DĖL VALSTYBINĖS ŠEIMOS POLITIKOS KONCEPCIJOS

Nutarimas

skelbtas: Žin., 2008, Nr. 69-2624

Neoficialus

nutarimo tekstas

LIETUVOS

RESPUBLIKOS SEIMAS

NUTARIMAS

DĖL VALSTYBINĖS ŠEIMOS POLITIKOS KONCEPCIJOS

PATVIRTINIMO

2008 m. birželio 3 d. Nr. X-1569

Vilnius

Lietuvos Respublikos Seimas,

apsvarstęs Seimo valdybos 2005 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. 469 sudarytos

darbo grupės parengtą Valstybinės šeimos politikos koncepcijos projektą, n u t

a r i a

1

straipsnis.

Patvirtinti

Valstybinę šeimos politikos koncepciją (pridedama).

Seimo Pirmininkas Česlovas Juršėnas

Lietuvos

Respublikos Seimo

2008 m. birželio 3 d.

nutarimo

Nr. X-1569

priedėlis

VALSTYBINĖ

ŠEIMOS POLITIKOS KONCEPCIJA

1. BENDROSIOS NUOSTATOS

1.1. Valstybinės

šeimos politikos koncepcijos (toliau – Koncepcija) paskirtis – pagrįsti

bendros šeimos politikos reikalingumą įgyvendinant Lietuvos Respublikos

konstitucinę nuostatą, kad šeima yra valstybės ir visuomenės pagrindas,

kad šeimoje ugdomos esminės etinės ir kultūrinės vertybės,

užtikrinančios kiekvieno asmens gerovę ir Lietuvos valstybės bei tautos

istorinį išlikimą.

1.2. Koncepcijos

tikslai

– atskleisti

šeimos išskirtinę vertę asmens ir visuomenės gyvenime;

– apibrėžti šeimos atliekamas funkcijas,

svarbias tenkinant asmens ir visuomenės poreikius;

– apibūdinti

šeimos raidos ir šeimos gyvenimo sąlygų problemas Lietuvoje;

– apibrėžti

valstybinės šeimos politikos tikslus ir principus;

– numatyti

valstybinės šeimos politikos veiksmų kryptis.

1.3. Koncepcija

grindžiama istoriškai susiklosčiusiomis šeimos vertybėmis ir šeimos gerovę

nusakančiomis sampratomis, kurios atitinka Konstituciją ir kitus teisės aktus.

1.4. Šeima – esminis

visuomenės gėris, kylantis iš žmogaus prigimties ir grindžiamas savanorišku

vyro ir moters santuokiniu pasižadėjimu skirti savo gyvenimą šeiminiams

santykiams kurti, užtikrinantis šeimos narių – vyro ir moters, vaikų bei visų

kartų gerovę ir sveikos visuomenės raidą, tautos bei valstybės gyvybingumą ir

kūrybingumą. Todėl valstybės ir nevyriausybinės institucijos privalo užtikrinti

šeimos integralumui palankią aplinką, plėtodamos ir tobulindamos jos teisinę ir

socialinę bazę.

1.5. Koncepcijos taikymo ribos

1.5.1. Ši koncepcija neapima privačioje

ir kultūrinėje srityje galimos šeimos supratimo įvairovės.

1.5.2. Koncepcijoje laikomasi nuostatos,

kad gindama motinystę, tėvystę ir vaikystę valstybė globoja visus artimos

giminystės ryšių, ugdymo, tarpusavio pagalbos ir bendro ūkio siejamus asmenis.

Našlaičių, vienišų motinų (tėvų) ir jų vaikų, sugyventinių vaikų globą

reglamentuoja kiti teisės aktai.

*1.6. Pagrindinės Koncepcijos

sąvokos

1.6.1.

Artimieji giminaičiai – kraujo ryšiais tarpusavyje susiję asmenys – tėvai

ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai, broliai ir seserys.

1.6.2. Darni

šeima – šeima, atliekanti būdingas šeimos funkcijas, kurios užtikrina visų

jos narių fizinę, psichinę ir dvasinę gerovę.

1.6.3.

Daugiavaikė (gausi) šeima – šeima, auginanti tris ir daugiau vaikų.

1.6.4.

Išplėstinė šeima – sutuoktiniai, jų vaikai (įvaikiai), jeigu jų yra, ir

kartu gyvenantys artimieji giminaičiai.

1.6.5. Krizę

išgyvenanti šeima

– sudėtingą gyvenimo tarpsnį dėl tam tikrų psichologinių, socialinių,

sveikatos, ekonominių ar kt. problemų išgyvenanti šeima (besiskirianti; šeima,

kurioje vienas arba abu tėvai laikinai gyvena užsienyje, o jų vaikai, likę

gyventi gimtinėje, dažnai įgyja našlaičio sindromą (t. y. patiria išsiskyrimo

traumą ir jos pasekmės juntamos psichinei sveikatai bei elgesiui); ligonį

slauganti, netektį ar smurtą patyrusi ar kitų problemų turinti šeima).

1.6.6.

Nepilna šeima – šeima arba išplėstinė šeima, kurioje santuokai pasibaigus

vaikai yra netekę vieno ar abiejų tėvų.

1.6.7.

Santuoka

– įstatymų

nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti

šeimos teisinius santykius.

1.6.8. Socialinės

rizikos šeima –

šeima, kurioje auga vaikų iki 18 metų ir kurioje bent vienas iš tėvų

piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis

medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų, dėl socialinių įgūdžių

stokos nemoka ar negali tinkamai prižiūrėti vaikų, naudoja prieš juos

psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, gaunamą valstybės paramą naudoja

ne šeimos interesams ir todėl iškyla pavojus vaikų fiziniam, protiniam,

dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui[1].

1.6.9. Šeima – sutuoktiniai

ir jų vaikai (įvaikiai), jeigu jų yra. Šeima taip pat gali būti nepilna ar

išplėstinė.

*Pastaba. Pripažinti,

kad Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimas

Nr. X-1569 „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“

(Žin., 2008, Nr. 69-2624)

tiek, kiek juo patvirtintos Valstybinės šeimos politikos koncepcijos 1.6 punkto

nuostatose yra įtvirtintos tik santuokos pagrindu sukurtos (buvusios sukurtos)

darnios šeimos, daugiavaikės šeimos, išplėstinės šeimos, krizę išgyvenančios

šeimos, nepilnos šeimos, socialinės rizikos šeimos ir šeimos sąvokos,

prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalims,

o tiek, kiek juo patvirtintos Valstybinės šeimos politikos koncepcijos 5.8

punkte yra nustatyta, kad Seimas ir Vyriausybė, rengdami teisės aktus šeimos

politikos srityje, atsižvelgia ir derina juos su šios koncepcijos nuostatomis,

prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos

Respublikos Konstitucinis Teismas, Nutarimas

2011-09-28,

Žin., 2011, Nr. 118-5564 (2011-09-30)

1.7. Koncepcija remiasi šiomis

teisinėmis nuostatomis

1.7.1.

Konstitucijos (Žin., 1992, Nr. 33-1014) 38

straipsniu: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir

globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir

moters sutarimu. (...) Sutuoktinių teisės šeimoje lygios. Tėvų teisė ir pareiga

– auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki

pilnametystės juos išlaikyti. Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos

senatvėje ir tausoti jų palikimą.“;

1.7.2. Konstitucijos

39 straipsniu: „Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus

namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą (...).“;

1.7.3. Konstitucijos

26 straipsniu: „(...) Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir

globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus.“;

1.7.4.

Civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262)

trečiosios knygos „Šeimos teisė“ 3.3 straipsniu

„1. Šeimos santykių teisinis reglamentavimas

Lietuvos Respublikoje grindžiamas monogamijos, santuokos savanoriškumo,

sutuoktinių lygiateisiškumo, prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir

gynimo, vaikų auklėjimo šeimoje, motinystės visokeriopos apsaugos principais

bei kitais civilinių santykių teisinio reglamentavimo principais.

2.

Šeimos įstatymai ir jų taikymas turi užtikrinti šeimos ir jos reikšmės

visuomenėje stiprinimą, šeimos narių tarpusavio atsakomybę už šeimos

išsaugojimą ir vaikų auklėjimą, galimybę visiems šeimos nariams tinkamai

įgyvendinti savo teises ir apsaugoti nepilnamečius vaikus nuo netinkamos kitų

šeimos narių bei kitų asmenų ir kitokių veiksnių įtakos.“;

1.7.5.

