dėl jos papildymo ir patikslinimo;

/me

Nutarimas paskelbtas: Žin., 2001, Nr.

40-1404

Neoficialus nutarimo tekstas

LIETUVOS

RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ

N U T A R I M A

S

DĖL

Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programos patvirtinimo

2001 m. gegužės 8 d.

Nr. 529

Vilnius

Įgyvendindama

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 9 d. nutarimą Nr. 149

“Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000–2004 metų programos įgyvendinimo

priemonių patvirtinimo” (Žin., 2001, Nr. 14–437), Lietuvos

Respublikos Vyriausybė nutaria

1. Patvirtinti

Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001–2004 metų programą (pridedama).

2. Įpareigoti

ministerijas ir Vyriausybės įstaigas

2.1. parengti ir

nustatytuoju laiku pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei teisės aktų,

numatytų, šiuo nutarimu patvirtintoje programoje, projektus;

2.2. nustatyti

rengiamų teisės aktų, programų, koncepcijų poveikį užimtumui ir nedarbo

mažinimui;

2.3. pateikti

kasmet per 30 dienų nuo kiekvieno pusmečio pabaigos Socialinės apsaugos ir

darbo ministerijai informaciją apie praeitą pusmetį įgyvendintas priemones,

pasiektus rezultatus ir pasiūlymus dėl priemonių papildymo ir patikslinimo.

3. Pavesti

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai

3.1. pateikti

kasmet per 50 dienų nuo kiekvieno pusmečio pabaigos Lietuvos Respublikos

Vyriausybės Ekonominės plėtros ir užimtumo komitetui apibendrintą šiuo nutarimu

patvirtintos programos priemonių įgyvendinimo ataskaitą, taip pat pasiūlymus

dėl jos papildymo ir patikslinimo;

3.2. informuoti

visuomenę apie programos įgyvendinimą.

4. Nustatyti,

kad Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis įgyvendinamos šiuo nutarimu

patvirtintos programos priemonės finansuojamos iš ministerijoms ir Vyriausybės

įstaigoms, dalyvaujančioms įgyvendinant programą, skirtų bendrųjų asignavimų.

Ministras

Pirmininkas Rolandas

Paksas

Socialinės

apsaugos ir darbo ministrė Vilija

Blinkevičiūtė

__________________

Patvirtinta

Lietuvos

Respublikos Vyriausybės

2001 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 529

Lietuvos Respublikos UŽIMTUMO DIDINIMO 2001–2004 METŲ PROGRAMA

ĮVADAS

Ši

programa – tai Lietuvos Respublikos Vyriausybės programinis dokumentas,

nustatantis valstybės užimtumo ir darbo rinkos politikos strategiją, jos

vidutinės trukmės prioritetinius tikslus ir veiksmus (priemones), kurių

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kitos valstybės valdymo institucijos numato

imtis didindamos gyventojų užimtumą.

Ši

programa sukonkretina Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. lapkričio 9 d. nutarimu Nr. IX–20 (Žin., 2000, Nr.98-3081)

patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000–2004 metų programos

pagrindines nuostatas dėl ekonomikos, darbo, socialinės, švietimo politikos bei

kitų veiklos sričių, kurios daro įtaką gyventojų užimtumui.

Lietuvos

Respublikos užimtumo ir darbo rinkos politikos prioritetinės kryptys nustatytos

vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintais Lietuvos

Respublikos Vyriausybės strateginiais tikslais (prioritetais) (Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2000 m. gruodžio 4 d. posėdžio sprendimas, protokolo Nr. 54, 1

klausimas), kurie numato liberalizuoti verslo sąlygas, skatinti ekonomikos

plėtrą, siekti užimtumo didinimo ir mažinti biurokratinius suvaržymus ir

trukdymus.

Ši

programa parengta atsižvelgiant ir į Europos Sąjungos (toliau vadinama – ES)

valstybių vadovų Amsterdamo konferencijoje (1997 metai) numatytas pagrindines

nuostatas dėl bendros užimtumo politikos strategijos rengimo ir įgyvendinimo,

ES Tarybos rekomendacijas valstybėms narėms dėl užimtumo krypčių, kurios

įgyvendinamos rengiant kasmetinius nacionalinius užimtumo didinimo veiksmų

planus. Programos struktūra atitinka ES valstybių nacionalinius užimtumo

didinimo veiksmų planus.

Pagrindiniai

šios programos strateginiai tikslai yra šie

įveikti

neigiamus struktūrinės ūkio reformos ir išorės poveikio padarinius gyventojų

užimtumui ir darbo rinkai;

didinti

gyventojų užimtumą, mažinti nedarbą ir subalansuoti darbo rinką;

pasirengti

prisidėti prie ES užimtumo strategijos koordinavimo.

Įgyvendinant

šiuos tikslus, jau 2001 metų pabaigoje ir 2002 metų pirmojoje pusėje bus

siekiama sustabdyti nedarbo didėjimą, o vėliau – nuosekliai mažinti registruotą

nedarbą iki 7–8 procentų. Programos įgyvendinimo laikotarpiu turi būti

skatinama verslo plėtra ir investicijos, kurios užtikrintų 110–120 tūkstančių

naujų darbo vietų sukūrimą. Tai leistų toliau didinti gyventojų užimtumą, iki

jis pasieks ES valstybių vidutinį lygį, ir siekti visiško užimtumo.

1. Užimtumo ir darbo rinkos politikos strategijos pagrindinės

nuostatos

Restruktūrizacija,

privatizacija, rinkos santykių plėtra, kiti vidaus bei išorės veiksniai

sąlygojo gyventojų užimtumo sumažėjimą ir nedarbo didėjimą. Tai didina

socialinę įtampą, labai kliudo spręsti Lietuvos ekonominės ir socialinės raidos

problemas. Taigi

užimtumo didinimas siekiant Lietuvos gyventojų gerovės ir saugumo, politinio,

socialinio ir ekonominio stabilumo – vienas iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės

strateginių prioritetų.

Užimtumo ir

darbo rinkos politika bus grindžiama šiomis strateginėmis nuostatomis

didelis

gyventojų užimtumo lygis – viena svarbiausių valstybės socialinės ekonominės

raidos sąlygų, žmonių pragyvenimo ir socialinės apsaugos garantas, todėl

galimybių dirbti didinimas ir nedarbo mažinimas yra strateginis valstybės

užimtumo ir darbo rinkos politikos tikslas;

nedarbo problemą

galima išspręsti tik ekonominėmis priemonėmis, sudarius sąlygas kurti naujas

darbo vietas, todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybė visapusiškai skatins

ekonomikos plėtrą, naujų darbo vietų kūrimą, sieks užtikrinti tolesnį ir esminį

verslo sąlygų gerinimą;

užimtumui

didinti bus efektyviau naudojamos investicinės, fiskalinės, monetarinės,

užsienio prekybos, muitų, regioninės plėtros ir kitos priemonės;

bus didinamas ir

geriau naudojamas žmonių profesinis ir kūrybinis potencialas. Žmonių išteklių

plėtra laiduojant gerą darbo rinkos poreikius atitinkantį profesinį mokymą turi

užtikrinti kiekvieno asmens galimybes rasti vietą darbo rinkoje ir greitai

prisitaikyti prie jos pokyčių;

formuojant ir

įgyvendinant demografines, šeimos ir jaunimo, socialinio draudimo, socialinės

paramos, darbo rinkos ir kitas socialinės politikos strategines nuostatas bus

siekiama kuo didesnės užimtumo ir socialinės politikos sanglaudos;

Lietuvos

Respublikos Vyriausybė, siekdama geriau subalansuoti darbo rinką, skatins ir

rems netekusių darbo gyventojų užimtumą, profesinių įgūdžių atgaivinimą ir

tobulinimą, gebėjimų įsitvirtinti darbo rinkoje atkūrimą ir didinimą;

bus ugdomi

darbdavių ir darbuotojų gebėjimai prisitaikyti prie aplinkos pokyčių,

skatinamas dvišalis ir trišalis bendradarbiavimas.

Šioms

strateginėms gyventojų užimtumo ir darbo rinkos politikos nuostatoms

įgyvendinti būtinos visų valstybės institucijų ir darbo rinkos dalyvių

pastangos.

2. Užimtumo politikos strateginės kryptys ir priemonės

Užimtumo

politikos strateginės kryptys ir priemonės susijusios su politikos, darančios

tiesioginę įtaką užimtumui, tolesne plėtra, taip pat numatytos naujos

strateginės kryptys ir priemonės. Ši programa neapima politinių bei

makroekonominių sprendimų, darančių netiesioginę įtaką užimtumui ir numatytų

jau patvirtintose kitose programose bei dokumentuose. Numatoma juos labiau

sieti su užimtumo politikos nuostatomis siekiant didinti užimtumą.

Lietuvos

Respublikos stojimo partnerystės programoje vienas iš prioritetų ir tarpinių

uždavinių – užimtumo politikos tobulinimas ir atitinkamų darbo rinkos struktūrų

plėtra. 2001 metais turi būti parengtas ir pasirašytas Lietuvos Respublikos ir

Europos Komisijos užimtumo politikos prioritetų bendrojo vertinimo dokumentas,

taip pat susitarta dėl tolesnių užimtumo politikos tikslų ir veiksmų rengiantis

įgyvendinti ES užimtumo strategiją.

Šios

programos struktūra, kryptys ir priemonės atitinka keturias pagrindines ES

strategines užimtumo kryptis–ramsčius bei nacionalinius užimtumo didinimo

veiksmų planus, joje nurodomos pagrindinės užimtumo problemos, tikslai ir

priemonės jiems pasiekti. Tokia programa, kaip rodo ES ketverių metų patirtis,

veiksminga tiek politinės įtakos, tiek nedarbo mažinimo požiūriu.

Svarbiausiosios

šios programos kryptys yra šios

darbo vietų

sistemos plėtojimas (verslininkystės skatinimas);

užimtumo rėmimo

tobulinimas;

gebėjimų

prisitaikyti prie pokyčių didinimas;

lygių galimybių

darbo rinkoje didinimas;

užimtumo politikos

integralumo didinimas.

2.1. Pirmoji

kryptis – darbo vietų sistemos plėtojimas

Šiuo metu

darbo pasiūla neatitinka paklausos. Ieškančių darbo asmenų keletą kartų daugiau

nei esamų laisvų darbo vietų. Taip yra ne tik pagal specialybes ar profesijas,

bet ir regionus, ypač kaimo vietovėse.

Lietuvoje

vykdomos struktūrinės reformos, privatizacija neišvengiamai veikia esamą darbo

vietų sistemą. Darbo vietų nuolat mažėja.

1998–1999 metais

nemažai nuostolių patirta (smuko gamyba, sumažėjo darbo vietų ir darbuotojų)

dėl pernelyg didelio kai kurių įmonių veiklos priklausomumo nuo Rusijos ir kitų

NVS šalių rinkų.

Pastangos

ekonomiškai palaikyti kai kurias nekonkurencingas įmones kėlė delsimo,

neapibrėžtumo nuotaikas, neskatino geriau ūkininkauti ir ieškoti naujų rinkų.

Dėl to toliau prastėjo ūkinė veikla, mažėjo darbuotojų ir darbo vietų.

Siekiant didinti

gyventojų užimtumą ir subalansuoti darbo rinką, būtina visų pirma skatinti

kurti darbo vietas. Šiuo tikslu reikia turėti darniai veikiantį naujų darbo

vietų kūrimo skatinimo mechanizmą, nedidinant valstybės skolinių

įsipareigojimų.

Turi būti

šalinamos verslo plėtros kliūtys, įgyvendinamos priemonės, palaikančios darbo

vietų atnaujinimo sistemą. Darbo vietų atnaujinimas, racionalios prarandamų ir

sukuriamų darbo vietų proporcijos šalyje ir regionuose turi tapti savaiminiu

procesu. Būtina rasti valstybei ir darbdaviams priimtinus ekonominius svertus,

kad prarastos darbo vietos laiku būtų pakeičiamos kokybiškai naujomis, kad

darbo vietų daugėtų.

Svarbu plėtoti

savarankišką užimtumą. Turi būti remiami asmenys, siekiantys susikurti darbo

vietą, taip pat personalinių įmonių savininkai, samdantys darbuotojus.

Svarbiausieji

naujų darbo vietų sistemos plėtojimo veiksmai yra šie

darbo vietų

kūrimo skatinimo sistemos tobulinimas;

vietinių

užimtumo iniciatyvų skatinimas.

2.1.1. Darbo

vietų kūrimo skatinimo sistemos tobulinimas

Esama padėtis

Darbo vietų

daugėjimą turi užtikrinti spartėjanti ekonomikos plėtra. Daugelio parengtų ir

įgyvendinamų ūkio šakų plėtros programų (strategijų) tikslas – stabilus

ekonominis augimas, teigiamai veikiantis darbo vietų sistemą. Informacija apie

programų įtaką darbo vietų kūrimui pateikiama priede.

Tačiau

didžiausias naujų darbo vietų kūrimo rezervas yra smulkus ir vidutinis verslas,

kurį reikėtų visaip skatinti. Europos smulkiųjų įmonių chartijoje, kurią 2000 m. birželio 13 d. priėmė Bendrųjų Reikalų Taryba ir 2000 m. birželio 19 d. patvirtino Europos Taryba, nurodoma, kad mažos įmonės – pagrindinės darbo vietų kūrėjos.

Lietuvos Respublikos

įstatymuose paaiškinta smulkaus ir vidutinio verslo sąvoka. Nuo 1999 metų

pradžios įsigaliojo Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros

įstatymas (Žin., 1998, Nr. 109–2993). Parengta

Smulkaus ir vidutinio verslo plėtojimo programa, Lietuvos Respublikos

Vyriausybė patvirtino Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros iki 2003 metų

strategines kryptis ir Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros 2000–2001 metų

priemones. Parengtas finansinės paramos smulkiam ir vidutiniam verslui

mechanizmas, kuris turi pagerinti sąlygos pradėti bei plėsti verslą, kurti

naujas darbo vietas.

Vadovaujantis

šiais dokumentais, plečiama paramos smulkiam ir vidutiniam verslui institucinė

sistema, gerinamos verslo ir investicijų sąlygos, liberalizuojama darbo rinka,

dėl to artimiausiu metu turėtų pagyvėti ekonomikos plėtra ir rastis naujų darbo

vietų.

Problemos

Įgyvendinamos

valstybinės ūkio ir atskirų jo šakų plėtros programos tarpusavyje nesusijusios,

menkai koordinuojamos, jos neskirtos užimtumo problemoms spręsti. Valstybės

parama ir esama ūkio būklė dar nesudarė palankių sąlygų plėtoti verslą ir kurti

naujas darbo vietas.

Nepakankamai

naudojamasi verslo plėtros skatinimo galimybėmis regioniniame ir vietiniame

lygmenyse. Daugumoje apskričių palyginti menka institucinė verslo

infrastruktūra, negausios verslininkams atstovaujančios organizacijos.

Dėl

įvairių priežasčių kai kurie ekonomiškai atsilikę regionai susiduria su

problemomis, stabdančiomis jų plėtrą. Svarbiausios iš jų yra

menka infrastruktūra (transportas,

telekomunikacijos, energetika, vandens tiekimas ir kanalizacija, aplinkos

apsauga);

žemos

kvalifikacijos darbo jėga, mažai diegiama naujų technologijų, naudojamasi

mokslo pasiekimais;

silpna

valstybės finansinė parama ir dėl to – lėšų smulkiam ir vidutiniam verslui

remti stoka, nes vietos finansų rinkos dėl didelės rizikos nenori teikti

smulkaus ir vidutinio verslo subjektams kreditų.

Gana nesparčiai

kuriamos naujos darbo vietos, dėl to vangiai sprendžiamos užimtumo problemos,

mat lėtai diegiama ekonomikos plėtros skatinimo sistema, apimanti smulkų,

vidutinį ir stambų verslą, nesukurtas savireguliacijos principu veikiantis

darnus darbo vietų atkūrimo mechanizmas.

Tikslai

Kad naujų darbo

vietų kūrimo skatinimo sistema veiktų sklandžiau, tikslinga

numatyti

specifines priemones, kurių būtina imtis šalyje, regionuose (apskrityse) ir

vietose (savivaldybėse), nustatyti institucijas, susijusias su verslo plėtra,

jų kompetenciją ir atsakomybę;

laikytis nuostatos,

jog verslo plėtrą lemia ne vien valstybės paramos mastas, bet ir jo plėtros

kliūčių mažinimas, palankių ir vienodų visiems rinkos dalyviams verslo sąlygų

sudarymas;

sukurti

ekonominio ir finansinio skatinimo sistemą, numatyti organizacines priemones,

skatinančias darbo vietų kūrimą, savarankišką užimtumą, darbo vietų plėtros

regionuose skirtumų sumažinimą.

Siekiant

mažinti regionų skirtumus, kiekviename iš jų turi būti vykdomos skirtingos

darbo vietų kūrimo skatinimo priemonės, o regionai suskirstyti į tipines zonas

pagal socialinės bei ekonominės raidos lygį, kurį apibūdina šie išvestiniai rodikliai: grynoji

produkcija vienam dirbančiam asmeniui, rentabilumas ir užsienio kapitalo dalis.

Vadovaujantis

pagal šiuos rodiklius nustatytais požymiais išskirtinos šios tipinės zonos

pirmoji

– pagrindiniai Lietuvos miestai – pramonės ir kultūros centrai;

antroji

– vietovės, kuriose veikia stambios įmonės, sukuriančios pagrindinę regiono

nacionalinio produkto dalį ir regiono socialinės bei ekonominės raidos

rezultatai priklauso nuo šių ūkio subjektų veiklos;

trečioji

– kurortinės vietovės, kuriose dideli ekonominės veiklos sezoniniai svyravimai;

ketvirtoji

– toli nuo pagrindinių pramonės ir kultūros centrų esančios gyvenamosios

vietovės, kuriose neplėtojamas stambus verslas.

Tikslinga

nustatyti bendrąsias, visiems regionams taikomas valstybinio lygio verslo

skatinimo politikos priemones ir specifines priemones, taikomas atskiroms

tipinėms zonoms.

Bendroji

visose tipinėse zonose vykdoma verslo skatinimo politika turėtų atitikti ES

reikalavimams. Svarbu kiekvienam regionui sudaryti galimybę kuo geriau

pasinaudoti ES struktūrinių ir regioninių fondų teikiama parama, todėl

tikslinga atsižvelgti į tai, kad pagal ES nuostatas skatinamos ir remiamos

tiesioginės

investicijos į gamybą ir paslaugas, siekiant sukurti perspektyvias nuolatines

darbo vietas;

infrastruktūros,

kurios reikia ekonomikos plėtrai, kūrimas, įskaitant transeuropinius ryšius bei

aplinkos apsaugos gerinimą;

įvairios

paslaugos smulkioms įmonėms (techninė pagalba ir finansinė parama verslui

pradėti ir kt.), kad būtų stiprinamas vietos ir regioninis ekonomikos

potencialas;

naujos

technologijos ir tyrimai;

investicijos

į švietimo ir sveikatos infrastruktūrą;

profesinis

mokymas, tobulinimasis ir perkvalifikavimas, įskaitant dėstytojų ir

administratorių tobulinimąsi;

parama

užimtumui didinti;

įvairios

kaimo vietovių plėtros priemonės (prisitaikymo prie žemės ūkio struktūrinių

pokyčių, alternatyvios veiklos, kaimo paveldo išsaugojimo plėtojimo, produktų

ir paslaugų kokybės gerinimo ir kt.).

Pirmojoje

tipinėje zonoje pirmiausia turėtų būti remiamas technologinių inkubatorių prie

šiuose miestuose esančių universitetų ir aukštųjų mokyklų steigimas, taip pat

inovacijų ir informacijos technologijų, verslo paslaugų plėtra.

Antrojoje

tipinėje zonoje svarbesnės regionų plėtros programos, numatančios klasterių –

stambių ir smulkių įmonių technologinio bendradarbiavimo pagrindo kūrimo

skatinimą. Turi būti skatinamos ir investicijos į naują gamybą, verslo paslaugų

stambiose įmonėse plėtrą. Tikslinga remti technologiškai susijusių su

stambiomis įmonėmis smulkių įmonių, kurios perimtų iš stambiųjų inovacijas ir

naujausias technologijas, steigimą.

Trečiojoje

tipinėje zonoje daugiau turi būti remiama turizmo plėtra – gerinama jo

infrastruktūra ir mažinama sezoninė įtaka šio verslo rezultatams. Tikslinga

skatinti dailiųjų amatų plėtrą, reklamą ir kitas su turizmu susijusias

paslaugas.

Skatinant

naujų darbo vietų kūrimą ketvirtojoje tipinėje zonoje, reikėtų vadovautis ES

paramos teikimo neišsivysčiusioms kaimo vietovėms koncepcija. Pagal šią

koncepciją reikėtų remti priemones, skatinančias alternatyvią žemės ūkiui

veiklą.

Reikėtų

išskirti šias paramos regionams kryptis

skubus

parengto finansinės paramos smulkiam ir vidutiniam verslui mechanizmo

įgyvendinimas, lengvatinių paskolų teikimas fiziniams ir juridiniams asmenims;

investicijų

skatinimas pirmiausia teikiant paramą investuotojams į gamybinės

infrastruktūros plėtrą, darbuotojų mokymą, siekiant sukurti darbo vietas ne

žemės ūkio sektoriuje;

kitokios

paramos teikimas verslininkams, kaip numatyta Smulkaus ir vidutinio verslo

programoje ir kituose programiniuose dokumentuose.

Pagal

pirmąją ir trečiąją kryptis parama turi būti teikiama smulkiems verslininkams

kaimo vietovėse, mažose gyvenvietėse. Pagal antrąją – stambiems investuotojams,

perkeliantiems gamybą iš stambių miestų arba ją kuriantiems rajonų centruose ar

kitose stambesnėse gyvenvietėse.

Reikėtų

sukurti gerai veikiančias paramą naujoms darbo vietoms steigti teikiančias

struktūras, kurios

sujungtų

visas šiam tikslui galimas naudoti lėšas (iš Lietuvos Respublikos valstybės

biudžeto finansuojamų programų, Privatizavimo programos, Užimtumo fondo ir

vietinių fondų, taip pat ES, kitų tarptautinių paramos programų, kitas);

koncentruotų

lėšas vienoje institucijoje.Tuo tikslu reikia įsteigti smulkaus ir vidutinio

verslo plėtros įmonę (toliau vadinama – įmonė), restruktūrizuojant uždarąją

akcinę bendrovę draudimo įmonę “Lietuvos eksporto ir importo draudimas” ir

panaudojant dalį šios bendrovės lėšų įmonės įstatiniam kapitalui formuoti (apie

8–12 mln. litų). Įmonė teiktų paramą (garantijas, mikrokreditus, rizikos

kapitalo investicijas ir kita) smulkaus ir vidutinio verslo subjektams;

sudarytų

stebėtojų tarybą įmonės veiklai koordinuoti, į kurios sudėtį įeitų Ūkio

ministerijos, Finansų ministerijos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos

bei Smulkaus ir vidutinio verslo tarybos atstovai. Įmonė mikrokreditus smulkaus

verslo subjektams turėtų teikti per tarpininką – banką arba Kredito unijų

asociaciją ir įstatymų bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka informuoti apie

tai Konkurencijos tarybą, Ūkio ministeriją, Finansų ministeriją ir Socialinės

apsaugos ir darbo ministeriją;

skatintų

stambias investicijas į didelio nedarbo rajonus pagal kitų valstybių modelius,

teikdama lengvatas investuotojams.

Lengvatos

teikiamos, kai

valstybės

(savivaldybės) lėšomis sukuriama infrastruktūra (investuojama į “plyną lauką”),

pasinaudojant Lietuvos infrastruktūros plėtros fondo lėšomis;

iš

Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto (savivaldybių biudžetų) teikiama

finansinė parama (dotacijos) įmonių darbuotojų profesiniam mokymui ir

perkvalifikavimui;

sukuriama

industrinių, mokslo technologinių parkų ir ekonominės plėtros teritorijų ir

žemės valdymo sistema (numatant valstybės ar savivaldybės kontroliuojamoms

įmonėms galimybę tapti valdytoja).

Lengvatų

taikymo kriterijai yra šie

investuojama

ne mažiau kaip 20 mln. litų (nepriklausomai nuo investuotojų skaičiaus);

investuojama

regionuose, kuriuose nedarbas kreipimosi su prašymu suteikti lengvatų momentu

didesnis už šalies vidutinį;

investuojama

tik į materialiąją gamybą;

investicijos

(naujoje ar rekonstruojamoje įmonėje) turi sukurti ne mažiau kaip 10 darbo

vietų.

Priemonės

Priemonės

pavadinimas

Vykdytojas

Įvykdymo

terminas

Finansavimo

šaltinis (mln. litų)

Rezultatai

I. Smulkaus ir vidutinio verslo skatinimas

1. Parengti

projektą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl uždarosios akcinės

bendrovės draudimo įmonės ,,Lietuvos eksporto ir importo draudimas”

reorganiza-vimo ir smulkaus ir vidutinio verslo plėtros bendrovės įsteigimo

Ūkio

ministerija, Finansų ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

2001metų

II ketvirtis

2. Įsteigti

smulkaus ir vidutinio verslo plėtros bendrovę

Ūkio

ministerija, Finansų ministerija

2001

metų II ketvirtis

20,

iš jų: disponuojamos lėšos – 10: uždaroji akcinė bendrovė draudimo įmonė

,,Lietuvos eksporto ir importo draudimas” – 8; lėšos, skirtos iš Smulkaus ir

vidutinio verslo plėtros ir skatinimo strategijos įgyvendinimo specialiosios

programos – 2; papildomos lėšos Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas – 10

pagerės

smulkaus ir vidutinio verslo plėtros finansavimas

3.

