DĖL VALSTYBINĖS VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGOS

Nutarimas

paskelbtas: Žin., 2003, Nr. 107-4807

Neoficialus nutarimo tekstas

Lietuvos

Respublikos Vyriausybė

nutarimas

DĖL VALSTYBINĖS VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGOS

STRATEGIJOS IR LIETUVOS NACIONALINĖS VARTOTOJŲ ŠVIETIMO PROGRAMOS PATVIRTINIMO

2003 m. lapkričio 11 d. Nr. 1404

Vilnius

Įgyvendindama Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2001–2004 metų programos, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Seimo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. IX-455 (Žin., 2001, Nr. 62-2244),

nuostatas ir siekdama užtikrinti deramą vartotojų apsaugą – sukurti vartotojų

teisių apsaugos sistemą, suderintą su Europos Sąjungos teise, stiprinti ir

tobulinti vartotojų teisių apsaugos ir produktų saugos kontrolės institucijų

sistemą, šviesti vartotojus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria

1.

Patvirtinti pridedamas

1.1.

Valstybinę vartotojų teisių

apsaugos strategiją;

1.2.

Lietuvos nacionalinę vartotojų

švietimo programą.

2.

Pavesti iki 2003 m. gruodžio 1 dienos

2.1. Teisingumo ministerijai – parengti Valstybinės

vartotojų teisių apsaugos strategijos įgyvendinimo 2004 metų priemonių plano

projektą ir pateikti jį Lietuvos Respublikos Vyriausybei;

2.2. Teisingumo ministerijai kartu su Švietimo ir

mokslo ministerija – parengti Lietuvos nacionalinės vartotojų švietimo

programos įgyvendinimo 2004 metų priemonių plano projektą ir pateikti jį

Lietuvos Respublikos Vyriausybei.

Ministras Pirmininkas Algirdas

Brazauskas

Teisingumo ministras Vytautas

Markevičius

________________

Patvirtinta

Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2003 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 1404

VALSTYBINĖ

VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGOS STRATEGIJA

I.

bendrosios nuostatos

1.

Vartotojų teisių gynimas yra viena iš svarbių valstybės ekonominės ir

socialinės politikos sričių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5

dalyje nustatoma: „Valstybė gina vartotojo interesus“.

2. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos strategija

(toliau vadinama – Strategija) parengta siekiant įgyvendinti Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2001–2004 metų programos, kuriai pritarta Lietuvos

Respublikos Seimo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. IX-455 (Žin., 2001,

Nr. 62-2244),

VII skyriaus „Ūkio politika“ nuostatas: „užtikrinti aukštą vartotojų teisių

apsaugos lygį, sukuriant vartotojų teisių apsaugos sistemą, suderintą su

Europos Sąjungos teise, stiprinti ir tobulinti vartotojų teisių apsaugos ir

produktų saugos kontrolės institucijų sistemą, vykdyti vartotojų švietimą“,

atsižvelgiant į Europos Bendrijų Komisijos komunikato „2002–2006 m. vartotojų

politikos strategijos“ nuostatas (2002 m. gegužės 7 d.).

3. Šioje Strategijoje nustatytas vartotojų

teisių apsaugos tikslas, 2003–2006 metų prioritetinės kryptys ir uždaviniai.

4. Ši Strategija

maisto saugos srityje apima tik bendruosius vartotojų teisių apsaugos

klausimus.

II. Esama būklė

5. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos politika

šalyje pradėta formuoti 1994 metais, priėmus Lietuvos Respublikos vartotojų

teisių gynimo įstatymą (Žin., 1994, Nr. 94-1833; 2000, Nr. 85-2581), kuris

nustatė vartotojų teises, reglamentavo vartotojų ir prekių pardavėjų, gamintojų

ir paslaugų teikėjų santykius, pardavėjų ir paslaugų teikėjų pareigas.

6. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 633 „Dėl Valstybinės konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo

tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsteigimo“ (Žin., 1995, Nr. 38-951) buvo

reorganizuota Valstybinė kainų ir konkurencijos tarnyba prie Lietuvos

Respublikos Vyriausybės, kai kurie Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros

tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir Valstybinės veterinarijos

tarnybos padaliniai, įsteigta Valstybinė konkurencijos ir vartotojų teisių

gynimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurios viena iš funkcijų

buvo formuoti ir vykdyti vartotojų teisių gynimo politiką, įgyvendinti Lietuvos

Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymą. Valstybinei konkurencijos ir

vartotojų teisių gynimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės buvo

pavesta koordinuoti visų valstybės valdymo institucijų veiklą vartotojų teisių gynimo

srityje, nagrinėti fizinių ir juridinių asmenų pareiškimus dėl Lietuvos

Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymo pažeidimų ir taikyti sankcijas šio

įstatymo pažeidėjams.

Priėmus 1999 metais Lietuvos Respublikos konkurencijos

įstatymą (Žin., 1999, Nr. 30-856) ir įsteigus

Konkurencijos tarybą, nebuvo numatyta institucija, kuri būtų atsakinga už

valstybinės vartotojų teisių apsaugos politikos formavimą, Lietuvos Respublikos

vartotojų teisių gynimo įstatymo įgyvendinimą, visų vartotojų teises ginančių

institucijų veiklos koordinavimą.

