DĖL Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio

Nutarimas skelbtas: Žin.

2004, Nr. 174-6443

Neoficialus nutarimo tekstas

Lietuvos

Respublikos Vyriausybė

NUTARIMAS

DĖL Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio

politikos krypčių aprašo patvirtinimo

2004 m. gruodžio 1 d. Nr. 1526

Vilnius

Vadovaudamasi Europos kraštovaizdžio konvencija (Žin.,

2002, Nr. 104-4621),

Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria

1. Patvirtinti Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio

politikos krypčių aprašą (pridedama).

2. Pavesti Aplinkos ministerijai kartu su Kultūros

ministerija ir Žemės ūkio ministerija parengti ir iki 2005 m. kovo 31 d.

pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio

politikos įgyvendinimo priemonių projektą.

L.e. Ministro Pirmininko

pareigas Algirdas

Brazauskas

L.e. aplinkos ministro

pareigas Arūnas

Kundrotas

Patvirtinta

Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2004 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1526

Lietuvos Respublikos

kraštovaizdžio politikos krypčių aprašas

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

1. Kraštovaizdis yra svarbus teritorinis

šalies išteklius, apimantis miestų ir kaimų vietoves, miškus, vandenis ir

laukus, sudarantis sąlygas žmonių gyvenimui ir veiklai, jis yra tautinio

identiteto pamatas ir gyvenimo kokybės dalis. Kraštovaizdžio savasties išsaugojimas, jo tvarkymas ir formavimas

tenkinant ekonominius, socialinius, kultūrinius, ekologinius ir estetinius

visuomenės poreikius yra vienas svarbiausių valstybės tikslų, nurodytų

Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje, patvirtintoje Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1160 (Žin., 2003,

Nr. 89-4029),

ir kituose strateginiuose dokumentuose.

2. Lietuvos

Respublikos kraštovaizdžio politikos krypčių aprašas

(toliau vadinama – šis Aprašas) parengtas 2004–2020 metams,

atsižvelgiant į istorinę ir dabartinę kraštovaizdžio raidą, tradicijas, Europos

kraštovaizdžio konvencijos (Žin., 2002, Nr. 104-4621) ir

Europos Sąjungos teisės normų reikalavimus, darnaus vystymosi principus ir

vadovaujantis nacionaliniais teisės aktais.

II.

Kraštovaizdžio samprata ir pagrindinės sąvokos

3. Kraštovaizdis kaip gamtos ir žmonių tarpusavio

veiklos rezultatas analizuojamas daugeliu požiūrių, o jo kokybei turi įtaką

tiek gamtinė, tiek įvairiapusė žmogaus veikla. Kraštovaizdžio pažinimas yra

būtina sąlyga kraštovaizdžio politikos krypčių formavimui ir įgyvendinimui.

Pagal pažintinius ekologijos, geografijos, architektūros, kraštovaizdžio

architektūros, istorijos ir kitų mokslų kriterijus turi būti aiškinama

kraštovaizdžio erdvinė struktūra ir jame vykstančių procesų dėsningumai,

nustatomi kraštovaizdžio teritoriniai vienetai.

4. Žmogaus ūkinė veikla keičia (kultūrina,

antropogenizuoja) gamtinį kraštovaizdį pagal visuomenės poreikius – žmogaus

sukurti elementai, jų kompleksai ir sistemos sudaro antropogeninę

kraštovaizdžio dalį. Atskirų istorijos laikotarpių gamtonaudos, žemės tvarkymo,

inžineriniai, etniniai ir meniniai veiksniai suformavo kultūrines Lietuvos

regionų kraštovaizdžio ypatybes.

5. Kraštovaizdžio teritoriniai vienetai skiriami

atsižvelgiant į fundamentaliuosius – morfologinius (gamtinius ir kultūrinius,

etnografinius kraštovaizdžio elementus), ekologinius (procesinius,

nagrinėjančius apytakos ryšius), taikomuosius (percepcinius, nagrinėjančius

vizualinį erdvės suvokimą, ir resursinius, nagrinėjančius išteklių naudojimo

interesus) –planavimo veiksnius.

6. Šiame Apraše vartojamos sąvokos

Kraštovaizdis

– žemės paviršiaus gamtinių (paviršinių uolienų ir reljefo, pažemio oro,

paviršinių ir gruntinių vandenų, dirvožemio, gyvųjų organizmų) ir (ar)

antropogeninių (archeologinių liekanų, statinių, inžinerinių įrenginių, žemės

naudmenų ir informacinio lauko) komponentų, susijusių medžiaginiais,

energiniais ir informaciniais ryšiais, teritorinis junginys. Tai žmonių

suvokiama vietovė (teritorija), kurios pobūdį nulėmė gamtiniai ir (ar)

antropogeniniai veiksniai ir jų sąveika.

