DĖL SEIMO AUDITO KOMITETO ATLIKTO ŠILUMOS IR KARŠTO (seimoaudito)

atlikto šilumos ir karšto vandens kainų didėjimo pagrįstumo parlamentinio

tyrimo (toliau – parlamentinis tyrimas) išvadoms (pridedamos).

parlamentinį tyrimą laikyti baigtu.

rugsėjo 15 d. pateikti Seimui

1) informaciją, kaip įgyvendinami

Seimo Audito komiteto atlikto parlamentinio tyrimo išvadose pateikti siūlymai

ir Valstybės kontrolės valstybinio audito ataskaitoje „Dėl šilumos ir karšto

vandens kainų didėjimo pagrįstumo“ pateiktos rekomendacijos ruošiantis

2007–2008 m. šildymo sezonui;

2) parlamentinio tyrimo išvadas

įgyvendinančių teisės aktų rengimo, pasiūlymų ir rekomendacijų tolesnio

įgyvendinimo priemonių planą.

2. Pasiūlyti Vyriausybei iki 2008 m.

kovo 1 d. pateikti Seimui informaciją, kaip vykdomas parlamentinio tyrimo

išvadų įgyvendinimo priemonių planas.

Straipsnio

pakeitimas

Nr. X-1392,

2007-12-18, Žin., 2007, Nr. 137-5572 (2007-12-28)

komitetas iki 2008 m. balandžio 15 d. išnagrinėja informaciją, kurią vykdydama

šio nutarimo 3 straipsnį turi pateikti Vyriausybė, ir pateikia Seimui siūlymus.

Straipsnio

pakeitimas

Nr. X-1392,

2007-12-18, Žin., 2007, Nr. 137-5572 (2007-12-28)

Seimo Pirmininkas Viktoras Muntianas

Lietuvos

Respublikos Seimo

2007 m. birželio

19 d.

nutarimo Nr.

X-1192

priedėlis

SEIMO AUDITO KOMITETO ATLIKTO ŠILUMOS IR

KARŠTO VANDENS KAINŲ DIDĖJIMO PAGRĮSTUMO PARLAMENTINIO TYRIMO

IŠVADOS

Seimo Audito komitetui (toliau –

Komitetas) 2006 m. lapkričio 28 d. Seimo nutarimu Nr. X-931 „Dėl šilumos ir

karšto vandens kainų didėjimo pagrįstumo parlamentinio tyrimo“ (Žin., 2006, Nr.

133-5029) buvo

pavesta atlikti parlamentinį tyrimą dėl šilumos ir karšto vandens kainų

didėjimo pagrįstumo ir ištirti bei nustatyti

1) ar valstybės ir savivaldybių institucijoms bei šilumos tiekimo

įmonėms priimant sprendimus, kuriais remiantis buvo padidintos centralizuotai

Lietuvos Respublikos gyventojams tiekiamų šilumos ir karšto vandens kainos,

buvo laikomasi Šilumos ūkio įstatymo bei kitų su juo susijusių įstatymų

reikalavimų;

2) kokią įtaką

šilumos ir karšto vandens kainų didėjimui turėjo valstybės ir atskirų

savivaldybių institucijų bei šilumos tiekimo įmonių veikla ar neveiklumas;

3) ar buvo

kontroliuojama, ar valstybės ir savivaldybių institucijų bei šilumos tiekimo

įmonių veikla šilumos ūkio srityje atitiko įstatymų reikalavimus;

4) kokių

neatidėliotinų veiksmų privalo imtis valstybė, kad sumažėtų su šilumos

vartojimu susijusios gyventojų išlaidos ir šių išlaidų didėjimo mastas.

Komitetas 2006

m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 14, 21 d., balandžio 4, 11, 18,

25 d., gegužės 16, 23, 30 d. posėdžiuose, vadovaudamasis Seimo statutu (Žin.,

1994,

Nr. 15-249; 1999,

Nr. 5-97) ir

Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymu (Žin., 1999, Nr. 33-943), gruodžio

13 d. posėdyje nusprendė, kad parlamentinis tyrimas dėl šilumos ir karšto

vandens kainų didėjimo pagrįstumo apims 2003–2006 metus. Šis laikotarpis

pasirinktas todėl, kad 2003 m. liepos 1 d. įsigaliojo Šilumos ūkio įstatymas

(Žin., 2003, Nr. 51-2254),

tų pačių metų liepos 26 d. įsigaliojo Valstybinės kainų ir energetikos

kontrolės komisijos patvirtinta Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto

vandens kainų nustatymo metodika (Žin., 2003, Nr. 74-3471),

Valstybės kontrolės valstybinio audito „Šilumos ir karšto vandens kainų

didėjimo pagrįstumas“ laikotarpis taip pat apima 2003–2006 metus;

analizavo

Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius

šilumos ir karšto vandens tiekimą;

išklausė į

Komiteto posėdžius kviestų asmenų – Valstybinės vartotojų teisių apsaugos

tarnybos direktoriaus Felikso Petrausko, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos

tarnybos l. e. Ne maisto prekių ir paslaugų skyriaus direktoriaus pareigas

Viliaus Šileikos, Energetikos ir ne maisto prekių bei paslaugų departamento

direktoriaus Algirdo Romeikos, Nacionalinės dujų, elektros ir šilumos vartotojų

gynimo lygos prezidento Kęstučio Griniaus, Buitinių vartotojų sąjungos

prezidento Antano Algimanto Miškinio, Lietuvos nacionalinės vartotojų

federacijos atstovo Algirdo Glodenio, Lietuvos vartotojų asociacijos

viceprezidento Stanislovo Juodvalkio, Lietuvos dujų asociacijos prezidento

Raimundo Paliuko, AB „Lietuvos dujos“ Strateginio vystymo skyriaus viršininko

Sauliaus Bilio, Lietuvos laisvosios rinkos instituto eksperto Žilvino Šilėno,

UAB „Vilniaus energija“ viceprezidento Lino Samuolio, UAB „Vilniaus energija“

komercijos direktoriaus Rimanto Germano, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos

prezidento Vytauto Stasiūno, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos

viceprezidento Romaldo Morkvėno, UAB „Litesko“ komercijos direktoriaus Svajūno

Juodkos, UAB „Fortum Heat Lietuva“ generalinio direktoriaus Vitalijaus Žutos,

UAB „Fortum Švenčionių energija“ generalinio direktoriaus Vaclovo Papinigio,

UAB Raseinių šilumos tinklų direktoriaus Stanislovo Bartkaus, UAB Šakių šilumos

tinklų generalinio direktoriaus Laimučio Kasparavičiaus, UAB „Birštono šiluma“

direktoriaus Alberto Kandroto, UAB „Širvintų šiluma“ direktoriaus Gedimino

Urbanavičiaus, UAB „E-energija“ konsultanto Artūro Stravinsko, UAB Šilutės

šilumos tinklų direktoriaus Algio Mykolo Šaulio, Kėdainių rajono savivaldybės

l. e. savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas Algimanto Žviko,

Kėdainių rajono savivaldybės vyriausiosios specialistės Vidos Barzdaitienės,

Ukmergės rajono savivaldybės mero Algirdo Kopūsto, Ukmergės rajono savivaldybės

Juridinio skyriaus vedėjo Rimo Jurgilaičio, Vilkaviškio rajono savivaldybės

mero padėjėjo Algimanto Mackevičiaus, Vilkaviškio rajono savivaldybės Vietinio

ūkio skyriaus vyriausiojo specialisto Valdimaro Bakučio, Prienų rajono

savivaldybės Statybos ir ekonominės plėtros skyriaus vedėjo Valento Ražansko,

UAB „Ukmergės šiluma“ direktoriaus Rimanto Paliulio, UAB Prienų šilumos tinklų

direktorės Albinos Minciuvienės, Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidento

Ričardo Malinausko, Lietuvos savivaldybių asociacijos patarėjos Vidos

Ablingienės, Alytaus miesto savivaldybės mero Česlovo Daugėlos, Valstybinės

kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) nario Valdo

Lukoševičiaus, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Šilumos

skyriaus vedėjo Antano Katino, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės

komisijos Šilumos skyriaus vedėjo pavaduotojo Juozo Mockevičiaus, Valstybinės

kainų ir energetikos kontrolės komisijos Šilumos skyriaus vyriausiųjų

specialistų Ryto Kantakevičiaus, Algio Biekšos, Rasos Gudzinskaitės, Ūkio

ministerijos sekretoriaus Aniceto Ignoto, Ūkio

ministerijos Energetikos departamento direktoriaus Algimanto Zarembos,

Lietuvos energetikos instituto Regionų energetikos plėtros laboratorijos vedėjo

Vaclovo Kveselio, Konkurencijos tarybos Pramonės ir transporto skyriaus vedėjo

Algirdo Andriuškevičiaus, Aplinkos ministerijos sekretoriaus Inesio Kiškio,

Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus Rimgaudo Vaičiulio, Viešųjų pirkimų

tarnybos Prevencijos ir kontrolės skyriaus vedėjo pavaduotojo Povilo

Straševičiaus, Valstybės kontrolieriaus pavaduotojo Viktoro Švedo, Valstybės

kontrolės 2-ojo audito departamento direktorės Zitos Valatkienės, Valstybės

kontrolės 2-ojo audito departamento direktoriaus pavaduotojo Mindaugo Milčiūno,

Valstybės kontrolės vyriausiosios valstybinės auditorės Dainos Balčėtienės,

Visuomeninės organizacijos „Santalka“ atstovo Raimundo Pilkos, „Transparency international“ Lietuvos skyriaus direktoriaus

Ryčio Juozapavičiaus, Lietuvos laisvosios rinkos instituto atstovo Igno Brazausko,

Lietuvos tėvų forumo pirmininko Šarūno Bagdono, Būsto ir urbanistinės

plėtros agentūros prie Aplinkos ministerijos direktoriaus Valiaus Serbentos,

Lietuvos daugiabučių namų savininkų bendrijų federacijos prezidento Juozo

Antanaičio, Seimo nario Egidijaus Klumbio;

analizavo minėtų

asmenų raštu ir žodžiu pateiktus paaiškinimus;

susipažino su

Seimo Ekonomikos komiteto, Valstybės kontrolės valstybinio audito ataskaita,

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, Ūkio ministerijos,

Viešųjų pirkimų tarnybos, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos,

Buitinių vartotojų sąjungos, Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos

tarybos nario Algirdo Glodenio, Marijampolės daugiabučių namų savininkų

bendrijų asociacijos, UAB „Prienų energija“, UAB „Akmenės energija“, UAB

„Ukmergės energija“, UAB „Vilniaus energija“, Kėdainių rajono savivaldybės,

Prienų rajono savivaldybės, Ukmergės rajono savivaldybės, Šiaulių miesto

savivaldybės, UAB „Birštono šiluma“, Vilkaviškio rajono savivaldybės, Lietuvos

dujų asociacijos, Konkurencijos tarybos, Lietuvos laisvosios rinkos instituto

pateikta informacija;

analizavo

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, Lietuvos savivaldybių

asociacijos, Valstybės kontrolės, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos, Nacionalinės

dujų, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos, Druskininkų savivaldybės,

Ūkio ministerijos, Lietuvos energetikos instituto, Aplinkos ministerijos

pateiktus dokumentus ir informaciją, susijusią su Komiteto tyrimu.

1. Ar valstybės

ir savivaldybių institucijoms bei šilumos tiekimo įmonėms priimant sprendimus,

kuriais remiantis buvo padidintos centralizuotai Lietuvos Respublikos

gyventojams tiekiamų šilumos ir karšto vandens kainos, buvo laikomasi Šilumos

ūkio įstatymo ir kitų su juo susijusių įstatymų reikalavimų.

1. Komitetas, atlikdamas tyrimą, ar valstybės ir savivaldybių

institucijoms bei šilumos tiekimo įmonėms priimant sprendimus, kuriais

remiantis buvo padidintos centralizuotai tiekiamų šilumos ir karšto vandens

kainos, buvo laikomasi Šilumos ūkio įstatymo ir kitų su juo susijusių įstatymų

reikalavimų, analizavo Šilumos ūkio ir kitų su centralizuotos šilumos ir karšto

vandens tiekimu susijusių teisės aktų nuostatas, susipažino su Lietuvos

savivaldybių asociacijos pateikta atskirų savivaldybių nuomone minėtu klausimu

ir Valstybės kontrolės 2007-04-27 raštu Nr. S-(20-1.9.1)-591 pateikta

valstybinio audito ataskaita „Šilumos ir karšto vandens didėjimo pagrįstumas“,

posėdžių metu išklausė kviestųjų asmenų pateiktą informaciją.

2. Komitetas, išnagrinėjęs turimus dokumentus ir posėdžiuose

dalyvavusių asmenų paaiškinimus, pažymi

2.1. Nors pagal Šilumos ūkio įstatymą karšto vandens tiekimas yra

atskira veikla, tačiau, Šilumos tiekėjų asociacijos ir Valstybinės kainų ir

energetikos kontrolės komisijos teigimu, daugeliu atvejų šilumos tiekėjas kartu

yra ir karšto vandens tiekėjas, kuris perka į namo įvadą patenkantį šaltą

vandenį, jį pašildo ir vartotojai su juo atsiskaito už suvartotą karštą

vandenį. Karšto vandens kainą tokiu atveju sudaro šalto vandens kaina, šilumos,

reikalingos vandeniui pašildyti iki reikiamos temperatūros, kaina ir karšto

vandens temperatūros palaikymui reikalingos šilumos kaina. Ten, kur karšto

vandens tiekėjo nėra, gyventojai šildo vandenį naudodami kitus energijos

šaltinius (pvz., elektrinius vandens šildytuvus) arba perka šaltą vandenį iš

šalto vandens tiekėjo ir šilumą jam pašildyti bei reikiamai temperatūrai

palaikyti iš šilumos tiekėjo. Todėl karšto vandens kaina didėja daugiausiai dėl

šilumos kainos augimo.

