DĖL PRIVALOMŲJŲ DRAUDIMŲ KONCEPCIJOS PATVIRTINIMO
Statutory Text (1 Articles)
Nutarimas
skelbtas: Žin., 2010, Nr. 151-7722
Neoficialus
nutarimo tekstas
Lietuvos
Respublikos Vyriausybė
nutarimas
DĖL PRIVALOMŲJŲ DRAUDIMŲ KONCEPCIJOS PATVIRTINIMO
2010 m. gruodžio 15 d. Nr. 1789
Vilnius
Įgyvendindama
Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos, kuriai pritarta Lietuvos
Respublikos Seimo 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52 (Žin., 2008, Nr. 146-5870),
ketvirtosios dalies IX skyriaus „Finansų politika“ skirsnio „Finansinio
sektoriaus tvarios plėtros užtikrinimas ir priežiūros stiprinimas“ 269 punktą, Lietuvos
Respublikos Vyriausybė nutaria
1. Patvirtinti Privalomųjų draudimų
koncepciją (pridedama).
2. Pavesti
2.1. Teisingumo ministerijai, Finansų
ministerijai, Aplinkos ministerijai, Sveikatos apsaugos ministerijai, Užsienio
reikalų ministerijai, Ūkio ministerijai, Susisiekimo ministerijai, Žemės ūkio
ministerijai, Energetikos ministerijai, Krašto apsaugos ministerijai, Kultūros
ministerijai, Švietimo ir mokslo ministerijai, Vidaus reikalų ministerijai –
peržiūrėti teisės aktus, reguliuojančius atitinkamos ministerijos valdymo
srities privalomuosius draudimus, prireikus parengti ir iki 2011 m. kovo 1 d.
pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei teisės aktų, susijusių su šiuo
nutarimu patvirtintos koncepcijos įgyvendinimu, projektus;
2.2. Finansų ministerijai – savo
interneto tinklalapyje skelbti privalomųjų draudimų sąrašą.
Ministrą Pirmininką
pavaduojanti finansų ministrė Ingrida
Šimonytė
Patvirtinta
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 1789
PRIVAloMŲJŲ
DRAUDIMŲ KONCEPCIJA
I.
BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Teisinis Privalomųjų draudimų
koncepcijos (toliau – Koncepcija) rengimo pagrindas – Lietuvos Respublikos
Vyriausybės programos, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m.
gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52 (Žin., 2008, Nr. 146-5870),
ketvirtosios dalies IX skyriaus „Finansų politika“ skirsnio „Finansinio
sektoriaus tvarios plėtros užtikrinimas ir priežiūros stiprinimas“ 269 punktas.
2. Lietuvos Respublikos civilinio
kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262)
6.988 straipsnio 1 dalis nustato dvi draudimo formas: privalomąjį ir
savanoriškąjį. Ši klasifikacija pagrįsta draudėjo pareiga arba teise sudaryti
draudimo sutartį. To paties straipsnio 3 dalis nustato, kad privalomojo
draudimo rūšis ir sąlygas, draudimo šakas ir draudimo interesus reglamentuoja
kiti įstatymai.
3. Koncepcijos objektas – tik
komerciniai privalomieji draudimai (toliau – privalomieji draudimai).
Privalomieji draudimai Koncepcijoje suprantami kaip draudimo įmonių, turinčių
Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos (toliau – Draudimo
priežiūros komisija) išduotą draudimo veiklos licenciją, vykdomi privalomieji
draudimai. Dėl iš esmės skirtingos prigimties ir turinio viešųjų finansų
priemonės – valstybės vykdomi socialiniai draudimai – pagal Lietuvos
Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymą (Žin., 1991, Nr. 17-447; 2004, Nr. 171-6295)
(sveikatos draudimas, nelaimingų atsitikimų darbe draudimas, nedarbo socialinis
draudimas ir kita) nėra Koncepcijos objektas. Valstybės vykdomi socialiniai
draudimai – valstybės socialinės apsaugos politikos dalis, jie pagrįsti
solidarumo, visuotinimo ir įmokų perskirstymo principais. Šių draudimų išmokas
riboja valstybės finansinės galimybės, todėl greta jų egzistuoja draudimo
įmonių vykdomi privalomieji draudimai.
4. Koncepcijos tikslas – išnagrinėjus
esamas privalomųjų draudimų veikimo problemas, nustatyti privalomųjų draudimų
sistemos veiklos principus, kurie leistų užtikrinti vientisą ir efektyvią
privalomųjų draudimų sistemą.
5. Koncepcijoje vartojamos sąvokos
apibrėžtos Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme (Žin., 2003, Nr. 94-4246).
II. ESAMOS
PADĖTIES ANALIZĖ
6. Privalomasis draudimas – svarbus toms
visuomeninės veiklos sritims, kuriose gali būti padaryta didelio masto žala ar
draudžiamieji įvykiai dažnai kartojasi, o kaltininkas ne visada gali būti
pajėgus (mokus) arba net neketina atlyginti padarytą žalą. Privalomuoju
draudimu siekiama apsaugoti viešąjį interesą, kai valstybė įpareigoja galintį
padaryti žalą ūkio subjektą ar fizinį asmenį privalomai apsidrausti savo
civilinę atsakomybę ar prievolių įvykdymo užtikrinimą, nelaimės atveju
garantuoti nukentėjusiajam žalos atlyginimą, kartu sudaroma galimybė gauti
draudimo apsaugą. Taigi privalomuoju draudimu siekiama apsaugoti didelės
nukentėjusių asmenų grupės interesus.
7. Daugumos galiojančių privalomųjų
draudimų sąlygos nustatytos įstatymų, o išsamiau jas reglamentuoja, esant
būtinybei, įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai, priimami Lietuvos Respublikos
Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos. Įstatymo įgyvendinamuoju teisės aktu
patvirtintos privalomojo draudimo sutarties sąlygos laikomos įprastomis
privalomojo draudimo sutarties sąlygomis, jos visos privalomos draudimo
sutarties šalims, šalys negali jų pakeisti tarpusavio susitarimu.
Reglamentuojant privalomojo draudimo sutarties sąlygas teisės akte, siekiama
kuo labiau apsaugoti nukentėjusio trečiojo asmens interesus.
