TAR.2DF902B958D3

dėl Nuteistųjų ir ASMENŲ, paleistų iš laisvės atėmimo vietų,

1 Articles / Provisions · Lithuania

Open official source Machine-readable Markdown (.md)

Statutory Text (1 Articles)

e-TAR Suvestinė 2004-02-09

dėl Nuteistųjų ir ASMENŲ, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, Open official source

LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ

Nutarimas

paskelbtas: Žin., 1999, Nr.5-95

Nauja nutarimo

redakcija paskelbta: Žin., 2004, Nr. 23-709

Neoficialus

nutarimo tekstas

LIETUVOS

RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ

N U T A R I M A

1999 m. spalio 25 d.

Nr. 1179

Vilnius

Nauja

nutarimo redakcija nuo 2004 m. vasario 13 d. (antraštės pakeitimai)

Nr. 1438, 1999 12 17,

Žin., 1999, Nr. 108-3152 (1999 12 22)

Nr. 143, 2004-02-09,

Žin., 2004, Nr. 23-709 (2004-02-12)

dėl Nuteistųjų ir ASMENŲ, paleistų iš laisvės atėmimo vietų,

socialinės adaptacijos 2004–2007 metų programos patvirtinimo

Lietuvos

Respublikos Vyriausybė nutaria

1. Patvirtinti Nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, socialinės adaptacijos 2004–2007 metų programą (pridedama).2. Nustatyti, kad šiuo nutarimu patvirtintos Nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, socialinės adaptacijos 2004–2007 metų programos (toliau vadinama – Programa) atsakingi vykdytojai:2.1. įgyvendina Programos priemones iš bendrųjų asignavimų, tvirtinamų asignavimų valdytojams Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir Valstybės investicijų programoje, taip pat iš kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gautų lėšų;2.2. kasmet, iki sausio 30 d., informuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją apie Programos vykdymą pagal savo kompetenciją.3. Pasiūlyti savivaldybėms dalyvauti įgyvendinant Programą.

4. Pavesti

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai koordinuoti Programos vykdymą ir

kasmet, iki vasario 20 d., informuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę apie jos

vykdymo rezultatus.

Ministras

Pirmininkas Rolandas

Paksas

Socialinės

apsaugos ir darbo ministrė Irena

Degutienė

__________________

Patvirtinta

Lietuvos

Respublikos Vyriausybės

1999 m. spalio 25 d. nutarimu Nr. 1179

(Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2004 m. vasario 9 d. nutarimo Nr. 143

redakcija)

Nuteistųjų ir ASMENŲ, paleistų iš laisvės atėmimo

vietų, socialinės adaptacijos 2004–2007 metų programA

i. BENDROSIOS NUOSTATOS

Nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, socialinės adaptacijos

2004–2007 metų programos (toliau vadinama – Programa) tikslas – nuteistųjų ir

asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, adaptacijos ir reabilitacijos, kurių

metu jie vėl integruojami į visuomenės gyvenimą ir jiems sudaromos galimybės

gyventi savarankiškai, sistemos tobulinimas.

2. Programa

parengta atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001–2004 metų

programos nuostatas ir siekiant užtikrinti nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš

laisvės atėmimo vietų, adaptacijos ir reabilitacijos priemonių tęstinumo

principą.

3. Rengiant

Programą, atsižvelgta į tai, kad Europos Sąjungos politika siekiama gerinti

socialinę apsaugą, vėl integruoti į visuomenę nuteistuosius ir asmenis,

paleistus iš laisvės atėmimo vietų, mažinti socialinę jų atskirtį, taip pat į

galimybę remiantis bendrojo finansavimo principu gauti lėšų iš Europos Sąjungos

struktūrinių fondų jų socialinei adaptacijai ir profesinei reabilitacijai

vykdyti.

4. Programoje

vartojamos sąvokos

Laisvės atėmimo

vietos – areštinės, pataisos įstaigos ir įstaigos, vykdančios kardomąją

priemonę – suėmimą.

Nuteistieji –

asmenys, atliekantys arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki

gyvos galvos bausmes.

Asmenys,

paleisti iš laisvės atėmimo vietų, – nuteistieji, atleisti nuo arešto,

terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių

atlikimo; nuteistieji, lygtinai paleisti iš pataisos įstaigų ir įstaigų,

vykdančių kardomąją priemonę – suėmimą; suimtieji, paleisti iš įstaigų,

vykdančių kardomąją priemonę, – suėmimą.

5. Programa

taikoma ir suimtiesiems.

II.

PROGRAMOS STRATEGINIS TIKSLAS, UŽDAVINIAI, JŲ ĮGYVENDINIMO VERTINIMO KRITERIJAI

6. Įgyvendinant

Programą, laikotarpiui iki 2008 metų pradžios užsibrėžiamas šis strateginis

tikslas – nuosekliai ir kompleksiškai įgyvendinant nuteistųjų ir asmenų,

paleistų iš laisvės atėmimo vietų, resocializacijos politiką ir laikantis

tęstinumo principo, mažinti nusikaltimų pasikartojimo galimybę.

