DĖL SOCIALINIŲ PASLAUGŲ INFRASTRUKTŪROS PLĖTROS 1998–2003

1997 m. gruodžio d. Nr.

Nutarimas

paskelbtas: Žin., 1998, Nr.19-478

Neoficialus

nutarimo tekstas

LIETUVOS

RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ

N U T A R I M A

S

1998 m. vasario

19 d. Nr. 202

Vilnius

Antraštės pakeitimai

Nr. 782, 00.07.03,

Žin., 2000, Nr.55-1611 (00.07.07)

DĖL SOCIALINIŲ PASLAUGŲ INFRASTRUKTŪROS PLĖTROS 1998–2003

METŲ PROGRAMOS

Lietuvos

Respublikos Vyriausybė nutaria

1. Pritarti

Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros 1998–2003 metų programai

(pridedama).

Punkto

pakeitimai

Nr. 782, 00.07.03,

Žin., 2000, Nr.55-1611 (00.07.07)

2.

Pavesti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai patvirtinti Socialinių

paslaugų infrastruktūros plėtros 1998–2003 metų programos įgyvendinimo 2001

metais priemones, o vėliau parengti ir patvirtinti šios programos įgyvendinimo

2002 bei 2003 metais priemones ir nustatytąja tvarka pateikti pasiūlymus dėl

numatytųjų priemonių finansavimo lėšomis, kuriomis disponuoja Lietuvos valstybė.

Punkto

pakeitimai

Nr. 782, 00.07.03,

Žin., 2000, Nr.55-1611 (00.07.07)

Ministras Pirmininkas Gediminas

Vagnorius

Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Irena

Degutienė

____________________

PRITARTA

Lietuvos

Respublikos Vyriausybės

1998 m. vasario

19 d. nutarimu Nr. 202

Antraštės pakeitimai

Nr. 782, 00.07.03,

Žin., 2000, Nr.55-1611 (00.07.07)

Socialinių

paslaugų infrastruktūros plėtros 1998–2003 metų programa

Antraštės pakeitimai

Nr. 782, 00.07.03,

Žin., 2000, Nr.55-1611 (00.07.07)

Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros 1998-2003 metų

programos dalys

1. Socialinių

paslaugų infrastruktūros plėtros 1998-2003 metų programa (toliau vadinama –

programa) susideda iš šių dalių

1.1.

Situacijos įvertinimas;

1.2.

Programos tikslai;

1.3.

Programos įgyvendinimo principai ir kryptysyptys.

Punkto

pakeitimai

Nr. 782, 00.07.03,

Žin., 2000, Nr.55-1611 (00.07.07)

Situacijos

įvertinimas

2. Vienas iš

socialinės politikos uždavinių - užtikrinti socialinės paramos sistemos

veiksmingumą - plėtoti socialines paslaugas, teikti jas žmogaus gyvenamojoje

aplinkoje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-2000 metų veiklos programoje

numatyta, kad būtina decentralizuoti socialinių paslaugų teikimą

2.1. skatinti

bendruomenės socialinės infrastruktūros formavimąsi;

2.2. remti

socialinių paslaugų programas apskrityse ir savivaldybėse;

2.3. teikti

socialines paslaugas partnerystės principu - į socialinių paslaugų teikimą

įtraukti nevyriausybines organizacijas;

2.4. parengti

decentralizuotos socialinių paslaugų sistemos plėtojimo standartus.

3. Socialinių

paslaugų infrastruktūra Lietuvoje, kaip ir visose pokomunistinėse valstybėse,

šiuo metu kuriama ir intensyviai plėtojama. Senoji sistema, kuriai buvo

būdingas valstybės monopolis, stiprios socialinių paslaugų centralizavimo

tendencijos, prioritetų teikimas tik institucinių socialinių paslaugų plėtrai,

nebeatitinka šių dienų reikalavimų, tačiau naujoji socialinių paslaugų sistema

Lietuvoje dar nėra galutinai sukurta. Ji kuriama remiantis iš esmės naujais

principais: valstybė perduoda savo funkcijas savivaldai, vis daugiau paslaugų

teikia neformalūs paslaugų teikėjai, tačiau šis procesas kol kas nepakankamai

spartus. Materialinių išteklių stoka, nepakankama normatyvinė bazė ypač trukdo

plėtoti nestacionarias socialines paslaugas (paslaugas į namus, dienos globos

paslaugas, laikino gyvenimo paslaugas ir panašiai): valstybės sektorius šioje

srityje neturėjo jokio vaidmens, o kaip šias paslaugas turi teikti

savivaldybės, apibrėžta nepakankamai, todėl ir kyla finansinių, materialinių

šių paslaugų plėtojimo problemų. Statistikos departamento prie Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 1996 metų duomenimis į miestų (rajonų) globos ir

rūpybos skyrius kreipėsi nemažai žmonių, kuriems reikia socialinių paslaugų.