Įgyvendinant Lietuvos Respublikos vartotojų teisių

gynimo įstatymo pakeitimo įstatymą (Žin., 2000, Nr. 85-2581), 2001

metais buvo įsteigta Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos

taryba prie Teisingumo ministerijos (toliau vadinama – Nacionalinė taryba).

Šiai institucijai kartu su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba ir

Valstybine ne maisto produktų inspekcija prie Ūkio ministerijos (toliau

vadinama – Valstybinė ne maisto produktų inspekcija) pavesta kontroliuoti, kaip

laikomasi Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymo.

Kitos valstybės ir savivaldybių institucijos prisideda

prie vartotojų teisių apsaugos, nagrinėdamos piliečių ir kitų asmenų skundus,

tačiau jos pagal Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymą ir kitus

įstatymus nėra vartotojų teises ginančios institucijos, t.y. joms nenustatyta

pareiga ginti pažeistas vartotojų teises.

7. Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatyme

(Žin., 1999, Nr. 52-1673;

2001, Nr. 64-2324)

nustatyta valstybinė produktų saugos kontrolės institucinė sistema (Lietuvos

Respublikos produktų saugos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų,

užtikrinančių, kad į rinką būtų tiekiami tik saugūs produktai, laikymąsi

kontroliuoja Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba ir Valstybinė ne maisto

produktų inspekcija, o koordinuoja Nacionalinė taryba).

8. Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme (Žin., 2000,

Nr. 64-1937)

nustatytos reklamos kontrolės institucijos ir įstaigos (Konkurencijos taryba

kontroliuoja, ar reklama nėra klaidinanti, ir lyginamąją reklamą; savivaldybių

vykdomosios institucijos ir valstybės įstaiga, atsakinga už kultūros vertybių

apsaugą, bei saugomos teritorijos steigėjo įgaliota įstaiga – kaip laikomasi

išorinės reklamos įrengimo taisyklių; Nacionalinė taryba ir jos įgaliotos

valstybės įstaigos – kitų šio įstatymo nustatytų draudimų ir reikalavimų

įgyvendinimą).

9. Vartotojų teisių apsaugos politika Lietuvoje

vykdoma šiomis pagrindinėmis kryptimis

9.1. maisto produktų sauga ir kokybė;

9.2. ne maisto prekių ir paslaugų sauga ir kokybė;

9.3. ekonominių interesų gynimas.

10. Pagrindiniai teisės aktai, reglamentuojantys

vartotojų teisių apsaugą, yra šie

10.1. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (Žin.,

2000, Nr. 74-2262),

kurio Šeštosios knygos „Prievolių teisė“ nuostatos reglamentuoja atsakomybę

už žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produktų ar paslaugų, vartojimo

sutarčių ypatumus, nustato vartotojų teisių ir ekonominių interesų gynimo būdus

ir kita;

10.2. Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo

įstatymas, reglamentuojantis vartotojų ir prekių pardavėjų, gamintojų ir

paslaugų teikėjų santykius, nustatantis prekių pardavėjų, gamintojų ir paslaugų

teikėjų pareigas, taip pat vartotojų teises;

10.3. Lietuvos Respublikos produktų saugos

įstatymas, nustatantis bendruosius produktų saugos reikalavimus, produktų

saugos kontrolės pagrindus, gamintojų, pardavėjų ir paslaugų teikėjų pareigas, atsakomybę už nesaugių produktų

išleidimą į Lietuvos Respublikos rinką;

10.4. Lietuvos Respublikos reklamos įstatymas, nustatantis

reklamos naudojimo reikalavimus, reklaminės veiklos subjektų atsakomybę ir

reklamos naudojimo kontrolės Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus.

11. Lietuvos vartotojų teisių apsaugos esamą būklę

galima apibūdinti pagal atitinkamus stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių

aspektus

11.1. Stiprybės

11.1.1. Sukurti vartotojų teisių apsaugos teisinės

bazės ir institucinės sistemos pagrindai.

11.1.2. Sukurta rinkos priežiūros institucinė sistema

produktų saugos srityje.

11.1.3. Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatyme, Lietuvos

Respublikos reklamos įstatyme numatyta atsakomybė už šių įstatymų pažeidimus ir

jos taikymo tvarka.

11.1.4. Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (Žin., 2000,

Nr. 89-2741)

numatyta atsakomybė už kenksmingų žmogaus sveikatai ar gyvybei maisto produktų

gamybą ar prekybą jais.

11.1.5. Įsisteigė ir veikia visuomeninės vartotojų

organizacijos.

11.1.6. Lietuva,

rengdamasi narystei Europos Sąjungoje (toliau vadinama – ES), perima ES

vartotojų teisių apsaugos principus.

11.2.

Silpnybės

11.2.1.

Vartotojų teisių apsaugą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai

nevisiškai suderinti tiek tarpusavyje, tiek su Lietuvos Respublikos civilinio

kodekso nuostatomis.

11.2.2. Teisės aktuose neaiškiai apibrėžtos

valstybinės vartotojų teisių apsaugos sritys.

11.2.3.

