Legislator Case Law & Legislation
TAR.1299156220CF LT

DĖL BALTIJOS

1 Articles / Provisions · Lithuania
Open official source Machine-readable Markdown (.md)

Statutory Text (1 Articles)

e-TAR Suvestinė 2012-09-05

Nutarimas

skelbtas: Žin., 2010, Nr. 105-5431

Neoficialus

nutarimo tekstas

Lietuvos

Respublikos Vyriausybė

nutarimas

DĖL BALTIJOS

JŪROS APLINKOS APSAUGOS STRATEGIJOS

patvirtinimo

2010 m. rugpjūčio 25 d. Nr. 1264

Vilnius

Įgyvendindama Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2008–2012 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2009 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 189 (Žin., 2009, Nr.

33-1268),

914 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria

1.

Patvirtinti Baltijos jūros aplinkos apsaugos strategiją (pridedama).

2.

Pavesti Aplinkos ministerijai

2.1.

koordinuoti Baltijos jūros aplinkos apsaugos strategijos įgyvendinimą;

2.2.

kasmet iki kovo 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka pateikti Lietuvos Respublikos

Vyriausybei 1 punkte nurodytos strategijos praėjusių metų įgyvendinimo

ataskaitą.

3. Rekomenduoti savivaldybėms dalyvauti įgyvendinant

Maudyklų vandens kokybės stebėsenos 2009–2011 metų programą.

Ministras Pirmininkas Andrius

Kubilius

Aplinkos ministras Gediminas

Kazlauskas

Patvirtinta

Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2010 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 1264

BALTIJOS JŪROS APLINKOS APSAUGOS STRATEGIJA

I. STRATEGIJOS SANTRAUKA

1. Lentelėje pateikiama Baltijos jūros aplinkos

apsaugos strategijos santrauka.

Strateginis

tikslas –

pasiekti

ir (ar) išlaikyti gerą Baltijos jūros aplinkos būklę iki 2020 metų

1.

Apsaugoti ir išsaugoti jūros aplinką, neleisti blogėti jos būklei ir, jeigu

įmanoma, atkurti jūros ekosistemas akvatorijose, kuriose ši aplinka

neigiamai paveikta.

2.

Užkirsti kelią taršos patekimui į jūros aplinką ar ją mažinti, kad būtų

užtikrinta, kad jūros biologinei įvairovei, jūros ekosistemoms, žmogaus

sveikatai ar teisėtam naudojimuisi jūros aplinka nebūtų poveikio ar didelės

rizikos

Strateginio

tikslo įgyvendinimo vertinimo kriterijai (efekto kriterijai)

1. Maistinių

medžiagų patekimas į jūros aplinką

dabartinė reikšmė (1997–2008 metais) – azoto – 45

627 tonos, fosforo – 2 198 tonos;

siektina reikšmė (2015 metais) – azoto – 22,3

procento mažiau (kasmet po 3,2 procento mažiau), fosforo 32,1 procento

mažiau (kasmet po 4,6 procento mažiau) tiesiogiai ar netiesiogiai

išleidžiama į jūros aplinką.

2. Pavojingų cheminių medžiagų koncentracija jūros

aplinkoje

dabartinė reikšmė (2001–2008 metais) – vandenyje

tirtos pavojingos medžiagos 17 procentų viršija didžiausią leistiną

koncentraciją;

siektina reikšmė (2015 metais) – 100 procentų

Lietuvos Respublikos jūros rajone (toliau – jūros rajonas) tiriamų pavojingų

cheminių medžiagų neviršija didžiausios leistinos koncentracijos.

Punkto pakeitimai

Nr. 1040,

2012-08-29, Žin., 2012, Nr. 103-5233 (2012-09-04)

3. Taršos incidentų

mažėjimas

dabartinė reikšmė

(2000–2009 metais) – 391;

siektina reikšmė (2015 metais) – 25 taršos

incidentai kasmet (kasmet po 5,4 procento mažiau)

strategijos tikslai, uždaviniai ir tikslų įgyvendinimo vertinimo

kriterijai (rezultato kriterijai)

1 tikslas – siekti, kad jūros

aplinkos apsaugos valdyme būtų taikomas ekosistemomis pagrįstas metodas, užtikrinant,

kad žmogaus veiklos poveikis nesutrukdytų pasiekti ar išlaikyti Baltijos

jūros geros kokybės aplinkos būklės ir kad nebūtų pakenkta jūrų ekosistemų pajėgumui

reaguoti į žmogaus sukeltus pasikeitimus, tuo pačiu sukuriant sąlygas, kad

dabartinės ir būsimos kartos galėtų tausiai naudoti jūros išteklius ir

naudotis jūrų paslaugomis

Rezultato

kriterijai –

teisės

aktų, tobulinančių jūros aplinkos apsaugos teisinę sistemą ir valdymą pagal

ekosistemomis pagrįstą metodą, parengimas ir patvirtinimas

dabartinė reikšmė (2009 metais) – 0;

siektina

reikšmė (2015 metais) – 7

Uždaviniai

1. Tobulinti jūros aplinkos apsaugos valdymą taikant

ekosistemomis pagrįstą metodą.

2.

Glaudžiau

bendradarbiauti su kitomis Baltijos jūros rajone ir baseine esančiomis

šalimis Baltijos jūros aplinkos apsaugos klausimais

2 tikslas – sumažinti

maistinių medžiagų patekimą į jūros aplinką iki 2016 metų (palyginus su

1997–2003 metais): azoto – 11 750 tonų, fosforo – 880 tonų, kad žmogaus sukelta eutrofikacija būtų

sumažinta jūros rajone ir nekeltų neigiamo poveikio aplinkai

Rezultato

kriterijai

1.

Maistinių medžiagų patekimo į jūros aplinką sumažėjimas

dabartinė reikšmė (1997–2008 metais): azoto – 45 627 tonos, fosforo – 2 198 tonos;

siektina

reikšmė (2015 metais): azoto – 35 456,4 tonos, fosforo – 1 492,4

tonos.

2.