Gamtinis kraštovaizdis – gamtinių procesų įtakoje atsiradęs ir

tebesiformuojantis kraštovaizdis, kurio raidai gamtiniai procesai daro esminę,

o žmogaus veikla – minimalią įtaką (išlikę sąlygiškai natūralūs miškai, pelkės,

vandens telkiniai).

Kaimiškasis (antropogenizuotas,

agrarinis) kraštovaizdis – dėl gamtinių procesų ir žmonių veiklos

sąveikos susiformavęs ir svarbiausius gamtinės struktūros bruožus išsaugojęs

kraštovaizdis (žemės ūkio naudmenos, ekstensyviai užstatyti kaimai).

Miestiškasis (antropogeninis,

urbanizuotas) kraštovaizdis – žmogaus labai pakeistas, jo veiklos

veikiamas, palaikomas ir vystomas kraštovaizdis (miestai, miesteliai,

kompaktiškai užstatytų kaimų ir didelių techninių inžinerinių kompleksų

teritorijos).

Kultūrinis kraštovaizdis (tiek kaimiškasis, tiek miestiškasis) – teigiamas

žmogaus ir aplinkos darnaus sambūvio rezultatas. Tai kryptingai

formuojamas, tenkinantis biologinius, psichologinius (informacinius,

estetinius), socialinius, ergonominius (tinkamumo veiklai), ekonominius

gyvenamosios, darbo ir poilsio aplinkos kokybės poreikius kraštovaizdis.

Kraštovaizdžio politika – kompetentingų valstybės institucijų bendrų

principų, strategijų ir gairių, leidžiančių imtis konkrečių priemonių

kraštovaizdžiui saugoti, tvarkyti ir naudoti, plėtra.

Kraštovaizdžio apsauga – veiksmai, kuriais siekiama išsaugoti ir palaikyti

svarbias arba būdingas kraštovaizdžio ypatybes, grindžiami jo paveldo verte,

atsiradusia dėl natūralių procesų ir (ar) žmonių veiklos.

Kraštovaizdžio architektūra – taikomoji mokslo ir meno disciplina, formuojanti

žmogaus erdvinę aplinką: statinių ir jų kompleksų dermę su kraštovaizdžio

gamtiniu pagrindu ar jo atskirais elementais.

Kraštovaizdžio geografija – mokslo disciplina, tyrinėjanti kraštovaizdžio

morfologinę sandarą, jame vykstančius geoekologinius procesus ir pagrindžianti

kraštovaizdžio apsaugos, tvarkymo, naudojimo ir planavimo metodiką.

Kraštovaizdžio formavimas – kraštovaizdžio politikos krypčių įgyvendinimo

veiksmai, kuriais siekiama išsaugoti, tobulinti, atkurti arba kurti

kraštovaizdį ir kurie apima kraštovaizdžio apsaugos, tvarkymo, naudojimo ir

planavimo priemones.

Kraštovaizdžio planavimas – strateginiais ir teritorijų planavimo

dokumentais išreikšti ir patvirtinti į ateitį orientuoti veiksmai, kuriais

siekiama išsaugoti, tobulinti, atkurti arba kurti kraštovaizdį.

III.

Lietuvos kraštovaizdžio ISTORINĖS kaitos ANALIZĖ

Lietuvos kraštovaizdžio

formavimosi bruožai ir jo tipai iki 1940 metų

7. Lietuvos kraštovaizdžio raida nuo seniausių laikų

buvo labai dinamiška, su evoliucinės raidos ir staigių permainų laikotarpiais.

Tai susiję su socialinių, ekonominių, politinių sąlygų kaita, daugybe

socialinių ir ekonominių reformų. Šie veiksniai lėmė žemės naudmenų struktūros

kaitą, atsirado skirtingi kraštovaizdžio tipai: ikivalakinis, valakinis, vienkieminis,

taip pat miestai, miestų dalys ir miesteliai.

8. Tuo laikotarpiu Lietuvos kraštovaizdžio struktūroje

susiformavo savitos, tradicinės etninės architektūros ir kraštotvarkos

tradicijų etnografiniai regionai. Laikotarpio pabaigoje išryškėjo pagrindinės kraštovaizdžio

erdvės su minimalia antropogenine apkrova, ir šalyje susiformavo šie

kraštovaizdžio tipai

8.1. išlikusios natūralios gamtinio kraštovaizdžio

teritorijos (daugiausia didžiosios girios);

8.2. tradicinis etnografinių regionų kaimiškasis

kraštovaizdis;

8.3. išlikę vertingi valakų ir vienkieminės reformos

suformuoti kaimiškojo kraštovaizdžio fragmentai;

8.4. miestai, istoriniai miestai ir jų dalys,

miesteliai, kaimai ir kiti individualų pobūdį įgavę kraštovaizdžio židiniai.

