnė už energiją,

pagamintą deginant, pavyzdžiui, iškastinį kurą. Ignalinos AE išmetamas oro

teršalų kiekis yra minimalus, o tai padeda sušvelninti neigiamą Lietuvos

pramonės poveikį aplinkai (net jeigu ir reikia daug dėmesio skirti kitiems

dalykams, pavyzdžiui, branduolinių medžiagų saugumui ir laikymui, branduolinių

atliekų laidojimui). Elektra yra svarbi Lietuvos eksporto prekė.

Sovietinės gamybos Ignalinos AE reaktorių blokai laikomi

turinčiais konstrukcinių trūkumų, keliančių pavojų branduoliniam elektrinės

saugumui. Dėl to Vyriausybė nusprendė Ignalinos AE uždaryti (2003 m. balandžio

16 d. Lietuvos stojimo į ES aktas. – Protokolas Nr. 4 „Dėl Ignalinos

atominės elektrinės Lietuvoje“). Tai turi būti atlikta dviem etapais,

2005 m. nutraukiant pirmojo bloko eksploataciją ir 2009 m. – antrojo.

Elektrinės uždarymas turės rimtų socialinių ir ekonominių padarinių tiek

regionui, tiek visai šaliai. Tai darbo netekimas (elektrinės darbuotojams), paklausos

ir pajamų sumažėjimas, dėl to sumažėjęs darbo vietų skaičius (elektrinę

prižiūrinčioms įmonėms). Pagal blogiausią scenarijų iš esmės gali sunykti visa

ekonominė veikla Visagine ir jo apylinkėse, nes dėl padidėjusio nedarbo ir

sumažėjusių pajamų gali atsirasti antrinių vienas kitą sustiprinsiančių

neigiamų veiksnių. Kitas galimas poveikis siejamas su socialiniais nedarbo ir

mažų pajamų padariniais: blogesne sveikata, kylančiu nusikalstamumo lygiu,

bendros gyvenimo kokybės pablogėjimu. Nacionaliniu lygiu poveikį pajaus tiek

Lietuvos piliečiai, tiek įmonės, tiek valstybės biudžetas. Gali nesulaikomai

didėti biudžeto išlaidos nedarbo pašalpoms ir įvairioms socialinio draudimo

išmokoms. Tiesioginės uždarymo, modernizavimo ir esamų energijos generavimo

pajėgumų padidinimo sąnaudos taip pat bus nemažos net ir tuo atveju, jei jas

numatyta dengti ES ir tarptautinės paramos lėšomis. Be to, Lietuvos namų ūkiai

ir įmonės už elektros energiją turės mokėti didesnę kainą.

Ignalinos AE uždarymo, su tuo susijusių socialinių ir

ekonominių problemų sprendimo išlaidų prognozės skiriasi: pagal didžiausius

įvertinimus ilgalaikėje perspektyvoje ši suma siekia apie 5,8–11,6 mlrd. eurų

(čia numatytas ir naujo branduolinio reaktoriaus montavimas). Prognozuojama,

kad uždarymo, esamų pajėgumų modernizavimo ir ekonominės plėtros politikos

įgyvendinimo Visagine ir jo apylinkėse laikotarpiui įpusėjus, iki 2006 m., bus

patirta 647 mln. eurų išlaidų. Iki 2003 m. tarptautiniai rėmėjai (įskaitant ES)

jau įsipareigojo skirti apie 210 mln. eurų. Per derybas dėl narystės ES

įsipareigojo skirti dar 285 mln. eurų pagalbos. Jau įgyvendinama daug

pasirengimo uždarymui priemonių, taip pat teikiama pagalba siekiant pagyvinti

ekonominę veiklą Visagine ir Utenos apskrityje. PHARE programa kartu su nacionaliniu

biudžetu ir privačiomis investicijomis yra svarbus šių priemonių finansavimo

šaltiniai.

1.5.

SWOt ir PAGRINDINIų SEKTORIų ANALIZĖ

Toliau pateikta stipriųjų, silpnųjų pusių, galimybių ir

grėsmių analizė (SWOT analizė) paremta pagrindiniais privalumais, trūkumais,

galimybėmis ir grėsmėmis, nustatytomis per dabartinės būklės analizę. Joje taip

pat atsižvelgta į papildomus geografinius, socialinius ir ekonominius

veiksnius. SWOT analizė duoda pagrindą rengti plėtros strategiją ir formuluoti

atskirus prioritetus bei priemones.

SWOT analizės rezultatai buvo gauti atlikus apibendrinamąją

esamos būklės analizę ir susumavus atskirų Lietuvos ekonomikos sektorių

(pramonės ir verslo, turizmo, informacinių technologijų,

žemės ūkio ir kaimo plėtros, žmonių išteklių, aplinkos, transporto ir

energetikos) SWOT lenteles.

Norint pasinaudoti

ekonominėmis, socialinėmis ir aplinkos galimybėmis, reikia remtis esminiais

makroekonomikos stabilumo atspirties taškais, pasinaudoti pagrindiniais Rytų ir

Vakarų jungiamosios grandies geografiniais privalumais, toliau plėtoti fizinę

infrastruktūrą, investuoti į ją, puoselėti verslui ir investicijoms palankų

klimatą. Tam taip pat reikia panaudoti gerą

išsilavinimą turinčią Lietuvos darbo jėgą, sutelkti pastangas į tokių

ekonomikos sektorių plėtrą, kurie turi greito augimo potencialą, pavyzdžiui, į

paslaugas, mažas ir vidutines įmones ir turizmą. Šie veiksniai turės lemiamos

svarbos subalansuotam ekonomikos augimui 2004–2006 metų laikotarpiu ir vėliau.

Norint pasinaudoti minėtomis galimybėmis, reikia pašalinti

struktūrinius ekonomikos trūkumus ir tęsti praėjusį nuo nepriklausomybės

atgavimo dešimtmetį pradėtą ekonomikos pertvarkymo procesą. Siekiant ją

atnaujinti, reikia nuolat sutelktomis pastangomis gerinti fizinę

infrastruktūrą, plėtoti Lietuvos žmonių kvalifikacijos bazę, nuolat investuoti

į žmogiškuosius išteklius, švietimą ir mokymą. Paveldėtų iš anksčiau aplinkos

apsaugos problemų sprendimas taip pat bus rimtas uždavinys, pareikalausiantis

ilgalaikių investicijų.

Vienas iš SWOT analizės metu nustatytų trūkumų, kurį

žengiant į priekį reikės paša­linti, yra tai, kad privatus sektorius MTEP

skiria per mažai lėšų. Lietuvoje įmonių išlaidų MTEP dalis, išreikšta santykiu

su BVP, 2002 m. sudarė 0,07. Tai daug mažiau negu ES vidur­kis (1,28 –

2002 m.) ir netgi negu valstybės išlaidų, Lietuvoje skiriamų MTEP, dalis (0,53

– 2002 m.) pagal „European Innovation Scoreboard 2002“ (Europos inovacijų

diegimo rezultatų lentelę).

Tarp grėsmių plėtrai yra tiek nuo Lietuvos priklausančių,

tiek nepriklausančių veiksnių, kuriems Lietuva jokios tiesioginės įtakos

neturi. Nors narystė ES ir atsiverianti bendroji rinka gali duoti daug naudos,

tačiau kyla atitinkama rizika Lietuvos vidaus rinkai, kuri, nors ir didesnė už

kaimyninių Baltijos šalių rinkas, yra palyginti maža ir atvira. Dėl to Lietuvos

įmonės tampa labiau pažeidžiamos konkurentų iš užsienio ir turi tęsti

atnaujinimo, investicijų į naujas

technologijas ir struktūrinės pertvarkos procesus, kad išliktų konkurencingos.

Konkurencinė kova su užsienio įmonėmis pramonėje, žemės ūkio reforma ir

būtinybė pasiekti ES kokybės standartus daugelyje komercinių ir socialinių

sričių yra pagrindiniai uždaviniai.

Narystė ES taip pat gali paspartinti

Lietuvos ekonomikoje jau vykstančius struktūrinius pokyčius, privataus sektoriaus veikla sukuriamos BVP

dalies, paslaugų sektoriaus svarbos didėjimą, žemės ūkio sektoriaus kuriamos

BVP dalies ir tame sektoriuje dirbančių žmonių skaičiaus mažėjimą ir pramonės

įmonių našumo gerinimą. Greiti pokyčiai pramonės įmonių ir užimtumo struktūrose

gali būti laikomi ir galimybėmis, ir grėsmėmis. Galimybėmis – todėl, kad

padidėjęs privataus sektoriaus aktyvumas turėtų padidinti konkurencingumą,

paskatinti žmones imtis verslo ir našiau dirbti, tačiau tai yra ir grėsmė – dėl

struktūrinių pokyčių ekonomikoje atsiranda nedarbo padidėjimo rizika, iš kitų

ES šalių į vidaus ir eksporto rinkas ateina konkurentų ir panašiai.

Remiantis esamos būklės įvertinimu, atliekant analizę

daugiausia dėmesio buvo skiriama nacionalinio lygio, o ne Lietuvos regionų

klausimams. Tikėtina, kad kiekviename regione yra savų privalumų ir trūkumų,

taip pat konkrečių galimybių ir grėsmių. Pavyzdžiui, yra didelių regioninių ir

tarpregioninių nedarbo lygio skirtumų. Be to, daugelis mažų ir vidutinių įmonių

yra sutelktos tik dviejose iš dešimties Lietuvos apskričių. Regioninio

disbalanso didėjimo ateinančiais metais rizika yra aiški grėsmė ilgalaikiam

Lietuvos valstybės klestėjimui.

Sektorių pagrindu atliktos SWOT analizės rezultatai

pateikiami prieduose.

53 lentelė. SWOT analizės santrauka

PRIVALUMAI

TRŪKUMAI

Makroekonomikos stabilumas

Augantis ekonomikos konkurencingumas

Rytų–Vakarų tranzitui palanki geografinė padėtis

Pakankamai gerai išplėtota transporto ir ryšių

infrastruktūra

Palyginti didelė eksporto į Vakarų rinkas dalis

Gerą išsilavinimą turinti darbo jėga

Aukšto lygio mokslinių tyrimų centrai ir didelis taikomųjų

tyrimų pasirinktose srityse potencialas

Sukurta profesinio mokymo bazė

Patraukli gamta ir kraštovaizdis, gausus paveldas

Gerėjantys sveikatos priežiūros rodikliai

Lietuvai priklausančioje Baltijos jūros dalyje palyginti

daug žuvų išteklių, gyventojai turi žvejybos patirties ir tradicijas, yra

specializuotas žvejybos uostas Klaipėdoje, išplėtotas žvejybos Atlante

laivynas

Mažas pramonės ir žemės ūkio sektoriaus našumas

Verslo kultūros trūkumas ir kapitalo trūkumas mažoms ir

vidutinėms įmonėms steigti bei išlaikyti

Didelis struktūrinis ir jaunimo nedarbas

Kvalifikacijos trūkumas ir žinių

spragos, ypač jaunimo, didelis „nubyrėjimas“ iš mokyklų

Fizinei infrastruktūrai būtinas modernizavimas ir

investicijos

Sveikatos priežiūros sistema palyginti neefektyvi, jos

struktūra netenkina socialinių poreikių

Nepakankama prieiga prie socialinių paslaugų ir profesinio

perkvalifikavimo infrastruktūros, nepakankama jų kokybė

Aukštas skurdo ir socialinės atskirties lygis, ypač

pažeidžiamose grupėse

Energetikos priklausomybė, vietinių išteklių trūkumas

Žemas mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir inovacijų

diegimo lygis, mažas privataus sektoriaus aktyvumas šioje srityje

Nepakankamas informuotumas apie IT, žemas IT taikymo lygis

Tarša, ypač vandens šaltinių, ir žemės užteršimo cheminėmis

medžiagomis rizika

Nepakankama atliekų tvarkymo infrastruktūra

Nepritaikytas esamiems žuvų ištekliams, pasenęs ir nenašus

Baltijos žvejybos laivynas

GALIMYBĖS

GRĖSMĖS

Narystė ES ir ES bendrosios rinkos teikiamos galimybės

Stiprėjantis Baltijos šalių bendradarbiavimas

Prekių ir paslaugų eksporto į NVS šalis galimybės

Didėjantis verslo internacionalizavimas, įskaitant

tiesiogines užsienio investicijas ir bendradarbiavimą

Mažų ir vidutinių įmonių plėtra, klasterių formavimasis

(ypač aukštųjų technologijų sektoriuose), technologinė ir inovacijų diegimo

plėtra, verslo informacijos centrų ir inkubatorių panaudojimas

Didėjantys prekių tranzito srautai

Greitas IT paremtų pajėgumų ir jų indėlio į ekonomiką

didėjimas

Tolesnė paslaugų sektoriaus plėtra

Šalies turizmo (atvykstamojo ir vietinio, rekreacinio,

sveikatingumo ir jūrinio) plėtra

Efektyvus energijos naudojimas vidaus ir komerciniais

tikslais

Tvarių žvejybos plotų politikos įgyvendini­mas, visų

Lietuvai skirtų žvejybos kvotų panaudojimas, naujų rūšių žuvų veisimo

skatinimas, ekologinės žuvivaisos plėtra

Šiuo metu vyksta sveikatos priežiūros sistemos reforma

Priklausomybė nuo energijos išteklių, gaunamų iš vieno

šaltinio

NVS šalių rinkos nestabilumas ir cikliško Vakarų rinkų

svyravimo įtaka nedidelei vidaus ekonomikai

Didėjantys skirtumai tarp kaimo ir miesto ir tarp įvairių

apskričių ar regionų

Didėjanti užsienio pramonės ir paslaugų įmonių konkurencija

vidaus ir užsienio rinkose, kelianti socialinius ir ekonominius uždavinius

Išlaidos ir uždaviniai siekiant ES kokybės standartų

Darbo jėgos, ypač turinčios didelę kvalifikaciją,

„nutekėjimas“ į užsienį

Nedarbo didėjimas

Ignalinos AE uždarymas – aplinkos, socialiniai ir

ekonominiai padariniai

Senstantys gyventojai ir didėjantis sveikatos priežiūros

bei socialinės rūpybos paslaugų poreikis

Kaimo gyventojų skaičius mažėjimas ir žemės ūkio

restruktūrizavimas

Augančios ekonomikos poveikis aplinkai (CO2

išmetimas į aplinką, oro kokybė)

Socialinė ir ekonominė įtampa pakrantės regione dėl

žvejybos kvotos sumažinimo ir žvejybos laivyno restruktūrizacijos

Pagrindiniai

sektoriai

BPD strategijos tikslas – sutelkti esamus pagrindinių

sektorių privalumus ir jais remtis. Kad Lietuva galėtų pasinaudoti savo

privalumais ir galimybėmis, sušvelnintų ir kiek įmanoma sumažintų trūkumus bei

grėsmes, nepaprastai svarbu nuodugniai išnagrinėti ir perprasti pagrindinius sektorius,

kuriuose Lietuva tam tikra prasme turi pranašumų – tikėtina, kad šie sektoriai

bus lemiama šalies konkurencingumo varomoji jėga. Kad poveikis būtų kuo

didesnis, siekiama investuoti į tuos sektorius, kurių teigiamos augimo

perspektyvos daugiausia lems visos Lietuvos ekonomiką.

Įvairių Lietuvos ekonomikos sektorių ateities perspektyvai

įtakos kartu turės šie veiksniai

Lietuvos ekonomikos ankstesnės tendencijos, dabartiniai

įvairių sektorių veiklos rezultatai, tarptautinėse rinkose užimama padėtis ir panašiai;

skirtingų sektorių perspektyvos, atsižvelgiant į įvykius

Europos ir viso pasaulio ekonomikoje;

specifinis poveikis įvairiems sektoriams, kuris turėtų

atsirasti netiesiogiai dėl BPD veiksmų Lietuvoje.

54 lentelėje pateikta šiuo metu įvairių Lietuvos ekonomikos

sektorių kuriama BVP dalis. Pirmojoje skiltyje pateikta BVP dalis 2001 m., o

antrojoje – kiekvieno sektoriaus kuriamo BVP didėjimo prognozė 2001–2005 m.

54 lentelė. Įvairių Lietuvos ekonomikos sektorių kuriama BVP

dalis

Sektoriai

2001 m. BVP dalis (%)

BVP didėjimo prognozė 2001–2005 m. (%)

Žemės ūkis

7

–11,4

Žvejybos plotai

0,1

0,4

Gavyba ir perdirbimas

1,2

8,3

Gamyba

22,9

2,6

Elektra, dujos ir vanduo

4,2

-4,6

Statyba

6,1

14,7

Didmeninė ir mažmeninė prekyba

15,4

5,2

Viešbučiai ir restoranai

1,3

7,7

Transportas ir ryšiai

12,3

3,5

Finansinės ir verslo paslaugos

2,3

8,7

Nekilnojamasis turtas ir nuoma

8,1

–2,4

Viešasis administravimas ir gynyba

6,1

–11,4

Švietimas

6,5

12,3

Sveikatos priežiūra ir socialinis darbas

3,5

–11,4

Kitos viešosios ir asmeninės paslaugos

3,1

-6,4

Šaltinis – „ES narystės įtaka Lietuvai“.

Nauji sektoriai

Lietuvoje yra keletas naujų sektorių, kurie kartu šiuo metu

kuria palyginti nedidelę BVP dalį (4,8 %) ir turi dideles plėtros

perspektyvas.

Finansinės ir verslo paslaugos – pasaulyje finansinės ir

verslo paslaugos yra vienas iš sparčiausiai augančių sektorių. Ši tendencija

atsispindi ir Lietuvoje, kur šiai BVP daliai dėl didėjančios mažmeninių

produktų ir paslaugų paklausos prognozuojamas kasmetinis 9 % augimas iki

2005 m. Taip pat visame Baltijos jūros regione vyksta įdomūs procesai, galintys

turėti įtakos sektoriaus plėtrai, pavyzdžiui, vertybinių popierių biržų

jungimasis Helsinkyje, Rygoje ir Taline. Jungimasis gali padėti pasiekti

kritinę masę, būtiną konkuruoti tarptautiniu lygiu.

Turizmas (viešoji infrastruktūra, gamtiniai ištekliai,

apgyvendinimo, maitinimo ir kitos paslaugos) – BPD pabrėžia tą faktą, kad

Lietuvos gamtos ir kultūros ištekliai sudaro palankias sąlygas kurti

patrauklius turizmo produktus. Nors šiuo metu iš užsienio (daugiausia iš

kaimyninių šalių) svečių atvyksta dar palyginti nedaug, turizmo ir laisvalaikio

sektoriaus plėtros potencialas yra didžiulis. Būtina pritraukti daugiau turistų

iš įvairių užsienio šalių, gerinti rinkodarą, daugiau investicijų skirti

įrangai atnaujinti ir paslaugų įvairovei sukurti.

Gavybos ir perdirbamoji pramonė – gavybos ir perdirbamosios

pramonės šakų (naftos perdirbimas, medienos, odos gaminiai ir panašiai)

pardavimas 2001 m. sudarė didžiausią pramonės gaminių pardavimo dalį

(88 %) pagal apimtį, tačiau palyginti mažą BVP dalį (vos daugiau negu

1 %). Vis dėlto lyginamasis BVP dalies, kurią sukūrė gavybos ir perdirbimo

pramonės šakos, svoris didėjo. Didėjant konkurencingumui, jis turi nemažų

galimybių didėti ir toliau.

Naujiems sektoriams skatinti skirtose strategijose,

siekiant padėti steigti naujas verslo įmones ir mažas bei vidutines įmones,

dėmesys paprastai sutelkiamas į intervencinius veiksmus. Taikyti šį metodą

Lietuvoje galimybių mažiau, kadangi finansinių ir verslo paslaugų bei gavybos

ir perdirbamosios pramonės sektoriuose vyrauja didelės įmonės.

Plėtojant šiuos ir kitus naujus sektorius, reikės derinti

įvairias strategijas. Visų pirma reikia toliau plėtoti ir atnaujinti pagrindinę

infrastruktūrą (tai minima BPD 1 prioritete). Didesnėms įmonėms, ypač gavybos

ir perdirbimo sektoriuose, kad jos galėtų panaudoti savo konkurencingumo ir

eksporto potencialą, reikės pagalbos (darbo jėgos kvalifikacijos kėlimo, naujų

technologijų, produktų kūrimo, projektavimo ir panašiai). Turizmo sektoriuje,

kad būtų atidarytos ir pagerintos turistų lankytinos vietos, taip pat reikia

investicijų į infrastruktūrą. Daugiausia pastangų bus skirta padėti plėsti

mažesnių įmonių potencialą (viešbučių, laisvalaikio infrastruktūros, restoranų

ir panašiai), siūlant verslo įgūdžių lavinimo, rinkodaros, ITT naudojimo ir kt.

mokymo iniciatyvas. Taip pat turi būti sukurti pagrindiniai kokybės standartai

kaip tinkamos darbo tvarkos diegimo struktūros dalis. Panašių veiksmų reikės ir

tam tikrose finansinių ir verslo paslaugų sektoriaus dalyse, gavybos ir

perdirbimo sektoriaus, odos ir medienos gaminių sektoriaus dalyje, kur taip pat

yra erdvės skatinti mažų ir vidutinių įmonių steigimąsi ir veiklą. Visuose naujuose

sektoriuose reikia užtikrinti, kad liktų kuo mažiau kliūčių patekti į rinką,

būtų sukurta tinkamų finansinių priemonių ir konsultavimo paslaugų, padedančių

steigti naujas bendroves ir mažas bei vidutines įmones (BPD

3 prioritetas).

Pagrindiniai

sektoriai

Yra nemažai pagrindinių sektorių, kurie šiuo metu sukuria

palyginti didelę BVP dalį (63,2 %) ir taip pat dažniausiai turi geras

plėtros perspektyvas.

Statybos – užimtumas Lietuvos statybų sektoriuje

pirmaisiais metais po perėjimo į rinkos ekonomiką mažėjo. Statybų sektorius

užėmė trečią vietą (po gamybos ir žemės ūkio sektorių) pagal dirbančių žmonių

dalį, kuri sudarė 12 %. Tačiau dėl narystės ES greičiausiai bus toliau

investuojama į didelius infrastruktūros projektus, o prognozuojamas statybų sektoriaus

kuriamos BVP dalies didėjimas 2001–2005 m. laikotarpiu sudarys apie 14 %.

Mažmeninė ir didmeninė prekyba – tikimasi, kad po gamybos

sektoriaus, mažmeninės ir didmeninės prekybos sektoriai iš narystės ES naudos

gaus daugiausiai. Iki 2005 m. prognozuojamas jų augimas sudarys apie 5 %,

kurį skatins didesnė pirkiniams skiriama pajamų dalis. Tikėtina, kad vidinės

investicijos bus pagrindinė varomoji jėga.

Gamyba – pramonės sektorius, kuriame šiuo metu vyrauja

palyginti maža pridėtinė vertė, mažos kvalifikacijos reikalaujanti veikla ir

aukštosiomis technologijomis paremta pro­dukcija, sukuria apie 13 % viso

BVP (palyginti su 20–25 % senbuvėse ES valstybėse narėse). Pagrindinės

pramonės šakos, kuriose naudojama aukštos kvalifikacijos darbo jėga, yra farma­cijos,

mašinų ir įrengimų gamybos bei elektronikos pramonė, tačiau šie sektoriai

pagamina mažiau negu 4 % visos gamybos sektoriaus išeigos. BPD pateiktame

narystės ES poveikio gamybos sektoriui įvertinime vis dėl to teigiama, kad

gamybos sektorius 2002–2009 m. laikotarpiu daugiausia naudos gaus iš sukurtos

pridėtinės vertės dalies (18,6 mlrd. Lt). Toks poveikis atsiras daugiausia dėl

intensyvesnės prekybos ir galimybių investuoti bendrojoje rinkoje.

Švietimas – Lietuvoje yra gerai išplėtotas mokslinio tyrimo

ir aukštojo mokslo įstaigų tinklas, o BPD akcentuoja potencialų tyrimų ir

taikomosios veiklos indėlį į ekonomikos plėtrą (šiuo metu tyrimų ir taikomosios

veiklos kuriama BVP dalis yra palyginti maža – apie 0,6 %). Kai kurios

tyrimų ir taikomosios veiklos sritys laikomos turinčiomis tam ypač didelį

potencialą (biotechnologijos, biochemija, chemija, fizika, matematika, aplinkos

apsauga, lazerių technologijos).

Transportas – Lietuvos transporto sektoriaus kuriama BVP

dalis didėjo ir šiuo metu sudaro apie 8 % viso šalies BVP (sektoriuje

dirba apie 73000 žmonių, arba 5 % visos darbo jėgos). Esama planų

atnaujinti pagrindinius kelius, geležinkelius, oro ir jūros uostus, todėl

nemažai erdvės atsiranda plėsti transporto paslaugas, ypač kai laukiama

tranzitinių transporto srautų padidėjimo Baltijos šalims įstojus į ES.

Taip pat gali augti ir pridėtinės vertės logistikos

sektorius.

Nors statybos, švietimo, mažmeninės ir didmeninės prekybos

sektorių augimą daugiausia skatins vidaus paklausa, prognozuojamas gamybos ir

transporto sektorių augimas daugiau priklausys nuo Lietuvos įmonių gebėjimo

konkuruoti Europos rinkose.

BPD nustatė keletą sektoriams būdingų prioritetų, ypač

transporto srityje, kur reikia didelių investicijų kuriant pagrindinę

infrastruktūrą, taip pat transeuropinių tinklų sudedamąsias dalis. Gamybos

sektoriaus prioritetas (BPD 3 prioritetas) savo veikloje didinti pridėtinės

vertės kiekį, investuojant į naujas technologijas, keliant darbo jėgos

kvalifikaciją, skatinant inovacijas ir naujų produktų kūrimą, taikant kitas

priemones. Taip pat reikia skatinti tiesiogines užsienio investicijas kaip

vieną iš techninių žinių ir išteklių perdavimo Lietuvos įmonėms būdų. Be to,

reikia stengtis plėtoti vietines tiekimo linijas taikant priemones, skirtas

visų pirma mažoms ir vidutinėms įmonėms.

Lietuvos aukštojo mokslo sektorius gali potencialiai

svarbiu indėliu prisidėti prie pagrindinių sektorių plėtros (ir kitų sektorių,

taip pat kai kurių naujų sektorių plėtros), ypač didinant pridėtinę vertę. Turi

būti sukurti Europos lygio kompetencijos centrai ir imtasi veiks­mų tvirtesnėms sąsajoms su verslu sukurti.

Čia reikėtų pradėti nuo verslumo požiūrio skatinimo aukštojo mokslo įstaigose. Taip pat turėtų būti padedama

kurti ir technologijų perdavimo mechanizmus – reikia teikti

konsultacijas patentų, rizikos kapitalo finansavimo klausimais, profesionalias

konsultantų paslaugas, kurti mokslo parkus, inovacijų centrus ir panašiai.

Svarbūs

sektoriai

Svarbūs sektoriai sukuria daugiau nei trečdalį dabartinio

Lietuvos BVP, juose dirba didesnė darbo jėgos dalis. Tačiau jų augimo ateityje

perspektyvos gana kuklios.

Žemės ūkis ir žvejyba – dirbančių asmenų šiuose sektoriuose

sumažėjo (jie sudarė maždaug 23 % visų darbuotojų 1995 metais ir 17 %

– pastaraisiais metais). Tačiau žemės ūkio ir žvejybos sektoriuje ir dabar yra

daugiausia darbo vietų Lietuvos kaimo vietovėse ir Baltijos jūros pakrantės

zonoje. Tikimasi, kad šie sektoriai taip pat gaus daug naudos iš narystės ES,

nors čia bus jaučiamas daugiau netiesioginis negu tiesioginis bendrosios rinkos

poveikis, t.y. – dėl bendro gamybos, pajamų ir vartojimo padidėjimo. BPD

vertinimu, finansiniai srautai iš ES daug didesnę santykinę įtaką turės žemės

ūkio ir žvejybos sektoriui negu pramonės sektoriui.

Viešasis administravimas ir krašto apsauga – šiuose

sektoriuose dirba gana daug darbuotojų. Dėl Lietuvos viešojo administravimo ir

paslaugų sektoriaus reformos sumažės darbo vietų ir padidės našumas.

Prognozuojama, kad kuriama BVP dalis iki 2005 m. čia sumažės apie 11 %.

Šių sektorių prioritetas yra restruktūrizuoti pagrindines

organizacijas, kad jos galėtų prisitaikyti

prie pokyčių. Šis Lietuvos viešojo administravimo procesas kurį laiką gali

užtrukti.

Tai taip pat tinka ir žemės ūkio ir žvejybos sektoriui,

gavusiam SAPARD paramą. Pagal BPD 4 prioritetą – teikiant pagalbą kaimo

vietovėms, plėtoti labiau diversifikuotą vietos ekonomiką, pagreitinti

struktūrinių pokyčių procesą. Tai siejasi su pastangomis skatinti naujus

sektorius, pvz., turizmą, ir tam tikrą mažesnės apimties veiklą gamybos ir perdirbimo

sektoriaus antriniuose sektoriuose.

Abu aptartieji sektoriai Lietuvos ekonomikai išliks

svarbūs. Tačiau atsižvelgiant į sumažėjusius darbo jėgos poreikius,

restruktūrizaciją skatinančias pastangas turės lydėti darbuotojų

perkvalifikavimo programos (BPD 2 prioritetas). Panašūs argumentai tinka ir

nykstantiems sektoriams (žr. toliau).

Sveikatos priežiūra – sveikatos priežiūros paslaugų teikimo

sistema pasižymi per daug išpėtota ligoninių infrastruktūra, neatitinčia ES

kokybės reikalavimų. Panaši būklė yra socialinių paslaugų srityje, kurios

prioritetas – pereiti nuo priemonių, orientuotų į atskirus gyventojus, prie

skirtų bendruomenei.

Elektra, dujos ir vanduo – Lietuvos

energetikos sektoriui būdingas gamybinis poten­cia­las, smarkiai viršijantis paklausą. Dėl to vyksta

restruktūrizavimas, įskaitant ir Ignalinos AE uždarymą. Greta to, į naujų

jėgainių statybą ir esamų komunalinių įrenginių modernizavimą įsilies

investicijų (numatoma, kad 2002–2009 m. laikotarpiu jos sieks apie 1,8 mlrd.

Lt).

2. PLĖTROS STRATEGIJA

2.1. VIZIJOS FORMULUOTĖ

Iki 2015 m. Lietuva pagal pagrindinius socialinius ir

ekonominius rodiklius bus pasivijusi turtingesnes ES valstybes nares. Jos

žmonės džiaugsis aukšta gyvenimo kokybe, kurią užtikrins šiuolaikiška, žiniomis

paremta ekonomika, panaudojanti gausius ir unikalius šalies pranašumus.

Vizija grindžiama šiais pagrindiniais dalykais

Plėtra bus subalansuota ir atitiks

aplinkos tvarumo ir socialinės integracijos principus.

Lietuvos piliečiams bus atviros plačios

užimtumo, švietimo, tobulinimosi ir mokymosi galimybės, leidžiančios

įgyvendinti asmeninius troškimus ir panaudoti savo potencialą.

Įvairių Lietuvos apskričių gerovės

skirtumai bus sumažinti arba (geriausiu atveju) pašalinti.

Lietuvai teks svarbus ir savitas vaidmuo

Europos Sąjungoje ir Baltijos bei Vidurio ir Rytų Europos regione.

2004–2006 m. BPD, be abejonės, svarbiu indėliu prisidės

prie Lietuvos plėtros. Tačiau dvejų metų laikotarpis yra pernelyg trumpas

daugeliui ilgalaikių Lietuvos siekių įgyvendinti. Dėl to 2004–2006 m. BPD buvo

parengtas atsižvelgiant į Lietuvos viziją ilgalaikėje perspektyvoje per

artimiausius 10–15 metų.

Šiai vizijai paremti Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki

2015 metų ilgalaikėje strategijoje ir dviejuose kituose dokumentuose – Nacionaliniame

susitarime siekiant ekonominės ir socialinės pažangos ir Valstybės ilgalaikėje

raidos strategijoje – yra pateikta bendra struktūra. 1 užduoties BPD vizija

atitinka šią struktūrą ir siekiant platesnių tikslų akcentuoja šio dokumento

reikšmingumą.

Yra keletas esminių veiksnių, kurie bus svarbūs

įgyvendinant viziją, iš jų

Investicijų klimatas.

Nuo įstojimo į ES 2004 m. iki 2015 m. Lietuvoje turėtų vykti subalansuotas

ekonomikos augimas; prognozuojama, kad BVP turėtų padidėti apie 2,5 karto,

palyginti su dabartiniu. 1 užduoties programai atiteks svarbus vaidmuo –

skatinti augimą remiant investicijas į pagrindinius infrastruktūros objektus ir

gerinant kitas ekonominės plėtros struktūros sąlygas. Tačiau programos poveikis

iš esmės priklausys nuo bendro makroekonomikos klimato. Jam įtakos gali turėti

stabili politinė ir investicijų aplinka, patikima fiskalinė ir pinigų politika,

numatomas Lietuvos prisijungimas prie euro zonos (numatomas 2007 m.),

pagerėjusios ES ekonominės sąlygos. Ekonomikos klestėjimas bus suderinamas su

aplinkos tvarumo principu.

Pagrindinių sektorių plėtra.

Iki 2015 m. Lietuvos ekonomikos pramoninė

struktūra turės iš esmės pasikeisti. Žemės ūkio sektorius turėtų būti sėkmingai

restruktūrizuotas, dėl modernizacijos jo našumas turėtų būti labai padidėjęs.

Gamybos sektoriuje turėtų būti įvykęs poslinkis link didesnės pridėtinės vertės

veiklos, paremtos tradiciniais pranašumais ir palankia padėtimi. Paslaugų

sektorius turėtų būti tapęs Lietuvos ekonomikos varomąja jėga, o daug žinių reikalaujanti

veikla turėtų sudaryti labai padidėjusią BVP dalį. Dėl informacinių ir

telekomunikacinių technologijų naudojimo visuose pagrindiniuose ekonomikos

sektoriuose turėtų labai padidėti našumas ir produktyvumas.

Darbo jėgos rinka ir kvalifikacija.

Ekonomikos augimui ir klestėjimui paremti

reikia gerai išsilavinusios, labai kvalifikuotos darbo jėgos. ESF remiamoms

mokymo programoms teks svarbus vaidmuo keliant kvalifikaciją. Mokymą ir

švietimą reikės geriau suderinti su darbo rinkos reikalavimais, ypač su

pagrindinių sektorių poreikiais. Ekonomikos augimas kartu su patobulintomis

mokymo ir švietimo programomis turėtų padėti labai sumažinti dabartinį nedarbą.

Neseną užimtumo lygio kritimo tendenciją taip pat turėtų būti galima pasukti

priešinga linkme augant ekonomikai, kylant faktiniam darbo užmokesčiui ir

taikant ypatingas priemones darbo rinkos integracijai paskatinti. Tie asmenys,

kurie, nepasinaudoję visomis mokymo sistemos teikiamomis galimybėmis, metė

mokslus, turės progą vėl mokytis (arba persikvalifikuoti, jeigu reikės) ir

įsitraukti į nuolatinio mokymosi procesą. Didėjantis užimtumo lygis ir aktyvios

darbo rinkos politikos taikymas padės sumažinti socialinės atskirties mastą.

Verslas. Didelis verslu užsiimančių žmonių skaičius, stiprus,

dinamiškas ir naujoviškas mažų ir vidutinių įmonių sektorius ir vidaus

investicijų srautas sudarys spartaus ekonomikos augimo pagrindą. Investicijos

iš Struktūrinių fondų, skirtos ryšių ir transporto tinklams modernizuoti,

kitiems fizinės infrastruktūros objektams ir darbo rinkai gerinti bei

pagalbinėms verslo struktūroms bendrai sustiprinti, padės pašalinti kliūtis

naujai verslo veiklai. Turėtų įsišaknyti teigiamas požiūris į užsiėmimą verslu,

dėl to turėtų steigtis daug naujų įmonių. Panašiai ir aukštojo mokslo sektorius

jis turėtų daug glaudžiau nei dabar bendradarbiauti su verslo įmonėmis, turėtų

būti mechanizmų, palengvinančių technologijų perdavimą ir tyrimų komercinimą.

Dėl Lietuvos ir aplink Lietuvą esančio regiono ekonomikos augimo turėtų būti

susidarę vidaus investicijų srautai.

Regionų plėtra. Iki 2015 m. turėtų būti labai sumažėję skirtumai tarp

įvairių Lietuvos apskričių ir jų viduje. Nors dėl „augimo polių“ taktikos

skirtumų trumpam gali ir padaugėti, tačiau panaudojant sparčiai augančių

pramonės šakų telkinių įvairiose šalies vietose plėtros potencialą ir imantis

kitų veiksmų, aktyviai skatinančių tolygesnį ekonominės veiklos pasiskirstymą,

per vidutinės trukmės ar ilgesnį laikotarpį turėtų būti pasiekta subalansuota

regionų plėtra.

Pavyzdiniai

žmogiškųjų išteklių plėtros politikos metmenys

Siekiant vieno iš pagrindinių BPD tikslų –

žiniomis paremtos ekonomikos ir užimtumo augimo – esminė strategijos dalis yra

žmonių potencialo plėtra. Žmogiškųjų išteklių plėtra, dėl kurios atsiras iš

tikrųjų palankiai nusiteikusių ir aktyvių aukštos kvalifikacijos žmonių, bus

stiprus visų verslo rūšių ir gerovės traukos veiksnys. Vykdant plėtrą,

akcentuojama žmonių potencialo skatinimo galimybių, kovos su skurdu ir

socialine atskirtimi taikant nuolatinio mokymosi ir geresnių įsidarbinimo

galimybių nedirbantiems žmonėms politiką svarba. Visa tai remiama per

žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetą.

ESF investicijos į žmogiškųjų išteklių

plėtrą, numatytą BPD, remia ir papildo Vyriau­sy­bės vykdomą užimtumo politiką,

kurios tikslai ir uždaviniai nustatyti Užimtumo didinimo 2001–2004 metų

programoje, Bendrajame užimtumo prioritetų Lietuvos Respublikoje vertinimo

dokumente, Bendrajame socialinės integracijos memorandume ir t.t.

Išsami BPD strategijos analizė ir

pagrindimas, susijęs su minėtais nacionalinės strategijos dokumentais,

pateiktas BPD 1 priede.

2.2. Bendrojo

programavimo dokumento strategijA

2.2.1.

Programavimo tikslai ir

uždaviniai

BPD

pateikto plėtros plano tikslas yra susijęs su bendromis Lietuvos ir ES didelės apimties

investicijomis. Jos padės sukurti būtinąsias – pagrindines augimo sąlygas,

kurios Lietuvai suteiks galimybę realizuoti savo potencialą ir padės

įgyvendinti ankstesnėje dalyje apibūdintą ilgalaikę viziją.

53 lentelėje pateikta SWOT analizės santrauka aiškiai rodo,

kad Lietuvos ūkis dar neatskleidė visų savo plėtros galimybių – visų pirma dėl

per mažų ankstesnių investicijų visuomeniniame ir privačiame sektoriuje.

Struktūrinių fondų investicijos padės pagerinti būklę, leis Lietuvai

pasinaudoti gerais BVP augimo rodikliais, maža infliacija ir pažanga, kuria

plėtojant būtinąsias struktūrines reformas buvo siekiama makroekonomikos

stabilumo.

Pagrindinis 2004–2006 m. BPD tikslas yra

Sustiprinti nacionalinio ūkio ilgalaikio konkurencingumo

plėtotės prielaidas, paspartinti perėjimą prie žinių ekonomikos, kuriai

būdingas didėjantis BVP ir aukštas gyventojų užimtumo rodiklis, stiprinti žinių

ekonomikos plėtrą, kuri lemia aukštesnį gyvenimo lygį ir visų Lietuvos

gyventojų gerovę.

Kaip teigiama ilgalaikėje vizijoje, pagrindinis

nacionalinės ūkio plėtros prioritetas – pasiekti aukštus BVP augimo rodiklius.

Ekonomikos augimas ilguoju laikotarpiu sudarys sąlygas didinti užimtumą ir

realiąsias pajamas.

Toliau pateikiami specifiniai BPD tikslai

plėtoti naują ir gerinti esamą fizinę infrastruktūrą

siekiant paskatinti ūkio augimą ir pagreitinti laisvą prekių, paslaugų ir

žmonių judėjimą;

užtikrinti, kad BPD priemonėmis skatinamas augimas būtų

suderintas su darnaus vystymosi principu;

gerinti Lietuvos darbo jėgos įgūdžius ir užtikrinti, kad

darbo jėga būtų lanksti ir mokėtų prisitaikyti. Kitas svarbus tikslas –

tobulinti socialiai nuskriaustų grupių, tokių kaip bedarbiai ir jaunimas,

įgūdžius ir kvalifikaciją, užtikrinti, kad kompetencija ir įgūdžiai, kurių

mokoma, atitiktų darbo rinkos poreikius;

stiprinti ekonominį konkurencingumą sudarant būtinas augimo

sąlygas, skatinat palankios verslo aplinkos formavimąsi ir investicinį klimatą,

palankų esamų ir įsteigtų naujų įmonių plėtrai;

aktyvinti ekonomikos restruktūrizavimo procesus, kurie šiuo

metu jau vyksta Lietuvoje.

2004–2006 metų laikotarpiu plėtros galimybės yra ribotos,

strategiją patariama formuoti taip, kad ji prisidėtų prie nurodytųjų tikslų,

atsižvelgiant į ilgalaikės vizijos kontekstą. Plėtros strategijos tikslas –

užtikrinti išteklių investicijas taip, kad būtų maksimaliai išnaudojama

ilgalaikės vizijos įgyvendinimo teikiama nauda. Ši strategija remiasi pastarojo

meto Lietuvos makroekonomikos stabilumu (viena iš svarbiausių SWOT analizės

metu nustatytų stipriųjų pusių), kuris yra viena iš pagrindinių realiojo ūkio

augimo prielaidų.

Maža infliacija ir nespartus darbo užmokesčio didėjimas

Lietuvai turėtų sudaryti galimybę būsimuoju programavimo laikotarpiu ir vėliau

siekti aukštesnių už vidutinius BVP augimo rodiklių, nors yra didelių

struktūrinių problemų, kurias reikės išspręsti. 2003 m. lapkričio mėnesį

Europos Komisija prognozavo, kad per tolesnius 3 metus Lietuvos BVP augimas

pralenks visų 25 ES valstybių rodiklius.

BPD tikslas – skatinti spartų kelių strateginės reikšmės

ekonomikos plėtros centrų ir pagrindinių sektorių augimą, kurie dėl palankios

vietos ir konkurencinių pranašumų vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu turi

prielaidų tapti visos Lietuvos darnaus vystymosi katalizatoriais. Tikimasi, kad

sparčiai augantys plėtros poliai ir pagrindiniai sektoriai bus labai svarbūs,

skatins tvaresnę silpniau išsivysčiusių rajonų regioninę plėtrą ilguoju

laikotarpiu, nors trumpuoju laikotarpiu skirtumai tarp jų gali dar padidėti.

2.2.2. Bendroji strategija

Investicijos

į fizinę infrastruktūrą – svarbi

plėtros plano dalis. Investicijos į esamos infrastruktūros gerinimą ir naujos

infrastruktūros kūrimą turėtų sudaryti tvirtą Lietuvos ekonomikos ilgalaikio

augimo pagrindą, kuris valstybei leistų pasinaudoti palankia tranzito šalies

bei prekybos kelio tarp Rytų ir Vakarų geografine padėtimi. Minėtos

investicijos – tai esminis pasirengimas platesnei socialinei ekonominei

plėtrai; jas papildys didelės investicijos į žmogiškųjų išteklių plėtrą.

Investicijos į infrastruktūrą turės atitikti darnaus vystymosi (atsižvelgiant į

aplinkos apsaugą) principą.

Kaip pabrėžiama SWOT analizėje, Lietuvos, kaip jūrinės

valstybės, kurios teritoriją kerta pagrindiniai europinės reikšmės transporto

koridoriai, transporto sektoriaus potencialas turizmo bei tranzito srityse nėra

iki galo panaudojamas. Priežastis – visų pirma tai, kad nėra geros kokybės transporto

infrastruktūros, sudarančios galimybę greitai kirsti šalį arba pasiekti jos

atokesnius kampelius. Be to, tyrimai ES valstybėse rodo, kad poreikį plėtoti

transporto infrastruktūrą lemia du pagrindiniai veiksniai: keleivinio

transporto srityje šią plėtrą skatina neįtikėtinai didelė automobilių paklausa,

o krovinių gabenimo ir su juo susijusios infra­struk­tūros srityje šią paklausą

lemia šalies ekonomikos augimo, gamybos ir paslaugų lygis.

Lietuvai svarbūs abu šie veiksniai. Spartėjantys ekonominės

integracijos procesai ne­abejotinai ir ateityje lems didėjantį transportavimo

poreikį, ypač vertinant tai, jog Lietuvos ūkis intensyviai rengiasi

funkcionuoti ES valstybių bendroje rinkoje. Sienų panaikinimas išsiplėtusioje

ES skatina prekių mainus, vis labiau pereinant nuo ekonomikos, orientuotos į

„sandėliavimą“, prie „srautų“ ekonomikos, kai prekės reikiamu laiku pristatomos

į reikiamą vietą. Be to, ir naujausios Baltosios knygos[31] pagrindinė nuostata – Europos transporto poli­tiką

sutelkti visuomenės poreikiams tenkinti, keleivių teisėms didinti gerinant

eismo saugą, užtikrinant gerą paslaugų kokybę, modernizuojant svarbiausius

transporto infrastruktūros objektus.

Siekiant

integruotis į ES transporto tinklą ir transporto paslaugų rinką, pastaraisiais

metais Lietuvos transporto sistema stipriai kito. Vienas svarbiausių kaitos

veiksnių – išvesti­ci­jos į būsimojo transeuropinio tinklo komponentus.

Sanglaudos fondo ir Struktūrinių fondų pa­rama suteiks galimybę skatinti

regioninę socialinę ir ekonominę plėtrą, mažinti šalies regionų išsivystymo

netolygumus. Taigi investicijomis transporto infrastruktūros srityje bus

siekiama sudaryti kuo palankesnes ekonomikos augimo sąlygas, pagrįstas šiais

pagrindiniais principais

kompleksiškumu. Į

transporto sistemos plėtojimą bus investuojama atsižvelgiant į investicijų

poveikį (ne tik technologinio, ekonominio, bet ir socialinio, ekologinio ir

kitokio pobūdžio) ne tik transporto sektoriui, bet ir kitiems ekonomikos

sektoriams;

efektyvumo didinimu. Siekiant

didinti transporto sistemos efektyvumą bus moderni­zuo­jama transporto

infrastruktūra ir tobulinamas transporto sistemos valdymas atsižvelgiant į

Lietuvos bendrą ūkio plėtrą ir subalansuotą atskirų rajonų socialinį ekonominį

plėtojimą;

transporto rūšių plėtros pusiausvyra. Investicijų paskirstymas tarp transporto rūšių bus

balansuojamas, daugiausia dėmesio skiriant kombinuotajam vežimui skatinti;

prieinamumu. Bus

gerinamas regionų prieinamumas prie tarptautinės reikšmės koridorių ir

tobulinama transporto sistema – jis bus pritaikoma visiems paslaugų

vartotojams.

Pagal savo reikšmę ir teritorinius principus skiriami 3

Lietuvos transporto sektoriaus plėtojimo lygiai. Lokaliniu lygiu (miesto

ir priemiesčio transportas) siekiama diegti priemo­nes, kurios mažintų

transporto koncentruoto naudojimo poreikį subalansuojant darbo ir gyve­na­mą­sias

vietas, formuojant polifunkcines zonas, didinant viešojo transporto vaidmenį

miesto ir rajono susisiekimo sistemoje, plėtojant ekologiškas viešojo

transporto rūšis, eliminuojant tranzitinį sunkųjį transportą iš miestų

teritorijos, pritaikant miestų susisiekimo sistemas neįgaliesiems ir t.t.

Pagrindiniai nacionalinio lygio (tarpmiestinis

transportas) tikslai – sukurti bendrą in­teg­ruotą Lietuvos susisiekimo

sistemą, tobulinti šalies transporto tinklą ir plėtoti subalansuotą transporto

sistemą, maksimaliai panaudoti turimą atskirų transporto rūšių infrastruktūrą,

mažinti neigiamą poveikį aplinkai ir didinti vežimo greitį, operatyvumą,

gerinti kitus vežimo kokybinius rodiklius.

Europinio lygio (tarptautinis transportas) tikslai – subalansuotos transporto infrastruk­tūros

modernizavimas integruojant svarbiausias magistrales į transeuropinius tinklus

ir plėtojant regioninės reikšmės transporto infrastruktūros jungtis su

pagrindinėmis magistralė­mis, multimodalinio transporto plėtra ir integravimas

į ES multimodalinio transporto tinklą bei paslaugų rinką, logistikos centrų

sukūrimas ir jų integracija į Baltijos jūros regiono ir Europos transporto

logistikos centrų tinklą, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto modernizavimas

siekiant sudaryti kuo palankesnes sąlygas turizmo plėtrai, keleivių terminalų

modernizavimas ir paslaugų kokybės gerinimas.

Visi šie lygiai yra susieti, nes tik tinkama jų sinergija

gali užtikrinti ūkio plėtros poreikius atitinkančią transporto sektoriaus

plėtrą.

Subalansuotos

aplinkos apsaugos klausimas, kuris jau buvo minėtas

investicijų į transporto sektorių strategijoje, yra vienas iš reikšmingiausių

plėtros plano aspektų. BPD strategija, kaip ir 2000 m. aplinkos apsaugos

sektoriaus ISPA strategija ir Nacionalinė darnaus vystymosi strategija, kuri

šiuo metu yra rengiama, derinama su Valstybine aplinkos apsaugos strategija,

kuri taip pat buvo imta kaip pagrindas kuriant Aplinkos apsaugos sektoriaus

finansavimo strategiją. Pastarojoje pateikiami keli svarbiausi darnaus

vystymosi tikslai, kuriuos galima išmatuoti atsižvelgiant į kiekybinių rodiklių

– ekonomikos augimo, socialinės plėtros, išteklių naudojimo efektyvumo ir kitų

– rinkinį. Strategijoje keliami keli kiekybiškai apibrėžti tikslai: iki 2020 m.

Lietuvos aplinkos užterštumo rodikliai turi pasiekti esamą ES vidurkį, Lietuva

turi įvykdyti reikalavimus, kuriuos nustato tarptautinė konvencija dėl

užterštumo mažinimo, ir prisidėti prie pasaulio klimato pokyčių problemos

sprendimo. Siekdama įgyvendinti šiuos aplinkos apsaugos tikslus, Lietuva ieškos

būdų, kaip išvengti kai kurių aplinkos apsaugos problemų, kurias patyrė daugelis

išsivysčiusių šalių.

Šiuo atžvilgiu investicijos į aplinkos apsaugos srities

fizinę infrastruktūrą gali būti vertinamos kaip naudinga atsvara kai kuriems

labiau neigiamiems aplinkos apsaugos poveikiams, kurie gali atsirasti sparčiai

plėtojantis ekonomikai, padidėjus prekių ir žmonių srautams. Svarbiausi

aplinkos apsaugos srities darnaus vystymosi prioritetai yra šie

efektyvesnis gamtinių išteklių naudojimas ir atliekų

tvarkymas;

pavojų sveikatai mažinimas;

pasaulio klimato pokyčių ir jų poveikio mažinimas;

efektyvesnė biologinės ir kraštovaizdžio įvairovės apsauga.

Šie prioritetai buvo panaudoti kaip pagrindas formuojant

Sanglaudos fondo ir 2004–2006 m. Struktūrinių fondų investicijų prioritetus.

Kalbant apie vandens apsaugos sektorių, pirmenybė teikiama tam, kad visų

Lietuvos gyventojų vartojamas geriamasis vanduo atitiktų ES nustatytus

reikalavimus, taip pat kreipiamas dėmesys į centralizuoto vandens tiekimo

tinklo plėtrą, kad būtų aprūpinti vandeniu bent 95 % gyventojų miestuose

ir gyvenvietėse. Šiomis priemonėmis iki programavimo laikotarpio pabaigos

siekiama daugiau kaip dvigubai padidinti valymo įrenginiais apdorotų nutekamųjų

vandenų dalį (plg. su 2000 metų lygiu).

Atliekų tvarkymo

srities tikslai: visiems fiziniams ir juridiniams asmenims užtikrinti

komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų tiekimą, remti vietinį atliekų

perdirbimą, skatinti privataus sektoriaus investicijas į atliekų tvarkymą ir

perdirbimą; užtikrinti saugų pavojingų atliekų tvarkymą; naudoti atliekas

energijai gaminti; iki 75 % sumažinti mikroorganizmų suskaidomų atliekų,

išmetamų į šiukšlynus, 2000 m.buvusį lygį.

Gamtos aplinkos apsaugos

srities tikslai: plėtoti ir gerinti Lietuvos saugomų rajonų tinklą; didinti

saugomų rajonų vaidmenį visuomenės ekologinio švietimo srityje, remti kultū­ros

paveldo vertybių išsaugojimą; stiprinti tradicinių kaimo kraštovaizdžių

apsaugą; tobulinti biologinės įvairovės išsaugojimo metodus, skatinti

biologinės įvairovės ir ekonominės veiklos poveikio stebėseną ir tyrimus,

saugoti rajonus, skirtus biologinei įvairovei.

Atsižvelgiant į tvariosios ekonominės plėtros perspektyvą,

investicijos į trečiąjį fizinės infrastruktūros aspektą – energetikos

infrastruktūrą – taip pat turi didelę reikšmę

investicijos į šią sritį pirmiausia turėtų padėti įveikti SWOT analizės metu

nustatytą silpnąją pusę, t.y. priklausomybę nuo vienintelio energijos tiekimo

šaltinio. Antra, efektyvesnis esamų energijos šaltinių naudojimas teigiamai

veiktų aplinką – padėtų sumažinti oro užterštumą. Šiuo atžvilgiu BPD strategija

iš esmės grindžiama svarbiausiomis nuostatomis dėl valstybės energetikos

sektoriaus pertvarkymo ir plėtros, suformuluotomis Nacionalinėje energetikos

strategijoje, kurią patvirtino Seimas 2002 m. spalio 10 d. nutarimu Nr.

IX-1130.

Strategijoje numatomi konkretūs sprendimai dėl Ignalinos AE

uždarymo sąlygų ir terminų, joje atsižvelgta į naujus rinkos ir aplinkos

apsaugos reikalavimus, taip pat tikslinama (keičiama) energetikos plėtros

kryptis. Strategijoje atsižvelgiama į svarbiausius ekonomikos ir energetikos srities

pasikeitimus, pasinaudojama turima patirtimi ir informacija, kurios reikia

norint planuoti atskirų energetikos sričių plėtrą bei pateikti jos prognozes.

Atsižvelgiama į energetikos plėtros planus Lietuvoje ir kaimyninėse valstybėse,

aplinkos apsaugos ir rinkų liberalizavimo pasaulines tendencijas, pagrindinius

Europos strategijos dokumentus ir atitinkamas direktyvas[32].

Todėl BPD strategija remia Nacionalinės energetikos

strategijos tikslų įgyvendinimą, numatydama investicijas, kurių tikslas –

užtikrinti patikimą ir saugų aprūpinimą elektros energija ir gerinti

energetikos sektoriaus valdymą stiprinant šio sektoriaus institucijas,

plėtojant energetikos srities specialistų žinias ir tobulinant jų kvalifikaciją[33].

Dabartiniu 2004–2006 m. BPD programavimo laikotarpiu EB

lėšomis bus siekiama įgyvendinti Nacionalinės energetikos strategijos 1, 8, 10,

11 ir 12 tikslus, taip pat atnaujintos Nacionalinės energijos vartojimo

efektyvumo didinimo programos pagrindines priemones (2 ir 3).

BPD sričiai nepriklauso šie projektai

Ignalinos AE tarptautinis eksploatavimo nutraukimo rėmimo

fondas numato Ignalinos AE sustabdymo rėmimo priemones (technines eksploatavimo

nutraukimo priemones) ir tradicinių elektros energijos gamybos objektų

(Lietuvos elektrinės), kurie po sustabdymo turės pakeisti atominius pajėgumus,

techninio ir aplinkosauginio modernizavimo priemones;

trijų pagrindinių Lietuvos CHP – Vilniaus, Kauno ir

Mažeikių CHP – techninį ir aplinkosauginį atnaujinimą planuojama finansuoti

Sanglaudos fondo lėšomis;

Pagrindiniai energetikos infrastruktūros plėtros projektai

– požeminės gamtinių dujų saugyklos, elektros tinklų sujungimo projektas

(energijos tiltas į Lenkiją) ir dujotiekis į Lenkiją – neturi aiškiai apibrėžto

bendro finansavimo šaltinio.

Investicijos į fizinę infrastruktūrą teiks daug naudos

sveikatos apsaugos sektoriui. Bus atnaujinamos ir modernizuojamos sveikatos

priežiūros įstaigos. Žmonių sveikatą užtikrinanti moderni sveikatos

infrastruktūra iš esmės sudaro prielaidas sėkmingai ir ilgalaikei šalies ūkio

plėtrai.

Esami Lietuvos pagrindiniai sveikatos rodikliai gerėja, vis

dėlto svarbu atkreipti dėmesį į vieną esminį šį procesą varžantį veiksnį (ir jį

įvertinti), kuris buvo identifikuotas atliktoje SWOT analizėje, – senstančius

gyventojus ir didėjantį socialinės paramos bei sveikatos priežiūros paslaugų

poreikį. Kintanti demografinė padėtis – svarbus veiksnys, objektyviai

ribojantis darbo jėgos apimtį ir savybes. Šiuo požiūriu yra labai svarbu

užtikrinti modernią ir efektyvią sveikatos apsaugos infrastruktūrą, kuri

sukurtų prielaidas egzistuoti sveikai ir pajėgiai darbo jėgai.

Šiuo atveju BPD strategija nuosekliai remia nacionalinę

sveikatos priežiūros sektoriaus reformą, kuria siekiama dviejų vienas kitą

papildančių tikslų, t.y.

didinti sveikatos priežiūros sektoriaus efektyvumą,

užtikrinti teikiamų paslaugų kokybę, naujas šiuolaikines medicinos

technologijas diegiant sveikatos priežiūros įstaigose, kur dirba aukštos

kvalifikacijos medicinos specialistai;

asmens sveikatos priežiūros įstaigų tinklo apimtį ir

struktūrą priderinti prie sveikatos priežiūros paslaugų poreikio ir kokybės

reikalavimų, užtikrinant sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, ypač kaimo

vietovėse.

BPD strategija investicijų į sveikatos

priežiūros infrastruktūrą atitinka Sveikatos priežiūros įstaigų

restruktūrizavimo strategijos, patvirtintos Vyriausybės 2003 m. kovo 18 d.

nutarimu Nr. 335, tikslus. Strategijoje numatytos trys pagrindinės

restruktrūrizavimo kryptys: 1) ambulatorinių paslaugų plėtra prioritetą

teikiant pirminei sveikatos priežiūrai; 2) stacionarių paslaugų

optimizavimas ir alternatyviųjų veiklos formų plėtra; 3) medicininės slaugos ir

ilgalaikio palaikomojo gydymo paslaugų plėtra.

Siekiant sudaryti profesinio mokymo

tobulinimo, švietimo teikimo ir investicijų į žmogiškųjų išteklių plėtrą

būtinąsias prielaidas, labai svarbu sukurti tinkamą pagalbinę infrastruktūrą.

Atlikus pirminį įvertinimą, nustatyta didelė mokymo, kvalifikacijos keitimo ir

įgūdžių formavimo paklausa. Akivaizdu, kad jos nebus galima patenkinti be atitinkamų

investicijų į fizinę infrastruktūrą. Pagerinta profesinio mokymo ir švietimo

sektorių infrastruktūra leis investuoti į mokymo pasiūlos padėties gerinimą

(t.y. į švietimo programas ir mokytojų rengimą). Laiku investavus į darbo

biržos ir švietimo, tyrimų ir studijų, socialinės infrastruktūros plėtrą,

Lietuvai bus lengviau sėkmingai įgyvendinti švietimo ir profesinio mokymo

sektorių reformą ir užtikrinti, kad rengiami kursai atitinktų darbo rinkos

reikalavimus. Pagaliau sukūrus naują švietimo ir profesinio mokymo sektoriaus

infrastruktūrą periferiniuose rajonuose, pagerės švietimo ir mokymosi visą

gyvenimą galimybių prieinamumas tuose rajonuose gyvenantiems asmenims. Taigi

čia išsamiai aprašytąjį poreikį investuoti į fizinę infrastruktūrą atspindi BPD

1 prioritetas – „Socialinės ir ekonominės infrastruktūros plėtra“. Smulkesnis

aprašymas pateiktas kitame skirsnyje.

Kita šios plėtros strategijos neatskiriama dalis –

investicijos į žinių ekonomiką ir asmenų gebėjimą prisitaikyti prie sparčiai

kintančios aplinkos. Šis tikslas bus įgyvendinamas skiriant paramą užimtumui

didinti, keliant darbuotojų kvalifikaciją ir darbo jėgai padedant prisitaikyti

prie darbo rinkos reikalavimų pokyčių. Papildomai bus skiriama išteklių

bendruomenės plėtrai remti, moksleivių ir darbuotojų supratimui apie platesnio

ITT naudojimo privalumus skatinti. Švietimo ir profesinio mokymo sektoriuose,

aukštojo mokslo sektoriuje bei tolesnio švietimo kolegijose, skatinančiose

suaugusiųjų švietimą ir mokymąsi visą gyvenimą, strateginis dėmesys bus

skiriamas ITT, kaip mokymo priemonės, naudojimui. Plėtros plane numatyta

gerokai padidinti investicijas į žmogiškąjį kapitalą; daugiausia dėmesio bus

skiriama tam, kad būtų pašalintos pagrindinės SWOT analizės metu nustatytos

silpnosios pusės (visų pirma jaunimo nedarbas, pasenusi kvalifikacija)

tenkinamas poreikis įgyti trūkstamų naujų įgūdžių.

Žinių ir įgūdžių plėtra yra svarbiausias socialinės

ekonominės plėtros ir augimo veiksnys. Kaip parodė socialinė ekonominė analizė,

Lietuvos darbo jėga yra gana gerai išsilavinusi – daug darbuotojų turi vidurinį

ar aukštesnįjį išsilavinimą, tačiau šiandieninė žinių ekonomika reikalauja

lanksčių gebėjimų ir nuolatinio kvalifikacijos tobulinimo. Vienas iš

pagrindinių BPD strategijos tikslų yra žinių ekonomikos plėtra, kur

žmogiškiesiems ištekliams bus skirtas svarbus vaidmuo užtikrinant, kad Lietuvos

darbo jėga atitiktų rinkos poreikius ir būtų puoselėjama mokymosi visą gyvenimą

kultūra. BPD strategijoje numatoma remti ir pildyti šiuo metu įgyvendinamas

žmogiškųjų išteklių plėtros srities nacionalinės politikos priemones, tokias

kaip Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programa, kuri bus

tęsiama ir ateityje. Taip pabrėžiamas milžiniškas poreikis mokyti ir

perkvalifikuoti darbo jėgą siekiant įveikti neigiamus padarinius ir poveikį,

kurį darbo rinkai turėjo struktūrinės ekonominės reformos ir išoriniai

veiksniai, – didinti užimtumą ir mažinti nedarbą, atkurti darbo rinkos

pusiausvyrą, taip pat rengtis dalyvauti ES užimtumo politikos koordinavimo procese.

BPD strategijos žmogiškųjų išteklių plėtros komponentas

taip pat remiasi Lietuvos užimtumo politikos prioritetų bendrojo įvertinimo

dokumentu (JAP), kuris buvo parengtas ir pasirašytas su Europos Komisija. Šiuo

dokumentu pripažįstama, kad darbo rinka turi atspindėti dinamiškos rinkos

ekonomikos, kuri netrukus prisijungs prie Europos, vienos bendros rinkos

poreikius. Šitam tikslui įgyvendinti JAP Lietuvai siūlo užtikrinti darbo jėgos

prisitaikymą, lankstumą ir mobilumą, imtis priemonių darbo jėgos įgūdžių

laipsniui ir kvalifikacijai kelti. Atsižvelgiant į tai, svarbu laikytis į

ateitį orientuoto dinamiško požiūrio į pramonės pertvarkymą, kad būtų įmanoma

prisitaikyti prie darbo rinkos reikalavimų, kurie bus keliami Lietuvai perėjus

prie žiniomis pagrįstos ekonomikos. Šių priemonių įgyvendinimas taip pat turėtų

padėti Lietuvai spręsti problemas, kurias sukelia demografiniai pokyčiai ir

darbo jėgos senėjimas. Todėl BPD strategija siūlo aktyvius veiksmus siekiant

šių trijų susijusių tikslų, kurie nustatyti Europos užimtumo strategijoje

(EES), t.y.: 1) visuotinis užimtumas; 2) darbo kokybės ir našumo gerinimas; 3)

socialinės sanglaudos ir įtraukimo stiprinimas.

BPD strategija atsižvelgia į strateginius švietimo ir

profesinio mokymo tikslus, kurie buvo iškelti 2001 m. Europos Tarybos

susitikime Stokholme, t.y.: 1) ES švietimo ir profesinio mokymo sistemų kokybės

ir efektyvumo gerinimas; 2) švietimo ir profesinio mokymo sistemų prieinamumo

užtikrinimas visiems gyventojams; 3) švietimo ir profesinio mokymo sistemų

atvėrimas kitų pasaulio šalių gyventojams.

Minėtame Lietuvos užimtumo politikos prioritetų bendrojo

įvertinimo dokumente (JAP) rašoma: „Nors Lietuvos darbo jėgos išsilavinimas yra

palyginti aukšto lygio, dalies darbo jėgos profesinė kvalifikacija ir turimos

žinios neatitinka kintančių darbo rinkos reikalavimų.“ Tai glaudžiai susiję su

sovietiniu palikimu, kai švietimo ir profesinio mokymo sistema neskyrė dėmesio

tokių svarbių įgūdžių kaip verslumas, kritinis mąstymas, sprendimų priėmimas ir

iniciatyvumas formavimui. Ši sistema taip pat neugdė gebėjimo mokytis.

Įgyvendinant ekonomikos pertvarkymą ir didinant ekonominį konkurencingumą,

reikia nuolat tobulinti darbuotojų kvalifikaciją ir perkvalifikuoti personalą,

todėl nepertraukiamas profesinis mokymas ir neformaliojo mokymosi sistemos

plėtra tampa pagrindine sąlyga norint konkuruoti darbo rinkoje. Įgyvendinant

strateginius ekonomikos plėtros planus, reikia įdiegti naujausias

technologijas, plėtoti daug žinių reikalaujančią gamybą ir paslaugas, todėl

dažnai būna verta investuoti ir į pradinį profesinį mokymą.

Kaip rodo atlikta atskirų sektorių SWOT analizė, pagal

nepertraukiamo profesinio mokymo ir studijų srities rodiklius Lietuva gerokai

atsilieka nuo ES vidurkio: vos 3,7 % dirbančių asmenų įtraukti į nepertraukiamą

profesinį mokymą (ES šis rodiklis siekia 8,4 %), vos 43 % įmonių

organizuoja personalo mokymą (ES – 72 %). Reikalus dar labiau blogina

faktas, kad dėl aukštų „iškritimo“ iš švietimo ir profesinio mokymo sistemos

rodiklių ekonominės sumaišties laikotarpiu didelė dalis suaugusio jaunimo (apie

100 tūkst. jaunuolių) neįgijo kvalifikacijos, daugeliui iš jų trūksta net

pagrindinio išsilavinimo.

Reaguojant į Europos Vadovų Tarybos iškeltus uždavinius,

t.y. pasiekti, kad iki 2010 m. Europos ekonomika taptų konkurencingiausia,

žinių pagrindu veikiančia ekonomika pasaulyje, BPD strategijoje daug dėmesio

skiriama švietimo tobulinimui, profesiniam mokymui ir aukštajam mokslui.

2003–2013 m. Lietuvos švietimo plėtros plano strateginės nuostatos pateikia

Lietuvos švietimo sektoriui praktinę viziją ir aiškius tikslus, kurių reikia

siekti. BPD įgyvendinimas bus reikšmingas indėlis siekiant BPD strategijoje

iškeltų tikslų. Toliau išvardyti pagrindiniai kito dešimtmečio tikslai

lyginant su 2000 metų rodikliais, bent pusiau sumažinti

asmenų, per anksti paliekančių mokyklą („iškrintančių“ iš mokyklos), skaičių;

užtikrinti, kad 25–59 metų asmenų, įgijusių bent vidurinį

išsilavinimą, būtų 80 % arba daugiau;

užtikrinti, kad 70 % Lietuvos jaunuolių baigtų bent

pirmąją aukštojo mokslo pakopą universitetuose ar kolegijose, kad kompetencija,

kvalifikacija ir įgūdžiai, kurių mokoma, atitiktų darbo rinkos poreikius;

užtikrinti, kad Lietuvos gyventojų dauguma turėtų realias

galimybes mokytis visą gyvenimą, reguliariai galėtų atnaujinti ir toliau

plėtoti savo įgūdžius ir gebėjimus, kad 15 % suaugusiųjų šalies gyventojų

kasmet dalyvautų suaugusiųjų švietime;

užtikrinti, kad visi Lietuvos gyventojai galėtų pasinaudoti

galimybėmis, kurias teikia žinių visuomenė ir narystė ES.

Atsižvelgiant į atvirosios visuomenės ir rinkos ekonomikos

sąlygas, Lietuvos švietimo, profesinio mokymo, tyrimų ir studijų sistemos

tikslai yra tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su mokymosi visą gyvenimą ir

švietimo klausimu (mokymosi/studijų tęstinumas visais švietimo sistemos

lygiais, nuo profesinių mokyklų (technologinių gimnazijų) iki kolegijų ir

universitetinių aukštųjų mokyklų), kad būtų suformuotas labiau

decentralizuotas, gebantis operatyviai reaguoti ir atsakingas aukštųjų mokyklų

ir įstaigų tinklas.

Didėjantis nacionalinės ekonomikos konkurencingumas,

keliantis sparčią žiniomis pagrįstą ekonomikos plėtrą, įpareigoja rengti

aukštos kvalifikacijos specialistus, gebančius prisitaikyti prie sparčiai

kintančios darbo rinkos. Rengiant aukštos kvalifikacijos specialistus, ypač

daug dėmesio bus skiriama studijų programų atnaujinimui, siekiama, kad jos

atitiktų mokslo laimėjimus, nacionalinės ekonomikos poreikius ir tarptautinius

standartus, bus organizuojamas mokytojų kvalifikacijos tobulinimas, studentų

įdarbinimas pramonės ir verslo įmonėse.

Svarbu sudaryti sąlygas mokslininkams ir kitiems aukštųjų

mokyklų tyrėjams, tyrimo įstaigoms ir ūkio subjektams tarptautiniu lygiu

atsidėti MTEP darbams, kaupti naujas žinias ir didinti nacionalinės ekonomikos

konkurencingumą. Bus tobulinama mokslininkų ir tyrėjų kvalifikacija, prireikus

jie bus perkvalifikuojami. Be to, atsižvelgiant į ekonominius poreikius, bus

gerinama mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros veikla užsiimančių

studentų (taip pat magistrantų) rengimo kokybė ir apimtis, papildomai skatinant

jų tarptautinį mobilumą, taip stiprinant Lietuvos tarptautinę integraciją

mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros srityje bei plėtojant geros tyrimų

kokybės užtikrinimo sistemą.

BPD taip pat numato investicijas į socialinę

integraciją, daugiausia dėmesio skiria

neatidėliotinam skurdžių kaimo ir miesto rajonų pertvarkymui ir kovai su

socialine atskirtimi. Šiuo atžvilgiu BPD strategija remiasi Bendrosios

aprėpties memorandumu (JIM), kurio projektas šiuo metu rengiamas

bendradarbiaujant su Europos Komisija ir bus pasirašytas iki 2003 m. pabaigos.

Bendrosios aprėpties memorandumas nurodo pagrindinius klausimus, kuriuos

Lietuva turės išspręsti per artimiausius 12 metų: įveikti didelį skurdą ir

gerokai sumažinti skurdo ir socialinės atskirties laipsnį. Memorandumas

pripažįsta būtinybę imtis prioritetinių veiksmų, siekiant

didinti pažeidžiamų grupių galimybes gauti darbą ir mokytis

bei spręsti regioninių ir geografinių nedarbo centrų problemą;

skatinti profesinį mokymą, konsultacijas ir mokymąsi visą

gyvenimą;

suderinti darbą ir šeiminį gyvenimą;

skatinti socialinę ekonomiką;

pasinaudoti galimybėmis, kurias teikia informacinės

visuomenės plėtra;

skatinti lyčių lygybę įveikiant skurdą ir socialinę

atskirtį.

BPD

investicija į žmogiškųjų išteklių ir informacinės visuomenės plėtrą padės

įgyvendinti Bendrosios aprėpties memorandume nurodytus prioritetus, susijusius

su darbo ir įgūdžių plėtra, padidins švietimo ir profesinio mokymo prieinamumą

ir pažeidžiamiems asmenims padės grįžti į darbinį gyvenimą.

Atsižvelgiant į tai, tikimasi, kad investicijos į žemės ūkį

ir žuvininkystę, kuriomis siekiama palengvinti pertvarkymo procesą, kaimo

plėtrą, poreikius ir konkrečias rajono problemas, susijusias su socialiai

izoliuotomis visuomenės grupėmis (visų pirma Ignalinos rajone), padės išvengti

socialinio ir teritorinio visuomenės susiskaidymo, kuris gali padidinti

politinių konfliktų, griaunančių šio plėtros plano pagrindinio tikslo

įgyvendinimo sąlygas, tikimybę.

BPD strategijos bei prioritetų įgyvendinimas taip pat bus

svarbus siekiant Valstybinės moterų ir vyrų lygių galimybių 2003–2004 metų

programoje, kuri patvirtinta Vyriausybės 2003 m. birželio 3 d. nutarimu Nr.

712, iškeltų tikslų ir įgyvendinant jos uždavinius. Programa apima daug sričių,

konsoliduoja lyčių lygybės aspektą visose politinio, socialinio ir ekonominio

gyvenimo srityse ir kelia šiuos bendrus tikslus: sukurti vyrų ir moterų lygias

galimybes dalyvauti visose visuomeninio gyvenimo srityse, vyrams ir moterims

teikti galimybę atstovauti tose srityse, kuriose jie (jos) atstovauja

nevienodai, pasiekti, kad paslaugos ir finansiniai ištekliai kuo panašesnėmis

sąlygomis pasiektų moteris ir vyrus, nustatyti konkrečias vyrų ir moterų

problemas, ieškoti jų sprendimo būdų.

Apibūdintą būtinybę investuoti į žmogiškuosius išteklius

atspindi BPD 2 prioritetas – „Žmogiškųjų išteklių plėtra“ (tai išsamiau

nagrinėjama kitame skirsnyje).

Pradinis įvertinimas parodė, kad norint paspartinti

pertvarkymo procesus bei pagerinti esamų ir steigiamų įmonių konkurencingumą,

be plačių sparčios ekonominės plėtros prielaidų, t.y. atitinkamos fizinės

infrastruktūros plėtros ir investicijų į žmogiškuosius išteklius, Lietuvos

ekonomikai dar reikia investicijų į verslo infrastruktūrą bei į valstybės

finansuojamas verslo rėmimo paslaugas. Šios priemonės padėtų įveikti SWOT

analizėje nurodytas silpnąsias puses, tokias kaip mažas pramonės našumas,

verslumo stoka ir kapitalo prieinamumo problemos, kurios yra labai svarbus

klausimas mažoms ir vidutinėms įmonėms, siekiančioms plėtoti verslą, ir

steigiamoms naujoms įmonėms.

Siekiant

BPD strategijoje numatytų tikslų, remiamasi Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros

iki 2015 m. ilgalaike strategija, patvirtinta Vyriausybės 2002 m. birželio 12

d. nutarimu Nr. 853, kurioje pabrėžiama būtinybė

sukurti efektyvią nacionalinę inovacijų diegimo sistemą,

garantuojančią palankias sąlygas: integruoti naujų technologijų bei verslo

metodų tyrimus ir gamybą, plėtrą bei platinimą;

pritraukti investicijas į Lietuvos pramonę, skatinant

„plynojo lauko“ investicijas ir investicijas į Lietuvos įmonių jungimą į

tarptautinius klasterius;

garantuoti vietinėms ir užsienio įmonėms vienodas

konkurencines sąlygas;

sukurti palankias sąlygas įmonių vadovams ir specialistams

gauti informaciją apie rinkas ir kitus svarbius verslo aspektus;

sukurti infrastruktūrą, kuri būtų palanki mažoms ir

vidutinėms įmonėms (įskaitant teikiančias paslaugas pramonės įmones) ir jų

plėtrai.

Lisabonos strategijos pagrindinis tikslas – iki 2010 m.

pasiekti, kad Europos ekonomika taptų konkurencingiausia ir dinamiškiausia

pasaulyje, kad jos ekonomika būtų pagrįsta žiniomis. Lisabonos strategijos

tikslai ir jų įgyvendinimo priemonės – inovacijų diegimo skatinimas mažose

įmonėse, ITT įgūdžių tobulinimas ir ekonomikos dinamiškumo didinimas, taip pat

Europos mažųjų įmonių chartija (Chartija) – buvo įtrauktos į Lietuvos ūkio

(ekonomikos) plėtros iki 2015 m. strategiją. Šis strateginis dokumentas aiškiai

pripažįstą mažų ir vidutinių įmonių sektoriaus ir verslumo, kaip vienos iš

pagrindinių priemonių, leidžiančių įgyvendinti tvariąją ekonominę plėtrą ir

padidinti ekonominį konkurencingumą, svarbą.

Šiuo

pagrindu buvo priimtas Vyriausybės 2002 m. liepos 19 d. nutarimas Nr. 1175 „Dėl

smulkaus ir vidutinio verslo plėtros iki 2004 metų strateginių krypčių ir

smulkaus ir vidutinio verslo plėtros 2002–2004 metų priemonių patvirtinimo“,

kuriame buvo nustatyti Lietuvos strateginiai tikslai plėtojant mažas ir

vidutines įmones. Atsižvelgiant į Chartijoje nurodytus 10 veiksmų, vidutinės

trukmės laikotarpio strateginėmis kryptimis siekiama pagerinti mažų ir

vidutinių įmonių aplinką, tobulinti finansinės paramos priemones, finansavimo

prieinamumą mažoms ir vidutinėms įmonėms, gerinti aprūpinimą verslo

informacija, mokymo ir konsultavimo paslaugomis, skatinti mažas ir vidutines

įmones diegti inovacijas ir informacines technologijas, gerinti institucinę

verslo infrastruktūrą, skatinti mažų ir vidutinių įmonių plėtrą Lietuvos

rajonuose.

Vyriausybė 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 789 patvirtino

Pramonės plėtojimo vidutinės trukmės politiką ir jos įgyvendinimo strategiją.

Pramonės plėtojimo vidutinės trukmės politikai įgyventi skirtos priemonės

atitinka kitose ES valstybėse vykdomas priemones.

Svarbu

pabrėžti, kad Vyriausybė dar 1998 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 1282 pa­tvirtino

Eksporto plėtros ir skatinimo strategiją. Įgyvendinant Eksporto plėtros ir

skatinimo strategiją, buvo kuriama eksportui palanki aplinka, organizuojamas

mokymas, eksportuoto­jams teikiama informacija, didinamas prekių ir paslaugų

tarptautinis konkurencingumas, plėtojamas tarpusavio pasitikėjimu pagrįstas

Vyriausybės ir verslo įmonių bendradarbiavimas, taip pat bendradarbiavimas su

užsienio valstybėmis.

2004–2006 metų laikotarpis bus skirtas nurodytosioms

strategijoms įgyvendinti didinant veikiančių įmonių konkurencingumą,

orientuojantis į didesnės pridedamosios vertės produktų ir paslaugų kūrimą,

sudarant sąlygas naudoti aukštos kvalifikacijos darbo jėgą ir perkvalifikuojant

žemos ar vidutinės kvalifikacijos darbo jėgą – orientuojant ją į turizmo

sektorių, kuriam būdingas intensyvus darbo jėgos naudojimas. Verslumo

skatinimui ir verslo plėtrai tinkamos infrastruktūros sukūrimas išplės verslo

bazę, todėl pradės steigtis naujos mažos ir vidutinės įmonės, augs veikiančios

įmonės.

Tikimasi, kad skatinant įmonių skverbimąsi į ES ir

tarptautines rinkas padidės pramonės ir verslo konkurencingumas, aukštųjų

technologijų įmonių procentinės dalies padidėjimas bendroje pramonės

struktūroje sukels pramonės struktūrinius pokyčius, priartindamas pramonės

struktūrą prie ES modelio, paskatins aukštos pridėtinės vertės produktų gamybą,

padidins daug tyrimų reikalaujančių aukštųjų ir vidutinių technologijų bei

žinių ir aukštos darbuotojų kvalifikacijos reikalaujančių sektorių

konkurencingumą.

Priemonės, remiamos pagal šią plėtros strategiją, taip pat

skirtos horizontaliesiems pramonės ir verslo

poreikiams – verslumui skatinti, mažų ir vidutinių įmonių plėtrai, inovacijų

diegimui, informacinėms technologijoms, mokslinių tyrimų ir eksperimentinės

plėtros veiklai aktyvinti. Šių pokyčių

skatinimo būdų paieška leido padaryti išvadą, kad svarbi tiek tiesioginė,

tiek netiesioginė parama – abiejų paramos tipų koordinavimas turi sinergijos

poveikį.

BPD strategija verslo aspektu atsižvelgia į tai, kaip

pasitelkus įmonių politiką numatoma siekti strateginių tikslų, iškeltų

Lisabonoje, įgyvendinant Daugiametę 2001–2005 metų įmonių ir verslumo programą[34]. Buvo atsižvelgta ir į kitus Europos Komisijos dokumentus

dėl verslumo (Žalioji knyga, „Verslumas Europoje“[35]), mažų ir vidutinių įmonių („Galvojimas mažu masteliu

besiplečiančioje Europoje“[36]).

Atsižvelgiant

į žinių ekonomikos kūrimą, kuris, kaip pabrėžiama, yra BPD globalusis tikslas,

strategijoje taip pat akcentuojama investicijų į mokslinius tyrimus ir

eksperimentinę plėtrą bei technologijų ir inovacijų reikšmė. Tuo Lietuvos

ekonomikoje siekiama sukurti sąlygas įmonėms gaminti produktus, kurie gali

konkuruoti ne tik vietos rinkoje, bet ir ES bei tarptautiniu lygiu.

Lygiagrečiai siekiama dar vieno tikslo – plėtoti gamybos sektoriaus aukštąsias

technologijas investuojant į aukšto lygio mokslinių tyrimų ir eksperimentinės

plėtros paslaugas. Šį tikslą tikimasi įgyvendinti investuojant į aukštąjį

mokslą, mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą, Lietuvą paverčiant

patraukliu centru užsienio kompanijų investicijoms į daug žinių reikalaujančias

pramonės šakas. Siekiant šio tikslo, labai daug naudos atneštų išlaidos,

skirtos žmogiškųjų išteklių plėtrai finansuoti. Žinoma, tam reikės profesionalų

(taip pat turinčių mokslo laipsnius) ir tyrėjų, gebančių tenkinti įmonių

poreikius, reikės kurti naujas darbo vietas bei steigti naujas įmones. BPD

strategija numato paramą Aukštųjų technologijų plėtros (HTD) programai

įgyvendinti, tada žinių kūrimas ir naudojimas taptų pagrindine, varančiąja

pažangos jėga; HTD programa minima Lietuvos mokslo ir technologijų Baltojoje

knygoje ir Ilgalaikės raidos strategijoje. Mokslo ir technologijų parkų plėtra

numatyta Mokslo ir technologijų parkų plėtros koncepcijoje, kurią patvirtino

Vyriausybė 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 963. BPD strategijos įgyvendinimas

turėtų inicijuoti Lietuvos virsmą aukštos kvalifikacijos visuomene,

konkuruojančia tarptautinėje ekonominėje erdvėje inovacijomis ir našiu išteklių

naudojimu, o ne mažu darbo užmokesčiu ar tradicine apdirbamąja pramone.

Šioje BPD strategijos dalyje apie inovacijų diegimą, taip

pat kaip ir Vyriausybės patvirtintoje Inovacijų versle programoje atsižvelgiama

į ES valstybių narių ir Europos Komisijos poziciją, jų planuojamas priemones,

atitinkančias Lisabonos strategijos[37] dvasią.

Nacionalinė turizmo plėtros programa, patvirtinta Seimo

1999 m. liepos 1 d. nutarimu Nr. VIII-1284, ir Nacionalinė turizmo plėtros

2003–2006 metų programa, patvirtinta Vyriausybės 2003 m. gruodžio 18 d.

nutarimu Nr. 1637, atsižvelgia į Kultūrinio turizmo chartiją[38], Helsinkio deklaraciją dėl kultūros paveldo politinės

reikšmės Europoje[39],

Komisijos pranešimą „Bendras darbas Europos turizmo ateities labui“[40], Komisijos pranešimą „Pagrindinė orientacija į Europos

turizmo plėtrą“ (numatyta priimti 2003 m. lapkritį). Nacionalinėje turizmo

plėtros programoje numatyta plėtoti rinkodarą, telekomunikacijas ir

informacines sistemas, taip pat įgyvendinti priemones, remiančias ir

skatinančias jas naudoti. Modernių viešbučių, kitų apgyvendinimo paslaugas

siūlančių įmonių plėtra, turizmo ir kelionių bei kitų turizmo infrastruktūrą

sudarančių elementų kooperavimas sudarys sąlygas pasiūlyti aukštesnės kokybės

paslaugas, kurios atitiks kintančius turistų poreikius. Atsižvelgiant į atskirų

apskričių ypatybes, turizmo produktai yra diferencijuoti.

Šių investicijų įgyvendinimas leis racionaliai panaudoti

gamtos ir kultūros išteklius, paskatins subalansuotą plėtrą, padės kontroliuoti

turizmo srautus, visų pirma saugomuose rajonuose, sudarys sąlygas organizuoti

ekologinį švietimą ir propaguoti sveiką gyvenseną, taip išplėtota

infrastruktūra sumažins neorganizuotų lankytojų ir turistų neigiamą poveikį

aplinkai. Sutvarkytos vietos ir suremontuoti pastatai pagerins kraštovaizdį.

Daugelis iš nurodytųjų BPD prioritetų (3 prioriteto

„Gamybos sektoriaus plėtra“, taip pat 2 prioriteto „Žmogiškųjų išteklių plėtra“

ir 4 prioriteto „Kaimo plėtra ir žuvininkystė)“ įgyvendinimo priemonių bus

susijusios tarpusavyje. Daugeliu atvejų turėtų būti sinergijos poveikis, pvz., naujas

technologijas diegiančioms įmonėms skiriant paramą pagal priemonę „Tiesioginė

parama verslui“ ir remiant darbuotojų mokymą pagal priemonę „Darbo jėgos

kompetencijos ir gebėjimo prisitaikyti prie pokyčių ugdymas“. Pastaroji 2

prioriteto priemonė prisideda tobulinant turizmo sektoriaus darbuotojų

įgūdžius, o 3 prioriteto priemonės nenumato paramos pavieniams asmenims

(fiziniams asmenims, įskaitant ūkininkus) nei įgyvendinant priemonę „Tiesioginė

parama verslui“, nei priemonę „Viešoji turizmo infrastruktūra ir paslaugos“.

Pavieniams asmenims parama teikiama įgyvendinant 4 prioriteto priemonę „Kaimo

vietovių pritaikymas ir plėtros skatinimas“, skirtą turizmo veiklai ir amatams

skatinti: teikiama pagalba kaimo turizmo, tradicinių ir netradicinių amatų plėtrai

– tuo skatinamas žmonių verslumas. Visų šio prioriteto priemonių ryšiai yra

labai stiprūs ir akivaizdūs: palanki verslo aplinka, suformuota taikant 2

priemonę, o informacinių paslaugų plėtra pagal 3 priemonę leis gerinti verslo

konkurencingumą, kuris tiesiogiai remiamas pagal 1 priemonę; viešosios

turizmo infrastruktūros ir paslaugų plėtra skatins sparčią privataus sektoriaus

veiklos plėtrą turizmo srityje.

Įgyvendinant BPD 3 prioritetą, lygiagrečiai bus vykdomi

keli PHARE programos projektai, kuriais siekiama panašių tikslų: PHARE 2001

„Ignalinos, Visagino ir Zarasų savivaldybių ekonominio pertvarkymo planas“,

PHARE 2001 „Inovaciniai gebėjimai“, PHARE 2003 „Parama „plynojo lauko“

investicijų plėtrai Lietuvoje“. Pastarasis projektas yra ypač svarbus, nes jis

prisideda prie investicijų į fizinę infrastruktūrą pritraukimo sistemos kūrimo.

Subsidijų planų įgyvendinimo administracinė ir institucinė patirtis turėtų būti

įgyjama įgyvendinant PHARE 2002 projektą „Parama verslo plėtrai“.

BPD

3 prioriteto „Gamybos sektoriaus plėtra“ tikslas – įgyvendinti šią BPD

strategijos dalį; šis prioritetas išsamiai nagrinėjamas kitame skirsnyje.

Nors

žemės ūkis ir žuvininkystė sudaro palyginti nedidelę dalį Lietuvos BVP, kaimo

ir pakrantės rajonuose žemės ūkio ir su juo susijusia veikla užsiimančios darbo

jėgos procentinė dalis išlieka didelė. Todėl BPD strategijoje žemės ūkiui,

kaimo plėtrai, žuvininkystei ir miškų ūkiui skiriama ypač daug dėmesio.

Ilgalaikės lietuvių žemdirbystės tradicijos suteikia palankias sąlygas plėtoti

žemės ūkio sektorių: gera ariama žemė, palanki gamtinė aplinka, Lietuvos

Baltijos jūros pakrantė, palyginti gausūs žuvų ištekliai.

Yra

daug galimybių didinti žemės ūkio ir žuvininkystės sektoriaus darbo našumą,

įvairinti ekonominę veiklą kaimo vietovėse skatinant imtis netradicinės žemės

ūkio veiklos: ekologinės žemdirbystės, akvakultūros bei alternatyviųjų verslų,

pavyzdžiui, kaimo turizmo. Tačiau galimybes didinti žemės ūkio darbo našumą

varžo ir riboja struktūriniai apribojimai – mažas vidutinio ūkio dydis

(atsižvelgiant į ūkio plotą, galvijų skaičių ir t.t.), kurio priežastis –ūkių

gausa. Susiskaidymas būdingas ir miškų rajonuose: didžioji dalis (71 %)

Lietuvos miškų priklauso valstybei, o

privataus miškų ūkio sektoriaus (29 %) struktūra nepalanki intensyviai miš­kininkystės

sektoriaus plėtrai, nes jam, kaip ir žemės ūkio sričiai, būdinga privačių valdų

gausa.

Galima

paminėti šiuos pagrindinius BPD strategijos tikslus, susijusius su žemės ūkio sektoriumi: didinti našumą, gerinti žemės ūkio

sektoriaus konkurencingumą, siekti, kad Europos rinkos taptų

pagrindinėmis maisto produktų eksporto rinkomis, gerinti maisto produktų saugą.

Siekiama ir papildomų tikslų: gerinti žemės ūkio, miškininkystės ir

žuvininkystės sektorių tvarumą, kurti naujas darbo vietas kaimo vietovėse,

gerinti maisto produktų ir kitų žemės ūkio, žuvininkystės ir miškininkystės

produktų realizavimo būdus. Strategijoje numatyta parama ekonominei veiklai

kaimo vietovėse įvairinti, taip pat parama žemės ūkio produkcijos gamintojams,

kurie verčiasi papildoma ekonomine veikla, puoselėja biologinę įvairovę,

kraštovaizdį ir aplinką. Taip pat labai svarbu sukurti orientuotą į rinką,

šiuolaikišką, konku­ren­cingą ir subalansuotą žuvininkystę, atitinkančią ES

sveikatos ir saugumo reikalavimus (atsižvelgiant į artėjantį ES žvejybos kvotų

įvedimą). Struktūrinių fondų investicijos į žuvininkystės sektorių ir į tuos

žemės ūkio sektorius, kuriuose yra pajėgumų perviršis, turėtų padėti pašalinti

neigiamus socialinius sektorių pertvarkymo padarinius.

Rūpinantis

ekonomiškai pajėgių ir konkurencingų žemės ūkio subjektų plėtra, pagal BPD

strategiją skiriamos investicijos bus naudojamos ūkių struktūrai gerinti, žemės

sklypų perskirstymui skatinti. Investicijomis taip pat bus siekiama, kad ūkiai

didintų gamybos našumą, užtikrintų gerą produkcijos kokybę ir saugumą,

laikytųsi higienos ir aplinkos apsaugos standartų. Tikimasi, kad šios

iniciatyvos leis pagerinti žemės ūkio produkcijos kokybę ir žemės ūkio

sektoriaus darbingo amžiaus gyventojų pajamas. Naujų technologijų įdiegimas ir

žmogiškųjų išteklių plėtra pagerins Lietuvos ūkių konkurencingumą, didės

pajamos, gerės gyvenimas kaimo vietovėse. Tobulėjant ūkių struktūrai, atsiras

daugiau jaunųjų ūkininkų, ūkiai taps konkurencingesni, nes jaunieji ūkininkai

geba geriau prisitaikyti prie šiuolaikinių technologinių pokyčių ir naujos

konkurencinės aplinkos. Tai stabilizuos šalies demografinę padėtį, nes jaunimas

bus skatinamas pasilikti kaime.

Įgyvendinant tvariosios Lietuvos kaimo plėtros tikslus,

ypač daug dėmesio bus skiriama

infrastruktūrai gerinti ir alternatyvių rūšių veiklai skatinti, kaimo

inžinerinei infrastruktūrai tobulinti (be jos neįmanoma sėkmingai ūkininkauti,

plėtoti alternatyvių veiklos rūšių ar sukurti tinkamų gyvenimo sąlygų).

Siekiant šio tikslo, planuojama atnaujinti ir patobulinti bendro naudojimo

sausinimo sistemas, vandens drenažo tinklą, hidrotechnikos įrenginius.

