Legislator Case Law & Legislation
TAR.5969B9EA8E34 LT

DĖL PRIVALOMŲJŲ DRAUDIMŲ KONCEPCIJOS PATVIRTINIMO

1 Articles / Provisions · Lithuania
Open official source Machine-readable Markdown (.md)

Statutory Text (1 Articles)

e-TAR Suvestinė 2013-04-19

Nutarimas

skelbtas: Žin., 2010, Nr. 151-7722

Neoficialus

nutarimo tekstas

Lietuvos

Respublikos Vyriausybė

nutarimas

DĖL PRIVALOMŲJŲ DRAUDIMŲ KONCEPCIJOS PATVIRTINIMO

2010 m. gruodžio 15 d. Nr. 1789

Vilnius

Įgyvendindama

Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos, kuriai pritarta Lietuvos

Respublikos Seimo 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52 (Žin., 2008, Nr. 146-5870),

ketvirtosios dalies IX skyriaus „Finansų politika“ skirsnio „Finansinio

sektoriaus tvarios plėtros užtikrinimas ir priežiūros stiprinimas“ 269 punktą, Lietuvos

Respublikos Vyriausybė nutaria

1. Patvirtinti Privalomųjų draudimų

koncepciją (pridedama).

2. Pavesti

2.1. Teisingumo ministerijai, Finansų

ministerijai, Aplinkos ministerijai, Sveikatos apsaugos ministerijai, Užsienio

reikalų ministerijai, Ūkio ministerijai, Susisiekimo ministerijai, Žemės ūkio

ministerijai, Energetikos ministerijai, Krašto apsaugos ministerijai, Kultūros

ministerijai, Švietimo ir mokslo ministerijai, Vidaus reikalų ministerijai –

peržiūrėti teisės aktus, reguliuojančius atitinkamos ministerijos valdymo

srities privalomuosius draudimus, prireikus parengti ir iki 2011 m. kovo 1 d.

pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei teisės aktų, susijusių su šiuo

nutarimu patvirtintos koncepcijos įgyvendinimu, projektus;

2.2. Finansų ministerijai – savo

interneto tinklalapyje skelbti privalomųjų draudimų sąrašą.

Ministrą Pirmininką

pavaduojanti finansų ministrė Ingrida

Šimonytė

Patvirtinta

Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 1789

PRIVAloMŲJŲ

DRAUDIMŲ KONCEPCIJA

I.

BENDROSIOS NUOSTATOS

1. Teisinis Privalomųjų draudimų

koncepcijos (toliau – Koncepcija) rengimo pagrindas – Lietuvos Respublikos

Vyriausybės programos, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m.

gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52 (Žin., 2008, Nr. 146-5870),

ketvirtosios dalies IX skyriaus „Finansų politika“ skirsnio „Finansinio

sektoriaus tvarios plėtros užtikrinimas ir priežiūros stiprinimas“ 269 punktas.

2. Lietuvos Respublikos civilinio

kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262)

6.988 straipsnio 1 dalis nustato dvi draudimo formas: privalomąjį ir

savanoriškąjį. Ši klasifikacija pagrįsta draudėjo pareiga arba teise sudaryti

draudimo sutartį. To paties straipsnio 3 dalis nustato, kad privalomojo

draudimo rūšis ir sąlygas, draudimo šakas ir draudimo interesus reglamentuoja

kiti įstatymai.

3. Koncepcijos objektas – tik

komerciniai privalomieji draudimai (toliau – privalomieji draudimai).

Privalomieji draudimai Koncepcijoje suprantami kaip draudimo įmonių, turinčių

Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos (toliau – Draudimo

priežiūros komisija) išduotą draudimo veiklos licenciją, vykdomi privalomieji

draudimai. Dėl iš esmės skirtingos prigimties ir turinio viešųjų finansų

priemonės – valstybės vykdomi socialiniai draudimai – pagal Lietuvos

Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymą (Žin., 1991, Nr. 17-447; 2004, Nr. 171-6295)

(sveikatos draudimas, nelaimingų atsitikimų darbe draudimas, nedarbo socialinis

draudimas ir kita) nėra Koncepcijos objektas. Valstybės vykdomi socialiniai

draudimai – valstybės socialinės apsaugos politikos dalis, jie pagrįsti

solidarumo, visuotinimo ir įmokų perskirstymo principais. Šių draudimų išmokas

riboja valstybės finansinės galimybės, todėl greta jų egzistuoja draudimo

įmonių vykdomi privalomieji draudimai.

4. Koncepcijos tikslas – išnagrinėjus

esamas privalomųjų draudimų veikimo problemas, nustatyti privalomųjų draudimų

sistemos veiklos principus, kurie leistų užtikrinti vientisą ir efektyvią

privalomųjų draudimų sistemą.

5. Koncepcijoje vartojamos sąvokos

apibrėžtos Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme (Žin., 2003, Nr. 94-4246).

II. ESAMOS

PADĖTIES ANALIZĖ

6. Privalomasis draudimas – svarbus toms

visuomeninės veiklos sritims, kuriose gali būti padaryta didelio masto žala ar

draudžiamieji įvykiai dažnai kartojasi, o kaltininkas ne visada gali būti

pajėgus (mokus) arba net neketina atlyginti padarytą žalą. Privalomuoju

draudimu siekiama apsaugoti viešąjį interesą, kai valstybė įpareigoja galintį

padaryti žalą ūkio subjektą ar fizinį asmenį privalomai apsidrausti savo

civilinę atsakomybę ar prievolių įvykdymo užtikrinimą, nelaimės atveju

garantuoti nukentėjusiajam žalos atlyginimą, kartu sudaroma galimybė gauti

draudimo apsaugą. Taigi privalomuoju draudimu siekiama apsaugoti didelės

nukentėjusių asmenų grupės interesus.

7. Daugumos galiojančių privalomųjų

draudimų sąlygos nustatytos įstatymų, o išsamiau jas reglamentuoja, esant

būtinybei, įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai, priimami Lietuvos Respublikos

Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos. Įstatymo įgyvendinamuoju teisės aktu

patvirtintos privalomojo draudimo sutarties sąlygos laikomos įprastomis

privalomojo draudimo sutarties sąlygomis, jos visos privalomos draudimo

sutarties šalims, šalys negali jų pakeisti tarpusavio susitarimu.

Reglamentuojant privalomojo draudimo sutarties sąlygas teisės akte, siekiama

kuo labiau apsaugoti nukentėjusio trečiojo asmens interesus.