Lietuvos kraštovaizdžio

formavimosi bruožai ir jo tipai 1940–1990 metais

9. Laikotarpio pradžioje pasikeitus politinei

situacijai, per labai trumpą laiką įgyvendintos prievartinės žemės reformos

metu buvo radikaliai pakeistos krašto tvarkymo tradicijos, žemės nuosavybės

forma, suiro istoriškai susiklosčiusi smulkiasklypė žemėvalda, todėl pasikeitė

Lietuvos kraštovaizdžio teritorinė struktūra ir erdvinė vizualinė raiška.

Nacionalizavus žemę ir sukūrus kolūkius, išnyko

valstiečių ūkių ir istorinės kaimų ribos. Nukėlus 115 tūkst. vienkiemių,

sunaikinus sodybų ir laukų želdinius, nusausinus apie 80 procentų šalies

teritorijos, įsivyravo 20–50 kv. kilometrų melioruotos plynės su retomis miškų

ar kitų želdinių salomis.

Intensyvi kraštovaizdžio antropogenizacija lėmė

atskirų teritorijų struktūros, jų erdvinės sąskaidos pokyčius ir labiausiai

pakenkė ekosistemų ekologiniam stabilumui.

10. Didėjant miestų gyventojų skaičiui, įsigalėjus

industrinei statybai, buvo sparčiai statomi tipiniai daugiabučiai gyvenamieji

namai, pakito miestų erdvinė struktūra, siluetai. Tobulėjant planavimo

praktikai, buvo sukaupta geros patirties, kaip derinti miestų ir inžinerinės

infrastruktūros plėtrą su kraštovaizdžio ypatybėmis, susiformavo nacionalinė

kraštovaizdžio (landšafto) architektūros ir kraštovaizdžio geografijos mokykla.

Baigiantis XX amžiui, išryškėjo šie tipologiniai kraštovaizdžio arealai

10.1. išlikusios ir padidėjusios gamtinio

kraštovaizdžio teritorijos (daugiausia miškų masyvai ir pelkės);

10.2. didelės intensyviai melioruoto kaimiškojo kraštovaizdžio

erdvės, įgijusios kolūkinės gamybos ir industrinės aplinkos požymių, tačiau

praradusios etnokultūrinį savitumą;

10.3. kaimiškųjų teritorijų fragmentai su išlikusiais

iki 1940 metų susiklosčiusiais požymiais;

10.4. naujos standartizuotos statybos miestų dalys,

nauji miestai, kaimų gyvenvietės;

10.5. išlikę istoriniai miestai ir miestų dalys

(senamiesčiai), miesteliai ir kaimai;

10.6. sukurti nauji dideli inžineriniai ir

infrastruktūros objektai.

Kraštovaizdžio formavimosi

bruožai ir tipai po 1990 metų

11. Susidarė naujos politinės, ekonominės, socialinės

ir teisinės sąlygos formuoti kraštovaizdį tradicinio žemės naudojimo būdo,

kultūrinio savitumo gaivinimo linkme. Šiuo laikotarpiu kraštovaizdžio

formavimąsi labiausiai veikia žemės reformos padariniai: privačios žemės

nuosavybės atkūrimas, žemės sklypų dydžių ir paskirties kaita.

Prioritetiniais kraštotvarkos uždaviniais tapo miestų

ir kaimo gyvenviečių atnaujinimas (renovavimas) ir šalies kelių tinklo

priderinimas prie Europos transporto infrastruktūros, gamtinio karkaso plėtra,

saugomų teritorijų plėtojimas ir tvarkymas, žemėvaldos ir žemės naudojimo

racionalus tvarkymas, agrarinių teritorijų ir miestų želdynų sistemos

regeneravimas, tausojančios bei ekologinės žemdirbystės ir miškininkystės plėtra,

kraštovaizdžio fizinės, ekologinės ir estetinės kokybės išsaugojimas ir

puoselėjimas, teritorijų rekreacinio potencialo didinimas, atsakingas požiūris

į gamtos ir kultūros paveldo vertybes kraštovaizdyje.