2.2. Remiantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos

pateiktais duomenimis, 2003–2005 metais šilumos kaina atskirose savivaldybėse

nekito arba kito labai nedaug. Tai lėmė santykinai pastovios įvairių kuro rūšių

kainos.

2.3. Remiantis pateiktais duomenimis, didžiausias šilumos kainų augimas

buvo 2006 metais. Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai

perskaičiavus šilumos kainas, jos padidėjo 2,3–39,3 procento. Tai lėmė dvi

pagrindinės priežastys

2.3.1. Vidutinė gamtinių dujų kaina 2006 m., palyginti su 2005 m.,

išaugo apie 40 procentų. Valstybinės kainų ir energetikos komisijos duomenimis,

kuro, Lietuvoje naudojamo šilumai gaminti, struktūroje gamtinės dujos sudaro

apie 80 procentų. Valstybės kontrolės atliktais skaičiavimais, kuro dalis

šilumos kainoje 2006 m. sudarė 48,3 procento. Kitų kuro rūšių, naudojamų

šilumos gamybai, kainos taip pat didėjo. Komiteto duomenimis, šilumos kainos

augo ne tik dėl gamtinių dujų kainų didėjimo. Kai kuriose šilumos tiekimo

įmonėse, kurios visai nenaudoja gamtinių dujų, šilumos kainos, kaip ir gamtines

dujas naudojančiose įmonėse, padidėjo apie 20 procentų. Valstybinės kainų ir

energetikos kontrolės komisijos pateiktais duomenimis, gamtinių dujų nenaudoja

14 šilumos tiekimo įmonių. Molėtuose, Šilalėje, Neringoje ir Ignalinoje šilumos

kainos po paskutinio atlikto perskaičiavimo nepakito, Tauragėje ir Kvėdarnoje

padidėjo atitinkamai 2,3 procento ir 5,6 procento, Varėnoje, Raseiniuose,

Rietave, Kazlų rūdoje padidėjo 10–14 procentų, Mažeikiuose, Lazdijuose,

Šilutėje ir Skuode – 18–25 procentais. Remiantis Valstybinės kainų ir

energetikos kontrolės komisijos Šilumos skyriaus parengtomis pažymomis, kuriose

detalizuojamas kainos perskaičiavimas, šiose įmonėse šilumos kainos didėjo

daugiausia dėl padidėjusių išlaidų kurui: medienai, mazutui, skalūno alyvai.

2.3.2. Gamtinių dujų kainos įtaką šilumos savikainai Valstybės kontrolė

analizavo 2005 m. birželio 15 d. valstybinio audito ataskaitoje Nr. 2020-12-72

„Gamtinių dujų kainos įtaka šilumos, elektros energijos savikainai bei vartotojams“.

2006 m. balandžio

15 d. Seimo Audito komitetas ir Seimo Ekonomikos komitetas priėmė sprendimą,

kuriuo pasiūlė Vyriausybei, Ūkio ministerijai ir Valstybinei kainų ir

energetikos kontrolės komisijai tobulinti teisės aktus, reglamentuojančius energetikos

sritį.

2.3.3. Ūkio ministro 2006-05-18 įsakymu Nr. 4-171 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio

ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 43 „Dėl Gamtinių dujų perdavimo,

paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2006, Nr. 58-2071) buvo

pakeistos gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių

nuostatos, pagal kurias nuo 2006 m. liepos 1 d. dujų paskirstymo kaina

daugeliui įmonių padidėjo, nes ji nustatoma atsižvelgiant į dujų pristatymo

kiekį pagal pristatymo vietą kiekvienai katilinei. Anksčiau ši kaina buvo

taikoma šilumos tiekimo įmonei, kuri, turėdama kelias katilines, pirkdavo

didesnį paskirstomų dujų kiekį negu vienas vartotojas, todėl jai buvo taikomi

mažesni tarifai. Valstybinio audito ataskaitoje „Šilumos ir karšto vandens

kainų didėjimo pagrįstumas“ pateikiami Šilumos tiekėjų asociacijos duomenys,

kad labiausiai dėl šio pasikeitimo nukentėjo UAB Vilniaus rajono šilumos

tinklai, kuriems dujų paskirstymo kaina padidėjo 340 procentų, UAB „Biržų

šiluma“ – 246 procentais, UAB „Telšių šiluma“ – 235 procentais, AB „Kauno

energija“ – 243 procentais, UAB „Ukmergės energija“ – 233 procentais. Šis

rodiklis, auditorių nuomone, taip pat turėjo labai didelę įtaką šilumos kainų

augimui. 2007 m. kovo 20 d. Seimas priėmė Gamtinių dujų įstatymo pakeitimo

įstatymą Nr. X-1054 (Žin., 2007, Nr. 43-1626), kuriame

numatoma, kad dujų paskirstymo kaina

šilumos tiekėjams bus taikoma pagal šilumos tiekėją, o ne pagal paskirstymo

tašką (katilinę).

2.4. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija perskaičiuodama

šilumos ir karšto vandens kainas vadovaujasi Šilumos ūkio įstatymu ir

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. liepos 8 d.

nutarimu Nr. 03-43 “Dėl

centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos

patvirtinimo“ patvirtinta ir 2006

m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 03-13 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės

komisijos 2003 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 03-43 „Dėl centralizuotai tiekiamos

šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos patvirtinimo" dalinio

pakeitimo“ (Žin., 2006, Nr. 32-1171) pakeista

Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodika

(toliau – Metodika). Valstybės kontrolė, atlikdama valstybinį auditą „Šilumos

ir karšto vandens kainų didėjimo pagrįstumas“, pasirinktinai patikrino Vilniaus

ir Ukmergės šilumos įmonių patvirtintų bazinių ir kasmet perskaičiuotų šilumos

kainų apskaičiavimą pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos

pateiktus įmonių rodiklius. Savo ataskaitoje auditoriai pažymi, kad atlikus

dviejų šilumos tiekėjų šilumos kainų apskaičiavimus, galima daryti išvadą, kad

Komisija nustatydama ir tvirtindama šilumos kainas ne visais atvejais laikosi

patvirtintų atskirų Metodikos nuostatų. Valstybinio audito ataskaitos išvadose

auditoriai pabrėžia, kad, patikrinus šilumos kainų apskaičiavimą minėtose

šilumos tiekimo įmonėse, esminių skirtumų nenustatyta, tačiau Komisija

Metodikos kai kurias nuostatas įmonėms taikė nevienodai. Taip pat pastebėtina

tai, kad Metodikos turinys (šilumos kainų skaičiavimo sistema) neatitinka Metodikoje

dėstomų šilumos kainos tikslų – paprastumo, mažiausių sąnaudų ir kt.

2.5. Lietuvos savivaldybių asociacija apibendrino savivaldybių nuomonę,

ar nustatant šilumos kainas buvo laikomasi teisės aktų. Savivaldybių nuomone,

teisės aktų buvo laikomasi, tačiau pastebima, kad savivaldybėms, kuriose

šilumos tinklai yra išnuomoti privačioms įmonėms, nepakanka informacijos, kad

galėtų tiksliai įvertinti kainų pagrįstumą. Nepakankamos informacijos,

susijusios su šilumos tiekimo įmonių sąnaudomis ir kitais rodikliais, kuriais

remiantis yra nustatomos šilumos kainos, problemą turėtų išspręsti Energetikos įstatymo 5, 19, 20

straipsnių ir Įstatymo priedo pakeitimo ir papildymo įstatymas (Žin., 2007, Nr. 55-2124), numatantis, kad energetikos įmonių informacija apie

sąnaudas, susijusias su teisės aktų nustatyta tvarka licencijuojama veikla,

kurios kainos yra reguliuojamos, yra vieša. Taip pat pakeista Energetikos

įstatymo 19 straipsnio 1 dalis ir numatyta, kad ne tik valstybės, bet ir

savivaldybių institucijos ir įstaigos joms pavestoms funkcijoms atlikti turi

teisę gauti iš energetikos įmonių reikiamą informaciją.

2.6. Komitetas, atlikdamas parlamentinį tyrimą dėl šilumos kainų

didėjimo pagrįstumo, analizavo valstybės institucijų, savivaldybių, šilumos

tiekimo įmonių ir vartotojų interesams atstovaujančių organizacijų raštu ir

žodžiu pateiktą informaciją, iš kurios paaiškėjo šilumos tiekimo sektoriaus

teisinio reglamentavimo trūkumai

2.6.1. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nustato ir

tvirtina šilumos ir karšto vandens kainodaros principus, nustato ir tvirtina

kainų ir tarifų maksimalių dydžių skaičiavimo metodikas, derina centralizuotos

šilumos ir karšto vandens kainas, kontroliuoja valstybės reguliuojamų kainų ir

tarifų taikymą. Valstybės kontrolės nuomone, tai kelia riziką nešališkumo

objektyvumo ir teisingumo principų taikymui reguliuojant šilumos tiekimo rinką.

Korupcijos prevencijos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 57-2297) 6

straipsnio 3 dalyje nurodomi kriterijai, kada valstybės įstaigos veiklos sritis

priskiriama prie sričių, kuriose yra didelė korupcijos pasireiškimo tikimybė.

Tokiems kriterijams, be kita ko, priskiriami

pagrindinės funkcijos yra kontrolės ar priežiūros

vykdymas;

veikla yra susijusi su leidimų, nuolaidų, lengvatų ir

kitokių papildomų teisių suteikimu ar apribojimu;

naudojama valstybės ar tarnybos paslaptį sudaranti

informacija;

daugiausia priima sprendimus, kuriems nereikia kitos

valstybės ar savivaldybės įstaigos patvirtinimo.

Atsižvelgiant į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos

funkcijas ir įvertinant pagal minėtus kriterijus, darytina išvada, kad

neatskyrus funkcijų yra didelė korupcijos pasireiškimo tikimybė, o jos

padarinys gali būti nuostoliai valstybei ir vartotojams. Specialiųjų tyrimų

tarnyba informavo, kad nėra gavusi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės

komisijos parengtos korupcijos rizikos analizės ir nėra atlikusi šios institucijos

veiklos vertinimo korupcijos prevencijos požiūriu. Komitetas mano, kad

atsižvelgiant į Komisijai priskirtas funkcijas yra tikslinga kreiptis į

Specialiųjų tyrimų tarnybą ir prašyti jos atlikti Komisijoje korupcijos rizikos

analizę. Taip pat tikslinga inicijuoti, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba atliktų

Šilumos ūkio įstatymo ir Metodikos antikorupcinį vertinimą.

Lietuvos Respublikos Seimas 2006 m. lapkričio 28 d. priėmė nutarimą Nr.

X-933 „Dėl Lietuvos Respublikos teisėkūros tobulinimo metmenų patvirtinimo ir

jų įgyvendinimo“ (Žin., 2006, Nr. 134-5066).

Nutarimu patvirtintų teisėkūros tobulinimo metmenų 20 punkte numatoma, kad

„pareiga atsakyti už teisės aktų projektų parengimą neturėtų tekti

institucijai, kuri tiesiogiai įgyvendins teisės aktą. Rekomenduojama į teisės

akto projekto rengimą įtraukti institucijų, kurios derins teisės akto projekto

tekstą, ir subjektų, kurie įgyvendins ir kuriems bus taikomas teisės aktas,

atstovus, taip pat mokslininkus“. Komiteto nuomone, šios nuostatos turėtų būti

taikomos ir rengiant Metodiką. Komitetas siūlo svarstyti galimybę iš esmės

peržiūrėti ir parengti naują Metodiką, kurioje būtų tiksliai ir aiškiai

reglamentuoti šilumos kainai įtaką darantys kriterijai bei apribota Komisijos

diskrecija. Į Metodikos rengimo procesą siūloma įtraukti nepriklausomus

ekspertus, o tvirtinimą pavesti Vyriausybės įgaliotai institucijai. Taip pat

siūloma atskirti Komisijos dabar atliekamas funkcijas.

2.6.2. Valstybės kontrolė valstybinio audito ataskaitoje „Šilumos ir

karšto vandens kainų didėjimo pagrįstumas“ pažymi, kad ataskaitinis

laikotarpis, kurio faktiniai duomenys imami skaičiuojant bazinę šilumos kainą,

paprastai nesutampa su įmonių finansiniais metais, todėl įmonės Valstybinei

kainų ir energetikos kontrolės komisijai teikia dar nepatvirtintus

nepriklausomo audito duomenis. Tai leidžia abejoti šių duomenų, tiesiogiai

darančių įtaką šilumos kainoms, tikslumu ir patikimumu. Komisija neturi

patvirtintos tvarkos, kaip turėtų būti atliekama įmonių pateiktų duomenų

kontrolė. Komisijos atstovai Komiteto posėdžio metu nurodė, kad yra atliekami

operatyviniai įmonių patikrinimai, kurių metu nustatyti pateiktų duomenų ir

faktinės situacijos neatitikimai yra šalinami. Tačiau Komisija pripažįsta, kad

neturi pakankamai pajėgumų patikrinti visų šilumos tiekimo įmonių pateiktus

duomenis. Komisija mano, kad tokią kontrolę galėtų vykdyti ir savivaldybės.