8. Lietuvos Respublikos draudimo

įstatymas taikomas ūkinę komercinę veiklą Lietuvos Respublikoje vykdančioms

draudimo įmonėms, kurios teisę vykdyti draudimo veiklą turi tik gavusios

Draudimo priežiūros komisijos licenciją. Šio įstatymo 120 straipsnyje

įtvirtintos privalomojo draudimo sutartims taikytinos teisės (Europos Sąjungos

valstybės narės ar Lietuvos Respublikos) nustatymo ypatybės, o 77 straipsnio 4

dalyje nustatyta, kad Draudimo priežiūros komisija gali įvertinti privalomojo

draudimo taisykles, jeigu draudimo sutarties sąlygos nenustatytos teisės akte.

9. Šiuo metu Lietuvos Respublikoje

egzistuoja 27 privalomieji draudimai (skaičius negalutinis, kadangi siūloma

įvesti naujus privalomuosius draudimus: mokyklų veiklos civilinės atsakomybės

draudimą (Lietuvos Respublikos Seime užregistruotas įstatymo projektas Nr.

XIP-1886), statybos technikos priežiūrą atliekančių bendrovių ir asmenų

profesinės rizikos civilinės atsakomybės draudimą (Lietuvos nekilnojamojo turto

plėtros asociacijos pasiūlymas, pateiktas Aplinkos ministerijai) ir pareigos

draustis (kai teisės aktuose įtvirtinama pareiga draudėjui draustis, tačiau

nenumatoma pareiga draudimo įmonei apdrausti draudėją, tai nelaikoma tipišku

privalomuoju draudimu), kuriuos galima būtų suskirstyti į 4 grupes pagal

draudimo objektą

9.1. profesiniai

9.1.1. advokato ar advokatų profesinės

bendrijos profesinės civilinės atsakomybės privalomasis draudimas;

9.1.2. antstolių profesinės civilinės

atsakomybės privalomasis draudimas;

9.1.3. audito įmonių civilinės

atsakomybės privalomasis draudimas;

9.1.4. draudimo brokerių įmonių

profesinės civilinės atsakomybės privalomasis draudimas;

9.1.5. kelionės organizatoriaus

prievolių įvykdymo laidavimo privalomasis draudimas;

9.1.6. notarų profesinės civilinės

atsakomybės privalomasis draudimas;

9.1.7. pagrindinių tyrėjų ir

biomedicininių tyrimų užsakovų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas;

9.1.8. statinio projektuotojo civilinės

atsakomybės privalomasis draudimas;

9.1.9. rangovo civilinės atsakomybės

privalomasis draudimas;

9.1.10. sveikatos priežiūros įstaigų

civilinės atsakomybės už pacientams padarytą žalą privalomasis draudimas;

9.1.11. konsulinių pareigūnų,

atliekančių notarinius veiksmus, privalomasis civilinės atsakomybės draudimas;

9.1.12. bankroto administratoriaus

profesinės civilinės atsakomybės privalomasis draudimas;

9.1.13. priklausomų draudimo tarpininkų

(agentų) civilinės atsakomybės draudimas;

9.1.14. muitinės tarpininkų civilinės

atsakomybės draudimas;

9.1.15. turtą vertinančios įmonės

civilinės atsakomybės draudimas;

9.1.16. prekybos agento civilinės

atsakomybės draudimas;

9.1.17. restruktūrizavimo

administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės draudimas;

9.1.18. finansų patarėjo įmonės

profesinės civilinės atsakomybės draudimas;

9.1.19. sertifikavimo paslaugų teikėjo,

sudarančio kvalifikuotus sertifikatus, civilinės atsakomybės draudimas;

9.2. transporto priemonių valdytojų

civilinės atsakomybės

9.2.1. transporto priemonių valdytojų

civilinės atsakomybės privalomasis draudimas;

9.2.2. oro vežėjo ir civilinių orlaivių

naudotojų civilinės atsakomybės draudimas;

9.2.3. geležinkelio įmonių (vežėjų) ir

įmonių, kurios pageidauja verstis geležinkelių transporto ūkine komercine

veikla, civilinės atsakomybės draudimas;

9.3. prekių – sandėlio civilinės

atsakomybės draudimas;

9.4. žalos aplinkai

9.4.1. branduolinės energetikos objektą

eksploatuojančios organizacijos civilinės atsakomybės už branduolinę žalą

draudimas;

9.4.2. laidavimo draudimas dėl smulkiųjų

radioaktyviųjų atliekų gamintojų įsipareigojimų sutvarkyti uždaruosius

šaltinius;

9.4.3. įmonės, kuri tvarko (surenka,

veža, saugo, šalina ar naudoja) pavojingas atliekas, veiklos draudimas;

9.4.4. civilinės atsakomybės draudimas

už žalą, padarytą laivų, vežančių naftą laivais kaip krovinį ir laivų

bunkeriais ir vežančių pavojingas ir kenksmingas medžiagas.

10. Skiriasi privalomųjų draudimų rūšys,

jiems taikomos draudimo sąlygos (draudimo sumos dydžiai ir sąlygos, draudimo

išmokų sąlygos, draudimo apsaugos galiojimas išmokėjus išmoką, draudimo

išskaitos nustatymas) ir kontrolė. Yra šių pagrindinių rūšių privalomasis

draudimas

10.1. civilinės atsakomybės draudimas –

asmens turtinių interesų, susijusių su civiline atsakomybe už nukentėjusiems

tretiesiems asmenims ar jų turtui padarytą žalą, draudimas, kai draudiko

mokamos draudimo išmokos dydis priklauso nuo nuostolių, kuriuos apdraustasis

privalo atlyginti nukentėjusiam trečiajam asmeniui už padarytą žalą, dydžio,

tačiau neviršydamas draudimo sumos, jeigu ji nustatoma draudimo sutartyje;

10.2. profesinės civilinės atsakomybės

privalomasis draudimas – turtinių interesų, susijusių su civiline atsakomybe už

žalą draudėjo klientui, kilusią dėl draudėjo tiesioginės profesinės veiklos

teikiant profesines paslaugas, draudimas; tiesioginė profesinė veikla – teikiant

profesines paslaugas vykdoma veikla, kuriai taikomi griežtesni atidumo,

atsargumo, rūpestingumo reikalavimai, būtinas specialus profesinis pasirengimas

ir kuriai vykdyti profesinio pasirengimo būtinumą nustato teisės aktai;

10.3. laidavimo draudimas – turtinių

interesų, susijusių su tiesioginių nuostolių atlyginimu nukentėjusiesiems dėl

apdraustojo (draudėjo) prievolių neįvykdymo arba netinkamo jų vykdymo, draudimas.

