DĖL 1957 M. GRUODŽIO 13 D. EUROPOS KONVENCIJOS DĖL (konvencijos)

2 straipsnio 2 dalis papildoma tokia sąlyga

"Ši

teisė taip pat galioja nusikaltimams, už kuriuos taikomos piniginės

sankcijos."

II skyrius

Konvencijos

papildoma šiomis nuostatomis: "Nuosprendžiai "in absentia"

1.

Kai susitariančioji Šalis reikalauja iš kitos susitariančiosios Šalies išduoti

asmenį, kad įvykdytų nuosprendį ar jį sulaikytų pagal sprendimą, padarytą in

absentia, prašomoji Šalis gali atsisakyti jį išduoti, jeigu Šalies nuomone,

procedūros, kuriomis buvo vadovaujamasi priimant nuosprendį, neužtikrino minimalių

teisių į gynybą, pripažįstamų kiekvienam, kaltinamam padarius nusikaltimą.

Nepaisant to, ekstradicija suteikiama, jeigu prašančioji Šalis duoda pakankamą

garantiją, kad reikalaujamam asmeniui bus užtikrinta teisė į bylos peržiūrėjimą

garantuojant gynybos teisę. Šis sprendimas įgalina prašančiąją Šalį, jei

nuteistasis neprieštarauja, vykdyti nuosprendį. Kitu atveju išduodamam asmeniui

yra keliama byla.

2.

Prašomoji Šalis privalo informuoti asmenį, kurio ekstradicijos yra

reikalaujama, apie jam padarytą nuosprendį in absentia."

IV skyrius

papildoma šia sąlyga: "Amnestija

Ekstradicija

nėra suteikiama už nusikaltimą, dėl kurio prašomojoje Šalyje buvo paskelbta

amnestija ir už kurį nubausti pagal savo įstatymus yra kompetentinga pati

Šalis."

V skyrius

12 straipsnio 1 dalis pakeičiama šia sąlyga

"Prašymas

yra pateikiamas raštu ir yra adresuojamas prašančiosios Šalies Teisingumo

ministerijos prašomosios Šalies Teisingumo ministerijai, nepaisant to,

neatmetama ir diplomatinio perdavimo galimybė. Dėl kitų bendravimo priemonių

susitariama tiesiogine dviejų ar daugiau Šalių sutartimi."

VI skyrius

Šį Protokolą gali pasirašyti visos valstybės Europos Tarybos narės, Konvencijos

signatarės. Jis turi būti ratifikuotas, priimtas ar patvirtintas. Ratifikavimo

raštai, priėmimo ar patvirtinimo dokumentai deponuojami Europos Tarybos

Generaliniam Sekretoriui.

2.

Protokolas įsigalioja praėjus 90 dienų po trečiojo ratifikavimo, priėmimo ar

patvirtinimo dokumento deponavimo.

3.

Vėliau ratifikavusioje, priėmusioje ar patvirtinusioje valstybėje Protokolas

įsigalioja praėjus 90 dienų po to, kai ji perduoda ratifikavimo, priėmimo ar

patvirtinimo dokumentą.

4.

Valstybė Europos Tarybos narė negali ratifikuoti, priimti ar patvirtinti šio

Protokolo, jei ji tuo pačiu metu ar anksčiau nebuvo ratifikavusi Konvencijos.

Šiam Protokolui įsigaliojus, bet kuri prie Konvencijos prisijungusi valstybė

gali prisijungti ir prie Protokolo.

2.

Toks prisijungimas įsigalioja Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui perdavus

prisijungimo dokumentą. Pastarasis pradeda galioti praėjus 90 dienų nuo jo

perdavimo.

Pasirašydamos ar deponuodamos ratifikavimo raštus priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo

dokumentus, visos valstybės gali nurodyti teritoriją arba teritorijas, kuriose

bus taikomas šis Protokolas.

2.

