DĖL VIEŠOJO IR PRIVATAUS SEKTORIŲ PARTNERYSTĖS SKATINIMO

Nutarimas

skelbtas: Žin., 2010, Nr. 46-2212

Neoficialus

nutarimo tekstas

Lietuvos

Respublikos Vyriausybė

nutarimas

DĖL VIEŠOJO IR PRIVATAUS SEKTORIŲ PARTNERYSTĖS SKATINIMO

2010–2012 METŲ PROGRAMOS PATVIRTINIMO

2010 m. balandžio 7 d. Nr. 415

Vilnius

Įgyvendindama

Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos, kuriai pritarta Lietuvos

Respublikos Seimo 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52 (Žin., 2008, Nr. 146-5870),

286 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria

1. Patvirtinti Viešojo ir privataus sektorių

partnerystės skatinimo 2010–2012 metų programą (pridedama).

2. Nustatyti, kad Viešojo ir privataus sektorių

partnerystės skatinimo 2010–2012 metų programos (toliau – Programa)

įgyvendinimo priemonės finansuojamos iš bendrųjų asignavimų, skiriamų valstybės

institucijoms pagal teisės aktų priskirtas kompetencijos sritis, patvirtintų

Lietuvos Respublikos valstybės biudžete, Europos Sąjungos struktūrinės paramos

lėšų ir kitų teisėtai įgytų lėšų.

3. Pavesti Ūkio ministerijai

3.1. koordinuoti Programos įgyvendinimą;

3.2. parengti ir suderinus su Finansų ministerija ir kitomis

Programos uždavinius įgyvendinančiomis institucijomis patvirtinti Programos

įgyvendinimo 2010–2012 metų priemonių planą.

4. Rekomenduoti savivaldybėms dalyvauti įgyvendinant

Programą.

Ministras Pirmininkas Andrius

Kubilius

Ūkio ministras Dainius

Kreivys

Patvirtinta

Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2010 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 415

VIEŠOJO IR PRIVATAUS SEKTORIŲ PARTNERYSTĖS SKATINIMO

2010–2012 METŲ PROGRAMA

I. BENDROSIOS NUOSTATOS

1.

Viešojo ir privataus

sektorių partnerystės skatinimo 2010–2012 metų programa (toliau – ši programa)

parengta vadovaujantis Lietuvos Respublikos investicijų įstatymu (Žin., 1999,

Nr. 66-2127),

Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymu (Žin., 1996, Nr. 92-2141; 2003, Nr. 70-3163),

Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymu (Žin., 1996, Nr. 84-2000; 2006, Nr. 4-102),

Viešojo ir privataus sektorių partnerystės projektų rengimo ir įgyvendinimo

taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 1480 (Žin., 2009, Nr. 137-5998).

2.

Šios programos

paskirtis – spartinti viešojo ir privataus sektorių partnerystę (toliau – partnerystė).

3.

Šioje programoje

vartojamos sąvokos

Viešoji infrastruktūra – valstybės, savivaldybių institucijų ir

jų įstaigų valdomi, naudojami ir disponuojami, taip pat kuriami nauji objektai

(statiniai, jų priklausiniai ir įranga), naudojami viešosioms paslaugoms

teikti.

Viešųjų paslaugų modernizavimas – priemonės, kuriomis visiškai arba iš

dalies atnaujinamos ir pagerinamos viešųjų paslaugų kokybinės ir (ar)

kiekybinės charakteristikos ir rodikliai, taip pat su efektyviu viešųjų

paslaugų teikimu susijusi viešoji infrastruktūra ir jos eksploatavimo savybės.

Kitos šioje programoje vartojamos sąvokos

apibrėžtos Lietuvos Respublikos investicijų įstatyme, Lietuvos Respublikos

koncesijų įstatyme, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (Žin.,

1999, Nr. 60-1945;

2006, Nr. 77-2975),

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme (Žin., 1994, Nr. 55-1049; 2008, Nr. 113-4290)

ir kituose teisės aktuose.

II. ESAMOS BŪKLĖS ANALIZĖ

4.

