DĖL NACIONALINĖS ŽEMĖS KONSOLIDACIJOS STRATEGIJOS PATVIRTINIMO

Nutarimas

skelbtas: Žin., 2008, Nr. 18-635

Neoficialus

nutarimo tekstas

Lietuvos

Respublikos Vyriausybė

nutarimas

DĖL NACIONALINĖS ŽEMĖS KONSOLIDACIJOS STRATEGIJOS PATVIRTINIMO

2008 m. sausio 23 d. Nr. 81

Vilnius

Įgyvendindama Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2006–2008 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1020 (Žin., 2006, Nr.

12-4273), 486 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria

1. Patvirtinti

Nacionalinę žemės konsolidacijos strategiją (pridedama).

Punkto

pakeitimai

Nr.

1262,

2010-08-25, Žin., 2010, Nr. 104-5405 (2010-09-02)

2. Pavesti Žemės

ūkio ministerijai parengti ir suderinus su suinteresuotomis institucijomis

patvirtinti Nacionalinės žemės konsolidacijos strategijos įgyvendinimo

2010–2013 metų priemonių planą.

Papildyta

punktu

Nr.

1262,

2010-08-25, Žin., 2010, Nr. 104-5405 (2010-09-02)

3. Pasiūlyti

savivaldybėms dalyvauti įgyvendinant Nacionalinę žemės konsolidacijos

strategiją ir jos įgyvendinimo 2010–2013 metų priemonių planą.

Punkto

pakeitimai

Nr.

1262,

2010-08-25, Žin., 2010, Nr. 104-5405 (2010-09-02)

Ministras Pirmininkas Gediminas

Kirkilas

Žemės ūkio ministrė Kazimira

Danutė Prunskienė

_____________________

Patvirtinta

Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2008 m. sausio 23 d. nutarimu Nr. 81

NACIONALINĖ ŽEMĖS KONSOLIDACIJOS

STRATEGIJA

I.

STRATEGIJOS SANTRAUKA

I. ŽEMĖS KONSOLIDACIJOS PLĖTROS STRATEGINIS TIKSLAS

Sudaryti sėkmingos žemės konsolidacijos sąlygas ir

numatyti reikiamas priemones – užtikrinti racionalų žemės naudojimą ir

infrastruktūros plėtrą, didinti ūkių konkurencingumą, saugoti aplinką,

puoselėti kultūros paveldą ir kraštovaizdį, plėtoti alternatyviąją veiklą.

Strateginio

tikslo įgyvendinimo vertinimo kriterijai (rezultato kriterijai)

Teritorijos, kurioje

atlikti (atliekami) žemės konsolidacijos projektai, bendras plotas

dabartinė

reikšmė (2008 metai) – 4,8 tūkst. hektarų;

siektina

reikšmė (2013 metai) – 112,8 tūkst. hektarų.

Vidutinis žemės valdų

dydis

dabartinė

reikšmė (2008 metai) – 12,3 hektaro;

siektina

reikšmė (2013 metai) – 20 hektarų.

II. ŽEMĖS KONSOLIDACIJOS PLĖTROS TIKSLAI, UŽDAVINIAI

IR TIKSLŲ ĮGYVENDINIMO VERTINIMO KRITERIJAI (REZULTATO KRITERIJAI)

1

tikslas

Užtikrinti žemės

konsolidacijos sąsajas su kaimo ir regionine plėtra.

Rezultato

kriterijai

Žemės konsolidacijos projektų,

kurių turinys apima kompleksinius sprendinius, iš visų žemės

konsolidacijos projektų

dabartinė

reikšmė (2008 metai) – 0 procentų (projektai vykdomi);

siektina

reikšmė (2013 metai) – 80 procentų.

Žemės konsolidacijos

projekte numatytų ir įgyvendintų sprendinių santykis

dabartinė

reikšmė (2008 metai) – 0 procentų (projektai vykdomi);

siektina reikšmė (2013

metai) – 100 procentų.

Uždaviniai

1.

Kompleksiškai pertvarkyti kaimo

gyvenamųjų vietovių, išskyrus miestelius, žemės valdas.

2.

Užtikrinti žemės konsolidacijos

projektų sprendinių įgyvendinimą.

3. Užtikrinti racionalų žemės naudojimą.

2 tikslas

Optimizuoti žemės konsolidacijos procesą.

Rezultato kriterijai

Kiek inicijuota žemės konsolidacijos projektų

dabartinė reikšmė (2008 metai) – 14;

siektina reikšmė (2013 metai) – 54.

Įsteigtas žemės fondas

dabartinė reikšmė (2008 metai) – nėra institucijos,

atliekančios žemės fondo funkcijas;

siektina reikšmė (2013 metai) – įsteigtas žemės

fondas.

Teigiama visuomenės nuomonė apie žemės konsolidaciją (visuomenės

apklausų pagrindu)

dabartinė reikšmė (2008 metai) – 0 procentų

(nėra duomenų);

siektina reikšmė (2013 metai) – 70 procentų.

Kiek žemės konsolidacijos specialistų tobulino kvalifikaciją

dabartinė reikšmė (2008 metai) – 200;

siektina reikšmė (2013 metai) – 1000.

Vidutinis žemės konsolidacijos projekto teritorijos plotas

dabartinė reikšmė (2008 metai) –

300 hektarų;

siektina

reikšmė (2013 metai) –

600 hektarų.

Uždaviniai

1.

Sukurti optimalią žemės

konsolidacijos institucinę struktūrą.

2.

Tobulinti žemės konsolidacijos

procedūras.

3.

Parengti ir įgyvendinti visuomenės informavimo apie žemės

konsolidaciją programą.

4.

Tobulinti žemės konsolidacijos

specialistų kvalifikaciją.

II. BENDROSIOS NUOSTATOS

1. Žemės konsolidacija – sudėtinė žemės

tvarkymo dalis, kai kompleksiškai pertvarkomi žemės sklypai – keičiamos jų

ribos pagal parengtą tam tikros teritorijos žemės konsolidacijos projektą,

siekiant juos sustambinti, suformuoti racionaliai tvarkomas žemės ūkių valdas

ir pagerinti jų struktūrą, sukurti reikiamą kaimo infrastruktūrą, įgyvendinti

kitus žemės ūkio, kaimo plėtros ir aplinkos apsaugos politikos tikslus ir

uždavinius.

2. Nacionalinės žemės konsolidacijos strategijos

(toliau vadinama – ši Strategija) objektas – Lietuvos teritorijos kaimo

gyvenamosios vietovės, išskyrus miestelius. Lietuvos Respublikos žemės fondo

sudėtis, žemės ūkio gamybai naudojamos žemės plotas, ūkių dydis, saugomų,

rekreacinių ir priemiestinių teritorijų plotai rodo, kad žemės konsolidaciją

palaipsniui reikės atlikti apie 900 tūkst. hektarų plote.

3. Konsoliduojant žemę, pirmenybė bus teikiama ūkių

struktūros gerinimui, racionaliam gamtos išteklių naudojimui (įskaitant

saugomas teritorijas), viešiesiems poreikiams ir kaimo infrastruktūros plėtrai.

4. Šioje Strategijoje pateikta žemės konsolidacijos

būklės, šio proceso stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių (SSGG) analizė,

žemės konsolidacijos tikslai ir uždaviniai, šios Strategijos įgyvendinimo

priemonės ir vertinimo kriterijai.

5. Šios Strategijos įgyvendinimo laikotarpis –

2008–2028 metai. Po 7 metų,

2015-aisiais, bus atliktas tarpinis šios Strategijos vertinimas pagal

nustatytus vertinimo kriterijus, tikslinamos jos įgyvendinimo priemonės,

persvarstomi jų finansavimo šaltiniai.

6.

Pirmenybė 2008–2013 metais turėtų būti teikiama žemės konsolidacijos

projektams, kurių įgyvendinimas susijęs su kompleksiniu teritorijos pertvarkymu

– kaimo infrastruktūros plėtra, žemės apželdinimu mišku, kitų žemės ūkio, kaimo

plėtros ir aplinkos apsaugos politikos tikslų ir uždavinių įgyvendinimu.

7. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006–2008 metų

programoje, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Seimo 2006 m. liepos 18 d.

nutarimu Nr. X-767 (Žin., 2006, Nr. 80-3143),

nurodyta, kad žemės konsolidacija – viena iš priemonių konkurencingų ūkių žemės

valdoms suformuoti.

8. Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis žemės

konsolidaciją Lietuvoje, yra Lietuvos Respublikos žemės įstatymas (Žin., 1994,

Nr. 34-620; 2004,

Nr. 28-868).

Žemės konsolidacijos procedūros išdėstytos Žemės konsolidacijos projektų

rengimo ir įgyvendinimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2005 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. 697 (Žin., 2005, Nr. 80-2901), kituose

įstatymų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose.

III. ŽEMĖS KONSOLIDACIJOS BŪKLĖS ANALIZĖ

Žemės konsolidacija ir kaimo plėtros politika

9.

Europos Sąjungos (toliau vadinama – ES) kaimo plėtros politikoje žemės

konsolidacija – priemonė drauge spręsti ūkių konkurencingumo didinimo, aplinkos

apsaugos, kraštovaizdžio, gamtos ir kultūros paveldo puoselėjimo, racionalaus

gamtos išteklių naudojimo ir gyvenimo kokybės kaime gerinimo klausimus.

10.

2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės

ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai (OL 2005 L 277, p. 1)

su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2006 m. gruodžio 19 d. Tarybos

reglamentu (EB) Nr. 2012/2006 (OL 2006 L 384, p. 8) (toliau vadinama –

Reglamentas Nr. 1698/2005), nustato pagrindinius paramos kaimo plėtrai

principus. Įgyvendinant šio reglamento 9 straipsnio 1 dalį, priimtas 2006

m. vasario 20 d. Tarybos sprendimas 2006/144/EB dėl kaimo plėtros Bendrijos

strateginių gairių (2007–2013 m. programavimo laikotarpis) (OL 2006 L 55,

p. 20). Pagal šias strategines gaires

kiekviena ES valstybė turi parengti Nacionalinės kaimo plėtros strategijos 2007–2013 metais planą ir Kaimo plėtros

programą šiam planui įgyvendinti.

11.

Nacionalinės kaimo plėtros strategijos 2007–2013 metais, kuriai

pritarta 2007 m. sausio 25 d. Komisijos raštu Nr. 002276, plane ir Kaimo

plėtros 2007–2013 metų programoje, patvirtintoje 2007 m. spalio 19 d. Komisijos

sprendimu Nr. C(2007)5076, nurodytas pagrindinis Lietuvos kaimo plėtros

2007–2013 metais tikslas – užtikrinti augimą ir plėtrą didinant žemės ūkio

produkcijos, jos perdirbamosios pramonės ir miškų ūkio sektorių konkurencingumą,

sudaryti galimybes įvairinti ūkių veiklą ir gerinti gyvenimo kokybę kaime,

puoselėti žmogiškąsias, aplinkos ir kitas kaimo vertybes, mažinti skirtumus

tarp miesto ir kaimo, regionų. Šiuose dokumentuose nurodyta, kad viena iš

pagrindinių problemų, neleidžiančių didinti žemės ir miškų ūkio sektoriaus

konkurencingumo, – neracionaliai tvarkomų žemės ūkio ir miško valdų struktūra.

12.

Pagal reglamento (EB) Nr. 1698/2005 30 straipsnio nuostatas (pirma kryptis)

žemės konsolidacija – viena iš galimų finansuoti priemonių, siekiant didinti

žemės ir miškų ūkio sektoriaus konkurencingumą. Žemės konsolidacijos sprendinių

įgyvendinimas gali būti finansuojamas ir pagal kitas šio reglamento kryptis.

Pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos pirmos krypties

prioritetą „Ūkio ir miško valdų struktūros ir su tuo susijusios infrastruktūros

tobulinimas“ paramą numatoma skirti priemonei „Žemės ūkio ir miškininkystės

plėtra ir pritaikymo infrastruktūra“. Pagal šią priemonę viena iš remiamų

veiklos sričių – žemės konsolidacija. Bus remiamas žemės konsolidacijos

projektų rengimas, organizavimas ir įgyvendinimas.

Ekonominiai ir socialiniai veiksniai

13.

Lietuvos bendrasis vidaus produktas (toliau vadinama – BVP) sudaro apie

52 procentus ES valstybių vidutinio BVP. Žemės ūkio indėlis į Lietuvos BVP

– apie 6 procentus, o žemės ūkyje dirba apie 16 procentų darbuotojų (ES

vidurkis – 4 procentai).

14. Pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį

šalies teritoriją sudaro

žemės ūkio paskirties žemė – 3,95 mln. hektarų (iš jų

žemės ūkio naudmenos – 85 procentai);

miškų ūkio paskirties žemė – 1,97 mln. hektarų (iš jų

miškai – 91 procentas);

vandens ūkio paskirties žemė – 177 tūkst. hektarų;

konservacinės paskirties žemė – 42 tūkst. hektarų (iš

jų miškai, pelkės ir vandenys – 90 procentų);

kitos paskirties žemė – 376 tūkst. hektarų (iš jų

keliai ir užstatytos teritorijos – 55 procentai).

15.

Atkūrus nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra ir perdavus

nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčius turėtiesiems žemės sklypus, vyrauja

smulkūs dirbamosios žemės laukai, ūkiai suformuoti neprojektuojant žemės valdų

išdėstymo. Žemės sklypų suskaidymas sunkina žemės ūkio darbų organizavimą ir

didina gamybos išlaidas.

16. Nuosavybės teisės kaimo vietovėje atkurtos į daugiau

nei 95 procentus piliečių prašymuose nurodyto žemės ploto, tai yra į 3,8 mln.

hektarų (2007 m. sausio 1 d. duomenys). Liko atkurti nuosavybės teises į 188

tūkst. hektarų žemės.

17. Vykstant žemės reformai, privatizuojama asmeninio

ūkio žemė (iki 3 hektarų). Iš viso šalyje yra 685 tūkst. hektarų asmeninio ūkio

žemės, kurios privatizuota 501 tūkst. hektarų.

18.

Pateikta apie 34 tūkst. prašymų pirkti 608 tūkst. hektarų valstybinės žemės

ūkio paskirties žemės (išskyrus asmeninio ūkio žemę). Valstybė turi galimybę

parduoti apie 0,4 mln. hektarų valstybinės žemės ūkio paskirties žemės.

19.

Baigus nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, valstybei liks menkaverčiai,

nepaklausūs (nenaši žemė, nedidelis plotas, netaisyklingos formos ir panašiai)

žemės sklypai, todėl juos valdyti ir parduoti ateityje gali būti sunku.

20. Vidutinė parduodamos privačios žemės ūkio

paskirties žemės rinkos kaina 2003 metų pabaigoje rajonuose, kuriuose

prastesnės ūkinės vertės žemė, buvo 600–900 litų už hektarą, derlingesnės

žemės rajonuose – 1000–3000 litų už hektarą. Šios kainos iki 2006 metų

vidurio padidėjo vidutiniškai 2–3 kartus ir turi tendenciją kilti. Vidutinė

parduodamos privačios žemės ūkio paskirties žemės rinkos kaina rajonuose,

kuriuose prastesnės ūkinės vertės žemė, 2007 metais buvo 1000–1300 litų už

hektarą, derlingesnės žemės rajonuose – 3000–5000 litų už hektarą.

21. Panagrinėjus žemės rinkos kainas ir jų kitimo

tendencijas, galima teigti, kad visos numatomos privatizuoti laisvos

valstybinės žemės ūkio paskirties žemės (išskyrus asmeninio ūkio žemę) vertė –

1,3 mlrd. litų.

22. Baigus nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, gali

likti apie 0,4 mln. hektarų valstybinės žemės ūkio paskirties žemės, kurios

dalis nebus privatizuojama (saugomos teritorijos, viešiesiems poreikiams tenkinti

skirtos teritorijos, priemiestinės teritorijos ir panašiai). Tačiau

konsoliduotos žemės privatizavimas sukurtų pridėtinę vertę ir sudarytų

galimybes valstybinę žemę parduoti valstybei naudingesnėmis sąlygomis.

Konsoliduotos žemės vertė gali padidėti iki 2–3 kartų (tai priklausytų nuo

suformuotų žemės sklypų dydžio ir sukurtos infrastruktūros).

23.