Komitetas siūlo Vyriausybei svarstyti galimybę sukurti efektyvią duomenų

pagrįstumo kontrolės sistemą. Taip pat Komisija nurodė, kad esamos sankcijos už

duomenų neatitikimą nėra pakankamos ir atgrasančios, todėl įmonės, nustačius

tam tikrus pateiktų duomenų ir fakto neatitikimus, yra labiau suinteresuotos

sumokėti baudą, nei ištaisyti neatitikimus. Komitetas siūlo peržiūrėti

galiojančių sankcijų mechanizmą ir siūlo Vyriausybei, esant reikalui, jį

tobulinti, kad sankcijos atliktų savo paskirtį – būtų pakankamai atgrasančios

nuo pažeidimų darymo. Taip pat būtina griežtinti šilumos tiekimo įmonių vadovų

atsakomybę už Komisijai pateikiamų duomenų teisingumą.

2.6.3. Metodikoje nurodytas šilumos kainų vienas iš tikslų – padengti

šilumos tiekimo įmonės sąnaudas, t. y. kaina turi padengti šilumos gamybos,

pirkimo, perdavimo ir pardavimo pastoviąsias, kintamąsias ir veiklos sąnaudas

bei užtikrinti normatyvinį pelną. Pagal Metodikos 58 punktą, normatyvinis

pelnas skaičiuojamas nuo įmonės naudojamo ilgalaikio materialiojo turto

likutinės vertės ir trumpalaikio turto: atsargų, nebaigtų vykdyti sutarčių ir

grynųjų pinigų sąskaitoje bei kasoje. Valstybės kontrolė, atlikusi auditą,

pastebi, kad toks normatyvinio pelno skaičiavimas leidžia daryti prielaidą, jog

šilumos tiekimo įmonės gali būti suinteresuotos nepagrįstai didinti savo turtą,

nuo kurio skaičiuojamas normatyvinis pelnas.

Komitetui ir Valstybės kontrolei abejonių kelia normatyvinio pelno

skaičiavimas nuo įmonės sąskaitoje ir kasoje esančių grynųjų pinigų, kurių

likučiai atskirais laikotarpiais gali smarkiai svyruoti. Esamas teisinis

reglamentavimas neeliminuoja galimybės, kad prieš nustatant naujas bazines

šilumos kainas šilumos tiekimo įmonė dirbtinai (nepagrįstai) nedidins grynųjų

pinigų likučių, siekdama užsitikrinti didesnį normatyvinį pelną, kuris

tiesiogiai atsispindėtų šilumos kainos dydyje. Valstybinė kainų ir energetikos

kontrolės komisija 2007 m. gegužės 16 d. Komiteto posėdžio metu pateikė

paaiškinimus, kodėl nuspręsta skaičiuojant normatyvinį pelną įskaičiuoti ir

įmonės turimą trumpalaikį turtą. Komisijos nario Valdo Lukoševičiaus teigimu,

Metodikos 49.6 punkte nurodyta, kad nustatant kainas palūkanos už kreditus į

centralizuotai tiekiamos šilumos sąnaudas neįskaičiuojamos ir įmonė jas dengia

iš savo pelno dalies. Ši nuostata įvesta siekiant skatinti šilumos tiekimo

įmones mažiau skolintis ir daryti savo veiklą efektyvesnę. Kaip kompensacija už

tai, kad sąnaudos dėl palūkanų nėra įtraukiamos į šilumos kainą, nuspręsta

skaičiuojant normatyvinį pelną įtraukti ir trumpalaikį turtą. Komiteto nuomone,

toks kompensacinis mechanizmas nėra ekonomiškai pagrįstas, nes, kaip Komiteto

posėdžio metu pažymėjo Komisijos narys Valdas Lukoševičius, įmonių

įsiskolinimai, o kartu ir mokamos palūkanos mažėja, kai tuo tarpu trumpalaikis

turtas, ypač piniginės lėšos sąskaitoje, kaip minėta, gali būti dirbtinai padidintas.

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija Komiteto posėdžio metu

pabrėžė, kad didžiąją dalį trumpalaikio turto sudaro rezervinis kuras, kurį

įmonės yra įpareigotos kaupti. Valstybiniai auditoriai konstatuoja, kad nėra

pakankamo kontrolės mechanizmo, nustatančio, kiek įmonės turto (tiek

ilgalaikio, tiek trumpalaikio) didinimas yra pagrįstas ir būtinas.

Abejonių kelia ir normatyvinio pelno skaičiavimas daliai išsinuomoto

turto, kuris, kaip audito ataskaitoje pažymi Valstybės kontrolė, yra turto

savininko, t. y. savivaldybių įmonių, nuosavybė ir už naudojimąsi kuriuo

nuomininkas moka nuomos mokestį. Šis mokestis yra įtraukiamas į pastoviąsias

sąnaudas ir vartotojų sumokamas kaip šilumos kainos dalis. Todėl nuomininko

patirtos sąnaudos, atsirandančios jam įgyjant teisę šiuo turtu naudotis ir

uždirbti pajamas juo disponuojant, yra padengiamos vartotojo.

Normatyvinio pelno dalis šilumos kainoje skirtingoms įmonėms yra

nevienoda ir dabartiniu metu svyruoja nuo 3 iki 19 procentų, priklausomai nuo

įmonės turėto turto ir patiriamų sąnaudų šilumai gaminti ataskaitiniu

laikotarpiu, kuris vertinamas nustatant bazines kainas.

Komitetas siūlo svarstyti galimybę keisti normatyvinio pelno

skaičiavimo metodą: normatyvinio pelno dydį skaičiuoti nuo įmonės per teisės

aktais apibrėžtą ataskaitinį laikotarpį atliktų ekonomiškai pagrįstų

investicijų į šilumos ūkį. Atliktų investicijų įtraukimas skaičiuojant

normatyvinį pelną skatintų įmones daugiau investuoti ir taip daryti šilumos

gamybą bei tiekimą efektyvesnį, tokiu būdu mažinant sąnaudas ir per ilgą

periodą pagal galimybes mažinant šilumos kainas. Skaičiuojant normatyvinį pelną

siūloma vadovautis jau padarytomis investicijomis per ataskaitinį laikotarpį,

kuris galėtų būti praėjęs bazinės kainos galiojimo laikotarpis. Taip būtų

išvengta galimų investicijų planavimo klaidų ir nereikėtų ateityje nustatant

bazines kainas vertinti bei kompensuoti už planuotas, bet nepadarytas

investicijas. Siūlomas metodas leistų įvertinti faktiškai atliktas investicijas

ir normatyvinis pelnas būtų šilumos tiekimo įmonės užsitarnautas, o ne

suteikiamas avansu. Investiciniai projektai turi būti ekonomiškai pagrįsti ir

suderinti su kontroliuojančia institucija, kuri turi būti nustačiusi tvarką,

numatančią investicijų derinimą su savivaldybėmis, principus ir kriterijus,

kuriais vadovaujantis projektai būtų pripažįstami ekonomiškai pagrįstais. Tai

turėtų užtikrinti teisinį aiškumą tiek įmonėms, tiek šilumos vartotojams ir

nesudaryti sąlygų skirtingai traktuoti analogiškus atvejus. Taip pat siūlytina

nustatyti viršutinę normatyvinio pelno ribą, kuri sudarytų prielaidas tolygioms

investicijoms. Pelno normos ribojimas grindžiamas tuo, kad šilumos tiekimo

įmonės veikia natūralios monopolijos sąlygomis, kurioms esant verslo rizika,

kuri skatintų didinti normatyvinį pelną, yra nedidelė.

2.6.4. Pagal galiojančią Metodiką, normatyvinio pelno dydžiui įtakos

turi Komisijos nustatomas „verslo rizikos“ koeficientas, kurio dydis gali būti

iki 3 procentų. Tačiau Metodikoje nėra pateikiama nei verslo rizikos

koeficiento sąvokos apibrėžimo, nei kriterijų, kuriais remiantis nustatomas

vienoks ar kitoks verslo rizikos koeficientas. Tokie kriterijai buvo

patvirtinti 2003 m. Komisijos posėdyje, tačiau, kadangi Komisijos posėdžių

protokolai neprivalo būti oficialiai skelbiami „Valstybės žiniose“, galima

daryti prielaidą, kad šilumos vartotojams šie kriterijai nėra aiškūs ir žinomi.

Tai sudaro sąlygas įvairioms interpretacijoms ir pasipiktinimui, kaltinti

Komisiją subjektyviais sprendimais. Minėtame protokole užfiksuota, kad verslo

rizikos koeficiento dydis priklauso nuo šilumos tinklo apkrovimo sąlyginiam

kilometrui, nuo planuojamo šilumos perdavimo tinklų atnaujinimo per bazinių

kainų galiojimo laikotarpį ir nuo šilumos savikainos sumažinimo, palyginti su

paskutine bazine šilumos kaina. Valstybės kontrolės auditoriai pastebi, kad kai

kurioms šilumos tiekimo įmonėms Komisija nustatė (arba nenustatė) verslo

rizikos koeficientus, neatsižvelgdama į patvirtintus kriterijus. Tai leidžia

daryti prielaidą, kad, nesant patvirtintos tvarkos ir nesilaikant net ir pačios

Komisijos nusistatytų kriterijų, verslo rizikos koeficiento skaičiavimas gali

būti manipuliavimo objektu. Komisijos narys Valdas Lukoševičius Komiteto

posėdžio metu pripažino, kad Komisija, įvesdama verslo rizikos koeficientą,

nežinojo, kaip jį nustatyti. Šio koeficiento įvedimo tikslas buvo „įvertinti

šilumos tiekimo įmonių palikimą“, atsižvelgiant į atsijungusių pramonės

vartotojų skaičių, dideles šilumos tiekimo trasas, mažą vartotojų tankį ir pan.

Komisija sutinka, kad dabartinis verslo rizikos koeficiento nustatymo

mechanizmas nėra pakankamai aiškus, todėl reikėtų svarstyti, ar koeficientas

reikalingas, ir paprastinti jo skaičiavimą, galbūt įvedant fiksuotą dydį.

Komitetas siūlo įvertinti panašaus koeficiento reikalingumą ir ekonominį

pagrįstumą. Jei bus nuspręsta, kad toks koeficientas yra reikalingas, turi būti

aiškiai reglamentuoti jo nustatymo kriterijai, kurie nepaliktų plačios

diskrecijos teisės.

2.6.5. Pagal Metodikos nuostatas visos veiklos sąnaudos yra

įskaičiuojamos į šilumos kainą. Valstybės kontrolė pastebi, kad dalis veiklos

sąnaudų gali būti nesusijusios su būtinomis sąnaudomis, kuriomis grindžiamos

šilumos kainos. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovai

Komiteto posėdžio metu nurodė, kad, nors Metodikoje įrašyta, kad į kainą

įskaičiuojamos visos veiklos sąnaudos, tačiau Komisija, nustatydama bazines

kainas, vertina, ar įmonės pateiktos veiklos sąnaudos yra būtinos, ir dalies

sąnaudų, tokių kaip išlaidos teismams, labdara ir pan., nepripažįsta būtinomis

ir į kainą neįskaičiuoja. Komitetas ir Valstybės kontrolė pastebi problemą, kad

nėra aiškiai reglamentuota, kokios veiklos sąnaudos yra pripažįstamos ir kokie

yra sąnaudų nepripažinimo kriterijai. Komisijos atstovai Komiteto posėdyje

paaiškino, kad neįmanoma tiksliai išvardyti, kokios sąnaudos yra pripažįstamos,

todėl Komisija, tikrindama įmonės pateiktas veiklos sąnaudas, taiko

palyginamąjį kriterijų, t. y. lygina įmonės pateiktus rodiklius su kitų panašių

įmonių rodikliais. Jei konkrečios įmonės veiklos sąnaudos gerokai didesnės už

panašių įmonių vidurkį, jos yra atitinkamai mažinamos, ir atvirkščiai.

Komitetas pastebi, kad ir šiuo atveju nėra aiškios Komisijos patvirtintos

tvarkos, kuria galėtų vadovautis tiek šilumos tiekimo įmonės, tiek vartotojai,

vertindami veiklos sąnaudų pripažinimą ir įskaičiavimą į šilumos kainą.

Komitetas siūlo įvesti aiškų reglamentavimą, kad būtų išvengta spekuliacijų dėl

veiklos sąnaudų pripažinimo. Tai sudarytų sąlygas padidinti šilumos kainų skaidrumą.

Valstybės kontrolė audito metu nustatė, kad vidutinės veiklos sąnaudos

kasmet didėjo: nuo 2004 m. iki 2006 m. veiklos sąnaudos padidėjo 19 procentų, o

tai taip pat turi įtakos šilumos kainai. Pažymėtina tai, kad veiklos sąnaudos

priskiriamos pastoviosioms sąnaudoms, t. y. jos įskaičiuojamos nustatant bazinę

šilumos kainą ir įšaldomos bazinės kainos galiojimo laikotarpiui. Tačiau,

atsižvelgiant į minėtas šių sąnaudų didėjimo tendencijas ir žinant, kad

pirmasis bazinių kainų galiojimo laikotarpis baigiasi arba baigsis artimiausiu

metu, galima daryti prielaidą, kad nustatomos naujos bazinės šilumos kainos

didės ir dėl išaugusių įmonių veiklos sąnaudų. Komitetas siūlo apsvarstyti

galimybę taikyti įmonių veiklos sąnaudų normatyvus, kadangi šilumos tiekimo

įmonės veikia natūralios monopolijos sąlygomis ir šilumos vartotojai realiai

turi nedaug galimybių pereiti prie alternatyvaus šildymosi būdo. Veiklos

sąnaudų normatyvai turi būti patvirtinti atitinkamais teisės aktais ir viešai

paskelbti.