Partnerystė – vis svarbesnis

kiekvienos valstybės ekonomikos veiksnys. Daugelio pasaulio valstybių patirtis rodo,

kad viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimas gali teikti didelę naudą

visuomenei, nes įgyvendinant partnerystės projektus privatus sektorius,

naudodamas savo lėšas, patirtį ir iniciatyvą, gali teikti viešąsias paslaugas, gerinti

jų kokybę, sukurti ir atnaujinti viešosioms paslaugoms teikti reikalingą turtą.

5. Šiuo metu susidarė palankios sąlygos Lietuvoje

įgyvendinti partnerystės projektus, nes

5.1.

sukurtos teisinės, institucinės ir

administracinės sąlygos viešajam ir privačiam sektoriams glaudžiau bendradarbiauti;

5.2.

skatinamos valstybės

valdymo struktūrinės reformos, siekiant efektyviai

naudoti mokesčių mokėtojų lėšas;

5.3.

akivaizdžiai didelės viešųjų

paslaugų teikimo sąnaudos, susijusios su neoptimalia paslaugų teikimo

infrastruktūros plėtra, didelėmis objektų statybos ir eksploatavimo išlaidomis,

skatina ieškoti būdų, kaip jas mažinti;

5.4.

sumažėjusios valstybės ir

savivaldybių biudžetų pajamos ir lėšos, skiriamos viešųjų paslaugų kokybei

užtikrinti, verčia ieškoti papildomų finansavimo šaltinių privačiame

sektoriuje;

5.5.

didelis viešųjų paslaugų ir

viešosios infrastruktūros kokybės gerinimo poreikis, potencialiai kuriantis

didelę rinką privačiam sektoriui;

5.6.

didelis ekonomikos skatinimo

poreikis.

6. Viešoji infrastruktūra ir viešosios paslaugos, jų plėtros

lygis, prieinamumas ir kokybė nemažai lemia šalies ekonomikos lygį, įvaizdį ir patrauklumą

tiek pačios šalies ir kitų Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybių

gyventojams, tiek vidaus ir užsienio investuotojams. Tačiau viešosioms paslaugoms

teikti reikalinga infrastruktūra pagal esamus poreikius finansuojama

nepakankamai, o jos būklė blogėja, nes stokojama investicijų ir tinkamos

priežiūros.

7. Viešųjų paslaugų kokybės standartus, viešosios

infrastruktūros plėtros tikslus ir prioritetus formuoja nacionalinės strategijos,

stojant į ES prisiimti įsipareigojimai ir kitos tarptautinės sutartys. Taigi,

siekiant laiku įgyvendinti nustatytus tikslus, vykdyti prisiimtus

įsipareigojimus ir viešąja infrastruktūra bei viešųjų paslaugų kokybe sėkmingai

konkuruoti su kitomis valstybėmis, reikia visų pirma išanalizuoti šalies

valdžios sektoriaus investicijų poreikį ir apsispręsti dėl svarbiausių ir

skubiausių viešosioms paslaugoms teikti reikalingos infrastruktūros plėtros

veiksmų, taip pat numatyti ilgalaikius tokios plėtros planus, atsižvelgiant į

valstybės finansines galimybes ir visus galimus finansavimo šaltinius.

8. Dideles galimybes modernizuoti viešąsias paslaugas

ir plėtoti viešąją infrastruktūrą suteikia ES struktūrinės ir kitos finansinės

paramos lėšos, tačiau jos gali būti naudojamos tik pirminėms kapitalo

investicijoms finansuoti, o visų infrastruktūros objektų, reikalingų geros

kokybės viešosioms paslaugoms teikti, išlaikymo ir eksploatavimo našta atitenka

valstybės ir savivaldybių biudžetams. Taigi labai svarbu iš anksto įvertinti

infrastruktūros objektų kūrimo būtinumą, galimas alternatyvas, statybos ir

eksploatavimo sąnaudas visam numatomų objektų ekonominio gyvavimo laikotarpiui,

siekiant racionaliai planuoti ir naudoti tiek valstybės (nacionalinius ir

paramos), tiek privačių partnerių finansinius išteklius.