8. Lietuvos Respublikos draudimo
įstatymas taikomas ūkinę komercinę veiklą Lietuvos Respublikoje vykdančioms
draudimo įmonėms, kurios teisę vykdyti draudimo veiklą turi tik gavusios
Draudimo priežiūros komisijos licenciją. Šio įstatymo 120 straipsnyje
įtvirtintos privalomojo draudimo sutartims taikytinos teisės (Europos Sąjungos
valstybės narės ar Lietuvos Respublikos) nustatymo ypatybės, o 77 straipsnio 4
dalyje nustatyta, kad Draudimo priežiūros komisija gali įvertinti privalomojo
draudimo taisykles, jeigu draudimo sutarties sąlygos nenustatytos teisės akte.
9. Šiuo metu Lietuvos Respublikoje
egzistuoja 27 privalomieji draudimai (skaičius negalutinis, kadangi siūloma
įvesti naujus privalomuosius draudimus: mokyklų veiklos civilinės atsakomybės
draudimą (Lietuvos Respublikos Seime užregistruotas įstatymo projektas Nr.
XIP-1886), statybos technikos priežiūrą atliekančių bendrovių ir asmenų
profesinės rizikos civilinės atsakomybės draudimą (Lietuvos nekilnojamojo turto
plėtros asociacijos pasiūlymas, pateiktas Aplinkos ministerijai) ir pareigos
draustis (kai teisės aktuose įtvirtinama pareiga draudėjui draustis, tačiau
nenumatoma pareiga draudimo įmonei apdrausti draudėją, tai nelaikoma tipišku
privalomuoju draudimu), kuriuos galima būtų suskirstyti į 4 grupes pagal
draudimo objektą
9.1. profesiniai
9.1.1. advokato ar advokatų profesinės
bendrijos profesinės civilinės atsakomybės privalomasis draudimas;
9.1.2. antstolių profesinės civilinės
atsakomybės privalomasis draudimas;
9.1.3. audito įmonių civilinės
atsakomybės privalomasis draudimas;
9.1.4. draudimo brokerių įmonių
profesinės civilinės atsakomybės privalomasis draudimas;
9.1.5. kelionės organizatoriaus
prievolių įvykdymo laidavimo privalomasis draudimas;
9.1.6. notarų profesinės civilinės
atsakomybės privalomasis draudimas;
9.1.7. pagrindinių tyrėjų ir
biomedicininių tyrimų užsakovų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas;
9.1.8. statinio projektuotojo civilinės
atsakomybės privalomasis draudimas;
9.1.9. rangovo civilinės atsakomybės
privalomasis draudimas;
9.1.10. sveikatos priežiūros įstaigų
civilinės atsakomybės už pacientams padarytą žalą privalomasis draudimas;
9.1.11. konsulinių pareigūnų,
atliekančių notarinius veiksmus, privalomasis civilinės atsakomybės draudimas;
9.1.12. bankroto administratoriaus
profesinės civilinės atsakomybės privalomasis draudimas;
9.1.13. priklausomų draudimo tarpininkų
(agentų) civilinės atsakomybės draudimas;
9.1.14. muitinės tarpininkų civilinės
atsakomybės draudimas;
9.1.15. turtą vertinančios įmonės
civilinės atsakomybės draudimas;
9.1.16. prekybos agento civilinės
atsakomybės draudimas;
9.1.17. restruktūrizavimo
administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės draudimas;
9.1.18. finansų patarėjo įmonės
profesinės civilinės atsakomybės draudimas;
9.1.19. sertifikavimo paslaugų teikėjo,
sudarančio kvalifikuotus sertifikatus, civilinės atsakomybės draudimas;
9.2. transporto priemonių valdytojų
civilinės atsakomybės
9.2.1. transporto priemonių valdytojų
civilinės atsakomybės privalomasis draudimas;
9.2.2. oro vežėjo ir civilinių orlaivių
naudotojų civilinės atsakomybės draudimas;
9.2.3. geležinkelio įmonių (vežėjų) ir
įmonių, kurios pageidauja verstis geležinkelių transporto ūkine komercine
veikla, civilinės atsakomybės draudimas;
9.3. prekių – sandėlio civilinės
atsakomybės draudimas;
9.4. žalos aplinkai
9.4.1. branduolinės energetikos objektą
eksploatuojančios organizacijos civilinės atsakomybės už branduolinę žalą
draudimas;
9.4.2. laidavimo draudimas dėl smulkiųjų
radioaktyviųjų atliekų gamintojų įsipareigojimų sutvarkyti uždaruosius
šaltinius;
9.4.3. įmonės, kuri tvarko (surenka,
veža, saugo, šalina ar naudoja) pavojingas atliekas, veiklos draudimas;
9.4.4. civilinės atsakomybės draudimas
už žalą, padarytą laivų, vežančių naftą laivais kaip krovinį ir laivų
bunkeriais ir vežančių pavojingas ir kenksmingas medžiagas.
10. Skiriasi privalomųjų draudimų rūšys,
jiems taikomos draudimo sąlygos (draudimo sumos dydžiai ir sąlygos, draudimo
išmokų sąlygos, draudimo apsaugos galiojimas išmokėjus išmoką, draudimo
išskaitos nustatymas) ir kontrolė. Yra šių pagrindinių rūšių privalomasis
draudimas
10.1. civilinės atsakomybės draudimas –
asmens turtinių interesų, susijusių su civiline atsakomybe už nukentėjusiems
tretiesiems asmenims ar jų turtui padarytą žalą, draudimas, kai draudiko
mokamos draudimo išmokos dydis priklauso nuo nuostolių, kuriuos apdraustasis
privalo atlyginti nukentėjusiam trečiajam asmeniui už padarytą žalą, dydžio,
tačiau neviršydamas draudimo sumos, jeigu ji nustatoma draudimo sutartyje;
10.2. profesinės civilinės atsakomybės
privalomasis draudimas – turtinių interesų, susijusių su civiline atsakomybe už
žalą draudėjo klientui, kilusią dėl draudėjo tiesioginės profesinės veiklos
teikiant profesines paslaugas, draudimas; tiesioginė profesinė veikla – teikiant
profesines paslaugas vykdoma veikla, kuriai taikomi griežtesni atidumo,
atsargumo, rūpestingumo reikalavimai, būtinas specialus profesinis pasirengimas
ir kuriai vykdyti profesinio pasirengimo būtinumą nustato teisės aktai;
10.3. laidavimo draudimas – turtinių
interesų, susijusių su tiesioginių nuostolių atlyginimu nukentėjusiesiems dėl
apdraustojo (draudėjo) prievolių neįvykdymo arba netinkamo jų vykdymo, draudimas.