Privatizuoti uždarąją akcinę bendrovę draudimo įmonę ,,Lietuvos eksporto ir importo

draudimas” ir dalį gautų lėšų skirti smulkaus ir vidutinio verslo plėtrai

Ūkio

ministerija, valstybės įmonė Valstybės turto fondas

2001

metų III ketvirtis

bus

suformuotas įstatinis kapitalas

4. Teikti

tikslinę finansinę paramą verslo subjektams, kuriantiems naujas darbo vietas

pagal schemą

paskolų garantijos; dalinis palūkanų dengimas;

rizikos kapitalo investicijos; mikrokreditavimas

Ūkio

ministerija

2001-2004

metai

naudojamos

aukščiau nurodytos lėšos

10

mln. litų įstatinis kapitalas leis sukurti iki 940 darbo vietų. Per 3 metus

valstybės pajamos (pajamų mokesčiai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo

įmokos) sieks 18 mln. litų

5. Dalyvauti

ES ir kitose tarptautinėse bei dvišalėse ilgalaikėse smulkaus ir vidutinio

verslo rėmimo programose

Ūkio

ministerija

nuolat

bus

sudaryta galimybė smulkaus ir vidutinio verslo subjektams, verslininkams,

asociacijoms prisidėti prie ES tarptautinių programų įgyvendinimo

6. Siūlyti

Verslo sąlygų gerinimo (Saulėtekio) programos priemones, numatančias spręsti

turtinio užstato smulkaus ir vidutinio verslo įmonėms klausimą

Finansų

ministerija, Ūkio ministerija

2001

metų III ketvirtis

bus

sudarytos sąlygos gauti kreditą

II. Investicijų į didelio nedarbo regionus skatinimas

7. Parengti

Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos regioninės

plėtros įstatymo pakeitimo įstatymų projektus

Finansų

ministerija, Ūkio ministerija

2001

metų III ketvirtis

bus

sudarytos palankios sąlygos finansuoti infrastruktūrą "plyno lauko"

investicijoms, įmonių darbuotojų profesinį mokymą ir perkvalifikavimą,

sukurti industrinių, mokslo technologinių parkų, ekonominės plėtros

teritorijų ir žemės valdymo sistemą

8. Peržiūrėti

investicijas reglamentuojančius įstatymus (Lietuvos Respublikos koncesijų

įstatymą, Lietuvos Respublikos statybos įstatymą, Lietuvos Respublikos

viešųjų pirkimų įstatymą) ir nustatyti investavimo kliūtis, pateikti

pasiūlymus dėl šių įstatymų papildymo ir pakeitimo

Finansų

ministerija, Aplinkos ministerija, Ūkio ministerija

2001

metų III ketvirtis

bus

panaikintos investavimo kliūtys

9. Parengti

projektą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl kriterijų, pagal

kuriuos stambiems investuotojams į didelio nedarbo regionus nustatomos

specialios investavimo ir verslo sąlygos (lengvatos)

Finansų

ministerija, Ūkio ministerija

2001

metų IV ketvirtis

bus

gautos stambios investicijos į didelio nedarbo regionus, sukurtos naujos

darbo vietos

10. Parengti

biurokratinių barjerų ir kitų suvaržymų investuotojams pašalinimo priemones

pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. 100 “Dėl verslo sąlygų gerinimo ir nereikalingų rinkos suvaržymų panaikinimo priemonių

rengimo ir komisijos sudarymo” (Žin., 2001, Nr. 11–320)

Ūkio ministerija, Finansų ministerija,

kitos suinteresuotos ministerijos

2001

metų III ketvirtis

bus

panaikinti esami barjerai ir kiti suvaržymai investicijoms

11. Sukurti ir

įdiegti darbo vietų monitoringo sistemą

bus

sudarytos geresnės sąlygos analizuoti darbo rinkos

11.1. parengti

darbo vietų monitoringo sistemos koncepciją

Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija, Ūkio ministerija, Vidaus reikalų ministerija,

Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2003

metų I ketvirtis

–

būklę,

vertin-ti užimtumo priemones, organizuoti profesinį konsultavimą ir

orientavimą

11.2.

parengti teisės aktų, kurių reikia darbo vietų monitoringo sistemai įdiegti,

projektus

Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija, Ūkio ministerija, Vidaus reikalų ministerija,

Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2003

metų II ketvirtis

–

Punkto

pakeitimai

Nr.

1819,

2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

12.

Rengti probleminių teritorijų plėtros programas

Vidaus

reikalų ministerija, apskričių viršininkai, savivaldybės, Socialinės apsaugos

ir darbo ministerija, Ūkio ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Žemės

ūkio ministerija, Finansų ministerija

2004 metai

–

bus

sudarytos sąlygos mažinti regionų socialinius ekonominius skirtumus, didinti

gyventojų užimtumą

Punkto

pakeitimai

Nr.

1819,

2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

Nr.

421, 2004-04-15, Žin., 2004, Nr. 57-1994 (2004-04-20)

2.1.2. Vietinių

užimtumo iniciatyvų skatinimas

Esama

padėtis

Nedarbo

lygis Lietuvos regionuose skiriasi, ir šis skirtumas vis didėja. Kai kuriuose

rajonuose ir miestuose nedarbas 3–4 kartus didesnis už esamą šalyje. Didelis

nedarbas vietovėse su vienpusiška infrastruktūra – buvę pramonės ar žemės ūkio

rajonai, nedaug gyventojų turinčios kaimo gyvenvietės.

Kadangi

darbo jėgos mobilumas ekonominio nuosmukio vietovėse menkas, mažėja jos

perskirstymo ir užimtumo didinimo galimybių. Nauji dariniai kaimo vietovėse

(žemės ūkio bendrovės, bendrijos, smulkūs ūkininkų ir gyventojų asmeniniai

ūkiai) nestabilūs ir kinta, dalis gyventojų ieško papildomo darbo.

Kadangi

darbo vietų nuolat stinga, dalis gyventojų tampa ilgalaikiais bedarbiais,

darosi pasyvesni, didėja jų socialinė izoliacija. Dėl to susidaro uždari

didelės socialinės įtampos židiniai, kuriuose dalis gyventojų darbo nė neieško,

siekia vien socialinių pašalpų ir lengvatų.

Gera

užimtumo ir darbo rinkos politikos priemone vietovėse, kurios kol kas neturi

galimybių pritraukti investicijas, gali tapti vietinės užimtumo iniciatyvos.

Lietuvoje

palankios sąlygos plėtoti vietines užimtumo iniciatyvas, kadangi čia pakankamai

tankus tinklas tolygiai šalies teritorijoje išsidėsčiusių apie 22,5 tūkstančio

smulkių gyvenamųjų vietovių, turinčių iki 3 tūkstančių gyventojų. Jose nemaža

nepanaudų išteklių – žmonės ir materialinės vertybės. Smulkios gyvenvietės

nepatrauklios stambiems investuotojams, nes reikalingos didelių papildomų

finansinių sąnaudų. Lietuva jau gali tinkamai spręsti šias problemas. Su PHARE

programos parama 1999 metais Alytaus, Lazdijų, Marijampolės, Varėnos rajonuose

ir Druskininkuose sėkmingai įgyvendintas eksperimentinis vietinis užimtumo

plėtros projektas. Pagal jį įgyvendinti 9 smulkūs projektai, suteikta 48

tūkstančiai eurų negrąžinamų dotacijų, įkurta 50 naujų darbo vietų. Grupė

specialistų (apie 300 asmenų) – ministerijų, darbo biržų, savivaldybių,

profesinių sąjungų ir darbdavių atstovų – išmokyti valdyti teikiamą PHARE

pagalbą, supažindinti su ES struktūrine politika, galimybėmis ateityje gauti ES

struktūrinių fondų finansavimą.

Problemos

Dėl netobulo

paramos verslui plėtoti reglamentavimo vietinių užimtumo iniciatyvų projektai

neįgavo tolesnės sklaidos.

Savivaldybių

institucijos ir gyventojai abejoja, ar gali savo jėgomis susidoroti su užimtumo

problemomis, nesiremiama vadinamuoju vietiniu patriotizmu. Kaimo bendruomenėse

beveik neskiepijama mintis sutartinai spręsti kaimo reikalus.

Pavienės

pastangos pradėti verslą ne visada būna sėkmingos dėl lėšų ir verslo įgūdžių

stygiaus. Menkas esamų ir galimų vietos partnerių bendradarbiavimas, tarpusavio

pasitikėjimas ir veiklos koordinavimas.

Dėl ūkio struktūros pokyčių kai kurios mažos gyvenamosios vietovės

nebeturi aiškios socialinės ekonominės plėtros krypties. Jose nepanaudojami

esami žmonių ir materialiniai ištekliai.

Būtina rūpintis, kad atskiros vietovės kuo mažiau nukentėtų nuo

ekonominių permainų, didinti gyventojų galimybes savarankiškai spręsti užimtumo

problemas.

Tikslai

Turi

būti pradėta kurti teisinė ir ekonominė aplinka, tinkama plėtoti vietines

užimtumo iniciatyvas, kuriamas ir tobulinamas vietinių užimtumo iniciatyvų

skatinimo mechanizmas: steigiamos organizacinės struktūros, formuojami

finansinės paramos fondai, gerinamos jos teikimo sąlygos ir lengvinamos

procedūros.

Skatinant vietines

užimtumo iniciatyvas, siekiama

pagausinti vietines užimtumo ir

darbo rinkos politikos priemones, tai sudarytų sąlygas kurti naujas darbo

vietas ir mažinti nedarbą, taip pat parengti vietinių užimtumo iniciatyvų

plėtros strategiją, sukurti ir įdiegti jos įgyvendinimo mechanizmą;

skatinti vietos partnerių

bendradarbiavimą ir vietos ūkio plėtrą, kartu didinti gyventojų užimtumą ir

spręsti nedarbo, skurdo, kitas socialiai pažeidžiamų gyventojų problemas;

didesnės socialinės ir ekonominės

sanglaudos vadovaujantis partnerių įvairovės, novatoriškumo, socialinių tikslų,

tarpusavio naudos, didesnio efekto siekimo ir kitais principais,

užtikrinančiais, kad partnerių bendradarbiavimo rezultatas būtų didesnis už

kiekvieno atskirai galimų rezultatų sumą;

didinti regionų, rajonų bei atskirų

vietovių ūkio plėtros galimybes sujungus esamus vietos socialinių partnerių

išteklius;

parengti vietos bendruomenę naudotis

ES regioniniais ir socialiniais fondais.

Šios

programos įgyvendinimo laikotarpiu joje numatytos priemonės gali būti

tikslinamos, ieškoma galimybių skirti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto,

savivaldybių biudžetų ir kitų šaltinių lėšų, taip pat gauti ES struktūrinių

fondų lėšų.

Sėkmingos

vietinės užimtumo iniciatyvos turėtų padėti atskiroms vietovėms išvengti

neigiamų struktūrinės ūkio pertvarkos padarinių, prisidėtų prie jų plėtros,

leistų gyventojams dalyvauti ūkinėje veikloje, padėtų jiems patiems spręsti

socialines bei ekonomines problemas.

Priemonės

Priemonės

pavadinimas

Vykdytojas

Įvykdymo

terminas

Finansavimo

šaltinis (mln. litų)

Rezultatai

1. Parengti

projektus teisės aktų, reglamentuojančių vietinių užimtumo iniciatyvų

skatinimo mechanizmo veikimą

Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija,Ūkio ministerija

2001

metų II ketvirtis

bus

sudarytos teisinės sąlygos rengti ir įgyvendinti vietines užimtumo

iniciatyvas

2. Parengti ir

įgyvendinti bandomuosius vietinių užimtumo iniciatyvų skatinimo projektus

Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija, Ūkio ministerija

2001

metų II ketvirtis

Lietuvos

Respublikos valstybės biudžetas –0,2

bus

sukurta 10–15 darbo vietų, patikrinta, kaip taikomos vietinės užimtumo

iniciatyvos

3.

Nustatyti prioritetinius regionus ir konkurso būdu organizuoti 10–15

bandomųjų vietinių užimtumo iniciatyvų projektų atranką, jų finansavimo ir

diegimo kontrolę

Socialinės apsaugos ir darbo

ministerija, Žemės ūkio ministerija

2001 metų II-IV ketvirčiai

Lietuvos Respublikos valstybės

biudžetas –1,2

bus sukurta 50 darbo vietų,

vietinės užimtumo iniciatyvos įgyvendinamos labiausiai nedarbo paveiktose

vietovėse

4. Parengti

pasiūlymus dėl vietinių užimtumo iniciatyvų projektų plėtros 2002–2004 metų

strategijos

Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija,Žemės ūkio ministerija

2001 metų II ketvirtis

bus

tobulinamas vietinių užimtumo iniciatyvų rengimas ir įgyvendinimas

5.

Organizuoti mokomuosius seminarus vietinių užimtumo iniciatyvų vykdymo

klausimais (2–3 seminarus kasmet)

Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija,Žemės ūkio ministerija

2001-2004 metai

Lietuvos

Respublikos valstybės biudžetas, 2001 metai – 0,1;

2002-2004 metai – 0,3

vietinių

užimtumo iniciatyvų įgyvendinimo patirties sklaida

6.Užtikrinti vietinių užimtumo iniciatyvų projektų įgyvendinimą

Lietuvos regionuose

Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija

2002-2004

metai

Lietuvos

Respublikos valstybės biudžetas, 2002–2004 metai – 100; savivaldybių

biudžetai, 2002-2004 metai – 23

vietinės

užimtumo iniciatyvos bus įgyvendinamos visuose Lietuvos regionuose; 2002–2004

metais sukurta 10 tūkstančių naujų darbo vietų

2.2. Antroji kryptis

– užimtumo rėmimo tobulinimas

Didėjant

konkurencijai darbo rinkoje ir reikalavimams, keliamiems jos dalyviams, dalis

asmenų išstumiami iš darbo rinkos dėl darbo vietų mažėjimo ir stygiaus, žemos

kvalifikacijos, lėto prisitaikymo prie kintančių technologijų, užimtumo

gebėjimų ar patirties stokos.

Reikia

prevencinių individualių užimtumo rėmimo priemonių, kurios padėtų darbo

ieškantiems asmenims pritapti prie kintančios darbo rinkoje aplinkos. Būtina

imtis pakankamai veiksmingų priemonių, stabdančių laikinos bedarbystės virtimą

ilgalaikiu nedarbu.

Šiems tikslams

pasiekti turi būti skirta nacionalinė darbo rinkos politika, skatinanti

atskiroms bedarbių grupėms taikyti tam tikras priemones. Tikslinga taikyti

subalansuotas aktyvias ir pasyvias darbo rinkos politikos priemones ir

nepažeisti darbuotojų, praradusių darbą dėl priežasčių, kurių negalima

išvengti, socialinės apsaugos, kartu skatinti jų užimtumą.

Turi būti

pasirūpinta, kad jaunimas, baigęs mokyklas, lengviau gautų darbą, dėl to

būtina gerinti jo profesinį orientavimą ir konsultavimą, profesinį pasirengimą,

suteikti jam reikiamų žinių, kad jis galėtų prisitaikyti prie sparčios

technologijų ir ekonomikos kaitos, ugdyti jam gebėjimą savarankiškai susirasti

darbą.

Vykdant

ilgalaikio nedarbo prevenciją, reikia užtikrinti nenutrūkstamą darbuotojų žinių

ir įgūdžių tobulinimą. Dirbantiems asmenims turi būti sudarytos galimybės

tobulėti ir įgyti naują profesiją pagal modulines, neakivaizdines ir nuotolinio

mokymo programas. Būtina sparčiau pertvarkyti profesinio rengimo sistemą,

gerinti mokymo kokybę, skatinti glaudesnį sistemos valdymo struktūrų

bendradarbiavimą.

Svarbiausieji

užimtumo rėmimo gerinimo veiksmai yra šie

darbo rinkos

politikos aktyvinimas;

užimtumo

gebėjimo didinimas jaunimui, pradedančiam darbinę veiklą, ir ilgalaikiams

bedarbiams;

profesinio

rengimo tobulinimas;

užimtumo ir

socialinės politikos sanglaudos stiprinimas.

2.2.1. Darbo

rinkos politikos aktyvinimas

Esama

padėtis

Lietuvoje

įgyvendinamos darbo rinkos politikos kryptys formuojamos vadovaujantis Lietuvos

Respublikos Vyriausybės programoje numatytomis priemonėmis gyventojų užimtumo

ir darbo rinkos srityje, taip pat galiojančiais teisės aktais.

Lietuvos darbo

rinkos politika, diduma jos įgyvendinimo priemonių atitinka kitose rinkos

ekonomikos valstybėse taikomas priemones. Jos nuolat tobulinamos ir papildomos

tarptautinėje praktikoje pasiteisinusiomis ir Lietuvai pritaikytomis

priemonėmis, didinamas jų efektyvumas. Įgyvendinamos priemonės

diferencijuojamos pagal tikslines bedarbių grupes, labiausiai nedarbo paliestas

teritorijas.

Darbo rinkos

politikos priemonės finansuojamos iš Užimtumo fondo – Valstybinio socialinio

draudimo fondo dalies. Lietuvos Respublikos Seimui tvirtinant Valstybinio

socialinio draudimo fondo metinį biudžetą, priklausomai nuo padėties darbo

rinkoje nustatomi atskaitymai į Užimtumo fondą (procentais) – apie 1,5 procento

patvirtinto 31 procento draudėjų bendrojo valstybinio socialinio draudimo įmokų

tarifo.

1998–1999 metais

atskaitymai į Užimtumo fondą kasmet sudarė apie 150–165 mln. litų. Aktyvioms

darbo rinkos politikos priemonėms finansuoti skirta 37–36 procentai šių lėšų,

34–40 procentų – pasyvioms priemonėms (bedarbių pašalpoms) ir 28–23 procentai –

darbo rinkos institucijoms išlaikyti. Įgyvendinamos aktyvios darbo rinkos

politikos priemonės leido 1997–1999 metais nedarbą sumažinti 0,8 procento

(palyginti su galimu).

Problemos

Kai didelis

nedarbas, darbo rinkos politikos priemonių nepakanka iškilusioms problemoms

spręsti. Būtina jas plėsti, aktyviau taikyti, didinti jų veiksmingumą.

Darbo rinkos

politika ne tik apima vis daugiau bedarbių, jai įgyvendinti reikia didesnių

finansinių išteklių. 1995–1999 metais darbo rinkos politikos priemonėms

finansuoti skirtos lėšos padidėjo nuo 0,29 iki 0,36 procento bendrojo vidaus

produkto.

Sutrikus

Užimtumo fondo finansavimui ir sumažėjus įsidarbinimo galimybėms, 2000 metais

Užimtumo fondo lėšos daugiausia (apie 51 procentą) buvo naudojamos bedarbių

pašalpoms mokėti. Lėšos į Užimtumo fondą pervedamos priklausomai nuo

Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto būklės. Tai mažina bedarbių ir

darbdavių pasitikėjimą darbo rinkos politikos veiksmingumu, skatina norą

naudotis socialine parama.

Darbo rinkos

politika per mažai finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto,

savivaldybės menkiau finansuoja viešuosius darbus.

Darbo rinkos

politika susiduria su rimtais išbandymais. Finansavimo sunkumai blogina lėšų,

skiriamų pasyvios ir aktyvios politikos priemonėms vykdyti, santykį. Gausėja

bedarbių pašalpų gavėjų, daugėja Užimtumo fondo išlaidų šiam tikslui.

Būtina aktyvinti

ir plėtoti darbo rinkos politiką, gerinti jos finansavimą.

Tikslai

Atsižvelgiant į

ES valstybėse įprastą darbo rinkos politikos sampratą ir praktiką, turi keistis

požiūris į jos tikslus, uždavinius ir galimybes.

Akivaizdu, kad

vien darbo rinkos politikos priemonėmis negalima išspręsti užimtumo, nedarbo ir

su tuo susijusių ekonominių ir socialinių problemų. Todėl darbo rinkos

politikai tiesiogiai nekeliami užimtumo didinimo uždaviniai.

Darbo rinkos

politikos priemonėmis turi būti siekiama gerinti darbo rinkos funkcionavimą ir

subalansavimą, didinti praradusių darbą asmenų socialinį saugumą, skatinti jų

užimtumą, kuo labiau derinti darbuotojų ir darbdavių bei valstybės interesus.

Šiuo tikslu

būtina toliau aktyvinti darbo rinkos politiką, greičiau pereiti nuo bedarbių

socialinio rėmimo prie užimtumo skatinimo ir rėmimo. Turi būti įgyvendinamos

veiksmingos, gerai subalansuotos, viena kitą papildančios darbo rinkos

politikos priemonės, padedančios įveikti neigiamas tendencijas darbo rinkoje.

Atsižvelgiant

į būtinumą pereiti prie žiniomis pagrįstos ekonomikos, informacijos ir

komunikacijos technologijų platesnio naudojimo, mažinti socialinę atskirtį,

svarbiausiosios darbo rinkos politikos nuostatos yra šios

darbo rinkos politika pirmiausia

turi būti skirta praradusių darbą asmenų profesinių įgūdžių atgavimui ir

tobulinimui, konkurencingumo didinimui darbo rinkoje;

darbo rinkos politika turi skatinti

bedarbius siekti užimtumo, kartu išplėsti jų galimybes dalyvauti aktyvios darbo

rinkos politikos priemonėse (profesinis mokymas, viešieji, laikinieji bei

remiamieji darbai ir kita). Turi būti didinamos paskatos dirbti;

turi būti aktyvinama nedarbo

prevencija. Būtina skatinti darbuotojus mokytis, o darbdavius rūpintis savo

darbuotojų profesiniu mokymu, kad jų nereikėtų atleisti pakitus gamybos

technologijoms;

darbo rinkos politikai toliau tenka

svarbus darbo pasiūlos ir paklausos reguliuotojos vaidmuo, todėl darbo rinkos

politikos priemonėmis turi būti siekiama, kad darbo rinkoje atsiradę

savaiminiai disbalansai iš esmės nepažeistų dviejų svarbiausiųjų darbo rinkos

subjektų – darbdavių ir darbuotojų – interesų;

būtina užtikrinti netekusių darbo,

ypač socialiai pažeidžiamų asmenų socialinį saugumą. Jie turi būti pasirengę

galimiems darbo rinkos pokyčiams. Šiuo tikslu turi būti tobulinamas darbo

rinkos politikos mechanizmas, apsaugantis darbo netekusius asmenis nuo socialinių

netekčių ir sukrėtimų.

Įgyvendinant

darbo rinkos politiką, siekiama šių tikslų

aktyvinti darbo rinkos politiką,

gerinti pasyvios (kompensacinio mechanizmo bedarbystės atveju) ir aktyvios

(bedarbių profesinio mokymo, laikinojo užimtumo organizavimo ir kitko)

politikos darbo rinkos priemonių santykį;

pertvarkyti esamą draudimo nuo

nedarbo sistemą – kaip atskirą rūšį išskirti draudimą nuo nedarbo, stiprinti

draudiminį socialinių išmokų bedarbiams principą;

sukurti užimtumo rėmimo finansavimo

sistemą, naudojant ne draudimines lėšas.

Priemonės

Priemonės

pavadinimas

Vykdytojas

Įvykdymo

terminas

Finansavimo

šaltinis

Rezultatai

1.

Parengti pasirašyti Lietuvos Respublikos ir Europos Komisijos užimtumo

politikos prioritetų bendrojo vertinimo dokumentą, kasmet vykdyti Lietuvos

užimtumo politikos monitoringą

Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija, Ūkio ministerija, Švietimo ir mokslo

ministerija,Finansų ministerija

2001

metų II ketvirtis

nuolatinis

programos tikslinimas atsižvelgiant į jos veiksmingumą ir ES ekspertų išvadas

2.

Dalyvauti įgyvendinant PHARE programos “Dvyniai” projektą “Pasirengimas

vykdyti Europos užimtumo strategiją”

Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija

2001-2003

metai

ES

PHARE –2,15 mln. eurų

užimtumo

politikos derinimas su ES užimtumo strategija

3.

Parengti draudimo

nuo nedarbo įstatymo projektą

Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija

2001

metų II ketvirtis

įstatymui

įgyvendinti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto kasmet reikės

iki 100 mln. litų

bus pertvarkyta esama draudimo nuo nedarbo sistema, užtikrintas

pasyvių užimtumo priemonių finansavimas, sustiprinta išmokų (bedarbio

pašalpų) pagrįstumo kontrolė, padidinta bedarbio pašalpa, siejant ją su

draudimo ir bedarbystės laikotarpiu bei išeitinių pašalpų mokėjimu, regioniniu

nedarbo lygiu. Įstatymo įgyvendinimas leistų pagerinti bedarbių socialinę

apsaugą, stiprintų jų paskatas aktyviai ieškoti darbo

4. Parengti

naujos redakcijos Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymo projektą

Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija

2001

metų II ketvirtis

įstatymui

įgyvendinti iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto papildomai reikės iki

120 mln. litų

bus

nustatyta institucijų atsakomybė už užimtumo politiką, tam tikras jos

priemones, numatyti finansavimo šaltiniai, pagerintos laikinojo bedarbių

įdarbinimo galimybės, didinamos savo verslo organizavimo, jaunimo, ilgalaikių

bedarbių, kitų rizikos grupių užimtumo galimybės. Įstatymo įgyvendinimas

padarys veiksmingesnes aktyvias užimtumo priemones

5.

Tobulinti individualaus darbo su bedarbiais sistemą – didinti vadinamųjų

įsidarbinimo planų ir kitų įsidarbinimo priemonių veiksmingumą, bedarbių

įsipareigojimus

Lietuvos

darbo birža

2001-2004

metai

padidės

bedarbių atsakomybė ir sustiprės paskatos ieškoti darbo, geriau pavyks

atskirti netikruosius bedarbius ir taip taupyti užimtumui skirtas lėšas

6.

Užtikrinti, kad kiekvienas užsiregistravęs teritorinėse darbo biržose

bedarbis po 3 mėnesių būtų įtrauktas į aktyvios darbo rinkos politikos

priemonių (nedarbo prevencijos, darbo pasiūlos ir paklausos, profesinio

mokymo, viešųjų ir remiamųjų darbų, darbo vietų steigimo invalidams ir

socialiai pažeidžiamiems asmenims, savo verslo organizavimo) vykdymą: 2001

metais -85 tūkstančiai bedarbių, 2002-2004 metais – 281,5 tūkstančio bedarbių

Lietuvos

darbo birža

2001-2004

metai

Užimtumo

fondas, 2001 metai – 67 mln. litų,

2002-2004 metai – 273,1 mln. litų

bus

daugiau bedarbių įtraukta į aktyvių priemonių vykdymą, jie bus rengiami darbo

rinkai, pagerės laikinasis užimtumas. Nedarbas sumažės 1,1-1,3 procento

(palyginti su galimu)

7. Vykdyti

užimtumo politikos prioritetų bendrojo vertinimo dokumento įgyvendinimo

priežiūrą, nustatytąja tvarka rengti ataskaitas Lietuvos Respublikos

Vyriausybei ir Europos Komisijai

Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija, bendrojo vertinimo dokumento įgyvendinimo

priežiūros komisija

2002–2004

metai

-

bus

parengtos ataskaitos, atsižvelgiant į bendrojo vertinimo dokumente numatytas

priemones ir rekomenda-cijas

Punkto

pakeitimai

Nr.

1819,

2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

2.2.2. Užimtumo

gebėjimų didinimas

Svarbus tolesnis

strateginis darbo rinkos politikos tobulinimo uždavinys – daryti įtaką jaunimo

(iki 25 metų) ir ilgalaikių bedarbių (12 ir daugiau mėnesių) užimtumui. Tai dvi

pažeidžiamiausios socialinės bedarbių grupės. Jų bedarbystės, jos trukmės

priežastys nevienodos, todėl jiems turi būti taikomos skirtingos darbo rinkos

politikos priemonės.

2.2.2.1. Jaunimo,

pradedančio darbinę veiklą, užimtumo gebėjimų didinimas

Esama

padėtis

Lietuvos

Respublikos profesinio mokymo įstatyme (Žin., 1997, Nr. 98–2478) nustatyta,

kad jauni iki 18 metų asmenys į darbo rinką ar darbo rinkos profesinio mokymo

sistemą turėtų patekti tik įgiję pagrindinį profesinį pasirengimą.