2.6.6. Valstybinio audito ataskaitoje nurodoma, kad Metodikoje ne visur

apibrėžtas ataskaitinis laikotarpis, todėl rodiklių skaičiavimą galima

interpretuoti. Pavyzdžiui, iš Metodikos nėra aišku, kokio laikotarpio faktinės

sąnaudos vertinamos skaičiuojant bazines šilumos kainas. Komisijos atsakingų

darbuotojų teigimu, yra fiksuojamos kiekvienų metų, pradedant nuo 1997 m.,

sąnaudos. Skaičiuojant bazines šilumos kainas buvo atsižvelgiama į sąnaudas ir

taikomas „palyginamasis panašių įmonių sąnaudų kriterijus“. Pažymėtina tai, kad

palyginamojo kriterijaus nustatymas ir taikymas Metodikoje nėra reglamentuotas.

Taip pat iš Metodikos nėra aišku, kokio laikotarpio įmonės turtas yra imamas

skaičiuojant normatyvinį pelną. Komisijos darbuotojų teigimu, nustatant bazines

kainas naujam laikotarpiui, ataskaitiniu laikotarpiu bus laikomas praėjęs

bazinių kainų galiojimo laikotarpis. Kadangi pagal Metodikos 60 punktą šilumos

bazinės kainos nustatomos laikotarpiui, ne trumpesniam kaip trejų ir ne

ilgesniam kaip penkerių metų, kelia abejonių ataskaitinio laikotarpio siejimas

būtent su bazinės kainos galiojimo laikotarpiu. Komitetas siūlo, pasitelkus

nepriklausomus ekspertus, svarstyti galimybę įmonėms pasirinkti skirtingą

bazinės kainos nustatymo laikotarpį. Taip pat siūlytina aiškiai reglamentuoti,

koks yra ataskaitinis laikotarpis kiekvienam konkrečiam kriterijui.

2.6.7. Daug diskusijų kelia kuro kainų skaičiavimas. Pagal Metodikos 54

punktą kuro kainos planuojamos atsižvelgiant į faktines praėjusių metų kainas

ir kainų prognozes kuro rinkose. Valstybės kontrolė audito ataskaitoje pateikia

atskiroms šilumos tiekimo įmonėms į bazinę kainą įtrauktas kuro kainas,

nustatytas pagal minėtą Metodikos punktą. Iš pateiktų duomenų matyti, kad kuro

kainos buvo prognozuotos netiksliai, dažniausiai šilumos tiekėjų naudai. To

padarinys – šilumos tiekimo įmonės gavo nuo kelių dešimčių iki kelių milijonų

litų didesnes pajamas dėl faktinių sąnaudų kurui, kurios buvo mažesnės, nei

prognozuota nustatant šilumos kainas. Komitetas pažymi, kad kuro kainų prognozavimas

nėra tikslus. Iš pateiktų duomenų galima daryti išvadą, kad kuro kainų prognozė

buvo palankesnė šilumos tiekimo įmonėms, taip pat pastebėtina tai, kad nėra

patikimo kontrolės mechanizmo, t. y. vartotojams nėra kompensuojama už tai, kad

buvo neteisingai prognozuotos kuro kainos. Valstybinė kainų ir energetikos

kontrolės komisija teigia, kad kuro kaina prognozuojama atsižvelgiant į

ilgalaikėse kuro tiekimo sutartyse numatytas kainas ir atitinkamos kuro rūšies

vidutines rinkos kainas. Tačiau prognozių nepasitvirtinimas leidžia daryti

išvadą, kad tokia kuro kainų prognozavimo metodika nėra tiksli. Komitetas siūlo

pasitelkti nepriklausomus ekspertus ir parengti pagrįstų kuro kainų nustatymo

metodą, nustatyti aiškų ir skaidrų bei vartotojus ginantį kompensacinį

mechanizmą, jei kuro kainų prognozės nepasitvirtins. Siūlytina nustatyti

leistiną kuro kainų prognozių paklaidą, atitinkančią vartotojų interesus.

2.6.8. Šilumos tiekimo įmonių naudojamo kuro struktūra vertinama

nustatant bazinę šilumos kainą ir fiksuojama visam bazinės kainos galiojimo

laikotarpiui, kadangi kasmet perskaičiuojant šilumos kainas įvertinami tik nuo

įmonės nepriklausantys rodikliai. Komitetui abejonių kelia tai, kad per bazinės

kainos laikotarpį įmonei pakeitus naudojamo kuro struktūrą ir perėjus prie

pigesnio kuro, perskaičiuojant šilumos kainas į tai pagal Metodikos nuostatas

nėra atsižvelgiama. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos

darbuotojų teigimu, jei įmonė bazinių kainų laikotarpiu pereina prie gerokai

pigesnio kuro, tai yra įvertinama ir kaina atitinkamai mažinama, atsižvelgiant

į tai, kad šilumos kainos paskutiniu laikotarpiu drastiškai kilo dėl kuro kainų

kilimo. Tačiau, kadangi Metodikoje tokie Komisijos veiksmai nėra reglamentuoti,

galima daryti prielaidą, kad Komisija nėra įpareigota mažinti kainas

atsižvelgdama į vartotojo naudai pasikeitusią kuro struktūrą, ir būtų teisi,

jei to nedarytų. Todėl Komitetas siūlo Metodikoje aiškiai reglamentuoti

Komisijos veiksmus tais atvejais, kai įmonių kuro struktūra pasikeičia

vartotojo naudai. Tačiau, jei įmonė bazinės kainos galiojimo laikotarpiu keičia

kuro struktūrą ir pradeda naudoti brangesnį kurą, pasikeitusi kuro struktūra

turėtų būti įvertinama tik nustatant naujas bazines kainas. Tokiu būdu būtų

užkirstas kelias įmonėms manipuliuoti bazinėje kainoje užfiksuota kuro

struktūra ir gauti iš vartotojų pajamų, neatitinkančių įmonės patirtų sąnaudų.

2.6.9. Pagal Metodikos 49.2. punktą, nusidėvėjimo ir amortizacijos

sąnaudos apskaičiuojamos vadovaujantis teisės aktais. Valstybinė kainų ir

energetikos kontrolės komisija 2007-05-10 rašte Nr. R2-571 nurodo, kad

nustatydama amortizacinių atskaitymų dydžius Komisija vadovaujasi

lyginamaisiais apibendrintais įmonių naudojamais turto nusidėvėjimo

(amortizacijos) normatyvais ir šiais teisės aktais

1) turtui, įsigytam iki 2000 metų, taikomi Vyriausybės

1993 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 678 „Dėl ilgalaikio turto nusidėvėjimo

(amortizacijos) skaičiavimo“ patvirtinti normatyvai;

2) turtui, įsigytam nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2002

m. sausio 1 d., taikomi ūkio ministro ir finansų ministro 1999 m. gruodžio 24

d. įsakymu Nr. 428/301 „Dėl ilgalaikio materialiojo ir nematerialiojo turto

nusidėvėjimo (amortizacijos) ekonominių normatyvų patvirtinimo“ patvirtinti

normatyvai;

3) turtui, įsigytam nuo 2002 m. sausio 1 d., taikomi

Pelno mokesčio įstatymu

Nr. IX-675 patvirtinti ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos

normatyvai (metais).

2007 m. balandžio 11 d. Komiteto posėdyje Komisijos narys Valdas

Lukoševičius teigė, kad Komisijos pagrindinis principas skaičiuojant ir

pripažįstant amortizacines sąnaudas – imti visų įmonių faktinės amortizacijos

atskaitymus pagrindinėms turto grupėms – katilinėms, perdavimo tinklams,

pagrindiniam kitam inventoriui, kuris sudaro apie 95 procentus viso turto, ir

nuo šio turto skaičiuoti amortizacinius atskaitymus pagal vidutinį rinkoje

susiklosčiusį normatyvą. Jis daugiau ar mažiau susijęs su fizinio nusidėvėjimo

laikotarpiu ir toks naudojamas. Komisijos narys nurodė, kad šiais metais Ūkio

ministerijos užsakymu buvo atliktas darbas – palyginta amortizacinių atskaitymų

ir nusidėvėjimo politika visame energetikos sektoriuje. Šilumos sektoriuje

amortizacinių atskaitymų politika daugiausia buvo lyginama su kitų šalių ir

nustatyta, kad Lietuvoje taikomi rodikliai atitinka, o panašūs laikotarpiai

taikomi ir kitose šalyse. Komitetui abejonių kelia tai, kad, nors Komisija

faktiškai taiko amortizacinių atskaitymų dydžių vidurkius panašių įmonių

grupėms, Metodikoje toks principas nėra numatytas ir todėl yra galimybė atskiroms

įmonėms, nors ir priklausančioms tai pačiai Komisijos nustatytai įmonių grupei,

nustatyti skirtingą amortizacinių atskaitymų normatyvą. Teisės aktuose

neįtvirtinus palyginamojo kriterijaus taikymo, toks subjektyvus sprendimas

negalės būti pripažintas neteisėtu. Atsižvelgdamas į tai, Komitetas siūlo

svarstyti galimybę pasitelkti specialistus ir šilumos tiekimo sektoriuje teisės

aktais nustatyti konkrečius turto nusidėvėjimo normatyvus, kurie būtų kuo

artimesni turto fizinio nusidėvėjimo laikotarpiui. Nusidėvėjimo laikotarpio

susiejimas su įrenginių tarnavimo laiku grindžiamas tuo, kad nesant panašios

nuostatos amortizaciniai atskaitymai gali tapti įmonės kapitalo grąžos

elementu, mažinančiu jos pelną.

Valstybės kontrolė audito ataskaitoje taip pat pastebi, kad labai

svarbu teisingai nustatyti ekonomiškai pagrįstą investicijų tarnavimo trukmę.

Valstybiniai auditoriai nustatė faktą, kad vienoje šilumos tiekimo įmonėje buvo

pritaikytas trumpiausias leistinas turto nusidėvėjimo laikotarpis, kuriam pasibaigus

turtas buvo įvertintas jo rinkos verte ir vėl skaičiuojama amortizacija. Tai

turėjo įtakos šilumos kainai, kuri, auditorių nuomone, taip buvo nepagrįstai

padidinta. Didelę amortizacinių atskaitymų įtaką šilumos kainai rodo tai, kad

nusidėvėjimo sąnaudos auditorių skaičiavimu sudaro apie 11 procentų vidutinės

šilumos kainos ir apie 30 procentų pastoviųjų sąnaudų.

2.6.10. Valstybinio audito ataskaitoje nurodoma, kad 2003–2006 metais į

šilumos ūkį iš viso buvo investuota apie 700 mln. Lt. Auditoriai konstatuoja,

kad šilumos ūkis (ypač mažuose miesteliuose) yra labai pasenęs ir investicijos

šiame sektoriuje labai reikalingos. Auditorių manymu, nusidėvėjimo sąnaudos yra

kaupiamos turtui atnaujinti ir to apytikriai galėtų užtekti, kad būtų galima

tęsti gamybą ir išvengti avarijų. Vartotojų atstovų teigimu, daugelis šilumos

tiekimo įmonių surinktų lėšų už amortizaciją nėra panaudojamos turtui

atnaujinti. Valstybinės kainų ir energetikos komisijos narys Valdas

Lukoševičius nurodo, kad keletą metų šilumos kaina nedengė sąnaudų, savikainos

ir visa amortizacija, kuri buvo priskaičiuojama, buvo tiesiog „pravalgoma“,

dengiami ilgalaikiai įsiskolinimai. Komisijos narys pabrėžia, kad įmonės neturi

sukauptų amortizacinių atskaitymų, o už amortizaciją gautos pajamos daugeliu

atvejų naudojamos einamosioms problemoms spręsti, mokėti už tas sąnaudas,

kurios nedengiamos pajamomis, gautomis iš vartotojų. Komisijos teigimu, būtų

idealu, jei įmonės visas lėšas, gautas už amortizaciją, investuotų į turto

atnaujinimą, tačiau, kol „finansinė daugelio įmonių padėtis yra sunki“ ir yra

neįvykdytų ilgalaikių įsipareigojimų, taip pat dėl kitų įmonės apyvartines

lėšas mažinančių priežasčių, tokių kaip vartotojų nemokumas (Komisijos

2007-05-18 raštu

Nr. R2-615 pateiktais duomenimis, vartotojų įsiskolinimai už šilumą siekia 0,5

mlrd. Lt, o tai, kaip Komiteto 2007-05-16 posėdžio metu teigė Komisijos narys

Valdas Lukoševičius, sudaro apie pusę visos šilumos tiekimo veiklos metinės

apyvartos), sunku tikėtis, kad įmonės visas lėšas, gautas kaip amortizaciniai

atskaitymai, investuos į turto atnaujinimą. Neatnaujinant šilumos ūkio tolimoje

ateityje šilumos gamybos ir tiekimo sąnaudos didės, o tai darys įtakos šilumos

kainoms. Komitetas siūlo pasitelkti specialistus ir nustatyti šilumos tiekimo

įmonių finansinių problemų objektyvias priežastis bei ieškoti būdų joms

spręsti. Pažymėtina, kad įmonių nuostoliai, atsiradę dėl šilumos tiekimo įmonių

priimtų ekonomiškai nepagrįstų sprendimų, ir valstybės ar savivaldybių

institucijų sprendimai, kurių padarinys – įmonių skolos, neturi būti perkelti

ant šilumos vartotojų pečių. Tolesnis žingsnis, skatinantis investuoti į

šilumos ūkio atnaujinimą, Komiteto nuomone, galėtų būti lėšų už amortizaciją

panaudojimas investicijoms. Atsižvelgiant į tai, kad savivaldybės,

išnuomojusios šilumos tiekimo įmones, per nuomos mokestį atgauna amortizacinius

atskaitymus už išnuomotą turtą, siūlytina svarstyti galimybę dalį per nustatytą

laikotarpį investicijoms nepanaudotų amortizacinių atskaitymų panaudoti namų

modernizavimui finansuoti. Tokiu atveju arba įmonės investuos lėšas į šilumos

gamybos ir perdavimo efektyvumą ir taip mažins sąnaudas, arba atnaujinant namus

bus didinamas šilumos energijos vartojimo efektyvumas. Abiem atvejais per ilgą

laikotarpį turėtų sumažėti vartotojų išlaidos šilumai.