Visos valstybės, deponuodamos ratifikavimo raštus, priėmimo ar patvirtinimo

dokumentus ar kada nors vėliau, pranešdamos apie tai Europos Tarybos

Generaliniam Sekretoriui, gali išplėsti šio Protokolo taikymo sritį pranešime

nurodytoje teritorijoje ar teritorijose, už kurių tarptautinius ryšius minėtoji

Šalis yra atsakinga ir kurių vardu prisiima įsipareigojimus.

3.

Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui adresuotu pranešimu galima atšaukti

bet kurio pranešimo, padaryto pagal anksčiau minėtą dalį, taikymą bet kurioje

teritorijoje. Atšaukimas pradeda galioti praėjus 6 mėnesiams nuo to laiko, kai

Europos Tarybos Generalinis Sekretorius gauna pranešimą.

Šiam protokolui taip pat taikomos valstybės padarytos išlygos dėl šios

Konvencijos. Išimtis yra daroma tuo atveju, kai pasirašydama arba deponuodama

ratifikavimo raštus, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo dokumentus, Vyriausybė

nurodo kitaip.

2.

Pasirašydama arba deponuodama ratifikavimo raštą, priėmimo, patvirtinimo arba

prisijungimo dokumentą, bet kuri valstybė turi teisę paskelbti, kad ji

pasilieka teisę

a)

nepriimti ir nevykdyti I skyriaus;

b)

nepriimti ir nevykdyti II skyriaus arba vykdyti tik II skyriaus 2 straipsnį,

susijusį su tam tikrais nusikaltimais arba jų kategorijomis;

c)

nepriimti ir nevykdyti III skyriaus arba priimti tik šio skyriaus 3 straipsnio

1 dalį.

3.

Visos susitariančiosios Šalys gali atšaukti išlygą, padarytą remiantis

ankstesne dalimi, pranešdamos apie tai Europos Tarybos Generaliniam

Sekretoriui. Pranešimas įsigalioja nuo jo gavimo dienos.

4.

Susitariančioji Šalis, taikanti šiam Protokolui išlygą, padarytą dėl

Konvencijos nuostatos, arba padariusi išlygą dėl šio Protokolo nuostatos,

negali reikalauti iš kitos susitariančiosios Šalies tokios nuostatos taikymo;

tačiau dalinės ar sąlyginės išlygos atveju ji gali reikalauti tokio taikymo

tiek, kiek pati ją pripažįsta.

5.

Negalimos kitos išlygos dėl šio Protokolo nuostatų.

šio Protokolo taikymą reikia informuoti Europos Tarybos Nusikaltimų problemų

komitetą, kuris gali daryti viską, kas yra būtina draugiškam visų iškylančių

problemų sprendimui palengvinti.

Visos valstybės gali denonsuoti šį Protokolą, pranešdamos apie tai Europos

Tarybos Generaliniam Sekretoriui.

2.

Toks denonsavimas įsigalioja po šešių mėnesių nuo tos datos, kai Generalinis

Sekretorius gauna pranešimą.

3.

Denonsavus šią Konvenciją tuo pačiu denonsuojamas ir šis Protokolas.

Tarybos Generalinis Sekretorius turi pranešti valstybėms Europos Tarybos narėms

ir prie Konvencijos prisijungusioms Šalims apie

a)

kiekvieną šio protokolo pasirašymą;

b)

kiekvieną ratifikavimo rašto, priėmimo ar patvirtinimo dokumento deponavimą;

c)

kiekvieną šio Protokolo įsigaliojimo pagal 6 ir 7 straipsnius datą;

d)

kiekvieną pareiškimą, gautą 8 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatų tikslui;

e)

kiekvieną pareiškimą, gautą 9 straipsnio 1 dalies nuostatų tikslui;

f)

kiekvieną pagal 9 straipsnio 2 dalį padarytą išlygą;

g)

kiekvieną pagal 9 straipsnio 3 dalį įvykdytą išlygos atšaukimą;

h)

kiekvieną pagal 11 straipsnio nuostatas padarytą ir gautą pranešimą ir

denonsavimo įsigaliojimo datą.