Civilinio

kodekso

trečiosios knygos 3.161 straipsnio 2, 3, 5, 6

dalimis

„2. Vaikas turi teisę žinoti savo

tėvus, jei tai nekenkia jo interesams ar įstatymai nenumato ko kita.

3. Vaikas turi teisę gyventi

kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su

tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais,

jei tai nekenkia vaiko interesams.“;

„5. Vaikų, gimusių

nesusituokusiems tėvams, ir vaikų, gimusių susituokusiems tėvams, teisės yra

lygios.

6. Tėvams nutraukus santuoką, ją

pripažinus negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium, vaikų teisės nesikeičia.“;

1.7.6. Europos žmogaus

teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Žin., 1995,

Nr. 90-987) 12 straipsniu: „Vyrai ir moterys, sulaukę santuokinio amžiaus, turi

teisę tuoktis ir sukurti šeimą pagal šią teisę reguliuojančius valstybės vidaus

įstatymus.“;

1.7.7. Europos žmogaus

teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7 5 straipsniu

(Žin., 2000, Nr. 96-3016)

„Sutuoktiniai turi lygias civilinės teisės pobūdžio teises ir atsakomybę

tarpusavio santykiuose bei savo vaikų atžvilgiu tiek santuoką sudarius ir jai

tęsiantis, tiek ją nutraukus. Šis straipsnis netrukdo valstybėms imtis tokių

priemonių, kokios yra būtinos vaikų interesams ginti.“;

1.7.8. 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (Žin., 1995, Nr. 60-1501) preambule

„(...) šeimai, kaip pagrindinei visuomenės ląstelei ir natūraliai visų jos

narių, ypač vaikų, augimo ir gerovės aplinkai, turi būti suteikta reikiama

apsauga ir pagalba, kad ji galėtų prisiimti visas pareigas visuomenei“, „(...)

vaikas visapusiškai ir harmoningai vystytis gali tik augdamas šeimoje,

jausdamas laimę, meilę ir supratimą.“

1.8. Šeimos išskirtinė vertė

1.8.1. Darni

šeima pati savaime yra gėris, nes atitinka prigimtinius asmens poreikius ir

socialumą ir leidžia visiškai juos išreikšti

– būti besąlygiškai mylimam ir

priimamam, nepaisant galių, gabumų ir pasiekimų, nes kiekvienas asmuo yra

unikalus ir savaime vertingas;

– būti atviram

kitam asmeniui, pasitikėti ir dalytis gyvenimu su juo (bendrauti ir

bendradarbiauti);

– turėti tėvus

kaip autoritetą, kuriais pasitikima, iš jų mokomasi, lygiuojamasi kaip į vyro

ir moters tarpusavio santykių pavyzdį, taip atskleidžiant ir įtvirtinant savo

tapatybę.

1.8.2.

Santuoka grindžiama šeima yra istoriškai ir moksliškai patvirtintas patikimiausias

institutas, sudarantis geriausias sąlygas visų jos narių visapusiškam ir

visaverčiam prigimtinių galių bei socialinių įgūdžių ugdymui(si). Todėl šeima

yra visuomenės pažangos pagrindas, tautos gerovės ir išlikimo

garantas.

1.8.3. Šeima

yra pirminis socialinis institutas, kuris kiekvienoje visuomenėje užtikrina

socialų gyvenimo būdą grindžiančių vertybių, elgesio normų, formalių ir

neformalių taisyklių visumą. Visuomenės gyvenimas pakrinka, jei šeimai stinga

palaikymo ir apsaugos.

1.8.4. Šeima

kaip pirminė bendruomenė, susiformavusi pirmiau

nei valstybė ar kuris kitas socialinis darinys, yra natūrali ir pagrindinė

visuomenės ląstelė. Gyvenimas drauge ir šeimos narių bendrystė bei tarpusavio

priklausomybė grindžia būtinybę matyti šeimą kaip visumą. Žmogaus teisės

pirmiausia įgyvendinamos per šeimą, ne skaidant ją į atskirus narius, bet

stiprinat jų tarpusavio atsakomybę. Vyro ir moters santuokos pagrindu sukurta

šeima, net tapusi nepilna, geriau apsaugo savo narių teises ir rengia

visaverčiam asmeniniam bei socialiniam gyvenimui negu bet kuri valstybės

įsteigta ir remiama institucija.

1.8.5.

Šeimoje asmenų lyčių ir kartų skirtybių papildomumas užtikrina tarpusavio

santykių pilnatvę. Vyro ir moters lygiavertis bendradarbiavimas, glaudūs ryšiai tarp kartų, lemiantys kultūros

vertybių ir konstruktyvių elgesio modelių abipusį perimamumą, turi įtakos visuomenės solidarumui,

demokratiškumui ir pilietiškumui. Lyčių skirtumai, vis iš naujo patvirtinami

neurobiologijos ir neuropsichologios studijų[2],

savaime nekuria nelygių galimybių ir neveda į diskriminaciją, bet yra sąlyga

skirtingai raiškai, požiūriams, talentams, patirčiai, kurie suteikia galimybę

kūrybiškai bendradarbiauti kiekvienoje visuomenės gyvenimo srityje.

1.8.5.1. Lyčių

papildomumas, kuris pasireiškia ir ugdomas pirmiausia šeimoje, reiškia ne

gyvenimo sričių ar darbų dalijimą į vyriškus ir moteriškus, bet vyro ir moters

lygiavertį bendradarbiavimą visų rūšių veikloje (jie abu atsakingi už šeimos

gyvenimą ir vaikų auklėjimą), atpažįstant ir pripažįstant abiejų savitumą,

skirtingos ir todėl viena kitą papildančios raiškos indėlį, o tai užtikrina

žmogiškojo kūrybiškumo ir tarpusavio santykių dinamiką.

1.8.5.2. Sutuoktinių

santarvė ir bendradarbiavimas šeimoje yra kartų (tėvų ir vaikų, senelių ir

vaikaičių) santarvės ir bendradarbiavimo prielaida. Savo patirtimi,

galimybėmis, požiūriais skirtingi šeimos nariai turi daug daugiau prielaidų

mokytis tolerancijos, supratimo, įsiklausyti į kito nuomonę.

1.8.6. Šeimos stabilumas – šeimos

narių tarpusavio pasitikėjimas ir sugyvenimas – laiduoja

visų šeimos narių socialinių ir psichologinių poreikių tenkinimą, tiesiogiai

veikia jų kaip asmenų kūrybingumą, gebėjimą įsilieti į visuomenę,

bendradarbiauti ir konstruktyviai adaptuotis sparčiai kintančiame pasaulyje.

1.9. Šeimos pagrindinės

funkcijos asmens ir visuomenės gyvenime

1.9.1. Asmenų

bendruomenės kūrimas – tarpasmeninių ryšių užmezgimas ir plėtotė,

partneriško lyčių abipusiškumo ir papildomumo, asmenų tarpusavio pagarbos,

pasitikėjimo ir atsakomybės ugdymas priimant sutuoktinių ir tėvų

įsipareigojimus.

1.9.2. Prokreacija – gyvybės

davimas iš meilės, grindžiamos atsakingu motinystės ir tėvystės supratimu,

vaikų auginimas.

1.9.3.

Ugdymas ir socializacija – kultūros ir vertybių, elgesio normų bei pirminių

žinių perteikimas, pažinimo ir bendravimo įgūdžių ugdymas, žmogaus gabumų

atskleidimo ir galimybės juos įgyvendinti užtikrinimas, asmens lytinės

tapatybės ugdymas (vyro ir moters vaidmens šeimoje ir visuomenėje pažinimas),

savimonės ugdymas, socialinė reabilitacija.

1.9.4. Globa ir

rekreacija

– žmogiškosios globos, psichologinio saugumo (ypač vaikų, vyresnio amžiaus

žmonių ir neįgalių žmonių) užtikrinimas, psichofizinės brandos ugdymas, asmens

psichinių, fizinių bei dvasinių galių atkūrimas ir palaikymas.