Darbo

rinkos politikos požiūriu šio amžiaus pradedantys darbinę veiklą asmenys

priskiriami prie išskirtinių grupių. Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo

įstatymo ir kitų teisės aktų jiems numatytos papildomos užimtumo garantijos

rengiamos specialios užimtumo programos, nustatomos privalomos darbdaviams

įdarbinimo kvotos, suteikiama pirmumo teisė dalyvauti darbo rinkos profesiniame

mokyme, įsidarbinti į remiamuosius darbus ir dalyvauti kitose darbo rinkos

politikos priemonėse.

Įvykdytos

kai kurios jaunimo profesinio orientavimo ir integravimo į darbo rinką priemonės.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 8 d. nutarimu Nr. 10 “Dėl jaunimo profesinio orientavimo ir integracijos į darbo rinką

priemonių” (Žin., 1998, Nr. 5–86), Vilniaus

darbo biržoje įsteigtas Savarankiškos profesinės informacijos paieškos centras

(1998 metai) ir Jaunimo darbo centras (1999 metai), kurie kartu su socialiniais

partneriais organizuoja jaunimo užimtumo didinimo veiklą. Įgyvendinamos ir

kitos nurodytame nutarime numatytos priemonės.

Naujų

informacijos technologijų pagrindu kuriama Lietuvos švietimo informacijos

sistema internete, kuri bus atvira visiems vartotojams. Jos tikslas – teikti

informaciją apie įvairaus mokymosi galimybes (profesijas, visų mokymosi lygmenų

studijų ir mokymo programas, švietimo įstaigas ir studijų institucijas, mokymo

standartus, planus, dalykų programas ir kita).

1998

metais parengta Profesinio rengimo baltoji knyga ir jos veiksmų planas. Šie

dokumentai nustato pagrindines profesinio mokymo sistemingos pertvarkos gaires.

Lietuvos

darbo birža 2000 metais pradėjo įgyvendinti Pirmojo žingsnio darbo rinkoje

programą, kurios tikslas – per 6 mėnesius integruoti į darbo rinką pradedančius

dirbti jaunus asmenis, turinčius profesinį pasirengimą, per 12 mėnesių –

neturinčius profesinės kvalifikacijos.

Paslaugas,

susijusias su karjeros siekimu, svarbių veiklai sprendimų priėmimu,

besimokančiam jaunimui teikia ir kai kurios nevalstybinės organizacijos.

Problemos

Bedarbių

jaunų asmenų Lietuvoje, kaip ir kitose rinkos ekonomikos valstybėse, yra

daugiau nei kitose demografinėse socialinėse grupėse. 2001 metų pradžioje

nedarbas siekė 12,6 procento, jaunimo iki 25 metų – 15,3 procento. Daugiau kaip

40 procentų jaunų bedarbių buvo kaimo vietovėse.

Didesnį

nei kitų demografinių socialinių grupių jaunimo nedarbą sąlygoja bendrojo

išsimokslinimo ir profesinio pasirengimo lygis. Nemažai (apie 42 procentus)

teritorinėse darbo biržose registruotų jaunų bedarbių neturi jokios profesinės

kvalifikacijos. Dauguma jų (60 procentų) – vaikinai.

Tarp nedirbančio jaunimo

sparčiau plinta asocialus elgesys, nelegali veikla, iškreiptas požiūris į

darbą.

Jaunimui

pasirenkant veiklos sritį, pastebimos dvi tendencijos. Vis daugiau jaunuolių,

baigusių pagrindinę mokyklą, toliau mokosi vidurinėse mokyklose ir siekia

aukštesniojo bei aukštojo mokslo. Jų profesinis pasirengimas leidžia jiems

konkurencijos sąlygomis susirasti darbą. Nemažai jų dirba dar mokydamiesi,

įgyja darbo patirtį, susiranda darbdavį. Baigusieji aukštąsias mokyklas sudaro

tik 3–4 procentus jaunų (iki 25 metų) bedarbių.

Antra

vertus, dėl pablogėjusių socialinių bei ekonominių sąlygų dalis jaunimo iki 16

metų nelanko bendrojo lavinimo mokyklų ir neįgyja netgi pagrindinio

išsilavinimo. Palyginti nedaug baigusių pagrindinę mokyklą jaunų žmonių mokosi

profesinėse mokyklose – apie 30 procentų (ES valstybėse – apie 50 procentų).

Gausėja

jaunuolių, kurie stengiasi kuo greičiau įsidarbinti arba užsiregistruoti

teritorinėse darbo biržose, pasinaudoti įstatymų jiems suteiktomis įsidarbinimo

lengvatomis ar socialinėmis garantijomis ir pašalpomis. To siekia ir į

aukštąsias ir aukštesniąsias mokyklas neįstoję vidurinių mokyklų absolventai.

Jų gretas dėl įvairių priežasčių papildo nebaigusieji profesinių mokyklų arba

jas baigusieji, bet įgijusieji paklausos darbo rinkoje neturinčias profesijas.

Taip atsiranda neturinčių kvalifikacijos, palyginti menkos kompetencijos

darbuotojų pasiūla.

Svarbiausiosios

šių reiškinių priežastys yra šios

bendrojo lavinimo ir profesinio

mokymo mokyklose nepakankamai rūpinamasi su ūkio poreikiais susijusiu

profesiniu orientavimu ir konsultavimu, taip pat užmokykliniu profesiniu

konsultavimu. Moksleivių profesinis orientavimas ir konsultavimas pradedami per

vėlai (10 – 12 klasėse), todėl tik apie 20 procentų jų gauna kvalifikuotas

konsultacijas prieš pasirinkdami profesinio mokymo programą. Dalis jaunuolių

vis dar pasirenka jų polinkių neatitinkančią arba neturinčią ūkyje paklausos

specialybę ar profesiją;

dalis jaunimo iš mažas pajamas

turinčių šeimų dėl lėšų stygiaus negali įgyti aukštesnio lygio profesinio

išsilavinimo. Esama nemažų kai kurių profesinio mokymo programų prieinamumo

teritorinių skirtumų;

kai kuriose profesinio rengimo

įstaigose rengiami siauros specializacijos specialistai. Jiems sunku susirasti

darbą, kadangi mokymo programos mažai susijusios su privataus sektoriaus,

smulkių ir vidutinių įmonių darbo specifika, savarankiško užimtumo organizavimo

pagrindais ir galimybėmis;

dar palyginti ilga profesinio mokymo

trukmė valstybinėse pagrindinio profesinio mokymo mokyklose, todėl dalis

jaunuolių siekia greičiau įgyti profesiją darbo rinkos mokymo centruose ir

įsidarbinti;

nepakankamai glaudus mokymo ir

praktikos ryšys. Baigę mokyklą absolventai dažnai stokoja reikiamų praktinių

įgūdžių dirbti pagal įgytą profesiją ir naujausias technologijas;

esama moksleivių ir studentų

praktikos darbo vietose įgijimo tvarka nepakankamai atitinka darbdavių

interesus.

Būtina

šalinti jaunimo pasirengimo darbinei veiklai ir perėjimo iš mokyklos į darbą kliūtis

– spartinti profesinio rengimo sistemos reformą, priimti politinius sprendimus,

taikyti papildomas priemones.

Tikslai

Kad

jaunimas sklandžiau integruotųsi į darbo rinką, tikslinga

stiprinti jaunimo nedarbo

prevenciją: plėsti ir gerinti profesinį informavimą, orientavimą ir

konsultavimą, supažindinti moksleivius su šiuolaikinės visuomenės socialinės

bei ekonominės plėtros tendencijomis ir įsidarbinimo galimybėmis informacinėje

visuomenėje;

siekti, kad kuo daugiau jaunuolių,

ypač iki 16 metų, galėtų mokytis bendrojo lavinimo ar kitose formaliojo

švietimo įstaigose;

rūpintis, kad sumažėtų jaunimo,

nebaigusio mokyklos, daugiau padėti turintiesiems mokymosi sunkumų;

siekti, kad visi galintys mokytis

jaunuoliai įgytų pagrindinį išsilavinimą ir profesiją nuosekliojoje švietimo

sistemoje;

padėti įgijusiems profesinę

kvalifikaciją jaunuoliams apsiprasti pirmojoje darbo vietoje, skatinti

teritorinį jų mobilumą;

plėtoti darbo rinkos politikos

priemones, padedančias jaunimui (visiems pirmojo darbo ieškantiems asmenims)

integruotis į darbo rinką.

Priemonės

Priemonės

pavadinimas

Vykdytojas

Įvykdymo

terminas

Finansavimo

šaltinis

(mln. litų)

Rezultatai

1 Įtraukti į

baigiamąją pagrindinės ir vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos pakopą

profesinės karjeros programą

Švietimo

ir mokslo ministerija

2003

metai

–

moksleiviai

bus geriau pasirengę studijoms ir profesinei veiklai

Punkto

pakeitimai

Nr.

1819,

2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

2. Parengti informacijos apie profesinį mokymą

leidinį

Švietimo ir mokslo ministerija

2001 metų IV ketvirtis

ES paramos fondas – 0,2

bus pateikti profesijų, profesinio mokymo programų aprašai,

informacija apie institucijas (profesines, aukštesniąsias mokyklas ir

kolegijas), teikiančias mokymo paslaugas

3. Sukurti internete Lietuvos švietimo informacijos

sistemos informavimo apie mokymosi galimybes posistemę

Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo

ministerija

2002 metai

Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas – 19,2

bus sudarytos galimybės internete rasti informaciją apie

mokymosi galimybes visose mokymo įstaigose, švietimo įstaigas, pedagogus,

moksleivius

4.

Plėtoti jaunimo darbo centrų veiklą

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

2001–2004 metai

atsiras daugiau galimybių jaunimui gauti profesinę informaciją,

konsultacijas, įsigyti tarpininkavimą ieškant darbo

4.1.

išplėsti Vilniaus jaunimo darbo centro veiklą

Lietuvos darbo birža, Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba

2001–2004 metai

Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas: 2001 metai – 0,4,

2002–2004 metai – 1,2;

4.2.

įsteigti

apskričių centruose jaunimo darbo centrus

Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos darbo birža

2001–2004 metai

Užim-tumo

fon-das

daugiau

jaunimo galės gauti profesinę informaciją, konsultacijas, tarpininkavimo

paslaugas

Kaune,

Klaipėdoje ir Šiauliuose

2002

metai

0,97

konsultacijas,

tarpininkavimo paslaugas.

Panevėžyje,

Alytuje

2003

metai

1

Punkto

pakeitimai

Nr.

1819,

2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

5.

Parengti pasiūlymus dėl jaunimo teritorinio mobilumo didinimo

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Švietimo ir mokslo

ministerija

2001 metų IV ketvirtis

pagerės jaunimo teritorinio mobilumo sąlygos

6.

Parengti

Lietu-vos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo pakeitimo įstatymo projektą –

sudaryti studen-tams galimybę mokslo ir studijų metu įgyti darbinę patirtį

Švietimo

ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Finansų

ministerija

2003

metų I ketvirtis

-

bus

sudarytos palankesnės sąlygos jaunimui įgyti darbinę patirtį

Punkto

pakeitimai

Nr.

1819,

2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

7.

Įtraukti į Pirmo žingsnio darbo rinkoje programą visus pirmą kartą darbo

ieškančius asmenis

Lietuvos darbo birža, Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba

2001–2004 metai

padidės jaunimo įsidarbinimo galimybės

8.

Sukurti pradedančių darbinę veiklą aukštos kvalifikacijos asmenų duomenų bazę

(talentų banką)

Lietuvos darbo birža

2001 metai

pagerės sąlygos jaunimui įsidarbinti

9. Parengti

visuotinio ekonomikos ir verslo įgūdžių diegimo mokyklose strategiją

Švietimo

ir mokslo ministerija

2003

metai

-

moksleiviai

gebės pasirink-ti Lietuvoje paklausą turinčias specialybes ar profesi-jas,

padaugės galimybių integruotis į darbo rinką

Punkto

pakeitimai

Nr.

1819,

2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

10. Plėsti

jaunimo mokyklų tinklą ir kurti vakarines pa-mainines jaunimo klases 16–17

metų jaunuoliams

Švietimo

ir mokslo ministerija, savivaldybės

2003–2004

metai

-

padaugės

asmenų, siekiančių pagrindinio ir vidurinio išsilavinimo

Punkto

pakeitimai

Nr.

1819,

2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

2.2.2.2.

Ilgalaikių bedarbių užimtumo gebėjimų didinimas

Esama

padėtis

Mažėja

laisvų darbo vietų, didėja konkurencija, dėl to plinta ilgalaikė bedarbystė

(daugėja bedarbių, kurie registruoti darbo biržoje daugiau kaip 12 mėnesių).

Ilgėja ir vidutinė bedarbystės trukmė (nuo 5,5 mėnesio 1999 metais iki 6,7

mėnesio 2000 metais).

Ilgalaikiai

bedarbiai dažniausiai vyresnio, priešpensinio amžiaus, kitoms socialinėms

demografinėms grupėms, ypač turinčioms socialinių, sveikatos ar kitokių

problemų, priklausantys asmenys.

Kasmet

ilginant išėjimo į senatvės pensiją amžių, teritorinėse darbo biržose gausėja

bedarbių, turinčių reikiamą valstybinio socialinio draudimo stažą senatvės

pensijai gauti. Iš jų moterų apie 16 procentų, vyrų – apie 11 procentų. Jie yra

teritorinių darbo biržų įskaitose, nors jų galimybės susirasti darbą menkos.

Potencialūs

ilgalaikiai bedarbiai – ir ieškantys darbo jauni asmenys be kvalifikacijos, 25

procentų nekvalifikuotų asmenų bedarbystė trunka daugiau kaip 12 mėnesių.

Dalis

įgyvendinamos Lietuvoje aktyvios darbo rinkos politikos priemonių skirtos

ilgalaikio nedarbo prevencijai: darbo rinkos profesinis mokymas, darbo klubų

veikla, finansinė parama darbdaviams, įdarbinusiems bedarbius į remiamuosius

darbus, ir kitos.

Siekdama

užtikrinti ilgalaikę bedarbystės prevenciją, Lietuvos darbo birža nuo 1999 metų

pradėjo įgyvendinti programinę veiklos nuostatą – kiekvienam užregistruotam

bedarbiui per 12 mėnesių garantuoti prioritetines darbo rinkos politikos

priemones.

Problemos

Įgyvendinamų

darbo rinkos politikos priemonių nepakanka ilgalaikio nedarbo problemoms

spręsti. Ilgalaikių bedarbių lyginamasis svoris nuo 10-15 procentų 1997 – 1999

metais padidėjo iki 27,4 procento 2001 metų pradžioje, kai kuriose vietovėse ilgalaikiai

bedarbiai sudarė apie trečdalį visų bedarbių. Nemažai jų – buvę žemės ūkio,

kiti siauresnės specializacijos darbuotojai.

Svarbiausiosios

ilgalaikio nedarbo didėjimo priežastys yra šios

bendra šalies ekonominė būklė,

sulėtėjusi ekonomikos plėtra, sumažėjusi darbo jėgos, ypač žemos kvalifikacijos

arba nekvalifikuotos, paklausa;

ilgesnė oficialiai neįforminto darbo

pertrauka arba pasikartojantis nedarbas;

žema bedarbių kvalifikacija ir su

tuo susijęs neigiamas kai kurių darbdavių požiūris į praradusius darbinius

įgūdžius ar specialius gebėjimus vyresnio amžiaus bedarbius;

paskatų ieškoti darbo ar tobulintis

praradimas, pasyvesnis gyvenimo būdas.

Ilgalaikio

nedarbo socialiniai bei ekonominiai padariniai įvairūs. Bedarbiai praranda

pasitikėjimą savo galimybėmis, tarp jų auga psichologinė įtampa, didėja jų

socialinė izoliacija. Dalis bedarbių, ilgai nerandančių darbo, liaujasi jo

ieškoję, lankęsi teritorinėje darbo biržoje ir dalyvavę jos organizuojamose

darbo rinkos politikos priemonėse, nors ir toliau save laiko bedarbiais.

Atskirą

ilgalaikių bedarbių grupę sudaro asmenys, siekiantys vien socialinių pašalpų ir

kitų socialinių lengvatų. Pagal galiojančias nuostatas jų registravimasis

teritorinėje darbo biržoje – viena iš būtinų piniginės socialinės paramos ir

kitų socialinių lengvatų gavimo sąlygų.

Ilgalaikė

bedarbystė tampa sunkia darbo rinkos problema, rimtas iššūkis visuomenei. Jai

užsitęsus sunkiau keisti profesiją, mažėja galimybės įsidarbinti, neišvengiamai

blogėja bedarbių materialinė būklė. Ypač nepageidaujamas ilgalaikis jaunimo

nedarbas.

Tikslai

Kad

ilgalaikio nedarbo prevencija būtų veiksminga, o ilgalaikiai bedarbiai turėtų

daugiau galimybių įsidarbinti, reikėtų

tobulinti ilgalaikio nedarbo

prevencijos priemones, imtis naujų efektyvesnių darbo rinkos politikos

priemonių;

sudaryti sąlygas priešpensinio

amžiaus bedarbiams savanoriškai rinktis kitokią, ne darbo rinkos, socialinę

apsaugą.

Priemonės

Priemonės pavadinimas

Vykdytojas

Įvykdymo terminas

Finansavimo šaltinis

(mln. litų)

Rezultatai

1.

Parengti trumpalaikes (1–2 savaičių) periodiško profesinio mokymo (kursų) su

praktiniu mokymu programas (modulius) potencialiems ilgalaikiams bedarbiams

Lietuvos

darbo rinkos mokymo tarnyba, Lietuvos darbo birža

2001 metų IV ketvirtis

bus sudarytos sąlygos ilgalaikiams bedarbiams išsaugoti turimus

profesinius įgūdžius

2.

Užtikrinti, kad į trumpalaikes ilgalaikių bedarbių mokymo programas po 12 mėnesių nuo

registravimosi teritorinėse darbo biržose dienos būtų įtraukta bedarbių

2002 metais – ne mažiau kaip 50 procentų;

2003 – 2004 metais – ne mažiau kaip 60 – 70 procentų

Lietuvos darbo birža

2002–2004 metai

Užimtumo fondas (aktyvios priemonės) – 1,4

ilgalaikiams bedarbiams bus daugiau galimybių įsidarbinti

3.

Parengti pasiūlymus dėl bedarbių, įgijusių teisę gauti socialinio draudimo

senatvės pensiją, savanoriško priešlaikinio išėjimo į pensiją sąlygų

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

2001 metų IV ketvirtis

pagerės priešpensinio amžiaus bedarbių socialinė apsauga

4.

Parengti ilgalaikių bedarbių profe-sinių žinių ir praktinių įgūdžių

atnaujinimo priemonių organizavimo ir vykdymo tvarką, organizuoti priemonių

įgyvendinimą

Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos darbo birža, Lietuvos darbo rinkos

mokymo tarnyba

2002 metų

IV ket-virtis–2004 metų

IV ketvirtis

-

bus sudarytos sąlygos ilgalaikiams bedarbiams išsaugoti turimus

profesinius įgūdžius ar jų įgyti

Punkto

pakeitimai

Nr.

1819,

2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

2.2.3.

Profesinio rengimo tobulinimas

Esama padėtis

Lietuvoje

vykdoma 1990 metais pradėta profesinio rengimo sistemos reforma, siekiama, kad

ji atitiktų tarptautinį lygį. Tai svarbu pereinant prie rinkos ekonomikos,

toliau pertvarkant ūkį, sparčiai plintant informacijos technologijoms,

keičiantis darbo procesams ir gamybos organizavimui. Profesinis mokymas yra svarbus

ir rengiantis narystei ES.

Profesinio

rengimo sistema pertvarkoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos profesinio

mokymo įstatymu (Žin., 1997, Nr. 98–2478), Lietuvos

Respublikos neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymu (Žin., 1998, Nr. 66-1909), kitais

teisės aktais, PHARE profesinio rengimo reformos programos rekomendacijomis,

kurių pagrindinės nuostatos išdėstytos Profesinio mokymo baltojoje knygoje

(1999 metai).

Pirminio profesinio mokymo sistemą sudaro profesinės mokyklos (82

mokyklos, apie 45 tūkstančius mokinių) ir aukštesniosios mokyklos (57 mokyklos,

iš jų 14 – privačios, apie 31,6 tūkstančio studentų). Nuo 2000 metų liepos

mėnesio Žemės ūkio ministerijos žemės ūkio mokyklų steigėjos teisės perduotos

Švietimo ir mokslo ministerijai.

Svarbi

profesinio rengimo dalis yra darbo rinkos profesinis mokymas, kurio tikslas –

siekti darbo rinkos paklausos ir darbo jėgos pasiūlos atitikimo, didinant

asmenų profesinį mobilumą darbo rinkoje. Šiuo tikslu įsteigta Lietuvos darbo

rinkos mokymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (1992

metai), kuriai pavaldžios 6 regioninės mokymo organizavimo ir konsultavimo

tarnybos ir 14 darbo rinkos mokymo centrų.

Gausėja ir

profesinio mokymo paslaugas teikiančių privačių įmonių. Lietuvoje yra apie 500

įvairaus profilio licencijuotų mokymo paslaugų teikėjų.

Darbo rinkos

mokymo centrų programose kasmet dalyvauja apie 25 tūkstančius asmenų, iš jų

apie 8 tūkstančius – bedarbių. Nemažai baigusiųjų darbo rinkos profesinį mokymą

gauna darbą: tuoj po kursų baigimo – apie 60 procentų, per 3 mėnesius – iki 80

procentų ir daugiau kaip 90 procentų – per metus.

Taigi aukšta tarptautinius profesinio rengimo standartus atitinkanti

kvalifikacija ir nuolatinis mokymasis – kiekvieno asmens tolesnio užimtumo

laidas, todėl stengiamasi profesinio rengimo mokymą kuo glaudžiau sieti su

vietos darbo rinkos poreikiais.

Problemos

Darbo rinkos

profesinio mokymo poreikis didėja. Pastaraisiais metais kas trečias

užsiregistravęs teritorinėse darbo biržose bedarbis neturi kvalifikacijos, kas

antro turima kvalifikacija neturi paklausos arba neatitinka darbdavių

reikalavimų. Dalyje profesinio mokymo mokyklų, dirbančių pagal įvairios trukmės

(pakopos) mokymo programas, dar palyginti menkas specialybių, atitinkančių

vietos darbo rinkos poreikius, pasirinkimas.

Apie 30 procentų

užsiregistravusiųjų darbo biržose baigę bendrojo lavinimo vidurines, 17

procentų – pagrindines mokyklas. Gausėja įgijusių tik elementarią profesiją ir

po to siekiančių su darbo biržų pagalba įsidarbinti asmenų.

Nepakankamas,

vietos darbo rinkos poreikių neatitinkantis profesinis pasirengimas – viena iš

nedarbo priežasčių, šiuo atveju reikia papildomo darbo rinkos profesinio

mokymo.

Profesinio

rengimo sistema, kurią sudaro pirminis ir darbo rinkos mokymas, dar nedarni,

menkai tarnauja žmonių išteklių plėtrai, nepakankamai tenkina vietos darbo

rinkos, ypač regionų, poreikius. Šiam tikslui dar nepanaudojamas visas esamas

įvairaus pavaldumo profesinio rengimo institucijų potencialas. Šios

institucijos nepakankamai bendradarbiauja.

Neracionalus

anksčiau susiformavęs darbo rinkos profesinio mokymo centrų tinklas. Kai

kuriose apskrityse (regionuose) yra po keletą įvairaus profilio profesinio

rengimo institucijų, kai kuriose nėra nė vienos. Tai sunkina dirbančių asmenų

prevencinio profesinio mokymo organizavimą, taip pat mokymo kursų komplektavimą

dalyviais iš tolesnių vietovių.

Gerintinas

pagrindinio profesinio mokymo prieinamumas. Kai kuriose apskrityse jis skiriasi

daugiau kaip du kartus.

Reikėtų

atnaujinti esamą profesinio mokymo įstaigų mokymo bazę, metodines mokymo

priemones. Nestabilus šių mokymo įstaigų veiklos finansavimas.

Nevykdomi

platesni ir reguliarūs kvalifikuotos darbo jėgos poreikio darbo rinkoje

tyrimai.

Nepakankamas

regioninių (apskričių) valstybės valdymo struktūrų vaidmuo formuojant regioninę

profesinio mokymo strategiją, mokymo institucijų tinklą pagal regionų darbo

rinkos poreikius.

Prie profesinio

mokymo programų rengimo, praktinio profesinio mokymo organizavimo, įgytos

kvalifikacijos vertinimo galėtų daugiau prisidėti socialiniai partneriai.

Nepakankamai

platus suaugusiųjų neakivaizdinis, taip pat distancinis, mokymas.

Profesinis mokymas

turi būti prieinamas kuo daugiau dirbančių asmenų, jiems būtina padėti

prisitaikyti prie sparčių technologijų ir darbo organizavimo pokyčių.

Esama profesinio

rengimo sistema nepakankamai išplėsta ir dar nepajėgia užtikrinti visuotinio

profesinio mokymo prieinamumo ir tęstinumo. Pastebimos disproporcijos tarp

profesinio rengimo, kvalifikacijos tobulinimo poreikio ir jo tenkinimo

galimybių. Tai trukdo siekiantiems nuolatinio užimtumo asmenims prisitaikyti

prie greitai kintančių rinkos poreikių.

Tikslai

Plėtojant ir tobulinant profesinio mokymo sistemą, tikslinga

sparčiau pertvarkyti profesinio

mokymo sistemą, susidedančią iš pagrindinio ir darbo rinkos profesinio mokymo,

optimizuoti šio mokymo institucijų tinklą ir stiprinti tarp jų ryšį, geriau

naudoti visą esamą profesinio rengimo institucijų potencialą, plačiau įtraukti

į šią veiklą ir privatų sektorių; sudaryti lygias galimybes valstybinėms ir

privačioms mokymo institucijoms prisidėti prie profesinio rengimo;

geriau aprūpinti profesinio mokymo

įstaigas technine įranga ir mokymo medžiaga, tobulinti mokymo programas, kelti

profesijų mokytojų ir praktinio mokymo instruktorių kvalifikaciją, atskirti

mokymo ir vertinimo funkcijas;

geriau pasinaudoti ES programų –

SOCRATES, LEONARDO, PHARE, SAPARD teikiamomis galimybėmis plėtoti darbo jėgos

išteklius, parengti darbuotojus administruoti ES struktūrinius fondus ir

naudoti jų teikiamas lėšas.

Darni, stipri profesinio mokymo sistema turi tapti užimtumo didinimo

pagrindu.

Šių tikslų bus

siekiama vadovaujantis Europos socialinės chartijos 1 straipsnio 4 punkto ir

Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 142 “Dėl profesinio

orientavimo ir profesinio rengimo ugdant žmogaus išgales” nuostatomis.

