DĖL LIETUVOS

planą (pridedamas).

Vyriausybei parengti ir patvirtinti Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo

plano įgyvendinimo priemonių planą.

Respublikos teritorijos bendrasis planas yra privalomas formuojant regioninę

politiką, rengiant ūkio šakų plėtros strategijas ir programas bei teritorijų

planavimo dokumentų projektus.

LIETUVOS RESPUBLIKOS

SEIMO PIRMININKAS

ARTŪRAS PAULAUSKAS

PATVIRTINTA

Lietuvos

Respublikos Seimo

2002 m. spalio 29 d.

nutarimu

Nr. IX-1154

LIETUVOS

RESPUBLIKOS TERITORIJOS

BENDRASIS PLANAS

ĮVADAS

1. Bendrojo plano rengimas ir naudojimas

Lietuvos Respublikos teritorijos

bendrojo plano rengimo teisiniai pagrindai buvo padėti 1993 metais, kai

Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Lietuvos Respublikos teritorinio

planavimo laikinuosius nuostatus, numatančius parengti Lietuvos Respublikos

teritorijos tvarkymo generalinį planą. Tuo pagrindu Lietuvos Respublikos

Vyriausybė 1993 m. kovo 23 d. nutarimu Nr. 161 įpareigojo Statybos ir

urbanistikos ministeriją parengti Lietuvos Respublikos teritorijos generalinį

(dabar – bendrąjį) planą. Vėliau šias funkcijas perėmė Aplinkos ministerija.

Tokios svarbos darbas buvo įtrauktas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės

patvirtintų darbų programą, taip pat į Nacionalinę ACQUIS programą.

Lietuvos

Respublikos teritorijos bendrojo plano galutinis teisinis statusas nustatytas

1995 metais Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme (Žin., 1995, Nr.

107-2391).

Įstatymas apibrėžė Lietuvos Respublikos teritoriją kaip planavimo objektą ir

nustatė, kad bendrojo planavimo organizatorius yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė,

o parengtą dokumentą Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikimu tvirtina Seimas.

Buvo nurodyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas yra

privalomasis planavimo dokumentas. Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo

plano projektas pradėtas rengti 1996 metais.

Remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais, buvo nustatytos šios pagrindinės

Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano rengimo užduotys

1) konkretizuoti svarbiausių

šalies erdvinių struktūrų (urbanistinės sistemos, kraštovaizdžio ir kultūros

paveldo teritorijų, gamybos, rekreacijos, socialinės ir kultūrinės bei

techninės infrastruktūros) teritorinės plėtros perspektyvą;

2) nustatyti bendrąją šalies teritorijos

naudojimo ir apsaugos strategiją ir prioritetus;

3) nustatyti pagrindines

šalies regioninės politikos formavimo nuostatas.

Patvirtintas Lietuvos Respublikos

teritorijos bendrasis planas (toliau – Bendrasis planas) yra pagrindinis

planavimo dokumentas, reglamentuojantis šalies teritorijos naudojimo ir

tvarkymo ilgalaikę strategiją. Jis registruojamas Aplinkos ministerijos

tvarkomame Valstybės teritorijų planavimo dokumentų registre ir naudojamas

kaip

1) privalomas dokumentas valstybės

valdymo institucijoms, priimančioms Lietuvos Respublikos lygmens sprendimus,

susijusius su šalies teritorijos naudojimu, tvarkymu bei apsauga;

2) dokumentas, konkretizuojantis šalies

regioninės politikos formavimo teritorines gaires;

3) dokumentas, nustatantis valstybės

institucijų rengiamų Lietuvos Respublikos lygmens specialiųjų planų, ilgalaikių

programų bei strategijų pagrindines planavimo sąlygas;

4) dokumentas, kuriuo remiantis

rezervuojamos teritorijos, reikalingos valstybės svarbos infrastruktūros,

gamybos ar apsaugos objektams;

5) dokumentas, nustatantis regionų

(apskričių) lygmens bendrųjų ir specialiųjų planų pagrindines planavimo

sąlygas;

6) dokumentas, informuojantis visuomenę

apie valstybės priimtas šalies teritorijos tvarkymo gaires;

7) dokumentas, kuriuo remiantis

formuojama integravimosi į europines struktūras politika teritorijų planavimo

srityje.

Bendrasis planas įvertina patvirtintų nacionalinio lygmens strateginio planavimo

dokumentų nuostatas ir į jas atsižvelgia.

Bendruoju planu privalo remtis ūkio šakų

(sektorių) plėtros strategijos, kiti valstybės

institucijų rengiami strateginiai planai ir programos. Įgyvendinant Bendrąjį

planą, juose savo ruožtu turi būti numatytos atitinkamos priemonės (veiksmai). Bendrojo plano kompleksiškumas ir privalomumas

užtikrina visų veiklos rūšių plėtros tvarumą ir pusiausvyrą teritorijoje,

suteikia jai erdvinės raiškos kryptingumą bei pagrįstumą. Todėl į jo nuostatas

būtina atsižvelgti rengiant Bendrąjį programavimo dokumentą (Nacionalinį

plėtros planą).

Bendrojo plano sprendiniai galioja jame

nustatytam planavimo laikotarpiui (iki 2020 m.), kurio metu jie gali būti koreguojami ar papildomi Teritorijų planavimo įstatymo

nustatyta tvarka operatyvinio

planavimo priemonėmis.

Rengiant Bendrąjį planą, buvo paruošta

platesnė sprendinių medžiaga, taip pat sprendinių pasekmių vertinimas, priedai,

plano rengimo metodika. Be to, buvo parengti tikrosios būklės įvertinimas,

raidos prognozės, tikslai, preliminarūs sprendiniai.

Aprobavimui ir tvirtinimui pateikti

pagrindiniai Bendrojo plano sprendiniai.

2. Šalies teritorijos tvarkymo probleminės situacijos

ir arealai

Probleminė situacija – nepalankių

(kritinių, blogų, nepageidaujamų, šalintinų) socialinės ir ekonominės ar

ekologinės raidos požymių įsigalėjimas, teisinio statuso nepakankamumas arba

skirtingų interesų priešprieša konkrečioje teritorijoje. Ji rodo atsiradimą

tam tikro, paprastai sunkiai sprendžiamo konflikto tarp nusistovėjusių

visuomenės poreikių ir realios situacijos, tarp esamo ar tikslinio teisinio

statuso, taip pat tarp įvairių teritorijos panaudojimo galimybių.

Įvairių kraštotvarkinių konfliktų

sukuriamų probleminių situacijų teritorinio pasiskirstymo analizė leidžia

išskirti vadinamuosius probleminius arealus, suprantamus kaip plačias zonas,

jungiančias probleminių situacijų sankaupas arba atskirų konfliktų išryškėjimo

teritorijas.

Svarbiausi plėtrą stabdantys požymiai

buvo nustatyti tokie

socialinėje plotmėje –

1. Demografinės situacijos kritiškumas

(reprodukcija, sergamumas),

2. Socialinės būklės negatyvumas

(nedarbas, nusikalstamumas);

ekonominėje plotmėje –

3. Investicijų nepakankamumas,

4. Pajamų nepakankamumas,

5. Žemės naudmenų gamybinis

neefektyvumas;

urbanistinėje plotmėje –

6. Urbanistinė įtampa (centrinių vietų

nepakankamas išplėtojimas, neoptimalūs funkciniai,

aptarnavimo ryšiai);

integruotos aplinkosaugos plotmėje –

7. Aplinkos sveikumo neužtikrinimas,

8. Gamtos vertybių degradavimo pavojus,

9. Kultūros vertybių nykimo pavojus.

Pagal savo raidos problemiškumo erdvinę

sklaidą įvertinti rajonai šalies teritorijoje sudaro keturias stambias problemines

sritis – dvi pasižymi santykinai mažu problemiškumu (Šiaurės Lietuvos ir

Pietvakarių–Vidurio Lietuvos) ir dvi apima vidutinio bei didelio problemiškumo

rajonus (Rytų Lietuvos bei Vakarų–Vidurio Lietuvos). Skiriant smulkesnius probleminius

arealus buvo atsižvelgta ir į aplinkosauginių problemų santykinį „svorį“

integruoto vertinimo mastu. Jei aplinkosauginė vertinimo dedamoji siekdavo

40–60 procentų bendro vertinimo reikšmės, tai ji buvo priimama kaip

probleminius arealus diferencijuojantis veiksnys.

Kompleksiniai probleminiai arealai buvo

išskirti pagal du kriterijus

 bendrą kraštotvarkinį

problemiškumo mastą ir įvairovės koncentraciją,

 santykinę aplinkosaugos problemų

svarbą, kad būtų galima išskirti svarbiausias socialinės ir ekonominės raidos

ekologinių ribojimų zonas.

Svarbiausios Bendrajame plane atliktos

šalies teritorijos probleminės analizės išvados

1) kraštotvarkos

požiūriu sudėtingiausi probleminiai arealai

išsidėstę šalies teritorijos pakraščiuose

 pajūryje

(Klaipėdos–Šilutės),

 šiaurės

rytuose (Švenčionių–Zarasų),

 pietuose

(Lazdijų–Šalčininkų);

2) mažiausiai

problemiška yra Vidurio Lietuva (išskyrus Kauno–Kėdainių arealą);

3) didžiausiu

santykiniu aplinkosaugos problemiškumu išsiskiria 3 zonos

 vakarų–šiaurės

vakarų (Šilutė–Klaipėda–Šiauliai),

 vidurio (Marijampolė–Jonava–Biržai),

 rytų–šiaurės

rytų (Trakai–Švenčionys–Zarasai).

3.

Lietuvos teritorijos raidos strategija

atsižvelgiant į Europos kontekstą

1.

Atsižvelgiant į Europos erdvinės raidos kontekstą, šalies teritorijos raidos

strategija remiasi šiais Europos Sąjungoje (toliau – ES) pripažintais

bendriausiais teritorijų plėtros principais

1) socialinė ir ekonominė plėtra vykdoma

siekiant teritorinių (erdvinių) struktūrų pusiausvyros;

2) teritorinės (erdvinės) struktūros

grindžiamos ypatingomis (specialiomis) vertybėmis ir regioniniu identitetu

Europos kontekste;

3) racionali ekonominė plėtra iš esmės

neprieštarauja gamtos ir kultūros paveldo naudojimui ir išsaugojimui. Paveldo išsaugojimas ir panaudojimas padeda ekonominei

plėtrai.

2. Priimant Europos Tarybos ir Europos

Sąjungos dokumentų nuostatas dėl teritorijų planavimo, Lietuvai būtina

 turėti patvirtintą tvarios ir

pusiausviros raidos principais pagrįstą ir ES nuostatas atitinkantį šalies

teritorijos bendrąjį planą,

 stiprinti nacionalinę teritorijų

planavimo sistemą ir įsitraukti į Europos dokumentų, darančių įtaką teritorijų

planavimui, rengimą kvalifikuotai atstovaujant Lietuvai Baltijos jūros regiono

plėtros procesuose,

 aktyvinti infrastruktūros,

integruojančios šalį į Europos Sąjungą, plėtrą,

 parengti pasienio regionų teritorijų

planus ir jų įgyvendinimo priemones,

 parengti regioninės politikos

nuostatas dėl visaverčių gyvenimo sąlygų visuose Lietuvos regionuose ir sukurti

atitinkamas institucijas bei programas joms įgyvendinti.

3. Atsižvelgiant

į ES priimtus „Europos teritorijos tvarkymo politikos principus“

Bendrajame plane numatoma

1) tvari ir pusiausvira socialinė, ekonominė ir ekologinė šalies teritorijos

plėtra;

2) policentrinės gyvenamųjų vietovių

sistemos plėtojimas;

3) naujo erdvinio miesto ir kaimo

santykio formavimas;

4) infrastruktūros ir informacijos

pasiekiamumo didinimas;

5) gamtos bei kultūros paveldo

išsaugojimas ir racionalus naudojimas.

4. Įvertinant Lietuvos integracijos į

Europą perspektyvą bei turimą šalies erdvinio planavimo patyrimą, policentrinės

gyvenamųjų vietovių sistemos hierarchinį tinklą tikslinga formuoti bendrųjų

Europos namų fundamentalių ląstelių – Teritorinių statistinių vienetų

nomenklatūros (NUTS) – pagrindu.

5. Lietuvos gyvenamųjų vietovių sistemos

bazinę dalį sudaro gyvenamųjų vietovių tinklai, jungiantys 3 viršutinių lygmenų

regionų centrus

 1 lygmens, arba Europos žemyno,

gyvenamųjų vietovių tinklas, jungiantis 1 lygmens regionų centrus; per jį

ir Lietuva tiesiogiai įsijungtų į Europos žemyno tinklą,

 2 lygmens, arba transnacionalinis

ir nacionalinis, gyvenamųjų vietovių tinklas, jungiantis 2 lygmens regionų

centrus ir prijungiantis juos prie 1 lygmens tinklo,

 3 lygmens, arba regioninis,

gyvenamųjų vietovių tinklas, jungiantis 3 lygmens regionų centrus ir

sujungiantis juos su aukštesnio lygmens tinklais.

6. Lietuvos teritorijos strateginę

svarbą Baltijos jūros regione patvirtina ją kertantys prioritetiniai

tarptautiniai transporto koridoriai

 I Kretos multimodalinis automobilių

transporto koridorius, arba Via Baltica (Helsinkis–Talinas–Ryga–Kaunas–Varšuva),

 I A Kretos multimodalinis

automobilių transporto koridorius, arba Via Hanseatica

(Ryga–Karaliaučius–Gdanskas),

 IX koridoriaus (Helsinkis–Sankt

Peterburgas–Maskva–Kijevas–Bukareštas–Dimitrovgradas–Aleksandrupolis) vakarinė

šaka – IX B automobilių transporto ir geležinkelių transporto koridorius (Klaipėda–Vilnius–Minskas–Kijevas),

kuris nuo Kauno dar šakojasi į Karaliaučiaus sritį – IX D.

7. Lietuvos

teritorijos erdvinė struktūra turi tapti visaverte Europos erdvinės struktūros

dalimi, organiškai integruota į bendrą žemyninę socialinių ir ekonominių bei

ekologinių ryšių sistemą.

4.

Teritorijos raidos strateginių tikslų sistema

1. Svarbiausias Bendrojo plano principas

yra užtikrinti šalies teritorijos tvarią ir pusiausvirą raidą sudarant šias

strategines visuomenės ir ūkio plėtotės prielaidas

 kuo geriau panaudoti turimą šalies

teritorijos potencialą,

 nedaryti žalos šalies teritorijos

gamtinei bei kultūrinei aplinkai,

 nepažeisti dabartinės ir būsimų

kartų teritorinių interesų,

 koordinuoti teritorijos naudojimą

ir apsaugą šalies lygiu (kartu atsižvelgiant į visos

Europos pastangas),

 išsaugoti bei stiprinti šalies

teritorijos savitumą.

2. Svarbiausiam strateginiam principui

įgyvendinti būtinos šios strateginės šalies raidos kryptys

1) gyventojų gyvenimo kokybės

gerinimas plėtojant socialinę ir kultūrinę bei techninę infrastruktūrą;

2) šalies ekonomikos augimo

skatinimas ūkinę veiklą diferencijuojant pagal teritorinio potencialo ypatumus,

taikant funkcinę konversiją bei ekologiškas technologijas;

3) aplinkos kokybės užtikrinimas

optimizuojant gamtonaudą, plėtojant aplinkosaugą bei išsaugant ir didinant

kraštovaizdžio savitumą.

3.

Nustatytoms šalies raidos strateginėms kryptims įgyvendinti numatoma

konkretizuotų bendrųjų strateginių teritorijos raidos tikslų sistema

socialinėje

plotmėje –

 įgyvendinti teritoriškai

diferencijuotą demografinę ir socialinę politiką bei specialias regionines

nedarbo mažinimo, gyvenviečių aktyvinimo ir renovacijos programas,

 suteikti socialinio vystymo impulsą

šalies periferijai (įvertinant ir panaudojant savivaldybių galimybes),

 formuoti ir stiprinti šalies ir jos

regionų kultūrinį identitetą, remti etnokultūros raišką;

ekonominėje plotmėje –

 užtikrinti ilgalaikius žemėnaudos

prioritetus ir racionalų žemės naudojimą,

 šalies ūkio pamatams formuoti

išnaudoti jos tranzitinės padėties privalumus, alternatyvius energijos

šaltinius bei naujų perspektyvių naudingųjų iškasenų gavybą,

 žemyninėje šalies dalyje iš esmės

išlaikyti turintį tradicijas žemės ir miškų

ūkį, jį teritoriškai diferencijuoti, ypač panaudojant poilsio organizavimo

kaime potencialą, ekologinės žemdirbystės perspektyvą ir pan.,

 užtikrinti transporto plėtrai

reikalingų teritorijų prioritetą prieš žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės

formavimą priemiesčiuose,

 šalies pajūrio dalį specializuoti

rekreacinio ir žuvininkystės ūkio bei jūrų transporto plėtrai, ypatingą dėmesį

skirti pažintinio turizmo (įskaitant kruizinį), jūrų žvejybos, taip pat

poilsinės rekreacijos bei pramogų verslo plėtrai;

ekologinėje plotmėje –

 išlaikyti ir stiprinti turimą aplinkos

sveikumo bei kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsaugos, gamtinio karkaso

palaikymo sistemą,

 šalies ir regionų savitumus formuojančioms

gamtinėms ir kultūrinėms aplinkos vertybėms garantuoti efektyvią apsaugą ir

racionalų naudojimą,

 užtikrinti tik ekologiškai pagrįstų

kraštotvarkos programų realizavimą;

kompleksinėje teritorinėje plotmėje –

 užtikrinti tikslingą ir harmoningą

gyvenviečių tinklo raidą, kuri remiasi šalies erdvinio urbanistinio stuburo

palaikymo bei tolygaus aktyvumo centrų išdėstymo darna,

 optimizuoti šalies teritorijos

regionavimą pagal ES standartus suteikiant nustatytiems teritorijos vienetams

regioninės politikos planavimo ir įgyvendinimo instrumento paskirtį, taikyti

aktyvias priemones esamoms negatyvioms tendencijoms pakeisti,

 ženkliai padidinti didžiausio

kompleksinio problemiškumo arealų investicinį aprūpinimą.

4. Kiti teritorijos raidos tikslai būtų

optimizuoti urbanistinę sistemą, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės

apsaugą, kultūros paveldo, gamybos bei rekreacinių teritorijų naudojimą ir

socialinės ir kultūrinės bei techninės infrastruktūros teritorinę plėtrą. Iš jų

savo erdvine orientacija išskirtini šie sektoriniai tikslai

gyvenamųjų

vietovių tinklo raida

1) formuoti ir įtvirtinti

Lietuvoje hierarchinį policentrinį gyvenamųjų vietovių tinklą, užtikrinantį

palankiausias socialinio, ekonominio ir ekologinio šalies vystymo sąlygas ir

aukštos žmonių gyvenimo kokybės prielaidas;

2) siekti racionalaus ir tikslingo

gyventojų koncentracijos ir depopuliacijos tendencijų pusiausvyros stiprinant

silpnąsias gyvenamųjų vietovių tinklo grandis;

3) užtikrinti palankiausias regioninių

ir subregioninių (kaimo ir miesto) gyvenamųjų vietovių tinklo sistemų

formavimosi sąlygas;

4) sudaryti prielaidas organiškai lietuvos gyvenamųjų vietovių tinklo sąveikai su Europoje

kuriama hierarchine urbanistine sistema;

kraštovaizdžio apsauga

1) gamtinio karkaso teritorijų

ekologinio visavertiškumo užtikrinimas ir kraštovaizdžio įvairovės ir vertybių

išsaugojimas;

2) biologinės įvairovės išsaugojimo ir

biotos išteklių racionalaus naudojimo užtikrinimas;

3) gamtinės rekreacinės aplinkos

racionalaus naudojimo ir apsaugos užtikrinimas;

4) litosferos ir hidrosferos išteklių

naudojimo bei apsaugos optimizavimas;

5) gamtinės aplinkos sveikumo (kokybės)

užtikrinimas;

6) kraštovaizdžio kultūrinių vertybių

išsaugojimas;

bioprodukcinio ūkio

teritorijų raida

1) optimalios bendrosios žemėnaudos

struktūros formavimas;

2) bioprodukcinio ūkio šakų

raidos racionalaus teritorinio balanso užtikrinimas;

3) tikslinis bioprodukcinio ūkio

specializavimas pagal vietos potencialo ir rinkos poreikių ypatumus;

4) tradicinių bioprodukcinio ūkio

krypčių principinis išsaugojimas didinant bendrąją veiklos įvairovę;

5) gamybos ir aplinkosaugos

interesų derinimas;

6) efektyvus bioprodukcinio ūkio

rėmimo politikos realizavimas;

7) integracijos į ES galimų

neigiamų pasekmių teritoriškai diferencijuotas švelninimas;

rekreacijos (ir turizmo) teritorinė

plėtra

1) plėsti gamtinėje aplinkoje

rekreacijos specializuotų teritorijų tinklą ir plėtoti infrastruktūrą;

2) intensyvinti turizmo, ypač pažintinio

ir kultūrinio, plėtrą ir stiprinti potencialą;

3) užtikrinti gamtinių ir kultūrinių

rekreacinių išteklių naudojimo ir apsaugos efektyvumą bei optimalumą;

4) išnaudoti poilsio kaimiškoje

aplinkoje potencialą atgaivinant ekonomiškai silpnus šalies rajonus;

5) perorientuoti įvažiuojamąjį turizmą

ir, orientuojantis į Vakarų šalis, sukurti atitinkamą rekreacinės

infrastruktūros kokybę;

6) sukurti valstybinę rekreacijos rėmimo

sistemą ir užtikrinti jos regioninį diferencijavimą;

7) pasiekti, kad planuojamu laikotarpiu

(iki 2020 m.) bendrosios pajamos iš turizmo išaugtų iki 2,5 karto, o turizmo

dalis šalies BVP padidėtų iki 10 procentų;

transporto ir ryšių komplekso raida

1) integruoti Lietuvos transporto

sistemą į visos Europos transporto tinklą bei paslaugų rinką, taip pat į

Baltijos jūros baseino šalių transporto sistemą;

2) kurti vieningą Lietuvos susisiekimo

sistemą, leidžiančią kompleksiškai spręsti regionų bei šalies susisiekimo

poreikius;

3) subalansuoti šalies transporto

sistemos plėtrą maksimaliai panaudojant turimą įvairių transporto rūšių

infrastruktūrą, mažinant transporto poveikį aplinkai;

4) siekti, kad būtų laiku modernizuotas

Klaipėdos uostas, kaip neatskiriama tarptautinio IX B transporto koridoriaus

sudedamoji dalis, bei sustiprintas uosto konkurencingumas;

5) užtikrinti telekomunikacinių ryšių

teritorinį tolygumą bei prieinamumą gyventojams;

6) aktyvinti interneto tinklo plėtojimą

šalies periferijoje.

I. BENDRŲJŲ

TERITORINIŲ STRUKTŪRŲ FORMAVIMAS

1. URBANISTINĖS

sistemos optimizavimas

1. Bendrasis planas teikia šalies

gyvenamųjų vietovių atraminės sistemos – urbanistinio karkaso – erdvinės struktūros plėtros modelį, kuris

integruoja teritorijoje ašinį ir tolygų šios struktūros plėtojimą, sudarantį

sąlygas švelninti galimų raidos tendencijų neigiamas pasekmes. Tiksliniam

planavimo laikotarpiui (iki 2020 metų) bendras pagal miesto gyventojų dalį

nustatytas urbanizacijos lygis yra 72–75 procentai.

2. Numatoma šalies urbanistinėje

sistemoje išskirti atraminį gyvenamųjų vietovių tinklą, kurį sudarytų šių

hierarchijos lygmenų centrai (žiūr. brėž. Nr. 1. Urbanistinis

karkasas)

1 lygmuo – valstybinio ir tarpvalstybinio (europinio) masto

centrai. Tai daugiafunkciniai didieji miestai, atitinkantys aglomeruotų

metropolinių centrų reikalavimus. Europinio tarpvalstybinio masto centras

formuotinas šalies sostinės Vilniaus pagrindu, sujungiant Vilniaus ir kauno potencialus;

2 lygmuo – regioniniai centrai. Tai dabartinių apskričių

centrai ir kiti stambesni miestai – dabartinių savivaldybių administraciniai

centrai, kuriems, optimizuojant šalies regioninę diferenciaciją, rekomenduojama

atlikti naujų regioninių aptarnavimo centrų

funkcijas;

3 lygmuo – lokaliniai centrai. Tai esamų rajonų savivaldybių

centrai ir rekomenduojami nauji vietinio lygmens

aptarnavimo centrai. Pastarieji administracinės reformos atveju galėtų būti

įvertinti dėl jų galimybės tapti naujų rajoninių savivaldybių centrais.

3. Dėl mažų demografinių išteklių visų

urbanistinio karkaso centrų plėtra daugiau būtų kokybinė, o ne kiekybinė ar

teritorinė. Šalies erdvinė sąranga turėtų būti tobulinama kryptingai ir atskiri

jos elementai plėtojami valstybės teisinėmis, finansinėmis bei organizacinėmis

priemonėmis, tarp pastarųjų išskiriant ir teritorijų

planavimo darbų intensyvinimą regionų (apskričių) lygmeniu. Teritoriniai kiekybiniai ir kokybiniai

prieštaravimai tarp esamų raidos tendencijų ir priimtų urbanistinio karkaso

tvarios ir pusiausviros plėtros tikslų priskirtini urbanistinės plėtros

problemoms, kurių sprendimas neįmanomas be aktyvaus valstybės vaidmens.

4. Numatoma didinti šalies

metropolizacijos mastą ir plėtoti keturis 1 lygmens – metropolinius –

atraminius urbanistinius centrus, priskiriant juos šioms kategorijoms

 T (tarptautinė) kategorija – integruojamojo tipo metropoliniai centrai,

įeinantys į sudaromą jungtinį tarpvalstybinio rango europinį centrą;

 V (valstybinė) kategorija – palaikomojo tipo valstybinio rango metropoliniai

centrai;

 R (regioninė) kategorija – stiprinamojo tipo regioninio rango metropolinis

centras.