11. Kaip alternatyva vietoj reikalavimo
turėti privalomojo draudimo sutartį kartais nustatomas reikalavimas turėti kitą
finansinio užtikrinimo priemonę. Pavyzdžiui, geležinkelio įmonė (vežėjas) ar
įmonė, pageidaujanti verstis geležinkelių transporto ūkine komercine veikla,
turi turėti civilinės atsakomybės draudimo sutartį, banko garantiją arba
laidavimo sutartį.
12. Pastaruoju metu kai kuriose srityse
atsisakoma privalomųjų draudimų ar pareigų draustis. Pavyzdžiui, pagal Lietuvos
Respublikos geodezijos ir kartografijos įstatymo pakeitimo įstatymą (Žin.,
2010, Nr. 54-2649),
įsigaliojusį 2010 m. gegužės 11 d., atsisakyta matininkų civilinės atsakomybės
privalomojo draudimo. Neseniai panaikinta ir pareiga drausti žemės ūkio
pasėlius, siekiant gauti Europos Sąjungos paramą (Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013
metų programos priemonės „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ įgyvendinimo taisyklės,
patvirtintos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 3D-345 (Žin.,
2007, Nr. 81-3344;
2009, Nr. 35-1344),
Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio valdų
modernizavimas“ antrosios ir trečiosios veiklos sričių įgyvendinimo taisyklės,
patvirtintos žemės ūkio ministro 2007 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 3D-480
(Žin., 2007, Nr. 117-4807).
13. Kai kuriais atvejais neaišku, ar
draudimas privalomas. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos
sveikatai atlyginimo įstatyme (Žin., 1996, Nr. 102-2317;
2009, Nr. 145-6425)
teigiama, kad „sveikatos priežiūros įstaigos draudžia savo civilinę atsakomybę
privalomuoju ir (ar) savanoriškuoju civilinės atsakomybės draudimu“. Taigi
galima rinktis, ar draustis privalomuoju draudimu, nes tinkama draudimo forma
gali būti ir savanoriškas civilinės atsakomybės draudimas.
14. Ar įvesti privalomuosius draudimus,
iš esmės sprendžia kiekviena valstybė, tačiau įvesti kai kurių rūšių privalomąjį
draudimą įpareigoja Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktai
14.1. Transporto priemonių valdytojų
civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą nustato penkios ES direktyvos: 1972
m. balandžio 24 d. Tarybos direktyva 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų,
susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės
draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo
(OL 2004 m. specialusis leidimas, 6 skyrius, 1 tomas, p. 10), 1983 m.
gruodžio 30 d. Antroji Tarybos direktyva 84/5/EEB dėl valstybių narių
teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės
atsakomybės draudimu, suderinimo
(OL 2004 m. specialusis leidimas, 6 skyrius, 7 tomas, p. 3), 1990 m.
gegužės 14 d. Trečioji Tarybos direktyva 90/232/EEB dėl valstybių narių
įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės
atsakomybės draudimu, suderinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 6
skyrius, 1 tomas, p. 249), 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos
direktyva 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių
transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš
dalies keičianti Tarybos direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (Ketvirtoji
transporto priemonių draudimo direktyva) (OL 2004 m. specialusis leidimas,
6 skyrius, 3 tomas, p. 331), 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir
Tarybos direktyva 2005/14/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas
72/166/EEB, 84/5/EEB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB bei Europos Parlamento ir
Tarybos direktyvą 2000/26/EB, susijusias su motorinių transporto priemonių
valdytojų civilinės atsakomybės draudimu (OL 2005 L 149, p. 14). Šiose
direktyvose pripažįstama transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės
privalomojo draudimo svarba ES piliečiams ir draudimo įmonėms, įtaka laisvam
asmenų ir transporto priemonių judėjimui, todėl jomis stiprinama ir
konsoliduojama bendra transporto priemonių draudimo rinka, siekiama visoje ES
teritorijoje užtikrinti žalos atlyginimą visiems nukentėjusiems per eismo įvykį
asmenims.
14.2. Draudimo brokerių įmonių ir
priklausomų draudimo tarpininkų (draudimo agentų) profesinės civilinės
atsakomybės privalomasis draudimas įvestas vadovaujantis 2002 m. gruodžio
9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/92/EB dėl draudimo
tarpininkavimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 6 skyrius, 4 tomas, p.
330) 4 straipsnio 3 dalimi.
14.3. Užtikrinti kelionės organizatoriaus prievolių
įvykdymą privaloma pagal 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos
90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (OL 2004 m.
specialusis leidimas, 13 skyrius, 10 tomas, p. 132) 7 straipsnį.
15. Tam tikrus privalomuosius draudimus
numato tarptautinės konvencijos: pavyzdžiui, civilinės atsakomybės draudimą už
žalą, padarytą laivų, vežančių naftą laivais kaip krovinį ir laivų bunkeriais ir
vežančių pavojingas ir kenksmingas medžiagas, reglamentuoja 1992 metų
Tarptautinės konvencijos dėl civilinės atsakomybės už taršos nafta padarytą
žalą (Žin., 2000, Nr. 43-1224) VII
straipsnio 2 dalis, 1996 m. Tarptautinės konvencijos dėl atsakomybės ir
kompensacijos už žalą, susijusią su pavojingų ir kenksmingų medžiagų vežimu
jūra (Žin., 2006, Nr. 101-3910), 12
straipsnio 2 dalis ir 2001 m. Tarptautinės konvencijos dėl civilinės
atsakomybės už laivų bunkeriuose vežamos naftos padarytą žalą (Žin., 2006, Nr. 120-4564) 7 straipsnio
2 dalis.
16. Lietuvos Respublikos paslaugų
įstatymas (Žin., 2009, Nr. 153-6901)
netaikomas draudimo ir perdraudimo paslaugoms, tačiau šio įstatymo 14 straipsnyje
nustatyta – teisės aktuose gali būti nustatytas reikalavimas, kad tiekėjai,
kurių paslaugos susijusios su tiesiogine konkrečia rizika gavėjo ar trečiojo
asmens sveikatai ar saugumui arba gavėjo finansiniam saugumui, įsigytų
profesinės civilinės atsakomybės draudimą, atitinkantį rizikos pobūdį ir dydį,
arba pateiktų garantiją ar panašią priemonę, kurios būtų lygiavertės arba savo
paskirtimi iš esmės atitiktų profesinės civilinės atsakomybės draudimą. Kai
paslaugų teikėjas įgyvendina įsisteigimo laisvę Lietuvos Respublikoje, turi
būti pripažįstamas kitose ES valstybėse narėse išduotas profesinės civilinės
atsakomybės draudimas arba kita garantija.