Priemonės

Priemonės

pavadinimas

Vykdytojas

Įvykdymo

terminas

Finansavimo

šaltinis

(mln. litų)

Rezultatai

1.

Parengti Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymo pataisų projektą

Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo

ministerija

2003 metai

bus užtikrintas nuolatinio (visą gyvenimą trunkančio) mokymosi

prieinamumas, padaugės užimtumo galimybių, bus sudarytos sąlygos rinkos

partneriams aktyviau prisidėti prie profesinio mokymo standartų rengimo

2.

Rengti periodines darbo rinkos poreikio analizes ir prognozes

Lietuvos

darbo birža, Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba

2001-2004

metai

profesinio

rengimo programos atitiks darbo rinkos poreikius

3.

Parengti 150 profesijų standartų, 150 profesinio rengimo standartų, studijų

krypčių reglamentus

Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo

ministerija

2001metų IV ketvirtis 2002-2004 metai

Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas: 2001 metai – 0,11,

2002-2004 metai – 0,32; Užimtumo fondas: 2001 metai – 0,11, 2002-2004 metai –

0,33

parengti standartai ir studijų krypčių reglamentai leis vertinti

ir pertvarkyti mokymo ir studijų programas, atsižvelgiant į darbo rinkos

poreikius

4.

Optimizuoti profesinio rengimo institucijų tinklą, atsižvelgiant į

regioninius darbo rinkos poreikius

Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo

ministerija, Žemės ūkio ministerija

2001 –2004 metai

profesinio mokymo institucijų tinklas atitiks regionų poreikius,

reikės mažiau lėšų infrastruktūrai išlaikyti (prisitaikant prie darbo rinkos

poreikių ir didinant užimtumą); bus glaudžiau tarpusavyje susiję integruotas

pirminis ir tęstinis profesinis mokymas

5.

Įgyvendinti Valstybinę distancinio švietimo plėtros programą

Švietimo

ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Ūkio

ministerija, Žemės ūkio ministerija

2002–2004 metai

Lietuvos

Respublikos valstybės biu-džetas: 2003 metai – 1,762, 2004 metai – 2,997

sumažės bedar-bystės pavojus, išsiplės elektroninis verslas,

padidės valstybės tarnautojų ir kitų profesinių grupių darbo efektyvumas,

asmens gebėjimas konkuruoti darbo rinkoje

Punkto

pakeitimai

Nr.

1819,

2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

6.

Daryti prieinamesnį aukštąjį profesinį rengimą – steigti neuniversitetinių

aukštųjų studijų institucijas (kolegijas)

Švietimo ir mokslo ministerija

2001 – 2004 metai

Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas: 2001 metai – 0,1,

2002–2004 metai – 0,45

bus nustatyta, ar aukštesniosios mokyklos pasirengusios vykdyti

neuniversitetines studijas, ir jų pagrindu suformuotas valstybinis kolegijų

tinklas

7.

Rengti ir vykdyti tikslines darbo rinkos profesinio mokymo programas

specifinėms bedarbių grupėms (jaunimui, ilgalaikiams bedarbiams, tautinėms

mažumoms ir kitiems)

Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo

ministerija

2001-2004 metai

2002-2004 metai: Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas – 0,1,

Užimtumo fondas – 1, PHARE – 4

bus parengtos atitinkamos mokymo programos, kurios pagerins

atskirų bedarbių grupių integravimą į darbo rinką

8.

Parengti ir įgyvendinti profesinio rengimo kokybės vertinimo sistemą

Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo

ministerija

2001 metai – parengimas,

2002–2004 metai – įgyvendi-nimas

Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas – 0,3, PHARE – 0,9

bus parengta audito metodika ir tvarka, apmokyti ekspertai,

atliktas 30 institucijų auditas

9.

Vertinti profesinio mokymo efektyvumą, skelbti vertinimo rezultatus

Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo

ministerija

nuolat

profesinio mokymo informacinė tarnyba kasmet vertins profesinio

mokymo efektyvumą. Vertinimo rezultatai padės tobulinti profesinio rengimo teisinę

sistemą ir atlikti struktūrinius pokyčius

10.

Sukurti nepriklausomą nuo mokymo įstaigų kvalifikacijos suteikimo sistemą

Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo

ministerija, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmai

2002–2003 metai

Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas – 2

profesinių mokyklų baigiamųjų egzaminų rengimas bus perduotas

Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmams

11.

Sukurti neformaliai įgytų žinių ir įgūdžių formalizavimo sistemą

Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo

ministerija, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmai

2002 –2004 metai

Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas – 0,2

bus parengtas ir pradėtas taikyti neformaliojo mokymo sistemoje

įgytų žinių ir įgūdžių valstybės pripažinimo mechanizmas

12.

Gerinti profesinio mokymo institucijų metodinį ir techninį aprūpinimą

Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo

ministerija

2002 – 2004 metai

Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas – 38

bus atnaujinta profesinio rengimo institucijų mokymo bazė

13.

Įgyvendinti PHARE–2000 ekonominės ir socialinės sanglaudos progra-mos

distancinio mokymo projektą Klaipėdos – Tauragės, Marijampolės, Utenos

tiksliniuose regionuose

Švietimo

ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Ūkio

ministerija, Vidaus reikalų ministerija

2002–2003 metai

PHARE

– 6,3: 2002 metai – 3,2, 2003 metai – 3,1

bus

sukurtos palankios sąlygos darbdaviams ir dar-buotojams kelti profesinę

kvalifikaciją, palengvintas bedarbių, tu-rinčių profesinę kvalifikaciją,

grįžimas į darbo rinką

Punkto

pakeitimai

Nr.

1819,

2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

14.

Parengti Mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategiją ir jos įgyvendinimo

veiksmų planą

Švietimo

ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Vidaus

reikalų ministerija, Krašto apsaugos ministerija,

Žemės ūkio ministerija

2003 metai

-

bus sukurta nuolatinio visą gyvenimą trunkančio mokymosi

informacinėje visuomenėje sistema

Punkto

pakeitimai

Nr.

1819,

2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

2.2.4.

Užimtumo ir socialinės politikos sanglaudos stiprinimas

Esama

padėtis

Esama Lietuvoje

socialinės paramos sistema numato tam tikras pinigines išmokas ir lengvatas

nedirbantiems asmenims. Jiems teikiama parama ligos atveju, kompensacijos už

gyvenamųjų patalpų šildymą ir karštą vandenį, remiami vaikai ikimokyklinėse

vaikų įstaigose, mokyklose ir kita. Taip siekiama padėti tenkinti būtiniausius

poreikius asmenims (šeimoms), kurie dėl objektyvių nuo jų nepriklausančių

priežasčių neturi darbo pajamų arba turi jų nepakankamai. Šią paramą

administruoja miestų ir rajonų savivaldybės. Jos atsakingos už tai, kad parama

būtų teikiama labiausiai jos reikalingiems asmenims.

Viena iš sąlygų

nedirbantiems darbingo amžiaus asmenims gauti tokią paramą – registravimasis

teritorinėje darbo biržoje.

Problemos

Pastaraisiais

metais užsiregistravusių teritorinėse darbo biržose nedirbančių asmenų gausėja.

Vis daugiau jų registruojasi siekdami gauti ne darbą, o socialinę paramą. Vien

2000 metais teritorinės darbo biržos vidutiniškai per mėnesį išdavė apie 70

tūkstančių pažymų, maždaug pusė jų skirtos pateikti savivaldybių socialinės

rūpybos skyriams, daugiau kaip penktadalis – gydymo įstaigoms, beveik

ketvirtadalis – švietimo įstaigoms. Tai didina teritorinių darbo biržų

darbuotojų darbo krūvį, mažina jų tiesioginio darbo efektyvumą.

Kol kas visi

gyventojai privalomai turto ir pajamų nedeklaruoja, dėl to kai kurie

nedirbantys asmenys gali gauti piniginę paramą ir lengvatų nepriklausomai nuo

kitų pajamų ir turimo turto. Tam tikrų gyventojų grupių gaunama socialinė

parama kartu su kitokia šeimoms teikiama socialinė parama neskatina jų ieškoti

darbo, užsidirbti. Jiems perėjimas iš patogesnės socialinės apsaugos sistemos į

konkurencinę darbo rinką susijęs su papildomomis pastangomis, kartais pajamų

sumažėjimu, todėl ir nepriimtinas.

Dalis praradusių

darbą asmenų net tarpininkaujami teritorinių darbo biržų nesugeba prisitaikyti

prie darbo rinkos. Tai daugiausia žemos kvalifikacijos, neturintys paklausios

darbo rinkoje profesijos arba vengiantys įsidarbinti asmenys. Jie gali arba

nori dirbti tik nesunkius, nekvalifikuotus darbus, kurių pasiūla mažėja.

Užsiregistravę teritorinėse darbo biržose, jie tampa ilgalaikiais bedarbiais ir

socialinės pašalpos gavėjais. Siekti produktyvaus užimtumo jiems trukdo

paveldėtas neigiamas požiūris į darbą. Kai kurie bedarbiai turi pridėti daugiau

pastangų, kad susirastų darbą, jiems reikėtų ir veiksmingesnės psichologinės,

profesinės konsultacinės pagalbos.

Susirūpinimą

kelia prie rizikos grupių priskiriami bedarbiai: neturintys nuolatinės

gyvenamosios vietos, grįžę iš įkalinimo vietų, asocialaus elgesio šeimų nariai

ir kiti praradę paskatas dirbti asmenys. Nedideles galimybes įsidarbinti turi

priešpensinio amžiaus bedarbiai. Pasibaigus bedarbio pašalpos mokėjimo laikui

jie lieka be pragyvenimo šaltinio. Bedarbiai, turintys reikiamą valstybinio

socialinio draudimo stažą senatvės pensijai gauti, negali anksčiau laiko išeiti

į pensiją.

Esama bedarbių

socialinės paramos sistema didina socialines išlaidas. Ji nepakankamai

subalansuota ir neskatina užimtumo didinimo. Galimybė nedirbantiems asmenims

gauti įvairią socialinę paramą iš keleto šaltinių mažina jų aktyvumą ir

neskatina ieškoti darbo. Praradusiems paskatas dirbti asmenims reikėtų numatyti

kitokią paramą – užuot mokėjus pinigines išmokas, teikti jiems socialines

paslaugas.

Tikslai

Siekiant

užimtumo ir socialinės politikos sanglaudos, tikslinga

reformuoti esamą bedarbių socialinės

paramos sistemą, visų pirma stengtis mažinti nedirbančių asmenų socialinę

atskirtį, stabdyti išlaikytinių nuotaikų plitimą;

keisti bedarbių pašalpos, kitų piniginių

išmokų ir socialinių lengvatų gavimo sąlygas, kad bedarbiai norėtų dirbti,

galėtų dalyvauti aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse;

sukurti praradusiems paskatas dirbti

bedarbiams socialinių įmonių, teikiančių jiems socialines paslaugas, sistemą,

derinti tai su bedarbių gebėjimo ir noro dirbti atkūrimu;

užtikrinti bedarbiams išankstinio

išėjimo į pensiją galimybę, kartu stengtis, kad kuo mažiau galinčių dirbti

asmenų iš užimtumo sistemos pereitų į socialinės apsaugos sistemą.

Siekiant

didesnės užimtumo ir socialinės politikos sanglaudos, bus vadovaujamasi 2000 m.

kovo 23–24 d. Lisabonoje įvykusio Europos Tarybos specialaus susitikimo

baigiamosiomis išvadomis dėl užimtumo, ekonominės reformos ir socialinės

sanglaudos, kito dešimtmečio strateginių tikslų.

Priemonės

Priemonės

pavadinimas

Vykdytojas

Įvykdymo

terminas

Finansavimo

šaltinis

(mln. litų)

Rezultatai

1. Parengti socialinės

paramos teikimo sistemos reorganizavimo priemones – suteikti savivaldybėms

teisę nustatyti socialinės pašalpos teikimo nedirbantiems darbingo amžiaus

asmenims sąlygas ir tvarką, taip pat galimybę ją pakeisti kitokia socialine

parama

Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija

2001

metų IV ketvirtis

bus

suformuota lanksti socialinės paramos sistema, leidžianti teikti paramą tik

labiausiai jos reikalingiems asmenims

2. (Neteko galios)

Punkto

pakeitimai

Nr.

1819,

2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

3.

Parengti pasiūlymus dėl Viešųjų darbų atlikimo tvarkos patikslinimo –

numatyti juos derinti su profesi-niu mokymu ir socialinės paramos teikimu

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija,

Lietuvos savivaldybių asociacija

2003 metų I ketvirtis

-

bus padidintos bedarbių

galimybės ir suinteresuotumas siekti nuolatinio užimtumo

Punkto

pakeitimai

Nr.

1819,

2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

2.3.

Trečioji kryptis – gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas

Struktūrinė

reforma, privatizacija, rinkos konjunktūros, konkurencijos sąlygų, inovacijų ir

kiti rinkos aplinkos pokyčiai skatina įmones ir jų darbuotojus deramai į tuos

pokyčius reaguoti. Taip galima išsaugoti daugiau darbo vietų ir darbuotojų,

didinti užimtumą. Struktūrinės reformos ir rinkos ekonomikos sąlygomis įmonės

ir jų darbuotojai turi būti pasirengę neišvengiamoms permainoms, todėl būtina

visokeriopai skatinti jų gebėjimus prisitaikyti prie aplinkos pokyčių.

Reikia

sudaryti tinkamas teisines ir organizacines sąlygas kuo plačiau taikyti

lanksčias darbo organizavimo formas, labiau jas pritaikant atskiroms darbuotojų

grupėms (besimokančiam jaunimui, moterims, auginančioms vaikus, invalidams ir

kitiems). Kartu reikia siekti, kad jas taikant būtų užtikrinama pakankama darbuotojų

socialinė ir darbo apsauga.

Darbo

apmokėjimas turėtų būti lanksčiau reguliuojamas kolektyvinėmis sutartimis ir

susitarimais. Nustatant minimalią mėnesio algą, turi būti atsižvelgiama į

socialinių partnerių nuomonę ir poveikį darbo rinkai. Darbo jėgos sąnaudos

neturėtų mažinti įmonių konkurencinių gebėjimų. Svarbu didinti socialinių

partnerių vaidmenį ir galimybes kolektyvinėmis sutartimis ir susitarimais

lanksčiau reguliuoti su darbo organizavimu ir apmokėjimu susijusius klausimus,

skatinti darbuotojų ir darbdavių konsultavimąsi ir tarpusavio informavimą.

Inovacijos,

tobulesnės technologijos tampa viena iš pagrindinių sąlygų didinti įmonių

konkurencingumą, prisitaikyti prie aplinkos pokyčių. Spartėjant technologiniams

pokyčiams ir plėtojantis informacinei visuomenei, svarbia išstūmimo iš darbo

srities prevencijos priemone turi tapti nuolatinis darbuotojų profesinis

mokymas – pagrindinė sąlyga išlikti darbo rinkoje ir be didesnių socialinių

nuostolių keisti joje savo vietą. Būtina didinti darbdavių suinteresuotumą

investuoti į darbuotojų profesinį mokymą.

Restruktūrizacija

ir privatizacija, įmonių bankrotų rizikos didėjimas sąlygoja būtinumą imtis

atitinkamų priemonių, kurios padėtų išsaugoti darbo vietas ir sukurti naujas,

švelnintų socialinius šių procesų padarinius.

Svarbiausieji

gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimo veiksmai yra šie

lanksčių

darbo organizavimo ir apmokėjimo formų plėtojimas;

darbuotojų

kvalifikacijos kėlimas;

struktūrinių

pokyčių padarinių švelninimas.

2.3.1. Lanksčių

darbo organizavimo ir apmokėjimo formų plėtojimas

Esama

padėtis

Užimtumą

didinti padėtų lankstesnės darbo organizavimo formos: darbo vietos skaidymas

įvedus ne visą darbo dieną ir atsisakius viršvalandžių, lankstesnis pamainų

organizavimas, terminuotas, namudinis, agentūrinis, distancinis darbas,

savarankiškas užimtumas, paslaugos, sezoniniai darbai, darbo vietų rotacija ir

panašiai. Lanksčiau organizuotas darbas vis populiaresnis, ypač smulkaus verslo

sektoriuje. Taip dirbti pageidauja moterys, auginančios vaikus, dalis bedarbių,

mažas pajamas gaunantys asmenys ir besimokantis jaunimas.

Darbdaviai

teikia pirmenybę ne visai darbo dienai (savaitei) bei terminuotoms darbo

sutartims. Tokį darbą dirba mažiau kaip 10 procentų visų darbuotojų (ES

valstybėse – daugiau kaip 17 procentų). Įstatymų numatyta tvarka sutrumpintas

darbo laikas daugiausia taikomas dėl socialinių priežasčių – siekiant apsaugoti

kai kurių kategorijų darbuotojų (nepilnamečių, riboto darbingumo, dirbančių

kenksmingomis darbo sąlygomis asmenų ir kitų) sveikatą.

Siekiant

geriau kontroliuoti nelegalų darbą, iš dalies ribojama galimybė dirbti ne visą

darbo dieną. Taip dirbančių asmenų pastaraisiais metais nežymiai daugėjo ir dėl

ekonominio nuosmukio, šitaip buvo siekiama išsaugoti reikalingus darbuotojus.

Lietuvos

Respublikos darbo sutarties įstatymo (Žin., 1991, Nr. 36-973) numatyta,

jog visi darbai įmonėse turi būti įforminami darbdavio ir darbuotojo darbo

sutartimi, išskyrus darbus, atliekamus pagal autorines sutartis ir savivaldybių

išduotus patentus. Tai riboja galimybę dirbti pagal rangos sutartis.

Nepakankamai įvairios darbo sutarties formos, galutinai nereglamentuotas

savanoriškų, paslaugų ir talkos darbų įforminimas. Būtina nustatyti lanksčių

darbo organizavimo formų poreikį, plėtojimo galimybes ir problemas ir parengti

atitinkamus teisės aktus. Labai svarbu, kad prie darbo organizavimo problemų

sprendimo prisidėtų ir įmonės darbuotojų atstovai, su jais būtų

konsultuojamasi, jie būtų informuojami.

Darbo jėgos

sąnaudos daro įtaką įmonių konkurenciniams gebėjimams ir darbo rinkai.

Tarptautiniai ekspertai pažymi, jog Lietuvoje darbo užmokestis ne visada didėja

priklausomai nuo darbo našumo. Dėl to būtina nuolat analizuoti šiuos procesus ir

rengti reikiamas subalansavimo priemones.

Darbo apmokėjimą

valstybė reglamentuoja nustatydama minimalią mėnesio algą. Tai daroma tariantis

su socialiniais partneriais, atsižvelgiant į infliaciją. Tačiau norint keisti

minimalią mėnesio algą, reikėtų atsižvelgti į šio veiksmo poveikį darbo rinkai.

Visų pirma sparčiau turėtų didėti ir būti diferencijuojamas neapmokestinamasis

minimumas.

Problemos

Lietuvos

Respublikos teisės aktai nepakankamai reglamentuoja ir skatina įvairias darbo

organizavimo formas, darbuotojų socialinę ir darbo teisių apsaugą jas taikant.

Kolektyvinės sutartys ir susitarimai menkai reglamentuoja darbo apmokėjimą.

Įmonės vangiai taiko darbų įvertinimo sistemą.

Lanksčiau

organizuoti darbą ir taikyti apmokėjimą už jį padėtų ir kolektyvinių sutarčių

bei vidaus tvarkos taisyklių teikiamos galimybės, ypač kai norima sudaryti

sąlygas derinti darbą su mokymusi, šeimyniniais įsipareigojimais, galima naujo

darbo paieška.

Darbuotojai

ir darbdaviai nedaug žino apie galimybes taikyti lanksčias darbo organizavimo

ir apmokėjimo formas, darbuotojų atstovai mažai dalyvauja šiuose procesuose.

Darbo

jėgos sąnaudų kitimas menkai siejamas su jo poveikiu įmonių konkurenciniams

gebėjimams ir darbo rinkai.

Darbo santykius

reglamentuojantys teisės aktai dar deramai neskatina moderniau organizuoti

darbą, taikyti lankstesnes užimtumo ir apmokėjimo formas. Darbo jėgos sąnaudų

kitimas ne visada siejamas su įmonių konkurencinių gebėjimų ir užimtumo

didinimu. Darbuotojų atstovai mažai dalyvauja sprendžiant darbo organizavimo ir

apmokėjimo problemas.

Tikslai

Turi

būti laisvesni darbdavių ir darbuotojų santykiai darbo rinkoje, jie patys turi

susitarti dėl darbo organizavimo, apmokėjimo, darbo santykių nutraukimo sąlygų.

Plėtojant

lanksčias darbo organizavimo ir apmokėjimo formas, tikslinga

tobulinti darbo santykius

reglamentuojančius teisės aktus, juose numatyti lankstesnes darbo organizavimo

ir sutarčių formas, kartu užtikrinti pakankamą darbuotojų socialinių ir darbo

teisių apsaugą, visokeriopai skatinti šių formų plėtojimą;

mažinti nepagrįstas darbo jėgos

sąnaudas;

skatinti sudaryti kolektyvines

sutartis ir šakinius tarifinius susitarimus, geresnį atstovavimą darbuotojams,

jų konsultavimą ir informavimą.

Priemonės

Priemonės pavadinimas

Vykdytojas

Įvykdymo terminas

Finansavimo šaltinis

(mln. litų)

Rezultatai

1.

Išanalizuoti lanksčių darbo organizavimo ir apmokėjimo formų plėtojimo

poreikį, galimybes, problemas ir parengti atitinkamas rekomendacijas

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Darbo ir socialinių

tyrimų institutas, Valstybinė darbo inspekcija

2001 metų IV ketvirtis

bus parengtos rekomendacijos, kaip sudaryti teisines sąlygas

plėtoti lanksčias darbo organizavimo ir apmokėjimo formas

2.

Parengti darbo santykius reglamentuojančius teisės aktus, numatančius

įvairesnes darbo organizavimo formas ir lankstesnį darbo užmokesčio

reguliavimą, užtikrinančius geresnę darbuotojų socialinę ir darbo teisių

apsaugą

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

2002 metai

bus sudarytos palankesnės teisinės sąlygos taikyti lankstesnes

darbo organizavimo ir apmokėjimo formas ir užtikrinti darbuotojų socialinę ir

darbo teisių apsaugą

3.

Nuolat analizuoti darbo užmokesčio ir darbo jėgos sąnaudų kitimą ir santykį

su darbo našumu ir įmonių konkurenciniais gebėjimais, rengti priemones

nepagrįstoms darbo jėgos sąnaudoms mažinti

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Statistikos

departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės

nuolat

bus lanksčiau reguliuojama minimali mėnesio alga, sparčiau

didinamas neapmokestinamasis minimumas, sumažės darbo jėgos sąnaudos daug

darbo reikalingose šakose ir dirbant nekvalifikuotą darbą

4.

Parengti teisės aktus, gerinančius atstovavimą darbuotojų interesams įmonėse

sprendžiant darbo organizavimo, kvalifikacijos kėlimo ir darbo apmokėjimo klausimus,

užtikrinančius reikiamą konsultavimą ir informavimą rengiant šakinius

tarifinius susitarimus

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

nuolat

darbuotojams daugiau bus atstovaujama įmonėse, taip pat ir

Europos darbo tarybose, bus sudarytos palankesnės sąlygos rengti šakinius

tarifinius susitarimus

5.

Organizuoti socialinių partnerių mokymą ir informavimą apie lankstesnių darbo

organizavimo formų diegimą, darbo apmokėjimo reguliavimą, kolektyvinių derybų

organizavimą

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

nuolat

Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas, 2002-2004 metai – 0,3

pagerės socialinių partnerių informuotumas ir pasirengimas

taikyti lankstesnes darbo organizavimo, darbo užmokesčio reguliavimo formas

6.

Parengti rekomendacijas, kaip diegti lanksčias darbo organizavimo formas

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

2003

metų I ketvirtis

-

bus sudarytos sąlygos diegti lanksčias darbo organizavimo formas

kolektyvinių susitarimų pagrindu

Punkto

pakeitimai

Nr.

1819,

2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

2.3.2.

Darbuotojų kvalifikacijos kėlimas

Esama

padėtis

Labai

svarbu ugdyti darbuotojų gebėjimus greitai ir lengvai prisitaikyti prie

kintančių darbo rinkos sąlygų. Nuolatinis tęstinis profesinis mokymasis tampa

pagrindine sąlyga konkuruoti darbo rinkoje, keisti joje darbo vietą. Tai

aktualu ir industrinei visuomenei sparčiai virstant informacine visuomene,

darbuotojams pereinant iš vienos ekonominės veiklos srities į kitą, plečiantis

naujiems ūkio sektoriams, ypač paslaugų sektoriui.

Nuolatinis darbuotojų

profesinis mokymas – darbdavių sėkmingos veiklos ir valstybės konkurencingumo

pasaulio rinkoje laidas.

Darbuotojų

tęstinį profesinį mokymą, kvalifikacijos kėlimą Lietuvoje reglamentuoja

įstatymai, nustatantys bendrą profesinio mokymo sistemos funkcionavimą

(Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymas, Lietuvos Respublikos

bedarbių rėmimo įstatymas, Lietuvos Respublikos neformaliojo suaugusiųjų

švietimo įstatymas). Tai daugiausia Švietimo ir mokslo ministerijos bei

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos reguliavimo sritis.

Be

to, kelti darbuotojų kvalifikaciją padeda ir nevyriausybinės organizacijos –

Lietuvos suaugusiųjų švietimo asociacija (įkurta 1992 metais), Suaugusiųjų

profesinio mokymo asociacija ( įkurta 1998 metais).

Tęstinis profesinis

mokymas organizuojamas profesinėse, aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose,

darbo rinkos mokymo centruose, turinčiose licenciją privačiose mokymo

įstaigose.

Vis

plačiau taikomos neformaliojo profesinio mokymo programos, nes jomis pagrįsta

kvalifikacijos kėlimo sistema daug lankstesnė ir parankesnė jos organizatoriams

ir dalyviams.

Profesiniu

mokymu ir tobulinimusi, finansuojamais iš Lietuvos Respublikos valstybės

biudžeto ir savivaldybių biudžetų, daugiau rūpinasi valstybės įstaigos. Pagal

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymą (Žin., 1999, Nr. 66-2130) žinios –

būtinos norintiesiems gauti valstybės tarnybą, svarbiausia valstybės tarnautojų

karjeros sąlyga. Palyginti intensyvus bankininkystės, socialinės ir sveikatos

apsaugos, švietimo, transporto, energetikos ir kitų valstybinių sektorių

darbuotojų mokymas.

Pastaraisiais

metais itin susidomėta naujausiu neakivaizdiniu (distanciniu) mokymusi, kuris

labiau atitinka dalyvių poreikius, turimą patirtį ir taupo laiką.