5. T kategorijos metropoliniams

centrams priskiriami vilnius ir

Kaunas, kurie turi pakankamą potencialą, tačiau atskirai paėmus kiekvienam

trūksta ir trūks ateityje potencialo (ypač demografinio), kad būtų pripažinti

europinio masto (Euro City) centrais. Tokio centro buvimas svarbus

šaliai integruojantis į ES. Bendrasis planas numato formuoti europinio lygmens

centrą kaip Vilniaus–Kauno urbanistinį dinapolį, sujungiant dabar esamus šių

metropolinių centrų potencialus. Tai sudarytų pagrindą atsirasti europinių

institucijų ir kitų darinių šioje apie milijoną gyventojų turinčioje jungtinėje

zonoje bei tiesiogiai prisijungti prie plėtojamo Europos urbanistinio karkaso.

6. V kategorijos metropoliniam

centrui priskiriama Klaipėda. Kaip metropolinis centras šis miestas dar nėra

galutinai susiformavęs, todėl tektų taikyti specialias palaikomąsias priemones.

Tai pirmiausia susiję su šio miesto plėtrą lemiančio konkurentiško europinio

masto uosto palaikymu bei pajūrio ūkinės ir rekreacinės aglomeracijos

plėtojimu, LEZ veikla, šalies jūrinės orientacijos instituciniu realizavimu,

turimo mokslo ir mokymo potencialo stiprinimu, iš dalies ir su kai kurių

valdymo institucijų dekoncentravimu.

7. R

kategorijos metropoliniam centrui priskiriami Šiauliai. Šis miestas dabar

metropolinio lygmens centro kriterijų neatitinka ir yra silpniausia grandis

šiame lygmenyje, tačiau yra realios galimybės išplėtoti Šiaulius iki

metropolinio lygmens centro – geresnė Vakarų Lietuvos demografinė padėtis,

universitetas, galimybė intensyviai sąveikauti su gretimų regionų (Telšių,

Panevėžio, Jelgavos) bei miestų potencialais, lauktinas Via Hanseatica (I A

koridoriaus) svarbos didėjimas. Šiauliai turi sparčiai plėstis kaip regioninis

mokslo ir mokymo centras, būtinas moderniųjų technologijų lokalizavimas, į savo

ekonominio baseino išteklius orientuotas tyrimo ir plėtojimo potencialo ugdymas

bei ryžtingas darbo vietų kūrimas. Būtina panaudoti įvairias makroregioną

jungiančių tinklų formavimo priemones: valdymo ir organizacines (pvz.,

regioninių plėtros tarybų bendradarbiavimas, pramonės ir verslo plėtros bendrų

tarybų steigimas), technologines ir technines (pvz., transporto ryšių

tobulinimas), erdvinio planavimo (pvz., bendrų plėtros programų, projektų

rengimas bei derinimas) ir kt. Jungiančiųjų tinklų formavimas turėtų skatinti

viso ekonominio baseino gamybinio potencialo augimą. Be Šiaulių, R

kategorijos metropoliniam centrui priskiriamas Panevėžys. Šių metropolinių

centrų sąveika turi užtikrinti stiprų Lietuvos šiaurinės dalies urbanistinį

tinklą. Panevėžio miestas šiuo metu taip pat neatitinka metropolinio

lygmens centro kriterijų, tačiau sparčiai vystosi, yra realios galimybės

sąveikauti su gretimų regionų (Šiaulių, Utenos) ir miestų (Šiaulių, Utenos,

Ukmergės) potencialais, sėkminga Via Baltica (I koridoriaus) plėtra. Būtina

didinti ekonominį, mokslinį, aptarnavimo potencialą, kurti darbo vietas, taip

pat įgyvendinti kitas šios kategorijos centro formavimo priemones.

Punkto pakeitimai

Nr. X-851, 2006-10-12,

Žin., 2006, Nr. 111-4198 (2006-10-19)

8. Numatoma

didinti šalies regioninio skaidymo mastą ir plėtoti vienuolika 2 lygmens –

regioninių – centrų, priskirtinų šioms kategorijoms

• A kategorija –

atliekantys regioninę administracinę funkciją, pakankamo potencialo, palaikomi;

• B kategorija –

atliekantys regioninę administracinę funkciją, nepakankamo potencialo,

stiprinami;

• C

kategorija – neatliekantys regioninės administracinės funkcijos, siūlomi nauji

vidutinių miestų pagrindu, stiprinami;

• D

kategorija – neatliekantys regioninės administracinės funkcijos, formuojami

nauji sujungiant gretimus potencialus, ypač stiprinami.

Punkto pakeitimai

Nr. X-851, 2006-10-12,

Žin., 2006, Nr. 111-4198 (2006-10-19)

9. Pagal

nustatytas plėtros potencialo kategorijas Bendrajame plane yra numatomi

• du A kategorijos

– pakankamo potencialo esami dabartinių apskričių centrai –Alytus ir

Marijampolė. Jiems reikalingas esamo socialinio ir ekonominio potencialo

palaikymas ir renovacija;

• trys B

kategorijos – nepakankamo potencialo esami dabartinių apskričių centrai –

Tauragė, Telšiai, Utena. Jiems reikalinga esamo socialinio ir ekonominio

potencialo renovacija bei stiprinimas;

• penki C

kategorijos – siūlomi nauji regioninių centrų funkcijoms atlikti vidutiniai

miestai – Biržai, Mažeikiai, Ukmergė, Raseiniai ir Rokiškis. Jie ir dabar iš

dalies atlieka regioninių centrų funkcijas, aktyvindami atokias periferines

pasienio teritorijas arba būdami prie perspektyvinių tarptautinės urbanistinės

integracijos ašių; ypač Ukmergė, turinti galimybių intensyvesnei plėtrai.

Visiems jiems būtinas esamo socialinio ir ekonominio potencialo aktyvus

stiprinimas bei renovacija;

• vienas D kategorijos –

sujungiant gretimus potencialus formuojamas naujas regioninis Švenčionių –

Švenčionėlių centras. Tai ypatingas atvejis. Šis centras formuojamas dėl

būtinumo aktyviau remti ir stiprinti ypač blogos padėties bei silpną potencialą

turintį Šiaurės Rytų Lietuvos probleminį arealą. Šiame savitų istorinės bei

kultūrinės raidos tradicijų Lietuvos regione (Švenčionių kraštas) naujo

regioninio centro (Švenčionys – Švenčionėliai) kūrimas, plėtojant ir sujungiant

abiejų greta esančių (tik per 12 km) miestų gamybinius ir žmogiškuosius

intelektinius išteklius valdymo, organizacinėmis, technologinėmis, techninėmis

bei erdvinio planavimo priemonėmis, yra svarbus urbanistinio karkaso formavimo

bei šalies regioninės politikos uždavinys.

Punkto pakeitimai

Nr. X-851, 2006-10-12,

Žin., 2006, Nr. 111-4198 (2006-10-19)

10. Numatyta didinti šalies lokalinės

urbanistinės diferenciacijos mastą ir plėtoti aštuoniasdešimt penkis 3 lygmens – lokalinius – centrus, priskirtinus

šioms kategorijoms

 a kategorija –

esamų savivaldybių centrai, pakankamo potencialo, palaikomi;

 b kategorija –

siūlomi nauji aptarnavimo centrai mažų miestų

pagrindu, nepakankamo potencialo, stiprinami;

 c kategorija –

siūlomi nauji aptarnavimo centrai miestelių

pagrindu, nepakankamo potencialo, ypač stiprinami;

 d kategorija –

konversinės plėtros savivaldybių centrai.

11. Planuojamu laikotarpiu (iki 2020 metų) pagrindiniai

lokaliniai centrai išliks nevienodo potencialo, tačiau pastarojo išlyginimas ir

plėtojimas suvaidins svarbų vaidmenį realizuojant šalies regioninės politikos

tikslus, siekiančius galimai tolygesnės šalies teritorijos plėtotės.

12. Bendrajame plane nustatyta tokia

urbanistinės integracijos ašių hierarchija (žiūr. brėž. Nr. 1.

Urbanistinis karkasas)

1 lygmuo – tarptautinės ir nacionalinės urbanistinės

integracijos ašys. Jos formuojamos esamų ir perspektyvinių tarptautinių

transporto koridorių pagrindu, susieja šalies aukšto lygmens regionus (jų

centrus) tarpusavyje ir su kaimyninių šalių regionais;

2 lygmuo – regioninės urbanistinės integracijos ašys,

integruojančios regionų dalis (jų centrus) ir susiejančios su aukštesnio

lygmens urbanistinės integracijos ašimis;

3 lygmuo – lokalinės jungtys.

13. Numatoma plėtoti šių kategorijų 1 lygmens urbanistinės integracijos

ašis

 I A kategorija – pagrindinė

šalies urbanistinės integracijos (metropolinė) ašis;

 I B kategorija – tarptautinės urbanistinės

integracijos ašys;

 I C kategorija – šalies vidinės

urbanistinės integracijos ašys.

14. Išskiriama ir formuojama viena

Rytų–Vakarų krypties I A kategorijos – pagrindinė (metropolinė) – šalies

urbanistinės integracijos ašis. Ji remiasi keturiais metropolinio lygmens

centrais kaip pagrindiniais inovacijų ir kitų aukščiausio lygmens veiklų

stimulais visai šalies teritorijai. Numatoma pagrindinė šalies urbanistinės

integracijos ašis tapdinama su gyventojų ir veiklos koncentracijos zona. Jos

vaidmuo ypač svarbus švelninant šalies raidos teritorinės diferenciacijos

neigiamas pasekmes visoje šalyje, suformuojant šiam tikslui gana tolygų

urbanistinio metropolinio vystymo stuburą. Tai leidžia apvaldyti šalies ir

tarptautinių urbanistinės integracijos ašių kanalus, sušvelninti regioninius

skirtumus, neatsisakant ir tam tikros ekonominį efektyvumą užtikrinančios

koncentracijos.

15. Numatomos septynios svarbiausios I

B kategorijos tarptautinės urbanistinės integracijos ašys. Keturios iš jų kerta

šalį Šiaurės–Šiaurės Rytų–Pietų kryptimis ir trys Rytų–Vakarų kryptimi. Jos

formuojamos esamų ir siūlomų tarptautinių transporto koridorių, jungiančių

Helsinkį, Sankt Peterburgą, Maskvą su Kijevu, Viena, Hamburgu, pagrindu. Šis

tinklas integruoja visus šalies metropolinius ir regioninius centrus

tarpusavyje bei su artimiausiais kaimyninių šalių urbanistiniais centrais

(Liepoja, Jelgava, Daugpiliu, Minsku, Lyda, Gardinu, Suvalkais, Karaliaučiumi).

Šios ašys, formuojamos magistralinių ir krašto kelių pagrindu, užtikrins

metropolinių ir regioninių centrų sąveiką, skatins jų poveikio zonoje esančių

lokalinių centrų plėtrą.

16. Numatomos keturios pagrindinės I C

kategorijos vidinės urbanistinės integracijos ašys. Jos papildo I B kategorijos

urbanistinių ašių tinklą, tačiau jų svarbiausia funkcija – tai centrų

(daugiausia regioninių) integravimas šalies viduje ir prijungimas prie

tarptautinių išorinių ryšių. I C kategorijos integracijos ašys formuojamos

magistralinių ir krašto kelių pagrindu.

17. Formuojamas pakankamai tankus 2

lygmens regioninių urbanistinių integracijos ašių tinklas, jungiantis visus

pagrindinius lokalinius centrus ir prijungiantis juos prie aukštesnio lygmens

urbanistinės integracijos ašių. Šios ašys yra svarbios formuojant regionines

urbanistines sistemas bei jų sąveiką su metropoliniais arealais.

18. Bendrajame plane nurodomos ir tos 3

lygmens urbanistinės integracijos ašys, kurios jungia pagrindinius

lokalinius centrus su aukštesnio lygmens urbanistinio karkaso ašimis arba veda

į žemiausio lygmens (lokalius) valstybės sienos kirtimo punktus. Grafiniuose

sprendiniuose šios ašys vadinamos lokalinėmis jungtimis.

19. Urbanistinio karkaso centrai ir

integracijos ašys, kaip įvairios veiklos ir gyventojų traukos židiniai, veikia

ir perspektyvoje įvairiai veiks šalies ir regionų teritorijų raidos pobūdį

formuodami (žiūr. brėž. Nr. 1. Urbanistinis karkasas)

 urbanistinių centrų aglomeruojančio

poveikio arealus;

 urbanistinės integracijos ašių poveikio

koridorius;

 bendrą urbanistinio karkaso

koncentruojančio poveikio arealą.

20. Numatomas diferencijuotas

miesto ir kaimo gyvenamųjų vietovių santykio formavimas pagal išryškėjusius

regioninius šalies raidos potencialo skirtumus, formuojančius tris stambias

miesto ir kaimo plėtros zonas: a) Vakarų, b) Vidurio ir c) Rytų Lietuvos.

Šiuose šalies makroregionuose skiriasi kaimo teritorijų raidos perspektyvos,

pirmiausia priklausančios nuo tradicinio bioprodukcinio ūkio plėtros galimybių

(su tuo susijęs funkcinės konversijos poreikis) bei metropolinio ir

mezoregioninio lygmenų centrų plėtros. Būtina išlaikyti miesto ir kaimo

gyvenamųjų vietovių tinklo tankio Vakarų, Vidurio ir Rytų Lietuvoje regioninį

savitumą bei nuo jo priklausantį šalies kultūrinio kraštovaizdžio pobūdį.

21. Plėtojant miesto ir kaimo teritorijų

ryšius būtina atkurti kaimiškųjų savivaldybių gyvenamųjų vietovių sistemas

naujomis socialinėmis ir ekonominėmis sąlygomis, nes jų miesto ir kaimo

santykio sistema yra mažiausiai suirusi ir vis dar dominuoja šalyje. Svarbi

grandis būtų seniūnijų centrų, t. y. mažų miestų ir miestelių, kaip žemės ūkio

gamybos ir kaimo gyventojų aptarnavimo, iš dalies miesto gyventojų rekreacijos

centrų, plėtojimas. Tai veiksminga priemonė nuo kaimiškųjų gyvenamųjų

vietovių depopuliacijos.

22. Koreliacinės analizės metodu

nustatyta, kad svarbiausi gyvenimo kokybės prioritetai, nuo kurių priklauso ir

neišvengiamas kitų priežastinių parametrų kokybės gerėjimas, yra šie

1) apsirūpinimas būstu;

2) vidutinis mėnesinis uždarbis;

3) gyventojų užimtumas;

4) aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų

skaičius;

5) nedarbo lygio mažinimas;

6) gyventojų galimybė turėti antruosius

namus.

23. Siekiant konkretizuoti gyvenimo

kokybės stimuliavimo priemones ir praplėsti jų praktinio panaudojimo galimybes

(pavyzdžiui, pateikti pradinius duomenis rengiamiems apskričių bei savivaldybių

bendriesiems planams) minėtų scenarijų pagrindu buvo numatyta konkreti gyvenimo

kokybės gerinimo prioritetų teritorinio diferencijavimo programa.

24. Būsto plėtros racionaliam ir

sėkmingam vykdymui bei būsto teritorijų planavimo atsilikimui likviduoti būtina

atnaujinti anksčiau sudarytus gyvenamųjų vietovių bendruosius planus, nes

daugelis šių planų, ypač parengtų dar sovietiniais metais, neatitinka naujų

būsto plėtros sąlygų. Numatoma 2020 metų perspektyva vienam gyventojui bendrojo

naudingo ploto vidutiniškai teksiant – 28 m2 (26 m2 – miestuose ir 32 m2 – kaimo gyvenvietėse).

25. Numatomos šios būsto politikos

teritorinės kryptys

 pakankamai išvystytuose metropoliniuose centruose

(Vilnius, Kaunas) valstybė pirmiausia turi remti būsto renovaciją, nepakankamai

išvystytuose centruose (Klaipėda, Šiauliai) – būstų fondo plėtrą;

 regioniniuose centruose būtina remti tiek renovaciją,

tiek bendrojo fondo didinimą;

 ypatingas dėmesys regionų ir savivaldybių centrų būsto

fondo plėtrai turi būti skiriamas nepakankamo urbanizacijos lygio arealuose

(Tauragės, Telšių, Utenos, Rokiškio, Švenčionių regionuose).

PRIORITETAI

26. Įgyvendinant nustatytą metropolinės

ašies kryptingos plėtros ir tolygaus regioninių centrų išdėstymo urbanistiniame

karkase koncepciją, bendrasis strateginis prioritetas teikiamas silpnosioms

urbanistinio karkaso dalims aktyvinti bei stiprinti.

27. 1 lygmens

(metropolinių) centrų ir I A lygmens metropolinės urbanistinės integracijos

ašies plėtojimo prioritetai būtų šie

• Šiaulių miesto ir Panevėžio

miesto

plėtra. Šiaulių

ir Panevėžio potencialams sujungti reikalingų infrastruktūros tinklų

suformavimas;

• Vilniaus ir

Kauno potencialams sujungti reikalingų infrastruktūros tinklų suformavimas;

• I A lygmens

metropolinės urbanistinės integracijos ašies atkarpų pagal IX B tarptautinio

automobilių transporto ir geležinkelių transporto koridoriaus pradinius

techninius parametrus suformavimas;

• metropolinės

ašies vakarinės ir rytinės atkarpų specialių plėtros planų sudarymas.

Punkto pakeitimai

Nr. X-851, 2006-10-12,

Žin., 2006, Nr. 111-4198 (2006-10-19)

28. 2 lygmens centrų ir I B, I C bei 2

lygmens urbanistinės integracijos ašių plėtojimo prioritetai

 Tauragės plėtojimas ir su ja

susijusios Via Hanseatica renovacija pagal I A tarptautinio transporto

koridoriaus pradinius techninius parametrus;

 Panevėžio–Utenos ruožo, kaip

svarbiausio Aukštaitijos regione urbanistinio komplekso, plėtojimas;

 bendra Švenčionių ir Švenčionėlių

plėtra ir su šiuo objektu susijusio transporto koridoriaus renovacija ir

rekonstrukcija sudarant sistemą su šiauriniu ir rytiniu Vilniaus aplinkkeliu

bei pasienio keliu;

 pasienio su Baltarusija teritorijos

plėtros planų parengimas ir pradinis įgyvendinimas;

 Ukmergės, Raseinių, Rokiškio ir Biržų,

kaip naujų regioninių centrų, aktyvus palaikymas.

29. 3 lygmens centrų plėtojimas pagal

prioritetinius administracinės reformos etapus (jos

vykdymo metu) apims naujų savivaldybių,

reikalingų norint teritoriškai optimizuoti šalies regionavimą bei transformuoti

dvigubus savivaldos centrus, sukūrimą.

30. Būsto plėtros prioritetiniai

uždaviniai – gyvenamųjų vietovių vidinių išteklių panaudojimas jų

administracinėse ribose bei racionalios teritorinės būsto plėtros politikos ir

programos parengimas.

31. Urbanistinės sistemos plėtros,

kurios negalima sutapatinti su vienkartinių fiksuotų priemonių įgyvendinimo

programa, sprendinių realizavimas numatomas naudojantis daugiausia

prioritetinių specialiųjų ir strateginių planų bei tikslinių programų

priemonėmis. Numatyta urbanistinės sistemos raida tiesiogiai yra susijusi su

teritorinio valdymo ir regioninės politikos sistemos reformos rezultatais –

regioninės diferenciacijos bei vietos savivaldos tinklo optimizavimu. Būtinas

glaudus abiejų šių procesų koordinavimas bei subordinuotas planavimas.

2. KRAŠTOVAIZDŽIO NAUDOJIMAS IR APSAUGA

1. Kraštovaizdžio ekologinio

stabilizavimo pagrindas yra gamtinis karkasas – erdvinė sistema, kuri

išreiškia gamtinio kraštovaizdžio apsaugos bei formavimo prioritetą ir yra

realizuojama kraštotvarkoje teritorijų planavimo dokumentais. Jo paskirtis yra

1) sukurti vientisą gamtinio ekologinio

kompensavimo teritorijų tinklą, užtikrinantį kraštovaizdžio geoekologinę

pusiausvyrą ir gamtinius ryšius tarp saugomų teritorijų, sudaryti prielaidas

biologinei įvairovei išsaugoti;

2) sujungti didžiausią ekologinę svarbą

turinčias buveines, jų aplinką bei gyvūnų ir augalų migracijai reikalingas

teritorijas;

3) saugoti gamtinį kraštovaizdį ir gamtinius rekreacinius išteklius;

4) didinti šalies miškingumą;

5) optimizuoti kraštovaizdžio

urbanizacijos bei technogenizacijos ir žemės ūkio plėtrą.

2. Nustatytos šios sudedamosios planuojamo

gamtinio karkaso dalys

 geoekologinės takoskyros –

teritorijų juostos, jungiančios ypatinga ekologine svarba bei jautrumu

pasižyminčias vietoves: upių aukštupius, vandenskyras, aukštumų ežerynus,

kalvynus, pelkynus, priekrantės, požeminių vandenų intensyvaus maitinimo ir

karsto paplitimo plotus. Jos skiria stambias gamtines geosistemas ir palaiko

bendrąją gamtinio kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą;

 geosistemų vidinio stabilizavimo

arealai ir ašys – teritorijos, galinčios pakeisti šoninį nuotėkį ar

kitus gamtinės migracijos srautus, taip pat reikšmingos biologinės įvairovės

požiūriu: želdinių masyvai bei grupės, natūralios pievos, pelkės bei kiti

vertingi stambiųjų geosistemų ekotopai. Šios teritorijos kompensuoja neigiamą

ekologinę įtaką gamtinėms geosistemoms;

 migraciniai koridoriai –

slėniai, raguvynai bei dubakloniai ir kitos teritorijos, kuriais vyksta

intensyvi medžiagų, energijos ir gamtinės informacijos srautų apykaita ir

augalų bei gyvūnų rūšių migracija.

3. Numatytos formuojamo gamtinio karkaso

teritorijos apima apie 60 procentų šalies ploto. Atskirose savivaldybėse

gamtinio karkaso teritorijų užimama dalis svyruoja nuo 35–40 procentų

(Joniškio, Pakruojo, Pasvalio) iki 75–80 procentų (Varėnos, Zarasų) bendro jų

ploto. Daugumai rajonų savivaldybių būdinga gamtinio karkaso teritorija apima

55–65 procentus jų ploto. Konkretus įstatymuose numatyto gamtinio karkaso

teritorijų lokalizavimas pateiktas specialioje 1 : 400 000 mastelio

kartoschemoje (žiūr. brėž. Nr. 2. Gamtinis karkasas).

4. Nustatytos

šios gamtinio kraštovaizdžio apsaugos ir formavimo tipus išreiškiančios

gamtinio karkaso teritorijų tvarkymo (naudojimo ir apsaugos) kryptys

1) išlaikomas ir saugomas esamas

natūralus kraštovaizdžio pobūdis;

2) palaikomas ir didinamas esamas

kraštovaizdžio natūralumas;

3) gražinami ir gausinami kraštovaizdžio

natūralumą atkuriantys elementai.

Pirmasis

kraštovaizdžio formavimo tipas

lokalizuotas ištisiniais miško masyvais apaugusiose gamtinio karkaso

teritorijose – zonose, išsaugojusiose natūralų (gamtinį) kraštovaizdžio pobūdį

bei ekologinio kompensavimo potencialą. Šios teritorijos – tai šalies gamtinio

karkaso „aukso fondas“, kurio perspektyva susijusi su racionalaus subalansuoto

miškų ūkio tvarkymu, miškų regeneracinio potencialo išsaugojimu, rekreacinio

naudojimo reguliavimu bei nustatyto režimo užtikrinimu šiose zonose įsteigtoms

ypač saugomoms teritorijoms.

Antrasis

kraštovaizdžio formavimo tipas

lokalizuotas mišrios naudmenų mozaikos teritorijose, kuriose kaitaliojasi miškų

ir žemės ūkio naudmenos, taip pat smarkiai pakeistos arba pažeistos gamtinės

struktūros miškuose. Šių teritorijų tvarkymas yra kur kas sudėtingesnis, nes

reikalingas tiek esamų funkcijų subalansavimas, tiek regeneracinės priemonės

ekologinėms kompensacinėms gamtinės struktūros galioms stiprinti.

Trečiasis

kraštovaizdžio formavimo tipas

taikytinas žmogaus veiklos, pirmiausia agrarinės, gerokai pakeistose gamtinio

karkaso teritorijose. Šios zonos susiformavo dėl technokratiško netolygaus

žemės naudojimo pažeidžiant ekologinės pusiausvyros sąlygas, nesilaikant

racionalios gamtonaudos reikalavimų. Tai sovietinio ūkio didžiojo intensyvinimo

rezultatas, ypač skaudžiai palietęs geoekologinių takoskyrų bei migracinių

koridorių teritorijas. Šiose zonose gamtinio kraštovaizdžio formavimo kryptis

yra regeneracinė-restauracinė, susijusi su sudėtingų renatūralizacinių

priemonių įgyvendinimu ir nauju ekologizuotu požiūriu į šių teritorijų

naudojimą.

5. Pagrindines režimines zonas gamtinio

karkaso struktūroje sudaro jo sudėtyje esančios gamtinės bei kompleksinio tipo

ypač saugomos teritorijos, kurioms teikiamas konservacinių (gamtos vertybių

išsaugojimo) interesų prioritetas. Tai valstybinių gamtinių rezervatų,

valstybinių draustinių bei valstybinių parkų tinklas.

6. Apibendrinus galimą valstybės

aktyvumą bei ekonominį rėmimą, numatytos šios valstybės politikos formuojant

gamtinį karkasą kryptys (žiūr. brėž. Nr. 2. Gamtinis

karkasas, įkarpa)

1) iniciatyvų palaikymas;

2) iniciatyvų bei investicijų paieškos

ir skatinimas;

3) aktyvus organizacinis bei finansinis

rėmimas.