Teikiamų socialinių paslaugų rūšys, priklauso nuo to, kuriai socialinei žmonių

grupei jos yra teikiamos - ar tai vieniši seni asmenys, asmenys su negale,

našlaičiai, asmenys, piktnaudžiaujantys alkoholiu bei narkotikais, ar asmenys,

priklausantys kitai socialinės rizikos grupei. Savivaldybėse ir apskrityse šių

asmenų skaičius skirtingas, skiriasi ir reikiamų paslaugų pobūdis.

4. Lentelėje

nurodyta, kiek Lietuvos gyventojų reikalingi socialinių paslaugų (Statistikos

departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei Socialinės apsaugos ir

darbo ministerijos 1996 metų duomenimis)

Asmenų

skaičius

1.

Įrašytų į socialinės globos ir rūpybos skyrių įskaitą gauti socialines

paslaugas asmenys

185922

iš jų

vieniši seni asmenys

41231*

kiti asmenys, kuriems reikalinga socialinė globa

99517

iš jų

našlaičiai

2581

vaikai iš asocialių šeimų

15281

invalidai

45279

grįžę iš įkalinimo vietų asmenys

5756

kiti asmenys

30620

2.

Gauta prašymų apsigyventi nakvynės namuose

1188

3.

Gauta prašymų apsigyventi suaugusių globos įstaigose

1918

4.

Gauta prašymų apsigyventi vaikų globos įstaigose

1030

*Duomenys

be Vilniaus ir Kauno miestų.

5. Socialinės

paslaugos Lietuvoje plėtojamos nepakankamai tiek kiekybės, tiek kokybės

atžvilgiu. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje atlikta savivaldybių

biudžetų analizė parodė, kad socialinei paramai 1996 metais ir planuojamiems

1997 metams buvo skirta atitinkamai tik 10,3 ir 12,1 procento viso savivaldybių

biudžeto.

Socialinės

paramos, teikiamos savivaldybėse, struktūroje vyrauja materialinė piniginė

parama (daugiau kaip 80 procentų visų socialinei paramai skirtų lėšų), o

socialinėms paslaugoms tenka palyginti nežymi dalis - mažiau kaip 20 procentų.

6. Darbo ir

socialinių tyrimų instituto 1997 metais atlikto tyrimo duomenimis Lietuvoje

itin reikėtų nestacionarių globos įstaigų bei paslaugų, teikiamų namuose. 1996

metų pabaigoje iš 1000 pensinio amžiaus asmenų miestuose vidutiniškai 6,57, o

rajonuose - 12,99 globoti namuose. Senelių globos namus turi daugiau negu pusė

(71 procentas) visų savivaldybių, o dienos globos įstaigos kitų socialinių

grupių asmenims dar vos pradedamos steigti.

7. Socialinės

paslaugos decentralizuojamos gana lėtai: tai gerai matyti iš socialinės globos

vietų santykio valstybinėse, savivaldybių ar nevyriausybinių organizacijų

įsteigtose globos įstaigose. 1996 metais šis santykis buvo toks: viena vieta

nevyriausybinėje įstaigoje, keturios - savivaldybių ir šešios - valstybinėse, o

1995 metais atitinkamai viena, keturios ir septynios. Tai rodo, kad socialinės

paslaugos, nors ir lėtai, bet decentralizuojamos. Vaikų globos paslaugos labiau

centralizuotos. Nevyriausybinėse globos įstaigose jiems skirta viena,

savivaldybių - dvi ir valstybinėse - keturiolika vietų. Neįgaliems asmenims

stacionarios socialinės paslaugos teikiamos tik valstybinėse globos įstaigose.

Decentralizuojamos ir nestacionarios socialinės paslaugos, kurios pradėtos

teikti tik po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo: šios veiklos kaip tik ir

ėmėsi savivaldybės bei nevyriausybinės organizacijos. Nestacionarių socialinių

paslaugų tinklas Lietuvoje dar tik pradėtas kurti, todėl galima sakyti, kad

Lietuvoje vyksta tik pirmasis decentralizavimo etapas: buvusios valstybės

funkcijos socialinės globos srityje perduodamos regionams, o regionai yra

savarankiški naujų socialinių paslaugų teikimo formų organizatoriai.

8. Šiuo metu

organizuojant socialinį darbą ir teikiant socialines paslaugas ypač svarbu

nepamiršti visuomenės silpnųjų vietų - plėtoti socialines paslaugas rizikos

grupių asmenims: našlaičiams, asocialioms šeimoms, asmenims, grįžusiems iš

įkalinimo vietų, piktnaudžiaujantiems alkoholiu, narkotikais, taip pat kitoms

socialinės rizikos grupėms.