17. Siekiant užtikrinti visapusišką
nukentėjusių trečiųjų asmenų interesų apsaugą ir garantuoti jiems žalos
atlyginimą, kai kurių rūšių privalomiesiems draudimams formuojami garantiniai
fondai
17.1. Lietuvos Respublikos transporto
priemonių draudikų biuras (toliau – Biuras), kurio narės yra Lietuvos Respublikoje
transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą
vykdančios draudimo įmonės, valdo iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatomų
Biuro narių kasmetinių atskaitymų sudaromą Biuro iždą – garantinį fondą, iš
kurio kompensuojama tais atvejais, kai žala padaroma neapdrausta transporto
priemone, nėra nustatyta eismo įvykį sukėlusi transporto priemonė ir (ar)
kaltininkas arba kai atsakingam draudikui – Biuro nariui – iškelta bankroto
byla, ir kitais atvejais.
17.2. Lietuvos Respublikos turizmo
įstatymo (Žin., 1998, Nr. 32-852;
2002, Nr. 123-5507)
7 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad kelionių organizatoriai savanoriškumo
pagrindu kaupia kelionių garantijų fondą savo kasmetiniais įnašais. Tačiau iš
tikrųjų šis fondas neveikia, nes didžiosios kelionių organizatorių bendrovės
nesutinka kompensuoti žalą už mažesniuosius kelionių organizatorius.
Paskutiniai įvykiai parodė, kad vien tik laidavimo draudimo kelionių
organizatorių prievolėms užtikrinti nepakanka.
17.3. Pagal Lietuvos Respublikos
licencijuotų sandėlių ir sandėliavimo dokumentų įstatymo (Žin., 2002, Nr. 74-3139)
13 straipsnį sudaromas licencijuotų sandėlių kompensavimo fondas, kurio lėšomis
siekiama užtikrinti komercinių bankų ir kitų kredito įstaigų reikalavimo
teises, atsirandančias iš kreditavimo santykių, taip pat sandėliuojamų prekių
savininkų interesus dėl galimų prekių netekimų ar sugedimų, kurių neatlygina
sandėlis ir (ar) draudimo įmonė.
18. Draudimo priežiūros komisijos duomenimis, pagal
pasirašytas draudimo įmokas didžiausia privalomųjų draudimų rinkos dalis
Lietuvos Respublikoje tenka transporto priemonių valdytojų civilinės
atsakomybės privalomajam draudimui (2010 metų II ketvirtį – 192,7 mln. litų
pasirašytų draudimo įmokų). Kitų rūšių privalomųjų draudimų veiklos apimties
statistika pateikta Koncepcijos priede, tačiau būtina pabrėžti, kad informacija
pateikta pagal viešai skelbiamą privalomųjų draudimų, kuriuos vykdyti suteikia
teisę išduotos Draudimo priežiūros komisijos licencijos, statistiką, kurioje
neatsispindi ES valstybių narių draudimo įmonių filialų vykdomos privalomųjų
draudimų veiklos apimtis. Draudimo priežiūros komisija šia statistiką renka tik
nuo 2010 m. spalio 1 d. (statistika apie transporto priemonių valdytojų
civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą vykdančius ES valstybių narių
draudimo įmonių filialus renkama nuo 2008 m. liepos 1 dienos). Be to, kai kurių
privalomųjų draudimų ar pareigų draustis atvejais reikalaujama apsidrausti tam
tikros rūšies draudimu (pavyzdžiui, laidavimo ar civilinės atsakomybės
draudimu), tačiau atskira draudimo rūšių statistika pagal draudėjų grupes
viešai neskelbiama.
III.
SPRĘSTINŲ PROBLEMŲ APŽVALGA
19. Valstybė, nustatydama pareigą
draustis privalomuoju draudimu, taip pat nustato pareigą draudimo įmonei,
turinčiai Draudimo priežiūros komisijos išduotą draudimo veiklos licenciją,
suteikiančią teisę vykdyti atitinkamo privalomojo draudimo veiklą, sudaryti
privalomojo draudimo sutartį su tos srities draudėju, pateikusiu prašymą ir
draudimo sutarčiai sudaryti reikalingus dokumentus. Pavyzdžiui, Lietuvos
Respublikos advokatūros įstatymas (Žin., 2004, Nr. 50-1632)
nustato advokato ar advokatų profesinės bendrijos privalomą draudimą profesinės
civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, taigi nustato, kad draudikas,
turintis Draudimo priežiūros komisijos išduotą leidimą vykdyti advokatų
profesinės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, privalo sudaryti
advokato profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį su
advokatu, pateikusiu prašymą ir visus šiai sutarčiai sudaryti būtinus
dokumentus. Panaši nuostata yra ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto
įstatyme (Žin., 2001, Nr. 31-1010),
reglamentuojančiame įmonių bankroto administratoriaus profesinės civilinės
atsakomybės privalomąjį draudimą. Tačiau iš tikrųjų draudėjų galimybės
apsidrausti privalomuoju draudimu ribotos, nes šią draudimo veiklą vykdo nedaug
draudikų. Draudimo įmonių, ES draudimo įmonių filialų ar užsienio draudimo
įmonių filialų, vykdančių tam tikrų rūšių privalomąjį draudimą, yra nuo 0 iki
7. Pavyzdžiui, draudimo
brokerius ir antstolius Lietuvos Respublikoje draudžia tik po vieną draudimo įmonę,
sveikatos priežiūros įstaigas – 2 draudimo įmonės. Advokatai ir notarai taip
pat dažnai susiduria su ta problema, kad nėra draudimo įmonių, galinčių juos
apdrausti profesiniu civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Prieš kelis
metus įvedus žemės ūkio pasėlių privalomąjį draudimą, nė viena Lietuvoje
Respublikoje veikianti draudimo įmonė nenorėjo jo vykdyti. Išimtis – transporto
priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas, kurį šiuo
metu vykdo net 9 draudimo įmonės. Kai įstatymai nustato pareigą apsidrausti,
tačiau draudimo įmonės nedraudžia reikiamos rūšies privalomuoju draudimu, nepasiekiama
tų tikslų, dėl kurių privalomieji draudimai įvedami. Be to, svarbus faktorius –
konkurencija rinkoje, veikianti kainas: jeigu konkurencija tarp tam tikrų rūšių
privalomąjį draudimą vykdančių draudimo įmonių nedidelė arba iš viso jos nėra,
gali būti nustatomos didesnės už įprastinėmis rinkos sąlygomis mokamas draudimo
įmokos, nes paklausa draudimo įmonėms užtikrinta; jeigu konkurencija stipri, įmokos
gali būti mažinamos, o prarandamas pelnas kompensuojamas didesnėmis kitų rūšių draudimo
įmokomis. Draudikų atsisakymą drausti privalomuoju draudimu gali lemti kai
kurių rūšių privalomųjų draudimų didelis rizikingumas, todėl nustatant pareigą
drausti privalomuoju draudimu, labai svarbu draudimo sąlygas derinti su
draudimo įmonėmis.