11. Kaip alternatyva vietoj reikalavimo

turėti privalomojo draudimo sutartį kartais nustatomas reikalavimas turėti kitą

finansinio užtikrinimo priemonę. Pavyzdžiui, geležinkelio įmonė (vežėjas) ar

įmonė, pageidaujanti verstis geležinkelių transporto ūkine komercine veikla,

turi turėti civilinės atsakomybės draudimo sutartį, banko garantiją arba

laidavimo sutartį.

12. Pastaruoju metu kai kuriose srityse

atsisakoma privalomųjų draudimų ar pareigų draustis. Pavyzdžiui, pagal Lietuvos

Respublikos geodezijos ir kartografijos įstatymo pakeitimo įstatymą (Žin.,

2010, Nr. 54-2649),

įsigaliojusį 2010 m. gegužės 11 d., atsisakyta matininkų civilinės atsakomybės

privalomojo draudimo. Neseniai panaikinta ir pareiga drausti žemės ūkio

pasėlius, siekiant gauti Europos Sąjungos paramą (Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013

metų programos priemonės „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ įgyvendinimo taisyklės,

patvirtintos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 3D-345 (Žin.,

2007, Nr. 81-3344;

2009, Nr. 35-1344),

Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio valdų

modernizavimas“ antrosios ir trečiosios veiklos sričių įgyvendinimo taisyklės,

patvirtintos žemės ūkio ministro 2007 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 3D-480

(Žin., 2007, Nr. 117-4807).

13. Kai kuriais atvejais neaišku, ar

draudimas privalomas. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos

sveikatai atlyginimo įstatyme (Žin., 1996, Nr. 102-2317;

2009, Nr. 145-6425)

teigiama, kad „sveikatos priežiūros įstaigos draudžia savo civilinę atsakomybę

privalomuoju ir (ar) savanoriškuoju civilinės atsakomybės draudimu“. Taigi

galima rinktis, ar draustis privalomuoju draudimu, nes tinkama draudimo forma

gali būti ir savanoriškas civilinės atsakomybės draudimas.

14. Ar įvesti privalomuosius draudimus,

iš esmės sprendžia kiekviena valstybė, tačiau įvesti kai kurių rūšių privalomąjį

draudimą įpareigoja Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktai

14.1. Transporto priemonių valdytojų

civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą nustato penkios ES direktyvos: 1972

m. balandžio 24 d. Tarybos direktyva 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų,

susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės

draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo

(OL 2004 m. specialusis leidimas, 6 skyrius, 1 tomas, p. 10), 1983 m.

gruodžio 30 d. Antroji Tarybos direktyva 84/5/EEB dėl valstybių narių

teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės

atsakomybės draudimu, suderinimo

(OL 2004 m. specialusis leidimas, 6 skyrius, 7 tomas, p. 3), 1990 m.

gegužės 14 d. Trečioji Tarybos direktyva 90/232/EEB dėl valstybių narių

įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės

atsakomybės draudimu, suderinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 6

skyrius, 1 tomas, p. 249), 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos

direktyva 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių

transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš

dalies keičianti Tarybos direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (Ketvirtoji

transporto priemonių draudimo direktyva) (OL 2004 m. specialusis leidimas,

6 skyrius, 3 tomas, p. 331), 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir

Tarybos direktyva 2005/14/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas

72/166/EEB, 84/5/EEB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB bei Europos Parlamento ir

Tarybos direktyvą 2000/26/EB, susijusias su motorinių transporto priemonių

valdytojų civilinės atsakomybės draudimu (OL 2005 L 149, p. 14). Šiose

direktyvose pripažįstama transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės

privalomojo draudimo svarba ES piliečiams ir draudimo įmonėms, įtaka laisvam

asmenų ir transporto priemonių judėjimui, todėl jomis stiprinama ir

konsoliduojama bendra transporto priemonių draudimo rinka, siekiama visoje ES

teritorijoje užtikrinti žalos atlyginimą visiems nukentėjusiems per eismo įvykį

asmenims.

14.2. Draudimo brokerių įmonių ir

priklausomų draudimo tarpininkų (draudimo agentų) profesinės civilinės

atsakomybės privalomasis draudimas įvestas vadovaujantis 2002 m. gruodžio

9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/92/EB dėl draudimo

tarpininkavimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 6 skyrius, 4 tomas, p.

330) 4 straipsnio 3 dalimi.

14.3. Užtikrinti kelionės organizatoriaus prievolių

įvykdymą privaloma pagal 1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvos

90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (OL 2004 m.

specialusis leidimas, 13 skyrius, 10 tomas, p. 132) 7 straipsnį.

15. Tam tikrus privalomuosius draudimus

numato tarptautinės konvencijos: pavyzdžiui, civilinės atsakomybės draudimą už

žalą, padarytą laivų, vežančių naftą laivais kaip krovinį ir laivų bunkeriais ir

vežančių pavojingas ir kenksmingas medžiagas, reglamentuoja 1992 metų

Tarptautinės konvencijos dėl civilinės atsakomybės už taršos nafta padarytą

žalą (Žin., 2000, Nr. 43-1224) VII

straipsnio 2 dalis, 1996 m. Tarptautinės konvencijos dėl atsakomybės ir

kompensacijos už žalą, susijusią su pavojingų ir kenksmingų medžiagų vežimu

jūra (Žin., 2006, Nr. 101-3910), 12

straipsnio 2 dalis ir 2001 m. Tarptautinės konvencijos dėl civilinės

atsakomybės už laivų bunkeriuose vežamos naftos padarytą žalą (Žin., 2006, Nr. 120-4564) 7 straipsnio

2 dalis.

16. Lietuvos Respublikos paslaugų

įstatymas (Žin., 2009, Nr. 153-6901)

netaikomas draudimo ir perdraudimo paslaugoms, tačiau šio įstatymo 14 straipsnyje

nustatyta – teisės aktuose gali būti nustatytas reikalavimas, kad tiekėjai,

kurių paslaugos susijusios su tiesiogine konkrečia rizika gavėjo ar trečiojo

asmens sveikatai ar saugumui arba gavėjo finansiniam saugumui, įsigytų

profesinės civilinės atsakomybės draudimą, atitinkantį rizikos pobūdį ir dydį,

arba pateiktų garantiją ar panašią priemonę, kurios būtų lygiavertės arba savo

paskirtimi iš esmės atitiktų profesinės civilinės atsakomybės draudimą. Kai

paslaugų teikėjas įgyvendina įsisteigimo laisvę Lietuvos Respublikoje, turi

būti pripažįstamas kitose ES valstybėse narėse išduotas profesinės civilinės

atsakomybės draudimas arba kita garantija.