7. Siekiant

nurodytojo strateginio tikslo, numatomi šie uždaviniai

7.1. Mažinti

nuteistųjų sergamumą tuberkulioze ir priklausomybės ligomis. Vertinimo

kriterijai (kas pasiekta per metus)

7.1.1. kiek

sumažėjo sergančių tuberkulioze nuteistųjų ir asmenų, paleidžiamų iš laisvės

atėmimo vietų (procentais);

7.1.2. kiek

nuteistųjų buvo įtraukta į švietimą apie priklausomybės ligas, jų gydymą ir

reabilitaciją (bendras skaičius), kokia suteiktų žinių nauda (apklausos anketų

duomenų analizė).

7.2. Tobulinti

darbuotojų, dirbančių laisvės atėmimo vietose, pataisos inspekcijose,

savivaldybių įstaigose ir nevyriausybinėse organizacijose, kvalifikaciją arba

perkvalifikuoti juos, kad jie galėtų teikti socialinę pagalbą nuteistiesiems ir

asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo vietų. Vertinimo kriterijai (kas

pasiekta per metus)

7.2.1. kiek iš

viso darbuotojų, dirbančių laisvės atėmimo vietose, pataisos inspekcijose,

savivaldybių įstaigose ir nevyriausybinėse organizacijose, pasitobulino arba

buvo perkvalifikuota, kokia suteiktų žinių nauda (apklausos anketų duomenų

analizė);

7.2.2. kokiam

nuteistųjų ar asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, skaičiui

(vidutiniškai) kiekvienas pasitobulinęs arba perkvalifikuotas darbuotojas

suteikė socialinę pagalbą.

7.3. Mokyti

profesijos asmenis, paleistus iš laisvės atėmimo vietų, ir įdarbinti juos.

Vertinimo kriterijai (kas pasiekta per metus)

7.3.1. kiek

asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, buvo mokoma profesijos (bendras

skaičius), kiek lėšų skirta mokymui (iš viso ir vidutiniškai vienam asmeniui,

litais);

7.3.2. kiek

išmokusių profesijos asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, įdarbinta

(bendras įdarbintųjų skaičius; kokią jie sudaro dalį šių asmenų, išmokusių

profesijos, procentais), kiek lėšų skirta įdarbinimui (iš viso ir vidutiniškai

vienam asmeniui, litais).

7.4. Parengti

atlikusius bausmę ir paleidžiamus iš laisvės atėmimo vietų nuteistuosius vėl

integruotis į visuomenės gyvenimą. Vertinimo kriterijai (kas pasiekta per

metus)

7.4.1. kiek iš

viso šių asmenų gavo psichologines ir profesines konsultacijas;

7.4.2. kiek iš

viso nuteistųjų mokėsi profesijos, kiek lėšų skirta mokymui (iš viso ir

vidutiniškai vienam asmeniui, litais), kokia suteiktų žinių nauda (apklausos

anketų duomenų analizė).

7.5. Tobulinti

organizacijų, teikiančių nuteistiesiems ir asmenims, paleistiems iš laisvės

atėmimo vietų, socialinės reabilitacijos ir integracijos į visuomenę paslaugas,

tinklo infrastruktūrą, ugdyti jų gebėjimus teikti šias paslaugas. Vertinimo

kriterijai (kas pasiekta per metus)

7.5.1. kiek iš

viso projektų paremta, kiek jų įgyvendinta, kiek vidutiniškai lėšų skirta

vienam projektui (litais);

7.5.2. kiek

įsisteigė organizacijų, teikiančių socialinės reabilitacijos ir integracijos į

visuomenę paslaugas asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo vietų.

8. Prognozuojami

Programos įgyvendinimo rezultatai: kasmet patobulins savo kvalifikaciją arba

bus perkvalifikuota po 200 darbuotojų, dirbančių laisvės atėmimo vietose,

pataisos inspekcijose, savivaldybių įstaigose ir nevyriausybinėse

organizacijose, jie kasmet suteiks socialinę pagalbą 7000 nuteistųjų ar asmenų,

paleistų iš laisvės atėmimo vietų; sergančių tuberkulioze nuteistųjų ir asmenų,

paleidžiamų iš laisvės atėmimo vietų, iki 2008 metų pradžios sumažės 3

procentais; papildomai bus įsteigtos 8 nevyriausybinės organizacijos, kurios

teiks socialinės reabilitacijos ir integracijos į visuomenę paslaugas asmenims,

paleistiems iš laisvės atėmimo vietų; pakartotinių nusikaltimų sumažės

1,5 procento.

III.