12. Rinkos ekonomikos plėtra ir atsiradusi galimybė

turėti nuosavą būstą lėmė miestų ir priemiesčių užstatymo ir naudojimo

teritorinius pokyčius. Didėja užstatytos teritorijos plotas ir atskirų

teritorijų užstatymo intensyvumas, prarandami miestų žalieji plotai, vis labiau

pažeidžiamas kultūros paveldas, keičiasi ekologiškai ir estetiškai

vertingiausių teritorijų kraštovaizdis. Šiuo laikotarpiu susiformavusi

kraštovaizdžio tipologija išliko nepakitusi, tiktai papildomai susiformavo 2

nauji kraštovaizdžio tipai

12.1. smulkiasklypis vienkieminis agrarinis

kraštovaizdis;

12.2. didžiųjų miestų priemiestinių gyvenamųjų namų

kvartalų urbanistinis kraštovaizdis.

iV. Lietuvos kraštovaizdžio apsaugos, naudojimo ir

planavimo būklės analizė

13. Stiprybės

13.1. Valstybinė aplinkos apsaugos strategija,

patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. I-1550 (Žin., 1996, Nr. 103-2347), ir Valstybės ilgalaikės raidos strategija, patvirtinta

Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. IX-1187

(Žin., 2002, Nr. 113-5029),

kuriomis siekiama sudaryti sąlygas išsaugoti svarbiausių kraštovaizdžio

kompleksų, ekosistemų ir retųjų rūšių, kraštovaizdžio savitumą,

tausoti, tinkamai tvarkyti ir naudoti kraštovaizdį, apibrėžia kraštovaizdžio

formavimo tikslus.

13.2. Lietuvos 2004–2006

metų bendrasis programavimo dokumentas, patvirtintas Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu Nr. 935 (Žin., 2004, Nr. 123-4486), numato

priemones, kuriomis siekiama užtikrinti darnią šalies plėtrą, išsaugoti

kraštovaizdį ir biologinę įvairovę, teikti paramą vertingiausių kraštovaizdžio

elementų atkūrimui, taip pat kaimo plėtros rėmimo priemones, kurių tikslas –

sumažinti antropogeninę apkrovą aplinkai, išsaugoti arba atkurti tradicinį

Lietuvos kraštovaizdį, įdiegti kompensacinį aplinkosaugos priemonių mechanizmą.

13.3. Lietuvos Respublikos teritorijos

bendrasis planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. IX-1154 (Žin., 2002, Nr. 110-4852), kuriame

apibendrintas gamtinės morfostruktūros ir teritorijos antropogenizacijos

laipsnis, nustato šalies kraštovaizdžio struktūrinę įvairovę, numato bendrąsias

kraštovaizdžio tvarkymo ir saugomų teritorijų sistemos plėtotės kryptis.

13.4. Lietuvoje sukurta ir išplėtota

saugomų teritorijų sistema, kuri dabar užima daugiau kaip 12 procentų Lietuvos

teritorijos ploto ir kurioje kryptingai užtikrinama tipiškų kraštovaizdžio

etalonų apsauga ir naudojimas.

13.5. Žemės

reforma ir teisės į turėtą nekilnojamąjį turtą atkūrimas, žemėvaldų smulkėjimas

sudaro sąlygas atkurti agrarinį kraštovaizdį ir jo struktūrinius elementus.

13.6. Palyginti mažas žemės, vandens ir

oro užterštumas, unikali ir pasižyminti įvairove kraštovaizdžio struktūra,

esami gausūs rekreaciniai ištekliai sudaro sąlygas plėtoti įvairių lygmenų

turizmo ir poilsio sektorių.

14. Silpnybės

14.1.

Nesuformuota bendra teisinė sistema, reglamentuojanti Lietuvos kraštovaizdžio

formavimo politiką ir jos įgyvendinimą.

14.2. Nepakankama visuomenės samprata apie

kraštovaizdį kaip žmonių gyvenamąją aplinką, jame esančių gamtos ir kultūros

paveldo objektų apsaugos reikmes, principus ir būdus.

14.3. Šalies kraštovaizdžio moksliniai ir

tiriamieji darbai per menkai finansuojami.

14.4. Neprofesionalus ir skubotas

privačios nuosavybės grąžinimas vertingose šalies teritorijose (rekreacinėse

zonose, saugomose teritorijose, miškuose ir prie vandens telkinių) suformavo

smulkiasklypių ir mozaikiškų žemėvaldų struktūrą, dėl to visuomenė netenka

dalies galimybių naudotis šių vietovių rekreaciniais ištekliais.

14.5. Nesukurtos skatinimo ir kompensavimo

sistemos kraštovaizdžio apsaugai ir jo įvairovei užtikrinti.

14.6. Nepakankamas kraštovaizdžio apsaugos

monitoringas (stebėsena), nesukurtas kraštovaizdžio planavimo dokumentų

sprendinių įgyvendinimo monitoringas.