Žemės ūkio produkcijai gaminti naudojama apie 2,81 mln. hektarų žemės ūkio

naudmenų. Vidutinis ūkio Lietuvoje dydis – apie 12,3 hektaro (11,1 hektaro

žemės ūkio naudmenų), o Anglijoje – 70 hektarų, Vokietijoje – 41 hektaras,

Danijoje – 43 hektarai, ES vidurkis – apie 20 hektarų. Pagal 2003 metų žemės

ūkio visuotinį surašymą 171,5 tūkst. ūkių naudojo iki 5 hektarų žemės ūkio

naudmenų (18,9 procento), 89 tūkst. ūkių naudojo 5,1–20 hektarų žemės ūkio

naudmenų (32,4 procento) ir 20,1 tūkst. ūkių naudojo daugiau kaip

20 hektarų žemės ūkio naudmenų (48,7 procento). Didesni nei 100 hektarų

ūkiai Lietuvoje naudoja apie 0,84 mln. hektarų žemės ūkio naudmenų (30 procentų).

24.

Maždaug 60 procentų Lietuvos ūkininkų – vyresni nei 55 metų, 14 procentų –

40 metų arba jaunesni ir 26 procentai – tarp 40 ir 55 metų. Per

2001–2005 metus įsikūrė 10542 jaunųjų ūkininkų ūkiai. Ūkių apskaitos

duomenimis, 2004 metais jaunųjų ūkininkų (iki 40 metų) tvarkomi ūkiai davė 14

procentų didesnį pelną (iš 1 hektaro) negu tvarkomi vyresnių nei 55 metų

ūkininkų.

25.

2004 metais beveik pusė dirbančiųjų kaime (48 procentai) dirbo žemės ūkio,

miškų ūkio, medžioklės ir žuvininkystės sektoriuose. Tiek daug dirbančiųjų

žemės ūkyje dėl to, kad menkas darbo našumas, dalinis užimtumas ir smulkūs

ūkiai.

26.

Kaimo vietovių infrastruktūra skurdesnė nei miesto. Skirtumai tarp kaimo ir

miesto vietovių akivaizdūs, kai lyginamas vandens ir elektros tiekimas, kelių

tinklas, centralizuoto šildymo sistemos, kanalizacijos vamzdynai ir

telekomunikacijų tinklai.

27.

Vietinės reikšmės kelių tinklas kaimo vietovėje neracionalus, vidaus keliai

dažniausia įrengti ne kaip statiniai. Žemės sklypai suskaidyti, taigi didelės eksploatavimo

sąnaudos, neracionalus žemės ūkio paskirties žemės naudojimas, reikia papildomų

investicijų į kelių tiesimą (stambinant žemės sklypus, lauko kelių žemė gali

būti naudojama žemės ūkiui). Pirmųjų žemės konsolidacijos projektų rengimo

patirtis rodo, kad vienas didžiausių konsoliduojant žemę dalyvaujančių

gyventojų poreikių – naujų vietinės reikšmės kelių projektavimas ir įrengimas.

28.

Maždaug 80 procentų viso žemės ūkio naudmenų ploto nusausinta drenažu. Tačiau

apie 54 procentai drenažo sistemų veikia netinkamai, apie 15 procentų

nusausintų plotų būklė bloga arba nepakankamai gera. Beveik pusė drenažo

sistemų (46 procentai) priklauso valstybei, o 54 procentai – privatiems

asmenims. Šios sistemos įrengtos iki 1990 metų pagal stambaus masto drenažo

sistemų modelį ir neatitinka žemės sklypų ribų, todėl jų naudojimo,

rekonstravimo ar statybos klausimas sprendžiamas drauge su žemės sklypų

savininkais. Dėl per mažo melioracijos sistemų priežiūros, renovavimo ir

statybos finansavimo blogėja šių sistemų būklė, o neracionalus jų atstatymas ar

plėtimas gali kenkti vandens telkiniams.

29.

Gyvenimo kokybės kaime gerinimas glaudžiai susijęs su vietinės iniciatyvos ir

partnerystės skatinimu per vietos veiklos grupes, kaimo bendruomenes ir jų

veiklą. Lietuvoje 2007 metais buvo apie 1200 kaimo bendruomenių, veikė 42

tokios grupės. Šių grupių veikla aprėpia daugiau nei 90 procentų šalies

teritorijos.

30. Iš šiuo metu veikiančių vietos veiklos grupių 27

turi parengusios bandomąsias vietos plėtros strategijas. Dešimties iš jų

įgyvendinimas remiamas pagal Lietuvos 2004–2006 metų bendrojo programavimo

dokumento, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 2 d.

nutarimu Nr. 935 (Žin., 2004, Nr. 123-4486), LEADER+

pobūdžio priemonę. 2007–2013 metais bus teikiama parama veikiančių vietos

veiklos grupių veiklai plėtoti, vietos plėtros strategijoms rengti ir

įgyvendinti, taip pat jų bendradarbiavimui ir partnerystei stiprinti.

31. Įgyvendinant vietos plėtros strategijas, kuriose

numatytos investicijos į valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise

priklausančią žemę, turi būti parinktos teritorijos, parengti teritorijų

planavimo dokumentai ir atlikti kiti parengiamieji darbai. Tai galima atlikti

rengiant žemės konsolidacijos projektą.

32.

Smulkaus ir vidutinio verslo įmonių kaimo vietovėse daugėja, tačiau dažniausiai

urbanizuotose, patrauklesnėse verslui vietovėse. 2005 metais 1000 kaimo

gyventojų teko 6,6 tokių įmonių (ES-25 vidurkis – 24, ES-15 vidurkis –

49). Lėtą tokių įmonių plėtrą kaimo vietovėse lemia menka perkamoji galia,

gebėjimų, žinių ir kompetencijos stoka, riboti finansiniai ištekliai, nepalanki

kaimo infrastruktūra ir verslo aplinka.

33.

Nepalanki konkurencingam ūkininkavimui žemės valdų struktūra, kaimo gyventojų

ir ūkininkų senėjimo tendencija, migracija iš kaimo ir kaimo gyventojų pajamų

priklausomybė nuo žemės ūkio, skurdi infrastruktūra – opiausios Lietuvos kaimo

problemos, kliudančios didėti ūkių konkurencingumą ir mažinti kaimo gyventojų

socialinę atskirtį.

34.

Didėja BVP (taip pat ir žemės ūkio), žemės ūkio paskirties žemė suskaidyta į

smulkius žemės sklypus, būtina racionaliai naudoti gamtos išteklius, valdyti ir

privatizuoti valstybinę žemę, prastėja kaimo gyventojų demografinė būklė,

reikia gerinti kaimo infrastruktūrą ir įgyvendinti aplinkos apsaugos priemones,

derinti valstybės, viešųjų ir žemės savininkų interesus, ir tai skatina imtis

žemės konsolidacijos.

35.

Šiuo metu Lietuvoje miško žemės konsolidacija nevyksta.

36.

Privatūs miškai sudaro apie 35,4 procento (755,5 tūkst. hektarų), valstybinės

reikšmės miškai – apie 51,5 procento (1099,45 tūkst. hektarų) Lietuvos miškų

teritorijos. Valstybiniai miškai, skirti piliečių nuosavybės teisėms į išlikusį

nekilnojamąjį turtą atkurti, sudaro 13,1 procento (280,78 tūkst. hektarų).

37.

Privačias miško valdas galima sugrupuoti pagal dydį: 37 procentai jų – mažesnės

nei vieno hektaro ir 46 procentai miško savininkų turi valdas nuo 1 iki 5

hektarų. Kita vertus, stambių miško savininkų – tik apie 6 procentai, o valdo

jie daugiau nei 10 hektarų. Dauguma miško

savininkų valdo tik po vieną miško sklypą. Vidutinė miško valda (dažniausiai

sklypas) – tik 3,4 hektaro, taigi neatitinka valdos dydžio, kurio reikia

darniam miško naudojimui užtikrinti. Vadinasi, itin svarbu konsoliduoti

privačių miškų žemę.

38.

Valstybinius miškus valdančių miškų urėdijų tvarkomų miškų vidutinis plotas –

apie 24 tūkst. hektarų.

39.

Atkuriant nuosavybės teises į žemę, kai kurie valstybinių miškų plotai liko

apsupti privačių miško valdų ir atvirkščiai, t.y. nepatogiai išsidėstę

ūkininkavimo požiūriu.

40. Vertinant medynus pagal vidutinį medžių skersmenį, atskirai įkainojamos eglės, drebulės

ir baltalksniai, kitų rūšių medžiai grupuojami: pušys ir maumedžiai, ąžuolai ir

uosiai, beržai ir juodalksniai. Kai kurių rūšių medžiai apskritai neįtraukti į

vertinimo kainų lentelę ir prilyginami beržams ir juodalksniams. Vertinta

neatsižvelgiant į kirtimo amžių ir miškų grupę, o tai gali iškreipti tikrąją

medynų vertę.