Kaimo

vietovėse plėtojant alternatyvių rūšių veiklą ir siekiant paremti ekonominės

veiklos įvairinimo procesą, bus teikiama parama kaimo turizmui ir amatams.

Plačiai pripažįstama, kad šie sektoriai turi daugiausia galimybių kurti naujas

darbo vietas bei sudaryti sąlygas ūkininkams, žemės ūkio bendrovių

darbuotojams, kitiems kaimo gyventojams dirbti ir gauti papildomų pajamų.

Gerinant

privačių miško valdų infrastruktūrą, didinant našumą, siekiant suteikti kaimo

žmonėms daugiau galimybių imtis alternatyvių rūšių veiklos, gerinti aplinkos

apsaugą ir didinti kraštovaizdžio įvairovę, taip pat bus investuojama į

miškininkystės sektorių. Miškinin­kystės plėtros tikslas – padidinti miškų

ekonominę, ekologinę ir socialinę reikšmę kaimo plėtros procese, daugiausia

dėmesio skiriant investicijoms į privačius miškų ūkius. Tikimasi, kad

įgyvendinus šią priemonę bus sukurtos privačių miškininkystės valdų plėtros

sąlygos, teikiant investicinę paramą ne tik

miško infrastruktūros gerinimui, bet ir medienos paruošimui, jos

pirminiam apdorojimui. Tikimasi, kad skatinant investicijas bus sukurta naujų

darbo vietų ir kaimo vietovėse mažės nedarbas. Kitų miško produktų (gyvūnų,

grybų, uogų, vaistažolių) teikiama nauda taip pat suteiks galimybių kaimo

gyventojams papildomai užsidirbti.

Galiausiai

būtina ypač rūpintis žuvininkystės sektoriumi. Nors šis sektorius sudaro tik

nedidelę viso BVP dalį, socialiniu ir aplinkos apsaugos požiūriu tai labai

jautri sritis. Todėl BPD investicijos į žuvininkystę bus skirtos Lietuvos

žvejybos laivyno struktūriniam sureguliavimui ir modernizavimui, palankių

žvejybos verslo sąlygų plėtojimui remti. Daug dėmesio bus skiriama akvakultūros

plėtrai skatinti ir naujų rūšių žuvims gaudyti, kol ES kvotos dar neįvykdytos,

ekologiškai gamybai, žuvų apdorojimo ir realizavimo plėtrai skatinti. Taip pat

bus skiriama parama įmonėms modernizuoti, kad jos atitiktų ES standartus, kad

mažėtų gamybos išlaidos, didėtų verslo pelningumas ir konkurencingumas. Šios

priemonės turėtų padėti užtikrinti Lietuvos žuvininkystės sektoriaus ilgalaikį

tvarumą, įveikti neigiamus socialinius struktūrinio reguliavimo padarinius.

Pastraipos pakeitimai

Nr. 316,

2007-03-28, Žin., 2007, Nr. 40-1484 (2007-04-07)

Taigi kaimo plėtra ir žuvininkystė yra BPD 4 prioritetas.

Norint įgyvendinti čia apibūdintą bendrąją plėtros

strategiją, reikia lanksčios investicijų politikos, kuri galėtų atsižvelgti į

sparčiai kintančius ekonominius ir socialinius iššūkius. Siekiant efektyviai ir

produktyviai įgyvendinti strategiją bei pagrindinius plėtros tikslus,

investicijos bus skiriamos 4 prioritetams, kiekvienas iš jų išsamiau apibūdintas

toliau

1. Socialinės ir ekonominės infrastruktūros plėtra.

2. Žmogiškųjų išteklių plėtra.

3. Gamybos sektoriaus plėtra.

4. Kaimo plėtra ir žuvininkystė.

2.2.3. Svarbiausias bendrosios strategijos aspektas

Horizontaliosios sritys

BPD

strategijoje yra kelios nuolat pasikartojančios sritys (arba horizontaliosios

prioritetinės kryptys), kurios bus plėtojamos visomis 4 prioritetinėmis

kryptimis. Trys nuolat pasikartojančios sritys atlieka reikšmingą vaidmenį

bendroje plėtros strategijoje. Čia pateikiama jų santrauka: informacinė

visuomenė; darnus vystymasis; lygios galimybės.

Informacinė visuomenė

Nors

informacinių technologijų plėtra Lietuvoje vyksta sparčiai, atliktas pirminis

įver­tinimas rodo, kad Lietuva pagal informacinių technologijų paplitimą vis

dar atsilieka nuo daugelio kitų Europos valstybių. Valstybinė ilgalaikės raidos

strategija informacinę visuomenę nurodo kaip vieną iš 3 ilgalaikės plėtros

prioritetinių krypčių. Apie informacinę visuomenę kalbant kaip apie vieną iš

nuolat pasikartojančių temų, reikia pabrėžti kelis svarbius momentus

1. Informacinei visuomenei teks svarbus vaidmuo padedant

įgyvendinti tikslus, susijusius su švietimo ir profesinio mokymo sistemos

tobulinimu, visą gyvenimą trunkančio mokymosi kultūros puoselėjimu, gerinant

paslaugų (švietimo ir kitų) prieinamumą periferinių vietovių gyventojams ir

neįgaliesiems.

2. Laipsnis, kuriuo matuojamas Lietuvos gyventojų naudojimasis

informacinėmis technologijomis, yra palyginti žemas, nors ir sparčiai kylantis.

BPD strategijos mokymas turėtų padėti Lietuvos gyventojams pagerinti žinias ir

padidinti naudojimosi informacinėmis technologijomis laipsnį. Investicijos į

valstybinę IT infrastruktūrą turėtų padėti pašalinti skaitmeninę skirtį, kuri

daro poveikį socialiniams, klasiniams, geografiniams ir kitiems veiksniams. Bus

remiamos programos, kuriomis siekiama padėti neįgaliesiems ar ypatingų poreikių

turintiems asmenims integruotis į informacinę visuomenę.

3. Strategijos informacinės visuomenės

komponentas taip pat teiks naudos nacionalinei, regionų ir vietinei valdžiai

(elektroninės valdžios plėtra įgyvendinant elektroninės valdžios projektus;

Vyriausybės ir Vyriausybės institucijų veiklos

modernizavimas, viešojo administravimo procedūrų skaidrumo didinimas ir t.t.).

4. BPD strategijos informacinės visuomenės komponentas taip

pat turėtų duoti daug naudos kultūrai (pastangos išsaugoti Lietuvos kultūrinį

tapatumą, didesnės jo reikšmės siekimas, tęstinumas ir konkurencingumas

atsižvelgiant į Lietuvos, ES ir pasaulio kultūros šiuolaikinį kontekstą).

Pagrindinis dokumentas, apibrėžiantis informacinės

visuomenės plėtros darbus Lietuvoje 2001–2004 m. laikotarpiu, yra Lietuvos

informacinės visuomenės plėtros strateginis planas, patvirtintas Vyriausybės

2001 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu Nr. 984, bei Elektroninės valdžios koncepcija,

patvirtinta Vyriausybės 2002 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 2115. Šiais

dokumentais atsižvelgiama į Europos Komisijos veiksmų planą „eEuropa+“,

nurodytieji dokumentai integruoja šio plano tikslus ir pagrindinius siūlomus

veiksmus. Veiksmai, kuriuos siūloma finansuoti Struktūrinių fondų lėšomis,

atitinka dokumento „eEuropa 2005 – informacinė visuomenė visiems“ nuostatas.

Šių dokumentų pagrindu sudaromi išsamūs metiniai informacinės visuomenės

planai, juose numatomos pagrindinės priemonės, kuriomis valstybinės

institucijos plėtoja informacinę visuomenę. Strateginiame plane nurodytos šios

4 svarbiausios informacinės visuomenės plėtros Lietuvoje prioritetinės

kryptys: Lietuvos gyventojų naudojimosi informacinėmis technologijomis

įgūdžiai; viešasis administravimas; elektroninis verslas; Lietuvos kultūra ir

lietuvių kalba.

BPD strategija numato investicijas, kurių tikslas –

užtikrinti Lietuvos gyventojams galimybę įgyti kvalifikaciją, žinių ir įgūdžių,

kurie, naudojantis informacinių ir ryšių technologijų teikiamais privalumais,

padėtų jiems lengviau prisitaikyti prie sparčiai kintančių gyvenimo ir darbo

sąlygų, sėkmingai konkuruoti pasaulio rinkose, užtikrintų paramą modernizuojant

valstybės valdymą, pasitelkiant kompiuterizuotus informacijos šaltinius, plėtojant

elektroninę valdžią ir elektroninę demokratiją – tai suteiktų gyventojams

realias galimybes gauti informaciją iš visų valstybinių institucijų ir sudarytų

palankias sąlygas plėtoti informacinę Lietuvos visuomenę. Tikimasi, kad

sėkmingas informacinės visuomenės plėtros priemonių įgyvendinimas daug prisidės

kuriant tvarias darbo vietas, mažinant nedarbą ir tobulinant darbuotojų

profesinę kvalifikaciją. Taip pat tikimasi, kad jos padės spręsti kitus

susijusius uždavinius

sukurti tinkamas sąlygas žiniomis, informacija bei

informacinėmis ir ryšių technologijomis pagrįstos pasaulinės ekonomikos

plėtrai;

gerinti gyventojų sveikatą panaudojant informacinių

technologijų siūlomas galimybes teikti patikimą ir lengvai prieinamą

informaciją apie sveikatos apsaugą;

šalinti miesto ir kaimo ryšių informacinės infrastruktūros

skirtumus, suteikti visiems šalies gyventojams lygias galimybes naudotis

informacinėmis technologijomis, tenkinti socialines ir viešąsias reikmes;

puoselėti Lietuvos kultūrą, kultūros paveldą, lietuvių

kalbą ir išsaugoti juos pasaulinės informacinės visuomenės aplinkoje.

BPD

numatytos prioritetinės kryptys ir uždaviniai yra suderinti su strateginėmis

tendencijomis ir tikslais, kurie nurodyti šiuose strateginiuose dokumentuose,

pateikiančiuose rekomendacijas dėl informacinės visuomenės plėtros Lietuvoje.

BPD numatytos priemonės visiškai atitinka prioritetines kryptis, nurodytas

veiksmų planuose „eEuropa+“ ir „eEuropa 2005 – informacinė visuomenė visiems“.

Informacinės visuomenės plėtros skatinimas Lietuvoje bus

nelengvas uždavinys, kuriam įgyvendinti bus taikomos visos BPD nurodytos

prioritetinės kryptys (pirmiausia visos 2 prioriteto „Žmogiškųjų išteklių

plėtra“ priemonės). Struktūrinių fondų investicijos turėtų padėti pašalinti

esamus rinkos iškraipymus, kai už miestų konglomeratų ribų galimybės naudotis

internetu yra kur kas mažesnės (ši problema bus sprendžiama steigiant

viešuosius prisijungimo taškus ir remiant persiuntimo tinklo (įskaitant plataus

diapazono) duomenų plėtrą, tinkamai atsižvelgiant į konkurencijos taisykles),

taip pat skatinti naudotis informaci­nė­mis technologijomis, kad padidėtų

viešojo administravimo našumas. Pirminio įvertinimo metu nustatytos silpnosios

pusės – per silpnai išplėtota telekomunikacijų ir IT infrastruktūra (visų pirma

kaimo vietovėse), palyginti maža informacinių technologijų naudojimo apimtis ir

Lietuvos darbo jėgai būdinga naudojimosi pagrindinėmis informacinėmis ir ryšio

technologi­jo­mis įgūdžių stoka – bus įveikiamos Struktūrinių fondų

investicijomis į IT infrastruktūrą (3 prioritetas) ir mokymu (2

prioritetas).

Prisijungus prie bendros Europos rinkos, atsivers naujos

galimybės naudotis informacinėmis telekomunikacijų technologijomis didinant

visų Lietuvos ūkio sektorių – nuo verslo iki viešojo administravimo, darbo,

studijų ir kultūros – efektyvumą ir našumą. Gyventojų, verslininkų ir valdžios

institucijų informacija, žinios, įgūdžiai ir gebėjimai panaudoti IT teikiamas

galimybes įgis milžinišką reikšmę. Todėl BPD informacinių technologijų plėtrai

kaip vientisam ir nenutrūkstamam procesui, kuris yra svarbus visiems ūkio

sektoriams, skiriama daug dėmesio.

Informacinių technologijų ir telekomunikacijų plėtros

ilgalaikė strategija yra būtina Lietuvos plėtros proceso dalis, nes ji turės

teigiamą ekonominį poveikį šaliai bei poveikį visuomenės gyvenimui. Iš esmės

siekiama paspartinti visuomeninio ir privataus sektoriaus modernizavimą taikant

priemones, remiančias platesnį informacinių ir telekomunikacijų technologijų

naudojimą, taip pat paskatinti šiuolaikinių informacinių ir telekomunikacijų

technologijų produktų, skirtų vietinei ir tarptautinei rinkai, gamybą.

Informacinės visuomenės plėtra yra horizontali, jos

procesai sudaro svarbią įvairių sektorių – švietimo ir mokslo, pramonės,

smulkaus ir vidutinio verslo, sveikatos apsaugos, krašto gynybos ir t.t. –

dalį. Informacinės visuomenės plėtros horizontalumas lemia plačią galimų

intervencijų sritį. Toks pat dėmesys skiriamas Struktūrinių fondų investicijoms

į informacinių ir telekomunikacijų technologijų infrastruktūros bei

institucinių techninių gebėjimų plėtrą siekiant pereiti į kokybiškai naują

„skaitmeninį“ veiklos lygį ir sustiprinti Lietuvos gyventojų atitinkamoms

žinioms ir kvalifikacijoms. Todėl informacinės visuomenės plėtra yra labai

svarbi ir prioritetinė BPD investicijų sritis.

Šių informacinės visuomenės projektų įgyvendinimas leis

pagerinti Lietuvos gyventojų įgūdžių laipsnį ir galimybes naudotis

informacinėmis technologijomis, padidins informacinių ir telekomunikacijų

technologijų naudojimą namuose, darbe, švietimo įstaigose; tai sudarys sąlygas

kurti naujas šiuolaikinių technologijų pagrindu teikiamas paslaugas ir didelės

pridėtinės vertės produktus, padės plėtoti elektroninę valdžią ir elektroninį

verslą, kurti Lietuvos aplinkai pritaikytas informacines technologijas,

Lietuvos kultūros paveldo duomenims suteikti skaitmeninę formą ir t.t.

Tikėtina, kad padidėjus Lietuvos gyventojų domėjimuisi internetu ir IT

naudojimu padaugės vietinių ir užsienio investicijų į ITT sektorių, todėl jų

plėtra bus dar spartesnė, o platus naujų technologijų taikymas verslo, viešojo

administravimo, švietimo, kultūros, sveikatos priežiūros ir kitose srityse,

naujosios kartos viešosios paslaugos, kurias gyventojams ir verslui teiks

elektroninė valdžia, padidins valstybės ūkio konkurencingumą bendroje Europos

rinkoje ir pasaulio rinkose.

Informacinės visuomenės projektas turėtų būti apibrėžiamas

kaip projektas, informacinių ir telekomunikacijų technologijų pagalba kuriantis

ir plėtojantis naujus verslo subjektų, valstybės institucijų, nevyriausybinių

organizacijų ir visuomenės narių sąveikos metodus. Skirtinguose sektoriuose

(pavyzdžiui, švietimo ir mokymo, sveikatos priežiūros ir socialinių reikalų,

viešojo administravimo, pramonės ir verslo, tyrimų ir inovacijų diegimo ir t.t.)

siekiama skirtingų tikslų ir priemonių. Informacinės visuomenės projektams

būdinga sąveika (sistemos vartotojo abipusis ryšys su kitais sistemos

vartotojais) ir (arba) nuotolinis ryšys (suteikia vartotojams ir sistemoms

galimybę palaikyti ryšį per nuotolį).

Didelis dėmesys ir pirmenybė bus skiriami projektams (ar jų

dalims), kurie atitinka informacinės visuomenės projekto sąvokos apibrėžimą.

Jeigu kuris nors remiamas BPD nurodyto tipo projektas turi informacinės

visuomenės komponentą, kiekvieno projekto potencialus rezultatas tampa svarbus

ir didina projektų poveikį vietos ir visos Lietuvos lygiu.

Informacinės

visuomenės projektai turės svarbią reikšmę švietimui ir mokslui, pramonei ir

verslui (visų pirma smulkaus ir vidutinio verslo įmonėms), sveikatos priežiūrai

ir socialinei apsaugai (visų pirma sprendžiant užimtumo, profesinio švietimo

bei mokymo ir tvaraus darbo vietų kūrimo problemas), moksliniams tyrimams ir

inovacijų sklaidai, transportui, aplinkos apsaugai, turizmui ir kitiems

sektoriams.

Darnus vystymasis

Prognozuojamas spartus Lietuvos ekonomikos augimas ir

kiti pokyčiai, kurie turėtų įvykti per artimiausius kelerius metus, yra

smarkiai susiję su naryste ES. Aplinkos apsauga yra horizontalaus pobūdžio, o

pokyčiai neabejotinai vienaip ar kitaip veiks aplinką, todėl nuosaiki

ekonomikos plėtra, koordinuota atsižvelgiant į skirtingus sektorius ir

regionus, nurodoma kaip viena iš svarbiausių darnaus vystymosi prioritetinių

krypčių.

BPD nurodytos Lietuvos plėtros prioritetinės kryptys

2004–2006 m. laikotarpiu atitinka Lietuvos darnaus vystymosi prioritetines

kryptis, nustatytas Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje, patvirtintoje

Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1160. Pateikiama jų santrauka

1.

Nuosaiki ūkio plėtra, koordinuojama atsižvelgiant

į ūkio šakas ir regionus.

2.

Regionų gyvenimo lygio skirtumų šalinimas

panaudojant rajonų stipriąsias konkurencines puses ir skirtumus.

3.

Svarbiausių Lietuvos ekonomikos sektorių

(transporto, pramonės, energetikos, žemės ūkio, buitinių atliekų, turizmo)

poveikio aplinkai mažinimas.

4.

Veiksmingesnis žemės gamtinių išteklių

naudojimas ir atliekų tvarkymas.

5.

Pavojaus žmonių sveikatai mažinimas.

6.

Pasaulio klimato pokyčių ir jų padarinių

mažinimas.

7.

Veiksmingesnė biologinės ir kraštovaizdžio

įvairovės apsauga.

8.

Nedarbo, skurdo ir socialinės atskirties

mažinimas.

9.

Švietimo ir mokslo vaidmens didinimas.

10.

Lietuvos kultūros paveldo, nacionalinio

tapatumo, tautinių ir nacionalinių mažumų puoselėjimas.

Darnus

vystymasis nurodomas kaip svarbus horizontalusis BPD strategijos aspektas, nes

investicijos į priemones, kurios teigiamai ar neigiamai veiks aplinką,

neapsiriboja išvesti­ci­jomis į fizinę aplinkos apsaugos srities

infrastruktūrą. BPD skiria ypač daug dėmesio ūkio, pramonės sektoriaus ir

bendrosios infrastruktūros plėtrai, kuri neabejotinai veiks aplinką, todėl pagrindinių ūkio šakų (transporto, pramonės,

energetikos, žemės ūkio, turizmo) poveikio aplinkai mažinimas didinant

šių ūkio šakų ekologinį efektyvumą ir integruojant aplinkos apsaugos interesus

į jų plėtros strategijas yra ypač svarbi Lietuvos darnaus vystymosi

prioritetinė kryptis.

Įgyvendinant skirtingų BPD prioritetinių krypčių priemones,

ilgalaikio darnaus vystymosi tikslas – pasiekti aplinkos apsaugos, socialinių

ir ekonominių visuomenės tikslų pusiausvyrą neperžengiant leistinų poveikio

aplinkai ribų; šį tikslą planuojama pasiekti (arba sukurti pagrindą jį pasiekti

ateityje) šiomis priemonėmis

Oro apsaugos srityje –

patvirtinti oro kokybės valdymo sistemą,

užtikrinančią, kad teršalų ir medžiagų, skatinančių šiltnamio efektą, išmetimas

į orą didėtų lėčiau nei gamybos ir paslaugų apimtis, kad oro kokybė nekeltų

pavojaus žmonių sveikatai ir atitiktų ES reikalavimus (pavyzdžiui, čia

reikšmingas vaidmuo teks investicijoms į fizinę infrastruktūrą efektyvaus energijos

naudojimo srityje).

Vandens apsaugos srityje

– sukurti šiuolaikinę sistemą, leidžiančią visus šalies gyventojus aprūpinti

sveiku geriamuoju vandeniu, atitinkančiu ES reikalavimus, užtikrinančią

veiksmingą atvirų vandens telkinių ir ekosistemų apsaugą, didelį atkūrimo

potencialą ir vandens ekosistemų įvairovę ir biologinį jų našumą.

Biologinės įvairovės srityje

– apsaugoti ir padidinti biologinę ir kraštovaizdžio įvairovę

bei savitumą, sustiprinti jų apsaugą, tikslingai atkurti pažeistus gamtos

elementus (pvz., tai bus vienas iš pačių svarbiausių turizmo infrastruktūros

plėtros aspektų).

Atliekų tvarkymo srityje

– sukurti aplinkos apsaugos ir ekonominiu požiūriu veiksmingą nekenksmingų ir

kenksmingų atliekų tvarkymo sistemą, mažinti atliekų srautą, sudaryti sąlygas

racionaliai naudoti atliekas antrinio perdirbimo ir energijos gamybos tikslais

(šioje srityje daug nuveiks verslo subjektai, naudodami jiems suteiktą

tiesioginę paramą).

Transporto plėtros srityje – koordinuoti transporto plėtrą pirmenybę teikiant tam

transportui, kurio neigiamas poveikis yra mažesnis, didinti transporto

sektoriaus energijos ir aplinkai mažiau kenksmingo alternatyvaus kuro naudojimo

efektyvumą, eismo saugumą.

Pramonės plėtros srityje

– pramonės sektoriaus plėtrą orientuoti į pažangias ir aplinkai nekenksmingas

technologijas (tai leis didinti ne tik ekonominį, bet ir ekologinį įmonių

efektyvumą, veiksmingiau naudoti išteklius).

Energetikos srityje –

siekti, kad energetikos sektorius būtų labai gerai koordinuotas, aprūpintų

energija visas Lietuvos ūkio šakas; gerinti energijos gamybos ir paskirstymo

efektyvumą, plačiau naudoti vietinius, atsinaujinančius ir atliekinius

energijos šaltinius, ekologiškai švaresnį organinį kurą.

Žemės ūkio srityje –

ne tik ekologiniuose, bet ir tradiciniuose ūkiuose įgyvendinti aplinkai

palankesnį ūkininkavimą, intensyvinti ekologinių ūkių plėtrą.

Žuvininkystės srityje

– žuvininkystės sektorių orientuoti į žvejybos pastangų ir esamų išteklių

sureguliavimą bei aplinkai nekenksmingų technologijų naudojimą.

Turizmo srityje –

plėtojant turizmą ir poilsį, užtikrinti Lietuvos regionų gamtos ir kultūros

savitumų išsaugojimą darant mažiausią neigiamą poveikį aplinkai ir skatinant

teigiamus socialinius pokyčius kaimo vietovėse.

Užimtumo kūrimo srityje

– skatinti ekonominius veiksnius, remiančius naujų darbo vietų kūrimą ir

mažinančius regioninius užimtumo skirtumus, didinti darbo rinkos lankstumą,

mažinti nedarbą, sudaryti sąlygas formuotis mobiliai ir konkurencingai darbo

jėgai.

Skurdo mažinimo srityje

– skurdžioms ir socialiai atskirtoms grupėms užtikrinti galimybes įgyti tinkamą

išsilavinimą, gauti geros kokybės sveikatos priežiūros paslaugas, turėti

gyvenamąjį būstą, atitinkantį visuomenės standartus, sudaryti sveikas darbo

sąlygas, galimybę rinktis priimant svarbiausius gyvenimo sprendimus.

Sveikatos apsaugos srityje – įgyvendinti sveikatos apsaugos reformos tikslą

užtikrinti visiems gyventojams geresnę sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir

padidinti jų prieinamumą, ypač daug dėmesio skirti kaimo ir atokiems regionams.

Švietimo srityje –

sudaryti sąlygas rengti išsilavinusius, savarankiškus, aktyvius ir atsakingus

visuomenės narius, plėtoti visuomenės intelektinį potencialą, siekti, kad

žinios ir mokslas taptų svarbiausiu veiksniu, užtikrinančiu žmonių gerovę,

tvariąją visuomenės plėtrą, kultūros savitumą ir valstybės istorinį tęstinumą.

Horizontalioji aplinkos apsaugos tema apibrėžia šios

srities reikalavimų poveikį kiek­vienam Struktūrinių fondų lėšomis

finansuojamam projektui, todėl pagal galiojančias Lietu­vos Respublikos

įstatymo dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo nuosta­tas

reikės atlikti planuojamų investicinių projektų poveikio aplinkai vertinimą,

organizuoti projektų priežiūrą atsižvelgiant į aplinkos apsaugą, atlikti

projektinėse paraiškose pateiktų horizontaliųjų projektų poveikio aplinkai

vertinimą, o kiekvienas projektas turės būti suderin­tas su Nacionaline darnaus

vystymosi strategija, kur bus nuolat stebimas veiksmų poveikis, atsižvelgiant į

darnaus vystymosi kriterijus, patvirtintus Nacionalinėje darnaus vystymosi

strategijoje. Todėl Nacionalinė darnaus vystymosi strategija yra labai svarbi,

nuolat pasikar­tojanti BPD strategijos tema, kurios įgyvendinamas tikrai

neapsiribos vien tik BPD 1 priorite­to investicijomis, skirtomis vien tik

aplinkos apsaugos srities fizinei infrastruktūrai plėtoti.

Lygios galimybės

Lygios

galimybės – trečia nuolat pasikartojanti tema ir visos plėtros strategijos

sudedamoji dalis. Lygių galimybių tema aiškiai dominuos visuose BPD

prioritetuose ir jų priemonėse. Šios horizontaliosios prioritetinės krypties

tikslas – užtikrinti ne tik moterų ir vyrų lygias galimybes, bet ir garantuoti

lygias galimybes visiems žmonėms, visų pirma socialiai atskirtoms grupėms,

pasinaudoti naujomis galimybėmis, kurias teikia BPD: galimybe naudotis fizine

infrastruktūra, dalyvauti švietimo ir mokymo veikloje, tobulinti įgūdžius,

įgyti naujų įgūdžių, gauti kitą tiesioginę ar netiesioginę pagalbą siekiant

išlikti aktyviais ekonominio ir socialinio gyvenimo dalyviais ar jais tapti.

Lygių

galimybių horizontalioji prioritetinė kryptis papildo Valstybinėje moterų ir

vyrų lygių galimybių 2003–2004 metų programoje iškeltus strateginio lygio

tikslus, uždavinius ir priemones. Ši Programa apima daug sričių ir siekia, kad

lyčių lygybės principas įsigalėtų visose politinio ir socialinio bei ekonominio

gyvenimo srityse, kad būtų įgyvendinama šios Vyriausybės nuostatos

„Užtikrinti

lygias moterų ir vyrų galimybes siekti išsilavinimo, tobulinti kvalifikaciją,

gauti darbą, būti paaukštintiems, gauti atlyginimą; sudaryti moterims galimybes

lygiomis teisėmis dalyvauti visose politinio ir visuomeninio gyvenimo srityse

ir užsiimti prestižine veikla, užimti vadovaujančius postus viešojo

administravimo įstaigose.“

„Lyčių

lygybė yra vienas iš pagrindinių demokratijos principų. Ji paremta moterų ir

vyrų lygiomis teisėmis, atsakomybe ir galimybėmis visose gyvenimo srityse. Vyrų

ir moterų lygios galimybės reiškia, kad lyties pagrindu nedaroma jokių kliūčių

visapusiškai dalyvauti ekonominiame, politiniame ir socialiniame gyvenime.“

Valstybinės

moterų ir vyrų lygių galimybių 2003–2004 metų programos pagrindiniai tikslai –

sukurti lygias galimybes moterims ir vyrams dalyvauti visose visuomeninio

gyvenimo srityse, didinti atstovavimą moterims ir vyrams tose srityse, kur

jiems atstovaujama nevienodai, pasiekti, kad paslaugos ir finansiniai ištekliai

kuo vienodžiau pasiektų moteris ir vyrus, nustatyti moterų ir vyrų specifines

problemas ir ieškoti jų sprendimo būdų.

Visų

formų diskriminavimo visose veiklos srityse pašalinimas yra esminė prielaida

siekiant visiems Lietuvos piliečiams užtikrinti žmogaus teises ir gerovę.

Lietuvos teisė gina moterų ir vyrų lygių galimybių principą, svarbu, kad lygybę

įtvirtinančios teisinės nuostatos remtųsi praktiniais žingsniais, kuriais

pašalinama diskriminacija, kad būtų aktyviai propaguojamos lygios galimybės ir

įgyvendinami žingsniai siekiant lyčių lygybės įsigalėjimo. BPD strategija

realiai prisidės prie šio tikslo įgyvendinimo, sukurdama visiems lygias

galimybes dalyvauti įgyvendinant BPD.

Lyčių

lygybės įsigalėjimas bus naudojamas kaip priemonė įgyvendinti moterų ir vyrų

bei kitų tradiciškai diskriminuojamų socialinių grupių lygias galimybes visose

BPD srityse. Strategija apibūdinama kaip politikos procesų (reorganizavimas,

tobulinimas, plėtra ir įvertinimas, kad šalys, paprastai dalyvaujančios

formuojant politiką ir atliekant visų veiklos rūšių vertinimą įstatymų

leidybos, strategijų ir programų lyčių aspekto požiūriu, įtrauktų lyčių lygybės

nuostatas į visus kiekvienos politikos lygius ir būtų įvertintas moterims ir

vyrams daromas poveikis. Tvariųjų ekonominių laimėjimų bei socialinės ir

ekonominės sanglaudos galima pasiekti tik tada, kai visiems gyventojams (visų

pirma socialinės atskirties grupėms) sudaromos sąlygos integruotis į darbo

rinką, įgyti išsilavinimą ir įgūdžių, susirasti darbą ir užsidirbti. Todėl BPD

įgyvendinimo proceso metu bus siekiama užtikrinti lygias galimybes socialinės

atskirties grupėms dalyvauti įvairiose priemonėse ir gauti paramą, kurti šioms

grupėms skirtą pagalbos pagrindą.

Siekiant

suteikti galimybę socialinės atskirties grupėms naudotis Sruktūrinių fondų

teikiamomis galimybėmis, būtina, kad verslo ir mokymo organizacijos atsižvelgtų

į grupių poreikius ir leistų joms, kiek tai įmanoma, prisidėti prie regiono

ekonomikos plėtros. Lankstusis mokymas ir įdarbinimo variantai, konkreti parama

siekiant didinti verslui skirtų lėšų ir patarimų prieinamumą, netradicinės

priėmimo į darbą galimybės, informacinių technologijų ir komunikacijų

aukštesnio lygio naudojimas – tai BPD siūlomų variantų, kaip pasiekti šį

tikslą, pavyzdžiai.

Stebint

lygių galimybių įsigalėjimą visose BPD priemonėse ir veiksmuose, BPD priede bus

nustatyti rodikliai, kuriais remiantis bus vertinamas šių tikslų įgyvendinimas.

Lyčių

lygybės principo taip pat bus laikomasi sudarant Priežiūros komitetą ir kitas

BPD strategines grupes, dalyvaujant jų veikloje.

Regioninis aspektas

Be

šių trijų horizontaliųjų prioritetinių krypčių, BPD taip pat teiks paramą

Lietuvos regionams. Parama teikiama tais atvejais, kai išryškėja dideli

skirtumai, atsižvelgiant į ekonominius rodiklius, gerovės ir socialinės

atskirties (skurdo) laipsnius. Regioninius klausimus BPD tiesiogiai ir

netiesiogiai nagrinėja įvairiais būdais: ji teikia dideles investicijas transporto

sričiai (tarptautinių koridorių ir vietinio tinklo plėtrai), energetikai

(jungtys su Vakarų energetikos sistema), taip pat aplinkos apsaugos, turizmo,

žuvininkystės infrastruktūrai ir t.t. Ne mažiau svarbios yra investicijos į

tokias sritis kaip švietimas ir mokymas, sveikatos apsauga ir informacinė

visuomenė, nes kaip tik šios investicijos leis įgyvendinti kitus šio plano

tikslus, t.y. plėtoti žmogiškuosius išteklius ir verslo konkurencingumą. Taigi

planuojama, kad šios investicijos ne tik sudarys pagrindą tolesnei Lietuvos

ūkio tarptautinio konkurencingumo plėtrai, bet ir padės spręsti platesnius

socialinius ir ekonominius uždavinius. BPD strategija neišskiria kurios nors

prioritetinės krypties ar priemonės, orientuotos į konkrečią valstybės teritoriją,

bet pati BPD strategija turės stiprų regioninį aspektą.

Sparčiau

vykstant visos valstybės ekonominei plėtrai, bus atsižvelgiama į mažiau

išsivysčiusių ir skurdesnių rajonų poreikius, siekiama pašalinti tvariosios

ekonominės plėtros kliūtis. Keliamas tikslas – nustatyti tinkamą investicijų

pusiausvyrą tarp regionų, kurių spartaus augimo potencialas yra didžiausias, ir

mažiau išsivysčiusių regionų. Sunkiai pasiekiama ši pusiausvyra (jeigu

apskritai šitai įmanoma) yra pagrindinis prioritetinių krypčių ir priemonių

įgyvendinimo tikslas.

Antai

investuojant į transporto sektoriaus fizinę infrastruktūrą, BPD strategija

brėžia aiškią liniją tarp Europos, nacionalinio ir regioninio (vietinio)

lygmenų, numatydama skirtingus poreikius ir atitinkamai nevienodus intervencijų

tipus (sprendžiant transporto grūsties problemas mieste; investuojant į

gudronuotų plentų tiesimą kaimo vietovėse, kad pagerėtų susisiekimas). Panašiai

ir BPD strategijos žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetinė kryptis pabrėžia

būtinybę užtikrinti mokymo pajėgumų paskirstymo pusiausvyrą įvairiose šalies

vietose, kad būtų pašalintos profesinio švietimo bei mokymo ir profesinio

orientavimo/ konsultavimo spragos, kad visoje šalyje būtų užtikrintos vienodos

mokymo, perkvalifikavimo ir įgūdžių įgijimo galimybės. Kaimo plėtros ir

žuvininkystės prioritetinė kryptis visų pirma bus skirta kaimo vietovėms, taip

bus veiksmingai subalansuotas potencialus šališkumas, kai BPD intervencijas

labiau linkstama taikyti miestuose ir pažangesnėse vietovėse. Laikomasi bendros

pozicijos – įgyvendinant konkrečias BPD priemones (ir BPD priede iš anksto

nustatant įgyvendinimo sąlygas), bus įvertinamas kiekvienos didelės

intervencijos ar remiamos iniciatyvos regioninis poveikis, o skiriant

finansavimą pirmenybė bus teikiama atsilikusiuose ar nuskriaustuose regionuose

ir (arba) savivaldybėse plėtojamai veiklai.

Šiuo

atžvilgiu iš kitų išsiskiria konkretus pavyzdys – Ignalinos regionas. Manoma,

kad jis, uždarius Ignalinos AE, patirs didelį neigiamą socialinį ir ekonominį

poveikį. Atsižvelgiant į problemos opumą, ES parama turės svariai padėti veikti

šiuos neigiamus padarinius. Numatoma teikti pirmenybę Ignalinos regione

inicijuotiems ar teigiamą poveikį šiam regionui turintiems projektams,

įgyvendinamiems taikant keletą priemonių, numatytų pagal visas 4 BPD

prioritetines kryptis. Tikimasi, kad pagal BPD šiam regionui bus suteikta

didelė pagalba, kuri veiksmingai papildys jau suderintą ar planuojamą

tarptautinę ES ar dvišalę pagalbą, susijusią su Ignalinos AE uždarymo

techniniais ir kitais aspektais (tačiau šios pagalbos nedubliuos ir su ja

nesutaps).

3.

PRIORITetai ir priemonės

1 prioritetas.

socialinės ir ekonominės infrastruktūros

plėtra

Vienas

iš pagrindinių plėtros plano prioritetų yra investicijos į fizinę

infrastruktūrą siekiant skatinti socialinę ir ekonominę plėtrą. Tinkamai

išplėtota infrastruktūra sudarytų prielaidas plėtoti nacionalinį ūkį ir padėtų

tinkamai panaudoti šiame plane minimų potencialių investicijų galimybes.

Siekiant

įgyvendinti svarbiausiąjį BPD tikslą – sukurti šiuolaikinę, dinamišką ir

žiniomis pagrįstą ekonomiką, socialinės ir ekonominės infrastruktūros plėtros

prioritetinis uždavinys – užtikrinti tvarią ir ekonomiškai efektyvią

energetikos, transporto ir sveikatos apsaugos infrastruktūros plėtrą, suformuoti

švietimo įstaigų tinklą remiantis racionalaus energijos naudojimo ir aplinkos

apsaugos principais.

Investicijos

šioje srityje leistų veiksmingai panaudoti SWOT analizėje nurodytus Lietuvos

privalumus ir galimybes (pvz., Lietuvos, kaip tranzito valstybės, potencialo

panaudojimas, fizinės infrastruktūros ryšio su ES bendrąja rinka užtikrinimas

ir panašiai), tuo suformuojant pagrindą ilgalaikei ūkio plėtrai, kad teigiamą

ūkio plėtros poveikį greičiau pajustų kuo daugiau gyventojų. Esant mažoms

vežimo sąnaudoms, geresniam susisiekimui ir galimybei naudoti švarius ir pigius

energijos išteklius bei kitas paslaugas, infrastruktūros sektoriai padės

padidinti našumą, todėl padidės valstybės konkurencingumas tarptautiniu mastu.

Taigi šis prioritetas būtų koordinuojamas su šio BPD 3 prioritetu – gamybos

sektoriaus plėtra, kuri sukurtų sąlygas sėkmingai jį įgyvendinti.

Infrastruktūros

gerinimas – pagrindinė konkurencingumo didinimo dalis. Siekiant maksimaliai

padidinti gamybos apimtį ir užimtumą, bendrovėms turi būti teikiama visa

netiesioginė pagalba tokiose srityse kaip materialioji infrastruktūra

(įskaitant energetinę), telekomunikacijos ir geros kokybės aplinkos apsaugos

infrastruktūra. Vienkartinė (net ir pati didžiausia) investicija gali duoti tik

ribotos naudos, jeigu nepanaudojamos galimybės, o visų pirma – jeigu smulkaus

ir vidutinio verslo įmonės neskatinamos naudotis plėtros teikiamais privalumais, todėl šiai paramai taikomas

integruotos plėtros metodas. Investicijos į ekonomikos infrastruktūrą turi būti

skirtos didinti konkurencinį pranašumą ir ilgesniu laikotarpiu užtikrinti, kad

visos visuomenės grupės ir regionai gautų kuo panašesnę augimo teikiamos naudos

dalį.

Viena

iš pagrindinių tinkamos, veiksmingos žmogiškųjų išteklių plėtros sąlygų yra

būtinybė sukurti tinkamą infrastruktūrą, ją išlaikyti. Laiku investavus į darbo

biržos ir profesinio švietimo bei mokymo plėtrą, tyrimų ir studijų

infrastruktūra garantuotų paslaugas, atitinkančias šiandienos poreikius, ir

visoje šalyje sudarytų vienodas galimybes jomis naudotis. Taigi ši prioritetinė

kryptis yra labai susijusi su 2 prioritetu – žmogiškųjų išteklių plėtra ir yra

esminė sąlyga žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetinės krypties priemonėms

įgyvendinti.

Tikslai

ir uždaviniai bus įgyvendinami ypač daug dėmesio skiriant smulkiam ir

vidutiniam moterų verslui, palankios infrastruktūros kūrimui, išlaikant abiejų

lyčių lygybę, atsižvelgiant į sveikatos apsaugos infrastruktūrą, transporto

infrastruktūros plėtrą, užtikrinant lyčių lygybę, lygias galimybes naudotis

švietimo, profesinio mokymo, mokslo ir studijų bei socialine infrastruktūra.

Šios

prioritetinės krypties tikslo bus siekiama, įgyvendinant šiuos uždavinius

transporto

infrastruktūros pakankamumo ir efektyvumo plėtra;

energetikos

sektoriaus patikimumo ir efektyvumo didinimas;

aplinkos

infrastruktūros valdymas, verslo steigimo ar plėtros galimybių suteikimas;

sveikatos

apsaugos infrastruktūros tobulinimas;

švietimo,

profesinio mokymo, mokslo ir studijų, socialinės infrastruktūros prieinamu­mo

ir našumo plėtra.

Transporto infrastruktūros pakankamumo ir efektyvumo

plėtra

Ilgalaikėje

(iki 2015 metų) Lietuvos transporto sistemos plėtros strategijoje numatoma

Lietuvoje sukurti modernią multimodalinę transporto sistemą, kuri savo

techniniais parametrais ir teikiamų paslaugų kokybe prilygs Europos šalių

lygiui ir bus integruota į ES transporto sistemą, efektyviai tarnaus

išsiplėtusios ES interesams, kartu sudarydama palankias sąlygas Lietuvos

gamybos ir paslaugų sektorių plėtrai.

BPD

SWOT analizėje transporto infrastruktūra dėl tranzitui palankios šalies

geografinės padėties bei universalaus neužšąlančio jūrų uosto minima kaip

vienas iš pagrindinių privalumų ir nurodoma galimybė didinti turistų bei prekių

srautą per Lietuvą. Pirmojoje šio plano dalyje pateikta išsamesnė šio

sektoriaus analizė rodo, kad egzistuoja aiškūs trukdžiai tinkamai išnaudoti

šiuos privalumus ir galimybes.

Visų

pirma, nors Lietuvos kelių ilgis yra pakankamas, jų techninė būklė neatitinka

didėjančių eismo poreikių – didėja transporto priemonių parkas, dėl to didėja

eismo intensyvumas ir vežimo apimtys, o tai lemia blogėjančias eismo saugos

sąlygas, didėjančias transportavimo laiko sąnaudas (transporto grūstis) ir

neigiamą poveikį aplinkai. Šios tendencijos nemažai lemia, jog Lietuvoje

autoavarijose žūva dvigubai daugiau (procentais) žmonių nei vidutiniškai ES,

taip pat neleidžia visiškai panaudoti tranzito požiūriu patogios Lietuvos

geografinės padėties potencialo.

Analogiškai

esamas geležinkelių tinklo tankumas leidžia per metus vežti beveik dvigubai

daugiau krovinių, nei gabenama šiandien; deja, tokie krovinių srautai

nepasiekiami dėl nepatenkinamos geležinkelių infrastruktūros būklės ir

pasenusio riedmenų ūkio. Galiausiai dėl minėtų infrastruktūrinių (prekių ir

keleivių/turistų) tranzito apribojimų Klaipėdos valstybinio jūrų uosto ir

šalies oro uostų pajėgumai taip pat nėra visiškai panaudojami.

Lietuvos

transporto infrastruktūros plėtra yra gyvybiškai svarbi ne tik minėtajai

tranzito plėtrai ir eksporto bei importo potencialui, bet ir vidaus ekonomikos

subalansuotai plėtrai, todėl kyla poreikis sukurti aukštos kokybės

infrastruktūrą, kuri leistų išspręsti tokias analizėse akcentuotas problemas,

kaip transporto grūstys (visų pirma didžiuosiuose miestuose) ir didėjantis

nelaimingų atsitikimų skaičius bei aplinkos užterštumas.

Šios

problemos bus sprendžiamos investuojant į regioninio ir vietinio eismo

sutvarkymą. Prioritetiniai sprendimo būdai čia būtų tiek tinkamas eismo

sureguliavimas, gatvių platinimas/rekonstravimas ar aplinkkelių tiesimas, kelių

lygių sankryžų, požeminių ir antžeminių pėsčiųjų perėjų statyba, tiek

pastaruoju metu visiškai patrauklumą praradusio viešojo transporto

regeneravimas (siekiant sudaryti atsvarą tiek aplinkosauginiu, tiek ekonominiu

požiūriu pavojingai sparčiai didėjančiam individualių automobilių skaičiui) bei

alternatyviųjų – pėsčiųjų ir dviračių – tinklų plėtra.

Galiausiai

minėtos investicijos į transporto infrastruktūrą sudarys prielaidas sėkmingai

įgyvendinti kitus prioritetus, panaudoti analizuojant SWOT išryškėjusius

privalumus ir pašalinti trūkumus. Antai šalies istorinis paveldas ir

kraštovaizdis taps lengviau pasiekiamas, o

tai skatins turizmo plėtrą, mažės kaimo vietovių teritorinė izoliacija, bus

sudarytos prielaidos didesniam

teritoriniam darbo jėgos mobilumui bei spartesnei ūkio internacionalizacijai

(pavyz­džiui, klasterių formavimuisi), kartu padidės dėmesys

subalansuotai plėtrai ir švariai aplinkai.

Taigi

BPD įgyvendinimo laikotarpiu siekiant užsibrėžtų tikslų transporto sektoriuje

akcentuojamos šios investavimo sritys

automobilių kelių, geležinkelių ir jūrų uosto jungčių su

TEN-T tinklu rekonstravimas ir tiesimas;

valstybinės ir vietinės reikšmės kelių techninių parametrų

gerinimas, įskaitant žvyrkelių asfaltavimą;

eismo organizavimo miestų gatvėse tobulinimas (ypač

didžiuosiuose miestuose) taikant eismo reguliavimo technologijas;

aplinkkelių tiesimas ir rekonstravimas;

eismo saugos ir aplinkosaugos priemonių diegimas;

viešojo keleivinio transporto plėtojimas;

transporto rūšių tarpusavio sąveikos gerinimas (multimodalinio

transporto procesų plėtra) siekiant užtikrinti geresnę transporto paslaugų

(keleivių ir krovinių vežimo) kokybę;

logistikos centrams reikiamos transporto infrastruktūros

plėtra;

geležinkelio riedmenų priežiūros ir kontrolės sistemos

diegimas;

automobilių kelių ir geležinkelių rekonstravimas ir

tiesimas Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste;

keleivių aptarnavimo infrastruktūros Klaipėdos

valstybiniame jūrų uoste sukūrimas;

vidaus vandens kelių nuo Kauno iki Klaipėdos

infrastruktūros tobulinimas;

tarptautinių oro uostų infrastruktūros modernizavimas.

Kaip buvo minėta,

2004–2006 m. transporto sektorių numatoma finansuoti iš keleto skirtingų ES

paramos fondų.

Didelės apimties

(daugiau kaip 10 mln. eurų vertės) transporto sektoriaus projektai, susiję su

transeuropinio tinklo plėtra, finansuojami Sanglaudos fondo lėšomis[41]. Lietuvos trans­porto sektoriuje šio fondo strategija tęsia

ISPA laikotarpio nuostatas. Lietuvoje Sanglaudos fondo lėšomis

finansuojamų projektų įgyvendinimas planuojamas atsižvelgiant į Europos

Parlamento ir Tarybos sprendimo 1692/96/EB pakeitimuose dėl transporto tinklų

plėtros nustatytus prioritetus. Atsižvelgiant į 2003 spalio 1 d. pagrindines

TEN-T gaires, Lietuvos transporto sektoriaus plėtrai prioritetai skiriami

Baltijos jūros greitkelių (Nr. 21) ir Rail Baltica (Nr. 27) projektams.

BPD transporto

sektoriuje numatomos priemonės, būtinos regioninei ir vietinei plėtrai

panaudojant Struktūrinių fondų paramą, papildo Sanglaudos fondo strategijos

Lietuvoje apibrėžtas investicijas į transporto infrastruktūrą, t.y. šiomis

priemonėmis bus siekiama užtikrinti gerą priėjimą prie transeuropinių tinklų

(TEN-T), gerinti susisiekimą tarp kaimo vietovių ir miestų bei miestelių,

tobulinti vandens transporto ir oro uostų infrastruktūrą, gerinti eismo sąlygas

gatvėse, mažinti transporto grūstis. Sanglaudos fondo strategija Lietuvoje

pateikia labai platų projektų sąrašą, tačiau Sanglaudos fondo biudžetas yra

ribotas. Todėl kai kurie projektai, kurie yra svarbūs užtikrinant sėkmingą

TEN-T plėtrą (pvz., tarptautinių oro uostų modernizavimas, transporto

infrastruktūros logistikos centrams sukūrimas, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto

kelyno rekonstrukcija ir bendros vidaus vandens kelių sistemos Nemuno upe

sukūrimas), bus finansuojami ERPF lėšomis.

55 lentelėje

pateikiama informacija apie tai, kokias transporto sektoriaus sritis planuojama

finansuoti ir kokių fondų lėšomis.

55

lentelė. Transporto sektoriaus sritys ir paramos šaltiniai 2004–2006 metais

Tarptautinės reikšmės infrastruktūra

Vietinės reikšmės infrastruktūra

Sanglaudos fondas

valstybiniai

automobilių keliai (TEN-T tinklas)

pagrindinės gele­žin­kelio

linijos (TEN-T tinklas)

IX transporto

koridoriaus jungtys su Klaipėdos valstybiniu jūrų uostu (daugiau kaip 10 mln.

eurų vertės projektai)

tarptautiniai oro

uostai (daugiau kaip 10 mln. eurų vertės projektai)

pasienio punktų

plėtra prie išori­nės ES sienos; TEN-T tinklo jungtys su inter­modalinėmis

platformomis

Europos regioninės plėtros fondas (ERPF)

kelių transporto

infrastruk-tūros jungtys su TEN-T tinklo elementais

geležinkelio jungtys

su TEN-T tinklo elementais; keleivių terminalai

multimodalinis

transportas, transporto infrastruktūra logis­tikos centrams; Klaipėdos

valstybinio jūrų uosto kelynas

tarptautiniai oro

uostai

regioninės ir

vietinės reikšmės keliai; geležinkelio pervažos, dviračių ir pėsčiųjų takai

miesto transporto

infrastruktūra ir viešasis transportas

vidaus vandenų keliai

Energetikos

sektoriaus patikimumo ir efektyvumo didinimas

Platus energetikos sektorius, kurio pagrindinės savybės

(efektyvumas, valdymo principai, struktūra ir t.t.) paveldėtos iš praeities ir

pritaikytos neefektyviai naudoti daug energijos ir naftos produktų, daug

eksportuoti, neatitinka šiuolaikinių reikalavimų. Energetikos sektoriui būdinga

puikiai išplėtota vietinė infrastruktūra ir mažesnis už ES vidurkį vartojimas,

taip pat didelė priklausomybė nuo vienintelio tiekimo šaltinio (išskyrus naftą

ir jos produktus), kuris yra Rusijoje ar NVS šalyse, o tai neužtikrina Lietuvos

ekonominės plėtros stabilumo. Investicijos į energetiką yra labai svarbus

veiksnys siekiant šio BPD pagrindinio tikslo. Pastaraisiais metais nacionalinė

politika daugiausia dėmesio skyrė energetikos pramonės esminiam pertvarkymui,

energijos sektoriaus reorganizavimui ir privatizavimui, ES direktyvų

įgyvendinimui.

Kaip pabrėžta pirminėje analizėje, energetikos sektoriui

būdinga tai, kad paklausa gerokai viršija gamybos pajėgumus. Egzistuoja

pertekliniai energetikos sektoriaus pajėgumai, tačiau uždarius Ignalinos AE

vidutinės trukmės laikotarpiu padėtis pasikeis. Būsimieji energijos gamybos ir

vartojimo dėsningumų pokyčiai pareikalaus atlikti tam tikrų pakeitimų energijos

perdavimo ir paskirstymo (elektros energijos, gamtinių dujų ir centrinio

šildymo) tinklų plėtros planuose.

Didesnis efektyvumas – viena iš daugiausiai žadančių

sričių, kur yra puiki galimybė sumažinti energijos poreikius ir energetikos

sektoriaus poveikį aplinkai. Įgyvendinant šią prioritetinę kryptį, bus siekiama

skatinti vietinių ir atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą, optimizuoti

energijos gamybą ir vartojimą, mažinti kenksmingą jos poveikį aplinkai,

įgyvendinti efektyvaus energijos vartojimo projektus pagal ES direktyvų ir kitų

tarptautinių dokumentų reikalavimus.

Veiklos sritys, kurioms bus teikiama parama, atitinka

Nacionalinę energetikos strategiją ir siūlomas ES ilgalaikės energetikos

strategijos prioritetines kryptis, pateiktas Europos Komisijos Žaliojoje

knygoje „Europos energijos saugaus tiekimo strategija“ (COM (2000) 769

galutinis).

Sėkmingai plečiamą energetikos sektorių taip pat reikės

atitinkamai koordinuoti su žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetine kryptimi,

nes esama energetikos specialistų rengimo tvarka neatitinka sparčiai kintančių

energetikos sektoriaus poreikių. Atnaujinant energetikos pramonę, naudojant

Lietuvos vietinius išteklius, teikiant paslaugas energijos vartotojams ir

tiekėjams, bus gyvybiškai svarbu išspręsti specialistų rengimo, tyrimo ir

projektavimo įstaigų bei konsultacijas teikiančių įmonių tinklo sukūrimo

klausimus. Investicijos į energetikos sektorių turės didelį, platesnės apimties

ekonominį poveikį: vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu pagerėjęs ir efektyvesnis

energijos šaltinių bei energijos vartojimas, padidėjęs atsinaujinančių

energijos šaltinių naudojimas turės teigiamą poveikį aplinkai ir padės

sumažinti kuro importą, leis sukurti naujų darbo vietų, sumažins gamybos

išlaidas ir padidins energetikos sektoriaus kompanijų konkurencingumą.

Aplinkos infrastruktūros valdymas, verslo steigimo ar plėtros

galimybių suteikimas

Aplinkos infrastruktūros tvarkymas

Įgyvendinant

Valstybinę aplinkos apsaugos strategiją, bus siekiama pasinaudoti galimybėmis

gauti investicinių lėšų iš Sanglaudos ir Struktūrinių fondų. Pagrindinės

investicijos iš Sanglaudos fondo[42]

bus skiriamos šioms sritims

vandens valdymo sistemų sutvarkymas ir baseino pagrindu

organizuoto valdymo plėtra, apimanti miestus ir gyvenvietes, kuriose yra

daugiau kaip 500 gyventojų;

atliekų tvarkymas baigiant kurti Lietuvos regioninę buitinių

atliekų tvarkymo ir pavojingų atliekų naikinimo sistemas.

Struktūrinių fondų lėšos bus naudojamos teikti pagalbą toliau

apibūdintoms aplinkos apsaugos srities problemoms spręsti.

Vandens apsauga kaimo vietovėse

Investicijomis

į vandens tvarkymo sektorių buvo remiami didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir

pasienio rajonuose įgyvendinami projektai, todėl mažuose Lietuvos miesteliuose

ir kaimo vietovėse, kur vandentiekio ir nuotekų tvarkymo įrenginiai yra pasenę,

geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo kokybė atsilieka. Kai kuriuose miesteliuose

ir kaimo vietovėse apskritai nėra bendrų vandentvarkos sistemų. Viena iš

aktualiausių geriamojo vandens srities problemų – tankiai apgyvendintuose arba

intensyvios žemės ūkio veiklos rajonuose gruntinis (randamas arti paviršiaus)

vanduo yra užterštas nitratais ir mikroorganizmais. Maždaug milijonas Lietuvos

kaimo gyventojų vartoja šulinių vandenį. Taigi investicijos į vandens tvarkymo

įrenginius išlieka viena iš svarbiausių Lietuvos aplinkos apsaugos

prioritetinių krypčių 2004–2006 m. laikotarpiu.

Užterštų teritorijų tvarkymas

Viena iš opiausių problemų yra sovietiniais laikais

susikaupusių pavojingų atliekų, kurių neįmanoma priskirti konkrečiam

savininkui, sunaikinimas. Užterštų rajonų išvalymas ir pagerinimas yra didelis

išbandymas (nustatyta daugiau kaip 800 buvusių šiukšlynų, karinių bazių ir

t.t.); kol kas šioje srityje nuveikta labai mažai. Tai kelia rimtą paviršiaus

ir gruntinių vandenų užteršimo grėsmę. Plintantis užterštumas gadina dirvos

paviršių ir gruntinius vandenis, įvairių cheminių elementų reakcijos gali

sukelti gaisrus, jų metu į aplinką patenka pavojingų junginių, kurie, žinoma,

kenkia žmonėms. Šių vietų išvalymas yra labai svarbi prioritetinė plėtros

kryptis iki 2006 metų.

NATURA–2000 tinklo suformavimas ir saugomų

teritorijų tvarkymas

Atsižvelgdama į ES aplinkos apsaugos srities reikalavimus,

Lietuva pradėjo kurti NATURA–2000, t.y. ypač saugomų rajonų bendrąjį

tinklą. Šiuose rajonuose bus analizuoja­mas arealo paplitimas ir būklė, bus

sukurtos išsaugojimo ir stebėjimo sistemos, sudaryti valdymo planai. Norint

įvykdyti šiuos reikalavimus, reikės nustatyti privalomus saugomus rajonus,

pradėti taikyti valdymo ir saugomų rajonų pritaikymo visuomenės švietimo

tikslams priemones.

Kolektyvizacija ir intensyvus ūkininkavimas sunaikino daug

natūralių pievų, ganyklų ir sodybų. Dėl tų pačių priežasčių buvo sunaikinta

daug augalijos, atsirado dideli atviri plotai, nebūdingi Lietuvai. Daugelis

upių ir upelių buvo paversta kanalais, o tai neatpažįstamai nuskurdino Lietuvos

kraštovaizdį ir sumažino biologinę įvairovę. Apleisti, niekam nereikalingi

karjerai ir šiukšlynai, apgriuvę fermų pastatai ne tik bjauroja kraštovaizdį

jie dažnai paverčiami nelegaliais sąvartynais. Šias problemas ketinama spręsti

įdiegiant priemones, specialiai skirtas padėti išlaikyti saugomus rajonus

apsaugoti kraštovaizdį ir biologinę įvairovę, teritorinius gamtos ir kultūros

kompleksus ir vietoves, užtikrinti didesnę ekologinę kraštovaizdžio

pusiausvyrą, gamtinių išteklių tvarųjį naudojimą ir atsinaujinimą. Be to, bus

šviečiama visuomenė, vykdomi tyrimai ir aplinkos būklės stebėsena

(monitoringas).

Darniam vystymuisi palankios sąlygos

Visuomenės dalyvavimas sprendžiant aplinkos apsaugos

problemas daugiausia priklausys nuo to, kaip pavyks sukaupti, apdoroti ir laiku

pateikti tinkamą informaciją aplinkos apsaugos klausimais. Pastaraisiais metais

pasiekta didelė pažanga, tačiau aplinkos stebėjimo pajėgumai dešimtyje Lietuvos

apskričių yra per maži.

Lietuvos ir ES aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės

aktų suderinimas gerokai sugriežtino vykdymo ir priežiūros struktūroms keliamus

reikalavimus, visų pirma tuos, kurie susiję su savivaldybių ir įmonių

specialistų bei aplinkos apsaugos inspektorių kvalifikacija bei techniniu

parengimu. Per laikotarpį iki 2006 m. reikia įgyvendinti priemones, kuriomis

siekiama sustiprinti šiose institucijose dirbančius specialistus tobulinant jų

kvalifikaciją, įdiegti naujas informacines technologijas, naujus nelaimių

prevencijos, jų padarinių likvidavimo būdus ir t.t.

Pastaruoju metu buvo įgyvendintos kelios visuomenės

švietimo kampanijos, kurių tikslas – padidinti domėjimąsi aplinkos klausimais,

tačiau bendruomenių sąmoningumo ir dalyvavimo laipsnis, ypač kai kuriuose

Lietuvos kaimo vietovėse, vis dar per mažas. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvai

nepavyko išugdyti aukštesnio Lietuvos visuomenės aplinkos problemų suvokimo

laipsnio, atsakingesnio ir rūpestingesnio požiūrio į gamtą. Be kitų priežasčių,

šią nesėkmę lėmė ir tai, kad anksčiau plačioji visuomenė stokojo

bendradarbiavimo rūpinantis aplinka kultūros, lėšų, buvo ganėtinai abejinga.

Todėl aktyvus visuomenės švietimas akcentuojamas kaip savarankiška

intervencijos sritis ir priemonė pasiekti, kad aplinka taptų geresnė, saugesnė.

Kitas svarbus aplinkos apsaugos tikslas – puoselėti pajūrio

kopų juostą Lietuvai priklausančioje Baltijos jūros dalyje, apsaugoti paplūdimį

nuo irimo, kuris pastaruoju metu ypač suintensyvėjo dėl kylančio jūros lygio,

padažnėjusių audrų, netinkamo jūrinio kraštovaizdžio naudojimo ir apsaugos

pažeidimų.

Sveikatos apsaugos infrastruktūros tobulinimas

Lietuvos

gyventojų sveikatos laipsnis turi tiesioginę įtaką nacionalinio ūkio augimui.

Akivaizdu, kad šalies gyventojų sveikatos būklė turi tiesioginį poveikį darbo

jėgos pasiūlai ir našumui, o dideli sergamumo ir ankstyvos mirties atvejų rodikliai

(visų pirma vidutinio amžiaus gyventojų) neigiamai atsiliepia darbo jėgos

pasiūlai ir gyvenimo kokybei.

Šiai

tendencijai prieštarauja faktas, kad Lietuvos, kaip ir 15 senbuvių ES valstybių

narių, gyventojai senėja. Per silpnai plėtojamos sveikatos priežiūros

paslaugos, visų pirma atsižvelgiant į prevencinę sveikatos priežiūrą, ir šis

klausimas tampa vis opesnis. Jį iš dalies galima spręsti gerinant Lietuvos

gyventojų, ypač dirbančių žmonių, sveikatą. Ilguoju laikotarpiu šios pastangos

turėtų leisti daug sutaupyti, nes valstybei nebereikėtų mokėti socialinių

pašalpų ir šias lėšas būtų galima skirti aktyvesnėms sveikatos apsaugos

standartų gerinimo priemonėms įgyvendinti.

Lietuvos

sveikatos priežiūros sistema kenčia nuo vidinių struktūrinių problemų, kurios

iš dalies bus dar kartą sprendžiamos įgyvendinant sveikatos apsaugos sektoriaus

reformą ir racionalizavimą. Susidarė netinkama pusiausvyra tarp stacionarių ir

ambulatorinių sveikatos priežiūros paslaugų, yra ligoninės lovų perteklius,

turima sunkumų dėl blogos ligoninių pastatų ir įrenginių bendros būklės. Taigi

šis sektorius išties neefektyvus. Reikia gerinti medicininę priežiūrą,

rūpestingiau tenkinti ligonių poreikius.

Kaip

rodo šiame BPD pateikta analizė, palyginus su ES taikomais kokybės reikalavimais,

esama sveikatos priežiūros sistema vis dar teikia daug stacionarių paslaugų.

Šiai sistemai būdinga tai, kad sveikatos priežiūros įstaigos susitelkusios

didžiuosiuose miestuose, o periferinėse vietovėse specialistų stokojama.

Sveikatos priežiūros kokybė ir nuoseklumas smarkiai skiriasi ir priklauso nuo

to, kur ligonis gydomas: daugelio pastatų būklė prasta, o medicininės įrangos

nepakanka. Šio sektoriaus materialinė bazė nesuteikia sveikatos priežiūros

sektoriui galimybės imtis investicijų, kad būklė pagerėtų.

Per

pastarąjį dešimtmetį sveikatos priežiūros sistemoje buvo įgyvendintos kai

kurios reformos. Vienas iš pagrindinių sveikatos priežiūros reformos tikslų –

racionalizuoti sveikatos priežiūros infrastruktūrą ir paslaugas, pagerinti

sveikatos priežiūros įstaigų tinklą. Įgyvendinant šį tikslą, per pastarąjį

dešimtmetį minėtųjų įstaigų skaičius nepasikeitė, tačiau lovų ligoninėse

sumažėjo 14000.

Siekiant

pagerinti ir racionalizuoti sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, būtina

sukurti ir išlaikyti tinkamą sveikatos priežiūros infrastruktūrą. Atsižvelgiant

į analizės metu nustatytus sveikatos priežiūros sektoriaus privalumus ir

sritis, kurias reikia plėtoti, akivaizdu, kad skubiai reikia investicijų,

padėsiančių sustiprinti sveikatos priežiūros infrastruktūrą, tenkinti sveikatos

priežiūros paslaugų poreikį visoje Lietuvoje ir pasiekti, kad periferijos

gyventojai turėtų lygias galimybes gauti paslaugas.

Šie

tikslai glaudžiai susiję su Vyriausybės patvirtintos Sveikatos priežiūros

apsaugos įstaigų restruktūrizavimo strategijos tikslais. Pagrindiniai jos

tikslai yra šie: 1) pagerinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir

prieinamumą; 2) optimizuoti sveikatos priežiūros paslaugų struktūrą ir apimtis

siekiant patenkinti klientų poreikius.

Sveikatos

priežiūros institucijų restruktūrizacija bus įgyvendinama šiomis pagrindinėmis

kryptimis

Ambulatorinių paslaugų plėtra, pirmenybę teikiant pirminei

sveikatos priežiūrai (visų pirma – plėtojant bendrąją praktiką; bendrosios

praktikos gydytojų (BPG) kabinetų gausinimui kaimo vietovėse; apžiūros ir

gydymo paslaugų apimties didinimas ambulatorinės sveikatos priežiūros

įstaigose; didesnis dėmesys ligų prevencijai).

Stacionarių paslaugų gerinimas ir alternatyviųjų veiklos

formų plėtra (stacionarių paslaugų apimties ir struktūros tobulinimas

pritaikant jas pacientų poreikiams ir intensyvinant gydymo procesą; dieninio

stacionarinio gydymo ir dieninių chirurgijos paslaugų plėtra; ambulatoriniu

pagrindu teikiamos specialistų konsultacijos stacionarinėse įstaigose).

Medicininės slaugos ir ilgalaikio (paliatyvinio) gydymo

paslaugų plėtra, daugiausia dėmesio skiriant pagyvenusių žmonių sveikatos

priežiūros gerinimui.

Įstaigų

restruktūrizacija bus įgyvendinama įvairiais būdais: jas sujungiant,

reorganizuojant, suskaidant ar padalijant. Ligoninių tinklas ir kiekvienoje

ligoninėje teikiamų paslaugų įvairovė priklausys nuo susirgimų paplitimo

laipsnio, sveikatos priežiūros įstaigų išteklių (fizinių, finansinių ir

žmogiškųjų) ir institucijų darbo efektyvumo rodiklių.

Racionalizuojant

sveikatos priežiūros sektorių, taip pat bus remontuojamos patalpos, sveikatos

priežiūros institucijos bus pritaikomos atsižvelgiant į paslaugų struktūros

pokyčius ir higienos reikalavimus, bus įsigyjama reikiama įranga, diegiamos ir

plėtojamos informacinės technologijos ir tinklai. Ypač daug dėmesio reikės

skirti sveikatos priežiūros įstaigų tinklui kaimo vietovėse ir rajonuose, kurie

susiduria su socialinėmis ekonominėmis problemomis ir atsilieka nuo bendro

šalies išsivystymo lygio. Pirminės sveikatos priežiūros lygiu reikia

sustiprinti ligų prevenciją, plėtoti ambulatorinę veiklą. Stacionarinę

sveikatos priežiūrą būtina optimizuoti ir modernizuoti, kad būtų sėkmingai

tvarkomi pacientų srautai ir užtikrinamas jos prieinamumas. Siekiant ES

standartų, vyks sveikatos priežiūros įstaigų remontas ir atnaujinimas, būtinos

medicininės įrangos įdiegimas ir atnaujinimas, bus teikiama parama diegiant

informacines technologijas ir kuriant integruotą registro sistemą.

Siekiant

pagerinti sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą ir užtikrinti tolygų šalies

ekonomikos išsivystymą, reikia rūpintis valstybinių ir privačių BPG kabinetų

kaime ir rajonuose remontu ir kompiuterizavimu. Šiuos darbus svarbiausia

atlikti socialinių ekonominių problemų turinčiuose rajonuose. Šiuo metu kaimo

vietovėse ambulatorinių sveikatos priežiūros įstaigų tinklas per mažai

išplėtotas, atokiose vietovėse sunku įsteigti BPG kabinetus. Institucijų

techninio aprūpinimo laipsnis yra nepakankamas; IT naudojimo laipsnis žemas.

Šiuolaikinės koordinavimo ir keitimosi duomenimis sistemos užtikrintų geresnius

informacijos srautus ir konsultacijas, leistų laiku suteikti geresnės kokybės

paslaugas. Ambulatorinių sveikatos priežiūros įstaigų modernizavimui ir

racionaliai plėtrai skiriama parama ne tik pagerintų sveikatos priežiūros

paslaugas, bet ir sukurtų naujų darbo vietų, padidintų investicijų srautus.

Gerinti

gyventojų sveikatą – vienas iš pagrindinių politinių Vyriausybės tikslų.

Nesveika gyvensena aiškiai kenkia sveikatai. Sveikai gyvenančių žmonių gausėja,

tačiau nepakankamai sparčiai. Labai svarbu teikti tinkamą informaciją ir

šviesti visuomenę. Reikia remti priemones, kuriomis siekiama didinti visuomenės

sąmoningumą, skatinti ją rinktis sveiką gyvenseną. Numatoma, kad aktyvus

visuomenės švietimas ir sveika gyvensena taps atskira BPD 2 prioriteto

kryptimi.

Taip

siekiama teikti visuomenei būtinas žinias apie sveiką gyvenseną ir skatinti jos

svarbos supratimą, suvokti teigiamus gyvenimo įpročių pokyčius ir mokyti žmones

sveikiau gyventi. Šios priemonės formuoja supratimą, kad žalingų įpročių

atsisakymas, sveika mityba, fizinis aktyvumas ir gebėjimas valdyti stresą

gerina žmogaus sveikatą ir padeda apsisaugoti nuo ligų.

Ištekliai,

kuriais gali naudotis gydytojai, ir geografinis gydytojų pasiskirstymas Lietuvoje

yra nevienodi. Vienas iš bruožų, kuris yra bendras visoms Centrinės ir Rytų

Europos valstybėms, – nevienodas gydytojų pasiskirstymas pagal lytis, regionus

ir specializacijos sritis. Tai aktualu ir Lietuvai. Gydytojų pasiskirstymas

pagal specializacijos sritis pamažu keičiasi. 2000 m. geografinis gydytojų

pasiskirstymas buvo labai nevienodas, daugiausia gydytojų dirbo miestuose, o

kaimo vietovėse jų buvo kur kas mažiau.

Per

pastarąjį dešimtmetį gydytojų skaičius nelabai pasikeitė ir yra artimas ES

vidurkiui. Sveikatos sektoriaus reforma ir pirminių sveikatos priežiūros

paslaugų plėtra (šeimos gydytojai) padidino bendrosios praktikos gydytojų

paklausą. Trūksta specialistų, galinčių padėti atlikti perkvalifikavimą.

Diegiant ir naudojant naujas šiuolaikines technologijas, kurios naudojamos

teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, gydytojai nuolat jaučia mokymo

poreikį, kad galėtų plėtoti įgūdžius ir gilinti žinias. Sveikatos sektoriuje

įgyvendinama didelė modernizacijos programa. Technologinė pažanga ir šio sektoriaus

restruktūrizavimas lemia sveikatos sektoriaus darbuotojų kvalifikacijai

keliamus daug aukštesnius nei anksčiau reikalavimus: reikalaujama, kad

gydytojai turėtų ne tik savo konkrečios srities specializaciją, bet ir

bendravimo įgūdžių, gebėtų prisitaikyti dirbti komandoje. Sveikatos priežiūros

sektoriaus specialistams reikia organizuoti visokeriopą mokymą, kad jie gerai

išmoktų naudotis naujomis technologijomis.

Švietimo, profesinio mokymo, mokslo ir studijų, socialinės

infrastruktūros prieinamumo ir našumo plėtra

Šios

srities infrastruktūrinės investicijos artimai susijusios su žmogiškųjų

išteklių plėtros prioritetine kryptimi ir yra esminė sąlyga, siekiant

užtikrinti 2 prioriteto įgyvendinimą. Galima paminėti šias problemas,

reikalaujančias investicijų į infrastruktūrą: tyrimų ir studijų sistemos ir jos

įrangos neatitikimas ES ir tarptautinių standartų, nevienodas švietimo ir

profesinio mokymo įstaigų, darbo biržų, profesinio orientavimo, konsultavimo

įstaigų bei profesinio mokymo paslaugų teritorinis pasiskirstymas, bloga

švietimo, tyrimų ir aukštojo mokslo įstaigų pastatų būklė, patalpų, pritaikytų

neįgaliųjų studijoms, trūkumas, neatitikimas tarp mokymo, tyrimų ir studijų

įstaigų techninio aprūpinimo ir šiuolaikinių poreikių, visų pirma inžinerinės

ir gamybos srities poreikių. Be to, esama sunkumų, susijusių su tinkamos

infrastruktūros, skirtos padėti integruoti į švietimo sistemą socialiai

izoliuotus ir ypatingų poreikių turinčius vaikus, sukūrimu.

Viena

iš svarbiausių sąlygų, galinčių pagerinti žmogiškųjų išteklių plėtros kokybę ir

efektyvumą, yra atitinkamos tvariosios infrastruktūros sukūrimas. Laiku

investavus į darbo biržas ir švietimo, mokslo ir studijų infrastruktūrą,

švietimo, profesinio mokymo ir mokslinių tyrimų sektoriai galėtų geriau patenkinti

studentų poreikius ir leistų visoje Lietuvoje užtikrinti lygias galimybes įgyti

išsilavinimą.

Neįgaliųjų

integracija į darbo rinką reikalinga ypatingos tikslinės paramos ir profesinės

reabilitacijos priemonių. Kaip nurodyta SWOT analizėje, profesinės

reabilitacijos sąlygas, socialinių paslaugų infrastruktūros prieinamumą ir

kokybę reikia tobulinti. Šią problemą galima išspręsti plėtojant ir atnaujinant

neįgaliųjų žmonių globos namų infrastruktūrą, gerinant neįgaliųjų žmonių

profesinės reabilitacijos sistemą, sudarant sąlygas atkurti jų savarankiškumą

ir gebėjimą grįžti į darbo rinką. Tam reikės pritaikyti fizinę ir informacinę

aplinką: profesinio mokymo auditorijas, specializuotas dirbtuves, darbo

terapijos centrus, plėtoti nuotolinio mokymo galimybes.

Kita

svarbi investicijų kryptis – socialinių paslaugų įvairovės didinimas ir kokybės

gerinimas, kad sumažėtų neįgaliųjų priklausomybė nuo institucinių rūpybos

paslaugų. Plėtojant socialinių paslaugų centrus, galinčius teikti ir

neinstitucines paslaugas, tikimasi ilguoju laikotarpiu pagerinti šių paslaugų

efektyvumą.

Veiksmai,

susiję su informacinės visuomenės plėtra, prisidės siekiant BPD 1 prioriteto

tikslų. Indėlis į informacinės visuomenės plėtrą nėra kriterijus, į kurį

atsižvelgiama projektų atrankos metu, bet daugelis priemonių netiesiogiai

prisidės prie informacinės visuomenės plėtros. Įgyvendinant 1 prioriteto

priemones, savaime bus vykdoma informacinės visuomenės plėtros veikla,

didinanti bendrą šių projektų socialinį ir ekonominį poveikį (pvz., energetikos

įrenginių, kuriuose yra aukštas informacinių technologijų panaudojimo laipsnis,

atnaujinimas, informacinių technologijų plėtra sveikatos priežiūros sektoriuje

ir skatinimas naudoti informacines technologijas šiame sektoriuje užtikrinant

efektyvesnį paslaugų teikimą, naujų informacinių technologijų įdiegimas

sudarant geresnes sąlygas Lietuvos gyventojams įgyti informacinių technologijų

naudojimo įgūdžių bei žinių ir t.t.).

Tikslai,

kurių siekiama BPD 1 prioritetu, remsis šiomis 5 priemonėmis[43]

1.1 priemonė. Transporto infrastruktūros prieinamumo ir paslaugų

kokybės gerinimas.

1.2 priemonė. Energijos tiekimo stabilumo, prieinamumo ir

didesnio energetikos efektyvumo užtikrinimas.

1.3 priemonė. Aplinkos kokybės gerinimas ir žalos aplinkai

prevencija.

1.4 priemonė. Sveikatos

priežiūros įstaigų restruktūrizavimas ir modernizavimas.

1.5 priemonė. Darbo

rinkos, švietimo, profesinio mokymo, mokslo ir studijų institucijų bei

socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra (papildanti ESF remiamas priemones).

1.1 priemonė. Transporto

infrastruktūros prieinamumo ir paslaugų

kokybės gerinimas

Priemonės

tikslas

Sudaryti palankias sąlygas Lietuvos ekonomikos plėtrai,

sukurti šiuolaikišką bendrą transporto sistemą, savo techniniais parametrais ir

teikiamų paslaugų kokybe atitinkančią ES valstybių lygį ir integruotą į ES

transporto sistemą.

Priemonės uždaviniai

1. Tobulinti eismo sąlygas keliuose ir gatvėse, didinti

eismo saugumą ir mažinti neigiamą transporto poveikį aplinkai.

2. Didinti geležinkelių pajėgumą, skatinti prekių ir

krovinių vežimą geležinkeliais, gerinti traukinių keleivių aptarnavimo kokybę.

3. Didinti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto krovinių ir

keleivių srautus, sukurti bendrą vidaus vandens kelių sistemą keleiviams ir

kroviniams gabenti.

4. Užtikrinti skrydžių saugą, saugumą tarptautiniuose oro

uostuose, gerinti keleivių aptarnavimo kokybę.

5. Plėtoti multimodalinio transporto tinklą Lietuvoje.

Priemonės aprašymas

Dideli tarptautinės reikšmės transporto infrastruktūros

projektai bus finansuojami Sanglaudos fondo lėšomis (koordinavimas tarp

Sanglaudos fondo ir Struktūrinių fondų strategijų įgyvendinimo paaiškintas šio

prioriteto aprašyme), o panaudojant Struktūrinių fondų lėšas bus gerinami

keliai, jungiantys blogiau išsivysčiusius Lietuvos regionus su pagrindiniais

pramonės, verslo ir administraciniais centrais. Investicijos į transporto

infrastruktūrą leis sumažinti neigiamą poveikį aplinkai ir sudarys galimybes

pasiekti Lietuvos kelių lygį, tenkinantį didėjančius transporto eismo

poreikius, pasiekti techninius parametrus, atitinkančius tarptautinius

standartus. Numatoma įgyvendinti eismo saugumo ir aplinkosaugos projektus,

tobulinti kelių ir geležinkelių jungtis su TEN-T tinklu, rekonstruoti

transporto infrastruktūrą Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste. Be to,

įgyvendinant Tarybos reglamento (EB) Nr. 3821/85 nuostatas, Lietuvoje turės

būti įdiegta ES standartus atitinkanti skaitmeninių tachografų sistema, kurios

tikslas – visoje Europoje užtikrinti efektyvų vairavimo ir poilsio laiko

reguliavimą, gerinti eismo saugumą keliuose.

Siekiant sumažinti transporto grūstis ir pagerinti eismo

sąlygas gatvėse, bus remontuojamos miestų bei miestelių gatvės, tiesiami

aplinkkeliai, statomos skirtingų lygių sankryžos, įrengiamos požeminės ir

antžeminės pėsčiųjų perėjos, diegiamos šiuolaikinės eismo valdymo sistemos ir

kitos viešojo transporto infrastruktūros plėtojimo priemonės.

Geležinkelio

infrastruktūros atnaujinimo, rekonstravimo ir gerinimo, eismo saugumo

geležinkelio pervažose didinimo projektai yra ypač svarbūs, kad būtų galima

garantuoti reguliarų ir saugų eismą traukiniais ir padidinti jų judėjimo

greitį. Tobulinant keleivių vežimą ir gerinant aptarnavimo kokybę, bus

rekonstruojami traukinių keleivių terminalai, atnaujinama geležinkelių

infrastruktūra, keleivinis geležinkelio transportas bus pritaikomas

neįgaliesiems. Kad geležinkelio transportas taptų saugesnis ir mažėtų oro

tarša, numatoma įdiegti naują geležinkelio riedmenų priežiūros ir kontrolės

sistemą.

Geležinkelių transporto infrastruktūros projektai, kuriems

gali būti teikiama parama, turės atitikti sąveikumą reglamentuojančių ES

direktyvų nuostatas.

Siekiant plėtoti vandens ir sausumos transporto tarpusavio

sąveiką, skatinti krovinių gabenimą geležinkeliais ir laivais, bus

rekonstruojami Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste esantys geležinkeliai.

2003 m. Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste baigta

rekonstruoti kruizinius laivus aptarnaujančias prieplaukas, todėl 2004–2006 m.

programavimo laikotarpiu tikslinga toliau plėtoti kruizinių laivų terminalo

infrastruktūrą: įrengti specialias vietas kruiziniams laivams priimti ir

keleiviams aptarnauti, pastatyti keleivių laukimo sales ir užtikrinti turistams

palankias galimybes išeiti iš uosto teritorijos. Klaipėdos valstybinis jūrų

uostas užtikrina ir toliau užtikrins lygias galimybes visiems operatoriams.

Siekiant

Lietuvoje sukurti bendrą vidaus vandens kelių sistemą nuo Kauno iki Klaipėdos,

bus rekonstruojama jos infrastruktūra – ji bus pritaikyta keleiviams ir

kroviniams vežti. Taip pat numatoma įrengti prieplaukas, tiesti

privažiuojamuosius kelius, įrengti automobilių stovėjimo aikšteles.

Stengiamasi užtikrinti lėktuvų skrydžių saugą ir pagerinti

keleivių aptarnavimo kokybę, todėl bus modernizuojama Lietuvos oro uostų

infrastruktūra, bus diegiama moderni saugos ir aviacijos įranga, atitinkanti

ICAO reikalavimus ir tarptautinius standartus.

Vienas svarbiausių Valstybės ilgalaikės raidos strategijos

prioritetų transporto sektoriuje – multimodalinio transporto plėtra.

Įgyvendinant šią BPD priemonę, bus plėtojama transporto infrastruktūra,

reikalinga logistikos centrams susikurti vietovėse, kuriose galima optimaliai

panaudoti I ir IX tarptautinių transporto koridorių ir Klaipėdos valstybinio

jūrų uosto privalumus ES transporto paslaugų bendrojoje rinkoje.

Struktūrinių fondų paramos dydis šiems projektams bus

nustatomas atsižvelgiant į Tarybos reglamento (EB) Nr. 1260/1999 29 straipsnį.

Transporto sektoriaus projektai yra techniškai sudėtingi, o

jiems parengti ir įgyvendinti reikia daug laiko. Todėl 2004–2006 m. laikotarpiu

daug dėmesio bus skiriama transporto sektoriaus projektų techninės

dokumentacijos parengimui, kad būtų galima užtikrinti efektyvų transporto

infrastruktūros tobulinimą ir modernizavimą, tinkamą projektų parengimą šiuo ir

tolesniu programavimo laikotarpiu.

Valstybės pagalba

Valstybės pagalba šiai priemonei nebus teikiama.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Susisiekimo ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Transporto investicijų

direkcija.

1.2 priemonė. Energijos tiekimo stabilumo, prieinamumo ir

didesnio energetikos efektyvumo užtikrinimas

Priemonės tikslas

Šios priemonės pagrindinis tikslas – užtikrinti energijos

tiekimo stabilumą, patikimumą, lankstumą ir prieinamumą buitiniams ir verslo

klientams, didinti energijos vartojimo efektyvumą, tuo sudaryti pagrindą

stabilesnei Lietuvos ekonomikos plėtrai.

Priemonės uždaviniai

1. Atnaujinti ir plėtoti energijos perdavimo ir paskirstymo

tinklus, gerinti jų patikimumą.

2. Sumažinti priklausomybę nuo energijos importo diversifikuojant

kuro šaltinius ir pereinant prie vietinių bei atsinaujinančių energijos

šaltinių.

3. Padidinti energetikos efektyvumą ir sumažinti neigiamą

jos poveikį aplinkai.

Priemonės aprašymas

Planuojamas Ignalinos AE antrojo bloko sustabdymas

pareikalaus papildomų elektros energetikos sistemos išlaidų, kurios atsiras

pereinant nuo branduolinio prie iškastinio kuro (tokio kaip nafta ir dujos),

kuris importuojamas daugiausia iš vienos šalies ir iš vienintelio tiekimo

šaltinio. Tai gali turėti potencialų neigiamą poveikį energijos tiekimo

Lietuvos buitiniams ir verslo vartotojams stabilumui ir patikimumui, be to, dėl

šios priežasties padidės energijos gamybos ir vartojimo išlaidos.

Toliau nagrinėjamos šios veiklos grupės: energetiniai

tinklai; katilinių atnaujinimas ir pritaikymas naudoti kitų rūšių kurą;

vietiniai ir atsinaujinantys energijos šaltiniai; energijos efektyvumo

didinimas visuomeniniame sektoriuje. Struktūrinių fondų įnašo dydis šiems

projektams bus nustatomas atsižvelgiant į EB Reglamento Nr. 1260/99 29

straipsnį.

Energetiniai tinklai

Sustabdžius Ignalinos AE, planuojama vietoj branduolinio

kuro pradėti naudoti kitas kuro rūšis, tokias kaip gamtinės dujos, orimulsija

ir atsinaujinantys energijos šaltiniai, bei padidinti elektros energijos, pagaminamos

bendrame šilumos ir elektros gamybos technologi­niame cikle, kiekį. Kartu bus

tobulinami energijos perdavimo ir paskirstymo tinklai siekiant užtikrinti jų

patikimumą ir efektyvumą, nes gamybos šaltinių struktūriniai pokyčiai

pareikalaus papildomų investicijų į energijos perdavimo ir paskirstymo tinklų

atnaujinimą ir plėtrą. Esamas elektros perdavimo ir paskirstymo tinklas

pritaikytas tam tikrai gamybos pajėgumų struktūrai – mažam didelio pajėgumo

generatorių skaičiui. Pradėjus naudoti atsinaujinančius energijos šaltinius,

ypač vandens ir vėjo energiją, Lietuvos energetikos sistemoje didės

paskirstytosios gamybos dalis. Šis gamybos tipo pokytis pareikalaus tam tikrų

elektros energijos tinklo pakeitimų. Šioje veiklos grupėje bus teikiama parama

papildomų elektros perdavimo linijų statybai ir kitų

techninių priemonių, susijusių su pačios sistemos stabilumu, įgyvendinimui.

Gali reikėti atlikti tam tikrą skirstomojo tinklo atnaujinimą ir plėtrą

siekiant užtikrinti tinkamą elektros energijos tiekimo vartotojams patikimumo

lygį;

centralizuoto šilumos tiekimo tinklų plėtrai ir jų

atnaujinimui siekiant sumažinti nuostolius ir pagerinti efektyvumą;

gamtinių dujų skirstomųjų vietinių tinklų plėtrai, kai

centralizuoto šildymo sistemų katilai pritaikomi deginti gamtines dujas.

Katilinių atnaujinimas ir pritaikymas naudoti kitų rūšių

kurą

Čia aptariama energijos rūšis daugiausia yra šiluma.

Centralizuotas šildymas (centralizuotas šilumos tiekimas) yra svarbi komunalinė

paslauga, nes jai tenka apie 75 % reikalingos

šilumos gamybos apimties. Šios veiklos grupės tikslas yra pamėginti spręsti

minėtą problemą investuojant į šilumos gamybos įrenginių plėtrą,

atnaujinimą ir modernizavimą, skatinant diegti technologijas, leidžiančias

efektyviai naudoti energijos išteklius šilumos gamybai, pritaikyti katilus

naudoti vietinius ir atsinaujinančius energijos šaltinius arba, kai tai

ekonomiškai tikslinga, gamtines dujas, ar veikti bendru šilumos ir elektros

energijos gamybos technologiniu ciklu (angl. CHP). Atnaujinant katilines ir

pritaikant katilus deginti gamtines dujas, reikia atlikti CHP alternatyvos

ekonominio pagrįstumo įvertinimą.

Vietiniai ir atsinaujinantys energijos šaltiniai

Šios darbų grupės tikslas – didinti vietinių ir

atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą ir diegti naujas technologijas,

leidžiančias efektyviai juos naudoti. Planuojama teikti paramą geoterminių,

vandens, vėjo ir saulės energijos bei biomasės šaltinių ir komunalinių atliekų

naudojimui. Ši veikla padės įgyvendinti Direktyvą 2001/77/EB dėl elektros,

pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, skatinimo elektros energijos

vidaus rinkoje ir užtikrinti atitiktį šios srities Bendrijos acquis.

Energijos efektyvumo didinimas visuomeniniame sektoriuje

Visuomeniniame sektoriuje energijos suvartojimo efektyvumas

bus didinamas apšiltinant pastatus, atnaujinant pastatų energetinius

įrenginius, visų pirma atnaujinant ir modernizuojant esamus pastatus, vykdant

atnaujintų pastatų stebėseną (monitoringą) ir energetinį pastatų sertifikavimą,

kad būtų įgyvendinamos ES direktyvos 2002/91/EB dėl pastatų energetinių savybių

nuostatos. Vykdant šią veiklą, paramos gavėjų projektai, kuriuos remiant

reikėtų taikyti valstybės pagalbos taisykles, nebus remiami.

Valstybės pagalba

Pirmosioms

trims veiklos grupėms – energetiniai tinklai, katilinių atnaujinimas ir

pritaikymas naudoti kitų rūšių kurą, vietiniai ir atsinaujinantys energijos

šaltiniai – valstybės pagalba, atsižvelgiant į projekto pobūdį, bus teikiama

pagal de minimis taisyklę, bendrosios išimties mažoms ir vidutinėms

įmonėms (MVĮ) reglamentą ir pagal taisykles, taikomas regioninei pagalbai.

Ketvirtajai veiklos grupei – energijos efektyvumo didinimas visuomeniniame

sektoriuje – valstybės pagalba nebus teikiama.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Ūkio ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Lietuvos verslo paramos

agentūra.

1.3 priemonė. Aplinkos kokybės

gerinimas ir žalos aplinkai prevencija

Priemonės tikslai

Mažinti vandens, oro ir dirvos užterštumą

ir jo potencialią grėsmę Lietuvos regionams, užtikrinti visuomenės teisę į

saugią ir švarią aplinką, siekti išvengti ūkininkavimo ir kitos veiklos

neigiamo poveikio aplinkai (ar jį sumažinti), išlaikant gamtinių išteklių darnų

naudojimą ir formuojant atsakingą visuomenės požiūrį į gamtinę aplinką.

Ši

priemonė taip pat yra skirta įgyvendinti BPD horizontalų principą – užtikrinti

darnų šalies vystymąsi. Šios priemonės prioritetinis tikslas – sukurti tinkamą

aplinkos infrastruktūrą, kad būtų suformuotas pagrindas Lietuvos regionų ekonominei

plėtrai, daugiausia dėmesio skiriant rekreacijai ir verslo plėtrai. Taip pat ši

priemonė nuosekliai papildys kitas BPD priemones (visų pirma skirtas

transporto, žemės ūkio, energetikos ir turizmo sektoriams) ir prisidės prie

Sanglaudos fondo lėšas naudojančių projektų aplinkos apsaugos aspekto

įgyvendinimo.

Priemonės

uždaviniai

1. Pagerinti geriamojo vandens ir nuotekų kokybę mažiau

kaip 500 gyventojų turinčiose Lietuvos gyvenvietėse ir kaimuose, plėtojančiuose

geriamojo vandens tiekimo, nuotekų surinkimo ir valymo sistemas, kurių

savininkės yra savivaldybės ir joms priklausančios įmonės.

2. Išvalyti užterštas teritorijas ir jas sutvarkyti nuo

praeities taršos pavojingomis atliekomis, atkurti natūralią gamtos būklę šiose

teritorijose.

3. Išplėsti saugomų rajonų tinklą, įskaitant NATURA–2000,

įgyvendinti priemones, skirtas biologinės įvairovės, augalų ir gyvūnų buveinių

apsaugai bei atkūrimui.

4. Tobulinti aplinkos valdymo sistemas ir prevencinę veiklą

stiprinant aplinkos kokybės vertinimo, kontrolės ir valdymo institucijas,

atsakingas už aplinkos kokybės valdymą ir žalos prevenciją.

5. Visais lygiais šviesti visuomenę naudojant visuomenės

informavimo vaizdo ir garso, šiuolaikines IT ir kitas priemones, rengti ir

teikti mokymo programas, užtikrinti integruotą keitimąsi informacija, skatinti

visuomenę dalyvauti aplinkos apsaugos procese.

6. Atkurti ir išlaikyti kraštovaizdžio sudedamąsias dalis

ir įdiegti apsaugos priemones, padedančias išsaugoti kraštovaizdį.

Priemonės aprašymas

Geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymas. Ši veikla teiks

finansavimą geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų valdymo sistemų plėtrai

mažuose, daugiausia kaimo, regionuose, kuriuose gyvena mažiau kaip 500

gyventojų ir kurie dėl šios priežasties neįtraukti į sąrašą projektų, numatomų

finansuoti Sanglaudos fondo lėšomis (žr. Sanglaudos fondo aplinkos sektoriaus

strategiją). Ši veiklos grupė apims investicijas, skirtas spręsti pagrindines

geriamojo vandens užterštumo problemas intensyvios žemės ūkio veiklos

rajonuose, kur maždaug milijonui Lietuvos kaimo gyventojų šuliniai yra

pagrindinis vandens šaltinis. Vandens tiekimo ir nuotekų surinkimo sistemų

statyba čia yra viena iš svarbiausių sąlygų, galinčių pritraukti privatų verslą

į kaimo vietoves, visų pirma – į blogiau išsivysčiusias. Ši veiklos grupė

skirta vandens ir nuotekų valymo įmonėms, kurių savininkės yra savivaldybės,

todėl nėra 4 prioriteto remiamų priemonių dubliavimo.