14.7. Nepatenkinama urbanizuoto

kraštovaizdžio želdynų būklė.

14.8. Ne visai aiškus kertinių buveinių

teisinis statusas skiriant teritorijas Natūra-2000 tinklui.

14.9. Nesukurtas integruotas saugomų

kultūros paveldo teritorijų tinklas.

15. Galimybės

15.1. Numatoma sudaryti kur kas geresnes

kraštovaizdžio apsaugos, tvarkymo, naudojimo ir planavimo sąlygas.

15.2. Pasinaudojus Europos Sąjungos arba

tarptautinių fondų parama, bus parengta dabartinį valstybės gamtinių sąlygų ir

kultūros paveldo pažinimo lygį atitinkanti kraštovaizdžio mokslinė studija.

15.3. Saugomų teritorijų sistema bus

papildyta naujomis teritorijomis, bus derinami gamtos ir kultūros paveldo bei

ekologinės apsaugos interesai. Saugomų teritorijų ploto didėjimas iki 15–18

procentų šalies teritorijos, gamtinio karkaso plėtra taps veiksminga krašto

ekologinio stabilumo palaikymo priemone ir atsvara intensyvėjantiems

urbanizacijos ir antropogenizacijos procesams.

15.4. Rengiamuose savivaldybių bendruosiuose

planuose bus numatytos priemonės, užtikrinančios bendrąją ekologinę

kraštovaizdžio pusiausvyrą, gamtinio karkaso formavimą, gamtos ir kultūros

paveldo vertybių išsaugojimą.

15.5. Pasinaudojus kitų Europos valstybių

patirtimi, bus imtasi visiškai naujų veiksmų ir priemonių kultūrinio

kraštovaizdžio formavimui užtikrinti.

15.6. Pasienio teritorijoms bus parengtos

tarpvalstybinės pasienio teritorijų kraštovaizdžio apsaugos ir tvarkymo

programos.

15.7. Bus parengta Valstybinė aplinkos

monitoringo programa, kurioje bus numatytas kraštovaizdžio formavimosi

monitoringas (stebėsena).

Punkto

pakeitimai

Nr.

77, 2014-01-29,

paskelbtas TAR 2014-01-30 i. k. 2014-00731

16. Grėsmės

16.1. Dėl Europos Sąjungos bendrųjų

interesų pervertinimo visuomenė gali tapti kosmopolitiškesnė, o tai sukeltų

pavojų, kad ims nykti kraštovaizdis kaip tautinės savimonės išraiškos būdas.

16.2. Intensyvėjant žemės pardavimui ne

Lietuvos Respublikos piliečiams, gali atsirasti neigiamų tendencijų,

formuojančių vartotojišką požiūrį į kraštovaizdžio apsaugą, tvarkymą ir

naudojimą.

16.3. Didėjant ūkiniam aktyvumui ir

turtinei diferenciacijai, Lietuvos teisinė sistema nepajėgs reglamentuoti

privačios nuosavybės teise valdomų vertingiausių šalies teritorijų naudojimo

tendencijų, todėl kraštovaizdžio vertybės ir rekreaciniai ištekliai gali tapti

sunkiai prieinami visuomenei.

16.4. Privačios žemės nuosavybės statusas

iš dalies apsunkina kraštovaizdžio įvairovės išsaugojimą, saugomų teritorijų

administravimą ir plėtrą.

16.5. Neparengus ir neįteisinus bendros

kraštovaizdžio politikos ir jos įgyvendinimo priemonių, galimi neigiami

kraštovaizdžio formavimo darbai, kenkiantys bendrai šalies kraštovaizdžio

vertei, keliantys grėsmę gamtos ir kultūros paveldo išlikimui.

V. Lietuvos RESPUBLIKOS

Kraštovaizdžio politikos kryptys, jų formavimo principai ir metodologija

17. Pagrindinės Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos kryptys yra šios

17.1. užtikrinti Lietuvos kraštovaizdžio formavimo

socialines, ekonomines ir ekologines funkcijas;

17.2. užtikrinti kraštovaizdžio apsaugą, naudojimą,

tvarkymą, planavimą ir krašto saviraiškos bruožus;

17.3. palaikyti ir didinti turimą šalies biologinę

įvairovę, kraštovaizdžio teritorinę erdvinę struktūrą ir jo potencialą;

17.4. optimizuoti kultūrinio kraštovaizdžio kryptingą

formavimą;

17.5. suderinti kraštovaizdžio architektūrinę erdvinę

kompoziciją.

18. Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos krypčių pagrindinis

tikslas – sudaryti sąlygas išsaugoti įvairaus teritorinio lygmens kraštovaizdžio

arealus, užtikrinti tinkamą jų tvarkymą, naudojimą, planavimą ir darnią plėtrą.