Iš visų miestų nuotekų valymo įrenginių tiesiogiai ar netiesiogiai į jūros

aplinką išleidžiamų nuotekų išvalymo lygio didėjimas

dabartinė

reikšmė (2007 metais): bendrojo fosforo – 86,4 procento, bendrojo azoto

– 73,2 procento;

siektina

reikšmė (2015 metais): bendrojo fosforo – ne mažiau kaip 90 procentų,

bendrojo azoto – ne mažiau kaip 75 procentai.

3.

Nuotekų tvarkymo paslaugų prieinamumo vartotojams didėjimas

dabartinė

reikšmė (2008 metais) – 63 procentai šalies gyventojų;

siektina

reikšmė (2015 metais) – ne mažiau kaip 95 procentai šalies gyventojų

Uždaviniai

1. Užtikrinti, kad iš visų miestų nuotekų valymo

įrenginių tiesiogiai ar netiesiogiai į jūros aplinką išleidžiamose nuotekose

būtų išvaloma

bendrojo fosforo – ne mažiau kaip 90 procentų;

bendrojo azoto – ne mažiau kaip 75 procentai.

2. Didinti nuotekų tvarkymo

paslaugų prieinamumą ir gerinti jų kokybę.

3. Mažinti taršą iš žemės ūkio šaltinių.

4. Nustatyti fosfatų ribojimą detergentuose

3 tikslas – siekti, kad pavojingų cheminių medžiagų

koncentracija Baltijos jūroje nesukeltų taršos ir neigiamų ekosistemų

pokyčių

Rezultato

kriterijai – pavojingųjų

cheminių medžiagų koncentracija jūros aplinkoje neviršija nustatytų aplinkos

kokybės standartų

dabartinė

reikšmė (2001–2008

metais) –vandenyje tirtos pavojingosios medžiagos viršijo 17 procentų didžiausią

leistiną koncentraciją;

siektina reikšmė (2015 metais) – jūros rajone

tiriamos pavojingosios cheminės medžiagos neviršija didžiausios leistinos

koncentracijos

Uždaviniai

1. Nustatyti jūros aplinkai pavojingas chemines

medžiagas ir jų šaltinius.

2. Sumažinti ir prireikus apriboti arba uždrausti

pavojingųjų cheminių medžiagų patekimą į Baltijos jūrą

4

tikslas

–

pasiekti tinkamą Baltijos jūros

biologinės įvairovės išsaugojimo lygį

Rezultato kriterijai – Europos Sąjungos svarbos saugomų

teritorijų (,,Natura 2000“ tinklo) jūros rajone plėtra

dabartinė reikšmė (2009 metais) – apie 4,5 procento

jūros rajono;

siektina reikšmė (2015 metais) – apie

9 procentai jūros rajono

Uždaviniai

1. Užtikrinti darnų jūros ekosistemų

funkcionavimą, kad buveinių ir rūšių paplitimas, gausa ir kokybė atitiktų

vyraujančias hidrologines, geografines ir klimato sąlygas.

2.

Išsaugoti kuo natūralesnį jūrinį ir pakrantės kraštovaizdį.

3.

Užtikrinti, kad komerciniams tikslams naudojamos žuvų populiacijos neviršytų

saugių biologinių ribų, nesudarytų prielaidų biologinės įvairovės nykimui

5

tikslas – siekti, kad laivyba ir kita ūkinė veikla Baltijos

jūroje būtų vykdoma aplinkai palankiu būdu

Rezultato kriterijai

1. Taršos iš laivų prevencijos reikalavimų laikymosi

kontrolės intensyvumas, mažėjantis pažeidimų skaičius

dabartinė

reikšmė (2009 metais) – taršos iš laivų prevencijos reikalavimų laikymosi kontrolė

vykdyta 25 procentuose į Klaipėdos valstybinį jūrų uostą atplaukusių laivų,

nustatyti 25 pažeidimai;

siektina

reikšmė (2015 metais) – taršos iš laivų prevencijos kontrolė vykdyta ne

mažiau kaip 25 procentuose į Lietuvos Respublikos uostus atplaukusių

laivų, nustatyta ne daugiau kaip 15 pažeidimų.

2. Mažėjantis

taršos incidentų skaičius

dabartinė

reikšmė (2000–2009 metais) – 391;

siektina

reikšmė (2015 metais) – 125

Uždaviniai

1. Užtikrinti

aplinkai palankų ūkinės veiklos planavimą (erdvinį planavimą) Baltijos

jūroje.

2. Užtikrinti tarptautinių reikalavimų

vykdymą siekiant sumažinti ir panaikinti neteisėtą taršą iš laivų.

3. Tobulinti laivybos saugumą, kad būtų

išvengta taršos incidentų.

4. Tobulinti taršos incidentų Baltijos

jūroje likvidavimo sistemą.

5. Sukurti teisines prielaidas, skirtas

išvengti kenksmingųjų ir ligas sukeliančių vandens organizmų, patenkančių į

jūros aplinką su laivų balastiniais vandenimis.

6. Sumažinti atmosferos taršą iš laivų.

7. Užtikrinti, kad taršos iš jūrinių

platformų ir kitų įrenginių Baltijos jūroje poveikis aplinkai būtų minimalus

II. BENDROSIOS NUOSTATOS

2. Baltijos jūros aplinkos apsaugos strategija (toliau

– Strategija) įgyvendina 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos

direktyvos 2008/56/EB, nustatančios Bendrijos veiksmų jūrų aplinkos politikos

srityje pagrindus (Jūrų strategijos pagrindų direktyva)

(OL 2008 L 164, p. 19) (toliau – Direktyva 2008/56/EB), ir Baltijos jūros

veiksmų plano, priimto Helsinkio komisijos (toliau – HELCOM) neeiliniame

ministrų susitikime 2007 m. lapkričio 15 d. Krokuvoje, nuostatas.