41.

Privačiose valdose yra apie 163,4 tūkst. hektarų brandžių medynų, vidutinis jų

tūris – apie 227 kub. metrų iš hektaro. Valdos dydis – labai svarbus, kai

prognozuojamos pajamos, – didelių valdų savininkai turi galimybę gauti pajamų

ilgesnį laiką.

42.

Koncentruoti daugiau miško žemės vieno savininko rankose ir mažinti miško

savininkų – svarbus ekonominis žemės konsolidacijos uždavinys.

43. Siekdami racionaliau ir efektyviau tvarkyti miškų

ūkį, miško savininkai gali savanoriškai jungtis į kooperatines struktūras,

kurti tikslinius fondus ar kitaip kaupti lėšas miško ūkinei veiklai plėtoti.

Valstybė remia miško savininkų asociacijų veiklą.

Aplinkosaugos aspektai

44.

Saugomos teritorijos užima apie 15 procentų visos šalies teritorijos. Lietuvoje

kaip ir kitose ES valstybėse pagal 1979 m. balandžio 2 d. Tarybos direktyvą Nr.

79/409/EEB dėl laukinių paukščių apsaugos (OL 2004 m. specialusis leidimas,

15 skyrius, 1 tomas, p. 98) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2006 m.

lapkričio 20 d. Tarybos direktyva Nr. 2006/105/EB (OL 2006 L 363, p. 368),

ir 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvą Nr. 92/43/EEB dėl natūralių

buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (OL 2004 m. specialusis

leidimas, 15 skyrius, 2 tomas, p. 102) su paskutiniais pakeitimais,

padarytais 2006 m. lapkričio 20 d. Tarybos direktyva Nr. 2006/105/EB (OL

2006 L 363, p. 368), sukurtas „Natura 2000“ teritorijų tinklas, šiuo metu

aprėpiantis 11 procentų visos Lietuvos teritorijos.

45.

Dauguma „Natura 2000“ teritorijų – kaimo vietovėse. Jas išsaugoti labai padėtų

tausojamasis ūkininkavimas, palaikantis natūralių buveinių (šienaujamų pievų,

pusiau natūralių neintensyviai naudojamų ganyklų, užliejamų pievų ir ganyklų ir

kita) egzistavimą. Biologinę įvairovę tausojantis ūkininkavimas ne visada

pelningas. Pagal Kaimo plėtros 2004–2006 metų plano pagrindines nuostatas,

kurioms pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 22 d. nutarimu

Nr. 1317 (Žin., 2003, Nr. 101-4550), ir

Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programą remiamas aplinką tausojantis

ūkininkavimas. Kitų valstybių patirtis rodo, kad dalis ūkininkų nepageidaus

įsitraukti į tokias paramos schemas, nes kai kuriose gamtiniu požiūriu

vertingose teritorijose įprastinės ūkinės veiklos pajamos bus didesnės už

mokamas išmokas.

46.

Vykstant nuosavybės teisių į žemę atkūrimui ir žemės ūkio sektoriui

prisitaikant prie rinkos sąlygų, dalis žemės ūkio paskirties žemės buvo

apleista. Apleistose naudotose pievose ir

ganyklose kinta žolių sudėtis, jos sparčiai užželia krūmais, tai daro neigiamą

poveikį gamtai – nyksta biologinė įvairovė.

47.

Svarbus aplinkos apsaugos veiksnys – miškingumo didinimas. Miškų išdėstymo

žemėtvarkos schemų rengimas – labai svarbi priemonė sistemingai ir darniai

Lietuvos miškingumo didinimo politikai įgyvendinti. Iki 2008 metų pabaigos

numatoma parengti savivaldybių miškų išdėstymo žemėtvarkos schemas. Taip

užtikrinama, kad miškais būtų apsodintos tos teritorijos, kuriose miškus veisti

būtų tikslingiausia ekonominiu, ekologiniu ir socialiniu požiūriais.

48.

Kraštovaizdžio ir bioįvairovės apsauga labai glaudžiai tarpusavyje susijusios

ir veikia viena kitą. Dauguma natūralių ir pusiau natūralių pievų ir ganyklų,

visos pelkės, taip pat paviršiniai vandens telkiniai vertinami kaip didelės

gamtinės vertės Lietuvos teritorijos. Didžiuma tokių vietovių įtrauktos į

„Natura 2000“ teritorijų tinklą, todėl natūralių buveinių apsauga užtikrina

tipinio agrarinio kraštovaizdžio apsaugą.

49.

Pagrindinės dirvožemio problemos – rūgštumas ir erozija. 2000 metų duomenimis,

erozija buvo pažeidusi apie 14 procentų viso žemės ūkio naudmenų ploto. Maždaug

19 procentų šalies dirvožemio – jautrus defliacijai, todėl labai svarbu

tokiame dirvožemyje tinkamai ūkininkauti – imtis prevencijos (įrengti ir užsėti

daugiamečiais augalais pievas ir ganyklas, remti ekologinius ūkius ir kita).

50.

Vandens apsauga – kitas aplinkos apsaugos prioritetas, siejamas su žemės ūkio

ir kaimo plėtra. Žemės ūkis – vienas didžiausių vandens taršos šaltinių. Iš 790

Lietuvos vandens telkinių, kurių geros būklės statuso nebus pasiekta iki 2015

metų pagal 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą Nr.

2000/60/EB, nustatančią Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus

(OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 5 tomas, p. 275), su

paskutiniais pakeitimais, padarytais 2001 m. lapkričio 20 d. Europos Parlamento

ir Tarybos sprendimu Nr. 2455/2001/EB (OL 2004 m. specialusis leidimas,

15 skyrius, 6 tomas, p. 358), net 22 procentai priskirti rizikingiems dėl žemės

ūkio poveikio.

Teisiniai ir organizaciniai aspektai

51. Žemės konsolidacijos projektų įgyvendinimo

institucinė struktūra Lietuvoje dviejų lygmenų – regioninio ir nacionalinio.

52. Regioniniu lygmeniu apskrities viršininkas organizuoja

žemės konsolidacijos projektų rengimą (pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2006–2008 metų programą ir Kai kurių centrinio valdymo institucijų vykdomų

funkcijų decentralizavimo ir dekoncentravimo koncepciją, patvirtintą Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 824 (Žin.,

2003, Nr. 61-2804),

šias funkcijas numatoma perduoti savivaldybėms).

53. Nacionalinio lygmens institucijų veikla susijusi

su žemės konsolidacijos projektų vykdymo priežiūra (Nacionalinė žemės tarnyba

prie Žemės ūkio ministerijos) ir žemės konsolidacijos projektų finansavimu

(Žemės ūkio ministerija ir Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio

ministerijos). Toks dviejų lygmenų modelis dažnas ir kitose Europos valstybėse.

54. Trūkstama Lietuvos institucinės struktūros grandis

– žemės fondas, kuris galėtų pertvarkyti valstybinę žemę pagal konsolidacijos

projektus, pirktų privačią žemę valstybės reikmėms ir disponuotų valstybine

žemės ūkio paskirties žeme.

55. Privačios nuosavybės

teise priklausančio žemės sklypo valstybiniuose

draustiniuose ir valstybiniuose parkuose

negalima dalyti dalimis, išskyrus tuos atvejus, kai keičiamos gretimų sklypų

ribos.

56. Teisinis žemės konsolidacijos reglamentavimas

Lietuvoje iš esmės atitinka kitose Europos valstybėse įprastus pagrindinius

savanoriškos žemės konsolidacijos principus (žemės konsolidacijos projektų

viešumo, žemės sklypų savininkų interesų apsaugos ir kitus). Tačiau esamas

reglamentavimas nepakankamai lankstus.

57. Žemė Lietuvoje konsoliduojama žemės sklypų

savininkų savanoriškumo principu. Žemės sklypų savininkai dalyvauja

įgyvendinant žemės konsolidacijos projektus sutarčių (preliminariosios žemės

konsolidacijos sutarties (toliau vadinama – preliminarioji sutartis) ir žemės

konsolidacijos (kompleksinės mainų) sutarties) pagrindu. Pastaroji turi būti

notarinės formos.