1.9.5. Namų

ūkio kūrimas – bendros veiklos, solidarumo ir subsidiarumo patirties, įsipareigojimų,

atsakomybės ir savarankiškumo ugdymas, materialinio apsirūpinimo užtikrinimas,

gebėjimo derinti šeimos gyvenimą ir darbinį užimtumą ugdymas.

2. ŠEIMOS RAIDOS

IR ŠEIMOS GYVENIMO SĄLYGŲ PROBLEMOS

2.1. Socialinis

ir ekonominis nestabilumas, naujos galimybės ir iššūkiai (dėl to sumažėjo

dalies šeimų gebėjimas prisitaikyti prie naujų aplinkybių), bendros šeimos

politikos, skirtos šeimos vaidmeniui stiprinti, šeimos vertybėms puoselėti,

nebuvimas valstybėje ir nepakankamas dėmesys darniai, sveikai šeimai išryškino

didėjančią šeimos instituto krizę. Šią situaciją iliustruoja toliau išdėstytos

šeimos demografinės, kultūrinės aplinkos ir vertybių pokyčių, ekonominės, vaikų

ugdymo ir visokeriopo saugumo užtikrinimo bei kitos problemos.

2.2.

Demografinės problemos

2.2.1. Mažas

santuokų skaičius. Nors per pastaruosius penkerius metus, po dešimtmetį

(1991–2001) trukusio santuokų skaičiaus mažėjimo, šis skaičius ėmė didėti – 2006 m. susituokė 21,2 tūkst. porų (1,3 tūkst. porų daugiau nei 2005 m.)[3],

tačiau 1990 m. tuokėsi 36,3 tūkst. porų, tad santykinai šis skaičius yra mažas.

2.2.2. Tuokiamasi

vyresnio amžiaus. 2006 m. vidutinis pirmą kartą santuoką sudarančių vyrų

amžius buvo 27 metai, moterų – 25 metai. 2000 m. – atitinkamai 26 ir 24 metai.[4]

1989 m. surašymo duomenimis, tarp 20–24 metų vyrų vedusių buvo trečdalis (32,8

proc.), o 2001 m. duomenimis, jų buvo per pusę mažiau – tik šeštadalis (16,5

proc.), šio amžiaus ištekėjusių moterų atitinkamai sumažėjo nuo 55,5 iki 32,5

proc.

2.2.3. Gana

dažnos ištuokos. 2006 m. buvo įregistruota apie 11,2 tūkst. ištuokų

(202 poromis daugiau nei 2005 m. 1990 m. šimtui santuokų teko 35, 2005 m. – 58 ištuokos.[5]

Vidutiniškai per metus po ištuokos be vieno iš tėvų (dažniausiai be tėvo) lieka

apie 10 tūkst. vaikų.[6]

2.2.4. Vis

daugiau porų gyvena kartu, neregistravusios santuokos. Socialinių tyrimų

instituto duomenimis, gyvenimui nesusituokus pritaria beveik pusė (44 proc.)

apklaustų respondentų nuo 18 iki 24 metų. Gyvenimas nesusituokus didina, kaip

rodo daugelio tyrimų duomenys[7],

tarpusavio santykių įtampą, polinkį į seksualinę neištikimybę, nenorą ar

atidėliojimą turėti vaikų, smurto prieš moteris ir vaikus galimybę;

sugyventinių kūdikių mirtingumas yra didesnis nei susituokusiųjų, sugyventinių

vaikai turi daugiau elgesio problemų, didesnį polinkį į alkoholį, narkotikus,

ankstyvus lytinius santykius.

2.2.5. Mažas

gimstamumas. Suminis gimstamumo rodiklis[8]

(2006 m. buvo 1,3, o 1990 m. – 2,02) neužtikrina kartų kaitos. 2006 m. Lietuvoje gimė 31,3 tūkst. kūdikių (724 kūdikiais daugiau nei 2005 m.). Nors nuo 2003 m. gimimų skaičius didėja, tačiau Lietuvoje gimstamumas vis dar

išlieka vienas mažiausių ES valstybėse narėse.[9]

2.2.6. Mažėja

vaikų skaičius. Per 2006 m. vaikų sumažėjo 23,3 tūkst. (3,2 proc.). Per

dešimtį metų nuo 1990 iki 2000 m. vaikų sumažėjo 125,4 tūkst. (12,6 proc.), o

nuo 2000 m. – 175,8 tūkst. (20,2 proc.).[10]

2.2.7. Gimdo

vis vyresnio amžiaus moterys. 2006 m. vidutinis gimdyvių, gimdančių pirmą vaiką, amžius buvo 25 metai[11],

o 1994 m. – 23 metai.

2.2.8. Gausėja

vaikų, gimusių ne santuokoje. Statistikos departamento prie Lietuvos

Respublikos Vyriausybės duomenimis, 1990 m. ne santuokoje gimė 7 proc., o 2003 m. – 29,5 proc. vaikų. Santuokos neregistravusiems tėvams 2005 m. gimė 8,6 tūkst., o 2006 m. jau 9,3 tūkst. vaikų. 2000 m. šis skaičius siekė tik 7,7 tūkst.[12]

2.2.9. Vaikų

iki 1 metų mirtingumas. Šis rodiklis prilyginamas šalies socialinio

ekonominio išsivystymo ekvivalentui. 2005 m. mirė 209 vaikai iki 1 metų, 2006 m. – 212. Kūdikių mirtingumo vidurkis – 6,8 tūkstančiui gyvų gimusių kūdikių,

ES valstybių narių vidurkis – 5,2.[13]

2.2.10. Gausėja

be abiejų tėvų gyvenančių vaikų. Dėl ištuokų, skurdo, emigracijos daugėja

namų ūkių, kuriuose vaikus augina vienas iš tėvų ar globėjas. 2005 m. tokių namų ūkių buvo 11 proc., o 2006 m. – jau 13 proc. Beveik pusę 2005 m. išvykusiųjų iš Lietuvos sudarė susituokę asmenys, todėl Lietuvoje formuojasi naujas šeimos

tipas, kai vienas arba abu tėvai laikinai gyvena užsienyje, o jų vaikai, likę

gyventi gimtinėje, dažnai įgyja našlaičio sindromą.

2.2.11. Kas

antra šeima – be vaikų. 2006 m. daugiau nei pusė (55 proc.) šeimų neturėjo

vaikų, vieną vaiką turėjo – 22 proc., 2 vaikus – 17, 3, o daugiau vaikų – 6

proc. Vidutinis šeimos dydis – 2,4 asmens.[14]

2.2.12. Visuomenė

senėja. 2006 m. 60 metų ir vyresni gyventojai sudarė 20,4 proc., o vaikai

iki 14 metų – 16,5 proc. Senėjimo indeksas[15]

nuo 2001 m. iki 2006 m. padidėjo nuo 98 iki 124.[16]

2.3. Kultūrinės

aplinkos ir vertybių pokyčiai

2.3.1. Santuokos,

kaip vertybės, silpnėjimas. Jį lemia kintančios visuomenės vertybinės

nuostatos – naujų gyvenimo kartu formų pripažinimas, asmens saviraiškos svarba,

karjeros ir tvirto materialinio pagrindo siekimas, įsipareigojimų, atsakomybės

vengimas.

2.3.2. Žema

tarpusavio santykių kultūra. Visuomenė yra menkai psichologiškai išprususi,

jos žinios apie šeimos ir asmens psichosocialinės raidos tarpsnius ribotos,

bendravimo įgūdžiai skurdūs. Konfliktai šeimoje neigiamai veikia vaikų ir tėvų

dvasinę sveikatą.

2.3.3. Kartų

solidarumo mažėjimas. Vis dažniau visuomenėje pasireiškia kartų

susvetimėjimas ir priešiškumas.

2.3.4. Tėvų užimtumas. Didelis tėvų užimtumas daro

poveikį tėvų ir vaikų santykiams, mažai dėmesio skiriama vaikų priežiūrai ir

auklėjimui, dėl to silpnėja ryšiai tarp šeimos narių.