2.6.11. Vartotojų atstovų teigimu, nustatant šilumos kainas ir

neįvertinant naujai prisijungusių vartotojų suvartojamos šilumos energijos,

gaunama nepagrįsta šilumos kaina likusiems vartotojams. Ši problema yra aktuali

nustatant didžiųjų Lietuvos miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos – šilumos

kainas, nes šiuose miestuose šilumos vartotojų skaičius didėja. Mažesniuose

miestuose vartotojų mažėja. Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 9 dalis leidžia

naujiems šilumos vartotojams, prisijungusiems prie šilumos tiekimo sistemos, ne

ilgesniam kaip 3 metų laikotarpiui nustatyti šilumos kainas, grindžiamas

tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) ribinėmis šilumos tiekimo

sąnaudomis šiems vartotojams. Ši nuostata pakartojama ir Metodikos 75 punkte.

Tai reiškia, kad prie šilumos tiekimo sistemos prisijungusiems naujiems šilumos

vartotojams gali būti taikomos kitos, su Komisija suderintos, šilumos kainos, o

dėl šių vartotojų prisijungimo padidėjęs šilumos realizavimas likusiems šilumos

vartotojams nustatytai kainai įtakos neturi. Taip yra pašalinamas masto

ekonomijos efektas, kuris leistų sumažinti šilumos kainas visiems vartotojams

dėl padidėjusio šilumos suvartojimo. Pažymėtina tai, kad esant priešingam

reiškiniui, kai vartotojai atsijungia nuo šilumos tiekimo sistemos, šis

faktorius yra įvertinamas ir šilumos kaina dėl sumažėjusio šilumos vartojimo

likusiems vartotojams tampa didesnė. Komitetas siūlo įvertinti minėtos Šilumos

ūkio įstatymo nuostatos ekonominį pagrįstumą ir jo įtaką šilumos kainai bei

siūlyti atitinkamus ekonomiškai pagrįstus ir visų šilumos vartotojų interesus

tenkinančius teisinio reglamentavimo pakeitimus.

2.6.12. Valstybės kontrolei ir Komitetui abejonių kelia ir rezervinio

kuro atsargų kaupimo reglamentavimo pagrįstumas. Kaip valstybinio audito

ataskaitoje pažymi Valstybės kontrolė, Energetikos įstatymas (Žin., 2002, Nr. 56-2224) šilumos

tiekimo įmones įpareigoja turėti rezervinio kuro atsargų, kurių kaupimo tikslas

minėtame įstatyme nėra nurodytas. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės

komisijos darbuotojų nuomone, šis rezervas kaupiamas dėl galimo netikėto

šilumos įmonių kuro gavimo sutrikimo. Auditoriai pažymi, kad pagal Naftos

produktų ir naftos valstybės atsargų įstatymą (Žin., 2002, Nr. 72-3008) taip pat

yra kaupiamas rezervinis kuras, kaip valstybės atsargos. Šios atsargos gali

būti panaudojamos tik ekstremalios energetikos padėties laikotarpiu. Auditoriai

konstatuoja, kad kuro atsargas, skirtas energijos gamybai ir vartotojų

interesams apsaugoti, kaupia ir energetikos įmonės, ir valstybė. Rezervinėms

kuro atsargoms kaupti reikalingos šilumos tiekimo įmonių atitinkamos sąnaudos,

kurios yra įtraukiamos į šilumos kainą ir ją didina, todėl Komitetas siūlo

svarstyti galimybę peržiūrėti ir suderinti Energetikos ir Naftos produktų ir

naftos valstybės atsargų įstatymų nuostatas dėl įpareigojimo kaupti rezervines

kuro atsargas.

2.6.13. Šilumos tiekimo įmonės, kaip ir kitos atmosferą teršiančios

įmonės, pagal 2004 m. gruodžio 27 d. aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-686 „Dėl nacionalinio apyvartinių taršos

leidimų paskirstymo 2005–2007 metams plano patvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 6-166) patvirtintą

Nacionalinį apyvartinių taršos leidimų paskirstymo 2005–2007 metams planą, gavo

apyvartinių taršos leidimų (toliau – ATL) kvotą. Ši kvota buvo nustatyta

remiantis praėjusio laikotarpio faktiniu teršalų išmetimu. Tobulėjant

technologijoms ir mažėjant gamybos mastams teršalų išmetama mažiau, todėl

įmonėms lieka nepanaudotų leidimų, kuriuos jos gali parduoti Europos Sąjungos

rinkoje. Aplinkos ministerija 2007-04-20 raštu Nr. (10-5)-D8-3517 informavo

Komitetą apie šilumos tiekimo įmonių gautus, panaudotus ir pirktus bei

parduotus ATL. Aplinkos ministerija 2007-05-08 raštu Nr. (10-5)-D8-3939

informavo, kad pagal galiojančius Europos Sąjungos teisės aktus ji neprivalo

kaupti ir nekaupia informacijos apie įmonių gautas pajamas iš prekybos ATL.

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2007-05-10 raštu Nr. R2-571

informavo Komitetą, kad nei Šilumos ūkio, nei Energetikos įstatymai, nei kiti

teisės aktai nereglamentuoja pajamų, gautų pardavus ATL, panaudojimo.

Pažymėtina tai, kad, įmonei pritrūkus ATL ir juos perkant, tai būtų traktuojama

kaip sąnaudos, todėl turėtų įtakos šilumos kainai. Komisija 2006 m. liepos 4 d.

raštu Nr. R2-872 rekomendavo pajamas, gautas pardavus ATL, skirti investicijoms

šilumos ūkiui atnaujinti. Rengiamoje naujos redakcijos Centralizuotai tiekiamos

šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikoje rekomenduojama pajamas,

gautas pardavus ATL, „panaudoti ilgalaikių šilumos gamybos ir tiekimo kaštų

minimizavimui“. Komitetas siūlo svarstyti galimybę teisės aktais reglamentuoti

šilumos tiekimo įmonių pajamų, gautų pardavus ATL, panaudojimą.

Komitetas, išnagrinėjęs ir įvertinęs gautą informaciją

apie valstybės ir savivaldybių bei šilumos tiekimo įmonių sprendimus, kuriais

remiantis buvo padidintos šilumos ir karšto vandens kainos, daro išvadą, kad

nustatant šilumos kainas iš esmės buvo laikomasi teisės aktų reikalavimų.

Išanalizavęs galiojančių teisės aktų nuostatas,

Komitetas daro išvadą, kad teisinis šilumos tiekimo sektoriaus reglamentavimas

turi trūkumų ir jie galėjo lemti didesnių šilumos kainų nustatymą.

Išanalizavus galiojančios Centralizuotai tiekiamos

šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos nuostatas, darytina

prielaida, kad Metodika yra palankesnė šilumos tiekimo įmonėms, t. y.

nepasiekiamas vienas iš Komisijos svarbiausių tikslų – suderinti vartotojų ir

šilumos tiekimo įmonių interesus.

2. Kokią įtaką šilumos ir karšto vandens kainų

didėjimui turėjo valstybės ir atskirų savivaldybių institucijų bei šilumos

tiekimo įmonių veikla ar neveiklumas.

1. Komitetas, tirdamas, kokią įtaką šilumos ir karšto vandens kainų

didėjimui turėjo valstybės ir atskirų savivaldybių institucijų bei šilumos

tiekimo įmonių veikla ar neveiklumas, susipažino su Valstybinės kainų ir

energetikos kontrolės komisijos, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos pateikta

informacija, Lietuvos savivaldybių asociacijos pateikta atskirų savivaldybių

nuomone minėtu klausimu, vartotojų teises ginančių organizacijų pateikta

informacija, Valstybės kontrolės 2007-04-27 raštu Nr. S-(20-1.9.1)-591 pateikta

valstybinio audito ataskaita „Šilumos ir karšto vandens didėjimo pagrįstumas“,

Lietuvos energetikos instituto pateikta informacija, posėdžio metu išklausė

anksčiau minėtų kviestų asmenų pateiktą informaciją.

2. Komitetas, išnagrinėjęs turimus dokumentus ir išklausęs posėdžiuose

dalyvavusių asmenų paaiškinimus, pažymi

2.1. Tiesioginę įtaką šilumos ir karšto vandens kainų nustatymui daro

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, atskirų savivaldybių ir

šilumos tiekimo įmonių veikla ar neveiklumas.

2.2. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos veikla,

turinti įtakos šilumos kainoms, apima: centralizuotai tiekiamos šilumos ir

karšto vandens kainų nustatymo metodikos rengimą ir tvirtinimą, šilumos bazinių

kainų skaičiavimą, kasmetinį šilumos kainų perskaičiavimą, investicinių

projektų derinimą, šilumos įmonių kainos skaičiavimų pagrįstumo kontrolę,

operatyvinius šilumos tiekimo įmonių pateiktų duomenų teisingumo patikrinimus,

išankstinio skundų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja skundus dėl

energetikos įmonių veiklos ar neveikimo.

2.3. Šilumos ūkio įstatymas ir Vyriausybės patvirtinti Valstybinės

kainų ir energetikos kontrolės komisijos nuostatai įpareigoja Komisiją rengti

ir tvirtinti šilumos kainų nustatymo metodiką, ja vadovautis ir kontroliuoti

šilumos tiekimo įmonių veiklą tam tikrose srityse, išankstinio skundų

nagrinėjimo tvarka spręsti kylančius ginčus. Komitetas pastebi, kad toks platus

Komisijai suteiktų funkcijų spektras gali sudaryti prielaidas priimti

neobjektyvius ir šališkus sprendimus. Ši problema ir Komiteto pasiūlymai, kaip

ją spręsti, pateikti šiose išvadose nagrinėjant pirmąjį Komitetui iškeltą

klausimą.

2.4. Nors Komisijos veikla skaičiuojant bazines šilumos kainas ir

atliekant kasmetinį šilumos kainų perskaičiavimą vertintina kaip iš esmės

atitinkanti galiojančių teisės aktų reikalavimus, tačiau nurodyti teisinio

šilumos ir karšto vandens kainų reglamentavimo trūkumai ir Komisijos veiksmai

skaičiuojant ir perskaičiuojant šilumos kainas naudojantis teisės aktuose

neapibrėžtais kriterijais ir metodikomis leidžia daryti prielaidą, kad tam

tikri kriterijai, darantys įtaką šilumos kainai, galėjo būti skirtingoms

šilumos tiekimo įmonėms taikomi nevienodai ir lemti šilumos kainas.

2.5. Komitetas parlamentinio tyrimo metu gavo savivaldybių skundų dėl

Komisijos vykdomos investicijų derinimo veiklos. Kai kurios savo šilumos ūkius

išnuomojusios savivaldybės yra nepatenkintos tuo, kad Komisija suderina šilumos

tiekimo įmonės investicijas, kurios nėra suderintos su savivaldybe ir nėra

aptartos savivaldybės ir nuomininko pasirašytoje šilumos ūkio nuomos sutartyje.

Komisijos narys Valdas Lukoševičius balandžio 11 d. Komiteto posėdyje

paaiškino, kad Komisijos misija investicinių projektų derinimo srityje yra

apsaugoti vartotojus nuo ekonomiškai nepagrįstų investicijų, o faktas, kad

nuomininkas turi suderinti investicinius projektus su savivaldybe, turėjo būti

įtvirtintas nuomos sutartyje. Jei nuomininkas pažeidžia sutarties sąlygas, turi

būti taikomos sutartyje numatytos sankcijos. Jei sutartyje nėra nuostatos,

įpareigojančios nuomininką derinti investicijas su savivaldybe, siūlytina

peržiūrėti sutartis ir tokią nuostatą įtvirtinti bei nustatyti sutartis

rengusių ir joms pritarusių asmenų atsakomybę.

Kai kurios savivaldybių kontroliuojamos įmonės skundėsi, kad Komisija

nepritaria, jų manymu, reikalingoms investicijoms. Komisija dar kartą pabrėžė,

kad siekiant apsaugoti vartotojus yra tvirtinamos tik ekonomiškai pagrįstos

investicijos. Komiteto posėdžio metu kaip pavyzdys buvo pateiktas vienos

šilumos tiekimo įmonės projektas, kuriame numatoma investuoti suma keliskart

viršijo tos įmonės metinę apyvartą. Šio projekto Komisija nederino, teigdama,

kad norint padaryti tokias investicijas reikės imti didelę banko paskolą, o

amortizaciniai atskaitymai labai padidėtų, padidindami ir šilumos kainą tos

savivaldybės vartotojams. Komitetas siūlo aiškiai reglamentuoti tokio pobūdžio

ginčų sprendimo procedūrą.