Problemos

Nevalstybinių

ūkio sektorių darbuotojų (apie 70 procentų visų dirbančių asmenų) profesinis

mokymas, kvalifikacijos kėlimas ar perkvalifikavimas nepakankamai plėtojamas.

Įvairius tęstinio mokymo kursus lanko tik apie 10 procentų visų darbingo

amžiaus asmenų. Taip yra dėl to, kad

neveikia

Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatyme numatytas specialus Profesinio

mokymo fondas, kurio lėšos turėtų būti naudojamos praktiniam profesiniam

mokymui organizuoti, darbuotojų kvalifikacijai kelti ir profesinio mokymo

programų rengimui finansuoti, todėl dirbantys asmenys gali kelti kvalifikaciją

tik darbdavio ar savo lėšomis;

dalis stambesnių

Lietuvos įmonių toliau pertvarkomos. Kadangi neaiškios įmonių plėtros

perspektyvos, nežinoma, keik reikės kvalifikuotų darbuotojų, darbdaviai mažai

suinteresuoti darbuotojų kvalifikacijos kėlimu. Į privatizuotas įmones

investuota kol kas nedaug, lėtai kinta technologijos. Tai irgi neskatina naujų

darbdavių labiau rūpintis darbuotojų kvalifikacijos kėlimu. Kai kuriose smulkiose privačiose įmonėse kvalifikuotų

darbuotojų problema sprendžiama pigiausiai ir lengviausiai – atleidžiami esami

darbuotojai ir priimami kvalifikuotesni;

deramai

nesureguliuotos darbdavių ir darbuotojų teisinės sąlygos, kuriomis darbuotojai

gali įgyti profesinei veiklai reikalingų žinių ir praktinių gebėjimų, kelti

kvalifikaciją. Darbuotojų profesinį mokymą ir kvalifikacijos kėlimą galėtų

daugiau reguliuoti kolektyviniai susitarimai;

per

daug reglamentuojamos darbo rinkos profesinio mokymo programos, sudėtinga

licencijų išdavimo tvarka.

Darbuotojų

kvalifikacijos kėlimas plėtojamas nepakankamai, todėl kai kurie darbuotojai

nesijaučia ganėtinai saugūs vykstant struktūriniams pokyčiams. Tobulintina

darbuotojų kvalifikacijos kėlimą reglamentuojanti teisinė bazė. Kai kurie

darbdaviai kol kas nejaučia poreikio rūpintis nuolatiniu darbuotojų profesiniu

mokymu.

Tikslai

Kad

darbuotojų kvalifikacijos kėlimo sistema veiktų geriau, reikėtų

sudaryti darbuotojams sąlygas

tobulintis, teikti jiems lengvatas, skatinti darbdavius ir kitus socialinius

partnerius tuo daugiau rūpintis;

plėtoti prevencinį profesinį mokymą,

ypač įmonėse, kuriose numatoma atleisti darbuotojų;

daugiau rengti įvairių

kvalifikacijos kėlimo programų;

plėtoti konkursinę darbuotojų

perkvalifikavimo sistemą;

organizuoti darbuotojų profesinį

mokymą pagal modelines mokymo programas, sudarančias galimybę įgyti aukštesnę

profesinę kvalifikaciją.

Priemonės

Priemonės

pavadinimas

Vykdytojas

Įvykdymo

terminas

Finansavimo

šaltinis

(mln. litų)

Rezultatai

1.

Parengti pasiūlymus dėl

1.1. darbdavių

suinteresuotumo darbuotojų kvalifikacijos kėlimu didinimo

1.2.

neformalaus darbuotojų profesinio mokymo sistemos plėtros

1.3.

darbuotojų kvalifikacijos kėlimo teisinių sąlygų sureguliavimo

1.4.

konkursinės perkvalifikavimo sistemos tobulinimo

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Švietimo ir mokslo

ministerija

2001 metų IV ketvirtis

2002 metai

2003 metai

2002 metai

bus parengta Suaugusiųjų švietimo plėtros programa, taip pat

projektai, reguliuojantys darbuotojų kvalifikacijos kėlimo sąlygas

2.

Sudaryti darbuotojams galimybę kelti kvalifikaciją pagal aukštesniųjų

profesinių lygmenų programų modulius, teikiamus neakivaizdinio (nuotolinio)

mokymosi būdu

Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo

ministerija

2002 metai

Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas – 2

bus įvairesnių kvalifikacijos kėlimo programų

2.3.3.

Struktūrinių pokyčių padarinių švelninimas

Esama

padėtis

Šiuo

metu darbuotojų perėjimą iš vieno ūkio sektoriaus į kitą pirmiausia sąlygoja

šalyje vykstantis ūkio sektorių restruktūrizavimas ir įmonių privatizavimas.

Tai būtina sąlyga didinti darbo našumą, formuotis racionalesnei gyventojų

užimtumo struktūrai.

Tačiau

vis dar vykstanti kai kurių ūkio sektorių – žemės ūkio, energetikos, transporto

ir kitų – pertvarka sąlygoja neišvengiamas socialines sąnaudas, teritorinę

nedarbo diferenciaciją.

Ypač

daug problemų žemės ūkyje, kuriame dirba apie penktadalis visų dirbančių

Lietuvos gyventojų. Vykdant žemės ūkio reformą, radosi smulkių ūkių (vidutinis

dydis – 12,6 hektaro). Jie nepajėgūs užtikrinti savininkui ir jo šeimos nariams

efektyvaus užimtumo ir pragyventi reikalingų pajamų, todėl kaime labai reikėtų

papildomo darbo jam nebūdingose veiklos srityse.

Lietuvos

įmonės priverstos vis labiau konkuruoti vidaus ir tarptautinėse rinkose, todėl

turi būti sparčiau diegiamos naujos technologijos arba modernizuojamos esamos.

Dėl to jose gali mažėti darbuotojų.

Pertvarkant

ekonominių sunkumų turinčias įmones, atsisakoma tradicinės tikslinės valstybės

paramos – jos restruktūrizuojamos: pertvarkomas valdymas, efektyviau

organizuojamas darbas, atskiriama pagalbinė veikla. Šiam procesui plintant

daugės įmonių, kurių darbuotojams teks keisti darbo vietą. Daugės ir įmonių

bankrotų.

Grupės

darbuotojų atleidimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo

įstatymo 10 straipsnis ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 61 (Žin., 2000, Nr. 48-1398)

patvirtinta Grupės darbuotojų atleidimo ir jo prevencijos tvarka. Šiuose teisės

aktuose nustatyti reikalavimai darbdaviams, numatantiems atleisti grupę

darbuotojų. Jie privalo nustatytuoju laiku apie tai informuoti teritorines

darbo biržas ir savivaldybes, konsultuoti įmonių profesines sąjungas ir

darbuotojus numatomo atleidimo klausimais, atsižvelgti į jų teikiamus pasiūlymus

ir dalyvauti rengiant prevencines priemones atleidimų padariniams sušvelninti.

Problemos

Darbo rinkos

institucijos ir savivaldybės per vėlai sužino apie numatomus atleidimus. Dėl to

mažėja galimybės laiku nustatyti jų poveikį užimtumui konkrečioje įmonėje ir

vietos darbo rinkai. Socialinę įtampą didina ir tai,

kad dalis įmonių nemokios ir darbuotojai ilgai negauna atlyginimų. Neretai

kreipiamasi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę tikintis palankaus jų problemų

sprendimo.

Nepakankamai

atsižvelgiama į tai, kokią įtaką privatizacija turės darbuotojų skaičiaus

mažėjimui, ypač kai įmonės pereina į užsienio investuotojų rankas ar sukuriamos

bendro valdymo įmonės. Privatizavimo sąlygose numatyto darbo vietų ir

darbuotojų skaičiaus mažinimo ribojimo dažnai nepaisoma.

Derėtų

dažniau analizuoti struktūrinių pokyčių ir privatizacijos įtaką darbo rinkai ir

tam tikroms teritorijoms, nustatyti daugiau šių procesų padarinių

neutralizavimo priemonių, už jų taikymą atsakingos institucijos turėtų

glaudžiau bendradarbiauti.

Per

daug darbuotojų žemės ūkio produkcijos auginimo ir gamybos srityje. Mažuose

ūkiuose sunku taikyti šiuolaikines technologijas ir užtikrinti produktyvumą.

Gamyba neefektyvi, didelė gaminamos produkcijos savikaina, todėl sunku ją

realizuoti užsienio rinkose, o vidaus rinkose jos perteklius.

Lėtai

plėtojama alternatyvi veikla (kaimo turizmas, vaistinių ir prieskoninių augalų

auginimas, ekologiškai švarios produkcijos gamyba, įvairios paslaugos ir kita)

nesudaro sąlygų didinti užimtumą kaime ne žemės ūkio produkcijos gamybos

srityse. Neverslūs kaimo gyventojai, kvalifikuotos darbo jėgos stygius, silpna

verslo infrastruktūra, nepalankios kreditavimo sąlygos sunkina darbo vietų

kūrimą netradicinės veiklos ir smulkaus ir vidutinio verslo sektoriuose. Be to,

menkas teritorinis darbo jėgos mobilumas, retas kaimo gyventojas stengiasi

susirasti darbą artimiausiuose miestuose.

Esama

teisinė bazė, reglamentuojanti restruktūrizaciją, privatizaciją ir grupės

darbuotojų atleidimą, neužtikrina, kad socialinės problemos būtų sprendžiamos

laiku. Tai mažina darbuotojų prisitaikymo prie struktūrinių pokyčių galimybes.

Nevienoda

darbdavių, institucijų, atsakingų už struktūrinių pokyčių įtaką darbo rinkai ir

darbuotojų užimtumui, atsakomybė.

Neveiksmingos

prarastų dėl naujų technologijų diegimo, efektyvesnio valdymo bei darbo

organizavimo darbo vietų kompensavimo priemonės, kurios turėtų sudaryti

palankias sąlygas imtis naujos ūkinės veiklos, kurti darbo vietas.

Tikslai

Siekiant

sušvelninti struktūrinių pokyčių socialinius padarinius, reikėtų

kuo anksčiau pradėti rengti

priemones numatomiems atleisti asmenims įdarbinti, tobulinti išankstinio

perspėjimo mechanizmą, šiuo tikslu įtraukti į atleidimo ir jo socialinių

padarinių švelninimo procedūras visas suinteresuotas puses – darbdavius,

profesines sąjungas, vietos savivaldos ir darbo rinkos institucijas, tobulinti

numatomų atleisti darbuotojų konsultavimą įmonėse;

nuolat analizuoti grupės darbuotojų

atleidimo įtaką vietos darbo rinkai ir gyventojų užimtumui, rengti vietos ir

regionų socialinės bei ekonominės plėtros, užimtumo didinimo programas ir

tikslines priemones neigiamiems atleidimo padariniams švelninti;

kai

pertvarkant (privatizuojant ir modernizuojant) įmones būtina atleisti

darbuotojus, numatyti lėšų naujoms darbo vietoms kurti, perkvalifikavimui ir

kitoms užimtumą didinančioms priemonėms finansuoti;

siekti, kad privatizacija ir

restruktūrizacija skatintų užimtumą;

plėtoti verslo infrastruktūrą kaime,

skatinti gyventojų verslumą, šiuo tikslu sudaryti palankesnes sąlygas imtis

verslo;

užimtumui didinti geriau panaudoti

regioninei plėtrai skirtas ES lėšas.

Priemonės

Priemonės pavadinimas

Vykdytojas

Įvykdymo terminas

Finansavimo šaltinis

(mln. litų)

Rezultatai

1.

Parengti veiksmų, švelninančių ūkio šakų, įmonių restruktūrizavimo ir

privatizavimo neigiamą įtaką užimtumui, schemą

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Ūkio ministerija

2001 metų IV ketvirtis

bus parengtos reikiamos teisinės, metodinės bei organizacinės

priemonės

2.

Rengti ir įgyvendinti teritorines bei tikslines programas, padėsiančias

švelninti neigiamą struktūrinių pokyčių įtaką darbo rinkai

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, darbo biržos,

savivaldybės, ministerijos

nuolat

bus sušvelninta neigiama struktūrinių pokyčių įtaka darbo rinkai

3.

Įgyvendinti PHARE–2000 ekonominės ir socialinės sanglaudos programą Klaipėdos

– Tauragės, Utenos ir Marijampolės tiksliniuose regionuose

Vidaus

reikalų ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Švietimo ir

mokslo ministerija, apskričių viršininkai

2002–2003 metai

PHARE

lėšos – 18,6: 2002 metais – 9,3; 2003 metais – 9,3

bus sudarytos sąlygos diegti lanksčias darbo organizavimo formas

kolektyvinių susitarimų pagrindu

Punkto

pakeitimai

Nr.

1819,

2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

4.

Rengti socialiniams partneriams seminarus grupės darbuotojų atleidimo

procedūriniais ir atleidimo reguliavimo kolektyvinėmis sutartimis,

prisitaikymo prie struktūrinių pokyčių klausimais

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

2001–2004 metai

Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas, 2002–2004 metai – 0,3

darbdaviai ir darbuotojai bus geriau informuojami,

konsultuojami, pagerės sąveika su darbo birža

5.

Parengti darbdaviams, profesinėms sąjungoms, savivaldybėms ir teritorinėms

darbo biržoms metodinę medžiagą grupės darbuotojų atleidimo klausimais

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

2002 metai

Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas – 0,01

socialiniai partneriai geriau išmanys darbuotojų atleidimo

klausimus

6.

Parengti priemones kaimo gyventojų verslumui skatinti, sudaryti verslininkams

sąlygas gauti verslui plėtoti reikalingą informaciją, užtikrinti reikiamą

profesinį mokymą

Ūkio ministerija,

Žemės ūkio ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

2002 metai

pagerės naujų darbo

vietų kūrimo kaime sąlygos

7.

Įgyvendinti Ignalinos AE regione PHARE–2001 socialinės ir ekonominės

sanglaudos projektą „Ignalinos, Visagino ir Zarasų savivaldybių ekonominio

restruktūrizavimo schema”

Ūkio ministerija, Valstybės

įmonė Ignalinos atominė elektrinė, regiono savivaldybės

2002–2003 metai

PHARE lėšos – 4,713: 2002

metais – 2,2; 2003 metais – 1,513; 2004 metais – 1; Lietuvos Respub-likos

valsty-bės biudže-tas – 1,33: 2002 metais – 1; 2003 metais – 0,33

pagerės verslo

infrastruktūra regione

Punkto

pakeitimai

Nr.

1819,

2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

2.4. Ketvirtoji

kryptis – lygių galimybių darbo rinkoje didinimas

Lygių galimybių

principo įgyvendinimas darbo rinkoje – svarbi tolesnės užimtumo ir darbo rinkos

politikos plėtros kryptis. Tai ypač svarbu intensyviai pertvarkant ūkį,

didėjant nedarbui, jo įtakai gyvenimo lygiui.

Būtina

šalinti dar pasitaikančias teisines, socialines ir ekonomines kliūtis visiems

asmenims pakliūti į darbo rinką, joje išsilaikyti ir taip mažinti jų skurdo ir

socialinės atskirties riziką.

Papildomos

užimtumo rėmimo priemonės pirmiausia turi būti taikomos moterims, auginančioms

vaikus, asmenims su negalia, priešpensinio amžiaus asmenims.

Būtina skatinti

bedarbius ieškoti darbo, sudaryti jiems galimybes dalyvauti aktyvios darbo

rinkos politikos priemonėse. Šiuo tikslu turi būti pertvarkyta socialinės

paramos bedarbiams sistema, stiprinama užimtumo ir socialinės politikos

sanglauda.

Svarbiausieji

lygių galimybių darbo rinkoje didinimo veiksmai yra šie

visiems

prieinamos darbo rinkos formavimas;

moterų ir vyrų

lygių galimybių darbo rinkoje užtikrinimas;

asmenų su

negalia užimtumo rėmimas.

2.4.1. Visiems prieinamos darbo rinkos formavimas

Esama padėtis

Įsigalint rinkos

ekonomikos santykiams ir vykstant intensyviai ūkio pertvarkai, didėja nedarbas,

todėl tam tikros gyventojų grupės užimtumo požiūriu tampa labiau pažeidžiamos.

Lietuvos Respublikos

Konstitucija skelbia, kad negalima varžyti žmogaus teisių ar teikti jam

privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės

padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų (29 straipsnis).

Siekiant padėti

integruotis į darbo rinką socialiai pažeidžiamiausiems asmenims, Lietuvos

Respublikos bedarbių rėmimo įstatymo išskirtos šios bedarbių grupės, kurioms

teikiamos papildomos užimtumo garantijos

asmenys, jaunesni kaip 18 metų;

moterys, turinčios vaikų iki 14

metų, ir vyrai, vieni auginantys vaikus iki tokio pat amžiaus;

asmenys, kuriems iki teisės gauti

visą senatvės pensiją yra likę ne daugiau kaip 5 metai;

asmenys, grįžę iš įkalinimo vietų;

invalidai.

Šie

asmenys sudaro apie 32,5 procento visų užsiregistravusiųjų teritorinėse darbo

biržose. Iš jų moterų, turinčių vaikų iki 14 metų – apie 60 procentų,

priešpensinio amžiaus asmenų – apie 26 procentus, invalidų – 6 procentai. Kitos

išskirtinės socialinės grupės negausios.

Jiems

pirmiausia teikiamos visos teritorinės darbo biržos paslaugos, darbdaviams

nustatomos privalomos jų įdarbinimo arba naujų darbo vietų jiems steigimo

kvotos (iki 5 procentų bendro darbuotojų skaičiaus, tarp jų 2 procentai –

invalidams). Šių darbo vietų steigimo išlaidos įstatymo nustatyta tvarka

darbdaviams kompensuojamos iš Užimtumo fondo.

Darbdaviai,

kuriems išmokamos nustatytojo dydžio kompensacijos už darbo vietų steigimą

(pritaikymą), be teritorinės darbo biržos sutikimo 3 metus negali tokių darbo

vietų panaikinti ar savo iniciatyva nutraukti darbo sutarties su įdarbintais į

jas darbuotojais, kai nėra jų kaltės.

Problemos

Turintys

papildomas užimtumo garantijas asmenys sudaro 26–28 procentus visų įdarbintų

per teritorines darbo biržas asmenų. Tai mažina kitoms gyventojų grupėms

galimybes įsidarbinti atviroje darbo rinkoje.

Nustatomos

darbdaviams privalomos įdarbinimo kvotos rinkos ekonomikos sąlygomis pažeidžia

jų teisę laisvai pasirinkti reikiamos kvalifikacijos darbuotojus. Be to, toks

įdarbinimas įmonėms dažnai ekonomiškai nuostolingas, todėl darbdaviai

siunčiamiems įsidarbinti pagal kvotas asmenims siūlo nereikalingus

kvalifikacijos, mažai apmokamus darbus. Taip iškreipiami darbo santykiai.

Gausėja

kai kurių kitų asmenų grupių užimtumo problemų. Sparčiai senstant Lietuvos

gyventojams, daugėja priešpensinio ir pensinio amžiaus dirbančių asmenų ir

bedarbių. Šio amžiaus asmenys nuolat papildo bedarbių gretas. Statistikos

departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 metų gegužės mėnesio

darbo jėgos atrankinių tyrimų duomenimis, bendras nedarbas, palyginti su 1999

metų gegužės mėnesiu, padidėjo 1,7 punkto, tarp 55-59 metų asmenų – 2,9 punkto.

Sunkioje

padėtyje atsiduria neoficialioje užimtumo srityje dirbę asmenys, kurie, praradę

darbą, neturi reikiamo ankstesnį darbą patvirtinančio dokumento ir socialinio

draudimo stažo bedarbio pašalpai gauti.

Vykstant

ekonominiams bei socialiniams pokyčiams, atsiranda naujų tautinių mažumų

užimtumo problemų. Lietuvos gyventojų tautinė sudėtis gana vienoda: 82,2

procento lietuvių, 7,8 procento rusų, 7,2 procento lenkų, kitų tautybių asmenų

– 2,8 procento.

Remiantis

visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, Lietuvos

valstybės politiniai ir ekonominiai sprendimai, iš jų ir užimtumo bei darbo

santykių srityje, priimami atsižvelgiant į visų joje gyvenančių tautinių mažumų

bendrijų interesus, nepažeidžiant jų teisių ir orumo.

Bedarbių,

kurie registruojasi teritorinėse darbo biržose, neklausiama, kokios jie

tautybės. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000

metų gegužės mėnesio darbo jėgos atrankinių tyrimų duomenimis, bendras nedarbas

– 14,7 procento, neturinčių darbo lietuvių – 13,6 procento, rusų – 22,1

procento, lenkų – 17,1 procento, kitų tautybių asmenų – 22,9 procento.

Tai

rodo, kad dėl kalbinio barjero, etninio savitumo ir koncentracijos mažiau

socialiniu bei ekonominiu požiūriu išvystytose vietovėse kai kurių tautybių

gyventojų ekonominis aktyvumas mažesnis. Pastebėta, kad neturintys darbo

tautinių mažumų atstovai menkiau išsilavinę ir neturi reikiamo profesinio

pasirengimo, o tai trukdo jiems integruotis į darbo rinką.

Kai kurioms

gyventojų grupėms numatytos įsidarbinimo privilegijos, o darbdaviams nustatytos

privalomos jų įdarbinimo kvotos sukelia nepageidaujamų neigiamų socialinių bei

ekonominių padarinių.

Ekonomiškai nuostolingas

priverstinis naujų darbo vietų kūrimas ir įdarbinimas iškreipia darbo

santykius, stabdo verslo plėtrą, didina gamybos socialines išlaidas, mažina

įmonių konkurencingumą.

Dėl to kitiems

per darbo biržas ieškantiems darbo asmenims sumažėja galimybių įsidarbinti, o

darbdaviams – rinktis darbuotojus.

Tikslai

Formuojant visiems

prieinamą, taip pat ir socialiai pažeidžiamiems asmenims, darbo rinką ir

plėtojant užimtumo politiką, siekiama šių tikslų

nebenustatyti darbdaviams privalomo

socialiai pažeidžiamų asmenų įdarbinimo kvotų, verčiau taikyti ekonominį

skatinimą;

pereiti nuo socialiai pažeidžiamų

asmenų išstūmimo iš darbo rinkos padarinių švelninimo prie prevencinių

priemonių plėtojimo;

mažinti socialiai pažeidžiamų asmenų

ekonominę ir socialinę atskirtį, didinti jų ekonominį ir socialinį saugumą;

siekti, kad kiekvienam norinčiam ir galinčiam dirbti asmeniui būtų sudarytos

sąlygos gyventi iš darbo;

didinti socialiai pažeidžiamų

gyventojų suinteresuotumą dirbti, lengvinti jų integraciją į darbo rinką,

siejant tai su socialinės pagalbos teikimu.

Siekiant šių

tikslų, būtina laikytis lygių teisių ir galimybių užimtumo srityje principo,

išdėstyto pagrindiniuose tarptautinių organizacijų dokumentuose, pirmiausia –

pataisytoje Europos socialinėje chartijoje (Lietuvos Respublikos pasirašytoje

1997 m. rugsėjo 8 d.), Tarptautinės darbo organizacijos konvencijose: Nr. 111

“Dėl darbo ir profesinės veiklos diskriminacijos”, Nr.122 “Dėl įdarbinimo

politikos”, Nr.168 “Dėl užimtumo skatinimo ir apsaugos nuo nedarbo”.

Priemonės

Priemonės

pavadinimas

Vykdytojas

Įvykdymo

terminas

Finansavimo šaltinis

(mln. litų)

Rezultatai

1. Parengti

naujos redakcijos Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymo lydimuosius

aktus dėl

1.1. darbdavių

ekonominio skatinimo įdarbinti tam tikrų

grupių bedarbius tvarkos;

1.2.

priešpensinio amžiaus asmenų dalinio užimtumo didinimo tvarkos

Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija

2001

metų IV ketvirtis

bus

sukurtas mechanizmas, skatinantis darbdavius įdarbinti tam tikrų grupių

bedarbius, bus daugiau galimybių priešpensinio amžiaus asmenims taikyti

dalinį užimtumą

2.

Parengti analitinę tautinių mažumų užimtumo apžvalgą

Statistikos departamentas prie

Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2002

metai

Lietuvos

Respublikos valstybės biudžetas – 0,1

susipažinti

su tautinių mažumų užimtumo būkle ir ją sąlygojančiomis priežastimis

3. Parengti

pasiūlymus dėl tautinių mažumų užimtumo

gerinimo

Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija

2002

metai

padidės

tautinių mažumų atstovų užimtumas

4.

Rengti teritorines tikslines darbo rinkos programas,

padėsiančias didinti labiausiai socialiai pažeidžiamų asmenų užimtumą

Lietuvos

darbo birža, savivaldybės

2002-2004

metai

Užimtumo

fondas (lėšos, skirtos aktyvioms priemonėms finansuoti), savivaldybių

biudžetų lėšos – 4

padidės

labiausiai pažeidžiamų asmenų užimtumas

5.

Rengti nuteistų asmenų socialinių bei profesinių poreikių sociologinius

tyrimus

Socialinės apsaugos ir darbo

ministerija

2001 metų IV ketvirtis

Lietuvos Respublikos valstybės

biudžetas -0,045

profesinio mokymo, įdarbinimo,

socialinės pagalbos institucijos galės geriau padėti spręsti nuteistųjų

adaptavimosi visuomenėje, užimtumo problemas

6.

Įgyvendinti jaunų bausmę atliekančių asmenų profesinio orientavimo projektus

Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija

2002–2004

metai

Lietuvos

Respub-likos valsty-bės biudže-tas: 2002 metais –0,1, 2003 metais – 0,1, 2004

metais – 0,15

bus

suteiktos profesinio orientavimo paslaugos jau-niems bausmę atliekantiems

asmenims: 2002 metais – 600,

2003 metais – 800,

2004 metais – 800

Punkto

pakeitimai

Nr.

1819,

2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

7.

Įgyvendinti Nuteistų asmenų socialinės adaptacijos programą

Lietuvos

darbo birža, Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba

2002–2004

metai

Lietuvos

Respub-likos valsty-bės biudže-tas: 2002 metais – 0,37, 2003 metais – 0,37,

2004 metais – 0,37

bus

apmokyta įkalinimo įstaigose nu-teistų asmenų: 2002 metais – 210,

2003 metais – 210,

2004 metais – 210, bus apmokyta grįžusių iš įkalinimo vietų asmenų

2002 metais – 90, 2003 me-tais – 90,

2004 metais – 90

Punkto

pakeitimai

Nr.

1819,

2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

8.

Parengti ir įgyvendinti Vilniaus miesto romų (čigonų) darbinio mokymo ir

užimtumo programą

Lietuvos

darbo rinkos mokymo tarnyba, Švietimo ir mokslo ministerija

2001–2002

metai

Lietuvos

Respublikos valstybės biudžetas, 2001 metai -0,005, 2002 metai – 0,005

romai

bus skatinami rengtis darbo rinkai ir įsidarbinti

2.4.2. Moterų ir

vyrų lygių galimybių darbo rinkoje užtikrinimas

Esama padėtis

Ypač

svarbu darbo rinkoje įtvirtinti lyčių lygybės principą.