2.4. Socialinės

ir ekonominės šeimos problemos

2.4.1. Šeimų

skurdas. Tarp sunkiausiai besiverčiančių ar skurstančių šeimų pirmiausia patenka

nepilnos ir daugiavaikės šeimos, šeimos, auginančios mažamečius vaikus,

prižiūrinčios neįgalius asmenis, mažos motyvacijos, nesugebančios prisitaikyti

prie kintančių gyvenimo sąlygų šeimos. Statistikos departamento prie Lietuvos

Respublikos Vyriausybės duomenimis, santykinis skurdo rodiklis[17]

nuo 2003 m. (15,9 proc.) didėjo ir 2005 m. sudarė 16,9 proc. Namų ūkių, kuriuose yra vaikų, santykinio skurdo rodiklis didesnis nei vidutiniškai šalyje ir

siekia 17,2 proc. Daugiavaikėse šeimose minėtas rodiklis siekė 36,5 proc.[18]

2.4.2. Būsto

problemos. Būsto fondo struktūra neatitinka namų ūkių struktūros ir

poreikių. Valstybės teikiama parama būstui įsigyti ar išsinuomoti nėra

pakankama. 2006 m. pabaigoje sąrašuose socialiniam būstui nuomoti buvo daugiau

kaip 16 tūkst. asmenų (šeimų) (2005 m. jų buvo 13,5 tūkst.), tarp jų jaunos

šeimos sudarė 35,8 proc. Per 2006 m. tik 890 asmenų (šeimų) buvo suteikta

galimybė išsinuomoti gyvenamąsias patalpas (2005 m. tokių šeimų buvo 956).[19]

Būsto problema – tai viena svarbiausių santuokų mažėjimo, jų atidėjimo

vėlesniam laikui, mažo gimstamumo ir problemų, susijusių su vaiko ugdymui

palankių sąlygų sudarymu, priežasčių..

2.4.3. Darbo

ir pareigų šeimoje suderinamumo problemos. Silpnai išvystytos

lanksčios užimtumo formos (darbas ne visą darbo dieną, lankstus darbo grafikas,

darbas namuose ir kt.) ir nepakankamos vaikų priežiūros paslaugos riboja

galimybes tėvams pasirinkti profesinio darbo ir vaikų ugdymo derinimo režimą,

užtikrinti lyčių lygybę ir siekti demografinių rezultatų gerėjimo.

2.4.4. Emigracija.

Ją lemia maži atlyginimai, žemas pragyvenimo lygis, problemos, kylančios

jaunimui įsidarbinant pirmą kartą, ilgalaikis nedarbas, gana didelis

neoficialus užimtumas. Lietuvos gyventojų emigracijos mastai ir intensyvumas

yra labai dideli. Per pirmuosius narystės Europos Sąjungoje metus (2004 m.) emigrantų iš Lietuvos skaičius išaugo 1,4 karto – nuo 22,7 tūkst. iki 32,5 tūkst. Daugiausia

– 48,1 tūkst. (2 kartus daugiau nei 2003 m.) emigravo 2005 m. Per 2006 m. emigrantų skaičius sumažėjo: emigravo apie 27,8 tūkst., tai beveik du kartus

mažiau nei 2005 m. ir penktadaliu daugiau nei 2003 m. Iš Lietuvos išvyksta jauni, dažniausiai 20–29 metų, turintys vidurinį, aukštesnįjį ar

aukštąjį išsilavinimą, darbingi žmonės.[20]

Dėl kokybinių Lietuvos gyventojų pokyčių, susijusių su emigracija, didėjanti

amžiaus, lyties disproporcija, protų nutekėjimas, darbo jėgos modifikacija ir

trūkumas neigiamai veikia šeimos institutą. Nepakankamai skatinama grįžtamoji

migracija. Neefektyvus darbo jėgos judumas Lietuvos viduje.

2.4.5. Nepakankama

socialinės pagalbos ir paramos šeimai sistema. Nėra ekonominio stabilumo,

neužtikrinta paramos šeimai plėtra ir kokybė. Esama socialinės paramos

infrastruktūra silpnai išplėtota, trūksta veiksmų koordinavimo, jaučiamas kvalifikuotų

specialistų, dirbančių su šeima, stygius. Socialinės pagalbos ir paramos

sistema daugiau orientuota ne į prevencinį darbą ar paslaugų šeimai teikimą,

bet į padarinius, socialinių išmokų mokėjimą. Išmokų mokėjimas netiesiogiai

pratina nedarnių šeimų tėvus gyventi vaikų sąskaita ir vengti socialiai

naudingo darbo. Nepakankamai užtikrinama jaunimo integracija į darbo rinką.

2.4.6. Nepakankama

valstybės pagalba ir parama šeimai krizių atvejais. Stokojama įvairiapusės

pagalbos ir paramos šeimos socialinių, psichologinių ir kitų krizių atvejais.

Stinga institucijų, vykdančių ir koordinuojančių socialinės, pedagoginės ir

psichologinės paramos šeimai veiklą.

2.5. Vaikų

ugdymo ir visokeriopo saugumo užtikrinimo problemos

2.5.1. Daug

dėl tėvų emigracijos be tėvų priežiūros paliktų vaikų. Emigracijos

problemos yra kompleksinės, susijusios su vaiko juridinio atstovavimo

aspektais, jo emocine, moraline būkle, jo ugdymo ir ugdymosi procesu,

tinkamomis gyvenimo sąlygomis. Maždaug pusė emigrantų turėjo vaikų, bet tik kas

antras iš jų išvyko kartu su vaikais. Emigracijos tyrimo rezultatai rodo, kad

kas antro emigranto vaikai liko Lietuvoje su vienu iš tėvų, seneliais ar kitais

giminaičiais.[21]

2.5.2. Nemažėja

globos namuose augančių vaikų skaičius. 2007 m. pradžioje buvo 13,3 tūkst. be tėvų globos likusių vaikų. 2006 m. pabaigoje, kaip ir 2005 m., globos namuose gyveno 6,1 tūkst. vaikų.[22]

2.5.3. Daug

socialinės rizikos šeimų ir jose augančių vaikų.

2007 m. pradžioje vaiko teisių apsaugos tarnybų įskaitose buvo

įrašyta 13,5 tūkst. socialinės rizikos šeimų, jose augo 31,4 tūkst. vaikų.[23]

Apie du trečdaliai šeimų įrašyta į įskaitą dėl girtavimo. Šios šeimos

dažnai neturi pakankamai socialinių gebėjimų ir motyvacijos savarankiškai

tvarkyti savo gyvenimą, todėl nesugeba auklėti savo vaikų, naudoja prieš juos

psichologinę, fizinę prievartą, gaunamą valstybės paramą naudoja ne šeimos

interesams. Manytina, kad savo gyvenimo būdo įpročius

jos perduos kitoms kartoms.

2.5.4. Smurtas

prieš vaikus. 2006 m. nuo nuskalstamų veikų nukentėjo 5,1 tūkst. vaikų (186

vaikais daugiau nei 2005 m.). Dažniausiai nukenčia 14–17 metų paaugliai, du

trečdaliai nukentėjusiųjų – berniukai. Užregistruojama vis daugiau vaikų

seksualinės prievartos atvejų. Vaikai sudaro daugiau nei pusę visų užregistruotų

nukentėjusiųjų nuo šių nusikalstamų veikų. 2006 m. nuo seksualinio pobūdžio nusikalstamų veikų nukentėjo 272 vaikai (2005 m. – 239).[24]

2.5.5. Gausėja

vaikų, turinčių įvairių sveikatos sutrikimų. Statistikos

departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, 2005 m. bent viena liga sirgo trys ketvirtadaliai vaikų. 2005 m. iš visų patikrintų vaikų iki 16 metų visai sveikų buvo tik 43 proc., o 2000 m. šis skaičius siekė 46 proc. 2006 m. Lietuvoje buvo 15 667 neįgalūs vaikai, tai sudarė

2,7 proc. visų Lietuvos vaikų.[25]

2.5.6. Nepakankamas

jaunimo rengimas šeimai. Mokyklose vangiai diegiamos pedagogiškai pagrįstos

jaunimo rengimo šeimai programos. Dažniausiai orientuojamasi tik į šeimos

prokreacinę funkciją, nepakankamai atskleidžiami atsakingos tėvystės bei

motinystės principai, neugdomas mergaičių ir berniukų gebėjimas kartu svarstyti

tarpusavio santykių problemas, atpažinti ir priimti jų požiūrių ir

psichologinių reakcijų skirtumus.