Praeities taršos ir jos

teritorijų nustatymas ir išvalymas. Užterštos vietovės (daugiau kaip 800)

Lietuvoje praktiškai nevalomos. Todėl iki 2006 m. ši priemonė bus pirmą kartą

naudojama šioms problemoms spręsti, pirmenybę teikiant toms vietovėms, kurios

kelia didžiausią grėsmę aplinkai ir visuomenės sveikatai. Dauguma šių vietovių

yra buvusios karinių dalinių teritorijos, kurios išvalytos atitiks ES

direktyvas, reglamentuojančias gruntinių, paviršinių vandenų ir dirvožemio

kokybės reikalavimus ir nebekels pavojaus gretimų teritorijų gyventojams. Ši

veiklos grupė bus naudojama sprendžiant dėl pavojingų atliekų anksčiau

atsiradusio užterštumo likvidavimo problemas, taip pat upių, upelių ir ežerų,

jų krantų, slėnių ir gruntinio vandens rezervuarų tvarkymo ir valymo problemas.

Įgyvendinus projektus, šie regionai taps daug patrauklesni ekonominei plėtrai.

Visos išvalytos teritorijos bent 5 metus po projektų įgyvendinimo turi likti

savivaldybių nuosavybė.

Saugomų ir nesaugomų teritorijų

įsteigimas ir tvarkymas. Įgyvendinant šią veiklos grupę, bus investuojama į

NATURA–2000 ir kitiems nacionaliniu lygiu saugomiems rajonams priklausančių

arealų išplitimo ir būklės analizę, siekiant užtikrinti šių teritorijų

išsaugojimą, sukurti monitoringo sistemą ir parengti jų tvarkymo planus. Šiam

tikslui pasiekti reikės taikyti privalomos teritorijų apsaugos valdymo bei

saugomų teritorijų pritaikymo subalansuotam visuomenės naudojimui ir švietimo

reikmėms priemones. Siekiant laikytis ES direktyvos reikalavimų, 2004 m.

planuojama pradėti formuoti NATURA–2000 tinklą, visų pirma pelkių, pievų

ir miškų. Ši veiklos grupė bus naudojama ir teikiant paramą vertingiausių

Lietuvos kraštovaizdžio elementų atkūrimui. Bus imtasi tvarkymo priemonių, kad

jūros pakrantės juosta būtų atkurta bei apsaugota nuo irimo, būtų išvalyti

paplūdimiai ir įrengti informaciniai ženklai, atsižvelgiant į Pajūrio juostos tvarkymo

programą.

Aplinkos monitoringo ir

prevencijos stiprinimas – tai dar viena sritis, kuriai bus teikiama parama.

Pastaraisiais metais pastebima didelė pažanga, tačiau atskiruose rajonuose

aplinkos stebėjimo pajėgumai dar per mažai išplėtoti. Šios priemonės tikslas –

pasiekti, kad aplinkos tyrimų laboratorijos atitiktų ES standartus ir būtų

pajėgios operatyviai pateikti tikslią ir patikimą informaciją apie aplinkos

būklę ir aplinkai daromą poveikį. Be to, ypač daug dėmesio bus skiriama žalos

aplinkai prevencijai bei operatyviai reakcijai į pažeidimus. 2004–2006 m.

laikotarpiu bus tęsiami projektai, susiję su institucijų, atsakingų už aplinkos

kontrolę ir monitoringą, stiprinimu. Prieš pradedant įgyvendinti bet kurį šios

veiklos projektą, atsižvelgiant į šią priemonę, bus atliekamas esamos būklės

įvertinimas ir suformuluojami pasiūlymai, kokių veiksmų reikia imtis.

Informavimas apie aplinką ir

Lietuvos gyventojų aplinkosauginio švietimo skatinimas. Pastaraisiais

metais visuomenės informavimo kampanijos aplinkos apsaugos klausimais gerokai

suaktyvėjo. Visuomenei ėmus labiau domėtis aplinka, informacijos sklaidos ir

supratimo skatinimo techninių pajėgumų nebepakanka. Šios veiklos grupės tikslas

– plėtoti ir skatinti visuomenės aplinkosauginį švietimą, skatinti visuomenę

aktyviau dalyvauti priimant sprendimus, kuriais siekiama gerinti aplinką. Šis

tikslas bus pasiektas įgyvendinant projektus, kurie, sustiprinus techninę bazę,

padės laiku teikti visuomenei išsamią informaciją apie aplinkos apsaugos ir

išsaugojimo priemones. Prieš suteikiant finansavimą šiai veiklai įgyvendinti,

atsižvelgiant į šią priemonę, turės būti sudaromas prioritetinių veiklos grupių

sąrašas.

Kadangi aplinkos sektoriaus projektai

yra sudėtingi, pagal šią priemonę taip pat būtų galima teikti paramą projektų

dokumentacijos rengimui.

Valstybės pagalba

Valstybės pagalba šiai priemonei nebus

teikiama.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Aplinkos ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Aplinkos projektų valdymo

agentūra.

1.4 priemonė. Sveikatos priežiūros įstaigų

restruktūrizavimas

ir modernizavimas

Priemonės

tikslas

Pagrindinis šios priemonės tikslas – modernizuoti šalies

sveikatos priežiūros sistemos infrastruktūrą: racionalizuoti teikiamų sveikatos

priežiūros paslaugų apimtį ir struktūrą, gerinti sveikatos priežiūros paslaugų

kokybę ir užtikrinti tolygų paslaugų prieinamumą, atsižvelgiant į pacientų

(vartotojų) poreikius. Ši priemonė yra glaudžiai susijusi su Vyriausybės 2003

m. kovo 18 d. nutarimu Nr.335 patvirtinta Sveikatos priežiūros įstaigų

restruktūrizavimo strategija ir joje išdėstytais tikslais, nurodytais šios

priemonės aprašyme.

Priemonės uždaviniai

1. Racionalizuoti ir modernizuoti sveikatos priežiūros

įstaigų infrastruktūrą ir optimizuoti teikiamų paslaugų struktūrą (plėtojant

ambulatorines ir reorganizuojant stacionarias sveikatos priežiūros paslaugas).

2. Atnaujinti sveikatos priežiūros įstaigų medicinos

technologijų bazę.

3. Siekiant efektyvesnio sveikatos priežiūros paslaugų

teikimo, diegti informacines technologijas sveikatos priežiūros įstaigose.

Priemonės

aprašymas

Atsižvelgiant į sektoriaus analizės metu išryškėjusias

sveikatos sektoriaus stipriąsias puses ir būtinas plėtoti sritis, akivaizdu,

kad laiku investavus į sveikatos priežiūros įstaigų infrastruktūros

optimizavimą ir sveikatos sistemos efektyvumo didinimą bus sudarytos sąlygos

geriau tenkinti sveikatos priežiūros paslaugų poreikius, be to, tai užtikrins

vienodai prieinamas sveikatos priežiūros paslaugas visoje šalyje. Įgyvendinant

šios priemonės veiklos grupes, numatoma modernizuoti sveikatos priežiūros

įstaigų infrastruktūrą (patalpų renovavimas pritaikant jas pakitusiai paslaugų

struktūrai, higienos reikalavimams, informacinių technologijų bei sistemų

diegimas ir plėtra, būtinos medicinos įrangos įsigijimas). Prioritetą numatoma

teikti sveikatos priežiūros įstaigoms šalies kaimo vietovėse ir regionuose,

pasižyminčiuose didesnio gyventojų sergamumo rodikliais, socialinėmis

ekonominėmis problemomis ir žemesniu ekonominio išsivystymo lygiu, palyginti su

šalies vidurkiu. Pagal šią priemonę numatoma įgyvendinti veiklos grupes, kurių

aprašymas pateikiamas toliau.

Viena iš šios priemonės įgyvendinimo krypčių yra sergamumo

ir mirštamumo nuo širdies ir kraujagyslių ligų mažinimas. Šioje srityje

numatoma plėtoti kardiologinės sveikatos priežiūros sistemą ir šias paslaugas

teikiančių sveikatos priežiūros įstaigų infrastruktūrą, stiprinant

koordinacinio centro funkcijas Vilniuje. Numatoma stiprinti ligų prevenciją ir

gydymą, plėtoti konsultacines ir diagnostikos paslaugas visose sveikatos

priežiūros sistemos grandyse, optimizuoti ir modernizuoti stacionarios pagalbos

tinklą regionuose subalansuojant pacientų srautus ir gerinti specializuotų

sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą Lietuvos gyventojams. Numatoma parama

sveikatos priežiūros įstaigų renovavimui, medicinos technologijų diegimui ir

modernizavimui, naujų informacinių technologijų diegimui padės priartinti

šalies sveikatos priežiūros sistemą prie ES šalių lygio. Įgyvendinant šias veiklos

grupes, paramą numatoma teikti Lietuvos rytinių ir pietrytinių rajonų sveikatos

priežiūros įstaigoms. Šis regionas pasižymi didelio sergamumo bei mirštamumo

nuo širdies ir kraujagyslių ligų rodikliais ir turi daug socialinių ekonominių

problemų.

Siekiant pagerinti sveikatos priežiūros paslaugų

prieinamumą, planuojama modernizuoti ir plėtoti BPG kabinetų tinklą kaimo

vietovėse. Prioritetas teikiamas regionams, kurie pasižymi blogesniais

ekonominiais rodikliais ir kur nepakanka bendrosios praktikos gydytojų. Šiuo

metu kaimo vietovėse ambulatorinių sveikatos priežiūros įstaigų tinklas yra

nepakankamai išplėtotas, be to, sunku steigti ir modernizuoti BPG kabinetus

tokiuose regionuose. Turimos sveikatos priežiūros įstaigų įrangos nepakanka,

kompiuterizacijos lygis žemas. Todėl planuojama teikti paramą ne tik

viešiesiems, bet ir privatiems BPG kabinetams, kaimo vietovėse teikiantiems

sveikatos priežiūros paslaugas pagal sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis.

Parama bus teikiama BPG kabinetų atnaujinimui ir kompiuterizavimui, naujų

technologijų ir medicinos įrangos diegimui, naujų kabinetų steigimui.

Šiuolaikinės duomenų perdavimo sistemos ir priemonės turėtų užtikrinti

efektyvesnes keitimosi informacija galimybes, konsultacijų prieinamumą ir laiku

teikiamas, geresnės kokybės sveikatos priežiūros paslaugas. Ambulatorinių

sveikatos priežiūros įstaigų modernizavimui ir racionaliai plėtrai skiriama

finansinė parama sąlygotų ne tik sveikatos priežiūros paslaugų kokybės

gerėjimą, bet ir naujų darbo vietų kūrimą, investicijų pritraukimą.

Įgyvendinant šias veiklos grupes, paramą numatoma teikti šalies pietiniams,

vakariniams ir šiauriniams rajonams, kur sunkesnė ekonominė būklė ir nepakanka

bendrosios praktikos gydytojų.

Pastraipos

pakeitimai

Nr. 1093, 2005-10-18,

Žin., 2005, Nr. 126-4480 (2005-10-22)

Šios priemonės veiklos grupės glaudžiai susijusios su

sveikatos priežiūros sektoriaus reforma. Bendras tikslas – pagerinti sveikatos

priežiūros paslaugų kokybę ir prieinamumą, ypač daug dėmesio skiriant kaimo ir

atokioms vietovėms bei rajonams, kur esama socialinių ekonominių problemų.

Siekiant pagerinti ir racionalizuoti sveikatos priežiūros

paslaugas, būtina sukurti ir palaikyti tinkamą sveikatos priežiūros

infrastruktūrą. Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo strategijos,

patvirtintos Vyriausybės 2003 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 335, pagrindiniai

tikslai yra šie: gerinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir prieinamumą;

optimizuoti teikiamų paslaugų apimtį ir struktūrą pagal gyventojų sveikatos

priežiūros paslaugų poreikius. Vadovaujantis šia strategija, rengiama sveikatos

priežiūros įstaigų restruktūrizavimo programa, kurioje bus išdėstytos

konkrečios įgyvendinimo priemonės, nurodytos dalyvaujančios institucijos ir

programos įgyvendinimo terminai.

Sveikatos priežiūros įstaigos restruktūrizuojamos šiomis

prioritetinėmis kryptimis

Ambulatorinių paslaugų, ypač pirminės sveikatos priežiūros,

plėtra (prioritetas teikiamas bendrosios praktikos paslaugų plėtrai, ypač kaimo

vietovėse, tyrimų ir gydymo paslaugų apimties didinimui ambulatorinės sveikatos

priežiūros įstaigose; daugiau dėmesio skiriama ligų prevencijai).

Stacionarių paslaugų optimizavimas ir alternatyviųjų

veiklos formų plėtra (stacionarių paslaugų apimties ir struktūros optimizavimas

derinant jas su pacientų poreikiais, gydymo proceso intensyvinimas; dienos

stacionaro paslaugų plėtra; ambulatorinių konsultacinių paslaugų plėtra

stacionariose sveikatos priežiūros įstaigose).

Medicininės slaugos ir ilgalaikio palaikomojo gydymo

paslaugų plėtra, daugiausia dė­me­sio skiriant pagyvenusių ir senyvo amžiaus

žmonių sveikatos priežiūros sistemos tobulinimui.

Restruktūrizavimas vykdomas sujungiant ar skaidant

atitinkamas sveikatos priežiūros įstaigas arba jų struktūrinius padalinius.

Ligoninių veiklos pagal ligų gydymo profilius tęstinumas bus grindžiamas

gyventojų sergamumo rodikliais, sveikatos priežiūros įstaigų turimais

materialiniais, finansiniais, žmogiškaisiais ištekliais ir efektyvumo rodikliais.

Tikimasi, kad įgyvendinant Sveikatos priežiūros įstaigų

restruktūrizavimo strategiją iki 2008 m. stacionariose sveikatos priežiūros

įstaigose lovų sumažės 20 % – nuo 30555 (2002 m.) iki 24500 lovų.

Vidutinis gydymo laikas ligoninėje sutrumpės nuo 10,8 dienos (2002 metais) iki

8 dienų.

Sveikatos priežiūros įstaigų, esančių kaimo vietovėse,

naudojama medicinos technika paprastai yra prastesnės kokybės, patalpų būklė

bloga, nevienodai prieinamos sveikatos priežiūros paslaugos. Dėl to kenčia

pacientai, gaunantys blogesnės kokybės sveikatos prie­žiūros paslaugas.

Sveikatos priežiūros įstaigoms modernizuoti, tinkamai įrangai įsigyti reikia

nemažai investicijų, kurios gali būti finansuojamos tik bendromis

nacionalinėmis ir ES lėšomis.

Anksčiau daugiau dėmesio buvo skiriama medicinos centrų ir

didelių ligoninių stipri­nimui bei plėtrai, mažiau buvo investuojama į kaimo

vietovių sveikatos priežiūros įstaigas. Būtina skubiai ištaisyti esamą būklę ir

sumažinti minėtus skirtumus. Todėl pateisinama, kad šios priemonės išlaidos

80 % finansuojamos Struktūrinių fondų lėšomis.

Valstybės pagalba

Valstybės pagalba šiai priemonei nebus teikiama.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Sveikatos apsaugos ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Centrinė projektų valdymo

agentūra.

1.5 priemonė. Darbo rinkos, švietimo,

profesinio mokymo, mokslo ir studijų institucijų bei socialinių paslaugų

infrastruktūros plėtra (papildanti ESF remiamas priemones)

Priemonės

tikslas

Mažinti teritorinius darbo rinkos

paslaugų skirtumus, plėtoti ir atnaujinti švietimo, mokslinių tyrimų ir

plėtros, profesinio rengimo, konsultavimo ir profesinio mokymo sektorių

infrastruktūrą, gerinti šių paslaugų kokybę, mažinti atotrūkį tarp šių

paslaugų, teikiamų Lietuvoje, ir atitinkamų paslaugų, teikiamų pirmaujančiose

ES valstybėse, lygio.

Priemonės uždaviniai

1. Remti efektyvų 2 prioriteto – žmogiškųjų išteklių plėtros

– priemonių įgyvendinimą užtikrinant tinkamos infratsruktūros plėtrą.

2. Gerinti švietimo kokybę modernizuojant mokymosi aplinką ir

gerinant švietimo infrastruktūrą.

3. Sukurti sąlygas formuoti dinamišką Lietuvos mokslinių

tyrimų ir eksperimentinės plėtros bazę.

4. Panaudoti visas IT teikiamas galimybes tobulinti švietimo

prieinamumą ir mokymo teikimą kaimo vietovių gyventojams, gerinti mokymosi visą

gyvenimą ir darbo rinkos paslaugų kokybę.

5. Plėtoti darbo biržų gebėjimą teikti tinkamos kokybės

įdarbinimo paslaugas.

6. Gerinti neįgaliųjų profesinės reabilitacijos

infrastruktūros kokybę ir prieinamumą.

7. Didinti socialinių paslaugų įvairovę ir gerinti kokybę

atsižvelgiant į darbo rinką.

Priemonės aprašymas

Viena

iš pagrindinių žmogiškųjų išteklių plėtros sąlygų – tinkamos ir tvarios

infrastruktūros sukūrimas. Laiku investavus į darbo biržų ir švietimo, mokslo ir

studijų institucijų infrastruktūrą, šie sektoriai geriau atitiks galutinių

vartotojų poreikius ir užtikrins vienodą prieinamumą visoje Lietuvoje. Ši

priemonė glaudžiai susijusi su 2 prioritetu – žmogiškųjų išteklių plėtra – ir

yra esminė prielaida, užtikrinanti pastarojo prioriteto priemonių įgyvendinimą.

Ši

priemonė, remianti naujų teritorinių padalinių steigimą, padės įveikti

nevienodą darbo rinkos, profesinio orientavimo ir konsultavimo bei profesinio

mokymo paslaugas teikiančių įstaigų teritorinį pasiskirstymą. Įgyvendinant šią

priemonę, bus investuojama į Lietuvos darbo biržos ir Lietuvos darbo rinkos

mokymo tarnybos infrastruktūros plėtrą ir renovaciją. Profesinio orientavimo,

konsultavimo, mokymo ir įdarbinimo paslaugos taps prieinamesnės ir geresnės

kokybės, o moksleiviai, regioninių mokyklų abiturientai ir bedarbiai gaus

geresnes paslaugas savo vietovėje, turės daugiau užimtumo galimybių. Šios

veiklos grupės remia 2 prioriteto 1 priemonės įgyvendinimą.

Siekiant

sudaryti šiuolaikišką ir puikios kokybės mokymosi aplinką visoje švietimo ir

mokymo sistemoje, bus skiriamas finansavimas švietimo, profesinio mokymo,

tyrimų ir aukštojo mokslo infrastruktūrai optimizuoti, taip pat bibliotekoms,

informacinėms technologijoms ir kitoms šiuolaikinėms mokymo priemonėms įdiegti

švietimo ir mokymo įstaigose. Šie darbai susiję su 2 prioriteto 4 priemone. Tai

leis sukurti švietimo ir mokymo sistemą, atitinkančią naujas darbo rinkos

sąlygas ir sudarančią galimybę lengviau pereiti iš mokymo į darbinį gyvenimą.

Įgyvendinant

šią priemonę, bus investuojama į neįgaliųjų profesinės reabilitacijos plėtrą ir

renovaciją, geresnę atitinkamų paslaugų kokybę ir jų prieinamumą. Tuo siekiama

atkurti neįgaliųjų savarankiškumą ir galimybes grįžti į darbo rinką. Šioms

veiklos grupėms priskiriamas fizinės ir informacinės aplinkos bei mokymo

įstaigų pritaikymas specialiems poreikiams: profesinio mokymo auditorijų,

specializuotų dirbtuvių, darbo terapijos centrų ir t.t. įrengimas. Tai

patobulins neįgaliųjų mokymosi ir profesinio mokymo galimybes, palengvins jų

mokymosi sąlygas, suteiks daugiau galimybių integruotis į darbo rinką ir

visaverčiai dalyvauti darbiniame gyvenime. Tuo atžvilgiu ši priemonė bus

susijusi su 2 prioriteto 3 priemonės įgyvendinimu ir ją papildys.

Siekiant

įvykdyti ekonominės plėtros reikalavimus, bus tobulinama mokslinių tyrimų bei

studijų sistema ir institucijų būtinoji įranga. Mokslinio tyrimo įstaigų,

aukštųjų mokyklų ir ūkio subjektų mokslininkams ir kitiems tyrėjams bus

sudarytos sąlygos tarptautiniu lygiu atsidėti moksliniams tyrimams ir plėtrai,

kurti naujas žinias, kurios didina nacionalinės ekonomikos konkurencingumą.

Šios veiklos grupės yra tiesiogiai susijusios su 2 prioriteto 5 priemone

ir sudarys atitinkamas sąlygas plėtoti mokslinius tyrimus.

Šia

priemone taip pat siekiama didinti socialinių paslaugų (įskaitant paslaugas

pagyvenusiems žmonėms ir neįgaliesiems) įvairovę ir gerinti jų kokybę, mažinti

stacionarių paslaugų apimtį, investuojant į nestacionarių socialinių paslaugų

plėtrą: stacionarių paslaugų pagrindu steigiant dienos centrus, bendruomenių ar

socialinių paslaugų centrus. Bus siekiama mažinti valstybės finansuojamų

stacionarių paslaugų kiekį, didinti bendruomenių gebėjimus rūpintis savo

nariais ir diversifikuoti socialines paslaugas įtraukiant ir įdarbinant

bendruomenių narius – tai leis visiems šeimos nariams dalyvauti darbo rinkoje.

Šių

darbų įgyvendinimas koordinuojamas su švietimo ir darbo rinkos srities

strateginiais planais. Įgyvendinant priemonę, bus investuojama į šias veiklos

grupes

darbo biržos,

profesinio orientavimo, konsultavimo ir mokymo paslaugų naujos infrastruktūros

plėtra ir esamosios atnaujinimą;

profesinio

švietimo ir mokymo infrastruktūros optimizavimą ir plėtrą;

mokslinių tyrimų

ir eksperimentinės plėtros institucijų bei bibliotekų paslaugų infrastruktūros

plėtrą;

neįgaliųjų

profesinės reabilitacijos infrastruktūros plėtrą ir tobulinimą;

nestacionarių

socialinių paslaugų infrastruktūros kūrimą ir diversifikaciją.

80 %

dotacijos iš Struktūrinių fondų lėšų dydis pateisinamas tuo, kad daugiau kaip

dešimtmetį trūko investicijų į švietimo ir profesinio mokymo institucijas, taip

pat būtinybe didinti šių paslaugų prieinamumą atokiose vietovėse, plėtoti

neįgaliesiems skirtą švietimo infrastruktūrą; didelę procentinę dotacijos dalį

lemia poreikis teikti nestacionarias socialines paslaugas pagyvenusiems

žmonėms, vaikams ir neįgaliesiems, kad šeimos nariams būtų suteiktos galimybės

įsilieti į darbo rinką.

Valstybės pagalba

Valstybės

pagalba šiai priemonei nebus teikiama.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinės institucijos – Socialinės apsaugos ir darbo

ministerija ir Švietimo ir mokslo ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Centrinė projektų valdymo

agentūra.

2 prioritetas. žmogiškųjų išteklių plėtra

Pagrindinis BPD tikslas – žinių pagrindu veikiančios

ekonomikos plėtra. Žmogiškųjų išteklių plėtrai skiriamas labai svarbus vaidmuo

siekiant užtikrinti, kad darbo jėga geriau atitiktų darbo rinkos reikalavimus

ir būtų puoselėjama mokymosi visą gyvenimą kultūra. Lietuvos darbo jėga yra

palyginti išsilavinusi (t.y. daug Lietuvos gyventojų turi aukštąjį išsilavinimą

ir t.t.), tačiau šiuolaikinės ekonomikos pobūdis sąlygoja gebėjimų, grupių

pokyčių, gebėjimo prisitaikyti ir kvalifikacijos tobulinimo poreikį. Dažnai

būna, kad anksčiau įgytos žinios yra sunkiai pritaikomos ar net bevertės.

Aukštos kvalifikacijos specialistų buvimas – viena iš pagrindinių sąlygų,

leidžiančių diegti ir plėtoti mokslą ir technologijas, kurių reikšmė pabrėžiama

šiame dokumente.

Daugeliu požiūrių šis prioritetas yra horizontalus,

glaudžiai susijęs su kitais šio BPD prioritetais ir daugeliu jų priemonių. Šio

prioriteto tikslas – sumažinti jaunimo nedarbą, netgi užkirsti kelią nedarbui

koordinuojant darbuotojų žinias ir įgūdžius su besiformuojančiais darbo rinkos

poreikiais, o žmogiškųjų išteklių tvariąją plėtrą – su ekonominio augimo

tikslais. Ilguoju laikotarpiu žmogiškųjų išteklių plėtra plačiąja prasme, o

konkrečiau – darbo jėgos kvalifikacija – bus lemiamas veiksnys, užtikrinantis

Lietuvos ekonominio augimo stabilumą. Daugelyje darbo vietų, kurias pagal šį

projektą sukūrė ir ateityje sukurs naujieji sparčiai augantys ekonomikos

sektoriai, reikės didesnių darbo jėgos gebėjimų prisitaikyti ir didesnės

iniciatyvos, aukštesnio kvalifikacijos lygio ir (arba) techninių įgūdžių, įgytų

aukštojo mokslo sistemoje.

Darbo jėgos (dirbančių ir bedarbių asmenų) mokymo poreikius

lemia spartūs ekonomikos pokyčiai, spartus smulkaus ir vidutinio verslo

sektoriaus augimas, rinkos globalizacija ir su ja susijusių tarptautinių

santykių plėtra, taip pat informacinių technologijų skverbimasis į visus

ekonomikos sektorius. Šiomis sąlygomis sėkmingai konkuruoti trukdo tas faktas,

kad daugelis darbuotojų Lietuvoje neturi kompiuterinio raštingumo pagrindų,

užsienio kalbų vartojimo įgūdžių, verslumo, bendravimo ir kitų įgūdžių, t.y.

įgūdžių, kurie Mokymosi visą gyvenimą memorandume nurodyti kaip naujieji

pagrindiniai įgūdžiai, nuo kurių iš esmės priklauso sėkmė sparčiai augančios

Lietuvos ekonomikos sąlygomis.

Antrasis veiksnys, kuris daro poveikį darbuotojų mokymo

poreikiui, – spartūs technologiniai pokyčiai, susiję su Europoje ir tolimesnėse

šalyse įsigalėjusiomis bendrosiomis plėtros tendencijomis, taip pat su dideliu

atsilikimu tų technologijų, kurios buvo naudojamos sovietiniais laikais.

Perkvalifikavimas dažnai reiškia ne tik naujų įgūdžių formavimą, bet ir turimų

žinių pakeitimą kitomis.

Trečia,

Lietuvoje yra rajonų, kur vyksta arba vyks esminis ekonominės veiklos

pertvarkymas. Tikėtina, kad Visagino miestas taps šio proceso pavyzdžiu, nes

uždarius Ignalinos AE užimtumo struktūra ir įgūdžių bazė turės iš esmės

pasikeisti. Atsižvelgiant į tai, mokymui reikės didelių investicijų, nes

dažniausiai gyventojams reikės įgyti naują kvalifikaciją.

Atsiranda

būtinybė suteikti tinkamą ir paklausią kvalifikaciją jos neturintiems asmenims

ir skatinti mokymosi visą gyvenimą kultūros puoselėjimą. Technologiniai

pokyčiai, globalizacija ir kiti veiksniai – tai ne vienkartinis, o tęstinis

procesas, kuris reikalaus, kad darbuotojai priimtų visą gyvenimą trunkančio

nepertraukiamo mokymosi kultūrą. Žmogiškųjų išteklių plėtros srityje reikės

sukurti atitinkamų šį procesą skatinančių prielaidų.

Didėjantis

Lietuvos tarptautinis konkurencingumas ir poreikis sparčiai pereiti prie

žiniomis pagrįstos ekonomikos verčia rengti ir perkvalifikuoti aukštos

kvalifikacijos specialistus, kad jie gebėtų prisitaikyti prie sparčiai

kintančių darbo rinkos reikalavimų. Formuojant aukštos kvalifikacijos

specialistų įgūdžius ir organizuojant jų mokymą, reikia ypač rūpintis studijų

programų ir mokymo planų atnaujinimu, kad juose atsispindėtų naujausi mokslo

laimėjimai, taip pat nacionalinės ekonomikos laimėjimai ir tendencijos, savo

ruožtu darantys įtaką darbo rinkos reikalavimams. Įgyvendinant BPD, turi būti

aktyviai skatinamas dėstytojų kvalifikacijos tobulinimas ir studentų

įdarbinimas pramonės įmonėse ir bendrovėse.

Visų

pirma profesinio mokymo sistema turi garantuoti tikrai prieinamą profesinį

konsultavimą, orientavimą ir profesinį mokymą bei suteiktos kompetencijos atitiktį

darbo rinkos poreikiams. Šios priemonės paskirtis – optimizuoti profesinio

konsultavimo ir patarimų bei profesinio mokymo įstaigų tinklą, priartinant

mokymąsi prie namų, įdiegti informacinėmis technologijomis pagrįstus mokymosi

metodus ir sudaryti mobilumo sąlygas mokytis šalyje ir užsienyje.

Antra,

mokymo kokybės gerinimas reikalauja skleisti anksčiau minėtų dvišalių

bendradarbiavimo projektų ir programų įgyvendinimo metu sukauptą patirtį visoje

aukštojo mokslo ir profesinio mokymo sistemoje: imtis pedagoginio personalo ir

administracijos mokymo, plėtoti socialinį dialogą ir įvairias praktinio mokymo

formas, kurti darbo metu ar neformaliai įgytų žinių ar gebėjimų formalizavimo

sistemą ir t.t. Kaip buvo minėta, žmogiškųjų išteklių plėtra yra glaudžiai susijusi

su ekonominės plėtros savybėmis, todėl tikimasi, kad ši priemonė leis jas

koordinuoti, užtikrinti tinkamą socialinių ir ekonominių partnerių dalyvavimą.

Trečia,

manoma, kad esamą darbo rinkos būklę daugiausia lėmė švietimo sistema, turinti

ne tik teikti tinkamas žinias, bet ir būti patrauklesnė, kad išspręstų tokias

nustatytas problemas kaip gana didelis per anksti švietimo sistemą paliekančių

asmenų skaičius. Taigi šia priemone bus siekiama gerinti mokytojų (iš jų

profesinio mokymo) ir dėstytojų kompetenciją, jų gebėjimus vertinti žinias ir

formuoti moksleivių (studentų) įgūdžius. Negalima neatsižvelgti į pirma minėtą

būtinybę gerinti švietimo ir mokymo įstaigų techninį aprūpinimą. Pastarieji

veiksniai leistų optimaliai naudoti švietimo ir mokymo tinklus (kurie, kaip

rodo SWOT analizės išvados, yra gana tankūs), o svarbiausia – užtikrinti jų

prieinamumą vartotojams. Šie tikslai bus įgyvendinti teikiant paramą

investicijoms į socialinę infrastruktūrą pagal 1 prioritetą.

Atsižvelgiant

į SWOT analizėje pateiktas išvadas, ypač daug dėmesio reikia skirti

nekvalifikuotų suaugusiųjų mokymui, nes nekvalifikuotos darbo jėgos poreikis

sparčiai mažėja. Taigi šie asmenys susiduria su padidinta rizika tapti

ilgalaikiais bedarbiais. Ypač didelis 16–25 metų žmonių mokymo poreikis.

Didėjant socialinei diferenciacijai ir mažėjant mokymosi motyvacijai, 1990–1995

m. daug jaunuolių per anksti paliko švietimo sistemą, todėl negavo pagrindinio

išsilavinimo pažymėjimo. Ši tendencija dar nėra visiškai įveikta. Problemą

geriausiai iliustruoja darbo birža: net pusė registruotųjų bedarbių yra

nekvalifikuoti, daugelis iš jų neturi net pagrindinio išsilavinimo pažymėjimo.

Kai kurie pagyvenę žmonės, išsilavinimą ir (arba) kvalifikaciją įgiję prieš

daug metų, neatitinka šiuolaikinės darbo rinkos poreikių, todėl juos taip pat

reikia priskirti šiai gyventojų grupei.

SWOT

analizė taip pat liudija, jog egzistuoja aukštas skurdo ir socialinės

atskirties laipsnis (visų pirma pažeidžiamų grupių). Įgyvendinant žmogiškųjų

išteklių plėtros prioritetinę kryptį, bus siekiama suteikti daugiau galimybių

socialinės rizikos asmenų grupėms integruotis į darbo rinką, kad sumažėtų

socialinė atskirtis. Socialinės atskirties mažinimas siejamas su profesinio

mokymo ir įsidarbinimo galimybių prieinamumo didinimu. Bus atsižvelgiama į

ypatinguosius šių grupių poreikius, dedama papildomų pastangų socialinės

atskirties įveikimo priemonėms įgyvendinti. Įgyvendinant žmogiškųjų išteklių

plėtros prioritetinę kryptį, bus investuojama į šias veiklos grupes

nedarbo

mažinimą ir efektyvesnę nedarbo prevenciją;

gebėjimo

prisitaikyti prie pokyčių plėtrą;

tikslinį

socialinės integracijos skatinimą;

mokymosi

visą gyvenimą skatinimą;

pakankamo

skaičiaus aukštos kvalifikacijos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros

(tyrimai ir plėtra) srities bei energetikos specialistų parengimo užtikrinimą

siekiant kompensuoti senstančios darbo jėgos neigiamą poveikį, kuris šiose

srityse yra ypač ryškus.

Nedarbo mažinimas ir efektyvesnė nedarbo prevencija

Viena

iš opiausių problemų, su kuria susiduria Lietuvos darbo rinka, – tai didelis ir

struktūriškai nepalankus nedarbas: didelis jaunimo ir ilgalaikis nedarbas,

ryškūs teritoriniai nedarbo lygio skirtumai. 2002 metais vidutinis nedarbo

lygis siekė 13,8 %, o jaunimo nedarbas – 23 %; 56 % bedarbių

neturėjo darbo ilgiau kaip vienerius metus. Daugiau kaip 50 % bedarbių

turi tik vidurinį arba pagrindinį išsilavinimą, o apie 80 % darbo biržose

registruotų bedarbių neturi profesinės kvalifikacijos arba jų kvalifikacija per

žema ir neatitinka darbo rinkos poreikių. Dar viena problema – daug žmonių vis

dažniau susiduria su atleidimo iš darbo pavojumi, kuris atsiranda dėl

ekonomikoje vykstančių struktūrinių pokyčių ir jų poveikio įmonės lygiu, todėl

daug žmonių verčiami visiškai pakeisti profesiją arba įgyti naujų įgūdžių ir

kvalifikacijų.

Darbo

rinkos politikos įgyvendinimui sukurta darbo rinkos institucijų sistema – Lietuvos darbo birža ir Lietuvos darbo rinkos

mokymo tarnyba. Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybai pavesta vykdyti darbo rinkos profesinio mokymo organizavimo,

profesinio orientavimo, konsultavimo, koordinavimo, priežiūros ir metodinio

vadovavimo funkcijas. Svarbiausiasis Lietuvos darbo biržos uždavinys –

užtikrinti užimtumo valstybines garantijas netekusiems darbo asmenims ir

aktyviomis politikos priemonėmis (įdarbinimo tarpininkavimo vykdymu, darbo

rinkos profesinio mokymo organizavimu, bedarbių užimtumo rėmimu, viešųjų darbų,

Užimtumo fondo remiamų darbų organizavimu, parama norintiems įsteigti savo

verslą, naujų darbo vietų steigimu socialiai remtiniems asmenims) siekti

subalansuoti darbo rinką.

Tačiau,

kaip akcentuojama Užimtumo didinimo programoje ir pasirašytame su Europos Komisija Bendrajame Lietuvos užimtumo

politikos prioritetų vertinimo dokumente, išlaidos aktyviosioms

programoms yra palyginti nedidelės ir bedarbių dalyvavimas programose

nepakankamas, atsižvelgiant į nedarbo problemos Lietuvoje mastą. Vidutinis

programų dalyvių skaičius 2000 m. (neskaitant darbo klubų) – ne daugiau kaip

8000, arba šiek tiek daugiau nei 3 % visų įregistruotų bedarbių.

2002 m. Lietuvos Respublikos bedarbių

rėmimo įstatymas buvo papildytas naujomis nuostatomis, kurios sudarė sąlygas

aktyvinti paramą bedarbiams. Bedarbių, dalyvaujančių aktyviosiose darbo rinkos

politikos programose, 2002 m. pagausėjo 25 %, palyginti su 2001 m.;

23 tūkst. asmenų buvo įtraukta į profesinio mokymo programas, 16 tūkst.

bedarbių įgijo profesinę kvalifikaciją. 1,5 tūkst. ilgalaikių bedarbių dalyvavo

specialioje programoje, skirtoje gausinti jų profesines žinias ir didinti gebėjimus.

2,6 tūkst. buvo įdarbinti į sukurtas naujas darbo vietas, 377 naujos darbo

vietos buvo sukurtos įgyvendinant vietinių užimtumo iniciatyvų projektus. 4,8

tūkst. bedarbių dalyvavo remiamų darbų programoje, t.y. ketvirtadaliu daugiau

nei 2001 m.; 2002 m. aktyviai darbo rinkos politikai įgyvendinti buvo skirta

74,6 mln. litų, tai sudarė 39,4 % visų Užimtumo fondo išlaidų (2001 m. –

34,9 %).

Aktyviųjų darbo rinkos programų, visų pirma profesinio

mokymo srities, paklausa labai smarkiai viršija pasiūlą. Aktyviosios programos

yra per daug orientuotos į laikinus darbus, joms išleidžiama 1/3 visų lėšų,

kurios skiriamos šioms programoms įgyvendinti, jose dalyvauja dar daugiau

programos dalyvių. Trumpalaikis įdarbinimas neišsprendžia problemų, su kuriomis

susiduria ilgalaikiai bedarbiai, nepadeda įveikti sunkumų, susijusių su šių

asmenų įgūdžių ir kvalifikacijos, gebėjimų prisitaikyti prie kintančių darbo

rinkos reikalavimų stoka.

Užimtumo didinimo 2001–2004 m. programa iškėlė tikslą iki

2002 m. pabaigos sustabdyti nedarbo lygio kilimą ir sumažinti nedarbą iki

7–8 %. Ekonomikos augimas, darbo vietų kūrimas ir darbo rinkos politikos

aktyvinimas leido sustabdyti nedarbo lygio kilimą ir net šiek tiek jį sumažinti

(nuo 279,9 tūkst. bedarbių 2002 m. I ketvirtį iki 213,4 tūkst. –

II ketvirtį).

Siekiant užtikrinti tolesnį užimtumo didėjimą ir nedarbo

mažinimą, bus aktyvinama darbo rinkos politika, įskaitant aktyviųjų programų,

visų pirma profesinio mokymo, apimties didinimą, tikslingesnį dalyvių įtraukimą

į programas bei didesnį dalyvių skaičių, lėšos bus skiriamos toms aktyviosios

darbo rinkos politikos programoms, kurios užtikrina ilgalaikį poveikį, leidžia

tobulinti kvalifikaciją bei suteikia žinių ir gebėjimų, atitinkančių rinkos

poreikius. Atliekant efektyvesnės darbo rinkos ir kvalifikacijų poreikių

analizę, kartu bus sudaromos naujos mokymo programos. Daugiausia dėmesio bus

skiriama jaunimui ir ilgalaikiams bedarbiams, vyresniems kaip 55 metų

bedarbiams, būtinos profesinės kvalifikacijos neturintiems bedarbiams, asmenims,

kuriems yra iškilęs pavojus tapti ilgalaikiais bedarbiais. Kitą probleminę

grupę sudaro asmenys, kuriems gresia atleidimas iš darbo dėl įmonėje vykstančių

struktūrinių pokyčių ir (arba) jų

kvalifikacijos neatitikimo įmonei

pereinant prie naujų technologijų.

Tikimasi, kad šio prioriteto įgyvendinimas sutelks

vietinius darbo rinkos partnerius ir suaktyvins jų dalyvavimą, padidins

atsakomybę už problemos sprendimą. Kaip sėkmingos vietinės plėtros pavyzdį

galima paminėti Lietuvoje įgyvendinamus vietinių užimtumo iniciatyvų projektus,

kurie finansuojami valstybės biudžeto lėšomis. Vietinių užimtumo iniciatyvų

tikslas – sutelkti vietos bendruomenės pastangas bendrai spręsti iškylančias

nedarbo problemas ir teikti valstybinę finansinę paramą darbdaviams, kuriantiems

naujas darbo vietas bedarbiams. Iš 87 įvairiose šalies vietose parengtų

projektų buvo atrinkta ir įgyvendinta 18. Šiam tikslui 2001 m. panaudota 1,2

mln. Lt, o 2002 m. – 2,5 mln. Lt valstybės biudžeto lėšų, 2003 m. skirta 3,5

mln. Lt. Įvertinus teigiamą patirtį ir poreikį plėsti šią programą, vietinėms

užimtumo iniciatyvoms finansuoti bus naudojamos ir ESF lėšos.

Darbo biržos darbuotojų skaičius, kiti ištekliai ir

administravimo struktūros yra nepakankamos, kad darbo birža galėtų teikti

kintančius Lietuvos darbo rinkos poreikius atitinkančias paslaugas ir

veiksmingai prisidėti prie aktyviosios užimtumo strategijos įgyvendinimo. Viena

iš pagrindinių prielaidų siekiant iškeltų tikslų – darbo biržos sistemos

funkcionavimas ir paslaugų kokybė. Ši prielaida bus sukurta atliekant darbo

biržos veiklos ir teikiamų paslaugų efektyvumo tyrimus, siekiant nustatyti,

kurias įgyvendinamas programas reikia tobulinti ar pakeisti, kurias paslaugas,

kurioms klientų grupėms reikėtų pradėti teikti. ESF investicijos bus skiriamos

naujiems metodams ir priemonėms diegti, kad darbo rinka taptų tvari ir

bedarbiai geriau į ją integruotųsi.

Norint sėkmingai pasiekti iškeltus tikslus, reikia

stiprinti Lietuvos darbo biržos darbuotojų įgūdžius ir kvalifikaciją. Lietuvos

darbo biržos gebėjimai bus stiprinami plačiau įdiegiant informacines

technologijas, nes, kaip pabrėžiama Bendrajame Lietuvos užimtumo politikos

prioritetų vertinimo dokumente, šiuo metu informacinės technologijos labai

mažai naudojamos teikiant tarpininkavimo ir su jomis susijusias paslaugas,

todėl smarkiai apribojamos teritorinių padalinių galimybės pasiūlyti tinkamą

savitarnos priemonę, kuri galėtų sumažinti klientus aptarnaujančių darbuotojų

darbo krūvį, kad jie turėtų daugiau laiko intensyviau dirbti su bedarbių grupėmis,

kurioms teikiama pirmenybė.

Gebėjimo prisitaikyti prie pokyčių plėtra

Aukštas

struktūrinio nedarbo lygis ir žemas profesinis bei teritorinis darbo jėgos

mobilumas aiškiai rodo, kad trūksta gebėjimų prisitaikyti prie kintančių darbo

rinkos sąlygų. Taigi darbo jėgos kompetencijos ir jos gebėjimo prisitaikyti

didinimas yra ne tik vienas iš pagrindinių šio plėtros plano tikslų, bet ir

esminė daugelio kitų priemonių įgyvendinimo prielaida. Plėtojant užimtumo

gebėjimus, verslumą ir didinant darbo jėgos gebėjimą prisitaikyti prie sparčiai

vykstančių technologinių ir ekonominės veiklos pokyčių, ypač daug dėmesio bus

skiriama gyventojų raštingumo informacinių technologijų ir telekomunikacijų

(ITT) srityje, profesinio mokymo plėtrai, tyrimų ir studijų paslaugoms,

smulkaus ir vidutinio verslo sektoriaus plėtros skatinimui ir reikiamos

profesinės kompetencijos teikimui dirbantiesiems. Bus investuojama į kitų

analizėje nurodytų sektorių žmogiškųjų išteklių plėtros poreikių tenkinimą,

pavyzdžiui, į turizmo, smulkaus ir vidutinio verslo, informacinių technologijų,

energetikos, specialistų kvalifikacijos tobulinimą bendrovėse, kurios planuoja

įdiegti naujas technologijas ar naujus produktus, į vadybą ir personalo mokymą

bei praktinių įgūdžių formavimą, darbo ir darbo proceso įmonėse atnaujinimą,

socialinių partnerių mokymą ir informavimą.

Užimtumo didinimo

2001–2004 m. programoje lėta darbo vietų kūrimo sistemos plėtra nurodoma kaip

viena iš pagrindinių kliūčių, trukdanti mažinti nedarbą ir didinti užimtumą.

Per lėtai plėtojamas smulkaus ir vidutinio verslo sektorius, kuris

išsivysčiusiose šalyse yra naujų darbo vietų kūrimo lyderis, o tai tiesiogiai

siejasi su darbo jėgos verslumo trūkumu, todėl gamybos ir paslaugų sektoriuose

akcentuojama parama verslo ir pramonės įmonių valdymo personalo mokymui. Reikia

skirti daugiau dėmesio moterų verslininkių mokymui, nes jų gerokai mažiau negu

verslininkų vyrų.

Daugelyje

ekonomikos sektorių nustatytas didelis poreikis mokyti vadovus ir dirbančius

asmenis, tobulinti jų kvalifikaciją. Lietuvos įmonių apklausose vadovams

reikalingų žinių ir įgūdžių bei kitų verslui reikalingų žinių ir įgūdžių stoka

nurodoma kaip viena iš didžiausių problemų, lemianti žemą verslumo lygį,

užkertanti kelią naujų įmonių steigimuisi ir veikiančių įmonių plėtrai, – tai

yra Lietuvos įmonių konkurencingumą mažinantis veiksnys.

Žmogiškųjų

išteklių plėtros prioriteto įgyvendinimas tiesiogiai susijęs su kitų BPD

prioritetų priemonėmis. Bus investuojama į asmenų, dirbančių tokiose srityse

kaip turizmas, pramonė ir verslas (visų pirma smulkus ir vidutinis),

energetika, transportas, informacinės technologijos ir kitos sritys, gebėjimų

stokos likvidavimą, pirmenybė bus teikiama toms įmonėms, kurios planuoja

įdiegti naujas technologijas ar naujus produktus ir atlikti restruktūrizaciją.

Pagalba bus teikiama atskirų įmonių ar jų asociacijų iniciatyvoms parengti ir

įgyvendinti personalo plėtros planus, tiesiogiai susijusius su technologijų

atnaujinimu.

Informacija apie

atskiruose sektoriuose egzistuojančias ir numatomas gebėjimų spragas, siūlomas

šių spragų likvidavimo priemones apibendrinta „Ūkio šakų dirbančiųjų gebėjimų

trūkumų analizėje“, kuri bus pateikta Užimtumo didinimo programos prieduose.

Žmogiškųjų išteklių prioriteto įgyvendinimas turės užtikrinti būtinybę gerinti

šiuose sektoriuose dirbančių asmenų mokymą ir kvalifikaciją – taip prisidėti

prie kitų BPD prioritetų, visų pirma 3 ir 4 prioritetų, sėkmingo įgyvendinimo.

Kita opi problema

yra geros kokybės į praktiką orientuoto mokymo stygius. Šis „nepakankamai glaudus

mokymo ir praktikos ryšys“ nurodomas Užimtumo didinimo 2001–2004 m. programoje.

Mokyklų abiturientams dažnai trūksta praktinių įgūdžių atlikti darbą pagal

įgytą specialybę, remtis naujausiomis technologijomis. Tai rodo visos atliktos

darbdavių ir pradėjusio dirbti jaunimo arba po mokymo įsidarbinusių bedarbių

apklausos; tai būdinga visiems mokymo tipams (pradiniam mokymui,

perkvalifikavimui ir kvalifikacijos tobulinimui) ir lygiams (profesinėms

mokykloms, kolegijoms ir universitetams). Bus teikiama visa įmanoma parama toms

įmonėms, kurios imasi plėtoti gamybines stažuotes ir priima praktiniam darbui

moksleivius ir studentus.

Parama bus

teikiama ir organizuojant viešojo administravimo, sveikatos priežiūros,

švietimo ir kitų sričių valstybinių įstaigų darbuotojų mokymą bei

kvalifikacijos tobulinimą. Šios įstaigos savo darbuotojams organizuoja tęstinio

mokymo kursus, tačiau mažėjant finansavimui šis mokymas tampa fragmentiškas ir

neatitinka poreikių.

Kaip vienas iš

būdų, padedančių prisitaikyti prie rinkos pokyčių, bus remiamas įmonių darbo ir

darbo organizavimo modernizavimas, lanksčių darbo ir darbo apmokėjimo formų

diegimas, socialinės partnerystės stiprinimas įmonės/sektoriaus lygiais,

socialinių partnerių mokymas ir informavimas. Šiomis priemonėmis bus siekiama

užtikrinti didesnį darbo organizavimo plėtros lankstumą, geresnį darbuotojų ir

vadovybės gebėjimą prisitaikyti prie technologinių pokyčių, efektyvesnį darbo

santykių organizavimą.

Ši prioritetinė

kryptis teiks paramą veiklai, kuria siekiama didinti gyventojų raštingumą

informacinių technologijų ir telekomunikacijų (ITT) srityje, jeigu ši veikla

didina išėjusių mokymą asmenų ar jų grupių konkurencingumą darbo rinkoje,

gerina sėkmingam darbui būtinos informacijos šaltinių prieinamumą – išplečia

mokymosi galimybes. Šiuo atžvilgiu Lietuva gerokai atsilieka nuo ES valstybių.

Organizuojant šio tipo mokymą, svarbu siekti, kad tvarioji parama būtų teikiama

visiems rajonams ir nebūtų vietovių, kurios kenčia dėl informacinio raštingumo

atskirties.

Tikslinis socialinės integracijos

skatinimas

Pagrindiniai

veiksniai, ribojantys neįgaliųjų užimtumą, yra šie: aukštojo ir aukštesniojo

mokslo prieinamumo stoka, profesinės reabilitacijos sistemos ir kvalifikuotų

specialistų, gebančių dirbti su neįgaliaisiais, nebuvimas, nepakankama

darbdavių motyvacija dėl neįgalių asmenų įdarbinimo.

Viena iš opiausių šalies problemų yra buvusių nuteistųjų

socialinė integracija. Dauguma buvusių nuteistųjų yra potencialiai aktyvūs

darbingo amžiaus asmenys: 85 % nuteistųjų yra jaunesni kaip 40 metų.

45 % nuteistųjų turi vidurinį išsilavinimą, o 46 % kalinių

išsilavinimas yra žemesnis už vidurinį. Daug asmenų, sugrįžusių iš įkalinimo

vietų, nusikalsta pakartotinai, nes yra praradę kvalifikaciją bei darbo ir

socialinius įgūdžius.

Kita socialinės rizikos grupė yra asmenys, priklausomi nuo

narkotikų, alkoholio ir kitų kenksmingų medžiagų. Norint pasiekti, kad jie

integruotųsi į socialinį ir profesinį gyvenimą, reikia visokeriopos pagalbos.

Šiuo metu taikomos reabilitacijos programos ir veikiantys reabilitacijos

centrai nesugeba tenkinti poreikių, reabilitacijos centrų personalui trūksta

žinių ir įgūdžių. Ne mažiau svarbu imtis aktyvios ligų prevencijos ir

organizuoti šviečiamąją bei informacinę veiklą.

Remiantis

2001 m. gyventojų užimtumo apklausos išvadomis, galima teigti, kad nacionalinių

mažumų nedarbo lygis yra aukštesnis už vidutinį: kai nedarbo lygis šalyje siekė

17,1 %, darbo neturėjo 15,8 % lietuvių, 25,6 % rusų, 24,5 %

lenkų ir 17,6 % kitų tautybių asmenų. 2000 m. dėmesio sulaukė romai,

tačiau dėl jų kalbos, kultūros ir etninio unikalumo iki šiol pastangos visiškai

integruoti romus į Lietuvos visuomenę nedavė gerų rezultatų. Ypač svarbu

skubiai išspręsti romų socialines problemas, tokias kaip nedarbas, žemas

išsilavinimas ir skurdas. Žengti pirmieji žingsniai: Vyriausybė 2000 m. liepos

1 d. nutarimu Nr. 759 patvirtino Romų integracijos į Lietuvos visuomenę

2000–2004 metų programą.

Įgyvendinant

2 prioritetą (žmogiškųjų išteklių plėtros), daugiausia dėmesio bus skiriama

tam, kad socialinės rizikos asmenų grupėms būtų suteikiama daugiau galimybių

integruotis į darbo rinką ir mažėtų socialinė atskirtis. Socialinės atskirties

mažinimas visų pirma susijęs su profesinio mokymo ir įsidarbinimo galimybių

prieinamumo didinimu. Profesinis mokymas visais lygiais turi tapti pasiekiamas

visoms socialiai jautrioms grupėms. Atsižvelgiant į tai, ypač svarbu spręsti ne

tik profesinio mokymo, bet ir įdarbinimo klausimus, nuosekliai įgyvendinti

aktyvios darbo rinkos politikos priemones. Darbo rinka turi būti prieinama

visiems, todėl bus atsižvelgiama į konkrečius šių asmenų grupių poreikius, bus

taikomos papildomos priemonės, kurios leis šiems asmenims įgyti reikiamų

įgūdžių ir integruotis į darbo rinką.

Kitas svarbus 2 prioriteto (visų pirma 3 priemonės) paramos

aspektas – vyrų ir moterų lygių galimybių užtikrinimas. Lygių galimybių

užtikrinimo principas yra BPD horizontalusis prioritetas, kuris bus

užtikrinamas įgyvendinant visas priemones. Tačiau papildomai bus investuojama į

konkrečius darbus, kuriais siekiama gerinti moterų būklę darbo rinkoje. Nors

moterų nedarbo lygis yra žemesnis nei vyrų (pagal 2002 m. gyventojų užimtumo

tyrimų duomenis, atitinkamai 12,9 % ir 14,6 %), kiti rodikliai, tokie

kaip žemesnis užimtumo lygis (atitinkamai 57,2 % ir 62,3 %), gerokai

mažesnis savo verslą plėtojančių moterų skaičius, darbo užmokesčio dydžio

skirtumai (minimalų darbo užmokestį gauna 33 % daugiau moterų nei vyrų)

rodo, kad vis dar yra kliūčių moterų integracijai į darbo rinką. Ši problema

ypač opi vyresnėms moterims bei moterims, grįžtančioms į darbo rinką po

ilgesnės pertraukos. Skiriant įgyvendinimo paramą, pirmenybė bus teikiama žinių

ir gebėjimų, kurių reikia norint grįžti į darbinę veiklą ar ją tęsti,

tobulinimui.

Socialinės atskirties ir nelygybės darbo rinkoje klausimai

bus taip pat sprendžiami įgyvendinant Bendrijos iniciatyvų programą EQUAL, kuri

finansuojama ESF lėšomis. Lietuvoje EQUAL programa bus naudojama sprendžiant

labiausiai pažeidžiamų darbo rinkos grupių problemas. Jos tikslas bus skatinti

darbo rinkos prieinamumą, visų pirma plėtojant, išbandant ir pritaikant

pagalbos mechanizmus, kurie padeda patekti į darbo rinką ar į ją sugrįžti.

EQUAL programa teiks paramą darbams, kurių tikslas – plėtoti ir išbandyti

šeimyninio ir profesinio gyvenimo suderinimą gerinančias priemones, suteikti

galimybes padaryti profesinės karjeros pertrauką ir padėti sugrįžti į darbo

rinką. EQUAL programa papildys šio plano priemones, diegdama novatoriškus būdus

ir metodus, kuriais sprendžiami diskriminacijos ir socialinės atskirties

klausimai, įtraukdama daugiau dalyvaujančių partnerių, užtikrindama tarptautinį

bendradarbiavimą ir keitimąsi patirtimi.

Mokymosi visą gyvenimą skatinimas

Pirminis įvertinimas parodė, kad daug jaunimo per anksti

palieka švietimo sistemą. Tai ir toliau yra labai opi problema, ribojanti

tolesnį jaunimo tobulėjimą. Ši problema, kurią dar labiau gilina per menkai

išplėtotas profesinis informavimas, konsultavimas ir orientavimas, riboja

jaunuolių galimybes realizuoti visą savo potencialą verslo pasaulyje. Dėstytojų

ir mokytojų kvalifikacija neatitinka šiuolaikinių profesinio mokymo ir švietimo

standartų, todėl trukdo ir lėtina naujų mokymo metodų bei mokymosi būdų

diegimą, o mokymo (mokymosi) ir profesinės informacijos, konsultacijų ir

patarimų stoka neleidžia pasiekti geros mokymo ir konsultacijų kokybės.

Nepakankamai išplėtoti horizontalieji ir vertikalieji mokymo ir studijų

programų ryšiai, veiksmingai nefunkcionuoja mokymo ir studijų programų

akreditacijos sistema, kuri galėtų užtikrinti programų atitiktį darbo rinkos

poreikiams ir ES nuostatoms. Neišplėtota neformaliuoju ir formaliuoju būdu

įgytų žinių ir įgūdžių vertinimo sistema, todėl ribojama mokymosi būdų

įvairovė.

Minėtų

problemų sprendimas pagerins švietimo ir profesinio mokymo kokybę ir padės sukurti

mokymosi visą gyvenimą sistemą; bus teikiama parama plėtojant visą gyvenimą

trunkančio mokymosi sistemos žmogiškąjį kapitalą ir infrastruktūrą; bus sukurta

ir paskelbta medžiaga, kurios reikia norintiems sėkmingai teikti mokymosi visą

gyvenimą sistemos paslaugas; bus sukurti

mechanizmai, mažinantys procentinę „nubyrėjimo“ dalį. Įgyvendinant šią

priemonę, numatyta įdiegti naujus mokymo (mokymosi) metodus, organizuoti

švietimo įstaigų bei mokymo ir studijų programų akreditaciją, sukurti žinių ir

kompetencijų vertinimo sistemą, apklausų ir konsultacijų pagrindu koordinuoti

veiklą, atsižvelgiant į pasaulines švietimo paslaugas ir verslo poreikius,

stiprinti visą švietimo valdymo sistemą. Plėtojant duomenų bazes, bus

užtikrinamas profesinio mokymo ir orientavimo bei profesinio mokymo metodinis

aprūpinimas. Pirmenybė bus teikiama toms veiklos grupėms, kuriomis siekiama

padidinti rengiamų specialistų kvalifikacijos atitiktį ekonomikos poreikiams,

įskaitant nacionalinės kvalifikacijų sistemos plėtrą ir reikiamas apklausas.

Daug dėmesio bus skiriama informacinių technologijų teikiamoms galimybėms, kad

gyventojams būtų sudarytos sąlygos lengviau įgyti žinių ir kvalifikaciją,

atnaujinti ir gilinti žinias, sėkmingiau prisitaikyti gyventi ir dirbti

sparčiai kintančioje žinių ekonomikos aplinkoje.

Svarbi paramos mokymosi visą gyvenimą sistemai kryptis yra

Lietuvos švietimo ir mokslo informacinės aplinkos formavimas (labai svarbu

informacines technologijas naudoti gyventojų švietimo ir mokymo tikslams,

padėti mokslininkams, mokytojams ir mokiniams gauti reikiamą informaciją ir

kaupti duomenis apie mokslą ir švietimą; priimdamos sprendimus, šiuos duomenis

turėtų naudoti įvairios institucijos; jie turėtų būti naudojami atstovaujant

Lietuvos mokslui pasauliniuose kompiuterių tinkluose). Švietimo ir mokslo

ministerija 2001 m. patvirtino programą Informacinės technologijos mokslui ir

studijoms – (ITMiS) (2001). Ši programa susideda iš trijų glaudžiai susijusių

pagrindinių dalių, arba paprogramių, kuriose kalbama apie šių sistemų

informaciją: Lietuvos mokslo ir studijų informacijos sistema (LieMSIS),

Lietuvos nuotolinio mokymo tinklas (LieDM), Lietuvos akademinių bibliotekų

tinklas (LABT).

Mokymosi visą gyvenimą skatinimo priemonės paskirtis – šio tikslo įgyvendinimas, o jis yra

glaudžiai susijęs su priemone, kurios pavadinimas – Darbo rinkos, švietimo,

profesinio mokymo, mokslo ir studijų institucijų bei socialinių paslaugų

infrastruktūros plėtra.

Tyrimų ir plėtros srities žmogiškųjų

išteklių kokybės gerinimas

Tyrimams ir plėtrai teks svarbus vaidmuo padedant

restruktūrizuoti ekonomiką ir didinant aukštąsias technologijas naudojančios

pramonės ir verslo santykinę dalį. Kaip parodė SWOT analizė, žemas investicijų

į tyrimus ir plėtrą lygis (bei menkas jiems skiriamas dėmesys) privačiame

sektoriuje, mokslininkų ir privačių įmonių bendradarbiavimo trūkumas yra viena

iš pagrindinių problemų. Ši gamybos sektoriaus (ir paslaugų) prioritetinė

kryptis daugiausia dėmesio skiria šio verslo potencialo didinimui ir

bendradarbiavimo skatinimui. Akivaizdu, kad vien tik jos įgyvendinimas negali

radikaliai pakeisti situacijos, nes būtina išspręsti svarbiausią problemą –

tyrėjų gebėjimai riboti, menksta jų socialinis statusas.

Tyrėjų socialinio statuso smukimas lėmė spartų mokslininkų

vidutinio amžiaus didėjimą: 2000 m. net 55 % mokslininkų buvo vyresni kaip

50 metų. Ekonominio nuosmukio metais, t.y. XX amžiaus 9 dešimtmečio pradžioje,

mokslo prestižas smuko, be to, ėmė menkti mokslininkų statusas. Dar vienas

neigiamas veiksnys buvo „protų nutekėjimas“, t.y. aukštos kvalifikacijos

jaunųjų specialistų emigravimas (jis taip pat prisidėjo prie vidutinio amžiaus

mokslininkų gausėjimo). Dabar labai svarbu gerinti sąlygas mokslininkams ir

kitiems aukštosiose mokyklose, tyrimų įstaigose, ūkio subjektuose dirbantiems

tyrėjams, imtis tarptautinių tyrimo ir plėtros darbų, kad būtų sukurta naujų

žinių ir pagerėtų Lietuvos konkurencingumas. Šio tikslo bus siekiama tobulinant

mokslininkų ir kitų aukštosiose mokyklose, tyrimų įstaigose, ūkio subjektuose

dirbančių tyrėjų kvalifikaciją, prireikus jie bus perkvalifikuojami.

Atsižvelgiant į ekonomikos poreikius, šia priemone bus siekiama gerinti tyrimų

ir plėtros veikla užsiimančių studentų (įskaitant magistrantus) parengimo

kokybę ir didinti jų skaičių, skatinti tarptautinį mobilumą ir gilinti Lietuvos

tyrimų ir plėtros srities tarptautinę integraciją.

Kalbant apie tai, kad sparčiai gausėja vidutinio amžiaus

mokslininkų, labai svarbu taikyti įvairias formas ir iniciatyvas, susijusias su

lyčių lygybe akademinėje darbo rinkoje, skatinti moteris dalyvauti mokslinio

tyrimo įstaigų veikloje. Tikslas – teikti paramą bandomosioms studijoms ir

tyrimams, kurie skirti papildyti ir gerinti esamas žinias, atverti naujas

perspektyvas tolesniam ir gilesniam šios srities darbui.

Buvo

priimta nuostatų, reglamentuojančių tyrimų kokybės įvertinimo sistemos plėtrą.

Vyriausybė 2002 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 1182

patvirtino šias Lietuvos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros

prioritetines krytis: tyrimai, užtikrinantys žmonių gyvenimo kokybę (sveikatos

ir žemės ūkio sektoriams skirta genomika ir biotechnologijos; švaraus ir

ekologiško maisto technologijos, klimato ir ekosistemos pokyčiai); tyrimai,

orientuoti į žinių visuomenės kūrimą (IT panaudojimo versle ir plačiojoje

visuomenėje didinimas; žinių visuomenės piliečiai ir valdžia; nacionalinio

savitumo išlaikymas globalizacijos kontekste); nanotechnologijų tyrimai

(nanomokslo plėtra; nanotechnologijos; daugiafunkcinės nanostruktūros

medžiagos).

Šiuo metu rengiamos Lietuvos mokslinių tyrimų ir

eksperimentinės plėtros prioritetinių krypčių iki 2006 metų programos, kurių

pagrindą sudaro atskiros programos, sudarančios ES Šeštąją direktyvą. Pirmenybė

bus teikiama kelių mokslinių grupių, tyrimo centrų ar institucijų

bendradarbiavimo projektams. Aukštųjų technologijų programos tikslas – didinti

Lietuvos pramonės tarptautinį konkurencingumą, visų pirma plėtojant

įsitvirtinusias aukštųjų technologijų sritis – biotechnologijos, mechaninės

inžinerijos, lazerių technologijos ir informacinės technologijos.

Tikslinės ir koordinuojamos investicijos į mokslo ir

švietimo infrastruktūrą, kurias numatyta teikti įgyvendinant 1 prioritetą, taps

sėkmingo šių tikslų įgyvendinimo garantu.

Nustatytos problemos, tokios kaip protų „nutekėjimas“ ir

mokslininkų socialinio statuso smukimas (kiekvieno sektoriaus tendencijų

analizė), bus sprendžiamos netiesiogiai, tobulinant mokslininkų rengimą ir

kompetenciją, siekiant, kad tai atitiktų ekonomikos ir verslo poreikius,

įgyvendinant ir plėtojant tyrimų ir plėtros projektų finansavimą pagal tam

tikras programas ar konkurso tvarka, įgyvendinant šiuos projektus tarptautiniu

lygiu. Visa tai padės įtraukti mokslininkus į Lietuvoje atliekamus projektus.

Norint pasiekti, kad mokslo ir studijų sistema bei

institucijos būtų patrauklesnės ir atviresnės aukštos kvalifikacijos

specialistams (Lietuvos ir užsienio), reikia taikyti šiuos principus ir

priemones: tyrimų ir plėtros darbą vertinti pagal kriterijus, kurie išbandyti

tarptautinėje praktikoje ir taikomi atliekant vertinimą mūsų šalyje; skirti

institucijoms finansavimą iš biudžeto, atsižvelgiant į jų veiklos rezultatus,

kurių įvertinimas atliktas remiantis tarptautinėje praktikoje taikomais

kriterijais bei atsižvelgiant į aiškiai nurodytas konkrečias šalies, rajono ir

institucijos prioritetines kryptis; sutvarkyti mokslo ir studijų informacinę

sistemą (studentų, mokslininkų, tyrimo produktų, studijų programų ir t.t.

duomenų bazes).

Akivaizdu, kad šios prioritetinės krypties įgyvendinimas

bus koordinuojamas su neseniai atnaujinta Europos užimtumo strategija, nes tai

padės įgyvendinti 3 pagrindinius naujųjų užimtumo rekomendacijų tikslus

visiškas užimtumas, darbo kokybė ir našumas, socialinė ir ekonominė sanglauda.

Siekiant šių tikslų, labai svarbu užtikrinti lygias galimybes ir lyčių lygybę.

Šio prioriteto įgyvendinimas taip pat bus paremtas

atnaujintos Europos užimtumo strategijos konkrečiomis rekomendacijomis, nes ši

strategija laikoma prioritetinių veiksmų pagrindu.

Informacija apie tai, kaip šis prioritetas bei visi BPD

numatyti darbai derinami su nacionaline užimtumo politika, pateikta atskirame

šio BPD skirsnyje.

Žmogiškųjų išteklių prioritetinė kryptis glaudžiai susijusi

su 1 prioriteto 5 priemone „Darbo rinkos, švietimo, profesinio mokymo, mokslo

ir studijų institucijų bei socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra“, kuri finansuojama ERPF lėšomis. Pastaroji

priemonė sudarys būtinas sąlygas optimaliai plėtoti infrastruktūrą; be

šios infrastruktūros bus neįmanoma pasiekti iškeltų tikslų – padidinti darbo

jėgos kompetenciją ir gebėjimą prisitaikyti prie rinkos pokyčių, pagerinti

profesinio mokymo kokybę ir prieinamumą, palengvinti socialinę integraciją.

2 prioriteto įgyvendinimas artimai susijęs ir su kitais BPD

nurodytais prioritetais; suteikdamas būtinuosius įgūdžius ir kompetencijas

žinių ekonomikos plėtrai Lietuvoje, jis padės sėkmingai įgyvendinti 1, 3 ir 4

prioritetus.

Teikiant paramą pagal šią prioritetinę kryptį, daugiausia

dėmesio bus skiriama anksčiau minėtoms dokumento horizontaliosioms temoms

informacinės visuomenės plėtra, lygių galimybių skatinimas, vietinių ir

socialinių partnerysčių rėmimas ir aplinkos atžvilgiu tvari plėtra.

Planuojant visas šios prioritetinės krypties priemones,

buvo atsižvelgta į lyčių lygybės aspektą. Taip siekiama keisti stereotipus ir

mažinti lyčių atskirtį darbo rinkoje, didinti moterų užimtumą, skatinti naujų

įmonių steigimą ir plėtoti galimybes (visų pirma vyresnio amžiaus moterų).

Įgyvendinimo metu daug dėmesio bus skiriama koordinavimui

su kitomis iniciatyvomis, kurioms teikiama kitų šio plano prioritetinių krypčių

parama, nes žmogiškųjų išteklių plėtra suvokiama ne kaip autonominė ar

savitikslė sritis, o kaip procesas, glaudžiai susijęs su bendra ekonomikos

plėtra ir jos poreikiais, nes, kaip minėta anksčiau, pagrindinis vaidmuo

kuriant naujas darbo vietas atiteks kitai prioritetinei krypčiai, t.y. gamybos

sektoriaus plėtrai.

2 prioritetas bus įgyvendinamas šiomis priemonėmis

2.1 priemonė. Įsidarbinimo

gebėjimų ugdymas.

2.2 priemonė. Darbo jėgos

kompetencijos ir gebėjimo prisitaikyti prie pokyčių ugdymas.

2.3 priemonė. Socialinės atskirties prevencija ir socialinė

integracija.

2.4 priemonė. Mokymosi visą gyvenimą sąlygų plėtojimas.

2.5 priemonė. Žmogiškųjų išteklių kokybės gerinimas

mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje.

2.1 priemonė. Įsidarbinimo gebėjimų ugdymas

Priemonės tikslas

Siekiant

mažinti nedarbą ir užkirsti kelią ilgalaikiam nedarbui, gerinti bedarbių

užimtumo gebėjimus ir jų integraciją į darbo rinką.

Priemonės uždaviniai

1. Plėtoti aktyvių darbo rinkos politikos priemonių taikymą,

skatinti bedarbius ir tuos, kuriems gresia nedarbas, dalyvauti šiose

priemonėse.

2. Didinti darbo biržos sistemos institucinius gebėjimus.

Priemonės aprašymas

Šią priemonę įgyvendins Lietuvos darbo birža; priemonė

papildys nacionalinę užimtumo ir darbo rinkos politiką, investuodama papildomus

išteklius pagrindiniam tikslui pasiekti: pagerinti bedarbių užimtumo gebėjimus

ir jų galimybes susirasti nuolatinį darbą, kad būtų išspręstas nedarbo mažinimo

klausimas.

Šia priemone siekiama dviejų tarpusavyje susijusių tikslų

padidinti bedarbių dalyvavimą aktyviose darbo rinkos politikos programose,

plėtoti aktyvių priemonių apimtis ir veiksmingumą, didinti už šios politikos

įgyvendinimą atsakingos organizacijos – Lietuvos darbo biržos institucinius

gebėjimus.

Priemonė skirta remti registruotiems bedarbiams, o taip pat

įspėtiems apie atleidimą asmenims, – t.y. grupėms, turinčioms teisę gauti darbo

biržos teikiamas paslaugas. Pirmenybė teikiama jauniems ir ilgalaikiams

bedarbiams, vyresniems nei 50 metų bedarbiams, tiems, kuriems gresia ilgalaikė

bedarbystė, bedarbiams, neturintiems reikiamos profesinės kvalifikacijos ir

pagrindinių įgūdžių, asmenims, įspėtiems apie atleidimą dėl įmonėse vykstančių

technologinių ar struktūrinių pertvarkymų.

Siekiant įgyvendinti priemonės tikslus ir uždavinius,

numatoma plėtoti aktyviųjų darbo rinkos programų taikymo sritį ir gerinti

kokybę, visų pirma profesinio mokymo, siekti tikslingesnio dalyvių įtraukimo į

šias programas, didinti dalyvių skaičių, pirmiausia skirti finansavimą toms

aktyviosioms darbo rinkos programoms, kurios turi ilgalaikį poveikį ir sudaro

sąlygas žmonėms susirasti nuolatinį darbą, tobulinti savo kvalifikaciją,

suteikia jiems žinių ir formuoja įgūdžius, atitinkančius darbo rinkos

poreikius. Efektyvesnės darbo rinkos ir kvalifikacijų poreikių analizės bus

derinamos su naujų mokymo programų plėtra.

Įgyvendinant šią veiklą, bus užtikrinamos vyrų ir moterų

lygios galimybės pasinaudoti ir dalyvauti aktyviosiose darbo rinkos politikos

priemonėse.

Pirmenybė bus teikiama šioms priemonėms

profesiniam informavimui, konsultavimui ir orientavimui,

teikiant tikslinėms grupėms atitinkamas paslaugas, siekiant padėti motyvuoti

bedarbius, didinti jų žinias ir įgūdžius, pasitikėjimą savimi ir galimybes

įsilieti į darbo rinką bei joje konkuruoti;

profesiniam švietimui ir mokymui, suteikiantiems bedarbiams

galimybę įgyti profesiją, tobulinti profesinę kvalifikaciją (įskaitant kalbų,

IT ir kt. mokymą) ar persikvalifikuoti atsižvelgiant į darbo rinkos poreikius,

įskaitant profesinių žinių ir praktinių įgūdžių atnaujinimą. Mokymas bus

derinamas su praktiniu mokymu darbo vietoje ir pagalba įsidarbinant.

Užimtumo rėmimas apima tokias aktyvias darbo rinkos

politikos priemones kaip remiami darbai, parama naujų darbo vietų kūrimui,

vietinės užimtumo iniciatyvos, viešieji darbai, parama savo verslui pradėti.

Visais šiais veiksmais siekiama padėti bedarbiams susirasti laikiną arba

nuolatinį darbą, įgyti pradinių darbo įgūdžių, praktinės patirties arba juos

atnaujinti. Įgyvendinantys šias programas darbdaviai skatinami ir remiami

finansinėmis subsidijomis, skirtomis padengti naujų darbo vietų kūrimo arba

esamų darbo vietų pritaikymo specialiems poreikiams išlaidas.

Nedarbo prevencijos tikslas – padėti darbuotojams,

įspėtiems apie numatomą atleidimą iš darbo dėl jų nepakankamos kvalifikacijos

arba neatitikties naujiems reikalavimams, persikvalifikuoti ir išlaikyti savo

darbo vietas toje pačioje arba kitoje įmonėje.

Skyrelio pabaigoje nurodytos veiklos grupės, artimai

susijusios su šios priemonės 2 uždaviniu. Siekiant gerinti aktyviųjų

programų kokybę, plėsti taikymo sritį ir didinti efektyvumą, skatinti bedarbius

dalyvauti šiose programose, būtina tobulinti darbo biržos sistemos

institucinius gebėjimus, didinti jos paslaugų efektyvumą.

Taigi įgyvendinant šią priemonę, bus investuojama į darbo

biržos veiklos ir jos paslaugų efektyvumo tyrimą siekiant nustatyti, kurias

įgyvendinamas programas reikia tobulinti ar pakeisti, kurias naujas paslaugas

ir kurioms klientų grupėms reikia pradėti teikti. Taip pat bus investuojama į

naujų paslaugų, metodų ir priemonių plėtrą (įskaitant platesnį IT naudojimą),

darbo organizavimo ir darbo su bedarbiais metodų gerinimą, geros kokybės

užtikrinimo sistemų įdiegimą.

Siekiant užtikrinti sėkmingą iškeltų tikslų įgyvendinimą,

būtina sustiprinti Lietuvos darbo biržos administracinius pajėgumus, todėl,

įgyvendinant šią priemonę, bus investuojama į darbo biržos personalo mokymą ir

kvalifikacijos tobulinimą. Darbo biržos pajėgumai taip pat bus stiprinami

plačiau taikant informacines technologijas, nes jų stoka gerokai sumažina

teritorinių padalinių galimybes siūlyti tinkamus savitarnos įrankius, kurie

galėtų sumažinti klientus aptarnaujančių darbuotojų darbo krūvį, kad jie turėtų

daugiau laiko intensyviai dirbti su prioritetinėmis bedarbių grupėmis.

Ši priemonė tiesiogiai siejasi su 1 prioriteto 5 priemone,

kuri sudarys fizines ir materialias prielaidas, būtinas šiems tikslams

pasiekti: plėtoti aktyvią darbo rinkos politiką, gerinti bedarbiams ir

darbdaviams teikiamų paslaugų kokybę, didinti apimtį ir prieinamumą.

Įgyvendinant priemonę, bus investuojama į šias veiklos

grupes

aktyvių

darbo rinkos politikos priemonių, kurios leidžia padidinti užimtumo gebėjimus

bei galimybes susirasti darbą, užtikrina nedarbo prevenciją, plėtrą ir įgyvendinimą

(profesinį informavimą, konsultavimą, orientavimą, profesinį mokymą, pagalbą

įsidarbinant, vietines įdarbinimo iniciatyvas ir t.t.);

savarankiškos informacijos paieškos sistemų ir mažų darbo

biržų plėtrą įmonėse, kurios dėl struktūrinių pokyčių numato atleisti daug

darbuotojų;

darbo biržos veiklos efektyvumo analizę ir tyrimus;

naujų paslaugų, skirtų darbo ieškantiems gyventojams ir

darbdaviams, naujų metodų ir įrankių įdiegimą ir plėtrą darbo biržoje;

Lietuvos darbo biržos administracinių pajėgumų plėtrą.

Valstybės

pagalba

Bet

kuri pagal šią priemonę teikiama valstybės pagalba turi atitikti de minimis

taisykles, Komisijos reglamento (EB) Nr. 2204/2002 dėl EB sutarties 87 ir 88

straipsnių taikymo valstybės pagalbai, teikiamai užimtumui, arba Komisijos

reglamento (EB) Nr. 68/2001 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo

valstybės pagalbai, teikiamai mokymui, nuostatas.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Socialinės apsaugos ir darbo

ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Žmonių išteklių plėtros

programų paramos fondas.

2.2 priemonė. Darbo jėgos kompetencijos ir gebėjimo

prisitaikyti

prie pokyčių ugdymas

Priemonės tikslas

Didinti

verslo įmonių konkurencingumą visame Lietuvos ūkyje, investuojant į mokymą ir

įgūdžių formavimą, kad darbuotojai prisitaikytų prie darbo rinkos pokyčių ir

sparčiai kintančių darbdavių poreikių.

Priemonės uždaviniai

1. Pasiekti, kad visų lygių specialistų mokymas atitiktų

kintančius ekonomikos poreikius.

2. Tobulinti dirbančiųjų kvalifikaciją, kelti žinių lygį.

3. Stiprinti socialinę partnerystę.

4. Diegti naujas darbo organizavimo įmonėse formas, tokias

kaip lankstus darbo organizavimas, darbas ne visą dieną ir t.t.

Priemonės

apibūdinimas

Šios priemonės įgyvendinimas tiesiogiai susijęs su kitų BPD

prioritetų priemonių įgyvendinimu, visų pirma 1, 3 ir iš dalies 4 prioritetu,

nes ši priemonė padės plėtoti darbo jėgos įgūdžius ir kvalifikaciją, kurių

reikia minėtiems prioritetams įgyvendinti. Skirtingai nei 2 prioriteto 1

priemonė, kurios tikslinė grupė yra bedarbiai, ši priemonė taikoma dirbantiems

asmenims. Pagal šią priemonę bus investuojama į dirbančių asmenų gebėjimų

ugdymą tokiose prioritetinėse srityse kaip turizmas, pramonė ir verslas, ypač

smulkus ir vidutinis verslas, energetika, transportas, IT ir kt. Pirmenybė taip

pat bus teikiama įmonėms, kurios ketina diegti naujas technologijas, pradėti

naujų produktų gamybą arba vykdyti restruktūrizavimą. Taip pat bus remiamos

individualių įmonių ar jų asociacijų iniciatyvos sudaryti ir įgyvendinti

personalo plėtros planus, susijusius su technologijų modernizavimu.

Įgyvendinant

šią priemonę, bus teikiama parama įmonių, kurios planuoja diegti naujas

technologijas ar gaminti naujus gaminius, vadovų ir darbuotojų mokymui, naujų

pagrindinių įgūdžių (IT, užsienio kalbos, verslumas, socialiniai įgūdžiai ir

kt., kaip nustatyta Mokymosi visą gyvenimą memorandume) formavimui.

Finansavimas taip pat bus skiriamas įvairių švietimo ir mokymo įstaigų

organizuojamam specialistų, atitinkančių šalies ekonomikos ir verslo poreikius

ir gebančių prisitaikyti prie sparčiai kintančios rinkos, mokymui.

Sprendžiant

darbuotojų praktinio mokymo trūkumo klausimą, visokeriopa parama bus teikiama

įmonėms (įskaitant ūkininkų ūkius), kurios imasi skatinti praktinį mokymą

įmonėse, plėtoja pameistrystę, organizuoja praktinį mokymą darbo vietose,

priima moksleivius ir studentus atlikti praktiką. Bus skiriama lėšų stažuotėms

ir praktikai pramonės ir verslo įmonėse bei ūkininkų ūkiuose organizuoti. Bus

ieškoma naujų būdų, kaip paskatinti darbdavius dalyvauti ir remti darbuotojų

mokymą.

Bus

organizuojamas rajonų, kuriuose vyksta esminiai ekonominės veiklos pertvarkymai

(pvz., Ignalinos AE regionas) ir privatizuojamos valstybės įmonės, gyventojų

permokymas ir kvalifikacijos tobulinimas. Mokymas bus derinamas su praktinių

įgūdžių formavimu. Bus skatinama verslumo plėtra, teikiama parama

pradedantiesiems verslininkams. Šioje srityje pirmenybė bus teikiama savo

verslą norinčių pradėti moterų skatinimui.

Parama

bus teikiama ir tokiems prisitaikymo prie rinkos pokyčių metodams, kaip įmonių

darbo ir darbo organizavimo modernizavimas, lanksčių darbo ir atlyginimo metodų

įdiegimas, socialinės partnerystės stiprinimas įmonės, šakos, sektoriaus lygiu,

socialinių partnerių informavimas ir mokymas. Pastarosios iniciatyvos bus

remiamos, kadangi jomis bus siekiama didinti socialinių partnerių informuotumą,

stiprinti jų institucinius gebėjimus, kad jie galėtų aktyviau dalyvauti darbo

santykiuose, ir spręsti su užimtumu, darbo organizavimu, apmokėjimu ir kitus

susijusius klausimus.

Parama

lanksčiųjų darbo formų (tokių, kaip teledarbas, lankstusis darbo grafikas)

taikymui įmonėse bus visų pirma skiriama tokioms darbuotojų grupėms kaip

neįgalieji, šeimos įsipareigojimų turintys asmenys, asmenys, kurie dirba ir

kartu mokosi, ir t.t. Lanksčiųjų darbo formų taikymas padės padidinti

įsidarbinimo galimybes, suderinti darbą ir šeimos pareigas, studijas ir darbą.

Platesne prasme šia veikla bus siekiama užtikrinti didesnį darbo organizavimo

lankstumą, geresnį darbuotojų ir vadovų prisitaikymą prie technologinių pokyčių

ir efektyvesnį darbo santykių reguliavimą.

Pagal šią priemonę taip pat numatoma skirti paramą

priemonėms, kuriomis bus stiprinami visų lygių valstybinio sektoriaus

administraciniai gebėjimai, t.y. organizuojamas valdžios ir valdymo

institucijų, viešojo, regioninio ir vietinio administravimo darbuotojų mokymas

ir kvalifikacijos kėlimo kursai sveikatos apsaugos, švietimo ir kitais

klausimais. Šios institucijos nuolat organizuoja savo darbuotojų mokymą, tačiau

dėl mažėjančio finansavimo mokymas tampa fragmentiškas ir neatitinka dabarties

poreikių.

Įgyvendinant

šią priemonę, taip pat bus teikiama parama, kuria siekiama didinti gyventojų

raštingumą, jeigu šia veikla didinamas mokyme dalyvavusių gyventojų ar jų

grupių konkurencingumas darbo rinkoje, gerinamas sėkmingam darbui reikalingų

informacijos šaltinių prieinamumas ir suteikiamos platesnės galimybės mokytis.

Šiuo požiūriu Lietuva gerokai atsilieka nuo ES valstybių narių. Organizuojant

tokį mokymą, svarbu užtikrinti, kad visi regionai gautų tvariąją paramą ir

nesusiformuotų vadinamieji informacinės atskirties rajonai.

Bus

užtikrinamos moterų ir vyrų lygios galimybės dalyvauti jos remiamų rūšių

veikloje. Įgyvendinant šią priemonę, bus investuojama į šias veiklos grupes

mokymo, permokymo ir įgūdžių palaikymo plėtros programų,

skirtų pramonės ir verslo įmonių bei valstybinio sektoriaus darbuotojams,

įgyvendinimą;

mokymo, permokymo ir įgūdžių plėtros programų, skirtų

pramonės ir verslo įmonių bei valstybinio sektoriaus darbuotojams, sklaidą;

darbo vietoje atliekamos praktikos ir stažuočių pramonės ir

verslo įmonėse įgyvendinimą;

lanksčiųjų darbo ir darbo organizavimo metodų diegimą;

gyventojų IT srities kompetencijos plėtrą.

Valstybės pagalba

Bet

kuri pagal šią priemonę teikiama valstybės pagalba turi atitikti Komisijos

reglamento (EB) Nr. 2204/2002 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo

valstybės pagalbai, teikiamai užimtumui, arba Komisijos reglamento (EB) Nr.

68/2001 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo valstybės pagalbai,

teikiamai mokymui, nuostatas.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Socialinės apsaugos ir darbo

ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Žmonių išteklių plėtros

programų paramos fondas.

2.3 priemonė. Socialinės atskirties prevencija ir socialinė

integracija

Priemonės tikslas

Padėti

mažinti socialinę atskirtį ir vykdyti jos prevenciją, skatinti lygias galimybes

darbo rinkoje.

Priemonės uždaviniai

1. Padidinti socialinės rizikos grupių integraciją į darbo

rinką.

2. Skatinti moterų ir vyrų lygias galimybes.

3. Sudaryti sąlygas moterų reintegracijai į darbo rinką.

Priemonės aprašymas

Šios

priemonės tikslas – padidinti socialinę integraciją įtraukiant skirtingas

socialinės rizikos grupes į darbo rinką bei bendruomenes ir tuo išvengti

socialinės atskirties. Kaip numatyta Bendrajame aprėpties memorandume,

socialinė atskirtis bus sumažinta pirmiausia pagerinus galimybes įgyti

profesinį išsilavinimą, gauti mokymo ir profesinio konsultavimo paslaugas,

sudarius sąlygas mokytis visą gyvenimą ir patobulinus informacinės visuomenės

plėtros teikiamas galimybes. Kad darbo rinka būtų prieinama visiems, bus

atsižvelgta į konkrečius asmenų grupių poreikius ir taikomos papildomos

priemonės siekiant padėti įgyti reikiamų įgūdžių ir integruotis į darbo rinką

bei visuomenę.

Įgyvendinant

šią priemonę, pirmenybė bus teikiama neįgaliųjų profesinės ir darbinės

reabilitacijos sistemos tobulinimui, įskaitant specialistų mokymą dirbti su

neįgaliaisiais ir jų kvalifikacijos kėlimą. Parama bus teikiama šiai veiklai

neįgaliųjų profesiniam orientavimui, konsultavimui, profesiniam ugdymui ir

mokymui (įskaitant pagrindinius įgūdžius ir praktinį mokymą), mokymo ir

aukštojo išsilavinimo programų pritaikymui neįgaliesiems, nuotoliniam mokymui,

pritaikytam specialiems jų poreikiams.

Šią

veiklą papildys aktyviosios darbo rinkos politikos priemonės, padėsiančios

užtikrinti efektyvesnę neįgaliųjų integraciją į darbo rinką. Investicijos bus

skirtos savarankiškam užimtumui plėtoti, užimtumui subsidijuoti, naujoms darbo

vietoms kurti ar esamoms pritaikyti neįgaliesiems.

Kita

svarbi pagal šią priemonę teikiamos paramos sritis – vyrų ir moterų lygių

galimybių užtikrinimas. Lygių galimybių principas – horizontalus prioritetas

visame BPD. Ši priemonė apims daug konkretesnius lyčių lygybės ir lygių

galimybių temos klausimus, nes siekiama suteikti lygias galimybes moterims ir

vyrams įdarbinimo, išsilavinimo, politikos ir sprendimų

priėmimo srityse, susieti, patobulinti ir sukurti priemones, mechanizmus ir

metodus, įskaitant statistiką, institucinių gebėjimų stiprinimą. Tuo

būtų pagerintas moterų ir vyrų atstovavimas

tose srityse, kuriose jiems nepakankamai atstovaujama, kad paslaugos ir

finansiniai ištekliai būtų kuo lygiau padalyti abiem lytims, kad būtų

keliamos ir sprendžiamos konkrečios problemos, su kuriomis susiduria tiek

moterys, tiek vyrai (tokios kaip žmogaus teisių problemos, įskaitant kovą su

smurtu prieš moteris, prekybą moterimis ir t.t.).

Lyčių rėmimas, kartu su konkrečiais veiksmais, skirtais

lyčių lygybei užtikrinti, yra veiksminga priemonė. Turi būti imtasi konkrečių

veiksmų, kad pasikeistų vyrų ir moterų vaidmenų socialiniai stereotipai

visuomenėje ir darbo vietose, kad būtų sudarytos tinkamos sąlygos vyrams ir

moterims geriau suderinti jų darbo pareigas su šeimos įsipareigojimais,

nustatytas vienodas atlygis vyrams ir moterims už atliktą lygiavertį darbą

privačiame sektoriuje, didėtų teisinis moterų ir vyrų raštingumas, būtų

skatinamas subalansuotas dalyvavimas sprendimų priėmimo procese politikos ir

ekonomikos srityse.

Be to, bus skiriamos investicijos specifinių grupių

veiklai, kuri turėtų pagerinti moterų būklę Lietuvos darbo rinkoje. Atskirą

tikslinę grupę sudarys moterys, grįžtančios į darbo rinką po ilgesnės

pertraukos, vyresnio amžiaus moterys, susiduriančios su integracijos į

profesinį gyvenimą sunkumais. Pagal šią priemonę parama bus teikiama tokiai

veiklai kaip konsultavimo paslaugos ir specializuoto mokymo (įskaitant

pagrindinius įgūdžius), skirto reintegruoti moterims į darbo rinką po ilgos

pertraukos, organizavimas.

Parama bus taip pat teikiama socialinės adaptacijos ir

profesinės reabilitacijos programoms įgyvendinti. Šios programos skirtos

tokioms grupėms, kaip asmenys, esantys įkalinimo įstaigose ir grįžę iš įkalinimo

įstaigų, asmenys, priklausomi nuo psichotropinių medžiagų, etninės mažumos ir

pabėgėliai. Pagal šią priemonę parama bus teikiama naujai iniciatyvai

Lietuvoje, t.y. socialinio užimtumo įmonių (skirtų neįgaliesiems ir kitoms

tikslinėms grupėms) steigimui bei jų veiklai remti.

Taip pat bus organizuojamas specialistų, dirbančių su

visomis tikslinėmis grupėmis, kurioms parama teikiama pagal šią priemonę,

mokymui ir įgūdžių tobulinimui.

Ši priemonė yra glaudžiai susijusi su ją papildančia 1

prioriteto 5 priemone, pagal kurią sukuriama reikiama infrastruktūra (pvz.,

infrastruktūra neįgaliųjų profesinei reabilitacijai, mokymosi ir darbo aplinkos

pritaikymas specialiems poreikiams), suteikianti galimybę įgyvendinti veiklą,

numatytą šioje priemonėje.

Klausimai, susiję su socialine atskirtimi ir nelygybe darbo

rinkoje, bus taip pat sprendžiami įgyvendinant Bendrijos iniciatyvų programą

EQUAL, kuri finansuojama ESF lėšomis. Lietuvoje EQUAL programa bus panaudojama

sprendžiant labiausiai pažeidžiamų darbo rinkos grupių problemas. Lietuva

pasirinko tris temas A, G ir I – EQUAL programos tikslas bus palengvinti

patekimą į darbo rinką, pirmiausia plėtojant, išbandant ir pritaikant paramos

mechanizmus, kad būtų lengviau patekti ir grįžti į darbo rinką. EQUAL programa taip

pat teiks pagalbą veiksmams, skirtiems sukurti ir išbandyti priemones, kurių

tikslas – suderinti šeiminį ir profesinį gyvenimą, sudaryti geresnes sąlygas

daryti darbo veiklos pertrauką ir padėti sugrįžti į darbo rinką. Be to,

privaloma EQUAL programos sritis – teikti paramą prieglobsčio prašantiems

asmenims užtikrinant geresnį išsilavinimą ir profesinį mokymą, kad pagerėtų jų

sąlygos pasinaudoti darbo rinkos galimybėmis, – ir suteikiant prieglobstį.

EQUAL programa skiriasi nuo 1 tikslo programos tuo, kad joje išreikštas naujas

ir eksperimentinis požiūris į socialinės atskirties problemų sprendimą, o tai

yra socialinės partnerystės (EQUAL partnerystės, žinomos kaip Plėtros

partnerystė) akcentas. Dėl šios priežasties EQUAL programa užtikrins pridėtinę

vertę, padės sukurti ir išbandyti naujus diskriminacijos, nelygybės ir

socialinės atskirties problemų sprendimo būdus ir metodus, platesnę susijusią

partnerystę, daugiašalį bendradarbiavimą ir keitimąsi patirtimi.

Ši priemonė skirta socialinei atskirčiai sumažinti, jos

prevencijai įgyvendinti ir padėti socialinės rizikos grupėms integruotis į

darbo rinką. Šią priemonę įgyvendins ir bendrai finansuos nevyriausybinės

organizacijos (NVO), sprendžiančios socialinės atskirties problemas (pirmiausia

neįgaliųjų integraciją į darbo rinką), ir savivaldybės. Tiek NVO, tiek

savivaldybės turi labai ribotus finansinius išteklius bendrai finansuoti ESF

veiklą, tačiau siekiant padidinti jų vaidmenį ir galimybes prisidėti prie šios

priemonės įgyvendinimo priemonės ESF bendrojo finansavimo intensyvumas

nustatomas 80 %.