7. Iš nurodytų

tvarkymo politikos krypčių trečioji, arba aktyviausioji, dažniausiai taikytina

gamtinio karkaso teritorijoms, kuriose veikia bent 3 ar daugiau karkaso

lokalizavimui darančių įtaką veiksnių. Veikiant tik 1 ar 2 veiksniams taikytina

antroji tvarkymo politikos kryptis, atspindinti dalinį valstybės aktyvumą.

Pirmoji, arba pasyvioji, tvarkymo politikos kryptis galima tik tuo atveju, kai

nėra nė vieno iš ryškaus gamtinio karkaso sukūrimo poreikį didinančių veiksnių.

Praktikoje galima ir mišri organizacinė politika, derinanti dvi iš minėtų

gamtinio karkaso kūrimo krypčių.

Konkrečios

krypties teritorinė raiška priklauso nuo daugelio veiksnių, kurių svarbiausi

yra šie: 1) gamtinio karkaso teritorijų kompensacinė svarba šalies arba regiono

kontekste, 2) reali gamtinio kompensacinio potencialo būklė, 3) ypač saugomų

(konservacinių) gamtinių teritorijų buvimas, 4) biologinės įvairovės

turtingumas, 5) rekreacinės funkcijos intensyvumas.

8. Gamtinio

karkaso teritorijų ekologinis optimizavimas yra neišvengiamai susijęs su bendro

šalies miškingumo didinimu. Užtikrintinas racionalus

teritorinis miškų pasiskirstymas šalies mastu. Miškingumo didinimo programa

grindžiama konkrečiais ekologinio kompensavimo poreikiais ir moksliniais

tyrimais. Ji turi būti orientuojama į labiausiai bioekologiškai

nuskurdintas zonas, tokios šalyje yra Žiemgalos ir Šešupės lygumos, Žemaičių

vandenskyra ir Žemaitijos žemumos pietinė dalis, Suvalkų ir Kuršo aukštumų

šlaitai, Rytų Aukštaičių plynaukštė, Mūšos ir Nevėžio vandenskyra.

9. Kraštovaizdžio ir biologinės

įvairovės apsaugos plėtojimas Bendrajame plane apima

 šalies kraštovaizdžio

struktūrinės įvairovės nustatymą;

 konservaciniu požiūriu

vertingiausių kraštovaizdžio kompleksų nustatymą;

 biologinės įvairovės apsaugai

svarbių teritorijų sistemos nustatymą;

 bendrųjų kraštovaizdžio ir

biologinės įvairovės apsaugos nuostatų formulavimą;

 siūlymų dėl ypač saugomų

teritorijų tinklo plėtojimo pateikimą.

10. Šalies kraštovaizdžio

įvairovė nustatyta apibendrinant

dviejų svarbiausių ją formuojančių veiksnių – gamtinės morfostruktūros ir

sukultūrinimo pobūdžio – teritorinę sklaidą. Šiuo pagrindu Lietuvos Respublikos

lygmeniu nustatyti tipologiniai kraštovaizdžio kompleksai bei rajonai.

11. Konservaciniu (įvairovės

apsaugos) požiūriu vertingiausi kraštovaizdžio kompleksai, kuriems reikalingas

ypatingas dėmesys, yra

 Kuršių nerija, Nemuno delta ir

Karklės – Šventosios priekrantė;

 miškingi ežerynai ir raiškios

didžiųjų slėnių atkarpos;

 žemyniniai kopynai ir didieji

pelkynai;

 Žemaičių vandenskyros kalvynas

ir eroziniai raguvynai;

 istoriniai miestų senamiesčiai

– savita išskirtinės vertės kompleksinė paveldo vertybė.

12. Pačia didžiausia gamtine ir

kultūrine verte mūsų šalyje išsiskiria Kuršių nerijos pietinės dalies bei Trakų

ežeryno kraštovaizdžio kompleksai, turintys tapti integruotos kraštovaizdžio

apsaugos organizavimo etalonais.

13. Akcentuojamas išryškėjęs

kultūrinio kraštovaizdžio vertės pažinimo, jo teritorinės apsaugos sistemos,

ypač specializuotų saugomų teritorijų tinklų, nepakankamas išvystymas,

sudarantis gana didelę visaverčio kraštovaizdžio apsaugos sistemos optimizavimo

kliūtį.

14. Biologinės įvairovės apsaugai

svarbių teritorijų sistema nustatyta pagal

Europos Tarybos ekspertų parengtas ekologinių tinklų plėtros rekomendacijas,

naudojantis naujausių šalyje atliktų biologinės įvairovės apsaugos darbų

(Ramsaro vietovių, CORINE biotopų, paukščiams svarbių teritorijų, Natura-2000

projektų) medžiaga. Nustatytą ir su gamtiniu karkasu subordinuotą teritorinę

sistemą – nacionalinį ekologinį tinklą – sudaro europinės ir nacionalinės bei

regioninės svarbos bioekologiniai branduoliai, bioekologinės jungtys

(koridoriai) ir buferinės zonos. Pateiktas ekologinio tinklo teritorinis

modelis ateityje turės būti tikslinamas ir plėtojamas.

15. Nustatyti bioekologiniai

branduoliai laikytini pagrindiniais biologinės įvairovės apsaugai skirtų

saugomų teritorijų (rezervatų, draustinių) steigimo paieškų poligonais.

16. Bendrosiomis kraštovaizdžio

ir biologinės įvairovės apsaugos plėtojimo nuostatomis Bendrasis planas

rekomenduoja

 kraštovaizdžio ir biologinės

įvairovės apsaugos reikalavimų ir priemonių integravimą į visų ūkio šakų,

pirmiausia žemės ir miškų ūkio, vandens ūkio, miestų plėtros, transporto,

kasybos, rekreacinio ūkio, pramonės, energetikos, strategijas, plėtros

programas, veiksmų planus;

 tarptautinių konvencijų bei ES

direktyvų nuostatų, reikalavimų bei rekomendacijų organišką įgyvendinimą šalies

kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsaugoje, t. y. esamos teritorinės sistemos elementams atrankos būdu suteikiant

tarptautinių saugomų teritorijų kategorijų statusą.

17. Ypač saugomų teritorijų sistema

(rezervatai, draustiniai, valstybiniai parkai) mūsų šalyje apima beveik 12

procentų šalies teritorijos, integruoja gamtos ir kultūros paveldo apsaugą, yra

funkcionaliai diferencijuota ir iš esmės atitinka pasaulio standartus, todėl

Bendrajame plane jos tolesnė plėtra detaliau neanalizuota, tačiau jame yra

numatytos kituose aplinkosauginio planavimo dokumentuose anksčiau išaiškintos

ar nurodytos ypač saugomų teritorijų tinklo optimizavimo bei papildymo kryptys.

18. Tokiomis kryptimis Bendrasis planas

(įvertindamas būtinybę, prieš steigiant saugomas

teritorijas, kiekvienu atveju pateikti Saugomų teritorijų įstatymo numatytus

vertinimus, pagrindimus ir atlikti jo reikalaujamas procedūras) numato

 biosferos stebėsenos teritorijų tinklo

sukūrimą, pirmiausia Žuvinto biosferos rezervato įsteigimą ir Kuršių marių,

Žemaičių vandenskyros bei karstinio regiono kompleksinių biosferos poligonų

organizavimo galimybių analizę;

 nedidelių rezervatinių apyrubių,

skirtų miško tipų etalonams išsaugoti, tinklo sukūrimą;

 Suvalkijos nacionalinio bei Daugų

regioninio parko įsteigimą;

 Avilių – Čičirio, Alaušo, Germanto bei

Plinkšių regioninių parkų organizavimo galimybių analizę;

 botaninių bei zoologinių draustinių

tinklo optimizavimą ES direktyvų pagrindu;

 pedologinių draustinių tinklo peržiūrą

ir koreliaciją su naująja dirvožemių klasifikacija;

 istorinių nacionalinių bei istorinių

regioninių parkų tinklo sukūrimą;

 galimą istorinio nacionalinio parko

statuso taikymą dabartiniams Varnių ir Anykščių regioniniams parkams;

 specializuotų kultūrinių draustinių

tinklo suformavimą.

19. Nekilnojamosios kultūros vertybės,

sudarančios šalies funkcinę kraštotvarkinę kultūros paveldo struktūrą, yra

bendrosios kraštovaizdžio formavimo politikos objektas. Svarbiausiais

veiksniais, darančiais įtaką tokios tvarkymo politikos formavimui, Bendrajame

plane priimta

1) ypatingą reikšmę kraštovaizdžio

vizualinėje struktūroje turinčių nekilnojamųjų kultūros vertybių vertė ir teritorinė

sklaida;

2) kultūros paveldo vertybių ir jų rūšių

apsaugos teritoriniai prioritetai;

3) istoriškai susiklosčiusių kultūrinio

kraštovaizdžio erdvinių struktūrų išlikimas;

4) architektūros paveldo regioniniai

savitumai;

5) konkrečių kultūros paveldo objektų

vertė.

20. Kultūros vertybių vertė ir sklaida

diferencijuoja kultūros paveldo tvarkymo politikos teritorinį intensyvumą.

Remiantis archeologijos paveldo (piliakalniai ir senovės gyvenvietės), taip pat

architektūros ir urbanistikos paveldo (pilys, bažnyčios, vienuolynai, dvarų

paveldas, etnografiniai kaimai) verte ir išsidėstymu, rekomenduota per 120 kraštovaizdžio

tvarkymo politikos požiūriu reikšmingų kultūros vertybių teritorinių arealų. Išsaugojimo ir

panaudojimo požiūriu ypač reikšmingos vertybės yra istoriniai miestų

senamiesčiai (tarp jų – urbanistiniai paminklai).

Išskirti ypač svarbūs nacionalinės reikšmės arealai

Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Kernavės, Trakų, Anykščių, Šiaulių, Birštono,

Merkinės, Druskininkų – Marcinkonių, Palūšės – Tauragnų, Kretuono, Švenčionių,

Panemunių, Dubysos, Vilkaviškio, Kudirkos Naumiesčio, Platelių, Salantų, Kuršių

nerijos, Varnių, Tytuvėnų, Daugyvenės, Biržų, Žagarės, Rusnės, Rambyno,

Ukmergės, Kėdainių ir kt.

21. Kultūros paveldo rūšių apsaugos

kryptys išskiria paveldosauginės kraštotvarkos

prioritetus atlikdamos savotišką jos tipologinį (rūšinį) specializavimą bei numato paskesnį vertinį skirstymą. Valstybės ir privačių investuotojų veiksmų derinimas,

partnerystė čia vaidins reikšmingą vaidmenį. Rekomenduojamas

paveldosaugos politikos specializavimo rajonavimas pagal nekilnojamųjų kultūros

vertybių tipologinių grupių, svarbių teritorijų

planavimo aspektu, apsaugos prioritetus. (žiūr. brėž. Nr. 3. Kultūros

paveldo teritorijos).

Išskirtoms kultūros

paveldo rūšių apsaugos prioriteto zonoms, atsižvelgiant į objektų bendrą būklę,

vertę, išsaugojimo

problematiškumą ir ekonomines galimybes, numatomos šios tvarkymo darbų kryptys

 archeologinių

vietovių apsaugos prioriteto zonai – konservavimo kryptis;

 urbanistinių

vietovių apsaugos prioriteto zonai – konservavimo su svarbių urbanistikos

elementų išryškinimu ar net daliniu atkūrimu kryptis;

 dvarų paveldo

apsaugos prioriteto zonai – konservavimo ir restauravimo, atsižvelgiant į

sodybos struktūrą, pastatus, jų aplinką su parku, kryptis;

 etnografinių kaimų

(gyvenviečių) ir sodybų apsaugos prioriteto zonai – konservavimo ir

restauravimo bei nevisiško atkūrimo kryptis;

 statinių apsaugos

prioriteto zonai – konservavimo, restauravimo ir dalinio atkūrimo

(išimtiniais atvejais) kryptis.

22. Kultūrinės paminklotvarkos politiką

rekomenduojama erdviškai diferencijuoti ir pagal išlikusių istoriškai

susiklosčiusio agrarinio kraštovaizdžio struktūrų bei etnokultūrinių regionų ir

subregionų ribas.

23. Tarptautiniu

mastu pripažintos paveldotvarkos nuostatos apima kultūros paveldo apsaugą ir

saugomų objektų autentiškumo, savitumo bei kitokios vertės požymių išlaikymą

užtikrinantį panaudojimą. Todėl būtina

1) sutvarkyti kultūros paveldo objektų

apskaitą, parengti konkrečius ir aiškius apsaugos, naudojimo, priežiūros ir

tvarkymo poreikių reglamentus;

2) parengti specialiuosius kultūros

paveldo apsaugos ir naudojimo planus;

3) sudaryti regionines (rūšines)

kultūros paveldo objektų tvarkymo tikslines programas;

4) nustatyti visose savivaldybių

teritorijose kultūros vertybių naudojimo perspektyvinę raidą, atsižvelgiant į

naudojimo režimus;

5) parengti, aprobuoti ir įteikti

vertybių savininkams ar naudotojams rekomendacijas dėl kultūros vertybių pagal

objektų tipologines rūšis naudojimo jas išsaugant ir prižiūrėti bei

kontroliuoti jų vykdymą;

6) naudoti kultūros paveldo objektus

visuomenės ir ypač jaunimo švietimo bei mokymo tikslams, tai sprendžiant valstybės

bei savivaldybių lygmenimis;

7) kuo plačiau naudoti kultūros paveldą

kultūriniam turizmui (tarptautiniam bei vietiniam).

24. Teikdamas paveldotvarkos teritorinės

koncepcijos metmenis, Bendrasis planas rekomenduoja ypatingą planavimo nuostatą

– kultūros paveldo erdvinio stuburo išskyrimą. Tai vientisa funkcinė teritorinė

struktūra, išreiškianti istorinio paveldo erdvinio dominavimo zoną – savotišką

šalies valstybingumo centrų bei ašių junginį, kurio tąsos kryptys žymios ir už

dabartinių Lietuvos ribų.

Pagal pateiktų kultūros vertybių vertės ir koncentracijos

arealų tipų teritorinį išsidėstymą šalies teritorijoje nustatyti penki

istorijos paveldo dominavimo regionai (čia pateiktas vertybinės ir rūšinės atrankos rezultatas)

1. Vilniaus regionas – pagrindinis

istorinis krūvis tenka istorinių Lietuvos sostinių – Kernavės, Trakų, Vilniaus

– archeologiniams bei memorialiniams kompleksams, taip pat Dubingių–Širvintų

memorialiniam ruožui;

2. Panemunių regionas –

pagrindinis istorinis krūvis tenka Liškiavos, Merkinės, Alytaus, Punios,

Pyplių, Seredžiaus ir Veliuonos piliakalniams, panemunės pilims bei laikinosios

sostinės titulą turinčiam Kaunui, taip pat padubysių archeologiniam

memorialiniam kompleksui;

3. Vidurio ir Šiaurės Vakarų

Žemaitijos regionas – istorinis krūvis gana sudėtingas ir apima ypač gausų

šio regiono archeologijos paveldą (piliakalnius, alkakalnius, pilkapius ir

kt.), taip pat Klaipėdos, Varnių, Telšių ir kitų istoriškai garsių regiono

vietovių memorialinius akcentus;

4. Šiaurės Rytų Aukštaitijos regionas

– istorinis paveldas orientuotas į Deltuvos, Sėlos ir Lietuvos (pagal A.

Dubonį) žemių gynybinių ruožų bei senovinių gyvenviečių reprezentavimą, taip

pat gausų memorialinį Aukštaitijos palikimą;

5. Vakarų Suvalkijos regionas –

istorinis krūvis tenka Jotvos archeologiniam palikimui bei ypač turtingam

nacionalinės vertės memorialinių Suvalkijos vietovių kompleksui.

25. Valstybinei teritorinei kultūros

paveldo tvarkymo rėmimo politikai formuoti būtina nustatyti, kokiuose rajonuose

ir kokiu lygiu valstybė turėtų remti kultūros vertybių išsaugojimą. Būtų

tikslingas trijų intensyvumo lygių rėmimas: a) didelis, b) vidutinis ir c)

minimalus. Valstybiniam rėmimui, taip pat kultūros paveldo išsaugojimo

bendrajai teritorinei koncepcijai konkretizuoti ir detalizuoti būtina parengti

Lietuvos kultūros paveldo apsaugos ir naudojimo specialųjį bei atitinkamą

strateginį įgyvendinimo priemonių planą,

atsižvelgiant į kultūros vertybių vertingumą, išsaugojimo problematiškumą bei

praktinio panaudojimo perspektyvas. Taip pat tikslinga kultūros paveldo

išsaugojimo rėmimą derinti ir su Nacionaline turizmo programa, Kultūrinio

turizmo programa bei kaimo turizmo plėtote.

26. Būtina sukurti ir nuosekliai

įdiegti kultūros paveldo objektų fizinės būklės periodiško patikrinimo sistemą,

kaip kultūros paveldo stebėsenos formą, nustatančią kultūros paveldo

išsaugojimo bei fizinės būklės kaitos tendencijas.

27. Lietuvos kultūros paveldo

išsaugojimo interesai negali apsiriboti dabartinėmis šalies ribomis. Valstybės

vykdoma kultūrosaugos politika privalo rasti kelius ir būdus, kaip realiai

prisidėti prie už dabartinės šalies ribų likusių Lietuvos istorijos paminklų

tvarkymo ir išsaugojimo.

prioritetai

28.

Kraštovaizdžio ekologinės pusiausvyros užtikrinimo ir jo įvairovės išsaugojimo

srityje teikiami prioritetiniai uždaviniai

 šalies

bendrosios žemėnaudos struktūros optimizavimas, stiprinant ekologines

kompensacines gamtinio karkaso teritorijų funkcijas;

 saugomų

teritorijų tinklo optimizavimas ir jų gamtinių bei kultūrinių vertybių

degradavimo sustabdymas;

 pelkinio ir

karstinio kraštovaizdžio apsauga;

 gamtinio

kraštovaizdžio elementų apsauga urbanizuotose teritorijose;

 gamtinės

rekreacinės aplinkos tausojimas ir patraukliausių gamtinių vietovių

urbanizavimo sustabdymas;

 išeksploatuotų

karjerų rekultivacija bei durpynų renatūralizacija;

 natūralaus

hidrografinio tinklo struktūros apsauga.

29. Biologinės

įvairovės išsaugojimo srityje kraštovaizdžio ekologinei pusiausvyrai palaikyti

teikiami prioritetiniai uždaviniai

 Natura-2000

tinklo sukūrimas;

 miškų

struktūros optimizavimas ir miško ekosistemų degradavimo išvengimas;

 jūrinių,

pajūrio ir natūralių pievų ekosistemų degradavimo sustabdymas;

 reliktinių,

endeminių, retų ir nykstančių taksonų išsaugojimas;

 biocenozių rūšinės

sudėties įvairovės palaikymas;

 natūralių

biocenozių agrarinėse bei urbanizuotose teritorijose išlaikymas;

 žuvų ir

paukščių migracijos kelių destrukcijos sustabdymas;

 žuvų ir

medžiojamos faunos išteklių naudojimo optimizavimas.

30. Tarp aplinkos

kokybės apsaugos tikslų bei uždavinių kraštovaizdžio ekologinei pusiausvyrai

palaikyti prioritetiniai būtų tokie

1) veiksmingos

atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas;

2) energetikos

ir žemės ūkio ekologizavimas;

3) transporto

priemonių keliamos taršos mažinimas;

4) gruntinio ir

paviršinio vandens telkinių taršos mažinimas;

5) radioaktyvaus

užteršimo išvengimas.

31. Kultūros paveldo teritorijų

apsaugos ir naudojimo nuostatoms įgyvendinti nustatomi šie prioritetai

1) paveldosaugos teisinių

pagrindų sutvarkymas, apimantis šią sritį reglamentuojančių įstatymų tikslinimą

bei derinimą, atitinkamų registrų ir reglamentų kūrimą bei valstybinės paramos

mechanizmo nustatymą;

2) Lietuvos kultūros paveldo

apsaugos ir naudojimo specialiojo plano,

tikslinių tvarkymo programų rengimas ir įgyvendinimas;

3) kultūrinio turizmo plėtojimas,

apimantis atitinkamų planų rengimą bei reikalingos infrastruktūros užtikrinimą.

32. Kraštovaizdžio ekologinės

pusiausvyros išsaugojimas užtikrinamas parengus ir įgyvendinus atitinkamus teritorijų

bei strateginio-programinio planavimo dokumentus, taip pat patvirtinus šiam

procesui reglamentuoti reikalingus teisės aktus.

33. Bendrajame plane modeliuojamai

kultūros paveldo teritorijų raidai įgyvendinti rekomenduojamos teisinės,

projektinės bei organizacinės priemonės.

II. SPECIALIZUOTŲ TERITORINIŲ STRUKTŪRŲ FORMAVIMAS

3. BIOPRODUKCINIO ŪKIO

TERITORIJos

1. Šalies

agrarinio naudojimo politikoje Bendrasis planas pirmiausia siekia suderinti

ūkių pagrindines gamybos šakas su gamtines sąlygas geriausiai atitinkančia

agrarinės veiklos specializacija. Agrarinių teritorijų naudojimo pokyčiai

numatomi žemės ūkio subjektams nuosekliai specializuojantis šaliai reikalingų

ir paklausą užsienio rinkose turinčių žemės ūkio produktų gamybai.

Specializuojant ūkius, atsižvelgtina į žemės ūkio naudmenų dirvožemio savybes,

ūkininkavimo tradicijas, žemės ūkio produkciją perdirbančių įmonių išsidėstymą.

Teritorijose, kuriose žemės ūkio veiklai sąlygos yra prastesnės, numatomas

žemės ūkio gamybos mažinimas, plėtojant netradicines žemės ūkio šakas,

alternatyvią (ne žemės ūkio) veiklą ir perduodant dalį žemės apsodinti mišku.

2.

Agrarinių teritorijų tvarkymui šalyje teritoriškai diferencijuoti išskirtos 7

skirtingo agrarinio potencialo zonos (žiūr. brėž. Nr. 4. Agrarinės

teritorijos). Nustatyta agrarinių teritorijų plėtra zonose diferencijuota

atsižvelgiant į žemės naudojimo sąlygas ir socialinius ir ekonominius veiksnius

(3.1-1 lentelė).

3.1-1

lentelė. Agrarinių

teritorijų diferenciacijos zonos pagal žemės ūkio gamybos specializaciją

Zo-

Zonos

Plotas

Žemės naudojimo

Rekomenduojama ūkių specializacija

Rekomen-duojamas

nos

Nr.

pavadinimas

(km2

)

sąlygų įvertinimas

augalinin-kystės šakos ir alternatyvos

gyvulinin-kystės šakos ir kt.

žemės naudoji-mas

I

Pietryčių

Lietuvos zona

772

T3E3D3Ū3

J,

B, al

Kl,

p, nt

N3

II

Baltijos

kalvyno zona

1239

T2E2D2Ū2

Ž,

j, al

P,

G, nt

N3

III

Aukštaitijos

ir Dzūkijos plynaukščių zona

692

T1E1D2Ū3

J,

ž, al

P,

kl

N2

IV

Vidurio

Lietuvos zona

2426

T1E1D1Ū1

K,

C, L, R, j

P,

Kl

N1

V

Žemaitijos

plynaukščių zona

647

T1E1D2Ū3

J,

b, l

P,

g, kl

N2

VI

Žemaitijos

kalvyno zona

242

T2E2D3Ū2

Ž,

j, al

G,

p, kl

N3

VII

Nemuno

žemupio ir Pajūrio žemumos zona

512

T1E3D2Ū1

B,

J, ž, al

P,

Kl, nt

N2

Indeksų

paaiškinimas

T – teritorijos

panaudojimas žemės ūkiui: T1 – didelis, T2 –

vidutinis, T3 – mažas.

E –

dirvožemių jautrumas intensyviam žemės dirbimui: E1 – nelabai

jautrūs, E2 – jautrūs vandens erozijai, E3 – jautrūs vėjo

erozijai.

D – žemės

ūkio naudmenų našumas: D1 – našios žemės, D2 – vidutiniškai

našios žemės, D3 – nenašios žemės.

Ū – sąlygos

perspektyvioms žemės ūkio struktūroms formuoti: Ū1 – palankios

sąlygos suformuoti stambius ūkininkų ir žemės ūkio įmonių ūkius, Ū2

– palankios sąlygos suformuoti vidutinio dydžio ir smulkius ūkius, Ū3

– galimybė derinti įvairaus dydžio ir tipų ūkius.

N – priemonės

žemės naudojimui reguliuoti: N1 – visos žemės ūkio naudmenos

išsaugomos ir gerinamos, N2 – išsaugoma ir gerinama ariamoji žemė

bei nusausintos pievos ir ganyklos, N3 – išsaugoma ir gerinama ariamoji

žemė su našiais dirvožemiais; galimas didesnių plotų apsodinimas mišku.

Specializacijos

kryptys (didžiosiomis

raidėmis – pagrindinė ūkio šaka, mažosiomis – pagalbinė ar papildoma ūkio

šaka)

K, k –

kviečių auginimas; J, j – kitų javų auginimas; B, b – bulvių auginimas;

C, c – cukrinių runkelių auginimas;

L, l –

linų auginimas; R, r – rapsų auginimas; Ž, ž – žolinių pašarų auginimas;

P, p –

pieno krypties galvijininkystė; G, g – mėsinių galvijų auginimas; Kl, kl –

kiaulių auginimas; nt – netradicinės žemės ūkio šakos; al – alternatyvi (ne

žemės ūkio) veikla.

4.

Vadovaujantis Europos Sąjungos Tarybos reglamentu (Nr. 1257/1999), numatančiu

paramą menkiau išsivysčiusiems regionams ir regionams, kuriems nustatyti

aplinkos apsaugos apribojimai, valstybės ir ES fondų parama turėtų būti

teikiama žemės ūkio produkcijos gamintojams, gyvenantiems arba naudojantiems

žemę tokiose teritorijose, kurias Lietuvos Respublikos Vyriausybė priskyrė

mažiau palankioms ūkininkauti vietovėms. Joms priskirtinos



vietovės, kuriose vyrauja mažo našumo (iki 32 balų) žemės;



vietovės, kuriose sparčiai mažėja kaimo gyventojų ir yra santykinai blogesni

kiti demografiniai rodikliai;



Nemuno potvynių užliejamos teritorijos;



intensyvaus karsto zona.