2.5.7. Dalis

paauglių per anksti pradeda lytinį gyvenimą. Tai neigiamai veikia

skirtingos lyties asmenų gebėjimus ateityje užmegzti ilgalaikius atsakomybe,

pagarba ir meile grįstus tarpusavio santykius ir ryšius, būtinus visavertei

šeimai sukurti ir plėtoti. Lietuvos sveikatos informacijos centro duomenimis, 2006 m. gimdymų skaičius moterų iki 18 m. amžiaus grupėje – 443 (1,5 proc. visų gimdymų), dirbtinių

abortų skaičius moterų nuo 15 iki 17 m. amžiaus grupėje – 213 (2,2 proc. visų

abortų skaičiaus).

2.5.8. Tarp

jaunimo sparčiai plinta žalingi įpročiai. Atliktų tyrimų duomenimis, 19

proc. 15–17 metų vaikų globos namų auklėtinių yra bandę bent vieną iš narkotikų

nors kartą gyvenime, 12 proc. – nors kartą per paskutinius 12 mėnesių, 8 proc.

– per paskutines 30 dienų. 2006 m. užregistruoti 1 042 asmenys, padarę

nusikalstamas veikas, susijusias su disponavimu narkotinėmis ar

psichotropinėmis medžiagomis (2005 m. – 1010, 2004 m. – 869). 2006 m. užregistruota 47 nepilnamečiai asmenys, padarę nusikalstamas veikas,

susijusias su neteisėta narkotikų apyvarta, (2005 m. – 46, 2004 m. – 49, 2003 m. – 37, 2002 m. – 15 asmenų).[26]

2.5.9. Nepakankamas

vaikų ir jaunimo užimtumas. Trūksta vaikų ir jaunimo užimtumo programų ir

konkrečių paslaugų, dienos centrų, kitų vaikų papildomo ugdymo įstaigų;

neišspręstos vaikų ir jaunimo vasaros poilsio ir užimtumo problemos. Mokesčiai

už papildomo ugdymo paslaugas mokyklose ar kitose institucijose daliai šeimų

yra per sunki našta.

2.5.10. Ikimokyklinio ugdymo įstaigų stygius ir teikiamų

paslaugų neatitiktis poreikiams. Lietuvoje didėja ikimokyklinio ugdymo

įstaigų poreikis. 2006 m. pabaigoje šalyje buvo 652 ikimokyklinio ugdymo

įstaigos, arba 62 įstaigomis mažiau negu 2000 m. Ikimokyklines ugdymo įstaigas lanko vis daugiau šalies ikimokyklinio amžiaus vaikų: 2000 m. – 41 proc., 2006 m. – 55 proc., iš jų mieste – 75 proc., kaime – 20 proc.[27]

Didėja vienkartinių ir periodinių priežiūros paslaugų, trunkančių kelias

valandas (dažniausiai vaikų iki 1 metų) arba orientuotų į atskirų vaiko

gebėjimų ugdymą, poreikis namuose ir darželiuose.

2.5.11. Tėvų

su vaikais kartu praleidžiamas laikas. Ugdymo sėkmė šeimoje

priklauso nuo drauge su vaiku praleisto laiko ir jo pedagoginio turiningumo.

Tai bendras darbas namų ūkio ruošoje, pažintinės iškylos ir atostogos, bendras

šeimos tradicijų ir švenčių kūrimas, bendri žaidimai, kiti laisvalaikio

praleidimo būdai drauge ir pan. Tačiau Lietuvoje menkai atsižvelgiama į tai,

kad tėvų, auginančių mokyklinio amžiaus vaikus, darbo laikas ir atostogų laikas

turi būti derinamas prie vaikų mokyklinio užimtumo.

2.5.12. Neigiamas

viešosios informacijos poveikis nepilnamečiams. Vienas didžiausių sunkumų, su kuriais susiduria tėvai,

augindami vaikus, – žemos kultūros, seksualizuotos ir smurtinės informacijos

plitimas televizijoje, internete ir kitose visuomenės informavimo priemonėse.

Tai daro didžiulį neigiamą poveikį vaiko asmenybės vystymuisi, jo vertybinių

nuostatų formavimuisi. 2006 m. duomenimis, kriminalai, erotika ir seksas –

populiariausios žiniasklaidos temos. Čia pateikiama informacija nepilnamečiams

formuoja iškreiptą vertybių sistemą, nepagarbą žmogui, yra skatinama neapykanta

ir agresija.

2.6. Kitos

problemos

2.6.1. Nėštumo

nutraukimo ir nevaisingumo problemos. Pasitaiko atvejų, kad nėštumo

nutraukimas atliekamas prieš tai moteriai nesuteikus reikiamos socialinės,

pedagoginės, psichologinės, juridinės, materialinės ar kitokio pobūdžio

pagalbos. Nepakankamai dėmesio skiriama nevaisingumo prevencijai ir gydymui.

Nepakanka dėmesio pedagogiškai pagrįstam paauglių ir jaunimo lytiniam ugdymui,

atsakingos lytinės elgsenos formavimui.

2.6.2. Daugėja

smurto atvejų. Lietuvos nacionalinio Jungtinių Tautų Vaikų fondo komiteto

(UNICEF) tyrimo duomenimis, psichologinis arba fizinis smurtas būdingas 65

proc. šeimų (tyrimo duomenyse nenurodoma, ar smurtas vyksta sutuoktinių, ar sugyventinių

porose). Apie du trečdalius moterų bent kartą patyrė vyrų fizinį, psichologinį

ar seksualinį smurtą. 2006 m. nuo tėvų nukentėjo 730 vaikų, tai 38 proc.

daugiau nei 2005 m.[28]

2.6.3. Nepakankamas

dėmesys prevenciniam, intervenciniam, postvenciniam darbui su šeima –

stinga šeimų pedagoginio, psichologinio, medicininio ir ekonominio švietimo bei

konsultavimo, šeimos narių fizinės, psichinės bei dvasinės reabilitacijos

paslaugų.

2.6.4. Nėra

bendros koordinavimo sistemos šeimos politikos srityje. Neatliekamas

sistemingas ir išsamus šeimų padėties ir poreikių tyrimas, ne visada

vadovaujamasi jau priimtomis strateginėmis nuostatomis. Nėra bendros šeimos

politikos sistemos, o esančios politikos priemonės įgyvendinamos nenuosekliai

ir fragmentiškai.

2.6.5. Išvardytos

problemos daro neigiamą įtaką šeimos institutui, ir tik stipri, atsakinga šeima

yra pajėgi įveikti šias problemas.

3. VALSTYBINĖS

ŠEIMOS POLITIKOS TIKSLAS, PRIORITETAS IR PRINCIPAI

3.1.

Valstybinės šeimos politikos tikslas – numatyti ir vykdyti šeimos institutą

palaikančią ir stiprinančią bendrą politiką, kuri užtikrintų bendrąsias sąlygas

teikiant diferencijuotą valstybės ir visuomeninių institucijų pagalbą šeimai

visose srityse, siekiant, kad būtų sudarytos sąlygos jai būti autonomišku, atsakingu,

tvirtu, stabiliu, aktyviu ir savarankišku institutu, gebančiu visavertiškai

atlikti savo funkcijas.

3.2. Kadangi

gyvenimas šeimoje yra palankiausias kiekvieno asmens visavertei socializacijai,

valstybinės šeimos politikos prioritetas – kurti šeimai palankią aplinką

– sudaryti sąlygas įgyvendinti šeimos

prokreacinę funkciją, ypač ją derinti su kitomis šeimos socializaciją

užtikrinančiomis funkcijomis;

– plėtoti

diferencijuotas kompleksines paslaugas šeimai, stiprinant tėvų kaip pirmųjų ir

svarbiausių vaiko ugdytojų vaidmenį, siekiant šeimos išsaugojimo ir deramos

vaikų socializacijos;

– remti švietimo

ir socialinės pagalbos programas, padedančias atkurti pozityvią šeimos patirtį,

tuo ugdant jos neturinčių asmenų (našlaičių, nepilnoje šeimoje augusių vaikų,

išsiskyrusių, vienišų) drąsą ir gebėjimą kurti šeimą įsipareigojant santuokai;

– formuoti teigiamą

visuomenės požiūrį į šeimą, pirmiausia per valstybės švietimo sistemą ir kitas

valstybės institucijas, visuomenines organizacijas, bendruomenes, riboti šeimos

institutą griaunančius viešumos veiksnius.