19. Svarbiausi Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos krypčių uždaviniai yra

šie

19.1. nustatyti ir įvertinti įvairių istorinių

laikotarpių požymius, išlaikiusius kraštovaizdžio arealus šalies darnios

plėtros kontekste, turinčius skirtingą vertę ir plėtros potencialą;

19.2. įgyvendinant šalies

teritorijos bendrojo plano sprendinius

19.2.1. nustatyti šalies kraštovaizdžio

struktūrinę įvairovę;

19.2.2. saugoti gamtinį kraštovaizdį ir

gamtinius rekreacinius išteklius;

19.2.3. užtikrinti kraštovaizdžio

ekologinį stabilumą;

19.2.4. užtikrinti biologinės įvairovės

apsaugą ir optimalų kraštovaizdžio tvarkymą;

19.2.5. numatyti priemones istoriškai

susiklosčiusioms kultūrinio kraštovaizdžio erdvinėms struktūroms išsaugoti;

19.2.6. optimizuoti kraštovaizdžio

urbanizacijos, technogenizacijos ir žemės ūkio plėtrą;

19.3. įgyvendinant Europos

kraštovaizdžio konvencijos nuostatas

19.3.1. įteisinti kraštovaizdį kaip

svarbią žmonių gyvenamosios aplinkos sudedamąją dalį, gamtos ir kultūros

paveldo įvairovės raišką ir jų savasties pagrindą;

19.3.2. integruoti kraštovaizdžio

apsaugos, tvarkymo ir planavimo nuostatas į šalies teritorijų planavimą ir

kultūros, gamtinės aplinkos, žemės ūkio, socialinę ir ekonominę politiką bei

kiekvieną kitą politikos sritį, galinčią turėti poveikį kraštovaizdžiui;

19.3.3. tobulinti visuomenės, viešųjų ir

privačių asmenų, valstybės institucijų sampratą apie kraštovaizdžio

vertę ir vaidmenį visuomenės raidai, atsakomybę už kraštovaizdžio

politikos įgyvendinimą;

19.3.4. geriau koordinuoti valstybės ir

savivaldybių institucijų veiksmus taikant ir įgyvendinant kraštovaizdžio

apsaugą, tvarkymą ir planavimą reglamentuojančius teisės aktus;

19.3.5. skatinti kraštovaizdžio tyrimo,

vertinimo ir tvarkymo specialistų rengimą, kurti kraštovaizdžio politikos,

apsaugos, tvarkymo ir planavimo daugiadalykes mokymo programas, organizuoti

mokyklų ir universitetų kursus, kurie užtikrintų kraštovaizdžio apsaugai,

tvarkymui ir planavimui keliamus reikalavimus;

19.3.6. skatinti šalies kraštovaizdžio

pažinimą ir mokslų apie kraštovaizdį studijas, organizuoti šalies

kraštovaizdžio tyrimus, kurie padėtų nustatyti jo tipus ir teritorinius

vienetus, išanalizuotų dinaminius ir struktūrinius pokyčius lemiančius

veiksnius, įvertintų kraštovaizdį įvairovės, ekologinės apsaugos ir kitais

požiūriais;

19.3.7. apibrėžti siektinos kraštovaizdžio

kokybės tikslus ir kriterijus;

19.3.8. parengti teisės aktus, kurių reikia

kraštovaizdžio apsaugai, naudojimui, tvarkymui ir planavimui užtikrinti.

20. Kad būtų užtikrintos Lietuvos

kraštovaizdžio – gamtinio, agrarinio, urbanizuoto – formavimo socialinės,

ekonominės (gyvenamoji, agrarinė, miškų ūkio, rekreacinė ir kitos) ir

ekologinės (konservacinė ir kompensacinė apsaugos) funkcijos, reikia laikytis

šių principų

20.1. formuoti kraštovaizdį pagal

moksliškai pagrįstus ir siektinus kraštovaizdžio etalonus, diferencijuotus

pagal funkcinio naudojimo prioritetus ir darnios plėtros principus;

20.2. formuoti kraštovaizdį remiantis

teritorinės erdvinės struktūros, joje vykstančių morfologinių procesų,

istorinės raidos ir vertybių pažinimu, gerąja kitų šalių kraštovaizdžio

formavimo patirtimi, strateginių ir teritorijų planavimo dokumentų galimybėmis;

20.3. siekti, kad kuriamas kultūrinis

kraštovaizdis būtų biologiškai visavertis, informatyvus, estetiškas, socialiai

priimtinas, patogus ir ekonomiškas;

20.4. formuoti sąmoningą visuomenės

požiūrį į kraštovaizdį kaip vieną svarbiausių žmogaus gyvenamąją aplinką

formuojančių veiksnių.