5.

Numatoma, jog agrarinių teritorijų plotas mažės vidutiniškai 0,7 procento per

metus, žemės ūkio naudmenų plotas – 0,5 procento. Preliminari žemės plotų

prognozė pateikiama įvertinus žemės naudmenų kitimo tendencijas ir žemės ūkio

plėtros priemonių kompleksą. Numatomas žemės ūkio naudmenų plotų sumažėjimas

didesnio poveikio žemės ūkio produkcijos gamybai neturės. Kiti plotai bus

naudojami taikant rekomenduojamą agrotechniką ir trąšų normas.

6.

Ekologiškai švarių produktų gamyba (ekologinis ūkininkavimas) numatoma tik iki

5 procentų teritorijoje, todėl žemės ūkio gamybos intensyvumo rodikliai turėtų

atitikti Europos Sąjungos ir Vidurio Europos šalių lygį.

7.

Agrarinių teritorijų tvarkymo pokyčiai planuojami siekiant suvienodinti ūkinių

struktūrų funkcionavimo sąlygas. Stiprėjant žemės ūkio gamybos specializacijai,

išryškės trijų pagrindinių tipų ūkiai

I –

prekinę augalininkystės ir gyvulininkystės produkciją auginantys (tradicinio

ūkininkavimo) ūkiai, ne mažesni kaip 30–50 ha;

II –

prekinę augalininkystės produkciją auginantys (augalininkystės specializacijos)

ūkiai, ne mažesni kaip 100 ha;

III –

ūkiai, auginantys produkciją šeimos poreikiams, arba siauros specializacijos

netradicinės produkcijos gamybai (smulkieji ūkiai).

8. Neracionaliai

išsidėsčiusioms žemės valdoms sujungti būtina parengti specialius žemės

konsolidavimo žemėtvarkos projektus. Šių projektų pagrindu piliečių nuosavybės

teisių į žemę atkūrimo metu susiformavusios smulkios žemėnaudos turėtų būti

pertvarkomos į racionalesnių ribų bei dydžių ūkių žemėnaudas, atitinkančias ES

rinkos keliamas sąlygas.

9.

Žemės ūkio plėtrą numatoma derinti su šalies vidaus vandenų naudojimu. Tam

reikalingos valstybinio rėmimo priemonės, norint pertvarkyti vidaus vandenų

žuvininkystės ūkį bei plėtoti žuvininkystę kaip alternatyvų žemdirbystės verslą

nederlingų žemių vietovėse. Įveisus vandens telkiniuose vertingų žuvų,

suintensyvės kaimo turizmas ir mėgėjiška žūklė. Teritorijų su natūraliais ir

dirbtiniais vandens telkiniais rekreacinį potencialą padidins žemės savininkų

ir valstybės (savivaldybių) lėšomis sukuriama gamybinė bei socialinė

infrastruktūra. Tai padės pagerinti kaimo gyventojų ekonominę padėtį.

10. Žemės naudojimo valstybinis reglamentavimas turėtų

apimti juridiškai įteisintą (norminiai dokumentai arba regioninės valdžios

sprendimai) žemės naudojimo tvarką, ribojančią arba įpareigojančią vykdyti tam

tikrą veiklą. Valstybinės paramos priemonės (subsidijos, kreditai, mokesčių

reguliavimas, infrastruktūros finansavimas) naudojamos pagal Lietuvos

Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros strategijoje numatytas prioritetines

kaimo plėtros kryptis. Teritorijos tvarkymo srityje tai būtų

 melioracijos sistemų rekonstrukcija siekiant

užtikrinti aplinkos apsaugą ir išsaugoti biologinę įvairovę, žemės

renatūralizavimas;

 žemdirbystei netinkamų ir eroduojamų žemių apsodinimo

mišku projektų ir miško gerinimo priemonių įgyvendinimas, tarp jų kai kurių

plotų išpirkimas ir perdavimas miškų urėdijoms;

 rekomenduojamą specializaciją atitinkančių žemės ūkio

augalų bei gyvulių auginimas;

 derlingų dirvožemių našumo išsaugojimas bei

pagerinimas, tarp jų rūgščių dirvų kalkinimas;

 daugiamečių ganyklų atnaujinimo ir įrengimo dalinis

finansavimas, pievų ir ganyklų, įrengtų derlingose žemėse, apsauga nuo

supelkėjimo, apaugimo krūmais ir mišku, užleidimo piktžolėmis;

 užliejamų pievų ir jų hidrotechninių įrenginių

renovacijos ir modernizavimo finansavimas;

 alternatyvios veiklos (kaimo turizmo, miškų sodinimo,

žuvininkystės, amatų ir kitų ne žemės ūkio verslų) rėmimas nepalankių

ūkininkavimo sąlygų teritorijose;

 žemės ūkio funkcionavimui būtinų infrastruktūros

objektų (kelių, elektros tiekimo linijų) remonto arba naujos statybos

finansavimas;

 taršos židinių liekanų, pastatų likvidavimo ir

teritorijų sutvarkymo projektų finansavimas.

11. Numatyta agrarinių teritorijų plėtra bus

įgyvendinama derinant tai su Lietuvos Respublikos integracija į ES pagal

Lietuvos žemės ūkio plėtojimo strategiją. Bendrojo plano sprendinių nuostatos

turėtų būti taikomos rengiant programas užsienio paramai gauti (SAPARD

ir kt.) bei sudaryti pagrindą, kad būtų nustatyta teritorijų plėtros

prioritetinės kryptys ir konkrečios programos bei projektai – kaimo

infrastruktūros gerinimo ir plėtros, kaimo atnaujinimo ir plėtros, ūkinės

veiklos plėtojimo ir įvairinimo, investicijų, ūkių bei įmonių modernizavimo ir

veiklos integravimo.

12. Bendrajame plane miškininkystės plėtra numatoma

atsižvelgiant į pagrindinius Lietuvos miškų politikos tikslus. Šiems tikslams

priskiriami

1) daugiatikslės ir miško išteklius tausojančios miškų

ūkio veiklos užtikrinimas suderinant ekonomines, socialines ir ekologines miškų

funkcijas;

2) šalies teritorijos miškingumo didinimas;

3) biologinės įvairovės miškuose išsaugojimas ir miškų

rekreacinio potencialo didinimas;

4) šalies pramonės ir gyventojų aprūpinimas mediena.

13. Miškininkystės plėtrą numatoma teritoriškai

diferencijuoti atsižvelgiant į: a) gamtinį žemių bei miškų našumą, b) esamą

miškingumą ir jo didinimo potencialą, c) vyraujančių medynus formuojančių vietinių medžių

rūšių paplitimą, d) miškų apsauginę svarbą. Pagal tai bei papildomai įvertinus

perspektyvinio miškų naudojimo intensyvumą ir teritorijos miškingumą, buvo

nustatytos tokios strateginės miškininkystes plėtros zonos bei pozoniai (žiūr.

brėž. Nr. 5. Miškų teritorijos)

1) Vakarų Žemaitijos mišrių miškų zona;

2) Vidurio Žemaitijos vidutinio našumo mišrių eglynų

zona;

3) Pietvakarių Žemaitijos našių mišrių eglynų zona;

4) Vidurio Lietuvos mišrių lapuočių-spygliuočių miškų

zona

a) Šiaurės Rytų Žemaitijos našių mišrių

spygliuočių-lapuočių miškų pozonis,

b) Vakarų Aukštaitijos našių mišrių lapuočių-eglės

miškų pozonis,

c) Suvalkijos našių ir labai našių

spygliuočių-lapuočių miškų pozonis;

5) Vidurio Aukštaitijos – Šiaurės Vakarų Dzūkijos

našių mišrių spygliuočių-lapuočių miškų zona

a) Vidurio Aukštaitijos našių mišrių

spygliuočių-lapuočių miškų pozonis,

b) Šiaurės Rytų Dzūkijos našių pušies-eglės miškų

pozonis;

6) Rytų Aukštaitijos ir Dzūkijos pušynų zona

a) Rytų Aukštaitijos vidutinio našumo mišrių

pušies-eglės miškų pozonis,

b) Pietryčių Aukštaitijos našių mišrių pušies-eglės

miškų pozonis.

14.

Beveik visi Lietuvos miškai, nepaisant didelės jų ekologinės ir socialinės

svarbos, yra naudojami medienai gauti ir turi didžiulės ekonominės reikšmės.

Tačiau kai kuriuose pozoniuose (Vakarų Žemaitijos) ir zonose (Rytų Aukštaitijos

ir Dzūkijos) tikslinga orientuotis į intensyvesnį rekreacinį miško naudojimą ir

apsaugines miškų funkcijas. Kitose zonose ir pozoniuose tiktų intensyvinti

miškų ūkį ir didinti medienos naudojimą užtikrinant ir kitų funkcijų vykdymą.

15.

Valstybinis miškų ūkis išliks vyraujantis Vakarų ir Pietvakarių Žemaitijos

pozoniuose, Vidurio Lietuvos zonoje, Vakarų Dzūkijoje ir Pietryčių

Aukštaitijoje. Kituose pozoniuose vyraus privatus miškų ūkis.

16.

Nederlingiausias šalies žemes tikslinga apželdinti mišku, Vidurio Žemaitijos,

Rytų Aukštaitijos ir Dzūkijos zonose miškingumą padidinant 10–15 procentų.

Kraštovaizdžio ekologinio stabilumo požiūriu miškai labiausiai reikalingi

nelabai miškinguose Vidurio Žemaitijos, Vakarų Aukštaitijos ir Suvalkijos

rajonuose. Jiems išplėsti šiose teritorijose turėtų būti suteiktas prioritetas.

Padidinus miškų plotus, miškingiausios teritorijos išliks Rytų Aukštaitijoje ir

Dzūkijoje – 54–62 procentai. Žemaitijoje miškingumas pasieks 38–39 procentus,

išskyrus jos vakarinę dalį (29 proc.). Mažiausiai miškinga liks Vidurio Lietuva

– 23–27 procentai. Apželdinus mišku nederlingas žemes, miškingumas turėtų

padidėti iki 37–38 procentų.

17.

Vertingų miškų masyvų sukūrimas planuojamas reguliuojant sodinamų medžių rūšis

ir leidžiamų miško kirtimų mastus. Medynų prieaugio ir naudojimo balansas bus

užtikrintas miškotvarkos, miškų naudojimo reguliavimo ir valstybės kontrolės

priemonėmis. Planuojama, jog II grupės miškuose kasmet bus kertama 0,3–0,4 mln.

m3 medienos, o III ir IV grupių miškuose – 6,5–7,5 mln. m3

medienos, arba iki 4,3 m3/ha mišku apaugusio

ploto.

18.

Fiziniai ir juridiniai asmenys miškus medžioklei naudoja įstatymų numatyta

tvarka, nepaisant žemės nuosavybės formų. Medžioklės ūkio reguliavimas turi

užtikrinti veiksmingą laukinės gyvūnijos naudojimą ir sumažinti žvėrių daromą

miškui žalą.

prioritetai

19. Bendrasis planas numato šiuos pagrindinius

bioprodukcinio ūkio plėtros prioritetus

 turimo gamtinio potencialo bei žmogiškųjų išteklių

racionalus naudojimas;

 bioprodukcinio ūkio šakų teritorinė pusiausvyra;

 ūkinės veiklos teritorinio specializavimo

stiprinimas;

 regioninio konkurencingumo didinimas;

 naujų technologijų plėtra ir inovacijų diegimas.

20. Agrarinių teritorijų raida, numatyta iki 2010 m., turi būti įgyvendinama remiantis šia planavimo darbų sistema

1) žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimas

likusiai neprivatizuotai teritorijai kaimo vietovėse (išskyrus valstybinės

svarbos miškus ir vidaus vandenis, taip pat įsiterpusius kitos paskirties žemės

sklypus) ir pagal šiuos projektus suformuotų žemės sklypų nuosavybės ir

naudojimosi jais įteisinimas (preliminarus darbų laikotarpis – 2002–2006 m.);

2) žemės konsolidavimui skirtų žemėtvarkos projektų

rengimas, kuomet piliečių teisių į žemę atkūrimo metu susiformavusios smulkios

žemėnaudos bus pertvarkomos į racionalesnių ribų bei rekomenduojamų dydžių ūkių

žemėnaudas, sudarant sąlygas ūkiams konkuruoti Europos Sąjungos bendros rinkos

sąlygomis;

3) žemės informacinės sistemos įdiegimas parengiant

skaitmeninius 1:50 000 mastelio žemėlapius, apibūdinančius žemės ūkio naudmenų

dirvožemio savybes, melioruotus plotus ir žemės naudojimo sąlygas, ūkių

žemėnaudų ribas, žemės našumą ir vertę (preliminarus darbų laikotarpis –

2002–2006 m.);

4) teritorijų planavimo dokumentų (apskričių ir

savivaldybių teritorijų bendrųjų planų bei žemėtvarkos schemų) parengimas

numatant žemės ūkiui ir kaimui remti skiriamų lėšų administravimą, taip pat

aplinkos kokybės apsaugai įgyvendinti reikalingus sprendinius (preliminarus

darbų laikotarpis – 2002–2008 m.);

5) valstybės ir ES fondų tiesioginių išmokų

paskirstymo operatyvus planavimas vadovaujantis pagal bendruosius planus ir

žemėtvarkos schemas nustatytais remtinais ūkio subjektais ir darbų mastais

(pabaigus bendrųjų planų rengimo darbus).

21. Miškų teritorijų naudojimui iki 2010 m. pagerinti numatomi šie organizaciniai veiksmai

1) pagal baigiamuosius žemės reformos žemėtvarkos

projektus iki 2006 m. baigti formuoti perspektyvines miškų urėdijų ir

nacionalinių parkų miškų žemėvaldų ribas;

2) remiantis numatomu teritoriniu žemėnaudų

pertvarkymu, išskirtame 400 tūkst. ha miškų ūkio paskirties žemės plote

teritorijos naudojimą ir naujų miškų sodinimą numatyti miškotvarkos

projektuose;

3) parengus savivaldybių teritorijų miškų išdėstymo

schemas, organizuoti valstybės remiamus darbus sodinant mišką žemės ūkio

paskirties žemėje;

4) pagerinti privačių miškų

tvarkymą paremiant miškų valdytojų

kooperatyvų steigimą ir veiklą;

5) užtikrinti medžioklės ūkio reguliavimą

išsprendžiant medžioklės plotų ilgalaikės

nuomos klausimus ir įstatymų bei Vyriausybės nutarimų nustatyta tvarka

racionaliau reguliuoti laukinės laisvėje gyvenančios gyvūnijos naudojimą bei

apsaugą.

22. Šalies vidaus vandens telkinių racionaliam

naudojimui užtikrinti būtina baigti įteisinti šių telkinių nuosavybę arba

ilgalaikę nuomą sudarant sąlygas planuoti kapitalinius įdėjimus ūkinei veiklai

ir modernizuoti tvenkinių panaudojimą. Specializuotų žuvininkystės ūkių

ekonominis rėmimas iš valstybės ir ES fondų turi būti toks pat kaip ir žemės

ūkio produkciją gaminančių ūkių rėmimas. Numatomos priemonės turi skatinti ūkio

subjektus plėtoti žuvininkystę privačiuose vandens telkiniuose, stabilizuoti ir

suaktyvinti pramoninius tvenkinius valdančių ūkių veiklą.

4. REKREACINės TERITORIJos

1. Rekreacinių teritorijų diferencijavimas, naudojimas

ir kryptys bei tvarkymas priklauso nuo šių pagrindinių veiksnių: 1) gamtinės

aplinkos išteklių turtingumo, 2) kultūros paveldo turtingumo, 3) esamo

rekreacinės infrastruktūros išvystymo lygio, 4) vietos gyventojų ekonominių

galimybių, 5) aplinkos sveikumo, 6) aplinkos ekologinio atsparumo, 7)

socialinės aplinkos saugumo, 8) rekreacinio aptarnavimo tradicijų. Pagal šiuos

veiksnius išskirta 40 rekreacinių išteklių arealų (žiūr. brėž. Nr. 6.

Rekreacinės teritorijos), kurių ribas daugiausiai lemia rekreacinis gamtinės

bei kultūrinės aplinkos turtingumas. Rekreacijos (turizmo) teritorinės plėtros

galimybės numatytos pagal arealų patrauklumo kategorijas ir rekreacinės plėtros

potencialą. Nustatyta, kad

 labai didelio ir didelio potencialo rekreaciniai

arealai, sudarantys nacionalinės svarbos rekreacines sistemas, yra šie

Pajūrio, Vilniaus–Trakų, Kauno–Jurbarko, Ignalinos–Molėtų, Alytaus–Druskininkų,

Anykščių–Ukmergės, Plungės–Telšių, Vilkaviškio–Vištyčio;

 vidutinio potencialo rekreaciniai arealai,

sudarantys regioninės reikšmės rekreacines sistemas, yra šie: Dubingių,

Aukštadvario–Daugų, Dusetų–Zarasų, Lazdijų–Veisiejų, Švenčionių,

Biržų–Pasvalio, Šiaulių–Raseinių, Gargždų–Skuodo, Pagėgių–Šilutės;

 gana mažo ir mažo potencialo rekreaciniai arealai,

sudarantys lokalinės svarbos rekreacines sistemas, yra šie: Jonavos–Elektrėnų,

Varėnos–Rūdiškių, Rokiškio–Utenos, Dūkšto–Visagino, Kazlų Rūdos–Lekėčių,

Pabradės, Dieveniškių, Kėdainių–Panevėžio, Akmenės–Žagarės, Kretingos,

Lavoriškių–Medininkų, Rietavo–Tauragės, Marijampolės–Šakių,

Pandėlio–Vabalninko, Joniškio–Pakruojo, Ramygalos–Šėtos, Dotnuvos–Radviliškio,

Kuršėnų–Mažeikių, Eržvilko–Kražių, Žemaičių Naumiesčio, Adutiškio–Tverečiaus,

Eišiškių–Šalčininkų, Širvintų.

2.

Nustatyti visų Lietuvos rekreacinių išteklių

arealų potencialo svarbiausi ypatumai, lemiantys jų realaus rekreacinio

naudojimo perspektyvą. Jų rekreacinio

patrauklumo kategorijos (labai didelis, didelis, vidutinis, gana mažas ir mažas),

numatomos plėtros lygmenys (nacionalinis, regioninis, lokalinis) bei tikslinė

specializacija pagal plėtotinas rekreacijos rūšis pateikiama kartoschemoje (žiūr.

brėž. Nr. 6. Rekreacinės teritorijos).

3. Rekreacinio aptarnavimo centrai, užimantys svarbią

vietą rekreacijos plėtros teritorinėje sistemoje, skirstomi pagal reikšmę

(nacionalinės ir regioninės svarbos) bei pagal specializaciją (bendrojo

turizmo, pažintinio turizmo, poilsio gamtoje, kurortinio gydymo). Dauguma

šalyje numatytų plėtoti rekreacinio aptarnavimo centrų yra polifunkcinio

pobūdžio ir jungia 2–3 rekreacinės specializacijos kryptis (žiūr. brėž. Nr.

6. Rekreacinės teritorijos). Gydomosios (sanatorinės) rekreacijos plėtojimo

tikslu yra numatoma išplėsti kurortinių vietovių tinklą įtraukiant į jį

vietoves, turinčias šiam tikslui didelį gamtinių kurortologinių išteklių

potencialą: Anykščiai, Aukštadvaris, Juodkrantė, Likėnai,

Salantai, Smalininkai, Zarasai. Didžiausią

rekreacijos plėtojimo potencialą turi miestai kurortai: Birštonas, Druskininkai,

Neringa, Palanga.

4. Ypatingas valstybės dėmesys skirtinas pažintinio

turizmo, apimančio tiek gamtinį, tiek kultūrinį krašto pažinimo aspektus,

plėtrai šalyje, nes būtent ši rekreacijos forma vaidina svarbiausią vaidmenį

tiek ugdant gimtojo krašto sampratą bei meilę šalies viduje, tiek

reprezentuojant Lietuvą tarptautiniu mastu. Lietuva nepriklauso pažintinio

turizmo požiūriu ypač patrauklioms šalims, todėl mūsų šaliai yra privalomas

apgalvotas ir racionalus turimų pažintinio (kultūrinio ir ekologinio) turizmo

išteklių naudojimas, sisteminiais principais pagrįsta jų tarptautinė rinkodara.

5. Pažintinio turizmo sistema numatyta plėtoti turint

tikslą atskleisti visų gamtinių bei kultūrinių Lietuvos regionų savitumus.

Tvarkomi ir rodomi pažintinę vertę turintys gamtiniai bei kultūriniai objektai,

jų grupės bei kompleksai, reiškiniai

 Lietuvos valstybingumo istorijos, kovos už

savarankiškos valstybės išsaugojimą bei atkūrimą etapai, faktai, vietovės,

paminklai ir kt.;

 būdingi ir unikalūs gamtiniai bei kultūriniai

kraštovaizdžio kompleksai;

 gyvosios etnokultūros ir moderniosios kultūros

židiniai, faktai bei reiškiniai;

 saugomo gamtos ir kultūros paveldo apsaugos bei

tvarkymo būdai.

6. Be

bendrųjų tranzitinių turistų judėjimo kelių, dažniausiai atitinkančių

svarbiausias šalies transporto magistrales, teikiama ir prioritetinių

nacionalinės svarbos specializuoto pažintinio turizmo trasų sistema (žiūr.

brėž. Nr. 6. Rekreacinės teritorijos), kurią sudaro

 nacionalinis reprezentacinis

kultūrinio turizmo maršrutas – „Lietuvos istorijos ir kultūros vėrinys“;

 regioniniai gamtinio ir kultūrinio pobūdžio

valstybinių parkų žiedai: „Aukštaitijos parkų žiedas“, „Dzūkijos parkų žiedas”,

„Žemaitijos parkų žiedas”, „Suvalkijos žiedas”, „Pajūrio parkų žiedas” ir „Vidurio

Lietuvos parkų žiedas”;

 Eurovelo sistemos trasų koridoriai: „Baltijos

takas” (Nr. 10) ir „Rytų Europos takas” (Nr. 11);

 tarptautinis Nemuno vandens kelias.

7.

Atsižvelgiant į Nacionalinės turizmo plėtros programos nuostatas, Bendrajame

plane akcentuojamas būtinumas

1) tobulinti teisės aktų sistemą;

2) gerokai išplėsti planavimo (projektavimo) darbus;

3) įgyvendinti konkrečias rekreacinės infrastruktūros

formavimo priemones;

4) panaudoti kultūros paveldą rekreacijos plėtrai.

8. Sėkmingai plėtrai užtikrinti rekreacijos poreikiai

turi būti integruoti ir į kitų ūkio šakų, pirmiausia miškų, žemės ir vandens

ūkio, urbanistikos, pramonės, energetikos, transporto ir kitas, programas, taip

pat į visus teritorijų planavimo dokumentus.

9. Kuriant konkrečiuose rekreaciniuose arealuose

reikalingą rekreacijos plėtros valstybinio rėmimo sistemą, numatoma vadovautis

šiomis nuostatomis

1) tobulinti rekreacinės aplinkos naudojimo teisinę

bazę;

2) teikti ekonominę paramą rekreacijos organizacinėms

struktūroms formuoti ir stiprinti;

3) teikti ekonominę pagalbą rekreacinio verslo

mokymui;

4) ieškoti investicijų vertingam gamtos ir kultūros

paveldui bei vertingam gamtiniam kraštovaizdžiui rodyti;

5) nustatyti valstybės paramos, investicijų

pritraukimo prioritetus.

10. Numatyti

trys rekreacijos plėtros valstybinio rėmimo rekreaciniuose arealuose lygiai (žiūr.

brėž. Nr. 6. Rekreacinės teritorijos; įkarpa)

1) aukštas

rėmimo lygis – apima priemonių ir veiksmų sistemą, užtikrinančią priemonių

įgyvendinimą visame rekreaciniame areale;

2) vidutinis

rėmimo lygis – apima priemonių ir veiksmų sistemą atrankiniuose rekreacinių

arealų teritoriniuose mazguose;

3) žemas

rėmimo lygis – skiriamas pavieniams rekreacinio arealo objektams plėtoti.

11.

Finansinė valstybinio rėmimo išraiška turi būti detalizuota

sudarant specialiuosius rekreacinių arealų plėtros planus. Valstybinio

rekreacijos rėmimo planuose, ypač teisinės bazės tobulinimo srityje, tai pat

turi būti numatytos priemonės, galinčios padėti užkirsti kelią rekreacinių

išteklių neracionaliam naudojimui ir sudaryti sąlygas geresnei jų apsaugai.

prioritetai

12. Bendrasis prioritetas šalies rekreacinės sistemos

raidoje teiktinas pažintinio turizmo ir poilsio gamtoje, tarp jų kaimiškoje

aplinkoje, plėtrai.