3.3. Valstybinės

šeimos politikos įgyvendinimo principai

3.3.1. Prioritetas

šeimai.

Grindžiamas istoriškai ir moksliškai patikrintu šeimos, kaip pirminio

visuomenės instituto, patikimumu, užtikrinančiu tautos, visuomenės ir valstybės

gerovės bei pažangos plėtotę, nes šeima, pagrįsta santuoka, sudaro geriausias

sąlygas visų jos narių kaip asmenų visapusiškam ir visaverčiam prigimtinių

galių ir socialinių įgūdžių ugdymui.

3.3.2. Gyvybės

kultūros puoselėjimas. Grindžiamas atsakingos tėvystės ir

motinystės plėtote, pagarba gyvybei ir žmogiškajam orumui bet kuriame žmogaus

kaip asmenybės raidos etape, ypač teikiant prioritetą pagalbos stokojantiems

vaikams, seneliams, neįgaliesiems, moterims, abejojančioms, ar išsaugoti

pradėtą gyvybę, ar auginti gimusį kūdikį.

3.3.3. Kompleksiškumas.

Parama

apima visas šeimos atliekamas funkcijas, užtikrinančias šeimos materialinę,

socialinę ir dvasinę gerovę.

3.3.4. Diferencijuotumas.

Teikiama

diferencijuota parama, atsižvelgiant į realius šeimos gerovės poreikius,

vykdant šeimos gyvenimo krizės ar irimo prevenciją.

3.3.5. Subsidiarumas.

Teikiama

pagalba ir parama šeimai palaiko ir skatina šeimos savaveiksmiškumą

visose jos gyvenimo srityse, t. y. padeda šeimai pačiai atsakingai

vykdyti tai, ką ji gali daryti savo jėgomis, o ne perima ir dubliuoja jos

funkcijas. Šeimos subsidiarumui palaikyti ir stiprinti turi būti

rengiami šeimotyros ir šeimos konsultavimo specialistai, plėtojama švietimo ir

socialinės pagalbos sistema, kuriant jaunimo rengimo šeimai, tėvų švietimo ir

konsultavimo programas, šeimų tarpusavio pagalbos grupes, padedančias šeimoms

spręsti iškylančias problemas ir stiprinti šeimos stabilumą.

3.3.6. Lyčių

lygiavertiškumas.

Teikiama

parama šeimai padeda jos nariams išreikšti ir realizuoti savo prigimtines

ir išsiugdytas galias, būti savimi ir tuo geriausiai tarnauti atliekant šeimos

misiją, išreiškiamą per pagrindines šeimos funkcijas.

4. VALSTYBINĖS

ŠEIMOS POLITIKOS VEIKSMŲ KRYPTYS

4.1. Šeimos

politikos veiksmų kryptys kultūros, vaikų ugdymo, švietimo srityje

Švietimo ir

kultūros sistema grindžiama glaudžiu šeimos, mokyklos ir visuomenės

bendradarbiavimu, padedant šeimai ugdyti asmenį, pajėgų suvokti pasaulį,

savarankiškai ir kartu su kitais spręsti savo ir visuomenės gyvenimo problemas.

Siekis – padėti

šeimai parengti vaikus ir jaunimą savarankiškam gyvenimui, kurti funkcionalią

ir darnią šeimą, ugdyti brandžias, dorovingas ir savarankiškas,

gebančias kurti savo ir bendruomenės gyvenimą asmenybes.

4.1.1. Uždaviniai

4.1.1.1.

Diegti mokyklose rengimo

šeimai ir lytiškumo ugdymo programas, kurios ugdytų brandžią, savarankišką ir

kritiškai mąstančią asmenybę ir padėtų rengti mokinius šeimos gyvenimui, skatintų

šeimos vertybių suvokimą ir puoselėjimą;

4.1.1.2.

ugdyti

atsakomybę ir pagarbą žmogaus gyvybei nuo jos pradėjimo iki natūralios mirties;

4.1.1.3. stiprinti

bendražmogiškumo, bendruomeniškumo, pilietiškumo ir tautiškumo nuostatas,

pagarbą aplinkiniams, formuoti teigiamą požiūrį į žmonių lygybę. Ugdyti

atsakomybę už savo elgesį ir jo padarinius, gebėjimą pasipriešinti neigiamai

įtakai;

4.1.1.4.

suteikti

tėvams, globėjams ar rūpintojams žinių ir įgūdžių, reikalingų visaverčiam

bendravimui su vaikais;

4.1.1.5.

užtikrinti

palankias sąlygas tėvams laisvalaikį leisti drauge su vaikais, remti kultūros,

sporto ir poilsio renginius šeimoms;

4.1.1.6.

plėtoti

neformalųjį vaikų ugdymą, kurti psichologinės, pedagoginės, socialinės pagalbos

sistemą, prieinamą kiekvienai šeimai. Ypatingą dėmesį skirti ikimokyklinių ir

vaiko dienos priežiūros institucijų veiklos organizavimui;.

4.1.1.7.

įgalioti

nacionalinį transliuotoją propaguoti šeimos vertybes rodant teigiamus

pavyzdžius.

4.2. Šeimos

politikos veiksmų kryptys užimtumo srityje

Užimtumas

– esminė integracijos į visuomenę prielaida, užtikrinanti šeimos materialinę

gerovę, visavertį gyvenimą ir socialinę apsaugą.

Siekis – sudaryti

galimybę įsidarbinti ir gauti pakankamas pajamas, plėtoti lanksčias užimtumo

formas, padedančias derinti profesinius interesus su šeiminėmis pareigomis, tuo

sudarant palankias sąlygas kurti šeimas ir auginti vaikus.

4.2.1. Uždaviniai

4.2.1.1. Formuoti užimtumo

politiką, orientuotą į sąlygų dalyvauti darbo rinkoje sudarymą ir emigracijos

srautų mažinimą, siekiant užtikrinti šeimų ekonominį ir socialinį saugumą;

4.2.1.2.

sudaryti palankias sąlygas šeimos verslui, gerinant informavimo, konsultavimo ir mokymo kokybę;

4.2.1.3. sudaryti palankias

sąlygas derinti profesinį užimtumą, mokymąsi ir šeimos gyvenimą; kurti

lanksčias užimtumo formas;

4.2.1.4. didinti šeimos

narių užimtumą, teikti paramą smulkiojo verslo paslaugų sektoriaus plėtrai,

ugdyti šeimų motyvaciją ir gebėjimą prisitaikyti prie įvairių užimtumo formų;

4.2.1.5. plėtoti vaiko

priežiūros atostogų sistemą, kuri garantuotų galimybę lanksčiai jomis naudotis

abiem tėvams, kartu jiems išliekant darbo rinkoje, sudaryti palankias sąlygas

įsidarbinti pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms, sudarant galimybę

atnaujinti profesines žinias ar persikvalifikuoti;

4.2.1.6. prie akademinių

miestelių steigti studentų šeimų vaikams skirtus vaikų dienos centrus, kuriuose

vaikai būtų prižiūrimi tėvų paskaitų metu.

4.3. Šeimos

politikos veiksmų kryptys apsirūpinimo gyvenamuoju būstu, palankios

gyvenamosios aplinkos šeimai kūrimo srityse

Apsirūpinimas

gyvenamuoju būstu ir gyvenamosios aplinkos pritaikymas šeimos poreikiams –

vienas iš šeimos gyvenimo sąlygų sukūrimo veiksnių, turinčių lemiamą įtaką

šeimos kūrimui, jos stabilumui, gimstamumui.

Siekis –

suformuoti šeimos poreikius atitinkantį būsto fondą ir sukurti šeimai

palankią gyvenamąją aplinką.

4.3.1. Uždaviniai

4.3.1.1. Tobulinti būsto kreditavimo ir

subsidijavimo sistemą, kuri atitiktų šeimos poreikius;

4.3.1.2. plėtoti

savivaldybių socialinio būsto fondą;

4.3.1.3.

skatinti savivaldybių nuomojamo būsto ne pelno sektoriaus plėtrą;

4.3.1.4.

atsižvelgiant į šeimos galimybes, lanksčiai kompensuoti būsto šildymo ir kitas

būsto išlaikymo išlaidas;

4.3.1.5. didinti

valstybės paramą įsigyjant būstą šeimoms, auginančioms vaikus, ypač gausioms

šeimoms;

4.3.1.6.

gyvenamuosiuose rajonuose sukurti šeimai palankią aplinką, atitinkančią

kiekvieno šeimos nario poreikius (įrengti žaliuosius plotus, vaikų žaidimo,

sporto aikšteles, poilsio zonas; sukurti šeimai palankią infrastruktūrą;

skatinti švarios gyvenamosios aplinkos puoselėjimą).