Įgyvendinant

priemonę, bus investuojama į šias veiklos grupes

profesinį orientavimą, informacijos teikimą, profesinį

konsultavimą, profesinį mokymą, perkvalifikavimą, kvalifikacijos kėlimą;

mokymo ir studijų programų pritaikymą specialiems poreikiams;

nuotolinio mokymo pritaikymą specialiųjų poreikių

reikalavimams;

neįgaliųjų profesinės reabilitacijos sistemos sukūrimą;

socialinio užimtumo įmonių veiklos plėtrą;

specialistų, dirbančių su socialinės rizikos grupėmis, ypač

su neįgaliaisiais, mokymą ir kvalifikacijos kėlimą;

aktyvios darbo rinkos politikos priemonių, skirtų

neįgaliesiems ir kitoms socialinės rizikos grupėms, sukūrimą ir įgyvendinimą;

socialinės adaptacijos ir profesinės reabilitacijos programų,

skirtų nuteistiesiems ir asmenims, grįžusiems iš įkalinimo vietų, asmenims,

priklausomiems nuo psichotropinių medžiagų, etninėms mažumoms, pabėgėliams ir

kitiems asmenims, įgyvendinimą;

paramą nuosavam verslui pradėti;

lygias galimybes skatinančią veiklą.

Valstybės

pagalba

Bet

kuri pagal šią priemonę teikiama valstybės pagalba turi atitikti de minimis

taisykles, Komisijos reglamento (EB) Nr. 2204/2002 dėl EB sutarties 87 ir 88

straipsnių taikymo valstybės pagalbai, teikiamai užimtumui, arba Komisijos

reglamento (EB) Nr. 68/2001 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo

valstybės pagalbai, teikiamai mokymui, nuostatas.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Socialinės apsaugos ir darbo

ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Žmogaus išteklių plėtros

programų paramos fondas.

2.4

priemonė. Mokymosi visą gyvenimą sąlygų plėtojimas

Priemonės tikslas

Švietimo,

profesinio ugdymo ir praktinio mokymo, mokslo ir aukštojo išsilavinimo sistemos

sukūrimas ir geresnių sąlygų mokytis visą gyvenimą sudarymas.

Priemonės uždaviniai

1. Suteikti galimybes kiekvienam jaunam žmogui įgyti jo

gebėjimus atitinkantį išsilavinimą.

2. Užtikrinti, kad švietimo, profesinio ugdymo ir praktinio

mokymo, mokslo ir aukštojo išsilavinimo sistema atitiktų kintančius ekonomikos

ir verslo poreikius.

3. Sukurti švietimo, profesinio ugdymo ir praktinio mokymo,

mokslo ir aukštojo išsilavinimo sistemos žmogiškąjį kapitalą.

Priemonės aprašymas

Šios

priemonės tikslas – padidinti mokymosi visą gyvenimą sistemos pajėgumą, užtikrinantį

sėkmingą ir aukštos kokybės numatytų ir būsimų žmogiškųjų išteklių plėtros

priemonių įgyvendinimą.

Lietuvoje

yra daug „iškritusių iš mokyklos“ asmenų. Dėl šios priežasties, stengiantis

suteikti galimybes kiekvienam jaunam žmogui įgyti išsilavinimą, šioje

priemonėje pirmenybė bus teikiama veiklai, kurios tikslas – spręsti šią

problemą. Numatoma, kad bus parengti ir skatinami mechanizmai, skirti padėti

sumažinti „iškritusių iš mokyklos“ asmenų skaičių, t.y. skatinti jaunus žmones

likti švietimo sistemoje tol, kol jie įgis profesinę kvalifikaciją, įskaitant

veiksmus, skirtus bendradarbiavimui tarp mokytojų, tėvų ir vietos bendruomenių

stiprinti. Nedidelės šeimų pajamos ir skurdas, ypač kaimo vietovėse, neigiamai

veikia vaiko motyvaciją įgyti išsilavinimą. Stengiantis pagerinti mokyklos

lankomumą ir vaikų motyvaciją, numatyta tam tikra finansinės paramos forma

(subsidijos vadovėliams, klubų narystei, papildomiems kompiuteriams, kalbų

mokymui). Pagal šią priemonę parama bus taip pat teikiama veiklai, skirtai

dabartinių „iš mokyklos iškritusių“ asmenų skaičiui mažinti, t.y. antrosios

galimybės plėtrai. Be to, kad išsilavinimas taptų patrauklesnis tiek jaunimui,

tiek suaugusiesiems, pagalba turėtų būti teikiama naujų mokymo metodų ir formų

įgyvendinimui, profesinio orientavimo ir konsultavimo plėtrai.

Pirmenybė

taip pat bus teikiama veiklai, skirtai parengtų specialistų kvalifikacijos ir

ekonomikos poreikių atitikimui, įskaitant nacionalinės kvalifikacijos sistemos

sukūrimą, užtikrinti. Pagal šią priemonę parama teikiama švietimo įstaigų

akreditavimui, mokymui, aukštojo mokslo programoms ir žinių bei kompetencijos

įvertinimo sistemos sukūrimui (įskaitant oficialų neoficialaus mokymosi

įteisinimą). Kokybės užtikrinimo sistemos plėtrai taip pat teikiama pirmenybė,

siekiant padidinti išsilavinimo ir ekonomikos poreikių atitikimą. Medžiagos,

būtinos sėkmingo mokymosi visą gyvenimą sistemoje teikiamų paslaugų

įgyvendinimui, stoka kenkia švietimo ir praktinio mokymo kokybei. Dėl šios

priežasties parama turi būti teikiama šios medžiagos sukūrimui ir išleidimui.

Be to, siekiant užtikrinti, kad mokymosi visą gyvenimą sistema laiku būtų

pritaikoma greitai kintantiems ekonomikos poreikiams, pagal šią priemonę parama

bus teikiama specialistų lyginamųjų ir prognozuojamųjų poreikių bei

kvalifikacijos apžvalgoms ir tyrimams (jų reikia optimaliam mokymosi visą

gyvenimą sistemos sukūrimui ir kontrolei užtikrinti).

Pedagogų

(mokytojų ir dėstytojų) kvalifikacija neatitinka modernaus profesinio mokymo ir

švietimo, o tai sulėtina naujų mokymo metodų diegimą. Daugumai pedagogų trūksta

pagrindinių įgūdžių (pvz., gebėjimo dirbti kompiuteriu, kalbų mokėjimo ir

t.t.), naujų technologinių žinių. Nepakanka mokytojų ir dėstytojų, kurie mokėtų

dirbti su specialiųjų poreikių grupėmis (asmenimis, „iškritusiais iš mokyklos“,

neįgaliaisiais ir t.t.) bei suaugusiaisiais. Dėl šios priežasties parama pagal

šią priemonę pirmiausia bus teikiama veiklai, skirtai šioms problemoms spręsti.

Be to, ši priemonė skatins konsultavimo ir orientavimo bei akreditavimo

specialistų parengimą. Siekiant pagerinti mokymosi visą gyvenimą sistemos

valdymą, parama bus teikiama veiklai, kurios tikslas – patobulinti šių sistemų

žmogiškojo kapitalo vadovavimo įgūdžius. Bus teikiama parama įgūdžiams, kuriuos

privalėtų turėti mokytojai ir dėstytojai, nustatyti atsižvelgiant į kintantį jų

vaidmenį žinių visuomenėje.

Ši priemonė yra glaudžiai susijusi su 1 prioriteto 5

priemone – investicijos į fizinę infrastruktūrą švietimo ir profesinio mokymo

sektoriuje – būtina prielaida sėkmingam šios priemonės įgyvendinimui.

Taigi pagal šią

priemonę bus investuojama į šias veiklos grupes

nacionalinės

kvalifikacinės sistemos sukūrimą;

žinių

ir kompetencijos vertinimo sistemos sukūrimą;

kokybės

užtikrinimo sistemos sukūrimą;

antrosios

galimybės plėtrą;

inovacinių mokymo metodų ir formų įgyvendinimą;

mokymo medžiagos sukūrimą ir išleidimą;

mokytojų

mokymo sistemos tobulinimą;

profesinio

orientavimo ir konsultavimo sistemos sukūrimą.

Valstybės pagalba

Valstybės pagalba šiai priemonei nebus teikiama.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Švietimo ir mokslo ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Žmonių išteklių plėtros

programų paramos fondas.

2.5 priemonė. Žmogiškųjų išteklių kokybės gerinimas mokslinių

tyrimų

ir inovacijų srityje

Priemonės tikslas

Pagrindinis

šios priemonės tikslas – didinti mokslininkų gebėjimus plėsti mokslines žinias

tarptautiniu lygmeniu (tai labai svarbu Lietuvos verslui ir pramonei) ir

parengti specialistus, atitinkančius ekonomikos poreikius (galinčius taikyti

inovacijas).

Priemonės uždaviniai

1. Kelti magistrantų ir doktorantų, mokslininkų ir kitų

tyrėjų kvalifikaciją ir palaikyti jų kompetenciją.

2. Vykdyti numatytą mokslinių tyrimų ir eksperimentinę

plėtrą prioritetinėse srityse.

3. Sukurti

mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros vertinimo sistemą.

4. Plėtoti ir tobulinti konkurencingą mokslinių tyrimų ir

eksperimentinės plėtros finansavimą.

5.

Skatinti mokslinės bendruomenės ir visuomenės dialogą.

Priemonės

aprašymas

Pagal šią priemonę parama bus teikiama magistrantų ir

doktorantų, mokslininkų asistentų ir kitų tyrėjų mokymui, jų kompetencijos

mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros srityje didinimui (įskaitant

pagrindines mokslo šakas, orientuotas į žinių visuomenės poreikius). Tai apims

mokslininkų, dirbančių mokslinio tyrimo institutuose, aukštojo mokslo

institucijose ir verslo subjektuose, kvalifikacijos tobulinimą, tam tikrais

atvejais įskaitant perkvalifikavimą. Investicijos ir strateginių sričių

finansavimo programos suteiks galimybes jauniesiems mokslininkams tęsti

mokslinį darbą po mokslo baigimo, išlaikyti ir tobulinti mokslinę

kvalifikaciją.

Parama bus teikiama mokslinių tyrimų ir eksperimentinės

plėtros programoms šiose prioritetinėse srityse: gyvenimo kokybės gerinimui

(genomikai ir sveikatai, žemės ūkiui skirtoms biotechnologijoms); saugioms ir

ekologiškoms maisto technologijoms; žinių visuomenės piliečiams ir valdžiai;

nacionalinės tapatybės išsaugojimui globalizacijos kontekste); moksliniams

tyrimams nanotechnologijų (nanomokslo; nanotechnologijų; daugiafunkcinių

nanostruktūrinių medžiagų kūrimo) srityse.

Bus sukurtos, patobulintos ir įgyvendintos naujos

universitetų mokymo programos (įskaitant integruotas, tarpdisciplinines studijų

programas) biotechnologijos, lazerių technologijų, IT srityje ir kituose

strateginiuose mokslinių tyrimų sektoriuose.

Universitetams ir valstybinėms mokslinio tyrimo

institucijoms numatytos horizontalių gebėjimų ugdymo veiklos grupės.

Antreprenerystės ir kitų horizontalių gebėjimo spragų (pvz., ES kalbos,

projektų/programų valdymas, mokslinių tyrimų vadyba, IT, komunikaciniai

įgūdžiai, darbas grupėse ir tinkluose) užpildymo mokymo programos bus sukurtos

ir įgyvendintos magistratūroje ir doktorantūroje.

Siekiant užtikrinti sėkmingą integraciją į Europos

mokslinių tyrimų erdvę (ERA), bus skatinamos įvairios socialinių dialogų

iniciatyvos tarp mokslo institucijų ir verslo subjektų, politikos kūrėjų ir

visuomenės, lyčių segregacijos akademinėje darbo rinkoje sumažinimas.

Veikla pagal šią priemonę yra pagrįsta šiais dokumentais

Mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros prioritetinėmis kryptimis, kurias

patvirtino Vyriausybė 2002 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 1182; Pasaulio

banko ataskaitoje „Lietuva kelyje žinių ekonomikos link“ pateiktomis

rekomendacijomis (2003); Ilgalaikės mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros

strategijos pirmuoju etapu; Lietuvos mokslo ir technologijų baltosios knygos

įgyvendinimo programoje numatytais veiksmais; Aukštųjų technologijų plėtros

programa.

Nacionalinės inovacijų sistemos sisteminių elementų

sukūrimas (pirmiausia pagrindinis mokslas, orientuotas į žinių visuomenės

poreikius, universitetuose, valstybiniuose mokslinio tyrimo institutuose) ir

priemonės įgyvendinimas (šią priemonę administruoja Švietimo ir mokslo

ministerija) taip pat neatskiriami nuo 1 prioriteto 5 priemonės.

Ši priemonė papildo šio BPD

prioritetuose numatytas kitas priemones, ypač 2 prioritetą (2 ir 4

priemones), ir yra tiesiogiai susijusi su Ūkio ministerijos administruoja­mo­mis

3 prioriteto 1–3 priemonėmis.

Įgyvendinant

priemonę, bus investuojama į šias veiklos grupes

magistratūroje, doktorantūroje, podiplominėse studijose

atliekamus tyrimus ir mobilumą;

mokslininkų ir kitų tyrėjų kvalifikacijos tobulinimą;

mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros programų bei

pagrindinių tyrimų plėtrą;

mokslinių

tyrimų ir eksperimentinės plėtros vertinimą;

mokslo

bendruomenės ir visuomenės dialogo skatinimą.

Valstybės pagalba

Bet

kuri pagal šią priemonę teikiama valstybės pagalba turi atitikti de minimis

taisykles arba Komisijos reglamentu (EB) Nr. 68/2001 dėl EB sutarties 87 ir 88

straipsnių taikymo valstybės pagalbai, teikiamai mokymui, nuostatas.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Švietimo ir mokslo ministerija

Įgyvendinančioji institucija – Žmonių išteklių plėtros

programų paramos fondas.

3 PRIORITetas. Gamybos sektoriaus plėtra

Lietuvos

pramonė ir verslas palengva prisitaiko prie konkurencijos ES ir tarptautinėse

rinkose, kuriose konkurencingumas nuolat didėja. Tačiau Lietuvos įmonių

konkurencingumas ir pramonės plėtros sparta vis dar nepakankami. Verslo plėtrą

stabdo žemas verslumo lygis ir nepakankamas verslo konkurencingumo didėjimas.

Pirmieji

du prioritetai ir jų pasiekimas sudaro sąlygas įgyvendinti pagrindinį plėtros

planą, o 3 prioritetas, t.y. gamybos sektoriaus plėtra, apima aktyvias

priemones, skirtas šalies ūkio restruktūrizavimui ir jo konkurencingumui

paremti. Kaip rodo SWOT analizė, apdirbamajai pramonei ir paslaugų sektoriui

būdingi dideli trūkumai. 2000 ir 2001 m. atliktas Lietuvos pramonės

konkurencingumo tyrimas ir ES konkurencingumo tyrimas atskleidė daug problemų,

kurių sprendimui reikės integruoto ir suderinto įvairių institucijų strateginio

požiūrio ir atitinkamo valstybės investicijų dydžio. Dabartinis žemas Lietuvos

pramonės ir verslo konkurencingumo lygis – mažo verslumo lygio, neišplėtotos

verslo infrastruktūros ir pasenusios pramonės struktūros, orientuotos į žemų

technologijų pramonę, paveldėtą nuo sovietinių laikų (kaip ir į kapitalui imlią

pramonę su pasenusiomis technologijomis), rezultatas. Pramonėje dominuoja

įmonės, kurios samdo daugiausia nekvalifikuotą darbo jėgą, o verslo paramos

paslaugos per menkai išplėtotos, kad atitiktų sparčiai didėjančius Lietuvos

įmonių poreikius ir reikalavimus.

Taikant

lyčių lygybės principą, ypač daug dėmesio bus skiriama moterų atskirties nuo

žinių visuomenės prevencijai ir moterų skatinimui naudotis informacinėmis

technologijomis, ypač kaimo vietovėse. Šis dvilypis požiūris į lyčių rėmimą ir

specifines priemones bus taikomas siekiant padėti moterų įsteigtoms ir

valdomoms mažoms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ), pagerinti verslo aplinką

moterims, padidinti informuotumą apie lyčių klausimo jautrumą ir kuo labiau

išplėsti kaimo moterų įdarbinimo galimybes per turizmo sektorių.

Atsižvelgiant į ribotus žmogiškuosius ir finansinius

išteklius bei trumpą programavimo laikotarpį, šio prioriteto pagrindinis

uždavinys – didinti pramonės ir verslo konkurencingumą, plėtoti turizmo

sektoriaus ir informacinių technologijų potencialą.

3 prioritete

numatytos investicijos šiems uždaviniams įgyvendinti

tiesioginė parama

pramonės ir verslo konkurencingumui;

geros kokybės

verslo aplinkos plėtrai;

informacinių

paslaugų potencialo panaudojimui;

veiksmingesniam

turizmo potencialo panaudojimui.

Pastangos rasti

būdus, kaip paskatinti tokius pokyčius, leido padaryti išvadas, kad verslui

svarbi tiek tiesioginė, tiek netiesioginė parama. Apskritai tikimasi, kad

minėtos intervencijos priemonės padės (ir skatins) geriau panaudoti nustatytas

stipriąsias puses, tokias kaip verslo internacionalizavimas (bei TUI),

bendradarbiavimas, klasterių kūrimas ir naujų technologijų plėtra. Kokybiškai

nauja situacija, kuri yra šio plano tikslas, turėtų padėti geriau pasinaudoti

eksporto galimybėmis, siūlomomis ES bendrosios rinkos ir atsigaunančių Rusijos

ir NVS šalių rinkų, padėti įveikti SWOT analizėje nustatytas grėsmes, t.y.

darbo jėgos, ypač asmenų, turinčių aukštą kvalifikaciją, emigraciją.

Tiesioginė

parama pramonės ir verslo konkurencingumui.

Strateginis pramonės plėtojimo vidutinės

trukmės politikos ir jos įgyvendinimo strategijos, patvirtintos Vyriausybės

2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 789, tikslas – pabandyti užtikrinti, kad kuo

daugiau Lietuvos įmonių taptų konkurencingos tarptautiniu mastu, kad pramonės

ir su ja susijusio verslo struktūra ir bendrojo nacionalinio produkto dalis

priartėtų prie ES vidurkio. Planuojama didinti pramonės ir verslo

konkurencingumą skatinant įmonių įėjimą į užsienio ir tarptautines rinkas bei

pramonės struktūros pasikeitimus, didinant aukštųjų technologijų pramonės dalį

visoje pramonės struktūroje, priartinant ją prie ES struktūros, skatinant

didesnės pridėtinės vertės produktų gamybą ir didinant mokslui imlių, aukštųjų

ir vidutiniųjų technologijų pramonės žiniomis pagrįstų sektorių, kuriuose dirba

aukštos kvalifikacijos darbuotojai, konkurencingumą.

Tačiau

šios priemonės yra taip pat orientuotos į horizontaliuosius pramonės ir verslo

poreikius: verslumo skatinimą ir smulkaus ir vidutinio verslo plėtrą, inovacijų

diegimą, informacines technologijas ir mokslinių tyrimų bei technologinę

plėtrą. Bandymai ieškoti būdų, kaip paskatinti šiuos pokyčius, leido padaryti

išvadą, kad norint pasiekti sinergetinį efektą reikia tiek tiesioginės, tiek

netiesioginės paramos, reikia koordinuoti abiejų tipų paramos teikimą.

3

prioriteto 1 priemonės tikslas – teikti tiesioginę paramą. Yra keletas

priežasčių, pagrindžiančių šios priemonės būtinumą. Naujų įmonių Lietuvoje

įsisteigia mažiau, negu jų likviduojama. Ekonominės plėtros ir atsinaujinimo

procesai vyksta lėtai.

Žemą

įmonių konkurencingumo lygį taip pat sąlygoja

nepakankamos investicijos į įmonių modernizavimą,

technologijų atnaujinimą, inovacijų diegimą ir naujų produktų plėtrą ir tai,

kad didesnis pelningumas neįmanomas be investicijų į atnaujinimą;

pramonės gamybos ir paslaugų išlaidos yra gana didelės,

palyginti su gamybos išlaidomis ES, nes bendrovėms trūksta pinigų įgyvendinti

išlaidų mažinimo, energijos efektyvumo didinimo ir aplinkos apsaugos priemones,

kurios būtinos, jeigu norima sėkmingai dirbti ir atlaikyti konkurencinį

spaudimą ES bendrojoje rinkoje;

nepakankamai racionalus vietinių išteklių ir antrinių žaliavų

panaudojimas;

neigiamas pramonės poveikis aplinkai. Integracija į ES

nustato griežtesnius aplinkos apsaugos reikalavimus ir prekių bei paslaugų

kokybės (kuri palyginti prastesnė negu ES valstybėse narėse) reikalavimus, o

tai sąlygoja didelį įmonių naujų investicijų, skirtų šiems reikalavimams

įgyvendinti, poreikį;

esami ištekliai naudojami neefektyviai, o tai lemia žemą

produktyvumo lygį;

Lietuvos gamybos ir eksporto struktūroje dominuoja mažos

pridėtinės vertės prekės ir paslaugos. Dėl šios priežasties Lietuvos gamybos ir

paslaugų sektorius gauna nedidelį pelną ir nepajėgia uždirbti pakankamai

pinigų, kurie galėtų būti skirti investicijoms į verslo plėtrą ir

modernizavimą.

Tiesioginė parama

verslui bent iš dalies išlygintų ribotas (komercinių) finansinių išteklių

gavimo galimybes, kurias lemia menkas Lietuvos įmonių pelningumas. Reikia

šalinti šios rinkos trūkumus ir suaktyvinti situaciją, kuri yra tam tikra

prasme stagnacinė, nes lėšų trūkumas ir menkos galimybės jų gauti neleidžia

investuoti į modernizavimą, o tai savo ruožtu stabdo Lietuvos gamybos įmonių

perėjimą prie didesnės pridėtinės vertės produktų gamybos, kuri padėtų

padidinti pelningumą. Labai svarbi tiesioginės paramos linija – skatinti

bendradarbiavimą tarp pramonės ir mokslo institucijų (tai leis kelti mokslinių

tyrimų ir technologinės plėtros bei inovacijų diegimo lygį, panaudoti esamus

pranašumus tam tikruose sektoriuose – biotechnologijų, lazerių ir t.t.).

Šios nuostatos

įtvirtintos Vyriausybės 2000 m. gegužės 9 d. nutarime Nr. 528 „Dėl Inovacijų

versle programos“; Inovacijų versle programos tikslas – didinti tarptautinį

Lietuvos verslo konkurencingumą diegiant naujausius mokslo laimėjimus,

technologinius sprendimus ir organizacines iniciatyvas versle, panaikinti

barjerus, ribojančius inovacijų plėtrą, skatinti strateginės partnerystės

ryšius tarp Lietuvos mokslo ir ūkio subjektų diegiant inovacijas, didinti

įmonių pasirengimą priimti, kurti ir diegti inovacijas. Inovacijų versle

programoje yra nuostata, numatanti, kad įmonių lygmeniu pirmenybė teikiama

inovacinei veiklai: inovacinių projektų įgyvendinimui įmonėse, verslo

internacionalizavimui ir dalyvavimui tarptautinėse programose, pakeičiant

požiūrį į inovacijas ir intelektinės bei kvalifikacinės patirties teikimą

verslui.

Tinkamesnis valstybės finansuotų mokslinių tyrimų ir

eksperimentinės plėtros rezultatų panaudojimas ir jų perkėlimas iš aukštojo

mokslo ir mokslinio tyrimo institutų į pramonę ir verslą yra viena iš

pagrindinių sąlygų siekiant žinių ekonomikos, pasižyminčios aukštųjų

technologijų pramone ir verslu, plėtros. Akivaizdu, kad tokiam pasikeitimui

prireiks tinkamus įgūdžius turinčių žmogiškųjų išteklių (nuo vadovų iki

žemiausio lygio), o tai irgi apima glaudų ryšį tarp žmogiškųjų išteklių ir

gamybos sektoriaus plėtros. Ūkio ministerijos subalansuotos pramonės plėtros

programos projekte numatyta sudaryti sąlygas darniai plėtoti pramonę, didinti

techninį potencialą, teikti paramą pramonės įmonėms įgyvendinant subalansuotos

pramonės vystymosi priemones, skatinant pažangius mokslinius tyrimus bei

inovacijų diegimą.

Taigi pagrindinis moksliniams tyrimams

ir eksperimentinei plėtrai teikiamos paramos tikslas – sudaryti sąlygas šalies ūkiui gaminti konkurencingus

produktus, plėtoti aukštųjų technologijų pramonės sektorių teikiant jam

reikiamas puikios kokybės tyrimų ir plėtros paslaugas. Turint omenyje šį

tikslą, ketinama sukurti intelektinę aplinką, kuri būtų patraukli užsienio

įmonėms investuoti Lietuvoje į žinioms imlius ūkio sektorius. Nėra jokios

abejonės, kad tai pareikalaus sutelkti pakankamą profesionalių mokslininkų

(įskaitant mokslo laipsnius turinčius asmenis), kurie galėtų tenkinti ūkio

subjektų poreikius, kontingentą, įgalinantį kurti naujas darbo vietas ir

steigti naujus ūkio objektus. Šiuo atveju labai svarbus ryšys su žmogiškųjų

išteklių plėtros prioritetu, nes investicijos leis sukurti pakankamą

mokslininkų kontingentą.

Be to, atsižvelgiant į tai, kad vis labiau akcentuojama

subalansuota plėtra ir politikoje stiprėja tendencija mažinti poveikį aplinkai,

planuojama taikyti subalansuotos pramonės plėtros programos priemones, kurios

skatins švaresnę gamybą ir efektyvumą, aplinkosauginių valdymo sistemų

įdiegimą, racionalesnį išteklių naudojimą ir gamybos neigiamo poveikio aplinkai

mažinimą.

Geros

kokybės verslo aplinkos plėtra. Tiesioginę paramą papildys netiesioginė parama verslo

aplinkai (viešosios paslaugos verslui ir investicijos į fizinę verslo

infrastruktūrą), kuri bus orientuojama į verslo paslaugų ir informacijos

santykinio trūkumo mažinimą. Tai apima ir verslumo skatinimo priemones, nes

verslumo stoka (ypač tarp moterų) yra svarbi santykinio MVĮ skaičiaus

sumažėjimo priežastis.

3 prioriteto 2 priemonės tikslas – teikti netiesioginę

paramą, t.y. gerinti verslo aplinką tobulinant verslo paslaugų infrastruktūrą,

teikiant subsidijuojamas paslaugas verslui ir stiprinant asocijuotas verslo

struktūras. Verslo paramos sistema, skirta pradedantiesiems verslininkams,

įkurtoms naujoms ar plečiamoms įmonėms, yra nepakankamai išvystyta ir neapima

visos Lietuvos teritorijos, siūlomų paslaugų spektras yra ribotas, o jų kokybė

neatitinka šiuolaikinio verslo poreikių. Tose vietovėse, kuriose sukurta verslo

paslaugų infrastruktūra, verslo plėtra yra sėkmingesnė, naujų įmonių gausėja,

jų gyvavimo trukmė ilgėja, o gyventojų nedarbo lygis neviršija šalies vidurkio.

Lietuvos įmonės susiduria su lengvai prieinamų

specializuotų aukštos kokybės paslaugų stoka. Ši priemonė padėtų įvairiems

verslo kompetencijos centrams sukurti ir teikti verslui specializuotas aukštos

kokybės paslaugas tokiose srityse kaip verslo internacionalizavimas, kokybės

valdymas, sertifikavimas, inovacijų diegimas, technologijų perdavimas, IT,

rinkodara ir t.t. bei padėtų užmegzti ir stiprinti ryšius tarp mokslo ir

verslo.

Ypač svarbu sudaryti sąlygas investuotojams greitai

perkelti savo gamybą ir nedidelėmis sąnaudomis, pasinaudojant atitinkamais

visos šalies ir atskirų regionų pranašumais, sustiprinti konkurencingumą

tarptautinėse rinkose. Šalies patrauklumą investuotojams gali padidinti

pramoninės zonos, turinčios gerą infrastruktūrą ir komunikacijas, leidžiančias

lengvai patekti į rinkas. Dabar pramoninės zonos ir neužimtos patalpos naudojamos

neracionaliai ir dažnai yra užterštos. Jeigu patalpos nenaudojamos, jų būklė

blogėja ir galimybės panaudoti jas gamybai be didelių kapitalo investicijų

nuolat mažėja.

Vienas iš pagrindinių palankios verslo aplinkos elementų –

tvirta verslo paramos struktūra, teikianti reikiamą ir specializuotą

informaciją bei konsultacines paslaugas, kurios būtinos smulkių įmonių plėtrai.

Lietuvos verslo asociacijos ir organizacijos teikia savo nariams kur kas mažiau

ir prastesnės kokybės paslaugų, negu organizacijos, kurios paprastai siejamos

su verslo paramos struktūromis 15 senbuvių ES valstybių narių.

Pastangos didinti verslumo lygį Lietuvoje

– pirmiausia periferiniuose regionuose – apima palankios verslo aplinkos

sukūrimą (smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) paramos tinklo plėtra, paramos

teikimas asocijuotų verslo struktūrų projektams), subsidijuotų nefinansinių

(informacijos, konsultacinių ir mokymo) ir finansinių (paskolų garantijos,

lengvatinės paskolos ir mikropaskolos, rizikos kapitalo fondai ir t.t.) paslaugų

verslui plėtrą.

Greta jau paminėtų strategijų, vienas iš

nacionalinių dokumentų, kuriame grindžiamos netiesioginės paramos verslui

priemonės, yra Vyriausybės 1999 m. sausio 12 d. nutarimas Nr. 33 „Dėl

Nacionalinės kokybės programos“. Jame numatytos šios darbo kryptys, kuriomis

reikia veikti, kad paspartėtų integracija į Europos ekonominę erdvę (EEE)

užtikrinti stabilią valstybės paramą kokybei; išplėsti standartizavimo veiklą

perkeliant atitinkamus Europos ir tarptautinius standartus į Lietuvos standartus;

tobulinti metrologinę veiklą sukuriant ir palaikant nacionalinę matavimo

standartų duomenų bazę; įgyvendinti matavimo prietaisų sutikrinimą; tobulinti

atitikties vertinimo (išbandymo, sertifikavimo, akreditacijos, kontrolės)

sistemą siekiant jos pripažinimo tarptautiniu mastu; tobulinti visų lygių

specialistų mokymą; organizuoti vartotojų mokymą, skatinti visuotinį kokybės

valdymo ir naujausių kokybės laimėjimų bei užtikrinimo metodų taikymą; sukurti

ir įgyvendinti kokybės skatinimo sistemą, pagrįstą ES kokybės skatinimo

programos nuostatomis.

Informacinių

paslaugų potencialo panaudojimas.

Siekdama konkurencingumo lygio, kurį

būtų galima lyginti su ES valstybėmis narėmis, Lietuva nusprendė sutelkti

dėmesį į žinių ekonomikos, kurioje dominuotų naujosios technologijos, sukūrimą.

Lietuvos informacinių technologijų ir telekomunikacijų rinkai būdinga sparti

plėtra ir nuolat didėjanti jos svarba šalies ūkiui, tačiau tuo atveju, jeigu

nebus užtikrintas tinkamas valstybės administravimas ir darbų atlikimas šiame

sektoriuje, dabartinis šalies atsilikimas pagal pagrindinius informacinės

visuomenės vystymosi rodiklius ir toliau didės.

Siekiant suteikti galimybę Lietuvos įmonėms ir plačiajai

visuomenei geriau panaudoti informacinių technologijų paslaugų potencialą,

parama bus skiriama įgijimui žinių, įgūdžių ir kvalifikacijos, kuri leistų

Lietuvos gyventojams lanksčiau prisitaikyti prie sparčiai kintančių gyvenimo ir

darbo sąlygų, sėkmingiau konkuruoti pasaulio rinkose naudojantis informacinių

technologijų ir komunikacijų teikiamais pranašumais. Tai sudarytų sąlygas

verslo ir ekonomikos plėtrai, pagrįstai žiniomis, informacija, komunikacijomis

ir informacinėmis technologijomis, išlygintų informacinės infrastruktūros

miesto ir kaimo vietovėse skirtumus, suteiktų lygias galimybes visiems šalies

gyventojams naudotis informacinėmis technologijomis tenkinant jų socialinius ir

viešuosius poreikius.

Kitas tikslas – modernizuoti viešąjį administravimą

naudojant kompiuterizuotus informacijos šaltinius, siekiant sukurti elektroninę

valdžią ir elektroninę demokratiją, suteikti realias galimybes gyventojams

nemokamai gauti informaciją iš visų valstybinės valdžios institucijų, sukurti

palankias sąlygas ugdyti Lietuvos informacinę visuomenę, teikti pasiūlymus,

kritines pastabas ir dalyvauti sprendimų priėmimo procese.

Bus puoselėjama Lietuvos kultūra, kultūros paveldas ir

lietuvių kalba, bus stengiamasi juos išsaugoti pasaulio informacinės visuomenės

aplinkoje.

Kaip

numatyta BPD strategijoje, informacinės visuomenės skatinimas – sudėtingas

uždavinys, kurį įgyvendinti padės visi BPD prioritetai (ypač atitinkamos

žmogiškųjų išteklių plėtros programos). Kita vertus, šioje investicijų srityje

numatoma panaikinti rinkos iškreipimus, kurie riboja galimybes naudotis

internetu šalies kaimo vietovėse (tai bus įgyvendinama steigiant viešuosius

naudojimosi internetu taškus ir skiriant paramą plačiajuosčių radijo signalų

sistemos duomenų perdavimo tinklų plėtrai kaimo vietovėse), taip pat skatinti

žmones domėtis ir naudoti informacines technologijas, padidinti viešojo

administravimo veiklos efektyvumą. Pagrindinė šios veiklos priežastis – SWOT

analizės išvada, kad IT potencialas dar nėra atskleistas, nėra gerai žinomas

Lietuvoje. Taigi šioje srityje, kuri papildo kitus BPD prioritetus, investicijos

bus skiriamos trūkumų ir ribojančių veiksnių, tokių kaip nepakankamai išplėtota

IT infrastruktūra (ypač kaimo vietovėse) ir žemas IT naudojimo lygis,

šalinimui.

Žmonės

bus skatinami naudotis IT investuojant į viešųjų paslaugų teikimo

kompiuterizavimą, suteikiant informacinėms sistemoms įdomų ir naudingą turinį,

kuris skatintų jomis naudotis. Planuojama investuoti ir į kitą prieigos prie IT

gerinimo priemonę: Lietuvos informacinės aplinkos bei Lietuvos kompiuterinių ir

internetinių produktų sukūrimą švietimo, pažinimo ir vartojimo tikslais, taip

pat į kitas priemones.

Veiksmingesnis

turizmo potencialo naudojimas.

Atsižvelgiant į poreikį kovoti su BPD

akcentuojamu nedarbu, šiame prioritete numatytos investicijos į turizmo, kaip

imlaus darbui sektoriaus, plėtrą. Kaip rodo SWOT analizė, turizmo sektorius

turi didelį augimo potencialą. Šalyje gausu gamtinių išteklių, ypač upių ir

ežerų, miškų, čia yra unikali pakrantė (Kuršių nerija) ir keletas pasaulinio

lygio gamtos rezervatų bei nacionalinių parkų. Sostinė Vilnius – tinkama vieta

turistams ir verslo paslaugoms, o tai, kad ji yra mažiau ekonomiškai

išsivysčiusioje šalies dalyje, gali tapti aplinkinių rajonų augimo varomąja

jėga. Tokio turizmo potencialo panaudojimas iš anksto sąlygoja atitinkamus

investicijų poreikius.

Norint

susikrauti kapitalą iš turizmo sektoriaus augimo potencialo ir pasinaudojant

galimybėmis, kurias atveria didėjantys turistų srautai, labai svarbu gerinti

turizmo paslaugų kokybę, tobulinti turizmo informacijos ir rinkodaros

paslaugas, panaudoti tikslinį profesinį mokymą turizmo tikslams. Kiti

prioritetai taip pat sprendžia šiuos uždavinius (antai 1 prioritete –

socialinės ir ekonominės infrastruktūros plėtroje – numatytas kultūros objektų

išsaugojimas ir pritaikymas turizmui, o 2 prioritete – žmogiškųjų išteklių

plėtroje – akcentuojamas poreikis kelti dirbančiųjų turizmo srityje

kvalifikaciją), planuojama papildyti investicijas į turizmo sektorių, susijusį

su šiuo (t.y. 3) prioritetu, teikiant paramą viešosios turizmo infrastruktūros

plėtrai ir turizmo produktų rinkodarai. Tokiu atveju daugiausia dėmesio bus

skiriama SWOT analizėje paminėtam Lietuvos turizmo įvaizdžiui formuoti.

Lietuvos

pramonė ir verslas ima prisitaikyti prie tarptautinės ekonominės veiklos

sąlygų, tačiau pramonės konkurencingumas ir plėtra vis dar nepakankami. Verslo

plėtrą stabdo žemas verslumo lygis ir nepakankamai spartus įmonių

konkurencingumo didėjimas. Šio prioriteto tikslas – skatinti Lietuvos gamybos

ir paslaugų struktūros pokyčius sektoriuje, pereiti nuo mažą ir vidutinę

pridėtinę vertę kuriančio verslo prie didelę pridėtinę vertę kuriančio verslo.

Menkas produktyvumas ir netinkama bei neperspektyvi ūkio struktūra SWOT

analizėje nurodyta kaip vienas iš pagrindinių Lietuvos ekonomikos trūkumų.

Todėl šios priemonės visų pirma yra skirtos gamybos, apdirbamosios pramonės,

verslo paslaugų, informacinių technologijų ir turizmo sektoriams.

Visi šio prioriteto uždaviniai atitinka Europos įmonių,

pramonės, inovacijų diegimo ir turizmo politiką bei strategijas, kurios

atsispindi šiuose dokumentuose

Lisabonos strategijoje;

Europos smulkių įmonių chartijoje;

Daugiametėje įmonių ir verslumo programoje, 2001–2005 m.;

„Versle Europos link“, Įmonių politikos darbo programoje

2000–2005 m.;

Žaliojoje knygoje „Verslumas Europoje“;

„Smulkios ir vidutinės įmonės besiplečiančioje Europoje“;

„Inovacinė politika: Sąjungos požiūrio pakeitimas Lisabonos

strategijos kontekste“;

Kultūros turizmo chartijoje;

Helsinkio deklaracijoje dėl politinės kultūros paveldo

svarbos Europoje;

Komisijos pranešime „Bendras darbas Europos turizmo

ateities labui“;

Komisijos pranešime „Pagrindinė orientacija į Europos

turizmo ilgalaikę plėtrą“.

Su 3 prioritetu susiję uždaviniai bus įgyvendinami per šias

priemones

3.1 priemonė. Tiesioginė parama verslui.

3.2 priemonė. Verslo aplinkos gerinimas.

3.3 priemonė. Informacinių technologijų paslaugų ir

infrastruktūros plėtra.

3.4 priemonė. Viešoji turizmo infrastruktūra ir paslaugos.

3.1 priemonė. Tiesioginė parama

verslui

Priemonės

tikslas

Padidinti įmonių konkurencingumą ir verslumo lygį,

subalansuoti lygias verslo galimybes, padidinti mokslinių tyrimų potencialą

jame.

Priemonės

uždaviniai

1. Skatinti verslumą ir įmonių steigimą.

2. Stiprinti veikiančių įmonių gyvybingumą bei

konkurencingumą šalies ir užsienio rinkose.

3. Didinti pramonės produktyvumą, priartinti prekių ir

paslaugų gamybos ir eksporto struktūrą prie ES struktūros.

Priemonės

aprašymas

Ši

priemonė orientuojama į tam tikras veiklos grupes, kurios yra ypač svarbios

Lietuvai ir suteikia galimybę pasiekti konkrečių rezultatų bei užtikrinti

poveikį trumpuoju ir ilguoju laikotarpiais. Pagal šią paslaugų paklausa

pagrįstą priemonę tiesioginė parama bus teikiama įmonėms – remiamos šios

veiklos grupės

naujų

produktų ir paslaugų įmonėse sukūrimas ir plėtra, naujų technologijų ir

inovacijų diegimas. Tai padės pasiekti pageidaujamą įmonių konkurencingumo

didėjimą. Šiuos procesus sustiprins modernių informacinių technologijų ir

elektroninio verslo plėtra, gamybos priemonių modernizavimas, gamybos ir

paslaugų teikimo procesų tobulinimas, IT metodų, informacinių sistemų ir

duomenų bazių kūrimas ir įdiegimas įmonėse;

mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros veikla

(taikomieji tyrimai ir technologinė plėtra) pramonei ir verslui (įmonių vykdoma

veikla ir užsakomieji darbai), ryšių tarp pramonės ir verslo subjektų bei

mokslinių tyrimų institucijų užmezgimas. Pirmenybė bus teikiama projektams,

susijusiems su daugiau negu viena įmone;

kokybės

valdymo sistemų ir naujų kokybės gerinimo metodų įdiegimas ir plėtra įmonėse.

Tai taip pat padės kelti jų konkurencingumo lygį;

įmonių

internacionalizavimo skatinimas ir prieinamumo prie pasaulinių rinkų gerinimas,

veiklos grupių, skirtų pramonės ir verslo, produktų ir paslaugų įvaizdžiui

formuoti ir gerinti, rėmimas, pramonės ir verslo bendradarbiavimo tinklų ir

klasterių sukūrimas, sąnaudas mažinančių priemonių įgyvendinimas įmonėse,

standartų diegimas ir produktų bei paslaugų sertifikavimas;

naujų

arba esamų apgyvendinimo, konferencijų ir pramogų objektų statyba ir įrengimas,

atnaujinimas/plėtra, pastatytų pastatų ir privatiems subjektams priklausančių

kultūros ir istorijos paveldo objektų pritaikymas turizmo poreikiams. Ši

veiklos grupė (remiama pagal šią priemonę) kartu su viešosios turizmo

infrastruktūros plėtros ir paslaugų veiklos grupėmis (remiamomis pagal 3

prioriteto 4 priemonę) leis pasiekti sinergetinį efektą turizmo sektoriaus

plėtroje;

aplinkos apsaugos priemonės įmonėse. Aplinkos apsaugos

valdymo sistemų ir įvairių aplinkosauginių priemonių įdiegimas įmonėse,

ekologinio žymėjimo plėtra, ekologiškų gamybos technologijų sukūrimas ir

įdiegimas sumažins neigiamą poveikį aplinkai.

Ši priemonė yra tiesiogiai susijusi su 2

prioriteto 2 priemone, kuri skirta darbuotojų įgūdžių tobulinimui, ir su 2

prioriteto 5 priemone, kadangi šios priemonės tikslas – parengti specialistus,

atitinkančius rinkos poreikius (gebančius taikyti inovacijas).

Valstybės pagalba

Valstybės

pagalbos taisyklės, pagal kurias įgyvendinama ši priemonė, – valstybės pagalba

visoms veiklos grupėms, išskyrus mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą,

bus teikiama pagal de minimis taisykles, Bendrosios išimties smulkioms

ir vidutinėms įmonėms reglamentą ir taisykles, taikomas regioninei pagalbai.

Valstybės

pagalba moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai bus teikiama pagal

valstybės pagalbos moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai schemą.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Ūkio ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Lietuvos verslo paramos

agentūra.

3.2 priemonė. Verslo aplinkos gerinimas

Priemonės tikslas

Pagerinti verslo aplinką sukuriant paslaugų verslui

struktūrą, gerinant paslaugų kokybę, užtikrinant jų teikimą ir galimybes jomis

naudotis bei plėtojant fizinę verslo infrastruktūrą.

Priemonės uždaviniai

1. Plėtoti infrastruktūrą ir paslaugų teikimą pramonei ir

verslui, gerinti jų kokybę.

2. Padidinti smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) subjektams

prieinamumą visoje Lietuvoje prie paslaugų verslui.

3. Užtikrinti, kad verslo paslaugos skatintų įmones pereiti

prie didesnės pridėtinės vertės produktų ir paslaugų.

Priemonės aprašymas

Pagal

šią paslaugų pasiūlos principu pagrįstą priemonę parama bus teikiama viešosioms

institucijoms (įstaigoms), asociacijoms ir organizacijoms, teikiančioms

viešąsias paslaugas verslui bei fizinės infrastruktūros verslui sukūrimui ir

plėtrai. Ypač daug dėmesio bus skiriama bendradarbiavimo tinklams, tarpusavio

ryšių tarp esamų tinklų stiprinimui arba vienas kito papildymo užtikrinimui

SVV paramos tinklui (Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra

(LSVVPA), verslo informacijos/konsultaciniai centrai, kurių apie 30 veikia

visoje šalyje, verslo inkubatoriams, kurių yra 6 visoje šalyje), inovacijų

diegimo paramos tinklui (Lietuvos inovacijų centras (LIC) su koordinacine tarnyba

ir 5 regioniniais padaliniais šalyje), šiuos paramos tinklus papildantiems 5

mokslo ir technologijų parkams ir verslo asociacijoms (Lietuvos pramonininkų

konfederacija, apimanti keletą sektorinių verslo asociacijų, Lietuvos verslo

darbdavių konfederacija, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija

ir t.t., kitos viešosios institucijos, dalyvaujančios teikiant paslaugas

verslui).

Remiama

veikla skirstoma į grupes pagal Lietuvoje esamas paslaugų teikimo struktūras

(formalias ir neformalias).

Toliau išdėstytos

veiklos grupės, kurioms parama teikiama pagal šią priemonę.

SVV paramos sistema

Daug dėmesio skiriama SVV paramos sistemos, kuri apima

viešųjų paslaugų teikimą verslui ir susijusios fizinės infrastruktūros vystymą,

plėtrai. Paslaugos verslui – konsultacinės paslaugos, studijos, tyrimai,

konkurencingumo stebėjimas, reitingavimas, informacinių sistemų ir duomenų

bazių kūrimas ir plėtra, informacinių, viešinimo ir rinkodaros kampanijos, taip

pat verslumo skatinimo kampanijos bei programos – bus teikiamos per Lietuvos

smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūrą (LSVVPA), verslo

informacijos/konsultacinius centrus, verslo inkubatorius, verslo paramos

centrus ir kitas verslo paramos institucijas bei agentūras. Investicijos į

susijusią fizinę infrastruktūrą bus skiriamos esamų verslo

informacijos/konsultacinių centrų, verslo inkubatorių, verslo paramos centrų ir

kitų verslo paramos institucijų ir agentūrų materialinės bazės

atnaujinimui/gerinimui – ribotos investicijos naujų objektų statybai.

Inovacijų paramos sistema

Labai svarbu inovacijų paramos sistemos sukūrimas

(įskaitant inovacijų diegimo centrų plėtrą) koordinuojant Lietuvos inovacijų

centrui (LIC), technologijų perkėlimo ir technologijų sklaidos sistemų

sukūrimas bei susijusių paslaugų teikimas (įskaitant informacijos, bet kurios

rūšies inovacijų – technologijų, procesų, rinkodaros, valdymo ir t.t. srityse –

skatinimą, konsultacines paslaugas pradedančioms inovatyvioms įmonėms ir

tolesnės jų plėtros klausimus), informavimas ir viešinimas apie inovacijų

finansavimo galimybes. Esamo Lietuvos inovacijų paramos tinklo stiprinimas ir

plėtra apims teikiamų inovacinių paslaugų verslui asortimento ir kokybės

gerinimą ir plėtrą, investicijas į fizinę infrastruktūrą, susijusią su

minėtomis paslaugomis, tačiau pirmenybė bus teikiama paslaugų rėmimui.

Mokslo ir technologijų parkai (MTP),

technologijų centrai

Ši priemonė apima mokslo ir technologijų parkų (pavyzdžiui,

4 iš 5 veikiančių MTP – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, – kurie veikia kaip

viešosios įstaigos; dažniausiai jie priklauso Ūkio ministerijai arba vietos

savivaldybei, tačiau nepriklauso jokiai kitai aukščiau minėtai paslaugas

verslui teikiančiai struktūrai) plėtrą, įskaitant mokslinių tyrimų, orientuotų

į verslą, skatinimą ir įgalinimą, mokslo ir verslo institucijų bendradarbiavimo

stiprinimą. Technologijų demonstravimo centrų (antai planuojama Vilniuje

įsteigti viešąją įstaigą Konkurencingumo centrą su technologijų demonstravimo

įrengimais) arba panašių centrų įsteigimas ir tolesnė plėtra taip pat padės

stiprinti verslo ir mokslo institucijų bendradarbiavimą.

Pramoninės zonos, „plynieji laukai“

Šalies patrauklumą investuotojams gali padidinti pramoninės

zonos, turinčios gerą infrastruktūrą ir komunikacijas, suteikiančias galimybę

lengvai patekti į rinkas. Šiuo metu pramoninės zonos ir laisvos patalpos

naudojamos neracionaliai ir dažnai yra užterštos. Investicijos į pramonines

zonas, kurios yra savivaldybių ar viešųjų institucijų (dažniausiai viešųjų

įstaigų) nuosavybė, apims infrastruktūros plėtrą, komunikacijų ir kelių tiesimą

zonos teritorijoje. Zonos bus kuriamos šalia esamų kelių. Kalbant apie „plynojo

lauko“ investicijas, bus remiamos investicijos atokiose vietovėse.

Asocijuotos verslo struktūros,

įskaitant klasterizacijos veiklą

Vienas iš palankios verslo aplinkos elementų – stiprios

asocijuotos verslo struktūros ir jų teikiamos paslaugos. Lietuvos verslo

asociacijos ir organizacijos teikia savo nariams gana nedaug ir prastesnės

kokybės paslaugų, palyginti su asocijuoto verslo struktūromis ES valstybėse

narėse. Planuojama, kad ši veiklos grupė apims paramos teikimą verslo

asociacijoms ir verslo bendradarbiavimo struktūroms, kurios prisideda prie

verslo plėtros (įskaitant informacinių sistemų ir duomenų bazių plėtrą,

bendradarbiavimo tarp privataus ir viešojo sektoriaus skatinimą, įvairias

studijas ir tyrimus, informacines ir viešinimo kampanijas, konkurencingumo

stebėseną, reitingavimą, pramonės ir verslo parodų ir misijų organizavimą ir

t.t.) bei verslumą skatinančias kampanijas ir programas. Šios paslaugos papildo

SVV ir inovacijų paramos sistemas, nes jos skirtos įvairių sektorių

specifiniams poreikiams tenkinti. Pagrindinis vaidmuo atiteks Lietuvos

sektorinėms verslo asociacijoms, nes jos geriausiai žino konkretaus pramonės

sektoriaus įmonių poreikius ir turi galimybę centralizuotai teikti paslaugas

konkrečiam pramonės sektoriui. Parama sektorinėms verslo asociacijoms

užtikrins, kad įmonės gautų paslaugas, atitinkančias konkretaus pramonės

sektoriaus poreikius.

Viešųjų institucijų, o ypač asocijuotų verslo struktūrų,

inicijuojami projektai prisidės prie spartesnės SVV bendradarbiavimo tinklų

(subkontraktavimo, tiekimo grandinių ir t.t.) ir klasterizacijos plėtros.

Atsižvelgiant į tai, kuris projekto komponentas dominuoja (infrastruktūra ar

paslaugos), potencialūs pareiškėjai yra savivaldybės arba asocijuotos verslo

struktūros, mokslinio tyrimo institucijos ir kitos viešosios institucijos.

Pirmenybė bus teikiama paslaugoms, teikiamoms ryšių tarp klasterių narių

(įmonių ir institucijų) formavimui ir funkcionavimui. Potencialūs klasteriai

(įskaitant ir tarpsektorinius) gali būti medienos, elektronikos, tekstilės,

biotechnologijos, lazerių, šiuolaikinių dirbtinių medžiagų srityse bei

informacinių technologijų sektoriuje.

Aplinkosaugos priemonių versle skatinimas

Siekiant įgyvendinti ES normas, svarbu sudaryti sąlygas

aplinkosaugos valdymo sistemų plėtrai; gamybos pajėgumų plėtrai antrinių

žaliavų perdirbimo srityje, sąnaudų mažinimo, ekologinio žymėjimo ir

ekologiškai švarios gamybos technologijų plėtrai, atitinkamų programų

parengimui ir įgyvendinimui. Šias programas galėtų parengti ir įgyvendinti,

pavyzdžiui, Aplinkos inžinerijos institutas, Integruoto pajūrio zonos valdymo

informacinis centras, Klaipėdos universitetas, kiti institutai arba viešosios

įstaigos.

Lietuvos produktų ir paslaugų

įvaizdžio gerinimas

Šalies ir jos teritorijoje sukurtų ir pagamintų produktų ir

paslaugų įvaizdžio kūrimas ir gerinimas, užsienio investicijų, skirtų

internacionalizavimui didinti, pritraukimas – tai tos sritys, kuriomis iki šiol

buvo nepakankamai domėtasi, tačiau ši veikla yra įtraukta į ūkio plėtros

strategijas ir ją galėtų vykdyti, pavyzdžiui, Lietuvos ekonominės plėtros

agentūra, įvairios regioninės agentūros arba kitos viešosios įstaigos.

Ši priemonė yra tiesiogiai susijusi su 2

prioriteto 5 priemone, nes pastarosios priemonės tikslas – didinti mokslininkų

gebėjimus iki tarptautinio lygio praplėsti mokslo žinias, kurių reikia pramonei

ir verslui ir kurios bus ypač svarbios kuriant mokslo ir technologijų parkus.

Valstybės pagalba

Valstybės pagalba šiai priemonei nebus teikiama.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Ūkio ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Lietuvos verslo paramos

agentūra.

3.3 priemonė. Informacinių technologijų paslaugų ir

infrastruktūros

plėtra

Priemonės

tikslas

Sudaryti būtinas sąlygas informacinės visuomenės plėtrai,

kuri skatina ūkio plėtrą ir augimą bei perėjimą prie žinių visuomenės, kurios

nariai turi galimybę ir gali veiksmingai naudotis modernių ITT priemonėmis

visose gyvenimo srityse. Informacinė visuomenė padės puoselėti mokymosi visą

gyvenimą kultūrą.

Priemonės uždaviniai

1. Modernizuoti viešojo administravimo sektorių didinant

valdžios institucijų veiklos veiksmingumą ir atvirumą, plėtojant elektronines

viešąsias paslaugas ir plečiant internete esančius viešosios informacijos

šaltinius.

2. Užtikrinti galimybes šalies gyventojams įgyti IT žinių

ir įgūdžių, gauti informaciją, studijuoti ir tobulinti gebėjimus naudoti naujas

technologijas ir tuo užtikrinti išliekamųjų darbo vietų kūrimą.

3. Pritaikyti programinę įrangą vietos vartotojų

poreikiams, suteikti jiems galimybes gauti išsamią, patikimą ir aktualią

informaciją lietuvių kalba.

4. Užtikrinti galimybes visiems šalies gyventojams,

nepaisant jų socialinės būklės ar geografinės padėties, naudotis informacinėmis

technologijomis ir šių technologijų teikiamais informaciniais ištekliais.

Priemonės

aprašymas

Ši priemonė bus orientuota į šias veiklos grupes

e. infrastruktūrą –

vadovaujantis ES konkurencijos taisyklėmis ir rekomendacijomis dėl elektroninių

komunikacijų finansavimo, parama bus skiriama stambesniems infrastruktūros

projektams, t.y. plačiajuosčių duomenų perdavimo tinklų kaimo vietovėse

sukūrimui, interneto prieigos taškų atokiose kaimo vietovėse steigimui, saugaus

Vyriausybės intraneto kūrimui ir panašiai.

Šioje veiklos grupėje numatoma teikti paramą

duomenų perdavimo tinklų (įskaitant plačiajuosčius atokiose

kaimo vietovėse) sukūrimui;

viešųjų prieigos prie interneto taškų kūrimui atokiose kaimo

vietovėse;

e. paslaugas ir e. turinį – remiantis e. Europos-2005 prioritetais, EB

konkurencijos taisyklėmis ir intelektinės nuosavybės teisėmis, parama bus

teikiama šio tipo projektams, pvz., e. pirkimai, e. miestas ir t.t., kurie

užtikrins pakankamą skaičių viešųjų e. paslaugų, cirkuliuojančių apie

Vyriausybę, įmones ir piliečius; kita vertus, įvairių „turinio kūrimo“ projektų

įgyvendinimui, pvz., tiesiogiai – teikiant paramą esamo lietuviško turinio

(virtualios bibliotekos, skaitmeniniai žemėlapiai ir t.t.) perkėlimui į

skaitmeninę aplinką, arba netiesiogiai – kuriant priemones, suteikiančias

galimybę susipažinti su informacija užsienio kalba (automatinio vertimo robotai

ir t.t.). Tai padidins lietuviško turinio apimtis.

Šioje veiklos grupėje numatyta teikti paramą

oficialios informacijos šaltinių sistemos plėtrai;

elektroninių viešųjų paslaugų plėtrai;

informacinių technologijų plėtrai;

Lietuvos informacinės aplinkos sukūrimui (interneto turinio

lietuvių kalba sukūrimui ir t.t.);

saugių interneto turinio priemonių diegimui.

Pagal šią priemonę parama taip pat bus teikiama

projektų dokumentacijos parengimui (techninėms

specifikacijoms, galimybių bei tinkamumo studijoms bei tyrimams, konkursinės

dokumentacijos parengimui ir t.t.);

darbams, susijusiems su individų ir verslo subjektų

informavimu apie informacinės visuomenės plėtrą (ši veikla papildo pirma

minėtąsias veiklos grupes informacijos teikimo visuomenei atžvilgiu).

Struktūrinių fondų skyrimo santykis pagal šią priemonę

remiamiems projektams nustatomas pagal Reglamento (EB) Nr. 1260/99 29

straipsnį.

Projektai, siekiantys užtikrinti galimybes šalies

gyventojams ir įmonėms įgyti informacinių technologijų žinių bei įgūdžių ir

kelti kvalifikaciją naudojant naujas technologijas, turi būti teikiami 2

prioriteto priemonėms (pagal šį prioritetą parama teikiama ITT raštingumo

didinimui ir įgūdžių lavinimui, IT naudojimo plėtrai ir t.t.).

Valstybės pagalba

Valstybės pagalba šiai priemonei nebus teikiama.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Informacinės visuomenės plėtros

komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (Informacinės visuomenės

plėtros komitetas).

Įgyvendinančioji institucija – Centrinė projektų valdymo

agentūra.

3.4 priemonė. Viešoji turizmo

infrastruktūra ir paslaugos

Priemonės

tikslas

Skatinti atvykstamąjį ir vietinį turizmą

sukuriant palankesnes sąlygas aktyviam poilsiui.

Priemonės

uždaviniai

1. Sukurti viešąją turizmo infrastruktūrą ir paslaugas,

kurios pritrauktų privačias investicijas ir užtikrintų ilgalaikių darbo vietų

sukūrimą.

2. Suformuoti naujus turizmo traukos centrus panaudojant

gamtos ir kultūros paveldo objektus.

3. Išplėtoti turizmo informacijos sistemas.

4. Pagerinti Lietuvos, kaip turizmo šalies, įvaizdį.

Priemonės aprašymas

Tinkamos viešosios turizmo infrastruktūros

sukūrimas suteikia galimybę plėtoti aktyvaus poilsio ir pramogų, etninio,

kultūrinio ir gamtinio turizmo sritis. Viešosios turizmo infrastruktūros plėtra

skatina sparčią privataus turizmo paslaugų sektoriaus (apgyvendinimo, tiekimo,

transporto paslaugų, aktyvaus poilsio, smulkiosios laisvalaikio

infrastruktūros, paslaugų ir t.t.) plėtrą, užtikrina ilgalaikių darbo vietų

kūrimą, sudaro sąlygas alternatyviai veiklai (kaimo turizmui, tradiciniams

amatams, arklių veisimui, pramoginei medžioklei ir žvejybai), sumažina turizmo

veiklos sezoniškumą ir didina ilgalaikių darbo vietų skaičių. Be to, viešosios

turizmo infrastruktūros plėtra turi tiesioginę teigiamą įtaką MVĮ steigimui ir

plėtrai.

Pagal šią priemonę parama bus teikiama

valstybės, savivaldybės ir viešosioms institucijoms, plėtojančioms viešąją

turizmo infrastruktūrą, o privatiems turizmo paslaugų tiekėjams parama bus

skiriama pagal šio prioriteto 1 priemonę.

Siekiant efektyviau panaudoti šalies

turizmo potencialą ir sukurti konkurencingus turizmo produktus, kurie turėtų

paklausą, padėtų padidinti atvykstamojo ir vietinio turizmo srautus, nustatomi

šie turizmo plėtros prioritetai

sukurti viešojo turizmo produktus ir

paslaugas, kad sumažėtų sezoniškumas ir būtų pritraukta privačių investicijų;

sukurti naujus turizmo traukos centrus

šalia veikiančiųjų, kad pagerėtų subalansuota visų Lietuvos regionų plėtra

(pirmenybė bus teikiama veikiantiems turizmo traukos centrams);

skatinti atvykstamąjį turizmą;

plėtoti turizmo informacijos paslaugas.

Pagal šią priemonę parama teikiama

gamtinių išteklių naudojimui turizmo

poreikiams, taip pat poilsio ir sveikatingumo turizmo, t.y. mineralinių vandenų

kurortų, pajūrio kurortų ir t.t., plėtrai;

aktyvaus turizmo (poilsio) infrastruktūros (dviračių, pėsčiųjų

takų, slidinėjimo, vandens turizmo trasų), viešosios smulkiosios

infrastruktūros, sportinio turizmo infrastruktūros (daugiafunkcinių sporto

objektų, turinčių nacionalinę svarbą), siekiančios sumažinti sezoniškumą ir

tiesiogiai prisidedančios prie ilgalaikių darbo vietų sukūrimo, modernizavimui

ir kūrimui;

viešųjų paveldo objektų ir nenaudojamų

pastatų atstatymui, restauravimui ir pritaikymui turizmo poreikiams,

užtikrinant ilgalaikių darbo vietų kūrimą;

turizmo informacijos paslaugų (t.y.

turistinės schemos, žemėlapiai, informacinės lentos, informacinės sistemos

interneto pagrindu, viešieji interneto prieigos taškai, skirti turistams,

turistiniai ženklai ir t.t.) ir su tuo susijusios veiklos plėtrai;

turizmo skatinimo ir rinkodaros

paslaugoms.

Struktūrinių fondų skyrimo santykis pagal

šią priemonę remiamiems projektams nustatomas pagal Reglamento (EB) Nr. 1260/99

29 straipsnį. Ši priemonė yra tiesiogiai susijusi su 2 prioriteto 2 priemone,

kadangi pastaroji priemonė padės didinti turizmo srityje dirbančių asmenų

įgūdžius ir kelti jų kvalifikaciją.

Valstybės pagalba

Valstybės pagalba šiai priemonei nebus teikiama.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Ūkio ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Lietuvos verslo paramos

agentūra.

4 prioritetas.

Kaimo plėtra ir žuvininkystė

BVP

dalis, tenkanti žemės ūkio ir žuvininkystės sektoriui, yra palyginti nedidelė,

tačiau žemės ūkis sukuria daug darbo vietų kaimo gyventojams. Gera dirbama žemė

ir gamtinė aplinka, gausūs žuvų ištekliai Baltijos jūroje ir senos žemės ūkio

tradicijos turėtų (su būtinomis investicijomis, skirtomis sektoriams

racionalizuoti ir modernizuoti) padidinti žemės ūkio ir žuvininkystės sektorių

produktyvumą, kuris vis dar gana mažas. Investicijos į sektorius, kurie

užtikrins naujus pajamų šaltinius iš netradicinės žemės ūkio veiklos, tokios

kaip ekologinis žemės ūkis ir kitas alternatyvus verslas (pvz., kaimo turizmas

ir amatai), turėtų padėti modernizuoti Lietuvos žemės ūkio ir žuvininkystės

sektorių.

Nors

pažanga akivaizdi, ekonominį žemės ūkio ir žuvininkystės sektoriaus augimą

stabdo struktūriniai apribojimai – vyrauja smulkus ir vidutinis ūkis.

Miškininkystės sektoriuje kyla problemų dėl sektoriaus nevientisumo: daugelis

miškų Lietuvoje priklauso valstybei (71 %), o privataus miškų sektoriaus,

sudarančio 29 %, struktūra (t.y. daug mažų ūkių) yra nepalanki intensyviai

miškininkystės plėtrai.

Problemų

yra ir žuvininkystėje: pasenę žvejybos laivai nepritaikyti esamiems

žuvininkystės ištekliams, trūksta būtinų įrengimų žuvų kokybei pagerinti ir

aplinkos taršai sumažinti iki minimumo. Šis sektorius modernizuojamas, tačiau

pažanga labai lėta dėl žvejybos laivų neefektyvumo ir nepakankamai išplėtoto

žuvų didmeninės prekybos sektoriaus, kas stabdo struktūrinės reformos

įgyvendinimą žuvininkystės sektoriuje.

Šiame naujame plėtros etape siekiama darnos integruojant

aplinkosaugos sistemas, sprendžiant lygių galimybių ir teisingumo klausimus.

Moterų vaidmuo ypač svarbus plėtojant saugių ir ekologiškų produktų vartojimo

bei gamybos modelius. Moterys dalyvauja gamtinių išteklių valdyme ir naudojime,

didina žemės ūkio veiklos potencialą, ypač plėtojant netradicinę žemės ūkio

veiklą, taip pat ekologinį ūkininkavimą, ir į visa tai bus atsižvelgiama

įgyvendinant visas 4 prioriteto priemones, siekiant suteikti kaimo moterims

ekonominę svarbą, užtikrinančią naudojimąsi produktyviaisiais ištekliais ir

kapitalu.

Atsižvelgiant į visus išdėstytus veiksnius ir siekiant

sušvelninti neigiamus socialinius ekonominius padarinius, kuriuos kaimo ir

pajūrio vietovėse sukėlė ūkio modernizavimo procesai, buvo suformuluotas

pagrindinis šio prioriteto tikslas – remiantis gamtiniais ištekliais ir

gyventojų tradicijomis, sukurti pažangų žemės ūkio, miškininkystės ir

žuvininkystės sektorių, investuojant į alternatyvią veiklą bei tradicinį

ūkininkavimą, į ekonominį veiklos įvairinimą.

Įgyvendinant šį tikslą, buvo iškelti šie uždaviniai

konkurencingo, į ES rinkas orientuoto žemės ūkio kūrimas

skatinant maisto saugą ir rinkodaros plėtrą, leidžiančią veiksmingiau panaudoti

esamus išteklius ir išsaugoti darbo vietas kaimo vietovėse;

galimybių paįvairinti ekonominę veiklą kaimo vietovėse

sukūrimas; žemės ūkio produktų gamintojams – papildomos ekonominės veiklos

vykdymas puoselėjant biologinę įvairovę, kraštovaizdį ir aplinką;

ištekliais pagrįsto ir į rinką orientuoto, modernaus ir

konkurencingo žuvininkystės sektoriaus, atitinkančio ES reikalavimus ir

sušvelninančio socialinius restruktūrizavimo padarinius, kūrimas.

Konkurencingo žemės ūkio sukūrimas, maisto saugos

užtikrinimas ir rinkodaros plėtra. Prielaidas

žemės ūkio ir alternatyvaus verslo plėtrai sukuria ganėtinai gausūs gamtiniai

ištekliai ir biologinė įvairovė, palyginti nedidelė dirvožemio, vandens ir oro

tarša, gamybinis potencialas (melioracijos įrenginiai, keliai, pastatai), kaimo

gyventojų patirtis ir tradicijos verstis žemės ūkio veikla, išplėtotas ir

tolygiai pasiskirstęs mokslo, švietimo ir konsultavimo tinklas, stiprėjanti

kaimo gyventojų savivalda. Kita vertus, kaip jau minėta, žemės ūkio ir kaimo

plėtrą stabdo keletas veiksnių: silpnai funkcionuojanti žemės rinka, smulkūs

ūkiai (suskaidyta gamyba), nepakankamai išplėtota infrastruktūra (ypač

socialinė), nepalanki demografinė situacija, menkas gyventojų išsilavinimas,

alternatyvios veiklos stoka ir nedidelė gyventojų perkamoji galia.

Taigi investicijomis šioje srityje bus siekiama pagerinti

ūkių struktūrą ir užtikrinti ekonomiškai stiprių, konkurencingų žemės ūkio

vienetų plėtrą. Taip pat bus siekiama padidinti ūkių produktyvumą, įsigyti modernių

įrengimų ir technologijų, užtikrinti produkcijos kokybę ir saugumą laikantis

higienos ir aplinkos standartų. Be to, reikės paįvairinti žemės ūkio veiklą.

Tikimasi, kad dėl šių iniciatyvų pagerės žemės ūkio produktų kokybė ir padidės

žemės ūkio sektoriuje dirbančių gyventojų pajamos. Naujų technologijų

pritaikymas ir žmogiškųjų išteklių plėtra sukurs sąlygas, kurios leis padidinti

konkurencingumą žemės ūkio sektoriuje, gyventojų pajamas ir pagerinti gyvenimą

kaimo vietovėse. Tobulinant ūkių struktūrą, bus siekiama, kad gausėtų jaunųjų

ūkininkų: tai leis padidinti konkurencingumą ūkių sektoriuje, nes jaunieji

ūkininkai geriau prisitaiko prie modernių technologinių pokyčių ir naujos

konkurencingos aplinkos. Taip pat bus siekiama stabilizuoti demografinę situaciją

kaime, kadangi jauni žmonės bus skatinami pasilikti kaimo vietovėse.

Daugiausia dėmesio bus skiriama ūkių restruktūrizavimui.

Šiam uždaviniui įgyvendinti skirtos 3 tarpusavyje susijusios priemonės

„Investicijos į žemės ūkio valdas“, „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ ir „Žemės

sklypų perskirstymo veikla“ priemonėje „Kaimo vietovių pritaikymo ir plėtros

skatinimas“. Kitomis priemonėmis bus siekiama tiek restruktūrizuoti ūkius, tiek

gerinti gyvenimą kaimo vietovėse.

Priemonė „Investicijos į žemės ūkio valdas“ sudarys sąlygas

įgyvendinti vieną iš šio prioriteto uždavinių: sukurti į rinką orientuotą

konkurencingą žemės ūkį, užtikrinantį maisto saugą ir rinkodaros plėtrą,

leidžiančią veiksmingai panaudoti esamas daugiafunkcinio sektoriaus galimybes

ir išsaugoti darbo vietas kaimo vietovėse.

Žemės reforma, kuri buvo įgyvendinama pastarąjį dešimtmetį

ir yra pagrįsta privačios nuosavybės teisių atkūrimu, perėjimu prie rinkos

ekonomikos sąlygų, lėmė palyginti mažų žemės ūkio valdų susiformavimą. 2001 m.

Lietuvos vidutinio ūkio dydis buvo 4,5 ha. Lietuvos vidutinis ūkis, palyginti

su ES vidutiniu ūkiu, yra mažas, o jo konkurencingumo lygis – žemas. Priemonės

parama padės sustiprinti ūkius, skatins jų plėtrą ir sudarys palankesnes

sąlygas didinti jų konkurencingumą.

Lietuvoje

vyravo nepalanki žemės ūkio plėtrai ūkininkų amžiaus struktūra. Daugelis

įregistruotų ūkininkų yra 55–60 metų. Įregistruoti jauni (iki 40 metų)

ūkininkai, kurių 2002 m. buvo 4120, sudaro 14 % visų įregistruotų

ūkininkų. Nors daugelis jaunųjų ūkininkų, įregistruotų per pastaruosius

kelerius metus, baigė žemės ūkio studijų programas arba minimalių ūkininkavimo

žinių kursus, jiems trūksta pradinės paramos ūkių plėtrai. Pastebėta, kad daug

jaunų žmonių, turinčių žemės arba galinčių jos įsigyti ūkiui įkurti, nesiryžta

kurti ūkio, nes neturi pradinio kapitalo. Kita jaunųjų ūkininkų minima problema

yra tai, kad kredito įstaigos nelabai palankiai žiūri į jaunuosius ūkininkus ir

nesuteikia jiems kreditų ūkių plėtrai.

Priemonės „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ tikslas

– didinti jaunųjų ūkininkų skaičių. Kartu stengiamasi pagerinti konkurencingumą

žemės ūkio sektoriuje, nes jaunieji ūkininkai gali veiksmingiau prisitaikyti

prie modernių technologijų pokyčių ir naujos konkurencingos aplinkos. Be to, ši

priemonė padės stabilizuoti demografinę situaciją kaime, kadangi jaunimas bus

skatinamas likti kaime.

Lietuvos

pramonė yra pajėgi surasti nišą ES bendrojoje rinkoje, tačiau jos gamybos

apimtys dar nėra pakankamos. Ateityje daug kas priklausys nuo perdirbimo

įmonių, atitinkančių ES veterinarijos ir sanitarijos reikalavimus, kurie

griežtės, skaičiaus. Užtikrinant stiprių ir ekonomiškai perspektyvių ūkių

funkcionavimą, žemės produktus perdirbančioms įmonėms bus tiekiamos geros

kokybės žaliavos, atitinkančios vartotojų poreikius. Šiuo metu aktualiausia

problema – mėsos perdirbimo įmonės, skerdyklos ir žuvų perdirbimo įmonės,

kurioms iki 2007 m. buvo suteiktas pereinamasis laikotarpis, kad jos atitiktų

ES standartus. Norint modernizuoti įmones, perdirbančias grūdus, pieną, vaisius

ir daržoves, būtinos investicijos, tačiau problemos, su kuriomis susiduria šios

įmonės, yra mažesnės negu problemos mėsos sektoriuje.

Priemonės „Žemės ūkio produktų perdirbimo ir rinkodaros

gerinimas“ teikiama pagalba skirta tolesniam įmonių, perdirbančių mėsą, grūdus,

vaisius ir daržoves, modernizavimui, gamybos išlaidų mažinimui, kokybės ir

aplinkos valdymo sistemų įgyvendinimui, higienos sąlygų, produktų kokybės ir

rinkodaros gerinimui. Visa tai padės didinti pramonės konkurencingumą.

Galimybių paįvairinti ekonominę veiklą kaimo vietovėse

puoselėjant biologinę įvairovę, kraštovaizdį ir aplinką sukūrimas. Siekiant įgyvendinti Lietuvos subalansuotos kaimo vietovių

plėtros tikslus, ypač daug dėmesio bus skiriama infrastruktūros gerinimui ir

alternatyvios veiklos skatinimui. Šiam uždaviniui įgyvendinti buvo numatytos

šios priemonės: „Miškų ūkis“ ir „Kaimo vietovių pritaikymo ir plėtros

skatinimas“. Pastaroji priemonė apima platų spektrą tokių veiklos rūšių kaip

žemės ūkio vandentvarka, žemės sklypų perskirstymas, konsultavimo paslaugos

ūkiams, žemės ūkio veiklos ir žemės ūkiui artimos veiklos įvairinimas siekiant

vykdyti įvairiapusę veiklą arba sukurti alternatyvių pajamų šaltinius, turizmo

ir amatų veiklos skatinimas.

Daugiafunkcinio žemės ūkio restruktūrizavimas yra glaudžiai

susijęs su visomis kaimo gyventojų grupėmis. Dėl tos priežasties ši priemonė

apima paramą, skirtą kaimo vietovių pritaikymui ir plėtrai sudarant tinkamas

sąlygas kaimo gyventojams verstis ūkininkavimo ar kita veikla, užtikrinančia

pajamas ir tinkamą gyvenimo lygį, bei kuriant papildomas darbo vietas kaimo

vietovėse.

Žemės reforma ir žemės grąžinimas iš karto po Lietuvos

nepriklausomybės paskelbimo lėmė tai, kad susiformavo daug mažų ir suskaldytų

žemės sklypų. Dėl šios priežasties ypač daug dėmesio bus skiriama paramai,

teikiamai žemės konsolidavimo projektams siekiant padidinti vidutinį ūkio/žemės

sklypo dydį ir suformuoti racionalų žemės naudojimą ūkiuose, pagerinti jų

struktūrą.

Daug dėmesio taip pat bus skiriama ir kaimo inžinerinės

infrastruktūros gerinimui, kuri yra būtina sėkmingam ūkininkavimui, vertimuisi

kita veikla arba tinkamam gyvenimo lygiui užtikrinti. Tai apima žemės ūkio

drenažo sistemų, dirbtinių vandens telkinių hidrotechninių statinių

atnaujinimą, potvynių prevencijos priemonių sistemų statybą ir polderių

atnaujinimą.

Daugelis ūkių netvarko buhalterinės apskaitos, ūkininkams

sunku gauti naujausią informaciją, tačiau jie turės vykdyti griežtesnius žemės

valdymo įsipareigojimus kaip dalį naujų reikalavimų, kurie bus taikomi diegiant

nustatytus aplinkosaugos, maisto kokybės, gyvūnų gerovės ir sveikatos, darbo

saugos standartus. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, būtina aktyviau teikti

konsultacines paslaugas.

Veikla, susijusi su kaimo turizmo ir amatų bei kitų alternatyvių

verslų plėtra, gaus paramą, skirtą paslaugų kaimo vietovėse plėtrai, veiklos

įvairinimui tinkamų sąlygų sukūrimui ir galimybių kaimo gyventojams užsidirbti

papildomų pajamų suteikimui, gyvenimo bei darbo sąlygų kaime gerinimui. Parama

etninių kultūros vertybių išsaugojimui ne tik padės išlaikyti Lietuvos kaimo

regionų unikalumą, bet ir skatins turizmą šalies etnografiniuose regionuose,

prisidės prie ūkio plėtros kaimo vietovėse bei patrauklaus šalies regionų

įvaizdžio sukūrimo.

Priemonė „Miškų

ūkis“ orientuota į ekonominės, ekologinės ir socialinės miškų vertės padidinimą

kaimo vietovių plėtroje, daugiausia dėmesio skiriant investicijoms į privačius

miškų ūkius. Planuojama, kad ši priemonė sudarys sąlygas privačių miškų plėtrai

padengiant investicijas, skirtas miškų infrastruktūrai pagerinti.

Investicijomis numatyta sukurti naujas darbo vietas ir taip sumažinti nedarbą

kaime. Nauda, gaunama iš kitų miško produktų (gyvūnų, grybų, uogų,

vaistažolių), taip pat suteikia galimybę kaimo gyventojams gauti papildomų

pajamų.

Bus

rūpinamasi subalansuoto miškų sektoriaus valdymu, kraštovaizdžio bei aplinkos

gerinimu. Parama miškų gaisrų prevencijai bus skiriama pagal parengtą

Valstybinės miškų priešgaisrinės apsaugos programą, kurioje miškų vietovės

suklasifikuotos pagal gaisringumo riziką. Remiantis Reglamento (EB) Nr.

1257/1999 VIII skyriaus nuostatomis, parama bus teikiama prevencinėms

priemonėms vidutinės gaisringumo rizikos miškuose. Lietuvoje yra 2,05 mln. ha

(o tai atitinka 100 %) faktinio miškų paviršiaus, kuris patektų į gaisrų

rizikos klasifikaciją.

Įgyvendinant Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo

plano, kurį Seimas patvirtino 2002 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. IX-1154, ir

Lietuvos miškų ūkio politikos bei jos įgyvendinimo strategijos, patvirtintos

aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 484, nuostatas, parama

bus taip pat teikiama ne žemės ūkio paskirties žemės apželdinimui. Ši priemonė

neapima žemės ūkio paskirties žemės apželdinimo (kuris finansuojamas pagal

kaimo plėtros planą iš Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo

„Garantijų“ dalies).

Priemonės „Leader+ pobūdžio priemonė“ ir „Mokymas“ buvo

numatytos siekiant tausoti žmogiškuosius išteklius ir didinti kaimo gyventojų

pasitikėjimą savimi.

Lietuva ketina taikyti modelį, kuriame derinamos dvi ES

valstybėms kandidatėms siūlomos Leader+ iniciatyvos įgyvendinimo alternatyvos.

Šio modelio esmė yra ta, kad bus imtasi pasirengimo veiksmų šiai iniciatyvai

įgyvendinti. Šie veiksmai apims institucinį ir metodologinį pasirengimą, vietovių

studijas ir integruotų kaimo plėtros strategijų sklaidą, vietos veiklos grupių

sukūrimą ir antrosios iniciatyvos veiksmus įgyvendinant strategijas, parengtas

teritoriniu pagrindu bandomosiose vietovėse. Šis pasirinkimas grindžiamas tuo,

kad atsižvelgiant į Lietuvos institucijų ir savivaldos organizacijų

įgyvendintas iniciatyvas, kurios buvo paremtos tarptautinių projektų, galima

tikėti, jog šalyje atlikti tam tikri parengiamieji darbai, ypač bandomosiose

vietovėse, kuriose sudarytos partnerystės grupės (vietos veiklos grupių

prototipai), ir jos yra pasirengusios padėti spręsti teritorines kaimo plėtros

problemas.

Žmogiškųjų išteklių plėtra kaime – vienas iš svarbiausių

veiksnių įgyvendinant pagrindinius kaimo plėtros uždavinius. Dėl šios

priežasties buvo parengta priemonė „Mokymas“; ši priemonė padės ugdyti kaimo

gyventojų gebėjimus prisitaikyti prie technologijų ir rinkos pokyčių, kas yra

būtina norint aktyviai dalyvauti visose priemonėse, skirtose kaimo plėtrai.

Ūkininkus ir kitus asmenis, susijusius su žemės ūkio, miškininkystės ar

alternatyvia veikla, mokyti būtina, nes žemės ūkio darbuotojai, žemdirbiai turi

žinoti naujausius maisto kokybės, aplinkos apsaugos, higienos, biologinės

įvairovės ir kraštovaizdžio išsaugojimo reikalavimus, susipažinti su naujomis

gamybos technologijomis, ekonominio ūkininkavimo metodais ir alternatyvia

veikla kaimo vietovėse, jiems reikia ir kitų žinių, kad galėtų prisitaikyti

prie kaime vykstančių kokybinių ir kiekybinių pokyčių.

Modernaus ir konkurencingo žuvininkystės

sektoriaus sukūrimas. Bendroji žuvinin­kys­tės

politika (BŽP) apima gyvųjų vandens išteklių apsaugą, valdymą ir darnų

eksploatavimą, akvakultūrą, žuvininkystės ir akvakultūros produktų perdirbimą

ir rinkodarą, kai tokia veikla vykdoma valstybių narių teritorijoje arba

Bendrijos vandenyse ar Bendrijos žvejybos laivų.

Pagrindinis BŽP uždavinys – darnus

žuvininkystės išteklių eksploatavimas taikant ilgalaikio išteklių valdymo

požiūrį, pagrįstą mokslinių konsultacijų ir atsargos principų pagrindu. Laivyno

valdymo sistema, suteikianti daugiau atsakomybės valstybėms narėms, buvo

priimta siekiant apriboti Bendrijos laivyno žvejybos pajėgumą. Šią sistemą

papildo nuostatos dėl atsargos priemonių, skirtų žuvininkystės išteklių ar

jūrinių ekosistemų apsaugai.

Ilgalaikis BŽP uždavinys – prisidėti

prie Bendrijos darnaus vystymosi politikos, kartu išlaikant aplinkos apsaugos,

ekonominių ir socialinių aspektų pusiausvyrą.

BŽP reforma 2002 m. gruodžio 20 d.

inicijavo naujų reglamentų priėmimą. Tarybos reglamente (EB) 2371/2002 dėl

žuvininkystės išteklių apsaugos ir darnaus eksploatavimo išdėstyti BŽP planai

ir uždaviniai, ir tai yra pagrindinis reglamentas, įgyvendinantis šią politiką.

Struktūroje numatyta speciali nuoroda į Struktūrinės paramos reglamentą

(2792/1999 su pakeitimais, padarytais Reglamentais 1451/2001, 179/2002 ir

2369/2002), kuris yra pagrindinė BŽP įgyvendinimo priemonė.

Žuvininkystės priemonės, numatytos šiame prioritete,

grindžiamos struktūrine BŽP politika. Daugiausia dėmesio teikiama žuvininkystės

pajėgumo pakeitimui. Kiti tikslai – visų rūšių žuvų tvarkymo grandžių (laivų,

uostų, pramonės šakų) suderinimas su maisto saugumo, darbo saugos ir aplinkos

apsaugos reikalavimais. Ne mažiau svarbu sudaryti palankias sąlygas

žuvininkystės veiklos plėtrai, užtikrinti vertingų žuvų išteklių gausinimą,

plėtoti akvakultūrą ir didinti jos konkurencingumą, sudaryti sąlygas bendrosios

rinkos organizavimui ir sušvelninti žuvininkystės veiklos nutraukimo

socialinius padarinius.

Siekiant restruktūrizuoti Lietuvos žvejybos laivus (priemonė

„Veiksmai, susiję su žvejybos laivais“), svarbiausias uždavinys – suderinti

žuvininkystės veiklą su esamais žuvų ištekliais ir naujomis ES kvotomis

mažinant Lietuvos žvejybos laivyno dydį ir pajėgumą. Žvejybos laivų registras

yra įdiegtas Žuvininkystės departamente prie Žemės ūkio ministerijos ir šiuo

metu jau veikia. Žvejybos laivų įplaukimo ir išplaukimo schema bus taikoma,

kaip nurodyta reglamente 2371/2002. Kadangi dalis laivų yra seni ir

neproduktyvūs, o jų modernizavimas neatsipirktų, ekonominiu požiūriu būtų

pagrįsta, jeigu laivų savininkai sustabdytų žvejybos veiklą ir atiduotų laivus

į metalo laužą arba perorientuotų juos kitai nei žvejyba ne pelno veiklai. Taip

būtų sumažintas bendras žvejybos laivų pajėgumas ir neigiamas žvejybos poveikis

aplinkai. Tada kvotos vienam laivui didėtų ir žvejyba taptų pelningesnė.

Pastraipos pakeitimai

Nr. 316,

2007-03-28, Žin., 2007, Nr. 40-1484 (2007-04-07)

Pagal

šią priemonę žvejybos laivynas bus modernizuotas padedant užtikrinti darnią

žuvininkystės plėtrą. Modernizuojant žvejybos laivus, būtina juos pritaikyti

pelaginėms žuvims žvejoti. Šių žuvų sugavimo kvotos ne visai panaudojamos.

Žvejybos laivų pelningumas padidės, kai bus įrengti nauji įrengimai, kuries

padės išlaikyti gerą žuvų kokybę ir leis laivams ilgiau pasilikti jūroje,

rečiau atplaukti į sausumą, veiksmingiau panaudoti pajėgumus, taupyti kurą ir

gerinti darbo sąlygas.

Siekiant sukurti palankesnes sąlygas darniai žvejybos

veiklos plėtrai (priemonė „Vandens išteklių apsauga ir plėtra, akvakultūra,

žvejybos laivyno įrengimai, perdirbimas ir rinkodara“), bus investuojama į

žvejybos įrengimų patobulinimą, o tai turėtų pagerinti žuvų iškrovimo ir

pardavimo sąlygas, išplėsti žuvininkystės produktų pardavimo galimybes

nustatant pagrįstą pardavimo kainą; tuomet žvejyba taptų pelningesnė.

Investicijos į uosto įrengimus taip pat yra svarbios padedant įgyvendinti

bendrosios žuvininkystės politikos nuostatas dėl sugautų žuvų kontrolės ir

bendrojo rinkos organizavimo. Investicijų į žuvų perdirbimo įmones tikslas –

modernizuoti, įgyvendinti kokybės ir aplinkos valdymo sistemas, pagerinti

higienos sąlygas, žuvininkystės produktų kokybę ir rinkodarą. Pirmenybė bus

teikiama įmonėms, kurioms buvo paskirtas pereinamasis laikotarpis iki 2007 m.

Siekiant perorientuoti akvakultūrinius ūkius veisti naujų rūšių žuvis ir tiekti

ekologišką produkciją, sumažinti gamybos išlaidas ir padidinti verslo

pelningumą bei konkurencingumą, tuo skatinant akvakultūros plėtrą, būtina

investuoti į ūkių modernizavimą ir intensyvinimą įdiegiant naujas technologijas

ir naujus sprendimus. Be to, būtina investuoti ir į žuvų kopėčių įrengimą,

kliūčių panaikinimą ir kitas priemones, skirtas žuvų migracijos ir neršimo

sąlygoms pagerinti, kurios padidintų migruojančių žuvų (pirmiausia lašišų)

išteklius Baltijos jūroje ir vidaus vandenyse. Taip pat parama bus teikiama

žvejybai vidaus vandenyse. Pirmenybė bus teikiama Kuršių mariose žvejojantiems

laivams.

Siekiant sušvelninti žvejybos laivyno restruktūrizavimo

socialinį ekonominį poveikį, nukentėjusiesiems dėl žvejybos veiklos nutraukimo

bus išmokamos išeitinės pašalpos (priemonė „Kitos (su žuvininkyste susijusios)

priemonės“). Žvejai, dirbę laivuose, kurie bus atiduoti į metalo laužą, neteks

nuolatinių pajamų. Nenumatytų įvykių ar techninių apribojimų atveju žvejai ir

laivų savininkai gali būti priversti sustabdyti savo veiklą. Siekiant išspręsti

socialinę ekonominę problemą, šiems asmenims bus mokamos kompensacijos.

Gamintojų organizacijos – svarbiausia grandis, įgyvendinant bendrosios rinkos

organizavimą. Atsižvelgiant į sąlygas, palankias gamintojų organizacijoms

funkcionuoti, ir teigiamą įtaką žvejų pajamoms, būtina skatinti gamintojų

organizacijų kūrimąsi ir žuvų produktų kokybę gerinančių programų įgyvendinimą.

Kadangi pakrančių žvejybos įmonės yra nedidelės, joms sunku įveikti

konkurenciją ir plėtoti savo veiklą savarankiškai, parama bus teikiama

integruotiems kolektyviniams projektams, skirtiems šiai žvejybos veiklai

plėtoti ir modernizuoti, pakrančių žvejybos sąlygoms pagerinti.

Įgyvendinant iškeltus uždavinius ir atsižvelgiant į ES

reglamentus, kuriuose nustatytos Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų

fondo Orientavimo dalies ir Žuvininkystės orientavimo finansinio instrumento naudojimo

taisyklės, investicijos pagal kaimo plėtros ir žuvininkystės prioritetą buvo

numatytos 10 priemonių. Preliminarus šių lėšų paskirstymas apibendrintas toliau

tekste pateiktose lentelėse.

Be Struktūrinių fondų priemonių, šio

prioriteto uždaviniams įgyvendinti buvo numatytos keturios lydimosios ir trys

papildomos priemonės, finansuojamos pagal Europos žemės ūkio orientavimo ir

garantijų fondo Garantijų dalį ir papildančios viena kitą. Informacija apie

finansavimo šaltinius apibendrinta lentelėje „Žemės ūkio ir kaimo plėtros

priemonių finansavimo šaltiniai“.

Žemės ūkio ir kaimo plėtros priemonių finansavimo šaltiniai

Priemonės,

finansuojamos pagal Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo

Orientavimo dalį ir Žuvininkystės orientavimo finansinį instrumentą

Priemonės,

finansuojamos pagal Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo

Garantijų dalį

1. Investicijos į žemės ūkio valdas

2. Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas

3. Žemės ūkio produktų perdirbimo ir rinkodaros gerinimas

4. Kaimo vietovių pritaikymo ir plėtros skatinimas

5. Miškų ūkis

6. Leader+ pobūdžio priemonė

7. Mokymas

8. Veiksmai, susiję su žvejybos laivais

9. Vandens išteklių apsauga ir plėtra, akvakultūra,

žvejybos uosto įrengimai, perdirbimas ir rinkodara

10. Kitos (su žuvininkyste susijusios) priemonės

4 lydimosios priemonės

Agrarinė aplinkosauga

Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku

Mažiau palankios ūkininkauti vietovės ir vietovės su

aplinkosaugos apribojimais

Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos

Kitos priemonės

Techninė parama

Parama pusiau natūriniams restruktūrizuojamiems ūkiams

Parama diegiant ES reikalavimus

Parama 1 priede nurodytiems produktams bus teikiama pagal

atitinkamas šio BPD priemones arba bus teikiama tvirtinti pagal Reglamento (EB)

659/1999 sąlygas. Pastaruoju atveju parama naudos gavėjui nebus teikiama, kol

jai nepritars Europos Komisija.

Kita parama pagal kaimo plėtros priemones bus teikiama

pagal Sutarties 87 ir 88 straipsnius kaip „de minimis“ parama

(Reglamentas (EB) 69/2001) arba kaip parama mažoms ir vidutinėms įmonėms

(Europos Komisijos reglamentas (EB) 70/2001), arba kaip parama mokymui

(Reglamentas (EB) 68/2001). Kitais atvejais parama jau turi būti patvirtinta

arba pateikta Komisijai tvirtinti iki įgyvendinimo.

Valstybės pagalba žemės ūkio sektoriuje nėra tiesiogiai

susijusi su BPD numatytomis priemonėmis. Informacija apie valstybės pagalbą

pateikta VII priede.

Kontrolė

ir vertinimas. Kontrolė bus atliekama pagal bendruosius monitoringo

rodiklius, nustatytus kaimo plėtros planavimui kontroliuoti 2000–2006 m., kaip

nurodyta 2002 m. vasario 26 d. Europos Komisijos darbo dokumente VI/43512/02

FINAL.

BPD

vertinimas bus atliekamas dėl bendrųjų klausimų paskirties ir panaudojimo pagal

kriterijus ir rodiklius, nustatytus 2000 m. gruodžio mėn. Europos Komisijos

darbo dokumente VI/12004/00 FINAL.

4.1 priemonė. Investicijos į žemės ūkio valdas

Teisinis

šios priemonės pagrindas numatytas 1999 m. gegužės 17 d. Europos Tarybos

reglamento (EB) Nr. 1257/1999 (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 1257/1999)

I skyriuje, Reglamento (EB) Nr. 445/2002 1–3 straipsniuose ir II priedo 9

punkte.

Priemonės

tikslas

Spartinti žemės ūkio valdų restruktūrizavimą, padidinti

ūkininkų pajamas iš žemės ūkio ir su juo susijusios veiklos, pagerinti

gyvenimo, darbo ir gamybos sąlygas.

Priemonės

uždaviniai

1. Sumažinti gamybos išlaidas.

2. Spartinti gamybos restruktūrizavimą ir modernizavimą.

3. Pagerinti produktų kokybę.

4. Išsaugoti ir pagerinti aplinkos kokybę, higienos ir

darbo sąlygas, gyvūnų gerovės standartus.

5. Skatinti žemės ūkio ir su juo susijusios veiklos

įvairinimą.