Protokolą

patvirtina visus įgaliojimus turintys žemiau pasirašiusieji.

Protokolas

sudarytas 1978 metų kovo 17 dieną Strasbūre anglų ir prancūzų kalbomis. Abu

tekstai autentiški ir sudaro vieną egzempliorių, kuris turi būti saugomas

Europos Tarybos archyvuose. Europos Tarybos Generalinis Sekretorius turi

pasiųsti kiekvienai signatarei ir prisijungusiai valstybei patvirtintus

nuorašus.

________________

Pakeitimai

1.

Lietuvos Respublikos Seimas,

Įstatymas

Nr. IX-2324,

2004-07-08, Žin., 2004, Nr. 108-4035 (2004-07-13)

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO

NUTARIMO „DĖL 1957 M. GRUODŽIO 13 D. EUROPOS KONVENCIJOS DĖL EKSTRADICIJOS,

1975 M. SPALIO 15 D. EUROPOS KONVENCIJOS DĖL EKSTRADICIJOS PAPILDOMO PROTOKOLO

IR 1978 M. KOVO 17 D. EUROPOS KONVENCIJOS DĖL EKSTRADICIJOS ANTROJO PAPILDOMOJO

PROTOKOLO RATIFIKAVIMO“ 2 PUNKTO PAPILDYMO ĮSTATYMAS

*** Pabaiga ***

Redagavo: Aušrinė Trapinskienė

(2004-07-14)

autrap@lrs.lt

Jei

prašančiosios Šalies perduotos informacijos nepakanka, kad prašomoji Šalis

laikydamasi šios Konvencijos galėtų priimti sprendimą, prašančioji gali

pareikalauti būtinos papildomos informacijos ir nustatyti terminą, per kurį

turi minėtą informaciją gauti.

1.

Kitai Šaliai išduotam asmeniui nebegalima kelti bylos, jo nuteisti arba

sulaikyti, norint įvykdyti nuosprendį arba areštuoti už nusikaltimą, padarytą

iki jo sulaikymo. Jis gali būti teisiamas tik už tą nusikaltimą, už kurį buvo

išduotas. Jo asmeninės teisės negali būti apribojamos dėl jokių kitų

priežasčių, išskyrus šiuos atvejus

a)

jei jį perdavusi Šalis sutinka. Norint gauti sutikimą, turi būti perduotas

prašymas, 12 straipsnyje minėti dokumentai ir teismo posėdžių protokolai,

kuriuose būtų užfiksuoti visi su išduoto asmens padarytu nusikaltimu susiję

pranešimai. Sutikimas duodamas tuo atveju, kai vadovaujantis šios Konvencijos

nuostatomis, už nusikaltimą, dėl kurio prašoma sutikimo, taip pat taikoma

ekstradicija;

b)

jei asmuo, gavęs galimybę palikti Šalies, kuriai jis buvo išduotas, teritoriją,

nepasinaudojo ja per 45 dienas, skaičiuojant nuo galutinio išlaisvinimo dienos,

arba palikęs teritoriją, vėl į ją sugrįžo.

2.

Tačiau prašančioji Šalis gali imtis bet kokių priemonių, būtinų iškeldinti

asmenį iš jos teritorijos ar kitų jos įstatymų numatytų priemonių, įskaitant

procesinius veiksmus, asmeniui neatvykus, kad būtų galima išvengti ieškininės

senaties termino pasibaigimo teisinių pasekmių.

3.

Kai teismo proceso metu nusikaltimo pobūdis pasikeičia, išduotam asmeniui byla

yra keliama ir jis baudžiamas tik tada, kai yra įrodoma, kad nusikaltimas yra

tokio pobūdžio, dėl kurio taikoma ekstradicija.