17. Siekiant užtikrinti visapusišką

nukentėjusių trečiųjų asmenų interesų apsaugą ir garantuoti jiems žalos

atlyginimą, kai kurių rūšių privalomiesiems draudimams formuojami garantiniai

fondai

17.1. Lietuvos Respublikos transporto

priemonių draudikų biuras (toliau – Biuras), kurio narės yra Lietuvos Respublikoje

transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą

vykdančios draudimo įmonės, valdo iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatomų

Biuro narių kasmetinių atskaitymų sudaromą Biuro iždą – garantinį fondą, iš

kurio kompensuojama tais atvejais, kai žala padaroma neapdrausta transporto

priemone, nėra nustatyta eismo įvykį sukėlusi transporto priemonė ir (ar)

kaltininkas arba kai atsakingam draudikui – Biuro nariui – iškelta bankroto

byla, ir kitais atvejais.

17.2. Lietuvos Respublikos turizmo

įstatymo (Žin., 1998, Nr. 32-852;

2002, Nr. 123-5507)

7 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad kelionių organizatoriai savanoriškumo

pagrindu kaupia kelionių garantijų fondą savo kasmetiniais įnašais. Tačiau iš

tikrųjų šis fondas neveikia, nes didžiosios kelionių organizatorių bendrovės

nesutinka kompensuoti žalą už mažesniuosius kelionių organizatorius.

Paskutiniai įvykiai parodė, kad vien tik laidavimo draudimo kelionių

organizatorių prievolėms užtikrinti nepakanka.

17.3. Pagal Lietuvos Respublikos

licencijuotų sandėlių ir sandėliavimo dokumentų įstatymo (Žin., 2002, Nr. 74-3139)

13 straipsnį sudaromas licencijuotų sandėlių kompensavimo fondas, kurio lėšomis

siekiama užtikrinti komercinių bankų ir kitų kredito įstaigų reikalavimo

teises, atsirandančias iš kreditavimo santykių, taip pat sandėliuojamų prekių

savininkų interesus dėl galimų prekių netekimų ar sugedimų, kurių neatlygina

sandėlis ir (ar) draudimo įmonė.

18. Draudimo priežiūros komisijos duomenimis, pagal

pasirašytas draudimo įmokas didžiausia privalomųjų draudimų rinkos dalis

Lietuvos Respublikoje tenka transporto priemonių valdytojų civilinės

atsakomybės privalomajam draudimui (2010 metų II ketvirtį – 192,7 mln. litų

pasirašytų draudimo įmokų). Kitų rūšių privalomųjų draudimų veiklos apimties

statistika pateikta Koncepcijos priede, tačiau būtina pabrėžti, kad informacija

pateikta pagal viešai skelbiamą privalomųjų draudimų, kuriuos vykdyti suteikia

teisę išduotos Draudimo priežiūros komisijos licencijos, statistiką, kurioje

neatsispindi ES valstybių narių draudimo įmonių filialų vykdomos privalomųjų

draudimų veiklos apimtis. Draudimo priežiūros komisija šia statistiką renka tik

nuo 2010 m. spalio 1 d. (statistika apie transporto priemonių valdytojų

civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą vykdančius ES valstybių narių

draudimo įmonių filialus renkama nuo 2008 m. liepos 1 dienos). Be to, kai kurių

privalomųjų draudimų ar pareigų draustis atvejais reikalaujama apsidrausti tam

tikros rūšies draudimu (pavyzdžiui, laidavimo ar civilinės atsakomybės

draudimu), tačiau atskira draudimo rūšių statistika pagal draudėjų grupes

viešai neskelbiama.

III.

SPRĘSTINŲ PROBLEMŲ APŽVALGA

19. Valstybė, nustatydama pareigą

draustis privalomuoju draudimu, taip pat nustato pareigą draudimo įmonei,

turinčiai Draudimo priežiūros komisijos išduotą draudimo veiklos licenciją,

suteikiančią teisę vykdyti atitinkamo privalomojo draudimo veiklą, sudaryti

privalomojo draudimo sutartį su tos srities draudėju, pateikusiu prašymą ir

draudimo sutarčiai sudaryti reikalingus dokumentus. Pavyzdžiui, Lietuvos

Respublikos advokatūros įstatymas (Žin., 2004, Nr. 50-1632)

nustato advokato ar advokatų profesinės bendrijos privalomą draudimą profesinės

civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, taigi nustato, kad draudikas,

turintis Draudimo priežiūros komisijos išduotą leidimą vykdyti advokatų

profesinės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, privalo sudaryti

advokato profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį su

advokatu, pateikusiu prašymą ir visus šiai sutarčiai sudaryti būtinus

dokumentus. Panaši nuostata yra ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto

įstatyme (Žin., 2001, Nr. 31-1010),

reglamentuojančiame įmonių bankroto administratoriaus profesinės civilinės

atsakomybės privalomąjį draudimą. Tačiau iš tikrųjų draudėjų galimybės

apsidrausti privalomuoju draudimu ribotos, nes šią draudimo veiklą vykdo nedaug

draudikų. Draudimo įmonių, ES draudimo įmonių filialų ar užsienio draudimo

įmonių filialų, vykdančių tam tikrų rūšių privalomąjį draudimą, yra nuo 0 iki

7. Pavyzdžiui, draudimo

brokerius ir antstolius Lietuvos Respublikoje draudžia tik po vieną draudimo įmonę,

sveikatos priežiūros įstaigas – 2 draudimo įmonės. Advokatai ir notarai taip

pat dažnai susiduria su ta problema, kad nėra draudimo įmonių, galinčių juos

apdrausti profesiniu civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Prieš kelis

metus įvedus žemės ūkio pasėlių privalomąjį draudimą, nė viena Lietuvoje

Respublikoje veikianti draudimo įmonė nenorėjo jo vykdyti. Išimtis – transporto

priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas, kurį šiuo

metu vykdo net 9 draudimo įmonės. Kai įstatymai nustato pareigą apsidrausti,

tačiau draudimo įmonės nedraudžia reikiamos rūšies privalomuoju draudimu, nepasiekiama

tų tikslų, dėl kurių privalomieji draudimai įvedami. Be to, svarbus faktorius –

konkurencija rinkoje, veikianti kainas: jeigu konkurencija tarp tam tikrų rūšių

privalomąjį draudimą vykdančių draudimo įmonių nedidelė arba iš viso jos nėra,

gali būti nustatomos didesnės už įprastinėmis rinkos sąlygomis mokamas draudimo

įmokos, nes paklausa draudimo įmonėms užtikrinta; jeigu konkurencija stipri, įmokos

gali būti mažinamos, o prarandamas pelnas kompensuojamas didesnėmis kitų rūšių draudimo

įmokomis. Draudikų atsisakymą drausti privalomuoju draudimu gali lemti kai

kurių rūšių privalomųjų draudimų didelis rizikingumas, todėl nustatant pareigą

drausti privalomuoju draudimu, labai svarbu draudimo sąlygas derinti su

draudimo įmonėmis.