13. Rekreacinių teritorijų tvarkymo nuostatoms

įgyvendinti nustatomi šie prioritetai

 plėtoti rekreacinį Pajūrio regioną, kuriant

vidutinio ir aukšto lygio apgyvendinimo infrastruktūrą ir poilsio bei pramogų

bazę, nepriklausančią nuo sezonų ir didinančią trauką, sprendžiant Klaipėdos

keleivinio uosto (terminalo) ir jachtų prieplaukos Palangoje statybų klausimus

bei plėtojant jūrų keleivinius maršrutus į Skandinavijos šalis;

 stiprinti kitus svarbiausius nacionalinės svarbos

rekreacinius arealus: Vilniaus–Trakų, Kauno–Jurbarko, Ignalinos–Molėtų,

Alytaus–Druskininkų, Anykščių–Ukmergės, Plungės–Telšių, Vilkaviškio–Vištyčio,

tarp jų nacionalinių ir regioninių parkų teritorijose, atnaujinant esamus

poilsio namus ir sukuriant kempingų tinklą, plėtojant poilsio kaime bei pramogų

paslaugas;

 plėtoti nacionalinės svarbos rekreacinio aptarnavimo

centrus: Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Palangą, Druskininkus, plėtojant

apgyvendinimo paslaugų pasirinkimą, sukuriant infrastruktūrą tarptautiniams

renginiams, poilsiui bei pramogoms ir galimybes turizmui priemiesčiuose

organizuoti;

 plėtoti turizmo ir poilsio centrus tam palankias

sąlygas turinčiuose nedideliuose miestuose: Anykščiuose, Trakuose, Molėtuose,

Ignalinoje, Zarasuose, Veisiejuose, Varniuose;

 kokybiškai stiprinti

Lietuvos kurortus ir jų pajėgumą varžytis, atgaivinti

Birštono kurortą;

 sukurti regionines rekreacijos (turizmo) plėtros

organizacijas bei informacijos centrus;

 plėtoti infrastruktūrą nacionalinio kultūrinio

turizmo maršruto – „Lietuvos istorijos ir kultūros vėrinys“ atkarpoje nuo

Vilniaus iki Klaipėdos ir Pajūrio zonoje nuo Klaipėdos iki Nidos ir Šventosios;

 įrengti numatytus reprezentacinius valstybinių parkų

žiedus Aukštaitijos, Dzūkijos bei Žemaitijos regionuose;

 įrengti Eurovelo sistemos trasą „Baltijos

takas“;

 plėtoti Via Baltica magistralės autoturistinę

infrastruktūrą.

14. Pirmiausiai remtini tokie rekreaciniai projektai,

kurie

 pritraukia tarptautinių finansų institucijų,

tarptautinių fondų ar užsienio valstybių kapitalą;

 spartina integraciją į Europos

Sąjungos struktūras, sudaro sąlygas įvažiuojamojo turizmo plėtrai;

 sudaro sąlygas racionaliai naudoti rekreacinius

išteklius;

 užtikrina teikiamų paslaugų kokybę.

15. Bendrajame plane modeliuojamai rekreacinių

teritorijų plėtrai įgyvendinti rekomenduojamos svarbiausios pirmaeilės (iki

2010 metų) teisinės, projektinės bei organizacinės priemonės.

5. TECHNINĖ INFRASTRUKTŪRA

Transporto ir ryšių infrastruktūra

1. Atsižvelgiant

į bendrąją Lietuvos transporto strategiją, Bendrajame plane iki 2020 m. numatytos šios transporto infrastruktūros plėtros kryptys

1) plėtoti ir modernizuoti

tarptautinių automobilių kelių tranzitinio transporto koridorius pagal

tarptautinius standartus ir techninius reikalavimus;

2) plėtoti ir modernizuoti Klaipėdos

jūrų uostą užtikrinant numatomus krovinių ir keleivių vežimus;

3) padidinti geležinkelio tinklo

tankumą ir rišlumą modernizuojant IX B koridoriaus trasą bei pradedant I

koridoriaus įgyvendinimą;

4) modernizuoti tarptautinius oro

uostus ir oro erdvės kontrolę iki tarptautinių standartų užtikrinant saugius

tarptautinius ir tranzitinius skrydžius, suteikiant kokybiškas paslaugas;

5) atgaivinti E 41, E 60, E 70 vidaus

vandenų transporto kelius ir juos integruoti į Europos tarptautinius tinklus;

6) subalansuoti miestų transporto

sistemas, sustiprinti miestų viešąjį transportą, modernizuoti gatvių tinklą bei

eismo organizavimą.

2. Automobilių kelių transporto sistemos

pagrindą Lietuvoje sudaro esami ir formuojami nauji I rango (tarptautiniai)

magistraliniai keliai, kurie integruoja Lietuvą į Baltijos jūros regioną ir

tarptautinį susisiekimo tinklą. Tai (žiūr. brėž. Nr. 7. Techninė

infrastruktūra)

1) transeuropiniai I (Via Baltica)

ir I A (Via Hanseatica) Kretos koridoriai, jungiantys Lenkiją,

Karaliaučių su Latvija, Estija;

2) transeuropinio Kretos IX transporto

koridoriaus šakos IX B ir IX D, jungiančios Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą su

Lietuva ir Karaliaučiumi bei kitomis šalimis per Baltijos jūrą;

3) tarptautinis TINA transporto

koridorius, jungiantis Lietuvą su Rusija per Kauno–Daugpilio miestus;

4) tarptautinis TINA transporto

koridorius, jungiantis Baltarusiją su Lietuva ir Klaipėdos valstybiniu jūrų

uostu (per Vilniaus, Panevėžio, Šiaulių ir Klaipėdos miestus), bei jo šaka

Panevėžys–Rokiškis–Latvijos siena;

5) tarptautinis Pietryčių transporto

koridorius, jungiantis Lenkiją su Latvija per Alytaus, Vilniaus, Utenos

miestus, bei jo šaka iki Marijampolės.

3. Plėtojant

ir modernizuojant automobilių

kelių transporto tinklą, numatoma (žiūr. 5.1-1

lentelėje)

5.1-1 lentelė. Automobilių kelių transporto infrastruktūros plėtra

ir modernizavimas

Eil. Nr.

Kelio

pavadinimas

Realizuojama

Esamos trasos

I rango

magistraliniai keliai

A.1

Transeuropinio Rytų–Vakarų IX B transporto

koridoriaus šaka

Klaipėda–Kaunas–Vilnius–Minskas–Kijevas E85/E28

A.1.1. Kelio tęsinys iki Klaipėdos jūrų

uosto (pietinis ir šiaurinis uosto išvažiavimai)

Gatvių tinklas

A.1.2. Pietinis Vilniaus miesto

greitkelis

Gatvių tinklas

A.1.3. Kelio atkarpos Vilnius–Kaunas

modernizavimas

A1

A.1.4. Pietrytinis Kauno

miesto aplinkkelis

Naujas

A.1.5. Pietinis Vilniaus miesto aplinkkelis

(Skaidiškės–Rudamina–Paneriai)

Naujas

A.2

Transeuropinis I (Via Baltica) transporto

koridorius Helsinkis– Talinas–Ryga– Panevėžys–Kaunas– Varšuva–Vroclavas–Praha

E67

A.2.1. Kauno vakarinio aplinkkelio

antroji juosta

A5

A.2.2. Labiausiai apkrautų kelio ruožų

rekonstrukcija

A5, A8, A17

A10

A.3

TINA transporto koridorius

Klaipėda–Šiauliai–Panevėžys–Vilnius–

Lyda E272/ E85

A.3.1. Vakarinis Vilniaus miesto

greitkelis

Naujas

A.3.2. Atkarpos Šiauliai–Panevėžys

rekonstrukcija

A9

A.3.3. Šiaulių rytinis aplinkkelis

A9

A.3.4. Kuršėnų šiaurės vakarų

aplinkkelis

A11

A.3.5. Kretingos šiaurinis aplinkkelis

A11

A.4

Transeuropinis I A (Via Hanseatica)

koridorius

Pskovas–Ryga–Šiauliai– Karaliaučius–Varšuva–

Krokuva–Budapeštas E77

A.4.1. Kelio atkarpos Šiauliai–Bubiai

rekonstrukcija

A12

A.4.2. Šiaulių pietvakarinis aplinkkelis

A12

A.4.3. Tauragės aplinkkelis

A12

A.4.4. Panemunės aplinkkelis su tiltu

per Nemuną

A12

A.4.5. Joniškio šiaurės vakarų

aplinkkelis

A12

A.4.6. Labiausiai apkrautų kelio ruožų

rekonstrukcija

A12

A.5

Pietryčių transporto koridorius

Lazdijai–Alytus–Vilnius–Utena

su šaka į Marijampolę

A.5.1. Atkarpos

Marijampolė–Alytus–Daugai rekonstrukcija

182, 131, 128

A.5.2. Vilniaus šiaurinis transporto

koridorius (Bukiškės–Gulbinai)

Nauja trasa

A.6

TINA transporto koridorius

Kaunas–Ukmergė–

Utena–Daugpilis E262

A.6.1. Jonavos rytinis aplinkkelis

A6

A.6.2. Ukmergės šiaurinis aplinkkelis

A6

A.6.3. Zarasų rytinis aplinkkelis

A6

II rango magistraliniai keliai

A.7

Turistinis lengvojo transporto koridorius

Marijampolė–Vilnius E28

A.7.1. Trakų pietinis aplinkkelis

A16

A.7.2. Labiausiai apkrautų kelio ruožų

rekonstrukcija

A16

A.8

Kelias Kaunas–Prienai–Alytus

A.8.1. Atkarpos Kaunas–Prienai

rekonstrukcija

130

A.9

Pajūrio transporto koridorius

Palanga–Klaipėda–Šilutė–Pagėgiai

A.9.1.

Palangos rytinio apvažiavimo II etapas

A13

A.9.2. Klaipėdos rytinio aplinkkelio

rekonstrukcija

A13

A.9.3. Kelio atkarpos Klaipėda–Pagėgiai

rekonstrukcija (su miestų aplinkkeliais)

141

A.10

Panemunės kelias

Pagėgiai–Jurbarkas–Šakiai–Zapyškis–Kaunas

A.10.1. Atskirų kelio atkarpų

rekonstrukcija

141, 140, 137

A.11

Rytų regioninis kelias

Trakai–Vievis–Nemenčinė–Švenčionys–Zarasai

A.11.1. Atkarpos Vievis–Nemenčinė

rekonstrukcija

108

A.11.2. Nemenčinės šiaurinis aplinkkelis

108

A.11.3. Atkarpos Baliuliai–Zalavas

rekonstrukcija

102

A.12

Transporto koridorius

Panevėžys–Kupiškis–Rokiškis

A.12.1. Panevėžio šiaurės rytų

aplinkkelis

122

A.12.2. Labiausiai apkrautų kelio ruožų

rekonstrukcija

122

A.13

Regioninis Žemaitijos kelias

Mažeikiai–Telšiai–Varniai–Tauragė–Smalininkai

A.13.1. Atskirų kelio atkarpų

rekonstrukcija

164, 147,161,

160,162

A.14

Kelias Valkininkai–Varėna–Gardinas

A.14.1. Atskirų kelio atkarpų

rekonstrukcija

A4

A.15

Kelias Pirčiupiai–Medininkai

A.15.1. Kelio rekonstrukcija

176, 3937, 5213

Papildomi krašto keliai

A.16

Kelias Leipalingis–Kapčiamiestis– Kiauknoris

A.16.1. Kelio rekonstrukcija

2505

A.17

Kelias Vištytis–Lenkijos siena

A.17.1. Naujo kelio tiesimas

Nauja trasa

A.18

Kelias Pandėlys–Suvainiškis

A.18.1. Kelio rekonstrukcija

2401

A.19

Kelias Adutiškis–Tverečius–Vidžiai

A.19.1. Kelio rekonstrukcija

4402

A.20

Vilniaus šiaurinis aplinkkelis

Rykantai–Vilnius–Lavoriškės

A.20.1. Miesto aplinkkelio tiesimas

Nauja trasa

A.21

Kelias Širvintos–Giedraičiai

A.21.1. Kelio rekonstrukcija

4302

A.22

Kelias Šumskas–Medininkai

A.22.1. Kelio rekonstrukcija

5235

A.23

Kelias Aukštadvaris–Onuškis–Bobriškės

A.23.1. Atskirų kelio atkarpų

rekonstrukcija

4703, 4701, 220

A.24

Anykščių šiaurinis aplinkkelis

A.24.1. Miesto aplinkkelio tiesimas

Nauja trasa

A.25

Alytaus miesto šiaurinis aplinkkelis

A.25.1 Naujo kelio tiesimas

Nauja trasa

4.

Naujų kelių įrengimas ir esamų kelių rekonstrukcija gerinant techninius

parametrus ir transporto srautų pralaidumą numatomi etapais (iki 2010 m., 2010–2020 m., po 2020 m.).

5. Geležinkelių transporto

infrastruktūrai, kuri bus viena iš alternatyvų automobilių transportui

sprendžiant aplinkosaugines ir ekologines problemas, tobulinti numatoma (žiūr.

brėž. Nr. 7. Techninė infrastruktūra)

1) plėtojant regionų ekonominį

potencialą, padidinti geležinkelių tinklo tankumą ir užžiedinti pasienio

geležinkelio tinklą, kuris nutrūko, kai Lietuva tapo nepriklausoma valstybė;

2)

transeuropinio IX B Vakarų–Rytų geležinkelio koridoriaus pagrindu formuoti

svarbiausią Lietuvos urbanistinę ašį. Šiuo geležinkeliu keliaus pagrindinis

tranzitinių krovinių srautas, konkuruojantis su analogiškomis trasomis per

Baltarusiją–Lenkiją, Latviją, Estiją ir Suomiją;

3) geresniam

susisiekimui su Lenkija ir pietvakariniu Alytaus regionu būtina atstatyti

Vilniaus krypties geležinkelį suaktyvinant senojo geležinkelio iš Sant

Peterburgo į Varšuvą panaudojimą;

4) naujai formuojamą transeuropinį

standartinės europinės vėžės geležinkelio I koridorių Via Baltica (viena

svarbiausių priemonių integruojantis į Europos geležinkelių tinklą) numatoma

pratęsti iki Lietuvos sostinės – Vilniaus, pagerinant susisiekimą

Vilniaus–Kauno metropolinėje jungtyje, kartu sudarant technines galimybes ateityje

padidinti važiavimo greitį iki 220 km/val.;

5) dėl mažų esamų ir būsimų keleivių ir

krovinių srautų siūloma panaikinti esamą geležinkelį į Adutiškį;

6) svarbiausios geležinkelio pasienio

tarnybos ir muitinės siūlomos Kenos, Turmanto, Joniškio, Pagėgių, Draugystės,

Pajuostės, Šeštokų ir Kybartų stotyse.

6. Plėtojant

ir modernizuojant geležinkelių transporto linijas, numatoma (žiūr. 5.1-2

lentelėje)

5.1-2

lentelė. Geležinkelių transporto

infrastruktūros plėtra ir modernizavimas

Eil. Nr.

Kelio

pavadinimas

Realizuojama

Trasa

I rango magistraliniai

keliai

B.1

Transeuropinio IX B koridoriaus šaka

B.1.1. Kelio

atkarpos Šiauliai–Klaipėda modernizavimas

Esamas kelias

Minskas–Vilnius–Šiauliai–Klaipėda

B.1.2. Kelio atkarpos Gudžiūnai–Radviliškis

modernizavimas

Esamas kelias

B.1.3. Kenos pasienio perdavimo stoties

rekonstrukcija

–

B.1.4. Klaipėdos jūrų uosto geležinkelių mazgo

keliai

–

B.1.5. Vaidotų, Radviliškio, Klaipėdos, Draugystės

rūšiavimo stočių modernizavimas

–

B.1.6. Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių keleivių stočių

rekonstrukcija

–

B.2

Transeuropinio IX D koridoriaus šaka

B.2.1. Kauno geležinkelio tunelio rekonstrukcija

Esamas kelias

Kaunas–Karaliaučius

B.2.2. Kybartų pasienio perdavimo stoties

rekonstrukcija

–

B.2.3. Kauno keleivių stoties rekonstrukcija

–

B.3

Transeuropinis I transporto koridorius

Varšuva–Kaunas–

B.3.1. Europinės vėžės kelio atkarpa Lenkijos

siena–Marijampolė–Kaunas

Naujas kelias

Ryga–Talinas

B.3.2. Europinės vėžės kelio atkarpa Kaunas–Vilnius

Naujas kelias

Pastaba: kai kuriuose planavimo dokumentuose

vadinamasis „greituoju europiniu geležinkeliu“

B.3.3. Europinės vėžės kelio atkarpa

Kaunas–Šiauliai–Latvijos siena

Naujas kelias

B.3.4. Pasienio universalių paskirstymo stočių

statyba

–

II rango

magistraliniai keliai

B.4

Kelias Sankt Peterburgas–Vilnius–Varšuva

B.4.1. Kelio atkarpos Valkininkai–Alytus statyba

Naujas kelias

Papildomi krašto

keliai

B.5

Kelias Valkininkai–Druskininkai

B.5.1. Kelio atkarpa Druskininkai-Kabeliai

Naujas kelias

B.6

Kelias Darbėnai–Šventoji

B.6.1. Kelias Darbėnai–Šventosios uostas (jeigu bus

giliavandenis uostas)

Naujas kelias

B.7

Kelias Pilviškiai–Tauragė

B.7.1. Kelio įrengimas

Naujas kelias

B.8

Kelias Skuodas–Ruzgai

B.8.1. Kelio įrengimas

Naujas kelias

B.9

Kelias Utena–Anykščiai–Subačius

B.9.1. Kelio įrengimas

Naujas kelias

B.10

Kelias Pabradė–Didžiasalis

B.10.1. Kelio demontavimas

Sena trasa

Turistinis

rekreacinis kelias

B.11

Siaurasis geležinkelis Panevėžys–Anykščiai–Rubikiai

B.11.1. Esamo turistinio kelio rekonstrukcija ir

priežiūra

Sena trasa

7. Jūrų uostų

plėtros srityje numatoma

1) modernizuoti Klaipėdos jūrų uosto

infrastruktūrą;

2) rekonstruoti ir patobulinti jo

užnugario susisiekimo sausuma infrastruktūrą;

3) įrengti giliavandenį uostą, jei

galimybių studija patvirtins šio projekto pagrįstumą;

4) atstatyti Šventosios uostą, kurio

paskirtis ir dydis priklausytų nuo šalies poreikių ir Klaipėdos jūrų uosto

plėtros galimybių.

8. Plėtojant

ir modernizuojant Klaipėdos jūrų uosto infrastruktūrą, numatoma (žiūr. 5.1-3 lentelėje)

5.1-3 lentelė. Klaipėdos jūrų uosto

infrastruktūros plėtra ir modernizavimas

Eil.

Nr.

Objekto

pavadinimas

Realizuojama

C.1

Klaipėdos

valstybinis jūrų uostas

C.1.1. Įgyvendinti Klaipėdos jūrų uosto įplaukos

tobulinimo projektą

C.1.2. Rekonstruoti krantines

C.1.3. Plėtoti uosto geležinkelių tinklą

C.1.4. Įrengti logistikos centro infrastruktūrą

(atlikus galimybių studiją)

C.1.5. Įrengti kruizinių laivų terminalo

infrastruktūrą

C.1.6. Įrengti keleivinių keltų terminalo

infrastruktūrą

C.1.7. Įrengti giliavandenį uostą esant pagrindimui

9. Civilinės aviacijos sektoriuje

numatoma

1) modernizuoti 4 tarptautinius oro uostus (Vilniaus,

Kauno, Palangos, Šiaulių), kurie yra neatskiriama transeuropinio IX B

transporto koridoriaus šakos dalis;

2) Vilniaus tarptautiniame oro uoste (pagal Vilniaus

miesto bendrąjį planą) būtina nutiesti naują kilimo ir leidimosi taką,

nukreipiant skrydžius nuo užstatytos miesto teritorijos;

3) užtikrinti kokybišką keleivių aptarnavimą,

modernizuoti terminalus ir jų prieigas, išplėsti keleivių tarptautinį ir

tranzitinį susisiekimą, ypač su Vokietija, Jungtine Karalyste, Rusija, Danija,

Švedija, Olandija, Prancūzija, Lenkija ir kitomis valstybėmis;

4) plėtoti mažesnius civilinius ir sportinius

aerodromus – S. Dariaus ir S. Girėno (Kaunas), Klaipėdos, Akmenės, Alytaus,

Biržų, Kartenos (Kretingos rajonas), Paluknio, Panevėžio, Pociūnų (Prienų

rajonas), Rokiškio, Sasnavos (Marijampolės rajonas), Šeduvos (Radviliškio

rajonas), Telšių, Tirkšlių (Mažeikių rajonas), Utenos ir Zarasų;

5) modernizuoti skrydžių kontrolės įrangą, kad būtų

užtikrintas skrydžių saugumas visoje Lietuvos oro erdvėje.

10. Plėtojant ir

modernizuojant oro transporto infrastruktūrą, numatoma (žiūr. 5.1-4 lentelėje).

5.1-4 lentelė. Oro transporto infrastruktūros plėtra

ir modernizavimas

Eil. Nr.

Objekto

pavadinimas

Realizuojama

D.1

Vilniaus oro uostas

D.1.1. Esamo kilimo ir leidimosi tako pailginimas ir

modernizavimas

D.1.2.

Privažiavimo sąlygų pagerinimas rekonstruojant esamas gatves ir aikštę

D.1.3. Naujo kilimo ir leidimosi tako įrengimas

D.2

Palangos

oro uostas

D.2.1.

Kilimo ir leidimosi tako modernizavimas

D.3

Kauno oro uostas

D.3.1. Kilimo ir leidimosi tako statyba

11. Numatoma atgaivinti ir plėtoti vidaus

vandenų transportą. Palaikytini šie valstybinės svarbos vidaus vandenų keliai

Nemunas nuo Viršutinės Pervalkos iki Kuršių marių, Kuršių marios, Mituvos

kanalas (nuo Mituvos kanalo žiočių iki Jurbarko krovinių prieplaukos), Neris

nuo Kauno iki Jonavos. Pagrindiniai vidaus vandenų uostai numatomi Kaune,

Jurbarke, Rusnėje, Nidoje, Jonavoje.

12. Numatomos šios svarbiausios vandens

kelių tvarkymo kryptys

1) sutvarkyti ir rekonstruoti

tarptautinės reikšmės vidaus vandenų kelius E 41, E 60, E 70;

2) rekonstruoti ir modernizuoti upių

uostus ir prieplaukas;

3) įrengti kelią vidaus vandenų

transportui apiplaukti Kauno hidroelektrinės užtvanką.

13. Plėtojant ir

modernizuojant vidaus vandenų kelius, numatoma (žiūr. 5.1-5 lentelėje)

5.1-5 lentelė. Vidaus vandenų kelių plėtra ir modernizavimas

Eil. Nr.

Kelio

pavadinimas

Realizuojama

Trasa

Pagrindiniai keliai

E.1

Kelias Klaipėda–Kuršių marios–Nemuno

upė–Kaunas

E.1.1. Užtikrinti IV klasės standartus

atitinkančią trasą Nemunu iki Kauno, rekonstruoti esamus uostus.

Esamas

kelias

E.1.2. Atgaivinti keleivių susisiekimą tarp Kauno ir

Nidos (Klaipėdos)

Esamas

kelias

E.1.3. Pratęsti kelią iki Jonavos ir įrengti Jonavos

uostą

Naujas

kelias

E.2

Kelias Karaliaučius–Kuršių

marios–Klaipėda–Baltijos jūros pakrantė

E.2.1 Turistinio maršruto atidarymas

Naujas

Magistraliniai

keliai

E.3

Kelias Vidurio Europos kelių

tinklas–Karaliaučius–Kuršių marios–Klaipėda E70

E.3.1. Esamų ir naujų (Preila, Pervalka) uostų

modernizavimas

Esamas

kelias

E.4

Kelias nuo Gibraltaro iki Archangelsko,

einantis Baltijos jūros pakrante, E60

E.4.1.

Naujų ir esamų uostų (Palangos, Šventosios, Klaipėdos) rekonstrukcija,

pritaikant juos vidaus vandenų kelių priemonėms

Esamas

kelias

14. Plėtojant ir

modernizuojant ryšių infrastruktūrą, pirmiausia numatoma: teisės aktų, suderintų

su ES aktų reikalavimais, koregavimas ir naujų parengimas, antžeminės

skaitmeninės televizijos (DVB-T) tinklų įdiegimas, senos telefoninės įrangos

pakeitimas į skaitmenines ryšių sistemas, antžeminio skaitmeninio radijo

(T-DAB) ir skaitmeninio radijo (DRM) siuntimo technologijų įdiegimas, pašto

infrastruktūros stiprinimas, trečios kartos (G3) tinklų, kurie remiasi UMTS

technologija, plėtojimas.

Energetikos infrastruktūra

15. Bendrajame plane prognozuojami

vidutiniai suminiai elektros energijos bei vidutiniai suminiai energetinės

galios poreikiai yra pateikti 5.1-6 ir 5.1-7 lentelėse

5.1-6 lentelė.

Vidutiniai suminiai elektros energijos poreikiai

Metai

1997

2000

2010

2020

Poreikiai (TWh)

9,13

8,28

11,8

14,8

%

100

90,7

129

162

5.1-7 lentelė. Vidutiniai suminiai

energetinės galios poreikiai

Metai

1997

2000

2010

2020

Poreikiai (TWh)

2051

1779

2280

2810

%

100

86,7

111

137

Pagrindinis elektros energijos

generavimo šaltinis yra Ignalinos AE, gaminanti 80–85 procentus elektros

energijos, todėl tolesnę šalies elektros energetikos raidą lems dviejų jos

blokų eksploatavimo trukmė. Rengiant preliminarius sprendinius, buvo nagrinėti

3 Ignalinos AE ateities variantai. Variantų analizė rodo, kad įvertinant

socialines, ekonomines ir ekologines pasekmes tikslinga užtikrinti kuo ilgesnį,

saugų esamų reaktorių darbą.

16. Ignalinos AE veiklai jos eksploatavimo laikotarpiu užtikrinti numatoma

1) parengti tarptautinius susitarimus, reikalingus

saugiam eksploatavimui;

2) parengti detalias veiksmų programas, reikalingas

neigiamiems Ignalinos AE blokų uždarymo padariniams sumažinti bei

radioaktyviųjų atliekų laidojimui išspręsti;

3) nutraukti Ignalinos AE I bloko eksploatavimą, tai

atliekant trimis etapais

 pirmasis etapas – pasirengimas nutraukti

eksploatavimą (2001–2004 metai);

 antrasis etapas – pasirengimas išmontuoti

įrenginius ilgalaikio saugojimo laikotarpiu (2005–2009 metai);

 trečiasis etapas – įrenginių ir pastatų

išmontavimas tuoj po ilgalaikio saugojimo laikotarpio (priklausomai nuo

pasirinktos strategijos 2011–2030 metai arba 2011–2080 metai);

4) įrengti naują katilinę, kuri aprūpintų šiluma

Ignalinos AE ir Visagino miestą.