9. Lietuvos ūkis išgyvena pastarųjų metų per didelio

ekonomikos augimo ir pasaulio finansų krizės poveikio realiajai ekonomikai

padarinius, kurie pasireiškė skolintų pinigų paklausos ir pasiūlos lėtėjimu, vidaus

prekybos ir gamybos mažėjimu, būsto rinkos korekcija, augančiu nedarbu.

Prekybos partnerių valiutų nuvertėjimas ribojo Lietuvos eksportuotojų

galimybes, aukštos palūkanų normos ir mažėjantis kredito prieinamumas mažino

investicijų, todėl būtinos papildomos ekonomikos skatinimo priemonės šalies

ūkio plėtros atkūrimui užtikrinti ir darbo vietoms išsaugoti.

10. Valstybės ir savivaldybių finansinių išteklių mažėja,

būtina juos naudoti kuo efektyviau, taigi ir ieškoti būdų, kaip optimaliai naudoti

viešosioms paslaugoms teikti ir viešajai infrastruktūrai eksploatuoti skiriamus

asignavimus. Viešosioms paslaugoms teikti reikalingos infrastruktūros objektų

statybos planavimas, organizavimas, priežiūra ir palaikymas – iš esmės

kontroliuojami viešojo sektoriaus ir be konkurencinės aplinkos nesudaro

galimybių efektyvinti šią sritį. Užsienio valstybių (pavyzdžiui, Didžiosios

Britanijos) patirtis rodo, kad viešasis sektorius, rengdamas konkursus ir

skatindamas viešųjų paslaugų teikėjų konkurenciją, galėtų sutaupyti iki

30 procentų išlaidų šioms reikmėms. Viešųjų paslaugų restruktūrizacija,

kai dalis funkcijų, susijusių su viešosios infrastruktūros eksploatavimu ir

aptarnavimu, viešųjų paslaugų teikimu, perduodama privačiam sektoriui,

optimizuotų sąnaudas ir pagerintų paslaugų kokybę tolimoje ateityje.

11. Ilgalaikė partnerystė dažnai reiškia ilgalaikius

viešojo sektoriaus įsipareigojimus apmokėti privačių partnerių patirtas paslaugų

teikimo išlaidas. Kad viešasis sektorius būtų patikimas partneris, būtina

atsakingai vertinti galimybes prisiimti šiuos įsipareigojimus, atsižvelgiant į

visus kitus įgyvendinamus ir planuojamus įgyvendinti projektus ir su jais

susijusių įsipareigojimų vykdymo būtinybę. Be to, turi būti sukurta partnerystei

palanki finansų rinka ir finansų priemonės, prieinamos investuotojams.

12. Greitesnis

ekonomikos atsigavimas bus įmanomas tik abiejų sektorių – viešojo ir privataus

– bendromis pastangomis, todėl partnerystė turi būti naudinga abiem partneriams

ir orientuotis į galutinį rezultatą – viešųjų paslaugų kokybę ir efektyvų

teikimą. Daugelis infrastruktūros objektų, ypač švietimo, sveikatos apsaugos,

socialinių paslaugų teikimo, nedideli, todėl nepatrauklūs privatiems

partneriams ir projektų finansuotojams, be to, kiekvieno tokio objekto statybos

ir eksploatavimo organizavimas atskirai neefektyvus ir pačiam viešajam

sektoriui, ypač viešųjų paslaugų teikimo optimizavimo požiūriu.

13. Partnerystė

turi pranašumų ir trūkumų. Pranašumai (be jau išvardytų ankstesniuose punktuose

galimybių): pagal sutartį su vienu subjektu galima vykdyti ne vienos, o kelių

rūšių veiklą; išsaugoti viešojo sektoriaus turto nuosavybės teisę; paskirstyti

veiklos riziką tarp viešojo ir privataus sektorių, daugiau su projektu

susijusios rizikos priskirti tai sutarties šaliai, kuri geriausiai gebės ją

valdyti ir kontroliuoti.