ESAMA BŪKLĖ

9. Kalėjimų departamento

prie Teisingumo ministerijos (toliau vadinama – Kalėjimų departamentas)

duomenimis, nuo 1997 iki 2000 metų gausėjo nuteistųjų laisvės atėmimo vietose,

tačiau daugiau jų iš ten buvo ir paleidžiama. Antai 2000 metais į laisvę buvo

paleisti 9727 asmenys (šie ir kiti skaičiai pateikiami remiantis oficialiosios

statistikos ir atskirose srityse atliktų tyrimų duomenimis). Tai kur kas

daugiau negu 1999 metais. Tokį padidėjimą lėmė ir 2000 metais priimtas Lietuvos

Respublikos įstatymas dėl amnestijos akto (Žin., 2000, Nr. 35-973), pagal kurį

į laisvę buvo paleista 2250 asmenų. 2001 metų pradžioje asmenų, laikomų laisvės

atėmimo vietose, buvo sumažėję iki 9516, tačiau 2001 metų pabaigoje jų skaičius

jau siekė 11252 žmones. 2002 metų pabaigoje laisvės atėmimo vietose buvo

laikoma 11070 žmonių. 2001 metais iš laisvės atėmimo vietų buvo paleisti 4394

asmenys, o 2002 metais – 6497 asmenys (nuo 2002 m. liepos 19 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 541, 542,

141, 2261, 2273 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei

kodekso papildymo 2082 straipsniu įstatymui (Žin., 2002, Nr. 73-3098), iš

laisvės atėmimo vietų buvo paleisti 1225 nuteistieji).

10. Į laisvės

atėmimo vietas pakartotinai patenka daug asmenų, anksčiau atlikusių laisvės

atėmimo bausmę. Kalėjimų departamento duomenimis, 1995–1999 metais pakartotinai

nusikaltusiųjų asmenų buvo maždaug 23 procentai bendro nuteistųjų, laikomų

laisvės atėmimo vietose, skaičiaus, o vėliau jų dar pagausėjo ir 2000–2002

metais siekė maždaug 28 procentus.

11. Paleidžiami

iš laisvės atėmimo vietų asmenys nustatytąja tvarka aprūpinami kelionės į jų

gyvenamąją vietą bilietais ar pinigais bilietui, maisto produktais ar

maistpinigiais, apranga, o tiems, kurie neturi pakankamai pinigų asmeninėje

sąskaitoje, išmokama vienkartinė pašalpa. Nuo 2003 m. gegužės 1 d. numatyta paleidžiamiems iš pataisos įstaigų neįgaliesiems, neturintiems

pakankamai (bent 2 minimalaus gyvenimo lygio (toliau vadinama – MGL) dydžio)

pinigų sumos asmeninėje sąskaitoje, išmokėti vienkartinę pašalpą – iki 2 MGL

dydžio.

12.

Savivaldybių duomenimis, į savivaldybių socialinės paramos skyrius (centrus),

kurie atsakingi už paramos teikimą asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo

vietų, kreipiasi apie 60 procentų asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų.

Tokiems asmenims, kurie kreipiasi per 2 mėnesius, socialinė parama nustatytąja

tvarka teikiama vienoje iš savivaldybių, kurių teritorijoje šie asmenys gyveno

prieš patekdami į laisvės atėmimo vietas arba gyvena jų šeimos, arba kur,

sutikus savivaldybei, jie gali apsigyventi ir įsidarbinti. Kai kuriose

savivaldybėse įsteigtos specializuotos įstaigos. Jos gali spręsti problemas

kompleksiškai: teikia nemokamo maitinimo, laikinojo apgyvendinimo, informavimo,

konsultavimo paslaugas, turi galimybę šelpti daiktais, spręsti užimtumo

klausimus bendradarbiaudamos su teritorinėmis darbo biržomis, kurios rūpinasi

profesiniu mokymu ir įdarbinimu.

13.

Asmenis, paleistus iš laisvės atėmimo vietų, labiausiai slegia tai, kad jiems

sunku įsidarbinti, dažniausiai jie neturi nei būsto, nei pakankamų pragyvenimo

lėšų.

14.

Asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo vietų, daug padeda nevyriausybinės

organizacijos: jos teikia labdarą, laikinojo apgyvendinimo paslaugas,

informaciją bei konsultacijas įvairiais klausimais, sudaro galimybę nemokamai

maitintis, padeda įsidarbinti, atlieka kitą socialinį darbą. Vilniuje socialinę

paramą asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo vietų, jau 8 metus sėkmingai

teikia Lietuvos kalinių globos draugija.

15.

Parama teikiama įvairiomis formomis. Tai gali būti socialinės paslaugos,

pašalpos ir piniginės išmokos, šalpa daiktais, įdarbinimas ir sveikatos

priežiūra, antai

15.1.