17. Naujų energijos rūšių panaudojimo srityje numatoma

panaudoti vietines, atsinaujinančias ir atliekines medžiagas elektros energijos

gamybai. Galimos jų panaudojimo mastai, vertinant

vietinių, atsinaujinančių ir atliekinių energijos išteklių vartojimo

perspektyvą, sudaro 1417 tūkst. tne/metus. Tai savo ruožtu sudarys 14,8

procentų bendro pirminės energijos kiekio.

18. Integravimuisi į tarptautines

energetikos rinkas numatoma

1) plėtoti „Baltijos žiedo“ projektą, numatantį

Baltijos jūros šalių elektros tinklų sujungimą į žiedą, juosiantį Baltijos

jūrą;

2) pastatyti galingą jungtį su Lenkija integracijai į

Vakarų Europos valstybių elektros energijos sistemą ir tuo užtikrinti Lietuvos

elektros energijos sistemos darbo patikimumą nuosekliai mažinant priklausomybę

nuo Rusijos elektros energijos sistemos (EES);

3) stiprinti bendradarbiavimą ir kooperaciją su

Baltijos ir Šiaurės Europos šalimis, kurti bendrą elektros energijos rinką,

mažinti priklausomybę nuo Rusijos EES, optimaliai išnaudoti šalių elektros

energetikos potencialą.

19. Svarbiausia programinė šalies šilumos ūkio

racionalios plėtros prielaida yra Nacionalinio šilumos ūkio plano parengimas.

Prognozuojama centralizuotai tiekiamos šilumos poreikių perspektyva yra

pateikta 5.1-8 lentelėje

5.1-8 lentelė. Centralizuotai tiekiamos šilumos poreikiai

Metai

1996

2000

2010

2020

Poreikis

(TWh)

22,6

13,7

14,7

15,8

%

100

60,6

65,0

69,9

20. Ekologinėms sąlygoms gerinti šilumos ūkyje

numatoma

1) atsižvelgiant į efektyvumą ir susidėvėjimą spręsti

dėl grupinių šilumos punktų likvidavimo, vietoj jų įrengiant karšto vandens

ruošimą pastatų šilumos punktuose;

2) neefektyvias katilines, kur ekonomiškai tikslinga,

paversti termofikacinėmis elektrinėmis panaudojant dujų turbinas.

21. Kaip prielaidą racionaliam

dujų tiekimui vykdyti būtina parengti patikslintą Lietuvos gamtinių dujų tinklų

perspektyvinį plėtros planą, numatantį prisijungti prie kaimyninių šalių

dujotiekių. Numatoma nutiesti antrą magistralinio dujotiekio liniją nuo Kauno

iki Kaliningrado. Iki 2020 m. padidinti šalies magistralinių

dujotiekio tinklų ilgį iki 3500 km (2000 m. – 2800 km, 2010 m. – 3350 km). Tam tikslui planuojama

1) magistraliniu

dujotiekiu Panevėžys–Kuršėnai padidinti dujų

tiekimą Klaipėdai, Būtingės terminalui, išplėsti dujų naudojimą (Pakruojyje,

Joniškyje, Naujojoje Akmenėje, Mažeikiuose, Šiaulių DSS Nr. 2);

2) išplėsti vidaus magistralinius tinklus nutiesiant

dujotiekius rytinėje šalies dalyje (Panevėžys–Kupiškis–Rokiškis, šaką į

Nemenčinę, Pabradė–Švenčionys–Ignalina) ir pietinėje šalies dalyje

(Alytus–Druskininkai);

3) parengti tyrimus, numatant įrengti 0,6 mlrd. m3

talpos požeminę gamtinių dujų saugyklą Vaškuose, norint tolygiau tiekti

dujas.

22. Naftos kuro tiekimui užtikrinti numatoma

1) sukaupti 90 dienų privalomąsias naftos produktų

atsargas. Kad būtų saugiai ir patikimai sandėliuojami naftos produktai,

rekonstruoti esamas naftos produktų saugyklas, atitinkančias ES lakiųjų

organinių junginių emisijų ribojimo reikalavimus;

2) skatinti gaminti ir vartoti ekologiškai švaresnes

kuro rūšis – mažai sieros turintį mazutą, kitus naftos produktus. Tuo tikslu

numatoma modernizuoti AB „Mažeikių nafta“ naftos perdirbimo įmonę. I

modernizavimo etapu – iki 2005 m. numatoma pasirengti gaminti Europos

standartus ir normas atitinkantį benziną, II modernizavimo etapu – iki 2010 m. numatoma pasirengti gaminti mazutą, turintį ne daugiau 1 procentą sieros.

Ekoinžinerinė infrastruktūra

23. Bendrajame plane numatoma, kad Lietuvos gyventojų

vidutinis bendrasis (buities, įmonių ir viešųjų vietų) vandens suvartojimas

gali siekti 260 l/d. asm., o vandentiekos sistemų numatoma galia turės viršyti

apie 1,5 karto prognozuojamą vandens poreikį.

5.1-9 lentelė. Numatomi vandens poreikiai ir vandentiekos sistemų galia

Metai

2000

2010

2020

Vandens poreikis

(tūkst. m3/d.)

380,9

972

1080

Vandentiekos sistemų galia

(tūkst. m3/d.)

501

1458

1620

24. Laikotarpiu iki 2020 metų

vandentiekos sektoriuje numatoma

1)

pastatyti požeminio vandens gerinimo 0,5–50,0 tūkst. m³/d. galios įrenginius

vandenvietėse siekiant sumažinti geležies ir mangano koncentraciją vandenyje

iki ES standartų;

2)

pakeisti iki 100 procentų vandens kėlimo siurblinių įrangos (siurbliai,

armatūra, elektros įranga);

3) pertvarkyti plieninius vandens

tiekimo vamzdynus padengiant jų vidaus sieneles antikorozinėmis medžiagomis

arba keičiant vamzdžius (Vilniuje ir Kaune – iki 90 procentų, kituose miestuose

ir miesteliuose – iki 100 procentų);

4) vykdyti eksploatuojamų požeminio

vandens horizontų stebėseną ir teikti siūlymus dėl vandens kokybės pagerinimo.

25.

Numatomi vandentiekos infrastruktūros plėtojimo mastai yra šie

5.1-10 lentelė. Vandentiekos infrastruktūros plėtojimo mastai

Eil.Nr.

Pavadinimas

Mato vnt.

2020 m.

1.

Vandenvietės ir

talpyklos

– nauji gręžiniai

– rekonstruojami gręžiniai

– keičiami gręžiniuose siurbliai

– statomi rezervuarai ir vandens bokštai

vnt.

vnt.

vnt.

tūkst. m³

85

215

860

120

2.

Vandens gerinimo

įrenginiai

– modernizuojami esami įrenginiai

– statomi nauji įrenginiai

tūkst. m³/d.

tūkst. m³/d.

165

400

3.

Antro ir trečio kėlimo

vandens siurblinės

– statomos naujos siurblinės

– modernizuojamos

siurblinės keičiant siurblius ir armatūrą

– modernizuojamas

elektros ūkis ir dispečerinis valdymas

vnt.

vnt.

vnt.

100

300

300

4.

Tinklai

– tiesiami nauji tinklai

– rekonstruojami tinklai

– statomos naujos

sklendės ir keičiama kita armatūra

km

km

vnt.

600

3200

11 500

26. Prognozuojant vandenvalos infrastruktūros

ilgalaikį plėtojimą iki 2020 metų Bendrajame plane numatoma

1) pastatyti arba rekonstruoti

vandenvalos įrenginius miestuose, miesteliuose ir kaimo gyvenamosiose vietovėse

įrengiant juose azoto ir fosforo šalinimo įrenginius, kaip tas numatyta ES

direktyvose; pramonės įmonėse įrengti nuotėkų pirminio valymo įrenginius,

sumažinančius arba visiškai pašalinančius sunkiųjų metalų kiekį dumble;

2) pasiekti, kad vandenvalos įrenginių

galia būtų maksimaliai panaudota ir į atvirus vandens šaltinius išleidžiamos

nuotėkos būtų apvalytos, kaip reikalauja ES standartai;

3) renovuoti arba perstatyti iki 100

procentų susidėvėjusių slėginių ir savitakių tinklų;

4) tiesti naujus nuotėkų surinkimo

tinklus, ypač miestų mažaaukštės statybos kvartaluose, miesteliuose ir kaimo

gyvenamosiose vietovėse;

5) iki 100 procentų pakeisti nuotėkų

siurblinių ir nuotėkų valyklų technologinę ir elektrotechninę įrangą

modernesne, suvartojančia mažiau elektros energijos ir lengviau aptarnaujama.

27.

Numatomi vandenvalos infrastruktūros plėtojimo mastai yra pateikti

5.1-11 lentelėje

5.1-11

lentelė. Vandentiekos

infrastruktūros plėtojimo mastai

Eil. Nr.

Pavadinimas

Mato

vnt.

2020 m.

1.

2.

3.

Vandenvalos įrenginiai

– pradėtų statyti užbaigimas

– naujų statyba

– rekonstravimas ir išplėtimas

– esamų modernizavimas

Nuotėkų siurblinės

– siurblinių rekonstrukcija

– naujų siurblinių statyba

– elektros ūkio ir

dispečerinio valdymo modernizavimas

Nuotėkų tinklai

– savitakių ir slėginių

tinklų

rekonstrukcija

– naujų savitakių ir slėginių tinklų

tiesimas

tūkst. m³/d.

tūkst. m³/d.

tūkst. m³/d.

tūkst. m³/d.

vnt.

vnt.

vnt.

km

km

350

140

350

270

250

210

460

1190

1000

28. Kaip būtiną racionalaus atliekų tvarkymo

organizavimo prielaidą Bendrajame plane numatoma rengti regionų ir savivaldybių

atliekų tvarkymo planus. Nepavojingų atliekų (įskaitant statybų ir griovimo

darbų atliekas), kurios vežamos į sąvartynus, numatomas kiekis yra pateiktas

5.1-12 lentelėje

5.1-12 lentelė.

Nepavojingų atliekų numatomas kiekis

Metai

2000

2005

2010

2015

Kiekis iš viso

(tūkst. tonų per metus)

961

967

976

1076

29. Savivaldybių teritorijoje esamų

atliekų surinkimo sistemas rekomenduojama išplėsti

 iki 2005 metų miestams ir

miesteliams, turintiems mažiau negu 1000 gyventojų, kur yra daugiabučių namų

(ne mažiau 100 gyventojų); įrengti konteinerių aikšteles 20 procentų kaimų;

 iki 2010 metų atliekų

surinkimo sistemas kaimiškose savivaldybėse; įrengti konteinerinius sąvartynus

50 procentų kaimų.

30. Numatoma įrengti šiuolaikinius reikalavimus

atitinkančius sąvartynus visuose šalies regionuose. Taip pat tikslinga

pertvarkyti ir miestų bei miestelių atliekų surinkimo ir gabenimo sistemas

įdiegiant integruotą ir veiksmingą tvarkymą, įskaitant atliekų surinkimą,

rūšiavimą, laikiną saugojimą (prireikus), gabenimą, utilizavimą ir perdirbimą.

Siūlomos preliminarios regioninių sąvartynų

vietos yra pateiktos kartoschemoje (žiūr. brėž. Nr. 7. Techninė

infrastruktūra) bei 5.1-13 lentelėje

5.1-13 lentelė. Preliminarios regioninių sąvartynų vietos

Apskritis

Sąvartynų skaičius

Preliminari vieta

Alytaus

1

Visos apskrities

sąvartynas prie Alytaus miesto

Kauno

2

Sąvartynai prie Kauno ir

Kėdainių miestų

Klaipėdos

2

Sąvartynai prie Klaipėdos

ir Šilutės miestų

Marijampolės

1

Visos apskrities

sąvartynas prie Marijampolės miesto

Panevėžio

2

Vienas sąvartynas prie

Panevėžio miesto, kitas – Biržų, Kupiškio ir Rokiškio savivaldybėms

Šiaulių

1

Visos apskrities

sąvartynas prie Šiaulių miesto

Tauragės

1

Visos apskrities

sąvartynas prie Tauragės miesto

Telšių

1

Visos apskrities

sąvartynas prie Telšių miesto arba Sedos miestelio

Utenos

1

Visos apskrities

sąvartynas prie Utenos miesto

Vilniaus

2

Sąvartynas prie Vilniaus

miesto ir sąvartynas prie Ukmergės miesto

31. Numatoma parengti ir įgyvendinti 31

projektą, kompleksiškai sprendžiantį naujų sąvartynų statybą, problematiškų

sąvartynų uždarymą, atliekų rinkimo ir atitinkamų rūšiavimo linijų įdiegimą,

atliekų deginimo ir kompostavimo įrenginių statybą.

32. Tikslinga parengti patikslintą

Valstybinę ilgalaikę pavojingų atliekų tvarkymo programą ir jos įgyvendinimo

priemones įvertinant sukauptą patirtį ir realias galimybes. Kaip būtini

pavojingų atliekų tvarkymo ilgalaikių programų įgyvendinimui numatomi šie

konkretūs veiksmai

1) įrengti 6 regionines pavojingų

atliekų perdirbimo aikšteles (stotis): Alytuje, Šiauliuose, Klaipėdoje,

Panevėžyje, Vilniuje, Kaune;

2) įrengti ilgalaikį saugų pavojingų

atliekų sąvartyną;

3) įrengti specializuotą pavojingų

atliekų deginimo įmonę;

4) pritaikyti veikiančias Lietuvoje įmones

(AB „Palemono keramika“, AB „Akmenės cementas“ ir kt.) pavojingų atliekų

panaudojimui pagal įvairius technologijos variantus (terminė stabilizacija,

deginimas, išskyrimas į specifinius pavojingų atliekų srautus).

33. Šalyje būtina sukurti specifinių pavojingų

atliekų (medicininių atliekų, odos pramonės pavojingai užteršto dumblo, naftos

produktų atliekų, gyvsidabrio ir kitų atliekų) tvarkymo sistemą. Centrinė

kenksmingumo pašalinimo iš medicininių atliekų įmonė numatoma Kaune, greta rajoninės pavojingų atliekų perdirbimo stoties (RPAPS) aikštelės.

34. Šalyje būtina įgyvendinti

rekomenduojamą kompleksinę planavimo, reglamentavimo bei inžinerinių

technologinių priemonių sistemą, skirtą oro taršai iš stacionarių šaltinių,

automobilių bei geležinkelių transporto mažinti.

prioritetai

Transporto

ir ryšių infrastruktūra

35. Svarbiausiu

prioritetu išlieka automobilių transporto plėtra. Kitais šalies transporto

infrastruktūros raidos prioritetais numatyta

 esamų

automobilių kelių modernizavimas ir važiavimo sąlygų per miestus gerinimas;

 susisiekimo

geležinkelių transportu greičio didinimas juos modernizuojant ar tiesiant

antruosius bėgius;

 Klaipėdos jūrų

uosto infrastruktūros rekonstravimas sudarant sąlygas aptarnauti didesnio

tonažo laivus ir įdiegti modernias krovos technologijas;

 susisiekimo

sausuma su Klaipėdos jūrų uostu infrastruktūros (ypač šiaurinis ir pietinis

išvažiavimai) rekonstravimas ir tobulinimas;

 oro uostų

modernizavimas skrydžių ir eismo saugumui užtikrinti;

 vidaus vandenų

kelių atstatymas ir modernizavimas.

36. Ryšių infrastruktūros plėtros

srityje Bendrajame plane numatomi šie prioritetai

 naujų pažangių technologijų diegimas;

 valstybės parama pašto infrastruktūros ir pašto

paslaugų plėtotei;

 spartesnis telekomunikacijų įsijungimas

į tarptautinius tinklus ir rinką.

Energetikos infrastruktūra

37. Elektros

energetikos srityje skiriami šie prioritetai

 Ignalinos AE esamų reaktorių

visapusiškai saugaus eksploatavimo užtikrinimas per

visą veikimo laiką, taip pat pasiruošimo I ir II blokų eksploatavimo

nutraukimui bei eksploatavimo nutraukimo metu;

 integravimosi į bendrą Vakarų Europos

energetikos sistemą būdų ir veiksmų įgyvendinimas;

 naujų energijos rūšių ir gamybos

šaltinių paieška ir įdiegimas.

38. Šilumos

energetikos srityje skiriami šie prioritetai

 detalios šilumos energetikos

infrastruktūros plėtros strategijos ir programos parengimas įvertinant

kiekvienos savivaldybės esamą situaciją;

 centrinių šilumos tiekimo sistemų

modernizavimas jas plačiau pritaikant elektros energijos gamybai, sudarant

galimybę vartotojui tiksliai žinoti tiekiamos šilumos kiekį ir jį reguliuoti.

39. Dujų tiekimo srityje skiriami šie

prioritetai

 alternatyvaus dujų tiekimo įrengimas;

 magistralinių dujotiekio tinklų

plėtojimas aprūpinant dujomis šalies vartotojus ir užtikrinant galimą tranzitą.

Ekoinžinerinė infrastruktūra

40. Vandentiekos ūkio ir nuotėkų

šalinimo bei valymo srityje Bendrajame plane numatomi šie ilgalaikės

perspektyvos prioritetai

 vartotojams tiekiamo vandens kokybės gerinimas;

 mažų gyvenamųjų vietovių aprūpinimas

požeminiu vandeniu iš gilesnių horizontų;

 vandenvalos įrenginių statyba ir

modernizavimas siekiant visiško nuotėkų išvalymo;

 nuotėkų tinklų tiesimas miestų

mažaaukštės statybos kvartaluose, miesteliuose ir kaimo gyvenamosiose

vietovėse.

41. Vandentiekos

ir vandenvalos infrastruktūros plėtojimo sprendiniai priklausys nuo jos

techninės būklės, ES reikalavimų vandens kokybei ir aplinkos taršai, šalies

ekonominės galios bei gebėjimo racionaliai ir veiksminai panaudoti ES

struktūrinių fondų lėšas.

42. Tikslinga iš anksto sudaryti

vandentiekos ir vandenvalos infrastruktūros plėtojimo kompleksinius projektus.

Vienas iš pagrindinių aplinkos apsaugos investicijų šaltinių yra ES priemonės

struktūrinei prisijungimo politikai (ISPA) įgyvendinti. Aplinkos apsaugos

pagerinimas turi būti planuojamas nacionaliniu lygmeniu suskirstant šalį pagal

upių baseinus. Kiekvieno įgyvendinamo projekto investicijų suma turi būti ne

mažesnė kaip 5 mln. eurų.

43.

Nepavojingų atliekų srityje Bendrajame plane numatyti šie prioritetai

 regioninių sąvartynų įrengimas;

 neefektyvių esamų sąvartynų likvidavimas;

 savivaldybių teritorijose esančių atliekų rinkimo

sistemų išplėtimas.

44.

Pavojingų atliekų srityje numatomi šie prioritetai

 teisinių dokumentų, reglamentuojančių pavojingų

atliekų tvarkymo finansinius ir ekonominius aspektus, parengimas;

 pavojingų atliekų tvarkymo regioninių aikštelių

įrengimas;

 veikiančių įmonių pritaikymas pavojingų atliekų

terminei stabilizacijai.

45. Oro

taršos mažinimo srityje nustatyti šie prioritetai

 besąlyginis „teršėjas moka“ principo

įgyvendinimas;

 oro kokybės gerinimo priemonių

įgyvendinimas labiausiai užterštose teritorijose, ypač didžiuosiuose miestuose

ir intensyvaus eismo greitkeliuose.

6.

kitos funkcinės teritorinės struktūros

Pramonės

ir verslo teritorinė plėtra

1. Bendrajame plane numatoma, kad dėl

integracijos į ES bei naujos pramonės politikos bus baigtas pramonės

privatizavimo procesas, restruktūrizuotos ir modernizuotos pramonės įmonės.

Numatomi trys pramonės ir verslo raidos etapai

1) institucinių reformų etapas – iki

2005 metų;

2) modernizavimo etapas – iki 2010

metų;

3) intensyvinimo etapas – iki 2020

metų.

2. Didieji šalies miestai ir toliau bus

vidaus ir užsienio kapitalo investicijų traukos poliai bei ekonominio

potencialo centrai, nes mažiau negu kiti miestai ir rajonai priklauso nuo

vienos ar kelių stambių pramonės įmonių. Būtina didinti kitų dabartinių bei

numatytų naujų regioninių centrų, pirmiausia Utenos, Ukmergės, Tauragės,

Raseinių bei Švenčionių, investicinį aktyvumą. Dėl Ignalinos AE uždarymo į

Šiaurės Rytų Lietuvos regioną gali būti pritrauktos papildomos lėšos plėtoti

pramonės ir verslo objektams. Svarbiu pramonės ir verslo teritorinės plėtros

veiksniu turėtų tapti nustatyti transporto koridoriai arba urbanistinės

integracijos ašys, kurie iš esmės darys įtaką šalies pramonės ir verslo

teritorinei raidai ir investicijų pritraukimui į šalies regionus.

3. Numatoma, kad pramonės plėtros

rajonuose perspektyvos priklauso nuo esamų pramoninių teritorijų

restruktūrizavimo bei išvystymo. Pramonės ir verslo plėtros zonas būtina

suformuoti Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Utenoje, Ukmergėje,

Biržuose, Telšiuose, Raseiniuose, Rokiškyje, Kėdainiuose, Jonavoje bei

Visagine.

4. Smulkaus verslo plėtros srityje nustatytas didelis Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Kretingos,

Plungės, Mažeikių, Šiaulių, Panevėžio ir Utenos rajonų gyventojų verslumo

augimo potencialas. Kiek mažesnis gyventojų verslumo augimo potencialas nustatytas

Biržų, Rokiškio, Kupiškio, Pasvalio, Raseinių, Kelmės, Telšių, Šilutės,

Tauragės, Jurbarko, Kaišiadorių, Prienų ir Trakų, o mažiausias – Zarasų, Ignalinos, Šalčininkų,

Širvintų, Lazdijų, Skuodo rajonų savivaldybėse.

5. Įvertinta, kad iš bendro

perspektyvinio įmonių skaičiaus savo lyginamuoju svoriu vyraus paslaugų įmonės

Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių miestuose bei Anykščių, Zarasų,

Ignalinos, Švenčionių, Molėtų, Trakų, Varėnos, Alytaus, Lazdijų ir Kretingos

rajonų savivaldybėse. Mažiausias santykinis paslaugų įmonių skaičius Akmenės,

Joniškio, Pakruojo, Pasvalio, Radviliškio

ir Kelmės rajonų savivaldybėse.

6. Pagal prekybos įmonių santykinę

plėtrą išsiskiria Kauno, Klaipėdos, Panevėžio miestų bei rajonų savivaldybės,

taip pat Mažeikių ir Tauragės rajonų savivaldybės.

7. Įvertinus svarbiausius veiksnius,

pramonės ir verslo plėtros perspektyvų požiūriu buvo rekomenduoti tokie

pramoninių zonų kompleksai

 Šiaurės Vakarų

Klaipėda–Kretinga–Plungė–Telšiai–Mažeikiai–Šiauliai;

 Šiaurės Rytų: Panevėžys–Utena–Rokiškis–Visaginas;

 Vidurio: Marijampolė–Kaunas–Kėdainiai–Jonava;

 Pietvakarių: Tauragė–Pagėgiai–Šilutė;

 Pietryčių: Alytus–Vilnius–Lentvaris–Vievis–Elektrėnai.

8. Pramonės ir verslo plėtrą ypač

rekomenduojama skatinti šiaurės rytų bei pietvakarių zonose, kurių išvystymas

užtikrintų proporcingesnį pramonės išdėstymą šalies teritorijoje.

Socialinės ir kultūrinės infrastruktūros teritorinė

raida

9. Bendrajame plane sveikatos apsaugos

infrastruktūros ilgalaikis plėtojimas apima tik valstybines sveikatos apsaugos sistemos pirminio, antrinio ir tretinio lygio ambulatorines

ir stacionarias sveikatos priežiūros įstaigas. Numatoma optimizuoti jų tinklą.

10. Stacionariose sveikatos priežiūros

įstaigose lovų skaičių, tenkantį 10 000 gyventojų, numatoma priartinti prie ES

šalių vidurkio.

11. Poliklinikų skaičiaus šalyje mažinti

nenumatoma. Tačiau dėl pirminės sveikatos priežiūros centrų ir bendrosios

praktikos gydytojų kabinetų steigimo minėtų asmens sveikatos priežiūros įstaigų

skaičius gali ir sumažėti. Konsultacinių poliklinikų, įsisteigusių ligoninėse,

skaičius turėtų būti susietas su specializuotos sveikatos priežiūros paslaugas

teikiančių ligoninių perspektyva. Sanatorinio gydymo įstaigoms kurti šalyje

turime ypač gerą gamtinį potencialą. Naujų tokio pobūdžio gydymo įstaigų

poreikį turi diktuoti rinka.

12. Sprendžiant socialinės apsaugos

infrastruktūros plėtrą,

globos įstaigas numatoma steigti tose rajonų savivaldybėse, kuriose vietų

skaičius, tenkantis 1000 gyventojų, nesiekia šalies vidurkio, ir nemažinti

tose, kuriose jis viršija šalies vidurkį.

13. Vietų skaičius, tenkantis 1000 gyventojų, turėtų

didėti Alytuje, Druskininkuose, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Marijampolėje,

Panevėžyje, Šiauliuose, Vilniuje bei Alytaus, Lazdijų, Kauno, Biržų, Kelmės,

Radviliškio, Jurbarko, Mažeikių, Molėtų, Šalčininkų, Trakų rajonų

savivaldybėse.