Sukurta ne visų vartojimo sričių valstybinė vartotojų teisių apsaugos sistema,

neapibrėžtos valstybės institucijų funkcijos ir savivaldybių vaidmuo vartotojų

teisių apsaugoje. Nepakankami valstybės institucijų įgaliojimai ir/arba

nepakankamai reglamentuotos vartotojų teisės finansinių, draudimo, viešųjų

(vandens, elektros energijos, dujų tiekimo, komunalinių, pašto) paslaugų,

turizmo ir kitų atlygintinų paslaugų, nurodytų Lietuvos Respublikos civilinio

kodekso 6.716 straipsnio 3 dalyje, srityse, elektroninėje prekyboje ir kitur.

11.2.4. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 866 „Dėl Lietuvos Respublikos derybinių pozicijų derybose dėl

narystės Europos Sąjungoje patvirtinimo“ (Žin., 2000, Nr. 61-1866)

patvirtintos Lietuvos Respublikos derybinės pozicijos „Vartotojų ir sveikatos

apsauga“ III skyriaus antroji pastraipa numato, kad „Konkurencijos taryba

drauge su Nacionaline vartotojų teisių apsaugos taryba kontroliuos Lietuvos

Respublikos reklamos įstatymo nuostatų dėl klaidinančios ir lyginamosios

reklamos vykdymą“, tačiau Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme nėra nustatyti

Nacionalinės tarybos įgaliojimai dėl klaidinančios ir lyginamosios reklamos

priežiūros. Nepakankamai veiksminga Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme

nurodytų reklamos naudojimo draudimų ir reikalavimų laikymosi kontrolė

Nacionalinės tarybos kompetencijai priskirtose srityse, kadangi šiai Tarybai

nesuteikti įgaliojimai tiesiogiai kontroliuoti, kaip laikomasi reklamos

naudojimo draudimų ir reikalavimų.

11.2.5.

Nepakankamai subalansuota valstybinė verslo skatinimo ir vartotojų teisių

apsaugos politika.

11.2.6. Ne visose valstybinės vartotojų teisių

apsaugos srityse numatyta ikiteisminė ginčų dėl vartotojų teisių pažeidimų

nagrinėjimo tvarka, nepakankami valstybės institucijų įgaliojimai ginant

viešąjį interesą vartotojų teisių apsaugos srityje.

11.2.7. Ne visose valstybinės vartotojų teisių

apsaugos srityse užtikrinta vartotojų teisių apsaugos teisės aktuose numatytų

reikalavimų įgyvendinimo priežiūra.

11.2.8. Nepakankamai finansuojami vartotojų teises

ginančių institucijų administraciniai instituciniai poreikiai.

11.2.9. Nepakankama vartotojų teisių pažeidimų

prevencija.

11.2.10. Nepakankamas vartotojų švietimas (ugdymas,

informavimas, konsultavimas).

11.2.11. Menkas visuomeninių vartotojų organizacijų

vaidmuo ginant vartotojų teises, valstybės institucijos ir visuomeninės

vartotojų organizacijos per mažai bendradarbiauja, visuomeninių vartotojų

organizacijų steigimui regionuose, jų švietimo programoms trūksta paramos.

11.2.12. Nėra valstybinės vartotojų teisių apsaugos

strategijos, kurios įgyvendinimas būtų tęstinis ir koordinuojamas.

11.3. Galimybės

11.3.1. Lietuvos

Respublikos Vyriausybės skiriamas dėmesys vartotojų teisių apsaugai atveria

palankias galimybes perimti ES vartotojų teisių gynimo patirtį ir sukurti

veiksmingą, sklandžiai veikiančią vartotojų teisių apsaugos sistemą.

11.3.2.

Kylant Lietuvos ekonominei gerovei, gyvenimo lygiui, didės vartotojų poreikiai

ir atsiras daugiau galimybių įsigyti geresnės kokybės, saugių prekių ir

paslaugų.

11.3.3. Tobulės valstybės institucijų ir visuomeninių

organizacijų, ginančių vartotojų teises, administraciniai gebėjimai.

11.3.4. Ikiteisminė ginčų dėl vartotojų teisių pažeidimų

nagrinėjimo tvarka leis pigiau, paprasčiau ir greičiau spręsti ginčus.

11.4.

Grėsmės

11.4.1.

Dėl nepakankamo vartotojų teisių apsaugos sistemos finansavimo nebus galimybių

vartotojų teisių apsaugos politiką subalansuoti su verslo plėtros politika.

11.4.2. Plečiantis prekių ir paslaugų rinkai, bet

nepakankamai rūpinantis vartotojų teisių apsauga, vartotojai nesugebės sparčiai

prisitaikyti prie rinkos pokyčių, dėl to gali didėti jų nepasitenkinimas.

III. strategijos tikslas,

prioritetinės kryptys

ir uždaviniai

12. Šios Strategijos tikslas – užtikrinti aukštą

vartotojų teisių apsaugos lygį, atitinkantį ES reikalavimus.

13. Įvertinus esamą būklę pagal atitinkamus stiprybių,

silpnybių, galimybių ir grėsmių aspektus, nustatomos šios Strategijos

prioritetinės kryptys

13.1. Vartotojų teisių apsaugos teisinės bazės

tobulinimas.

13.2. Vartotojų teisių apsaugos institucinės

sistemos stiprinimas.

13.3. Vartotojų švietimas įgyvendinant Lietuvos

nacionalinę vartotojų švietimo programą.

13.4. Visuomeninių vartotojų organizacijų

vaidmens vartotojų teisių apsaugoje stiprinimas.