20. Privalomojo draudimo veiklos
kontrolė įvairi: ją atlieka skirtingos institucijos, organizacijos (pavyzdžiui,
sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės už pacientams padarytą žalą
privalomojo draudimo atveju sveikatos priežiūros įstaiga privalo pateikti
galiojančio civilinės atsakomybės draudimo poliso kopiją institucijai,
išduodančiai sveikatos priežiūros įstaigoms licencijas teikti sveikatos
priežiūros paslaugas, teritorinei ligonių kasai, sudarydama sutartis dėl
sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo, ir Valstybinei
akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos
ministerijos, kuri atlieka visų sveikatos priežiūros įstaigų civilinės
atsakomybės draudimo stebėseną) arba tokia veikla visai nekontroliuojama
(pavyzdžiui, statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomasis
draudimas), dėl to sunku siekti privalomojo draudimo tikslo – užtikrinti
visuotinį tam tikros subjektų grupės draudimąsi privalomuoju draudimu.
Punkto
pakeitimai
Nr.
314,
2013-04-10, Žin., 2013, Nr. 40-1945 (2013-04-18)
21. Įvedant privalomąjį draudimą, ne visada aiškiai nustatomos
privalomajam draudimui svarbios sąlygos, kaip antai
21.1. Privalomasis draudimas ir pareiga draustis šiuo
metu glaudžiai susiję ir kartais iš teisės aktų nuostatų sunku atskirti, ar
kalbama apie privalomąjį draudimą, ar apie draudėjo pareigą būti sudariusiam
draudimo sutartį, kai draudėjas įpareigojamas apsidrausti, tačiau draudimo įmonė
neįpareigojama jo apdrausti ir nenustatomos kitos paprastai privalomajam
draudimui svarbios sąlygos. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos elektroninio
parašo įstatymas (Žin., 2000, Nr. 61-1827)
nustato tik pareigą sudaryti civilinės atsakomybės draudimo sutartį ir draudimo
sumą – „kvalifikuotus sertifikatus sudarantis sertifikavimo paslaugų teikėjas
privalo apdrausti savo civilinę atsakomybę ne mažesne kaip elektroninio parašo
priežiūros institucijos nustatyta suma“. Numačius tik pareigą apdrausti
civilinę atsakomybę, draudimo sutartys gali būti sudaromos pagal draudikų
parengtas savanoriškojo draudimo taisykles, kurių draudimo apsauga ne visada
gali atitikti nukentėjusių trečiųjų asmenų interesus, nors juos apsaugoti –
privalomojo draudimo tikslas. Reglamentuojant privalomąjį draudimą, pagrindinės
privalomojo draudimo sąlygos nustatomos įstatyme, o įprastinės privalomojo
draudimo sutarties taisyklės tvirtinamos įstatymo įgyvendinamuoju teisės aktu
(pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos turizmo įstatymas įpareigoja kelionės
organizatorių užtikrinti savo prievolių įvykdymą laidavimo draudimu, numato draudimo
sumą ir kita, o įstatymo įgyvendinamajame teisės akte – Kelionės
organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimo taisyklėse, patvirtintose
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 (Žin.,
2003, Nr. 58-2593),
– nustatomos šio privalomojo draudimo sutarties sąlygos ir draudimo įmonė
įpareigojama sudaryti laidavimo draudimo sutartį su kelionės organizatoriumi).
21.2. Teisės aktuose aiškiai neatskirtas profesinės
civilinės atsakomybės privalomasis draudimas. Nors profesinės civilinės
atsakomybės draudimas – viena iš civilinės atsakomybės draudimo rūšių, tačiau
svarbu tiksliai nustatyti reikalavimą draustis privalomuoju profesinės civilinės
atsakomybės draudimu, nes šio draudimo objektas iš esmės skiriasi nuo
bendrosios civilinės atsakomybės draudimo objekto, kadangi jis susijęs su
civiline atsakomybe už žalą, kurią padaro vykdydama savo profesinę veiklą kvalifikuota,
turinti licenciją, besilaikanti profesinės etikos taisyklių ir priklausanti
profesinei bendrijai asmenų grupė.
22. Taigi šiuo metu svarbiausios
problemos – privalomai nustatytos draudimo sąlygos nederinamos su draudimo
įmonėmis ir netikslios teisės aktų nuostatos. Jeigu įstatymų
leidėjas šių problemų nespręs, draudėjai negalės apsidrausti, nors to
reikalauja įstatymai.
Tokią situaciją lėmė tai, kad nėra vienodo teisinio privalomųjų draudimų
reglamentavimo, kai įstatymų leidėjas skirtingai suvokia privalomojo draudimo
sąlygas. Šias problemas spręsti padėtų nustatyti bendri teisinio privalomųjų
draudimų reguliavimo principai ir pagrindinės nuostatos.
IV.
UŽSIENIO VALSTYBIŲ TEISINIO REGULIAVIMO IR VISUOMENINIŲ SANTYKIŲ PRAKTIKOS
APŽVALGA
23. Užsienio valstybių patirtis rodo vyraujant
tendenciją visuomenei ir valstybei svarbius draudimo teisinius santykius
reguliuoti valstybės mastu. Informacijos apie užsienio valstybėse iš anksto
nustatytas privalomųjų draudimų kūrimo kryptis ar vientisą privalomųjų draudimų
sistemą nėra. Įvesti privalomuosius draudimus visų pirma verčia ES direktyvos, kai
kurie iš jų įvedami kaip atsakas į visuomenės dėmesio susilaukusio įvykio
sukeltus nuostolius.