9. Socialinių

paslaugų sistemą būtina plėtoti, kadangi

9.1. socialinės

paramos sistema yra nepakankamai veiksminga.

Savivaldybių

globos ir rūpybos skyriai daugiausia moka pinigines pašalpas, o tai tik laikino

pagerinimo priemonės. 1996 metais miestų (rajonų) savivaldybės socialinėms

paslaugoms teikti skyrė vidutiniškai tik 1,6 procento bendro savivaldybių

biudžeto lėšų.

Kad socialinės

paramos sistema būtų veiksminga, ją būtina plėtoti kompleksiškai - piniginių

išmokų skyrimą derinti su būtinų socialinių paslaugų teikimu (nustačius

svarbiausius žmonių poreikius ir prioritetines socialines paslaugas);

9.2. nesudaromos

bendruomenėje galimybės tenkinti skirtingų gyventojų grupių įvairius

socialinius poreikius.

Kiekvienos

socialinės gyventojų grupės specifiniai socialiniai poreikiai geriausiai gali

būti tenkinami gyvenamojoje vietoje, kuriant socialinių paslaugų tinklą

bendruomenėje. Daugumoje savivaldybių kol kas netenkindami netgi minimalūs

socialinių paslaugų poreikiai - nėra būtiniausių socialinių paslaugų teikimo

įstaigų tinklo. Minimalūs socialinių paslaugų poreikiai turi būti tenkinami

kiekvienoje bendruomenėje;

9.3. į

socialinių paslaugų teikimą nepakankamai įtraukiamos vietinės bendruomenės ir

nevyriausybinės organizacijos.

Kad socialinių

paslaugų sistema būtų veiksminga, būtina pasitelkti vietinę bendruomenę ir

nevyriausybines organizacijas. Šitaip tiksliau nustatomi žmonių poreikiai,

lanksčiau dirbama, skatinama žmonių iniciatyva bei atsakomybė, sudaromos

galimybės teikti paslaugas toms žmonių grupėms, kurioms labiausiai jų reikia.

Dirbti su socialinės rizikos grupėms priklausančiais asmenimis geriausiai

sugeba labdaros, nevyriausybinės organizacijos, savanoriai, kurie lengviau

užmega kontaktus su tokiais asmenimis, kuriems reikia konkrečios pagalbos. Be

to, pokyčiai vietiniame lygyje skatina žmonių socialinį aktyvumą, sukurdami

nuolatinės socialinės raidos sąlygas;

9.4. teikiamų

paslaugų mastas labai skirtingas įvairių miestų (rajonų) savivaldybėse.

Yra dideli

regioniniai socialinių paslaugų teikimo kiekybiniai ir kokybiniai skirtumai.

Štai didesnius ar mažesnius senelių globos namus turi beveik visos

savivaldybės, tačiau 1000 pensininkų Lietuvos mastu tenka tik vidutiniškai 4

vietos. Apskrityse šis skaičius labai skirtingas: Tauragės, Vilniaus, Alytaus

apskrityse - 3, Panevėžio apskrityje - 2, Telšių, Klaipėdos apskrityse - 8,

Kauno apskrityje - 5, Šiaulių apskrityje - 4, Utenos apskrityje - net 12 (1997

metais Darbo ir socialinių tyrimų instituto atliktos analizės duomenimis).

Įvairaus

pavaldumo vaikų globos įstaigose 1000 globos reikalingų vaikų yra

11 vietų. Apskrityse šis skaičius taip pat skirtingas - nuo 4 vietų

Alytaus apskrityje iki 13 vietų Telšių apskrityje. Stacionarias vaikų globos

socialines paslaugas reikėtų apibūdinti kaip teikiamas labiausiai

centralizuotai. Savivaldybių sukurtose vaikų globos įstaigose palyginti nedaug

globos vietų. Reikėtų geriau dirbti socialinį darbą su šeimomis, kad nedaugėtų

be tėvų globos likusių vaikų. Dienos globos įstaigų plėtojimas - viena iš šios

problemos prevencijos priemonių.

Vietų skaičius

apskrityse esančiose asmenų su negale įstaigose taip pat gana skirtingas

Alytaus apskrityje visai nėra tokių įstaigų, tuo tarpu 1000 asmenų su negale

vidutiniškai Telšių apskrityje tenka 73, Marijampolės - 68, Vilniaus - 18,

Kauno - 14 vietų.