Socialinės paslaugos sudaro didžiąją paramos, teikiamos paleistiems iš laisvės

atėmimo vietų asmenims, dalį. Į šias paslaugas įeina informacijos ir

konsultacijų teikimas, asmens dokumentų išdavimas, laikinojo apgyvendinimo

paslauga, terminuotas nemokamas maitinimas ir t.t. Praktika rodo, kad nemokamo

maitinimo talonai buvo skiriami ne visiems pageidaujantiesiems, tačiau labdaros

valgyklos priimdavo visus norinčius pavalgyti. 2003 metų pradžioje 12

savivaldybių veikė 22 nakvynės namai, galintys vienu metu priimti iki

800 asmenų. Trūko kompleksiškai veikiančių specializuotų įstaigų, todėl

kai kuriose savivaldybėse apnakvindinimo poreikis tenkintas nepakankamai.

Labiausiai šios paslaugos reikėjo Vilniuje, kur kreipėsi daugiau kaip pusė visų

asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų. Efektyviai teikiamos asmens higienos

paslaugos.

15.2.

Vienkartinės socialinės pašalpos asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo

vietų, skiriamos savivaldybės institucijos sprendimu. Gaunami prašymai dėl

vienkartinių pašalpų tenkinami beveik maksimaliai, tačiau kai kuriose

savivaldybėse skiriamų vienkartinių pašalpų dydis buvo nevienodas ir svyravo

nuo 40 iki 125 litų. Ši parama teikiama dažniausiai.

15.3. Šalpa

daiktais siekiama tiesiogiai patenkinti asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo

vietų, poreikius – aprūpinti būtiniausiais asmeninio naudojimo daiktais ir

priemonėmis.

15.4.

Įdarbinimas – tai sunkiausiai sprendžiama problema, su kuria susiduria asmenys,

paleisti iš laisvės atėmimo vietų. Pirmiausia tai lemia aukštas nedarbo lygis visoje

Lietuvoje. Antra, kalinimo metu prarandama turima profesinė kvalifikacija, be

to, šie asmenys neturi paklausių profesijų. Trečia, potencialūs darbdaviai

dažniausiai nėra palankūs tokiems asmenims ir galėdami pasirinkti įdarbina kitą

žmogų. Tačiau iš visų asmenų, kurie paleisti iš laisvės atėmimo vietų kreipėsi

į teritorines darbo biržas, maždaug 70 procentų nenorėjo susirasti darbo, jiems

kur kas labiau rūpėjo pusę metų gauti pagal įstatymus priklausančią bedarbio

pašalpą. Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,

bendradarbiaudama su laisvės atėmimo vietų administracija, policijos

komisariatais, savivaldybių socialinės paramos skyriais (centrais), pataisos

inspekcijomis, 2001–2002 metais organizavo asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo

vietų, profesinį mokymą ir įdarbinimą. 2001

metais į teritorines darbo biržas kreipėsi 3715 asmenų, paleistų iš

laisvės atėmimo vietų (iš jų 1005 asmenis

pavyko įdarbinti). Norėjo įgyti

profesiją ar persikvalifikuoti maždaug 8 procentai šių asmenų, atėjusių į

teritorines darbo biržas. Mokytis paklausių

darbo rinkoje profesijų 2001 metais buvo pasiųsti 109 asmenys, nuolatinį darbą

gavo 68 parengti asmenys. 2002

metais į teritorines darbo biržas kreipėsi 4789 asmenys, norinčių įgyti

profesiją ar persikvalifikuoti buvo 15

procentų, nuolatinio ar terminuoto darbo vietose buvo įdarbinti 858 šios grupės

asmenys. Mokytis paklausių darbo

rinkoje profesijų pasiųsti 159 asmenys, iš jų įdarbintas 61 asmuo. Įsteigtose

naujose darbo vietose, panaudojant užimtumo rėmimo subsidijas, buvo įdarbinta

50 asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų.

Daugiausia

rūpesčių, įdarbindami asmenis, paleistus iš laisvės atėmimo vietų, turi didieji

miestai: Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai ir Panevėžys.

15.5. Sveikatos

priežiūrai taip pat skiriama daug dėmesio. Savivaldybių įstaigos ir

nevyriausybinės organizacijos, teikdamos socialinę paramą, dažnai turi reikalų

su asmenimis, paleistais iš laisvės atėmimo vietų. Ne vienas iš jų serga

priklausomybės ligomis, tuberkulioze ar psichikos ligomis. Kalėjimų

departamento duomenimis, 1999–2001 metais 8,7 procento visų nuteistųjų buvo narkomanai, 7 procentai sirgo alkoholizmu, ypač

daug (net 20,3 procento) asmenų sirgo įvairiomis psichikos ligomis, 2

procentai asmenų buvo neįgalūs.

IV.