2.6. Parlamentinio tyrimo metu vartotojų atstovai iškėlė klausimą dėl

šilumos tiekimo įmonių vykdomų konkursų įrengimams įsigyti skaidrumo. Pateikti

duomenys, kad šilumos tiekimo įmonės, organizuodamos viešųjų pirkimų konkursus,

nurodo tokias technines ir kitas pirkinio charakteristikas, kurios sudaro galimybę

produktą pirkti tik iš vieno konkretaus tiekėjo. Tai kelia abejonių dėl pirkimo

mažiausiomis ar ekonomiškai naudingiausiomis sąlygomis. Viešųjų pirkimų tarnyba

Komitetui pateikė 2006 m. duomenis, pagal kuriuos į Tarnybą dėl Viešųjų pirkimų

įstatymo pažeidimo šilumos įmonėms vykdant viešųjų pirkimų procedūras buvo

kreiptasi tik du kartus. Vienu atveju pažeidimų nenustatyta, kitu – nustatyti

procedūriniai pažeidimai, todėl konkursas sustabdytas ir organizuotas iš naujo.

Komitetui abejonių kelia ir šilumos tiekimo įmonių veikla perkant įrenginius ir

kitus įmonės veiklai reikalingus produktus iš susijusių įmonių. Komiteto

nuomone, tokie pirkimai galėtų nepagrįstai didinti įmonės sąnaudas. Siūlytina

numatyti, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, skaičiuodama

bazines šilumos kainas ir tikrindama įmonių deklaruojamas sąnaudas, daugiau

dėmesio skirtų pirkimų iš susijusių įmonių pagrįstumui nustatyti ir tokių

sąnaudų pripažinimui. Komitetas siūlo svarstyti galimybę įpareigoti šilumos

tiekimo įmones deklaruoti Komisijai sandorius su susijusiomis įmonėmis.

2.7. Valstybės kontrolės auditoriai pastebi, kad šilumos tiekimo

įmonės, žinodamos, kad pagal galiojančią Metodiką bazinei šilumos kainai įtakos

turi įmonės turimas ilgalaikis ir trumpalaikis turtas, besibaigiant bazinės

kainos laikotarpiui stengiasi, kartais, atrodo, dirbtinai, padidinti turimą

turtą, kad ateinančiam bazinės kainos nustatymo laikotarpiui būtų užfiksuotas

didesnis normatyvinis pelnas ir didesni amortizaciniai atskaitymai. Tai tiesiogiai

atsispindi šilumos kainoje.

2.8. Šilumos tiekimo įmonės ne tik pačios gamina šilumos energiją,

tačiau ir superka ją iš nepriklausomų šilumos gamintojų. Šis procesas yra

reglamentuotas Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnyje, kuris numato, kad šilumos tiekėjai

Vyriausybės nustatyta šilumos supirkimo iš nepriklausomų gamintojų į šilumos

tiekimo sistemas tvarka superka iš nepriklausomų gamintojų šilumą, atitinkančią

kokybės, tiekimo patikimumo, aplinkos apsaugos reikalavimus ir parduodamą

mažesne kaina negu tiekėjų palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos ar

kitų nepriklausomų gamintojų parduodamos šilumos kainos. Lietuvos šilumos

tiekėjų asociacijos duomenimis, šilumos iš nepriklausomų šilumos gamintojų

perka daugiau, negu pagamina pačios, dvi įmonės: AB „Kauno energija“ ir UAB

Plungės šilumos tinklai. UAB Plungės šilumos tinklai kiek daugiau nei pusę

patiekiamos į tinklą šilumos perka iš UAB „Plungės bioenergija“. AB „Kauno

energija“ 87 procentus į tinklą patiekiamos šilumos perka iš UAB Kauno

termofikacinės elektrinės. Valstybinio audito ataskaitoje auditoriai pastebi,

kad iš nepriklausomo šilumos gamintojo pirktos šilumos ir karšto vandens

ruošimo kainos nekontroliuojamos, todėl nežinoma, ar jos yra grindžiamos

tiekėjo būtinomis sąnaudomis. Šilumos pirkimo kaina ir sąlygos yra nustatytos

šalių sudarytoje sutartyje. Auditorių manymu, nepriklausomi šilumos gamintojai

atlieka tokias pat funkcijas kaip ir kiti šilumos tiekėjai, tai yra, jie taip

pat gamina ir tiekia šilumą. Jiems reikalinga šilumos tiekėjo licencija. Šiuo

atveju AB „Kauno energija“ turimais savo pajėgumais negalėtų konkuruoti su

bendrove Kauno termofikacijos elektrine (toliau – Elektrinė) ir pagaminti

reikiamą kiekį šilumos. AB „Kauno energija“ atsakingų darbuotojų teigimu, ši

bendrovė neturi galimybių iš savo gamybos šaltinių aprūpinti visų savo

vartotojų net karštu vandeniu ne šildymo sezonu. Tai rodo, kad Elektrinės

tiekiamos šilumos kaina yra labai aktuali vartotojams ir jos pardavimų kainų

nustatymas turėtų remtis tais pačiais principais kaip ir kitiems Lietuvos

šilumos gamintojams ir ypač, kai pirkta šiluma sudaro daugiau kaip pusę

tiekiamos šilumos. Atsižvelgdamas į tai, Komitetas siūlo svarstyti galimybę

tobulinti teisės aktus ir numatyti, kad nepriklausomų šilumos gamintojų

parduodamos šilumos kainai būtų taikomi bendri šilumos tiekimo įmonėms

nustatyti kainų principai ir kontrolės mechanizmas.

2.9. Šilumos energijos gamyba yra viešąjį interesą atitinkanti paslauga

ir jos organizavimas priskirtas savivaldybių taryboms, todėl šilumos kainų

lygiui turi įtakos savivaldybių veikla organizuojant vartotojų aprūpinimą šia

paslauga. Iš 60 savivaldybių 14 yra išnuomojusios šilumos tiekimo įmones

privačioms bendrovėms, likusios organizuoja šilumos tiekimą per savivaldybių

kontroliuojamas šilumos įmones.

2.10. Šiuo metu šalyje 14 savivaldybių yra išnuomojusios šilumos

tiekimo įmones privačioms bendrovėms. Energijos taupymo centras yra

išsinuomojęs 4 šilumos tiekimo įmones (Prienuose, Trakuose, Ukmergėje,

Akmenėje), UAB „Litesko“ – 9 (Alytuje, Kelmėje, Vilkaviškyje, Palangoje,

Biržuose, Druskininkuose, Marijampolėje, Telšiuose, Kazlų Rūdoje), UAB „Dalkia“

– Vilniuje. Savivaldybės su privačiomis

bendrovėmis pasirašė šilumos ūkio nuomos, modernizavimo ir renovacijos arba

koncesijos sutartis. Dauguma šių sutarčių pasirašytos 2000–2002 m., kai šilumos

ūkio valdymas ir šilumos ūkio subjektų veikla bei jų santykiai su šilumos

vartotojais nebuvo pakankamai reglamentuoti, t. y. iki Šilumos ūkio

įstatymo priėmimo. Atsižvelgiant į tai, kad teisinis reglamentavimas nuo

sutarčių pasirašymo yra pasikeitęs, o nemažai savivaldybių, perdavusių šilumos

tiekimo įmones, yra nepatenkintos nuomininkų veiksmais, Komitetas siūlo

Vyriausybei kartu su savivaldybėmis svarstyti galimybę paskirti kompetentingą

instituciją ir pavesti jai nustatyti, ar sutartys, kuriomis šilumos ūkio

valdymas perduotas privačioms įmonėms, atitinka šilumos ūkį reglamentuojančius

teisės aktus. Nustačius, kad yra neatitikimų, kurie turi įtakos šilumos

tiekimo, kaip viešąjį interesą atitinkančios paslaugos, esmei ir dėl kurių

šilumos vartotojai nukenčia, siūlytina savivaldybėms inicijuoti sutarčių

pakeitimus, o jeigu nuomininkas nesutinka sutarčių pakeisti, kreiptis į teismą.

Taip pat svarbu nustatyti, ar nuomos sutarčių sąlygos atitinka jų pasirašymo laikotarpiu

galiojusius teisės aktus. Jeigu yra pažeidimų, savivaldybės turėtų inicijuoti

sutarčių pakeitimus, o to nepadarius, turi būti kreipiamasi į teismą dėl teisės

aktams prieštaraujančių sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

2.11. Valstybinio audito ataskaitoje pateikiama informacija, kad,

išnagrinėjus Trakų rajono savivaldybės koncesijos sutartį, nustatyta, kad

sutartis sudaryta nesilaikant kai kurių Koncesijos įstatymo reikalavimų.

Komitetas siūlo Valstybės kontrolei turimą su šia sutartimi susijusią medžiagą,

liudijančią, kad nekilnojamojo turto pardavimas neatitinka galiojančių teisės

aktų, perduoti Generalinei prokuratūrai, kad būtų apgintas viešasis interesas.

2.12. Valstybinio audito ataskaitoje analizuojamos nuomos sutarčių

sąlygos ir jų pakeitimai. Auditoriai teigia, kad sutartyse nėra nuostatų,

užtikrinančių konkurenciją šilumos ūkyje, vartotojų poreikių tenkinimą

mažiausiomis sąnaudomis. Šių sutarčių kai kurios sąlygos nustato šalims

nelygiaverčius įsipareigojimus. Daugumoje nagrinėtų savivaldybių sudarytų

šilumos ūkio nuomos sutarčių buvo daryti pakeitimai, kurie nenaudingi

savivaldybėms, nes sutartys dažniausiai keičiamos ne savivaldybių, o privačių

bendrovių naudai. Komiteto nuomone, Specialiųjų tyrimų tarnyba galėtų atkreipti

dėmesį į tokių sutarčių sudarymo ir pakeitimo aplinkybes.

2.13. Valstybės kontrolė nustatė, kad pasirašytos šilumos tiekimo

įmonių nuomos, renovacijos ir modernizavimo ar koncesijos sutartys nėra

palankios savivaldybėms ir vartotojams. 2002-03-25 Valstybės kontrolė pateikė

Šilumos tinklų nuomos teisinio ir ekonominio pagrįstumo tyrimo pažymą, kurioje,

išanalizavusi šilumos tiekimo įmonių nuomos sutarčių projektus, nurodė galimas

neigiamas šių sutarčių pasekmes. Į daugumą išsakytų pastabų savivaldybės

nesureagavo. Ūkio ministerija Komitetui 2007-04-11 raštu Nr. (28.1-52)-3-2359

pateikė Ūkio ministerijos siųstų raštų Trakų rajono, Biržų rajono, Skuodo

rajono, Radviliškio rajono, Druskininkų savivaldybių merams kopijas. Šiuose

raštuose Ūkio ministerija pateikia nuomos ir koncesijos sutarčių vertinimą ir

nurodo galimas grėsmes. Komiteto 2007 m. balandžio 11 d. posėdyje Ūkio

ministerijos sekretorius Anicetas Ignotas nurodė, kad dauguma savivaldybių

neatsižvelgė į esmines Ūkio ministerijos pastabas ir nepateikė galutinių sutarčių

projektų pakartotiniam vertinimui. Atsižvelgdamas į tai, kad savivaldybėse

trūksta specialistų, galinčių kompetentingai parengti sutartis ir stebėti jų

įgyvendinimą, taip pat į tai, kad savivaldybės nebuvo linkusios atsižvelgti į

rekomendacinio pobūdžio kompetentingų institucijų pastabas dėl sutarčių

nuostatų, konstatuodamas, kad vartotojų aprūpinimas šiluma yra viešąjį interesą

atitinkanti paslauga, Komitetas siūlo svarstyti galimybę teisės aktais

reglamentuoti specialias šilumos tinklų valdymo perdavimo sutarčių derinimo ir

pasirašymo procedūras. Siūlytina numatyti privalomas sutarties sąlygas ir

saugiklius siekiant apginti didelės dalies visuomenės interesus. Taip pat

siūlytina numatyti privalomą sutarčių nuostatų derinimą su kompetentinga

institucija. Atsižvelgiant į tai, kad šilumos tiekimo įmonių valdymo perdavimo

sutartys gali būti pratęsiamos šalių susitarimu, būtina gerinti šių sutarčių

tobulinimo procedūrą, kad būtų užkirstas kelias sutartims, kuriose nustatytos

savivaldybėms ir vartotojams nepalankios sąlygos, pratęsti.

2.14. Kai kurios savo šilumos tiekimo įmones išnuomojusios savivaldybės

derinant ir nustatant šilumos kainas nedalyvauja. Nuomos sutartyse nebuvo

numatyta sąlyga, kad nuomininkas, prieš derindamas kainas Komisijoje, jas

suderins su savivaldybe. Dėl šios priežasties nustatant šilumos kainas

savivaldybės yra apeinamos ir informuojamos tik apie jau patvirtintas kainas,

t. y. apie jau įvykusį faktą. Pasinaudodami Akcinių bendrovių įstatyme numatyta

galimybe informaciją pripažinti komercine paslaptimi, nuomininkai didžiąją dalį

informacijos, susijusios su sąnaudomis ir kitais veiksniais, darančiais įtaką

šilumos kainai, šios informacijos savivaldybei neteikia, todėl savivaldybės

negali patikrinti, ar teisingai šilumos tiekėjas nustatė šilumos kainas.