Priemonės

aprašymas

Parama teikiama investicijoms į šiuos sektorius, išvardytus

prioritetine tvarka

pieno;

mėsos (jautienos, kiaulienos, avienos, arklienos ir

vištienos, įskaitant kiaušinius)[44];

augalininkystės produktų (javų, linų, žolinių pašarų,

pašarinių šakniavaisių, baltyminių ir aliejinių augalų, įskaitant rapsų

auginimą);

vaisių, uogų, daržovių (išskyrus bulves krakmolui) ir

grybų;

kailinių žvėrelių veisimo ir auginimo, žvėrininkystės,

bitininkystės.

Investicijos pagal šią priemonę neturėtų skatinti

produkcijos, kuriai nėra realizavimo rinkų, didinimo. Siekiant užtikrinti, kad

šios bendrosios taisyklės išimtys atitiktų nustatytą reikalavimą, rinka bus

kontroliuojama pagal oficialią gamybos, užsienio prekybos, vartojimo ir t.t.

statistiką ir prireikus paramos gavimo sąlygos bus tikslinamos. Remtini

konkretūs sektoriai

Pieno sektorius – pieno pagaminama mažiau negu turima

šalies pieno kvota. Dėl galimų struktūrinių pokyčių šiame sektoriuje (galimas

smulkių pieno gamintojų pasitraukimas iš rinkos) per visą planavimo laikotarpį

nematoma jokios rizikos dėl pieno realizavimo rinkų net ir tuo atveju, jeigu

pieno gamyba padidėtų.

Mėsos sektorius – atsižvelgiant į faktines gamybos apimtis

ir suteiktas kvotas, jautienos ir avienos rinka plečiasi. Rinkos sąlygos

realizuoti ekologiškai pagamintą jautieną yra geros, tad parama plėtrai gali

būti teikiama. Kvota karvių žindenių veisimui šalyje panaudojama ne visa.

Bulių, ėriavėdžių ir veršiukų paskerdžiama mažiau, negu nustatyta kvotoje. Šio

sektoriaus produktyvumas, palyginti su ES valstybėmis, yra mažas. Daugelis

gyvulininkystės ūkių yra smulkūs, jiems reikia investicijų, ypač produkcijos

kokybei gerinti. Dėl šios priežasties kiaulienos ir kiaušinių gamybos sektoriuje

taip pat būtina diegti naujas technologijas. Šalyje vis daugiau vartojama

vištienos, todėl sąlygos realizuoti vištienos produkciją yra palankios.

Augalininkystės sektorius – dėl grūdų maistui ir pašarams

pasiūlos ir paklausos neproporcingumo trūksta grūdų naminiams gyvuliams šerti.

Kitų rūšių grūdų kokybę reikia gerinti, todėl būtina investuoti į šį sektorių.

Didelė javų, užaugintų be pesticidų, paklausa. Dėl padidėjusios rapsų paklausos

parama gali būti teikiama rapsų auginimo plotams didinti.

Vaisių, uogų, daržovių ir grybų sektorius – šiuo metu šių

produktų vartojimas didėja.

Turi būti atsižvelgta į gamybos ar Bendrijos paramos

apribojimus pagal bendrosios rinkos organizavimą (BRO).

Tikimasi, kad žemės ūkio produkcijos gamybos

diversifikavimas į kitą žemės ūkio veiklą pirmiausia apims žemės ir (ar) kitų

ūkio išteklių perkėlimą iš „pagrindinio srauto“ žemės ūkio produktų gamybos į

naujų, alternatyvių ar nišą turinčių produktų gamybą ir sušvelnins nedarbo

kaimo vietovėse problemas, užtikrins ūkininkams papildomas pajamas.

Parama bus teikiama žemės ūkio drenažo ir drėkinimo

sistemų, esančių privačiose žemės ūkio valdose, atnaujinimui/įrengimui, kas

aktualu ūkininkaujant ar verčiantis kita alternatyvia žemės ūkio veikla.

Siekiant išvengti dvigubo finansavimo, parama nebus

teikiama to paties tipo išlaidoms projektuose, paremtuose pagal bendrosios

rinkos organizavimo (BRO) paramos schemas (Reglamento (EB) Nr. 1257/1999 37

straipsnis).

Išsami informacija apie numatytos paramos intensyvumą ir

(ar) sumas, mokėtinas pagal šią priemonę, pateikiama BPD priede, atsižvelgiant

į maksimalias paramos sumas, numatytas Reglamento (EB) Nr. 1257/1999 (pakeistas

Sutarties 33l straipsniu) 7 straipsnyje. Galimybė 5 % padidinti paramą

jauniesiems ūkininkams taip pat taikoma.

Reikalavimai naudos gavėjams, ekonominio gyvybingumo

įvertinimas ir teisinis pagrindas dėl minimalių aplinkos, higienos ir gyvūnų

gerovės standartų atitikimo pateikiami BPD priede. Nustatant ekonominio

gyvybingumo lygį, bus taikomi šie kriterijai: skolos rodiklis, likvidumo

rodikliai (bendrasis likvidumo rodiklis, vidinė grąžos norma), paskolų

padengimo rodiklis, pelningumo rodikliai; projekto vidinės grąžos norma turi

būti didesnė už skolinto kapitalo vertę. Visi rodikliai privalo atitikti

minimalias (maksimalias) reikšmes, nustatytas žemės ūkio ministro įsakyme.

Valstybės pagalba

Valstybės pagalba šiai priemonei nebus teikiama.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Žemės ūkio ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Nacionalinė mokėjimo

agentūra.

4.2 priemonė. Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas

Teisinis

šios priemonės pagrindas numatytas Reglamento (EB) Nr. 1257/1999

8 straipsnio II skyriuje, Reglamento (EB) Nr. 445/2002 4 ir 5

straipsniuose bei II priedo 9 punkte.

Priemonės

tikslas

Siekiant padėti modernizuoti žemės ūkio valdas ir

neutralizuoti ūkininkų senėjimo demografiją daugelyje kaimo vietovių, skatinti

jaunuosius ūkininkus imtis žemės ūkio veiklos.

Priemonės

uždaviniai

1. Skatinti jaunųjų ūkininkų skaičiaus didėjimą.

2. Teikti įsikūrimo paramą jauniesiems ūkininkams kaip

pagrindą tolesnei ūkio plėtrai.

3. Išnaudoti jaunųjų ūkininkų pranašumus prisitaikyti prie

modernių technologijų, pasikeitimų ir naujos verslo aplinkos.

4. Suteikti galimybes jauniesiems ūkininkams užsitikrinti

pakankamas pajamas ir tinkamą gyvenimo lygį sau, šeimos nariams ir kitiems

asmenims, dirbantiems ūkiuose.

Priemonės

aprašymas

Įsikūrimo parama bus teikiama jauniesiems (iki 40 metų)

ūkininkams, kurie pirmą kartą kuria ūkį ir kurie įregistravo savo ūkius per

pastaruosius 12 mėnesių Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

Reikalavimai paraiškos pateikėjams, susiję su profesine kvalifikacija ir

kompetencija, minimaliais aplinkos, higienos ir gyvūnų gerovės standartais,

nustatyti BPD priede, turi būti įvykdyti per 3 metų laikotarpį nuo įsikūrimo.

Detalūs reikalavimai naudos gavėjams pateikti BPD priede.

Nustatant ekonominio gyvybingumo lygį, bus taikomi šie

kriterijai: skolos rodiklis, likvidumo rodikliai (bendrasis likvidumo rodiklis,

vidinė grąžos norma), paskolų padengimo rodiklis, pelningumo rodikliai;

projekto vidinės grąžos norma turi būti didesnė už skolinto kapitalo vertę.

Visi rodikliai privalo atitikti minimalias (maksimalias) reikšmes, nustatytas

žemės ūkio ministro įsakyme. Išsami informacija apie numatytos paramos pradinę

išmokos sumą pagal šią priemonę pateikiama BPD priede, atsižvelgiant į

Reglamento (EB) Nr. 1257/1999 (pakeistas Sutarties 33l straipsniu) priede

nurodytą maksimalios paramos sumą.

Siekiant išvengti dvigubo finansavimo, parama nebus

teikiama to paties tipo išlaidoms projektuose, paremtuose pagal bendrosios

rinkos organizavimo (BRO) paramos schemas (Reglamento (EB) Nr. 1257/1999 37

straipsnis).

Valstybės pagalba

Valstybės pagalba šiai priemonei nebus teikiama.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Žemės ūkio ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Nacionalinė mokėjimo

agentūra.

4.3 priemonė. Žemės ūkio produktų perdirbimo ir rinkodaros

gerinimas

Teisinis

šios priemonės pagrindas numatytas Reglamento (EB) Nr. 1257/1999

8 straipsnio VII skyriuje; Reglamento (EB) Nr. 445/2002 22 ir 24

straipsniuose bei II priedo 9 punkte.

Priemonės

tikslas

Modernizuoti ir racionalizuoti žemės ūkio produktų

perdirbimą ir rinkodarą, pagerinti jų konkurencingumą ir padidinti pridėtinę

vertę.

Priemonės

uždaviniai

1. Pagerinti arba racionalizuoti rinkodaros kanalus ir

perdirbimo procesus.

2. Pagerinti produktų paruošimą ir pristatymą.

3. Skatinti atliekų mažinimą, taip pat atliekų ir

subproduktų efektyvesnį panaudojimą.

4. Diegti naujas technologijas.

5. Sudaryti sąlygas inovacijų diegimo investicijoms.

6. Pagerinti kokybę, kontrolę ir monitoringą.

7. Pagerinti ir kontroliuoti sanitarijos ir higienos

sąlygas.

8. Apsaugoti aplinką.

Priemonės

aprašymas

Parama bus teikiama investicijoms, kurios skirtos padėti

modernizuoti žemės ūkio produktus perdirbančias įmones, įgyvendinti aplinkos,

higienos ir gyvūnų gerovės standartus ir pagerinti rinkodarą. Ši priemonė apima

visus žemės ūkio produktus, išvardytus Romos sutarties (Reglamentas (EB) Nr.

1257/1999, 27 straipsnio 1 punktas) I priede, kurie pagal pirminės gamybos

sektorius yra skirstomi į

mėsą (jautieną, kiaulieną, avieną, arklieną ir vištieną) ir

kiaušinius;

augalininkystės produktus (javus (išskyrus salyklinius

miežius), linus, baltyminius ir aliejinius augalus, įskaitant rapsų perdirbimą

biokuro gamybai);

pieną;

vaisius, uogas, daržoves (išskyrus bulves krakmolui) ir

grybus.

Parama investicijoms į mažmeninę prekybą ir produktų iš

trečiųjų šalių perdirbimą nebus teikiama.

Išsami

informacija apie numatytos paramos intensyvumą ir (ar) sumas, mokėtinas pagal

šią priemonę, pateikiama BPD priede. Siūloma intervencija atitinka maksimalios

paramos intensyvumą ir (ar) sumas, numatytas Reglamento (EB) Nr. 1257/1999 (pakeistas

Sutarties 33l straipsniu) 28 straipsnyje.

Investicijos pagal šią priemonę neturėtų skatinti

produkcijos, kuriai nėra realizavimo rinkų, didinimo. Siekiant užtikrinti, kad

šios bendrosios taisyklės išimtys atitiktų nustatytą reikalavimą, rinka bus kontroliuojama

pagal oficialią gamybos, užsienio prekybos, vartojimo ir t.t. statistiką ir

prireikus paramos gavimo sąlygos bus tikslinamos. Remtini konkretūs sektoriai

1. Mėsos sektorius – atsižvelgiant į faktines gamybos

apimtis ir suteiktas kvotas, jautienos ir avienos rinka plečiasi. Šio

sektoriaus produktyvumas, palyginti su ES valstybėmis, yra mažas. Reikia

investicijų gamybos metodams pagerinti ir atitikčiai ES standartams užtikrinti.

Todėl visuose mėsos perdirbimo baruose būtina diegti naujas technologijas.

Šalyje vis daugiau vartojama vištienos, todėl sąlygos ją gaminti yra palankios.

2. Augalininkystės produktų sektorius – dėl grūdų maistui

ir pašarams pasiūlos ir paklausos neproporcingumo trūksta grūdų gyvuliams

šerti. Kitų rūšių grūdų kokybę būtina gerinti, todėl būtina investuoti į šį

sektorių. Didelė javų, užaugintų be pesticidų, paklausa. Dėl padidėjusio

suinteresuotumo išsaugoti aplinką bus galima teikti paramą rapsų, auginamų

biokuro gamybai, pirminiam perdirbimui.

3. Pieno sektorius – pridėtinės vertės produktų (pvz.,

sūrių) ir kitų aukštos kokybės pieno produktų rinka plečiasi.

4. Vaisių, uogų, daržovių ir grybų sektorius – vartojimo

lygis šioje srityje kyla, vartojimą skatina visuomenės domėjimasis sveika

mityba. Šiuo tikslu privalu atsižvelgti į visus gamybos ar Bendrijos paramos

apribojimus pagal bendrosios rinkos organizavimą (BRO).

Reikalavimai paramos gavėjams, ekonominio gyvybingumo

įvertinimas ir teisinis pagrindas dėl minimalių aplinkos, higienos ir gyvūnų

gerovės standartų atitikimo pateikiami BPD priede. Nustatant ekonominio

gyvybingumo lygį, bus taikomi šie kriterijai: skolos rodiklis, likvidumo

rodikliai (bendrasis likvidumo rodiklis, vidinė grąžos norma), paskolų

padengimo santykis, pelningumo rodikliai; projekto vidinės grąžos norma turi

būti didesnė už skolinto kapitalo vertę. Visi rodikliai privalo atitikti

minimalias (maksimalias) reikšmes, nustatytas žemės ūkio ministro įsakyme.

Valstybės pagalba

Valstybės pagalba šiai priemonei nebus teikiama.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Žemės ūkio ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Nacionalinė mokėjimo

agentūra.

4.4 priemonė. Kaimo vietovių pritaikymo ir plėtros skatinimas

Teisinis

šios priemonės pagrindas numatytas Reglamento (EB) Nr. 1257/1999 (pakeistas EB

sutarties 33l straipsniu) 33 straipsnio IX skyriaus 2, 7, 8 ir 10 įtraukose ir

naujo 33 straipsnio a punkte; Reglamento (EB) Nr. 445/2002 II priedo 9 punkte.

Priemonės

tikslas

Sukurti tinkamas sąlygas gyventi ir dirbti kaime.

Priemonės

uždaviniai

1. Gerinti kaimo gyventojų gyvenimo ir darbo sąlygas.

2. Gerinti kaimo infrastruktūros įrenginius.

3. Sudaryti tinkamas sąlygas ekonominei ir socialinei

plėtrai.

4. Didinti kaimo gyventojų ir ūkininkų pajamas.

5. Didinti užimtumą, kurti naujas ar alternatyvias darbo

vietas.

6. Skatinti kaimo veiklos ir paslaugų įvairinimą.

7. Plėtoti kaimo turizmą ir amatus.

Priemonės

aprašymas

Priemonė

apima šias veiklos grupes

žemės ūkio ir artimų ekonominės veiklos sektorių

įvairinimas siekiant įvairiapusio ekonominės veiklos pobūdžio ir alternatyvių

pajamų šaltinių;

kaimo turizmo ir amatų veiklos skatinimas;

žemės ūkio vandentvarka;

žemės sklypų perskirstymas;

konsultavimo paslaugos ūkiams.

Daugiausia dėmesio bus skiriama žemės ūkio ir su juo

susijusios veiklos įvairinimui. Tai padės didinti kaimo gyventojų pajamas,

gerinti gyvenimo ir darbo sąlygas kaime.

Dalis paramos bus skirta kaimo turizmo ir tradicinių bei

netradicinių amatų plėtrai.

Naudos

gavėjai, gaunantys paramą iš kitų Struktūrinių fondų, negalės pretenduoti į

paramą, teikiamą pagal šią priemonę, nes kaimo turizmo koncepcija yra apibrėžta

Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (1998 m. kovo 19 d., Nr. VIII-667).

Trečia svarbi veikla – žemės ūkio vandentvarka. Parama bus

teikiama pelno nesiekiantiems viešiesiems investiciniams projektams: žemės ūkio

drenažo sistemų ir jų hidrotechninių statinių atnaujinimui/įrengimui; dirbtinių

vandens telkinių hidrotechninių statinių atnaujinimui; potvynių prevencijos

priemonių sistemų atnaujinimui/įrengimui; polderių atnaujinimui.

Dalis paramos bus skirta žemės konsolidacijos projektų

organizavimui, parengimui ir įgyvendinimui, suformuotų naujų žemės sklypų

teisinei registracijai.

Daug dėmesio taip pat bus skiriama tam, kad būtų teikiamos

konsultacinės paslaugos, susijusios su paraiškos rengimu paramai pagal BPD ir

kaimo plėtros planą (KPP) gauti ir su gera ūkininkavimo praktika (tai būtina

norint dalyvauti „Mažiau palankios ūkininkauti vietovės ir vietovės su

agroaplinkosaugos apribojimais“ arba „Agrarinė aplinkosauga“ schemose pagal KPP

priemones). Be to, parama bus teikiama konsultavimui aplinkosaugos, higienos ir

gyvūnų gerovės standartų diegimo klausimais.

Išsami informacija apie numatytos paramos intensyvumą ir

(ar) sumas, mokėtinas pagal šią priemonę, pateikta BPD priede kartu su

detaliais reikalavimais naudos gavėjams ir teisiniu pagrindu dėl minimalių

aplinkos, higienos ir gyvūnų gerovės standartų atitikimo.

Valstybės pagalba

Ši priemonė bus įgyvendinama vadovaujantis 1999 m. gegužės

17 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1257/1999. Valstybės pagalba, teikiama pagal

šią priemonę, bus derinama su de minimis taisykle, Europos Komisijos

reglamentu (EB) Nr. 70/2001 dėl EB Sutarties 87 ir 88 straipsnių mažoms ir

vidutinėms įmonėms taikymo.

Institucijos, atsakingos už priemonės

įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Žemės ūkio ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Nacionalinė mokėjimo

agentūra.

4.5 priemonė. Miškų ūkis

Teisinis

šios priemonės pagrindas numatytas Reglamento (EB) Nr. 1257/1999

VIII skyriuje (29 ir 30 straipsniai); Reglamento (EB) Nr. 445/2002 25–28

straipsniuose ir II priedo 9 punkte.

Priemonės

tikslas

Išsaugoti ir plėtoti miškų ekonomines, ekologines ir

socialines funkcijas kaimo vietovėse, pagerinti privačių miško valdų

infrastruktūrą, padidinti jų produktyvumą, išplėsti galimybes kaimo gyventojams

verstis alternatyvia veikla, pagerinti aplinkos kokybę, biologinę ir

kraštovaizdžio įvairovę.

Priemonės

uždaviniai

1. Užtikrinti tvarią miškų ūkio plėtrą ir pagerinti

subalansuotą miškų tvarkymą.

2. Išsaugoti ir pagerinti miško išteklius.

3. Didinti miškingų vietovių plotus.

Priemonės

aprašymas

Priemonė apima šias veiklos grupes

investicijas, skirtas miško ekonominei, ekologinei ir

socialinei vertei padidinti;

nuo stichinių nelaimių ir gaisrų nukentėjusių miškų

atkūrimą ir prevencines priemones;

investicijas, skirtas miško kirtimui, medienos ruošai

pagerinti ir racionalizuoti;

ne žemės ūkio paskirties žemės apželdinimą mišku.

Pirmiausia šios priemonės tikslas – padidinti miškų

ekonominę, ekologinę ir socialinę vertę. Parama bus teikiama privačių miško

valdų infrastruktūrai (t.y. miško keliams ir jų įrenginiams, sausinimo

grioviams ir jų įrenginiams, informaciniams ženklams, rekreacinės paskirties

įrenginiams ir kt.) pagerinti. Bus skatinamas jaunuolynų ugdymas.

Kita svarbi veikla apima nuo stichinių nelaimių ir gaisrų

nukentėjusių miškų atkūrimą ir prevencines priemones. Parama bus teikiama

vadovaujantis Valstybine miškų priešgaisrinės apsaugos programa, kurioje miškų

teritorijos suskirstytos pagal gaisringumo rizikos laipsnį.

Lietuva pasiūlė Europos Komisijai visą

Lietuvos teritoriją priskirti vidutinės gaisrų rizikos teritorijai. Be to,

Lietuva, atsižvelgdama į šį pasiūlymą, pradėjo rengti miškų priešgaisrinės

apsaugos planą – šio plano projektas yra rengiamas ir bus užbaigtas iki 2003 m.

pabaigos.[45]

Į minėtą planą bus įtrauktas šiuo metu rengiamas dabartinės

Lietuvos miškų būklės aprašymas, aprėpiantis priešgaisrinę ir stebėjimo

sistemą, metodus ir būdus, naudojamus priešgaisrinei miškų apsaugai,

pagrindinius uždavinius, susijusius su priešgaisrinės ir stebėjimo sistemos

tobulinimu.

Remiantis EB Reglamento Nr. 1257/1999 VIII

skyriaus nuostatomis, parama bus teikiama prevencinėms priemonėms, kurių bus

imtasi vidutinės gaisringumo rizikos miškuose. Lietuvoje yra 2,05 mln. ha (o

tai atitinka 100 %) miškų, kurie galėtų būti priskirti šiai gaisringumo

rizikos grupei.

Be to, bus teikiama parama individualiems

ar kooperuotiems projektams, skirtiems miško kirtimui ir apvaliosios medienos

ruošai racionalizuoti. Bus skatinamas naujos miškų ūkio technikos ir įrangos,

naudojamos prieš pramoninį perdirbimą, įsigijimas.

Parama bus teikiama ne žemės ūkio paskirties žemės

apželdinimui mišku. Bus remiamas ne žemės ūkio paskirties žemės, kuri neįeina į

Europos Tarybos reglamento (EB) Nr. 1257 31 straipsnyje pateiktą žemės ūkio

paskirties žemės sąvoką, apželdinimas. Tai apims miško žemės plotus, kur

anksčiau neaugo miškas (miško aikštelės, buvę medienos sandėliai ir t.t.),

rekultivuojamus karjerus, durpynus, sąvartynus ir kitus privačių valdų žemės

plotus, nepriskirtus žemės ūkio paskirties žemei[46]. Ši parama numatoma tik

tais atvejais, kai apželdinimas suderinamas su vietos sąlygomis ir atitinka

aplinkos apsaugos reikalavimus. Parama bus teikiama želdinimo projekto

rengimui, sodmenų įsigijimui ir transportavimui, apželdinimo išlaidoms

padengti, įskaitant žuvusių želdinių papildymo ir želdinių apsaugos priemones.

Lietuvos miškų ūkio politika bei jos įgyvendinimo

strategija buvo patvirtinta aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr.

484. Šis svarbus dokumentas apima miškų ūkio politikos formavimo principus,

rekomendacijas miškų ūkio politikai, SWOT analizę, miškų sektoriaus viziją,

valstybės misiją ir strateginius miškų ūkio plėtros uždavinius.

Reikalavimai naudos gavėjams, ekonominio gyvybingumo

įvertinimas ir teisinis pagrindas dėl minimalių aplinkos standartų atitikimo

pateikiami BPD priede. Ekonominio gyvybingumo lygiui nustatyti bus taikomi šie

kriterijai: skolos rodiklis, likvidumo rodikliai (bendrasis likvidumo rodiklis,

vidinė grąžos norma), paskolų padengimo santykis, pelningumo rodikliai;

projekto vidinės grąžos norma turi būti didesnė už skolinto kapitalo vertę.

Visi rodikliai privalo atitikti minimalias (maksimalias) reikšmes, nustatytas

žemės ūkio ministro įsakyme.

Valstybės pagalba

Ši priemonė bus įgyvendinama vadovaujantis Reglamentu (EB)

Nr. 1257/1999. Valstybės pagalba, teikiama pagal šią priemonę, bus derinama su de

minimis taisykle, Europos Komisijos reglamentu (EB) Nr. 70/2001 dėl EB

Sutarties 87 ir 88 straipsnių mažoms ir vidutinėms įmonėms taikymo.

Institucijos,

atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Žemės ūkio ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Nacionalinė mokėjimo

agentūra.

4.6 priemonė. Leader+ pobūdžio priemonė

Teisinis

šios priemonės pagrindas numatytas Reglamento (EB) Nr. 1257/1999

IX skyriaus a punkte (naujas 33 straipsnis); 2000 m. balandžio 14 d.

Europos Komisijos pranešime (2000/C139/05).

Priemonės

tikslas

Sukurti Leader+ metodiką įgyvendinant teritoriniu pagrindu

parengtas integruotas kaimo plėtros strategijas.

Priemonės

uždaviniai

1. Sukurti institucinę struktūrą ir ugdyti gebėjimus,

skatinančius kaimo gyventojų ir bendruomenių potencialą per programas, skirtas

bendruomenės plėtrai.

2. Teikti techninę paramą kaimo vietovių studijoms

parengti.

3. Teritoriniu pagrindu sukurti integruotas plėtros

strategijas.

4. Teikti paramą paraiškų parengimui ir bandomųjų kaimo

vietovių strategijų įgyvendinimui.

5. Skatinti ir

stiprinti tarptautinį vietos veiklos grupių (VVG) bendradarbiavimą.

Priemonės

aprašymas

Atsižvelgiant

į bandomąjį vietinių kaimo plėtros strategijų pobūdį, Leader+ pobūdžio

priemonės įgyvendinimas pagal BPD iš esmės bus 33f straipsnio pirmojo punkto

įgyvendinimas („Įgūdžių įgijimas“). Pagal 33f straipsnio antrąjį punktą parama

integruotoms kaimo plėtros strategijoms įgyvendinti bus teikiama tiems

regionams, kurie turi administravimo gebėjimų ir patirties kaimo plėtros

srityje. Paramos rūšys yra šios: „Įgūdžių įgijimas“; „Bandomosios integruotos

strategijos“.

1. „Įgūdžių įgijimas“

Parama teikiama šioms veiklos grupėms

techninė parama kaimo vietovių studijoms, jų vertinimui

atlikti, paraiškoms gauti paramą ir integruotoms bandomosioms strategijoms

parengti, atsižvelgiant į suinteresuotų gyventojų poreikius, parengtoms integruotoms

bandomosioms strategijoms tobulinti;

Pastraipos pakeitimas

Nr. 762,

2006-08-01, Žin., 2006, Nr. 86-3357 (2006-08-05)

gyventojų informavimas ir mokymas, skatinant juos aktyviai

dalyvauti kaimo plėtros procese;

parama reprezentacinei vietos plėtros partnerystei kurti

(pavyzdžiui, administratoriams, bendruomenėms ir vietos veiklos grupių nariams

mokyti ir konsultuoti – partnerystės kūrimo, administravimo ir finansų tvarkymo

gebėjimams ugdyti);

Pastraipos pakeitimas

Nr. 762,

2006-08-01, Žin., 2006, Nr. 86-3357 (2006-08-05)

informacinės, metodinės medžiagos parengimas ir platinimas,

įgytos patirties sklaida.

Paslaugų

teikėjų atranką organizuos Nacionalinė mokėjimo agentūra, naudodama Žemės ūkio

ministerijos patvirtintas konkurso procedūras, ne mažiau kaip du kartus per

metus, prieš tai atlikusi išankstinį poreikių įvertinimą. Išankstinis poreikių

įvertinimas bus atliktas tariantis su socialiniais partneriais ir regionų

savivaldybėmis. Po atrankos procedūros Nacionalinė mokėjimo agentūra pasirašys

sutartį su paslaugų teikėjais pagal ES viešųjų pirkimų procedūrų nurodymus.

Įvykdžius sutartyje numatytas sąlygas, Nacionalinė mokėjimo agentūra išmokės

atitinkamą sumą paslaugų teikėjui.

2. „Bandomosios integruotos strategijos“

Lietuvoje nacionalinėmis ir dvišalėmis pastangomis buvo

atlikta daug veiksmų, sukūrusių pagrindą įgyvendinti principą „iš apačios į

viršų“.

Pagrindiniai dalyviai šioje srityje šalies lygmeniu yra

Žemės ūkio ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir Vidaus

reikalų ministerija, kurios kartu su kitomis suinteresuotomis valdžios

institucijomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis regionų lygmeniu dalyvavo

įvairiuose nacionaliniuose ir tarptautiniuose projektuose bendruomenių

iniciatyvoms skatinti. Pagrindinis socialinis partneris – Lietuvos kaimo

bendruomenių sąjunga, apimanti visą šalies teritoriją ir atstovaujanti apie 350

kaimo bendruomenių. Šios organizacijos tikslas – spręsti miestų ir kaimo

vietovių atskirties problemas, padėti kaimo žmonėms pasinaudoti per kaimo

plėtros partnerysčių projektus teikiama parama ir parengti juos įgyvendinti

vietos iniciatyvų projektus.

Šiuo metu vykdomas Dvynių projektas „Bendruomenės

iniciatyvų programų paren­gimas ir Struktūrinių fondų įsisavinimo gebėjimų

stiprinimas Lietuvoje“ (PHARE-SPP III), kurio tikslas – išplėsti veikiančius

institucijų tinklus (įskaitant vietos veiklos grupes/vietos partnerystės,

bendruomenių grupes) iniciatyvų programoms įgyvendinti.

Patirtis, įgyta vykdant dvišalį projektą „Kaimo

partnerystės programa“, kartu su Jungtinės Karalystės parama įvairiais

lygmenimis labai išplėtė pajėgumus ir žinias.

Pagal šią programą buvo įsteigtos trys partnerystės grupės – Švenčionių, Šalčininkų ir Ukmergės rajo­nuose. Jos veikia

iš esmės pagal tuos pačius principus kaip ir vietos veiklos grupės; parengtos

vietos strategijos, skirtos skurdui ir socialinei atskirčiai mažinti; imtasi

veiksmų strategijoms įgyvendinti ir nedidelėms išmokoms suteikti; buvo mokomi

savanoriai bendruomenių lyderiai; sukurta techninės paramos grupė, kuri turi 3

metų praktinę pagalbos partnerystės, bendruomenių grupėms ir bendruomenių

tinklams patirtį; apmokyta 12 regionų ir NVO kaimo plėtros specialistų, jiems

įteikti Golvėjaus universiteto (Airija) kaimo plėtros diplomai.

Leader+ metodikos taikymas akcentuojamas ir „Seagull“

projekte. Šį Baltijos jūros regiono,,INTERREG III B“ programos finansuojamą

projektą vykdo Euroregiono „Baltika“ regioniniai nariai (Danijos, Švedijos,

Lenkijos, Rusijos, Latvijos ir Lietuvos regionai). Šiuo metu parama teikiama

vietos veiklos grupių kūrimui Leader+ principo pagrindu Klaipėdos regione.

Bendruomenės programų ir projektų įgyvendinimo patirties

buvo įgyta ir įgyvendinant dvi SAPARD priemones „Kaimo infrastruktūros plėtra“

(šia priemone buvo siekiama paskatinti kaimo bendruomenes pateikti jų pačių

poreikiais pagrįstus projektus) ir „Profesinis mokymas“ (pagal ją buvo ugdomi

bendruomenių įgūdžiai).

Bendruomenės

partnerystės programa, finansuojama iš Lietuvos ir Jungtinių Tautų fondų, taip

pat padėjo formuoti „iš apačios į viršų“ principą. Šios programos tikslas –

skatinti smulkių įmonių, vietos valdžios ir nevyriausybinių organizacijų (NVO)

bendradarbiavimą 4 Lietuvos regionuose – Utenoje, Kupiškyje, Kėdainiuose

ir Kelmėje. Pagal šią programą parama teikiama bendruomenės susitikimams,

strateginiam planavimui, kontaktų paieškai ir kitokiam bendruomenės grupių,

dirbančių su tokiais projektais kaip bendruomenės fondų įkūrimas, savanorių

veiklos organizavimas, verslui skirtos infrastruktūros plėtra ir t.t., mokymui.

Atviros Lietuvos

fondas pristatė informacinę programą, kuria remiantis buvo inicijuoti nauji

projektai („Informacinės technologijos kaimo bendruomenėms“, „Ryšio tarp

bendruomenių ir jų tinklo stiprinimas“, „Žingsniai skaitmeninių bendruomenių

Lietuvoje link“), kurių tikslas – paspartinti informacinių technologijų

integraciją į kaimo bendruomenes, skatinti naudotis jomis ir išsaugoti ryšius

su kitomis bendruomenėmis, vyriausybės institucijoms ir nevyriausybinėmis

organizacijomis.

Parama bus teikiama šiai veiklai

integruotų bandomojo pobūdžio kaimo plėtros strategijų,

kurias parengė vietos veiklos grupės pagal 2000 m. balandžio 14 d. Europos

Komisijos pranešimo 12 ir 14 punktuose nurodytus reikalavimus (ypač vietovei

(14.1) ir plėtros strategijai (14.2) taikomus kriterijus), įgyvendinimui;

dalyvavimui daugiašaliuose bendradarbiavimo projektuose,

remiantis 2000 m. balandžio 14 d. Europos Komisijos pranešimo 15–18 punktuose

išdėstytais principais. Paprastam dalijimuisi įgyta patirtimi parama nebus

teikiama.

Parama

taip pat bus teikiama sukauptos patirties iš „Kaimo vietovių plėtros tyrimų ir

stebėjimo punkto“ panaudojimui (2000 m. balandžio 14 d. Europos Komisijos

pranešimo 23 punktas) ir dalyvavimui šio punkto veikloje, jeigu vietos

veiklos grupių strategija kuriama daugiašaliu principu.

Vietos veiklos grupių (VVG) atranka

Programavimo

laikotarpiu (2004–2006 metais) bus atrinkta ne daugiau kaip 10 vietos veiklos

grupių (VVG).

Pastraipos pakeitimas

Nr. 762,

2006-08-01, Žin., 2006, Nr. 86-3357 (2006-08-05)

Visos

VVG teikiamos strategijos turi atitikti nustatytus tinkamumo kriterijus.

Tinkamumo kriterijai

1. Teisiniu pagrindu sukurta partnerystė, turinti sprendimų

priėmimo teisę, susideda iš šių dalių: ne mažiau kaip 50 % partnerystės

turi sudaryti ekonominiai ir socialiniai partneriai bei asociacijos, iki

25 % – verslo atstovai, iki 25 % – vietos valdžios atstovai.

2. Partnerystė turi administravimo, metodinių ir finansų

valdymo gebėjimų tvarkyti Leader+ pobūdžio priemonę ir administruoti valstybės

lėšas.

3. Teritorija apima kaimo vietovę, turinčią 10000–100000

gyventojų, įskaitant mažus miestelius, kurių gyventojų skaičius neviršija 6000.

4. Integruota strategija turi būti parengta pagal vieną iš

toliau pateikiamų temų.

5. Parengtieji pagal plėtros strategiją ir siūlomos veiklos

programą projektai tuo pačiu metu negali būti remiami pagal kitus Struktūrinius

fondus, Kaimo plėtros programą, PHARE arba kitas bendrąsias Europos žemės ūkio

orientavimo ir garantijų fondo Garantijų dalies schemas. Tačiau neatmetama

galimybė, kad vietos veiklos grupė, baigusi vieną projektą ir norėdama imtis

kito, galės prašyti paramos iš kitų Struktūrinių fondų.

Atrankos kriterijai

1. Vietos veiklos grupės administraciniai gebėjimai ir

patirtis administruojant valstybės lėšas, metodiniai ir finansų valdymo

įgūdžiai ir patirtis vykdyti Leader+ pobūdžio veiklą.

2. Strategijos ar verslo plano kokybė, įskaitant jos

papildomumą ir sąsają su šalies ir regionų strategijomis. Strategija kuriama

pasirinktai vietovei, aktyviai dalyvaujant kaimo gyventojams, ir atspindi jų

poreikius.

Specifiniai

atrankos kriterijai (detalus

aprašymas pateikiamas BPD priede)

1. Vietos veiklos grupė (VVG)

įsikūrusi kaimo vietovėje;

turi būti išlaikyta amžiaus ir lyties pusiausvyra;

parodyta kompetencija aplinkos apsaugos srityje;

įrodyta, kad vadovavimo funkcijos suderintos su veikla.

2. Teritorija

teritorija yra vientisa ekonominiu, socialiniu ir fiziniu

(geografiniu) požiūriu;

ta pati vietovė negali priklausyti daugiau negu vienai

vietos veiklos grupei.

3. Strategija

susijusi su šalies ir regionų strategijomis ir jas papildo;

yra sukurta kaimo vietovei, aktyviai dalyvaujant

gyventojams, ir atspindi jų poreikius;

turi būti parengta pagal vieną iš pateikiamų temų.

Temos, kurias gali pasirinkti vietos veiklos grupės

1. Techninių ir mokslinių žinių ir naujų technologijų

panaudojimas siekiant, kad kaimo vietovių produkcija ir paslaugos taptų

konkurencingesnės.

2. Gyvenimo kokybės kaimo vietovėse gerinimas.

3. Vietinės produkcijos vertės didinimas bendromis kaimo

gyventojų pastangomis, lengvinant smulkių gamybos vienetų išėjimą į rinkas.

4. Tinkamiausias gamtos ir kultūros išteklių panaudojimas,

įskaitant ES buveinių, atrinktų pagal NATURA–2000 programą, išsaugojimą.

Vietos veiklos grupės pačios nustatys prioritetinius

kriterijus (specifinius, strategiją atitinkančius kriterijus) pagal pasirinktą

strategiją ir temą ir bus atsakingos už tai, kad teikiamų projektų temos

atitiktų VVG pasirinktas temas, spręstų vietovės problemas.

Specifinės sąlygos

1. Vietos veiklos grupės administracinės išlaidos negalės

viršyti 15 % plėtros strategijai skiriamų lėšų. Detali informacija apie

finansinius išteklius, teikiamus šioms bandomosioms integruotosioms

strategijoms įgyvendinti, bus pateikta BPD priede.

2. Vietos veiklos grupė priims sprendimą dėl paramos

suteikimo tam tikram projektui, o Nacionalinė mokėjimo agentūra šį sprendimą

patvirtins.

3. Detali atrankos procedūra, įskaitant strategijos

vertinimo sistemą, bus pateikiama BPD priede.

Valstybės pagalba

Ši priemonė bus įgyvendinama vadovaujantis 1999 m. gegužės

17 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1257/1999. Valstybės pagalba, teikiama pagal

šią priemonę, bus derinama su de minimis taisykle, Komisijos reglamentu

(EB) Nr. 70/2001 dėl EB Sutarties 87 ir 88 straipsnių mažoms ir vidutinėms

įmonėms taikymo.

Institucijos,

atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Žemės ūkio ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Nacionalinė mokėjimo

agentūra.

4.7 priemonė. Mokymas

Teisinis šios priemonės pagrindas numatytas Reglamento (EB)

Nr. 1257/1999 9 straipsnio III skyriuje; Reglamento (EB) Nr. 445/2002 6

straipsnio 3 skirsnio 1 skyriuje ir II priedo 9 punkte.

Priemonės

tikslas

Pakelti

profesinę asmenų, kurie dirba žemės ūkio sektoriuje ir verčiasi susijusia su

kaimo plėtros priemonėmis veikla, kvalifikaciją, suteikti jiems galimybę

prisitaikyti prie naujų rinkos pokyčių, atitinkančių griežtus ES standartus

aplinkos apsaugos, žmonių, augalų ir gyvūnų gerovės bei maisto sektoriuje.

Priemonės

uždaviniai

1. Suteikti ūkininkams ir kitiems asmenims, susijusiems su

žemės, miškų ūkio ar alternatyvia žemės ūkiui veikla, teorines ir taikomąsias

žinias, kurias jie galėtų panaudoti prisitaikydami prie kokybinių ir kiekybinių

pokyčių žemės ūkio ir maisto sektoriuje.

2. Supažindinti ūkininkus su aplinkos apsaugos,

kraštovaizdžio išsaugojimo, higienos ir gyvūnų gerovės standartais, žemės ūkio

ir maisto produktų kokybės reikalavimais.

3. Mokyti ūkininkus ekonomiškai perspektyvaus ūkio valdymo.

4. Mokyti miško savininkus ir kitus asmenis, susijusius su

miškų ūkiu, kaip plėtoti miškus, siekiant pagerinti jų ekonominę, aplinkos

apsaugos ir socialinę funkciją.

5. Mokyti ūkininkus, kaip pereiti nuo ūkininkavimo prie

kitos veiklos.

Priemonės

aprašymas

Mokymas bus organizuojamas šiose srityse, pateiktose pagal

prioritetiškumą

aplinkos apsauga, vandentvarka, ekologinis ir aplinką

tausojantis ūkininkavimas;

gyvūnų gerovės, sanitarijos ir maisto kokybės reikalavimai;

verslo ekonomika, vadyba, buhalterinė apskaita;

naujos žemės ūkio ir miškininkystės gamybos technologijos;

informacinių technologijų mokymas;

alternatyvūs verslai kaimo vietovėse (kaimo turizmas ir

poilsis, tradiciniai amatai);

kooperacijos ir verslo plėtra.

Valstybės pagalba

Valstybės

pagalba pagal šią priemonę bus derinama su de minimis taisykle.

Institucijos,

atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Žemės ūkio ministerija.

Įgyvendinančioji institucija –

Nacionalinė mokėjimo agentūra.

4.8 priemonė. Veikla, susijusi su žvejybos laivynu

Pritaikyti

žvejybos pajėgumą esamiems žuvų ištekliams, sukurti modernų, konkurencingą,

rentabilesnį žvejybos laivyną.

Priemonės

uždaviniai

1. Užtikrinti subalansuotą žvejybą.

2. Padidinti likusių žvejybos laivų konkurencingumą ir

pelningumą.

3. Iki galo išnaudoti visas Lietuvai nustatytas žvejybos

kvotas.

4. Pagerinti žuvų laikymo ir žvejų darbo sąlygas laivuose

ir navigacijos saugumą.

Priemonės aprašymas

Pagal

šią priemonę bus remiamas žvejybos laivų veiklos nutraukimas visam laikui, juos

atiduodant į metalo laužą arba perorientuojant kitai nei žvejyba ne pelno

veiklai ir išmokant kompensaciją laivų savininkams. Taip bus laipsniškai mažinami

žvejybos pajėgumai. Be to, bus remiamas laivų modernizavimas: investicijos bus

skiriamos laivų pritaikymui gaudyti pelagines žuvis, žuvų laikymo sanitarinių

sąlygų gerinimui, jų kokybės ilgesnį laikotarpį užtikrinimui, navigacijos

saugumui ir darbo sąlygų gerinimui. Modernizuojant žvejybos laivus, pirmenybė

bus teikiama laivams, žvejojantiems Baltijos jūroje (atviroje Baltijos jūroje

ir priekrantėje).

Pastraipos pakeitimai

Nr. 316,

2007-03-28, Žin., 2007, Nr. 40-1484 (2007-04-07)

Valstybės

pagalba

Nereikia pranešti apie teikiamą valstybės pagalbą

(valstybės pagalbos programas reglamentuoja Tarybos reglamento (EB) Nr.

2369/2002 15 straipsnio 2 punkto nuostatos).

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Žemės ūkio ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Nacionalinė mokėjimo

agentūra.

4.9 priemonė. Vandens išteklių apsauga ir plėtra,

žuvininkystė, žvejybos uosto įrengimai, žuvų perdirbimas, rinkodara ir žvejyba

vidaus vandenyse

Priemonės tikslas

Sukurti palankias

sąlygas žvejybinės veiklos plėtrai, užtikrinti vertingų žuvų išteklių plėtrą,

plėtoti akvakultūrą didinant jos konkurencingumą, modernizuoti ir

racionalizuoti žuvininkystės produktų perdirbimą ir rinkodarą, gerinti jų

konkurencingumą ir padidinti pridėtinę vertę.

Priemonės uždaviniai

1. Pagerinti laivų aptarnavimo, žuvų iškrovimo ir pardavimo

sąlygas.

2. Užtikrinti

optimalias žuvų kainas.

3. Saugoti vandens išteklius ir skatinti jų plėtrą.

4. Skatinti inovacijų įgyvendinimą akvakultūriniuose

ūkiuose.

5. Plėsti akvakultūros produktų asortimentą ir jų pardavimo

galimybes.

6. Modernizuoti akvakultūrinius ūkius pagal ES

reikalavimus.

7. Pagerinti

žuvų perdirbimo įmonių sanitarinę ir higieninę būklę.

8. Įdiegti naujas technologijas.

9. Užtikrinti veterinarijos ir aplinkos apsaugos

reikalavimų, taikomų žuvų perdirbimo įmonėms, įgyvendinimą.

10. Modernizuoti vidaus vandenyse žvejojančius laivus pagal

veterinarijos, higienos ir sanitarijos reikalavimus.

Priemonės aprašymas

Pirmenybė

bus teikiama žvejybos uosto įrengimų plėtrai, nes investicijos į

infrastruktūros gerinimą šioje srityje turės didelę įtaką bendrai žuvininkystės

sektoriaus plėtrai. Investicijos į žuvų pardavimo vietų statybą yra ypač

svarbios, nes šie objektai leis nustatyti optimalią žuvų pardavimo kainą,

padidinti žvejų pajamas ir palengvins kompetentingų valdžios institucijų

veiklą.

Antroji

veiklos grupė bus investicijos į akvakultūros sektorių. Parama taip pat bus

teikiama naujų rūšių žuvų veisimui, nes šių produktų rinka nėra galutinai

užpildyta. Tradiciniai akvakultūriniai ūkiai bus modernizuoti siekiant įdiegti

naujas technologijas, sumažinti gamybos išlaidas ir įmonės daromą neigiamą

poveikį aplinkai.

Trečioji

veiklos grupė – žuvų perdirbimo įmonių modernizavimas ir žuvininkystės produktų

rinkodaros sistemos gerinimas.

Galiausiai

ketvirtoji veiklos grupė – parama bus teikiama investicijoms, skirtoms

lašišinių ir kitų vertingų rūšių žuvų migracijos kelių ir pralaidos takų

statybai bei įrengimui. Bus vykdomas mokslinis šių projektų poveikio aplinkai

stebėjimas (monitoringas). Taip pat atsiras galimybė patobulinti vidaus

vandenyse žvejojančių laivų veterinarijos, higienos ir sanitarijos

reikalavimus.

Valstybės pagalba

Nereikia pranešti apie teikiamą valstybės pagalbą

(valstybės pagalbos programas reglamentuoja Tarybos reglamento (EB) Nr.

2369/2002 15 straipsnio 2 punkto nuostatos).

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Žemės ūkio ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Nacionalinė mokėjimo

agentūra.

4.10 priemonė. Kita veikla (susijusi su žuvininkyste)

Priemonės tikslas

Sudaryti sąlygas bendram rinkos organizavimui, pagerinti

priekrantės žvejybos sąlygas ir sušvelninti žvejybos veiklos nutraukimo

socialinius padarinius.

Priemonės

uždaviniai

1. Kompensuoti nuostolius, patirtus dėl priverstinio

laikino žvejybos veiklos nutraukimo.

2. Skatinti

žvejų bendradarbiavimą.

3. Skatinti

priekrančių žvejybos veiklos plėtrą ir didinti jos konkurencingumą.

4. Sumažinti laikino žvejybos laivų veiklos nutraukimo

neigiamą poveikį žvejų gyvenimo lygiui.

5. Sudaryti

sąlygas bendrosios rinkos organizavimui.

Priemonės

aprašymas

Pirmenybė

bus teikiama paramai gamintojų organizacijoms įsikurti ir žuvų produktų kokybės

gerinimo programoms įgyvendinti. Antroji veiklos grupė skirta smulkios

priekrančių žvejybos plėtrai paremti finansuojant kolektyvinius projektus.

Trečioji

svarbi veiklos grupė – socialinės ekonominės priemonės, skirtos išmokėti

kompensacijoms žvejybos laivo įgulai dėl žvejybos veiklos nutraukimo, susijusio

su žvejybos laivyno pertvarkymu, kompensacijoms dėl laikino žvejybos veiklos

sustabdymo nenumatytų įvykių atveju, ypač biologinio poveikio, žvejybos

sutarties nutraukimo ar nepratęsimo, išteklių atkūrimo plano, techninių

priemonių, ribojančių tam tikros rūšies žvejybos įrengimų ar žvejybos būdų

naudojimą, priėmimo atvejais.

Valstybės

pagalba

Nereikia pranešti apie teikiamą valstybės pagalbą

(valstybės pagalbos programas reglamentuoja Tarybos reglamento (EB) Nr.

2369/2002 15 straipsnio 2 punkto nuostatos).

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Žemės ūkio ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Nacionalinė mokėjimo

agentūra.

5 prioritetas.

Techninė parama

Reglamente

Nr.1260/1999 reikalaujama, kad BPD įgyvendinimas būtų tinkamai prižiūrimas ir

įvertinamas, nes parama iš Struktūrinių fondų bus teikiama tik esant tinkamai

Struktūrinių fondų finansinei kontrolei ir viešumui. Pagal techninės paramos

prioritetą parama teikiama šių reikalavimų įvykdymui. Parama pagal prioritetą

gali būti skiriama visų sektorių, kurie yra numatyti BPD, ir visų institucijų,

susijusių su programos valdymu ir administravimu, poreikiams.

Pagal reglamentus

Struktūrinių fondų išteklių dalis gali būti panaudota BPD įgyvendinimui,

valdymui ir vertinimui. Techninės paramos priemonių išlaidos bus bendrai

finansuojamos pagal Europos Komisijos reglamento Nr. 1145/2003 11.2 ir 11.3

taisykles.

Techninė parama –

ištekliai, užtikrinantys veiksmingą BPD įgyvendinimą. Prioriteto tikslas –

pagerinti, išplėsti, skatinti ir iki maksimumo padidinti BPD poveikį Lietuvoje.

Šio, t.y. BPD 5, prioriteto investicijos bus skirtos teikti

paramą ir užtikrinti tinkamus administracinius gebėjimus administruojant ir

valdant Struktūrinius fondus, teikti informaciją apie paramą iš Struktūrinių

fondų, organizuoti visuomenės informavimo kampanijas ir užtikrinti Lietuvos bei

ES veiklos skaidrumą, sukurti aiškų paramos visose valstybėse narėse vaizdą.

Prioritetas palengvins šalies institucijų vertinimo gebėjimus

2004–2006 m. laikotarpiu, kad visi nurodytuoju programavimo laikotarpiu ir

ateityje atliekami vertinimai atitiktų aukštus standartus ir būtų atliekami

laiku ir tinkamu būdu. Siekiant pagerinti BPD įgyvendinimą ir parengimą, parama

bus teikiama daugeliui studijų, susijusių su konkrečiomis temomis ar sistemų

problemomis. Techninės paramos prioritetas taip pat padės užtikrinti tinkamą

Struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo kompiuterinės sistemos veikimą.

Techninės paramos prioritetas bus įgyvendinamas per šias

priemones

5.1 priemonė. Parama programos parengimui, valdymui,

priežiūrai ir kontrolei (ERPF).

5.2 priemonė. Programos viešumas ir vertinimas (ESF).

5.1 priemonė. Parama programos parengimui, valdymui,

priežiūrai

ir kontrolei (ERPF)

Priemonės tikslas

Bendras priemonės tikslas – užtikrinti visos Struktūrinių

fondų paramos parengimo, vertinimo ir priežiūros veiksmų kokybę ir veiksmingumą

visais administravimo lygmenimis. Tarpusavyje susijusių minėtų veiksmų plėtotė

taip pat palengvins partnerystės, skirtos atitinkamų strategijų kūrimui bei

įgyvendinimui, plėtrą.

Priemonės

uždaviniai

1. Užtikrinti tinkamą priskirtų valdymo funkcijų

finansavimą.

2. Užtikrinti tinkamą programos audito atlikimą.

3. Užtikrinti tinkamą programos parengimą ir veiksmingą

įgyvendinimą.

4. Užtikrinti kompiuterizuotos valdymo, stebėsenos ir

vertinimo informacinės sistemos funkcionavimą.

Priemonės

aprašymas

Parama pagal šią priemonę bus teikiama siekiant bendrai

finansuoti valdančiosios institucijos ir tų institucijų, kurioms priskirtos

valdymo funkcijos, valdymo veiksmus. Ši priemonė taip pat yra skirta bendrai

finansuoti priežiūros komitetų ir pakomitečių, susijusių su paramos

įgyvendinimu, posėdžių išlaidas. Šios išlaidos, be to, gali apimti ekspertų ir

kitų šių komitetų narių (įskaitant trečiųjų šalių dalyvius, kai minėtųjų

komitetų pirmininkas nusprendžia, kad jų dalyvavimas yra svarbus paramos

įgyvendinimui) išlaidas. Ši priemonė bendrai finansuos ir valstybės tarnautojų,

perkeltų į programos valdymą ar dirbančių jame pusę etato, bei kitų darbuotojų,

pasamdytų programos ar projektų parengimo, valdymo, vertinimo ar kontrolės

tikslais, išlaidas.

Potenciali remiama

veikla apima Europos Komisijos reglamento Nr. 1145/2003 11.2 taisyklėje

dėl išlaidų tinkamumo išdėstytas išlaidų kategorijas. Šios išlaidos gali apimti

išlaidas, susijusias su BPD parengimu, atranka, vertinimu ir priežiūra,

įskaitant šias išlaidas, jeigu atitinkamos funkcijos priskirtos kitoms

institucijoms. Lygiai taip pat šios išlaidos apima išlaidas, susijusias su

veiklos auditu ir patikromis vietoje.

Parama taip pat bus skirta kompiuterizuotos Struktūrinių

fondų ir Sanglaudos fondo valdymo ir priežiūros informacinės sistemos operacijų

palaikymui ir tolesnei jos plėtrai. Tinkamos išlaidos, siejamos su šia sistema

(tokios kaip ryšių), finansuojamos iš Struktūrinių fondų.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Finansų ministerija.

Įgyvendinančioji agentūra – Centrinė projektų valdymo

agentūra.

5.2 priemonė. Programos viešumas ir vertinimas (ESF)

Priemonės tikslas

Pagrindinis priemonės tikslas – didinti visuomenės

informuotumą apie Struktūrinių fondų paramą, įtraukti kuo daugiau partnerių į

ES paramos planavimo ir priežiūros procesus, užtikrinti veiksmingą būsimų

investicijų planavimą.

Priemonės uždaviniai

1. Didinti informuotumą apie BPD rezultatus visoje šalyje.

2. Teikti informaciją apie programą, užtikrinti maksimaliam

tinkamų partnerių spektrui galimybes naudotis Struktūriniais fondais.

3. Paramos programos vertinimas, studijos, seminarų

organizavimas, įskaitant seminarus, kurių tikslas – gerinti visų lygmenų

administracinius gebėjimus.

4. Teikti paramą studijoms ir tyrimams (įskaitant teritorinių

planavimo dokumentų rengimą), kurie patobulins dabartines ir būsimas

Struktūrinių fondų paramos sritis ir sutelks į jas dėmesį; parengti

dokumentaciją, kuri sukurs pagrindą darniai plėtrai.

5. Teikti aiškias konsultacijas ir informaciją apie programos

administravimą ir strategiškai pagrįstą, kompetentingą lėšų valdymą.

6. Gauti paramą ir įdiegti kompiuterizuotas valdymo,

priežiūros ir vertinimo sistemas.

7. Skatinti tobulinti vertinimo gebėjimus.

Priemonės aprašymas

BPD įgyvendinimo

sėkmė priklauso nuo partnerystės narių, partnerystės turinio, reguliuojančių

reglamentų, tikslų ir uždavinių suvokimo lygio. Be šio suvokimo BPD

įgyvendinimas būtų lėtas ir neveiksmingas procesas. Turi būti imtasi veiksmų

siekiant užtikrinti, kad potencialūs pareiškėjai, visų lygmenų BPD

administratoriai žinotų, kaip BPD veikia. Taip pat svarbu, kad BPD pranašumai

ir laimėjimai būtų plačiai skelbiami. Pasitarimai ir seminarai taip pat

prisideda prie BPD paskelbimo ir leidžia geriau suvokti naujus įgyvendinimo

mechanizmus. Tai padės pasiekti keletą tikslų

skatinti visuomenę suvokti Struktūrinių fondų ir BPD tikslus

bei laimėjimus šalyje;

teikti konsultacijas ir paramą tokiais finansavimo proceso

aspektais, kaip atrankos kriterijai, tinkamumas ir projekto įvertinimas;

skelbti BPD tikslus ir laimėjimus plačiajai auditorijai.

Bus labai svarbu teikti išsamias konsultacijas

potencialiems projektų rengėjams. Tai apims tolesnius aukštos kokybės paramos

medžiagos tyrimus ir parengimą. Į tai įeina rašytinės rekomendacijos visais BPD

įgyvendinimo aspektais, įskaitant paraiškų ir prašymų pateikimo procesus ir

technines konsultacijas tokiais klausimais kaip ekonominių projekto rezultatų

įvertinimas. Taip pat bus teikiamos konsultacijos tokiais klausimais kaip

išlaidų tinkamumas struktūrinei paramai gauti.

Vertinimas itin svarbus BPD veiksmingumo ir produktyvumo

gerinimo procese. Pagal šią priemonę parama bus teikiama BPD vertinimui

organizuoti visuose etapuose ir visais lygmenimis ir valdančiosios institucijos

bei tarpinių institucijų vertinimo gebėjimų plėtrai skatinti.

Pagal šią priemonę parama bus taip pat teikiama studijoms

ir tyrimams, kurie skirti galimoms struktūrinių fondų intervencijoms ir jų

poveikiui regiono plėtrai nustatyti.

Pastraipos pakeitimas

Nr. 762,

2006-08-01, Žin., 2006, Nr. 86-3357 (2006-08-05)

Potenciali veikla, kuri galės būti finansuojama pagal šią

priemonę, apima studijas, seminarus, informacinius veiksmus, vertinimo veiklą

ir kompiuterizuotų valdymo, priežiūros ir vertinimo sistemų įsigijimą, kaip

nurodyta Europos Komisijos reglamento Nr. 1145/2003 11.3 taisyklėje dėl išlaidų

tinkamumo.

Institucijos, atsakingos už priemonės įgyvendinimą

Tarpinė institucija – Finansų ministerija.

Įgyvendinančioji institucija – Centrinė projektų valdymo

agentūra.

4. Finansavimas

4.1. Finansinis Planas

56

lentelė. Lietuvos 2004–2006 m. bendrojo programavimo dokumento finansavimas

pagal prioritetus, struktūrinius fondus ir metus[47]

(eurais, dabartinėmis kainomis)

Iš viso

Valstybės finansavimas

Privatus finansa-vimas[48]

EIB pasko­los

iš viso

Bendrijos parama

bendrojo finansavimo lėšos

iš viso

ERPF

ESF

EŽŪOGF

ŽOFI

1 PRIORITETAS

Socialinės ir ekono­minės infrastruk­tūros plėtra

2004–2006

459109457

459109457

347058803

347058803

0

0

0

112050654

2004

ERPF

119368458

119368458

90235288

90235288

0

0

0

29133170

ESF

0

0

0

0

0

0

0

0

EŽŪOGF

0

0

0

0

0

0

0

0

ŽOFI

0

0

0

0

0

0

0

0

2005

ERPF

165279405

165279405

124941169

124941169

0

0

0

40338236

ESF

0

0

0

0

0

0

0

0

Iš viso

Valstybės finansavimas

Privatus finansa-vimas

EIB pasko­los

iš viso

Bendrijos parama

bendrojo finansavimo lėšos

iš viso

ERPF

ESF

EŽŪOGF

ŽOFI

EŽŪOGF

0

0

0

0

0

0

0

0

ŽOFI

0

0

0

0

0

0

0

0

2006

ERPF

174461594

174461594

131882346

131882346

0

0

0

42579248

ESF

0

0

0

0

0

0

0

0

EŽŪOGF

0

0

0

0

0

0

0

0

ŽOFI

0

0

0

0

0

0

0

0

2 PRIORITETAS

Žmogiškųjų išteklių plėtra

2004–2006

217053681

217053681

163814098

0

163814098

0

0

53239583

2004

ERPF

0

0

0

0

0

0

0

0

ESF

43410736

43410736

32762820

0

32762820

0

0

10647916

EŽŪOGF

0

0

0

0

0

0

0

0

ŽOFI

0

0

0

0

0

0

0

0

2005

ERPF

0

0

0

0

0

0

0

0

ESF

65116105

65116105

49144229

0

49144229

0

0

15971876

EŽŪOGF

0

0

0

0

0

0

0

0

ŽOFI

0

0

0

0

0

0

0

0

2006

ERPF

0

0

0

0

0

0

0

0

ESF

108526840

108526840

81907049

0

81907049

0

0

26619791

EŽŪOGF

0

0

0

0

0

0

0

0

ŽOFI

0

0

0

0

0

0

0

0

3 PRIORITETAS

Gamybos sektoriaus plėtra

2004–2006

300662206

300662206

222429209

222429209

0

0

0

78232997

2004

ERPF

63139063

63139063

46710134

46710134

0

0

0

16428929

ESF

0

0

0

0

0

0

0

0

EŽŪOGF

0

0

0

0

0

0

0

0

ŽOFI

0

0

0

0

0

0

0

0

2005

ERPF

102225150

102225150

75625931

75625931

0

0

0

26599219

ESF

0

0

0

0

0

0

0

0

EŽŪOGF

0

0

0

0

0

0

0

0

ŽOFI

0

0

0

0

0

0

0

0

2006

ERPF

135297993

135297993

100093144

100093144

0

0

0

35204849

ESF

0

0

0

0

0

0

0

0

EŽŪOGF

0

0

0

0

0

0

0

0

ŽOFI

0

0

0

0

0

0

0

0

4 prioritetas

Kaimo plėtra ir žuvininkystė

2004–2006

194268972

192005274

135015394

0

0

122898628

12116766

56989880

2263698

2004

ERPF

0

0

0

0

0

0

0

0

ESF

0

0

0

0

0

0

0

0

EŽŪOGF

45257067

45257067

31953643

0

0

31953643

0

13303424

ŽOFI

6232509

4468811

3150359

0

0

0

3150359

1318452

1763698

2005

ERPF

0

0

0

0

0

0

0

0

ESF

0

0

0

0

0

0

0

0

EŽŪOGF

59406458

59406458

41785534

0

0

41785534

0

17620924

ŽOFI

6343829

5843829

4119701

0

0

0

4119701

1724128

500000

2006

ERPF

0

0

0

0

0

0

0

0

ESF

0

0

0

0

0

0

0

0

EŽŪOGF

70154017

70154017

49159451

0

0

49159451

0

20994566

ŽOFI

6875092

6875092

4846706

0

0

0

4846706

2028386

5 prioritetas

Techninė parama

2004–2006

35806906

35806906

26855180

14451727

12403453

0

0

8951726

2004

ERPF

6016900

6016900

4512675

4512675

0

0

0

1504225

ESF

5164112

5164112

3873084

0

3873084

0

0

1291028

EŽŪOGF

0

0

0

0

0

0

0

0

ŽOFI

0

0

0

0

0

0

0

0

2005

ERPF

6303460

6303460

4727595

4727595

0

0

0

1575865

ESF

5410057

5410057

4057543

0

4057543

0

0

1352514

EŽŪOGF

0

0

0

0

0

0

0

0

ŽOFI

0

0

0

0

0

0

0

0

2006

ERPF

6948609

6948609

5211457

5211457

0

0

0

1737152

ESF

5963768

5963768

4472826

0

4472826

0

0

1490942

EŽŪOGF

0

0

0

0

0

0

0

0

ŽOFI

0

0

0

0

0

0

0

0

IŠ VISO

2004–2006

1206901222

1204637524

895172684

583939739

176217551

122898628

12116766

309464840

2263698

2004

288588845

286825147

213198003

141458097

36635904

31953643

3150359

73627144

1763698

ERPF

188524421

188524421

141458097

141458097

0

0

0

47066324

ESF

48574848

48574848

36635904

0

36635904

0

0

11938944

EŽŪOGF

45257067

45257067

31953643

0

0

31953643

0

13303424

ŽOFI

6232509

4468811

3150359

0

0

0

3150359

1318452

1763698

2005

410084464

409584464

304401702

205294695

53201772

41785534

4119701

105182762

500000

ERPF

273808015

273808015

205294695

205294695

0

0

0

68513320

ESF

70526162

70526162

53201772

0

53201772

0

0

17324390

EŽŪOGF

59406458

59406458

41785534

0

0

41785534

0

17620924

ŽOFI

6343829

5843829

4119701

0

0

0

4119701

1724128

500000

2006

508227913

508227913

377572979

237186947

86379875

49159451

4846706

130654934

ERPF

316708196

316708196

237186947

237186947

0

0

0

79521249

ESF

114490608

114490608

86379875

0

86379875

0

0

28110733

EŽŪOGF

70154017

70154017

49159451

0

0

49159451

0

20994566

ŽOFI

6875092

6875092

4846706

0

0

0

4846706

2028386

Lentelės pakeitimai

Nr. 762,

2006-08-01, Žin., 2006, Nr. 86-3357 (2006-08-05)

Nr. 316,

2007-03-28, Žin., 2007, Nr. 40-1484 (2007-04-07)

4.2.

Papildomumo patvirtinimas

Papildomumo patvirtinimas per 2004–2006 m.

programavimo laikotarpį bus atliekamas du kartus: laikotarpio pradžioje ir

pabaigoje.

Patvirtinimas

laikotarpio pradžioje. Kaip nurodyta pateiktoje

papildomumo lentelėje, remiantis Lietuvos valstybės valdymo institucijų

pateikta informacija, Bendrijos tarnybos ir Lietuvos valdžios institucijos

nustatė vidutinį metinį nacionalinių valstybės išlaidų vidurkį, kuris turi būti

išlaikytas per 2004–2006 m. laikotarpį visiems 1 tikslo regionams, –

274,61 mln. eurų (1999 m. kainomis). Šios išlaidos buvo padidintos

8,6 %, palyginti su vidutinėmis referencinio laikotarpio išlaidomis.

Referencinis laikotarpis apibrėžiamas kaip dvejų paskutinių metų, kurių

galutiniai išlaidų duomenys yra parengti, vidurkis. Lietuvos atveju

referencinis laikotarpis yra 2001–2002 metai.

Lietuvos valstybės valdymo institucijos teiks Europos

Komisijai atitinkamą informaciją ir bet kuriuo programavimo laikotarpio metu

informuos ją apie įvykius, kurie gali priversti suabejoti Lietuvos gebėjimais

išlaikyti šį išlaidų lygį.

Patvirtinimas

laikotarpio pabaigoje. Patvirtinimas bus atliekamas iki

2007 m. gruodžio 31 d. Papildomumas bus laikomas patvirtintu, jeigu vidutinis

metinis nacionalinių valstybės išlaidų vidurkis 2004–2006 metais sieks bent

laikotarpio pradžioje sutartą išlaidų lygį. Metodiškai nepakankamos

informacijos pateikimas ar jos nepateikimas laikomi neatitikimu. Dėl šios

priežasties Lietuvos valstybės valdymo institucijos pateiks informaciją pagal

šį laiko grafiką

iki 2007 m. liepos 31 d.: bendrų ir metinių lentelių

su galutiniais 2004 ir 2005 m. duomenimis bei preliminarių 2006 metų duomenų

pateikimas;

iki 2007 m. spalio 31 d.: jeigu būtina, – metodinius

pakeitimus Europos Komisijos pastabų pagrindu;

iki 2007 m. gruodžio 31 d.: galutinis papildomos

informacijos pateikimo terminas.

Lietuvos valstybės valdymo institucijos informuos

Priežiūros komitetą apie patvirtinimo rezultatus, į kuriuos bus atsižvelgta

rengiantis kitam programavimo laikotarpiui.

Papildomumo lentelė. Valstybės ar kitos

lygiavertės išlaidos 1 tikslo regione – Lietuvoje (mln. eurų 1999 m. kainomis)

Metinis vidurkis referenciniu

laikotarpiu (2001–2002 m.)

Metinis vidurkis 2004–2006 m.

iš viso

(1)

iš jų valstybės įmonės (2)

BPD

ES nefinan­suojama

iš viso

iš viso

iš jų valstybės įmonės (2)

BPD

ES nefinan­suojama

iš viso

šalies

šalies

ES

šalies

šalies

šalies

šalies+ES

šalies+ES

ES

šalies

šalies

šalies

1

2

3

4

5

6

7=2

8

9

10

11

12

13=11+12=8–10

1. Infrastruktūra

128,45

N

N

19,46

128,45

168,4

39,95

21,51

106,94

128,45

Transportas

61,19

E

E

18,64

61,19

82,94

21,75

11,71

49,48

61,19

Telekomunikacijos

10,5

T

T

10,5

10,5

10,5

10,5

Energija

8,14

A

A

8,14

17,32

9,18

4,94

3,2

8,14

Aplinka

28,98

I

I

28,98

32,75

3,77

2,03

26,95

28,98

Sveikata

19,64

K

K

19,64

24,89

5,25

2,83

16,81

19,64

2. Žmogiškieji ištekliai

114,8

O

O

114,8

152,49

37,69

15,25

99,55

114,8

Švietimas, tyrimai ir plėtra

90,41

M

M

90,41

96,96

6,55

3,53

86,88

90,41

Mokymas

22,55

A

A

22,55

49,76

27,21

10,41

12,14

22,55

Tyrimai ir plėtra

1,84

1,84

5,77

3,93

1,31

0,53

1,84

3. Gamybos aplinka

9,31

1,27

9,31

84,88

54,74

29,48

0,66

30,14

Žemės ūkis/kaimo plėtra/žuvininkystė

2,65

1,27

2,65

31,72

20,62

11,1

11,1

Pramonė

0,27

0,27

13

8,45

4,55

4,55

Paslaugos

0,27

0,27

23,91

15,54

8,37

8,37

Turizmas

6,12

6,12

16,25

10,13

5,46

0,66

6,12

4. Kita

0,38

0,38

3,49

2,27

1,22

1,22

Iš viso

252,94

20,73

252,94

409,26

134,65

67,46

207,15

274,61

Pastabos: 1. Įskaitant šalies stojimo

priemonių bendrąjį finansavimą (1).

2. Dėl vykstančių ir planuojamų privatizavimo procesų

valstybės įmonės neįtrauktos į šiuos apskaičiavimus (2).

4.3. laikotarpio pradžioje atliekamas programos poveikio makroekonomikai

įvertinimas

Šiame

skyriuje pateiktas BPD įtakos makroekonomikai įvertinimas, kurio reikalaujama

Komisijos rekomendacijose. Kadangi Lietuva rengia 1 tikslo Bendrąjį

programavimo dokumentą visai šaliai, tik makroekonomikos modeliavimas gali stimuliuoti

sudėtingą ekonominių kintamųjų dydžių tarpusavio priklausomybę šiuo lygmeniu.

Tačiau Lietuva dar neturi modernaus modelio, skirto struktūrinių intervencijų

poveikio analizei, tad šiuo metu naudojamas sutikrinimo modelis, patvirtintas

BPD tikslams, ir poveikio įvertinimas, kurį atlieka Finansų ministerijos

Fiskalinės politikos departamentas.

Vertinimo

ir analizės tikslais padarytos šios prielaidos

vertinamas tik poveikis paklausai;

vidutinė tendencija naudoti importuotas prekes ir paslaugas

nesikeičia;

pradiniame scenarijuje daroma prielaida, kad be

Struktūrinių fondų realus BVP augimas sudarytų vidutiniškai 5% (ilgalaikė

perspektyva);

ekspertinio vertinimo pagrindu sudaryta sektorinė

pardavimų-indėlių matrica;

naudoti sektorių darbo našumo rodikliai (2001 m. duomenys);

įvertinta tik ES paramos įtaka.

Įtaka

BVP ir įdarbintų asmenų skaičiui

Pradiniame scenarijuje dėl sėkmingo Struktūrinių fondų

paramos panaudojimo BVP padidės nuo 1,2 % 2004 m. iki 1,8 % – 2006

m., arba nuo 690 mln. litų – 2004 m. iki 1139 mln. litų – 2006 m. Šie

skaičiavimai patvirtina prielaidą, kad koeficiento poveikis beveik siekia 1,02.

57 lentelė. BPD įtaka BVP ir pridėtinei

vertei skirtinguose sektoriuose

(pokyčiai, palyginti su galutiniu scenarijumi, %)

Metai

Statyba

Gamyba

Prekyba, transportas, komunikacijos

Švietimas

BVP

2004

6

1,3

1,4

2

1,2

2005

8

1,8

2

3

1,6

2006

8,7

2,2

2,5

4,8

1,8

Įdarbintų asmenų pagausėtų 28200, tačiau didesnis

koeficientas reikštų dar didesnį darbo vietų skaičių.

58

lentelė. BPD įtaka įdarbintų asmenų skaičiui skirtinguose sektoriuose

(pokyčiai, palyginti su galutiniu scenarijumi, %)

Metai

Statyba

Gamyba

Prekyba,

transportas, komunikacijos

Švietimas

Kiti

sektoriai

Iš

viso

2004

4,4

3,5

4

3,4

1

16,2

2005

5,8

4,8

5,6

5

1,2

22,5

2006

6,3

5,9

7

7,9

1

28,2

Daugiausia

darbo vietų būtų sukurta statybos bei paslaugų sektoriuose ir švietimo srityje.

Šiuose sektoriuose dar yra nepanaudotų perteklinių pajėgumų. Dėl šios

priežasties Struktūriniai fondai padėtų iš dalies atkurti darbo vietas, kurios

buvo prarastos per pastarąjį dešimtmetį dėl restruktūrizavimo ir

racionalizavimo proceso. 1995–2002 m. vykusio restruktūrizavimo metu dirbančių

asmenų sumažėjo 300000. Palyginti su visų laikų didžiausiu skaičiumi, šį

sumažėjimą sudarė 149000 darbo vietų pramonės sektoriuje, 35000 – statybos

sektoriuje, 41000 – prekybos, transporto ir komunikacijų sektoriuje, 5000 –

švietimo sektoriuje. Taigi dėl struktūrinių pokyčių prarasta nemaža darbo

vietų, ir šiandien Lietuvos ūkis pasižymi tokia darbo jėga, kuri turi potencialą

panaudoti kur kas daugiau Struktūrinių fondų lėšų.

Svarbiausias

Struktūrinių fondų intervencijų poveikis būtų pridėtinės vertės lygio

padidinimas statybos bei (nors ir mažesnis) pramonės ir švietimo sektoriuose.

Dėl didesnio sukurtų darbo vietų skaičiaus antrinė įtaka taip pat būtų jaučiama

trijuose pagrindiniuose sektoriuose: prekybos, transportavimo-sandėliavimo ir

komunikacijų. Antrinė įtaka taip pat turėtų poveikį pramonei ir (nors daug

mažesniu mastu) statybai bei švietimui. Įvertinus Struktūrinių fondų įtaką

pagal sektorius, paaiškėja, kad apie 80 % augimas (beveik lygiomis

dalimis) visų pirma būtų pastebimas

prekybos-transporto-sandėliavimo-komunikacijų, antra – statybos, trečia –

pramonės sektoriuose. Likusi padidėjimo dalis tektų švietimo ir kitiems

sektoriams. Padidėjimo struktūra liktų nepakitusi beveik visą 3 metų

laikotarpį.

4.4. uždavinių įvertinimas skaičiais

Kontekstas

Dabartinės

socialinės ir ekonominės būklės analizė, pateikta pirmojoje BPD dalyje, apima

keletą konteksto rodiklių, kurie apibendrinami (ir palyginami su ES vidurkiu)

kiekvienos dalies pabaigoje. Atlikus viso BPD ir detaliai parengtos vizijos bei

strategijos SWOT analizę, buvo atrinkti keli svarbiausieji konteksto rodikliai,

kurie ir pateikti lentelėje „Svarbiausieji konteksto rodikliai“. Jie buvo

daugiausia atrinkti pagal BPD pateiktos SWOT analizės apibendrinimo lentelės

logiką. Šiems rodikliams įtaką turės BPD, tačiau bus ir kitų jiems įtaką

darančių veiksnių.

Svarbiausieji konteksto

rodikliai

Rodiklis (vertinimo vienetas)

Pradinis taškas (metai)

Realus BVP augimas (%)

5,9 (2001)

Eismo avarijų aukos (skaičius

1000-čiui gyventojų)

18,4 (2000)

MVĮ pridėtinė vertė, tenkanti darbuotojui (1 eilinio darbuotojo per

1 val. sukurta pridėtinė vertė, Lt)

5,1(2001)

Įmonių išlaidos tyrimams ir

plėtrai (% nuo BVP)

0,02 (1999)

Ūkių struktūra (vidutinis

visų tipų žemės ūkio valdų dydis, ha)

4,5 (2001)

Nedarbo lygis (%), kuriame

vyrai/moterys

iki

25/25–49/50–64 m. amžiaus gyventojų grupės

13,6 % (2003 I ketv.)*

14,8 %/12,4 %

24,4%/12,6 %/13,0 %

Bendro nedarbo lygio ilgalaikių bedarbių dalis (%),

iš jų

vyrai/moterys

50,8 % (2003 I ketv.)*

47,6 %/54,8 %

Asmenų, dalyvaujančių

tęstiniame ir praktiniame mokyme, dalis 25–64 m. amžiaus gyventojų grupėje

(%)

3,7 (2001)

Skurdo rizikos rodiklis (%)

16,9 %(2002)

Nuolatiniai interneto

vartotojai (gyventojų %)

15 (2002)

*Gyventojų darbo tyrimo duomenys (2003 m. I ketvirtis).

Uždavinių

išraiška skaičiais

Dėl

pranašumų, kurie atsiras įgyvendinus BPD, prognozės kyla tam tikrų problemų,

ypač dėl rezultatų ir poveikio. Taip pat yra sunkumų, susijusių su prioritetų,

priemonių ir individualių projektų tarpusavio ryšiu. Reikalaujama atsižvelgti į

dvigubo pranašumų skaičiavimo potencialą ir remiamos veiklos sinergijos

pranašumus.

Iš

esmės yra du Struktūrinių fondų intervencijų indėlio, rezultatų ir įtakos

išreiškimo skaičiais būdai. Pirmasis – atlikti skaičiavimą pagal „iš viršaus į

apačią“ principą, nagrinėjant prognozuojamus makroekonomikos rodiklių pokyčius.

Antrasis – „iš apačios į viršų“ principas, pagrįstas indėlio skaičiavimu

priemonės lygmeniu, ir prioriteto bei BPD lygmeniu susumavimas.

Toliau

pateiktame skaičiavime stengiamasi suderinti abu šiuos principus ir pateikti

visapusišką tikėtinų Lietuvos BPD remiamų intervencijų rezultatų įvertinimą.

„Iš apačios į viršų“ principo įvertinimą atliko ir patvirtino Lietuvos BPD

laikotarpio pradžios vertintojai. Kalbant apie metodiką, naudotą tikėtiniems

rezultatams/poveikiui apskaičiuoti, laikotarpio pradžios vertintojai naudojo ES

gairių iš ankstesnių vertinimo studijų derinį (su patikslinimais, atsižvelgiant

į Lietuvos situaciją) ir, kai įmanoma, informaciją iš vietos šaltinių (pvz.,

apie įprastas verslo paramos teikimo išlaidas ir t.t.). Finansų ministerijos

Fiskalinės politikos departamentas atliko „iš viršaus į apačią“ skaičiavimą,

remdamasis makroekono­mine prognoze.

Komisija

pateikė rekomendacijas dėl uždavinių išreiškimo skaičiais Rekomendacijose dėl

struktūrinių fondų intervencijų ir visai neseniai – Darbo dokumente Nr. 3 dėl

priežiūros ir vertinimo rodiklių. Pastarąjį dokumentą Komisija parengė

2000–2006 m. programavimo laikotarpiui, ir jame konkrečiai nagrinėjamas

įvertinimas skaičiais; toliau tekste pateikti rodikliai paimti iš šio šaltinio.

Lentelėje

„BPD lygmuo“ pateikti tikėtini bendrieji pranašumai BPD ir prioriteto

lygmenimis, atsižvelgiant į bendrų valstybės išlaidų suskirstymą pagal

prioritetus.

BPD lygmuo

Rodiklis

Įvertinimas

Pradinis taškas (metai)

Tikslas (iki 2008 m. pabaigos)

Realaus BVP padidėjimas pagal pradinį scenarijų

procentinėmis dalimis

5 % per metus (ilgalaikė perspektyva)

procentinėmis dalimis (1,5%)

Papildomos darbo vietos

skaičiais

19000

Įdarbinimo lygio padidėjimas

procentinėmis dalimis

Įdarbinimo lygis* – 58,8 %; vyrai – 61,1 %;

moterys – 56,7 %

59,8 %

* Gyventojų darbo tyrimo duomenys (2003 m. I ketvirtis).

Baigus įgyvendinti BPD, šiuos visuotinius rodiklius

įvertins vadovaujančioji institucija,

padedama tarpinių institucijų. Pagrindiniai informacijos šaltiniai – oficiali

statistika ir vertinimo tyrimai.

1 prioritetas. Socialinės ir ekonominės infrastruktūros plėtra

Tipas

Rodiklis (vertinimo vienetas)

Skaičiais išreikšti tikslai

Poveikis

papildomų darbo vietų

skaičius (vnt.)

5000

Rezultatas

bendras sukurtų darbo vietų

skaičius (vnt.)

7000

bendro prekių kiekio, gabenamo visomis transporto priemonėmis,

padidėjimas

17 % (pradinis – 87 mln. t 2002 m.)

Pasiekimas

tiesiamų/rekonstruojamų kelių

ilgis (km)

650

įgyvendintų energijos taupymo/efektyvaus energijos vartojimo projektų

skaičius (vnt.)

15

nutiestų/atnaujintų vandens tiekimo/nutekamojo vandens tinklų ilgis

(km)

25

modernizuotų sveikatos priežiūros institucijų skaičius (vnt.)

10

modernizuotų žmogiškųjų išteklių plėtros institucijų skaičius (vnt.)

20

2 prioritetas. Žmogiškųjų išteklių plėtra

Tipas

Rodiklis (vertinimo vienetas)

Skaičiais išreikšti tikslai

Poveikis

asmenų, dalyvaujančių tęstiniame ir praktiniame mokyme, dalies 25–64

m. amžiaus grupėje padidėjimas (pasikeitimas % dalimis)

6,7 % (pradinis – 3,7 % 2001 m.)

sumažėjęs „iškritusiųjų iš mokyklos“ lygis (pasikeitimas %

dalimis)

16,4 % (pradinis – 16,9 % 2002 m.)

Rezultatas

bendras įdarbinimo rodiklis po aktyvinimo (%)

vyrai/moterys

40 %

darbdavių, teikiančių mokymą bendrovėje pirmą kartą, dalis (%)

5 %

Pasiekimas

išmokytų naudos gavėjų skaičius veiklos pabaigoje (vnt.)

20000

įgyvendintų projektų, susijusių su mokymo/studijų sistemų

modernizavimu, skaičius (vnt.)

10–15

3 prioritetas. Gamybos sektoriaus plėtra

Tipas

Rodiklis (vertinimo vienetas)

Skaičiais išreikšti tikslai

Poveikis

papildomų darbo vietų

skaičius (vnt.)

10000

paramą gavusių pradedančiųjų įmonių, kurios išsilaikė

12 mėnesių, dalis (%)

90

Rezultatas

bendras sukurtų darbo vietų

skaičius (vnt.)

8000

svertų poveikis – pritraukta privataus kapitalo (mln. eurų)

200

Pasiekimas

paramą gavusių MVĮ skaičius

(vnt.)

12500

paramą gavusių pramoninių zonų/mokslo ir technologijų parkų skaičius

(vnt.)

5

viešųjų el. paslaugų, gavusių paramą plėtrai, skaičius (vnt.)

15

sukurtų naujų/pagerintų

buvusiųjų turistų traukos vietų skaičius (vnt.)

80

Lentelės pakeitimai

Nr. 316,

2007-03-28, Žin., 2007, Nr. 40-1484 (2007-04-07)

4 prioritetas. Kaimo plėtra ir žuvininkystė

Tipas

Rodiklis (vertinimo vienetas)

Skaičiais išreikšti tikslai

Poveikis

sukurtų/išlaikytų

darbo vietų skaičius (vnt.)

4000

pajamų lygio žemės ūkio sektoriuje padidinimas (%)

4,5 % (pradinis taškas – 2002 m. vidutinės

grynosios pajamos kaimo vietovėse sudarė 320,4 lito žmogui per mėnesį)

Rezultatas

bendras sukurtų/išlaikytų darbo vietų skaičius (vnt.)

5500

paramą gavusių ūkininkų dalis nuo bendro registruotų ūkių skaičiaus

(%)

2 % (pradinis taškas – remiantis tyrimais,

2003 m. rugsėjį buvo 59363 registruoti ūkiai)

Lietuvos Baltijos jūroje žvejojančių laivų sumažinimas (%)

10% (pradinis - 7814 GT)

Pasiekimas

paramą gavusių jaunųjų ūkininkų skaičius (vnt.)

400

paramą gavusių žemės ūkio produktų perdirbimo ir rinkodaros

modernizavimo projektų skaičius (vnt.)

30

išmokytų naudos gavėjų skaičius (skaičius veiklos pabaigoje) (vnt.)

2000

modernizuotų Baltijos jūros

laivų skaičius (vnt.)

8

paramą gavusių žuvininkystės ir akvakultūros produktų perdirbimo ir

rinkodaros modernizavimo projektų skaičius (vnt.)

9

Lentelės pakeitimai

Nr. 316,

2007-03-28, Žin., 2007, Nr. 40-1484 (2007-04-07)

Priežiūros sistema bus pagrįsta „iš apačios į viršų“

principu, naudojant duomenis iš priemonės

lygmens, apimant finansinį indėlį, išeigą, rezultatus ir įtaką. Duomenys bus

gaunami tiesiogiai iš remiamų

projektų. Tai leis Priežiūros komitetui reguliariai peržiūrėti BPD ir

prioriteto uždavinių įgyvendinimo

pažangą. BPD priede pagal reglamentus ir Europos Komisijos reko­mendacijas

pateikti detalūs kiekvienos priemonės rodikliai ir tikslai. Bus užtikrinta

sąsaja tarp BPD (programos ir prioritetų lygmenys) bei BPD priede (priemonių

lygmuo) apibrėžtų rodiklių sistemų. Įsipareigota vadovautis (Komisijos tarnybų)

rekomendacijomis ir naudoti atitinkamus rodiklius rengiant metines įgyvendinimo

ataskaitas BPD įgyvendinimo laikotarpiu.

Institucijos,

atsakingos už konkrečios priemonės įgyvendinimą, surinks duomenis iš projektų

lygmens apie anksčiau nurodytus prioriteto lygmens rodiklius (išskyrus įtakos

rodiklius). Prireikus duomenų šaltinius galima papildyti tyrimais ir išoriniais

statistikos duomenimis. Įtakos rodiklių duomenys bus nustatomi atliekant

vertinimą.

Atsižvelgiant

į trumpą BPD įgyvendinimo laikotarpį, poveikio rodikliai bus vertinami vieną

kartą, BPD įgyvendinimo pabaigoje, o rezultatų ir pasiekimų rodikliai bus

renkami iš remiamų projektų reguliariais laiko intervalais (ne mažiau kaip 2

kartus per metus) ir kasmet pateikiami Europos Komisijai metinėse įgyvendinimo

ataskaitose.

Bendro

sukurtų darbo vietų skaičiaus rodiklis apima visas tiesiogines darbo vietas,

sukurtas pagal BPD remiamuose projektuose, įskaitant laikinąsias darbo vietas

statybos sektoriuje. Papildomų darbo vietų skaičius apima tik papildomas

nuolatines viso etato ekvivalento (VEE) darbo vietas, sukurtas pagal BPD, taigi

apimančias

laikinąsias

darbo vietas;

perskirstymo

poveikį (kai kurios sukurtos darbo vietos bus perskirstytos, t.y. asmenys, radę

alternatyvų darbą esamoje darbo vietoje po mokymo/perkvalifikavimo, ir

bedarbiai, suradę jau esamą darbo vietą vietoj sukurtų naujų darbo vietų);

darbo

vietų praradimą dėl racionalizavimo (intervencija į kai kuriuos sektoriuos

(pvz., į kai kurias žemės ūkio, energetikos ir pramonės sritis) stengiantis

remti racionalizavimą, modernizavimą, ekonominį restruktūrizavimą ir

įvairinimą) gali sąlygoti darbo vietų panaikinimą).

Tačiau

reikėtų akcentuoti, kad bendrą panaikintų darbo vietų skaičių visuose

4 priori­te­tuose daugiau negu kompensuos naujų darbo vietų sukūrimas,

sąlygojamas Struktūrinių fondų intervencijų.

Galiausiai

paramą gavusių MVĮ skaičiaus rodikliai apima tiek veikiančias, tiek

pradedančias veiklą MVĮ.

Horizontaliosios

sritys

BPD

įgyvendinimo poveikis jos horizontaliosioms sritims – informacinė visuomenė,

darnumas ir lygios galimybės – bus stebimas užtikrinant būtiną BPD, prioriteto

ar priemonės lygmens rodiklių, tokių kaip bendras sukurtų darbo vietų, išmokytų

naudos gavėjų skaičius ir t.t., susiejimą. Be to, bus taikoma nedaug

pagrindinių pasiekimų rodiklių; daugiausia jie yra kokybiniai, o kiekvieno jų

vertė bus nustatyta atliekant projekto vertinimą.

Informacinė

visuomenė

Numatyti

3 rodikliai, kurie bus naudojami šios temos priežiūrai

interneto

savininkų skaičius 1000 gyventojų (pasiekimų rodiklis, kiekybinis, vertė,

nustatoma RIPE tinklo koordinavimo sistemos);

interneto

vartotojų skaičius (rezultatų rodiklis, kiekybinis, vertė, nustatoma apklausų

būdu);

didesnis

gyventojų, kurie naudojasi IT, skaičius (poveikis, vertė, nustatoma vertinimo

būdu).

Darnumas

Numatyti

2 rodikliai, kurie bus naudojami šios temos priežiūrai

projektų,

turinčių teigiamą poveikį aplinkos apsaugos darnai, skaičius (pasiekimas,

kokybinis, vertė, nustatoma projektų vertinimo metu ir užbaigus BPD

įgyvendinimą);

mažesnis

poveikis aplinkai: mažesnis CO2, SO2, Nox

išskyrimas į aplinką, %, vertė, nustatoma pagal oficialią statistiką).

Lygios

galimybės

Numatyti

3 rodikliai, kurie bus naudojami šios temos priežiūrai

išmokytų

naudos gavėjų skaičius (skaičius veiklos pabaigoje): vyrai/moterys (pasiekimas,

vertė, nustatoma renkant duomenis iš projektų);

bendras

sukurtų darbo vietų skaičius: vyrai/moterys (rezultatas, vertė, nustatoma

renkant duomenis iš projektų);

dirbančių moterų veiklos suaktyvėjimas (įtaka, vertė,

nustatoma pagal oficialią statistiką).

5. BPD parengimas

5.1. Partnerystė

Pirmieji žingsniai partnerystės santykių sukūrimo link

Lietuvoje buvo žengti rengiant Valstybės ilgalaikės plėtros strategiją. Tuo

metu partnerystė buvo suvokiama kaip Lietuvos valstybės institucijų

bendradarbiavimas su Europos Komisija, teikiant socialiniams ir ekonominiams

partneriams minimalią informaciją apie rengimo procesą. Reikia pabrėžti, kad

Lietuvai trūksta tvirtų partnerystės tradicijų.

Rengiant BPD, konsultacijų procesas buvo išplėstas. Ne tik

ministerijos, bet ir savivaldybės, taip pat socialiniai ekonominiai partneriai

buvo įtraukti į šį rengimo procesą. Vyriausybės nutarimu buvo patvirtinti BPD

darbo grupės nariai, kurie yra ne tik valstybės institucijų atstovai, bet ir

regionų bei socialinių partnerių, t.y. asocijuotų organizacijų, atstovaujančių

plačiausiems interesams, tokių kaip Lietuvos savivaldybių asociacija, Lietuvos

pramonininkų konfederacija, Lietuvos verslo darbdavių konfederacija, Lietuvos

profesinių sąjungų konfederacija, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija

ir t.t. atstovai. Be to, absoliučiai visi partneriai, kurie domėjosi dalyvavimu

BPD parengimo procese, buvo pakviesti dalyvauti BPD sektorinių pogrupių,

kuriems vadovavo ministerijų padaliniai, darbe (31 pav.). Ministerijų

padaliniai buvo skatinami taikyti „atviros partnerystės“ principą, dalyvauti

intensyviuose pasitarimuose su partneriais atitinkamuose sektoriuose ir

atsižvelgti į jų nuomonę planuojant investicijas atitinkamose srityse.

31 pav. BPD rengimo organizacinė struktūra

Aktyvus konsultavimasis su partneriais prasidėjo 2002 m.

gegužės 9 d. įvykusioje konferencijoje „ES finansinės paramos planavimo

partnerystė“, kurioje dalyvavo apie 150 partnerių atstovų. Šioje

konferencijoje pirmą kartą buvo pristatyti BPD prioritetai ir įgyvendinimo

priemonės, pradėtos viešos diskusijos su partneriais. Be to, buvo gautos

pirmosios partnerių nuomonės ir pastabos dėl jiems svarbiausių socialinės ir

ekonominės plėtros krypčių bei galimybių puoselėti tolesnę partnerystę.

Praėjus keletui mėnesių, kiekvienoje iš dešimties Lietuvos

apskričių buvo organizuoti informaciniai-konsultaciniai seminarai. Pagrindinis

šių renginių tikslas – pristatyti BPD parengimo procesą ir statusą, institucinę

Struktūrinių fondų schemą, aptarti, kaip regionų strateginės plėtros planai

galėtų sietis su BPD ir būti naudojami jo parengimui, pristatyti praktinius

Struktūrinių fondų projektų ir kompensacijai tinkamų išlaidų pavyzdžius. Iš

viso šiuose seminaruose, kurie vyko 2002 m. rugsėjo 10 d.–spalio 10 d.,

dalyvavo 419 partnerių atstovų.

Šis seminarų ciklas labai padidino partnerių aktyvumą, jie

pradėjo patys organizuoti konsultacijas ir seminarus, kviestis atstovus iš

Finansų ministerijos bei ministerijų padalinių ir siūlyti Struktūrinių fondų

paramos panaudojimo būdus. Galima paminėti Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų

rūmų asociacijos, Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos, Lietuvos

žemės ūkio rūmų, Lietuvos savivaldybių asociacijos, Lietuvos pramonininkų

konfederacijos ir Lietuvos universitetų rektorių konferencijos organizuotus

seminarus, taip pat apskritojo stalo diskusijas su Ignalinos AE atstovais ir

daugybę kitų renginių. Vien tik tų renginių, kuriuose dalyvavo ir Finansų

ministerija, – apie 70. Išsamus renginių sąrašas pateiktas V priede.