58. Užtikrindamas preliminariosios sutarties

efektyvumą, Lietuvos Respublikos žemės įstatymas numato sankciją asmenims,

kurie nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti galutinę žemės konsolidacijos

(kompleksinę mainų) sutartį. Šie asmenys privalo kompensuoti padarytus

nuostolius. Tokia sistema iki galo neužtikrina sklandaus žemės konsolidacijos

projektų įgyvendinimo.

59. Sudarius preliminariąją sutartį tarp pareiškusių

norą dalyvauti įgyvendinant žemės konsolidacijos projektą žemės savininkų,

vėliau, pradėjus rengti žemės konsolidacijos projektą, nauji suinteresuoti

žemės konsolidacijos projektu subjektai į šį procesą įsitraukti nebegali. Tai

riboja toje teritorijoje ūkininkaujančių ir kitų suinteresuotų subjektų

galimybes ir siaurina žemės konsolidacijos projekto turinį.

60. Teisę inicijuoti žemės konsolidacijos projektus

turi žemės savininkai, valstybinės žemės patikėtiniai ir apskrities

viršininkas. Siauras iniciatyvos teisę turinčių asmenų ratas nepagrįstai riboja

galimybę kitiems tokios teisės neturintiems, tačiau žemės konsolidacijos

projektu suinteresuotiems asmenims (vietos veiklos grupė, miškų urėdija,

saugomos teritorijos direkcija ir panašiai) dalyvauti žemės konsolidacijos

procesuose.

61.

Žemės konsolidacijos projektą ir žemės konsolidacijos sutartį rengia žemės

konsolidacijos projekto rengėjas, kurį Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų

įstatymo (Žin., 1996, Nr. 84-2000;

2006, Nr. 4-102)

nustatyta tvarka parenka apskrities viršininkas. Projekto rengėjas parenkamas

po to, kai teritorinis žemėtvarkos skyrius jau būna atlikęs daug parengiamųjų

darbų (susirinkimų su žemės savininkais organizavimas, preliminarios žemės

konsolidacijos projekto teritorijos nustatymas, išvados dėl žemės

konsolidacijos projekto rengimo tikslingumo parengimas, preliminarių žemės

konsolidacijos projekto rezultatų nustatymas ir kita), rengdamas dokumentus,

susijusius su žemės konsolidacijos projekto finansavimu. Žemės konsolidacijos

projekto rengėjas parenkamas per vėlai, o žemėtvarkos skyrius turi rengti labai

daug dokumentų.

62.

Šiuo metu iki galo nesuderinta žemės konsolidaciją reglamentuojančių teisės

aktų sistema. Nekilnojamojo turto registro ir Nekilnojamojo turto kadastro

veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nenumatytas žemės sklypų, teisių ir

juridinių faktų, susijusių su žemės konsolidacijos sutartimi, registravimo

specialus teisinis režimas. Žemės konsolidaciją reglamentuojantys teisės aktai

nenumato ryšio tarp žemės konsolidacijos ir žemės paėmimo viešiesiems

poreikiams institutų.

63.

Teisės aktai nedraudžia savininkams apsunkinti trečiųjų asmenų interesais

nuosavybės teisių, susijusių su konsoliduojamais žemės sklypais, nedraudžia

vykdyti veiksmų, kuriais būtų mažinama ar didinama konsoliduojamų sklypų vertė.

Toks ribojimų nebuvimas gali sunkinti žemės konsolidacijos projektų vykdymą.

Tokio pobūdžio ribojimai taikomi kitose Europos valstybėse.

64.

Žemės konsolidaciją reguliuojančiuose teisės aktuose numatytas tik teisminis

ginčų sprendimo būdas. Kitų valstybių patirtis rodo, kad ikiteisminis ginčų

sprendimas – itin efektyvi priemonė, užtikrinanti sklandų žemės konsolidacijos

projektų įgyvendinimą, mažinanti su minėtaisiais projektais susijusių ieškinių

teismuose, tačiau kartu ir nepažeidžianti įgyvendinant žemės konsolidacijos

projektą dalyvaujančių asmenų teisių.

65.

Turėtų būti supaprastintos ir šiuo metu taikomos žemės sklypų vertinimo

taisyklės.

Žemės konsolidacijos raida Lietuvoje

66.

Rengiantis žemės konsolidacijai, vykdyti bandomieji žemės konsolidacijos

projektai. Pirmąjį žemės konsolidacijos bandomąjį projektą Lietuvoje 2000–2001 metais vykdė Danijos maisto, žemės ūkio ir žuvininkystės

ministerijos Žemės konsolidacijos skyrius ir Nacionalinė žemės tarnyba prie

Žemės ūkio ministerijos. Daugiausia dėmesio šiame projekte skirta žemės sklypų

perskirstymo procesui reikiamos teisinės bazės pagrindinių principų nustatymui.

67.

Vykdant antrąjį bandomąjį žemės

konsolidacijos projektą „Žemės

konsolidacija – instrumentas subalansuotai kaimo plėtrai“ 2002–2004 metais, be paprasto žemės sklypų

teritorinio pertvarkymo, siekta į žemės konsolidacijos procesą įtraukti ir

kitas kaimo plėtros priemones.

68.

Įgyvendinant šiuos bandomuosius žemės konsolidacijos projektus, patirta, kad

žemės konsolidacija gali būti priemonė darniai kaimo plėtrai pasiekti, kai per

teritorijų planavimo procesą gerinama žemės ūkio struktūra ir infrastruktūra,

derinami ir tenkinami viešieji interesai, prisidedama prie aplinkos ir kraštovaizdžio,

kultūros paveldo, kitų konkrečioje teritorijoje esančių vertybių išsaugojimo ir

puoselėjimo.

69.

Pagal Lietuvos 2004–2006 metų bendrojo programavimo dokumento Kaimo plėtros ir

žuvininkystės prioriteto priemonės „Kaimo vietovių pritaikymo ir plėtros skatinimas“

veiklos sritį „Žemės sklypų perskirstymas“ žemės konsolidacijos projektams

organizuoti, rengti ir įgyvendinti skirta ES struktūrinių fondų parama.

70.

Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos 2006 metais pasirašė

14 žemės konsolidacijos projektų finansavimo sutartis. Šie pirmieji žemės

konsolidacijos projektai vykdomi keturiose apskrityse – Telšių, Tauragės,

Panevėžio ir Marijampolės. Jie priskiriami prie viešųjų ne pelno projektų,

todėl finansuojamos visos tinkamos jų įgyvendinimo išlaidos.

71.

Iki šiol privačios lėšos žemės konsolidacijos projektų sprendiniams įgyvendinti

nenaudojamos.

72.

Rengiant žemės konsolidacijos projektų finansavimo paraiškas, nustatyti šie

trūkumai

72.1.

prieš pateikiant žemės konsolidacijos projekto finansavimo paraišką,

teritorinis žemėtvarkos skyrius turi atlikti išsamią situacijos analizę,

nustatyti žemės konsolidacijos projekto dalyvių poreikius, numatyti

preliminarius žemės konsolidacijos projekto sprendinius. Ateityje tai turėtų

atlikti žemės konsolidacijos projekto rengėjas;

72.2.

žemės sklypų savininkai neturi galimybės įsitraukti į pradėtą rengti žemės

konsolidacijos projektą, jeigu jie prieš pradedant rengti žemės konsolidacijos

projektą nepasirašė preliminariosios sutarties;

72.3.

rengiant žemės konsolidacijos projektą, atsiranda papildomų, finansavimo

paraiškoje nenumatytų vietos gyventojų poreikių. Jų įtraukimas į žemės

konsolidacijos projektą plėstų šio projekto apimtį ir turinį, o tai nenumatyta

žemės konsolidacijos projekto finansavimo sutartyje.

Visuomenės informavimas ir žmogiškieji ištekliai

73. Visuomenė tik pradedama informuoti apie žemės

konsolidaciją. Žiniasklaidą žemės konsolidacija menkai domina, skelbiamos

publikacijos dažniausiai bendro informacinio pobūdžio, jos neveikia žemės

konsolidacijos proceso, nekuria jos įvaizdžio.

74. Šiuo klausimu daugiau nuveikusios Žemės ūkio

ministerija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, apskričių

viršininkų administracijos, kurių pastangomis spaudoje pasirodo straipsnių,

leidžiami lankstinukai, supažindinantys visuomenę su kai kuriais žemės

konsolidacijos aspektais, sukaupta bandomųjų žemės konsolidacijos projektų

įgyvendinimo patirtimi.