14. Šios Strategijos uždaviniai įgyvendinant

prioritetines kryptis

14.1. Vartotojų teisių apsaugos teisinės bazės

tobulinimas

14.1.1. Nustatyti valstybinės vartotojų teisių

apsaugos sritis – apibrėžti jas Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo

įstatyme: maisto produktai ir su jais susijusios paslaugos, ne maisto prekės ir

su jomis susijusios paslaugos, telekomunikacijų, pašto, komunalinės ir kitos

viešosios paslaugos (šilumos, elektros energijos, dujų, vandens tiekimo),

draudimo, finansinės, kultūros, sporto ir kitos rekreacinės paslaugos,

statybos, turizmo ir kitos atlygintinos paslaugos, kurios teikiamos vartotojui

su jo verslu ar profesija nesusijusiam tikslui, t.y. skirtos asmeniniams,

šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti.

14.1.2. Nustatyti vartotojų teises tose valstybinės

vartotojų teisių apsaugos srityse, kuriose reikia papildomo jų reglamentavimo

(ypač atkreipti dėmesį į tas vartojimo sritis, kur neužtikrinta vartotojo teisė

pasirinkti prekės ir/ar paslaugos teikėją).

14.1.3. Nustatyti valstybinę vartotojų teisių apsaugos

institucinę sistemą, kuri užtikrintų vartotojų teisių apsaugą šioms

institucijoms priskirtose vartojimo srityse.

14.1.4.

Siekti nustatyti neprivalomą ikiteisminę ginčų dėl vartotojų teisių pažeidimo

nagrinėjimo tvarką visose vartotojų teisių apsaugos srityse, apibrėžti

valstybės ir savivaldybių institucijų, ginančių vartotojų teises, kompetenciją

teikti išvadas teismams dėl vartotojų teisių pažeidimų Lietuvos Respublikos

civilinio proceso kodekso (Žin., 2002, Nr. 36-1340) nustatyta

tvarka įgyvendinant vartotojų skundų nagrinėjimo schemą.

14.1.5.

Nustatyti, kad Nacionalinė taryba tiesiogiai kontroliuoja reklamos naudojimo

draudimų ir reikalavimų laikymąsi jos kompetencijai priskirtose srityse.

14.1.6. Derinti teisės aktus, reglamentuojančius

vartotojų teisių apsaugą ir produktų saugą, su ES teisės aktų reikalavimais.

14.2. Vartotojų teisių apsaugos institucinės sistemos

stiprinimas

14.2.1.

Sukurti efektyvią valstybinę vartotojų teisių apsaugos institucinę sistemą

14.2.1.1.

racionaliai paskirstyti vartotojų teisių apsaugos sritis valstybės ir

savivaldybių institucijoms, įtraukti jas į vartotojų teisių gynimą;

14.2.1.2.

aiškiau apibrėžti Nacionalinės tarybos vaidmenį, kompetenciją valstybinėje

vartotojų teisių apsaugos institucinėje sistemoje – nustatyti, kad ši Taryba

yra atsakinga už

14.2.1.2.1.

institucijų veiklos vartotojų teisių apsaugos srityje koordinavimą (institucijų

veiklos derinimą vartotojų teisių apsaugos srityje, Nacionalinės tarybos

sukauptos ir periodiškai gaunamos iš valstybės ir savivaldybių institucijų

informacijos apie vartotojų teisių apsaugą analizę ir pasiūlymų dėl vartotojų

teisių apsaugos tobulinimo teikimą, informacijos teikimą ES nustatytąja tvarka,

duomenų bazių vartotojų teisių apsaugos klausimais sukūrimą);

14.2.1.2.2.

vartotojų viešojo intereso gynimą pagal vartotojų skundus ar Nacionalinės

tarybos iniciatyva (ieškinių, išvadų teikimą teismams civilinėse bylose, kurios

yra susijusios su vartotojų viešojo intereso gynimu, t.y. civilinėse bylose dėl

vartotojų teisės į teisingą, aiškią ir išsamią informaciją pažeidimų,

nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų taikymo, įstatymo nustatytų vartojimo

pirkimo–pardavimo sutarčių draudimų pažeidimų; Lietuvos Respublikos vartotojų

teisių gynimo įstatymo laikymosi kontrolę, kitų Lietuvos Respublikos produktų

saugos įstatyme numatytų Nacionalinės tarybos funkcijų įgyvendinimą, reklamos

naudojimo draudimų ir reikalavimų laikymosi tiesioginę kontrolę pagal

kompetenciją);

14.2.1.2.3.

vartotojų švietimo organizavimą;

14.2.1.3.

nustatyti, kad Nacionalinė taryba – tai valstybės įstaiga prie Teisingumo

ministerijos; šios Tarybos pirmininką ir pirmininko teikimu – jos narius skiria

teisingumo ministras;

14.2.1.4.

suteikti valstybės ir savivaldybių institucijoms, ginančioms vartotojų teises,

reikiamus įgaliojimus apginti vartotojų teises;

14.2.1.5.

priartinti vartotojų teisių apsaugą prie vartotojų gyvenamosios vietos;

14.2.1.6.

įsijungti į ES vartotojų centrų sistemą;

14.2.1.7.

stiprinti valstybės ir savivaldybių institucijų, ginančių vartotojų teises,

administracinius gebėjimus, organizuoti vartotojų teisių apsaugos srityje

dirbančių darbuotojų mokymą.