Lietuvoje

siekiama sukurti rinkos ekonomikos sąlygas atitinkančią įstatyminę bazę ir

ekonominius instrumentus, užtikrinančius moterims ir vyrams lygias ekonominės

veiklos galimybes. Priimtas Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių

įstatymas (Žin., 1998, Nr. 112-3100), įsteigta

Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba (1999 metai), Moterų ir

vyrų lygių galimybių komisija (2000 metai), sudaryta iš 16 ministerijų ir

valstybinių tarnybų atstovų. Įgyvendintas Moterų pažangos programos vykdymo

1998–2000 metų planas. Moterų teisės darbo rinkoje įtvirtintos Lietuvos

Respublikos bedarbių rėmimo įstatymo, Lietuvos Respublikos darbo sutarties

įstatymo, Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (Žin.,

1993, Nr. 55-1064;

2000, Nr. 95-2968).

Darbdaviai,

priimdami į darbą darbuotojus, įpareigoti taikyti vienodus atrankos kriterijus

moterims ir vyrams, išskyrus tam tikrus darbus, kuriuos gali atlikti tik

konkrečios lyties darbuotojas, sudaryti jiems vienodas darbo sąlygas, galimybes

kelti kvalifikaciją, teikti vienodas lengvatas, taikyti vienodus darbo kokybės

kriterijus, už tokį patį darbą mokėti vienodai.

Moterų užimtumas

ir padėtis darbo rinkoje kinta nežymiai. Moterys sudaro beveik pusę visų

turinčiųjų darbą (48,3 procento), 45,5 procento registruotų teritorinėse darbo

biržose bedarbių.

Nežymiai

daugėja moterų, dirbančių žemės ūkyje, apdirbamosios pramonės įmonėse,

viešbučiuose ir restoranuose. Pastarųjų metų ekonominis nuosmukis labiau

paveikė gamybines ūkio šakas, kuriose dirbo daugiausia vyrai. Todėl 2000

metais, kai bendras vidutinis metinis nedarbas buvo 11,5 procento, bedarbių

vyrų padaugėjo iki 12,3 procento, o moterų – 10,8 procento.

Bedarbės

moterys, turinčios vaikų iki 14 metų, pagal Lietuvos Respublikos bedarbių

rėmimo įstatymą turi papildomų užimtumo garantijų. Darbdaviams nustatomos jų

įdarbinimo kvotos, joms organizuojamas profesinis mokymas, darbo paieškos

grupės, viešieji darbai, taikomos kitos aktyvios darbo rinkos politikos

priemonės. Jose moterys dalyvauja aktyviau negu vyrai, greičiau imasi siūlomo,

nors ir mažiau apmokamo darbo.

Problemos

Nepaisant rimtų

pastangų spręsti moterų ir vyrų lygių galimybių darbo rinkoje problemą,

pastebima kai kurių trūkumų.

Nors moterys

turi aukštesnį išsilavinimą nei vyrai, tačiau joms stinga ekonominio aktyvumo,

jų vidutinis darbo užmokestis mažesnis, darbo veiklos pasiekimai kuklesni.

Santykinai daugiau moterų dirba sveikatos apsaugos (84 procentai) bei švietimo

(76 procentai) srityse, kuriose vidutinis darbo užmokestis mažesnis nei kitose

ūkio srityse. Valstybiniame sektoriuje daugiau tarnautojų moterų, o privačiame

– vyrų.

Tokia padėtis

susidarė dėl keleto priežasčių, kurias būtina šalinti.

Tobulintina

teisinė bazė. Kai kuriuose teisės aktuose, reguliuojančiuose darbo santykius ir

socialinę apsaugą, numatytos papildomos privilegijos moterims motinoms. Dėl to

kai kurių darbdavių požiūris į moterį subjektyvus, mat įforminant darbo

santykius reikia atsižvelgti į papildomas garantijas. Vyro, auginančio vaikus,

teisių ir privilegijų įstatymai neįteisina.

Nepakanka

informacijos apie lyčių lygybę darbo rinkoje. Dėl vyraujančių stereotipų ar

supaprastintos lyčių lygybės sampratos darbdaviai ir darbuotojai į šiuos

klausimus kartais žiūri formaliai. Darbuotojai taip pat dažnai nėra susipažinę

su įstatymų jiems suteiktomis garantijomis.

Rimta kliūtis

išlikti darbo rinkoje arba po ilgesnės pertraukos vėl joje įsitvirtinti yra

darbo ir šeimos įsipareigojimų derinimas. Per motinystės atostogas sunku

išsaugoti turimą kvalifikaciją, lanksčiau reguliuoti darbo režimą, dalį vaiko

priežiūros funkcijų patikėti ikimokyklinio ugdymo įstaigai. Nenorėdami

skurdinti šeimos biudžeto, tėvai praktiškai nesinaudoja vaiko priežiūros

atostogomis.

Sudėtinga

įsidarbinti vyresnėms moterims. Atlikto 2000 metų gegužės mėnesį statistikos

atrankinio darbo jėgos tyrimo duomenimis, dirbančių 55 metų ir vyresnių vyrų

buvo beveik 31,8 procento, o moterų – tik 17,5 procento.

Per mažai

plėtojamas moterų verslas. Moterims, siekiančioms savarankiškos veiklos,

trūksta informacijos, įgūdžių ir paramos.

Nepaisant

teigiamų poslinkių įgyvendinant moterų ir vyrų lygių galimybių principus darbo

rinkoje, moterų padėtis joje dažnai dėl įvairių priežasčių blogesnė negu vyrų,

mat dalis visuomenės yra klaidingos nuomonės apie moterų vietą darbe ir

šeimoje, per maža galimybių derinti šias funkcijas.

Tikslai

Kad lygių

galimybių darbo rinkoje principas būtų sėkmingiau įgyvendinamas, būtina

tobulinti teisės aktus,

reguliuojančius moterų ir vyrų lygių galimybių principų įgyvendinimą;

siekti, kad moterys ir vyrai

vienodai dalyvautų visoje ekonominėje veikloje, gautų už tokį pat darbą vienodą

atlyginimą;

remti moterų smulkųjį ir vidutinį

verslą, ekonominį savarankiškumą ir iniciatyvą susikurti darbo vietą;

sudaryti sąlygas motinoms ir tėvams

derinti darbo ir šeimos pareigas (lankstus darbo organizavimas, prieinamos

geros kokybės vaikų priežiūros paslaugos, įvairi socialinė parama šeimai ir

kita).

Priemonės

Priemonės

pavadinimas

Vykdytojas

Įvykdymo

terminas

Finansavimo

šaltinis

(mln. litų)

Rezultatai

1.

Parengti teisės aktų, užtikrinančių lygias motinų ir tėvų, auginančių vaikus,

teises, pakeitimų ir papildymų projektus

Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija

2001

metų III ketvirtis

darbo

įstatymuose bus užtikrintos vienodos galimybės abiem dirbantiems tėvams

derinti darbą ir įsipareigojimus šeimai

2.

Rengti darbuotojams ir socialiniams partneriams mokomuosius seminarus lyčių

lygybės darbo srityje klausimais

Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija

2002–2004

metai

Lietuvos

Respublikos valstybės biudžetas, 2002–2004 metai – 0,3

bus sudarytos galimybės dirbantiems asmenims geriau naudotis

jiems suteiktomis teisinėmis garantijomis ir lygių galimybių principo

privalumais

3.

Parengti ir įdiegti specialias moterų pasirengimo grįžti į darbą po ilgesnės

pertraukos mokymo programas

Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba

2002–2004

metai

bus

sudaryta galimybė moterims pakelti ar atnaujinti turėtą kvalifikaciją

4.

Organizuoti bedarbėms moterims, siekiančioms savarankiško užimtumo, verslo

organizavimo pagrindų mokymą, jų informavimą

Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija

2002–2004

metai

Užimtumo

fondas (lėšos, skirtos aktyvioms priemonėms finansuoti)

kasmet

po 200–300 moterų bus mokomos organizuoti verslą

5.

Nustatyti ikimokyklinių vaikų auklėjimo įstaigų, kitų paslaugų šeimai

poreikį, jo tenkinimo sąlygas

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija,

Švietimo ir mokslo ministerija, savivaldybės

2003

metai

bus

nustatytas vaikų priežiūros įstaigų poreikis ir parengtos rekomendacijos,

kaip plėsti jų tinklą ir gerinti paslaugų kokybę

Punkto

pakeitimai

Nr.

1819,

2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

2.4.3. Asmenų su

negalia užimtumo rėmimas

Esama padėtis

Daugėja

asmenų su negalia. Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos

duomenimis, pirminį ir bendrąjį invalidumą turinčių asmenų 1999 metais

padaugėjo, palyginti su 1990 metais, 1,5 karto. Vyrauja sunkus I ir II grupių

invalidumas (71–73 procentai).

Tarp pirminį

invalidumą turinčių asmenų 66-67 procentai darbingo amžiaus, iš jų

55 procentai nedirba. Invalidai darbo biržose sudaro apie 1,8–2 procentus

visų asmenų, kurie registruojasi.

Siekiant

sudaryti teisines, ekonomines ir organizacines sąlygas neįgaliesiems

integruotis į visuomenės gyvenimą ir darbo rinką, priimta daugiau kaip 70

teisės aktų, kuriuose nustatyta beveik 100 įvairių lengvatų invalidams. Dalis

jų skirta neįgaliųjų užimtumui remti.

Svarbiausi

teisės aktai, reglamentuojantys invalidų integraciją į atvirą darbo rinką, yra

Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymas (Žin., 1991,

Nr. 36-969) ir

Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas, kuriuose nustatyta darbo

netekusių invalidų apsauga. Siekiant integruoti invalidus į darbo rinką,

darbdaviams kasmet nustatomos jų įdarbinimo arba papildomų darbo vietų jiems

steigimo kvotos (iki 2 procentų), iš Užimtumo fondo kompensuojamos tokių darbo

vietų steigimo ar pritaikymo išlaidos.

Dalis invalidų

įsidarbina specializuotose invalidų visuomeninių organizacijų įmonėse. Šioms

įmonėms nustatytos papildomos ekonominės lengvatos (jos atleidžiamos nuo

nekilnojamojo turto mokesčio, joms teikiamos tikslinės dotacijos valstybinio

socialinio draudimo įmokoms ir energetikos išlaidoms dengti, taikomos juridinių

asmenų pelno mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio, fizinių asmenų pajamų

mokesčio lengvatos).

Problemos

Įsigalėjus

rinkos ekonomikos santykiams, esant bendram ekonomikos nuosmukiui, invalidų

visuomeninių organizacijų įmonių ekonominė būklė pablogėjo, nors valstybė

teikia joms paramą. Blogas darbuotojų profesinis pasirengimas, pasenusi

technologija ir nekonkurencinga produkcija sąlygoja tai, kad jose nuolat smunka

gamyba, o nuo 1991 metų net 3 – 4 kartus sumažėjo ir dirbančių invalidų.

Invalidų

užimtumo rėmimo sistema nepakankamai veiksminga. Dirbančių invalidų nuo 40

procentų 1990 metais sumažėjo iki 18 procentų 2000 metų pradžioje. Sumažėjęs ir

pačių asmenų su negalia ekonominis aktyvumas. Dalis asmenų siekia invalidumo

tik materialiniais ir socialiniais sumetimais.

Valstybės

nustatytos invalidų socialinės garantijos nesiejamos su darbingumu bei darbo

pajamomis, todėl didėjant socialinei paramai dalis asmenų su negalia kliaujasi

ja, neaktyviai ieško darbo, neturi aiškių paskatų dirbti, nemano turį patys

susirasti darbą.

Teikiama

valstybės parama invalidų užimtumui didinti nepakankamai veiksminga. Valstybės

ekonomiškai remiamos specializuotos invalidų visuomeninių organizacijų įmonės

nesugeba konkuruoti rinkos sąlygomis.

Invalidai dar

dažnai linkę verčiau gauti socialinę paramą ir lengvatų, o ne ieškoti darbo.

Tikslai

Siekiant

veiksmingiau remti asmenų su negalia užimtumą, būtina

sukurti prieinamą visiems norintiems

ir galintiems dirbti asmenims su negalia užimtumo rėmimo sistemą, sudarančią

jiems sąlygas konkuruoti atviroje darbo rinkoje arba įsidarbinti specialiose

įmonėse, pritaikytose darbo vietose ar siekti savarankiško užimtumo;

sudaryti sąlygas nuolat tobulinti

kvalifikacinius gebėjimus, padedančius prisitaikyti prie dinamiškų socialinių,

ekonominių ir technologinių pokyčių, mažinti išstūmimo iš darbo rinkos riziką;

didinti asmenų su negalia socialinį

bei ekonominį aktyvumą, savarankiškumą bei pasitikėjimą savimi, taip pat

atsakomybę už savo padėtį darbo rinkoje.

Sprendžiant

asmenų su negalia užimtumo problemas, turi būti laikomasi nuostatos, kad tai –

svarbi ir neatskiriama bendros nacionalinės užimtumo strategijos dalis.

Turi būti toliau

nuosekliai įgyvendinamos invalidų profesinės reabilitacijos bei integracijos į

darbo rinką pagrindinės nuostatos, numatytos fundamentaliuose tarptautiniuose

dokumentuose, prie kurių Lietuva yra prisijungusi ar juos ratifikavusi

Jungtinių Tautų Organizacijos Lygių galimybių neįgaliesiems žmonėms teikimo

bendrosiose taisyklėse (1994 metai) ir Tarptautinės darbo organizacijos

konvencijoje Nr.159 “Dėl (invalidų) profesinės reabilitacijos ir užimtumo”

(1983 metai).

Priemonės

Priemonės

pavadinimas

Vykdytojas

Įvykdymo

terminas

Finansavimo

šaltinis

(mln. litų)

Rezultatai

1. Parengti

teisės aktų, apibrėžiančių invalidų lygių teisių užimtumo srityje pažeidimų

(diskriminacijos) sąvokas ir atsakomybę, pakeitimų ir papildymų projektus

Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija

2002

metai

bus

sukurta teisinė sistema, užkertanti kelią bet kokiai invalidų diskriminacijai

2. Įtraukti

nuo 2002–2003 mokslo metų invalidų problemų suvokimo pagrindų mokymą į

švietimo programas

Švietimo

ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

2002

metai

moksleiviai

geriau suvoks invalidumo esmę ir invalidų integracijos būtinumą

3. Numatyti

naujos redakcijos bedarbių rėmimo įstatyme invalidų įdarbinimo ir naujų darbo

vietų kvotų nustatymą darbdaviams pakeisti materialinio suinteresuotumo

skatinimu

Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija

2001

metų II ketvirtis

invalidų

įdarbinimo ir naujų darbo vietų kvotų nustatymo sistema bus lankstesnė, o

darbdaviai bus labiau suinteresuoti įdarbinti invalidus

4. Parengti ir

įgyvendinti viešųjų socialinių užimtumo įmonių kūrimo priemones

Socialinės apsaugos ir darbo

ministerija, Kalėji-mų departamentas prie Teisingumo ministerijos, Ūkio

ministerija, Lietu-vos invalidų reikalų ta-ryba prie Lietuvos Res-publikos

Vyriausybės, Lietuvos savivaldybių asociacija

2002–2004 metai

-

bus kuriamos socialinės

užimtumo įmonės praradusiems paskatas dirbti bedarbiams, asmenims su negalia

4.1. parengti Lietu-vos

Respublikos socialinių užimtu-mo įmonių įstaty-mo koncepcijos projektą

2002 metų

IV ketvirtis

4.2. parengti Lietu-vos

Respublikos socialinių užimtu-mo įmonių įstaty-mo projektą

2003 metų II ketvirtis

Punkto

pakeitimai

Nr.

1819,

2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

5.

(Neteko galios)

Punkto

pakeitimai

Nr.

1819,

2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

6. Organizuoti

invalidų profesinės reabilitacijos darbuotojų, darbo biržos konsultantų,

dirbančių su invalidais, rengimą

Lietuvos

darbo rinkos mokymo tarnyba

2003

metai

bus

parengta 50 invalidų profesinės reabilitacijos darbuotojų, 50 darbo biržos

konsultantų

7. Pritaikyti darbo

rinkos profesinio mokymo, taip pat ir distancinio, programas atskiroms

neįgaliųjų grupėms

Lietuvos

darbo rinkos mokymo tarnyba

2000-2003

metai

pritaikytos atskiroms neįgaliųjų grupėms

darbo rinkos mokymo programos suteiks neįgaliesiems daugiau galimybių įsigyti

profesiją

2.5. Penktoji

kryptis – užimtumo politikos integralumo didinimas

Tinkamo užimtumo

problemų sprendimo laidas – nuolatinė, aktyvi, integrali veikla, į kurią turi

būti įtraukta kuo daugiau įvairaus lygio valstybės, savivaldos ir socialinių

partnerių.

Turi būti

žinoma, kokį poveikį užimtumui darys įvairių socialinės bei ekonominės plėtros

sričių politiniai sprendimai. Būtina rasti tarpusavyje subalansuotus

sprendimus, ypač tarp ūkio plėtros strategijos, makroekonominės politikos ir

užimtumo politikos.

Reikia nuolat

vykdyti kuo tikslesnį darbo rinkos monitoringą, analizuoti pasiektus

rezultatus.

Naujomis ūkio

plėtros sąlygomis turi keistis užimtumo ir darbo rinkos valdymo organizacinės

struktūros, jų funkcijos ir uždaviniai. Tai turi būti traktuojama kaip

valstybės valdymo sistemos tolesnio tobulinimo dalis.

Lietuvos darbo

rinka gana uždara, todėl labiau pažeidžiama išorės sukrėtimų, taigi būtina

deramai spręsti šią problemą.

Svarbiausieji

užimtumo politikos vientisumo užtikrinimo veiksmai yra šie

užimtumo ir

darbo rinkos valdymo sistemos tobulinimas;

darbo rinkos

institucinės sistemos pertvarkymas ir stiprinimas;

atviros darbo

rinkos formavimas;

privačių

įsidarbinimo tarpininkavimo įmonių sistemos plėtojimas.

2.5.1. Užimtumo

ir darbo rinkos valdymo sistemos tobulinimas

Esama

padėtis

Lietuvoje veikianti užimtumo ir darbo

rinkos valdymo sistema ir jos organizacinė struktūra suformuotos jau

pirmaisiais nepriklausomybės atkūrimo metais (1990 metai) ir iki šiol beveik

nekito.

Politines

gyventojų užimtumo ir darbo rinkos nuostatas formuoja Lietuvos Respublikos

Vyriausybė.

Bemaž nekinta ir

ministerijų ir kitų institucijų, kurios prisideda prie tikslų nustatymo ir

įgyvendinimo, funkcijos.

Keičiantis

vyriausybėms, vykdomos užimtumo ir darbo rinkos politikos akcentai labai

nekito, nors priimami sprendimai svarbiausiais šalies ekonominės ir socialinės

politikos klausimais darė didelę įtaką gyventojų užimtumui.

Problemos

Dar

palyginti daug sprendimų, darančių įtaką užimtumui, priima

aukščiausiosios valstybės valdymo institucijos. Neapibrėžtos apskričių viršininkų

funkcijos, susijusios su regioninės užimtumo politikos formavimu ir

įgyvendinimo organizavimu. Prie užimtumo klausimų

sprendimo vietos bendruomenėje daugiau galėtų prisidėti savivaldybės.

Šios institucijos neretai skirtingai suvokia problemą ir atsakomybę už

užimtumo politikos įgyvendinimą ir

susidariusią jų teritorijoje padėtį. Dalis jų yra tos nuomonės, kad tai

– tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir ministerijų kompetencija. Todėl šioje

svarbioje socialinės ir ekonominės veiklos srityje maža iniciatyvos, laukiama

aukštesniųjų institucijų nurodymų arba paramos.

Užimtumo

problemoms spręsti dar nepanaudojami nauji mechanizmai – nacionalinis plėtros

planas ir regionų plėtros planai, sudarantys galimybę gauti ES struktūrinių

fondų lėšų.

Prie

užimtumo ir darbo rinkos problemų sprendimo daugiau galėtų prisidėti

darbdaviai, profesinės sąjungos, nevyriausybinės organizacijos. Trišalės

partnerystės principu prie visų lygių valstybinių darbo rinkos institucijų

sudarytos tarybos nėra pakankamai veiksmingos.

Svarbius

užimtumo koordinavimo klausimus turėtų spręsti Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2000 m. liepos 28 d. nutarimu Nr.887 “Dėl nuolatinių Lietuvos Respublikos

Vyriausybės komitetų įsteigimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. balandžio 16 d. nutarimo Nr. 371 “Dėl specializuotų Lietuvos Respublikos Vyriausybės komitetų

įsteigimo” pripažinimo netekusiu galios” (Žin., 2000, Nr. 65-1949) sudarytas

Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ekonominės plėtros ir užimtumo komitetas,

kurio viena iš funkcijų yra svarstyti finansinius, ekonominės plėtros ir darbo

vietų kūrimo klausimus.

Šalyje

esančios visų lygių užimtumo valdymo struktūros nėra galutinai suformuotos.

Svarbiausiosios valstybės valdymo ir savivaldybių institucijos, kurių veikla

daro vienokią ar kitokią įtaką gyventojų užimtumui ir darbo rinkai, mažai

derina savo veiklą, tai trukdo įvairiuose valstybės valdymo lygiuose laiku

priimti reikiamus, gerai apgalvotus su užimtumu susijusius sprendimus.

Tikslai

Norint tinkamai

pertvarkyti užimtumo ir darbo rinkos valdymo struktūrą, reikia geriau suderinti

valdymo organizacinę struktūrą ir institucijų funkcijas su joms keliamais

reikalavimais, panaikinti veiklos kartojimąsi, patikslinti struktūras,

funkcijas ir atsakomybę, kad būtų įmanoma laiku pastebėti užimtumo pokyčius,

užtikrinti deramą užimtumo ir darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimą.

Tobulinant

užimtumo ir darbo rinkos valdymo sistemą ir didinant jos veiksmingumą, turi

būti siekiama

didinti politikos vientisumą;

decentralizuoti valdymą;

plėtoti socialinę partnerystę;

gerinti užimtumo tyrimus ir

prognozavimą.

Politikos vientisumo didinimas. Gyventojų užimtumas gali būti

didinamas tik derinant ekonominę, fiskalinę, regioninę, žemės ūkio, darbo

rinkos švietimo bei kitokią politiką. Sprendimai šiose srityse būtų priimami

atsižvelgiant į jų poveikį užimtumui. Todėl svarbiausieji sprendimai dėl

tolesnės ūkio pertvarkos turi atitikti gyventojų užimtumo ir darbo rinkos

politikos tikslus ir uždavinius. Prireikus turi būti tikslinamos priimtos

tikslinės nacionalinės bei valstybinės ekonominės ir socialinės programos,

kurių įgyvendinimas daro įtaką gyventojų užimtumui.

Politikos

decentralizavimas.

Darbo rinkos įvairovė, didėjanti nedarbo teritorinė, socialinė ir demografinė

diferenciacija rodo, kad užimtumo problemą būtina spręsti visapusiškai

išnagrinėjus nedarbo priežastis ir jų poveikį tam tikroms vietovėms bei

socialinėms demografinėms gyventojų grupėms.

Daugelį esamų

gyventojų užimtumo problemų privalo ir gali spręsti žemesnio lygio valstybės

valdymo arba savivaldybių institucijos, todėl vadovaujantis valstybinėmis

užimtumo ir darbo rinkos politikos strategijomis ir tikslais regioniniame ir

vietiniame lygmenyse turi būti palaipsniui mažinamas centrinis valstybės

valdymo institucijų vykdomas užimtumo reguliavimas, atsisakoma tiesioginio

reguliavimo funkcijų.

Užimtumo ir

darbo rinkos politika turi būti įgyvendinama diferencijuojant priemones pagal

valdymo lygius, regionus (teritorijas), socialines demografines gyventojų

grupes. Išskirtini trys valstybinės užimtumo ir darbo rinkos politikos valdymo

lygmenys: šalies (valstybinis), regioninis (apskričių) ir vietinis

(savivaldybių).

Šalies

(valstybiniu) lygiu tikslinga priimti politinius sprendimus, nustatančius

užimtumo ir darbo rinkos politikos strategiją ir taktiką, rengti ir įgyvendinti

valstybinės svarbos užimtumo programas ir priemones. Pagrindinės valstybės

lygiu vykdomos užimtumo politikos kryptys turėtų būti

teisinės aplinkos, reguliuojančios

gyventojų užimtumą ir užtikrinančios darbo rinkos mechanizmo veikimą,

sudarymas;

makroekonomikos procesų valdymas

tam tikrų prioritetinių ūkio šakų plėtros strategijos ir programų rengimas ir

jų įgyvendinimo koordinavimas, užimtumą skatinančios investicinės, mokesčių,

finansų politikos nustatymas;

valstybinės gyventojų užimtumo,

darbo rinkos informacijos sistemos kūrimas ir jos veikimo užtikrinimas;

šalyje gyventojų užimtumo tyrimų,

prognozių ir apžvalgų organizavimas;

valstybinių gyventojų užimtumo ir

darbo rinkos politikos programų ir priemonių rengimas ir įgyvendinimas;

tarpregioninių užimtumo politikos

priemonių koordinavimas.

Regioniniu

(apskričių) lygmeniu turėtų būti priimami sprendimai ir koordinuojamos užimtumo

priemonės, susiję su regioninių problemų sprendimu. Svarbiausiosios šios

veiklos kryptys turėtų būti

regionų prioritetinių ekonominės ir

socialinės raidos krypčių nustatymas ir jų plėtros programų rengimas ir

įgyvendinimas;

regioninės užimtumo ir darbo rinkos

politikos strategijos ir prioritetų formavimas;

regioninės gyventojų užimtumo ir

darbo rinkos informacijos sistemos kūrimas ir jos veikimo užtikrinimas;

regioninių gyventojų užimtumo

apžvalgų, prognozių ir tyrimų organizavimas;

regioninių gyventojų užimtumo ir

darbo rinkos politikos programų ir priemonių rengimas ir įgyvendinimas;

regioninių užimtumo rėmimo fondų

sudarymas;

vietinių gyventojų užimtumo

programų, atitinkančių regiono gyventojų užimtumo strategiją, rėmimas.

Vietiniu

(savivaldybių) lygmeniu turėtų būti rengiamos ir įgyvendinamos gyventojų

užimtumo ir darbo rinkos politikos programos ir priemonės, kurios padėtų

spręsti specifines vietovės (teritorijos) užimtumo ir nedarbo problemas.