75. Nuosekli ir kryptinga visuomenės informavimo apie

žemės konsolidaciją forma – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio

ministerijos organizuojamas žemės konsolidacijos projektų organizatorių ir

rengėjų, savivaldos institucijų darbuotojų mokymas, seminarai žemės

konsolidacijos klausimais per žemės ūkio parodas ir kitus viešuosius renginius.

Tačiau šios priemonės tenkina tik kai kurių žemės konsolidacijos interesų

grupių informacinius poreikius, tokiai veiklai negali būti keliami platesni

visuomenės nuomonės formavimo uždaviniai.

76.

Specialistų, atsakingų už žemės konsolidacijos projektų organizavimą, rengimą,

vykdymą ir priežiūrą, gebėjimus būtina tobulinti, kadangi stokojama žemės

konsolidacijos projektų įgyvendinimo patirties.

Kitų valstybių turima žemės konsolidacijos patirtis

77. Europos valstybių patirtis rodo, kad nėra vieno

universalaus žemės konsolidacijos modelio. Vienose valstybėse vyrauja savininkų

savanoriškumu pagrįsta žemės konsolidacija (Danijoje), kitose daugiau

priverstinės žemės konsolidacijos elementų (Vokietijoje, Nyderlanduose).

78. Nors privalomas dalyvavimas (numatytais atvejais)

įgyvendinant žemės konsolidacijos projektus pasirodė esąs efektyvesnis žemės

konsolidacijos būdas, dažnai numatoma tiek savanoriškos, tiek privalomos žemės

konsolidacijos galimybė ir joms taikomi tam tikri teisiniai režimai.

79. Daugumoje ES valstybių žemės konsolidaciją atlieka

valstybės institucijos. Valstybės lygmeniu ši funkcija paprastai patikima

ministerijai, atsakingai už žemės ir miškų ūkį, arba jos įgaliotai

institucijai.

80. Žemės konsolidacijos organizacinė struktūra įvairiose

valstybėse skirtinga, tačiau iš esmės vyrauja du modeliai: žemės konsolidaciją

centralizuotai atlieka valstybės institucija arba savivaldos institucijos,

bendradarbiaudamos su valstybės valdymo struktūromis.

81. Žemės konsolidacijai atlikti daugelyje ES

valstybių formuojamas valstybinės žemės fondas, kuris disponuoja valstybinės

žemės sklypais, perka, parduoda, maino žemę, siekdamas ją kuo efektyviau

naudoti žemės konsolidacijos projektams įgyvendinti. Tokį fondą paprastai

administruoja žemės konsolidacijos projekto organizatorius arba speciali

valstybės institucija.

82. Be valdžios institucijų, per žemės konsolidacijos

procesus dažniausiai suformuojama ir struktūra, atstovaujanti suinteresuotųjų

asmenų (žemės sklypų savininkų, kaimo bendruomenių ir panašiai) interesams.

Tokia atstovų grupė turi tam tikras įstatymo nustatytas teises. Pavyzdžiui,

Prancūzijos, Vokietijos, Nyderlandų įstatymai žemės savininkų interesams

atstovaujančiai grupei suteikia daug teisių, ji gali dalyvauti žemės vertinimo,

žemės konsolidacijos projekto rengimo ir įgyvendinimo stadijose.

83. Žemės sklypus žemės konsolidacijos projektuose

gali vertinti arba komitetas, atliekantis žemės konsolidaciją (Nyderlanduose),

arba žemės ūkio ekspertai (Vokietijoje), arba matininkas inžinierius ir du

patikėtiniai (Suomijoje ir Švedijoje).

84. Žemės konsolidacijos projekto teritorija įvairiose

valstybėse nustatoma skirtingai. Prancūzijoje

teritorija apibrėžiama pagal administracinį suskirstymą, Suomijoje ir

Vokietijoje – pagal racionalumo kriterijus, Švedijoje – pagal prašymą

padavusių asmenų pageidavimą. Žemės konsolidacijos projektą dažniausiai

tvirtina žemės konsolidaciją organizuojanti institucija.

85. Svarbus žemės konsolidacijos principas – pakankamas viešumas. Jis užtikrina, kad įgyvendinant

žemės konsolidacijos projektą dalyvautų kuo daugiau savininkų, saugo

suinteresuotųjų asmenų interesus, formuoja teigiamą visuomenės požiūrį į žemės

konsolidaciją.

86. Kitas svarbus principas, padedantis apginti

įgyvendinant žemės konsolidacijos projektą dalyvaujančių asmenų interesus, –

teisė apskųsti žemės konsolidacijos projekto įgyvendinimo eigoje priimtus

sprendimus. Paprastai nepatenkintieji žemės konsolidacijos projektu pirmiausia

turi pateikti skundą žemės konsolidaciją organizuojančiai institucijai. Tik po

to leidžiama kreiptis į valstybinę žemės konsolidacijos priežiūrą atliekančią

instituciją ar teismą. Tokia sistema veikia Prancūzijoje, Vokietijoje,

Nyderlanduose, Ispanijoje, kai kuriose kitose valstybėse.

87. Išlaidas (50–100 procentų), susijusias su žemės

konsolidacijos procedūromis, paprastai padengia valstybė, dažniausia – ES

struktūrinių fondų lėšomis.

88. Atliekant miškų konsolidaciją, ypač svarbus miško

valdų vertinimas. Daugelyje ES valstybių nustatant konsoliduojamų miško sklypų vertę

atsižvelgiama tiek į miško žemės, tiek į medyno vertę.

89. Vokietijoje savanoriški miško žemės mainai –

paprasčiausias ir greičiausias (taip pat pigiausias) žemės konsolidacijos

būdas. Mažiausiai dviejų ar daugiau savininkų sklypai mainomi ir sujungiami.

Tai apima besiribojančių sklypų ar jų dalių sujungimą, valdymo teisių perdavimą

ar išplėtimą, taip pat naujų ribų nustatymą. Šis procesas turi prasmę tik tada,

kai išplėtotas kelių tinklas ir mainomi sklypai iš pradžių tinkamai suformuoti.

Su žemės konsolidacija susiję pagrindiniai teisės

aktai

90.

Ši Strategija suderinta su reglamento (EB) Nr. 1698/2005, Kaimo plėtros

Bendrijos strateginių gairių (2007–2013 m. programavimo laikotarpis),

Nacionalinės kaimo plėtros strategijos 2007–2013 metų plano ir Lietuvos kaimo

plėtros 2007–2013 metų programos šiam planui įgyvendinti, taip pat kitų toliau

išvardytų nacionalinių ir ES teisės aktų, programų ir iniciatyvų nuostatomis.

91.

Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja 1995 m. liepos 28 d. priėmė Europos kaimiškųjų

sričių chartiją, kurioje numatyti gamtos išteklių – žemės, vandens ir oro –

protingo ir racionalaus naudojimo principai. Regioninė (kaimo plėtros) ir žemės

dirbimo politika turi būti derinama su integruota socialine ir ekonomine

politika. Valstybės turi skatinti kuo racionalesnio dydžio ūkius, kurie būtų

ekonomiškai naudingi. Būtina užtikrinti racionalų ir tolygų gamtos išteklių

naudojimą, išsaugoti gyvenamąją aplinką, jos biologinę įvairovę, saugoti visą

vertingą kraštovaizdį, tausoti miškus, juos veisti žemės ūkiui nenaudojamose ir

netinkamose žemėse.

92.

Europos valstybių ministrų, atsakingų už rajonų planavimą, konferencija 1983 m.

gegužės 20 d. priėmė Europos rajonų (teritorijų) planavimo chartiją

(Torremolinos chartiją), kurioje nustatė teritorijų planavimo principus,

darančius poveikį gyvenimo kokybės gerėjimui ir žmonių veiklos organizavimui

Europoje. Planavimas turi būti demokratiškas, funkcionalus ir ilgalaikis.

Pagrindiniai teritorijų planavimo tikslai – darni socialinė ir ekonominė raida,

gyvenimo kokybės gerinimas, patikimas gamtos išteklių tvarkymas, gamtos

apsauga, racionalus žemės naudojimas. Chartijoje nurodyta, kad teritorijos

planavimo politiką būtina derinti su žemės naudojimo politika.

93.

Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. IX-1187 (Žin.,

2002, Nr. 113-5029)

patvirtinta Valstybės ilgalaikės raidos strategija, pateikianti valstybės

raidos viziją iki 2015 metų. Pagal šioje strategijoje numatytą valstybės kaimo

ir žemės ūkio raidos viziją valstybės politika turi užtikrinti tolygią plėtrą

ekonominiu, ekologiniu ir socialiniu požiūriais. Turi būti kuriama palanki

teisinė, ekonominė aplinka ūkininkų ūkiams, žemės ūkio, kitoms kaimo verslo

įmonėms savarankiškai veikti konkurencinėje rinkoje. Turi būti baigtos atkurti

piliečių nuosavybės teisės į žemę, mišką ir vandens telkinius, sukurtos

teisinės ir ekonominės žemėnaudų konsolidavimo, racionalaus gamtos išteklių

naudojimo sąlygos, garantuotas kaimo ir žemės ūkio plėtros politikos

stabilumas.

94.

Numatant ilgalaikius valstybės raidos prioritetus ir jų įgyvendinimo kryptis,

daug dėmesio skiriama aplinkos apsaugai. Siekiama išsaugoti kraštovaizdžio ir

jo elementų (gamtos ir kultūros paveldo objektų ir kitko) įvairovę ir kokybę,

suformuoti tinkamą žemėnaudos struktūrą. Būtina išsaugoti istoriškai

susiklosčiusias perspektyvias žemės naudojimo formas, gerinti žemės naudmenų

sudėtį, sustabdyti kraštovaizdžio gamtinių elementų nykimą ir išsaugoti būdingą

jo įvairovę, parengti ir įgyvendinti kraštovaizdžio ir jo elementų apsaugai

svarbių teritorijų planavimo ir tvarkymo programas, apriboti technogeninį

poveikį karstiniams procesams ir reiškiniams, kurti urbanistinio ir kaimo

kraštovaizdžio teritorijų apsaugos, tvarkymo ir plėtros politiką.

95.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 853 (Žin.,

2002, Nr. 60-2424)

pritarta Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikei

strategijai – sudėtinei Valstybės ilgalaikės raidos strategijos daliai.

96.

Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. IX-1154 (Žin.,

2002, Nr. 110-4852)

patvirtintas Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas – pagrindinis

planavimo dokumentas, nustatantis šalies teritorijos naudojimo ir tvarkymo

ilgalaikę (iki 2020 metų) strategiją. Šiuo dokumentu privaloma vadovautis

rengiant ūkio šakų plėtros strategijas, kitus valstybės institucijų rengiamus

strateginius planus ir programas. Vienas iš bendrųjų strateginių teritorijos

raidos tikslų – užtikrinti ilgalaikius žemėnaudos prioritetus ir racionalų

žemės naudojimą.

97.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1160 (Žin.,

2003, Nr. 89-4029)

patvirtinta Nacionalinė darnaus vystymosi strategija ir numatytos priemonės jai

įgyvendinti. Numatyta, kad iki 2020 metų pagal pagrindinius ekonominius ir

socialinius rodiklius Lietuva bus pasiekusi esamą ES valstybių vidurkį, o pagal

aplinkos kokybės rodiklius vykdys visus ES normatyvus ir laikysis tarptautinių

konvencijų, ribojančių aplinkos taršą. Savaiminė renatūralizacija, miškingumo

didinimas, racionali saugomų teritorijų plėtra – priemonės šiems tikslams

pasiekti.

98.

Siekiant užtikrinti racionalų gamtos išteklių naudojimą, tinkamų žmonėms

gyventi sąlygų, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimą, Lietuvos

Respublikos Seimo 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. I-1550 (Žin., 1996,

Nr. 103-2347)

patvirtinta Valstybinė aplinkos apsaugos strategija, kurios vienas svarbiausių

uždavinių – sukurti optimalią teritorinio planavimo sistemą, užtikrinančią

racionalų žemės naudmenų tvarkymą, aplinkos ir kraštovaizdžio ir jo elementų

išsaugojimą formuojant žemėnaudos struktūrą.

99.

Aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 484 (Žin., 2002, Nr. 93-4029)

patvirtintoje Lietuvos miškų ūkio politikoje ir jos įgyvendinimo strategijoje

pateiktos pagrindinės miškų ūkio plėtros gairės. Miškas apibūdinamas kaip

vienas pagrindinių Lietuvos gamtos turtų, tarnaujantis valstybės ir piliečių

gerovei, saugantis kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę. Nesvarbu, kokia

miško nuosavybės forma, tačiau jis – pirmiausia nacionalinis turtas, kuris turi

būti išsaugotas ateities kartoms, tenkinti ekologines, ekonomines ir socialines

visuomenės reikmes. Šioje strategijoje numatyta sudaryti teisines ir ekonomines

sąlygas miško savininkams jungtis į asociacijas ir kooperatyvus, tikslinti

naudojant ekvivalentinius miško valdų mainus nedidelio ploto valstybinių miškų,

įsiterpusių privačių miško valdų masyvuose ir atvirkščiai, taip pat

neracionalias ribas tarp valstybinio ir privataus sektoriaus miškų.

100.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. 481

(Žin., 2003, Nr. 38-1740)

patvirtintos Dvarų paveldo išsaugojimo programos įgyvendinimo priemonės.

Svarbiausias šios programos tikslas – užtikrinti sąlygas dvarų paveldą

įvairiapusiškai integruoti į bendrą šalies ekonominę, socialinę, kultūrinę

plėtrą, išsaugoti šias kultūros paveldo vertybes, įtvirtinti nuostatą, kad

išsaugotas dvarų paveldas padeda stiprinti tautinį tapatumą, plačiau

supažindinti pasaulį su Lietuvos kultūros istorija.

IV. stiprybių, silpnybių,

galimybių ir grėsmių (SSGG)

ANALIZĖ

101.

Atlikus išsamią esamos situacijos, susijusios su žemės konsolidacijos

organizavimu ir atlikimu Lietuvoje, analizę, nustatytos šios stiprybės,

silpnybės, galimybės ir grėsmės, kurių pagrindu numatyti šios Strategijos

tikslai, uždaviniai ir jų įgyvendinimo priemonės

Stiprybės

Silpnybės

Sukurtas

žemės konsolidacijos teisinės bazės pagrindas.

Įgyvendinti

bandomieji ir vykdomi pirmieji žemės konsolidacijos projektai.

Kaupiama žemės

konsolidacijos projektų įgyvendinimo patirtis.

Stiprėjantis

bendruomeninis judėjimas kaime, pagrįstas strateginiu požiūriu į kaimo

vietovių kompleksinę pertvarką.

Baigiamos atkurti

nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Daugėja jaunų žemės

savininkų, kuriems rūpi ūkinė ir socialinė perspektyva ir informacija apie

žemės konsolidacijos privalumus.

Konsoliduojant žemę, yra

gali-mybė pertvarkyti ir privatizuoti vals-tybinę žemės ūkio paskirties žemę.

Didelė biologinė įvairovė

ir išraiškingas kraštovaizdis.

Palankios žemės ir miškų

ūkio veiklai aplinkos sąlygos (dirvožemis, klimatas, tradicijos ir kita).

Lietuvos

miškai, jų ištekliai inventorizuoti, duomenys periodiškai aktualizuojami

Neracionali

ūkių struktūra, lemianti mažą ūkių konkurencingumą.

Mažos privačios miško

valdos ir konkurencingai ir darniai miškų ūkio plėtrai nepalanki jų

struktūra.

Žemės ūkio veiklos

intensyvinimas vienose teritorijose ir atsisakymas kitose kelia grėsmę

susiformavusioms gamtos vertybėms.

Dirvožemio jautrumas vėjo

ir vandens erozijai, prasta geriamojo vandens šachtiniuose šuliniuose kokybė.

Nepakankamas žemės

konsolidacijos susiejimas su infrastruktūros plėtra, vandens ūkio valdymu,

aplinkos apsauga ir panašiai.

Prasta kaimo

infrastruktūra (keliai, vandens tiekimas, nuotekų tvarkymas ir kita).

Nepakankamai

reglamentuotas valstybinės žemės naudojimas žemės konsolidacijai.

Nepakankama ir

nesuderinta žemės konsolidacijos procesą reglamentuojanti teisinė bazė.

Sudėtingos kai kurios

žemės konsolidacijos projektų rengimo ir įgyvendinimo procedūros.

Žemės konsolidaciją

reglamentuojantys teisės aktai nesuderinti su teisės aktais,

reglamentuojančiais žemės konsolidacijos projektų finansavimą.