14.2.2.

Stiprinti valstybės ir savivaldybių institucijų bendradarbiavimą vartotojų

teisių apsaugos srityje.

14.2.3.

Plėtoti bendradarbiavimą su

užsienio valstybėmis vartotojų teisių apsaugos srityje.

14.2.4.

Teikti ES institucijoms informaciją apie nesaugius vartojimo produktus, tam

tikrų gaminių ir paslaugų keliamą riziką ir su ja susijusius nelaimingus

atsitikimus.

14.3.

Vartotojų švietimas įgyvendinant Lietuvos nacionalinę vartotojų švietimo

programą

14.3.1. Sukurti vartotojų švietimo sistemą.

14.3.2. Vykdyti vartotojų ugdymą.

14.3.3.

Vykdyti vartotojų informavimą ir konsultavimą.

14.4.

Visuomeninių vartotojų organizacijų vaidmens vartotojų teisių apsaugoje

stiprinimas

14.4.1.

Stiprinti visuomenines vartotojų organizacijas, nustatyti visuomeninių

organizacijų rėmimo principus ir tvarką.

14.4.2.

Stiprinti valstybės ir savivaldybių institucijų, visuomeninių vartotojų

organizacijų bendradarbiavimą formuojant ir įgyvendinant vartotojų teisių

apsaugos politiką.

14.4.3.

Skatinti visuomeninių vartotojų organizacijų vartotojų švietimo programų

vykdymą apskrityse ir savivaldybėse.

IV. STRATEGIJOS VERTINIMO KRITERIJAI

15. Sukurta visų vartojimo sričių valstybinė vartotojų

teisių apsaugos sistema.

16. Apibrėžtos valstybės institucijų funkcijos ir

savivaldybių vaidmuo vartotojų teisių apsaugos srityje.

17. 2004 metais įsteigiami (kaip privalomi ES

valstybėms narėms) šie centrai: Europos vartotojų centras prie Nacionalinės

tarybos ir viešoji įstaiga Vartotojų švietimo centras.

18. Vartotojų teisės ginamos regionuose – juose

įsteigiami Nacionalinės tarybos padaliniai.

19. Apibrėžti Nacionalinės tarybos funkcijos, vaidmuo

ir kompetencija. Nustatyta, kad Nacionalinė taryba yra pagrindinė institucija,

atsakinga už vartotojų teisių apsaugą šalyje, ji koordinuoja ir derina kitų

šios srities institucijų veiklą.

V. baigiamosios nuostatos

20. Bus parengtas

priemonių planas šiai Strategijai įgyvendinti ir skirta lėšų prioritetinėms kryptims finansuoti.

21. Šios Strategijos įgyvendinimas finansuojamas iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, kitų

šaltinių, esant galimybei, ir iš užsienio valstybių ir tarptautinių

organizacijų tam skirtų lėšų.

––––––––––––––––

Patvirtinta

Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2003 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 1404

LIETUVOS NACIONALINĖ VARTOTOJŲ ŠVIETIMO PROGRAMA

I. Bendrosios nuostatos

1. Lietuvos nacionalinė vartotojų švietimo programa

(toliau vadinama – Programa) parengta vadovaujantis Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2001–2004 metų programa, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Seimo

2001 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. IX-455 (Žin., 2001, Nr. 62-2244).

2. Programa nustato vartotojų švietimo tikslą,

2003–2006 metų prioritetines kryptis ir uždavinius.

3. Teisė į švietimą – viena iš pagrindinių vartotojų

teisių.

4. Šioje Programoje vartotojų

švietimu laikomas procesas, kurio metu vartotojams sudaromos galimybės įgyti

žinių ir gebėjimų, kurių reikės perkant ir naudojant prekes bei paslaugas

asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, vartotojo teisėms

įgyvendinti bei ginti. Vartotojų švietimas apima vartotojų ugdymą, informavimą

ir konsultavimą.

5. Ši Programa parengta atsižvelgiant į

5.1. 1975 m. balandžio 14 d. patvirtintą pirmąją Europos ekonominės bendrijos programą dėl vartotojų

apsaugos ir jų informavimo politikos;

5.2. 1985 m. balandžio 16 d. Jungtinių Tautų

patvirtintas Vartotojų teisių apsaugos gaires;

5.3.

Europos Sąjungos Tarybos ir Taryboje posėdžiavusių švietimo ministrų 1986 m. birželio 9 d. rezoliuciją dėl vartotojų švietimo pradinėse ir vidurinėse mokyklose;

5.4. 1992 metais Rio de Žaneire įvykusioje Jungtinių

Tautų Aplinkos ir plėtros konferencijoje priimtą dokumentą „Darbotvarkė 21“;

5.5. 1995 m. birželio 12 d. Europos sutarties,

steigiančios asociaciją tarp Europos Bendrijų bei jų Šalių Narių, iš vienos

pusės, ir Lietuvos Respublikos, iš kitos pusės (Žin., 1998, Nr. 11-266), 96

straipsnį;

5.6. 1997 m. spalio 2 d. Europos Bendrijos steigimo

sutarties 153 straipsnį;

5.7. Komisijos pranešimą Europos Parlamentui, Tarybai,

Ekonominių ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „2002–2006 m.

vartotojų politikos strategija“.