Svarbiausiosios šios veiklos kryptys turėtų būti

vietinės infrastruktūros ir

ekonomikos plėtros programų, labiausiai atitinkančių vietos sąlygas ir ūkio

vystymosi tradicijas, rengimas;

prioritetinių užimtumo ir nedarbo

problemų nustatymas, tikslinių programų ir priemonių šioms problemoms išspręsti

rengimas;

ūkio subjektų bendradarbiavimas ir

konsolidavimas bendroms gyventojų užimtumo problemoms spręsti;

vietinių iniciatyvų (verslo plėtros

rėmimo fondų, profesinio mokymo, įsidarbinimo tarpininkavimo ir kitų

nevalstybinių organizacijų), padedančių spręsti užimtumo problemas, rėmimas;

vietos prioritetinių verslo plėtros

krypčių, finansinės paramos ir lengvatų gyventojams, organizuojantiems savo

verslą, sistemos plėtojimas;

įstatymo numatytų valstybinių

užimtumo garantijų teikimas gyventojams, jų išskirtinėms grupėms.

Socialinė

partnerystė.

Reikia toliau plėsti organizacines ir teisines darbo rinkos socialinių

partnerių raiškos ir interesų derinimo sąlygas. Svarbiausiaisiais užimtumo

politikos klausimais būtinas Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir socialinių

partnerių sutarimas (pusiausvyra tarp įstatymo ir savanoriško susitarimo).

Turi

būti didinamas visų lygių nuolat veikiančių ir laikinųjų trišalių struktūrų

vaidmuo sprendžiant užimtumo ir darbo rinkos klausimus, reikia suteikti joms

daugiau teisių ir didinti jų atsakomybę.

Svarbiausiuosius

gyventojų užimtumo klausimus reikėtų nuolat nagrinėti Užimtumo taryboje prie

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Dažniau turėtų būti svarstomi

socialinių partnerių teikiami klausimai, susiję su užimtumu.

Užimtumo tyrimų

ir prognozavimo gerinimas. Siekiant tinkamiau valdyti užimtumą ir darbo

rinką, būtina išsamiau tirti užimtumo procesą, tiksliau jį prognozuoti.

Vadovaujantis

Europos Tarybos sprendimu 98/171/ES, turi būti nuolat rengiamos užimtumo ir

darbo rinkos pažangos analitinės apžvalgos ir tyrimai, operatyviai skelbiami

pradėtų naujų iniciatyvų rezultatai. Užimtumo ir darbo rinkos problemoms

nagrinėti tikslinga dažniau pasitelkti mokslo tyrimų įstaigas.

Tobulintina

gyventojų užimtumo ir nedarbo statistika, tai leistų lyginti tarptautinius

duomenis, analizuoti darbo rinką, prognozuoti nedarbą. Pagal Tarptautinės darbo

organizacijos konvencijų rekomendacijas ir metodologiją būtina išplėsti darbo

statistikos rinkimą, apdorojimą ir skelbimą. Reikėtų imtis nuolatinių

atrankinių namų ūkio, darbo jėgos, nedarbo ir nevisiško užimtumo tyrimų,

išplėsti jų mastą regionuose ir didelio nedarbo rajonuose.

Būtina išplėsti

ir įvairų (trumpalaikį, vidutinės trukmės, ilgalaikį) užimtumo ir darbo rinkos

prognozavimą labiau naudojantis Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenų

baze.

Pagal ilgalaikes

profesijų poreikio prognozes turi būti tikslinami mokymo įstaigų veiklos

planai.

Integralumo,

decentralizacijos ir socialinės partnerystės principais grindžiama užimtumo

politika ir jos įgyvendinimo mechanizmas turi sudaryti sąlygas formuotis

veiksmingesnei ir racionalesnei užimtumo ir darbo rinkos valdymo sistemai.

Priemonės

Priemonės pavadinimas

Vykdytojas

Įvykdymo terminas

Finansavimo

šaltinis (mln. litų)

Rezultatai

1. Parengti

projektus teisės aktų dėl įvairaus lygmens valstybės valdymo ir savivaldos

institucijų vykdomos užimtumo politikos vientisumo, koordinavimo ir

decentralizavimo ir jų atsakomybės šioje srityje patikslinimo

Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija, kitos ministerijos

2001

metų IV ketvirtis

bus

sudarytos teisinės sąlygos formuoti ir įgyvendinti užimtumo politiką įvairaus

lygmens valstybės valdymo ir savivaldos institucijose

2. Siūlyti

svarstyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ekonominės plėtros ir užimtumo

komitete probleminius finansinius, ekonominės plėtros ir darbo vietų kūrimo

klausimus

ministerijos,

kitos valstybinės tarnybos

2001–2004

metai

bus

suderinti ekonominės plėtros ir užimtumo politikos tikslai

3. Rengti

periodi-nius užimtumo ir nedarbo būklės tyrimus, apžvalgas, ataskaitas ir

prog-nozes, atsižvelgiant į regioninius ypatumus

Statistikos

departamentas prie Lietuvos Respubli-kos Vyriausybės, Socialinės apsaugos ir

darbo ministerija, Lietuvos darbo birža

2002–2004

metai

Lietuvos

Respublikos valstybės biudžetas, 2002 metais – 0,4, 2003 metais –0,9, 2004

metais –0,9

bus

rengiama informacija užimtumo politikai formuoti

Punkto

pakeitimai

Nr.

1819,

2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

4. Rengti

įvairaus lygmens valstybės valdymo ir savivaldos institucijų darbuotojams

mokomuosius seminarus užimtumo ir darbo rinkos politikos derinimo ir koordinavimo

klausimais

Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija

2001–2004

metai

Lietuvos

Respublikos valstybės biudžetas, 2002–2004 metai – 0,1

darbuotojams

bus suteikta daugiau žinių užimtumo politikos klausimais

5.

Parengti Lietuvos Respublikos Vyriausybei teikiamų teisės aktų, programų,

koncepcijų projektų galimo poveikio užimtumui ir nedarbo mažinimui nustatymo

metodiką

Socialinės apsaugos ir darbo

ministerija, Ūkio ministerija

2003 metų I ketvirtis

-

bus galima tiksliau nustatyti

siūlomų priimti sprendimų poveikį užimtumui

Punkto

pakeitimai

Nr.

1819,

2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

6. Parengti

priemones užimtumo ir nedarbo statistikai tobulinti

Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija, Statistikos departamentas prie Lietuvos

Respublikos Vyriausybės, Lietuvos darbo birža

2001

metų IV ketvirtis

pagerės

užimtumo ir darbo rinkos valdymo informacinis aprūpinimas, tarptautinis

duomenų palyginamumas

7. Pasirengti

dalyvauti Europos socialinio fondo veikloje ir efektyviai administruoti jo

lėšas: parengti teisės aktų, kurių reikia fondo veiklai Lietuvoje, projektus,

rengti institucinę darbo su fondu sistemą

Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija

2002–

2003

metai

-

bendriems

Europos Są-jungos struk-tūrinių fondų veiklą reglamentuojantiems teisės

aktams papildyti bus parengti projektai teisės aktų, tiesiogiai

reguliuojančių fondo veiklą Lietuvoje, su-kurtos fondo administravi-mo

struktūros, jo audito siste-ma, atitinkama informacinė duomenų apdorojimo

sistema

Punkto

pakeitimai

Nr.

1819,

2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

2.5.2. Darbo

rinkos institucinės sistemos pertvarkymas ir stiprinimas

Esama

padėtis

Valstybinės

užimtumo ir darbo rinkos politikos įgyvendinimo funkcijas Lietuvoje vykdo dvi

viena kitą papildančios valstybinės institucijos – Lietuvos darbo birža

(įsteigta 1991 metais) ir Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (įsteigta 1992

metais). Tai savarankiškos institucijos prie Socialinės apsaugos ir darbo

ministerijos.

Svarbiausiasis

Lietuvos darbo biržos uždavinys – užtikrinti užimtumo valstybines garantijas

netekusiems darbo asmenims ir aktyviomis politikos priemonėmis siekti

subalansuoti darbo rinką. Lietuvos darbo biržą sudaro Respublikinė darbo birža

ir 46 teritorinės darbo biržos visoje Lietuvos teritorijoje. Stambiausiose

kaimo gyvenvietėse įsteigti teritorinių darbo biržų punktai.

Lietuvos darbo

rinkos mokymo tarnybai pavesta vykdyti darbo rinkos profesinio mokymo

organizavimo, profesinio orientavimo, konsultavimo, koordinavimo ir priežiūros

bei metodinio vadovavimo funkcijas. Jai pavaldžios 6 regioninės mokymo

organizavimo ir konsultavimo tarnybos, kurios atlieka suaugusiųjų ir jaunimo

profesinį orientavimą ir konsultavimą.

Be to, Lietuvos

darbo rinkos mokymo tarnybos reguliavimo sričiai priskirta 14 darbo rinkos

mokymo centrų – specialios paskirties uždarųjų akcinių bendrovių ir uždarųjų

akcinių bendrovių.

Svarbiausiesiems

gyventojų užimtumo klausimams spręsti visų lygių darbo rinkos valdymo

institucijose veikia trišalės patariamosios institucijos, sudarytos iš vienodo

skaičiaus valstybės valdymo institucijų, profesinių sąjungų, darbdavių

organizacijų atstovų.

Šalies darbo

rinkos institucijos pakankamai stiprios ir techniškai aprūpintos, turi

kvalifikuotą personalą, kuris su bedarbiais ir darbdaviais dirba naujausiais

darbo rinkos valdymo metodais.

Problemos

Iki

šiol darbo rinkos institucijų gebėjimai atitiko joms keliamus reikalavimus.

Tačiau esama ekonomikos būklė, spartūs regioniniai pokyčiai darbo rinkoje,

užimtumo ir darbo rinkos politikos akcentų perkėlimas į regioninį (apskričių)

ir vietinį lygmenis kelia joms naujus reikalavimus.

Reikėtų

tobulinti darbo rinkos institucijų valdymo struktūrą, susiformavusią dar

1991–1992 metais. Ji neturi vis svarbesnę reikšmę įgaunančios regioninės

(apskričių) grandies. Apskričių lygmenyje nėra atitinkamų valstybinių

institucijų (darbo biržų), sugebančių darniai spręsti regionines užimtumo ir

darbo rinkos problemas, prisidėti prie regionų plėtros planų rengimo,

įgyvendinti juose numatytas priemones.

Įvairiose

darbo rinkos institucijų valdymo lygmenyse neišvengta kai kurių funkcijų ir

atsakomybės kartojimosi. Ribotos teritorinių (rajonų ir miestų) darbo biržų

galimybės pačioms daryti įtaką užimtumo procesams.

Esama darbo

rinkos institucijų sistema nepakankamai atitinka šalies teritorinę

administracinę struktūrą ir viešojo administravimo reformos reikalavimus. Tai

mažina jos galimybes veikti vieningai ir efektyviai įgyvendinti naujas užimtumo

strategijos nuostatas.

Tikslai

Lietuva,

pertvarkydama darbo rinkos administravimą ir stiprindama institucijas, turi

pasiekti du svarbiausiuosius tikslus

pirma –

suderinti darbo rinkos institucijų valdymo struktūrą ir veiklą su vykdoma

teritorine administracine reforma ir naujomis darbo rinkos funkcionavimo

sąlygomis. Šiuo tikslu reikia

modernizuoti teritorines darbo

biržas, didinti atsakomybę už padėtį darbo rinkoje, galimybes lanksčiau naudoti

turimas lėšas vietos darbo rinkos problemoms spręsti;

didinti teritorinių darbo biržų

teikiamų darbdaviams paslaugų įvairovę, diegti efektyvius darbo metodus ir

procedūras, leisiančias geriau aptarnauti ieškančius darbo asmenis;

tobulinti darbo rinkos profesinio

mokymo organizavimo ir vykdymo sistemą, gerinti mokymo kokybės priežiūrą, darbo

rinkos profesinio mokymo, orientavimo, konsultavimo ir informavimo paslaugas;

antra – sukurti

reikiamas organizacines sąlygas ir sustiprinti struktūras, leidžiančias

prisidėti prie bendro ES užimtumo strategijos koordinavimo proceso. Šiuo tikslu

reikia

sudaryti organizacines sąlygas

naudotis iš ES struktūrinių fondų teikiama parama;

pasirengti bendradarbiauti su ES

valstybių valstybinėmis užimtumo tarnybomis – keistis su jomis informacija per

EURES tinklą apie įsidarbinimo galimybes, pasidalyti gerąja veiklos ir bendrų

interesų įgyvendinimo patirtimi.

Valstybinės

darbo rinkos institucijos – sudėtinė valstybės valdymo sistemos grandis

pirmiausia turi užtikrinti valstybinės užimtumo ir darbo rinkos politikos

įgyvendinimą, be to, nuolat kintančiomis rinkos sąlygomis kuo geriau tenkinti

klientų poreikius, siekti subalansuoti darbo rinką.

Atsižvelgiant

į šias nuostatas, turi būti toliau tobulinamas nacionalinis darbo rinkos

valdymo modelis, racionalizuojamas ir decentralizuojamas darbo rinkos

institucijų valdymas, didinamas jų veiklos lankstumas ir atvirumas. Būtina

ieškoti pusiausvyros tarp centralizuotai nustatytų uždavinių vykdymo ir

pakankamo savarankiškumo išsaugojimo įgyvendinant vietos užimtumo ir darbo

rinkos politikos priemones.

Turi būti

padidintas visų lygių darbo rinkos institucijų vaidmuo ir koordinaciniai

gebėjimai telkiant darbo rinkos partnerius užimtumo ir darbo rinkos politikos

klausimams spręsti. Reikia gerinti sąveiką su privačiomis įsidarbinimo tarpininkavimo

ir profesinio mokymo institucijomis.

Siekiant didinti

veiklos efektyvumą, būtina diegti tobulesnes teritorinių darbo biržų

organizacines formas, naujus darbo su klientais veiklos organizacinius

principus, naujausias informacijos ir ryšių technologijas.

Tikslinga

taip pat tobulinti darbuotojų veiklos planavimo ir vertinimo sistemą, skatinti

visų lygių darbuotojų iniciatyvą, gerinti darbo kokybę ir didinti atsakomybę už

nustatytųjų užduočių vykdymą.

Valstybinių

darbo rinkos institucijų veiklos efektyvumo didinimas turi būti siejamas su ES

valstybėse vykdomu šių institucijų modernizavimu – decentralizavimu ir

orientavimusi į vartotoją. Jos turėtų tapti svarbiausiu įrankiu nacionalinei ir

bendrai ES užimtumo strategijai įgyvendinti.

Pertvarkant

valstybinių darbo biržų sistemą, būtina vadovautis Tarptautinės darbo

organizacijos konvencijos Nr. 88 "Dėl įdarbinimo tarnybų

organizavimo", taip pat Europos Komisijos valstybinių užimtumo tarnybų modernizavimo

Europos užimtumo strategijai palaikyti nuostatomis.

Valstybinių

teritorinių darbo biržų santykiai su privačiomis įsidarbinimo tarpininkavimo

įmonėmis turi būti grindžiami Europos sutarties 85 ir 86 straipsniuose

nurodytais principais.

Priemonės

Priemonės pavadinimas

Vykdytojas

Įvykdymo terminas

Finansavimo

šaltinis (mln. litų)

Rezultatai

1. Racionalizuoti ir decentralizuoti darbo rinkos

institucinės sistemos valdymą, derinti jį su šalies administracinio valdymo

struktūromis ir naujais užimtumo ir darbo rinkos politikos tikslais

Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija

2001

metų IV ketvirtis

bus

sukurtos darbo rinkos valdymo organizacinės struktūros, atitinkančios

administracinį šalies valdymą ir užimtumo politikos įgyvendinimo tikslus, sudarytos

organizacinės sąlygos rengti ir įgyvendinti užimtumo politiką, atitinkančią

vietinius poreikius

1.1. atlikti darbo rinkos administravimo sistemos

analizę ir parengti priemones jai tobulinti

Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija

2001

metų III ketvirtis

bus

pasirengta tobulinti darbo rinkos administravimo sistemą

1.2. įsteigti regionines (apskričių) darbo biržas,

pavesti joms vykdyti užimtumo didinimo koordinavimo funkcijas

Lietuvos

darbo birža

2001

metų IV ketvirtis

bus

įsteigtos apskričių darbo biržos, kurios atsakys už užimtumo didinimo

koordinavimą

1.3. daugiau funkcijų pavesti vietinėms darbo

biržoms, suteikti joms daugiau teisių ir padidinti jų atsakomybę už padėtį

vietos darbo rinkoje

Lietuvos

darbo birža

2001

metų IV ketvirtis

padidės

vietinių darbo biržų atsakomybė už padėtį darbo rinkoje, jos galės

savarankiškiau spręsti užimtumo problemas

1.4. steigti darbo biržų punktus, filialus,

specializuotus darbo centrus, teiksiančius paslaugas įvairioms gyventojų

grupėms

Lietuvos

darbo birža

2002

– 2004 metai

Lietuvos Respublikos valstybės

biudžetas, 2002 metai – 1, 2003–2004 metai – 1,8

bus

sudarytos sąlygos geriau integruoti į darbo rinką tikslines bedarbių grupes

2. Parengti pasiūlymus dėl valstybinių darbo biržų

kai kurių funkcijų perdavimo privačioms struktūroms

Lietuvos

darbo birža

2001

metų III ketvirtis

mažiau

reikės lėšų darbo rinkos politikai administruoti

3. Parengti ir įgyvendinti darbo rinkos institucijų

veiklos vertinimo pagal užduočių įvykdymą ir efektyvumą tvarką

Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos darbo birža, Lietuvos darbo rinkos

mokymo tarnyba

2001

metų IV ketvirtis

Užimtumo

fondas – 0,1

efektyviau

dirbs darbo rinkos institucijos

2.5.3. Atviros

darbo rinkos formavimas

Esama

padėtis

Nors Lietuva siekia

kuo greičiau stiprinti politinius, ekonominius ir socialinius ryšius su ES ir

kitomis pasaulio valstybėmis, jos darbo rinka palyginti uždara, mat Lietuvai

kol kas taikomi jos gyventojų įsidarbinimo kitose valstybėse suvaržymai,

Lietuvoje savo ruožtu ribojamas užsieniečių įsidarbinimas.

Remiantis laisvo

darbuotojų judėjimo principais, pasirašyta keletas įdarbinimo ir socialinės

apsaugos dvišalių susitarimų. Šiuo metu galioja socialinės apsaugos sutartys su

Latvija, Estija, Baltarusija, Ukraina, Lenkija, taip pat sutartys dėl abipusio

piliečių įdarbinimo ar pasikeitimo stažuotojais su Vokietija, Švedija, Lenkija,

Ukraina, Čekija ir Rusija.

Rengiamos

socialinės apsaugos sutartys su Vokietija ir Čekija, o su Latvija ir Estija –

trišalės sutartys.

Pagrindiniai

Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys užsieniečių įsidarbinimą

Lietuvoje, taip pat Lietuvos gyventojų išvykimą dirbti į kitas valstybes, yra

Lietuvos Respublikos įstatymas "Dėl užsieniečių teisinės padėties"

(Žin., 1998, Nr. 115-3236)

ir Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas.

Lietuvos

Respublikos įstatymas "Dėl užsieniečių teisinės padėties" riboja

užsieniečių įdarbinimą Lietuvoje. Užsienietis, norintis įsidarbinti Lietuvoje

pagal darbo sutartį, privalo įsigyti leidimą dirbti, išduodamą atsižvelgiant į

kasmetinę Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatomą užsieniečių įdarbinimo

kvotą. Tokie leidimai išduodami atsižvelgiant į

šalies darbo rinkos poreikius. Pirmenybė atvykti dirbti teikiama aukštos

kvalifikacijos užsienio specialistams, kurių Lietuvoje trūksta arba visai nėra.

Siekiant

labiau atverti šalies darbo rinką, skatinti investicijas, ekonominę plėtrą,

įstatyme numatyta, kad kai kurios užsieniečių grupės gali įsidarbinti Lietuvoje

be leidimų dirbti.

Užsieniečiams,

įsidarbinusiems Lietuvoje, taikomi galiojantys teisės aktai užimtumo

reguliavimo, darbo sąlygų, darbo apmokėjimo, socialinių garantijų ir kitais

klausimais kaip ir Lietuvos gyventojams. Tai atitinka

Europos asociacijos sutarties 37 straipsnio nuostatas.

Lietuvos

Respublikos Vyriausybė patvirtino 2001 metų užsieniečių įsidarbinimo kvotą –

1,3 tūkstančio (2000 metais – taip pat 1,3 tūkstančio). 2000 metais Lietuvos

darbo birža išdavė apie 700 (1999 metais – 1,2 tūkstančio) leidimų dirbti ir

200 leidimų pratęsė (1999 metais – 70). Atsižvelgiant į padėtį darbo rinkoje,

16 užsieniečių leidimai neišduoti (1999 metais – 28 ).

Problemos

Lietuvos Respublikos piliečių įsidarbinimą užsienyje riboja per mažai

galiojančių dvišalių įdarbinimo susitarimų. Sudarytos tik dvi tarpvalstybinės

sutartys dėl abipusio stažuotojų įdarbinimo su Vokietija ir Švedija –

atitinkamai 200 ir 300 asmenų. Šios sutartys numato tam tikras sąlygas

pretendentams į stažuotojus (kvalifikacija, darbo pobūdis, amžius, užsienio

kalbų mokėjimas), todėl išvykstančiųjų nedaug: 2000 metais gauti 76 leidimai

dirbti Vokietijoje (1999 metais – 34) ir 319 – Švedijoje (1999 metais – 198).

Lietuvos gyventojai į kai kurias Nepriklausomų Valstybių Sandraugos

šalis vykti dirbti nepageidauja. Laikinai įsidarbinti Ukrainoje 1999–2000

metais nepanoro nė vienas.

Kadangi

Lietuvoje ir užsienio valstybėse abipusio įdarbinimo sąlygos skirtingos,

nemažai kvalifikuotų darbuotojų iš Lietuvos išvyksta į užsienį dirbti

nelegaliai. Tą juos skatina daryti neteisėtai veikiančios privačios

įsidarbinimo tarpininkavimo įmonės. Išvykę tokie asmenys dažnai dirba ne pagal

įgytą kvalifikaciją, tampa socialiai pažeidžiami, yra už valstybės, kurioje

dirba, įstatymų ribų. Tai sukelia nepageidautiną tarptautinę įtampą, menkina

Lietuvos prestižą.

Esant

dideliam nedarbui, galimybė legaliai išvykti dirbti į užsienį – svarbi darbo

rinkos reguliavimo priemonė, todėl būtina siekti pasirašyti dvišales

įsidarbinimo ir socialinės apsaugos sutartis, skatinti tarptautinio

įsidarbinimo tarpininkavimo institucijų plėtrą.

Tikslai

Siekiant padaryti atviresnę Lietuvos darbo rinką ir tinkamai pasirengti

narystei ES, reikia

labiau stengtis tarptautiniu mastu

pripažintomis sąlygomis plėsti darbo rinką už nacionalinio administravimo ribų.

Aukštos kvalifikacijos ir palyginti pigi Lietuvos darbo jėga turi rasti vietą

tarptautiniame darbo pasidalijime;

dvišalėmis ir daugiašalėmis

sutartimis sudaryti sąlygas didesniam tarpvalstybiniam darbuotojų judėjimui,

šalinti kliūtis Lietuvos Respublikos gyventojams legaliai įsidarbinti užsienio

valstybėse;

plėtoti įsidarbinimą užsienyje per

teisėtai veikiančias Lietuvos ir užsienio valstybių privačias įsidarbinimo

tarpininkavimo įmones;

sudaryti teisines ir institucines

sąlygas dirbantiems asmenims judėti Lietuvoje pagal ES teisės normas.

Rengiantis stoti

į ES, ES teisės normos, reglamentuojančios laisvą asmenų judėjimą, palaipsniui

turi būti perkeltos į nacionalinę teisę, taip pat sustiprintos atitinkamos

institucijos, užtikrinančios jų įgyvendinimą. Lietuvos Respublikos teisės aktai

turi būti suderinti su ES teise laisvo darbuotojų judėjimo srityje pagal Tarybos reglamentą Nr. 1612/68/EEB „Dėl laisvo darbuotojų

judėjimo Bendrijoje“ ir Komisijos reglamentą Nr. 1251/70/EEB „Dėl darbuotojų

teisės pasilikti valstybės narės teritorijoje baigus joje darbinę veiklą“.

Vadovaujantis

Europos Komisijos sprendimu Nr. 93/569 „Dėl EURES tinklo sukūrimo“, turi būti sustiprinta Lietuvos darbo biržos informacinė sistema, jai

suteiktos naujos funkcijos – užtikrinti ES valstybių

bendradarbiavimą ir keitimąsi informacija. Stambesnėse regioninėse darbo

biržose bus įsteigti specializuoti padaliniai – EURES biurai. Jiems turi būti

pavesta užtikrinti ryšį tarp tokių pat nacionalinių institucijų ir Europos

Komisijos, kaupti, teikti informaciją ir konsultacijas ieškantiems darbo

asmenims apie darbo vietas ir gyvenimo ir darbo sąlygas ES valstybėse, taip pat

Lietuvos darbdaviams, ieškantiems darbuotojų iš kitų valstybių.

Norint

deramai prisijungti prie bendrojo EURES tinklo, iš anksto turi būti parengti

nacionalinių EURES biurų patarėjai, sustiprinti administraciniai jų gebėjimai.

Jie privalės turėti atitinkamą išsilavinimą, mokėti vieną ar kelias ES

valstybių kalbas, būti gerai susipažinę su nacionaline informacijos apie

ieškančiuosius darbo ir laisvas darbo vietas sistema ir padėtimi darbo rinkoje.

Lietuvos

darbo birža – atsakinga už EURES veiklą institucija, bendradarbiaudama su ES

Komisija, turi parengti bendrą plėtros planą, kuriame turi būti numatyta

sistemos plėtros ir prisijungimo prie EURES tinklo tvarka ir laikas.

Priemonės

Priemonės pavadinimas

Vykdytojas

Įvykdymo terminas

Finansavimo

šaltinis (mln. litų)

Rezultatai

1. Siūlyti pasirašyti

dvišalius įsidarbinimo ir socialinės apsaugos susitarimus su ES ir kitomis

valstybėmis

Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija, Užsienio reikalų ministerija

2001-2004

metai

daugiau Lietuvos piliečių galės legaliai įsidarbinti užsienyje,

bus pasirengta laisvam darbuotojui judėjimui Lietuvai tapus ES nare

2.

Pasirengti įgyvendinti ES nuostatas, susijusias su laisvu darbuotojų

judėjimu

dėl

ES piliečių teisės pasilikti valstybės narės teritorijoje baigus joje darbinę

veiklą

dėl

ES piliečių teisės būti įdarbinimo valstybės profesinių sąjungų nariais

Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija

2001-2003

metai

bus

pasirengta įgyvendinti ES reikalavimus, sudarytos laisvo darbuotojų judėjimo

sąlygos

3. Pasirengti

prisijungti prie EURES tinklo

3.1. parengti prisijungimo veiksmų planą;

3.2.