Visuomenė mažai

informuojama apie žemės konsolidaciją, nesuformuotas viešasis interesas,

susijęs su žemės konsolidacija, netenkinami žemės. konsolidacijos dalyvių

informaciniai poreikiai.

Nepakankamas kaimo

teritorijų kompleksinis planavimas.

Per menkas žemės

konsolidacijos projekto sprendinių įgyvendinimo finansavimas

Galimybės

Grėsmės

ES sudaro sąlygas

nuosekliai įgyvendinti kaimo ir regioninės plėtros politiką.

ES finansinė parama žemės

konsolidacijos projektams vykdyti.

Kitų Europos valstybių

sukaupta žemės konsolidacijos patirtis.

Privati miškų nuosavybė

leidžia formuotis miško žemės rinkai ir

konkurencijai šalies miškų sektoriuje

Skeptiškas

žemės, miškų savininkų ir kaimo bendruomenių požiūris.

Darbo jėgos išvykimas iš

kaimo vietovių.

Miško žemės ir medynų

rinkos kainų nustatymo metodika neatitinka miško ir miško žemės vertinimo

rinkos poreikių.

Neišsami gamtos vertybių

analizė, netinkamas žemės ūkio ekonominių ir gamtosaugos interesų derinimas

rengiant ir įgyvendinant žemės konsolidacijos projektus gali sukelti

biologinės įvairovės ir kraštovaizdžio nykimą

V. STRATEGIJOS TIKSLAI IR UŽDAVINIAI

102. Atsižvelgiant į žemės konsolidacijos būklės ir

SSGG analizę, šios Strategijos vizija – konkurencingas žemės ir miškų ūkis,

kurio pagrindas – racionaliai formuojamos ir naudojamos žemės valdos,

leidžiančios puoselėti kraštovaizdį ir aplinką, racionaliai plėtoti kaimo

infrastruktūrą.

103. Šios Strategijos bendrasis tikslas – sudaryti

sąlygas sėkmingai konsoliduoti žemę, numatyti priemones, užtikrinančias

racionalų žemės naudojimą ir infrastruktūros plėtrą, didinančias ūkių

konkurencingumą, saugančias aplinką, puoselėjančias kultūros paveldą ir

kraštovaizdį, skatinančias alternatyviąją veiklą. Tai leistų tenkinti

valstybės, visuomenės ir piliečių poreikius.

104.

Šios Strategijos specialieji tikslai

104.1. užtikrinti žemės konsolidacijos sąsajas su

kaimo ir regionine plėtra;

104.2. optimizuoti žemės konsolidacijos procesą.

105. Užtikrinant žemės konsolidacijos sąsajas su kaimo ir regionine

plėtra, turi būti

105.1.

kompleksiškai pertvarkomos kaimo gyvenamųjų vietovių, išskyrus miestelius,

žemės valdos;

105.2.

užtikrinamas žemės konsolidacijos projektų sprendinių įgyvendinimas;

105.3.

užtikrinamas racionalus valstybinės žemės naudojimas.

106. Optimizuojant žemės konsolidacijos procesą, turi būti

106.1.

numatoma optimali institucinė struktūra;

106.2. tobulinamos žemės konsolidacijos procedūros;

106.3. sukurta

visuomenės informavimo apie žemės konsolidaciją sistema;

106.4.

tobulinama žemės konsolidacijos specialistų kvalifikacija.

Vi. strategijos įgyvendinimo vertinimo kriterijai

107. Šios Strategijos įgyvendinimo stebėsenai atlikti nustatyti

vertinimo kriterijai, tiesiogiai susiję su joje numatytais tikslais ir

uždaviniais, leidžiantys reguliariai vertinti siektą pažangą

107.1. teritorijos, kurioje įvykdyti žemės konsolidacijos projektai,

plotas, hektarais;

107.2. vidutinis žemės valdų dydis, hektarais;

107.3. žemės konsolidacijos projektų, kurių turinys apima kompleksinius

sprendinius, iš visų žemės konsolidacijos projektų, procentais;

107.4. žemės konsolidacijos projekte numatytų ir

įgyvendintų sprendinių santykis, procentais;

107.5. konsoliduojant žemę privatizuotos valstybinės žemės plotas,

hektarais;

107.6. inicijuotų žemės konsolidacijos projektų skaičius;

107.7. įsteigtas žemės fondas;

107.8. teigiama visuomenės (potencialių dalyvių) nuomonė apie žemės

konsolidaciją (visuomenės apklausų pagrindu), procentais;

107.9. publikacijų, radijo ir televizijos laidų, leidinių žemės

konsolidacijos klausimais skaičius;

107.10. žemės konsolidacijos specialistų, tobulinusių

kvalifikaciją, skaičius;

107.11. vidutinis žemės konsolidacijos projekto

teritorijos plotas, hektarais.

VII. STRATEGIJOS ĮGYVENDINIMAS, ATSKAITOMYBĖ IR

FINANSAVIMAS

108. Ši Strategija įgyvendinama pagal žemės ūkio

ministro įsakymu patvirtintą jos įgyvendinimo 2010–2013 metų priemonių planą,

kuris po 2013 metų bus atnaujintas.

Punkto

pakeitimai

Nr.

1262,

2010-08-25, Žin., 2010, Nr. 104-5405 (2010-09-02)

109. Šios Strategijos įgyvendinimo priemonių vykdymą

koordinuoja Žemės ūkio ministerija. Už šios Strategijos priemonių įgyvendinimą

atsakinga Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Įgyvendinant

priemones dalyvaus ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos.

110. Atsakinga už šios Strategijos vykdymą institucija

kasmet iki vasario 15 d. teikia Žemės ūkio ministerijai informaciją apie jos

įgyvendinimo priemonių vykdymą. Žemės ūkio ministerija kasmet iki kovo 10 d.

informuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybę apie šios Strategijos įgyvendinimo

eigą ir rezultatus.

111. Ši Strategija įgyvendinama iš bendrųjų

asignavimų, patvirtintų asignavimų valdytojams Lietuvos Respublikos valstybės

biudžete. Šiai Strategijai įgyvendinti taip pat gali būti naudojamos

savivaldybių, ES struktūrinių fondų lėšos.

112. Žemės konsolidacijos projektų rengimas

finansuojamas iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai pagal Lietuvos kaimo

plėtros 2007–2013 metų programą. Šiam tikslui 2007–2013 metais numatyta skirti 57 mln. litų. Jeigu lėšų

šiuo laikotarpiu prireiktų daugiau ir būtų galimybių, lėšų paskirstymas tarp

priemonių būtų persvarstytas ir skirta papildomų lėšų žemės konsolidacijos

projektams rengti.

113. Žemės konsolidacijos projektų sprendinių

įgyvendinimas finansuojamas iš

113.1. Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai;

113.2. Europos regioninės plėtros fondo;

113.3. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto;

113.4. Kelių plėtros ir priežiūros programos;

113.5. savivaldybių biudžetų;

113.6. kitų programų ir fondų (LIFE ir kitų);

113.7. privačių lėšų.

114. Finansuojant žemės konsolidacijos projektus iš

minėtųjų šaltinių, prioritetas turi būti skiriamas žemės konsolidacijos

projektams, kuriais įgyvendinami žemės konsolidacijos projektų sprendiniai.

115. Šioje Strategijoje numatytų institucijų pertvarka

ir funkcijų perskirstymas finansuojami iš bendrųjų Lietuvos Respublikos

valstybės biudžeto asignavimų.

––––––––––––––––

Pakeitimai

1.

Lietuvos

Respublikos Vyriausybė, Nutarimas

Nr. 136, 2009-02-25,

Žin., 2009, Nr. 26-1013 (2009-03-07)

DĖL

LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2008 M. SAUSIO 23 D. NUTARIMO NR. 81 "DĖL

NACIONALINĖS ŽEMĖS KONSOLIDACIJOS STRATEGIJOS PATVIRTINIMO" PAKEITIMO

2.

Lietuvos

Respublikos Vyriausybė, Nutarimas

Nr. 1262, 2010-08-25,

Žin., 2010, Nr. 104-5405 (2010-09-02)

DĖL

LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2008 M. SAUSIO 23 D. NUTARIMO NR. 81 "DĖL

NACIONALINĖS ŽEMĖS KONSOLIDACIJOS STRATEGIJOS PATVIRTINIMO" PAKEITIMO

***

Pabaiga ***

Redagavo

Aušra Bodin (2010-09-09)

aubodi@lrs.lt