3. Lietuvoje patvirtinta nemažai politikos krypčių ar

strategijų, skirtų jūrinei aplinkai apsaugoti. Valstybinė aplinkos apsaugos strategija,

patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. I-1550 (Žin., 1996, Nr. 103-2347), Nacionalinė darnaus vystymosi strategija, patvirtinta

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1160 (Žin., 2003, Nr. 89-4029;

2009, Nr. 121-5215),

Biologinės įvairovės išsaugojimo strategija, patvirtinta Aplinkos apsaugos

ministerijos ir Žemės ūkio ministerijos 1998 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 9/27, Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo 2008–2015 metų plėtros strategija,

patvirtinta Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2008 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 832 (Žin., 2008, Nr. 104-3975),

Ilgalaikė (iki 2025 metų) Lietuvos transporto sistemos plėtros strategija,

patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 692 (Žin., 2005, Nr. 79-2860),

reglamentuoja tam tikras Baltijos jūros aplinkos apsaugos nuostatas, tačiau

šios strategijos skirtos tam tikriems sektoriams, bendros kompleksinės Baltijos jūros aplinkos apsaugos

politikos iki šiol Lietuvoje nebuvo.

4. Strategijos paskirtis – formuoti ir įgyvendinti

Lietuvos Baltijos jūros aplinkos apsaugos politiką, siekiant geros Baltijos

jūros aplinkos būklės.

5. Strategija netaikoma veiklai, kurios pagrindinis

tikslas – gynyba ar nacionalinis saugumas. Tačiau vykdančios tokią veiklą institucijos siekia, kad, kiek tai pagrįsta ir

įmanoma, ji būtų suderinta su Strategijos tikslais.

6.

Strategijos struktūra

6.1. Strategijos santrauka;

6.2. Bendrosios nuostatos;

6.3. Baltijos jūros aplinkos būklės analizė;

6.4. Stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių (SSGG)

analizė;

6.5. Vizija;

6.6. Strateginis tikslas, tikslai ir uždaviniai;

6.7. Strategijos įgyvendinimo siekiami rezultatai

(vertinimo kriterijai);

6.8. Strategijos įgyvendinimas ir atskaitomybė.

7. Strategijoje vartojamos sąvokos

Ekosistemomis pagrįstas metodas – išsamus kompleksinis žmogaus veiklos valdymo

metodas, pagrįstas naujausiomis turimomis žiniomis apie ekosistemas ir jų

kitimą, siekiant nustatyti poveikį, kuris kelia pavojų jūrų ekosistemų gerovei,

ir imtis veiksmų jam pašalinti, kad ekosistemų ištekliai ir paslaugos būtų

tausiai naudojami ir išlaikytas ekosistemų vientisumas.

Eutrofikacija – vandens teršimas maistinėmis medžiagomis (azoto ir

fosforo junginiais), kuris skatina greitesnį dumblių ir aukštesniųjų augalų

augimą, sutrikdo vandens organizmų pusiausvyrą ir pablogina vandens kokybę.

Punkto

pakeitimai

Nr.

1040,

2012-08-29, Žin., 2012, Nr. 103-5233 (2012-09-04)

8.

Kitos Strategijoje vartojamos sąvokos apibrėžtos Lietuvos Respublikos aplinkos

apsaugos įstatyme (Žin., 1992, Nr. 5-75), Lietuvos

Respublikos jūros aplinkos apsaugos įstatyme (Žin., 1997, Nr. 108-2731,

2010, Nr. 153-7780), Lietuvos

Respublikos saugomų teritorijų įstatyme (Žin., 1993, Nr. 63-1188;

2001, Nr. 108-3902),

Lietuvos Respublikos vandens įstatyme

(Žin., 1997, Nr. 104-2615;

2003, Nr. 36-1544).

Punkto

pakeitimai

Nr.

1040,

2012-08-29, Žin., 2012, Nr. 103-5233 (2012-09-04)

III. BALTIJOS JŪROS APLINKOS BŪKLĖS ANALIZĖ

9. Baltijos

jūros aplinkos apsaugai labai svarbus glaudus visų Baltijos jūros valstybių

bendradarbiavimas, kuris vyksta HELCOM. Atsižvelgiant į prastą Baltijos jūros

ekosistemos būklę, 2007 m. lapkričio 15 d. Krokuvoje vykusiame neeiliniame

ministrų susitikime priimtas HELCOM Baltijos jūros veiksmų planas. Planas

skirtas spręsti keturioms pagrindinėms Baltijos jūros problemoms

eutrofikacijai, taršai pavojingosiomis cheminėmis medžiagomis, biologinės

įvairovės nykimui, laivybos ir kitos veiklos poveikio Baltijos jūrai mažinimui.

Šios problemos aktualiausios ir jūros rajonui.

Eutrofikacija

10. Eutrofikaciją sukelia

padidėjusios maistinių medžiagų (fosforo, azoto) koncentracijos vandenyje. Apie

75 procentus azoto ir 95 procentus fosforo į Baltijos jūrą patenka su upių

vandenimis ar tiesioginiais išmetimais. HELCOM duomenimis, į Baltijos jūrą

2001–2006 metais pateko 641 000 tonų bendrojo azoto ir 30 200 tonų bendrojo

fosforo (per metus). Palyginti su 1995–2000 metais, azoto ir fosforo prietaka į

Baltijos jūrą sumažėjusi atitinkamai 13,7 ir 15,3 procento. Beveik du

trečdalius šio pokyčio galima paaiškinti sumažėjusiu upių nuotėkiu.

11. 1997–2008 metais į Baltijos jūrą iš Lietuvos teritorijos

vidutiniškai pateko apie 45 627 tonas bendrojo azoto, 2 198 tonas bendrojo

fosforo, biocheminis deguonies suvartojimas, nustatomas per 7 dienas (BDS7), –

91 360 tonų. Tyrimų rezultatai rodo, kad minėtų teršalų

prietaka iš upių į Baltijos jūrą mažėja. Patenkantis maistinių medžiagų kiekis

priklauso ir nuo upių nuotėkio.