24. Panašių problemų, kai draudėjai neranda kas juos
draustų privalomuoju draudimu, yra ir kitose valstybėse, pavyzdžiui, Estijos
draudimo brokerių įmonės savo civilinę atsakomybę draudžia Latvijoje, o
Vengrijoje su tokia pat problema susiduria sveikatos priežiūros įstaigos. Pagal
1990 metų Vokietijos aplinkos atsakomybės
įstatymą reikalauta turėti civilinės atsakomybės draudimo sutartį arba
pakankamas finansines garantijas, tačiau vykdyti šias nuostatas buvo sunku, nes
jos smarkiai priklausė nuo rinkos noro tokią apsaugą teikti. Nėra viešai
prieinamos informacijos, kaip šios problemos sprendžiamos valstybės mastu.
25. Užsienio valstybių patirtis rodo – privalomųjų draudimų įvedimą pirmiausia lemia
ekonominiai argumentai
25.1. Naudingumas – įpareigojimas draustis gali būti
neefektyvus, jeigu jis verčia tam tikrą gyventojų dalį įsigyti neturintį paklausos
draudimą. Prievartinė pareiga draustis gali netgi sukelti socialinius
neramumus, todėl privalomojo draudimo įvedimą svarbu pateisinti bent tuo, kad
kitai gyventojų daliai tai bus labai naudinga.
25.2. Informacijos problemos – potencialus draudėjas
ne visada gali tiksliai įvertinti riziką, kurią jis patirs, ir draudimo
įsigijimo naudą. Nepakankamai įvertinta rizika gali klaidingai paakinti draudėjus
nepirkti draudimo, taigi įstatymų leidėjai gali šią informacijos problemą išspręsti
nustatę pareigą apsidrausti.
25.3. Nemokumas – žalos dydis gali viršyti apdraustojo
asmeninį turtą, todėl gali kilti nuostolių nukentėjusiesiems kompensavimo problemų.
26. Galimi šie privalomojo draudimo įvedimo pavojai
26.1. Moralinė žala – sudarius privalomojo draudimo sutartį,
draudėjas gali elgtis neapdairiai, kadangi jo turtiniai interesai jau apsaugoti.
26.2. Draudimo rinkos koncentracija – įstatymų
leidėjas turi gerai žinoti, kad kai tik bus įvestas privalomasis draudimas, jis
visiškai priklausys nuo to, kaip draudikai šią pareigą vykdys. Privalomojo
draudimo įvedimo iniciatoriai tampa labai priklausomi nuo draudimo rinkos, siekdami
įgyvendinti pareigą draustis, nes draudikai nelabai entuziastingai sutinka
privalomuosius draudimus dėl sisteminės rizikos. Taigi įstatymų leidėjui būtina
glaudžiai bendradarbiauti su draudikais. Antra vertus, toks glaudus
bendradarbiavimas gali didinti draudimo rinkos koncentracijos riziką.
27. Bendros užsienio valstybių praktikos garantinių
fondų klausimu nėra. Draudimo garantiniai fondai užsienio valstybėse paprastai
steigiami konkrečios rūšies draudimui, dažniausiai – privalomiesiems
draudimams. Kartais jie veikia kaip alternatyva privalomajam draudimui. Pagal
Europos Komisijos 2007 metais atliktą tyrimą trylikoje ES valstybių įdiegtos garantinės
draudimo schemos (fondai). Kartais valstybė šiuos fondus remia finansiškai –
suteikia garantiją arba mokesčių lengvatas jų įmokoms.
28. Svarbiausios draudimo garantinių fondų steigimo
priežastys
28.1. draudėjų apsauga bankrutavus draudimo įmonei;
28.2. pasitikėjimo draudimo sektoriumi išlaikymas bankrutavus
draudimo įmonei;
28.3. lengvesnė galimybė nekompetentingiems draudikams
išeiti iš rinkos.
29. Įsteigus draudimo garantinį fondą, galimos šios
problemos
29.1. sukurta saugumo sistema gali lemti moralinę
žalą, kai draudėjai, draudikai ir priežiūros institucijos skatinami jaustis
saugūs, nes nuostoliai būtų kompensuojami draudimo garantinio fondo lėšomis;
29.2. draudimo garantiniai fondai gali tapti papildoma
finansine našta draudimo įmonėms;
29.3. finansinė našta mažintų draudimo įmonių
konkurencingumą, palyginti su tomis draudimo įmonėmis, kurios nedalyvauja
draudimo garantiniame fonde, tai gali atsiliepti ir viso draudimo sektoriaus
darniai plėtrai.
30. Privalomųjų draudimų skaičius
ir klasifikacija įvairiose valstybėse labai skirtingi, pavyzdžiui, Prancūzijoje
apie 90 rūšių privalomųjų draudimų, o Turkijoje ir Japonijoje – vos keletas.
Vienose valstybėse vienas privalomųjų draudimų sąrašas (Latvija – 21, Estija –
32, Bulgarija – 19, Čekija – 33, Danija – 20, Slovakija – 28, Lenkija – 26,
Jungtinė Karalystė – 34, Olandija – 13), kitos valstybės draudimus skirsto į grupes
ir pogrupius (Austrija – 6 grupės ir 71 pogrupis, Portugalija – 11 grupių
ir 123 pogrupiai, Belgija – 3 grupės ir 58 pogrupiai, Prancūzija – 10
grupių ir 106 pogrupiai). Portugalijoje privalomieji draudimai skirstomi į
nelaimingų atsitikimų darbe, individualių įvykių (kraujo donorų, sportininkų,
moksleivių ir studentų, savanorių ugniagesių), žalos turtui, ligų (užsieniečių,
norinčių gyventi šalyje), ugnies, civilinės atsakomybės, vagystės, gyvybės ir
panašiai. Jungtinėje Karalystėje yra profesiniai, prekių (žalos dėl pateiktų
prekių ar daiktų), viešieji (žalos, padarytos viešųjų renginių dalyviams,
pavyzdžiui, per arklių lenktynes ar atrakcionus) ir darbdavių privalomieji
draudimai.