21. Kad būtų užtikrinta tinkama

kraštovaizdžio apsauga, naudojimas, tvarkymas, planavimas, išsaugoti krašto

saviraiškos bruožai, reikia laikytis šių principų

21.1. saugoti bendrąją šalies

kraštovaizdžio teritorinių vienetų ir jų sudedamųjų dalių įvairovę;

21.2. saugoti kraštovaizdžio biologinę

įvairovę, užtikrinti vietinės augalijos ir gyvūnijos rūšių ir bendrijų tinkamų

buveinių išsaugojimą;

21.3. teritorijų planavimo procese

įvertinti kraštovaizdžio gamtinius ir kultūrinius ypatumus ir jais vadovautis

rengiant teritorijų planavimo dokumentų sprendinius;

21.4. plėtoti ir propaguoti etnografiniams

regionams būdingų kraštovaizdžio tvarkymo priemonių įvairovę, optimizuoti žemės

naudojimo ir žemėvaldų teritorinę struktūrą, skatinti tradicinę kraštotvarkos

veiklą.

22. Kad būtų užtikrintas kryptingas šalies

kultūrinio kraštovaizdžio formavimas, jo tvarumas, reikia laikytis šių

principų

22.1. optimizuoti gamtinių, agrarinių ir

urbanizuotų teritorijų santykį;

22.2. racionaliai naudoti kraštovaizdžio

teritorinį erdvinį potencialą – sudaryti sąlygas atkurti kraštovaizdžio

išteklius;

22.3. sudaryti sąlygas ekosistemoms

visaverčiai egzistuoti kultūrinio kraštovaizdžio struktūroje;

22.4. numatyti ir rezervuoti teritorijas,

kad vyktų natūrali etaloninė kraštovaizdžio raida;

22.5. skatinti pažeistų kultūrinio

kraštovaizdžio teritorinių vienetų atkūrimą.

23. Kad būtų užtikrinta darni šalies

kraštovaizdžio architektūrinė erdvinė kompozicija, reikia laikytis šių

principų

23.1. palaikyti ir didinti kraštovaizdžio erdvinį

raiškumą;

23.2. palaikyti ir reguliuoti informacinę

kraštovaizdžio įvairovę;

23.3. individualizuoti formuojamo

kraštovaizdžio erdvines struktūras;

23.4. formuoti siektinus kraštovaizdžio

etalonus, pagrįstus gamtos ir architektūros dermės principais.

24. Kraštovaizdžio apsaugos, tvarkymo, naudojimo ir planavimo veiksmai

vykdomi šiais būdais

24.1. integruotu – nacionalinio ir regiono

lygmens, – taikomu sprendžiant bendruosius konceptualius šalies kraštovaizdžio

struktūros optimizavimo uždavinius;

24.2. specializuotu – rajono ir vietovės

lygmens, – taikomu sprendžiant konkrečiai apribotų kraštovaizdžio tipų

(gamtinio, kaimiškojo, miestiškojo) formavimo uždavinius.

25. Siektinas kraštovaizdžio kokybės tikslas

(formuotinas kraštovaizdžio etalonas) – tai konkrečiam

kraštovaizdžio teritoriniam vienetui moksliškai pagrįstas ir visuomenės siekius

atitinkantis bruožų ir ypatumų kompleksas. Kraštovaizdžio kokybės tikslams

pasiekti taikomi šie kraštovaizdžio formavimo metodai

25.1. išsaugojimo metodas, taikomas

siekiant išlaikyti natūralią gamtinių procesų eigą saugomose teritorijose bei

kultūros paveldo objektų autentiškumą, išsaugoti tipiškus ir unikalius gamtinio

ir kultūrinio kraštovaizdžio objektus bei teritorinius kompleksus, vertingas

ekosistemas ir buveines, užtikrinti tradicinį kraštovaizdžio vertybių

naudojimą;

25.2. atkūrimo metodas, taikomas

siekiant užtikrinti kraštotvarkos tradicijas, atkuriant vertingus gamtinius ir

kultūrinius kraštovaizdžio objektus ir kompleksus, būdingą kraštovaizdžio

struktūrą, stiprinti ekologinį kraštovaizdžio stabilumą;

25.3. atnaujinimo metodas, taikomas

siekiant racionaliai atnaujinti (restauruoti) pažeistų kraštovaizdžio objektų

ir kompleksų funkcionalumą, pritaikyti juos naujas reikmes atitinkančiam

kraštovaizdžiui kurti;

25.4. formavimo (pertvarkymo) metodas, taikomas

siekiant radikaliai pakeisti kraštovaizdžio struktūrą, pritaikyti ją

racionalios veiklos reikmėms pagal darnios plėtros principus.