Pastebėtina tai, kad Seime yra įregistruotas Šilumos ūkio įstatymo 30

straipsnio pakeitimo įstatymo projektas

Nr. XP-1658, kuris numato šilumos tiekimo įmonės pareigą prieš teikiant šilumos

kainas ir susijusius rodiklius Komisijai iš pradžių suderinti jas su

savivaldybe. Projektą po pateikimo apsvarstė pagrindinis, Ekonomikos, komitetas

ir pateikė patobulintą įstatymo projekto variantą. Atsižvelgdamas į tai, kad

prasideda naujas bazinių šilumos kainų nustatymo laikotarpis, Komitetas siūlo nedelsiant

tęsti minėto įstatymo svarstymo ir priėmimo procedūrą Seime.

2.15. Vienas iš veiksnių, turėjusių įtakos šuoliškam šilumos kainų

didėjimui kai kuriose savivaldybėse, yra savivaldybių, kurios valdo savo

šilumos tiekimo įmones, delsimas patvirtinti Komisijos nustatytas šilumos

kainas. Komisijos atstovai Komiteto posėdžių metu nurodė, kad savivaldybės

daugeliu atvejų siekia išlaikyti kuo mažesnes šilumos kainas, tačiau

neatsižvelgdamos į objektyvių sąlygų, tokių kaip kuro kainų drastiškas

didėjimas, pasikeitimus ir operatyviai netvirtindamos perskaičiuotų šilumos

kainų. Tai lemia, kad šilumos tiekimo įmonės patiria nuostolių, nes šilumos

kaina nepadengia jos gamybos ir tiekimo sąnaudų. To padarinys – dar labiau

didėjanti šilumos kaina. Šį faktą konstatuoja ir Valstybės kontrolė, kuri

valstybinio audito ataskaitoje pateikia pavyzdžių, kai savivaldybės beveik

metus nepatvirtina Komisijos nustatytų šilumos kainų. Atsižvelgdamas į tai, kad

galiojančiuose teisės aktuose nėra numatyto laikotarpio, per kurį savivaldybė

turtėtų patvirtinti naujas kainas, Komitetas siūlo tobulinti šios srities

reglamentavimą ir Šilumos ūkio įstatyme nustatyti laikotarpį, per kurį

savivaldybės turi patvirtinti arba ginčyti Komisijos nustatytą šilumos kainą.

2.16. Atsižvelgiant į tai, kad dauguma didžiųjų šilumos tiekimo įmonių

gamtines dujas tiriamuoju laikotarpiu pirko iš UAB „Dujotekana“, kurios

parduodamų gamtinių dujų antkainis nebuvo reguliuojamas, galima daryti

prielaidą, kad šilumos kainos didėjimui įtakos turėjo tai, kad buvo delsiama

priimti dujų tiekėjų antkainį reguliuojantį Gamtinių dujų įstatymą.

Komitetas, išnagrinėjęs ir įvertinęs gautą

informaciją, daro išvadą, kad be kuro kainų augimo, lėmusio šilumos kainų

didėjimą, šilumos kainai įtaką daro

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos

sprendimai, priimami vadovaujantis aiškiai neapibrėžtais kriterijais,

sudarančiais sąlygas skirtingai vertinti tapačius duomenis;

šilumos tiekimo įmonių priimami sprendimai ir

strateginiai planai;

savivaldybių priimami sprendimai šilumos ūkio valdymo

srityje, kurie ne visada yra ekonomiškai pagrįsti ir naudingi vartotojams.

Komiteto nuomone, būtina organizuoti savivaldybių

darbuotojų kompetencijos ugdymą energetikos planavimo srityje. Šiam tikslui

reikėtų pasitelkti mokslininkus ir kitus šios srities specialistus.

3. Ar

buvo kontroliuojama, ar valstybės ir savivaldybių institucijų bei šilumos

tiekimo įmonių veikla šilumos ūkio srityje atitiko įstatymų reikalavimus.

1. Komitetas, rengdamas savo išvadą, ar buvo kontroliuojama, ar

valstybės ir savivaldybių institucijų bei šilumos tiekimo įmonių veikla šilumos

ūkio srityje atitiko įstatymų reikalavimus, vadovavosi Lietuvos Respublikos

Konstitucija (Žin., 1992,

Nr. 33-1014), Seimo statutu, Savivaldybių administracinės

priežiūros įstatymu (Žin., 1998, Nr. 51-1392; 2004, Nr. 98-3626),

Valstybės kontrolės 2007-04-27 raštu Nr. S-(20-1.9.1)-591 pateikta valstybinio

audito ataskaita „Šilumos ir karšto vandens didėjimo pagrįstumas“, posėdžio

metu išklausė anksčiau minėtų kviestų asmenų pateiktą informaciją.

2. Komitetas, išnagrinėjęs turimus dokumentus ir išklausęs posėdžiuose

dalyvavusių asmenų paaiškinimus, pažymi

2.1. Šilumos ūkio srityje kontrolę vykdo Valstybinė kainų ir

energetikos kontrolės komisija, Ūkio ministerija, Viešųjų pirkimų tarnyba,

savivaldybės. Seimo Ekonomikos komitetas vykdo parlamentinę Valstybinės kainų

ir energetikos kontrolės komisijos kontrolę.

2.2. Parlamentinio tyrimo metu Komitetas atkreipė dėmesį į šilumos ūkio

teisinio reglamentavimo trūkumus. Didžiausią įtaką šilumos kainų nustatymui

turi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos parengta ir

patvirtinta Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo

metodika. Komitetas, nagrinėdamas klausimą, ar nustatant šilumos ir karšto

vandens kainas buvo laikomasi teisės aktų, analizavo Metodiką ir šiose išvadose

pateikė nuomonę dėl jos tobulinimo. Komitetas padarė išvadą, kad galiojančios

Metodikos nuostatos palieka daug galimybių Komisijai pasirinkti vertinimo

kriterijus, o tai gali lemti neobjektyvius sprendimus. Valstybinės kainų ir

energetikos kontrolės komisijos nuostatus Ūkio ministerijos teikimu tvirtina

Vyriausybė. Energetikos įstatymo 17 straipsnio 7 dalis nustato, kad

kalendoriniams metams pasibaigus Komisija per keturis mėnesius parengia metinę

veiklos ataskaitą, paskelbia ją viešai ir pateikia Respublikos Prezidentui,

Seimui bei Vyriausybei. Komitetas mano, kad Valstybinės kainų ir energetikos

kontrolės komisijos veiklos šilumos sektoriuje kontrolė buvo nepakankama.

2.3. Vadovaudamosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsnio 2

dalimi, Savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją

veikia laisvai ir savarankiškai. Konstitucijos 123 straipsnio 2 dalis numato

ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės

sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai. Vyriausybės atstovo

įgaliojimai nustatyti Savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme.

Atsižvelgiant į Valstybės kontrolės valstybinio audito ataskaitoje

pateiktus pastebėjimus, kad Trakų rajono savivaldybės sudarytos koncesijos

sutarties, kuria šilumos ūkio valdymas perduotas privačiai bendrovei, kai

kurios nuostatos prieštarauja Koncesijų įstatymui, Komitetas mano, kad

Vyriausybės atstovas nepakankamai prižiūrėjo ar savivaldybė laikosi teisės

aktų.

2.4. Komiteto nuomone, svarbią veiklą, kontroliuojant, kad valstybės ir

savivaldybių institucijos laikytųsi teisės aktų, vykdo gyventojai ir

visuomeninės vartotojų teises ginančios organizacijos, kurios kreipiasi į

teismus dėl galimai neteisėtų institucijų veiksmų.

Komitetas daro išvadą, kad valstybės ir savivaldybių

institucijų bei šilumos tiekimo įmonių veikla buvo kontroliuojama, tačiau ši

kontrolė buvo nepakankama.

4. Kokių neatidėliotinų veiksmų privalo imtis

valstybė, kad sumažėtų esamos su šilumos vartojimu susijusios gyventojų išlaidos

ir šių išlaidų didėjimo mastas.

1. Komitetas, tirdamas, kokių neatidėliotinų veiksmų privalo imtis

valstybė, kad sumažėtų esamos su šilumos vartojimu susijusios gyventojų

išlaidos bei šių išlaidų didėjimo mastas, analizavo 2007 m. sausio 18 d. Seimo nutarimu

Nr. X-1046 patvirtintą Nacionalinės energetikos strategiją (Žin., 2007, Nr. 11-430), 2007 m.

sausio 18 d. Seimo nutarimą Nr. X-1047 „Dėl nacionalinės energetikos

strategijos įgyvendinimo“ (Žin., 2007, Nr. 11-431), 2004 m.

sausio 21 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 60 patvirtintą Lietuvos būsto strategiją

(Žin., 2004, Nr. 13-387),

2004 m. rugsėjo 23 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1213 patvirtintą Daugiabučių

namų modernizavimo programą (Žin., 2004, Nr. 143-5323), susipažino su

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, Lietuvos šilumos tiekėjų

asociacijos, Lietuvos savivaldybių asociacijos, vartotojų teises ginančių

organizacijų, Lietuvos energetikos instituto pateikta informacija, Valstybės

kontrolės 2007-04-27 raštu Nr. S-(20-1.9.1)-591 pateikta valstybinio audito

ataskaita „Šilumos ir karšto vandens didėjimo pagrįstumas“, posėdžio metu

išklausė anksčiau minėtų kviestų asmenų pateiktą informaciją.

2. Komitetas, išnagrinėjęs turimus dokumentus ir išklausęs posėdžiuose

dalyvavusių asmenų paaiškinimus, pažymi

2.1. Atsižvelgiant į situaciją pasaulinėje naftos rinkoje ir šios

kainos įtaką kitoms kuro rūšims, naudojamoms Lietuvoje šilumos gamybai, galima

prognozuoti, kad ateityje toliau kuro kainos didės. Todėl, siekiant sumažinti

vartotojų išlaidas šilumai, valstybės prioritetu reikėtų laikyti šilumos

gamybos ir vartojimo efektyvumo didinimą.

2.2. Siekiant maksimaliai skaidrių ir būtinomis sąnaudomis pagrįstų

šilumos kainų, būtina artimiausiu metu peržiūrėti šilumos sektorių

reglamentuojančius įstatymus ir jų įgyvendinamuosius teisės aktus. Siūlytina į

teisės aktų tobulinimo procesą įtraukti nepriklausomus ekspertus. Atsižvelgiant

į tai, kad šilumos tiekimas yra viešąjį interesą atitinkanti paslauga, kuri

daro įtaką didelei visuomenės daliai, taip pat į tai, kad šilumos tiekimo

įmonės veikia natūralios monopolijos sąlygomis, šio sektoriaus reglamentavimas

turi būti aiškus ir skaidrus, privalo būti numatyti efektyvūs kontrolės

mechanizmai.

2.3. Nekilnojamojo turto registro 2007 m. sausio 1 d. duomenimis,

Lietuvoje buvo 35949 daugiabučiai namai. Daugiabučių namų modernizavimo

programoje numatoma iki 2020 m. renovuoti 70 procentų namų. Komitetas pagrįstai

abejoja, ar programos tikslai bus pasiekti dėl nepakankamo finansavimo,

administracinių pajėgumų trūkumo (programą vykdo Būsto ir urbanistinės plėtros

agentūra prie Aplinkos ministerijos), teisinio reglamentavimo trūkumų – namų

modernizavimo programoje pagal galiojančius teisės aktus gali dalyvauti tik

daugiabučių namų savininkų bendrijos (iš jų tik tos, kurios valdo ne daugiau

kaip vieną namą). Komitetas mano, kad yra būtina nedelsiant tobulinti teisinį

reglamentavimą, sudarant galimybes daugiabučių namų modernizavimo procese

dalyvauti namams, valdomiems visomis formomis. Komitetas siūlo griežtai

kontroliuoti Nacionalinės energetikos strategijoje iškeltų uždavinių, susijusių

su centralizuoto šilumos tiekimo sektoriaus plėtra, įgyvendinimą. Komitetas

konstatuoja, kad Būsto strategijoje ir Daugiabučių namų modernizavimo

programoje numatyti tikslai ir uždaviniai dėl įvairių priežasčių įgyvendinami

vangiai, todėl siūlo kompetentingoms institucijoms išanalizuoti priežastis,

trukdančias efektyviai veikti, ir patvirtinti Būsto strategijos ir Daugiabučių

namų modernizavimo programos kalendorinį įgyvendinimo priemonių planą ir

numatyti tam reikalingus finansinius ir žmogiškuosius išteklius. Būtina

užtikrinti efektyvią įgyvendinimo priemonių plano vykdymo kontrolę. Taip pat

būtina užtikrinti, kad tikslinės lėšos, skirtos energetikos taupymo projektams,

būtų naudojamos tik šiai paskirčiai.

2.4. Komitetui informaciją teikę specialistai pažymi, kad egzistuojanti

socialinės paramos sunkiai besiverčiantiems asmenims sistema yra neefektyvi ir

neskatina taupyti šilumos. Pažymėtina tai, kad daugiabučiuose namuose didelę

gyventojų dalį sudaro socialiai pažeidžiami asmenys, kurių pajamos nėra didelės,

todėl jie neturi galimybių dalyvauti namo atnaujinimo projektuose, nes

nepajėgia padengti jiems tenkančių išlaidų dalies. Komitetas siūlo peržiūrėti

esamą socialinės paramos sistemą ir tobulinti ją taip, kad socialinė parama

skatintų jos gavėjus didinti energijos suvartojimo efektyvumą.