Išskyrus

tuos atvejus, kurie numatomi 14 straipsnio 1 b dalyje, Šalis, kuriai buvo

išduotas nusikaltėlis, negali be jį išdavusios Šalies sutikimo perduoti jo dar

tai Šaliai arba trečiajai valstybei už nusikaltimus, padarytus iki jo

sulaikymo. Šalis, prašoma išduoti nusikaltėlį, gali pareikalauti 12 straipsnio

2 dalyje minimų dokumentų.

1.

Esant ypač skubiam atvejui, prašančiosios Šalies kompetentingos institucijos

gali paprašyti laikinai sulaikyti ieškomą asmenį. Kompetentingos prašomosios

Šalies institucijos priima sprendimą vadovaudamosi savo įstatymais.

2.

Prašyme laikinai sulaikyti asmenį turi būti nurodyta, kad egzistuoja vienas iš

12 straipsnio 2 a dalyje minėtų dokumentų ir yra ketinama atsiųsti prašymą dėl

ekstradicijos. Jame taip pat nurodoma, dėl kokio nusikaltimo reikalaujama

ekstradicijos, kada ir kur toks nusikaltimas buvo padarytas ir kuo tikslesnis

ieškomo asmens aprašymas.

3.

Prašymas laikinai sulaikyti asmenį siunčiamas kompetentingoms prašomosios Šalies

institucijoms arba diplomatiniu kanalu, arba tiesiai paštu ar telegrafu, arba

per Tarptautinę kriminalinės policijos organizaciją (Interpolą), ar kitomis,

įgalinančiomis raštu pateikti liudijimus ir priimtinomis prašomajai Šaliai

priemonėmis. Prašymą pateikusi institucija privalo nedelsiant būti informuota

apie prašymo rezultatus.

4.

Laikinas sulaikymas gali būti nutraukiamas, jei per 18 dienų po sulaikymo

prašomoji Šalis dar nėra gavusi ekstradicijos ir 12 straipsnyje minimų

dokumentų. Tačiau bet kuriuo atveju jis neturi viršyti 40 dienų nuo sulaikymo

momento. Nėra atmetama galimybė, kad asmuo bet kuriuo metu bus paleistas,

tačiau prašomoji Šalis turi imtis visų būtinų priemonių, kad užkirstų kelią

ieškomam asmeniui pabėgti.

5.

Jei asmuo yra paleidžiamas iš laikino sulaikymo, tai nereiškia, kad jis negali

būti iš naujo sulaikomas ir išduodamas, jei vėliau gaunamas toks prašymas.

Jei

tuo pačiu metu ekstradicijos dėl to paties ar skirtingų nusikaltimų

pareikalauja daugiau kaip viena valstybė, prašomoji Šalis, priimdama sprendimą,

privalo atsižvelgti į visas aplinkybes ir ypač į nusikaltimų sunkumo laipsnį

bei padarymo vietą, prašymų pateikimo datą, reikalaujamo asmens pilietybę ir

galimybę perduoti jį kitai valstybei.

1.

Prašomoji Šalis privalo 12 straipsnyje minimomis priemonėmis informuoti

prašančiąją Šalį apie savo sprendimą dėl ekstradicijos.

2.

Visiškai arba iš dalies atsisakius, turi būti pateikiamos priežastys.

3.

Jei su prašymu yra sutinkama, prašančiąją Šalį būtina informuoti apie perdavimo

vietą ir datą bei laiką, per kurį reikalaujamas asmuo buvo sulaikytas.

4.

Remiantis šio straipsnio 5 dalimi, yra nustatyta, kad jei reikalaujamas asmuo

iki paskirtos datos nebuvo perimtas, pasibaigus 15 dienų periodui, jis gali

būti paleidžiamas. Bet kokiu kitu atveju jis paleidžiamas pasibaigus 30 dienų

periodui.

5.

Nenumatytoms aplinkybėms sutrukdžius Šaliai perduoti arba perimti išduodamą

asmenį, apie tai turi būti pranešta kitai Šaliai. Tada abi Šalys turi susitarti

dėl naujos perdavimo datos bei taikyti šio straipsnio 4 dalies nuostatas.