SOCIALINĘ PARAMĄ REGLAMENTUOJANTYS TEISĖS AKTAI

16. Nuteistųjų

ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, socialinė adaptacija grindžiama

visokeriopa, kompleksiškai teikiama socialine parama.

17. Galioja

nemažai įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių socialinės paramos

teikimą nuteistiesiems ir asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo vietų. Iš jų

minėtini šie

17.1. Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 1996 m. gruodžio 5 d. nutarimas Nr. 1440 „Dėl

socialinės paramos teikimo asmenims, grįžusiems iš laisvės atėmimo, kardomojo

kalinimo vietų, socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų, ir šių

asmenų įdarbinimo“ (Žin., 1996, Nr. 119-2796),

reglamentuojantis socialinės paramos teikimą asmenims, paleistiems iš laisvės

atėmimo vietų. Nutarime nustatomos socialinės paramos rūšys ir formos

vienkartinės pašalpos skyrimas, apnakvindinimas laikinuosiuose namuose

(nakvynės namuose) iki 6 mėnesių, terminuotas nemokamas maitinimas (pagal savivaldybės

sprendimą), kitos ne piniginės pagalbos formos, numatytos savivaldybės

sprendimuose, taip pat jų teikimo tvarka ir sąlygos. Remdamosi šiuo nutarimu,

savivaldybių institucijos gali savo sprendimais steigti adaptacijos tarnybas.

17.2. Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. nutarimas Nr. 318 „Dėl

nakvynės namų steigimo grįžusiems iš įkalinimo vietų bei kai kuriems kitiems

asmenims ir jų įdarbinimo“ (Žin., 1992, Nr. 18-540), kuriuo

siekiama užtikrinti asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų ir neturinčių

nuolatinės gyvenamosios vietos, apgyvendinimą bei įdarbinimą (jame nustatomi ir

pagrindiniai nakvynės namų steigimo principai).

17.3. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatymas (Žin., 1990, Nr. 30-711), o nuo 2004 m. balandžio 1 d. – Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymas (Žin., 2003, Nr. 73-3352), reglamentuojantys socialinės pašalpos skyrimą.

17.4. Lietuvos

Respublikos socialinių paslaugų įstatymas (Žin., 1996, Nr. 104-2367) ir

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 29 d. nutarimas Nr. 111

,,Dėl Apmokėjimo už socialines paslaugas principų ir tvarkos patvirtinimo“

(Žin., 1998, Nr. 12-278),

reglamentuojantys socialinių paslaugų teikimą.

17.5. Lietuvos

Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas (Žin., 1991, Nr. 2-25; 2002,

Nr. 2-51),

kurio 8 straipsnio nuostatos dėl papildomų užimtumo garantijų taikomos ir

asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo vietų.

17.6. Lietuvos

Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (Žin., 2002, Nr. 73-3084), Lietuvos

Respublikos kardomojo kalinimo įstatymas (Žin., 1996, Nr. 12-313), Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimas Nr. 475 „Dėl Socialinės

paramos nuteistiesiems fondo sudarymo ir jo lėšų naudojimo tvarkos patvirtinimo

ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 1440 „Dėl socialinės paramos teikimo asmenims, grįžusiems iš laisvės atėmimo,

kardomojo kalinimo vietų, socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų,

ir šių asmenų įdarbinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2003, Nr. 37-1617), Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 24 d. nutarimas Nr. 513 „Dėl

Paleidžiamų iš pataisos įstaigų arba areštinių asmenų kelionės išlaidų

apmokėjimo, aprūpinimo maistu, drabužiais ir avalyne, taip pat vienkartinės

negrąžinamos pašalpos skyrimo tvarkos ir sąlygų“ (Žin., 2003, Nr. 40-1832), Lietuvos

Respublikos teisingumo ministro įsakymais patvirtintos laisvės atėmimo vietų

vidaus tvarkos taisyklės: Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklės,

patvirtintos 2001 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 178 (Žin., 2001, Nr. 78-2741),

Areštinių vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182 (Žin., 2003, Nr. 68-3095), Pataisos

įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (Žin., 2003, Nr. 76-3498). Šiame

punkte nurodytieji Kodeksas ir kiti teisės aktai garantuoja iš laisvės atėmimo

vietų paleidžiamų asmenų teisę paleidimo metu gauti tam tikrą socialinę paramą.