Trūkumai: partnerystė

– sudėtingas ir palyginti ilgas procesas, reikalingas papildomų projektų

parengimo sąnaudų, daug žinių ir įgūdžių, netinkamas visiems viešosios

infrastruktūros ar paslaugų klausimams spręsti; partnerystės pagrindu sukurta

infrastruktūra ar teikiamos paslaugos gali kainuoti brangiau, nors ir būna geresnės

kokybės; iš valdžios sektoriaus gali būti pareikalauta papildomų turtinių

(suteikti garantijas dėl privataus sektoriaus atstovo gaunamų paskolų) ar

kitokių netiesioginių įsipareigojimų; atidėjus su investicijų projektu

susijusius mokėjimus į ateitį ir taip sudarius sąlygas nedidinti esamo

laikotarpio valdžios sektoriaus įsipareigojimų, gali kilti grėsmė ateities

laikotarpių valdžios sektoriaus fiskaliniams rodikliams, kintant ekonomikos

ciklams.

14.

Darniai partnerystės plėtrai gali

kliudyti ir šios problemos

14.1.

Viešajame sektoriuje

14.1.1.

Iki šių metų pradžios aiškiai

reglamentuotas tik vienas partnerystės būdas – koncesija. Viešųjų pirkimų

pagrindu sudarytos valdžios ir privataus subjektų partnerystės ilgalaikės

sutartys nebuvo sudaromos. Be to, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės

2008 metais atlikto audito „Viešojo ir privataus sektoriaus

bendradarbiavimas“ nustatyta, kad partnerystės projektai įgyvendinami

pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, viešojo sektoriaus subjektai negauna

profesionalios konsultacinės ir metodinės pagalbos. Šiuo metu sudarytos

teisinės sąlygos projektus įgyvendinti abiem partnerystės būdais, tačiau tam,

kad šie būdai būtų sėkmingai taikomi, nepakanka viešojo sektoriaus patirties,

gebėjimų ir kompetencijos rengti ir įgyvendinti projektus. Ilgalaikis geros

kokybės investicijų į viešąją infrastruktūrą planavimas, kompleksiškas požiūris

į infrastruktūros plėtrą ir tobulinimą, kaip viešųjų paslaugų optimizavimą

užtikrinsiančią priemonę, privataus sektoriaus įtraukimas į viešųjų paslaugų

modernizavimo priemonių įgyvendinimą pareikalaus naujų papildomų viešojo

sektoriaus administracinių gebėjimų: gerai parengtų išsamių galimybių studijų,

alternatyvų, sąnaudų ir naudos, rizikos vertinimo ir pasidalijimo analizės,

optimalios projektų vertės nustatymo, derybų su privačiais investuotojais

įgūdžių ir panašiai.

14.1.2.

Nėra ilgalaikių (daugiau nei 3

metų) investicijų planavimo tradicijų. Siekiant užtikrinti ilgalaikių

įsipareigojimų pagal partnerystės sutartis vykdymą, būtina būsimus

įsipareigojimus planuoti – sudaryti ilgalaikių investicijų projektų planus,

kuriuose būtų nurodyti ne tik potencialūs projektai, bet ir tai, kaip

restruktūrizuojami projektą įgyvendinančios institucijos biudžeto asignavimai,

skiriami funkcijoms atlikti.

14.1.3.

Nėra aiškių partnerystės

tikslingumo nustatymo kriterijų, kurie padėtų parengti ilgalaikių investicijų

planus ir įvertinti ne tik teorinę partnerystės taikymo galimybę, bet leistų

viešajam sektoriui orientuotis į galutinį tikslą.

14.1.4.

Pradėjus praktiškai įgyvendinti partnerystės

projektus, pastebėta, kad dėl nepakankamai reglamentuotų ar paaiškintų teisės

aktų nuostatų kyla teisinių klausimų, kuriems

išspręsti būtina tobulinti galiojantį teisinį reglamentavimą. Partnerystės

projektų sričių spektras platus, tačiau kylantys klausimai dažniausiai specifiniai

(įvairių mokesčių taikymas, žemės ir kito turto įsigijimas, naudojimas,

disponavimas jais ir panašiai), todėl būtina, kad valstybės institucijos pagal kompetenciją

bendradarbiautų spręsdamos tokius klausimus ir tobulintų atitinkamus teisės

aktus.