Prašomoji

Šalis, priėmusi sprendimą dėl prašymo išduoti, gali atidėti reikalaujamo asmens

perdavimą. Tai yra daroma norint iškelti prieš jį bylą arba, jei jis jau buvo

nuteistas, kad atliktų bausmę tos Šalies teritorijoje (jei tai yra bausmė už tą

nusikaltimą, už kurį jis yra prašomas išduoti). Užuot atidėjusi perdavimą, prašomoji

Šalis gali laikinai perduoti reikalaujamą asmenį prašančiajai Šaliai pagal

sąlygas, numatytas jų dvišalėje sutartyje.

1.

Jei įstatymai leidžia ir prašančioji Šalis reikalauja, prašomoji Šalis turi

konfiskuoti ir perduoti nuosavybę

a)

kuri yra būtina kaip įkaltis arba

b)

kuri įsigyta kaip nusikaltimo pasekmė ir kuri yra randama pas kaltinamąjį arba

aptinkama vėliau.

2.

Šio straipsnio 1 dalyje minima nuosavybė turi būti perduodama net ir tuo

atveju, kai ekstradicijos negalima įvykdyti (nors yra susitarta) dėl

reikalaujamo asmens mirties arba jo pabėgimo.

3.

Kai minėtąją nuosavybę dėl besitęsiančio teismo proceso yra būtina konfiskuoti

Šalies, kurios prašoma perduoti nusikaltėlį, teritorijoje, šioji gali perduoti

ją tik su sąlyga, kad nuosavybė (turtas) bus grąžinta.

4.

Bet kokios prašomosios Šalies ar trečiųjų šalių teisės į minėtąją nuosavybę

išlieka. Šioms teisėms egzistuojant, nuosavybė yra nemokamai grąžinama

prašomajai Šaliai, kai pasibaigia teismo procesas.

1.

Pervežti nusikaltėlį per vienos iš Konvenciją pasirašiusių Šalių teritoriją yra

leidžiama 12 straipsnio 1 dalyje minimomis priemonėmis, pateikus pažymą, ir jei

prašomoji suteikti tranzitą Šalis netraktuoja minimo nusikaltimo kaip politinio

ar vien karinio ir susijusio su šios Konvencijos 3 ir 4 straipsniais.

2.

Šalis, prašoma suteikti tranzitą, gali atsisakyti tai padaryti, jei yra prašoma

tranzito piliečiui, kaip tai nurodoma 6 straipsnyje.

3.

Pagal šio straipsnio 4 dalį yra būtina pateikti 12 straipsnio 2 dalyje minimus

dokumentus.

4.

Jei naudojamasi oro transporto paslaugomis, turi būti taikomos šios sąlygos

a)

jei neketinama nusileisti, prašančioji Šalis privalo informuoti Šalį, per

kurios teritoriją rengiamasi skristi, kad egzistuoja vienas iš 12 straipsnio 2

a dalyje minėtų dokumentų. Nenumatyto nusileidimo atveju toks pranešimas

įsigalioja tokiu pat būdu, kaip ir prašymas laikinai sulaikyti ir kaip yra

nurodyta 16 straipsnyje; dėl to prašančioji Šalis turi paduoti oficialų prašymą

dėl pervežimo;

b)

jei ketinama nusileisti, prašančioji Šalis iš karto paduoda oficialų prašymą

dėl tranzito.

5.

Nepaisant to, ratifikavimo dokumento arba prisijungimo prie šios Konvencijos

dokumento pasirašymo metu Šalis gali paskelbti, kad pervežti asmenį bus

leidžiama tik esant tam tikroms sąlygoms, pagal kurias taikoma ekstradicija.

6.

Išduodamas asmuo negali būti pervežamas per jokią teritoriją, jei yra pagrindo

manyti, kad dėl pervežamo asmens rasės, religijos, tautybės ar politinių

įsitikinimų toje teritorijoje gali kilti grėsmė jo gyvybei ar laisvei.