20. Privalomojo draudimo veiklos

kontrolė įvairi: ją atlieka skirtingos institucijos, organizacijos (pavyzdžiui,

sveikatos priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės už pacientams padarytą žalą

privalomojo draudimo atveju sveikatos priežiūros įstaiga privalo pateikti

galiojančio civilinės atsakomybės draudimo poliso kopiją institucijai,

išduodančiai sveikatos priežiūros įstaigoms licencijas teikti sveikatos

priežiūros paslaugas, teritorinei ligonių kasai, sudarydama sutartis dėl

sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo, ir Valstybinei

akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos

ministerijos, kuri atlieka visų sveikatos priežiūros įstaigų civilinės

atsakomybės draudimo stebėseną) arba tokia veikla visai nekontroliuojama

(pavyzdžiui, statinio projektuotojo ir rangovo civilinės atsakomybės privalomasis

draudimas), dėl to sunku siekti privalomojo draudimo tikslo – užtikrinti

visuotinį tam tikros subjektų grupės draudimąsi privalomuoju draudimu.

Punkto

pakeitimai

Nr.

314,

2013-04-10, Žin., 2013, Nr. 40-1945 (2013-04-18)

21. Įvedant privalomąjį draudimą, ne visada aiškiai nustatomos

privalomajam draudimui svarbios sąlygos, kaip antai

21.1. Privalomasis draudimas ir pareiga draustis šiuo

metu glaudžiai susiję ir kartais iš teisės aktų nuostatų sunku atskirti, ar

kalbama apie privalomąjį draudimą, ar apie draudėjo pareigą būti sudariusiam

draudimo sutartį, kai draudėjas įpareigojamas apsidrausti, tačiau draudimo įmonė

neįpareigojama jo apdrausti ir nenustatomos kitos paprastai privalomajam

draudimui svarbios sąlygos. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos elektroninio

parašo įstatymas (Žin., 2000, Nr. 61-1827)

nustato tik pareigą sudaryti civilinės atsakomybės draudimo sutartį ir draudimo

sumą – „kvalifikuotus sertifikatus sudarantis sertifikavimo paslaugų teikėjas

privalo apdrausti savo civilinę atsakomybę ne mažesne kaip elektroninio parašo

priežiūros institucijos nustatyta suma“. Numačius tik pareigą apdrausti

civilinę atsakomybę, draudimo sutartys gali būti sudaromos pagal draudikų

parengtas savanoriškojo draudimo taisykles, kurių draudimo apsauga ne visada

gali atitikti nukentėjusių trečiųjų asmenų interesus, nors juos apsaugoti –

privalomojo draudimo tikslas. Reglamentuojant privalomąjį draudimą, pagrindinės

privalomojo draudimo sąlygos nustatomos įstatyme, o įprastinės privalomojo

draudimo sutarties taisyklės tvirtinamos įstatymo įgyvendinamuoju teisės aktu

(pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos turizmo įstatymas įpareigoja kelionės

organizatorių užtikrinti savo prievolių įvykdymą laidavimo draudimu, numato draudimo

sumą ir kita, o įstatymo įgyvendinamajame teisės akte – Kelionės

organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimo taisyklėse, patvirtintose

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 (Žin.,

2003, Nr. 58-2593),

– nustatomos šio privalomojo draudimo sutarties sąlygos ir draudimo įmonė

įpareigojama sudaryti laidavimo draudimo sutartį su kelionės organizatoriumi).

21.2. Teisės aktuose aiškiai neatskirtas profesinės

civilinės atsakomybės privalomasis draudimas. Nors profesinės civilinės

atsakomybės draudimas – viena iš civilinės atsakomybės draudimo rūšių, tačiau

svarbu tiksliai nustatyti reikalavimą draustis privalomuoju profesinės civilinės

atsakomybės draudimu, nes šio draudimo objektas iš esmės skiriasi nuo

bendrosios civilinės atsakomybės draudimo objekto, kadangi jis susijęs su

civiline atsakomybe už žalą, kurią padaro vykdydama savo profesinę veiklą kvalifikuota,

turinti licenciją, besilaikanti profesinės etikos taisyklių ir priklausanti

profesinei bendrijai asmenų grupė.

22. Taigi šiuo metu svarbiausios

problemos – privalomai nustatytos draudimo sąlygos nederinamos su draudimo

įmonėmis ir netikslios teisės aktų nuostatos. Jeigu įstatymų

leidėjas šių problemų nespręs, draudėjai negalės apsidrausti, nors to

reikalauja įstatymai.

Tokią situaciją lėmė tai, kad nėra vienodo teisinio privalomųjų draudimų

reglamentavimo, kai įstatymų leidėjas skirtingai suvokia privalomojo draudimo

sąlygas. Šias problemas spręsti padėtų nustatyti bendri teisinio privalomųjų

draudimų reguliavimo principai ir pagrindinės nuostatos.

IV.

UŽSIENIO VALSTYBIŲ TEISINIO REGULIAVIMO IR VISUOMENINIŲ SANTYKIŲ PRAKTIKOS

APŽVALGA

23. Užsienio valstybių patirtis rodo vyraujant

tendenciją visuomenei ir valstybei svarbius draudimo teisinius santykius

reguliuoti valstybės mastu. Informacijos apie užsienio valstybėse iš anksto

nustatytas privalomųjų draudimų kūrimo kryptis ar vientisą privalomųjų draudimų

sistemą nėra. Įvesti privalomuosius draudimus visų pirma verčia ES direktyvos, kai

kurie iš jų įvedami kaip atsakas į visuomenės dėmesio susilaukusio įvykio

sukeltus nuostolius.