14. Plėtojant švietimo ir mokslo infrastruktūrą iki

2020 metų numatoma

1) siekiant tolygumo steigti arba reorganizuoti

aukštesniąsias mokyklas į kolegijas Telšių, Mažeikių, Šiaulių, Panevėžio

miestuose;

2) reorganizuoti kai kurias aukštesniąsias mokyklas į

profesines mokyklas metropoliniuose ir regioniniuose centruose bei rajonų

savivaldybėse;

3) rajonų savivaldybėse, kuriose nėra profesinių

mokyklų, t. y. Ignalinos, Skuodo, Širvintų, bei esamuose kurortuose (Birštone,

Palangoje) įsteigti profesines mokyklas;

4) pagerinti apsirūpinimą švietimo įstaigomis tose

miestų savivaldybėse, kurios atsilieka nuo šalies miestų savivaldybių vidurkio.

15. Kultūros įstaigų infrastruktūros plėtojimui iki

2020 metų numatoma

1) optimizuoti apskričių,

savivaldybių kultūros įstaigų tinklą bei jas renovuoti pritaikant plačiai

kultūrinei veiklai;

2) iš esmės pagerinti apsirūpinimą

kultūros įstaigomis sukuriant šiuolaikišką infrastruktūrą nuo

šalies vidurkio atsiliekančiose rajonų savivaldybėse – Klaipėdos, Jonavos,

Kauno, Raseinių, Šilutės, Vilkaviškio, Panevėžio, Akmenės, Joniškio, Kelmės,

Pakruojo, Šiaulių, Šilalės, Plungės, Telšių, Utenos, Ukmergės, Vilniaus. Taip pat pagerinti ir sukurti šiuolaikišką kultūros įstaigų

infrastruktūrą Molėtų, Prienų, Skuodo, Šalčininkų, Švenčionių, Trakų rajonų bei

Rietavo, Pagėgių savivaldybėse, Klaipėdos, Šiaulių, Kauno, Vilniaus miestuose;

3) pasiekti, kad visuose numatomuose plėtoti

regioniniuose ir metropoliniuose centruose apsirūpinimas bibliotekomis,

muziejais, universaliomis salėmis pasiektų šalies vidurkį miestų savivaldybių

grupėje;

4)

reorganizuoti, renovuoti esamas kultūros centrų, kino teatrų, teatrų, koncertų

sales į universalias sales ir išplėsti jų tinklą Alytaus, Druskininkų,

Birštono, Klaipėdos, Neringos, Palangos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių,

Visagino miestų savivaldybėse ir Alytaus, Lazdijų, Jonavos, Kauno, Kėdainių,

Prienų Raseinių, Kretingos, Skuodo, Šilutės, Panevėžio, Pasvalio, Akmenės,

Joniškio, Kelmės, Radviliškio, Šiaulių, Šilalės, Tauragės, Plungės, Telšių,

Anykščių, Ignalinos, Molėtų, Ukmergės, Vilniaus rajonų bei Elektrėnų, Kazlų

Rūdos, Kalvarijos, Marijampolės savivaldybėse;

5) suformuoti apskričių administracijų steigiamų kultūros įstaigų,

bibliotekų, kultūros centrų, muziejų tinklą, susietą su šalies metropolinių ir

regioninių centrų sistema.

PRIORITETAI

Pramonė ir verslas

16. Bendrajame plane numatomi šie pagrindiniai

pramonės ir verslo teritorinės plėtros prioritetai

 turimų išteklių racionalus panaudojimas;

 teritorinis pramonės ir verslo plėtros harmoningas

derinimas;

 regioninio pramonės ir verslo konkurencingumo

didinimas;

 naujų technologijų plėtra ir inovacijų diegimas.

Socialinė

ir kultūrinė infrastruktūra

17.

Bendrajame plane numatomi šie sveikatos apsaugos infrastruktūros plėtros

prioritetai



plėtoti pirminės sveikatos priežiūros įstaigų grandį, reikalingą bendrajam

sveikatos stiprinimui, ligų profilaktikai bei jų nustatymui laiku;



užtikrinti sveikatos apsaugos infrastruktūros tinklo teritorinį bei socialinį

prieinamumą;



optimizuoti traumų profilaktikos ir pagalbos sistemą ir jos teritorinį tinklą.

18.

Bendrajame plane teikiami šie socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros

prioritetai



užtikrinti socialinės apsaugos infrastruktūros tinklo teritorinį bei socialinį

prieinamumą;



organizuoti paslaugų įvairioms žmonių grupėms teikimą jų gyvenamojoje vietoje;



plėtoti stacionarių slaugos ir globos įstaigų, teikiančių nuolatinę ir

įvairiapusę pagalbą neįgaliems žmonėms, tinklą.

19. Bendrajame plane numatomi šie

švietimo ir mokslo infrastruktūros plėtros ilgalaikės perspektyvos prioritetai

 baigti bendrojo lavinimo švietimo įstaigų tinklo

pertvarkymo reformą;

 tolygiau paskirstyti profesines mokyklas šalyje

susiejant tai su šalies ūkio poreikiais;

 sukurti švietimo ir mokslo infrastruktūrą,

suteikiančią galimybes visiems Lietuvos gyventojams siekti išsilavinimo.

20. Bendrajame plane numatomi šie

kultūros infrastruktūros plėtros ilgalaikės perspektyvos prioritetai

 muziejų, bibliotekų kompiuterizavimas ir

panaudojimas kultūros, švietimo ir informacijos skleidimo funkcijoms;

 nenaudojamų patalpų kaimo mokyklose pertvarkymas į

universalias sales, suaugusiųjų švietimo institucijas, bibliotekas;

 teatrų, kino, koncertų ir kultūros namų salių

pertvarkymas į universalias sales, pritaikytas įvairiems kultūros poreikiams

tenkinti.

III. ŠALIES TERITORIJOS RAIDOS ERDVINIS INTEGRAVIMAS

7. integruotos raidos STRATEGIJA

Bendroji erdvinė koncepcija

1. Remiantis ankstesnio darbų ciklo

dalyse – „Tikrosios būklės analizė“ bei „Raidos prognozės ir tikslai“ –

nustatytomis šalies raidos tendencijomis, taip pat „Preliminariuose

sprendiniuose“ suformuluotomis nuostatomis, teikiamas apibendrintas šalies

teritorijos raidos erdvinio diferencijavimo modelis, išreiškiamas trijų

plėtojimo tipų kraštotvarkinėmis zonomis (žiūr. brėž. Nr. 8. Teritorijos

erdvinė koncepcija)

a) konversinio tipo – reikalinga dabartinio tradicinio naudojimo krypčių

(daugiausia intensyvaus žemės bei miškų ūkio) ir prioritetų konversija

(pertvarka) bei ypatingas aplinkosauginis reglamentavimas; šio tipo arealuose

dažniausiai yra didžiausias gamtinio karkaso teritorijų tankumas, juose

koncentruojasi ir dauguma ypač saugomų šalies teritorijų; tai Kuršių marių,

Tauragės–Raseinių–Rietavo, Salantų–Sedos, Druskininkų–Trakų ir

Utenos–Švenčionių arealai;

b) palaikomojo tipo – reikalinga žymi dabartinio naudojimo adaptacija bei

atitinkama valstybės parama; tai Šilutės–Pagėgių, Skuodo, Raseinių,

Alytaus–Prienų, Šalčininkų–Eišiškių, Adutiškio–Tverečiaus, Ukmergės–Kupiškio ir

Biržų–Pasvalio arealai;

c) plėtojamojo tipo – reikalingas dabartinių naudojimo krypčių

tolesnis plėtojimas bei intensyvinimas. Tai didžiųjų miestų bei technogenizuotų

transporto koridorių, pramonės bei rekreacijos aglomeracijų, taip pat

Mažeikių–Akmenės, Pakruojo–Linkuvos, Pandėlio–Vabalninko ir Jurbarko–Šakių

arealai.

2. Remiantis nustatytu šalies

urbanistinio karkaso modeliu, išskirtas esminis teritorijos erdvinės funkcinės

struktūros komponentas – aktyvios bei santykinai aktyvios raidos arealai,

formuojantys savotišką funkcinį šalies stuburą, kaip kraštotvarkinę zoną,

palaikančią visos šalies socioekonominį gyvybingumą. Šalies teritorijos

funkcinį stuburą sudaro svarbiausioji socialinių, ekonominių bei

urbanistinių funkcijų aktyvumo zona, juosianti metropolinės integracijos ašis.

Ji apima Vilniaus–Kauno dinapolį, ūkiškai ypač aktyvią centrinę šalies dalį

tarp Kauno ir Šiaulių, taip pat Panevėžio, Klaipėdos ir Marijampolės išorinės

(tarpvalstybinės) integracijos mazgus, magistralinius Žemaitijos

(Plungė–Telšiai) ir Žiemgalos (Šiauliai–Joniškis) koridorius. Šioje zonoje dėl

urbanistinio ir gamtinio karkaso ašių sankirtos išsiskiria probleminis pozonis,

kuriame persidengia ir turi būti derinami abiejų šių erdvinių struktūrų

interesai.

3. Kita šalies teritorija sudaro dekoncentruotos

plėtros arealus, kuriems reikalingas ypatingas valstybės dėmesys ir

parama, nes apima dabar santykinai pasyvios arba netgi regresuojančios

raidos zonas – savotišką dabartinę socioekonominę šalies periferiją, kuriai

priklauso

I. Šiaurės Rytų Lietuvos regionas

– tai ypač didelių socialinių, ekonominių, ekologinių bei urbanistinių problemų

bei didžiausios depopuliacijos zona; apima Utenos–Švenčionių,

Ukmergės–Kupiškio, Adutiškio–Tverečiaus ir Biržų–Pakruojo arealus. Taip pat į jį patenka Ignalinos atominės elektrinės

probleminis regionas, apimantis Zarasų ir Ignalinos rajonų bei Visagino miesto

savivaldybių teritoriją;

II. Pietryčių Lietuvos regionas –

tai didelių socialinių, ekonominių, ekologinių bei urbanistinių problemų bei

depopuliacijos zona; apima Alytaus–Prienų, Druskininkų–Trakų ir

Šalčininkų–Eišiškių arealus;

III. Pietvakarių Lietuvos regionas

– tai santykinai vidutinio raidos problemiškumo zona; apima Kuršių marių,

Šilutės–Pagėgių, Tauragės–Kelmės–Rietavo, Raseinių ir Jurbarko–Šakių arealus;

IV. Šiaurės Vakarų Lietuvos regionas

– tai santykinai vidutinio raidos problemiškumo zona; apima Mažeikių–Akmenės,

Skuodo ir Salantų–Sedos arealus.

4. Visuose šiuose dekoncentruotos

plėtros arealuose pagrindinę ekonominę bazę sudaro žemės bei miškų ūkis ir

rekreacija, o teritorija yra nutolusi nuo didžiųjų miestų metropolinės ašies.

Jų socialiniai ir ekonominiai rodikliai yra gerokai blogesni negu funkcinio

stuburo zonos ir juos reikia iš esmės pagerinti: trūksta stambių miestų –

aktyvumo centrų, nepakankamos investicijos, neišvystyta paslaugų sritis, menkos

veiklos galimybės, pensinio amžiaus gyventojų vyravimas, didžiausias sergamumas

ir kt. Kita vertus, jiems būdinga santykinai mažesnė aplinkos tarša, didesni

natūralaus kraštovaizdžio ištekliai, didelės tradicinio naudojimo konvertavimo

pagal naujus rinkos nulemtus funkcinius poreikius galimybės. Nustatytų

dekoncentruotos plėtros arealų teritorija nėra visiškai identiška socialiniu,

ekonominiu bei ekologiniu požiūriais, todėl planuojamos jų raidos programos

diferencijuojamos pagal esamus jų gamtinio bei socialinio ir ekonominio

teritorijos potencialo ypatumus ir priskiriamos minėtiems konversinio,

palaikomojo bei plėtojamojo vystymo tipams.

5. Šalies bendrosios erdvinės struktūros

dalimi, kaip teritorinio vystymo atsvara jos funkciniam stuburui, yra

tarptautinės bei nacionalinės svarbos gamtinio karkaso ašys. Jos rodo

svarbiausius teritorinius gamtinio kraštovaizdžio išsaugojimo prioritetus,

būtinus bendrajai ekologinei šalies pusiausvyrai palaikyti. Taip pat šalies

bendrojoje erdvinėje struktūroje, pirmiausia jos funkcinio stuburo zonoje,

išryškėja ir svarbiausios urbanistinio karkaso ašys bei centrai.

6. Teikiamą šalies principinę erdvinę

struktūrą (žiūr. brėž. Nr. 8. Teritorijos erdvinė koncepcija),

atspindinčią bendrąsias mūsų valstybės teritorijos raidos tendencijas, visiškai

galima realizuoti tik įgyvendinant specialias plėtros skatinimo, reguliavimo ar

konvertavimo priemones. Tam tikslui reikalingos specialios valstybės pastangos

tiek socialinėje, tiek ekonominėje, tiek ekologinėje srityje, pirmiausia –

teritoriškai diferencijuotų šalies regioninės politikos programų rengimas bei

vykdymas.

Teritorijos funkciniai prioritetai

7. Šalies teritorijos funkcinio zonavimo

problema sprendžiama įvairiais planavimo lygmenimis atsižvelgiant į kiekviename

jų nagrinėjamos erdvės suvokimo mastą bei pobūdį. Pagrindinis Bendrajame plane

atliktos funkcinės analizės rezultatas yra šalies funkcinis makrozonavimas, t.

y. Lietuvos teritorijos dalijimas į pakankamai didelius nustatytos esamos bei

numatomos paskirties arealus.

8. Bendrasis planas nustato tokią šalies

teritorijos funkcinio zonavimo vienetų sistemą

 funkcinių prioritetų sritys – pagal

makrolygmeniu (10–20 tūkst. km2) apibendrintus interesų kompleksus;

 funkcinių prioritetų rajonai –

pagal mezolygmeniu (1–5 tūkst. km2) apibendrintus interesų

kompleksus;

 funkcinių prioritetų vietovės –

pagal lokaliniu lygmeniu (1–2 tūkst. ha) orientuotus interesus.

9. Funkcinių prioritetų sritys apima

dideles mūsų šalies dalis arba makroregionus, pasižyminčius savita gamtine bei

ūkine sankloda ir besiklostančiais skirtingais pagrindinių funkcinių prioritetų

kompleksais. Skirtinos šios funkcinių prioritetų sritys (žiūr. brėž. Nr.

8. Teritorijos funkciniai prioritetai)

A. PAJŪRIO – apima Lietuvos Respublikos

teritorinius vandenis Baltijos jūroje, Kuršių marias bei Pajūrio žemumos ruožą.

Esamą naudojimą formuoja rekreacija,

tausojantis miškų ir žemės ūkis bei žvejyba, prioritetinės naudojimo formos –

rekreacija, konservacija ir žvejyba, taip pat transportas.

B. VAKARŲ ŽEMAIČIŲ – apima Vakarų

Žemaičių moreninės žemumos juostą, savotišką tarpinę zoną tarp Baltijos pajūrio

kranto zonos ir Žemaičių aukštumos. Esamas

šios srities naudojimas apima žemės ir miškų ūkį, o ateities prioritetai

priklausytų tausojančiam žemės ir miškų ūkiui bei ekstensyviai rekreacijai.

C. VIDURIO ŽEMAIČIŲ – apima

Kuršo–Žemaičių aukštumas, įskaitant plynaukščių pobūdžio jų prieškalves. Esamam naudojimui būdinga žemės ir miškų ūkis, o

ateities prioritetus turėtų sudaryti tausojantis miškų ūkis, konservacija bei

rekreacija.

D. ŠIAURĖS IR VIDURIO LIETUVOS – apima

dideles lyguminio pobūdžio teritorijas šalies šiaurėje, viduryje bei pietvakariuose,

iš esmės sutampančias su derlingąja Vidurio žemuma ir vakarinėmis Baltijos

aukštumų plynaukštėmis. Tiek esamas naudojimas, tiek ateities prioritetai pirmiausia

susiję su intensyviu žemės ir miškų ūkiu, taip pat su transportu. Tai

vienintelė neginčijamo gamybinių interesų prioriteto sritis šalyje.

E. RYTŲ IR PIETŲ

LIETUVOS – apima kalvotąjį Baltijos aukštumų ruožą bei gretimas jam pietrytines

teritorijas. Esamam naudojimui būdinga žemės ir miškų

ūkis bei žvejyba, o prioritetinės perspektyvinės

funkcijos tektų tausojančiam miškų ūkiui, rekreacijai bei konservacijai,

taip pat transportui. Tai antroji (po pajūrio) funkcinė sritis, kurioje

išryškėjęs nacionalinės svarbos rekreacinio naudojimo prioritetas.

10. Funkcinių prioritetų rajonai apima

gana plačias mūsų šalies dalis, arba mezoregionus, kur yra panašios gamtinės,

ūkinės bei urbanistinės sąlygos, besiklostantys saviti pagrindinių funkcinių

prioritetų kompleksai.

11. Funkcinių prioritetų vietovės apima

nedideles teritorijas, kuriose jau yra arba numatoma koncentruoti nacionalinio

ar regioninio lygmens funkcinę veiklą bei objektus (žiūr. brėž. Nr.

8. Teritorijos funkciniai prioritetai). Tai esamos bei perspektyvinės

stambių energetikos ir pramonės bei transporto kompleksų (mazgų) vietos,

naudingųjų iškasenų kasybos plotai, poilsio ir turizmo centrai ar rekreacinės

infrastruktūros kompleksai, įvairios ypač saugomos teritorijos (valstybiniai

rezervatai, valstybiniai parkai, stambiausi draustiniai), gynybinių interesų

vietovės bei aglomeracinės plėtros zonos. Ypač daug funkcinių vietovių

nustatyta kasybos interesais, kur jos apima nacionalinę bei regioninę svarbą

turinčias dabartines naudingųjų iškasenų eksploatavimo zonas bei svarbiausius

telkinius, kurių eksploatavimą būtų tikslinga pradėti artimoje ateityje – per

artimiausius 20 metų. Kita svarbią grupę sudarė rekreacinės vietovės, kur į jas

pateko tiek sovietiniais metais pradėtos kurti intensyvaus naudojimo

rekreacinės zonos su įvairaus pobūdžio poilsio ar turizmo bazių kompleksais

paežerėse, paupiuose ar pajūryje, tiek perspektyvinės geras sąlygas rekreacinei

infrastruktūrai kurti turinčios teritorijos. Atskirai buvo išskirti nedideli

miestai, dėl savo gamtinės aplinkos galintys nuosekliai tapti turizmo bei

poilsio centrais, – Ignalina, Molėtai, Trakai, Zarasai, Anykščiai, Varniai,

Veisiejai ir kt.

12. Teritorijos funkcinių prioritetų

problema buvo sprendžiama tokiu mastu, koks įmanomas per planavimo laikotarpį

(iki 2020 metų). Pateikiamas esamo teritorijos naudojimo pobūdis yra pakankamai

inertiškas ir per 20 metų praktiškai neturėtų pakisti. Planuojant įvairių

teritorijų naudojimo kryptis, būtina atsižvelgti į tai, kokia veikla turėtų

šioje teritorijoje vyrauti. Planuojamos teritorijos naudojimo kryptys

apibūdinamos kaip labiausiai priimtinos visuomenės raidos ir vyraujančių

interesų atžvilgiu veiklos sritys, kurioms rekomenduojama suteikti prioritetus,

o teikiamas teritorijos funkcinis zonavimas nustato galimų ir labiausiai

pageidautinų tikslinių teritorijos naudojimo bei apsaugos programų kūrimo bei

realizavimo kryptis ir formuoja šalies regioninės politikos diferencijavimo

metmenis.

Regioninių reglamentų sistema

13. Bendrojo plano rekomenduojami

regioniniai reglamentai turi nustatyti

 teritorijų plėtojimo prioritetus bei

sąlygas, reikalingas strateginiams atskirų ūkio sričių vystymo (plėtros)

dokumentams rengti;

 sąlygas bei bendruosius reikalavimus

žemesniojo lygmens bendriesiems bei ūkio sričių specialiesiems teritorijų

planavimo dokumentams.

14. Veiklos plėtros regioninis

reguliavimas taikytinas kaip teritorijos regioninio naudojimo bei apsaugos

politikos instrumentas vyriausybės bei savivaldos institucijų darbe. Jis

svarbus teritorijų planavimą organizuojančioms bei prižiūrinčioms valdymo

institucijoms. Regioninio reglamentavimo sistema netaikoma teisiniu fizinio

asmens lygmeniu.

15. Lietuvos teritorijoje išskiriamos

trys arealų grupės (pagal susidariusias sąlygas ir veiklos galimo vystymo

savitumus)

 konservaciniu požiūriu vertingiausios

teritorijos – jose visa veikla organizuojama daugiausia dėmesio skiriant

kraštovaizdžio apsaugos interesams. Šiose teritorijose daugiausia apribojimų

intensyviai veiklai, ypač pramonei, intensyviam žemės ūkiui bei naudingųjų

iškasenų gavybai plėtoti;

 kitos miškingos agrarinės teritorijos

– prioritetas teikiamas intensyvaus miškų ūkio arba intensyvaus žemės ūkio

plėtrai, taip pat rekomenduojama vystyti tausojančios plėtros kryptis

(tausojantį miškų ūkį arba žemės ūkį), didinti želdynų plotus gamtinio karkaso

teritorijose, bemiškiuose rajonuose;

 intensyviausiai urbanizuojamos

teritorijos – veikla jose mažiausiai ribojama.

Pajūrio arealo, kaip išskirtinio Lietuvos regiono, plėtra

Pajūrio arealas, apimantis

Klaipėdos, Neringos, Palangos miestų ir Šilutės, Klaipėdos ir Kretingos rajonų

savivaldybių teritorijas, užima svarbią vietą šalies ekonomikos, rekreacijos ir

turizmo plėtroje, pasižymi unikaliu ir pažeidžiamu kraštovaizdžiu, gamtiniais

ir kultūriniais ištekliais.

Palyginti nedideliame Pajūrio areale yra

visų trijų plėtros tipų zonos

 konversinio tipo, reikalaujančio

dabartinio tradicinio naudojimo krypčių ir prioritetų pertvarkos bei ypatingo

aplinkosaugos reglamentavimo (Kuršių marių zona);

 palaikomojo tipo, kur reikalinga

dabartinio naudojimo adaptacija bei atitinkama valstybės parama (Šilutės–Pagėgių

zona);

 plėtojamojo tipo, reikalaujančio

dabartinio naudojimo krypčių tolesnio plėtojimo ir intensyvinimo (Klaipėdos

miesto ir tarptautinio IX B transporto koridoriaus zona).

Pagal šalies urbanistinio karkaso

formavimo koncepciją Klaipėdos miestui suteikiamas metropolinio centro statusas

ir jis plėtojamas kaip svarbus pramonės, verslo, transporto ir aptarnavimo

mazgas.

Šalies transporto infrastruktūros

plėtros požiūriu Pajūrio arealas įgauna ypač svarbią reikšmę. Klaipėdoje

kuriamas multimodalinis transporto centras, integruojantis tarptautinių IX B

automobilių transporto ir geležinkelių transporto koridorių bei Klaipėdos jūrų

uosto darbą, užtikrinančio vežimų tranzitu plėtojimą ir transporto ryšius su

Europos, Amerikos ir Azijos valstybėmis. Ateityje didės keleivių vežimai ir

turistų srautas, todėl numatyta ir kruizinių laivų prieplaukos įrengimas, o

esant palankiam techniniam ekonominiam pagrindimui numatoma galimybė atstatyti

Šventosios uostą. Palangos oro uosto modernizavimas taip pat yra neatskiriama

tarptautinio IX B transporto koridoriaus plėtros dalis, o Klaipėdos oro uostas

galėtų būti naudojamas vietiniams ryšiams, sportinei ir pramoginei aviacijai.

Pajūrio areale tikslinga atgaivinti ir

vidaus vandenų kelių maršrutus, kurie patvirtinti 1996 m. JT Europos Ekonominės komisijos nutarimu. Tai kelias Klaipėda–Kuršių marios–Nemuno upė–Kaunas

(E 41), kelias Karaliaučius–Kuršių marios–Klaipėda (E 70) ir kelias, einantis

Baltijos jūros pakrante, (E 60). Vidaus vandenų uostai numatomi Klaipėdoje,

Nidoje ir Rusnėje.

Pajūrio arealas priskirtas labai didelio

potencialo rekreacinių arealų grupei. Pagal gamtos ir kultūros paveldo išteklių

turtingumą ir aplinkos sveikumą Pajūrio arealas užima pirmą vietą. Taip pat

jame gerai išplėtota rekreacinė infrastruktūra, geros vietos gyventojų

ekonominės galimybės ir aptarnavimo tradicijos. Pajūrio arealas tinka visų

rūšių rekreacijai (poilsio, pažintinei, sporto, pramoginei ir gydomajai) bei

turizmui plėtoti. Jame yra nacionalinio reprezentacinio kultūrinio turizmo maršruto

„Lietuvos istorijos ir kultūros vėrinys“ dalis ir regioninis gamtinio ir

kultūrinio pobūdžio „Pajūrio parkų žiedas“ bei Eurovelo sistemos trasų

koridorius (Nr. 10) – „Baltijos takas“.

Lietuvos pajūrio arealas pasižymi

svarbiais gamtinio karkaso elementais. Iš pietų į šiaurę jį kerta tarptautinės

svarbos Pajūrio ir nacionalinės svarbos Pamario geoekologinės takoskyros,

nacionalinės svarbos Nemuno ir regioninės svarbos

Minijos–Bartuvos–Dangės–Šventosios migraciniai koridoriai, taip pat jame

išsidėstę regioninės svarbos Kulių ir Veiviržėnų geosistemų vidinio

stabilizavimo arealai. Vertingiausiais kraštovaizdžio kompleksais, kuriems

reikalingas ypatingas dėmesys ir griežtos apsaugos priemonės, Pajūrio areale

pripažinti Kuršių nerija, Nemuno delta, Karklės–Šventosios priekrantė ir

žemyniniai kopynai.

Dėl savo ypatingos svarbos Lietuvos

tvariai ir pusiausvirai plėtrai pajūrio arealui reikalingas didesnis valstybės

dėmesys ir detalesnio jo teritorijos specialiojo plano parengimas. Lietuvos

Respublikos pajūrio juostos įstatyme numatyta tokio dokumento parengimo

būtinybė.