2.5. Valstybinio audito ataskaitoje auditoriai nurodo, kad kylant

šilumos kainoms Savivaldybių tarybos priima sprendimus kompensuoti gyventojams

dalį išlaidų už tiekiamą šilumą. Auditorių nuomone, tai yra trumpalaikė socialinės

paramos priemonė, tačiau ji neišsprendžia susidariusios problemos. Komitetas

mano, kad kiekviena savivaldybė turi apsispręsti, koks paramos būdas būtų

efektyviausias ir naudingiausias jos gyventojams. Siūloma apsvarstyti galimybę

lėšas, dabar naudojamas kompensacijoms ir šilumos kainų mažinimui, skirti namų

modernizavimo finansavimui ar kitoms ilgalaikio poveikio priemonėms,

didinančioms energijos suvartojimo efektyvumą.

2.6. Vartotojų išlaidas karštam vandeniui leistų sumažinti tiksli

suvartojamo karšto vandens apskaita. Tam būtina įgyvendinti Vyriausybės 1997 m.

gruodžio 27 d. nutarimą Nr. 1507 „Dėl dujų, elektros ir šiluminės energijos,

šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo ir eksploatavimo“ (Žin.,

1998, Nr. 3-56).

Tam būtina, kad vartotojai pasirašytų karšto vandens tiekimo sutartis su karšto

vandens tiekėju, kuris savo ruožtu turėtų įrengti metrologiškai patikrintus

karšto vandens apskaitos prietaisus butuose, o vartotojai atsiskaitytų pagal

šių prietaisų rodmenis. Komitetas siūlo pavesti savivaldybėms kontroliuoti, kad

karšto vandens tiekimo sutartys būtų pasirašytos, informuoti gyventojus apie

tokių sutarčių naudą. Parlamentinio tyrimo metu Komitetui buvo pateikta informacija,

kad vartotojai už karštą vandenį moka daug todėl, kad tik dalis gyventojų

sunaudojamo karšto vandens yra deklaruojama ir apmokama. Tokiu atveju šilumos,

sunaudotos šaltam vandeniui pašildyti, skirtumas tarp deklaruoto kiekio ir

kiekio namo įvade, paskirstomas visiems namo vartotojams ir pripažįstama, kad

tai yra šilumos sąnaudos karšto vandens temperatūrai palaikyti. Atsižvelgdamas

į tai, Komitetas siūlo ieškoti būdų, kaip būtų galima efektyviai kontroliuoti

karšto vandens suvartojimo deklaravimą, kad sąžiningi vartotojai nebūtų

baudžiami už nesąžiningų gyventojų padaromus nuostolius.

2.7. Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos duomenimis, šilumos perdavimo

nuostoliai per pastaruosius 10 metų sumažėjo nuo 32,3 procento iki 17,5

procento. Tai sumažino šilumos perdavimo sąnaudas beveik 200 mln. Lt. Lietuvos

energetikos instituto nuomone, įmanoma šilumos perdavimo nuostolius sumažinti

iki 11 procentų. Tam reikia papildomų investicijų šilumos trasoms atnaujinti.

Komiteto nuomone, siekiant sumažinti vartotojų išlaidas šilumai, būtina didinti

tiek šilumos gamybos, tiek perdavimo, tiek vartojimo efektyvumą. Todėl siūloma

svarstyti galimybę šilumos tinklų atnaujinimui maksimaliai pasinaudoti Europos

Sąjungos struktūrinių fondų teikiama parama.

2.8. Valstybės kontrolės auditoriai kaip vieną iš būdų, galinčių

mažinti šilumos kainas ir vartotojų išlaidas šilumai, nurodo biokuro naudojimą.

Ataskaitoje pateikiama esama kuro struktūra, kurioje 82 procentus sudaro

gamtinės dujos, 11 procentų – biokuras, 5 procentus – mazutas, 2 procentus –

kitas kuras (krosnių kuras, skalūnų alyva ir kt.). Siekiant didesnio

energetinio nepriklausomumo nuo vienintelio gamtinių dujų tiekėjo ir

atsižvelgiant į Lietuvoje esančius biokuro rezervus, siūlytina svarstyti

galimybę palaipsniui keisti kuro, naudojamo šilumai gaminti, struktūrą. Tačiau

būtina atsižvelgti į tai, kad norint pereiti prie kitos kuro rūšies reikia

investuoti į katilų atnaujinimą ar keitimą, todėl gali didėti nusidėvėjimo

sąnaudos, o tai didintų šilumos kainą. Atsižvelgdamas į tai, Komitetas siūlo

pasitelkti specialistus ir įvertinti savivaldybių galimybes apsirūpinti

alternatyviomis kuro rūšimis, apskaičiuoti reikalingų investicijų kiekį ir

parinkti ekonomiškai naudingiausią sprendimą konkrečiai savivaldybei.

2.9. Valstybės kontrolės duomenimis, Lietuvoje 2006 m. kogeneracijos

energija (energija, pagaminta šilumos ir elektros energijos gamybos bendrame

technologiniame cikle) buvo naudojama 34 elektrinėse, iš jų 18 elektrinių

priklauso šilumos tiekimo įmonėms. Tačiau esami kogeneracijos pajėgumai nėra

išnaudojami optimaliai dėl 2006 m. liepos 13 d. ūkio ministro įsakymu Nr. 4-279

„Dėl elektrinių, iš kurių būtina supirkti elektros energiją, sąrašo ir elektros

energijos supirkimo apimties ir masto 2007 metais bei prognozės nustatymo“

(Žin., 2006, Nr. 80-3166)

patvirtintų elektros energijos, pagamintos bendros šilumos ir elektros

energijos gamybos įrenginiuose, privalomo supirkimo kvotų. 2007 m. balandžio 11

d. Komiteto posėdžio metu UAB „Vilniaus energija“ viceprezidentas Linas

Samuolis teigė, kad kogeneracijos elektrinių gaminama elektros energija dėl

savo didesnės kainos negali konkuruoti su atominės elektrinės gaminama

energija, todėl nėra gaminama daugiau, nei Ūkio ministro patvirtinti privalomo

supirkimo mastai (kvotos). Tai reiškia, kad nėra pagaminamas ir susijęs kiekis

šilumos energijos. Šilumos kainos yra mažiausios tada, kai iš termofikacinių

elektrinių yra superkama visa kartu su šiluma pagaminta elektros energija.

Valstybės kontrolė taip pat pažymi: kai iš kogeneracijos elektrinių

nesuperkamas reikalingas elektros energijos kiekis, jų naudoti vietoj katilinių

yra neekonomiška, nes kogeneracijos elektrinių garo katilų efektyvumas yra

mažesnis nei katilinių vandens šildymo katilų. Auditoriai taip pat pažymi, kad

didinant pagamintos termofikacinėse elektrinėse elektros energijos supirkimo

kvotas mažėja ir elektros energijos, ir šilumos savikaina. Tačiau atkreiptinas

dėmesys į tai, kad bendri šilumos ir elektros energijos gamintojai teisingai

nustatyti šilumos kainas gali tik vadovaudamiesi metodika, kuria remiantis būtų

galima paskirstyti kogeneracijos būdu pagamintos elektros energijos ir šilumos

gamybos sąnaudas arba gautiną kogeneracijos naudą. Valstybinė kainų ir

energetikos kontrolės komisija tokios metodikos nėra patvirtinusi, todėl

termofikacinės elektrinės sąnaudas paskirsto savo nuožiūra. Tai didina

kryžminio subsidijavimo riziką. Pastebėtina tai, kad turimas, bet ne visu

pajėgumu išnaudojamas turtas didina tiek kogeneracijos elektrinėse gaminamos

elektros, tiek šilumos kainą. Todėl Komitetas siūlo svarstyti būdus, kaip būtų

galima išnaudoti visus esamus kogeneracijos jėgainių pajėgumus, ir svarstyti

galimybę privalomai supirkti visą kogeneracijos jėgainėse pagaminamą elektros

energiją.

2.10. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 1

dalį, šilumos kainos yra vienanarės arba dvinarės. Šilumos vartotojas gali

pasirinkti mokėti vienanarę ar dvinarę kainą. Tačiau, kaip valstybinio audito

ataskaitoje pažymi Valstybės kontrolė, šilumos tiekėjai taiko tik vienanares

kainas dėl negatyvaus vartotojų požiūrio į dvinarių kainų taikymą. Nors

dvinarių kainų taikymas greitai nesumažina vartotojų išlaidų už šilumą, tačiau

mokėjimai pasiskirsto tolygiau per šildymo ir nešildymo sezonus. Todėl vasarą

vartotojas mokėtų daugiau nei pasirinkęs vienanarės kainos metodą, o žiemą

mokėtų mažiau. Dėl gyventojų išlaidų už šilumą didelių svyravimų valstybė ir

savivaldybės turi kompensuoti šildymo išlaidas ir tiems gyventojams, kurie

galėtų jas apmokėti, jei jos mažiau priklausytų nuo sezoniškumo. Tai mažina

valstybės ir savivaldybių išteklius, kurie galėtų būti skirti šilumos ūkiui

sutvarkyti ar būsto modernizavimo programai įgyvendinti. Lietuvos šilumos

tiekėjų asociacijos duomenimis, 2006 m. mažas pajamas gaunančioms šeimoms buvo

išmokėta 21,7 mln. Lt kompensacijų. Tačiau dvinarės kainos turi

trūkumų

nepakankamai skatina gyventojus diegti šilumos taupymo

technines priemones (pvz., apšiltinti butus), nes tai iš karto nemažina tarifų

pastoviosios dalies;

nepakankamai skatina šilumos tiekėjus tobulinti savo

technologiją ir infrastruktūrą, nes gyventojai vis tiek apmoka tiekėjų visas

pastoviąsias sąnaudas, iš jų ir tas sąnaudas, kurias šilumos tiekėjai galėtų

sumažinti, jei sutvarkytų savo ūkį pagal ES reikalavimus (pvz., šilumos

nuostolių sumažinimas vamzdynuose).

Valstybiniai auditoriai pažymi, kad dalis vartotojų

nepasirenka dvinarių kainų ne tik dėl informacijos trūkumo, bet ir todėl, kad

dvinarės kainos mažina socialinę paramą ir yra nenaudingos ją gaunantiems

asmenims. Komitetas siūlo svarstyti galimybę keisti socialinės paramos skyrimo

principus, kad gyventojai būtų skatinami taupyti energiją ir suderinti savo ir

šilumos tiekimo įmonių finansinius srautus taikant dvinarę kainą. Taip pat

būtina kuo plačiau informuoti visuomenę apie dvinarių šilumos kainų sudarymo

principus ir naudą.

2.11. Komitetas pastebi, kad dažnai didelį šilumos

energijos suvartojimą ir dideles išlaidas už šilumą lemia tai, kad vartotojams

trūksta informacijos apie galimybes didinti šilumos vartojimo efektyvumą ir

mažinti išlaidas šilumai. Todėl siūlytina svarstyti, kaip specialistų turimą

informaciją, susijusią su vartotojų išlaidų šilumai mažinimu, patraukliai ir

suprantamai pateikti šilumos vartotojams. Atsižvelgiant į tai, kad visuomeninės

vartotojų organizacijos vykdo valstybės ir savivaldybių institucijų, priimančių

įtaką šilumos vartotojams darančius sprendimus, veiklos kontrolę, Komitetas

siūlo ieškoti būdų tokioms iniciatyvoms skatinti ir remti ir taip padėti

užtikrinti šilumos kainų skaidrumą.

Komitetas daro išvadą, kad, siekiant sumažinti

vartotojų išlaidas šilumai ir karštam vandeniui, valstybėje būtini sisteminiai

sprendimai, skatinantys didinti šilumos gamybos, perdavimo ir vartojimo

efektyvumą.

Būtina nedelsiant tobulinti šilumos tiekimą

reglamentuojančius teisės aktus, pradedant nuo Valstybinės kainų ir energetikos

kontrolės komisijos funkcijų atskyrimo. Šilumos ir karšto vandens kainos

nustatymas turi būti aiškus ir skaidrus, teisės aktuose turi būti tiksliai

nurodyti kainai įtaką darantys veiksniai ir jų vertinimo metodai, apribota

Komisijos diskrecija.

Taip pat būtina įvertinti ir optimaliai panaudoti

turimus energetinius išteklius, o naujovių taikymas ir skatinimas turi būti

ekonomiškai pagrįstas ir kontroliuojamas.

________________

Pakeitimai

1.

Lietuvos

Respublikos Seimas, Nutarimas

Nr.

X-1392,

2007-12-18, Žin., 2007, Nr. 137-5572 (2007-12-28)

DĖL

SEIMO NUTARIMO „DĖL SEIMO AUDITO KOMITETO ATLIKTO ŠILUMOS IR KARŠTO VANDENS

KAINŲ DIDĖJIMO PAGRĮSTUMO PARLAMENTINIO TYRIMO IŠVADŲ“ 3, 4 STRAIPSNIŲ

PAKEITIMO IR PAPILDYMO

***

Pabaiga ***

Redagavo

Aušrinė Trapinskienė (2007-12-28)

autrap@lrs.lt