24. Panašių problemų, kai draudėjai neranda kas juos

draustų privalomuoju draudimu, yra ir kitose valstybėse, pavyzdžiui, Estijos

draudimo brokerių įmonės savo civilinę atsakomybę draudžia Latvijoje, o

Vengrijoje su tokia pat problema susiduria sveikatos priežiūros įstaigos. Pagal

1990 metų Vokietijos aplinkos atsakomybės

įstatymą reikalauta turėti civilinės atsakomybės draudimo sutartį arba

pakankamas finansines garantijas, tačiau vykdyti šias nuostatas buvo sunku, nes

jos smarkiai priklausė nuo rinkos noro tokią apsaugą teikti. Nėra viešai

prieinamos informacijos, kaip šios problemos sprendžiamos valstybės mastu.

25. Užsienio valstybių patirtis rodo – privalomųjų draudimų įvedimą pirmiausia lemia

ekonominiai argumentai

25.1. Naudingumas – įpareigojimas draustis gali būti

neefektyvus, jeigu jis verčia tam tikrą gyventojų dalį įsigyti neturintį paklausos

draudimą. Prievartinė pareiga draustis gali netgi sukelti socialinius

neramumus, todėl privalomojo draudimo įvedimą svarbu pateisinti bent tuo, kad

kitai gyventojų daliai tai bus labai naudinga.

25.2. Informacijos problemos – potencialus draudėjas

ne visada gali tiksliai įvertinti riziką, kurią jis patirs, ir draudimo

įsigijimo naudą. Nepakankamai įvertinta rizika gali klaidingai paakinti draudėjus

nepirkti draudimo, taigi įstatymų leidėjai gali šią informacijos problemą išspręsti

nustatę pareigą apsidrausti.

25.3. Nemokumas – žalos dydis gali viršyti apdraustojo

asmeninį turtą, todėl gali kilti nuostolių nukentėjusiesiems kompensavimo problemų.

26. Galimi šie privalomojo draudimo įvedimo pavojai

26.1. Moralinė žala – sudarius privalomojo draudimo sutartį,

draudėjas gali elgtis neapdairiai, kadangi jo turtiniai interesai jau apsaugoti.

26.2. Draudimo rinkos koncentracija – įstatymų

leidėjas turi gerai žinoti, kad kai tik bus įvestas privalomasis draudimas, jis

visiškai priklausys nuo to, kaip draudikai šią pareigą vykdys. Privalomojo

draudimo įvedimo iniciatoriai tampa labai priklausomi nuo draudimo rinkos, siekdami

įgyvendinti pareigą draustis, nes draudikai nelabai entuziastingai sutinka

privalomuosius draudimus dėl sisteminės rizikos. Taigi įstatymų leidėjui būtina

glaudžiai bendradarbiauti su draudikais. Antra vertus, toks glaudus

bendradarbiavimas gali didinti draudimo rinkos koncentracijos riziką.

27. Bendros užsienio valstybių praktikos garantinių

fondų klausimu nėra. Draudimo garantiniai fondai užsienio valstybėse paprastai

steigiami konkrečios rūšies draudimui, dažniausiai – privalomiesiems

draudimams. Kartais jie veikia kaip alternatyva privalomajam draudimui. Pagal

Europos Komisijos 2007 metais atliktą tyrimą trylikoje ES valstybių įdiegtos garantinės

draudimo schemos (fondai). Kartais valstybė šiuos fondus remia finansiškai –

suteikia garantiją arba mokesčių lengvatas jų įmokoms.

28. Svarbiausios draudimo garantinių fondų steigimo

priežastys

28.1. draudėjų apsauga bankrutavus draudimo įmonei;

28.2. pasitikėjimo draudimo sektoriumi išlaikymas bankrutavus

draudimo įmonei;

28.3. lengvesnė galimybė nekompetentingiems draudikams

išeiti iš rinkos.

29. Įsteigus draudimo garantinį fondą, galimos šios

problemos

29.1. sukurta saugumo sistema gali lemti moralinę

žalą, kai draudėjai, draudikai ir priežiūros institucijos skatinami jaustis

saugūs, nes nuostoliai būtų kompensuojami draudimo garantinio fondo lėšomis;

29.2. draudimo garantiniai fondai gali tapti papildoma

finansine našta draudimo įmonėms;

29.3. finansinė našta mažintų draudimo įmonių

konkurencingumą, palyginti su tomis draudimo įmonėmis, kurios nedalyvauja

draudimo garantiniame fonde, tai gali atsiliepti ir viso draudimo sektoriaus

darniai plėtrai.

30. Privalomųjų draudimų skaičius

ir klasifikacija įvairiose valstybėse labai skirtingi, pavyzdžiui, Prancūzijoje

apie 90 rūšių privalomųjų draudimų, o Turkijoje ir Japonijoje – vos keletas.

Vienose valstybėse vienas privalomųjų draudimų sąrašas (Latvija – 21, Estija –

32, Bulgarija – 19, Čekija – 33, Danija – 20, Slovakija – 28, Lenkija – 26,

Jungtinė Karalystė – 34, Olandija – 13), kitos valstybės draudimus skirsto į grupes

ir pogrupius (Austrija – 6 grupės ir 71 pogrupis, Portugalija – 11 grupių

ir 123 pogrupiai, Belgija – 3 grupės ir 58 pogrupiai, Prancūzija – 10

grupių ir 106 pogrupiai). Portugalijoje privalomieji draudimai skirstomi į

nelaimingų atsitikimų darbe, individualių įvykių (kraujo donorų, sportininkų,

moksleivių ir studentų, savanorių ugniagesių), žalos turtui, ligų (užsieniečių,

norinčių gyventi šalyje), ugnies, civilinės atsakomybės, vagystės, gyvybės ir

panašiai. Jungtinėje Karalystėje yra profesiniai, prekių (žalos dėl pateiktų

prekių ar daiktų), viešieji (žalos, padarytos viešųjų renginių dalyviams,

pavyzdžiui, per arklių lenktynes ar atrakcionus) ir darbdavių privalomieji

draudimai.

31. Užsienio valstybių

privalomųjų draudimų analizė rodo – labiausiai paplitęs transporto priemonių

valdytojų civilinės atsakomybės ir profesinių nelaimingų atsitikimų draudimas

(pastarasis kai kuriose valstybėse veikia kaip valstybinio socialinio draudimo

dalis, kitose valstybėse vykdomas privačių draudimo įmonių). Kitokie privalomieji

draudimai paplitę labai skirtingai: dažnas tam tikrų profesijų atstovų

(advokatų, notarų, architektų, draudimo brokerių, kelionių organizatorių)

profesinės civilinės atsakomybės, oro ar laivų transporto civilinės atsakomybės

draudimas, retesnis – medžiotojų, šaudymo žaidimų, vaistų gamintojų ir

vaistinių, šunų savininkų, pensijų schemų ir fondų valdytojų privalomasis

draudimas. Privalomasis turto, gyvybės ar sveikatos draudimas gana retas, nes

šio draudimo sutartys pirmiausia saugo paties draudėjo turtinius interesus, o

kaip apsaugoti savo interesus, sprendžia pats draudėjas.