14.2.

Privačiame sektoriuje

14.2.1.

Privataus sektoriaus atstovai

neturi informacijos, kokius projektus viešasis sektorius planuoja įgyvendinti, ir

neužtikrinti, kad viešasis sektorius vykdys savo įsipareigojimus pagal partnerystės

sutartis.

14.2.2.

Privataus sektoriaus atstovams

gali būti sudėtinga šiuo laikotarpiu skolintis ilgalaikiams didelės apimties

investicijų projektams įgyvendinti.

15.

Siekdama skatinti partnerystę,

Lietuvos Respublikos Vyriausybė ėmėsi šių veiksmų

15.1. Ministro Pirmininko 2009 m. liepos 15 d.

potvarkiu Nr. 281 sudaryta darbo grupė Viešojo ir privataus sektorių

partnerystės programos projektui parengti. Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2009 m. spalio 28 d. pasitarime (protokolo Nr. 83, 3 klausimas) pritarta šios

darbo grupės sprendimui įgyvendinti atrinktus 6 sveikatos apsaugos, švietimo,

transporto, socialinio būsto, visuomenės apsaugos ir viešosios tvarkos sričių partnerystės

projektus ir Ūkio ministerijai pavesta užtikrinti šių projektų parengimą. Ši programa

skatins įgyvendinti minėtame Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendime nurodytų

sričių partnerystės projektus.

15.2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio

14 d. nutarimu Nr. 1290 „Dėl metodinę ir konsultacinę pagalbą teikiančio

viešojo juridinio asmens įgaliojimo ir jo funkcijų nustatymo“ (Žin., 2009, Nr. 124-5339)

viešoji įstaiga Centrinė projektų valdymo agentūra įgaliota teikti metodinę ir

konsultacinę pagalbą koncesijų suteikimo klausimais, rengiant ir įgyvendinant

partnerystės projektus.

III. PROGRAMOS TIKSLAS IR

UŽDAVINIAI

16. Šios programos tikslas – skatinti šioje programoje

nurodytų sričių partnerystę.

17. Šios programos tikslas įgyvendinamas organizuojant

partnerystės skatinimo veiksmus dviem kryptimis: viešojo sektoriaus skatinimas ir

privataus sektoriaus skatinimas dalyvauti įgyvendinant partnerystės projektus.

18. Šios programos uždaviniai

18.1. Stiprinti viešojo sektoriaus atstovų gebėjimus

ir kompetenciją rengti ir įgyvendinti partnerystės projektus.

Vykdant šį uždavinį, bus sudarytos sąlygos tobulinti

viešojo sektoriaus atstovų, dalyvaujančių rengiant ir įgyvendinant partnerystės

projektus, kvalifikaciją, gebėjimus ir įgūdžius. Bus parengta metodinė

medžiaga, rekomendacijos, tipiniai dokumentai partnerystės projektų rengimo,

vertinimo ir įgyvendinimo klausimais, organizuojami mokymo renginiai ir

seminarai viešojo sektoriaus atstovams, susijusiems su partnerystės projektų

rengimu.

18.2. Dalyvauti teikiant pagalbą viešojo sektoriaus

subjektams, atsakingiems už šioje programoje nustatytas sritis, rengiant partnerystės

projektų dokumentus ir ieškant potencialių investuotojų.

Sumažėjus valstybės ir savivaldybių finansinių

išteklių, gali prireikti papildomo finansavimo galimybių studijoms ir

investicijų projektams parengti. Siekiant optimizuoti išlaidas, skiriamas skirtingų

rengėjų tų pačių sričių partnerystės projektams parengti, tikslinga pasinaudoti

Ūkio ministerijos turimu bandomųjų projektų parengimo dokumentų rengimo įdirbiu

ir pavesti šiai ministerijai dalyvauti formuluojant šios programos 15 punkte

numatytose srityse sektorinius viešųjų paslaugų modernizavimo partnerystės

būdais planus, rengiant šioje programoje numatytų sričių projektų dokumentus ir

ieškant potencialių investuotojų.