12. Remiantis HELCOM ataskaitomis, eutrofikacijos proceso rodiklių

vertės Baltijos jūroje kinta nevienodai. Dėl didelio gėlo vandens nuotėkio

didelė ištirpusio neorganinio fosforo žiemos koncentracija 2001–2006 metais

buvo Rygos ir Suomijos įlankose (atitinkamai 0,024 ir 0,026 mg/l), didelės

žiemos ištirpusio neorganinio azoto vertės matuotos Botnijos ir Suomijos

įlankose. Daugiamečių tyrimų rezultatai rodo, kad Baltijos jūroje nuo 1970 metų

iki 1980–1990 metų maistinių medžiagų žiemos ir metinės koncentracijos vandenyje

didėjo. Nuo 1980–1990 metų maistinių medžiagų koncentracijos tam tikrose

Baltijos jūros dalyse nekito, mažėjo ar net didėjo.

13. Jūros rajono būklė labai priklauso nuo bendros Baltijos jūros

būklės, tačiau šiaurinę dalį veikia ir Kuršių marių vandens srautai, kurie yra

3–5 kartus labiau prisotinti maistinių medžiagų nei jūros vanduo. Į jūros

rajoną skirtingais metais patenka nevienodas kiekis azoto ir fosforo,

jo koncentracija vandenyje įvairi

ir priklauso ne tik nuo bendro taršos lygio, bet ir nuo meteorologinių sąlygų.

Toliau nuo kranto maistinių medžiagų koncentracija mažesnė.

14. 1997–2008 metų tyrimų duomenys rodo – žiemą

bendrojo azoto ir nitratų azoto (NO3-N) jūros rajone mažėja. Vidutinė nitratų

azoto koncentracija 2008 metų žiemą teritorinės jūros (toliau – teritorinė jūra) ir Lietuvos Respublikos ir išskirtinės ekonominės zonos (toliau –

išskirtinė ekonominė zona) vandenyje buvo atitinkamai

0,25 ir 0,05 mg/l ir

didžiausios leistinos koncentracijos (2,26 mg/l) neviršijo. Vidutinė daugiametė

nitratų azoto žiemos koncentracija teritorinės jūros ir išskirtinės ekonominės

zonos vandenyje – atitinkamai apie 0,22 mg/l ir 0,074

mg/l. Fosforo junginių

koncentracija beveik nekinta arba kinta nedaug. Vidutinė fosfatų fosforo

(PO4-P) koncentracija 2008 metų žiemą Lietuvos

Respublikos jūros rajone buvo apie 0,024 mg/l ir didžiausios leistinos

koncentracijos (0,065 mg/l) neviršijo. Vidutinė daugiametė fosfatų fosforo

žiemos koncentracija jūros rajone – apie 0,018 mg/l.

Punkto

pakeitimai

Nr.

1040,

2012-08-29, Žin., 2012, Nr. 103-5233 (2012-09-04)

15. Nuo vandenyje skendinčių organinių ir mineralinių

medžiagų kiekio priklauso vandens skaidrumas. Skirtingose jūros dalyse vandens skaidrumas nevienodas: skaidriausias

vanduo Arkonos dalyje, Kategate, neskaidriausias – Baltijos jūros įlankose.

2001–2006 metais vandens skaidrumas vasarą kito nuo 1,8 iki 9,1 metro.

1997–2008 metais vasarą vidutinis vandens skaidrumas Lietuvos teritorinėje

jūroje buvo apie 4,3 metro, išskirtinėje ekonominėje zonoje – 5,6 metro. Didesnės

daugiametės vandens skaidrumo kaitos tendencijos nėra.

16. Paprastai

Baltijos jūros bedeguonių zonų atsiradimą ar plitimą lemia giliųjų vandenų

apykaita su Šiaurės jūra ir paviršiniais vandens sluoksniais. Tačiau šią

problemą didino eutrofikacija. Į dugną nusėdusiam dideliam kiekiui organinių

medžiagų suskaidyti naudojamas deguonis. HELCOM duomenimis, Arkonos baseine,

Suomijos, Rygos įlankose ir kitose dalyse pasireiškia sezoninė deguonies stoka,

o gilesnėse Bornholmo, rytinio ir vakarinio Gotlando ir kitose vietose –

nuolatinė deguonies stoka (deguonies koncentracija < 2 mg/l).

17. Priekrantės vandenyse nuolatiniai vėjai, bangos ir

srovės sukuria hidrodinamišką aplinką, todėl deguonies stygiaus ir ryškaus vertikalaus deguonies

gradiento nėra. Tolimiausioje jūros

rajono dalyje, 80–117 metrų gylio sluoksnyje, nuo 2002 metų deguonies trūko

nuolat (< 2 mg/l). 2006 metų vasarą, po šviežio vandens prietakos

(druskingumas padidėjo 1 ‰), deguonies sąlygos

priedugnio sluoksnyje pagerėjo (deguonies

koncentracija – 4,9 mg/l). Tačiau 2007–2008 metų žiemą ir vasarą tolimiausios

jūros rajono aplinkos būklės monitoringo vietos priedugnio sluoksnyje deguonies

vėl stigo. Šioje vietoje priedugnio sluoksnyje (100–117

metrų) fosfatų fosforo koncentracija paprastai didžiausia

(vidutinė metinė koncentracija 1997–2008 metais priedugnyje – 0,15 mg/l, o toje

pačioje vietoje, tik paviršiuje – 0,027 mg/l). Tai rodo, kad fosforas susikaupęs

Gotlando rajono dugno nuosėdose, stingant deguonies patenka atgal į priedugninį sluoksnį, dėl stratifikacijos

(vertikalaus susisluoksniavimo) vanduo nesusimaišo ir koncentracija žemiau druskingumo šuolio sluoksnio didėja.