4.4. Šeimos

politikos veiksmų kryptys socialinės paramos ir paslaugų šeimai srityje

Socialinė parama

ir paslaugos šeimoms – tai viena iš sričių, kuria užtikrinama socialinė

integracija šeimų, turinčių socialinių problemų ar stokojančių tinkamų gebėjimų

ir galimybių savarankiškai rūpintis savo šeimos gyvenimu.

Siekis – užtikrinti

galimybes šeimoms gauti būtiną pagalbą, orientuotą į šeimos gebėjimų

savarankiškai spręsti savo socialines problemas stiprinimą, motyvaciją kurti

saugią, sveiką ir darnią aplinką savo šeimoje. Sudaryti palankias sąlygas

suaugusiems šeimos nariams, prižiūrintiems vaikus, neįgalius, senyvo amžiaus

šeimos narius, derinti darbo ir šeimos įsipareigojimus.

4.4.1. Uždaviniai

4.4.1.1. Plėtoti aktyvios socialinės

paramos šeimoms politiką, užtikrinant veiksmingesnį piniginės socialinės

paramos ir socialinių paslaugų sistemos derinimą, stiprinant veiksmingą

socioedukacinę pagalbą šeimai, skatinančią jos pačios motyvaciją ir atsakomybę,

padedančią įveikti socialinę atskirtį;

4.4.1.2. sukurti

bendrą, veiksmingą, prieinamą socialinių paslaugų sistemą, užtikrinančią

kompleksinę pagalbą šeimai, orientuotą į individualius šeimos poreikius ir

interesus, tinkamai finansuojamą tiek iš savivaldybių, tiek iš valstybės

biudžeto;

4.4.1.3. kurti

ir plėtoti kompleksinės psichologinės pagalbos ir socialinių paslaugų teikimo

sistemą krizę išgyvenančioms ir socialinės rizikos šeimoms, stiprinti paramą

specialiųjų poreikių šeimoms ir vaikams. Plėtoti krizių ir pagalbos šeimoms

centrus;

4.4.1.4.

tobulinti specialistų, dirbančių prevencinį, intervencinį ir postvencinį darbą

su šeimomis, rengimo ir kvalifikacijos kėlimo sistemą;

4.4.1.5. siekti

glaudžios socialinės partnerystės, paremtos bendruomeniškumu, savitarpio

pagalba, žinybų bendradarbiavimu, panaudojant nevyriausybinių organizacijų

potencialą, profesinį pasirengimą ir patirtį socialinių paslaugų teikimo

srityje;

4.4.1.6. didinti

neapmokestinamųjų pajamų dydį šeimoms, auginančioms vaikus ir

prižiūrinčioms senus ir neįgalius šeimos narius;

4.4.1.7.

pertvarkyti sveikatos draudimo ir pensinio draudimo sistemas – motinų,

auginančių vaikus namuose, įnašą į bendrą gerovę prilyginti valstybės

atlyginamam darbui;

4.4.1.8.

suteikti papildomų užimtumo garantijų asmeniui, kuris yra vienintelis šeimos,

kurioje auga vaikai ar yra kitų priežiūros reikalingų asmenų, maitintojas;

4.4.1.9.

palankiomis sąlygomis teikti vaikų ir kitų šeimos narių priežiūros paslaugas

(ikimokyklinio ugdymo įstaigų, pailgintų dienos grupių, auklių tarnybų ar

privačių darželių kūrimas ar veiklos plėtojimas, senelius ar neįgalius asmenis

namuose lankančių priežiūros darbuotojų paslaugų tinklo išplėtimas), taip

užtikrinant galimybę lanksčiai derinti darbą ir šeimos pareigas;

4.4.1.10.

numatyti paramos studentų, doktorantų ir rezidentų šeimoms sistemą.

4.5. Šeimos

politikos veiksmų kryptys šeimos sveikatos srityje

Sveikata yra

visapusė fizinė, psichikos ir socialinė gerovė.

Siekis –

stiprinti šeimų sveikatą, vykdyti palankią šeimai sveikatos politiką, skatinti

šeimos narius aktyviai prisidėti prie sveikatinimo.

4.5.1. Uždaviniai

4.5.1.1. Užtikrinti sveikatos priežiūros

paslaugų kokybę visiems šeimos nariams, gerinti gyvenimo kokybę visais žmogaus

amžiaus tarpsniais;

4.5.1.2.

skatinti saugią, šeimos sveikatą stiprinančią aplinką, vykdant žalingų įpročių

prevencijos programas, gerinant ankstyvosios ligų diagnostikos kokybę;

4.5.1.3. teikti

įvairiapusę (psichologinę, informacinę, konsultacinę, slaugos įgūdžių apmokymo

ar pan.) pagalbą ligonius ar senelius slaugantiems šeimos nariams;

4.5.1.4. skirti

ypatingą dėmesį šeimos psichikos sveikatai stiprinti. Remti programas, kurios

priklausomybių, psichikos ligų ir savižudybių pavojaus atvejais teikia pagalbą

visai šeimai;

4.5.1.5.

užtikrinti, kad būtų prieinama informacija apie vaisingumo funkciją ir lytinės

sistemos fiziologiją, dirbtinių kontraceptikų šalutinius poveikius ir

kontraindikacijas. Plėtoti mokslinę bazę sutuoktinių vaisingumo funkcijai

atkurti;

4.5.1.6. plėtoti

kompleksinę motinos ir vaiko sveikatos priežiūros sistemą. Gerinti nėščių

moterų konsultavimo ir ugdymo, gimdymo, naujagimių ir kūdikių sveikatos

priežiūros paslaugų sistemą;

4.5.1.7. sukurti

nėščios moters, patiriančios krizinę būseną, konsultavimo sistemą. Moteriai,

kuri kaip kraštutinę priemonę renkasi abortą, turi būti užtikrinama konsultacinė

psichologinė, socialinė, juridinė ir kitokio pobūdžio pagalba;

4.5.1.8. gerinti

vaikų ir paauglių sveikatos priežiūros paslaugas formuojant vaikų sąmonėje

sveikos gyvensenos pagrindus. Sudaryti prielaidas sveikatą stiprinančios

mokyklos plėtotei.

4.6. Šeimos

politikos veiksmų kryptys užtikrinant vaiko saugumą šeimoje, stiprinant tėvų

atsakomybę už vaiko teisių ir teisėtų interesų įgyvendinimą

Vaiko teisių

apsauga – vaiko teisių gyventi visavertį gyvenimą šeimoje, jo teisės į apsaugą, aprūpinimą ir

dalyvavimą visuomenės gyvenime užtikrinimas.

Siekis –

sudaryti palankias sąlygas vaikams augti biologinėje tėvų šeimoje, teikiant

tinkamą paramą bei pagalbą šeimai ir vaikams.

4.6.1. Uždaviniai

4.6.1.1. Tobulinti kompleksinių,

koordinuotų veiksmų ir priemonių sistemą, didinant tėvų atsakomybę už tinkamą

teisių ir pareigų vaikui įgyvendinimą;

4.6.1.2.

skatinti pagarbą vaikų nuomonei ir ugdyti vaiko gebėjimą prisiimti tinkamas

pagal savo amžių pareigas šeimoje;

4.6.1.3.

skatinti vaikų globą šeimoje, siekiant mažinti vaikus globojančių institucijų

skaičių;

4.6.1.4.

užkirsti kelią visoms smurto prieš vaikus formoms. Teikti kvalifikuotą,

kompleksinę pagalbą nuo smurto nukentėjusiems vaikams ir jų šeimoms, skatinti

smurtauti linkusių žmonių reabilitaciją;

4.6.1.5. remti

ir plėtoti nemokamos telefoninės psichologinės pagalbos vaikams ir jaunimui

linijų veiklą;

4.6.1.6. vykdyti

visuomenės teisinį švietimą, sukurti ir įdiegti taikaus šeimos ginčų sprendimo

sistemą;

4.6.1.7.

stiprinti nepilnamečių apsaugą nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio.