Bendradarbiaujant su Švietimo ir mokslo ministerija ir

Kultūros ministerija, buvo surengtos dvi nacionalinės konferencijos: „Žinių

visuomenė ir Struktūriniai fondai“ ir „Kultūra ir Struktūriniai fondai“.

Dalyvavo apie 200 žmonių. Be šalies lektorių, pristačiusių Lietuvos pasirengimą

Struktūrinių fondų teikiamai paramai ir tikėtinoms investicijoms į įvairius

sektorius, taip pat dalyvavo Europos Komisijos ir ES valstybių narių atstovai,

kurie aptarė Struktūrinių fondų siūlomas galimybes ir jų panaudojimo taisykles,

pristatė sėkmingai įgyvendintų programų ir projektų pavyzdžius.

Siekdama skatinti ir plėsti partnerystę, Finansų

ministerija sukūrė specialų tinklalapį (http://www.esparama.lt), kuriame buvo

galima rasti informaciją apie BPD rengimą, teikti pasiūlymus ir pastabas dėl

atskirų BPD dalių. Dabar visa tinklalapio informacija perkelta į Finansų

ministerijos interneto tinklalapį. Šiame tinklalapyje taip pat pateikta

informacija apie ES regioninę politiką, Struktūrinių fondų valdymą ir tikslus.

Be to, skelbiama įvairi informacija apie BPD rengimą.

Kiekvieno iš 11 sektorinių pogrupių, kurie dalyvavo

rengiant BPD, buvo paprašyta pateikti diskusijų su partneriais aprašymą – ypač

tuose sektoriuose, kuriuose finansinės paramos panaudojimas labai priklauso nuo

partnerių interesų ir veiklos, tokios kaip pramonė ir verslas, informacinė

visuomenė, kaimo plėtra, įdarbinimas ir švietimas. Toliau pateikiama keletas

sektorių partnerystės pavyzdžių.

Rengiant BPD dalį „Pramonė ir verslas“, išsamios diskusijos

vyko su asocijuotomis verslo struktūromis, įmonių atstovais, verslo paramos

institucijų atstovais, regionų partneriais ir nevyriausybinėmis

organizacijomis. Buvo organizuojami seminarai, apskritojo stalo diskusijos,

susitikimai. Partnerių buvo paprašyta pateikti pastabas raštu. Diskusijos buvo

skirtos tokiems klausimams kaip paramos kompleksiškumas, mokesčių politika,

finansinės inžinerijos priemonės, technologijų įdiegimo galimybės, aplinkos

apsaugos priemonės įmonėse ir turizmas.

Rengdama BPD dalį „Kaimo plėtra ir žuvininkystė“, Žemės

ūkio ministerija bendradarbiavo su daugiau negu 40 suinteresuotų institucijų ir

socialinių ekonominių partnerių, įskaitant įvairias žemės ūkio perdirbimo

pramonės asociacijas, žemės ūkio ir veterinarijos institutus, ūkininkų sąjungas

ir draugijas, žemės ūkio įmones. Aptarti klausimai apėmė paramą jauniesiems

ūkininkams, žemės ūkio darbininkų kompetencijos ir mokymo lygio kėlimą, Leader+

projektus, kitas kaimo socialinės ir ekonominės plėtros temas.

BPD dalies „Užimtumas, švietimas ir profesinis mokymas“

autoriai konsultavosi su Profesinio mokymo taryba (kurią sudaro darbdaviams ir

darbuotojams atstovaujančių institucijų atstovai), mokslo ir studijų

institucijų atstovais, neįgaliųjų sąjungomis, taip pat su asociacijomis ir

savivaldybėmis. Aptarti klausimai apėmė socialinę partnerystę, profesinio

orientavimo ir konsultavimo sistemos trūkumus, fizinį ir moralinį pastatų,

mokymo institucijų įrengimų susidėvėjimą, būtinybę gerinti mokomąją medžiagą ir

lektorių kompetenciją, pramonės ir verslo ryšių su mokslu stiprinimą, kitas

partneriams aktualias temas.

Po BPD parengimo proceso, kuris vyko vienerius metus,

galima padaryti išvadą, kad gerokai pasikeitė partnerių žinių, jų veiklos lygis

ir pats rengėjų bei partnerių požiūris į bendradarbiavimą. Jo pradžiai buvo

būdinga rengėjų informacijos teikimas ir partnerių kritika, o vėliau

bendradarbiavimas keitėsi į praktinių klausimų aptarimą ir pastangas

objektyviai įvertinti poreikius bei gebėjimus panaudoti Struktūrinių fondų

paramą. Pagrindiniai klausimai, keliantys partnerių susirūpinimą, buvo paramos

kompleksiškumo, šalies nacionalinio bendrojo finansavimo, projektų atrankos

skaidrumo trūkumai, nepakankami projektų rengimo ir valdymo įgūdžiai.

Ketinama toliau aktyviai bendradarbiauti su partneriais

įgyvendinant BPD. Partneriai bus ne tik pagrindiniai Struktūrinių fondų

įgyvendintojai ir bendrojo finansavimo teikėjai – būdami Priežiūros komiteto

nariai, jie dalyvaus veiksmingumo ir tinkamumo priežiūroje. Pastovūs

ilgalaikiai ryšiai su įvairiomis partnerių grupėmis ir jų pasirengimas bendrai

dalyvauti sprendžiant šalies socialinės ir ekonominės plėtros klausimus turėtų

padėti tvirtą pagrindą sėkmingam Struktūrinių fondų paramos panaudojimui.

5.2. IŠANKSTINIS (EX-ANTE)

PROGRAMOS vertinimas

Išankstinį vertinimą atliko

nepriklausoma vertintojų grupė iš Strategijų ir vertinimo paslaugų centro

(CSES). Finansų ministerija, kaip vadovaujančioji institucija, yra visiškai

atsakinga už išankstinio vertinimo proceso priežiūrą ir koordinavimą.

Išankstinio įvertinimo tikslai (remiantis Komisijos

rekomendacijomis, pateiktomis Darbo dokumente Nr. 2 – laikotarpio pradžios

vertinimo vadove) buvo pirmiausia šie

1. Įvertinti, ar parengtas BPD tinkamas spręsti problemoms,

su kuriomis susiduria Lietuva.

2. Patikrinti, ar BPD tiksliai apibrėžtos strateginės

kryptys, prioritetai ir tikslai, ar jie atitinka Lietuvos poreikius ir yra

pasiekiami.

3. Konsultuoti dėl kiekybinių uždavinių nustatymo, taip pat

pagrindo tiek stebėsenos, tiek vertinimo darbui ateityje nustatymo.

4. Peržiūrėti BPD įgyvendinimo ir priežiūros sistemos

tinkamumą ir padėti sukurti projekto atrankos procedūras bei kriterijus.

Strategijų ir vertinimo paslaugų

centras nagrinėjo šiuos klausimus keliuose darbo dokumentuose, kurie buvo

pateikti BPD valdymo grupei praktinių seminarų metu. Laikotarpio pradžios

vertintojai glaudžiai bendradarbiavo su Finansų ministerija ir kitomis Lietuvos

Respublikos ministerijomis viso vertinimo proceso metu. Kaip rekomendavo

Komisija, vertinimo procesas buvo dialogo formos – Strategijų ir vertinimo

paslaugų centras pateikė pastabas dėl skirtingų BPD redakcijų ir

rekomendacijas, kaip pagerinti oficialiai pateikto Europos Komisijai projekto

kokybę, rišlumą ir aktualumą. Po to vyko susitikimai su Finansų ministerija ir

atskiromis ministerijomis, kur buvo aptarti ir suderinti pasiūlytieji

pakeitimai.

BPD buvo gerokai

pakeistas. Pakeitimus sąlygojo išankstinio vertinimo procesas – BPD buvo

pertvarkomas. Išsamios vertintojų pastabos kartu su įvertinimu, ar į jas buvo

atsižvelgta, pateiktos galutinėje išansktinio vertinimo ataskaitoje. Tam

tikrais atvejais vertintojai tiesiogiai prisidėjo prie BPD rengimo.

Pastaba. Nors išankstinio vertinimo ataskaita yra

sudedamoji BPD dalis, tačiau ji, atsižvelgiant į didelę apimtį, buvo įrišta

atskirai.

5.3. Tarpinis

vertinimas

Vadovaujantis Reglamentu (EB) Nr. 1260/1999, Lietuvoje

nebūtina atlikti tarpinio ir galutinio vertinimų.

Tačiau reglamente nurodoma, kad galutinis vertinimas turi

būti atliekamas remiantis jau turimais vertinimo rezultatais. Todėl

programavimo laikotarpiu bus atliekami teminiai ar mažo masto vertinimai.

Pastarųjų vertinimų rezultatai bus panaudojami kaip galutinio vertinimo

informacijos šaltinis ir prisidės prie vertinimo gebėjimų tobulinimo.

5.4. Galutinis

vertinimas

Vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 1260/1999 43 straipsniu,

už galutinį vertinimą atsakys Europos Komisija, bendradarbiaudama su

vadovaujančiąja institucija.

Galutinį vertinimą atliks nepriklausomi ekspertai ne vėliau

kaip per 3 metus nuo programavimo laikotarpio pabaigos.

6. įgyvendinIMO nuostatos

6.1. administracinė

struktūra

Numatyta

trijų lygmenų Struktūrinių fondų valdymo ir administravimo struktūra, kurią

sudaro vadovaujančioji institucija, tarpinės institucijos ir įgyvendinančiosios

institucijos.

Bendra

Struktūrinių fondų administravimo struktūra nustatyta Vyriausybės 2001 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 649 „Dėl Europos

Sąjungos struktūrinių fondų lėšų administravi­mo Lietuvoje“ (toliau – SF

nutarimas). Šiame nutarime išdėstyti uždaviniai, kuriuos vadovaujan­čioji

institucija skirs tarpinėms ir įgyvendinančioms institucijoms, nustatyta

administracinė struktūrinių fondų programavimo, įgyvendinimo, priežiūros ir

kontrolės struktūra ir reglamentuojami kiekvienos institucijos, dalyvaujančios

programuojant ir įgyvendinant BPD Lietuvoje, uždaviniai, pareigos ir teisės.

Struktūrinių

fondų vadovai, kaip numatyta SF nutarime, turi būti parengti iki 2003 m.

pabaigos. Vadovuose bus detaliau aprašomos procedūros, skirtos konkretiems susijusių

institucijų uždaviniams, administruojant Struktūrinių fondų paramą,

įgyvendinti. Baigiant rengti administracinę sistemą ir procedūras, turi būti

atsižvelgta į būtinybę aiškiai atskirti funkcijas ir įgyvendinti audito

krypties principą. Išsamus Struktūrinių fondų administracinės sistemos ir

procedūrų aprašymas bus pateiktas Europos Komisijai pagal Reglamento 438/2001

5 straipsnį.

6.1.1. Vadovaujančioji institucija

BPD vadovaujančioji institucija yra Finansų ministerija,

kurios buveinės adresas

Lietuvos Respublikos finansų

ministerija, J.Tumo-Vaižganto g. 8A/2, LT–2600, Vilnius.

Vadovaujančiosios institucijos funkcijas vykdys Finansų

ministerijos Finansinės paramos departamentas.

Remiantis

SF nutarimu, vadovaujančioji institucija turės „programos lygio“ atsakomybę, todėl ji turi

koordinuoti ir vadovauti Struktūrinių fondų programavimo

veiklai Lietuvoje, teikdama rekomendacijas ir patarimus kitoms institucijoms,

susijusioms su programavimu;

užtikrinti Struktūrinių fondų valdymo ir įgyvendinimo veiksmingumą

ir teisingumą;

koordinuoti Struktūrinių fondų administravimo institucinės

sistemos plėtrą, įskaitant Struktūrinių fondų vadovų parengimą, ir prižiūrėti

šios sistemos funkcionavimą;

koordinuoti ir prižiūrėti BPD 1 tikslo įgyvendinimą kartu su

tarpinėmis institucijomis ir Priežiūros komitetu;

sukurti ir prižiūrėti kompiuterinę Struktūrinių fondų lėšų

valdymo ir priežiūros informacinę sistemą, skirtą informacijai apie BPD ir BPD

priedo įgyvendinimo pažangą rinkti ir teikti ataskaitas Europos Komisijai. Ši

sistema apims informaciją apie įgyvendinimo rodiklius, reikalaujamą pagal

Reglamento (EB) Nr. 1260/1999 36 straipsnį, ir informaciją, kurios reikia

vertinimui, kaip nurodyta minėto Reglamento 42 ir 43 straipsniuose. Sistema

taip pat suteiks galimybę tiesiogiai keistis informacija su Komisija, kaip

nurodyta minėto Reglamento 18 straipsnyje;

rengti metinę BPD įgyvendinimo ataskaitą ir pritarus

Priežiūros komitetui teikti ją Europos Komisijai;

organizuoti ir valdyti struktūrinės intervencijos vertinimą,

bendradarbiauti su Komisija po to, kai bus atliktas išankstinis vertinimas,

kaip nurodyta minėto Reglamento 43 straipsnyje, ir koordinuoti būtiną veiklą;

užtikrinti, kad institucijos,

dalyvaujančios BPD 1 tikslo administravime ir įgyvendinime,

naudotų atskirą apskaitos sistemą ar tinkamą apskaitos kodą visiems sandoriams,

susijusiems su BPD įgyvendinimu;

įgyvendinti vidaus kontrolę kartu su mokėjimo institucija ir

kitomis institucijomis, dalyvaujančiomis įgyvendinant paramą, siekiant

užtikrinti, kad būtų laikomasi pagrįsto finansų valdymo principo, ir atsakyti į

visas pastabas, korekcinių priemonių prašymus dėl patikslinimo ar

rekomendacijas, kaip nurodyta minėto Reglamento 38 straipsnio 4 punkto

1 dalyje;

užtikrinti įsipareigojimų dėl informacijos ir viešumo vykdymą,

kaip nurodyta minėto Reglamento 46 straipsnyje;

peržiūrėti pagrindinius ankstesnių įgyvendinimo metų

rezultatus kartu su Komisija, atsižvelgiant į metinę įgyvendinimo ataskaitą ir

informuoti Komisiją, kokių veiksmų buvo imtasi pagal Komisijos pateiktas

pastabas;

siūlyti būtinus BPD priedo pakeitimus savo iniciatyva arba

Priežiūros komiteto iniciatyva ir Priežiūros komitetui pritarus informuoti

Komisiją apie padarytus pakeitimus. Tačiau pakeitimai negali būti tokie, kad

pakeistų finansinių lėšų sumas, paskirtas pagal prioritetus, arba pakeistų

kiekvieno prioriteto tikslus;

valdyti ir administruoti priemones pagal techninės paramos

prioritetą, koordinuoti ir valdyti gebėjimų administruoti Struktūrinių fondų

paramą stiprinimo ir įsisavinimo pajėgumų plėtros procesą.

Jeigu to

reikalauja minėtieji klausimai, vadovaujančioji institucija turi teisę duoti

privalomus nurodymus institucijoms, administruojančioms fondus. Be to, ji

prižiūrės ir patars institucijoms klausimais, susijusiais su BPD įgyvendinimu

ir SF lėšų valdymu.

Vadovaujančioji institucija turės galimybę

susipažinti su visais fondų administravimo dokumentais. Be to, ji atliks

patikrinimus, siekdama įsitikinti, kad lėšos naudojamos pagal ES reikalavimus

ir pagal pagrįstą finansų valdymo principą; šiam tikslui ji turės savo

kontrolės pajėgumų. Taip pat jai bus teikiamos 5 % atrankinių patikrinimų,

kuriuos atliks tarpinės institucijos, ataskaitos.

6.1.2. Tarpinės institucijos

Tarpinės institucijos (TI) –

institucijos, už kurių veiklą atsakinga vadovaujančioji institucija, kaip nurodyta Reglamento (EB) Nr. 438/2001 2 straipsnio

2 papunktyje. Ministerijos, atsakingos

už atitinkamą BPD ūkio sektorių, yra paskirtos įgyvendinančiosiomis

institucijomis, turinčiomis „priemonės

lygio“ atsakomybę. Struktūriniai fondai ir šalies bendrojo finansavimo

ištekliai konkrečioms priemonėms numatomi tarpinių institucijų biudžetuose, ir

jos turi teisę priimti galutinį sprendimą dėl projektų, kuriems bus teikiama

parama.

Remiantis SF nutarimu, tarpinės

institucijos yra šios

Ūkio ministerija – verslo skatinimo, energetikos ir turizmo

infrastruktūros plėtros srityje;

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir Švietimo ir mokslo ministerija –

žmogiškųjų išteklių ir profesinio mokymo srityje;

Žemės ūkio ministerija – žemės ūkio ir

žuvininkystės srityje;

Aplinkos ministerija – aplinkos apsaugos srityje;

Susisiekimo ministerija – transporto infrastruktūros

srityje;

Sveikatos apsaugos ministerija – sveikatos apsaugos

infrastruktūros srityje;

Informacinės visuomenės plėtros komitetas – informacinės

visuomenės plėtros srityje.

Tarpinės institucijos bus atsakingos už

BPD priemonių programavimą, įgyvendinimą, stebėseną,

ataskaitų rengimą ir auditą savo sektoriuose; konkrečiau tariant, jos bus

atsakingos už

1.

Struktūrinių fondų veiklos savo sektoriuose programavimą.

2.

Struktūrinių fondų veiklos savo sektoriuose įgyvendinimą, t.y. jos turės

sukurti

projektų pateikimo, vertinimo, atrankos ir priežiūros taisykles ir procedūras

pagal SF nutarimą ir Struktūrinių fondų vadovus;

nustatyti

priežiūros rodiklius ir projektų atrankos kriterijus pagal konkrečią priemonę,

parengti rekomendacijas pareiškėjams ir kitą pasiūlymų teikimo dokumentaciją;

teikti

įgyvendinančiosioms institucijoms rekomendacijas, kaip įgyvendinti veiklą pagal

atitinkamą priemonę ir prižiūrėti jos įgyvendinimą;

sudaryti

projektų atrankos komitetus, pirmininkauti jiems ir organizuoti šių komitetų

darbą;

patvirtinti galutinį sprendimą dėl finansuotino projekto

atsižvelgiant į įgyvendinančiosios institucijos pateiktą vertinimo ataskaitą ir projektų

atrankos komiteto rekomendaciją.

3.

Atitinkamos priemonės įgyvendinimo priežiūrą ir ataskaitų rengimą, t.y. jos

turės

stebėti priemonės įgyvendinimą;

analizuoti priemonės eigą pagal stebėsenos

informaciją, įskaitant rezultatų rodiklius;

parengti atitinkamas metinių ataskaitų

dalis ir galutinę ataskaitą;

spręsti klausimus, susijusius su priemonės

įgyvendinimu ir administravimu;

inicijuoti priemonių, už kurias jos

atsakingos, pakeitimus (prireikus).

4.

Reikiamų viešumo veiksmų, susijusių su kiekvienos priemonės, už kurias jos

atsakingos, įgyvendinimu, atlikimą.

5.

Patvirtintos veiklos atrankinių patikrinimų atlikimą (tai apims ne mažiau kaip

5 % visų kompensavimui tinkamų išlaidų) pagal jų sektorius ir sistemos

auditą, būtinų veiksmų inicijavimą remiantis padarytomis išvadomis, taip pat

atrankinių patikrinimų rezultatų ataskaitų bei neteisingai išmokėtų ir

grąžintinų lėšų ketvirčių ataskaitų rengimą.

6.1.3. Įgyvendinančiosios institucijos

Lietuvoje yra šešios įgyvendinančiosios

institucijos (įgyvendinančiosios agentūros), atsakingos už kasdieninį

Struktūrinių fondų valdymą ir atitinkamą šalies bendrąjį finansavimą 2004–2006

m. laikotarpiu

Centrinė projektų valdymo agentūra;

Lietuvos verslo paramos agentūra;

Transporto investicijų direkcija;

Aplinkos projektų valdymo agentūra;

Žmonių išteklių plėtros programų paramos fondas;

Nacionalinė mokėjimo agentūra (anksčiau – SAPARD mokėjimo

agentūra).

Įgyvendinančiosioms

institucijoms teks „projekto lygmens“ atsakomybė. Pagrindinės įgyvendinančiųjų

institucijų funkcijos bus padėti tarpinėms institucijoms įgyvendinti priemonėse

numatytą veiklą atliekant kasdieninį remiamų projektų administravimą ir

priežiūrą

organizuoti kvietimus teikti projektų paraiškas pagal

atitinkamos tarpinės institucijos pateiktas gaires;

atlikti projekto paraiškų vertinimą siekiant įsitikinti, kad

projektai parengti pagal tarpinės institucijos parengtas gaires ir yra tinkami

pagal BPD ir BPD priedą, rengti ataskaitas ir rekomendacijas vertinimo pagrindu

ir pateikti jas kartu su projekto paraiškomis atitinkamos tarpinės institucijos

atrankai;

informuoti pareiškėjus apie projektų atrankos rezultatus;

atlikti kasdieninę projektų įgyvendinimo priežiūrą ir

inicijuoti reikiamus veiksmus, jeigu numatoma kokių nors problemų;

patikrinti išlaidų, deklaruotų mokėjimo prašymuose, tinkamumą

pagal Struktūrinių fondų vadovus ir tarpinės institucijos nurodymus ir parengti

mokėjimo prašymą tarpinei institucijai;

atlikti projektų įgyvendinimo patikrinimą vietoje ir jų

atitikimą reglamentų ir sutarties dėl paramos teikimo sąlygas, imtis būtinų

veiksmų siekiant išvengti galimų neatitikimų, juos pašalinti ir pateikti

tarpinėms institucijoms įgyvendinimo ataskaitas;

įvesti į SF stebėsenos sistemą projekto duomenis (remiantis

paraiškos forma), administracinę bei stebėjimo informaciją ir sprendimą;

rengti veiklos, už kurią jos yra atsakingos, įgyvendinimo

ataskaitas, kurios bus naudojamos rengiant metines ataskaitas, galutinę

ataskaitą ir tam tikriems kitiems tikslams;

įgyvendinti būtinas viešumo priemones, teikti rekomendacijas

ir informaciją projekto rėmėjams ir potencialiems pareiškėjams.

Vadovaudamasi Reglamento (EB) Nr. 438/2001

5 straipsniu, Lietuva pateiks išsamią informaciją Komisijai apie

vadovaujančiosios institucijos, mokėjimo institucijos, tarpinių institucijų ir

įgyvendinančiųjų institucijų/galutinių naudos gavėjų darbo organizavimą, jų

valdymo ir kontrolės sistemas per 3 mėnesius po BPD patvirtinimo.

Bendra taisyklė yra ta, kad įgyvendinančiosioms

institucijoms nepriklausys projektai ir (ar) jos neįgyvendins BPD remiamų

projektų, nes jos veiks kaip padedančios institucijos, atliekančios daug

techninių užduočių tarpinės institucijos (ministerijos) vardu, taigi padės

galutiniams naudos gavėjams įgyvendinti jų projektus. Tačiau tam tikrais retais

atvejais įgyvendinančiosios institucijos pačios pateks į galutinių naudos

gavėjų kategoriją, nes jos bus atsakingos už valstybės paramos teikimą paramos

gavėjams. Šie atvejai apima Lietuvos verslo paramos agentūros tiesioginės

paramos teikimą verslui, Žmonių išteklių plėtros programų paramos fondo

teikiamą paramą mokymo, įdarbinimo ir kitoms aktyvioms darbo rinkos priemonėms

ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos paramos teikimą

kaimo sektoriui.

6.1.4. Mokėjimo institucija

Vienintelė mokėjimo institucija visiems

keturiems Struktūriniams fondams pagal 1 tikslo BPD yra Finansų

ministerija, kurios buveinės adresas

Lietuvos Respublikos finansų ministerija, J.Tumo-Vaižganto

g. 8A/2, LT–2600, Vilnius.

Mokėjimo institucijos funkcijas vykdys

Finansų ministerijos Nacionalinio fondo departamentas. Mokėjimo institucija bus

atsakinga už funkcijas, nurodytas Reglamento (EB) Nr. 1260/1999 32 straipsnyje.

Funkcijos gali būti suskirstytos į šias

grupes

lėšų gavimas iš Europos Komisijos: Europos Komisija išmokės

pinigus pagal kiekvieną mokėjimo prašymą, pateikta mokėjimo institucijai;

lėšų pervedimas: mokėjimo institucija perves lėšas Finansų

ministerijai, kurioje bus atliekami tiesioginiai mokėjimai projektams

(galutiniams gavėjams). Mokėjimo institucija užtikrins, kad lėšos galutiniams

gavėjams būtų išmokėtos kuo greičiau ir veiksmingiau be jokių atidėjimų,

išskaičiavimų ar papildomų išlaidų;

mokėjimo prašymų parengimas, patvirtinimas ir pateikimas

Europos Komisijai minėto Reglamento 32 straipsnyje nustatyta tvarka.

mokėjimo prognozių parengimas ir pateikimas Komisijai;

sumų,

kurios turi būti grąžintos iš jau suteiktų Bendrijos paramos mokėjimų, apskaita

ir užtikrinimas, kad šios sumos būtų grąžintos be nepagrįsto delsimo;

sistemos,

skirtos neteisingai išmokėtoms ir grąžintinoms lėšoms susigrąžinti kartu su

palūkanomis, gautomis už vėlesnį mokėjimą, išskaičiuojant

šias sumas iš kitos Komisijai teikiamos išlaidų ataskaitos ir mokėjimo prašymo,

sukūrimas (arba

jeigu to nepakanka, pinigų grąžinimas Komisijai).

Mokėjimo

institucija turės galimybę susipažinti su visais dokumentais, susijusiais su

Struktūrinių fondų įgyvendinimu. Be to, įvertinusi riziką, susijusią su proceso

įgyvendinimu, ji gali atlikti patikrinimus, kad įsitikintų, ar fondai naudojami

pagal ES reikalavimus ir laikantis pagrįsto finansų valdymo principo. Šiam

tikslui ji turės savo kontrolės pajėgumus. Be to, jai bus teikiamos 5 %

atrankinių patikrinimų, kuriuos atliks tarpinės institucijos, ataskaitos.

Minėto Reglamento 32 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytas tarpinių ir galutinių

išlaidų ataskaitų pažymas rengia asmuo ar departamentas mokėjimo institucijoje,

kuri funkciniu požiūriu yra visiškai nepriklausoma nuo tarnybų, tvirtinančių

prašymus. Prašymus Komisijai rengia ir tvirtina atskira Finansų

ministerijos Nacionalinio fondo departamento finansų kontrolės grupė, tada juos

patvirtina mokėjimo institucijai vadovaujantis Finansų ministerijos

sekretorius. Atskira Finansų ministerijos Nacionalinio fondo departamento

apskaitos grupė savo ruožtu rengia visų sandorių sąskaitas.

6.1.5. ESF priemonių įgyvendinimo koordinavimas

Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija kartu su Švietimo ir mokslo ministerija ėmėsi

iniciatyvos įkurti ESF koordinavimo komitetą. Pagrindinis ESF koordinavimo

komiteto tikslas – prisidėti prie ESF paramos veiksmingo planavimo bei

įgyvendinimo ir koordinuoti pagrindinių institucijų, susijusių su ES

struktūrinės politikos žmogiškųjų išteklių plėtra, veiklą. Komitetas bus

sudarytas iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Švietimo ir mokslo

ministerijos, Finansų ministerijos, Ūkio ministerijos, ESF įgyvendinančiosios

institucijos ir kitų institucijų, kurios gali būti susijusios su šia sritimi,

atstovų.

Pagrindiniai

ESF koordinavimo komiteto tikslai yra šie

užtikrinti aiškias nuorodas ir horizontalias sąsajas tarp BPD

prioritetų ir priemonių;

užtikrinti įvairių institucijų veiklos, susijusios su ESF

įgyvendinimu, koordinavimą – pirmiausia nustatyti prioritetinius veiksmus ESF

priemonėse, sukurti projektų rezervą ir t.t.;

koordinuoti numatytus ESF remiamų veiksmų rezultatus, aptarti

ir įvertinti priemonių pasiekimus ir rezultatus;

stebėti ESF remiamų priemonių įgyvendinimo procesą ir aptarti

iškilusias problemas, teikti vadovaujančiajai institucijai ir Priežiūros

komitetui suderintus pasiūlymus dėl BPD ir BPD priedo pakeitimų, finansinių

išteklių paskyrimo ar perskirstymo, administracinės sistemos gerinimo, projektų

atrankos ir vertinimo kriterijų ir t.t.

32 pav. Struktūrinius fondus administruojančios Lietuvos

institucijos

33 pav. Tarpinės institucijos ir įgyvendinančiosios institucijos pagal

priemones

6.2. PROJEKTŲ ATRANKA

Įgyvendinančiosios

institucijos

Projektų paraiškas išsamiai vertins

įgyvendinančiosios institucijos, kurios atliks atitikties administraciniams

reikalavimams patikrinimus, atitikties BPD ir ES bei nacionalinei politikai

patikrinimus, išlaidų atitikties nustatytiems kriterijams patikrinimus,

įgyvendinamumo ir tvarumo vertinimus ir kitus patikrinimus. Vertinimas bus

atliekamas pagal atitinkamos tarpinės įstaigos nustatytus ir vadovaujančiosios

institucijos patvirtintus kriterijus ir taisykles. Atlikusi vertinimą,

įgyvendinančioji institucija parengs ataskaitą ir rekomendacijas ir kartu su

paraiškomis pateiks jas atitinkamai tarpinei institucijai, atsakingai už

atitinkamos priemonės įgyvendinimą.

Tarpinės

institucijos

Bendra atsakomybė už ES ir nacionalinio

bendrojo finansavimo lėšų paskirstymą BPD priemonėms įgyvendinti atitinkamame

sektoriuje tenka tarpinėms institucijoms. Todėl atrenkant projektus

finansavimui pagal BPD 1 tikslą jos atliks svarbiausią vaidmenį.

Tarpinėms institucijoms įgyvendinančiosios

institucijos pateiks visas tinkamų finansuoti projektų paraiškas kartu su

vertinimo ataskaitomis ir rekomendacijomis. Tarpinės institucijos jas pateiks

savo įkurtiems ir vadovaujamiems projektų atrankos komitetams atrankai.

Tarpinės institucijos ir įgyvendinančiosios institucijos savo projektų atrankos

komitetams rengs reikiamus dokumentus ir kartu su projektų paraiškų

suvestinėmis (nustatytos formos, įtvirtintos atitinkamame darbo procedūrų

vadove) pateiks juos komiteto nariams prieš kiekvieną posėdį. Paprastai

kiekvienai priemonei bus steigiama po atskirą atrankos komitetą, tačiau tam

tikrais atvejais, kai to reikės atsižvelgiant į kai kurių prioritetų specifiką

(pvz., toks yra kaimo plėtros ir žuvininkystės prioritetas), kelioms priemonėms

galės būti steigiamas vienas atrankos komitetas. Atrankos komitetai bus

formuojami iš įvairių su įgyvendinama priemone susijusią veiklą vykdančių ministerijų,

nacionalinių ir regioninių partnerių atstovų (jeigu nebus interesų konflikto).

Atrankos komiteto sudėtis bus derinama su vadovaujančiąja institucija.

Atrankos

komiteto rekomendacijos bus privalomos atitinkamai tarpinei institucijai, kuri

negalės finansuoti projekto be atrankos komiteto patvirtinimo. Tarpinė

institucija galės motyvuotai nesutikti su atrankos komiteto rekomendacijomis ir

prašyti iš naujo įvertinti atitinkamą projektą.

Vadovaujančioji

institucija

Tvirtindama

atrankos kriterijus, orientuodama vertinimo procesą, tvirtindama atrankos

komitetų sudėtį ir dalyvaudama atrankos komitetuose, vadovaujančioji

institucija užtikrina atrankos proceso skaidrumą ir objektyvumą.

6.3. finansų kontrolės

ir audito sistemos organizavimas

Vadovaujančioji institucija yra atsakinga už tinkamą

įgyvendinimo, patikimo finansų valdymo ir kontrolės sistemos sukūrimą, tinkamo

orientavimo pagal Komisijos reglamento (EB) Nr. 438/2001 2 straipsnio nuostatas

ir pakankamos audito sekos pagal minėto Reglamento 7 straipsnio nuostatas

užtikrinimą.

Tam tikslui vadovaujančioji institucija organizuoja

Struktūrinių fondų vadovų rengimą, kuriuose pateikiami nurodymai dėl finansų ir

administracinės kontrolės sistemos funkcionavimo tarpinėse institucijose ir

įgyvendinančiose institucijose, dėl projektų patikrinimų vietoje ir mokėjimo

paraiškų patikrinimų atlikimo, bei užtikrina, kad tarpinių institucijų vidaus

audito tarnybos, taikydamos visuotinai priimtus standartus, atliktų

nepriklausomus atrankinius patikrinimus ir sistemų auditą, kaip reikalauja

Reglamento (EB) Nr. 438/2001 10 straipsnis.

Prieš pateikiant Komisijai išlaidų deklaracijas, turi būti

patikrinta ir patvirtinta visų išlaidų, kurios bus deklaruojamos Komisijai,

atitiktis nustatytiesiems kriterijams. Remiantis Reglamento (EB) Nr. 438/2001 3

ir 9 straipsnių nuostatomis, už šį patikrinimą ir patvirtinimą yra atsakinga

mokėjimo institucija.

Patikrinimai

vietoje

Remiantis

Reglamento (EB) Nr. 438/2001 4 straipsniu, įgyvendinančiosios institucijos

atlieka patikrinimus vietoje.

Atliekant

patikrinimus vietoje, tikrinama

bendrai finansuojamų produktų pristatymas ir paslaugų

suteikimas;

prašomų kompensuoti išlaidų tikrumas;

paramos gavimo reikalavimų ir sąlygų laikymasis.

Atliekant

patikrinimus vietoje, tikrinami atskirų operacijų dokumentai, o patikrinimo

eiga fiksuojama taip, kad būtų galima matyti

kas buvo padaryta;

kokie patikrinimo rezultatai;

kokių priemonių imtasi pažeidimams pašalinti.

Teisę atlikti patikrinimus vietoje turi

tiek vadovaujančioji, tiek mokėjimo institucijos, kai nori įvertinti projektų

pažangą ir įsitikinti, kaip administruojami ir valdomi Struktūriniai fondai.

Atrankiniai

patikrinimai ir sistemų auditas

Tarpinės

institucijos atlieka atrankinius projektų patikrinimus (kurie turi apimti ne

mažiau kaip 5 % visų tinkamų išlaidų ir remtis atrankine

patvirtintų veiklos rūšių visuma) ir sistemų auditą, kaip to reikalauja

Reglamento (EB) Nr. 438/2001 10 straipsnis. Šiuos patikrinimus gali atlikti

tarpinių institucijų vidaus audito tarnybos ar pasamdyti išorės auditoriai.

Konkretūs patikrinimų tikslai

patikrinti

esamų valdymo ir kontrolės sistemų efektyvumą;

atrankiniu būdu, remiantis rizikos analize, patikrinti

išlaidų deklaracijas, parengtas tam tikrais lygiais.

Auditai turi būti paskirstyti tolygiai per 2004–2008 m.

laikotarpį. Ministerijų vidaus audito tarnybos yra nepriklausomos nuo kitų

ministerijos departamentų. Jos yra atskaitingos tiesiogiai ministrams.

Finansų ministerijos Vidaus audito tarnyba

atlieka vadovaujančiosios institucijos, mokėjimo institucijos ir Iždo

departamento (kuris atlieka visus mokėjimus galutiniams naudos gavėjams)

sistemų auditą.

Finansų ministerijos Vidaus audito tarnyba

atliks vadovaujančiosios institucijos, mokėjimo institucijos ir Valstybės iždo

veiksmų, susijusių su BPD įgyvendinimu, sistemos auditą. Finansų kontrolės

metodologijos departamentas bus atsakingas už tarpinių institucijų atrankinių

patikrinimų ir sistemos audito veiksmų koordinavimą, įskaitant bendros

metodikos nustatymą ir jos suderinamumą su Lietuvos Respublikos vidaus

kontrolės ir vidaus audito įstatymo nuostatomis.

BPD

įgyvendinimo užbaigimas

Remiantis

Reglamento (EB) Nr. 1260/1999 38 straipsnio 1 dalies f punktu, baigus teikti

paramą pagal BPD, turi būti parengta deklaracija. Ją rengia asmuo arba

departamentas, kurio funkcijos nepriklauso nuo paskirtos vadovaujančiosios

institucijos. BPD įgyvendinimo užbaigimo vertinimas bus Lietuvos Respublikos

valstybės kontrolės, kuri yra nepriklausoma nuo visų Struktūrinius fondus

administruojančių institucijų, Finansinio audito 7-ojo departa­mento funkcija.

Deklaracijoje pateikiamos išvados dėl valdymo ir kontrolės sistemos veikimo,

apibendrintos ankstesniais metais atliktų patikrinimų išvados ir (jeigu būtina)

reikiamų atlikti atrankinių patikrinimų. Deklaraciją rengianti institucija turi

atlikti visas būtinas užklausas, kad įsitikintų, ar išlaidų sertifikavimo

pareiškimai yra teisingi, ar finansinės operacijos yra teisėtos ir laiku

įvykdytos. Prie deklaracijos turi būti pridedama deklaracijos pagrindimo

ataskaita, kuri apima taip pat visų šalies bei Komisijos atliktų patikrinimų

rezultatus.

6.4. priežiūros sistema

Siekiant

sekti BPD įgyvendinimo pažangą ir rezultatus, bus įkurtos visapusės priežiūros

sistemos.

Priežiūros sistema

skirta BPD įgyvendinimui prižiūrėti ir apibendrintiems

duomenims prioriteto bei priemonės lygiu, kaip to reikalauja Reglamentas (EB)

Nr. 1260/1999, pateikti;

kuriama atsižvelgiant į specifinius kiekvieno fondo

priežiūros ir atskaitingumo reikalavimus;

rengia įgyvendinimo suvestines prioriteto ir priemonės lygiu

(renka duomenis projekto lygiu, po to juos apibendrina) ir kitą informaciją,

kaip numatyta programavimo dokumentuose (BPD ir BPD priede);

garantuoja nenutrūkstamą duomenų rinkimo grandinę nuo

žemiausio iki aukščiausio lygmens. Tam būtina aiškiai nurodyti, kokių duomenų

reikia duomenų rinkimo procesui organizuoti, įskaitant jų kokybės patikrinimus

ir saugumo kontrolę, ir aiškiai apibrėžti kiekvieno dalyvio funkcijas

(vadovaujančiosios institucijos, mokėjimo institucijos, tarpinių institucijų,

įgyvendinančiųjų institucijų);

atitinka nacionalinių įstaigų ir Komisijos atskaitingumo

reikalavimus, padeda nacionalinėms audito tarnyboms ir Komisijos tarnyboms

atlikti auditą ir kontrolę;

užtikrina tinkamą bendrojo finansavimo srautų priežiūrą,

finansų valdymą ir kontrolę;

teikia vertinimui atlikti reikiamą informaciją.

Vadovaujančioji

institucija užtikrina, kad priežiūrai naudojami rodikliai būtų apibrėžti ir

interpretuojami nuosekliai ir vienodai. Tam ji parengia reikiamas

rekomendacijas. BPD taikomų rodiklių struktūra atitinka Europos Komisijos

parengto Darbo dokumento Nr. 3 dėl priežiūros ir vertinimo rodiklių nuostatas.

Remiantis Reglamento (EB) Nr. 1260/1999 35

straipsniu, Priežiūros komitetas turi būti įsteigtas ne vėliau kaip per 3

mėnesius nuo BPD patvirtinimo. Vadovaujančioji institucija, pasikonsultavusi su

partneriais, inicijuoja Priežiūros komiteto steigimą (nurodyto Reglamento 35

straipsnio 1 dalis) ir remia jo veiklą. Priežiūros komiteto pirmininkas –

Finansų ministerijos atstovas.

Steigiant Priežiūros komitetą,

konsultuojamasi su partneriais. Remiantis sukaupta BPD rengimo patirtimi, į

Priežiūros komiteto sudėtį bus įtraukta apie 10 atstovų iš socialinių

ekonominių ir regioninių ar vietos partnerių, kurie dalyvavo rengiant BPD. Be

to, tvirtinant Priežiūros komiteto sudėtį, turi būti laikomasi proporcingumo

principo, t.y. turi būti vienodas vyrų ir moterų skaičius.

Kiti Priežiūros komiteto nariai yra

mokėjimo institucijos, tarpinių institucijų ir įgyvendinančiųjų institucijų

atstovai. Komisijos ir Europos investicijų banko atstovai Priežiūros komiteto

darbe dalyvauja patarėjų teisėmis. Priežiūros komitetas rengia ir tvirtina savo

darbo tvarkos taisykles.

Vadovaujančioji institucija atlieka

Priežiūros komiteto sekretoriato funkcijas. Ji rengia priežiūrai reikiamus

dokumentus, ataskaitas, darbotvarkes ir susirinkimų protokolų santraukas.

Prireikus įgyvendinimo metu vadovaujančioji institucija į sekretoriato darbą

gali įtraukti kitas institucijas.

Priežiūros komiteto susirinkimai rengiami

2 kartus per metus arba, jeigu reikia, dažniau. Remiantis nurodyto Reglamento

35 straipsniu, Priežiūros komitetas atlieka šias (ir kitas) funkcijas

tvirtina

arba taiso BPD priedą;

per

6 mėnesius po BPD patvirtinimo apsvarsto ir patvirtina kriterijus, kuriais

vadovaujantis parenkama veikla, finansuojama pagal kiekvieną priemonę;

reguliariai

tikrina, kokia pažanga padaryta siekiant konkrečių pagalbos tikslų;

tikrina

įgyvendinimo rezultatus, visų pirma siekiant tikslų, kurie nustatyti

skirtingoms priemonėms;

svarsto

ir tvirtina metinę ir galutinę įgyvendinimo ataskaitas prieš siųsdamas jas

Europos Komisijai;

svarsto

ir tvirtina kiekvieną pasiūlymą iš dalies pakeisti Komisijos sprendimo dėl

fondų finansavimo turinį;

ir

bet kuriuo atveju gali siūlyti vadovaujančiajai institucijai pataisyti ar

peržiūrėti paramą, kad būtų pasiekti Struktūrinių fondų tikslai arba pagerėtų

paramos valdymas, įskaitant ir finansų valdymą (tačiau kiekvienas paramos

pakeitimas daromas minėto Reglamento 34 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka);

reguliariai

atlieka pažangos tikrinimą. Reguliarus pažangos tikrinimas turėtų būti

atliekamas kartą per metus, rengiant metinę įgyvendinimo ataskaitą. Kai

Priežiūros komitetas mano esant būtina ar pageidautina, reguliarūs pažangos

tikrinimai gali būti atliekami ir dažniau;

remdamasis

tarpinių institucijų pateiktais pasiūlymais, priima sprendimą, kam tais metais

skirti finansavimą.

6.5. duomenų rinkimas

ir perdavimas elektroninio ryšio priemonėmis

Priimtas sprendimas, kad duomenims laikyti, apibendrinti ir

pateikti Lietuva sukurs ir naudos vieną nacionalinę Struktūrinių fondų valdymo

ir priežiūros informacinę sistemą (SFVP IS), kuri užtikrins veiklos,

finansuojamos iš Struktūrinių fondų, finansinių duomenų ir duomenų apie veiklą

skaidrumą ir prieinamumą, kaip to reikalauja Reglamento (EB) Nr. 1260/1999

36, 42 ir 43 straipsniai.

SFVP IS padės užtikrinti sklandų duomenų perdavimą tarp

mokėjimų informacinės sistemos (bus panaudota valstybės biudžeto, apskaitos ir

mokėjimų sistema Navision) ir Lietuvos viešojo administravimo

institucijų naudojamos darbinės duomenų bazės.

Ši sistema užtikrins duomenų perdavimą tarp

vadovaujančiosios institucijos ir Europos Komisijos (kaip numatyta Reglamento

(EB) Nr. 1260/1999 18 straipsnio 3 dalyje, ir audito tikslams, kaip numatyta

Reglamento (EB) Nr. 438/2001 18 straipsnyje).

Ši sistema bus kuo geriau pritaikyta visiems Struktūrinių

fondų naudotojams, kartu atsižvelgiant ir į įvairių Struktūrinių fondų

specifiką. SFVP IS turėtų sudaryti galimybes stebėti veiklos duomenis ir

finansinę informaciją apie

atskirų projektų, finansuojamų iš Struktūrinių fondų ir

Sanglaudos fondo, įgyvendinimą;

atskirų BPD priemonių įgyvendinimo pažangą;

bendrą BPD įgyvendinimo pažangą.

SFVP

IS padės vykdyti šias pagrindines funkcijas

1. Valdymo funkciją: projektų registravimas, projektų

vertinimas, atrankos proceso registravimas, įsipareigojimų ir mokėjimų

priežiūra, BPD ir projektų įgyvendinimo bei finansinių srautų priežiūra,

įskaitant patikrinimų vietoje, priežiūros peržiūrų ir patikrinimų rezultatų

registravimą. Ši funkcija apima ir apibendrintų duomenų, kurie leidžia lengvai

nustatyti projektų įgyvendinimo problemas, susijusias su terminais, mokėjimais

ir t.t., teikimą.

2. Informavimo funkciją: informacijos apie Struktūrinių

fondų būklę pateikimas, informavimas apie atmestus ir patvirtintus projektus,

informavimas apie ES ir nacionalinių lėšų patvirtinimo ir priežiūros

sprendimus. Sistema turėtų atspindėti audito sekos metodiką.

3. Atskaitomybės funkciją: informacijos apie projektų

pažangą pateikimas, suvestinių parengimas ataskaitoms, informacijos apie

išlaidas pateikimas, rinkimas informacijos, būtinos išankstiniams vertinimams (ex-ante),

vidurinio laikotarpio vertinimams (mid-term) ir vertinimams po

įgyvendinimo (ex-post) atlikti, ataskaitų pateikimas Komisijai

elektroniniu būdu (audito tikslams, laikantis Reglamento (EB) Nr. 438/2001 IV

ir V priedų reikalavimų).

SFVP IS leis visoms susijusioms institucijoms iš žemesniojo

lygmens gauti pakankamai informacijos, kurią galės naudoti grįsdamos savo

apskaitos įrašus ir sumas, kurias jos praneša aukštesniajam lygmeniui, kad būtų

užtikrinta pakankama audito seka nuo bendrų sumų, kurios sertifikuojamos ir

pranešamos Komisijai, žemyn iki atskirų išlaidų straipsnių.

SFVP IS sukurs vadovaujančioji institucija, bendradarbiaudama

su kitomis institucijomis (tarpinėmis institucijomis, įgyvendinančiosiomis

institucijomis ir mokėjimo institucija). Ši sistema jau pradėta projektuoti ir

kurti. Numatoma, kad duomenys bus pradėti vesti 2004 m. pradžioje, nustatytos

formos ataskaitos Komisijai bus pradėtos siųsti nuo 2004 m. gegužės 1 d.,

o iki 2004 m. rugsėjo sistema pradės veikti visu pajėgumu.

6.6. lėšų gavimas ir

paskirstymas

Komisija atitinkamas ES lėšas perves į

atskirą kiekvienam fondui atidarytą mokėjimo institucijos sąskaitą Lietuvos

banke.

Konkrečiai priemonei skirtos Struktūrinių

fondų lėšos bus įtraukiamos į atitinkamos tarpinės įstaigos biudžetą atskira

eilute. Nacionalinio bendrojo finansavimo lėšos taip pat bus numatytos

atitinkamų tarpinių institucijų biudžetuose atskiromis eilutėmis.

Galutiniai naudos gavėjai mokėjimo

prašymus siųs įgyvendinančiosioms institucijoms, kurios atliks techninį

mokėjimo paraiškų patikrinimą ir išlaidų tinkamumo patikrinimą, remdamosi

Struktūrinių fondų vadovais ir atsakingos tarpinės institucijos nurodymais.

Patikrinusios mokėjimo prašymus, įgyvendinančiosios institucijos parengs

mokėjimo paraišką Finansų ministerijos Iždo departamentui ir pateiks ją

tarpinei institucijai patvirtinti ir apmokėti.

Tarpinė

institucija tvirtins mokėjimo paraiškas ir pateiks jas Finansų ministerijos

Iždo departamentui per valstybės biudžeto, apskaitos ir mokėjimų sistemą.

Minėtasis departamentas, gavęs mokėjimo paraišką, patikrins ją pagal

nacionalinę tvarką, nustatytą Iždo vadove. Iždo departamentas iš atitinkamų

metinių tarpinės institucijos biudžeto asignavimų perves pateiktoje mokėjimo

paraiškoje nurodytas sumas (ES ir nacionalinio bendrojo finansavimo kartu)

galutiniams naudos gavėjams.

Išlaidas sertifikuos mokėjimo institucija.

Kad įsitikintų mokėjimo paraiškoje pateiktos informacijos teisingumu ir SFVP IS

funkcionavimu, mokėjimo institucija atliks patikrinimus pati, remdamasi

tarpinių institucijų atliktų atrankinių patikrinimų ir sistemų auditų

rezultatais ir įgyvendinančiųjų institucijų atliktų patikrinimų vietoje

rezultatais, su kuriais galės susipažinti per SFVP IS. Tarpinė institucija

mokėjimo institucijai reguliariai teiks sertifikuotas išlaidų ataskaitas.

Komisijai siunčiamos mokėjimo paraiškos

turi būti parengtos remiantis iš tarpinių institucijų, atsakingų už tam tikrų

priemonių įgyvendinimą, gauta ir jų sertifikuota informacija. Iš tarpinių

institucijų gauta sertifikuota informacija apie mokėjimus turi būti lyginama su

SFVP IS esančia informacija, taip pat su Iždo departamento turimoje valstybės biudžeto,

apskaitos ir mokėjimų sistemoje esančia informacija, kad būtų galima

įsitikinti, ar informacija teisinga.

Iš tarpinių institucijų gavusi išlaidų

ataskaitas, o iš Iždo departamento – duomenis apie projektams pervestas sumas,

mokėjimo institucija perveda nurodytą sumą iš atitinkamo Struktūrinio fondo

sąskaitos į surenkamąją Iždo departamento sąskaitą.

Tam tikrais atvejais nacionalinio bendrojo

finansavimo lėšas projektams galima pervesti avansu. Tačiau galutiniai

mokėjimai visiems projektams atliekami tik po to, kai projektai buvo

įgyvendinti ir patikrinti pagal Reglamento 438/2001 4 straipsnį.

Vadovaujančioji institucija užtikrina, kad

visais administravimo lygmenimis būtų tinkamai saugomi visi tvirtinamieji

dokumentai.

Neteisingai

išmokėtos ir grąžintinos lėšos

Pagal Komisijos reikalavimus ES valstybės

narės užtikrina neteisingai išmokėtų sumų, išaiškėjusių po pačios valstybės

arba Bendrijos atliktos kontrolės, tyrimą ir jų sugrąžinimą. Pagal

nusistovėjusį principą, pastebėjus neteisingo išmokėjimo faktą, išieškomos

visos neteisingai sumokėtos lėšos ir, jei reikia, delspinigiai (arba jomis

įskaitomos sumos, kurios dar turėtų būti pervestos).

Remiantis SF nutarimu, nustačius neteisingai išmokėtas

sumas, tarpinės institucijos, kaip įvairių priemonių administratoriai, atlieka

finansinius taisymus. Tarpinės institucijos parengia ataskaitas apie

neteisingai išmokėtas ir išieškotinas lėšas ir kas ketvirtį pateikia jas

mokėjimo ir vadovaujančiajai institucijoms.

Grąžinimą atlieka finansavimo sprendimą priėmusi

institucija, t.y. atitinkama tarpinė institucija. Per programavimo laikotarpį

grąžintos lėšos paskirstomos iš naujo. Lėšos, kurių liko baigus įgyvendinti

BPD, grąžinamos Iždo departamentui, kuris jas perveda mokėjimo institucijai, o

ši grąžina Komisijai.

Visos institucijos, nustačiusios rimtų Struktūrinių fondų

ir Bendrojo finansavimo lėšų panaudojimo pažeidimų arba gavusios informacijos

apie tokius pažeidimus, turi informuoti Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybą

prie Vidaus reikalų ministerijos, kuri veikia kaip nacionalinė Europos kovos su

sukčiavimu tarnybos (OLAF) atstovė Lietuvoje.

priedai

I priedas. žmogiškųjų išteklių plėtros politikos struktūra

(žmogiškųjų išteklių plėtros prioriteto suderinamumas su nacionaline užimtumo

strategija)

1. įvadas

Žmogiškųjų išteklių plėtros prioriteto suderinamumo su

nacionaline užimtumo strategija vertinimas buvo parengtas laikantis Tarybos

reglamento (EB) Nr. 1260/1999, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl

Struktūrinių fondų, ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1784/1999

dėl Europos socialinio fondo nuostatų. Šio vertinimo tikslas – pagrįsti

Struktūrinių fondų teikiamos pagalbos žmogiškųjų išteklių plėtros srityje

panaudojimo strategijos suderinamumą su nacionaline užimtumo strategija,

suformuluota Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programoje,

ir Bendrojo Lietuvos užimtumo politikos prioritetų vertinimo dokumentu.

Žmogiškųjų išteklių plėtros politikos struktūra paremta

Europos užimtumo strategija 2002 metams.

Europos

užimtumo strategija

Svarbių veiksmų sprendžiant ES užimtumo ir nedarbo

problemas buvo imtasi 1997 m. Amsterdame vykusiame ES valstybių vadovų

susitikime. EB steigimo sutartis buvo papildyta skyriumi apie užimtumą, kuriame

numatytas Europos užimtumo strategijos formavimas ir įgyvendinimas. Vienas iš

svarbiausių ES valstybių vadovų susitikimo Amsterdame rezultatų yra tai, kad

pirmą kartą ES mastu buvo glaudžiai susieta ekonominė ir užimtumo politika

siekiant tokių tikslų kaip darbo vietų kūrimas ir užimtumo didinimas. Užimtumo

problema laikoma visų ES valstybių narių bendru interesu ir, nors kiekviena

valstybė narė vykdo savo politiką, jų politika turi atitikti bendrą Europos

politiką, turi būti kasmet derinama atsižvelgiant į Europos Tarybos nustatytas

užimtumo gaires.

ES valstybės narės pagal Europos užimtumo gaires rengia

metinius nacionalinius užimtumo planus. 2001 m. Europos užimtumo gairėse

pateikta 18 gairių, sugrupuotų pagal šias keturias kryptis

užimtumo gebėjimų ugdymas;

darbo vietų kūrimo ir verslumo skatinimas;

įmonių ir darbuotojų gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių

didinimas;

moterų ir vyrų lygių galimybių stiprinimas.

Be šių 4 krypčių, buvo nustatyti horizontalieji tikslai.

Šiais tikslais ES valstybės narės vadovaujasi įgyvendindamos savo nacionalinius

užimtumo planus. Visų pirma rekomenduojama, kad ES valstybės narės nusistatytų

kiekybiškai įvertinamus užimtumo didėjimo tikslus. Antra, jos turėtų parengti

mokymosi visą gyvenimą strategijas ir didinti investicijas į žmogiškuosius

išteklius, siekdamos pagerinti gebėjimus prisitaikyti prie socialinių

ekonominių pokyčių ir paspartinti informacinės visuomenės kūrimą. Trečia,

socialinės partnerystės, kurios reikia užimtumo strategijoms įgyvendinti,

kūrimas. Ketvirta, ES valstybės narės turi užtikrinti integruotą ir subalansuotą

užimtumo politikos prioritetų įgyvendinimą pagal Europos užimtumo gaires ir

horizontaliuosius tikslus. Penkta – tai būtinybė nustatyti nuoseklius Europos

užimtumo strategijos įgyvendinimo pažangos vertinimo rodiklius.

2003 m. Europos užimtumo strategija buvo vėl nuodugniai

išnagrinėta ir perorientuota į efektyvesnį vidutinio laikotarpio tikslų,

nustatytų Lisabonoje ir Stokholme, įgyvendinimą, t.y. dėti pastangas, kad

bendras užimtumo lygis pasiektų 70%, moterų – 60%, o žmonių, perkopusių 55 metų amžiaus ribą, – 50%. 2003 m. pavasarį Europos Vadovų Taryba patvirtino, kad

Europos užimtumo strategija atlieka svarbiausią vaidmenį įgyvendinant Lisabonos

strategijoje nustatytus užimtumo ir darbo rinkos tikslus. Peržiūrėjus gaires,

Europos užimtumo strategija turėtų tapti pagrindine priemone, skatinančia

įgyvendinti šią darbotvarkę ir priimti padidėjusios ES iššūkius.

Naujosiomis gairėmis siekiama trijų pagrindinių tikslų

visiško užimtumo, darbo kokybės ir produktyvumo, ekonominės sanglaudos. Vietoj buvusių

gairių dabar yra 10 pagrindinių ir vienodai svarbių prioritetų, kurie visi yra

susiję su vienu, dviem arba trimis pagrindiniais tikslais. Baigiamojoje dalyje

numatyti gero valdymo principai. Visos trys gairių dalys turi atsispindėti

nacionaliniuose užimtumo planuose ir turi būti prižiūrimos ES lygiu. Reikia

pabrėžti, kad šios gairės iš esmės nesiskiria nuo 2002 m. gairių, tačiau jose

primygtinai siūloma pereiti prie racionalesnės struktūros ir labiau

akcentuojami kai kurie aspektai.

Europos užimtumo gairių, Lietuvos Respublikos užimtumo

didinimo 2001–2004 metų programos ir Lietuvos Respublikos bendrojo programavimo

dokumento tarpusavio ryšys

Nors šiame dokumente pateikta analizė paremta Lietuvos

užimtumo politikos atitikties 2002 m. užimtumo gairėms įvertinimu, o dėmesys

sutelktas į keturias minėtąsias kryptis, ne į atskiras gaires, ji atitinka

Europos užimtumo strategijos 2003 m. formuluotę, kurios pagrindinės nuostatos,

kaip jau minėta, iš esmės nepasikeitė. Labiausiai siekiama akcentuoti Lietuvos Respublikos

užimtumo didinimo 2001–2004 metų programos ryšį su BPD aptartais prioritetais.

BPD žmogiškųjų išteklių plėtros prioriteto atitikties

nacionalinei užimtumo strategijai įvertinimas atskleidžia konkrečius politinius

prioritetus, sudarančius BPD žmogiškųjų išteklių plėtros prioriteto priemonių

pagrindą, ir parodo, kaip BPD numatyta strategija padeda įgyvendinti Lietuvos

Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programą, kaip stiprina socialinę

ir ekonominę sanglaudą Lietuvoje.

2.

Lietuvos respublikos vyriausybės užimtumo politikos prioritetų apžvalga

2.1.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001–2004 metų programoje nustatytų tikslų ir

uždavinių užimtumo didinimo ir žmogiškųjų išteklių plėtros srityse apžvalga

Pagrindiniai Vyriausybės uždaviniai, išdėstyti jos

2001–2004 metų programoje, yra, be kita ko, užimtumo didinimas, skurdo

mažinimas, investicijų į žmogiškuosius išteklius skatinimas, informacinės ir

žinių visuomenės kūrimas, mokslo ir technologijų skatinimas.

Kad pasiektų šiuos tikslus, Vyriausybė ketina daugiau

dėmesio skirti nedarbo ir skurdo mažinimui, labiau remti verslą regionuose,

spręsti darbuotojų kvalifikacijos ir vietos rinkos orientavimo klausimus,

aktyvinti darbo rinkos politiką, plėtoti profesinį lavinimą ir darbo rinkos

mokymą, jaunimo, ilgalaikių bedarbių, neįgaliųjų, priešpensinio amžiaus žmonių,

moterų ir įvairių socialinės rizikos grupių profesinį orientavimą, didinti

viešųjų ir remiamų darbų apimtį ir derinti juos su mokymu, didinti galimybes

darbdaviams ir darbuotojams prisitaikyti prie rinkos pokyčių. Kiti svarbūs

Vyriausybės prioritetai užimtumo ir darbo politikos srityje yra darbo rinkos

tarnybų tobulinimas ir socialinės partnerystės plėtotė.

Profesinio lavinimo srityje Vyriausybė siekia užtikrinti,

kad jaunuolių perėjimas iš vidurinės į

aukštąją mokyklą būtų kuo sklandesnis, remtųsi suderintais reikalavimais,

stabilia ir aiškia žinių bei gebėjimų patikrinimo sistema, vykdyti vaikų

socializacijos, nusikalstamumo prevencijos programas, sudaryti sąlygas tautinių

mažumų vaikams mokytis gimtosios kalbos ar gimtąja kalba, sparčiau vykdyti

mokyklų kompiuterizavimo programą, sukurti mokyklų informacinę sistemą,

sudaryti sąlygas mokykloms prisijungti prie pasaulinio kompiuterių tinklo.

Programoje taip pat numatyta, kad Vyriausybė sieks ištobulinti profesinių ir

aukštesniųjų mokyklų tinklą, parengti Valstybinę švietimo strategiją, sukurti

bendrą pedagogų rengimo, kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo sistemą,

teikti valstybės finansinę paramą pedagogams, keliantiems savo kvalifikaciją.

Mokslo ir studijų

srityje Vyriausybė, atsižvelgdama į visos šalies ir atskirų regionų interesus

ir poreikius, kelia sau tikslą suformuoti universitetų ir kolegijų tinklą,

nustatyti jų ir universitetinių aukštųjų mokyklų santykius bei darbų pasidalijimą,

pertvarkyti mokslo ir studijų institucijų tinklą, pradėti valstybinių aukštųjų

mokyklų restruktūrizavimą, siekti rengiamų specialistų pasiūlos ir paklausos

dermės, garantuoti puikią studijų kokybę vykdant tarptautinę studijų programų

akreditaciją, užtikrinti, kad rengiamų specialistų kvalifikacija tenkintų

rinkos poreikius, skatinti steigti bendras mokslo ir verslo įmones, kurių

pagrindą sudarytų naujos mokslo žinios, plėtoti verslo inkubatorių tinklą,

skatinti dėstytojų ir studentų tarptautinį mobilumą.

2.2.

Bendrojo Lietuvos užimtumo politikos prioritetų vertinimo dokumente

išdėstytos išvados ir rekomendacijos

Remdamasi Stojimo

partnerystės nuostatomis, Vyriausybė kartu su Europos Komisijos užimtumo ir

socialinių reikalų generaliniu direktoratu atliko bendrą Lietuvos užimtumo ir

darbo rinkos politikos artimiausio laikotarpio prioritetų įvertinimą. 2002 m.

vasario 12 d. Bendrojo Lietuvos užimtumo politikos prioritetų vertinimo

dokumentą (Bendrojo vertinimo dokumentas; šis dokumentas) pasirašė Europos

Komisija ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas socialinės apsaugos ir

darbo ministras. Šiame dokumente nustatyti suderinti užimtumo ir darbo rinkos

tikslai, kuriuos būtina pasiekti norint spartinti šalies darbo rinkos pokyčius,

toliau tęsti užimtumo sistemos pertvarkymą, kad būtų galima įgyvendinti Europos

užimtumo strategijos tikslus ir pasirengti stojimui į ES.

Bendrojo vertinimo dokumentas skirtas esminėms užimtumo

problemoms. Šios problemos susijusios pirmiausia su tuo, jog būtina pripažinti,

kad darbo rinka turi atspindėti dinamiškos rinkos ekonomikos – bendrosios

rinkos dalies – poreikius, ypač tai, ar darbo jėga yra mobili, prisitaikanti ir

kvalifikuota. Antra, turi būti tam tikra politika ir tinkamos institucijos,

padedančios plėtotis lanksčiai darbo rinkai. Tai apima ir poreikį skatinti į

ateitį orientuotą požiūrį į pramonės restruktūrizavimą siekiant prisitaikyti

prie žiniomis pagrįstos ekonomikos ir susidoroti su demografiniais pokyčiais.

Bendrojo vertinimo dokumente pateikiama darbo rinkos,

užmokesčio, mokesčių, žmogiškųjų išteklių plėtros ir lygių galimybių politikos

analizė bei įvertinimas. Jame apibrėžtos prioritetinės politikos sritys,

kuriose būtina pažanga ir kurias būtina nuolat stebėti atsižvelgiant į užimtumo

politikos peržiūros nuostatas

nuolatinės pastangos sėkmingai įgyvendinti vykdomas švietimo

reformas, sutelkiant dėmesį į „nubyrėjimo“ iš pagrindinių mokyklų mažinimą,

profesinio mokymo prieinamumo, kokybės ir reikšmės didinimą ir mokymosi visą

gyvenimą užtikrinimo strategijos kūrimą bei įgyvendinimą;

darbuotojams palankių darbo užmokesčio pokyčių skatinimas

remiant kolektyvinio susitarimo sistemą ir įvertinant, ar reikia diferencijuoti

minimalų atlyginimą, ypač jauniems žmonėms;

bedarbio pašalpos ir socialinės paramos bedarbiams reforma

siekiant didinti aprėptį, šalinti neskatinančius ieškoti darbo veiksnius ir

akcentuoti aktyvų darbo ieškojimą, o ne pasyvų pašalpų gavimą;

išsamus priemonių planas valstybinei įdarbinimo tarnybai

reformuoti, įskaitant tarnybos išteklių didinimą, kad ji galėtų aktyviau

dalyvauti integruojant bedarbius į darbo rinką;

aktyvių darbo rinkos programų plėtimas diegiant mokymo ir

kitas su ilgalaikiu įdarbinimu susijusias priemones, laipsniškai mažinant

laikinojo įdarbinimo programas;

darbo rinkos tarnybos regioninių valdymo ir konsultavimo

struktūrų efektyvumo užtikrinimas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos regionų

plėtros programą;

tolesnis lygių galimybių teisinės bazės stiprinimas.

Bendrojo vertinimo dokumentas yra svarbus žingsnis Lietuvai

rengiantis dalyvauti Europos užimtumo strategijos koordinavimo procese. Kita

vertus, jis yra vienas iš svarbiausių strateginių užimtumo politikos dokumentų,

nurodantis tuos užimtumo ir žmogiškųjų išteklių politikos prioritetus, kurie

bus įgyvendinami tiek nacionalinėmis priemonėmis, tiek ESF investicijomis.

3.

Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programa ir jos ryšys su

Europos užimtumo gairėmis

Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų

programa (Programa) buvo patvirtinta Vyriausybės 2001 m. gegužės 8 d. nutarimu

Nr. 529. Tai strateginis dokumentas, nustatantis nacionalinės užimtumo ir darbo

rinkos politikos strateginius tikslus, jos vidutinės trukmės prioritetinius

tikslus ir veiksmus, kurių Vyriausybė ir kitos valstybės valdymo institucijos

numato imtis didindamos gyventojų užimtumą. Programa sukonkretina Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2001–2004 metų programos pagrindines nuostatas dėl

ekonomikos, darbo, socialinės, švietimo politikos bei kitų veiklos sričių,

kurios daro įtaką gyventojų užimtumui.

Pagrindiniai Programos strateginiai tikslai

įveikti neigiamus struktūrinės ūkio reformos ir išorės

poveikio padarinius gyventojų užimtumui ir darbo rinkai;

didinti gyventojų užimtumą, mažinti nedarbą ir subalansuoti

darbo rinką;

pasirengti prisidėti prie Europos užimtumo strategijos

koordinavimo.

Įgyvendinant šiuos tikslus, artimiausiu laiku bus siekiama

sustabdyti nedarbo didėjimą, o vėliau – nuosekliai mažinti registruoto nedarbo

atvejus iki 7–8 procentų. Programos įgyvendinimo laikotarpiu turi būti

skatinama verslo plėtra ir investicijos, kurios užtikrintų 110–120 tūkst. naujų

darbo vietų sukūrimą. Tai leistų toliau didinti gyventojų užimtumą, iki jis

pasieks ES valstybių vidutinį lygį, ir siekti visiško užimtumo.

Be minėtųjų tikslų, Programa siekiama pasirengti prisidėti

prie bendro Europos užimtumo strategijos koordinavimo. Programa parengta

atsižvelgiant į 1997 metais Amsterdame vykusiame ES valstybių vadovų susitikime

numatytas pagrindines nuostatas dėl bendros užimtumo politikos strategijos

rengimo ir įgyvendinimo, ES Tarybos rekomendacijas valstybėms narėms dėl

užimtumo gairių, kurios įgyvendinamos rengiant kasmetinius nacionalinius

užimtumo didinimo planus.

Programos turinys ir forma atitinka Europos užimtumo

strategiją. Programa tiksliai neatkartoja Europos užimtumo gairių, bet jos

struktūra ir turinys iš esmės atitinka pirma minėtas 4 kryptis, nors kai

kuriais atvejais šių krypčių seka ir turinys šiek tiek skiriasi. Beje,

Programoje yra numatyta dar viena, penkta, kryptis, susijusi su šalies poreikiu

dabartiniame etape tobulinti institucinę sąrangą ir stiprinti administracinius

gebėjimus. Ši penktoji kryptis skirta užimtumo ir darbo rinkos politikos

valdymo sistemai tobulinti.

Programos kryptys yra penkios

1. Darbo vietų sistemos plėtojimas (verslininkystės

skatinimas).

2. Užimtumo rėmimo tobulinimas.

3. Gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas.

4. Lygių galimybių darbo rinkoje didinimas.

5. Užimtumo politikos integralumo didinimas.

Programos 1 kryptis. Darbo vietų sistemos plėtojimas

(verslininkystės skatinimas)

Programos 1 krypčiai numatomi šie veiksmai ir priemonės

Darbo vietų kūrimo skatinimo sistemos tobulinimas.

Vietinių užimtumo iniciatyvų skatinimas.

Programos 1 kryptis formaliai sutampa su Europos užimtumo

gairių 2 kryptimi (Darbo vietų sistemos ir verslininkystės plėtojimas). Europos

užimtumo gairės numato paramą įmonėms, ypač mažoms ir vidutinėms bei ką tik

įsikūrusioms įmonėms, administracinių ir mokesčių barjerų šalinimą, užimtumo

didinimui palankios mokesčių sistemos kūrimą, regioninių ir vietos užimtumo

iniciatyvų skatinimą.

Programos 1 krypties priemonės skirtos darbo vietų kūrimo

skatinimo sistemai tobulinti sukuriant gerai veikiančias ir paramą naujoms

darbo vietoms steigti teikiančias struktūras ir sujungiant visas šiam tikslui

galimas naudoti lėšas (iš valstybės biudžeto finansuojamų programų,

Privatizavimo fondo lėšų, Užimtumo fondo ir vietinių fondų, taip pat ES, kitų

tarptautinių paramos programų, kitas lėšas). Numatoma skatinti vietines

užimtumo iniciatyvas bendradarbiaujant su vietos partneriais. Tai savo ruožtu

skatintų vietos ūkio plėtrą, didintų užimtumą, padėtų spręsti nedarbo, skurdo

ir kitas labiausiai socialiai pažeidžiamų gyventojų problemas.

Programos

2 kryptis. Užimtumo rėmimo tobulinimas

Programos 2 krypčiai numatomi šie veiksmai ir priemonės

Darbo rinkos politikos aktyvinimas.

Užimtumo gebėjimų didinimas.

Profesinio rengimo tobulinimas.

Užimtumo ir socialinės politikos sanglaudos stiprinimas.

Programos 2 kryptis atitinka Europos užimtumo gairių 1

kryptį (Užimtumo gebėjimų didinimas).

Kaip ir Europos užimtumo gairės, Programa numato veiksmus

ir priemones, kuriais siekiama didinti jaunimo ir ilgalaikių bedarbių užimtumo

gebėjimus, tobulinti prevenciją, profesinio rengimo ir profesinio orientavimo

ir konsultavimo sistemas, atitinkamų institucijų veiklą, aktyvinti darbo rinkos

politiką, gerinti pasyviosios (kompensacinio mechanizmo bedarbystės atveju) ir

aktyviosios (bedarbių profesinio mokymo, laikinojo užimtumo organizavimo ir

kt.) politikos darbo rinkos priemonių santykį, plėtoti bedarbių veiklą darbo

rinkoje, skatinti, kad kuo daugiau jaunuolių mokytųsi, mažinti mokyklos

nebaigusių jaunuolių skaičių, didinti paramą turintiems mokymosi sunkumų, kad

visi jauni ir galintys mokytis asmenys įgytų pagrindinį išsilavinimą ir

profesiją nuoseklioje švietimo sistemoje, padėti įgijusiems profesinę

kvalifikaciją jaunuoliams apsiprasti pirmojoje darbo vietoje, skatinti

teritorinį jų mobilumą.

Programos

3 kryptis. Gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas

Programos 3 krypčiai numatomi šie veiksmai ir priemonės

Lanksčių darbo organizavimo ir apmokėjimo formų plėtojimas.

Darbuotojų kvalifikacijos kėlimas.

Struktūrinių pokyčių padarinių švelninimas.

Formaliai Programos 3 kryptis atitinka Europos užimtumo

gairių 3 kryptį (Įmonių ir darbuotojų gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių

didinimas). Europos užimtumo gairėse pabrėžiama socialinės partnerystės svarba

modernizuojant darbo organizavimą, gerinant sveikatą ir saugą darbe,

užtikrinant įmonėse sąlygas mokytis visą gyvenimą, o Programoje ši kryptis

orientuota į darbuotojų kvalifikacijos kėlimą ir struktūrinių pokyčių padarinių

švelninimą (tai apima ir Europos užimtumo gairių 2 krypties priemones).

Pagal šios krypties priemones turėtų būti plėtojamos

lankstesnės darbo organizavimo ir apmokėjimo formos, skatinamas įdarbinimas

terminuotam, namudiniam ir nuotoliniam (distanciniam) darbui, savarankiškas

užimtumas ir sezoninis darbas. Numatoma vykdyti priemones, skirtas darbuotojų

profesiniam tobulėjimui ir prevenciniam mokymui skatinti bei neformalaus

darbuotojų mokymo sistemai sukurti. Taip pat numatomos priemonės struktūrinių

pokyčių padariniams sušvelninti: tobulinti išankstinio perspėjimo apie numatomą

darbuotojų atleidimą iš darbo mechanizmą

įtraukiant visas suinteresuotas šalis ir supaprastinti įmonių bankroto

procedūras.

Programos

4 kryptis. Lygių galimybių darbo rinkoje didinimas

Programos 4 krypčiai numatomi šie veiksmai ir priemonės

Visiems prieinamos darbo rinkos formavimas.

Moterų ir vyrų lygių galimybių darbo rinkoje užtikrinimas.

Neįgaliųjų užimtumo rėmimas.

Programos 4 kryptis atitinka Europos užimtumo gairių 1

kryptį (Užimtumo gebėjimų didinimas), kai kalbama apie diskriminavimo mažinimą

ir socialinio aktyvumo skatinimą, ir 4 kryptį (Vyrų ir moterų lygių galimybių

stiprinimas).

Pagrindiniai šios krypties priemonių tikslai yra suformuoti

visiems prieinamą darbo rinką, užtikrinti vyrų ir moterų lygias galimybes darbo

rinkoje, remti neįgaliųjų užimtumą. Bus panaikintos darbdaviams privalomos

socialiai pažeidžiamų asmenų įdarbinimo kvotos, vietoj jų taikomas ekonominis

skatinimas, didinamas socialiai pažeidžiamų gyventojų suinteresuotumas dirbti

ir lengvinama jų integracija į darbo rinką; tai bus siejama su socialinės

pagalbos teikimu. Bus rengiamos tikslinės vietos darbo rinkos programos,

skirtos socialiai pažeidžiamų gyventojų užimtumui didinti, geriau laikomasi

vyrų ir moterų lygių galimybių principo, remiamas moterų smulkus ir vidutinis

verslas, ekonominis savarankiškumas ir iniciatyva susikurti darbo vietas,

sudaromos sąlygos motinoms ir tėvams derinti darbo ir šeimos pareigas

(lankstusis darbo organizavimas, prieinamos geros kokybės vaikų priežiūros

paslaugos, įvairi socialinė parama šeimai ir kita).

Programos

5 kryptis. Užimtumo politikos integralumo didinimas

Programos 5 krypčiai numatomi šie veiksmai ir priemonės

Užimtumo ir darbo rinkos valdymo sistemos tobulinimas,

politikos vientisumo didinimas, užimtumo politikos valdymo decentralizavimas,

trišalio bendradarbiavimo plėtojimas.

Darbo rinkos institucinės sistemos pertvarkymas ir

stiprinimas, darbo rinkos institucijų valdymo struktūros ir veiklos suderinimas

su vykdoma teritorine administracine reforma ir naujomis darbo rinkos

funkcionavimo sąlygomis: teritorinių darbo biržų modernizavimas, jų gebėjimų

greitai ir lanksčiai reaguoti į pokyčius darbo rinkoje ugdymas, teritorinių

darbo biržų teikiamų paslaugų įvairovės didinimas.

Privačių įsidarbinimo tarpininkavimo įmonių veiklos

plėtojimas, jų skatinimas bendradarbiauti su Lietuvos darbo birža (LDB).

4.

Bendrojo programavimo dokumento žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetas ir jo

ryšys su nacionaline užimtumo politika

BPD numatytos ESF investicijos į žmogiškųjų išteklių plėtrą

remia ir papildo Vyriausybės vykdomą užimtumo politiką, kurios tikslai

išdėstyti dviejuose anksčiau minėtuose dokumentuose – Lietuvos Respublikos

užimtumo didinimo 2001–2004 metų programoje ir Bendrojo Lietuvos užimtumo

politikos prioritetų vertinimo dokumente.

Remiantis atlikta situacijos analize ir užimtumo politikos

strateginiuose dokumentuose nustatytais prioritetais, ESF investicijos bus

skiriamos šiems tikslams siekti

didinti darbuotojų kompetenciją ir gebėjimus prisitaikyti

prie darbo rinkos poreikių;

gerinti švietimo ir profesinio rengimo kokybę ir

prieinamumą;

mažinti socialinę atskirtį ir užtikrinti didesnę socialinę

integraciją.

Šių tikslų bus siekiama investuojant į šias 5 priemones

užimtumo gebėjimų didinimą;

darbuotojų kompetencijos ir gebėjimų prisitaikyti prie

darbo rinkos pokyčių didinimą;

socialinės atskirties prevenciją ir socialinę integraciją;

aukščiausios kvalifikacijos specialistų potencialo

didinimą;

sąlygų mokytis visą gyvenimą sudarymo skatinimą.

ESF parama bus skiriama, nors ir nevienodai, visoms

penkioms ESF reglamente numatytoms šios politikos sritims, atsižvelgiant į

šalies prioritetus.

ESF

politikos I sritis. Aktyvi darbo rinkos politika siekiant remti užimtumą

Reglamento 1784/1999 2 straipsnio a punktas

Aktyvios darbo rinkos politikos

plėtojimas, skatinimas kovoti su nedarbu ir užkirsti jam kelią, neleisti

moterims ir vyrams tapti ilgalaikiais bedarbiais, sudaryti palankias sąlygas

ilgalaikiams bedarbiams grįžti į darbo rinką ir remti jaunimo ir asmenų, po tam

tikro laiko grįžtančių į darbo rinką, profesinę integraciją.

Kaip jau minėta, aktyvios darbo rinkos politikos

plėtojimas, nedarbo prevencija, jaunimo ir ilgalaikių bedarbių integravimasis į

darbo rinką yra pagrindiniai Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004

metų programoje (Programa) numatyti tikslai. Šiems tikslams siekti Programa

numato šias priemones

tobulinti individualaus darbo su bedarbiais sistemą

užtikrinti, kad kiekvienas bedarbis, užsiregistravęs teritorinėje darbo

biržoje, būtų įtrauktas į aktyvios darbo rinkos politikos priemonių vykdymą;

plėtoti jaunimo darbo centrų ir savarankiškos profesinės

informacijos paieškos centrų veiklą;

išplėsti Pirmojo žingsnio darbo rinkoje programą, kad joje

dalyvautų visi pirmą kartą darbo ieškantys asmenys;

sukurti pradedančių darbinę veiklą aukštos kvalifikacijos

asmenų duomenų bazę (talentų banką);

gerinti ilgalaikio nedarbo prevencijos priemones ir įvesti

naujas darbo rinkos politikos priemones;

užtikrinti, kad į trumpalaikes ilgalaikių bedarbių mokymo

programas po 12 mėnesių nuo registravimosi teritorinėse darbo biržose dienos

būtų įtraukta bedarbių, o 2003–2004 m. – ne mažiau kaip 60–70 %;

plėtoti vietos užimtumo iniciatyvas;

rengti periodines darbo rinkos poreikio analizes ir

prognozes;

stiprinti darbo rinkos institucinę sistemą, kad ji

efektyviai veiktų naujomis darbo rinkos sąlygomis: modernizuoti teritorines

darbo biržas, didinti jų gebėjimus greitai ir lanksčiai reaguoti į pokyčius

darbo rinkoje, didinti teritorinių darbo biržų teikiamų paslaugų

įvairovę, kelti darbuotojų kvalifikaciją.

Individualaus darbo su bedarbiais sistemos tobulinimu

siekiama padidinti jų suinteresuotumą ir paspartinti integravimąsi į darbo

rinką. Šio tikslo bus siekiama vykdant aktyvias darbo rinkos politikos

priemones. 2001 m. vadinamieji įsidarbinimo planai buvo sudaryti 78,2 %

bedarbių bendru susitarimu, buvo numatytas jų dalyvavimas vykdant aktyviąsias

darbo rinkos politikos priemones ir kitus dvišalius įsipareigojimus.

Bedarbių dalyvavimo vykdant aktyviąsias darbo rinkos

politikos priemones didinimas paremtas individualiais įsidarbinimo planais.

2001 metais šiose priemonėse dalyvavo 106600 asmenų (42,6 % visų registruotų

bedarbių), iš jų 34 % – pradedantys darbinę veiklą, 39 % – ilgalaikiai

bedarbiai. 134000 asmenų įsidarbino per darbo biržas.

2001 m. darbo biržų mokymo centruose kvalifikaciją kėlė

arba profesiją įgijo 2600 ilgalaikių bedarbių. Plėtojamos netradicinės

ilgalaikių bedarbių darbo ir profesinių įgūdžių išsaugojimo formos. Parengtas

ilgalaikių bedarbių darbo ir profesinių įgūdžių išsaugojimo organizavimo

tvarkos aprašo projektas. Planuojama, kad 2002 m. ilgalaikių bedarbių mokymas

bus organizuojamas jų gyvenamojoje vietoje, derinant su darbo klubų veikla,

viešaisiais darbais ir kitomis ilgalaikiams bedarbiams skirtomis aktyviosiomis

darbo rinkos politikos priemonėmis.

Kad ilgalaikiai bedarbiai neprarastų savo profesinių

gebėjimų, buvo parengtos 5 trumpalaikės (1–2 savaičių) periodiško profesinio

mokymo programos su praktiniais užsiėmimais (moduliais). Jų tikslas – per

individualias profesinio ir psichologinio orientavimo priemones sustiprinti

suinteresuotumą ieškoti darbo, išsaugoti darbo įgūdžius ir kvalifikaciją.

Plėtojama jaunimo darbo centrų veikla. 2002 m., palyginti su 2001 m., Vilniaus jaunimo darbo centre teikiamų

atviro informavimo paslaugų apimtis padidėjo 14,2 %. Remiantis Vilniaus centro

sukaupta patirtimi, plečiamas šių centrų tinklas: 2002 m. jaunimo darbo centrai

įsteigti Šiauliuose ir Klaipėdoje, o 2003 m. juos planuojama įsteigti Alytuje

ir Panevėžyje.

LDB plečia Pirmojo žingsnio darbo rinkoje programą, kuri

skirta asmenims, pradedantiems darbo veiklą. 2001 m. į LDB kreipėsi 31800 tokių

asmenų, iš kurių 84 % – asmenys iki 25 metų, o pusė jų neturi jokio profesinio

išsilavinimo. 90 % darbo veiklą pradedančių asmenų buvo įtraukti į aktyviosios

darbo rinkos politikos programas, daugiausia dėmesio skiriančias darbo paieškos

metodų mokymui.

Plečiama Talentų banko programa, kuria siekiama patenkinti

darbdavių poreikį aukštos kvalifikacijos specialistams ir sudaryti sąlygas

jaunimui siekti karjeros. 2001 m., steigiant Talentų banką, visų pirma buvo

siekiama sukurti pradedančių darbo veiklą aukštos kvalifikacijos asmenų duomenų

bazę. Programos dalyvių pagausėjo nuo 700 iki 2900.

LDB reguliariai rengia darbo rinkos prognozes, kurios

padeda nustatyti paklausiausias profesijas, darbo pasiūlos tendencijas,

įsidarbinimo galimybes ir t.t. tiek šalies, tiek vietos mastu. Į darbo rinkos

poreikius, nustatytus remiantis šiomis prognozėmis, atsižvelgiama tobulinant

esamas mokymo ir studijų programas ir kuriant naujas.

Siekiant glaudesnės užimtumo ir socialinės politikos

sąsajos, buvo parengtas Lietuvos Respublikos socialinių užimtumo įmonių

įstatymo koncepcijos projektas. Šis įstatymas turėtų padėti išspręsti

suinteresuotumą dirbti praradusių bedarbių grįžimo į darbo rinką problemą derinant

profesinio rengimo, socialinės paramos ir psichologinės pagalbos funkcijas.

Aktyviosios darbo rinkos politikos priemonėms finansuoti

vis daugiau lėšų skiriama iš Užimtumo fondo. 2001 m. šiam tikslui buvo skirta

59,5 mln. Lt (2000 m. – 39,1 mln. Lt). 2002 m. aktyviosios darbo rinkos

politikos priemonių finansavimui buvo skirta 75,4 mln. Lt.

Tačiau Bendrojo vertinimo dokumente pabrėžiama, kad turint

omenyje nedarbo lygį Lietuvoje išlaidos aktyviosioms priemonėms vis dar yra

palyginti nedidelės, o bedarbiai programose dalyvauja nepakankamai aktyviai.

Pagrindinės aktyviosios priemonės buvo (neskaitant bedarbių perkvalifikavimo)

laikinoji viešųjų darbų programa, finansinė parama darbdaviams (kaip paskata

įdarbinti kuo daugiau asmenų) ir darbo klubų veikla. Išlaidų struktūra buvo

tokia: perkvalifikavimui skirta 46 %, laikiniesiems viešiesiems darbams –

34 %, finansinei paramai darbdaviams – 17 %. 2000 m. vidutinis metinis

programų dalyvių skaičius (neskaitant darbo klubų) buvo iki 8000, arba per 3 %

visų registruotų bedarbių. Vietų paklausa gerokai viršija pasiūlą, ypač

profesinio mokymo srityje. Aktyviosiose programose dominuoja laikinieji darbai,

kuriems skiriama 1/3 visų šioms programoms skiriamų lėšų, o dalyvių yra dar

daugiau. Trumpalaikiu įdarbinimu negalima išspręsti nuolatinio nedarbo ir

negebėjimo prisitaikyti prie darbo rinkos pokyčių problemų.

Bendrojo vertinimo dokumente teigiama, kad gyventojų

įtraukimas į darbo rinkos programas turėtų būti tikslingesnis. Tuomet šios

programos labiau prisidėtų prie užimtumo strategijos įgyvendinimo. Aktyviosios

programos turėtų būti perorientuotos nuo laikino įdarbinimo į mokymo ir kitas

priemones, skirtas ilgalaikiam įdarbinimui ir kvalifikacijos ir (ar) įgūdžių

įgijimui užtikrinti. Taip pat reikėtų labai padidinti numatomas išlaidas ir

dalyvių skaičių.

Bendrojo vertinimo dokumente pabrėžiama, jog LDB neturi

pakankamai darbuotojų, kitų išteklių ir administracinių struktūrų, kad galėtų

teikti paslaugas, atitinkančias kintančius Lietuvos darbo rinkos poreikius, ir

veiksmingiau prisidėtų prie užimtumo strategijos įgyvendinimo.

Todėl minėtosios problemos bus sprendžiamos investuojant

ESF lėšas į BPD 2 prioriteto 1 priemonę „Įsidarbinimo gebėjimų ugdymas“.

Šios priemonės tikslas – didinti bedarbių gebėjimus įsidarbinti, paspartinti

integraciją į darbo rinką, užkirsti kelią nedarbui. Pagrindiniai uždaviniai

išplėsti aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymą,

padidinti jose dalyvaujančių bedarbių ir gyventojų, kuriems gresia nedarbas,

skaičių;

paremti naujų darbo vietų kūrimą įgyvendinant vietos užimtumo

iniciatyvas;

sustiprinti darbo biržos sistemos institucinius gebėjimus.

Daugiausia dėmesio bus skiriama jauniems ir ilgalaikiams

bedarbiams, tinkamos profesinės kvalifikacijos neturintiems bedarbiams ir gyventojams,

kuriems gresia nedarbas.

ESF investicijos bus skiriamos naujų metodų ir priemonių,

turinčių subalansuoti darbo rinką ir padėti bedarbiams į ją integruotis,

taikymui. Kuriant naujas mokymo programas, bus atsižvelgiama į veiksmingos

darbo rinkos ir kvalifikacijos poreikių analizes, bedarbiai tikslingiau

dalyvaus programose, finansavimas bus sutelktas į tas aktyviosios darbo rinkos

politikos programas, kurios duos ilgalaikį rezultatą, leis žmonėms susirasti

nuolatinį darbą, pagerins jų įgūdžius ir suteiks rinkos poreikius atitinkančių

žinių bei gebėjimų. Be kitos veiklos, bus remiamas bedarbių mokymas ir įgūdžių

tobulinimas (ypač tokiose pagrindinėse srityse kaip kalbų mokymas ir mokymas

naudotis kompiuteriu), bedarbių aktyvinimas ir jų suinteresuotumo didinimas, mokymas naudotis darbo paieškos metodais,

individualių įdarbinimo planų sudarymas, profesinis orientavimas ir

konsultavimas, mokymas darbo metu, mokymas, derinamas su parama bedarbiams,

mokymas ir parama asmenims, pradedantiems savo verslą.

Norint sėmingai įgyvendinti šiuos tikslus, reikės stiprinti

LDB, kaip valstybinės įdarbinimo agentūros, gebėjimus ir kelti jos darbuotojų

kvalifikaciją. Didesnis informacinių technologijų naudojimas sustiprins darbo

rinkos gebėjimus, nes, kaip teigiama Bendrojo vertinimo dokumente, šiuo metu

teikiant tarpininkavimo ir susijusias paslaugas labai mažai naudojamasi

kompiuteriais, o tai riboja teritorinių darbo biržų galimybes pasiūlyti tinkamų

savitarnos priemonių, kurios galėtų sumažinti su klientais dirbančių darbuotojų

darbo krūvį ir leistų jiems intensyviau dirbti su prioritetinėmis bedarbių

grupėmis. Todėl pagal šią priemonę bus plėtojami ir darbo rinkos instituciniai

gebėjimai. Tai bus daroma plėtojant ir teikiant naujas paslaugas darbo

ieškantiems gyventojams ir darbdaviams (daugiau naudojantis ir informacinėmis

technologijomis), ieškant naujų darbo organizavimo ir darbo su bedarbiais

metodų, tobulinant esamus, mokant specialistus ir tobulinant jų įgūdžius,

įdiegiant kokybės užtikrinimo sistemas.

Vietinių užimtumo iniciatyvų plėtojimas yra dar viena

sritis, į kurią bus investuojamos ESF lėšos. Vietinių užimtumo iniciatyvų

projektai, kurie šiuo metu yra finansuojami iš valstybės biudžeto, yra

sėkmingos vietos bendruomenių ir partnerystės grupių plėtros pavyzdys. Šių

projektų tikslas – sutelkti vietos bendruomenių pastangas ir pasinaudojant

bedarbius įdarbinusiems darbdaviams skiriama valstybės finansine pagalba kartu

spręsti nedarbo problemas. 2001 m. buvo teikti 87 projektai, 16 projektų buvo

patvirtinta ir sėkmingai įgyvendinta 5 Lietuvos rajonuose. Šiems projektams

buvo skirta 1,2 mln. Lt, o juos įgyvendinant buvo sukurta 150 naujų darbo

vietų. ESF lėšos labai išplės šios pagalbos mastą, sudarys sąlygas didinti

patirtį, ja dalytis.

ESF politikos II sritis. Visiems lygios galimybės ir

socialinės atskirties mažinimas

Reglamento

1784/1999 2 straipsnio b punktas

Lygių galimybių patekti į darbo rinką,

ypač tiems, kurie yra socialiai atskirti, rėmimas.

Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programoje

(Programa) numatyti šie uždaviniai

mažinti socialiai pažeidžiamų asmenų ekonominę ir

socialinę atskirtį, didinti jų ekonominį ir socialinį saugumą ir

suinteresuotumą dirbti, lengvinti integraciją į darbo rinką, sudaryti sąlygas

nuolat kelti kvalifikaciją, kas leistų jiems prisitaikyti prie ūkio ir

technologijos pokyčių ir sumažėtų rizika, kad jie bus išstumti iš darbo rinkos;

didinti neįgaliųjų socialinį ekonominį aktyvumą,

savarankiškumą ir pasitikėjimą savimi, atsakomybę už savo padėtį darbo rinkoje,

sukurti prieinamą visiems norintiems ir galintiems dirbti neįgaliesiems

užimtumo rėmimo sistemą, sudarančią jiems sąlygas konkuruoti atviroje darbo

rinkoje arba įsidarbinti specialiose įmonėse, pritaikytose darbo vietose, arba

siekti savarankiško užimtumo, pritaikyti darbo rinkos profesinio mokymo (taip

pat ir nuotolinio) programas atskiroms neįgaliųjų grupėms;

organizuoti invalidų profesinės reabilitacijos darbuotojų,

darbo biržos konsultantų, dirbančių su invalidais, rengimą ir kvalifikacijos

kėlimą.

Kai kurios Programoje numatytos priemonės jau įgyvendintos.