18. Fitoplanktonas – vienas iš svarbiausių vandens

ekosistemos komponentų. Jo vystymosi intensyvumas lemia vandens kokybę ir

vandens telkinių produktyvumą. Be to, fitoplanktonas – puikus indikatorius, nes

vienos ar kitos rūšies dumblių išplitimas rodo tam tikrą vandens telkinyje

susidariusių sąlygų kompleksą, vandens užterštumo laipsnį. Intensyvus

fitoplanktono, dažniausiai melsvabakterių (Cyanophyceae klasė),

vystymasis sukelia vandens žydėjimą beveik visoje Baltijos jūroje, o labiausiai

priekrantėse, ypač įlankose, estuarijose ir rajonuose, esančiuose arčiau taršos

šaltinių. Palydovinės nuotraukos rodo, kad nuo melsvabakterių, žaliadumblių

vasarą gali žydėti iki 60 000 kv. kilometrų Baltijos jūros. Jūros rajone

vasarą melsvabakterės gali sudaryti daugiau kaip 50 procentų visos

fitoplanktono biomasės. Vystymuisi reikalingą azotą melsvabakterės gali imti ir

iš atmosferos, taip įgydamos pirmenybę prieš kitas rūšis, kai šio junginio

trūksta vandenyje. Į šį reiškinį svarbu atkreipti dėmesį valdant vandens būklės

procesus.

19. 2008 metais priekrantės vandenyse fitoplanktono gausumas

buvo beveik toks pat kaip ir daugiametis dumblių gausumas, o jūros

fitoplanktono gausumas (apie 2,3 mln. vienetų litre vandens) – 1,7 karto didesnis

negu vidutinis 1984–2007 metų tyrimų periodu (apie 1,3 mln. vienetų litre

vandens). Ryškesnių vasaros fitoplanktono biomasės kaitos tendencijų 2001–2008

metais nėra, vidutinė vasaros fitoplanktono biomasė minėtu laikotarpiu teritorinėje

jūroje ir išskirtinėje ekonominėje zonoje kito nuo 0,4 iki 6,5 mg/l (vidutinė

biomasė teritorinėje jūroje 2008 metais buvo apie 2,9 mg/l, išskirtinėje

ekonominėje zonoje – apie 0,96 mg/l). Apie fitoplanktono

biomasę ir jo produkciją galima spręsti iš chlorofilo a kiekio. Didelė chlorofilo a koncentracija vandenyje byloja apie labai

intensyvius fotosintetinius procesus. Remiantis HELCOM ataskaitomis,

Baltijos jūroje chlorofilo a koncentracija nuo 1970–1980 metų iki 1981–1990 metų

didėjo, vėliau nekito, mažėjo ar kaip šiaurinėje Centrinės Baltijos dalyje,

Rygos įlankoje ir kitur vėl ėmė didėti. Vidutinė vasaros chlorofilo a koncentracija

1997–2008 metais teritorinės

jūros ir išskirtinės ekonominės zonos vandenyje buvo atitinkamai 6,7 ir 3,7

µg/l. Pagal ilgalaikius duomenis ryškesnės chlorofilo a koncentracijos kaitos

tendencijos nėra.

20. Jūros rajone fitoplanktono bendrijose aptinkamos

ir potencialiai toksinės dumblių rūšys: Aphanizomenon spp., Nodularia

spp. genties melsvabakterės, invazinė šarvadumblainių Prorocentrum minimum

rūšis. Nors 2008 metais šių dumblių nebuvo gausu, tačiau kai kuriais tyrimų

metų mėnesiais jie gali sukelti vandens žydėjimą. HELCOM

duomenimis, labiausiai nuo Nodularia spp. melsvabakterių Baltijos jūros vanduo

žydėjo 1994, 2001, 2003 ir 2004 metais.

21. Tyrimų duomenys rodo tam tikrus

teigiamus pokyčius Baltijos jūroje, kuriuos galima sieti su valstybių įgyvendinamomis vandens kokybės gerinimo

priemonėmis. Tačiau pažymėtina, kad Baltijos jūros ekosistema inertiška ir

atsakas į Baltijos jūros aplinkos būklės gerinimo priemones gali trukti

dešimtmečius.

Pavojingos medžiagos

22.

Baltijos jūroje aptinkama ir natūraliai gamtoje esančių teršalų – sunkiųjų

metalų, ir sintetinių, pavyzdžiui, polichlorintų bifenilų (PCB), DDT ir jo

metabolitų, dioksinų, tributilalavo junginių (TBA), nonilfenolių, oktilfenolių

ir dar daug kitų. Teršalai randami įvairiose terpėse – vandenyje, dugno

nuosėdose, biotoje. Į Baltijos jūrą jie patenka su upių nuotėkiu, iš

atmosferos, per avarijas jūroje ir kitaip. HELCOM duomenimis, kai kurių

sunkiųjų metalų pastaraisiais 20–30 metų sumažėjo. 1994–2006 metais sumažėjo

sunkiųjų metalų (ypač kadmio, švino), patenkančių iš daugelio Baltijos jūros

valstybių su upių vandeniu. 1990–2007 metais valstybėms sumažinus sunkiųjų

metalų patekimą į atmosferą, sumažėjo Baltijos jūros tarša iš atmosferos kadmiu

(iki 46 procentų), gyvsidabriu (iki 23 procentų) ir švinu (iki 69 procentų).

HELCOM ataskaitose teigiama, kad švino, polichlorintų bifenilų koncentracija

žuvyse sumažėjo, tačiau kai kuriose Baltijos jūros dalyse (Centrinėje

Baltijoje, Suomijos įlankoje) 2002–2008 metais sugautose žuvyse jų koncentracija

didesnė nei Skagerake pagautose žuvyse. Nepaisant priemonių, skirtų teršalų

patekimui į aplinką sumažinti, Baltijos jūros strimelėse kadmio randama beveik

tiek pat kaip 1980 metais.

23.

Informacijos apie jūros aplinkoje aptinkamų sintetinių teršalų (pavyzdžiui,

oktilfenolių, nonilfenolių ir kitų) koncentraciją nedaug. HELCOM vykdytų

projektų rezultatai rodo, kad aktualiausių jūros aplinkai teršalų, išvardytų

HELCOM Baltijos jūros veiksmų plane, aptinkama jūros vandenyje ir žuvyse

(nonilfenolių, endosulfano ir kitų).

24.