32. Dažniausiai privalomąjį

draudimą reglamentuoja draudimo įstatymas, tačiau kartais privalomąjį draudimą

ir jo sąlygas gali nustatyti profesinės organizacijos pagal įstatymą arba

vidinius savo kodeksus, kurie taikomi tik organizacijos nariams. Dažnai ES

valstybėse galioja atskiri teisės aktai, kurie reglamentuoja privalomąjį

draudimą (Olandija, Bulgarija). Vengrijoje vieni draudimai nustatyti tik

Draudimo įstatyme (23 draudimai), o kiti (24 draudimai) – kituose įstatymuose.

Jungtinėje Karalystėje privalomieji draudimai skirstomi pagal juos reglamentuojančią

bazę: reglamentuojami įstatymų, vietos savivaldos, profesinių (statutinių)

organizacijų (veterinarai, architektai) arba kaip narystės profesinėse

sąjungose sąlyga (aktuarai, auditoriai, inžinieriai).

V.

NUMATOMO TEISINIO REGULIAVIMO PRINCIPAI IR PAGRINDINĖS NUOSTATOS

33. Kad privalomieji draudimai būtų

proporcinga ir realiai įgyvendinama priemonė, siūlomi šie privalomųjų draudimų

nustatymo principai, kurių laikantis būtų kuriama ir palaikoma vientisa

Lietuvos Respublikoje galiojančių privalomųjų draudimų sistema

33.1. Privalomasis draudimas turėtų būti

suprantamas kaip draudimas,

turintis šiuos pagrindinius požymius

33.1.1. pareiga draustis, įtvirtinta

įstatyme;

33.1.2. draudžiama civilinė atsakomybė

ar prievolių įvykdymo užtikrinimas;

33.1.3. imperatyviai nustatomos

taisyklės;

33.1.4. nustatomas tik dėl tų reiškinių,

kurie dėl atsitiktinio pobūdžio apskritai gali būti priskiriami prie

draudžiamųjų.

33.2. Galimybė įteisinti privalomąjį

draudimą tam tikroje visuomeninės veiklos srityje atsiranda tik joje

veikiančioms kompetentingoms institucijoms įvertinus padaromos žalos mastą,

dydį ir dažnį.

33.3. Privalomojo draudimo įvedimas

laikytinas kraštutine priemone (kai jis privalomas pagal ES teisės aktus

ar tarptautines sutartis arba taip kompensuojama didelė ir pastovi žala).

33.4. Vienu metu dėl tos pačios rizikos

neturėtų būti įvesti du – komercinis ir valstybinis socialinis – privalomieji

draudimai.

33.5. Privalomasis draudimas turėtų būti

įtvirtinamas tik įstatyme, kuriame tiksliai nurodoma privalomojo draudimo rūšis

(profesinės

civilinės atsakomybės draudimas, civilinės atsakomybės draudimas, bendrosios

civilinės atsakomybės draudimas ar kitoks), nustatomos pagrindinės draudimo

sąlygos (draudėjas, draudimo objektas, draudimo suma ar jos nustatymo būdas,

draudimo terminas ar jo nustatymo būdas ir kita), o išsamiau reglamentuotas,

esant būtinybei, – Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos.

Įstatymo įgyvendinamajame teisės akte nustatytos privalomojo draudimo sutarties

sąlygos turėtų būti laikomos įprastomis privalomojo draudimo sąlygomis. Išimtis

– esamas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis

draudimas, kurį reglamentuoja Lietuvos Respublikos transporto priemonių

valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (Žin., 2001, Nr.

56-1977;

2007, Nr. 61-2340),

nustatantis šio draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir

principus, ne tik pagrindines sąlygas.

33.6. Atsižvelgiant į numatomus privalomojo

draudimo įvedimo tikslus, reikėtų pasirinkti atitinkamai sričiai tinkamiausios

rūšies draudimą.

33.7. Apsisprendžiant dėl privalomojo

draudimo įvedimo, turi būti nagrinėjamos ir jo alternatyvos, pavyzdžiui,

reikalavimas turėti banko garantiją ar laidavimo sutartį.

33.8. Būtina svarstyti klausimą dėl

garantinio fondo (analogiško Biuro valdomam transporto priemonių valdytojų civilinės

atsakomybės privalomojo draudimo garantiniam iždui) steigimo kiekvienos rūšies

privalomajam draudimui. Šio fondo lėšomis papildomai galėtų būti užtikrintas

draudimo išmokų mokėjimas draudimo įmonei tapus nemokiai ar bankrutavus (šiuo

metu Komisijos rengiama Baltoji knyga dėl draudimo garantinių schemų, kurios

pagrindu vėliau gali būti rengiama direktyva dėl garantinių schemų sudarymo

draudimo įmonėse).

33.9. Siekiant užtikrinti privalomojo

draudimo sistemos efektyvią veiklą, sprendimas dėl jo įvedimo ir pagrindinių

sąlygų turi būti derinamas su Lietuvos Respublikoje veikiančiomis draudimo

įmonių asociacijomis, kitomis suinteresuotomis institucijomis ir

organizacijomis. Kai privalomasis draudimas įvedamas pagal ES teisės aktų ar

tarptautinių sutarčių reikalavimus, derinamas tik tokio draudimo įvedimas.

33.10. Turi būti paskirtos privalomojo

draudimo įgyvendinimo kontrolę atliekančios institucijos, pavyzdžiui, registruojančios

ar licencijuojančios subjektus, kurie įpareigoti apsidrausti privalomuoju draudimu.

VI.

NUMATOMO TEISINIO REGULIAVIMO GALIMOS TEIGIAMOS IR NEIGIAMOS PASEKMĖS

34. Galimos numatomo teisinio reguliavimo

teigiamos pasekmės

34.1. bus tobuliau ir aiškiau teisiškai

reglamentuoti privalomieji draudimai;

34.2. bus tiksliau nustatytas privalomųjų

draudimų poreikis;

34.3. bus užtikrinta efektyvesnė

privalomųjų draudimų vykdymo kontrolė;

34.4. bus lengviau skatinti draudikus

vykdyti privalomuosius draudimus, daugės galimybių draudėjams įsigyti

privalomąjį draudimą;

34.5. bus efektyviau apsaugoti

trečiųjų asmenų turtiniai ir neturtiniai interesai.