31. Užsienio valstybių
privalomųjų draudimų analizė rodo – labiausiai paplitęs transporto priemonių
valdytojų civilinės atsakomybės ir profesinių nelaimingų atsitikimų draudimas
(pastarasis kai kuriose valstybėse veikia kaip valstybinio socialinio draudimo
dalis, kitose valstybėse vykdomas privačių draudimo įmonių). Kitokie privalomieji
draudimai paplitę labai skirtingai: dažnas tam tikrų profesijų atstovų
(advokatų, notarų, architektų, draudimo brokerių, kelionių organizatorių)
profesinės civilinės atsakomybės, oro ar laivų transporto civilinės atsakomybės
draudimas, retesnis – medžiotojų, šaudymo žaidimų, vaistų gamintojų ir
vaistinių, šunų savininkų, pensijų schemų ir fondų valdytojų privalomasis
draudimas. Privalomasis turto, gyvybės ar sveikatos draudimas gana retas, nes
šio draudimo sutartys pirmiausia saugo paties draudėjo turtinius interesus, o
kaip apsaugoti savo interesus, sprendžia pats draudėjas.
32. Dažniausiai privalomąjį
draudimą reglamentuoja draudimo įstatymas, tačiau kartais privalomąjį draudimą
ir jo sąlygas gali nustatyti profesinės organizacijos pagal įstatymą arba
vidinius savo kodeksus, kurie taikomi tik organizacijos nariams. Dažnai ES
valstybėse galioja atskiri teisės aktai, kurie reglamentuoja privalomąjį
draudimą (Olandija, Bulgarija). Vengrijoje vieni draudimai nustatyti tik
Draudimo įstatyme (23 draudimai), o kiti (24 draudimai) – kituose įstatymuose.
Jungtinėje Karalystėje privalomieji draudimai skirstomi pagal juos reglamentuojančią
bazę: reglamentuojami įstatymų, vietos savivaldos, profesinių (statutinių)
organizacijų (veterinarai, architektai) arba kaip narystės profesinėse
sąjungose sąlyga (aktuarai, auditoriai, inžinieriai).
V.
NUMATOMO TEISINIO REGULIAVIMO PRINCIPAI IR PAGRINDINĖS NUOSTATOS
33. Kad privalomieji draudimai būtų
proporcinga ir realiai įgyvendinama priemonė, siūlomi šie privalomųjų draudimų
nustatymo principai, kurių laikantis būtų kuriama ir palaikoma vientisa
Lietuvos Respublikoje galiojančių privalomųjų draudimų sistema
33.1. Privalomasis draudimas turėtų būti
suprantamas kaip draudimas,
turintis šiuos pagrindinius požymius
33.1.1. pareiga draustis, įtvirtinta
įstatyme;
33.1.2. draudžiama civilinė atsakomybė
ar prievolių įvykdymo užtikrinimas;
33.1.3. imperatyviai nustatomos
taisyklės;
33.1.4. nustatomas tik dėl tų reiškinių,
kurie dėl atsitiktinio pobūdžio apskritai gali būti priskiriami prie
draudžiamųjų.
33.2. Galimybė įteisinti privalomąjį
draudimą tam tikroje visuomeninės veiklos srityje atsiranda tik joje
veikiančioms kompetentingoms institucijoms įvertinus padaromos žalos mastą,
dydį ir dažnį.
33.3. Privalomojo draudimo įvedimas
laikytinas kraštutine priemone (kai jis privalomas pagal ES teisės aktus
ar tarptautines sutartis arba taip kompensuojama didelė ir pastovi žala).
33.4. Vienu metu dėl tos pačios rizikos
neturėtų būti įvesti du – komercinis ir valstybinis socialinis – privalomieji
draudimai.
33.5. Privalomasis draudimas turėtų būti
įtvirtinamas tik įstatyme, kuriame tiksliai nurodoma privalomojo draudimo rūšis
(profesinės
civilinės atsakomybės draudimas, civilinės atsakomybės draudimas, bendrosios
civilinės atsakomybės draudimas ar kitoks), nustatomos pagrindinės draudimo
sąlygos (draudėjas, draudimo objektas, draudimo suma ar jos nustatymo būdas,
draudimo terminas ar jo nustatymo būdas ir kita), o išsamiau reglamentuotas,
esant būtinybei, – Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos.
Įstatymo įgyvendinamajame teisės akte nustatytos privalomojo draudimo sutarties
sąlygos turėtų būti laikomos įprastomis privalomojo draudimo sąlygomis. Išimtis
– esamas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis
draudimas, kurį reglamentuoja Lietuvos Respublikos transporto priemonių
valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (Žin., 2001, Nr.
56-1977;
2007, Nr. 61-2340),
nustatantis šio draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir
principus, ne tik pagrindines sąlygas.
33.6. Atsižvelgiant į numatomus privalomojo
draudimo įvedimo tikslus, reikėtų pasirinkti atitinkamai sričiai tinkamiausios
rūšies draudimą.
33.7. Apsisprendžiant dėl privalomojo
draudimo įvedimo, turi būti nagrinėjamos ir jo alternatyvos, pavyzdžiui,
reikalavimas turėti banko garantiją ar laidavimo sutartį.
33.8. Būtina svarstyti klausimą dėl
garantinio fondo (analogiško Biuro valdomam transporto priemonių valdytojų civilinės
atsakomybės privalomojo draudimo garantiniam iždui) steigimo kiekvienos rūšies
privalomajam draudimui. Šio fondo lėšomis papildomai galėtų būti užtikrintas
draudimo išmokų mokėjimas draudimo įmonei tapus nemokiai ar bankrutavus (šiuo
metu Komisijos rengiama Baltoji knyga dėl draudimo garantinių schemų, kurios
pagrindu vėliau gali būti rengiama direktyva dėl garantinių schemų sudarymo
draudimo įmonėse).
33.9. Siekiant užtikrinti privalomojo
draudimo sistemos efektyvią veiklą, sprendimas dėl jo įvedimo ir pagrindinių
sąlygų turi būti derinamas su Lietuvos Respublikoje veikiančiomis draudimo
įmonių asociacijomis, kitomis suinteresuotomis institucijomis ir
organizacijomis. Kai privalomasis draudimas įvedamas pagal ES teisės aktų ar
tarptautinių sutarčių reikalavimus, derinamas tik tokio draudimo įvedimas.
33.10. Turi būti paskirtos privalomojo
draudimo įgyvendinimo kontrolę atliekančios institucijos, pavyzdžiui, registruojančios
ar licencijuojančios subjektus, kurie įpareigoti apsidrausti privalomuoju draudimu.
VI.