PRIORITETAI

16. Bendrajame plane nustatytoje

teritorijos raidos bendrojoje strategijoje numatomi teritorijos naudojimo ir

apsaugos prioritetai išskirti politiniu, erdvinės koncepcijos, funkcinių prioritetų reglamentavimo pjūviais.

17. Principinėje politinėje plotmėje

numatomi šie teritorijos raidos prioritetai

 tvarios ir pusiausviros plėtros

koncepcijos privalomumo planuojant šalies teritorijos raidą įtvirtinimas

aukščiausiu teisiniu lygmeniu;

 integracija į Europos erdvinę

struktūrą;

 šalies regioninio savitumo

išsaugojimas bei stiprinimas.

18. Erdvinės koncepcijos plotmėje

numatomi šie teritorijos raidos prioritetai

 teritorinių ryšių šalies funkcinio

stuburo zonose formavimas ir užtikrinimas;

 teritorijos raidos konversijos

skatinimas ir rėmimas;

 didžiausio kompleksinio problemiškumo

arealų investicinis palaikymas.

19. Funkcijų prioritetų išskyrimo teritorijose požiūriu numatomi šie teritorijos raidos

prioritetai

 rekreacinės funkcijos stiprinimas

pajūryje ir miškinguose ežeringuose rajonuose bei turizmo ir poilsio centrų

formavimas tam palankias sąlygas turinčiuose nedideliuose miestuose;

 tausojančios žemės ir miškų ūkio

veiklos teritorinės sistemos suformavimas ypač ekologiškai jautriose

teritorijose;

 žemės naudmenų fondo transformacija

pagal naujos socialinės ir ekonominės konjunktūros poreikius;

 teritorijų

funkcinės raidos konversijos užtikrinimas.

20. Regioninio

reglamentavimo plotmėje numatomi šie teritorijos raidos prioritetai

 regioninio teritorijos naudojimo ir

apsaugos rekomenduojamo reglamentavimo pagrindų kūrimas;

 konservaciniu požiūriu vertingiausių

regionų įtvirtinimas šalies regioninėje politikoje.

21. Šalies

teritorijos naudojimo ir apsaugos bendrosios strategijos įgyvendinimas yra

daugiaplanis ir specifinis procesas, kuriame gana sunku išskirti konkrečias

laiko ir erdvės atžvilgiu griežtai fiksuotas priemones. Šiam procesui būdinga

 permanentiškumas –

išreiškiantis proceso nenutrūkstamumą ir neleidžiantis jo skaidyti į griežtus

chronologinius etapus;

 politiškumas – išreiškiantis

proceso kryptingumą ir reikalaujantis nustatytų kraštotvarkos nuostatų

įtvirtinimo bendroje šalies politikoje;

 kompleksiškumas – išreiškiantis

rezultato integralinį pobūdį ir priklausomybę nuo sektorinės raidos priemonių

realizavimo.

22. Dėl minėtų priežasčių šalies

teritorijos naudojimo ir apsaugos bendrosios strategijos sprendinių

įgyvendinimui svarbiausiomis (t. y. įgyvendintinomis iki 2010 metų)

rekomenduojamos tik koordinuojamojo pobūdžio teritorijos raidą programuojančios

arba reguliuojančios kompleksinės teisinės bei planavimo priemonės.

8. REGIONINĖ POLITIKa PAGAL

bendrĄJĮ planĄ

Regioninės politikos prielaidos

1. Priimtos bendrosios šalies tvarios ir

pusiausviros plėtros idėjai įgyvendinti įvairiuose teritoriniuose vienetuose

arba regionuose reikalingos skirtingos priemonės, kitokio pobūdžio programos,

planai ir projektai, t. y. diferencijuota teritorinės raidos politika.

Šiuolaikinė regioninė politika – tai teritoriškai ir hierarchiškai

diferencijuotas šalies socialinės, ekonominės ir ekologinės raidos ir krašto

tvarkymo reguliavimas siekiant vispusiškai išnaudoti vietos sąlygų ypatumus,

išsaugoti regionų savastį bei sušvelninti gyvenimo kokybės regionines

disproporcijas.

2. Pagal Bendrajame plane priimtą

regioninės politikos sampratą šalies regioninėje politikoje turi būti siekiama

dviejų svarbiausių strateginių tikslų

1) užtikrinti teritoriškai

diferencijuotą socialinį, ekonominį ir ekologinį vystymąsi ir krašto tvarkymą

siekiant visapusiškai išnaudoti vietos sąlygų ypatumus bei išsaugoti regionų

savastį;

2) švelninti gyvenimo kokybės regionines

disproporcijas mažinant socialinius ir ekonominius Lietuvos regionų skirtumus.

3. Siekiant pirmojo tikslo būtina

spręsti šiuos uždavinius

 nacionalinėje bei sektorinėse plėtros

strategijose įvertinti regioninius šalies potencialo skirtumus;

 nustatyti šalies vystymo regionavimo

mokslinius pagrindus;

 nustatyti socialinės ir ūkio raidos

kryptis, labiausiai atitinkančias šalies teritorinius ypatumus;

 rėmimo priemonėmis skatinti nustatytas

regionų pagrindines ūkinės veiklos kryptis;

 pritraukti ir paskirstyti investicijas

pagal tikslines regioninės plėtros programas;

 suformuoti regionų socialinius,

ekonominius ir aplinkosaugos reikalavimus atitinkančią infrastruktūrą;

 staigiai ir radikaliai nekeisti šalies

teritorijos naudojimo struktūros, kad būtų užtikrintas apgyvendinimo sistemos

stabilumas ir gyventojų užimtumas.

4. Siekiant antrojo tikslo būtina

spręsti šiuos uždavinius

 parengti moksliškai pagrįstą šalies

regionų strateginio vystymo skirtumų tipologiją;

 parengti šalies regionų plėtros

planus, įvertinančius jų būklę bei pageidaujamas raidos tendencijas;

 sumažinti svarbiausių socialinių ir

ekonominių bei gyvenimo kokybės rodiklių skirtumus šalies regionuose;

 pertvarkyti ir restruktūrizuoti

kaimiškųjų regionų ūkį, reformuoti jų žemės ūkio gamybą, perdirbamąją pramonę

ir rinkodaros struktūras, skatinti naujų verslų bei paslaugų kūrimąsi kaime;

 remti rinkos ekonomikos plėtrą

kiekviename šalies regione, sudaryti reikiamas ilgalaikės plėtros sąlygas;

 garantuoti, kad dėl planuojamos

plėtros nepablogės atskirų šalies teritorijos dalių ekologinė situacija, o bus

sudarytos prielaidos jai pagerinti.

5. Europos Sąjunga (ES) savo

erdvėje suformavo ir vykdo regioninę politiką, kuri atsirado ir plėtojama

išryškėjus dideliems ES regionų skirtumams arba regionų disbalansui. Įkurto

Regionų komiteto darbe gali dalyvauti tiek platūs Europos regionai, tiek

smulkios savivaldybės, tai joms suteikia galimybę tiesiogiai daryti įtaką ES

politikai. Pačios regioninės politikos tikslas yra sustiprinti šio valstybių

junginio ekonominę ir socialinę sąsają (santalką) regioninėmis struktūrinėmis,

socialinėmis, darbo rinkos ir kitokiomis priemonėmis. Taip pat yra svarbi

teritorinė sąsaja. Būtina ją didinti.

Įstojus į ES, 2004–2006 metų laikotarpiu

Lietuva gaus paramą ES SF I-ojo prioritetinio paramos tikslo pagrindu (kaip

vienas regionas, kurio bendras vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui,

mažesnis negu 75 procentai Europos Sąjungos bendrojo vidaus produkto, tenkančio

vienam gyventojui, apskaičiuoto pagal palyginamosios perkamosios galios

paritetą, vidurkio).

6. Vertinant Lietuvos perspektyvas ES

regioninėje politikoje, svarbiausia yra tai, kad ES

pagalba gali prisidėti prie spartesnės regionų plėtros. Vienok

efektyvios regioninės politikos formavimo atsakomybė tenka šalies valdymo

institucijoms, o vykdymo našta – esamiems nacionaliniams ištekliams.

Lietuvos

regioninės politikos formavimo organizacinės hierarchijos pakopos skirstomos į: a) tarptautinę (ES

instrumentai taikomi tarptautiniam bendradarbiavimui bei teritorinei

integracijai), b) nacionalinę (formuojami nacionalinius tikslus atitinkantys

instrumentai, pageidautina ES parama) ir c) vietinę (formuojami lokalius

tikslus atitinkantys instrumentai, galima ES parama).

7. Pastaraisiais

metais atliekami rengimosi narystei es darbai

regioninės politikos srityje bei šalies planavimo sistemos raida revizuoja

esamą regioninės plėtros politikos formavimo ir įgyvendinimo sistemą. Tai kelia tokius spręstinus

uždavinius

1) Lietuvos politinis apsisprendimas,

atitinkantis ES nuostatas, – rengti Bendrąjį programavimo dokumentą bei siekis

užtikrinti šakinių strategijų suderinamumą Lietuvos Respublikos bei regionų

lygmeniu, labai aiškiai suformuoja stiprios nacionalinės regioninės politikos

poreikį. Jos formavimas reikalauja Regioninės plėtros įstatymo, pritaikyto dabarties poreikiams;

2) būtina sustiprinti

Bendrojo programavimo dokumento, pagal kurį yra programuojama parama iš ES

struktūrinių fondų šalies ekonominei plėtrai bei numatomas nacionalinio

bendrafinansavimo poreikis, vaidmenį. Ateityje pagal šį planą galėtų būti

planuojamas investicijų panaudojimas plėtrai tiek iš užsienio, tiek iš vidinių

finansinių šaltinių. Būtina į regioninės politikos formavimą bei vykdymą

integruoti bendrąjį bei specialųjį teritorijų planavimą, nes rengiamuose

dokumentuose teikiami sprendiniai konkretizuoja regionų bei sektorių plėtrą

erdviniu aspektu;

3) Bendrasis planas – vienas iš svarbiausių regioninę politiką nacionaliniu lygmeniu

formuojančių dokumentų. Jame teikiamų sprendinių įgyvendinimui yra būtinas

specialus regioninės politikos programavimas bei investicinių lėšų sistema.

Šalies regioninę politiką atitinkamais teritorinės hierarchijos lygmenimis

formuoja bei vykdo ir kiti bendrojo teritorijų planavimo dokumentai.

Nacionalinės

regioninės politikos organizavimo nuostatos

8. Nustatyta nacionalinės

regioninės plėtros politikos strateginė nuostata apima tvarios ir

pusiausviros socialinio, ekonominio ir ekologinio Lietuvos regionų plėtros

užtikrinimą plėtojant regioninių ir vietinių bendruomenių kompetenciją ir

gerinant šalies tarptautinį konkurencingumą bei mažinant Lietuvos atsilikimą

nuo ES šalių vidurkio. Esminis Lietuvos

nacionalinės regioninės politikos bruožas turėtų būti demokratiškos,

integralios politikos formavimas bei įgyvendinimas užtikrinant regionų ir

savivaldybių poreikių tenkinimą, vykdant sektorinę politiką. Regioninis

matmuo, integruotas į visas bendras nacionalines šakines programas, privalo

aiškiai atspindėti regionų poreikius, kuriais remdamasi įgaliota valstybės

institucija privalo užtikrinti šių regionų plėtros planuose argumentuotų

poreikių tenkinimą.

9. Būtinas sektorinio

(koordinacinio, horizontalaus) regioninės politikos matmens išryškinimas jokiu

būdu nereiškia, kad galima atsisakyti savarankiškų regioninės plėtros

priemonių. Turi būti tęsiamas jau pradėtas teritorinis (savarankiškas,

vertikalusis) regionų planavimas, o iškilusioms aštrioms regioninės plėtros

problemoms tiek nacionaliniu, tiek regioniniu mastu spręsti galima rengti ir

įgyvendinti tikslines integruotos regioninės plėtros programas bei išnaudoti

vietines ir regionines plėtros iniciatyvas šioje planavimo srityje.

10. Šalies regioninės

politikos formavimui ypač svarbi nuostata, kad regioninė politika turi būti

įgyvendinama planavimo priemonėmis per

 Lietuvos

Respublikos teritorijos bendrąjį planą;

 Valstybės

ilgalaikės raidos strategiją ir Bendrąjį programavimo dokumentą;

 atskirų ūkio

šakų strategijas ir programas, kuriose įtvirtintas regioninės politikos matmuo;

 nustatytų

regionų (apskričių) plėtros ir administracinių vienetų teritorijų bendruosius

planus, savivaldybių plėtros programas;

 tikslines

integruotas valstybines regioninės plėtros programas aštrioms regioninėms

problemos spręsti;

 regionines ir vietines plėtros

iniciatyvas.

11. Regioninės politikos formavimas

planuojamas geopolitine ir demografine, socialine ir ekonomine, etnine ir

kultūrine, aplinkosaugos, urbanistine ir inžinerine bei administracine

kryptimis, o jos vykdymo lygmenys galėtų derintis su hierarchine Teritorinių

statistinių vienetų nomenklatūra (NUTS), kuri yra svarbi integruojantis

į ES. Lietuvai rekomenduotina 3 pakopų vidaus teritorinių vienetų sistema, kuri

yra susiformavusi per ilgą istorinį laikotarpį tiek Lietuvoje, tiek daugelyje

Europos šalių. Pagal minėtus šalies regionavimo lygmenis galėtų būti

organizuojamos įvairios tikslinės (planavimo, statistinės, administracinės ar

pan.) funkcijos bei vykdoma šalies vidinė regioninė politika.

12. Teikiamas

planavimo dokumentas specialiai nesprendžia šalies regionavimo problemos,

tačiau jo sprendiniuose, ypač nustatytoje urbanistinės sistemos hierarchijoje

bei atskirų ūkinės veiklos rūšių specializacijos rajonavime, yra nubrėžtos tam

tikros teritorinių darinių sistemos formavimo rekomendacinės gairės.

13.

Regioninės politikos metmenis Bendrasis planas formuoja teikiamais teritorijos

raidos sprendiniais (žiūr. brėž. Nr. 10. Nacionalinės regioninės

politikos organizavimas). Jų įgyvendinimui yra būtina nacionalinės regioninės

politikos svertų – konkrečių programų bei projektų – sistema, kuri numatoma

kaip tinkamiausių šalies teritorijai tvarkyti instrumentų kompleksas.

Svarbiausiu ekonominiu regioninės politikos instrumentu gali tapti nacionalinės

regioninės politikos struktūrinės programos. Kita vertus, regionų (vietos)

programos bei projektai galėtų būti finansuojami ES struktūrinės paramos

lėšomis tuo atveju, jei jie atitiktų Bendrojo programavimo dokumento

nuostatoms. Nežiūrint į tai, kad valstybė šiandien stokoja pakankamų ekonominių

galimybių, – negalima paneigti regioninės politikos principų bei instrumentų

sukūrimo svarbos ir galimybės juos įgyvendinti ateityje.

14. regioninėms programoms organizuoti turi būti sudaroma

speciali kriterijų sistema. Būtų naudinga naudoti panašią į tarptautinę

kriterijų sistemą, ją papildant šaliai reikalingų aspektų kriterijais. Regionai privalo turėti galimybę pretenduoti į

paramos programas. Dabartinės apskritys ir savivaldybės turėtų sudaryti

savo struktūrines programas vietinės svarbos projektams rengti ir jų

įgyvendinimui paremti.

15. Bendrasis planas rekomenduoja

formuoti šalies regioninei politikai vykdyti reikalingų nacionalinių programų

sistemą, sudarytą pagal šiame planavimo dokumente numatytų prioritetinių

tikslinių paskirčių grupes, derinant jas su ES regioninės

politikos tikslais (žiūr. brėž. Nr.

10. Nacionalinės regioninės politikos organizavimas)

A. kompleksinės regioninės programos

A-1. Socialinio IR ekonominio aktyvinimo programa

1. Ekonomiškai atsilikusių ir

probleminių regionų plėtojimo rėmimas.

2. Švietimo, permokymo, socialinės

adaptacijos ir įdarbinimo rėmimas.

3. Turizmo ir rekreacijos centrų ir

teritorijų plėtojimo rėmimas.

4. Teritorijų bendrojo planavimo ir plėtros rėmimas.

5. Pramonės parkų ir logistikos

centrų, verslo plėtojimo rėmimas.

Programos

struktūroje sudaromos autonomiškos teritorinės paprogramės

A-Ia – Šiaurės

Rytų Lietuvos probleminio regiono paprogramė;

A-Ib – Pietų

Lietuvos probleminio regiono paprogramė;

A-Ic – Pajūrio

probleminio regiono paprogramė.

Ekonomiškai

atsilikusiais regionais šalyje laikytini regionai, kur BVP vienam gyventojui

sudaro 50–75 procentų šalies vidurkio, o labai atsilikusiais – kur BVP vienam

gyventojui sudaro 50 ir mažiau procentų šalies vidurkio.

A-2.

urbanistinės plėtros programa

1. Silpnų urbanistinio karkaso

metropolinių ir regioninių centrų plėtojimo rėmimas.

2. Naujų urbanistinio karkaso lokalių

centrų kūrimo ir silpnų plėtojimo rėmimas.

3. Aglomeracinių zonų

restruktūrizacijos ir tvarkymo rėmimas.

4. Būsto plėtros programų rėmimas.

A-3.

Pasienio zonų palaikymo programa

1. Pasienio zonų raidos aktyvinimas.

2. Ryšių per valstybių sienas ir

bendradarbiavimo rėmimas.

B. specialiosios programos

B-1. bioprodukcinio ūkio teritorijų palaikymo programa

1. Žemės ir miškų ūkio teritorijų

adaptacijos ir kaimo palaikymo programų rėmimas.

2. Agrarinių teritorijų konversijos

rėmimas.

3. Ekologinės žemdirbystės rėmimas.

4. Žuvininkystės ūkio rėmimas.

B-2.

Komunikacinės integracijos plėtros programa

1. Urbanistinių centrų potencialų

sujungimo (sąsajos) rėmimas.

2. Tarptautinės bei nacionalinės

integracijos ašių plėtojimo rėmimas.

3. Regioninių bei lokalių jungčių

plėtojimo rėmimas.

Programa ypač svarbi šalyje

formuojant europinio lygmens centrą ir žemesnio lygmens regioninius centrus.

B-3.

aplinkosaugos plėtros programa

1. Aplinkos kokybės gerinimo rėmimas.

2. Gamtinio karkaso formavimo

rėmimas.

3. Kraštovaizdžio ir biologinės

įvairovės apsaugos plėtojimo rėmimas.

4. Saugomų teritorijų planavimo ir

tvarkymo rėmimas.

B-4.

Kultūros paveldo apsaugos programa

1. Kultūros paveldo teritorinio stuburo formavimo rėmimas.

2. Kultūrinio kraštovaizdžio

regioninio identiteto palaikymo rėmimas.

3. Etnokultūrinės raiškos vertybių

išsaugojimo rėmimas.

4. Lietuvos kultūros paveldo už

šalies ribų tvarkymo rėmimas.

5. Reprezentacinės kultūrinio turizmo

trasos realizavimo rėmimas.

Šalies ir regionų planų

koordinavimas

16. Bendrasis planas yra vienas

svarbiausių šalies regioninę politiką formuojančių dokumentų. Su juo turi būti

derinamas ir Bendrasis programavimo dokumentas (Nacionalinis plėtros planas),

kuriame sprendžiamos šalies ir jos regionų socialinio ir ekonominio vystymo

strategijos problemos bei kiti poveikį teritorijų

raidai turintys plėtros planai. Dėl šios priežasties Bendrasis planas

atlieka programuojantį bei koordinuojantį vaidmenį sudarant regionų (apskričių)

bendruosius, specialiuosius ir plėtros planus.

17. Nustatytais Bendrojo plano

pagrindiniais sprendiniais turi būti vadovaujamasi

rengiant žemesnio hierarchijos lygmens, pirmiausia apskričių, bendruosius

planus. Tuo būdu būtų užtikrinamas patikimesnis valstybinių interesų bei

prioritetų perimamumas.

18. Kiekvienas žemesnio lygmens

bendrasis planas, būdamas stambesnio mastelio, detalizuoja ir plėtoja

aukštesnio lygmens plano nuostatas ir sprendinius, juos glaudžiau susieja su

konkrečiomis teritorijomis. Turi būti palaikomas ir grįžtamasis ryšys –

išryškėjus, kad aukštesnio lygmens sprendiniai detalesniu lygmeniu duoda

neigiamus rezultatus, sudaromos sąlygos aukštesnio lygmens bendrojo plano

korektūrai. Taigi regioninės politikos struktūra bendruosiuose planuose turi

būti koordinuota vertikaliai ir horizontaliai. tokia privaloma koordinacija pagrindžia „tiesaus kelio“

principą arba tiesiogiai perimamų regioninės politikos instrumentų panaudojimą.

19. Specialiojo planavimo dokumentų sprendiniai koordinuojami pagal administracinių

vienetų lygmenis. Visi specialieji sektorių plėtros planai bei strategijos

remiasi bendrųjų planų sprendiniais.

20. Bendrajame plane nustatytos

teritorijos naudojimo ir apsaugos strategijos kontekste regionų (apskričių)

bendrieji planai turi

 neprieštarauti Bendrajame plane

nustatytiems šalies raidos tikslams, principams bei jų įgyvendinimo

prioritetams ir padėti jame iškeltus uždavinius spręsti neperžengiant savo

regionų ribų;

 konkretizuoti

ir struktūrizuoti regionų tvarkymo problemines

situacijas bei arealus;

 įvertinti šalies teritorijos raidos

strateginių tikslų sistemą ir nustatyti detalizuotus regionų perspektyvinio

vystymo tikslų kompleksus;

 konkretizuoti ir detalizuoti

nustatytos integruotos erdvinės koncepcijos lokalizavimą, ypač skirtingo

vystymo tipo arealų ribas;

 peržiūrėti ir patikslinti atskiriems

funkciniams rajonams, įeinantiems į planuojamų

teritorijų ribas, numatytus teritorijos naudojimo funkcinių prioritetų

kompleksus bei konkretizuoti rekomenduotos veiklos įgyvendinimo galimybes;

 remiantis Bendrajame plane teikiamais teritorijos naudojimo funkciniais

prioritetais ir atsižvelgiant į rekomenduotą regioninių reglamentų

sistemą, nustatyti jų konkretizavimą žemesniam – savivaldybių lygmeniui

ir juos teritoriškai lokalizuoti;

 konkretizuoti erdvinės regioninės

politikos organizavimo būdus ir priemones mechanizmus planuojamų regionų

(apskričių) teritorijose.

21. Pagrindinę teritoriškai lokalizuotą

informaciją, reikalingą apskričių planavimo dokumentų bazinėms strateginėms

pozicijoms formuoti bei konkretizuoti, teikia šiame dokumente pateikiami šalies

teritorijos raidos erdvinio integravimo dalies brėžiniai.

22. Apskričių

teritorijų bendrieji planai taip pat privalo perimti šio planavimo dokumento

nustatytus svarbiausių bendrųjų bei specializuotų teritorinių struktūrų

formavimo sprendinius ir, remdamiesi atitinkamuose sektorinės raidos

brėžiniuose teikiama informacija, juos konkretizuodami lokalizuoti planuojamoje teritorijoje.

IV. TERITORIJŲ REZERVAVIMAS VALSTYBĖS POREIKIAMS

9. rezervuojamų

teritorijų suvestinė

1. Teritorijų rezervavimas valstybės ir

visuomenės poreikiams yra numatytas šalyje galiojančiais įstatymais ir kitais

teisės aktais. Bendrajame plane numatytos tokio rezervavimo reikalaujančios

teritorijos šiems poreikiams

 naudingųjų iškasenų gavybai;

 požeminio vandens gavybai;

 ekoinžinerinės infrastruktūros

plėtrai;

 saugomų teritorijų tinklui;

 gynybos teritorijų tinklui;

 susisiekimo reikmėms.

2. Svarbiausių rezervuotinų teritorijų

išsidėstymas pateikiamas specialioje kartoschemoje (žiūr. brėž. Nr.

11. Rezervuojamos valstybės poreikiams teritorijos), o bendri jų mastai –

specialioje suvestinėje lentelėje (9-1 lentelė)

9-1 lentelė.

Rezervuotinų valstybės poreikiams teritorijų suvestinė

Teritorijų paskirtis

Objektų

skaičius

Rezervuojamas

plotas (km2)

1. Naudingųjų iškasenų gavyba

1) nenaudojami kietųjų iškasenų

telkiniai

399

195,5

2) prognoziniai kietųjų iškasenų

plotai

177

335,9

3) nenaudojami durpynai

692

975,4

2. Rezerviniai požeminio

vandens gavybos plotai

22

~440

3. Susisiekimo sistema

1) automobilių kelių tinklo plėtra

45

238,2

2) geležinkelių plėtra

9

136,9

3) oro uostų plėtra

2

5,1

4. Ekoinžinerinė infrastruktūra

1) nuotėkų valyklos ir dumblo

saugyklos

18

1,6

2) atliekų tvarkymo įmonės ir

sąvartynai

10

10,8

5. Saugomos teritorijos*

9

~850

6. Krašto gynyba

19

90,2

Iš viso

2

* Šioje eilutėje nurodytas rekomenduojamų steigti

svarbiausių saugomų teritorijų plotas teiktinas rezervavimui pagal Saugomų

teritorijų įstatymo numatytas procedūras bei reikalavimus.

________________

Pakeitimai

1.

Lietuvos

Respublikos Seimas, Nutarimas

Nr.

X-851,

2006-10-12, Žin., 2006, Nr. 111-4198 (2006-10-19)

DĖL

SEIMO NUTARIMO „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS TERITORIJOS BENDROJO PLANO“ PAKEITIMO

Šiuo

nutarimu pakeisti

Bendrojo plano

grafinės dalies brėžiniai: „Urbanistinis karkasas“, „Teritorijos erdvinė

koncepcija“ ir „Nacionalinės

regioninės politikos organizavimas“.

***

Pabaiga ***

Redagavo

Aušrinė Trapinskienė (2006-10-23)

autrap@lrs.lt