II. ESAMA būklė

6.

Vartotojų teisių gynimo politikai ir vartotojų švietimui Lietuvoje įgyvendinti

sukurtos išankstinės sąlygos, priėmus Lietuvos Respublikos vartotojų teisių

gynimo įstatymą (Žin., 1994, Nr. 94-1833), kuris

nustatė vartotojų teises, reglamentavo vartotojų ir prekių pardavėjų, gamintojų

ir paslaugų teikėjų santykius, pardavėjų ir paslaugų teikėjų pareigas.

7. Lietuvos Respublikos

vartotojų teisių gynimo įstatymo (Žin., 1994, Nr. 94-1833; 2000,

Nr. 85-2581)

4 straipsnis nustato, kad valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir

visuomeninės vartotojų teisių gynimo organizacijos, kitos institucijos, kurių

veikla susijusi su vartotojų teisių apsauga, rengia ir įgyvendina vartotojų

švietimo ir mokymo programas, rengia ir leidžia specialius leidinius vartotojų

teisių įgyvendinimo ir gynimo klausimais, kitais būdais supažindina vartotojus

su jų teisėmis.

8. 2000 metais buvo įsteigtos Valstybinė maisto ir

veterinarijos tarnyba, Valstybinė ne maisto produktų inspekcija prie Ūkio

ministerijos (toliau vadinama – Valstybinė ne maisto produktų inspekcija),

kurių viena iš funkcijų – informuoti vartotojus jų teisių gynimo klausimais.

2001 metais, įgyvendinant naujos redakcijos Lietuvos Respublikos vartotojų

teisių gynimo įstatymą, buvo įsteigta Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos

taryba prie Teisingumo ministerijos (toliau vadinama – Nacionalinė taryba),

kurios viena iš funkcijų – organizuoti ir

vykdyti vartotojų, prekių pardavėjų, gamintojų ir paslaugų teikėjų švietimą

vartotojų teisių gynimo srityje.

9.

Vartotojų teisių apsaugos valstybinės institucijos, įstaigos (toliau vadinama –

institucijos) ir visuomeninės vartotojų organizacijos vykdo vartotojų švietimą,

informuoja apie vartotojų teises, leidžia leidinius, organizuoja seminarus,

tačiau ne visoje Lietuvos teritorijoje vartotojų švietimo veikla pakankamai

koordinuojama.

10. Formaliojo ir neformaliojo švietimo institucijose

nėra vartotojų švietimo tradicijų.

11. Iki šiol nėra Nacionalinės vartotojų švietimo programos, kurios įgyvendinimas būtų tęstinis ir koordinuojamas tarp

vartotojų teises ginančių institucijų, formaliojo ir neformaliojo švietimo

institucijų, visuomeninių vartotojų organizacijų.

12. Vartotojų švietimo būklę Lietuvoje galima

apibūdinti pagal atitinkamus stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių

aspektus

12.1. Stiprybės

12.1.1. Sukurti vartotojų švietimo teisinės bazės ir

institucinės sistemos pagrindai.

12.1.2. Įsteigtos ir veikia valstybinės vartotojų

teisių gynimo institucijos: Nacionalinė taryba, Valstybinė maisto ir

veterinarijos tarnyba, Valstybinė ne maisto produktų inspekcija, be kitų

vartotojų teisių gynimo funkcijų, vykdančios ir vartotojų švietimą.

12.1.3.

Įsisteigė ir veikia 10 visuomeninių vartotojų organizacijų, kurios vykdo ir

vartotojų švietimą.

12.1.4.

Vykdomi tarptautiniai – Baltijos valstybių, Europos Sąjungos (toliau vadinama –

ES) – projektai ugdymo turinio ir mokytojų rengimo srityje (pvz., „Socrates“

projektas „Vartotojų švietimas ir dėstytojų parengimas plėtojant vartojimo

pilietiškumą“).

12.2.

Silpnybės

12.2.1. Vartotojų švietimas nėra koordinuojamas.

12.2.2. Nepakankami valstybės ir

savivaldybių institucijų, visuomeninių vartotojų organizacijų administraciniai

gebėjimai vartotojų švietimo srityje.

12.2.3.

Vartotojų švietimas nepakankamai integruotas į nuosekliojo švietimo sistemą.

12.2.4. Ypač prasta situacija savivaldybėse, kuriose

nėra vartotojų švietimo, informavimo ir konsultavimo institucijų ar konsultantų

vartotojų teisių gynimo klausimais.

12.2.5. Nepakankamas verslininkų švietimas vartotojų

teisių klausimais.

12.2.6. Nesukurta vartotojams skirtos informacijos

rinkimo, analizės ir vertinimo sistema, neatliekama nuolatinė vartotojų

nuomonių stebėsena ir tyrimai.

12.2.7.

Visuomeninių vartotojų organizacijų švietėjiškasis vaidmuo menkas, jų švietimo

programos silpnai remiamos. Visuomeninės vartotojų organizacijos ir valstybės

institucijos mažai bendradarbiauja vartotojų švietimo srityje.

12.2.8.

Dėl lėšų stokos lėtai perimama geroji ES vartotojų švietimo patirtis,

nepakankamai remiamos visuomeninės vartotojų organizacijos.

12.3.