Siekiant patobulinti teisinę bazę, tam tikrų labiausiai pažeidžiamų socialinių

grupių užimtumo mechanizmas ir darbdaviams privalomos naujų darbo vietų kvotos

buvo pakeistos ekonominio pobūdžio paskatomis, numatytomis Lietuvos Respublikos

bedarbių rėmimo įstatymo 5, 7, 8, 11, 13, 14, 16, 16¹, 19, 20¹, 22 straipsnių

pakeitimo įstatyme. Nustatytos įdarbinimo kvotos galioja tik I ir II grupės

invalidų – asmenų, kuriems integruotis į darbo rinką yra sunkiausia, –

atžvilgiu. Darbdaviai, kurie pagal nustatytas kvotas įdarbina tokius asmenis į

jiems įsteigtas naujas darbo vietas, gauna užimtumo rėmimo subsidijas darbo

vietos įsteigimo ir (ar) jos pritaikymo išlaidoms padengti (šios subsidijos

mokamos taip įdarbintų asmenų darbo laikotarpiu iki 1,5 metų). Užimtumo rėmimo

subsidijos teikiamos ir darbdaviams, kurie pagal sutartį su darbo birža

įdarbino I ir II grupės invalidus įmonėse, kuriose yra mažiau kaip 50

darbuotojų.

Darbo vietos kitiems bedarbiams, turintiems teisę į

papildomą darbo rinkos paramą, kuriamos darbo biržų ir darbdavių susitarimu, o

subsidijos darbdaviams, skirtos padengti jiems darbo vietų steigimo išlaidas,

mokamos iš Užimtumo fondo. Įstatyme numatyti ir nauji papildomos paramos

bedarbiams principai. Tuo atveju, kai dėl struktūrinių pokyčių, įmonių

likvidavimo ar reorganizavimo susidariusiai darbo pasiūlos ir paklausos

disproporcijai pašalinti nepakanka šiame įstatyme numatytų užimtumo rėmimo

priemonių, rengiamos gyventojų užimtumo programos. Taip pat numatyta, kad

Programos priemonės finansuojamos iš valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų,

Užimtumo fondo ir kitų regioninės plėtros fondų lėšų.

2001 m. Darbo ir sociologinių tyrimų institutas Socialinės

apsaugos ir darbo ministerijos pavedimu atliko nuteistų asmenų socialinių ir

profesinių poreikių sociologinius tyrimus. Šių tyrimų tikslas – išanalizuoti iš

įkalinimo įstaigų grįžusių asmenų adaptavimosi visuomenėje problemas, nustatyti

jų socialinius ir profesinius poreikius. Į tyrimų išvadas ir rekomendacijas bus

atsižvelgta kuriant tokių asmenų socialinės adaptacijos programą.

Panevėžio darbo rinkos mokymo centre buvo įsteigtas

specialus mobilusis profesinio orientavimo centras. Pagrindinė šio centro

veikla – profesinis nuteistų jaunuolių orientavimas. 2001 m. organizuotose 4

grupinėse programose dalyvavo apie 300 nuteistųjų. Panevėžio pataisos darbų

kolonijoje įgyvendintas projektas „Įgūdžių, reikalingų socialinei adaptacijai,

formavimas jaunimo grupėje“. Projekto tikslas – padėti pirmą kartą nuteistoms

moterims, ne vyresnėms kaip 30 metų, įgyti adaptavimuisi visuomenėje reikiamų

įgūdžių.

Parengta Vilniaus miesto romų darbinio mokymo ir užimtumo

programa. Atsižvelgiant į romų išsilavinimo lygį, buvo pritaikytos 7 darbinio

mokymo programos, atitinkančios paklausą darbo rinkoje, ir parengtos 3

neformaliojo mokymo programos, kurios gali būti naudingos kasdieniniame romų

gyvenime. Tačiau dėl specifinių šios demografinės grupės suinteresuotumo

problemų ir aktyvumo stokos šios programos kol kas neįvykdytos.

2001 m. Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba pritaikė 18

darbo rinkos profesinio mokymo programų, skirtų neįgaliesiems. Lietuvos darbo

rinkos mokymo tarnybos profesinio mokymo centruose buvo parengti 22 neįgalieji.

2003 m. Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba pradėjo

organizuoti invalidų profesinės reabilitacijos darbuotojų, darbo biržos

konsultantų, dirbančių su invalidais, rengimą. Tai leis pagerinti neįgaliesiems

teikiamų užimtumo rėmimo paslaugų kokybę.

Šiuo metu įgyvendinama daugelis BPD numatytų priemonių.

Tačiau negalima sakyti, kad užsibrėžti tikslai jau pasiekti. Todėl įvertinus

tai, kas jau pasiekta, lėšos bus investuojamos į šiuos Programoje numatytus BPD

2 prioriteto „Žmogiškųjų išteklių plėtra“ 3 priemonės „Socialinės atskirties

prevencija ir socialinė integracija“ veiksmus

toliau plėtoti mokymo ir studijų programas ir pritaikyti jas

neįgaliųjų poreikiams, parengti neįgaliesiems pritaikytas nuotolinio mokymosi

programas, padidinti neįgalių asmenų dalyvavimą mokymo ir profesinio

orientavimo programose, sukurti profesinio neįgalių asmenų reabilitavimo

sistemą, parengti šioje srityje dirbančius specialistus ir kelti jų

kvalifikaciją;

plėtoti socialinio užimtumo įstaigų (įmonių) veiklą, skirtą

suinteresuotumą dirbti praradusiems bedarbiams ir neįgaliems asmenims (derinant

socialinės paramos, psichologinės pagalbos ir profesinio mokymo funkcijas).

Rengiamas Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo projektas, kuris

sukurs teisinį pagrindą šioms įmonėms veikti;

įgyvendinti Nuteistų ir grižusių iš kardomojo kalinimo vietų,

pataisos darbų ir socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų asmenų

socialinės adaptacijos 1999–2003 metų programą, patvirtintą Vyriausybės 1999 m.

gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1179;

įgyvendinti Vilniaus miesto romų darbinio mokymo ir užimtumo

programą.

Ši

ESF priemonė bus glaudžiai susieta su BPD 1 prioritetui „Socialinės ir

ekonominės infrastruktūros plėtra“ priklausančia ir iš ERPF finansuojama

priemone „Darbo rinkos, švietimo, profesinio mokymo, mokslo ir studijų

institucijų bei socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra“ ir ją papildys.

ESF

politikos III sritis. Profesinio mokymo, švietimo ir konsultavimo, kaip

mokymosi visą gyvenimą politikos dalies, skatinimas ir tobulinimas

Reglamento

1784/1999 2 straipsnio c punktas

profesinio mokymo,

švietimo,

konsultavimo, kaip mokymosi visą gyvenimą

politikos dalies, kuria siekiama

lengvinti ir gerinti patekimą ir

integraciją į darbo rinką,

gerinti ir išlaikyti gebėjimą užsitikrinti

užimtumą ir

remti darbo jėgos mobilumą,

skatinimas ir tobulinimas.

Viena iš Bendrojo vertinimo dokumente numatytų

prioritetinių politikos sričių yra „nuolatinės pastangos sėkmingai

įgyvendinti vykdomas švietimo reformas, sutelkiant dėmesį į „nubyrėjimo“ iš

pagrindinių mokyklų mažinimą, profesinio mokymo prieinamumo, kokybės ir

reikšmės didinimą ir mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategijos kūrimą bei

įgyvendinimą“.

Pagrindinės Bendrojo vertinimo dokumente minimos problemos

yra susijusios su nepakankamu finansavimu, aukštu „nubyrėjimo“ pagrindinio

išsilavinimo laikotarpiu ir jo pabaigoje rodikliu, nepakankamai išplėtota

profesinio orientavimo ir konsultavimo sistema, nepakankamu profesinio mokymo

derinimu pagal darbo rinkos poreikius, prasta profesinio mokymo kokybe.

Bendrojo vertinimo dokumente pažymima, kad reikia atnaujinti mokymo paslaugas

teikiančių įstaigų fizinius ir materialinius išteklius ir sukurti integruotą

nacionalinę kvalifikacinę sistemą.

Situacijos analizė parodė, kad švietimo ir profesinio

mokymo sistemoje turimų žmogiškųjų ir finansinių išteklių nepakanka nustatytoms

problemoms spręsti ir tinkamai reaguoti į struktūrinius ūkio pokyčius. Todėl

visų pirma reikia pasirūpinti gebėjimais, leisiančiais sėkmingai įgyvendinti

dabartines ir būsimąsias žmogiškųjų išteklių plėtros priemones. Šio tikslo bus

siekiama pasinaudojant ESF lėšomis, kurios bus skirtos BPD 2 prioriteto

„Žmogiškųjų išteklių plėtra“ 5 priemonei „Mokymosi visą gyvenimą sąlygų

plėtojimas“. Tai leis per palyginti trumpą laiką išspręsti pagrindines problemas,

susijusias su šios sistemos gebėjimais, ir sudarys tinkamas sąlygas mokytis

visą gyvenimą.

Kaip jau minėta, aukštas „nubyrėjimo“ iš pagrindinio

lavinimo mokyklų rodiklis yra viena iš opiausių strateginiuose dokumentuose

nurodytų problemų. Taip pat teigiama, kad vis daugiau jaunuolių įsiregistruoja

teritorinėse darbo biržose arba siekia įsidarbinti per jas, kad gautų užimtumo

lengvatų, socialinių garantijų ir (ar) pašalpų. Norint užtikrinti, kad tie,

kurie gali mokytis, įgytų pagrindinį išsilavinimą ir profesiją nuoseklioje

švietimo sistemoje, bus remiama tokia veikla kaip alternatyviojo mokymo

(mokymosi) ir „antrosios galimybės“ skatinimas. Tai sudarys sąlygas stiprinti

nedarbo (ypač jaunimo nedarbo) prevenciją.

Profesinio mokymo neatitikties šalies ūkio poreikiams

problema pabrėžiama tiek Bendrojo vertinimo dokumente, tiek Lietuvos

Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programoje. Viena iš nurodomų

priežasčių – atitinkamų studijų programų trūkumas. Norint ištaisyti šią padėtį,

numatoma rengti užimtumo ir kvalifikacijos poreikių analizes ir prognozes. Jų

rezultatai leis laiku patikslinti mokslo ir studijų programų turinį ir pasiūlą,

o tai tiesiogiai susiję su darbo vietos išsaugojimu ar integravimusi į darbo

rinką. Taip pat bus remiami tyrimai, padėsiantys plėtoti mokymosi visą gyvenimą

sistemą.

Kiekvieno darbo sėkmė labai priklauso nuo jį atliekančių

asmenų kompetencijos ir turimų materialinių išteklių. Todėl vykdant Programoje

išdėstytus uždavinius ir Bendrojo vertinimo dokumente numatytus prioritetus,

švietimo ir profesinio mokymo sistemos žmogiškųjų išteklių ir infrastruktūros

plėtra bus finansuojama ir ESF lėšomis.

Būklės analizė parodė, kad dabartinė mokytojų ir dėstytojų

kvalifikacija neatitinka šiuolaikinių profesinio mokymo ir švietimo poreikių ir

neleidžia pradėti taikyti naujų mokymo metodų. Profesinio orientavimo ir

konsultavimo specialistai neturi specialaus pasirengimo šiam darbui, todėl jų

teikiamų paslaugų kokybė nėra gera. Rajonuose nėra specialistų, galinčių

profesionaliai vertinti mokymo ir studijų programas ir mokymo įstaigas. Reikia

investuoti į šių problemų sprendimą. Siekiant užtikrinti veiksmingą švietimo ir

profesinio mokymo sistemos valdymą, bus remiama mokymo švietimo valdymo

klausimais programa. Investuojant į mokymo bei mokymosi, profesinio orientavimo

ir konsultavimo medžiagos parengimą ir išleidimą, į atitinkamų duomenų bazių ir

informacijos tinklų plėtojimą, bus užtikrinama, kad pakaktų specialistams

rengti būtinos informacijos išteklių, kad būtų patenkinti rinkos poreikiai, kad

šiais ištekliais galėtų naudotis visi. Švietimo ir profesinio rengimo kokybė

bus gerinama remiant žinių ir kompetencijos vertinimo sistemos, švietimo

įstaigų ir mokymo programų akreditavimo, mokymo standartų tobulinimą. Visos

šios priemonės atitinka užimtumo politikos strateginių dokumentų nuostatas.

ESF politikos IV sritis. Gebėjimų prisitaikyti ir verslumo

plėtra

Reglamento

1784/1999 2 straipsnio d punktas

Kvalifikuotos, profesiškai parengtos ir

mokančios prisitaikyti darbo jėgos rėmimas, darbo organizavimo racionalizavimas

ir gebėjimas prisitaikyti, darbo vietų kūrimą skatinanti verslumo ir sąlygų

plėtra bei žmonių potencialo mokslinių tyrimų, mokslo ir technologijos srityje

skatinimas.

Bendrojo vertinimo dokumente teigiama, kad, nors Lietuvoje

darbo jėgos išsilavinimas yra gana aukšto lygio, bent dalies darbo jėgos turima

profesinė kvalifikacija ir įgytos žinios neatitinka kintančių darbo rinkos

reikalavimų. Tai paveldėta iš sovietinio laikotarpio, kai švietimo ir

profesinio mokymo sistema nesirūpino ugdyti bendro pobūdžio gabumų, tokių kaip

verslumas, kritinis mąstymas, savarankiškumas priimant sprendimus ar

iniciatyvumas. Nebuvo ugdomi ir gebėjimai mokytis. Norint restruktūrizuoti ūkį

ir padidinti konkurencingumą, neišvengiamai reikia kelti darbuotojų

kvalifikaciją arba juos perkvalifikuoti. Tais atvejais, kai vykdant

strateginius ūkio plėtros planus diegiamos naujausios technologijos ir

plėtojamos daug žinių reikalaujančios paslaugos ar pramonė, dažnai tikslinga

investuoti ir į pradinį lavinimą.

Vangi darbo vietų kūrimo sistemos plėtra Programoje yra

įvardijama kaip viena iš pagrindinių nedarbo mažinimo ir užimtumo didinimo

kliūčių. Lietuvoje mažų ir vidutinių įmonių sektorius, kuris tarp išsivysčiusių

šalių pirmauja pagal sukurtų naujų darbo vietų skaičių, plėtojamas lėtai. Tai

tiesiogiai susiję su nepakankamu verslumu. Todėl BPD 3 prioritete „Gamybos

sektoriaus plėtra“ pabrėžiama, kad reikia remti verslo ir pramonės įmonių

vadovų mokymą. Reikia rūpintis ir moterų verslininkių mokymu, nes jų yra kur

kas mažiau.

Bendrojo vertinimo dokumente pažymima, kad Lietuvoje

tęstinis švietimas ir mokymas yra nepakankamai išplėtotas, ypač privačiame

sektoriuje. Darbuotojų kvalifikacijos kėlimas ir perkvalifikavimas Programoje

minimi ne kartą. Antai vienas iš Programos veiksmų yra „skatinti darbuotojus

mokytis, o darbdavius – rūpintis savo darbuotojų profesiniu mokymu, kad jų

nereikėtų atleisti pakitus gamybos technologijoms“. Todėl bus remiamos

atskirų įmonių ar jų susivienijimų iniciatyvos rengti ir įgyvendinti žmogiškųjų

išteklių plėtros planus, tiesiogiai susijusius su technologijų atnaujinimu.

Bus remiamas mokymas, skirtas gyventojų kompiuteriniam

raštingumui ugdyti, jeigu tik po tokio mokymo padidės juose dalyvavusių asmenų

ar jų grupių konkurencingumas darbo rinkoje, pagerės priėjimas prie geram

darbui būtinų informacijos šaltinių, padaugės galimybių mokytis. Šioje srityje

Lietuva pastebimai atsilieka nuo ES valstybių narių. Svarbu užtikrinti, kad

visi regionai gautų atitinkamą paramą, kad joks regionas neliktų izoliuotas nuo

kompiuterinio raštingumo ugdymo.

Vienas iš pagrindinių trūkumų profesinio mokymo įstaigose

yra nepakankamas praktinis parengimas. Programoje rašoma, kad „mokymo ir

praktikos ryšys yra nepakankamai glaudus. Baigę mokyklą absolventai dažnai

stokoja reikiamų praktinių įgūdžių dirbti pagal įgytą profesiją ir naujausias

technologijas“. Tai liudija ir visi atlikti darbdavių, pradėjusio darbo veiklą

jaunimo ir mokslus baigusių dirbančių asmenų tyrimai. Tas pats pasakytina apie

visų tipų (pradinį lavinimą, perkvalifikavimą, kvalifikacijos kėlimą) ir visų

lygių (profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų) mokymą. Todėl įmonės,

kurios priima moksleivius stažuotis ar atlikti gamybinę praktiką, gaus nemažą

paramą.

Programoje sprendžiama dar viena opi problema, trukdanti

didinti konkurencingumą –pramonėje, versle ir žemės ūkyje per mažai diegiama

naujų technologijų ir per mažai naudojamasi mokslo laimėjimais. Šis atotrūkis

paveldėtas iš planinės ekonomikos, kuriai buvo būdingas didelis mokslo ir

gamybos atotrūkis, o pirmenybė buvo teikiama fundamentaliesiems mokslams. Dėl

to susiformavo tam tikros orientacijos mokslininkų būrys. Kita vertus,

pereinamuoju laikotarpiu labai smuko mokslo prestižas, mokslininko karjerą

rinkosi labai nedaug jaunų žmonių. Be to, Lietuvoje įvyko protinio potencialo

„nutekėjimas“. Šiuo metu akivaizdžiai trūksta jaunų, su verslo įmonėmis

bendradarbiauti pasirengusių mokslininkų. Todėl bus remiamas jaunų mokslininkų

rengimas, ypač tose srityse, kurios atitiks ūkio plėtros prioritetus.

ESF politikos V sritis. Moterų būklės darbo rinkoje gerinimas

Reglamento

1784/1999 2 straipsnio e punktas

Konkrečios priemonės, skirtos moterų

patekimui į darbo rinką gerinti ir dalyvauti joje, įskaitant jų karjerą,

galimybes gauti naujas darbo vietas ir pradėti verslą, mažinti vertikalią ir

horizontalią segregaciją dėl lyties darbo rinkoje.

Lygių galimybių principo, kaip vieno iš BPD nurodytų

prioritetų, laikymasis bus užtikrinamas vykdant visas numatytas priemones.

Kartu bus investuojama į konkrečius veiksmus, skirtus moterų būklei darbo

rinkoje gerinti.

Lietuvoje moterys darbo rinkoje yra aktyvios, jų nedarbo

lygis žemesnis negu vyrų – atitinkamai 15,2 ir 19 % (pagal 2002 m. vasario

mėnesį atlikto užimtumo tyrimo duomenis). Tačiau kiti rodikliai, pvz., mažesnis

užimtumo lygis (atitinkamai 44,7 ir 52,2 %), daug mažesnis savarankiškai

dirbančių moterų skaičius ir darbo užmokesčio skirtumai (minimalų atlyginimą

gaunančių moterų yra 33 % daugiau nei vyrų) rodo, kad moterų integravimuisi į

darbo rinką vis dar yra kliūčių. Tai ypač pasakytina apie vyresnes

ir po ilgesnės pertraukos į darbo rinką

grįžusias moteris.

Programa numato šias priemones

tobulinti teisės aktus, reguliuojančius moterų ir vyrų lygių

galimybių principų įgyvendinimą;

siekti, kad moterys ir vyrai vienodai dalyvautų visoje

ekonominėje veikloje, už tokį pat darbą gautų vienodą atlyginimą;

remti moterų smulkų ir vidutinį verslą, ekonominį

savarankiškumą ir iniciatyvą susikurti darbo vietą;

sudaryti sąlygas motinoms ir tėvams derinti darbo ir šeimos

pareigas (lankstusis darbo organizavimas, prieinamos geros kokybės vaikų

priežiūros paslaugos, įvairi socialinė parama šeimai ir kita);

parengti ir įdiegti specialias moterų pasirengimo grįžti į

darbą po ilgesnės pertraukos mokymo programas, organizuoti bedarbėms moterims,

siekiančioms savarankiško užimtumo, verslo organizavimo pagrindų mokymą ir

informavimą.

Kad būtų sudarytos sąlygos motinoms ir tėvams derinti darbo

ir šeimos pareigas, Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymo 5, 7, 8, 11,

13, 14, 16, 16¹, 19, 20¹, 22 straipsnių pakeitimo įstatymas numato, kad motinai

arba tėvui, auginančiai (auginančiam) vaiką iki 8 metų, mokama šiame įstatyme

numatyta papildoma parama ir bedarbio pašalpa.

Valstybinė moterų ir vyrų lygių galimybių 2003–2004 metų

programa, patvirtinta Vyriausybės 2003 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 712,

numato papildomas priemones, padedančias užtikrinti lygias galimybes siekiant

išsilavinimo, profesinio tobulėjimo, užimtumo, skatinimo ir vienodo užmokesčio,

taip pat kuriant savo verslą.

ESF lėšomis bus finansuojami šie Programoje numatyti

veiksmai moterų būklei darbo rinkoje pagerinti

teikti paramą moterims, po pertraukos ketinančioms grįžti į

darbo rinką (įskaitant tokius veiksmus kaip mokymą ir kvalifikacijos kėlimą,

derinamą su profesinio orientavimo ir konsultavimo paslaugomis);

konsultuoti ir mokyti moteris, ketinančias pradėti savo

verslą.

Diegiant šias priemones bus remiamos inovacijos, stiprinama

vietinė partnerystė, pritraukiamos šioje srityje dirbančios nevyriausybinės

organizacijos.

Bendrojo Lietuvos užimtumo politikos prioritetų vertinimo

dokumento, Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programos ir

Bendrojo programavimo dokumento ryšį iliustruoja 59 lentelė.

59 lentelė. Bendrojo Lietuvos užimtumo politikos

prioritetų vertinimo dokumento, Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo

2001–2004 metų programos ir Bendrojo programavimo dokumento ryšys

Bendrojo vertinimo dokumente nurodytos

problemos/rekomendacijos

Lietuvos Respublikos užimtu­mo didinimo 2001–2004 metų

programoje numatytos kryptys ir tikslai

Bendrajame programavimo dokumente nustatytos priemonės

1

kryptis. Darbo vietų sistemos plėtojimas

Tikslas

–

vietinių

užimtumo iniciatyvų skatinimas

Žmogiškųjų

išteklių plėtros prioritetas

1

priemonė. Įsidarbinimo gebėjimų ugdymas

Aktyvių

darbo rinkos programų plėtojimas diegiant mokymo ir kitas su ilgalaikiu

įdarbinimu susijusias priemones, laipsniškai mažinant laikinojo įdarbinimo

programas

2

kryptis. Užimtumo rėmimo tobulinimas

Tikslai

–

darbo

rinkos politikos aktyvinimas;

užimtumo

gebėjimo didinimas jaunimui, pradedančiam darbinę veiklą, ir ilgalaikiams

bedarbiams

Žmogiškųjų

išteklių plėtros prioritetas

1

priemonė. Įsidarbinimo gebėjimų ugdymas

Bedarbio

pašalpos ir socialinės paramos bedarbiams reforma siekiant didinti aprėptį,

šalinti neskatinančius ieškoti darbo veiksnius ir akcentuoti aktyvų darbo

ieškojimą, o ne pasyvų pašalpų gavimą

2

kryptis. Užimtumo rėmimo tobulinimas

Tikslas

–

darbo

rinkos politikos aktyvinimas

Žmogiškųjų

išteklių plėtros prioritetas

1

priemonė. Įsidarbinimo gebėjimų ugdymas

Nuolatinės

pastangos sėkmingai įgyvendinti vykdomas švietimo reformas, sutelkiant dėmesį

į „nubyrėjimo“ iš pagrindinių mokyklų mažinimą, profesinio mokymo

prieinamumo, kokybės ir reikšmės didinimą, mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo

strategijos kūrimą ir įgyvendinimą

2

kryptis. Užimtumo rėmimo tobulinimas

Tikslas

–

profesinio

rengimo tobulinimas

Socialinės

ir ekonominės ūkio infrastruktūros plėtros prioritetas

5

priemonė. Darbo rin­kos, švietimo, profesinio mokymo, mokslo ir studijų

institucijų bei socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra

Žmogiškųjų

išteklių plėtros prioritetas

4

priemonė. Mokymosi visą gyvenimą sąlygų plėtojimas

5

priemonė. Žmogiškųjų išteklių kokybės gerini­mas mokslinių tyrimų ir

inovacijų srityje

Pagrindinės

tęstinio mokymo problemos: rengiamų kursų kokybės ir aktualumo užtikrinimas,

mokymo paslaugas teikiančių įstaigų fizinių ir materialinių išteklių

atnaujinimas, integruotos nacionalinės kvalifikacinės sistemos sukūrimas

2

kryptis. Užimtumo rėmimo tobulinimas

Tikslas

–

profesinio

rengimo tobulinimas

3

kryptis. Gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas

Tikslas

–

darbuotojų

kvalifikacijos kėlimas

Žmogiškųjų

išteklių plėtros prioritetas

4

priemonė. Mokymosi visą gyvenimą sąlygų plėtojimas

Socialinės

ir ekonominės ūkio infrastruktūros plėtros prioritetas

5

priemonė. Darbo rin­kos, švietimo, profesinio mokymo, mokslo ir studijų

institucijų bei socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra

Darbuotojų

tęstinio švietimo ir mokymo sistema nepakankamai išplėtota, ypač privačiame

sektoriuje

3

kryptis. Gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas

Tikslas

–

darbuotojų

kvalifikacijos kėlimas

Žmogiškųjų

išteklių plėtros prioritetas

2

priemonė. Darbo jėgos kompetencijos ir gebėjimo prisitaikyti prie pokyčių

ugdymas

Stiprinti

Lietuvos darbo biržos administracinius gebėjimus ir išteklius, kad ji galėtų

teikti kintančias Lietuvos darbo rinkos poreikius atitinkančias paslaugas ir

veiksmingai prisidėtų prie aktyvios darbo rinkos strategijos įgyvendinimo

5

kryptis. Užimtumo politikos integralumo didinimas

Tikslas

–

darbo

rinkos institucinės sistemos pertvarkymas ir stiprinimas siekiant užtikrinti

jos veiksmingumą naujomis darbo rinkos sąlygomis: modernizuoti teritorines

darbo biržas, didinti jų galimybes greitai ir lanksčiai reaguoti į pokyčius

darbo rinkoje, didinti darbo biržų teikiamų paslaugų įvairovę

Žmogiškųjų

išteklių plėtros prioritetas

1

priemonė. Įsidarbinimo gebėjimų ugdymas

Darbo

rinkos tarnybos regioninių valdymo ir konsultavimo struktūrų efektyvumo

užtikrinimas

5

kryptis. Užimtumo politikos integralumo didinimas

Tikslas

–

darbo

rinkos institucinės sistemos pertvarkymas ir stiprinimas siekiant užtikrinti

jos veiksmingumą naujomis darbo rinkos sąlygomis: modernizuoti teritorines

darbo biržas, didinti jų galimybes greitai ir lanksčiai reaguoti į pokyčius

darbo rinkoje, didinti darbo biržų teikiamų paslaugų įvairovę

Žmogiškųjų

išteklių plėtros prioritetas

4

priemonė. Mokymosi visą gyvenimą sąlygų plėtojimas

3

kryptis. Gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas

Tikslas

–

lanksčių

darbo organizavimo ir mokėjimo formų plėtojimas

Žmogiškųjų

išteklių plėtros prioritetas

2

priemonė. Darbo jėgos kompetencijos ir gebėjimo prisitaikyti prie pokyčių

ugdymas

4

kryptis. Lygių galimybių darbo rinkoje didinimas

Tikslai

–

visiems

prieinamos darbo rinkos formavimas;

moterų

ir vyrų lygių galimybių darbo rinkoje užtikrinimas

Žmogiškųjų

išteklių plėtros prioritetas

3

priemonė. Socialinės atskirties prevencija ir socialinė integracija

II PRIEDAS.

bendrojo programavimo dokumento poveikio aplinkai įvertinimaS

BPD poveikio aplinkai įvertinimo tikslas – nustatyti,

aprašyti ir įvertinti šiame dokumente numatytų priemonių poveikį ir atskleisti,

kaip šios priemonės užtikrins es

aplinkos politikos bendrųjų uždavinių įgyvendinimą.

1.

Esamos aplinkos būklės apžvalga

Vandens

apsauga

Lietuvos vandens fondas susideda iš Baltijos jūros

teritorinių vandenų, Kuršių įlankos (apie 413 kv. km), paviršinių vidaus

vandens telkinių ir požeminių vandens telkinių. Iš viso Lietuvoje yra apie 22,2

tūkst. upių ir upelių, bendras vagų ilgis sudaro apie 76,8 tūkst. km. Visų

ežerų plotas yra daugiau kaip 914 kv. km, tai sudaro 1,5 % visos Lietuvos

teritorijos. Lietuvoje yra iš viso 1159 tvenkiniai, kurių kiekvieno plotas yra

daugiau kaip 0,5 ha, o bendras šių tvenkinių paviršiaus plotas siekia 238 kv.

km.

2000 m. buvo išgauta 3,578 mln. m3 vandens,

suvartota 3,532 mln. m3 vandens, 93 % šio kiekio buvo sunaudota

energijos poreikiams tenkinti (paviršiniai vandenys). Iš bendro vandens kiekio,

kuris buvo išgautas 2000 m., 5% sudarė požeminiai vandenys, o 95 % –

paviršiniai vandenys. 2000 m. 242 mln. m3 vandens buvo suvartota

tenkinant energijos poreikį, iš jų 44,2 % panaudota namų ūkių poreikiams

tenkinti.

2000 m. Lietuvoje surinkta 168 mln. m3 nevalytų

vandens nuotekų, iš jų 24 mln. m3 (14 %) buvo išvalyta laikantis es reikalavimų, 141 mln. m3

(84 %) išvalyta nepakankamai ir 3 mln. m3 (2 %) išleista

neišvalius.

Nors Lietuva turi pakankamai požeminio vandens išteklių,

daug Lietuvos gyventojų vis dar vartoja prastos kokybės geriamąjį vandenį.

Didžiausia problema čia yra padidinta geležies koncentracija geriamajame

vandenyje. 64 Lietuvos miestuose geležies koncentracija neatitinka ES

rekomenduojamos normos. Bloga vamzdynų būklė labai kenkia geriamojo vandens

kokybei (geležies koncentracija vandenyje, spalva ir drumstumas). Apie 60%

vandentiekio sistemos yra pasenusios (ji buvo nutiesta prieš 20–70 metų) arba

blogos kokybės. Siekiant išspręsti šią problemą, reikia atnaujinti 955 km

vamzdynų, arba 21% visų tinklų.

Lietuvos Šiaurės Vakarų teritorijoje, požeminiuose

vandenyse, padidėjusi fluoro koncentracija. Fluoras gali tiesiogiai pakenkti

žmonių (visų pirma vaikų) sveikatai, o šį vandenį, kuriame padidinta fluoro

koncentracija, geria apie 100 tūkst. žmonių.

Kita opi problema, susijusi su geriamuoju vandeniu, yra

užteršti gruntiniai vandenys, kurie nusistovi intensyvios žemės ūkio veiklos

teritorijų paviršiuje: šį vandenį vartoja apie 1 mln. kaimo vietovių

gyventojų, geriančių šulinių gręžinių vandenį. Apie 50–60% ištirtų šulinių

gręžinių neatitinka geriamajam vandeniui nustatytų reikalavimų dėl per didelio

nitratų kiekio, bakteriologinio užterštumo ir kitų parametrų. Padėtį dar labiau

blogina faktas, kad dėl ekonominių ir politinių priežasčių sustabdytas

centrinių vandentiekio sistemų eksploatavimas kaimuose, todėl gyventojai

priversti ieškoti kitų, ne tokių patikimų geriamojo vandens šaltinių.

Paviršinių vandens telkinių užterštumas taip pat yra skaudi

vandens apsaugos problema. Nors nustatyti ES reikalavimai, Lietuvoje apdorojama

vos 14% miesto vandens nuotekų, kaimo vietovėse vandens nuotekų valymas vis dar

yra labai žemos kokybės, didelį poveikį daro tarša, atsirandanti dėl žemės ūkio

išteklių ir neišvalytų paviršinių vandens nuotekų tankiai apgyvendintose

teritorijose. Teršalų, kurie patenka į vandens telkinius, gausa neišvengiamai

sukelia eutrofikaciją. Todėl blogėja tiek vidaus vandenų, tiek Baltijos jūros

vandens ekosistemų būklė ir vandens telkinių tinkamumas poilsiui.

Aplinkos

oro apsauga

Jungtinėms Tautoms ir ES parengti ir pateikti duomenys rodo, kad

Lietuvos stacionariųjų teršimo šaltinių išmetamų teršalų kiekis mažėja. 2000 m.

teršalų išmetimo rodikliai Lietuvoje buvo tokie

palyginti su 1980 m. rodikliais, sieros dvideginio (SO2)

išmetimas sumažėjo apie 75%;

palyginti su 1987 m. rodikliais, salietros oksidų (NOx)

išmetimas sumažėjo apie 70%;

palyginti su 1990 m. rodikliais, anglies dvideginio (CO2)

išmetimas sumažėjo 62%;

palyginti su 1990 m. rodikliais, amoniako (NH3) išmetimas

sumažėjo apie 32%.

Pastebėta, kad nuo 1996 m. iki 2000 m. apie 34 %

sumažėjo mobiliųjų taršos šaltinių išmetamų NOx, lakiųjų organinių

junginių (AOC) ir anglies viendeginio (CO) kiekis. Nors eksploatuojamų

automobilių Lietuvoje pagausėjo, ši procentinė dalis taip pat atspindi benzino

naudojimo transporto reikmėms mažėjimą; per minėtą laikotarpį benzino naudojimo

apimtis sumažėjo 42 %.

Pagrindinių teršalų, kuriuos skleidžia stacionarieji taršos

šaltiniai, sumažėjimą reikėtų sieti su gamybos apimties sumažėjimu, mažesniu

sunaudojamo kuro, naftos produktų ir akmens anglių kiekiu, naujų technologijų

įdiegimu energetikos ir pramonės sektoriuose. Kelių transporto priemonių

gausėjo, tačiau teršalų į atmosferą pateko mažiau, nes sumažėjo bendras

sunaudojamo kuro kiekis. Per laikotarpį nuo 1991 iki 2001 m. stacionariųjų

taršos šaltinių teršalų išmetimo apimtis sumažėjo nuo 470 tūkst. t iki 220

tūkst. t, o mobiliųjų taršos šaltinių teršalų išmetimo apimtys per tą patį

laikotarpį sumažėjo nuo 650 tūkst. t iki 150 tūkst. t.

Mažėjant atmosferos užterštumui, pastebimai pagerėjo aplinkos

oro kokybė miestuose ir pramonės centruose. Kadangi naudojamas centrinis

šildymas, Lietuvos miestų aplinkos ore yra nedidelė sieros dvideginio

koncentracija. 1998 m. Lietuvoje uždraudus naudoti etiliuotą benziną, ore

smarkiai sumažėjo švino koncentracija.

Per pastaruosius 5 metus Kaune, Klaipėdoje ir Kėdainiuose

buvo matoma salietros oksidų koncentracijos laipsniško didėjimo tendencija.

Naujojoje Akmenėje šių teršalų kiekis laikėsi panašaus lygio. Gerokai sumažėjo

dujų išmetimas į atmosferą, kuris didina pasaulinį klimato atšilimą. Anglies

dvideginio išmetimas per šį laikotarpį sumažėjo beveik 3 kartus.

Tačiau esama kitų priežasčių, dėl kurių transporto priemonės

vis dar neigiamai veikia aplinkos oro kokybę, visų pirma didžiuosiuose

miestuose. Galima paminėti šias priežastis: dėl ekonominių ir socialinių

priežasčių senstantis automobilių ūkis ir visuomeninio transporto priemonės,

nėra sąlygų naudoti biologinį kurą, visų pirma visuomeninio transporto

sektoriuje ir miestų privačiame transporte, taip pat nepakankamas eismo

organizavimas didžiuosiuose miestuose.

Atliekų

tvarkymas

Nacionalinės atliekų apskaitos duomenys rodo, kad 2001 m.

Lietuvoje buvo surinkta apie 4 mln. t nepavojingų atliekų ir apie 111 tūkst. t

pavojingų atliekų; jų pasiskirstymas parodytas 60 lentelėje.

60

lentelė. Atliekų rūšys ir kiekis (2001 m. duomenys)

Atliekų rūšys

Kiekis, tūkst. t

Perdirbta

1. Komunalinės atliekos

1046

Antrinės žaliavos

popierius ir kartonas

78

80

stiklas

45

48

plastmasės

15

14

metalai

830

13

2. Statybų ir griovimo darbų atliekos

146

113

3. Gatvių valymo atliekos

89

4. Dumblas iš nuotekų valymo įrenginių

261

5. Dumblas, kuriame yra angliavandenilių (naftos dumblas)

48

45

Didžioji dalis nepavojingų atliekų (apie 2,5 mln. t)

išvežama į sąvartynus. Apie 276 tūkst. t atliekų perdirbama; 116 tūkst. t

sudeginama ir naudojama energijai gaminti; apie 803 tūkst. t eksportuojama;

apie 43 tūkst. t importuojama.

Aplinkos požiūriu atliekų apdorojimas Lietuvoje kelia

nemažai problemų, kurioms spręsti reikia daug lėšų ir pastangų. Dauguma

naudojamų savartynų neatitinka pagrindinių aplinkos apsaugos ir sanitarijos bei

higienos reikalavimų. Blogai išplėtota savivaldybių atliekų surinkimo sistema

lemia tai, kad esama daug sąvartynų, visų pirma mažose gyvenvietėse ir

kaimuose. Taip pat iki šiol nebuvo plėtojama atliekų rūšiavimo infrastruktūra,

nebuvo atskirai surenkamos ir paruošiamos perdirbti antrinės medžiagos.

Labai trūksta biologiškai skylančių atliekų perdirbimo

technologijų; neįdiegta speciali atliekų deginimo įranga, paverčianti atliekas

energija, arba speciali biodujų gamybos įranga. Nesukurta tinkama

infrastruktūra, bent didžiajai daliai pavojingų atliekų, įskaitant pasenusius

pesticidus, apdoroti; nėra kenksmingumo šalinimo pajėgumų, nėra užterštų

teritorijų, kurios būtų aiškiai apibrėžtos ir išvalytos nuo naftos produktų ir

kitų pavojingų medžiagų, keliančių grėsmę visuomenei ir aplinkai.

Aplinkos

tarša radionuklidais

Daugiausia aplinkosaugos problemų kyla dėl radioaktyviųjų

atliekų ir panaudoto radioaktyviojo kuro apdorojimo. Lietuvoje didžiausias potencialus

aplinkos užteršimo radionuklidais šaltinis yra Ignalinos AE. Dalis jos

eksploatavimo metu atsirandančių radioaktyviųjų atliekų neišvengiamai patenka į

aplinką – orą, vandenį ir dirvožemį; laimė, ši dalis nėra labai didelė. Tačiau

ilgainiui Ignalinos AE veikiančių pajėgumų radioaktyviosioms atliekoms

perdirbti ir saugoti nebepakaks.

Maišiagalos radioaktyviųjų atliekų saugykloje laikoma apie

120 m3 radioaktyviųjų atliekų, kurių bendrasis radioaktyvumas sudaro

apie 5×1015 Bq (įskaitant apie 4,2×1015 Bq tričio ir 2×1015 Bq ypač radioaktyvaus ir ilgai išliekančio plutonio).

Atliekamas radionuklidų nutekėjimo iš Maišiagalos

radioaktyviųjų atliekų saugyklos stebėjimas. Nuo 1996 m. iki šiol saugyklos

teritorijoje esančiuose gruntiniuose vandenyse užfiksuotas tričio kiekio

padidėjimas. Tričio kiekio padidėjimas saugyklos teritorijoje rodo, kokia

pralaidi ir nepakankamai saugi yra ši saugykla.

Biologinės

įvairovės, gamtinių išteklių ir kraštovaizdžio apsauga bei saugomos teritorijos

Lietuvos saugomų teritorijų sistema apima

755 tūkst. ha, arba 11,9 % visos šalies teri­torijos.

Sistemą sudaro 4 valstybiniai gamtos draustiniai ir 2 kultūrosi draustiniai,

5 nacionaliniai parkai (įskaitant vieną istorinį nacionalinį

parką), 30 regioninių parkų (įskaitant vieną istorinį regioninį parką), 254

valstybiniai draustiniai, 10 savivaldybių draustinių, 410 valstybės saugomų gamtinių

kraštovaizdžio objektų (įskaitant 159 gamtos paminklus). Lietuvoje yra per 202

miškų genetinių draustinių ir viena genetinių sėklų išteklių saugykla.

Lietuvos saugomų teritorijų sistemos

pagrindinės savybės yra kompleksiškumas ir vientisumas. Šios teritorijos apima

objektus ir kompleksus, visų tipų ekosistemas, šalyje ir užsienyje retai

aptinkamas augalų, gyvūnų ir grybų rūšis ir arealus, kurie yra ne tik unikalūs,

bet ir būdingi Lietuvai. Šiose teritorijose integruojama gamtos ir kultūros

paveldo apsauga; taikomi darnios plėtros principai.

Šiuo metu Lietuvos saugomose teritorijose privačios valdos

sudaro iki 40–60 %. Dauguma žemės savininkų neturi pakankamai žinių apie

aplinką, kad galėtų užtikrinti reikiamą kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės

apsaugą.

Natūralios ir pusiau natūralios ekosistemos sudaro trečdalį

Lietuvos teritorijos. Valstybė saugo didžiausius pelkynus, kurie

neeksploatuojami komerciniais tikslais, o per paskutinį dešimtmetį buvusiuose

žemės ūkio paskirties plotuose pradėjo formuotis tam tikros naujos biologinės

įvairovės plėtrai palankios sąlygos. Buvusiųjų žemės ūkio paskirties plotų

natūralusis apželdinimas miškais kasmet siekia 5 tūkst. ha.

Šiuo metu nacionaliniai ir regioniniai parkai netinka

aktyviam lankymui: lankytojų srautai nebuvo reguliuojami, kol kas iki galo

neįgyvendintos apsaugos, priežiūros ir stebėjimo priemonės. Saugomose

teritorijose nėra priimtinų sąlygų poilsiui, reikia spręsti aplinkos taršos buitinėmis ir kitų tipų atliekomis problemas. Dėl

šių priežasčių čia blogėja gamtinis ir kultūrinis kraštovaizdis, nyksta

augalų ir gyvūnų rūšys, kultūros paveldo lobiai, skurdinami arealai.

Dėl nesubalansuoto pakrantės kraštovaizdžio eksploatavimo

ir apsaugos režimo intensyvus Baltijos jūros pakrantės ir apsauginio paplūdimio

smėlio kopų ardymas ilgainiui pablogins poilsiavimo sąlygas, suardys

kraštovaizdį ir be tinkamos priežiūros gali prarasti pakrantės gyvenviečių

saugojimo nuo jūros funkciją. Per pastaruosius 2 metus Klaipėdos valstybinio

jūrų uosto pakrantės erozijos problema tapo opesnė dėl atliekamų

infrastruktūros darbų (pvz., dėl jūros dugno gilinimo).

Pastarąjį dešimtmetį Lietuvai priklausančiame Baltijos

jūros pakrantės ruože ūkinė veikla buvo gana intensyvi (rekonstruotas Klaipėdos

valstybinis jūrų uostas, vyko Būtingės naftos terminalo ir gyvenamųjų namų

statyba, buvo plėtojama poilsio infrastruktūra). Be to, kelerius metus paeiliui

šalis patyrė stiprius pasikartojančius uraganus. Dėl šių neigiamų veiksnių,

taip pat dėl to, kad nėra veiksmingų pakrantės apsaugos priemonių, mažėja jūros

nešmenų apimtis, intensyvėja jūros kranto erozija ir irimas. Šie reiškiniai

užfiksuoti įvairiose vietose Kuršių pusiasalyje, kuris saugomas kaip

teritorija, įtraukta į UNESCO kultūros ir gamtos paveldo sąrašą, ir kaip

nacionalinis parkas, taip pat kaip kontinentinio jūros kranto dalis. Taigi

prarandame savo šalies teritoriją, kuri yra vertinga tiek poilsio,

kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės požiūriu, tiek jos kultūros paveldo

išsaugojimo požiūriu. Prastėja poilsio sąlygos. Apsauginės smėlio kopos

pažeidimai kelią grėsmę jūros pakrantės miškams ir apgyvendintoms teritorijoms.

Pokario laikotarpiu buvo iškeldinta 115 tūkst. sodybų kartu

su jų augalija, numelioruota apie 80 % šalies teritorijos; ėmė dominuoti

20–50 kv. km ploto melioruotos lygumos, kuriose tik retsykiais pasitaiko miškų

ir kitos augalijos plotų. Beveik 80 % mažų upių buvo ištiesinta ir

paversta kanalais. Melioracija ir upių ištiesinimas pakeitė kraštovaizdžio

struktūrą, susilpnino teritorijų ekologinį stabilumą ir sugriovė didžiąją dalį

buvusio natūralaus arealo. Tai prisidėjo prie kaimo kultūrinio identiteto

praradimo.

Šiuo metu upių slėnių ir ežerų

pakrančių poilsio ištekliai dar ne iki galo eksploatuojami, trūksta infrastruktūros. Gyvybiškai svarbu atkurti

degraduotų plotų ekologinę vertę ir atgaivinti upių vagas. Šių ekologiškai

jautrių ir estetiškai vertingų teritorijų plėtra nėra tvari, nėra tinkamos jų

priežiūros.

Tokių gamtinių išteklių kaip uogos, vaistažolės, nendrės ir

t.t. naudojimas taip pat nesubalansuotas. Statant miestus, augalija patiria

nuostolių, o augalų ir gyvūnų genetinių išteklių apsauga neužtikrinama.

61 lentelė parodo, kaip Lietuvoje naudojamos žemės.

61

lentelė. Žemės fondo struktūra pagal žemės ūkio paskirties žemę

Plotas

1000 ha

%

Žemės ūkio paskirties žemė

3488,7

53,4

Miškai

1998,4

30,6

Kita

žemė, apaugusi miškinga augalija (krūmynai)

82,8

1,3

Keliai

131

2

Užstatyti

plotai

187,3

2,9

Vanduo

262,1

4

Pelkynai

146,2

2,2

Kita

žemė

233,5

3,6

Iš

viso

6530

100

Bendras šalies miškų medienos kiekis siekia 371,7 mln. m3.

Lietuvos miškams būdinga didelė rūšių įvairovė ir mišrumas.

Lietuvos žvejybiniuose vandens telkiniuose sugaunama apie

10000 t žuvų. Neršimo plotai sunyko dėl intensyvios žvejybos ir užtvankų

statybos. Dėl vandens telkinių taršos ir eutrofikacijos nyksta vertingų

komercinių ir praplaukiančių žuvų ištekliai.

Vienas iš daugiausia vilčių teikiančių išteklių yra gėlojo

vandens telkinių dumblas. Gėlojo vandens telkinių dumblo formavimasis yra

susijęs su vandens tekinių eutrofikacija. Jo gavyba turi būti derinama su ežerų

valymo veikla – turi būti derinami gavybos poreikiai ir aplinkos tvarkymo

darbai. Nepakankamai rekultivuojamos teritorijos, pažeistos kasant naudingąsias

iškasenas ir įgyvendinant durpynų priešgaisrinės apsaugos priemones Valstybinės

žemės fondui priklausančiuose plotuose.

2.

Europos Sąjungos aplinkos politikos tikslai

ES Šeštoji aplinkos veiksmų programa „Aplinka–2010: mūsų

ateitis, mūsų pasirinkimas“ (2001–2010 m.) (toliau vadinama – Šeštoji programa)

kelia šiuos bendruosius aplinkos apsaugos politikos tikslus

1.

Teisės aktų reikalavimų įgyvendinimo gerinimas. Tikslas –

pasiekti, kad visose šalyse būtų geriau laikomasi teisės aktų reikalavimų.

2.

Susirūpinimą keliančių aplinkos klausimų integravimas į kitų

sričių politikos formavimą. Tikslas – paskatinti susirūpinimą keliančių

aplinkos klausimų integravimą į kitų sričių politiką.

3.

Rinkos ir aplinkos apsaugos sanglaudos skatinimas. Tikslas –

paskatinti rinkos dalyvius atsižvelgti į aplinkos klausimus, kurie kelia susirūpinimą

visose srityse, t.y. gamybos ir vartojimo srityse.

4.

Piliečių sąmoningumo skatinimas. Tikslas – paskatinti

piliečius ir vartotojus keisti savo elgseną, kad ji būtų naudinga aplinkai, ir

sustiprinti visuomenės dalyvavimą sprendimų priėmimo procese.

5.

Susirūpinimą keliančių klausimų integravimas į 3 kryptis

fizinį planavimą, žemės naudojimo ir valdymo procesą. Tikslas – plėtoti fizinį

planavimą kaip įrankį, skirtą aplinkos apsaugai gerinti, ir atsižvelgti į

susirūpinimą keliančius aplinkos klausimus visose 3 nurodytose kryptyse.

Šeštojoje programoje nurodomos šios

keturios prioritetinės sritys

1. Klimato

pokyčiai.

2. Unikalių

gamtinių išteklių ir biologinės įvairovės apsauga.

3. Aplinka

ir sveikata.

4. Gamtinių

išteklių ir atliekų tvarusis valdymas.

Derybų dėl narystės ES metu Lietuva įsipareigojo iki 2004

m. įgyvendinti daugelį ES reikalavimų. Šiomis 3 direktyvomis nustatytiems ES

reikalavimams, kuriems įgyvendinti prireiks daugiausia išlaidų, taikomas

pereinamasis laikotarpis

Direktyva dėl lakiųjų organinių junginių išsiskyrimo į

aplinką laikant benziną ir tiekiant jį iš terminalų į degalines kontrolės

(94/63/EB) (iki 2008 m.).

Direktyva dėl miesto nuotekų valymo (91/271/EEB) (iki 2010

m.).

Direktyva dėl pakuočių ir pakuočių atliekų (94/62/EB) (iki

2007 m.).

Direktyvos dėl tam tikrų teršalų, išmetamų į orą iš didelių

kurą deginančių įrenginių, kiekio apribojimo (2001/80/EB) taikymas Vilniaus,

Kauno ir Mažeikių jėgainėms atidėtas iki 2015 m. pabaigos.

Įgyvendinus BPD priemones, jos gali užtikrinti nurodytųjų

direktyvų reikalavimų įgyvendinimą pirma nustatytų terminų.

3.

Bendrojo programavimo dokumento priemonių poveikio aplinkai įvertinimo metodika

Šiuo metu Lietuvos teisės sistemoje nėra reikalavimo

atlikti programos ar strateginių dokumentų priemonių poveikio aplinkai

įvertinimą, todėl šio įvertinimo tvarka nenustatyta, neparengti įvertinimo

metodiką ar sritį reglamentuojantys dokumentai. Tačiau atsižvelgiant į

reikalavimus, kurie buvo taikomi rengiant BPD, poveikio aplinkai įvertinimą

būtina atlikti.

Bendrojo programavimo dokumento priemonių poveikio aplinkai

įvertinimas buvo atliktas keliais etapais

Pirmojo etapo metu

buvo parengta Bendrojo programavimo dokumento priemonių poveikio aplinkai

įvertinimo metodika. Rengiant šią metodiką, buvo taikomi SWOT analizės

principai, buvo sudarytas poveikio aplinkai įvertinimo aspektų kontrolinis

sąrašas. Remdamosi potencialių aplinkos aspektų (poveikio tipų) kontroliniu

sąrašu, šakinės ministerijos ir kitos valstybinės institucijos atliko

kiekvienos veiklos grupės, kurią numatyta įgyvendinti taikant tam tikrą

priemonę, įvertinimą pagal poveikį aplinkai. Tada, atsižvelgdamos į

pagrindinius poveikio aplinkai tipus, jos įvertino tų priemonių, už kurias yra

atsakingos, poveikį aplinkai. Šis įvertinimas buvo atliktas sudarant sąrašą

aplinkos apsaugos aspektų, susijusių su tomis pagal šias priemones

įgyvendinamomis veiklos grupėmis, kurios gali turėti didžiausią poveikį

aplinkai. Šių duomenų pagrindu buvo atliktas poveikio aplinkai pirminis

įvertinimas. Buvo įvertintas ne tik neigiamas, bet ir galimas teigiamas

poveikis aplinkai veiklos įgyvendinimo metu ir ją įgyvendinus.

Po pirmojo etapo buvo surengtas darbinis seminaras, kurio

metu šio etapo dalyviai aptarė pirmojo etapo metu pasiektus rezultatus.

Antrojo etapo metu

buvo apdoroti ir apibendrinti šakinių ministerijų ir valstybinių institucijų

pateikti poveikio aplinkai pirminio įvertinimo duomenys, atsižvelgiant į

pirminio įvertinimo išvadas. Apdorojant poveikio aplinkai pirminio įvertinimo

duomenis, buvo apibūdintas BPD priemonių tiesioginis ir netiesioginis poveikis

aplinkai (tiek priemonių įgyvendinimo metu, tiek jas įgyvendinus). Bendrojo

programavimo dokumento priemonių poveikio aplinkai įvertinimas pateiktas šiame

skirsnyje.

Trečiojo etapo metu

buvo analizuojami poveikio aplinkai įvertinimo rezultatai, siekiant nustatyti,

ar BPD atitinka bendruosius ES aplinkos politikos tikslus.

BPD priemonių poveikio aplinkai įvertinimo tarpiniai

rezultatai buvo pateikti BPD rengiančiai grupei. Poveikio aplinkai įvertinimo

baigiamoji ataskaita buvo pateikta šakinėms ministerijoms, kitoms valstybinėms

institucijoms, ekonominiams ir socialiniams partneriams ir paprašyta, kad jie

pateiktų pastabas. Į gautas pastabas ir pasiūlymus buvo atsižvelgta: buvo

padaryta poveikio aplinkai įvertinimo ataskaitos pakeitimų.

4.

Poveikio aplinkai įvertinimas

Šiame skirsnyje pateikiamas BPD numatytų priemonių galimo

poveikio aplinkai įvertinimo aprašymas atsižvelgiant į esamą aplinkos būklę.

Programavimo lygiu nėra išsamios ir konkrečios informacijos apie priemonėse

aprašytus projektus ar šių projektų grupes, kurių pagrindu būtų galima daryti

tikslias išvadas apie tai, koks gali būti šių projektų įgyvendinimo poveikis

projektų įgyvendinimo metu ar juos įgyvendinus. Šiame etape galima tik

nustatyti ir aprašyti siūlomų projektų silpnąsias ir stipriąsias puses

(aplinkos požiūriu), o tai gali praversti tobulinant planuojamus projektus ir

didinant jų įnašą, siekiant darnios plėtros tikslų. Be to, poveikio aplinkai

įvertinimas bus atliekamas remiantis Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės

veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymu (2000 m. balandžio 18 d. Nr.

VIII-1636), prieš įgyvendinant projektus, šio įvertinimo metu bus analizuojamas

galimas poveikis aplinkai.

1

prioritetas. Socialinės ir ekonominės infrastruktūros plėtra

Priemonė „Transporto infrastruktūros prieinamumo ir paslaugų

kokybės gerinimas“

Priemonės tikslas – sukurti prieinamą aukštos kokybės

infrastruktūrą.

Sudarius geresnes transporto sąlygas, sumažės transporto

priemonių išmetamų teršalų kiekis ir keliamas triukšmas. Todėl pagerės gyvenimo

aplinka, bus mažiau kenkiama gyventojų sveikatai, visų pirma tų žmonių, kurie

gyvena netoli transporto infrastruktūros objektų. Išasfaltavus žvyrkelius,

aplinka bus mažiau teršiama smulkiosiomis dalelėmis (dulkėmis). Sumažėjus

dulkių kiekiui, pagerės gyvenimo sąlygos greta kelių įsikūrusiose gyvenvietėse, sumažės neigiamas poveikis gyvajai

gamtai. Be to, sumažės degalų sunaudojimas ir transporto priemonių remonto

išlaidos, o tai bus naudinga transporto sektoriaus įmonėms. Mažėjant

degalų sąnaudoms, sumažės neatsinaujinančiųjų fosilinių degalų ir importo

poreikis.

Sukūrus aukštesnės kokybės transporto infrastruktūrą ir ją

nuolat bei tinkamai prižiūrint, galima pagerinti eismo saugumą. Kelių

aptvėrimas vietovėse, per kurias eina gyvūnų migracijos maršrutai, padidins

eismo saugumą ir padės apsisaugoti nuo laukinių gyvūnų poveikio. Nutiesus

dviračių ir pėsčiųjų takus, sumažės motorinių transporto priemonių srautai,

pagerės eismo saugumas. Miestų transporto valdymo sistemų plėtra sumažins

neigiamą poveikį aplinkai, kurį sukelia motorinių transporto priemonių išmetami

teršalai ir didelis energijos suvartojimas, ir pagerins eismo saugumą.

Visuomeninio transporto plėtra leis sumažinti eismo

grūstis, todėl mažės oro užterštumas. Be to, pagerinus visuomeninio transporto

eismo sistemą, bus sudarytos lygios galimybės neįgaliesiems ir asmenims,

neturintiems nuosavų automobilių. Sumažėjus transporto grūsčių, sutrumpės

kelionės laikas.

Investicijos į šio sektoriaus aplinkos apsaugos priemones

leis sumažinti dirvožemio, požeminių ir paviršinių vandenų užterštumą,

užtikrins taršos poveikio aplinkai sumažėjimą arba tas poveikis visiškai

išnyks.

Geresnė transporto sistema sudarys geresnes sąlygas plėtoti

tokius sektorius kaip žemės ūkis ir turizmas, todėl mažės regioniniai

skirtumai. Puikiai išplėtota transporto tinklų sistema leis išvengti eismo

nelaimių ir pagerins saugumo sąlygas kaimo ir retai apgyvendintose vietovėse.

Puikiai išplėtoti vežimo tinklai skatins transporto srautų

didėjimą. Jeigu šie srautai nebus tinkamai kontroliuojami, padidėjusių eismo

srautų neigiamas poveikis gali būti didesnis už laukiamą teigiamą poveikį, tokį

kaip transporto priemonių išmetamų teršalų kiekio sumažėjimas, eismo saugumas

ir t.t. Be to, nauja infrastruktūra ir didesni transporto srautai skatins

naudoti daugiau energijos ir gamtinių išteklių.

Naujosios transporto infrastruktūros plėtra reikalauja

daugiau erdvės, nei užima esama transporto infrastruktūra. Aišku, kad ši erdvė

bus atimta iš gamtinės aplinkos, taigi transporto infrastruktūra bus plėtojama

tose vietovėse, kurios anksčiau nebuvo jai skirtos.

Tinkamai planuojant ir atliekant darbų priežiūrą, galima

sumažinti galimą neigiamą statybų poveikį (pvz., keliamą triukšmą, oro taršą

kietosiomis dalelėmis, poveikį augalijai ir gyvūnijai, jų biologinei įvairovei,

kenksmingų medžiagų nutekėjimą į paviršinius vandens telkinius) ar net jo

išvengti.

Transporto sistemos tiriamieji darbai gali suteikti naujos

ir naudingos informacijos apie atitinkamų veiklos rūšių galimą poveikį

aplinkai. Tai sudarys palankesnes sąlygas naujiems projektams: juos bus galima

įgyvendinti aplinkai tinkamiausiu būdu.

Labai svarbus veiksnys, užtikrinantis neigiamo poveikio ir

galimos rizikos kontrolę ir skatinantis teigiamą poveikį, yra įvairių veiklos

grupių koordinavimas ir atskirų institucijų bendradarbiavimas.

Priemonė bus naudinga įgyvendinant šiuos bendruosius

Šeštosios programos politikos tikslus: teisės aktų reikalavimų įgyvendinimo

gerinimas; susirūpinimą keliančių aplinkos klausimų integravimas į kitų sričių

politikos formavimą; susirūpinimą keliančių klausimų integravimas į fizinį

planavimą, žemės naudojimo bei valdymo procesą.

Priemonė

„Energijos tiekimo stabilumo, prieinamumo ir didesnio energetikos efektyvumo

užtikrinimas“

Perėjus

prie vietinio kuro ir atsinaujinančių energijos šaltinių bei modernizavus

energijos gamybos, perdavimo ir paskirstymo infrastruktūrą, sumažės kuro

sunaudojimas tam pačiam energijos kiekiui gaminti, į aplinkos orą bus išmetama

mažiau teršalų. Energetikos sistemos modernizavimas sumažins neigiamą poveikį

žmonių sveikatai, taip pat oro taršos ir triukšmo laipsnį. Sumontavus

šiuolaikinę energijos generavimo įrangą, bus taupomi gamtiniai ištekliai,

mažiau kaupsis teršalų.

Plėtojant

esamus elektros energijos ir dujų tinklus, bus tiesiamos naujos linijos, o tai

gali pakenkti augalijai ir gyvūnijai bei kraštovaizdžiui. Tačiau šį neigiamą

poveikį galima sumažinti (ar net visai jo išvengti) veiksmingomis neigiamo

poveikio sumažinimo ar sušvelninimo priemonėmis, pavyzdžiui, tinkamai parinkti

vietą, laiku planuoti darbus, numatyti technines priemones (tokias kaip atramų

statymo vieta, jų aukštis ir spalva), kurios pritaptų prie kraštovaizdžio.

Šiluminė

izoliacija pakeis pastatų šiluminę varžą, todėl reikės mažiau šiluminės

energijos pastatams šildyti. Pastatų šildymo apskaitos ir paskirstymo sistemų

modernizavimas taip pat leis mažiau vartoti šilumos. Sumažėjus vartotojų

suvartojamos šiluminės energijos kiekiui, t.y. pradėjus taupiau vartoti

energiją, gamintojui reikės mažiau išteklių (pvz., gamtinių dujų) šiluminei

energijai gaminti. Taigi pastatų išorės apšiltinimas, pastatų energetiniai

mazgai ir su tuo susijusi šilumos tiekimo infrastruktūra gali sumažinti teršalų

kiekį, kuris atsiranda deginant pirminį kurą elektros energijai ir šiluminei

energijai pagaminti.

Geoterminės,

vandens, vėjo, saulės energijos naudojimas, biomasės naudojimas energijai

gaminti įgalins gerokai sumažinti teršalų išmetimą degimo proceso metu ir

sumažins neatsinaujinančių gamtinių šaltinių eksploatavimą.

Atliekų

naudojimas energijai gaminti yra puikus atliekų šalinimo klausimo sprendimas

jau dabar mažiau atliekų išmetama į sąvartynus ir aplinką.

Efektyviau

naudojant energijos išteklius ir energiją bei taikant aplinkosaugos priemones,

sumažės oro tarša, kartu ir neigiamas poveikis žmonių sveikatai.

Pradėjus

kurui naudoti atliekas ir biomasę, padaugės tokių teršalų, kaip anglies

viendeginis ir kietosios dalelės. Be to, biomasės naudojimas energijai gaminti

gali paskatinti naudoti vietinius gamtos išteklius. Pastačius teršalų valymo

įrenginius, juos eksploatuojant gali susikaupti atliekų, kurių tolesniam

naudojimui ar šalinimui reikės atitinkamos infrastruktūros.

Vėjo

jėgainių statyba ir eksploatavimas gali pakenkti kraštovaizdžiui ir neigiamai

paveikti biologinę įvairovę (pvz., gali neigiamai paveikti paukščių migraciją).

Tačiau vėjo jėgainėms išrinkus tinkamą vietą, šio poveikio galima išvengti ar

jį sušvelninti.

Vandens

energijos plėtra gali sukelti pavojų kraštovaizdžiui ir migruojančiosioms žuvų rūšims, o atnaujinimo ar statybos proceso

metu gali pakenkti vandens augalijai ir gyvūnijai. Tačiau, atliekant

esamų jėgainių remontą arba statant naujas jėgaines (įskaitant ir jų vietos

išrinkimą), reikia deramai atsižvelgti į galimą poveikį ir numatyti jo mažinimo

priemones (pvz., įrengti migruojančiosioms žuvims – lašišoms, upėtakiams ir

t.t. – skirtus aplinkkelius).

Priemonė

bus naudinga įgyvendinant šiuos bendruosius Šeštosios programos politikos

tikslus: teisės aktų reikalavimų įgyvendinimo gerinimas; aplinkos klausimų

integravimas į kitų sričių politikos formavimą; rinkos ir aplinkos apsaugos

sanglaudos skatinimas.

Priemonė

„Aplinkos kokybės gerinimas ir žalos aplinkai prevencija“

Priemonės tikslai – sumažinti vandens,

oro ir dirvos užterštumą ir galimą jo žalą Lietuvos regionams; užtikrinti visuomenės teisę į saugią ir švarią

aplinką, siekti išvengti ekonominės ir kitos veiklos neigiamo poveikio aplinkos

sudedamosioms dalims arba jį sušvelninti; išlaikyti gamtinių išteklių

eksploatavimo pusiausvyrą ir skatinti visuomenę domėtis aplinkos apsauga.

Vandens valymo įrenginiai leis pagerinti centralizuotai

tiekiamo geriamojo vandens kokybę, o

išplėtojus, pagerinus ar pastačius vandentiekio sistemas daugiau žmonių gaus

tinkamos kokybės geriamąjį vandenį, sumažės požeminio vandens galimų

taršos šaltinių ir vandens nuostoliai. Tiekiant tinkamos kokybės geriamąjį

vandenį, sumažės žmonių sergamumas.

Įgyvendinus šios priemonės veiklos grupes, bus įvykdyti

nacionaliniai ir ES reikalavimai, susiję su vandeniu, vandens nuotekomis ir

atliekų valdymu.

Gyvenvietėse (kaimuose) įrengus vandens nuotekų surinkimo

sistemas ir valymo įrenginius, sumažės požeminio ir paviršinio vandens

užterštumas, nes pagerės vandens nuotekų surinkimas, sumažės vandens nuotekų

bus išpilama į aplinką. Be to, pagerės paslaugas gaunančių gyventojų higieninis

saugumas, vandens telkinių tinkamumas poilsiui (atsiras daugiau galimybių

plėtoti turizmą) ir vandens ekosistemų (žuvininkystės, arealo, gyvūnų ir augalų

saugomų rūšių) būklė.

Nustačius užterštas vietoves, atsiras galimybė spręsti jų

išvalymo problemas ir plėtoti tolesnio jų panaudojimo galimybes. Išvalius

užterštas vietoves, bus galima sugrąžinti atgal augalus ir gyvūnus, kurie

gyveno šiose vietovėse iki užteršimo. Organizuojant pavojingų atliekų išvežimo

tvarką, sumažės esamas ir būsimas poveikis vandeniui, orui ir dirvožemiui.

Vandentiekio sistemų, vandens nuotekų surinkimo sistemų ir

vandens nuotekų valymo įrenginių statyba gali sukelti laikiną neigiamą poveikį

statybų metu (gadinamas dirvožemis, kertami medžiai ir t.t.). Be to, vandens

nuotekų tvarkymo įrenginiai skleis kvapą, todėl tam tikrose vietovėse bus

ribojama veikla ir žemės naudojimas.

Kuriant visas sistemas, galimas poveikis aplinkos orui ir

vandenims, gali kauptis atitinkamos atliekos, didėti fizinė ir biologinė tarša,

tačiau šis poveikis bus trumpalaikis, jo galima išvengti atitinkamai prižiūrint

ir kontroliuojant darbus.

Europos ekologinio tinklo NATURA-2000 plėtra sudarys

sąlygas išsaugoti paukščius ir arealą; teigiamą poveikį taip pat jaus laukinė

gyvūnija ir augalija, gerės kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės bendroji

būklė; padaugės poilsio organizavimo galimybių; sumažės žmogaus sukeltos taršos

kiekis.

Nacionalinės reikšmės saugomų teritorijų tinklo plėtra, saugomų

teritorijų planų sudarymas, jūros pakrantės zonos priežiūros priemonių

įgyvendinimas, saugomų teritorijų apsaugos ir priežiūros priemonių

įgyvendinimas turės teigiamą poveikį kraštovaizdžiui, biologinei įvairovei ir

aplinkos kokybei. Įgyvendinus šias priemones, sumažės požeminių ir paviršinių

vandenų užterštumas, dirvos erozija ir gamtinių išteklių eksploatavimas.

Visuomenės švietimas, informavimas ir skatinimas naudoti

įvairias informacines technologijas, kurios sudarys galimybę pasiekti pavienius

visuomenės narius, jų grupes, nevyriausybines organizacijas, verslo įmones ir

ūkio subjektus, turės bendrą teigiamą poveikį kraštovaizdžiui ir biologinei

įvairovei, nes visuomenė bus geriau informuota apie aplinkos būklę, aplinkos

reikalavimus ir apribojimus. Protinga ir išsilavinusi visuomenė pati saugos ir

valdys aplinką, deramai atsižvelgdama į visus aplinkos srities reikalavimus.

Aplinkos kokybės įvertinimo ir informacijos sistemos, taip

pat stebėjimo tvarkos tobulinimas turės teigiamą poveikį aplinkai ir jos

kokybei, nes visuomenė ir valstybės valdymo bei vietos valdžios institucijos

bus geriau informuojamos apie aplinkos būklę ir galės operatyviau priimti

tinkamus sprendimus, kurie gerins aplinkos būklę. Aktyvus visuomenės darbas

prisidės prie aplinkos kokybės gerinimo.

Priemonė

bus naudinga įgyvendinant šiuos bendruosius Šeštosios programos politikos

tikslus: teisės aktų reikalavimų įgyvendinimo gerinimas; susirūpinimą keliančių

aplinkos klausimų integravimas į kitų sričių politikos formavimą; piliečių sąmoningumo

skatinimas; aplinkos apsaugos klausimų integravimas į teritorijų planavimą,

žemės naudojimo ir valdymo procesą.

Priemonė

„Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimas ir modernizavimas“

Priemonės tikslas – pagerinti nacionalinės sveikatos priežiūros

infrastruktūrą racionalizuojant sveikatos priežiūros paslaugų struktūrą,

gerinant jų kokybę ir užtikrinti racionaliai subalansuotą prieinamumą, kuris

atitiktų pacientų (vartotojų) poreikius.

Sveikatos priežiūros įstaigų plėtojama veikla gerins pastatų

energinį ir ekonominį efektyvumą, medicininių atliekų tvarkymą, mažins

potencialų radiacijos pavojų žmonėms. Be to, įgyvendinant šio sektoriaus

darbus, gerės gyvenimo kokybė, aptarnavimas ir kils gerovė.

Statant naujus pastatus, daugiau bus naudojama gamtinių

išteklių ir gali atsirasti trumpalaikis poveikis, kurį sukelia statybų procesas

(triukšmas, dulkės, padidėję transporto srautai). Tačiau šis poveikis nebus

stiprus.

Priemonė bus naudinga įgyvendinant šiuos bendruosius

Šeštosios programos politikos tikslus: teisės aktų reikalavimų įgyvendinimo

gerinimas; susirūpinimą keliančių aplinkos klausimų integravimas į kitų sričių

politikos formavimą.

Priemonė

„Darbo rinkos, švietimo, profesinio mokymo, mokslo ir studijų

institucijų bei socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra“

Priemonės tikslas – sumažinti darbo rinkos, profesinio

konsultavimo ir orientavimo bei profesinio mokymo paslaugų teritorinius

skirtumus, pagerinti jų kokybę, sumažinti šių ir atitinkamų pirmaujančiose ES

valstybėse teikiamų paslaugų lygio skirtumą.

Atnaujinus švietimo, profesinio mokymo, tyrimų ir studijų

institucijų pastatus, čia gali pagerėti energijos naudojimo efektyvumas ir

atliekų bei vandens nuotekų tvarkymas.

Įsteigus atokesnėse vietovėse naujas švietimo įstaigas, kur

anksčiau jų nebuvo, mažiau jaunimo gaus vykti į tankiai apgyvendintus centrus

(miestus), kur šios įstaigos jau veikia, todėl ir atokesnėse vietovėse pagerės

gyvenimo sąlygos bei socialinė būklė. Be to, sumažėjus kelionių poreikiui,

mažės aplinkos oro tarša ir gamtinių išteklių naudojimas.

Verslui ir pramonei reikiamų naujų žinių kūrimas pagerins

gamybos, transporto ir kitas technologijas, todėl sumažės gamtinių išteklių

naudojimas, kaupsis mažiau atliekų, mažės tarša.

Remonto ar statybos darbų metu gali būti jaučiamas ne tik

trumpalaikis neigiamas poveikis (triukšmas, dulkės), bet ir padidėti medžiagų

(žaliavų) naudojimas.

Priemonė bus naudinga įgyvendinant šiuos bendruosius

Šeštosios programos politikos tikslus: teisės aktų reikalavimų įgyvendinimo

gerinimas; susirūpinimą keliančių aplinkos klausimų integravimas į kitų sričių

politikos formavimą; piliečių sąmoningumo skatinimas.

2 prioritetas. Žmogiškųjų išteklių plėtra

Priemonė

„Įsidarbinimo gebėjimų ugdymas“

Priemonės tikslas – plėtoti bedarbių įsidarbinimo galimybes,

didinti jų integraciją į darbo rinką ir užtikrinti nedarbo prevenciją.

Švietimo, mokymo ir kitos veiklos, kuri leidžia ugdyti

žmonių gebėjimus, skatinimas didins gyventojų užimtumą ir leis parengti

aukštesnės kvalifikacijos darbo jėgą. Įgyvendinus šią priemonę, bus jaučiamas

teigiamas poveikis aplinkai, nes labiau išsilavinę žmonės geriau supranta

sveikos aplinkos ir sveikos gyvensenos pranašumus. Įgyvendinus pagal šią

priemonę numatytą prekių ekologinį ženklinimą etiketėmis, išsilavinę vartotojai

galės rinktis tų gamintojų, kurie rūpinasi aplinka, gaminamus produktus.

Be to, padidėjus užimtumui ir socialinei integracijai,

pagerės žmonių gyvenimo sąlygos, žmonės bus skatinami aktyviai dalyvauti

visuomeninėje aplinkosaugos veikloje ir sprendimų priėmimo procese (pvz.,

atliekant poveikio aplinkai įvertinimą ar teritorijų planavimą), taip pat

kitoje veikloje, skatinančioje saugoti aplinką.

Įgūdžių tobulinimas turės teigiamą poveikį informacinės

visuomenės plėtrai, todėl gyventojai, naudodami informacines technologijas,

galės įgyti išsamių žinių, jiems bus prieinama informacija apie aplinką.

Pakilus gyventojų užimtumo lygiui, didės vartojimas, todėl

gali padidėti ir gamtinių išteklių naudojimas. Tačiau įvairia mokymo ir

švietimo veikla gali būti sudaroma galimybė stebėti šiuos vartojimo apimčių

pokyčius ir pakreipti juos aplinkai palankesne linkme arba skatinti naudoti

atsinaujinančius gamtinius šaltinius.

Priemonė bus naudinga įgyvendinant šiuos bendruosius

Šeštosios programos politikos tikslus: teisės aktų reikalavimų įgyvendinimo

gerinimas; susirūpinimą keliančių aplinkos klausimų integravimas į kitų sričių

politikos formavimą; piliečių sąmoningumo skatinimas.

Priemonė

„Darbo jėgos kompetencijos ir gebėjimo prisitaikyti

prie pokyčių ugdymas“

Priemonės tikslas – didinti ūkio subjektų konkurencingumą

plėtojant darbo jėgos išteklius.

Švietimo, mokymo ir kitos veiklos, kuri leidžia ugdyti

žmonių gebėjimus, skatinimas didins gyventojų užimtumą ir leis parengti

aukštesnės kvalifikacijos darbo jėgą. Įgyvendinus šią priemonę, bus sudarytos

teigiamo poveikio aplinkai ir žmonių gerovei prielaidos, nes labiau išsilavinę

žmonės geriau supranta sveikos aplinkos ir sveikos gyvensenos pranašumus.

Be to, padidėjus užimtumui ir socialinei integracijai,

pagerės žmonių gyvenimo sąlygos, žmonės bus skatinami aktyviai dalyvauti

visuomeninėje aplinkosaugos veikloje ir sprendimų priėmimo procese (pvz.,

atliekant poveikio aplinkai įvertinimą ar teritorijų planavimą), taip pat

kitoje veikloje, skatinančioje saugoti aplinką.

Gebėjimų tobulinimas turės teigiamą poveikį informacinės

visuomenės plėtrai, todėl gyventojai, naudodami informacines technologijas,

galės įgyti išsamių žinių, jiems bus prieinama informacija apie aplinką.

Pakilus gyventojų užimtumo lygiui, didės vartojimas, todėl

gali padidėti ir gamtinių išteklių naudojimas. Tačiau įvairia mokymo ir

švietimo veikla gali būti sudaroma galimybė stebėti šiuos vartojimo apimčių

pokyčius ir pakreipti juos aplinkai palankesne linkme arba skatinti naudoti

atsinaujinančius gamtinius šaltinius.

Priemonė bus naudinga įgyvendinant šiuos bendruosius

Šeštosios programos politikos tikslus: teisės aktų reikalavimų įgyvendinimo

gerinimas; susirūpinimą keliančių aplinkos klausimų integravimas į kitų sričių

politikos formavimą; piliečių sąmoningumo skatinimas.

Priemonė

„Socialinės atskirties prevencija ir socialinė integracija“

Priemonės tikslas – mažinti socialinę atskirtį, imtis jos

prevencijos ir užtikrinti lygias galimybes dalyvauti darbo rinkoje.

Švietimo, mokymo ir kitos veiklos, kuri leidžia ugdyti

žmonių gebėjimus, skatinimas didins gyventojų užimtumą ir leis parengti

aukštesnės kvalifikacijos darbo jėgą. Įgyvendinus šią priemonę, bus jaučiamas

teigiamas poveikis aplinkai, nes labiau išsilavinę žmonės geriau supranta

sveikos aplinkos ir sveikos gyvensenos pranašumus.

Be to, padidėjus užimtumui ir socialinei integracijai,

pagerės žmonių gyvenimo sąlygos, žmonės bus skatinami aktyviai dalyvauti

visuomeninėje aplinkosaugos veikloje ir sprendimų priėmimo procese (pvz.,

atliekant poveikio aplinkai įvertinimą ar teritorijų planavimą), taip pat

kitoje veikloje, skatinančioje saugoti aplinką.

Gebėjimų tobulinimas turės teigiamą poveikį informacinės

visuomenės plėtrai, todėl gyventojai, naudodami informacines technologijas,

galės įgyti išsamių žinių, jiems taps prieinama informacija apie aplinką.

Pakilus gyventojų užimtumo lygiui, didės vartojimas, todėl

gali padidėti gamtinių išteklių naudojimas. Tačiau įvairia mokymo ir švietimo

veikla gali būti sudaroma galimybė stebėti šiuos vartojimo apimčių pokyčius ir

pakreipti juos aplinkai palankesne linkme arba skatinti naudoti

atsinaujinančius gamtinius šaltinius.

Priemonė bus naudinga įgyvendinant šiuos bendruosius

Šeštosios programos politikos tikslus: teisės aktų reikalavimų įgyvendinimo

gerinimas; susirūpinimą keliančių aplinkos klausimų integravimas į kitų sričių

politikos formavimą; piliečių sąmoningumo skatinimas.

Priemonė

„Mokymosi visą gyvenimą sąlygų plėtojimas“

Priemonės tikslas – plėtoti švietimo, profesinio mokymo,

mokslo ir studijų sistemą sudarant geras mokymosi visą gyvenimą sąlygas.

Švietimo, mokymo ir kito veiklos, kuri leidžia ugdyti

žmonių gebėjimus, skatinimas didins gyventojų užimtumą ir leis parengti

aukštesnės kvalifikacijos darbo jėgą. Įgyvendinus šią priemonę, bus jaučiamas

teigiamas poveikis aplinkai, nes labiau išsilavinę žmonės geriau supranta

sveikos aplinkos ir sveikos gyvensenos pranašumus.

Gebėjimų tobulinimas turės teigiamą poveikį informacinės

visuomenės plėtrai, todėl gyventojai, naudodami informacines technologijas, galės

įgyti išsamių žinių, jiems taps prieinama informacija apie aplinką.

Teikiant paramą švietimo įstaigoms, padidės aukštos

kvalifikacijos specialistų potencialas. Tai gali paskatinti plėtoti aplinkos

apsaugos srities tyrimus, kurie gali būti naudingi siekiant darnaus vystymosi

tikslų.

Pakilus gyventojų užimtumo lygiui, didės vartojimas, todėl

gali padidėti gamtinių išteklių naudojimas. Tačiau įvairia mokymo ir švietimo

veikla gali būti sudaroma galimybė stebėti šiuos vartojimo apimčių pokyčius ir

nukreipti juos aplinkai palankesne kryptimi ar skatinti naudoti

atsinaujinančius gamtinius šaltinius.

Priemonė bus naudinga įgyvendinant šiuos bendruosius

Šeštosios programos politikos tikslus: teisės aktų reikalavimų įgyvendinimo

gerinimas; susirūpinimą keliančių aplinkos klausimų integravimas į kitų sričių

politikos formavimą; piliečių sąmoningumo skatinimas.

Priemonė

„Žmogiškųjų išteklių kokybės gerinimas mokslinių tyrimų

ir inovacijų srityje“

Priemonės tikslas – skatinti aukščiausios kvalifikacijos

mokslininkų potencialą kurti tarptautinio lygio žinias, kurių reikia verslui ir

pramonei; rengti atitinkamo lygio specialistus (gebančius taikyti inovacijas)

tenkinant ekonomikos poreikius.

Švietimo, mokymo ir kitos veiklos, kuri leidžia ugdyti

žmonių gebėjimus, skatinimas didins gyventojų užimtumą ir leis parengti

aukštesnės kvalifikacijos darbo jėgą. Įgyvendinus šią priemonę, bus sudarytos

teigiamo poveikio aplinkai ir žmonių gerovei prielaidos, nes labiau išsilavinę

žmonės geriau supranta sveikos aplinkos ir sveikos gyvensenos pranašumus.

Gebėjimų tobulinimas turės teigiamą poveikį informacinės

visuomenės plėtrai, todėl gyventojai, naudodami informacines technologijas,

gebės įgyti išsamių žinių, jiems bus prieinama informacija apie aplinką.

Kuriant naujas žinias, kurių reikia verslui ir pramonei,

bei taikant inovacijas, pagerės pramonės, transporto ir kitos technologijos,

todėl sumažės išteklių naudojimas, kaupsis mažiau atliekų, sumažės tarša.

Švietimo įstaigoms

teikiama parama padidins aukštos kvalifikacijos specialistų potencialą, tai

gali būti paskata imtis aplinkos apsaugos srities tyrimų, kurie gali būti

naudingi siekiant darnaus vystymosi.

Priemonė bus

naudinga įgyvendinant šiuos bendruosius Šeštosios programos politikos tikslus

teisės aktų reikalavimų įgyvendinimo gerinimas; aplinkos klausimų integravimas

į kitų sričių politikos formavimą; piliečių sąmoningumo skatinimas.

3 prioritetas. Gamybos sektoriaus

plėtra

Priemonė

„Tiesioginė parama verslui“

Priemonės tikslas – skatinti verslumą, sustiprinti veikiančių

įmonių gyvybingumą bei jų konkurencingumą vidaus ir užsienio rinkose, kelti

pramonės našumo lygį, skatinti prekių ir paslaugų gamybos ir eksporto

struktūros pokyčius siekiant, kad struktūra taptų panašesnė į ES struktūrą.

Šiuolaikinių technologijų plėtra leis sumažinti ne tik

fizinę taršą, bet ir teršalų, atliekų ir vandens nuotekų formavimąsi.

Šiuolaikinių technologijų įgyvendinimas sumažins gamtinių išteklių ir medžiagų

naudojimą. Optimaliau naudojant gamtinius išteklius ir medžiagas, gamintojai bus

skatinami mažinti jų gavybą ir gamybą, todėl mažės poveikis aplinkai. Be to,

šiuolaikinių švarių technologijų įdiegimas gali paskatinti gaminti ir naudoti

tuos produktus, kurių poveikis aplinkai yra mažesnis.

Elektroninio verslo plėtra sumažins kelionių poreikį, todėl

sumažės ne tik gamtinių išteklių naudojimo apimtis, bet ir transporto keliama

tarša.

Įmonėse įdiegus aplinkos apsaugos valdymo sistemas, įmonės

bus skatinamos daugiau dėmesio skirti susirūpinimą keliantiems aplinkos

klausimams, t.y. poveikio valdymui ir teisės aktų reikalavimams, kurie taikomi

įmonės veiklai, gaminiams ar paslaugoms. Todėl šios įmonės bus patikimos,

reikės mažiau išorinės jų kontrolės, o valstybinės institucijos savo pajėgumus

galės sutelkti į kitas problemines aplinkos sritis.

Ekologinis ženklinimas etiketėmis paskatins visuomenę

pasirinkti iš gausybės prekių ir paslaugų. Sąmoninga visuomenė turės galimybę

pasirinkti produkciją tų gamintojų, kurių gamyba ar pats gaminys turi mažesnį

poveikį aplinkai. Šis visuomenės pasirinkimas skatins gamintojus valdyti ir

mažinti poveikį aplinkai, kad visuomenė būtų patenkinta.

Įdiegus kokybės sistemas, įmonės bus skatinamos įvardyti jų

naudojamus procesus ir tinkamą jų valdymą, analizuoti šiuos procesus ir nuolat

gerinti kokybę siekiant patenkinti visuomenę. Šis procesas neišvengiamai bus

susijęs su aplinkos apsauga.

Pramonės modernizavimas pagerins rizikos valdymo ir

nelaimingų atsitikimų prevencijos sąlygas.

Mažoms įmonėms gali trūkti lėšų įgyvendinti naujausias

gamybos technologijas ir aplinkos apsaugos priemones, todėl gali padidėti

vandens, dirvožemio ir aplinkos oro tarša.

Dėl nevienodo investicijų pasiskirstymo skirtinguose

regionuose gyventojai gali pernelyg susitelkti didžiuosiuose miestuose.

Šiuolaikinių technologijų įdiegimas ir elektroninių

technologijų plėtra skatins keisti esamas technologijas, kurios neišvengiamai

taps atliekomis. Norint efektyviai tvarkyti šias atliekas, reikės suformuoti

atitinkamas struktūras. Nepradėjus iš anksto rengtis šiems procesams, gali

kilti labai rimtų problemų sprendžiant šių atliekų tvarkymo klausimus.

Plėtojama turizmo infrastruktūra leis racionaliau panaudoti

gamtinius išteklius ir kultūros paveldą, skatins regionų tvariąją plėtrą.

Tinkamai prižiūrint kultūros paveldo vertybes ir pritaikius

jas turizmo poreikiams, taip pat prižiūrint kitus gamtos paminklus, pagerės

kraštovaizdis.

Kontroliuojant turistų ir lankytojų srautus, saugomose

vietovėse sumažės neorganizuotų lankytojų, taip bus išvengiama galimo neigiamo

poveikio.

Išplėtota turizmo infrastruktūra leis organizuotai rinkti

atliekas ir neišvalytas vandens nuotekas, išvalyti jas ir tik tada išpilti į

aplinką; taip bus mažinama paviršinio vandens tarša.

Priemonė bus naudinga įgyvendinant šiuos bendruosius

Šeštosios programos politikos tikslus: teisės aktų reikalavimų įgyvendinimo

gerinimas; susirūpinimą keliančių aplinkos klausimų integravimas į kitų sričių

politikos formavimą; rinkos ir aplinkos apsaugos sanglaudos skatinimas.

Priemonė

„Verslo aplinkos gerinimas“

Priemonės tikslas – pagerinti verslo aplinką plėtojant

įmonėms teikiamų paslaugų struktūrą ir gerinant kokybę, teikiant

subsidijuojamas paslaugas įmonėms ir stiprinant asocijuotąsias verslo

struktūras.

Suformavus pramonės rajonus su gerai išplėtota

infrastruktūra (vandens nuotekų surinkimo sistemos ir valymo įrenginiai,

atliekų tvarkymo sistemos), teigiamai bus veikiama aplinka: mažiau neišvalytų

vandens nuotekų bus išpilama į aplinką, todėl sumažės paviršinio ir požeminio

vandens bei dirvožemio tarša. Sukūrus regionines atliekų tvarkymo sistemas, bus

užtikrintas tinkamas atliekų tvarkymas, taip bus išvengiama jų pasklidimo

aplinkoje.

Tinkamas gamybos atliekų tvarkymas sumažins taršos riziką,

o tai gali turėti potencialų teigiamą poveikį žmonių sveikatai, nes į aplinką

pateks mažiau atliekų ir sumažės ligų pavojus.

Didės perdirbamų medžiagų naudojimas, nes bus skatinama jas

perdirti. Perdirbamų medžiagų perdirbimas leis efektyviau panaudoti vietinius

išteklius ir atliekas, todėl mažiau atliekų, tinkamų perdirbti, bus išmetama į

sąvartynus. Be to, naudojant perdirbamas medžiagas, sumažės pirminių medžiagų

sunaudojimas, taigi produktų gyvavimo ciklas bus ilgesnis.

Įmonėse įdiegus aplinkos apsaugos valdymo sistemas, įmonės

bus skatinamos daugiau dėmesio skirti susirūpinimą keliantiems aplinkos klausimams,

t.y. poveikio valdymui, ir laikytis aktų reikalavimų, kurie taikomi įmonės

veiklai, gaminiams ar paslaugoms. Todėl šios įmonės bus patikimos, reikės

mažiau išorinės jų kontrolės, o valstybinės institucijos savo pajėgumus galės

sutelkti į kitas problemines aplinkos sritis.

Pramonės modernizavimas pagerins rizikos valdymo ir

nelaimingų atsitikimų prevencijos sąlygas.

Plėtojantis pramonei, daugiau bus naudojama gamtinių

išteklių, kartu didės aplinkos tarša. Padidėjus aplinkos oro taršai, padidės ir

dirvožemio bei paviršinio vandens tarša. Tačiau įdiegus šiuolaikines

technologijas, kurios produkcijos vienetui pagaminti sunaudoja mažiau energijos

ir žaliavų, ir taikant aplinkos taršos mažinimo priemones bus galima

apsisaugoti nuo minėto neigiamo poveikio.

Priemonė bus naudinga įgyvendinant šiuos bendruosius

Šeštosios programos politikos tikslus: teisės aktų reikalavimų įgyvendinimo

gerinimas; susirūpinimą keliančių aplinkos klausimų integravimas į kitų sričių

politikos formavimą; rinkos ir aplinkos apsaugos sanglaudos skatinimas.

Priemonė

„Informacinių technologijų paslaugų ir infrastruktūros plėtra“

Atsižvelgiant į ES gaires, priemonės tikslas – sudaryti

sąlygas kurti atvirą, išsilavinusią, nuolat besimokančią visuomenę, kuri savo

veiklą grindžia žiniomis ir kurios nariai turi galimybę bei gebėjimų visose

veiklos srityse veiksmingai naudoti šiuolaikines informacines technologijas.

Visų šalies regionų verslininkai ir plačioji visuomenė gali

naudoti tobulėjančias informacines technologijas kaip priemonę informacijai

aplinkos ir sveikatos klausimais pasiekti. Informacijos prieinamumas sudarys

palankias sąlygas aplinkos švietimo plėtrai.

Informacinių technologijų pagrindu įdiegtos elektroninės

viešosios paslaugos leis vartotojams gauti paslaugą neinant į konkrečią

įstaigą, todėl sumažės poreikis keliauti; taigi sumažės transporto keliama

tarša ir išteklių naudojimas. Galimybė kaupti informaciją ne popieriuje, o

informacinėmis technologijomis, taip pat sumažins gamtinių išteklių, visų pirma

medienos, eikvojimą.

Plėtojamos informacinės technologijos pakeis esamas

technologijas, kurios neišvengiamai taps atliekomis.

Priemonė bus naudinga įgyvendinant šiuos bendruosius

Šeštosios programos politikos tikslus: teisės aktų reikalavimų įgyvendinimo

gerinimas; susirūpinimą keliančių aplinkos klausimų integravimas į kitų sričių

politikos formavimą; piliečių sąmoningumo skatinimas.

Priemonė

„Viešoji turizmo infrastruktūra ir paslaugos“

Priemonės tikslas – skatinti vietinį ir atvykstamąjį

turizmą sudarant palankesnes sąlygas aktyviam poilsiui ir paslaugų verslo

plėtrai.

Plėtojama turizmo infrastruktūra leis racionaliau panaudoti

gamtinius išteklius ir kultūros paveldą, skatins regionų tvariąją plėtrą.

Tinkamai prižiūrint kultūros paveldo vertybes ir pritaikius

jas turizmo poreikiams, taip pat prižiūrint kitus gamtos paminklus, pagerės

kraštovaizdis.

Kontroliuojant turistų ir lankytojų srautus, saugomose

vietovėse sumažės neorganizuotų lankytojų, taip bus išvengiama galimo neigiamo

poveikio.

Išplėtota turizmo infrastruktūra leis organizuotai rinkti

atliekas ir neišvalytas vandens nuotekas, išvalyti jas ir tik tada išpilti į

aplinką; taip bus mažinama paviršinio vandens tarša.

Turizmo infrastruktūros plėtra sudarys palankias sąlygas

išvengti nelaimingų atsitikimų.

Saugomose vietose padidėję turistų ir lankytojų srautai

gali turėti neigiamą poveikį saugomų rūšių gyvūnų telkimosi, maitinimosi,

dauginimosi ir poilsio vietoms, saugomų augalų arealams. Šį poveikį galima

sušvelninti ar jo išvengti kontroliuojant turistų srautus.

Didėjant turistų srautams, gali padidėti transporto

priemonių sukeliamos cheminės taršos laipsnis ir fizinės taršos (triukšmo)

laipsnis, o tai gali neigiamai paveikti biologinę įvairovę.

Teritorijų pritaikymas turizmo poreikiams gali sugriauti

natūralųjį kraštovaizdį, tačiau šio pavojaus galima išvengti atliekant

teritorijų planavimą ir kontroliuojant statybos procesą.

Priemonė bus naudinga įgyvendinant šiuos bendruosius

Šeštosios programos politikos tikslus: teisės aktų reikalavimų įgyvendinimo

gerinimas; susirūpinimą keliančių aplinkos klausimų integravimas į kitų sričių

politikos formavimą; piliečių sąmoningumo skatinimas.

4

prioritetas. „Kaimo plėtra ir žuvininkystė“

Priemonė

„Investicijos į žemės ūkio valdas“

Priemonės tikslas – paspartinti žemės ūkio valdų restruktūrizavimą

ir modernizavimą, padidinti gyventojų, kurie verčiasi ūkininkavimu, pajamas iš

žemės ūkio ir su tuo susijusios veiklos, pagerinti jų gyvenimo, darbo ir

gamybos sąlygas.