NUMATOMO TEISINIO REGULIAVIMO GALIMOS TEIGIAMOS IR NEIGIAMOS PASEKMĖS
34. Galimos numatomo teisinio reguliavimo
teigiamos pasekmės
34.1. bus tobuliau ir aiškiau teisiškai
reglamentuoti privalomieji draudimai;
34.2. bus tiksliau nustatytas privalomųjų
draudimų poreikis;
34.3. bus užtikrinta efektyvesnė
privalomųjų draudimų vykdymo kontrolė;
34.4. bus lengviau skatinti draudikus
vykdyti privalomuosius draudimus, daugės galimybių draudėjams įsigyti
privalomąjį draudimą;
34.5. bus efektyviau apsaugoti
trečiųjų asmenų turtiniai ir neturtiniai interesai.
35. Neigiamų numatomo
teisinio reguliavimo pasekmių nebus.
36. Koncepcijos įgyvendinamiesiems
teisės aktams parengti papildomų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų
neprireiks.
VII. KONCEPCIJOS
ĮGYVENDINIMAS
37. Institucijos, rengdamos teisės aktus, reglamentuojančius privalomuosius draudimus, vadovaujasi Koncepcijos V skyriaus nuostatomis.
––––––––––––––––––––
Privalomųjų
draudimų koncepcijos
priedas
PRIVALOMŲJŲ DRAUDIMŲ STATISTIKA
Eil. Nr.
Privalomųjų draudimų rūšys
Pasirašytos draudimo įmokos, litais
Sudarytos draudimo sutartys, vienetais
2007 metais
2008 metais
2009 metais
2010 metų II ketvirtį
2007 metais
2008 metais
2009 metais
2010 metų II ketvirtį
1.
Advokato ar advokatų
profesinės bendrijos profesinės civilinės atsakomybės privalomasis draudimas
60 442
0
0
0
276
0
0
0
2.
Antstolių profesinės
civilinės atsakomybės privalomasis draudimas
75 660
54 909
109 081
121 560
128
36
2
3
3.
Audito įmonių
civilinės atsakomybės privalomasis draudimas
165 701
177 242
94 665
50 167
95
101
59
40
4.
Draudimo tarpininkų
(brokerių įmonių ir priklausomų draudimo agentų) profesinės civilinės
atsakomybės privalomasis draudimas
681 308
753 061
667 583
167 627
104
97
101
31
5.
Kelionės organizatoriaus
prievolių įvykdymo laidavimo privalomasis draudimas
196 542
1 125 263
0
201 771
128
338
0
49
6.
Notarų profesinės civilinės
atsakomybės privalomasis draudimas
381 248
200 582
0
0
264
271
0
0
7.
Pagrindinių
tyrėjų ir biomedicininių tyrimų užsakovų civilinės atsakomybės privalomasis
draudimas
2 072 196
2 581 815
252 933
574 275
278
296
34
148
8.
Statinio
projektuotojo civilinės atsakomybės privalomasis draudimas
3 217 257
4 005 837
192 518
719 563
789
494
61
134
9.
Rangovo
civilinės atsakomybės privalomasis draudimas
3 233 278
3 088 325
219 980
719 444
1 779
1 125
101
295
10.
Sveikatos
priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės už pacientams padarytą žalą
privalomasis draudimas
11 460 670
12 236 542
5 336 863
1 862 549
1 793
2 232
951
526
11.
Konsulinių
pareigūnų, atliekančių notarinius veiksmus, privalomasis civilinės
atsakomybės draudimas
0
0
0
0
0
0
0
0
12.
Bankroto
administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomasis draudimas
–
0
0
0
–
0
0
0
13.
Transporto priemonių
valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas
412 836 794
441 381 797
364 472 187
192 651 003
2 485 465
2 466 805
2 239 128
1 226 715
Eil. Nr.
Privalomųjų draudimų rūšys
Išmokėtos draudimo išmokos, litais
Išmokėtos draudimo išmokos, vienetais
2007 metais
2008 metais
2009 metais
2010 metų II ketvirtį
2007 metais
2008 metais
2009 metais
2010 metų II ketvirtį
1.
Advokato ar advokatų
profesinės bendrijos profesinės civilinės atsakomybės privalomasis draudimas
0
0
0
0
0
0
0
0
2.
Antstolių profesinės civilinės
atsakomybės privalomasis draudimas
3 700
20 640
141 064
0
2
5
2
0
3.
Audito įmonių
civilinės atsakomybės privalomasis draudimas
0
0
0
0
0
0
0
0
4.
Draudimo tarpininkų
(brokerių įmonių ir priklausomų draudimo agentų) profesinės civilinės
atsakomybės privalomasis draudimas
0
0
0
0
0
0
0
0
5.
Kelionės
organizatoriaus prievolių įvykdymo laidavimo privalomasis draudimas
0
69 715
0
5 000
0
2
0
1
6.
Notarų profesinės civilinės
atsakomybės privalomasis draudimas
121 039
0
0
125 381
1
0
0
1
7.
Pagrindinių tyrėjų
ir biomedicininių tyrimų užsakovų civilinės atsakomybės privalomasis
draudimas
0
0
0
0
0
0
0
0
8.
Statinio
projektuotojo civilinės atsakomybės privalomasis draudimas
115 116
213 157
3 950
0
2
4
1
0
9.
Rangovo
civilinės atsakomybės privalomasis draudimas
459 689
528 576
0
93 498
40
34
0
10
10.
Sveikatos
priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės už pacientams padarytą žalą
privalomasis draudimas
140 485
153 223
95 245
119 818
13
14
9
7
11.
Konsulinių
pareigūnų, atliekančių notarinius veiksmus, privalomasis civilinės
atsakomybės draudimas
0
0
0
0
0
0
0
0
12.
Bankroto
administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomasis draudimas
–
0
0
0
–
0
0
0
13.
Transporto priemonių
valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas
217 125 281
258 008 875
249 391 713
111 689 233
74 458
78 826
74 696
38 784
Pastaba. Informacija
pateikta pagal viešai skelbiamą privalomųjų draudimų, kuriuos vykdyti suteikia
teisę Draudimo priežiūros komisijos išduotos licencijos, statistiką.
–––––––––––––––––––––
Pakeitimai
1.
Lietuvos
Respublikos Vyriausybė, Nutarimas
Nr.
314,
2013-04-10, Žin., 2013, Nr. 40-1945 (2013-04-18)
DĖL
LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2010 M. GRUODŽIO 15 D. NUTARIMO NR. 1789 ,,DĖL
PRIVALOMŲJŲ DRAUDIMŲ KONCEPCIJOS PATVIRTINIMO" PAKEITIMO
***
Pabaiga ***
Redagavo
Aušra Bodin (2013-04-18)
aubodi@lrs.lt