17.7. Lietuvos

Respublikos teisingumo ministro 2003 m. spalio 29 d. įsakymas Nr. 261 „Dėl

Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos pavaldžių Kauno, Klaipėdos,

Panevėžio, Šiaulių ir Vilniaus regionų pataisos inspekcijų nuostatų

patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 104-4669) ir 2003 m. balandžio 17 d. įsakymas Nr. 107 „Dėl Pataisos inspekcijų pareigūnų įgaliojimų, skiriant

nuteistiesiems, atliekantiems viešųjų darbų ir laisvės apribojimo bausmes, bei

lygtinai paleistiems iš pataisos įstaigų asmenims paskatinimo priemones ir

nuobaudas, bei jų skyrimo tvarkos, Lygtinai paleistų iš laisvės atėmimo vietų

asmenų itin piktybiškų viešosios tvarkos ir nustatytų pareigų pažeidimų sąrašo

ir Pataisos inspekcijų darbo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 40-1856), kuriuose

nustatytas vienas iš pataisos inspekcijų uždavinių – padėti integruotis į

visuomenės gyvenimą asmenims, lygtinai paleistiems iš laisvės atėmimo vietų,

pagal kompetenciją teikti socialinę paramą nuteistiesiems, esantiems pataisos

inspekcijų įskaitoje.

IŠVADOS

18. Nuteistieji

ir asmenys, paleisti iš laisvės atėmimo vietų, sudaro nemažą specifinę asmenų

grupę, kuriai reikia kompleksinės socialinės paramos. Ja siekiama sudaryti

būtiniausias gyvenimo sąlygas iš laisvės atėmimo vietų paleistiems asmenims,

praradusiems socialinius ryšius, profesinius ir darbo įgūdžius,

nesiorientuojantiems darbo rinkoje, turintiems psichologinių adaptavimosi

visuomenėje sunkumų.

19. Daugiau kaip

trečdalis asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, neprašo socialinės

paramos. Galima spėlioti, ar socialinės paramos jiems išties nereikia, ar jie

nežino, kad galėtų gauti paramą, ar nesitiki sulaukti didesnės pagalbos.

Tikėtina, jog daugelis šių asmenų nesikreipia ne todėl, kad jiems paramos

nereikėtų. Paprasčiausiai jie stokoja informacijos, nenori ko nors prašyti iš

valstybės arba visai nesitiki gauti reikiamos paramos.

20. Bene

opiausia asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, socialinės integracijos

problema – įsidarbinimas. Tai dažniausiai potencialiai aktyviausio ir

darbingiausio amžiaus asmenys. Turimas menkas išsilavinimas ir kitos priežastys

juos stumia į tas bedarbių grupes, kurioms sunkiausia įsidarbinti.

21.

Atsižvelgiant į tai, kad daugeliui nuteistųjų laisvė atimama pakankamai ilgam

laikui (trečdalis nuteistųjų yra izoliuoti nuo 3 iki 5 metų, kitas trečdalis –

nuo 5 iki 10 metų) ir į tai, kad dauguma jų neturi galimybės dirbti laisvės

atėmimo vietose, darytina išvada, jog nemažai asmenų, paleidžiamų iš laisvės

atėmimo vietų, būna praradę darbo įgūdžius.

22. Faktiškai

teikiama socialinė parama daugiau skirta trumpalaikiam tiesioginių fizinių

gyvenimo poreikių tenkinimui, o ne ateities problemų sprendimui, ji neatitinka

tikrųjų socialinės integracijos tikslų. Savivaldybės beveik maksimaliai

patenkina asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, prašymus suteikti

socialinę paramą, išskyrus šių asmenų prašymus įdarbinti ir laikinai

apgyvendinti. Didžiausią teikiamos socialinės paramos dalį sudaro vienkartinės

piniginės pašalpos, o ne socialinės paslaugos.

23. Daugelis

savivaldybių negali išspręsti minėtų uždavinių ir užtikrinti veiksmingos

socialinės paramos bei integracijos sistemos dar ir dėl to, kad kol kas

nesukurta specializuotų įstaigų sistema. Daugelyje savivaldybių apskritai nėra

jokių specializuotų įstaigų (nakvynės namų, labdaros valgyklų), ir socialinę

paramą teikia tik socialinės paramos skyriai (centrai).

24. Asmenims,

paleistiems iš laisvės atėmimo vietų, aktuali sveikatos priežiūra, dažnai

būtina gydyti tuberkuliozę, priklausomybės ligas, reikia psichiatro ar

psichologo pagalbos.

25. Asmenų,

paleistų iš laisvės atėmimo vietų, socialinės paramos sistemai tobulinti būtina

centralizuotai ir savivaldybėse kaupti informaciją apie visas

institucijas ir organizacijas, teikiančias socialines ir psichologines

paslaugas šiems asmenims, plėtoti jų bendradarbiavimą. Pakankama ir išsami

informacija apie šias paslaugas padėtų tobulinti esamą sistemą, padarytų ją

veiksmingesnę, įgalintų kryptingai šalinti socialinės paramos spragas, išvengti

dubliavimo (asmuo gali pasinaudoti kelių institucijų ar organizacijų teikiama

pagalba, o tai skatina priklausomybę nuo socialinės paramos, bet ne

savarankiškumą).