Nustatant

ekstradicijos bei laikino sulaikymo procedūrą, vadovaujamasi tiktai prašomosios

Šalies įstatymais; išimtys yra iš anksto numatomos šioje Konvencijoje.

Pateiktini

dokumentai rengiami arba prašančiosios, arba prašomosios Šalies kalba.

Prašomoji Šalis gali pareikalauti vertimo į vieną iš oficialių Europos Tarybos

kalbų savo pasirinkimu.

1.

Išlaidas, susijusias su išdavimu ir atsiradusias jos teritorijoje, apmoka

prašomoji Šalis.

2.

Tranzitinio pervežimo išlaidas per prašomos suteikti tranzitą Šalies teritoriją

apmoka prašančioji Šalis.

3.

Jeigu prašomoji Šalis perduoda nusikaltėlį iš nemetropolinės teritorijos,

kelionės tarp tos teritorijos ir prašančiosios Šalies metropolinės teritorijos

išlaidas apmoka prašančioji Šalis. Ta pati taisyklė yra taikoma išlaidoms,

kurios atsirado dėl kelionės tarp prašomos perduoti nusikaltėlį Šalies

nemetropolinės ir metropolinės teritorijų.

Šioje

Konvencijoje sąvoka "sulaikymo potvarkis" reiškia bet kokį

baudžiamojo teismo priimtą sprendimą, kuriuo yra atimama laisvė; ši priemonė

yra taikoma vietoj įkalinimo ir kaip jo priedas.

1.

Bet kuri Šalis, pasirašydama Konvenciją, ratifikavimo arba prisijungimo

dokumentą, turi teisę padaryti išlygas, susijusias su kuria nors Konvencijos

sąlyga ar sąlygomis.

2.

Bet kuri Šalis, padariusi tokią išlygą, turi aplinkybėms leidžiant kuo greičiau

ją atšaukti. Apie tai turi būti pranešama Europos Tarybos Generaliniam

Sekretoriui.

3.

Šalis, priėmusi sprendimą nesilaikyti kurios nors Konvencijos sąlygos, negali

reikalauti, kad jos laikytųsi kita šalis.

1.

Ši Konvencija taikoma Konvenciją pasirašiusių Šalių metropolijų teritorijoms.

2.

Prancūzijos atžvilgiu ji taikoma Alžyrui ir užsienio departamentams. Jungtinės

Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės atžvilgiu ji taikoma

Channel salose, taip pat Mano saloje.

3.

Vokietijos Federacinė Respublika gali išplėsti šios Konvencijos taikymo sritį

Berlyno teritorijoje, pranešdama apie tai Europos Tarybos Generaliniam

Sekretoriui; Generalinis Sekretorius turi pranešti apie tai kitoms Šalims.

4.

Sudarydamos tiesioginę sutartį ir vadovaudamosi joje numatytomis sąlygomis,

kelios ar daugiau Šalių gali išplėsti šios Konvencijos taikymo sritį ir taikyti

ją bet kurioje savo teritorijoje. Ši taisyklė netaikytina šio straipsnio 1, 2

ir 3 dalyse nurodytoms teritorijoms.

1.

Konvencija tose Šalyse, kuriose yra taikoma, pakeičia visas kitas dvišales

sutartis ar konvencijas ir nustato ekstradicijos taikymą tarp bet kurių dviejų

Šalių.

2.

Konvenciją pasirašiusios Šalys gali sudaryti dvišales ar daugiašales sutartis

tik tam, kad papildytų šios Konvencijos sąlygas ar palengvintų joje išdėstytų

principų taikymą.

3.