Didžiausias teršiančių medžiagų kiekis, dažnai viršijantis didžiausią leistiną

koncentraciją, paprastai kaupiasi jūros rajono antropogeninio poveikio zonose

uostų akvatorijose iškasto grunto šalinimo jūroje rajone, Kuršių mariose ties

Nida, Klaipėdos sąsiauryje ties uosto vartais, Malkų įlankoje ties nuotekų

išleistuvu, kur taip pat vyrauja smulkiagrūdės dugno nuosėdų frakcijos, gerai

absorbuojančios teršalus. Tarša jūros rajone atsiranda dėl ūkinės veiklos pačiame vandens telkinyje (jūrų

transportas, uoste iškasto grunto laidojimas ir kita), patenka su upių

vandenimis ir per atmosferą. Tyrimų

rezultatai rodo, kad labiausiai jūros rajonas užterštas naftos

angliavandeniliais, sunkiaisiais metalais (pavyzdžiui, cinku, kadmiu),

tributilalavo junginiais, dioksinais, furanais, ftalatais.

25.

Tyrimų rezultatai rodo, kad naftos angliavandenilių vidutinė metinė

koncentracija vandenyje būna artima didžiausiai leistinai koncentracijai arba ją

viršija. Didžiausią leistiną koncentraciją viršijanti koncentracija dažnai

nustatoma Būtingės naftos terminalo rajone, uostų akvatorijose iškasto grunto

šalinimo jūroje rajone, Klaipėdos sąsiauryje, šiaurinėje marių dalyje,

epizodiškai – kitose tiriamo jūros rajono vietose. 2005–2007 metais atliktų

tyrimų duomenimis, naftos angliavandenilių koncentracija Klaipėdos sąsiaurio vandenyje

didžiausią leistiną koncentraciją viršijo 25 procentais, Kuršių mariose – 22

procentais, teritorinėje jūroje – 12 procentų, išskirtinėje ekonominėje zonoje

– 28 procentais. Tai lemia intensyvi laivyba, neteisėtai išleidžiama nafta

(naftuotas vanduo), avarijos ir kita.

26.

Nuo 2006 metų jūros rajone pradėti tirti policikliniai aromatiniai

angliavandeniliai (PAA). Daugiau šiais junginiais užterštas Kuršių marių

centrinės dalies ir Klaipėdos sąsiaurio prie Malkų įlankos dugnas, taip pat

Kuršių marių dugnas ties Nida. PAA į aplinką patenka su kitomis medžiagomis iš

skirtingų šaltinių. Metalo gaminių gamyba, medienos impregnavimas, naftos

gryninimas ir miestų lietaus vandens surinktuvai – svarbiausi PAA patekimo į

jūros aplinką šaltiniai. Svarbūs ir kiti šaltiniai – laivyba ir kita su naftos

transportavimu susijusi veikla. Tyrimų rezultatai rodo, kad svarbiausias taršos

Kuršių marių dugno nuosėdose aptinkamų PAA šaltinis – dyzeliniai varikliai.

27.

Didesnės sunkiųjų metalų (vario, švino, kadmio, chromo, cinko) koncentracijos

Klaipėdos sąsiaurio, ypač prie Malkų įlankos, Kuršių marių ties Nida vandenyje

ir dugno nuosėdose, Kuršių marių vandenų išplitimo Baltijos jūros zonoje ir

uostuose iškasto grunto šalinimo jūroje rajone.

28.

Iš visų HELCOM Baltijos jūros

veiksmų plane išvardytų jūros aplinką teršiančių medžiagų jūros rajonui aktualiausi tributilalavo junginiai

(TBA), kurie kaupiasi dugno nuosėdose dėl šių junginių hidrofobinių savybių,

vandenyje jie stipriai sukimba su kietosiomis dalelėmis. Ilgą laiką TBA būdavo

laivų korpusų dažuose, skirtuose nuo apaugimo organizmais apsaugoti. Nors

naudoti šiuos junginius šiuo tikslu uždrausta (Europos Sąjungoje nuo 2003 metų),

tačiau jie vis dar nuplaunami nuo anksčiau tokiais dažais dažytų laivų korpusų.

Aplinkoje TBA visų pirma suskyla į dibutilalavo, o vėliau į monobutilalavo

junginius. Įgyvendinant projektą „Vandens aplinkai pavojingų medžiagų

nustatymas Lietuvoje“ (2005–2007 metais), TBA tirti Klaipėdos valstybinio jūrų

uosto akvatorijoje. Rezultatai rodo, kad šio junginio koncentracija vandenyje

beveik 10 kartų viršijo didžiausią

leistiną koncentraciją (0,001 µg/l)

ir buvo 0,011–0,012 µg/l. Klaipėdos sąsiaurio dugno nuosėdose koncentracija

buvo 12,8–68,5 µg/kg sauso svorio (s. sv.), prie Klaipėdos valstybinio jūrų

uosto vartų – 35,8 µg/kg s. sv., Malkų įlankoje – net 1 920–2 400

µg/kg s. svorio.

29.

2008 metų rugpjūčio tyrimų rezultatai rodo, kad didžiausios TBA koncentracijos

nustatytos Klaipėdos sąsiaurio prie Malkų įlankos (57 µg/kg s.sv.), Klaipėdos

valstybinio jūrų uosto įplaukos kanalo (8,8 µg/kg s.sv), dugno nuosėdose, prie

Malkų įlankos (57 µg/kg s.sv.), uoste iškasto grunto šalinimo jūroje rajone

(2,3 µg/kg s.sv.); Kuršių marių vandenų išplitimo jūros zonoje ir pietinėse teritorinės

jūros aplinkos būklės monitoringo vietose neviršijo nustatytos ribos (1,0 µg/kg

s.sv). Tačiau ankstesnių tyrimų (2005 metais) nustatytos didelės TBA

koncentracijos (807,4 µg/kg s.sv) aptiktos ir jūroje. Toks TBA koncentracijų

pasiskirstymas tyrimų vietose rodo, kad daug TBA junginių kaupiasi ne tik

technogeninėse zonose, bet ir kitose akumuliacinėse vietose, kur vyrauja

smulkiagrūdės dugno nuosėdos.

30.