Galimybės

12.3.1. Padidėjęs visuomenės dėmesys vartotojų teisių

apsaugai, prekių ir paslaugų kokybei, saugai, švariai aplinkai ir valstybės

parama sudaro išankstines sąlygas sukurti veiksmingą vartotojų švietimo

institucinę sistemą, prisidėsiančią prie vartotojų teisių užtikrinimo ir

gynimo.

12.3.2.

Integracija į ES, plintantis vartotojų švietimo institucijų bendradarbiavimas

tarptautiniu mastu, griežtesni produktų saugos ir kokybės reikalavimai,

didėjanti ir įvairėjanti prekių bei paslaugų pasiūla ir paklausa skatina

vartotojų poreikį šviestis.

12.3.3. Valstybės reglamentuojama, kontroliuojama ir

visus Lietuvos regionus apimanti nuosekliojo švietimo sistema sudaro sąlygas

vykdyti vartotojų švietimą.

12.3.4.

Lietuvos narystė ES sudaro geras galimybes perimti ES vartotojų švietimo

patirtį ir metodus, sukurti tinkamai veikiančią vartotojų švietimo sistemą.

12.4.

Grėsmės

12.4.1.

Didėjantys vartotojų poreikiai šviestis neatitiks galimybių juos tenkinti, o

tai ribos vartotojų gebėjimus apginti savo teises.

12.4.2.

Neskiriant šios Programos įgyvendinimui, visuomeninių vartotojų organizacijų

švietimo programų rėmimui pakankamo finansavimo, nebus tinkamų sąlygų šviesti

vartotojus.

III. programos tikslas,

Prioritetinės kryptys ir uždaviniai

13.

Šios Programos tikslas – ugdyti reiklų, kritišką, išmanantį savo teises ir

pareigas, gebantį jomis sąmoningai naudotis vartotoją.

14. Įvertinus esamą būklę pagal atitinkamus stiprybių,

silpnybių, galimybių ir grėsmių aspektus, nustatomos šios Programos prioritetinės

kryptys

14.1. Vartotojų švietimo sistemos kūrimas.

14.2. Vartotojų ugdymas.

14.3.

Vartotojų informavimas ir konsultavimas.

15. Šios Programos prioritetinės kryptys ir uždaviniai įgyvendinant

prioritetines kryptis

15.1. Vartotojų švietimo sistemos kūrimas

15.1.1. Sukurti patikimą, veiksmingą, visiems (iš jų

ir riboto mobilumo, specialių poreikių, socialinę atskirtį patiriantiems

asmenims) prieinamą vartotojų švietimo sistemą, užtikrinančią vartotojų ugdymą,

informavimą ir konsultavimą. Nustatyti, kad vartotojų švietimą vykdo Švietimo

ir mokslo ministerija, Nacionalinė taryba, valstybės ir savivaldybių

institucijos, užtikrinančios vartotojų teisių apsaugą, visuomeninės vartotojų

organizacijos, konsultantai vartotojų teisių gynimo klausimais savivaldybių

(apskričių) teritorijose, Europos vartotojų centras prie Nacionalinės tarybos

ir viešoji įstaiga Vartotojų švietimo centras.

15.1.2.

Racionaliai paskirstyti vartotojų švietimo funkcijas valstybės ir savivaldybių

institucijoms, visuomeninėms vartotojų organizacijoms

15.1.2.1.

vartotojų ugdymą įgyvendina švietimo ir mokslo institucijos;

15.1.2.2.

valstybės ir savivaldybių institucijos užtikrina nuolatinį informacijos teikimą

vartotojams, verslininkams;

15.1.2.3.

visuomeninės vartotojų organizacijos konsultuoja ir informuoja vartotojus,

atlieka tyrimus jiems aktualiais klausimais;

15.1.2.4.

konsultantai vartotojų teisių gynimo klausimais savivaldybių, apskričių

teritorijoje užtikrina vartotojų, verslininkų švietimą vartotojų teisių

apsaugos klausimais;

15.1.2.5.

Europos vartotojų centras prie Nacionalinės tarybos teikia informaciją ir

konsultacijas dėl teisinės pagalbos ir tarpininkavimo ES;

15.1.2.6. viešoji įstaiga Vartotojų švietimo centras

rengia, kaupia, sistemina, analizuoja informaciją vartotojų švietimo

klausimais, teikia šią informaciją vartotojams, valstybės ir savivaldybių

institucijoms, visuomeninėms vartotojų organizacijoms, verslininkams, atlieka

ir reguliariai skelbia vartotojų nuomonių tyrimus, kuria ir administruoja

duomenų bazes, kitaip informuoja ir konsultuoja vartotojus, įgyvendina kitus

vartotojų švietimo projektus.

15.1.3.

Sukurti vartotojų švietimo koordinavimo mechanizmą

15.1.3.1.

šios Programos įgyvendinimą vartotojų ugdymo srityje koordinuoja Švietimo ir

mokslo ministerija, derindama rengiamas priemones su Nacionaline taryba;

15.1.3.2. šios Programos įgyvendinimą vartotojų

informavimo ir konsultavimo srityse koordinuoja Nacionalinė taryba;

15.1.3.3.

reglamentuojamas Švietimo ir mokslo ministerijos ir Nacionalinės tarybos bendradarbiavimas

įgyvendinant vartotojų ugdymą;

15.1.3.4.

reglamentuojamas Nacionalinės tarybos ir kitų vartotojų švietimo institucinės

sistemos institucijų bendradarbiavimas įgyvendinant vartotojų informavimą ir

konsultavimą.