5. Koncepcijos įgyvendinimas

5.1. Šeimos

politikos koordinavimas. Siekiant užtikrinti šeimos politikos

nuoseklumą, konceptualumą ir ilgalaikiškumą bei veiksmų vientisumą ir

koordinavimą, įsteigiama šeimos politiką kurianti ir įgyvendinanti institucija

(pvz., pertvarkant Švietimo ir mokslo, Socialinės apsaugos ir darbo bei kitas

ministerijas, įkuriama Šeimos ir vaiko reikalų ministerija). Seime įkuriamas

Šeimos ir vaiko reikalų komitetas.

5.2. Šeimos tyrimų ir

stebėsenos srityje. Sukuriama šeimos vertinimo, stebėsenos kriterijų ir

rodiklių sistema, kuri naudojama nuolatiniam šeimos būklės analizavimui,

siekiant matyti šeimos gyvenimo kokybės bei demografinių duomenų kitimo

dinamiką, ir pagrįstiems bei patikimiems tyrimams atlikti.

5.3. Socialinių

paslaugų srityje. Sukuriamas būtinų socialinių paslaugų

infrastruktūros tinklas, apimantis socialinių darbuotojų rengimo ir

kvalifikacijos kėlimo sistemą. Teikiamos paslaugos plėtojant, kuriant,

perorganizuojant ir gerinant tiek prevencinių, tiek terapinių paslaugų šeimai

kokybę.

5.4. Švietimo

srityje. Sukuriama priemonių brandžiai asmenybei ugdyti sistema.

5.5. Planuojant žmogiškuosius išteklius. Analizuojamas šeimos specialistų poreikis,

kompetencijos lygis ir rengimas, kvalifikacijos kėlimas. Aukštosios mokyklos

įtraukiamos į naujų programų šeimos specialistams rengti kūrimą.

5.6. Planuojant ir skirstant finansinius išteklius. Skirstant valstybės išteklius, finansuojant šeimos

gerovę plėtojančias programas, tolygiai atsižvelgiama į šeimos funkcijų

realizavimo materialinį pagrindimą ir visų į visavertį šeimos funkcijų vykdymą

įtraukiamų struktūrų skatinimą.

5.7. Visuomenės informavimo srityje. Žiniasklaida skatinama propaguoti šeimos vertybių

svarbą, aktyvinti visuomenę stiprinti šeimos institutą.

*5.8. Šeimos

politikos teisinis reglamentavimas. Seimas ir Vyriausybė, rengdami

teisės aktus šeimos politikos srityje, atsižvelgia ir derina juos su

šios koncepcijos nuostatomis.

*Pastaba. Pripažinti,

kad Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimas

Nr. X-1569 „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“

(Žin., 2008, Nr. 69-2624)

tiek, kiek juo patvirtintos Valstybinės šeimos politikos koncepcijos 1.6

punkto nuostatose yra įtvirtintos tik santuokos pagrindu sukurtos (buvusios

sukurtos) darnios šeimos, daugiavaikės šeimos, išplėstinės šeimos, krizę

išgyvenančios šeimos, nepilnos šeimos, socialinės rizikos šeimos ir šeimos

sąvokos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2

dalims, o tiek, kiek juo patvirtintos Valstybinės šeimos politikos

koncepcijos 5.8 punkte yra nustatyta, kad Seimas ir Vyriausybė, rengdami teisės

aktus šeimos politikos srityje, atsižvelgia ir derina juos su šios koncepcijos

nuostatomis, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos

Respublikos Konstitucinis Teismas, Nutarimas

2011-09-28,

Žin., 2011, Nr. 118-5564 (2011-09-30)

________________

Konstitucinio

Teismo nutarimas

1.

Lietuvos

Respublikos Konstitucinis Teismas, Nutarimas

2011-09-28,

Žin., 2011, Nr. 118-5564 (2011-09-30)

DĖL LIETUVOS

RESPUBLIKOS SEIMO 2008 M. BIRŽELIO 3 D. NUTARIMU NR. X-1569 "DĖL

VALSTYBINĖS ŠEIMOS POLITIKOS KONCEPCIJOS PATVIRTINIMO" PATVIRTINTOS

VALSTYBINĖS ŠEIMOS POLITIKOS KONCEPCIJOS NUOSTATŲ ATITIKTIES LIETUVOS

RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

*** Pabaiga ***

Redagavo Aušrinė Trapinskienė

(2011-09-30)

ausrine.trapinskiene@lrs.lt

[1]Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas (Žin., 2006, Nr. 17-589)

[2]

Brizendine L., Wels S., The Female Brain, N.Y.: Morgan Road Books, 2006.

[3] Statistikos departamento 2007-05-11 informacija „Lietuvos šeima šiandien“, http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=1110

[4] Statistikos departamento 2007-05-11 informacija „Lietuvos šeima šiandien“, http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=1110

[5]

Nacionalinės sveikatos tarybos metinis

pranešimas, 2006, Vilnius, 2007, p. 11.

[6] Statistikos departamento 2007-05-11 informacija „Lietuvos šeima šiandien“, http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=1110

[7]

Garrison M., „Is Consent Necessary? An Evaluation of the Emerging Law of

Cohabitant Obligation“.// UCLA Law Review, February, 2005, p. 815-896;

Wilcox W.B. et al. Why Marriage Matters: Twenty-Six Conclusions from the

Social Sciences. N.Y.: Institute for American Values, 2005; Wilcox W.B. and

Nock S.L., „What’s Love Got to Do with It? Equality, Equity, Commitment, and

Women’s Marital Happiness“// Social Forces 84: 1321–1345.

[8] Suminis gimstamumo rodiklis – vidutinis gyvų

gimusių vaikų, kuriuos moteris pagimdytų per savo reproduktyvų gyvenimo

laikotarpį, skaičius.

[9] Statistikos departamento 2007-05-11 informacija „Lietuvos šeima šiandien“, http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=1110

[10] Statistikos departamento 2007-05-31 informacija. „Lietuvos vaikai“, http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1878

[11] Statistikos departamento 2007-05-11 informacija „Lietuvos šeima šiandien“, http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=1110

[12] Statistikos departamento 2007-05-11 informacija „Lietuvos šeima šiandien“, http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=1110

[13] Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas,

2006, Vilnius, 2007, p. 11.

[14] Statistikos departamento 2007-05-11 informacija „Lietuvos šeima šiandien“, http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=1110

[15] Senėjimo indeksas – 60 m. ir vyresnių gyventojų skaičius, tenkantis šimtui

vaikų iki 14 m.

[16] Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas,

2006, Vilnius, 2007, p. 10.

[17] Santykinis skurdo rodiklis – kai gyventojo išlaidos 50 proc. mažesnės už Lietuvos

vartotojų išlaidų vidurkį.

[18] Statistikos departamentas. Gyvenimo lygis ir skurdas 2005 m., Vilnius, 2006, p. 20.

[19] Statistikos departamentas. Socialinio būsto nuoma ir

valstybės remiami būsto kreditai 2006, Vilnius, 2007, p. 4.

[20] Statistikos departamento 2007-06-29 informacija, http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=1927

[21] Statistikos departamento 2007-06-29 informacija, http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=1927

[22] Statistikos departamento 2007-04-27 informacija,

Socialinės paslaugos, 2006 m., p. 1.

[23] Statistikos departamento 2007-04-27 informacija,

Socialinės paslaugos, 2006 m., p. 1.

[24] Statistikos departamento 2007-05-31 informacija

„Lietuvos vaikai“, http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1878

[25]

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos

atliktas tyrimas „Neįgaliųjų vaikų situacija ir problemos Lietuvoje“, http://www3.lrs.lt/docs2/XRIAERBQ.DOC

[26] Narkotikų kontrolės departamentas. Statistinė

informacija apie narkotikų ir psichotropinių medžiagų vartojimo paplitimą bei

neteisėtą apyvartą Lietuvoje, Vilnius, 2007, p. 3–4.

[27] Statistikos departamentas. Švietimas 2006, p. 37.

[28] Statistikos departamento 2007-05-31 informacija

„Lietuvos vaikai“, http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1878