Kitos aktualios teršiančios medžiagos – polichlorinti dibenzo-p-dioksinai

(PCDD), polichlorinti dibenzofuranai (PCDF), polichlorinti bifenilai (PCB). Tai

patvarūs cheminiai junginiai, randami gamtinėje aplinkoje. Dioksinai ir

polichlorinti bifenilai pasižymi toksinėmis savybėmis ir gali daryti neigiamą

poveikį žmonių sveikatai. Didžiausia suminė dioksinų ir furanų koncentracija 2008

metais nustatyta uostuose iškasto grunto šalinimo jūroje rajone, tačiau

toksiškiausių dioksinų ir furanų junginių rasta išskirtinės ekonominės zonos

aplinkos būklės monitoringo stoties dugno nuosėdose. Didžiausia suminė dioksinų

tipo PCB koncentracija ir toksiškiausi junginiai nustatyti Kuršių mariose ties

Malkų įlanka.

31. Projekto „Vandens

aplinkai pavojingų medžiagų nustatymas Lietuvoje“ (Screening of dangerous

substances in the aquatic environment of Lithuania, 2007) rezultatai parodė, kad Klaipėdos valstybinio jūrų uosto

aplinkoje didelės koncentracijos naujos kartos teršalų, tokių kaip

ftalatų (DEHP). DEHP koncentracijos Klaipėdos

valstybinio jūrų uosto akvatorijoje (Malkų įlankoje – 0,13–0,81 µg/l, prie

vartų – 0,82 µg/l, prie „Klaipėdos kartono“ – 0,23–1,27 µg/l) visur viršijo DLK

(0,1µg/l).

32.

Dugno nuosėdų ir biotos, kaip aplinkos komponento, užterštumui vertinti

nustatytų aplinkos kokybės standartų nėra. Kartais dugno nuosėdų tarša

vertinama atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos normatyviniame

dokumente LAND 46-2002 ,,Grunto kasimo jūrų ir jūrų uostų akvatorijose bei

iškastų gruntų tvarkymo taisyklės“, patvirtintame aplinkos ministro 2002 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 77 (Žin., 2002, Nr. 27-976),

pateiktas chemines medžiagas, jų koncentracijas, nurodančias skirtingas grunto

užterštumo klases.

33.

Vykdant Šiaurės valstybių ministrų tarybos ir HELCOM projektą „Pavojingų

medžiagų paplitimo tyrimai rytinėje Baltijos jūroje“ (HELCOM SCREENING), atlikti

8 pavojingų medžiagų ar jų grupių (HELCOM Baltijos jūros veiksmų plane

pasirinktų kaip aktualiausių) paplitimo rytinėje Baltijos jūros dalyje

(Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Rusijos vandenyse) tyrimai. Iš 8

tirtų medžiagų grupių žuvyse (strimelėse, ešeriuose, upinėse plekšnėse)

aptiktos 6 medžiagos ar jų grupės (organinių alavo junginių, polibromintų

difenileterių, bromintų difenileterių, nonilfenolio, endosulfano (endosulfano

sulfato), perfluorintų junginių, chloruotų parafinų). Kai kurios medžiagos

tirtos pirmą kartą, todėl norint įvertinti aplinkos užterštumą šiomis

medžiagomis būtini papildomi tyrimai.

Biologinė įvairovė ir saugomos teritorijos

34.

Baltijos jūra – unikali ir trapi ekosistema, turtinga daugybe retų rūšių ir

buveinių, kurios svarbios pasauliniu mastu. Tačiau nuo XX a. vidurio Baltijos

jūros ekosistema labai kinta, tai lemia klimato pokyčiai, eutrofikacija, naujų

svetimų rūšių paplitimas. Dėl deguonies stygiaus Baltijos jūros žemutiniuose

vandens sluoksniuose susidaro zonos, kuriose tam tikros gyvūnų ir augalų rūšys

nyksta. Dėl aktyvios žmogaus veiklos (ypač statybos darbų priekrantės vandenyse

ir jūros dugne) sudaromos dirbtinės kliūtys migruojančioms žuvims. Biologinei

rūšių įvairovei kenkia itin aktyvi žvejyba Baltijos jūroje. Aktyvi žvejyba

statomaisiais tinklais ne tik neigiamai veikia žuvų išteklius, bet ir lemia

didelį žiemojančių paukščių mirtingumą. Dėl biologinių išteklių nuolatinio

eikvojimo ir aplinkos taršos mažėja biologinė įvairovė, silpnėja visos

ekosistemos stabilumas ir atsparumas. Baltijos jūrai kylanti grėsmė kelia

pavojų jūros aplinkai.

35. Lietuvoje kuriamas

specialių saugomų teritorijų Europos ekologinis tinklas „Natura 2000“, sudarytas iš teritorijų,

kuriose yra į 1992 m. gegužės

21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos

bei floros apsaugos (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius,

2 tomas, p. 102) su paskutiniais pakeitimais,

padarytais 2006 m. lapkričio 20 d. Tarybos direktyva Nr.

2006/105/EEB (OL 2006 L 363, p. 368) (toliau – Buveinių direktyva), I priedą įrašytų natūralių buveinių tipų, į II priedą

įrašytų rūšių buveinių ir specialios apsaugos teritorijų, kurios

klasifikuojamos pagal 1979 m. balandžio 2 d. Tarybos direktyvą Nr. 79/409/EB

dėl laukinių paukščių apsaugos (OL 2004 m. specialusis leidinys, 15 skyrius, 1 tomas, p. 166) (toliau – Paukščių direktyva) (paukščių

apsaugai svarbios teritorijos). Šio tinklo teritorijos steigiamos ir Lietuvos

Baltijos jūros priekrantėje – didžioji dalis Kuršių nerijos nacionalinio parko

(įsteigtas 1991 metais) paskelbta paukščių apsaugai svarbia teritorija.