18.3. Nustatyti partnerystės tikslingumo kriterijus,

kuriais viešojo sektoriaus atstovai vadovautųsi rengdami ilgalaikių investicijų

planus.

Vykdant šį uždavinį, būtina nustatyti partnerystės

tikslingumo kriterijus, kurie padėtų įvertinti ne tik teorines, bet ir

praktines partnerystės galimybes ir kuriais turės vadovautis valdžios

subjektai, rengiantys ilgalaikių investicijų projektų įgyvendinimo partnerystės

pagrindu planus.

18.4. Rengti ilgalaikių partnerystės investicijų

projektų sektorinius planus, juose nurodyti ne tik potencialius projektus, bet

ir tai, kad bus restruktūrizuojami projektą įgyvendinančios institucijos

biudžeto asignavimai, skiriami funkcijoms atlikti.

Vykdydamos šį uždavinį, valstybės ir savivaldybių

institucijos, atsižvelgdamos į partnerystės tikslingumo kriterijus, turėtų

parengti ilgalaikių investicijų projektų sektorinius partnerystės planus.

Informacijos apie sektorinius planus, kuriuose būtų nurodytas partnerystės

projektų mastas, reikia valstybės ir savivaldybių biudžetų projektus

rengiančioms institucijoms, kurios prireikus nustatytų įsipareigojimų pagal partnerystės

sutartis limitus, taip pat potencialiems investuotojams, kurie domisi viešojo

sektoriaus infrastruktūros ir viešųjų paslaugų modernizavimo projektais.

18.5. Išanalizuoti galimybes taikyti tikslines

finansines priemones, kuriomis galėtų pasinaudoti privataus sektoriaus

atstovai, finansuojantys partnerystės projektus, taip pat naudoti papildomus partnerystės

projektų finansavimo šaltinius.

Vykdant šį uždavinį, būtina išanalizuoti tikslinių

finansinių priemonių poreikį, konsultuojantis su finansų rinkų atstovais,

tarptautinėmis finansinėmis institucijomis ir Europos Komisija, siekiant nustatyti

tokių priemonių pasirinkimo, naudojimo galimybes ir rizikingumą. Reikia

užtikrinti pagalbą viešojo ir privataus sektorių atstovams, ieškantiems

papildomų lėšų šaltinių didelės apimties investicijų projektams finansuoti. Šiuo

tikslu būtina bendradarbiauti ir konsultuotis su Europos Komisija ES lėšų naudojimo

partnerystės projektų įgyvendinimui skatinti klausimais.

18.6. Užtikrinti, kad informacija apie sektorinius

planus ir metodines rekomendacijas, kaip rengti ir įgyvendinti partnerystės

projektus, būtų prieinama viešojo ir privataus sektorių atstovams.

Informacija apie visus valdžios sektoriaus

įgyvendinamus partnerystės projektus ir pasirašytas sutartis teisės aktų

nustatyta tvarka bus kaupiama Finansų ministerijoje ir skelbiama tam tikslui

sukurtoje interneto svetainėje. Taigi informaciją apie numatomus įgyvendinti partnerystės

projektus irgi būtų tikslinga kaupti ir skelbti koordinuotai.

Vykdant šį uždavinį, būtina sudaryti sąlygas privačiam

sektoriui gauti rūpimą informaciją apie visus sektorinius planus ir parengtas

metodines rekomendacijas, kaip rengti ir įgyvendinti partnerystės projektus. Ši

informacija turėtų būti prieinama ir patraukli. Tikslinga pasinaudoti Ūkio

ministerijos ir viešosios įstaigos „Investuok Lietuvoje“ kompetencija

investicijų skatinimo klausimais, taip pat viešosios įstaigos Centrinės

projektų valdymo agentūros, kaip metodinę ir konsultacinę pagalbą teikiančio juridinio

asmens, kompetencija.

18.7. Tobulinti partnerystę

reglamentuojančią teisinę aplinką.