26. Siekdamos

nustatyti ir tenkinti nuteistųjų bei asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų,

socialinius poreikius, valstybės ir nevyriausybinės institucijos turėtų kur kas

aktyviau bendradarbiauti šioje srityje. Informacija apie galimybę gauti

socialinę paramą turi būti prieinamesnė jos reikalingiems asmenims.

27. Sudarant

Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus, būtina numatyti

finansinius išteklius, skirtus optimaliam institucijų, kurios rūpinasi

nuteistaisiais ir asmenimis, paleistais iš laisvės atėmimo vietų,

funkcionavimui ir paramai šiems asmenims užtikrinti. Be to, būtina diegti

naujas projektines finansavimo formas, pritraukti lėšų iš įvairių fondų ir

privačių asmenų.

28. Socialinės

integracijos ir užimtumo programos, vykdomos laisvės atėmimo vietose ir

laisvėje, turėtų būti glaudžiai susijusios. Siekiant to paties tikslo, su

nuteistuoju būtina pradėti dirbti dar jam esant laisvės atėmimo vietoje.

29. Laisvės

atėmimo vietose ir institucijose bei organizacijose, teikiančiose

nuteistiesiems ir asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo vietų, socialinę

paramą, turi būti vykdomas informacinis (šviečiamasis) darbas – organizuojamos

paskaitos, seminarai, o informacija pateikiama patrauklia forma.

30. Tikslinga

skatinti dienos centrų, kuriuose asmenys, paleisti iš laisvės atėmimo vietų,

galėtų gauti kompleksinę pagalbą, steigimą. Tokiuose centruose jie galėtų

rinktis į tarpusavio pagalbos grupes, kurių paskirtis – padėti vieni kitiems,

turintiems panašios patirties. Nakvynės namų steigimas nėra pakankama priemonė

minimaliems buvusių kalinių socialiniams poreikiams užtikrinti, nes būtina

išspręsti šių asmenų užimtumo klausimą.

31. Steigiant

nakvynės namus, socialinės paramos, adaptacijos centrus ir kitas institucijas,

būtina atsižvelgti ir įvertinti asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų,

teritorinį pasiskirstymą. Daugiausia šių asmenų savo ateitį sieja su

didmiesčiais (nors tai ir nėra pageidautina tendencija), nes ten daugiau

galimybių, todėl atitinkamai daugiau minėtų įstaigų turėtų būti steigiama tuose

miestuose. Savivaldybėse, kurių teritorijoje socialinės paramos prašo daug

asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, tikslinga steigti specialius

socialinės adaptacijos centrus.

32. Būtina

mokyti socialinius darbuotojus dirbti su nuteistaisiais ir asmenimis,

paleistais iš laisvės atėmimo vietų, nes ši asmenų kategorija turi specifinių

poreikių, specifinę patirtį, kurią socialiniai darbuotojai privalo suprasti ir

įvertinti, o tai suvokę teikti atitinkamą socialinę paramą.

VI.

PROGRAMOS ĮGYVENDINIMAS IR FINANSAVIMAS

33. Programos vykdytojai yra šie

33.1. Socialinės

apsaugos ir darbo ministerija, kuri

33.1.1.

bendradarbiaudama su suinteresuotomis valstybės ir nevyriausybinėmis

institucijomis, koordinuoja Programoje numatytų priemonių vykdymą;

33.1.2.

organizuoja pavaldžių įstaigų (Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos

ir darbo ministerijos, Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnybos prie Socialinės

apsaugos ir darbo ministerijos, Socialinių darbuotojų rengimo centro prie

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) darbą įgyvendinant Programos

priemones nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, profesinio

mokymo ir įdarbinimo srityje;

33.1.3.

nustatytąja tvarka organizuoja konkursus, siekdama atrinkti ir iš dalies

finansuoti savivaldybių, apskričių viršininkų bei nevyriausybinių organizacijų

parengtus projektus, skirtus nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo

vietų, socialinei reabilitacijai ir integracijai į visuomenę;

33.1.4.

remdamasi pateikta informacija apie Programoje numatytų priemonių įgyvendinimą,

kasmet, iki vasario 10 d., parengia ataskaitą, o prireikus teikia Lietuvos

Respublikos Vyriausybei pasiūlymus dėl jos tobulinimo.

33.2. Švietimo

ir mokslo ministerija, kuri rengia švietimo įstaigų plėtojimo, jų finansavimo

projektus ir aukštųjų mokyklų padedama koordinuoja pavaldžių švietimo įstaigų

veiklą, įtraukia į mokymąsi nuteistuosius ir asmenis, paleistus iš laisvės

atėmimo vietų.