Modernizavus žemės ūkio valdas, pagerės aplinkos kokybė,

higienos ir darbo sąlygos, todėl sumažės paviršinių ir požeminių vandenų tarša,

nes vandens nuotekų surinkimo apimtys didės, o neišvalytų vandens nuotekų į

aplinką bus išpilama mažiau.

Gerėjant gyvenimo sąlygoms, kaimas daugiau suvartos

vandens, todėl ne tik padidės energijos išteklių naudojimas, bet ir daugės

vandens nuotekų, o tai gali padidinti atsinaujinančių gamtinių šaltinių

(medienos) naudojimo apimtis.

Modernizuojant žemės ūkio valdas ir tvariau skatinant žemės

ūkio veiklą, atsiras galimybė efektyviau naudoti žemės ūkio paskirties žemę.

Suprantama, kartu gali suaktyvėti dirvožemio erozija, atsirasti minimalus

neigiamas poveikis laukinei augalijai ir gyvūnijai. Šio silpno poveikio galima

išvengti taikant tam tikras jį mažinančias priemones (buferinių zonų tarp natūralios

ekosistemos ir žemės, kurioje ūkininkaujama, suformavimas; žemės ūkio

intensyvumo planavimas atsižvelgiant į vietovės jautrumą aplinkos požiūriu;

pirmenybės aplinkos aspektams teikimas; specialios žemės naudojimo paskirties

nustatymas; ekologinio ūkininkavimo skatinimas ir t.t.).

Priemonė bus naudinga įgyvendinant šiuos bendruosius

Šeštosios programos politikos tikslus: teisės aktų reikalavimų įgyvendinimo

gerinimas; susirūpinimą keliančių aplinkos klausimų integravimas į kitų sričių

politikos formavimą.

Priemonė

„Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“

Priemonės tikslas – skatinti palankesnės ūkininkų amžiaus

struktūros formavimąsi siekiant modernizuoti žemės ūkio valdas ir stabilizuoti

kaimo demografinę padėtį.

Galima tikėtis, kad jaunųjų ūkininkų skatinimas ir ūkių

modernizavimas pagerins aplinkos kokybę, higienos ir darbo sąlygas.

Daugiau nevalytų vandens nuotekų bus surenkama

organizuotai, neišvalytų į aplinką pateks mažiau, todėl sumažės paviršinio ir

požeminio vandens tarša.

Gerėjant gyvenimo sąlygoms, kaimas daugiau suvartos

vandens, todėl ne tik padidės energijos išteklių naudojimas, bet ir daugės

vandens nuotekų, o tai gali padidinti atsinaujinančių gamtinių šaltinių

(medienos) naudojimo apimtis.

Modernizuojant žemės ūkio valdas ir tvariau skatinant žemės

ūkio veiklą, atsiras galimybė efektyviau naudoti žemės ūkio paskirties žemę.

Suprantama, kartu gali suaktyvėti dirvožemio erozija, atsirasti minimalus

neigiamas poveikis laukinei augalijai ir gyvūnijai. Šio silpno poveikio galima

išvengti taikant tam tikras jį mažinančias priemones (buferinių zonų tarp

natūralios ekosistemos ir žemės, kurioje ūkininkaujama, suformavimas; žemės

ūkio intensyvumo planavimas atsižvelgiant į vietovės jautrumą aplinkos

požiūriu; pirmenybės aplinkos aspektams teikimas; specialios žemės naudojimo

paskirties nustatymas; ekologinio ūkininkavimo skatinimas ir t.t.).

Priemonė bus naudinga įgyvendinant šiuos bendruosius

Šeštosios programos politikos tikslus: teisės aktų reikalavimų įgyvendinimo

gerinimas; susirūpinimą keliančių aplinkos klausimų integravimas į kitų sričių

politikos formavimą.

Priemonė

„Žemės ūkio produktų perdirbimo ir rinkodaros gerinimas“

Priemonės tikslas – modernizuoti ir racionalizuoti žemės

ūkio produktų perdirbimą ir pateikimą į rinką, didinti jų konkurencingumą ir

pridėtinę vertę.

Modernizavus žemės ūkio produktų perdirbimo įmones,

sumažinus gamybos išlaidas ir įdiegus kokybės ir aplinkos valdymo sistemas,

susidarys mažiau atliekų, bus skatinama geriau panaudoti šalutinius produktus,

tobulės kontrolė ir priežiūra, taip pat pagerės aplinkos kokybė.

Modernizavus žemės ūkio produktų perdirbimo įmones,

neišvalytos vandens nuotekos bus geriau surenkamos ir mažiau jų bus išpilama į

aplinką, mažės paviršinio vandens tarša ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų

susidarymas, susikaups mažiau pavojingų ir nepavojingų medžiagų, todėl bus

daugiau galimybių naudoti atsinaujinančius gamtinius šaltinius.

Modernizavus šias įmones, pagerės nelaimingų atsitikimų

prevencija ir rizikos valdymo sąlygos. Galima tvirtinti, kad bus kontroliuojamos

įvairios aplinkai kylančios rizikos, todėl pagerės aplinkos kokybė.

Priemonė bus naudinga įgyvendinant šiuos bendruosius

Šeštosios programos politikos tikslus: teisės aktų reikalavimų įgyvendinimo

gerinimas; susirūpinimą keliančių aplinkos klausimų integravimas į kitų sričių

politikos formavimą.

Priemonė

„Kaimo vietovių pritaikymo ir plėtros skatinimas“

Priemonės tikslas – sudaryti tinkamas sąlygas gyventi ir

dirbti kaime.

Įgyvendinus žemės ūkio sausinimo sistemų ir jų hidraulinės

įrangos remonto projektus, dirbtinių vandens telkinių hidraulinių įrenginių

remonto projektus (žemės ūkio tikslais), potvynių valdymo įrangos statybos ir

polderių remonto projektus, ne tik pagerės gyvenimo sąlygos (gerovė) ir rizikos

valdymo sąlygos bei padidės poveikis paviršinių vandenų hidrologinėms sąlygoms,

bet gali atsirasti ir nedidelis poveikis laukinei augalijai ir gyvūnijai.

Melioracija tiesiant ir atnaujinant drenažo vamzdynus

pagerins žemės ūkio sektoriaus gerovę, tačiau padidins neigiamą poveikį

paviršinių vandenų hidrologinėms sąlygoms, laukinei augalijai ir gyvūnijai bei

rūšių įvairovei. Taikant veiksmingas priemones (pvz., tinkamai sudarius darbų

planą ir grafiką), galima šio poveikio išvengti arba jį sumažinti.

Žemės sklypų restruktūrizavimas (taikant konsolidavimą)

pakels žemės ūkio sektoriaus gerovę; kita vertus, gali suformuoti palankias

sąlygas intensyviai žemės ūkio veiklai, kuri, atsižvelgiant į intensyvų trąšų

naudojimą, gali neigiamai paveikti kaimo vietovių gamtinę aplinką, biologinę

įvairovę ir aplinkos kokybę.

Ūkiams teikiamų konsultavimo paslaugų stiprinimas ir geros

kokybės žemės ūkio produktų tiekimas į rinką pagerins aplinką tausojančias

gyvenimo sąlygas, produktų saugumą ir paslaugų kokybę.

Priemonė bus naudinga įgyvendinant šiuos bendruosius Šeštosios

programos politikos tikslus: teisės aktų reikalavimų įgyvendinimo gerinimas;

susirūpinimą keliančių aplinkos klausimų integravimas į kitų sričių politikos

formavimą; susirūpinimą keliančių klausimų integravimas į praktinį planavimą,

žemės naudojimo ir valdymo procesą.

Priemonė

„Miškų ūkis“

Priemonės tikslas – išsaugoti ir plėtoti socialines,

ekonomines ir ekologines miško funkcijas kaimo vietovėse. Taip pat siekiama

didinti miškų produktyvumą, gerinti privačių ūkių infrastruktūrą, aplinkos

kokybę ir skatinti kraštovaizdžio įvairovę.

Miškų sodinimas ne žemės ūkio paskirties žemėje turės

bendrą teigiamą poveikį miškams, laukinei augalijai ir gyvūnijai, grybams,

ekosistemoms, paviršinių ir požeminių vandenų hidrologinėms sąlygoms, sumažins

erozijos tikimybę ir iš dalies pagerins poilsio sąlygas. Padidėjusios poilsio

galimybės, kraštovaizdžio paprastėjimas ir atvirų plotų praradimas gali

neigiamai paveikti poilsiui skirtą gamtinę aplinką; šio poveikio galima

išvengti tinkamai planuojant veiklą ir pasirenkant priemones.

Pažeistų teritorijų priežiūra ir rekultivavimas pagerins

kraštovaizdį ir sudarys palankias sąlygas klestėti laukinei augalijai ir

gyvūnijai, atsodinti miškus, sumažės dirvožemio erozijos tikimybė, atsiras

teigiamas poveikis žemės gelmėms, padidės poilsio galimybės.

Investicijos, kuriomis siekiama didinti socialinę,

ekonominę ir ekologinę miško vertę, turės bendrą teigiamą poveikį miškams,

laukinei augalijai ir gyvūnijai, grybams, ekosistemoms ir paviršinių bei

požeminių vandenų hidrologinėms sąlygoms, sumažins erozijos tikimybę, pakels

gerovę ir pagerins poilsio galimybes. Tačiau kartais laukinei augalijai ir

gyvūnijai gali būti daromas neigiamas poveikis, susijęs su padidėjusia medienos

perdirbimo apimtimi.

Miško kirtimui ir ruošai skiriamos investicijos galėtų

turėti bendrą teigiamą poveikį miškų būklei ir miškų ūkio klestėjimui.

Miškus atkurti trukdo stichinės nelaimės ir gaisrai, o

prevencinių priemonių taikymas turės teigiamą poveikį miškams, laukinei

augalijai ir gyvūnijai, grybams, ekosistemoms, paviršinių ir požeminių vandenų

hidrologinėms sąlygoms, sumažins erozijos tikimybę, pakels miškų ūkio gerovę,

padidins poilsio galimybes, sumažins nelaimingų atsitikimų tikimybę ir pagerins

rizikos valdymo sąlygas.

Priemonė bus naudinga įgyvendinant šiuos bendruosius

Šeštosios programos politikos tikslus: teisės aktų reikalavimų įgyvendinimo

gerinimas; susirūpinimą keliančių aplinkos klausimų integravimas į kitų sričių

politikos formavimą; kaimo gyventojų sąmoningumo skatinimas; susirūpinimą keliančių

klausimų integravimas į praktinį planavimą, žemės naudojimo ir valdymo procesą.

Priemonė

„Leader+ pobūdžio priemonė“

Priemonės tikslas – įdiegti Leader+ metodiką į kaimo

vietovių integruotosios plėtros strategijos įgyvendinimą remiantis teritorinio

vienumo principu. Parama vietos bendruomenėms, partnerystės santykių

skatinimas, specialistų mokymas ir metodinės medžiagos sklaida, taip pat parama

smulkiam verslui pakels kaimo gyventojų gerovę. Be to, tikėtina, kad šiek tiek

padidės atsinaujinančių gamtinių šaltinių naudojimas ir teigiamas poveikis

poilsiui skirtoms vietovėms.

Priemonė bus naudinga įgyvendinant šiuos bendruosius

Šeštosios programos politikos tikslus: teisės aktų reikalavimų įgyvendinimo

gerinimas; susirūpinimą keliančių aplinkos klausimų integravimas į politikos

formavimą ir kitas sritis; kaimo gyventojų sąmoningumo skatinimas.

Priemonė

„Mokymas“

Priemonės tikslas – pagerinti žemės ūkio sektoriuje

dirbančių ir su kitomis žemės ūkio plėtros priemonėmis susijusių asmenų

profesinę kvalifikaciją, sudaryti galimybę prisitaikyti prie naujų rinkos

pokyčių ir aukštų ES standartų, kurie taikomi aplinkos, žmonių, augalijos ir

gyvūnijos gerovei, bei ES mitybos standartų.

Įgyvendinus šios priemonės tikslus, atsiras bendras

teigiamas poveikis kaimo vietovėms ir miškų būklei. Kaimo vietoves pasieks

daugiau informacijos, bus rengiami specialistai, bus įdiegti naujausi ir

pažangiausi kaimo vietovių ir miškų valdymo metodai, o ūkininkai turės galimybę

susipažinti su aplinkos apsaugos, kraštovaizdžio išsaugojimo ir higienos bei

gyvūnų gerovės standartais. Be to, pagerės gyvenimo sąlygos ir aptarnavimo

kokybė.

Priemonė bus naudinga įgyvendinant šiuos bendruosius

Šeštosios programos politikos tikslus: teisės aktų reikalavimų įgyvendinimo

gerinimas; susirūpinimą keliančių aplinkos klausimų integravimas į politikos

formavimą ir kitas sritis; kaimo gyventojų sąmoningumo skatinimas.

Priemonė

„Veikla, susijusi su laivynu“

Koordinuojant žvejybos laivyno pajėgumus ir žuvų išteklius,

bus pasiektas teigiamas poveikis žuvims, jų ištekliams, žuvų maitinimosi

vietoms ir neršykloms; be to, atsiras teigiamas poveikis paukščiams, jų

telkimosi, maitinimosi ir poilsio vietoms, taip pat vandens augalijai.

Modernizavus ir atnaujinus laivyną, sumažės energijos

išteklių naudojimas, mažiau neišvalytų vandens nuotekų bus išpilama į aplinką,

sumažės nelaimingų atsitikimų tikimybė, padidės žuvų ir žuvų produktų sauga,

atsižvelgiant į vartotoją, sumažės apsinuodijimo ar užkrečiamųjų ligų pavojus,

tačiau gali atsirasti ir nedidelis neigiamas poveikis žuvims, jų ištekliams,

maitinimosi vietoms ir neršykloms (nors projektų įgyvendinimo metu šį poveikį

bus stengiamasi sumažinti).

Priemonė bus naudinga įgyvendinant šiuos bendruosius

Šeštosios programos politikos tikslus: teisės aktų reikalavimų įgyvendinimo

gerinimas; susirūpinimą keliančių aplinkos klausimų integravimas į kitų sričių

politikos formavimą; piliečių sąmoningumo skatinimas; rinkos ir aplinkos

apsaugos sanglaudos skatinimas.

Priemonė

„Vandens išteklių apsauga ir plėtra, žuvininkystė, žvejybos uosto įrengimai,

žuvų perdirbimas, rinkodara ir žvejyba vidaus vandenyse“

Priemonės tikslas – sukurti palankias sąlygas, būtinas

žuvininkystės veiklai plėtoti, užtikrinti vertingų žuvų išteklių plėtrą,

plėtoti žemės ūkį didinant jo konkurencingumą, modernizuoti ir racionalizuoti

žuvininkystės produktų apdirbimą ir tiekimą į rinką, gerinti jų

konkurencingumą.

Modernizavus uostą ir jo infrastruktūrą, pagerinus laivų

aptarnavimo sąlygas, atsiras teigiamas poveikis aplinkai, nes padidės antrinių

žaliavų naudojimas, pagerės vandens nuotekų surinkimas, todėl į aplinką bus

išpilama mažiau neišvalytų vandens nuotekų, sumažės paviršinio ir požeminio

vandens tarša. Kaupsis mažiau pavojingų atliekų, sumažės energijos išteklių

naudojimas. Gali būti, kad sumažės ir nelaimingų atsitikimų tikimybė, tačiau

kaupsis daugiau nepavojingų atliekų.

Pakrantės žvejybos verslo skatinimas gali turėti neigiamą

poveikį žuvų ištekliams, jeigu ši veikla nebus tinkamai kontroliuojama.

Modernizavus žuvų apdirbimo ir akvakultūros įmones ir

įdiegus naujas technologijas, atsiras teigiamas poveikis aplinkai, nes padidės

antrinių žaliavų naudojimas, pagerės vandens nuotekų surinkimas, todėl į

aplinką bus išpilama mažiau neišvalytų vandens nuotekų, sumažės paviršinio ir

požeminio vandens tarša. Kaupsis mažiau pavojingų atliekų, sumažės energijos

išteklių naudojimas. Gali būti, kad sumažės ir nelaimingų atsitikimų tikimybė,

tačiau kaupsis daugiau nepavojingų atliekų.

Priemonė bus naudinga įgyvendinant šiuos bendruosius

Šeštosios programos politikos tikslus: teisės aktų reikalavimų įgyvendinimo

gerinimas; susirūpinimą keliančių aplinkos klausimų integravimas į kitų sričių

politikos formavimą; piliečių sąmoningumo skatinimas; rinkos ir aplinkos

apsaugos sanglaudos skatinimas.

Priemonė

„Kita veikla (susijusi su žuvininkyste)“

Priemonės tikslas – sudaryti bendrosios rinkos organizavimo

sąlygas, pagerinti pakrantės žvejybos sąlygas, sumažinti socialinius padarinius

dėl žuvininkystės veiklos nutraukimo.

Kompensacijos už žuvininkystės veiklos nutraukimą gali

turėti teigiamą poveikį bendrai jūros ekosistemos būklei, nes jos leis

sumažinti žvejybos intensyvumą.

Kompensacijos už žuvininkystės veiklos sustabdymą taip pat

gali turėti teigiamą poveikį ekosistemos būklei, nes sumažės žvejybos

intensyvumas.

Priemonė bus naudinga įgyvendinant šiuos bendruosius

Šeštosios programos politikos tikslus: teisės aktų reikalavimų įgyvendinimo

gerinimas; susirūpinimą keliančių aplinkos klausimų integravimas į kitų sričių

politikos formavimą; piliečių sąmoningumo skatinimas.

5.

Poveikio aplinkai įvertinimo išvados

BPD priemonių poveikio aplinkai įvertinimo išvados

pateiktos pagal formą, kur turi būti nurodomi visi svarbiausieji aplinkos

parametrai bei BPD prioritetų priemonės, taip pat galimas kiekvienos priemonės

poveikis svarbiausiems aplinkos parametrams.

Įgyvendinus daugelį BPD prioritetų priemonių, gali pagerėti

aplinkos būklė; kita vertus, dėl bendrojo vidaus produkto (BVP) didėjimą

skatinančių investicijų gali padidėti kai kurių gamtinių išteklių naudojimas ir

aplinkos tarša. Tačiau šios iš pirmo žvilgsnio nepalankios tendencijos neturėtų

būti automatiškai ir vienpusiškai vertinamos kaip neigiami padariniai aplinkai.

Jeigu pavyktų atskirti ekonominį augimą nuo išteklių naudojimo ir aplinkos

taršos didėjimo (t.y. jeigu gamtinių išteklių naudojimas augtų daug lėčiau nei

ekonomika, o aplinkos tarša – lėčiau nei išteklių naudojimas), darnaus

vystymosi požiūriu tokios investicijos turėtų būti vertinamos teigiamai.

Atsižvelgiant į BPD tikslus ir uždavinius ir remiantis šio

dokumento poveikio aplinkai analizės išvadomis, galima teigti, kad BPD padės

pasiekti šį ES bendrosios politikos tikslą – nesąlygiškai laikytis teisės aktų

reikalavimų. Įvykdžius visas priemones, kurias numatyta finansuoti pagal BPD,

bus užtikrintas Lietuvoje galiojančių teisės aktų reikalavimų laikymasis. Tai

geriausiai atspindi ši aplinkos apsaugos sektoriaus priemonių veikla: atliekų

surinkimo ir perdirbimo sistemų įdiegimas, vandentiekio ir vandens nuotekų

sistemų tobulinimas, teršalų išmetimo mažinimas ir Natura-2000 tinklo plėtra.

Susirūpinimą keliančių aplinkos klausimų integravimas į

kitų sričių politikos formavimą.

Parama verslui transporto, energetikos, žemės ūkio, miškininkystės ir

žuvininkystės srityse bei kitos BPD priemonės prisidės prie aplinkos apsaugos

gerinimo, nors šių BPD priemonių įgyvendinimas ir neturės tiesioginio poveikio

atskirų sektorių politikai; tačiau dėl sprendimų priėmimo proceso, skirstant

Struktūrinius fondus, bus nagrinėjami kiekvieno atskiro sektoriaus aplinkos

klausimai.

Rinkos ir aplinkos apsaugos sanglaudos skatinimas. Siekiant remti pramonės ir verslo plėtros sektoriaus

priemones, bus skatinama įdiegti švaresnes gamybos technologijas, pradėti

aplinkai palankesnių produktų gamybą ir taikyti aplinkos apsaugos valdymo

sistemas, o tai užtikrins rinkos orientaciją į aplinkai palankius produktus ir

vartojimą.

Piliečių sąmoningumo skatinimas.

Siekiant remti BPD 2 prioriteto „Žmogiškųjų išteklių plėtra“ priemones, bus

sudaromos palankios sąlygos plėtoti mokymo, švietimo ir mokslinę veiklą, todėl

kils visuomenės aplinkos apsaugos srities žinių lygis. Geriau išsilavinę

piliečiai bus sąmoningesni ir prisidės prie veiksmų planavimo, diskusijų ir

veiksmų įgyvendinimo, geresnio elgesio ir požiūrio į aplinkos apsaugą. Be to,

sukūrus tokias sistemas kaip atliekų rūšiavimo sistema, bus sukurti ekonominiai

svertai, teikiantys puikią motyvaciją skatinti piliečių sąmoningumą.

Susirūpinimą keliančių aplinkos apsaugos klausimų

integravimas į teritorijų planavimo, žemės naudojimo ir valdymo procesą.

Tokių BPD priemonių kaip aplinkai daromos žalos prevencija ir planavimas gali

tiesiogiai prisidėti prie esamos aplinkos kokybės išlaikymo ir gerinimo

stiprinant teritorijų planavimą ir užtikrinant, kad teritorijų planavimo metu

būtų atsižvelgiama į susirūpinimą keliančius aplinkos klausimus.

BPD įgyvendinimo sėkmė labai priklausys nuo to, kurie

darbai bus faktiškai finansuojami. Be to, programavimo lygmeniu gana sunku

labai tiksliai nustatyti galimą veiksmų poveikį, nes jis priklauso nuo priemonėse

numatytų darbų įgyvendinimo būdo. Tačiau būtina užtikrinti, kad rengiant

atskirus projektus ir priimant su jais susijusius sprendimus į susirūpinimą

keliančius klausimus būtų atsižvelgiama kaip į esminius. Tai galima daryti

kiekvienai veiklai ir projektui taikant standartinius ir

konkrečius aplinkos atrankos kriterijus;

užtikrinant, kad pasirinktas projektas būtų įvertintas

atsižvelgiant į jo poveikį aplinkai;

reikalaujant, kad projektų pasiūlymuose būtų nurodyti būdai,

kaip išvengti neigiamo poveikio ar jį sumažinti;

prašant ir rekomenduojant rinktis aplinkai palankias gamybos

technologijas ir vartojimą;

parengiant aplinkos kriterijų sistemą, kuri sudarytų galimybę

stebėti projekto įgyvendinimą.

III priedas. Sanglaudos fondo strategija lietuvoje

(Transporto sektorius)

ES ekonominės ir socialinės sanglaudos politikos tikslas –

mažinti skurdžių ir turtingų regionų skirtumus. Sanglaudos fondas, kuris yra

sudedamoji šios politikos dalis, nustato strategiją, užtikrinančią, kad

Bendrija sėkmingai gerintų ES sanglaudą.

Sanglaudos fondo strategija, susijusi su Lietuvos

transporto sektoriumi, yra ISPA strategijos tęsinys (bus tęsiamas ISPA projektų

įgyvendinimas) ir turėtų sutelkti dėmesį į svarbiausias aplinkos ir darnaus

vystymosi temas: supratimo apie aplinkos plėtrą, aplinkos apsaugą, gyvenimo

sąlygų gerinimą ir transporto sektoriaus infrastruktūros tobulinimą. Fondas

prisidės prie Bendrijos ekonominės ir socialinės sanglaudos stiprinimo.

Įgyvendinant transporto srities prioritetines kryptis,

daugiausia dėmesio bus skiriama

transporto infrastruktūros priemonėms, skatinančioms tvarųjį

mobilumą ir įgyvendinamoms pagal bendrus interesus atitinkančius projektus,

kurie paremti sprendimo Nr. 1692/96/EB nuostatomis ir atitinka Bendrijos

transporto ir transeuropinių tinklų politiką;

priemonėms, leidžiančioms valstybėms – naudos gavėjoms

įvykdyti stojimo partnerystės tikslus, įskaitant tuos, kurie susiję su

nacionalinių tinklų tarpusavio sujungimu ir sąveika su transeuropiniais

tinklais, taip pat šių tinklų prieinamumu.

Fondas

gali prisidėti finansuojant: (i) projektus, (ii) techniniu ir finansiniu

požiūriu atskirus projektų etapus, (iii) su matoma strategija susijusių

projektų grupes, sudarančias aiškią visumą. Šie projektai turi būti pakankamos

apimties, kad galėtų turėti reikšmingą poveikį gerinant transporto

infrastruktūros tinklą. Laikomasi principinės nuostatos, kad kiekvienos

priemonės bendra kaina turi būti ne mažiau kaip 10 mln. eurų. Šios priemonės

turi būti įgyvendinamos tarptautinės reikšmės pagrindiniuose maršrutuose, kurie

įstojus į ES taps TEN dalimi. Šie maršrutai nurodomi kaip „TINA tinklas“, juos

suderino visos dalyvaujančios valstybės, o patvirtino Europos Komisija.

Pagrindinės šio tinklo sudedamosios dalys yra paneuropinių transporto koridorių

sistemos viduje esančios jungtys; šią sistemą įkūrė Kretos konferencija (1994)

ir Helsinkio konferencija (1997). Lietuvą kertantys du transporto koridoriai ir

šiuose koridoriuose įgyvendinamos priemonės iki 2006 m. ir vėlesniu laikotarpiu

bus investicijų prioritetinės kryptys.

Kelių sektoriuje yra šie koridoriai

I

koridorius: Kalvarija (Lenkijos – Lietuvos siena) – Marijampolė – Kaunas –

Kėdainiai – Panevėžys – Saločiai (Lietuvos – Latvijos siena) su atšaka

Panemunė (siena su Kaliningrado sritimi) – Tauragė – Kryžkalnis – Šiauliai –

Kalviai (Lietuvos – Latvijos siena).

IX

koridorius: Medininkai (Lietuvos – Baltarusijos siena) – Vilnius – Kaunas –

Klaipėda su atšaka: Kybartai (siena su Kaliningrado sritimi) – Marijampolė –

Kaunas.

Geležinkelių

sektoriuje

I

koridorius: Mockava (Lenkijos – Lietuvos siena) – Kazlų Rūda – Kaunas –

Radviliškis – Šiauliai – Šarkiai (Lietuvos – Latvijos siena) su atšaka

Pagėgiai (siena su Kaliningrado sritimi) – Radviliškis.

IX

koridorius: Kena (Lietuvos – Baltarusijos siena) – Vilnius – Kaišiadorys –

Radviliškis – Šiauliai – Kretinga – Klaipėda su atšaka: Kybartai (siena su

Kaliningrado sritimi) – Kazlų Rūda – Kaunas – Kaišiadorys.

Įgyvendinant

investicinius projektus, koridoriai plėtojami taikant multimodalumo, eismo

saugos, aptarnavimo kokybės gerinimo, greičio didinimo ir tarpusavio sąveikos

principus.

Rinkdama

projektus, Europos Komisija savo sprendimą grindžia ES ir Lietuvos bendrąja

transporto strategija, pagal kurią pirmenybė teikiama priemonėms,

skatinančioms

ryšių

su ES valstybėmis plėtrą;

ilgalaikę

plėtrą: visų pirma geležinkelių ir kombinuotojo transporto;

į

TINA tinklą įtrauktų projektų įgyvendinimą;

jungčių

išilgai paneuropinių transporto koridorių statybą ir modernizavimą;

tinklo

pralaidumo sumažėjimo vietų panaikinimą ir trūkstamų jungčių statybą.

Apibūdintąsias plačias transporto politikos prielaidas

atitinkančių konkrečių projektų pagrindiniai atrankos kriterijai yra Sanglaudos

fondo tikslai ir prielaidos bei jo formalieji reikalavimai. Šie kriterijai

pateikti Sanglaudos fondo reglamente. Norint gauti Sanglaudos fondo finansinę

paramą, turėtų būti taikomi šie kriterijai, užtikrinantys aukštą projektų

kokybę

ekonominė ir socialinė nauda vidutinės trukmės laikotarpiu,

kuri turi būti proporcinga investuotoms lėšoms;

prioritetinės kryptys, kurias nustatė valstybė – naudos

gavėja;

galimas projektų įnašas, įgyvendinant ES transeuropinių

tinklų politiką;

ES projektų suderinamumas su ES politika ir jų suderinamumas

su kitomis struktūrinėmis priemonėmis.

Lietuvoje geležinkelių sektoriuje pirmenybė teikiama šioms

priemonėms

centrinio geležinkelių tinklo (šiaurės – pietų krypties)

modernizavimui didinant šio geležinkelio pajėgumą;

pagrindinės tinklo jungties su Klaipėda modernizavimui ir

jungties su sostine Vilniumi modernizavimui sienos su Baltarusija kryptimi.

Šios jungtys priskirtos IXB koridoriui;

kombinuotojo transporto centro įsteigimui ir trūkstamos

jungties šiaurės – pietų kryptimi tarp Kauno ir Lenkijos statybai (remiantis

AGC ir AGTC standartais).

Kelių sektoriuje planuojama atlikti šiuos darbus

didinti autostrados pajėgumus šiaurės – pietų kryptimi („Via

Baltica“ kelias) išplečiant iki 3–4 eismo juostų ir pastatant dviaukštes

sankryžas;

rekonstruoti įtrauktus į AGR susitarimo sąrašus pagrindinius

maršrutus, kurie atitinka trūkstamas jungtis tarp šiaurės – pietų ir rytų –

vakarų krypčių;

sustiprinti esamos autostrados Klaipėda – Vilnius kelio dangą

iki 11,5 t apkrovos vienai ašiai ir rekonstruoti drenažo sistemą;

gerinti eismo sąlygas Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus miestų aplinkkeliuose.

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto infrastruktūros plėtra bus

siekiama šių tikslų

gilinti uoste esamo vandens baseiną;

rekonstruoti esamas prieplaukas, kad būtų galima aptarnauti

didesnės talpos laivus;

statyti naujas prieplaukas.

Vilniaus oro uostas bus plėtojamas atsižvelgiant į esamą ir

planuojamą reisų ir maršrutų kiekį. Numatyta įgyvendinti nemaža priemonių,

gerinančių meteorologinio minimumo kategoriją ir užtikrinančių skrydžių saugą.

IV priedas. Sanglaudos fondo strategija Lietuvoje

(aplinkos sektorius)

Lietuva 1995 m. pasirašė asocijuotos narystės sutartį su ES

ir formaliai pateikė paraišką tapti ES nare. Asocijuotos narystės sutartis

įpareigoja Lietuvą suderinti teisės aktus, įskaitant tuos, kurie reglamentuoja

aplinkos sektorių, su ES teisės reikalavimais. Kad iki 2015 metų būtų įvykdyti

ES suderinimo reikalavimai, įvairiems aplinkos srities investiciniams

projektams numatyta skirti daugiau kaip milijardą eurų. Didžiausios šių lėšų

dalies reikės investicijoms į vandens nuotekų valymą, kanalizacijos tinklus ir

atliekų tvarkymą. 1997 ir 1998 m. į aplinkos apsaugą investuota apie 215 mln.

litų (54 mln. eurų[49])

visuomeninių lėšų. Daug šių finansinių išteklių atėjo iš tarptautinės paramos

fondų, įskaitant PHARE, ir dvišalės paramos fondų. 2000–2006 m. laikotarpiu

Lietuva gauna ISPA pagalbą (struktūrinės politikos įgyvendinimo įrankis

laikotarpiu iki narystės ES). Buvo iškeltas tikslas iki 2015 m. įgyvendinti

pagrindinius aplinkos infrastruktūros investicinius projektus.

Įstojusi į ES, Lietuva galės naudotis nauju finansinės

pagalbos įrankiu – Sanglaudos fondu (Europos Tarybos reglamentas Nr. 1164/94 su

pakeitimais, padarytais 1999 m. birželio 21 d. Tarybos reglamentu Nr.

1264/1999). ISPA taisyklės ir pagalbos politika panaši į Sanglaudos fondo

taisykles, narystės siekiančioms valstybėms jos buvo kaip mokomasis įrankis,

rengiantis naudoti Sanglaudos fondą. Todėl Lietuva tikisi toliau investuoti į

prioritetinius vandens tiekimo ir vandens nuotekų valymo projektus bei kietųjų

atliekų valdymo sektorių, kaip numatyta nacionalinės aplinkos politikos

dokumentuose ir ISPA strategijoje. Be investicinių projektų į vandens ir

atliekų sektorius, nuo 2005 m. pirmenybė taip pat bus teikiama oro sektoriaus

investiciniams projektams. Investiciniai projektai, kurie bus įgyvendinami, bus

artimai susiję su numatomu Ignalinos AE pirmojo bloko uždarymu ir naujų

energijos šaltinių poreikiu.

Aplinkos ministerija sudarė prioritetinių krypčių, kurios

2004–2006 m. laikotarpiu bus finansuojamos Sanglaudos fondo lėšomis,

nurodantįjį sąrašą.

Apskritai numatyta sukurti 3–5 likusiųjų regionų atliekų

tvarkymo sistemas ir kiekvienos iš 5 upių baseinuose įgyvendinti BPD 1–3

prioritetų priemones. Apsaugos priemonės, kuriomis sprendžiamos Ignalinos AE

uždarymo poveikio aplinkai problemos, taip pat turėtų būti vertinamos kaip

galimas Sanglaudos fondo lėšų panaudojimo objektas, atsižvelgiant į valstybinės

paramos taisykles.

Be šių priemonių, Aplinkos ministerija svarsto galimybę

tvarkyti vandens nuotekų valymo įrenginių dumblą taikant panašų regioninį

požiūrį kaip ir dėl buitinių atliekų tvarkymo.

Pagal ISPA skiriama Bendrijos parama dažniausiai sudarė

50–60% visų valstybinėms institucijoms tenkančių išlaidų. Kadangi paprastai

Sanglaudos fondo parama gali siekti iki 85% visos projekto vertės, taip pat

atsižvelgiant į tai, kad parama ateina į skurdesnius rajonus, kur gyventojų

pajamos mažos, o perkamoji galia – silpnesnė, šis finansavimo santykis pasikeis

taip: 75–85% ES dotacija ir 25–15% nacionalinių šaltinių ištekliai.

Sąveika

su Struktūriniais fondais 2004–2006 m. laikotarpiu

Skirtingai nei ISPA ir Sanglaudos fondo atveju, kai

pirmenybė buvo teikiama didelėms investicijoms į vandentiekio, vandens nuotekų

valymo, oro apsaugos ir kietųjų atliekų tvarkymo projektus, Struktūrinių fondų

pagalba bus daugiau sutelkta į nesudėtingas aplinkos direktyvas,

horizontaliąsias prevencines priemones ir kitas priemones, susijusias su

ekonominės veiklos tvariąja plėtra, regionų aplinkos kokybės gerinimu ir

aplinkai daromos žalos prevencija. Projektai, kurie turi kryžminę sąsają su

Sanglaudos fondu ir Struktūriniais fondais ir teikia naudą mažiau kaip 500

gyventojų turintiems kaimams bei gyvenvietėms, kur pastatytos centrinės

vandentiekio ir vandens nuotekų surinkimo ir valdymo sistemos, bus finansuojami

Struktūrinių fondų lėšomis. Aplinkos ministerija pasiūlė 2 priemones (aplinkos

kokybės gerinimas ir aplinkai daromos žalos prevencija) įgyvendinti

Struktūrinių fondų investicijomis. Papildomai numatytos kelios energetikos,

transporto, turizmo ir privataus verslo srities aplinkos apsaugos priemonės.

Institucinės struktūros

įgyvendinimas

Po įstojimo į ES institucinis mechanizmas išliks tas pats

Aplinkos ministerija bus atsakinga už aplinkos politiką, pagalbos planavimą,

projektų įgyvendinimo priežiūrą ir kontrolę. Atsakomybė už projektų

įgyvendinimą ir toliau teks ISPA įgyvendinančiajai agentūrai, kuri nuo 2004 m.

pakeis pavadinimą, – Aplinkos projektų valdymo agentūra. Nors valdymą atliks

Sanglaudos fondas, ISPA įgyvendinančioji agentūra atliks Regioninės plėtros

fondo lėšomis finansuojamų aplinkos priemonių įgyvendinančiosios institucijos

funkciją.

Be to, bus sukurta nauja regioninių atliekų ir vandens

valdymo sistema, skirta Sanglaudos fondo regioniniams projektams įgyvendinti.

Sprendimas dėl šio mechanizmo dar nepriimtas, nes jis bus dalis vandens

sektoriaus reformos, kuri prasidės 2004 m.

V priedas. finansų ministerijos bendradarbiavimas su

partneriais rengiant lietuvos

2004–2006 mETŲ bendrąjį programavimo dokumentą

Renginys

Data

Partneriai

1.

Seminaras

„Ispanijos ES Struktūrinių fondų valdymo patirtis“

2002-03-19

BPD

darbo grupės nariai, Lietuvos savivaldybių asociacija, Lietuvos profesinių

sąjungų asociacija, Lietuvos darbo sąjunga, Lietuvos pramonininkų

konfederacija, Lietuvos verslo darbdavių konfederacija

2.

BPD reikšmė verslo ir pramonės plėtrai

2002-04-08

Lietuvos

pramonininkų konfederacija

3.

Struktūriniai fondai ir regioninė politika

2002-04-09

Lietuvos

prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija

4.

Partnerystės pajėgumų stiprinimas

2002-04-11

savivaldybių

atstovai

5.

Partnerystės pajėgumų stiprinimas

2004-04-11

Lietuvos

darbo sąjunga, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija, Lietuvos

profesinių sąjungų asociacija, Lietuvos savivaldybių asociacija, Lietuvos

žemės ūkio rūmai, Lietuvos verslo darbdavių konfederacija

6.

ES ir Lietuvos regioninė politika

2004-04-23

Marijampolės

apskrities administracijos ir regiono savivaldybių atstovai

7.

Pasirengimas Struktūrinių fondų valdymui

2002-04-26

Lietuvos

aprangos ir tekstilės įmonių asociacija

8.

Valstybės

paramos principai, atsižvelgiant į Struktūrinių fondų kontekstą

2002-04-29

„INFOBALT“

(IT verslo įmonių asociacija), Konkurencijos taryba

9.

Nacionalinė

konferencija „Partnerystės principas planuojant ES finansinę paramą“

2002-05-09

150

vietinių, socialinių ekonominių, nevyriausybinių ir valstybinių partnerių

atstovai

10.

Investicinių

projektų finansavimo įvairių tarptautinių fondų lėšomis procedūros

2002-05-16

Lietuvos

šilumos tiekimo įmonių asociacija

11.

Ex-ante įvertinimas rengiant BPD

2002-05-17

BPD

darbo grupės nariai, įvairių Lietuvos institucijų ir konsultacinių bendrovių

atstovai

12.

Struktūriniai

fondai ir jų nauda šalinant miesto ir kaimo skirtumus

2002-04-18 Ukmergės

rajonas, 2002-04-25 Svėdasai, Anykščių rajonas

seminarai,

kuriuos organizavo Europos judėjimo Lietuvos atstovybė: diskusijos, kuriose

dalyvavo po 30–40 įvairių visuomenės grupių, valstybinių įstaigų,

nevyriausybinių organizacijų ir privačių įmonių atstovų

13.

ES parama Lietuvos regionams

2002-05-21

Tauragės

apskrities viršininko administracijos atstovai, regiono savivaldybių

atstovai, verslininkai

14.

Lietuvos

prisijungimo prie ES regioninės politikos procesas

2002-05-28

Utenos,

Kauno, Panevėžio, Telšių, Tauragės, Šiaulių, Alytaus, Klaipėdos, Kretingos,

Skuodo, Šilutės rajonų, Marijampolės, Neringos, Palangos savivaldybių

atstovai

15.

Kauno

miesto ir Kauno apskrities verslo aplinkos ir infrastruktūros plėtros

galimybių studija

2002-06-05

Kauno

regiono pramonininkų ir darbdavių asociacija, uždaroji akcinė bendrovė

„Festo“, Nacionalinė regioninės plėtros agentūra, uždaroji akcinė bendrovė

„Kausta“

16.

ES

finansinė pagalba Lietuvai

2002-06-05

LAVI-ISM

organizuotas seminaras – pristatymas

17.

Struktūrinių fondų finansinės paramos efektyvus naudojimas

2002-06-13

apskričių

viršininkų administracijos, Lietuvos savivaldybių asociacija

18.

Lietuvos pasirengimas tapti ES nare: derybų naujienos

2002 -06-14,15

Dzūkijos (Lietuvos pietrytinės dalies) regiono atstovai

19.

BPD pristatymas (paskaita)

2002 07 09

paskaita verslininkams Baltijos vadybos institute

20.

Utenos rajono socialinės ir ekonominės plėtros poreikių

įtraukimas į BPD

2002-08-30

susitikimas su Utenos apskrities ir Visagino miesto

atstovais

21.

Seminarai 10 Lietuvos regionų

savivaldybių atstovai, regionų verslininkai, kiti

partneriai

Vilnius

2002 09-10

Panevėžys

2002-09-13

Telšiai

2002-09-16

Šiauliai

2002-09-17

Kaunas

2002-09-23

Alytus

2002-09-24

Marijampolė

2002-09-27

Klaipėda

2002-09-30

Tauragė

2002-10-01

Utena

2002-10-10

22.

ES struktūrinė pagalba Lietuvai

2002-09-12

Nacionalinis plėtros institutas, Vilniaus nepartinių klubas

23.

ES žemės ūkio politika ir Lietuvos perspektyvos

2002-09-12

Lietuvos

žemės ūkio rūmų (LŽŪR) atstovai, ūkininkai

24.

Kultūros

plėtra Lietuvos BPD (PHARE projekto seminaras)

2002-09-18

Lietuvos

viešojo administravimo institutas (LIVADIS)

25.

Struktūrinių fondų valdymas

2002-09-27

BPD

darbo grupės nariai, ministerijų atstovai, Lietuvos pramonininkų

konfederacija, Lietuvos drabužių ir tekstilės pramonės įmonių asociacija,

LSVVPA, MPIA, Lietuvos verslo darbdavių konfederacija

26.

Lietuvos BPD – pagrindas IT plėtrai (diskusija)

2002-10-08

Aljanso

„Langas į ateitį“ ir Žinių ekonomikos forumo atstovai

27.

Verslas ir Struktūriniai fondai

2002-10-08

Lietuvos verslo darbdavių konfederacija, Kauno regiono

verslininkai

28.

BPD rengimas

2002-10-17

Lietuvos universitetų rektorių konferencija

29.

BPD rengimo procesas ir statusas

2002-11-05

Lietuvos pramonininkų konfederacija

30.

Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros galimybės ir

perspektyvos

2002-11-05

Lietuvos verslo darbdavių konfederacija, Lietuvos bankų

asociacija

31.

BPD pristatymas (diskusija)

2002-11-06

Lietuvos

verslo darbdavių konfederacijos padalinių vadovai

32.

Žinių

ekonomikos ir žinių visuomenės perspektyvos Lietuvos BPD (pristatymas Seime)

2002-11-08

Seimas

33.

Struktūriniai

fondai Lietuvos ekonomikos plėtrai, įskaitant sveikatos priežiūrą

2002-11-18

Vilniaus

universiteto kompetencijos tobulinimo programos specialistams „Sveikata XXI

amžiuje“ dalyviai

34.

Socialinės veiklos finansinė parama

2002-11-25

UBC moterų tinklas ir Šiaulių moterų asociacija

35.

Konferencija „Kultūra ir Struktūriniai fondai“

2002-11-27 ir 28

kultūros, sporto ir turizmo sektorių atstovai

36.

Visuomeninio

sektoriaus bendradarbiavimas su Struktūriniais fondais (seminaras)

2002-11-26

Nacionalinės plėtros institutas

37.

Lietuvos

BPD ir pasirengimas priimti struktūrinę pagalbą (susitikimas su Lietuvos

pramonininkų konfederacijos vadovybe)

2002-11-26

Lietuvos pramonininkų konfederacija

38.

Lietuvos

savivaldbių dalyvavimas rengiant ir įgyvendinant BPD (seminaras-diskusija)

2002-11-29

Lietuvos savivaldybių asociacija

39.

Struktūrinių fondų parama Lietuvai

2002-11-29

Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos asamblėja

40.

Renginys

„Savivaldybių vaidmuo ir jų gebėjimai panaudoti ES struktūrinę pagalbą“

2002-11-29

Lietuvos savivaldybių asociacija

41.

Lietuvos

BPD ir pasirengimas priimti Struktūrinių fondų pagalbą

2002-12-04

Lietuvos

pramonininkų konfederacijos mokymo centras ir Kauno verslo lyderių klubas

(Kauno regiono didžiausių įmonių vadovai)

42.

Lietuvos rengimasis priimti Struktūrinių fondų pagalbą

(pristatymas)

2002-12-09

Seimo

Ekonomikos komitetas ir Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos atstovai

43.

Rengimasis Struktūrinių fondų pagalbai

2002-12-10

Vilniaus

Gedimino technikos universiteto NMC ir Lietuvos statybininkų asociacija

44.

Lietuvos

BPD ir rengimasis Struktūrinių fondų pagalbai

2002-12-11

Lietuvos

pramonininkų konfederacijos mokymo centras, Vilniaus verslo lyderių klubas

(didžiausių Vilniaus regiono įmonių vadovai)

45.

Jungtinio

Lietuvos ir ES konsultacinio komiteto susitikimas-konferencija

2002-12-16

Jungtinis

konsultacinis komitetas, Lietuvos pramonininkų konfederacija

46.

Lietuvos BPD ir rengimasis struktūrinei pagalbai

2003-01-09

nevyriausybinių organizacijų forumo konferencija

47.

Seminaras

apie Lietuvos bendradarbiavimą su tarptautiniais fondais

2003-01-13

Sveikatos ekonomikos centras

48.

BPD pristatymas Šalčininkų savivaldybėje

2003-01-14

Šalčininkų savivaldybės verslininkai, savivaldybės

administracijos atstovai

49.

BPD priemonių ir finansavimo galimybių aptarimas

2003-01-14

Lietuvos pramonininkų konfederacija

50.

Struktūrinių

fondų pagalba Lietuvai (paskaita vietos spaudos ir televizijos atstovams)

2003-01-17

vietos spaudos ir televizijos atstovai

51.

BPD pristatymas

2003-01-21

Kūno

kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės

Lietuvos savivalda šiandien ir ateityje

2003-02-21

Klaipėdos rajono savivaldybė

BPD pristatymas Vilniaus bankui

2003-02-24

Vilniaus bankas

Galimybės, kurias teikia Struktūrinių

fondų pagalba

2003-02-25

Moterų informacijos centras

Pristatymas Vilniaus prekybos ir

pramonės rūmuose

2003-02-25

Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų

rūmų asociacija

Lietuva integracijos į ES kontekste

2003-03-04

Klaipėdos ir Tauragės apskričių

administracijos

Europos ateitis Visagine

2003-02-05

Visagino savivaldybė

Rengimasis referendumui dėl narystės ES

2003-03-14

Seimas

Europos informacinių centrų vadovų

susitikimas

2003-03-14

Europos Infocentras

Struktūrinių fondų pristatymas Lietuvos

stiklo apdirbimo įmonių asociacijai

2003-03-19

Lietuvos stiklo apdirbimo įmonių

asociacija

Kaip Struktūriniai fondai remia verslo

plėtrą (konferencija)

2003-03-20

Laikraštis „Verslo žinios“

Struktūrinių fondų parama

2003-03-21

verslo informacijos centrai, verslo

inkubatoriai

„Eurogrąža“ (TV laida tema „ES finansinė

pagalba“)

2001-11-12

televizija

Lietuvos regioninė politika (žinių

radijas)

2002-04-26

radijas

Lietuvos rengimasis Struktūrinių fondų

ir BPD pagalbai (interviu Vilniaus televizijos laidai „Savaitė“

rusų kalba)

2002-09-20

televizija

Struktūrinių fondų parama kultūrai

(Lietuvos radijo ir televizijos laidos „Panorama“ reportažas)

2002-01-13

televizija

Ateinančiais metais planuojama veikla

rengiantis priimti Struktūrinių fondų pagalbą (interviu Vilniaus televizijos

laidai „Savaitė“

rusų kalba)

2003-01-03

televizija

VI priedas. swot analizės išsamiosios lentelės

Stipriosios pusės

Čia pateikiama apibendrinta informacija apie pagrindines

stipriąsias puses.

Stipriosios pusės

Faktai

Makroekonominis stabilumas

maža

infliacija (2001 m. sausį siekė 1,3 % ir buvo 45 % mažesnė nei 1994

m.);

sumažėjęs

finansinis deficitas (1,6 % BVP);

einamosios

sąskaitos deficitas 4,8 % (2001 m.);

5,9 %

realiojo BVP padidėjimas 2001 m. palyginti su 1995–1998 m. laikotarpio

5,1 % vidutiniu didėjimo tempu;

stabilus

valiutos keitimo kursas (nuo 2002 m. valiuta susieta su euru);

esamas

savarankiškumas apsirūpinant energija, teikiant sveikatos priežiūros

paslaugas ir apsirūpinant maistu

Didėjantis ekonomikos

konkurencingumas

įgyvendinant

privatizavimo programą, padidėjo privataus sektoriaus sukuriamo BVP dalis

(šiuo metu ji siekia 72 %);

2000

m. darbininkų darbo našumas padidėjo 7,8 %, o 2001 m. –

10,3 %;

tiesioginių

užsienio investicijų laipsnio didėjimas (daugiausia sujungiant, įsigyjant ar

privatizuojant įmones);

sparčiai

augantis paslaugų sektorius (2001 m. siekė 58,6 % BVP, tai sudaro

34 % augimą, palyginti su 1991 m.)

Geografinė padėtis, palanki tranzitui

tarp Rytų ir Vakarų šalių

Pasaulio

prekybos organizacijos narė nuo 2001 m.;

taikomas

laisvas prekybos ir kapitalo judėjimo režimas;

teritorija

sudaro krovinių gabenimo tarptautinio multimodalinio transporto tinklo

koridoriaus dalį;

padidėjo

geležinkeliais gabenamų krovinių apimtys;

Klaipėda

yra pagrindinis IXB transporto koridoriaus mazgas, kur susikerta rytų –

vakarų krypties keliai ir jūrų maršrutai

Pakankamai gerai išplėtota transporto ir

ryšių infrastruktūra

kelių

tankio santykis vienam gyventojui ir pagerintos dangos kelių tankis atitinka

ES vidurkį;

neužšąlantis

jūrų uostas (Klaipėda);

importo

ir eksporto terminalų tinklas

Palyginti didelė eksporto į Vakarų

rinkas dalis

eksportas

į ES valstybes padidėjo nuo 32,9 % 1996 m. iki 47,8 % – 2001 m.;

didėja

bent kelių gamybos sektorių, įskaitant tekstilės, odos, transporto įrangos

gamybos, ryšių įrangos ir elektrinių mechanizmų sektorius, eksportas

Gerai išsilavinusi darbo jėga

daugiau

kaip 80 % darbo jėgos turi baigtą vidurinį ar aukštąjį išsilavinimą;

labai

žemas asmenų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, nedarbo lygis (4,6 %)

Rajonai, kur veikia puikiai išplėtotos

mokslo įstaigos ir yra didelis konkrečių sričių taikomųjų tyrimų potencialas

35

aukštojo mokslo įstaigos, 17 valstybinių mokslo institutų, 9 universitetiniai

mokslo institutai;

mokslinių

darbuotojų skaičius artimas ES vidurkiui;

stiprios

lazerių, optikos, medicinos įrangos ir biotechnologijų sritys

Suformuoti pagrindai profesinio mokymo

plėtrai (atskirai nuo pirma pateikto punkto)

Trišalės

tarybos, veikiančios regioniniu ir nacionaliniu lygiu;

specialistų

pagalba rengiant profesinį mokymą;

darbdavių

dalyvavimas sudarant mokymo planus;

2000

m. sukurtas kolegijų sektorius;

plečiasi

neakivaizdinis (suaugusiųjų) švietimas;

darbo

biržų tinklas;

14

specialiojo mokymo centrų, teikiančių pagalbą bedarbiams (per metus išeina

mokymą 20000 asmenų)

Patraukli gamtos aplinka ir

kraštovaizdis, gausus paveldas

didelė

biologinė įvairovė;

unikalios

pasaulio paveldo vietos;

yra

saugomų rajonų, šie rajonai apima 11,9 % visų šalies žemės plotų

Sveikatos priežiūra

gerėja

sveikatos priežiūra

Silpnosios pusės

Čia pateikiama apibendrinta informacija apie pagrindines

silpnąsias puses.

Silpnosios pusės

Faktai

Žemas pramonės ir žemės ūkio našumas

pasenusių

technologijų naudojimas gavybos ir apdirbamojoje pramonėje;

88 %

visos pramonės produkcijos gamybos apimties sudaro daug darbo jėgos

reikalaujanti gavybos ir apdirbamoji pramonė;

aukštąsias

technologijas naudojanti pramonės gamyba (13 % visos šalies pramonės

gamybos) siekia apie du trečdalius Vakarų Europos šalių lygio;

aukštąsias

technologijas naudojančiose pramonės šakose dirba vos 4 % visos darbo

jėgos;

daugiau

kaip 50 % darbo jėgos dirba pramonės šakose, kur nereikia aukštos

kvalifikacijos

Verslumo kultūros trūkumas, nepakankamos

galimybės smulkiam ir vidutiniam verslui naudotis finansavimo ir verslo rėmimo

paslaugomis

lėšų

stoka pradedančiosioms verslo įmonėms;

rėmimo/profesionalių

verslo konsultacinių paslaugų stoka;

lėšų

stoka trukdo mažoms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ) kurti daug mokslo žinių

reikalaujančius produktus ir šiuolaikines technologijas;

nepalanki

mokesčių ir teisinė aplinka trukdo kurti naujas darbo vietas

Aukštas struktūrinio ir jaunimo nedarbo

lygis

nedarbas

nacionaliniu mastu padidėjo nuo 13,3 % 1998 m. iki 17 % – 2001 m.

(2002 m. vėl sumažėjo iki 11,3 %);

moterų

ir vyrų nedarbo lygis viršija ES vidurkį;

jaunimo

(jaunesnių kaip 25 m. asmenų) nedarbas gerokai viršija ES vidurkį (2000 m.

siekė 29 %, o ES šis rodiklis buvo 16,1 %);

visuose

sektoriuose mažai asmenų turi ir plėtoja savo verslą (lyginama su ES

vidurkiu)

Gebėjimų trūkumas ir mokymosi spragos,

visų pirma jaunimo (papildyta)

68 %

bedarbių priskiriami nekvalifikuotųjų kategorijai;

daug

„iškritimo“ iš pagrindinio švietimo sistemos atvejų (daugiau kaip 20 %

moksleivių);

mažesnė

už ES vidurkį procentinė dalis jauuolių, kurie baigę mokyklą renkasi

profesinį švietimą ir mokymą;

palyginti

su ES vidurkiu, maža procentinė dalis jaunesnių kaip 19 metų asmenų, turinčių

vidurinį išsilavinimą;

lėšų

stoka trukdo mokyklas baigiantiems asmenims siekti profesinio mokymo

Būtinybė modernizuoti ir investuoti į

fizinę infrastruktūrą

daug

kelių ir tiltų yra blogos kokybės, tam reikia investicijų;

mirtinos

baigties eismo nelaimių skaičius dvigubai viršija ES vidurkį;

labai

maža elektrifikuotų geležinkelio linijų santykinė dalis, gerokai mažesnė už

ES vidurkį;

dėl

daugelio priežasčių vandens vidaus keliai netinkami komercinei plėtrai (pvz.,

pasenusi infrastruktūra, seklūs vandens keliai ir t.t.), reikia daug

investicijų;

oro

uostų įranga ir saugos standartai yra nepakankamo lygio;

švietimo

įstaigų ir ligoninių fizinė infrastruktūra reikalauja investicijų;

fosilinio

kuro jėgainės reikalauja investicijų;

reikia

modernizuoti vandentiekio ir dujų vamzdynus

Nepakankamas socialinių paslaugų ir

profesinės reabilitacijos infrastruktūros prieinamumas bei kokybė

nėra

neįgaliesiems skirtų profesinės reabilitacijos paslaugų;

mokymo

ir darbo aplinka nepritaikyta neįgaliųjų poreikiams;

nevienodas

socialinių paslaugų pasiskirstymas regionuose ir vietovėse;

per menkai išplėtotos neinstitucinės socialinės paslaugos

Didelis skurdo ir socialinės atskirties

laipsnis (visų pirma pažeidžiamų grupių)

gyventojų,

kuriems gresia skurdas, dalis sudaro 16,9 % (2002 m.);

didelis

tautinių mažumų nedarbo laipsnis: 2003 m. I ketvirčio duomenimis,

bendras nedarbo lygis sudarė 13,6 %, tačiau lietuvių tautybės gyventojų

nedarbas siekia 12,7 %; rusų – 20,6 %, lenkų – 15,4 %; kitų

tautinių mažumų – 19 %;

68 %

bedarbių priskiriami nekvalifikuotųjų kategorijai;

darbdaviai

nepakankamai skatinami priimti į darbą neįgaliuosius ir kitų pažeidžiamų grupių

asmenis;

nėra neįgaliesiems skirtos profesinės reabilitacijos sistemos;

nėra

reabilitacinės sistemos, skirtos nuo narkotikų, alkoholio ir kitų medžiagų

priklausomiems asmenims

Energetinė priklausomybė

visi

pirminiai energijos šaltiniai šiuo metu importuojami iš NVS šalių;

elektros,

dujų ir naftos tinklai sujungti tik su Rusijos sistema, bet ne su Vakarais;

nepakankamos

vietinės naftos atsargos;

ribotas

vietinių atsinaujinančių energijos šaltinių potencialas;

didelis

pažeidžiamumas atsižvelgiant į naftos kainų pokyčius

Žemas mokslinių tyrimų, technologijų

išsivystymo ir inovacijų diegimo laipsnis

bendrosios

išlaidos tyrimams ir plėtrai (0,6 %) yra gerokai mažesnės už ES vidurkį;

privataus

sektoriaus išlaidos tyrimams ir plėtrai sudaro 0,07 % BVP (ES vidurkis –

1,28 %);

didysis

verslas menkai domisi tyrimais ir plėtra, todėl atliekama mažai taikomųjų

tyrimų;

mažiau

kaip 1 % tyrimais užsiimančių mokslininkų dirba privačiame sektoriuje

Nepakankamas IT supratimas ir žemas IT

taikymo lygis

internetas

mažai paplitęs namų ūkiuose, palyginti su ES vidurkiu (apie 1/10 ES lygio);

mažai

sandorių sudaroma internetu, palyginti su ES (atitinkamai 3 % ir

44 %);

žemas

mokyklų kompiuterizacijos lygis, palyginti su ES (apie tris kartus žemesnis),

nors pastaruoju metu padėtis pagerėjo;

stokojama

kompiuterinio raštingumo įgūdžių

Užterštumas, visų pirma vandens

šaltinių, ir dirvos užteršimo cheminėmis ar radioaktyviosiomis medžiagomis

pavojus

išlieka

poreikis investuoti į vandens valymo įrenginius ir nuotekų tinklus;

bloga

geriamojo vandens kokybė (per didelis geležies ir fluoridų kiekis);

gruntinių

vandenų užterštumas kaimo vietovėse;

paviršinių

vandenų užterštumas: tik 14 % miesto nuotekų išvaloma pagal ES

standartus;

60 %

geriamojo vandens tiekimo sistemų yra pasenusios;

21 %

viso geriamojo vandens vamzdynų tinklo reikia modernizuoti;

dėl

mazuto naudojimo energijai gaminti susidaro didelė sieros koncentracija;

VOC

išmetimas viršija nacionalinius ir ES reikalavimus, šiai sričiai reikia

investicijų;

nežinoma

dalis taršos, kurią sukelia naftos ir chemikalų naudojimas;

galimas

radionuklidų nutekėjimas ir ne visai išspręstas radioaktyviųjų atliekų

saugyklų klausimas;

daroma

žala esamų nacionalinių parkų ir rezervatų biologinei įvairovei ir kultūros

paveldui

Netinkama atliekų valdymo infrastruktūra

kraštovaizdį

darko gausybė netalpių atliekų išmetimo vietų;

trūksta

biologiškai suyrančių atliekų perdirbimo technologijų;

nėra

įrenginių, gaminančių energiją iš atliekų;

netinkama

perdirbimo infrastruktūra;

trūksta

nuodingųjų atliekų tvarkymo pajėgumų

Sveikatos priežiūros sistema palyginti

neefektyvi, jos struktūra nepritaikyta socialiniams poreikiams tenkinti

ligoninių

infrastruktūra neatitinka ES kokybės reikalavimų;

per

mažai plėtojamos pirminės sveikatos priežiūros ir šeimos sveikatos priežiūros

paslaugos;

netolygiai

pasiskirstę sveikatos priežiūros įstaigos ir žmogiškieji ištekliai;

ligoninių

efektyvumas (pacientų pralaidumas) gerokai žemesnis už ES standartus, nors

pastarąjį dešimtmetį būklė pagerėjo;

ribota

sveikatos priežiūros paslaugų IT infrastruktūra;

labai

daug mirties nuo širdies ir kraujagyslių ligų, traumų ir apsinuodijimo atvejų

(2–3 kartus viršija ES vidurkį)

Galimybės

Atlikus stipriųjų ir silpnųjų pusių analizę, matyti tam

tikrų galimybių.

Galimybės

Faktai

Stojimas į ES ir ES bendrosios rinkos

teikiamos galimybės

numatoma,

kad įstojus į ES bendras teigiamas biudžeto srautų balansas 2004 m. sudarys

1,6 % BVP, 2005 m. – 2,5 %, 2006 m. – 2,4 % (neskaitant ES

biudžeto lėšomis apmokamų Ignalinos AE uždarymo išlaidų);

bus

toliau įgyvendinamos laikotarpiu iki įstojimo į ES vykdytos programos (PHARE,

ISPA ir SAPARD)

Baltijos šalių bendradarbiavimo plėtra

numatoma

sukurti bendrą su kitomis Baltijos šalimis (taip pat su Lenkija) elektros

energijos rinką siekiant lengviau integruotis į Vakarų elektros energijos

rinką;

galimybė

naudoti esamas dujotiekio linijas į Latviją (šiuo metu jos nenaudojamos)

Galimybė eksportuoti prekes ir paslaugas

į NVS šalių rinkas

eksportas

į NVS šalis pradėjo atsigauti po 1996–2001 m. nuosmukio. 2001 m. šis

eksportas sudarė 19,7 % visos eksporto apimties, o 2002 m. toliau

didėjo. Jį paskatins spartesnė NVS šalių plėtra (visų pirma Rusijos) ir

sumažėjęs realusis valiutų keitimo kursas, atsižvelgiant į NVS šalių

valiutas;

galimybė

naudoti esamas dujotiekio linijas į Baltarusiją (šiuo metu jos nenaudojamos)

Didėjantis verslo internacionalizavimas

(įskaitant tiesiogines užsienio investicijas ir bendradarbiavimą)

vykdoma

politika, kuri, kaip numatoma, pagerins investicijų ir verslo klimatą,

įskaitant „plynojo lauko“ investicijų skatinimo ir tiesioginių užsienio

investicijų (TUI) didinimo priemones;

smulkaus

ir vidutinio verslo bei stambių infrastruktūros įmonių (pvz., energetikos ir

transporto) privatizavimo programa tęsis iki 2003 m., ji leis įdiegti tobulesnes

valdymo sistemas ir pažangias technologijas;

numatoma,

kad 2003 m. pajamos iš privatizavimo sudarys 898 mln. litų (3,7 % BVP)

Smulkaus ir vidutinio verslo plėtra,

įmonių telkinių formavimas, technologijų ir inovacijų plėtra

geras,

mokslo pagrindu atliekamų tyrimų tinklas turi potencialą gerokai padidinti

privataus sektoriaus dalyvavimą;

siekiant

pakeisti pramonės struktūrą ir padidinti didelės pridėtinės vertės produktų

dalį, galima remtis technologiškai stipriais pramonės sektoriais (lazeriai, optinė

medicinos įranga, biotechnologija, aplinkos apsauga);

parengta

ir vykdoma smulkaus ir vidutinio verslo plėtros strategija;

suformuotas

verslo informacijos centrų tinklas, tačiau apie juos mažai žinoma;

įsteigti

6 verslo inkubatoriai; vietovėse, kur didelis nedarbas, jų gali būti

steigiama daugiau;

nuo

2002 m. gegužės veikia paskolų mažoms ir vidutinėms įmonėms teikimo sistema

Tranzitinių prekių srauto didėjimas

yra

galimybė gerokai išplėsti keleivių ir krovinių vežimo srautus oro uostuose;

galima

panaudoti laisvus Klaipėdos valstybinio jūrų uosto pajėgumus (2001 m. uostas

veikė maždaug 73 % pajėgumu);

2002

m. numatyta baigti rekonstruoti Klaipėdos valstybinį jūrų uostą, jis galės

aptarnauti didesnius laivus

Spartus ITT pagrindu funkcionuojančių

pajėgumų plitimas ir jų ekonominis indėlis

nepriklausomi

specialistai iki 2002 m. prognozuoja sparčią mobiliųjų telekomunikacijos

paslaugų plėtrą (į ją bus įtraukta nuo 15 % iki 44 % visų

gyventojų);

didės

visuomenės domėjimasis elektronine valdžia (56 % interneto vartotojų

naudojasi elektroninės valdžios paslaugomis);

sparčiai

gausėja informatikos ir kitų šios srities kursų dalyvių;

bendras

visuomenės supratimas apie IT yra menkas ir IT mažai naudojamos verslo

reikmėms, yra didelis augimo potencialas

Tolesnė paslaugų sektoriaus plėtra

paslaugų

sektoriaus pridėtinė vertė padidėjo nuo 34 % visos pridėtinės vertės

1991 m. iki 59 % – 2001 m.;

ypač

sparčiai plėtojamos finansinio tarpininkavimo, didmeninės ir mažmeninės

prekybos bei transporto paslaugos;

spartesnis

augimas pranašaujamas toms ekonomikos šakoms, kurios teikia paslaugas

užsienio klientams arba gamina prekes eksportui (transportas, ryšiai,

sandėlių veikla, gamybos pramonė, gavybos pramonė ir finansinis

tarpininkavimas);

atsiranda

naujų galimybių verslo konsultacijų, sveikatos priežiūros, mokymo ir įgūdžių

plėtros srityse

Šalies turizmo (atvykstamojo ir

vietinio, rekreacinio, sveikatingumo ir jūrinio) plėtra

yra

potencialas tapti nauju tarptautinio turizmo regionu;

tarptautiniai

transporto srautai didina turizmo potencialą;

didelės

kaimyninės turizmo rinkos – Lietuva šiuo metu yra mažiausiai išplėtota

Baltijos turizmo vieta;

galimi

įvairūs etniniai–kultūriniai ryšiai (pvz., su kitomis Europos šalimis, JAV ir

Argentina);

yra

pajėgumų didinti oru ir jūra atvykstančių turistų skaičių;

patraukli

gamtos aplinka, yra pasaulio paveldo vietų;

yra

nacionalinių ir regioninių parkų tinklas, kur galima plėtoti turizmą;

dideli

turizmo pajėgumai skatinti žemės ūkio veiklos diversifikaciją plėtojant

sparčiai augančias kaimo turizmo įmones

Efektyvus energijos naudojimas namų

ūkiuose ir komerciniame sektoriuje

kai

kurie ūkio subjektai gali sutaupyti 20–50 % elektros ir kitos energijos;

taip pat jos galima papildomai sutaupyti namų ūkiuose ir transporto

sektoriuje

Grėsmės

Lietuvai kyla kelios grėsmės, kurios per tolesnius 5 metus

darys įtaką tvariajai ekonominei plėtrai.

Grėsmės

Faktai

NVS šalių rinkos nestabilumo ir cikliškų

Vakarų rinkos svyravimų įtaka mažai šalies ekonomikai

atviro

ir liberalaus režimo mažos šalies ekonomiką veikia išoriniai veiksniai, tokie

kaip naftos kainos, tarptautinių valiutų kursai, eksporto rinkos ir

tarptautinės palūkanų normos;

nepatikimas

dujų tiekimas iš vienintelio šaltinio (Rusijos)

Didėjantys regioniniai skirtumai tarp

miesto ir kaimo

regioniniai

nedarbo lygio skirtumai (pvz., 15,6 % Vilniaus apskrityje ir 21,9 %

Alytuje);

profesinio

mokymo kursų ir įstaigų buvimo regioniniai skirtumai;

50,3 %

visų smulkaus ir vidutinio verslo įmonių sutelkta tik dviejose apskrityse

(Vilniaus ir Kauno)

Didėjantis užsienio pramonės ir paslaugų

konkurencinis spaudimas vietos ir užsienio rinkose, jo socialiniai ir

ekonominiai iššūkiai

narystė

ES atveria vidaus rinką konkurencijai;

didėja

konkurencija su kaimyninėmis valstybėmis, įskaitant konkurenciją tarp

Baltijos šalių;

šiuo

metu Lietuvos pramonė nekonkurencinga arba mažiau naši;

Rusija

pasuko krovinių srautus į Rusijos uostus

ES kokybės standartų įgyvendinimo

išlaidos ir iššūkiai

dar

nesilaikoma žemės ūkio ir veterinarijos higienos, maisto ir žuvų apdorojimo,

oro uostų ir kelių, mokytojų kvalifikacijos, oro, degalų, vandens bei vandens

nuotekų ir ligoninių kokybės standartų;

daugelyje

šių sričių skirtumas nuo ES standartų yra didelis

Ignalinos AE uždarymas, jos aplinkos

fizinis, socialinis ir ekonominis poveikis

Ignalinos

AE šiuo metu gamina 75–85 % visos nacionalinės elektros energijos;

sustabdžius

Ignalinos AE antrąjį bloką, padidės elektros energijos kaina;

reikia

investicijų esamoms fosilinio kuro jėgainėms atnaujinti;

trūksta

ilgalaikių pajėgumų radioaktyviosioms atliekoms perdirbti ir saugoti;

po

Ignalinos AE uždarymo padidės CO2 ir kitų teršalų išmetimas į orą

Senstantys gyventojai ir didėjantis

socialinės pagalbos ir sveikatos priežiūros paslaugų poreikis

sveikatos

priežiūros struktūros ir paslaugų teikimo silpnosios pusės (žr. aukščiau);

gimstamumas

mažėja, gyventojai sensta;

gausėja

pacientų, kuriems trūksta socialinės apsaugos;

gausėja

rūkančiųjų, piktnaudžiaujančių alkoholiu ir vartojančių narkotikus;

visuomenė

menkai išmano sveikatos/dietos klausimus

Kaimo gyventojų mažėjimas ir žemės ūkio

diversifikacija

žemės

ūkio dalis BVP sumažėjo nuo 16,4 % 1995 m. iki 7 % 2001 m., tačiau

šioje srityje (įskaitant miškų ūkio ir medžioklės sektorių) vis dar dirba

17,7 % darbo jėgos;

dėl

pasenusios įrangos, didelių gamybos išlaidų ir investicijų trūkumo labai

sumažėjo žemės ūkio bendrovių;

mažas

asmeninių ūkių konkurencingumas (todėl jų kasmet sumažėja 10 %);

ūkiai

(auginantys javus ir užsiimantys gyvulininkyste) yra mažesni ir mažiau

konkurencingi už vidutinius ES ūkius;

nepakankama

kaimo infrastruktūra (pvz., kaimo gyvenvietėse nėra vandentiekio ar

kanalizacijos tinklų);

kaimo

gyventojai mažiau išsilavinę už miestiečius;

pasenęs

žvejybos laivynas, tačiau didelis užimtumo laipsnis nenašiuose laivuose;

maža

vietinė žuvininkystės rinka

Augančios ekonomikos poveikis aplinkai

(CO2 išmetimas, oro kokybė)

energijos

suvartojimo didėjimo potencialas, atliekų susidarymas, žemės panaudojimo

problemos ir t.t.

VII

priedas. Valstybės pagalbos schemos Lietuvos Pirmojo tikslo programoje

Prioriteto

ir priemo­nės numeriai

Valstybės

pagalbos schemos ar ad hoc valstybės pagalbos pavadinimas

Valstybės

pagalbos numeris

Schemos

trukmė, metai

1.1.

Šiai

priemonei nebus teikiama valstybės pagalba pagal EB sutarties 87 straipsnį

1.2.

Valstybės pagalbos

schema „Regioninė pagalba“ įtraukta į ūkio ministro 2004 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 4-16 patvirtintą Valstybės pagalbos teikimo tvarką „Verslumo, verslo

ir investicijų plėtros skatinimas“, remiantis 2000 m. gegužės 18 d. Lietuvos Respublikos valstybės pagalbos ūkio subjektams kontrolės įstatymu

Nr. VIII-1689 ir Nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairėmis

(OL L 74, 10.03.1998, 9–31 p.).

Lietuvos Respublikos

konkurencijos tarybos 2004 m. kovo 25 d. nutarimas Nr. 1S-44, valstybės pagalbos

schema Nr. LT 3 2004 „Regioninė pagalba“, 2004 m. rugpjūčio 13 d. EK raštas C (2004) 3230/4 (Interim list).

2004–2006

Valstybės pagalbos schema „Pagalba smulkaus ir vidutinio verslo

subjektams“ įtraukta į ūkio ministro 2004 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 4-16 patvirtintą

Valstybės

pagalbos teikimo tvarką „Verslumo, verslo ir investicijų plėtros skatinimas“,

remiantis 2000 m. gegužės 18 d. Lietuvos Respublikos valstybės pagalbos

ūkio subjektams kontrolės įstatymu Nr. VIII-1689 ir 2001 m. sausio 12 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 70/2001 dėl sutarties 87 ir 88 straipsnių

taikymo valstybės pagalbai mažoms ir vidutinėms įmonėms (OL L 10, 13.1.2001,

33 p.).

Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 1S-42, valstybės pagalbos schema Nr. LT 4 2004 „Pagalba

smulkaus ir vidutinio verslo subjektams“, 2004 m. rugpjūčio 13 d. EK raštas C (2004) 3230/4 (Interim list).

Be to, šiai priemonei taip pat gali būti naudojama

pagalba, suteikta pagal 2001 m. sausio 12 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 69/2001 dėl Europos Bendrijos sutarties 87 ir 88

straipsnių taikymo de

minimis

pagalbai (OL L 10, 13.1.2001, 30–21 p.) sąlygomis, nustatytomis ūkio ministro

2004 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 4-16 patvirtintoje Valstybės pagalbos

teikimo tvarkoje „Verslumo, verslo ir investicijų plėtros skatinimas“.

de minimis (Komisijos reglamentas

EB 69/2001)

1.3.

Šiai priemonei

nebus teikiama valstybės pagalba pagal EB sutarties 87 straipsnį

1.4.

Šiai priemonei

nebus teikiama valstybės pagalba pagal EB sutarties 87 straipsnį

1.5.

Šiai

priemonei nebus teikiama valstybės pagalba pagal EB sutarties 87 straipsnį

2.1.

Šiai

priemonei visa valstybės pagalba bus teikiama pagal de minimis taisyklę

ir vieną iš bendrosios išimties reglamentų

de

minimis

(EB 69/2001), parama mokymui (EB 68/2001), parama užimtumui (EB 2204/2002)

2004–2006

2.2.

Visa

valstybės pagalba šiai priemonei atitiks vieno iš bendrosios išimties

reglamentų nuostatas

parama

mokymui (EB 68/2001), parama užimtumui (EB 2204/2002)

2004–2006

2.3.

Visa

valstybės pagalba šiai priemonei bus teikiama pagal de minimis taisyklę

ir vieną iš bendrosios išimties reglamentų

de

minimis

(EB

69/2001), parama mokymui (EB 68/2001), parama užimtumui (EB 2204/2002)

2004–2006

2.4.

Šiai priemonei

nebus teikiama valstybės pagalba pagal EB sutarties 87 straipsnį

2.5.

Visa

valstybės pagalba šiai priemonei bus teikiama pagal de minimis taisyklę

ir vieną iš bendrosios išimties reglamentų

de

minimis

(EB

69/2001), parama mokymui (EB 68/2001)

2004–2006

3.1.

Valstybės pagalbos

schema „Regioninė pagalba“ įtraukta į ūkio ministro 2004 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 4-16 patvirtintą Valstybės pagalbos teikimo tvarką „Verslumo, verslo

ir investicijų plėtros skatinimas“, remiantis 2000 m. gegužės 18 d. Lietuvos Respublikos valstybės pagalbos ūkio subjektams kontrolės įstatymu

Nr. VIII-1689 ir Nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairėmis

(OL C 74, 10.03.1998, 9–31 p.).

Lietuvos Respublikos

konkurencijos tarybos 2004 m. kovo 25 d. nutarimas Nr. 1S-44,

valstybės pagalbos schema Nr. LT 3 2004 „Regioninė pagalba“, 2004 m. rugpjūčio 13 d. EK raštas C (2004) 3230/4 (Interim list).

2004–2006

Valstybės pagalbos

schema „Pagalba smulkaus ir vidutinio verslo subjektams“ įtraukta į ūkio

ministro 2004 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 4-16 patvirtintą Valsty-bės

pagalbos teikimo tvarką „Verslumo, verslo ir investicijų plėtros skatinimas“,

remiantis 2000 m. gegužės 18 d. Lietuvos Respublikos valstybės pagalbos

ūkio subjektams kontrolės įstatymu Nr. VIII-1689 ir 2001 m. sausio 12 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 70/2001 dėl sutarties 87 ir 88 straipsnių

taikymo valstybės pagalbai mažoms ir vidutinėms įmonėms (OL L 10, 13.1.2001,

33 p.).

Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 1S-42, valstybės pagalbos schema Nr. LT 4 2004 „Pagalba

smulkaus ir vidutinio verslo subjektams“, 2004 m. rugpjūčio 13 d. EK raštas C (2004) 3230/4 (Interim list).

Valstybės pagalbos

schema „Mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros skatinimas“, patvirtinta

ūkio ministro 2004 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. 4-77, remiasi 2000 m. gegužės 18 d. Lietuvos Respublikos valstybės pagalbos ūkio subjektams kontrolės įstatymu Nr.

VIII-1689 ir Europos Bendrijos gairėmis dėl valstybės pagalbos moksliniams

tyrimams ir technologijų plėtrai (OL L 045, 17.2.1996, 5 p.) ir jų

pakeitimais (98/C 48/02, OL L 48, 13.2.1998, 2 p.; 2002/C 111/03, OL L 111,

8.5.2002, 3 p.).

Lietuvos

Respublikos konkurencijos tarybos 2004 m. balandžio 8 d. nutarimas Nr. 1S-57, valstybės pagalbos schema Nr. LT 6 2004 „Mokslinių tyrimų ir

technologinės plėtros skatinimas“, 2004 m. rugpjūčio 13 d. EK raštas C (2004) 3230/4 (Interim list).

Be to, šiai priemonei

taip pat gali būti naudojama pagalba, suteikta pagal 2001 m. sausio 12 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 69/2001 dėl Europos Bendrijos sutarties 87 ir 88

straipsnių taikymo de minimis pagalbai (OL L 10, 13.1.2001, 30–32 p.)

sąlygomis, nustatytomis arba ūkio ministro 2004 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 4-16 patvirtintoje Valstybės pagalbos teikimo tvarkoje

„Verslumo, verslo ir investicijų plėtros skatinimas“, jeigu pagalba teikiama

pagal šią tvarką, arba ūkio ministro 2004 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. 4-77 patvirtintoje valstybės pagalbos schemoje „Mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros

skatinimas“, jeigu pagalba teikiama pagal šią schemą

de minimis (Komisijos

reglamentas EB 69/2001)

3.2.

Šiai

priemonei nebus teikiama valstybės pagalba pagal EB sutarties 87 straipsnį

3.3.

Šiai

priemonei nebus teikiama valstybės pagalba pagal EB sutarties 87 straipsnį

3.4.

Šiai

priemonei nebus teikiama valstybės pagalba pagal EB sutarties 87 straipsnį

4.1.

Ši priemonė bus įgyvendinama pagal 1999

m. gegužės 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1257/1999 nuostatas

4.2.

Ši priemonė bus įgyvendinama pagal 1999

m. gegužės 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1257/1999 nuostatas

4.3.

Ši priemonė bus įgyvendinama pagal 1999

m. gegužės 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1257/1999 nuostatas

4.4.

Ši priemonė bus įgyvendinama pagal 1999

m. gegužės 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1257/1999 nuostatas

Visa pagalba šiai priemonei bus teikiama

pagal de minimis taisyklę ir vieną iš bendrosios išimties reglamentų

de

minimis

(EB

69/2001),

SVV (EB 70/2001)

2004–2006

4.5.

Ši priemonė bus įgyvendinama pagal 1999

m. gegužės 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1257/1999 nuostatas

Visa pagalba šiai priemonei bus teikiama

pagal de minimis taisyklę ir vieną iš bendrosios išimties reglamentų

de

minimis

(EB

69/2001),

SVV (EB 70/2001)

2004–2006

4.6.

Ši priemonė bus įgyvendinama pagal 1999

m. gegužės 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1257/1999 nuostatas

Visa pagalba šiai priemonei bus teikiama

pagal de minimis taisyklę ir vieną iš bendrosios išimties reglamentų

de

minimis

(EB

69/2001),

SVV (EB 70/2001)

2004–2006

4.7.

Visa valstybės pagalba šiai priemonei

bus teikiama laikantis de minimis taisyklės

de

minimis

(EB

69/2001)

2004–2006

4.8.

Valstybės pagalbą pagal šią schemą

apibrėžia Reglamento 2369/2002 19 straipsnio nuostatos

4.9.

Valstybės pagalbą pagal šią schemą

apibrėžia Reglamento 2369/2002 19 straipsnio nuostatos

4.10.

Valstybės pagalbą pagal šią schemą

apibrėžia Reglamento 2369/2002 19 straipsnio nuostatos

5.1.

Šiai priemonei nebus teikiama valstybės

pagalba pagal EB sutarties 87 straipsnį

5.2.

Šiai priemonei nebus teikiama valstybės

pagalba pagal EB sutarties 87 straipsnį

Priedo pakeitimai

Nr. 316,

2007-03-28, Žin., 2007, Nr. 40-1484 (2007-04-07)

Nr. 290,

2009-04-15, Žin., 2009, Nr. 45-1754 (2009-04-23)

Pastabos: 1. Remiantis Tarybos reglamento (EB) 1260/1999 34(1)(g)

straipsnio apibrėžtomis funkcijomis, valdančioji institucija prireikus

atnaujina šią lentelę ir informuoja Komisiją apie visus jos pakeitimus.

2.

Bus sukurtas mechanizmas apskaičiuoti bendrą valstybės pagalbos dydį iš

skirtingų schemų ir šaltinių (įskaitant de minimis pagalbos sumavimą).

Jeigu iki įstojimo į ES buvo naudojamos valstybės pagalbos schemos, skirtos

smulkiam ir vidutiniam verslui remti, mokymo ir bendrosios išimties

reglamentai, jos bus notifikuojamos Komisijai, taikant tarpinę procedūrą.

3.

Norint imti naudoti naują valstybės pagalbos schemą ar ad hoc pagalbą,

būtina modifikuoti paramą formaliu sprendimu.

4.

Priemonėms, kuriose numatoma valstybės pagalba, reikalaujanti imtis tam tikrų

veiksmų arba nepatvirtinta Komisijos, taikomas Komisijos sprendimo dėl šios

programos patvirtinimo 4 straipsnis (laikinas apribojimas teikti valstybės

pagalbą). Šiuo metu (2003 m.) šis straipsnis taikomas 1 prioriteto 2 priemonei

„Energijos tiekimo stabilumo, prieinamumo ir didesnio energetikos efektyvumo

užtikrinimas“ ir 3 prioriteto 1 priemonei „Tiesioginė parama verslui“.

____________________

Pakeitimai

1.

Lietuvos

Respublikos Vyriausybė, Nutarimas

Nr. 1093, 2005-10-18,

Žin., 2005, Nr. 126-4480 (2005-10-22)

DĖL LIETUVOS

RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2004 M. RUGPJŪČIO 2 D. NUTARIMO NR. 935 "DĖL

LIETUVOS 2004-2006 METŲ BENDROJO PROGRAMAVIMO DOKUMENTO PATVIRTINIMO"

PAKEITIMO

2.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Nutarimas

Nr. 762,

2006-08-01, Žin., 2006, Nr. 86-3357 (2006-08-05)

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2004 M. RUGPJŪČIO 2 D.

NUTARIMO NR. 935 "DĖL LIETUVOS 2004-2006 METŲ BENDROJO PROGRAMAVIMO

DOKUMENTO PATVIRTINIMO" PAKEITIMO

3.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Nutarimas

Nr. 316,

2007-03-28, Žin., 2007, Nr. 40-1484 (2007-04-07)

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2004 M. RUGPJŪČIO 2 D.

NUTARIMO NR. 935 "DĖL LIETUVOS 2004-2006 METŲ BENDROJO PROGRAMAVIMO

DOKUMENTO PATVIRTINIMO" PAKEITIMO

4.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Nutarimas

Nr. 290,

2009-04-15, Žin., 2009, Nr. 45-1754 (2009-04-23)

DĖL

LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2004 M. RUGPJŪČIO 2 D. NUTARIMO NR. 935 "DĖL LIETUVOS 2004-2006 METŲ BENDROJO PROGRAMAVIMO DOKUMENTO PATVIRTINIMO" PAKEITIMO

*** Pabaiga ***

Redagavo Aušra Bodin (2009-04-23)

aubodi@lrs.lt

[1] 1

litas = 3,4528 euro.

[2]

Bendrasis užimtumo lygis – dirbančių asmenų dalis visoje 15–64 m. amžiaus

gyventojų grupėje, %.

[3]

Duomenų šaltiniai: Statistikos departamentas, Lietuvos bankas ir ministerijos.

[4] ES ir

Lietuvoje investicijos apibrėžiamos skirtingai. Ši eilutė apima valstybės

biudžeto išlaidas, pagal Lietuvoje galiojančią klasifikaciją nelaikomas

investicijomis; todėl jos neapskaitomos Valstybės investicijų programoje, o priskiriamos

investicijoms pagal ES sampratą (pvz., investicijos į žmogiškuosius išteklius,

smulkų ir vidutinį verslą, turizmo plėtrą ir kt.).

[5]

Prognozė grindžiama prielaida, kad pasaulinės naftos kainos 2002 m. sieks 23,8

JAV dolerio už barelį, 2003–2005 m. – 24,1 JAV dolerio už barelį, o 2002

m. vienas euras bus lygus 0,92 JAV dolerio, 2003–2005 m. – 0,93 JAV dolerio.

[6]

Daugiau informacijos apie metodiką pateikta tinklalapyje www.worldbank.org/gdln/kam.htm.

[7]

Duomenų šaltiniai: Statistikos departamentas, Žemės ūkio ministerija, Žemės ir

kito nekilnojamojo turto registras (2002 m.).

[8]

Nustatant miesto ir kaimo vietoves, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos

teritorinių-administracinių vienetų įstatymo (1994 m. liepos 14 d., Nr. I‑558)

straipsniu, apibrėžiančiu gyvenamųjų vietovių Lietuvos Respublikos teritorijoje

sąvoką.

[9]

Duomenų šaltinis – Statistikos departamentas, 2002 m.

[10]

Statistikos departamento 2002 m. vasarį atlikto tyrimo duomenys.

[11]

Duomenų šaltinis – Statistikos departamentas, „Lietuvos kaimas“, 2002 m.

[12]

Duomenų šaltinis – Statistikos departamentas, 2001 m.

[13]

Pirminis linų perdirbimas.

[14]

Duomenų šaltinis – Statistikos departamentas, 2001.

[15]

Vidutinis ūkio dydis reiškia visų žemės ūkio valdų rūšių (šeimų ūkių, žemės

ūkio bendrovių, prie­sody­binių sklypų) vidurkį.

[16]

Sektoriai, kuriuose 50 % ir daugiau produkcijos

gaminama įmonėse, atitinkančiose ES higienos standartus.

[17]

Europos Komisijos iniciatyva ir remiantis Parlamento ir Tarybos sprendimo 1692/96/EC

kriterijais bei prioritetais 1996 m. kovą pradėtas Vidurio Europos šalių

transporto infrastruktūros poreikių įvertinimas (TINA).

[18]

Duomenų šaltinis – Statistikos departamentas. „Transportas ir ryšiai“.

[19]

Duomenų šaltinis – Statistikos departamentas. „Transportas ir ryšiai 2001 m.“.

[20] Jūrų

uostų ir oro uostų veiklos rodiklius palyginti sunku, nes juos lemia geografinė

padėtis ir krovinių rūšys. Todėl paprastas palyginimas tikrosios būklės

neatskleidžia.

[21]

Duomenų šaltiniai: Europos Komisija. Energetika Europoje. 1999 m. metinė

energetikos apžvalga. – Briuselis, 2000; Eurostat’as.

Energetikos ir aplinkos statistika. – Briuselis, 2002; ES energetikos ir

transporto duomenys. 2001 m. statistikos leidinys. – Liuksemburgas, 2001.

[22]

Šaltinis: Lietuvos miškų valstybinė inventorizacija. 2001 m. sausio 1 d.

duomenys.

[23] 2002

m. darbo jėgos, dirbančių asmenų ir kiti rodikliai buvo perskaičiuoti remiantis

gyventojų surašy­mo duomenimis. Tačiau 2001 m. ir ankstesnių metų rodikliai

neperskaičiuoti, todėl 2002 m. rodiklių ne­įma­no­ma palyginti su ankstesniais.

Kadangi ši BPD dalis 2002 m. rodiklių neapima, situacijos analizė grindžiama

2001 m. ir ankstesnių metų duomenimis.

[24]

Įskaitant specialųjį vidurinį išsilavinimą.

[25]

Profesinę kvalifikaciją turi maždaug pusė vidurinį ir ¼ – pagrindinį

išsilavinimą turinčių asmenų.

[26]

T.y. dirbančių asmenų dalis visoje 15–64 m. amžiaus gyventojų grupėje.

[27]

Tyrimą atliko Profesinio švietimo ir mokymo metodikos centro Profesinio

švietimo ir mokymo informacijos tarnyba 2000 m.

[28] „Skaitmeninė

Lietuva 2001“.

[29] Ten

pat.

[30] Ten

pat.

[31] 2001

m. rugsėjį Europos Komisija patvirtino Baltąją knygą „2010 m. Europos

transporto politika: laikas apsispręsti“.

[32]

Komisijos pranešimas „Struktūriniai fondai ir jų koordinavimas su Sanglaudos

fondu“, 2000–2006 m. laikotarpio programų rekomendacijos; 1996 m. gruodžio 19

d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 96/92/EB dėl bendrųjų elektros

energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių; 1998 m. birželio 22 d. Europos

Parlamento ir Tarybos direktyva 98/30/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrų

taisyklių; Jungtinių Tautų Organizacijos Bendrosios konvencijos dėl klimato

pokyčių Kioto protokolas; Komisijos pranešimas Tarybai ir Europos Parlamentui.

Žalioji knyga dėl Europos energijos tiekimo saugumo strategijos. Com (2000) 769

galutinis.

[33]

Komisijos pranešimas. Energija ateičiai: atsinaujinantys energijos šaltiniai.

Bendrijos strategijos Baltoji knyga ir veiksmų planas. COM(97)599 galutinis

(26/11/97); 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva

2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančiųjų energijos šaltinių,

rėmimo vidaus elektros rinkoje.

[34] „Link

įmonių Europos“, Įmonių politikos darbo programa 2000–2005, SEC (2000) 771,

08.05.2000; „Iššūkiai įmonių politikai žinių pagrindu veikiančios ekonomikos

sąlygomis ir pasiūlymas priimti Tarybos sprendimą dėl Daugiametės 2001–2005

metų įmonių ir verslumo programos“, COM (2000) 256.

[35]

Žalioji knyga, „Verslumas Europoje“, COM (2003), 27

galutinis, 2003-01-21 pagrindu priimtas dokumentas.

[36] „Galvojimas

mažu masteliu besiplečiančioje Europoje“, COM (2003), 26 galutinis, 2003-01-21.

[37]

„Inovacijų politika: Sąjungos pozicijos atnaujinimas, atsižvelgiant į Lisabonos

strategijos kontekstą“, COM (2003), 112 baigiamasis, 2003-03-11.

[38]

Priimta 1976 m. ICOMOS seminare Briuselyje.

[39]

Priimta Tarybos 4-ojoje konferencijoje, kuri įvyko 1996 m. gegužės 30–31 d.

[40]

Komisijos pranešimas Tarybai, Europos Parlamentui, Ekonomikos ir socialinių

reikalų komitetui bei Regionų komitetui „Bendras darbas Europos turizmo ateities

labui“, Briuselis, 2001-11-13.

[41] BPD

III priedas. Sanglaudos fondo strategija Lietuvoje (Transporto sektorius).

[42] BPD

IV priedas. Sanglaudos fondo strategija Lietuvoje (Aplinkos sektorius).

[43] Čia

ir kituose prioritetuose nurodomi prioriteto ir priemonės numeriai.

[44]Laikantiesiems

gyvulius pienui ir mėsai parama teikiama pašarų gamybai, kultūrinių pievų ir

ganyklų įrengimui.

[45]Europos

Komisijai patvirtinus Lietuvos teritorijos sąrašą, sudarytą pagal miškų

gaisringumo rizikos laipsnį, Lietuva atnaujins parengtą Lietuvos miškų

priešgaisrinės apsaugos plano projektą ir nusiųs jį Europos Komisijai

patvirtinti, nes pagal EB Reglamentą 2158/1992 Europos Komisija tvirtina miškų

priešgaisrinės apsaugos planą tik priėmusi sprendimą dėl vietovių, suskirstytų

pagal gaisringumo rizikos laipsnį.

[46]Žemė,

planuojama apželdinti, Nekilnojamojo turto kadastre turi būti klasifikuojama

kaip ne žemės ūkio paskirties žemė.

[47]

Subsidijos dydis apskaičiuotas valstybės išlaidų pagrindu, išskyrus ŽOFI.

[48] Privataus

sektoriaus indėlis nurodomas tik dėl ŽOFI.

[49]

Atliekant skaičiavimus, remtasi tokiu valiutų keitimo kursu: 4 litai = 1 euras.