Nestacionarių

globos įstaigų tinklas (dienos globos, laikino gyvenimo namai ir panašiai) tik

pradedamas formuoti. Nakvynės arba laikino gyvenimo namus turi tik 12 iš 56

savivaldybių. Kai kurios savivaldybės, neturėdamos pakankamai lėšų,

nesuinteresuotos plėtoti socialinių paslaugų sistemą, kurti bei įgyvendinti

socialines programas, todėl atskirose savivaldybėse asmenų, gaunančių pagalbą į

namus, skaičius skiriasi net 2,7 karto. Kadangi socialinės paslaugos skirtos

socialiai remtiniems asmenims ir labiausiai pažeidžiamoms visuomenės

socialinėms grupėms, būtinų socialinių paslaugų standartų įgyvendinimas turėtų

būti remiamas ir valstybės.

Programos

tikslai

10.

Svarbiausieji programos tikslai yra šie

10.1.

artimiausias tikslas - skatinti savivaldybes užtikrinti, kad būtinos minimalios

socialinės paslaugos būtų teikiamos visoms socialinių paslaugų reikalingoms

asmenų grupėms kuo ekonomiškiau ir veiksmingiau, orientuotis į tokias socialines

paslaugas, kurios labiau tinkamos vartotojams;

10.2. ilgalaikis

tikslas - iš esmės stiprinti Lietuvoje socialinių paslaugų sistemą, rūpintis

vykdomos socialinės politikos veiksmingumu, tam naudoti visus galimus

išteklius: žmogiškuosius, finansinius, materialinius.

Programos

įgyvendinimo principai ir kryptys

11. Lietuvos

Respublikos socialinių paslaugų įstatyme numatyta, kad savivaldybės planuoja

socialinių paslaugų rūšis ir mastą, numato savo biudžete lėšas socialinėms

paslaugoms finansuoti. Dėl nepakankamo savivaldybių ekonominio potencialo

nurodytasis įstatymas įgyvendinamas lėtai ir neefektyviai. Atsižvelgiant į

socialinių paslaugų poreikius šiuo metu, daugelyje rajonų reikia plėtoti

stacionarias socialines paslaugas (ypač seniems žmonėms). Kai kurios savivaldybės

jau pasirengusios plėtoti ir nestacionarias socialines paslaugas (tiek

institucines, tiek neinstitucines).

12. Įgyvendinant

šią programą, savivaldybėse parengti projektai bus finansuojami iš Socialinės

apsaugos ir darbo ministerijos biudžete šiam tikslui numatytų lėšų.

Savarankiški arba bendrai parengti savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų

socialinių paslaugų projektai bus atrenkami ir finansuojami konkurso būdu.

Konkursui teikiamuose projektuose turi būti nurodyta, koks yra socialinių paslaugų

poreikis. Projektai turi atitikti konkurso nuostatuose nurodytus prioritetus.

Programos prioritetai - nestacionarių socialinių (tiek institucinių, tiek

neinstitucinių) paslaugų plėtra.

Pirmenybė

teikiama tokiems projektams, kuriems įgyvendinti, be Lietuvos valstybės

biudžeto lėšų, numatomi ir kiti šaltiniai: savivaldybių biudžetų lėšos,

užsienio partnerių, vietos įmonių, privačių asmenų ir kitų fondų parama.

13. Numatomos

šios socialinių paslaugų infrastruktūros plėtojimo kryptys

13.1. socialinių

paslaugų decentralizavimas kuriant socialinių paslaugų sistemą ir užtikrinant

socialinį saugumą skirtingoms socialinėms žmonių grupėms;

13.2.

bendruomenės socialinių paslaugų poreikių tenkinimas vadovaujantis prioritetų

nustatymo principu;

13.3. socialinių

paslaugų sistemos taikymas įtraukiant bendruomenę į socialinių paslaugų

planavimą bei socialinių projektų rengimą;

13.4. socialinių

paslaugų infrastruktūros plėtros skatinimas finansuojant socialinius projektus

iš Lietuvos valstybės biudžeto;

13.5. valstybinių

ir nevyriausybinių organizacijų bendro darbo sistemos kūrimas numatant atskirų

organizacijų atsakomybę socialinių paslaugų teikimo srityje;

13.6. socialinių

paslaugų infrastruktūros plėtojimas visoje Lietuvos teritorijoje, atsižvelgiant

į situaciją kiekvienoje savivaldybėje ir vietos gyventojų poreikius.

___________________

Pakeitimai

1.

Lietuvos

Respublikos Vyriausybė, Nutarimas

Nr. 782, 00.07.03,

Žin., 2000, Nr.55-1611 (00.07.07)

DĖL LIETUVOS

RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1998 M. VASARIO 19 D. NUTARIMO NR. 202 „DĖL SOCIALINIŲ

PASLAUGŲ INFRASTRUKTŪROS PLĖTROS 1998-2000 METŲ PROGRAMOS" DALINIO

PAKEITIMO

*** Pabaiga ***

Redagavo: Angonita

Rupšytė (2000.07.18)