įkurti EURES koordinatoriaus instituciją

Lietuvos

darbo birža

2002

metai

2003

metai

PHARE

– 1,52, Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas – 0,03, Užimtumo fondas –

0,06

bus

užtikrintas dalyvavimas EURES tinklo veikloje, sudarytos laisvo darbuotojų

judėjimo sąlygos

4.

Skatinti teisėtai dirbančių privačių įdarbinimo užsienyje tarpininkavimo

įmonių veiklą ir bendradarbiavimą su Lietuvos darbo birža

Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija

2001–2004

metai

Lietuvos

piliečiai galės legaliai įsidarbinti užsienyje

2.5.4.

Privačių įsidarbinimo tarpininkavimo įmonių sistemos plėtojimas

Esama

padėtis

Lietuvos

Respublikos įstatymai reglamentuoja įsidarbinimo tarpininkavimo paslaugas,

teikiamas norintiesiems įsidarbinti užsienyje. Lietuvos Respublikos bedarbių

rėmimo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad tarpininkauti piliečiams,

norintiems dirbti užsienyje, – išimtinė valstybės teisė, kurią įgyvendina

Lietuvos darbo birža. Kitos organizacijos gali šiuo klausimu tarpininkauti tik

turėdamos atitinkamus įgaliojimus (licencijas).

Taip yra dėl to,

kad Lietuvos Respublika turi sudariusi palyginti nedaug susitarimų su užsienio

valstybėmis dėl piliečių laikinojo darbo ir kai kurios valstybės norintiesiems

atvykti į jas dirbti kelia griežtus reikalavimus. Pagal dvišalius valstybinius

susitarimus kandidatus atrinkti Lietuvoje privalo įgaliota atsakinga valstybinė

institucija.

2000 metais

pradėtos išduoti licencijos privačioms įsidarbinimo tarpininkavimo įmonėms,

turinčioms tokią pat veiklą vykdančius partnerius užsienyje. Tai padidino

Lietuvos gyventojams galimybę legaliai įsidarbinti valstybėse, su kuriomis

Lietuva neturi sudariusi tarpvalstybinių susitarimų šiuo klausimu.

Atsižvelgiant į

jūrininkų įsidarbinimo ypatumus, Lietuvos įmonėms kasmet išduodama arba

atnaujinama 18–20 licencijų verstis jūrininkų, Lietuvos Respublikos piliečių ir

nuolat gyvenančių Lietuvoje asmenų, įdarbinimo šalies ir užsienio laivuose

tarpininkavimo veikla.

Privačių

įsidarbinimo tarpininkavimo įmonių, teikiančių gyventojams paslaugas šalies

viduje, veiklos Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja.

Problemos

Privačių

įsidarbinimo tarpininkavimo įmonių, teikiančių gyventojams paslaugas šalies

viduje, veiklą reikėtų tobulinti: netvarkoma jų ir jų veiklos rezultatų

apskaita, neanalizuojamas efektyvumas. Dalis jų siekia siaurų komercinių

tikslų, naudojasi netekusių darbo gyventojų patiklumu.

Svarbiausieji

šių įmonių darbo trūkumai yra

nepakankamas įsidarbinimo

tarpininkavimo veiklos suvokimas ir darbuotojų profesinis pasirengimas ją

vykdyti;

daugumai jų įsidarbinimo

tarpininkavimo paslaugos nėra pagrindinė veikla, jos teikia dar ir kitokias

paslaugas;

skelbiama reklama neatitinka

teikiamų paslaugų kokybės ir galimybių;

reikalaujama iš anksto sumokėti už

įsidarbinimo tarpininkavimo paslaugas arba tik už informaciją;

silpna materialinė techninė bazė,

veiklai netinkamos patalpos;

jos stokoja duomenų apie laisvas

darbo vietas, ieško jų tik žiniasklaidos priemonėse arba valstybinių darbo

biržų atviro informavimo centruose.

Neprofesionali

privačių įsidarbinimo tarpininkavimo įmonių veikla kelia darbo rinkoje

nereikalingą įtampą, nepasitenkinimą kai kuriais jos funkcionavimo elementais.

Būtina tobulinti nevalstybinių įdarbinimo agentūrų (įmonių) reguliavimą,

sustiprinti jų atsakomybę už veiklą, prieštaraujančią galiojantiems teisės

aktams ar pažeidžiančią darbo ieškančių asmenų teises šioje srityje.

Tikslai

Svarbiausieji

privačių įsidarbinimo tarpininkavimo įmonių sistemos plėtojimo uždaviniai yra

sukurti reikiamas teisines ir

organizacines sąlygas veikti privačioms įsidarbinimo tarpininkavimo įmonėms;

suformuoti vieną gyventojų

įsidarbinimo tarpininkavimo infrastruktūrą – derinti valstybinių darbo biržų ir

privačių įsidarbinimo tarpininkavimo įmonių funkcijas;

panaudoti privačių įsidarbinimo

tarpininkavimo įmonių privalumus – greitai prisitaikyti prie kintančių darbo

rinkos poreikių.

Privačių

įsidarbinimo tarpininkavimo įmonių sistema turi būti plėtojama laikantis šių

nuostatų

įsidarbinimo paslaugas gyventojams

pirmiausia turi užtikrinti efektyviai veikiančios ir reikiamai finansuojamos

valstybinės darbo rinkos institucijos;

rinkos sąlygomis įsidarbinimo

tarpininkavimo paslaugos (darbo ir darbuotojų paieška, profesinis konsultavimas

ir orientavimas, kitos gyventojų įsidarbinimo paslaugos) neturi būti valstybės

monopolizuotos ir draudžiamos kitiems ūkio subjektams;

privačios įsidarbinimo

tarpininkavimo įmonės turi papildyti valstybinių darbo biržų veiklą ir

prisidėti prie darbo rinkos plėtojimo ir nacionalinės užimtumo politikos

įgyvendinimo;

ieškantys darbo asmenys turi turėti

galimybę pasirinkti įsidarbinimo tarpininkavimo, o darbdaviai – ieškančią

reikiamų darbuotojų nevalstybinę instituciją;

didėjant privatizacijos mastui,

privačios įsidarbinimo tarpininkavimo įmonės gali perimti dalį valstybinių

darbo biržų – paslaugas gyventojams teikiančių organizacijų funkcijų, bet turi

būti užtikrinta atitinkama valstybės priežiūra.

Siekiant

įgyvendinti šias nuostatas, tikslinga pirmiausia skatinti veiklą tų privačių

įsidarbinimo tarpininkavimo įmonių, kurios teikia naujas, nebūdingas

valstybinėms darbo biržoms paslaugas – ieško laikino darbo ar kvalifikuoto

personalo, nuomoja personalą ir panašiai.

Reikia skatinti

ir valstybinių darbo biržų ir privačių įsidarbinimo tarpininkavimo įmonių

bendradarbiavimą – keitimąsi darbo patirtimi, informacija apie laisvas darbo

vietas, bendrą naujų projektų įgyvendinimą, kvalifikuotų darbuotojų rengimą ir

panašiai.

Privačių

įsidarbinimo tarpininkavimo įmonių veikla turi būti reguliuojama vadovaujantis

Tarptautinės darbo organizacijos 1997 metų konvencija Nr. 181 "Dėl

privačių įdarbinimo agentūrų".

Priemonės

Priemonės pavadinimas

Vykdytojas

Įvykdymo terminas

Finansavimo

šaltinis (mln. litų)

Rezultatai

1.

Teikti ratifikuoti Tarptautinės darbo organizacijos 1997 metų konvenciją dėl

privačių įdarbinimo agentūrų

Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija

2003metai

atsirastų

pagrindas teisiškai reglamentuoti privačių įdarbinimo agentūrų veiklą

Punkto

pakeitimai

Nr.

1819,

2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

2.

Parengti projektus teisės aktų, reglamentuojančių privačių įsidarbinimo

tarpininkavimo įmonių veiklą

įstatymų

ir nutarimų pataisas ir papildymus;

tipinius veiklos nuostatus;

atstovavimo trišalėse komisijose tvarką

Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos darbo birža

2003

metai

bus

teisiškai reglamentuojama privačių įdarbinimo

agentūrų veikla

Punkto

pakeitimai

Nr.

1819,

2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

3. Parengti privačių

įsidarbinimo tarpininkavimo įmonių personalo mokymo tvarką ir programą

Lietuvos

darbo birža, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

2003

metai

pagerės

įsidarbinimo tarpininkavimo paslaugų kokybė

Punkto

pakeitimai

Nr.

1819,

2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

4. Parengti

pasiūlymus dėl valstybinių darbo biržų ir privačių įsidarbinimo

tarpininkavimo įmonių bendradarbiavimo gerinimo

Lietuvos

darbo birža, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

2001

metų IV ketvirtis

pagerės

įsidarbinimo paslaugų infrastruktūra, bedarbiai greičiau ras darbą

3.

PRIEMONIŲ FINANSAVIMAS, ĮGYVENDINIMAS IR MONITORINGAS

Priemonių

finansavimas

Atsižvelgiant į

sudėtingas būsimojo laikotarpio ekonomines bei finansines sąlygas, šioje

programoje numatomų įgyvendinti priemonių finansavimo apimtis minimali. Kai

kurios iš jų, skirtos užimtumo teisinei aplinkai tobulinti, kitoms priemonėms

ir pasiūlymams rengti, turi būti įgyvendinamos ministerijų ir Vyriausybės

įstaigų jėgomis be papildomų lėšų.

Numatoma

racionaliau naudoti Užimtumo fondo lėšas, didesnę jų dalį skirti aktyvios darbo

rinkos politikos priemonėms finansuoti. Lėšos aktyvios darbo rinkos politikos

priemonėms finansuoti numatytos visam šios programos vykdymo laikotarpiui.

Lėšos iš

Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto 2001 metų priemonėms finansuoti

numatytos neviršijant ministerijoms ir Vyriausybės įstaigoms skiriamų bendrų

asignavimų. Pasiūlymus dėl kai kurių kitų priemonių, numatytų 2002–2004 metais

finansuoti iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, ministerijos ir

Vyriausybės įstaigos nustatytąja tvarka leis teikti rengiant atitinkamų metų

programinius Lietuvos Respublikos valstybės biudžetus.

Kai kurios

svarbiausiosios priemonės bus įtrauktos į Lietuvos Respublikos socialinės

ekonominės plėtros planą ir regioninius plėtros planus. Tai leis jas

įgyvendinti ES stojimo paramos fondų (PHARE, ISPA ir SAPARD) lėšomis.

Bus siekiama

pritraukti savivaldybių ir privataus ūkio sektoriaus lėšas, ypač vietinės

svarbos užimtumo didinimo priemonėms įgyvendinti.

Numatytoms priemonėms

įgyvendinti reikės tiek lėšų (mln. litų)

Kryptys

Užimtumo fondas

Lietuvos

Respublikos valstybės biudžetas

Savivaldybių

biudžetai

Kitos lėšos (PHARE, ES paramos fondai)

Iš viso

Pirmoji kryptis

–

100,2

23

–

123,2

Antroji

kryptis

274,97

69,56

–

18,6

363,13

Trečioji

kryptis

–

4,03

–

10,91

14,94

Ketvirtoji

kryptis

–

1,96

4

–

5,96

Penktoji

kryptis

0,6

5,96

–

1,52

8,08

Iš viso

275,57

181,71

27

31,03

515,31

Punkto

pakeitimai

Nr.

1819,

2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

Įgyvendinimas

ir monitoringas

Šioje programoje

numatytas priemones turi įgyvendinti nurodytieji jų vykdytojai. Dalis priemonių

bus (arba yra) įtrauktos į kitas nacionalines, regionines ir vietines

socialinės ekonominės plėtros programas.

Keičiantis

socialinėms ekonominėms sąlygoms, veikiančioms užimtumą, programos tikslai ir įgyvendinimo

priemonės Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimais gali būti tikslinami

priklausomai nuo pokyčių šioje srityje. Tačiau siekiant strateginio Lietuvos

tikslo – tapti ES nare užimtumo politikos, atitinkančios ES nuostatas,

tęstinumas bus išsaugotas.

Šios programos

priemonių įgyvendinimo rezultatai turi būti vertinami kas pusmetį. Apie

rezultatus, priemonių tikslinimą, naujas priemones šios programos įgyvendinimą

koordinuojanti institucija turi kuo plačiau informuoti visuomenę.

––––––––––––––––––

Lietuvos Respublikos

užimtumo didinimo 2001–2004 metų programos

priedas

PARENGTŲ

PROGRAMŲ ĮTAKA NAUJŲ DARBO VIETŲ KŪRIMUI

1.

Lietuvos ūkio vidutinės trukmės strategija integracijos į Europos Sąjungą

kontekste

(iš esmės pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės

1999 m. birželio 9 d. posėdžio sprendimu, protokolo Nr. 23,

2 klausimas. 2000 m. gegužės 29 d. su Europos Komisijos Ekonomikos ir

finansų reikalų generaliniu direktoratu pasirašytas Ekonominės politikos

prioritetų bendrojo vertinimo dokumentas)

Strategijos

paskirtis – nustatyti prioritetus, priemones pertvarkos laikotarpio reformoms

vykdyti ir narystei Europos Sąjungoje (toliau vadinama – ES) pasirengti.

Strategijoje

nurodomos stabilios ekonomikos plėtros sąlygos pagal Kopenhagos kriterijus

efektyvi

rinkos ekonomika;

gebėjimas

konkuruoti ir atlaikyti rinkos spaudimą;

gebėjimas

prisiimti narystės įsipareigojimus;

pakankamas

administracinis valstybės gebėjimas įgyvendinti įstatymus, vykdyti teisės aktų

priežiūrą.

Strategijos

įgyvendinimas darys teigiamą, nors daugiau netiesioginę įtaką naujų darbo vietų

kūrimui ir perspektyvių išsaugojimui. Strateginis Lietuvos ūkio plėtojimo

vidutinės trukmės laikotarpio tikslas – nuolatinės ekonomikos plėtros sąlygų

sudarymas didinant Lietuvos ūkio konkurencingumą ir kartu užtikrinant aukštesnį

pragyvenimo lygį.

Strategijoje

pateiktų ūkio plėtojimo prioritetų, apimančių makroekonomikos stabilumo

sąlygas, užtikrinimas, tolesnis struktūrinių reformų įgyvendinimas ir rinkos

institucijų konsolidavimas užtikrins ekonomikos plėtrą, labiausiai skatinančią

užimtumo didėjimą.

2.

Pramonės plėtojimo vidutinės trukmės politika ir jos įgyvendinimo strategija

(pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 789 ”Dėl Pramonės plėtojimo vidutinės trukmės politikos ir jos

įgyvendinimo strategijos”

(Žin., 2000, Nr. 56-1664)

Strategijoje

numatyta toliau didinti pramonės konkurencingumą, užtikrinti sklandesnį ir kuo

neskausmingesnį ekonomikai pramonės integravimąsi į ES pramonę ir didesnį svorį

joje. Siūloma visų pirma plėtoti gamybą, sukuriančią didesnę pridėtinę vertę,

gaminti produkciją, kurios paklausa pasaulinėje rinkoje didėja (ryšių

priemones, elektronikos, elektrotechnikos, kai kuriuos mašinų gamybos gaminius

ir kita).

Be

to, numatoma sparčiau renovuoti tas gamybos sritis, kuriose Lietuva turi arba

gali turėti lyginamąjį arba absoliutų gamybos pranašumą.

Šių

problemų sprendimas, taip pat pagerėjusi ekonomikos būklė padės išsaugoti

perspektyvias ir kurti naujas darbo vietas pramonėje ir versle.

Parengtos

svarbiausiųjų pramonės sektorių (šakų) plėtojimo strategijos (maisto, chemijos

produktų, lengvosios pramonės, mašinų gamybos, elektrotechnikos ir

elektronikos, statybinių medžiagų pramonės ir kitos) sudarys sąlygas stabiliai

plėtoti pramonę ir svarbiausiuosius jos sektorius, padės pritraukti užsienio ir

vietos investuotojus, didinti pramonės konkurencingumą atsižvelgiant į vietos

išteklius ir sąlygas.

Tai

leis išsaugoti perspektyvias darbo vietas ir kurti naujas.

3.

Eksporto plėtros ir skatinimo strategija

(pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 1282 ”Dėl Eksporto plėtros ir skatinimo strategijos” (Žin., 1998,

Nr. 96-2669;

2000, Nr. 83-2518)

Strategijos

tikslas – vykdyti veiksmingą eksporto plėtros ir skatinimo politiką, sudaryti

palankias šalies ūkio plėtros sąlygas, spartinti Lietuvos Respublikos

ekonomikos augimą.

Strategijoje

numatytos priemonės eksporto išlaidoms, o kartu ir prekių ar paslaugų kainoms

mažinti ir jų konkurencingumui didinti. Tai leis sukurti daugiau darbo vietų,

sudarys palankias sąlygas plėtoti verslą ir pramonę.

Viena

iš verslo kūrimo sąlygų – garantija verslininkui, kad jis sugebės realizuoti

geros kokybės tarptautinius standartus atitinkančią prekę ar paslaugas. Tokią

garantiją suteikia strategijoje numatytas eksporto valstybinis rėmimas.

4. Smulkaus ir vidutinio

verslo plėtros iki 2003 metų strateginės kryptys

ir smulkaus ir vidutinio verslo plėtros 2000–2001 metų priemonės

(patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1119 ”Dėl Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros iki 2003 metų

strateginių krypčių ir smulkaus ir vidutinio verslo plėtros 2000–2001 metų

priemonių patvirtinimo” (Žin., 2000, Nr. 81–2448)

Smulkus

ir vidutinis verslas – svarbi rinkos santykiais pagrįstos ekonomikos dalis,

daranti didelį poveikį bendrai ekonomikos plėtrai ir socialiniam stabilumui,

ypač valstybėje, vykdančioje sisteminę ir struktūrinę pertvarką. Teisės akto

tikslas – siūlyti ir finansiškai remti verslo plėtros projektus, sukurti palankią

aplinką jį plėtoti.

Kadangi

strateginių krypčių objektas – pradedantieji verslininkai, įsteigtos naujos ir

veikiančios smulkaus ir vidutinio verslo įmonės nepriklausomai nuo teritorinio

jų išsidėstymo, šių krypčių nuostatų įgyvendinimas skatins ekonomikos plėtrą,

savarankišką gyventojų užimtumą ir darbo vietų kūrimą. Tai ypač svarbu didelio

nedarbo regionuose, nes smulkiam verslui nebūtinos didelės investicijos.

Strateginės

kryptys – tai Lietuvos Respublikos Vyriausybės smulkaus ir vidutinio verslo

plėtros vidutinės trukmės laikotarpiu vizija integracijos į ES kontekste. Jos

bus tikslinamos atsižvelgiant į jų įgyvendinimo įtaką smulkaus ir vidutinio

verslo plėtrai nacionaliniu ir regioniniu mastu, pavieniams smulkaus ir

vidutinio verslo subjektams, jos bus pildomos naujomis šiuolaikiškomis

iniciatyvomis.

5.

Nacionalinė kokybės programa

(pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. sausio 12 d. nutarimu Nr. 33 ”Dėl Nacionalinės kokybės programos” (Žin., 1999, Nr. 7–153)

Programoje

pateiktas naujas požiūris į kokybę. Siekiama sudaryti teisines ir ekonomines

sąlygas ūkio subjektams nuolat siekti aukštos kokybės, plėtoti kokybės

infrastruktūrą (kokybės vadybos mokymas, kokybės reglamentavimas,

standartizacija, metrologija, atitikties įvertinimas, rinkos priežiūra), kuri

padėtų ūkio subjektams tapti konkurencingesniems vidaus ir pasaulinėje rinkose.

Numatyta

nemažai priemonių, be kurių neįmanoma sukurti ir išsaugoti darbo vietas,

–kokybės valdymas, taip pat verslo valdymas, veiklos organizavimas, darbo ir

produkcijos kokybė ir kitos.

6.

Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategija

(patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. birželio 13 d.nutarimu Nr. VIII–1728 ”Dėl Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategijos

patvirtinimo” (Žin., 2000, Nr. 50–1435)

Svarbiausiasis

strategijos tikslas – sukurti palankią aplinką įvairiapusei ekonominei,

socialinei kaimo plėtrai, jo gamtosaugai ir etnokultūrai, kad būtų sudarytos

sąlygos nuosekliai gerinti gyvenimo kokybę integruojantis

į ES. Strategija numato didinti gyventojų užimtumą, skatinant alternatyvią

veiklą, gerinti socialinę kaimo būklę.

Strategijoje

nurodyti šie tikslai

konkurencingas

žemės ūkis;

žemės

ūkio ir maisto produktų eksporto plėtra;

valstybės

parama žemės ūkiui, kurios pagrindas - vidaus rinkos apsauga ir žemės ūkio

produkcijos gamintojų pajamų palaikymas;

galimybės

įvairinti ekonominę veiklą kaime, o žemės ūkio produkcijos gamintojams -

verstis papildoma ūkine veikla;

tolygi

kaimo ekonominė ir socialinė plėtra, atitinkanti regionų ypatumus;

veiksminga

žemės ūkio mokslo, mokymo, konsultavimo ir švietimo sistema, glaudžiai susijusi

su gamyba.

Šių

tikslų įgyvendinimas atitinka darbo vietų kūrimo politikos nuostatas ir turi

padėti kaimiškuosiuose rajonuose spręsti darbo vietų išsaugojimo ir užimtumo

klausimus.

7.Nacionalinis

kaimo plėtros planas ES

stojimo paramai pagal SAPARD 2000–2006 metų programą gauti

(pritarta Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 1504 ”Dėl Nacionalinio kaimo plėtros plano (pagrindinių

nuostatų)” (Žin., 2000, Nr. 1–9)

Plano

strateginis tikslas – bendradarbiaujant Lietuvos Respublikos valstybinėms

institucijoms, ekonominiams ir socialiniams partneriams, privataus sektoriaus

subjektams ir vietinėms bendruomenėms ir naudojant SAPARD programos lėšas,

siekti sudaryti tinkamas ekonominės, socialinės, aplinkosaugos ir etnokultūrinės

kaimo plėtros sąlygas ir užtikrinti sėkmingą integraciją į ES.

Šios paramos

priemonės padėtų išspręsti šiuos svarbiausiuosius uždavinius

didinti žemės

ūkio ir perdirbamosios pramonės gamybos efektyvumą – gerinti produktų kokybės

ir sveikatos standartus;

išlaikyti

esamas darbo vietas kaimo vietovėse ir sukurti naujas, alternatyvias (ne žemės

ūkio).

8. Nacionalinė turizmo plėtros programa

(patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo1999 m. liepos

1 d. nutarimu Nr. VIII – 1284 ”Dėl Nacionalinės turizmo plėtros programos”

(Žin., 1999, Nr. 63–2061)

Programos

tikslas – skatinti vietinį ir atvykstamąjį turizmą, daugiausia dėmesio skirti

paslaugų turistams teikimui – kelionių organizavimui, apgyvendinimui,

maitinimui, informacijos teikimui, pramogoms, nuomos ir kitokioms paslaugoms.

Šias

paslaugas dažniausiai teikia smukūs verslininkai, kurių turizmo srityje – ne

mažiau kaip 4 procentai visų dirbančių Lietuvoje asmenų. Ypač daug darbo vietų

sukuriama apgyvendinimo paslaugų srityje.

Įgyvendinus

šią programą, numatoma, kad darbo vietų turizmo srityje padidės nuo

78 tūkstančių iki 95 tūkstančių. Darbo vietų skaičius priklausys nuo

turistų skaičiaus, kurį lems įvažiavimo galimybės, investicijų į turizmo paslaugas

didėjimas ir kiti veiksniai. Tačiau toliau išliks šių paslaugų sezoniškumas ir

didelis darbuotojų skaičiaus svyravimas per metus.

9.

Nacionalinė energetikos strategija

(patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 1999 m. spalio 5 d. nutarimu Nr. VIII–1348 „Dėl Nacionalinės energetikos strategijos patvirtinimo“

(Žin., 1999, Nr. 86–2568)

Strategija

parengta vadovaujantis nuostata, kad energetikos raidos tendencijos – tai

visuotinė ir atvira konkurencija, atvira energijos rinka.

Darbo

vietų kūrimo požiūriu svarbūs Lietuvos energetikos strateginiai tikslai

patikimas

ir saugus energijos tiekimas su mažiausiomis išlaidomis;

energijos

vartojimo efektyvumo didinimas;

rinkos

ekonomikos principų diegimas energetikoje;

poveikio

aplinkai mažinimas;

regioninis

bendradarbiavimas ir kooperacija;

Lietuvos

energetikos parengimas integracijai į ES bei energetikos valdymo tobulinimas.

Svarbi

energetikos ūkio plėtros kryptis – jo restruktūrizavimas atskiriant energijos

gamybos, tiekimo ir paskirstymo funkcijas. Tai turi skatinti konkurenciją

energetikoje, sudaryti sąlygas mažėti tiekiamos energijos kainoms, gyvinti

pramonės bei verslo plėtrą, kartu ir darbo vietų kūrimą.

10.

Inovacijų versle programa

(pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 528 ”Dėl Inovacijų versle programos”)

Ilgalaikis programos

tikslas – didinti Lietuvos verslo tarptautinį konkurencingumą, aktyviai

įgyvendinti versle naujus technologinius sprendimus ir organizacines

iniciatyvas.

Numatoma

įgyvendinti dviejų krypčių priemones

šalinti

inovacijų plėtros kliūtis, gyvinti Lietuvos ūkio subjektų strateginės

partnerystės ryšius inovacijoms įgyvendinti;

didinti

įmonių pasirengimą priimti, formuoti ir įgyvendinti inovacijas.

Šių

priemonių įgyvendinimas sudarys sąlygas nuolat atnaujinti gamybą, sėkmingai

konkuruoti, įsitvirtinti rinkose, išlaikyti darbo vietas ir kurti naujas.

–––––––––––––––––

Pakeitimai

1.

Lietuvos

Respublikos Vyriausybė, Nutarimas

Nr.

1819,

2002-11-19, Žin., 2002, Nr. 112-5014 (2002-11-22)

DĖL

LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2001 M. GEGUŽĖS 8 D. NUTARIMO NR. 529 ,,DĖL

LIETUVOS RESPUBLIKOS UŽIMTUMO DIDINIMO 2001-2004 METŲ PROGRAMOS

PATVIRTINIMO" PAKEITIMO

2.

Lietuvos

Respublikos Vyriausybė, Nutarimas

Nr.

421,

2004-04-15, Žin., 2004, Nr. 57-1994 (2004-04-20)

DĖL

LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2001 M. GEGUŽĖS 8 D. NUTARIMO NR. 529

"DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS UŽIMTUMO DIDINIMO 2001-2004 METŲ PROGRAMOS

PATVIRTINIMO" PAKEITIMO

***

Pabaiga ***

Redagavo

Angonita Rupšytė (2004-04-20)

anrups@lrs.lt