33.3. Kalėjimų

departamentas, kuris

33.3.1.

spręsdamas pagal savo kompetenciją nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės

atėmimo vietų, socialinės integracijos klausimus, įgyvendina Programoje

numatytas priemones, bendradarbiauja su apskričių viršininkais, savivaldybėmis

ir kitomis suinteresuotomis institucijomis;

33.3.2.

reguliariai teikia Lietuvos darbo biržai prie Socialinės apsaugos ir darbo

ministerijos ir suinteresuotoms savivaldybėms informaciją apie tai, kiek per

artimiausią pusmetį numatoma paleisti nuteistųjų iš laisvės atėmimo vietų,

kokių jie yra profesijų, taip pat teikia kitą informaciją apie šiuos asmenis.

33.4. Apskričių

viršininkai, kurie spręsdami Programoje keliamus klausimus numato rengiamuose

ir įgyvendinamuose apskričių socialiniuose projektuose priemones, skirtas

nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, resocializacijai,

bendradarbiauja su savivaldybėmis, laisvės atėmimo vietų administracija,

pataisos inspekcijomis, darbo biržomis, policijos įstaigomis, sveikatos

priežiūros, kitomis valstybės institucijomis ir nevyriausybinėmis

organizacijomis.

33.5.

Savivaldybės, kurioms tenka didžiausias krūvis ir atsakomybė už asmenų,

paleistų iš laisvės atėmimo vietų, socialinę integraciją ir adaptaciją jų

teritorijoje. Įgyvendindamos programines nuostatas ir bendradarbiaudamos su

Kalėjimų departamentu bei jam pavaldžiomis įstaigomis, Švietimo ir mokslo

ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos darbo birža

prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, savivaldybės

33.5.1. renka

informaciją apie socialinės paramos būtinumą, sudaro metines ir perspektyvines

paramos teikimo asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo vietų, programas;

33.5.2.

organizuoja socialinės paramos teikimą asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo

vietų, plėtoja bendruomenėje socialinę infrastruktūrą, derina socialinės

paramos poreikius ir galimybes, atsižvelgia į asmenų, paleistų iš laisvės

atėmimo vietų, poreikius, skatina privačių asmenų, nevyriausybinių organizacijų

iniciatyvą padėti integruotis į visuomenę šiems asmenims;

33.5.3. steigia

tarnybas, socialinės adaptacijos, dienos centrus, kitas specializuotas

įstaigas, kad šie, bendradarbiaudami su nevyriausybinėmis organizacijomis,

teritorinėmis darbo biržomis, Kalėjimų departamentu ir jam pavaldžiomis

įstaigomis, policijos ir kitomis įstaigomis, teiktų visą socialinių paslaugų

kompleksą asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo vietų;

33.5.4. rengia

ir įgyvendina programas ir priemones, skirtas asmenų, paleistų iš laisvės

atėmimo vietų, socialinei integracijai, rūpinasi darbuotojų, dirbančių šioje

srityje, kvalifikacijos tobulinimu;

33.5.5. diegia

naujas projektines finansavimo formas, kad būtų pritraukta lėšų iš įvairių

fondų ir privačių asmenų.

33.6.

Nevyriausybinės organizacijos, kurios labai prisideda prie socialinės paramos

teikimo socialinės rizikos asmenims, o dažnai ir pirmosios atsiliepia į

iškilusias naujas vietos bendruomenės narių problemas, kurių nesprendžia ar yra

nepajėgios išspręsti valstybės ar savivaldybių institucijos, nes dalis

visuomenės jų nepripažįsta ar jas ignoruoja. Nevyriausybinės organizacijos

paprastai neturi pakankamai materialinių išteklių, tačiau jų veikloje dalyvauja

gana kvalifikuoti darbuotojai ir daug savanorių, o tai sudaro sąlygas teikti

specifines socialinės paramos formas asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo

vietų.

34.

Programos finansavimo šaltiniai yra šie

34.1. Lietuvos

Respublikos valstybės biudžetas ir savivaldybių biudžetai;

34.2. Europos

Sąjungos struktūrinių fondų lėšos, užsienio valstybių, tarptautinių

organizacijų parama;

34.3. Lietuvos

Respublikos paramos fondų lėšos, juridinių ir fizinių asmenų parama.

35. Programos

uždaviniai ir priemonės, taip pat lėšų jiems įgyvendinti poreikis nurodyti

priede.

––––––––––––––––

Nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš

laisvės atėmimo vietų, socialinės adaptacijos 2004–2007 metų programos

priedas

NUTEISTŲJŲ IR ASMENŲ, PALEISTŲ IŠ LAISVĖS ATĖMIMO VIETŲ,

SOCIALINĖS ADAPTACIJOS 2004–2007 METŲ

PROGRAMOS UŽDAVINIAI IR PRIEMONĖS, TAIP PAT LĖŠŲ JIEMS ĮGYVENDINTI POREIKIS

(tūkst.

litų)

Uždaviniai

Priemonės

Preliminarus

lėšų poreikis

Atsakingi

vykdytojai

2004–2007

metams

2004 metams

2005 metams

2006 metams

2007 metams

iš viso

iš Lietuvos Respublikos valstybės

biudžeto