35. Neigiamų numatomo

teisinio reguliavimo pasekmių nebus.

36. Koncepcijos įgyvendinamiesiems

teisės aktams parengti papildomų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų

neprireiks.

VII. KONCEPCIJOS

ĮGYVENDINIMAS

37. Institucijos, rengdamos teisės aktus, reglamentuojančius privalomuosius draudimus, vadovaujasi Koncepcijos V skyriaus nuostatomis.

––––––––––––––––––––

Privalomųjų

draudimų koncepcijos

priedas

PRIVALOMŲJŲ DRAUDIMŲ STATISTIKA

Eil. Nr.

Privalomųjų draudimų rūšys

Pasirašytos draudimo įmokos, litais

Sudarytos draudimo sutartys, vienetais

2007 metais

2008 metais

2009 metais

2010 metų II ketvirtį

2007 metais

2008 metais

2009 metais

2010 metų II ketvirtį

1.

Advokato ar advokatų

profesinės bendrijos profesinės civilinės atsakomybės privalomasis draudimas

60 442

0

0

0

276

0

0

0

2.

Antstolių profesinės

civilinės atsakomybės privalomasis draudimas

75 660

54 909

109 081

121 560

128

36

2

3

3.

Audito įmonių

civilinės atsakomybės privalomasis draudimas

165 701

177 242

94 665

50 167

95

101

59

40

4.

Draudimo tarpininkų

(brokerių įmonių ir priklausomų draudimo agentų) profesinės civilinės

atsakomybės privalomasis draudimas

681 308

753 061

667 583

167 627

104

97

101

31

5.

Kelionės organizatoriaus

prievolių įvykdymo laidavimo privalomasis draudimas

196 542

1 125 263

0

201 771

128

338

0

49

6.

Notarų profesinės civilinės

atsakomybės privalomasis draudimas

381 248

200 582

0

0

264

271

0

0

7.

Pagrindinių

tyrėjų ir biomedicininių tyrimų užsakovų civilinės atsakomybės privalomasis

draudimas

2 072 196

2 581 815

252 933

574 275

278

296

34

148

8.

Statinio

projektuotojo civilinės atsakomybės privalomasis draudimas

3 217 257

4 005 837

192 518

719 563

789

494

61

134

9.

Rangovo

civilinės atsakomybės privalomasis draudimas

3 233 278

3 088 325

219 980

719 444

1 779

1 125

101

295

10.

Sveikatos

priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės už pacientams padarytą žalą

privalomasis draudimas

11 460 670

12 236 542

5 336 863

1 862 549

1 793

2 232

951

526

11.

Konsulinių

pareigūnų, atliekančių notarinius veiksmus, privalomasis civilinės

atsakomybės draudimas

0

0

0

0

0

0

0

0

12.

Bankroto

administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomasis draudimas

–

0

0

0

–

0

0

0

13.

Transporto priemonių

valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas

412 836 794

441 381 797

364 472 187

192 651 003

2 485 465

2 466 805

2 239 128

1 226 715

Eil. Nr.

Privalomųjų draudimų rūšys

Išmokėtos draudimo išmokos, litais

Išmokėtos draudimo išmokos, vienetais

2007 metais

2008 metais

2009 metais

2010 metų II ketvirtį

2007 metais

2008 metais

2009 metais

2010 metų II ketvirtį

1.

Advokato ar advokatų

profesinės bendrijos profesinės civilinės atsakomybės privalomasis draudimas

0

0

0

0

0

0

0

0

2.

Antstolių profesinės civilinės

atsakomybės privalomasis draudimas

3 700

20 640

141 064

0

2

5

2

0

3.

Audito įmonių

civilinės atsakomybės privalomasis draudimas

0

0

0

0

0

0

0

0

4.

Draudimo tarpininkų

(brokerių įmonių ir priklausomų draudimo agentų) profesinės civilinės

atsakomybės privalomasis draudimas

0

0

0

0

0

0

0

0

5.

Kelionės

organizatoriaus prievolių įvykdymo laidavimo privalomasis draudimas

0

69 715

0

5 000

0

2

0

1

6.

Notarų profesinės civilinės

atsakomybės privalomasis draudimas

121 039

0

0

125 381

1

0

0

1

7.

Pagrindinių tyrėjų

ir biomedicininių tyrimų užsakovų civilinės atsakomybės privalomasis

draudimas

0

0

0

0

0

0

0

0

8.

Statinio

projektuotojo civilinės atsakomybės privalomasis draudimas

115 116

213 157

3 950

0

2

4

1

0

9.

Rangovo

civilinės atsakomybės privalomasis draudimas

459 689

528 576

0

93 498

40

34

0

10

10.

Sveikatos

priežiūros įstaigų civilinės atsakomybės už pacientams padarytą žalą

privalomasis draudimas

140 485

153 223

95 245

119 818

13

14

9

7

11.

Konsulinių

pareigūnų, atliekančių notarinius veiksmus, privalomasis civilinės

atsakomybės draudimas

0

0

0

0

0

0

0

0

12.

Bankroto

administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomasis draudimas

–

0

0

0

–

0

0

0

13.

Transporto priemonių

valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas

217 125 281

258 008 875

249 391 713

111 689 233

74 458

78 826

74 696

38 784

Pastaba. Informacija

pateikta pagal viešai skelbiamą privalomųjų draudimų, kuriuos vykdyti suteikia

teisę Draudimo priežiūros komisijos išduotos licencijos, statistiką.

–––––––––––––––––––––

Pakeitimai

1.

Lietuvos

Respublikos Vyriausybė, Nutarimas

Nr.

314,

2013-04-10, Žin., 2013, Nr. 40-1945 (2013-04-18)

DĖL

LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2010 M. GRUODŽIO 15 D. NUTARIMO NR. 1789 ,,DĖL

PRIVALOMŲJŲ DRAUDIMŲ KONCEPCIJOS PATVIRTINIMO" PAKEITIMO

***

Pabaiga ***

Redagavo

Aušra Bodin (2013-04-18)

aubodi@lrs.lt

Need to analyze how this provision applies to your matter?

Cross-reference this statute against case law, commentaries, and related legislative provisions inside Legislator AI.

Open in Legislator →