15.1.4.

Stiprinti administracinius gebėjimus, skirti finansavimą prioritetinėms

vartotojų švietimo kryptims įgyvendinti.

15.1.5.

Plėtoti bendradarbiavimą su užsienio valstybėmis vartotojų švietimo srityje.

15.2. Vartotojų ugdymas

15.2.1.

Įtraukti vartotojų ugdymą į Švietimo ir mokslo ministerijos strateginius

planus. Jį organizuoti šiomis kryptimis: priešmokyklinis ugdymas, pradinis

mokymas, pagrindinis mokymas, vidurinis mokymas, profesinis mokymas, aukštasis

mokslas (neuniversitetinės ir universitetinės studijos), tęstinis mokymas. Pagrindinį

dėmesį įgyvendinant vartotojų ugdymą skirti pagrindinėms mokykloms.

15.2.2.

Parengti vartotojų ugdymo bendrąją programą formaliajam ir neformaliajam

ugdymui.

15.2.3.

Įtraukti vartotojų ugdymo klausimus į mokytojų rengimo ir jų kvalifikacijos tobulinimo

programas – parengti ir aprobuoti mokytojų rengimo ir jų kvalifikacijos

tobulinimo programas, apimančias vartotojų ugdymo klausimus.

15.2.4.

Vykdyti valstybės ir savivaldybių institucijų ir visuomeninių vartotojų

organizacijų darbuotojų mokymą, jų kvalifikacijos tobulinimą – parengti ir

aprobuoti valstybės ir savivaldybių institucijų ir visuomeninių vartotojų

organizacijų darbuotojų mokymo ir kvalifikacijos tobulinimo programas.

15.3. Vartotojų informavimas ir konsultavimas

15.3.1.

Informuoti ir konsultuoti vartotojus jų teisių gynimo klausimais rengiant

vartotojams skirtas specialias radijo ir televizijos laidas, leidžiant,

platinant leidinius vartotojams aktualiais klausimais ir kitomis priemonėmis

vykdant vartotojų švietimą.

15.3.2.

Informuoti ir konsultuoti verslininkus apie valstybės politiką vartotojų teisių

apsaugos srityje.

15.3.3. Nustatyti visuomeninių vartotojų organizacijų

vartotojų informavimo ir konsultavimo programų dalinį finansavimą iš Lietuvos

Respublikos valstybės biudžeto (skiriant lėšas Nacionalinės tarybos

patvirtintoms programoms finansuoti. Prioritetą teikti toms programoms, kurios

numato vartotojų švietimą apskričių ir savivaldybių teritorijose).

15.3.4. Teikti informaciją ir konsultacijas ES

vartotojams ir verslininkams apie vartotojų teisių apsaugą Lietuvoje, o

Lietuvos vartotojams ir verslininkams – informaciją ir konsultacijas apie

vartotojų teisių apsaugą ES.

15.3.5. Reguliariai atlikti vartotojų nuomonių tyrimus

ir skelbti jų rezultatus visuomenei.

15.3.6.

Kaupti, analizuoti, apibendrinti ir skleisti informaciją apie prekes ir

paslaugas, jų kainas vietos ir tarptautinėje rinkoje, taip pat kitais

vartotojams aktualiais klausimais.

15.3.7.

Plėtoti informacines ir konsultacines paslaugas, užtikrinti jų prieinamumą.

IV. PROGRAMOS VERTINIMO KRITERIJAI

16. Vartotojų švietimas integruotas į nuosekliojo

švietimo sistemą.

17. Ugdomas reiklus, kritiškas, išmanantis savo teises

ir pareigas, gebantis jomis sąmoningai naudotis vartotojas.

18. Sukurta patikima, veiksminga, visiems (iš jų ir

riboto mobilumo, specialių poreikių, socialinę atskirtį patiriantiems asmenims)

prieinama vartotojų

švietimo sistema, užtikrinanti vartotojų ugdymą, informavimą ir konsultavimą.

19. Reguliariai

atliekami vartotojų nuomonių tyrimai, jų rezultatai skelbiami visuomenei.

V. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

20. Bus parengtas priemonių planas šiai Programai

įgyvendinti ir skirta lėšų prioritetinėms kryptims finansuoti.

21.

Šios Programos įgyvendinimas finansuojamas iš Lietuvos Respublikos valstybės

biudžeto, kitų šaltinių, esant galimybei, ir iš užsienio bei tarptautinių

organizacijų tam skirtų lėšų.

22. (Neteko galios)

Punkto

pakeitimai

Nr. 332, 2006-04-05,

Žin., 2006, Nr. 39-1391 (2006-04-08)

––––––––––––––––

Pakeitimai

1.

Lietuvos

Respublikos Vyriausybė, Nutarimas

Nr.

332,

2006-04-05, Žin., 2006, Nr. 39-1391 (2006-04-08)

DĖL

VALSTYBINĖS VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGOS 2007-2010 METŲ STRATEGIJOS RENGIMO

KOMISIJOS SUDARYMO

***

Pabaiga ***

Redagavo

Angonita Rupšytė (2006-04-20)

anrups@lrs.lt