Vykdant šį uždavinį, būtina užtikrinti, kad valstybės

institucijos pagal kompetenciją bendradarbiautų nustatydamos teisines partnerystės

plėtros kliūtis ir tobulindamos galiojantį teisinį reglamentavimą, o už

metodinės ir konsultacinės pagalbos teikimą atsakingos institucijos užtikrintų,

kad aktuali informacija apie tai būtų pateikiama viešojo ir privataus sektorių

atstovams.

18.8. Suderinti viešojo sektoriaus finansinių

įsipareigojimų pagal partnerystės sutartis apimtį su valstybės finansinėmis

galimybėmis.

Įsipareigojimai pagal partnerystės sutartis

ilgalaikiai, todėl būtina jų vykdymą suderinti su valstybės finansinėmis

galimybėmis, nes kitaip viešasis sektorius negalės būti patikimas partneris, o

tai gali diskredituoti pačią partnerystės idėją. Kadangi ilgalaikiai partnerystės

projektų sektoriniai planai neparengti, o metodinė aplinka, instituciniai

gebėjimai rengti ir įgyvendinti šiuos projektus tik kuriami, bendra viešojo

sektoriaus subjektų finansinių įsipareigojimų, susijusių su partnerystės

projektų įgyvendinimu, suma per šios programos įgyvendinimo laikotarpį negali

viršyti 1 000 mln. litų.

IV. PROGRAMOS VERTINIMO KRITERIJAI

19. Šios programos tikslo ir uždavinių įgyvendinimas

vertinamas pagal šiuos kriterijus

19.1. kokią dalį ataskaitiniais metais Valstybės

investicijų programoje numatytiems investicijų projektams vykdyti skirtų lėšų

sudaro privataus sektoriaus investuotos į partnerystės projektų įgyvendinimą

lėšos.

19.2. ar padidėjo viešojo sektoriaus partnerystės srities

gebėjimai;

19.3. ar padidėjo informacijos apie partnerystės

galimybes sklaida.

Skyriaus

pavadinimo pakeitimai

Nr.

1455,

2011-12-14, Žin., 2011, Nr. 154-7283 (2011-12-17)

V. PROGRAMOS ĮGYVENDINIMAS, FINANSAVIMAS IR

ATSKAITOMYBĖ

20. Šios programos uždaviniai ir nuostatos

įgyvendinami pagal Ūkio ministerijos patvirtintą šios programos įgyvendinimo

2010–2012 metų priemonių planą.

21. Šios programos įgyvendinimo vertinimo ataskaitą kasmet

rengia ir ne vėliau kaip iki balandžio 10 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybei

pateikia Ūkio ministerija.

22.

Šiai programai įgyvendinti 2011 metais skiriama 350 000 (trys šimtai

penkiasdešimt tūkstančių) litų iš Privatizavimo fondo lėšų.

Papildyta

punktu

Nr.

1455,

2011-12-14, Žin., 2011, Nr. 154-7283 (2011-12-17)

23.

Šiai programai įgyvendinti skirtų Privatizavimo fondo lėšų valdytoja yra Ūkio

ministerija.

Papildyta

punktu

Nr.

1455,

2011-12-14, Žin., 2011, Nr. 154-7283 (2011-12-17)

24.

Privatizavimo fondo lėšos naudojamos vadovaujantis Privatizavimo fondo lėšų

naudojimo ir apskaitos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 1998 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 152 (Žin., 1998, Nr. 15-350;

2002, Nr. 124-5663;

2005, Nr. 36-1176).

Papildyta

punktu

Nr.

1455,

2011-12-14, Žin., 2011, Nr. 154-7283 (2011-12-17)

––––––––––––––––––––

Pakeitimai

1.

Lietuvos

Respublikos Vyriausybė, Nutarimas

Nr.

1455,

2011-12-14, Žin., 2011, Nr. 154-7283 (2011-12-17)

DĖL

LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2010 M. BALANDŽIO 7 D. NUTARIMO NR. 415

"DĖL VIEŠOJO IR PRIVATAUS SEKTORIŲ PARTNERYSTĖS SKATINIMO 2010-2012 METŲ

PROGRAMOS PATVIRTINIMO" PAKEITIMO

***

Pabaiga ***

Redagavo

Aušra Bodin (2011-12-19)

aubodi@lrs.lt