26. Kraštovaizdžio kokybės tikslai formuojami

individualiais požymiais pasižyminčių teritorinių vienetų pagrindu. Formuojant

kraštovaizdžio etalonus, reikia atsižvelgti į konservacinių, rekreacinių,

ekologinės apsaugos, ūkinių ir gyvenamųjų zonų reikalavimus.

27. Kraštovaizdžio kokybės tikslai

nustatomi atsižvelgiant į kraštovaizdžio tipą. Antai

27.1. Gamtinio kraštovaizdžio kokybės

tikslais siekiama pabrėžti prioritetinį ekologinės apsaugos teritorijos režimą,

sudaryti galimybę realizuoti konservacines ir ekstensyvaus pobūdžio rekreacines

ir ūkines funkcijas.

27.2. Agrarinio kraštovaizdžio kokybės

tikslais siekiama pabrėžti tausojančio naudojimo ūkinį režimą, numatyti

galimybes realizuoti ekologinės apsaugos, rekreacines ir konservacines

funkcijas.

27.3. Urbanizuoto kraštovaizdžio kokybės

tikslais siekiama išryškinti gyvenamąjį, visuomeninį, gamybinį ir kitokį

teritorijos naudojimo būdus, užtikrinti rekreacinių ir konservacinių funkcijų

realizavimą.

VI. lIETUVOS RESPUBLIKOS Kraštovaizdžio politikos KRYPČIŲ įgyvendinimas

28. Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos kryptys integruojamos į

šalies strateginio planavimo dokumentus, taip pat į įvairaus lygmens ir rūšių

teritorijų planavimo dokumentus, kuriuose numatytas formuojamo kraštovaizdžio

apsaugos, tvarkymo, naudojimo ir planavimo priemonių išdėstymas ir nuosekliai

derinami valstybės, savivaldybių ir asmenų interesai.

29. Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos kryptys integruojamos į

šalies strateginio planavimo dokumentus – į šalies, regionų, rajonų ir miestų

plėtros strateginius planus ir sektorių programas (valstybinės aplinkos

apsaugos, miškų ūkio, žemės naudojimo, kaimo plėtros, turizmo ir transporto

plėtros strategijas) ir probleminių arealų tvarkymo programas.

30. Neteko

galios nuo 2014-01-31.

Punkto

pakeitimai

Nr.

77, 2014-01-29,

paskelbtas TAR 2014-01-30 i. k. 2014-00731

TAR pastaba: buvę

31-33 punktai laikomi atitinkamai 30-32 punktais.

30. Visuomenė teisės aktų nustatyta tvarka

dalyvauja kraštovaizdžio politikos krypčių įgyvendinimo priemonių, jo apsaugos,

tvarkymo, naudojimo ir planavimo procese.

31. Kraštovaizdžio analizė ir vertinimas

atliekami taip: kraštovaizdis tiriamas visos šalies mastu, išskiriami ir

apibūdinami įvairių lygmenų teritoriniai vienetai, nustatomi kraštovaizdžio

struktūrą sąlygojantys veiksniai, raidos tendencijos, konservacinė, rekreacinė,

ekologinė ir ūkinė jo vertė.

32. Kraštovaizdžio monitoringas (stebėsena) vykdomas

taip: Valstybinėje aplinkos monitoringo programoje registruojama ir

analizuojama kraštovaizdžio pokyčių eiga ir teikiami siūlymai valdymo

institucijoms, žemės savininkams ir naudotojams. Kraštovaizdžio monitoringo,

specializuotų tyrimų ir planavimo darbų rezultatai sudaro pagrindą formuoti

kraštovaizdžio informacines duomenų bazes, rengti specializuotas finansines

programas, steigti ir naudoti fondus, užtikrinti teisinį bei institucinį

kraštovaizdžio apsaugos ir tvarkymo reglamentavimą.

––––––––––––––––

Pakeitimai

1.

Lietuvos

Respublikos Vyriausybė, Nutarimas

Nr.

77, 2014-01-29,

paskelbtas TAR 2014-01-30 i. k. 2014-00731

DĖL

LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2004 M. GRUODŽIO 1 D. NUTARIMO NR. 1526 „DĖL

LIETUVOS RESPUBLIKOS KRAŠTOVAIZDŽIO POLITIKOS KRYPČIŲ APRAŠO PATVIRTINIMO“

PAKEITIMO

***

Pabaiga ***

Redagavo

Aušra Bodin (2014-02-13)

aubodi@lrs.lt