Ten, kur tarp dviejų ar daugiau Šalių ekstradicija yra taikoma vienodo įstatymo

pagrindu, Šalys turi teisę laisvai reguliuoti savitarpio ryšius dėl

ekstradicijos, neatsižvelgdamos į šios Konvencijos nuostatas. Tas pats

principas taikomas dviem ar daugiau Konvenciją pasirašiusių Šalių, kuriose

galioja įstatymai, numatantys arešto orderius, vykdomus kitoje Šalyje ar

Šalyse. Konvenciją pasirašiusios Šalys, kurios nebesivadovauja ar ketina

ateityje nebesivadovauti šia Konvencija tarpusavio santykiuose, remdamosi šiuo

paragrafu, privalo apie tai pranešti Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui.

Generalinis Sekretorius informuoja apie susijusius su šiuo paragrafu pranešimus

kitas Konvencijos Šalis.

1.

Šią Konvenciją pasirašo Europos Tarybos narės. Ji ratifikuojama. Ratifikavimo

dokumentai yra atiduodami saugoti Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui.

2.

Konvencija įsigalioja praėjus 90 dienų po trečio ratifikavimo dokumento

perdavimo saugoti.

3.

Konvenciją patvirtinantis pasirašymas įsigalioja praėjus 90 dienų po

ratifikavimo dokumento perdavimo.

1.

Europos Tarybos Ministrų komisija gali pakviesti bet kurią valstybę, kuri nėra

Europos Tarybos narė, prisijungti prie šios Konvencijos, jei rezoliucijai dėl

tokio pakvietimo vieningai pritaria Konvenciją ratifikavusios Tarybos narės.

2.

Prie Konvencijos prisijungiama perdavus Europos Tarybos Generaliniam

Sekretoriui prisijungimo dokumentą. Prisijungimas įsigalioja praėjus 90 dienų

po dokumento perdavimo.

Pranešdama

Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui, Konvenciją pasirašiusi Šalis gali

denonsuoti šią Konvenciją. Denonsavimas įsigalioja praėjus 6 mėnesiams nuo to

laiko, kai Tarybos Generalinis Sekretorius gauna tokio pobūdžio pranešimą.

Europos

Tarybos Generalinis Sekretorius informuoja Tarybos narius ir bet kurios

valstybės, prisijungusios prie Konvencijos, Vyriausybę apie

a)

kiekvieno ratifikavimo ar prisijungimo dokumento pasirašymą;

b)

šios Konvencijos įsigaliojimo datą;

c)

kiekvieną pagal 6 straipsnio 1 dalį ir 21 straipsnio 5 dalį padarytą

pareiškimą;

d)

kiekvieną išlygą, priimtą pagal 26 straipsnio 1 dalį;

e)

kiekvienos išlygos atšaukimą pagal 26 straipsnio 2 dalį;

f)

kiekvieną pranešimą apie denonsavimą, gautą pagal 31 straipsnio sąlygas, ir

denonsavimo įsigaliojimo datą.

Tai

patvirtindami, žemiau pasirašiusieji, savo vyriausybių atitinkamai įgalioti,

pasirašė šią Konvenciją.

Sudaryta

1957 metų gruodžio 13 dieną Paryžiuje anglų ir prancūzų kalbomis. Abu tekstai

yra autentiški ir sudaro vieną egzempliorių, kuris turi būti saugomas Europos

Tarybos archyvuose. Europos Tarybos Generalinis Sekretorius turi pasiųsti

kiekvienai signatarei patvirtintus nuorašus.

Lietuvos

Respublikos Seimo

1995

m. balandžio 4 d.

nutarimo

Nr.I-839

2

priedėlis

EUROPOS KONVENCIJOS DĖL EKSTRADICIJOS

PAPILDOMAS PROTOKOLAS

Strasbūras, 1975 m. spalio 15 d.

Valstybės

Europos Tarybos narės, šio Protokolo signatarės,

atsižvelgdamos

į 1957 metų gruodžio mėnesį pasirašytą Europos konvenciją dėl ekstradicijos

(toliau - Konvencija) ir ypač į jų 3 ir 9 straipsnius;

laikydamosi

nuomonės, kad norint sustiprinti žmonijos ir paskirų asmenų gynimą, yra

pageidautina šiuos straipsnius papildyti,

s

u s i t a r ė

I skyrius