Paukščių apsaugai svarbi teritorija apima visus šiame nacionaliniame parke

saugomus Baltijos jūros priekrantės vandenis. Nustatyta, kad ši teritorija

svarbi perinčių jūrinių erelių (Haliaeetus

albicilla), ligučių (Lullula arborea), dirvoninių kalviukų (Anthus

campestris), migruojančių mažųjų kirų (Larus minutus), upinių

žuvėdrų (Sterna hirundo) sankaupų vietų Kuršių mariose ir Baltijos

jūroje, žiemojančių nuodėgulių (Melanitta fusca), alkų (Alca torda)

sankaupų vietų Baltijos jūroje apsaugai, tai yra ir paukščių migracinių srautų

susiliejimo vieta. Įgyvendinant 2005–2009 metais Europos Sąjungos finansinę

priemonę, skirtą aplinkai (LIFE+ projektą), teritorinėje jūroje atlikti

biologinės įvairovės tyrimai, kurie parodė, kad žiemojantiems vandens

paukščiams svarbi teritorija turėtų nusidriekti gerokai toliau nuo kranto į jūrą

nei esama su Kuršių nerijos nacionalinio parko išorinėmis ribomis sutampanti

paukščių apsaugai svarbi teritorija.

36. Kuršių nerijos buveinių apsaugai svarbios

teritorijos ribos sutampa su išorinėmis Kuršių nerijos nacionalinio parko

ribomis. Šios teritorijos jūriniuose vandenyse aptinkama Buveinių direktyvos II

priede nurodytų perpelių (Alosa fallax).

37. Šiaurinėje jūros rajono dalyje aptikta ir Europos

mastu saugoma buveinė (įrašyta Buveinių direktyvos I priede) – rifai (1 170).

38. Šiaurinėje jūros rajono dalyje paukščių apsaugai

svarbi teritorija, vadinama Baltijos jūros priekrante, užima dalį Pajūrio

regioninio parko (įsteigtas 1992 metais) – Karklės talasologinį draustinį – ir

apima Baltijos jūros talasologinį draustinį (įsteigtas 2005 metais). Nustatyta,

kad ši teritorija svarbi sibirinių gagų (Polysticta

stelleri), klykuolių (Bucephala clangula), didžiųjų dančiasnapių (Mergus

merganser) ir mažųjų kirų (Larus minutus) žiemojimo ir migracinių

sankaupų vietų apsaugai.

39. Europos Sąjungos biologinės įvairovės veiksmų

plane (Europos Komisijos komunikatas KOM(2006) 216 galutinis) numatyta, kad

įgyvendindamos Paukščių direktyvą ir Buveinių direktyvą valstybės narės „Natura

2000“ teritorijas jūrose turi baigti steigti 2012 metais. Biologinės

įvairovės veiksmų plane taip pat numatyta „Natura 2000“ teritorijų plėtra ne

tik teritorinėje jūroje, bet ir išskirtinėje ekonominėje zonoje.

40. Biologinės įvairovės apsauga Baltijos jūroje

nepakankama – neinventorizuota biologinė įvairovė, nekartografuotos Baltijos jūroje

esančios buveinės, rūšių radavietės, neišskirtos skirtingo režimo zonos jūros

akvatorijoje.

41. Remiantis ilgalaikiais Vilniaus universiteto

Ekologijos instituto tyrimų ir 2005–2009 metais „LIFE Nature“ programos

projekto „Saugomos jūrinės teritorijos rytinėje Baltijoje“ duomenimis, teritorinėje

jūroje numatyta įsteigti naują saugomą teritoriją ir jai suteikti paukščių

apsaugai svarbios teritorijos statusą, taip pat parengti teritorinėje jūroje

esančių saugomų jūrinių teritorijų gamtotvarkos planus.

42.

Iki šiol nevykdyti išskirtinės ekonominės zonos biologinės įvairovės

inventorizacijos tyrimai, tik nuolat atliekama žuvų stebėsena (monitoringas)

pagal standartinius parametrus, kurie skirti aplinkos būklei stebėti. Taigi

plėsti „Natura 2000“ tinklo jūros rajone, kaip numatyta Europos Sąjungos

biologinės įvairovės veiksmų plane, neįmanoma, nes trūksta teritorijoms atrinkti

ir steigti būtinų duomenų apie gyvosios gamtos vertybes.

Laivyba

43. Laivyba Baltijos jūra sudaro apie 15 procentų viso pasaulio

jūrų eismo. Jūrų transportas (laivai ir uostai) veikia visus jūrų aplinkos

komponentus: vandenį, dugną, krantą, atmosferą, gyvąją gamtą. Laivyba Baltijos

jūroje kasmet intensyvėja. Baltijos jūra nuolat kursuoja apie 2 000 laivų, iš

jų 46 procentai – krovininiai laivai, 14 procentų – tanklaiviai ir 11 procentų –

keleiviniai laivai (2008 metais). Krovinius gabenantys laivai didėja.

44.

Pagrindinė laivybos keliama taršos rizika: eksploatacinė tarša, neteisėtas

tyčinis ir avarinis naftos, kitų kenksmingųjų medžiagų ir atliekų išleidimas,

kenksmingųjų ir ligas sukeliančių vandens organizmų patekimas su balastiniais

vandenimis. Neigiamą poveikį Baltijos jūros būklei daro plūduriuojantys ir

paskendę pamesti žvejų tinklai, šiukšlės, ištrauktos žvejybos tinklais ir vėl išmestos

į jūrą.

45.

Pagal 1973 m. Tarptautinę konvencijoją

dėl teršimo iš laivų prevencijos, iš dalies pakeistą 1978 m. protokolu (toliau – MARPOL 73/78) (Žin., 2004, Nr. 138-5030),

Baltijos jūra – specialus rajonas, kuriame uždrausta beveik visus laivą

eksploatuojant susidarančius teršalus ir krovinio likučius išleisti į jūrą,

juos reikia pilti į uosto priėmimo įrenginius. Išimtis šiuo metu padaryta laivo

nuotekoms, kurios gali būti pilamos į jūrą ne arčiau kaip 12 jūrmylių atstumu

nuo kranto. Kadangi laivo nuotekose gausu fosforo ir azoto, kai kuriuose

laivuose (pavyzdžiui, kruiziniuose, vežančiuose kelis tūkstančius keleivių)

susidaro tiek nuotekų, kiek nedideliame miestelyje. Kad mažėtų eutrofikacijos

sukeliamų pasekmių, būtina tarptautiniu mastu kartu su kitomis Baltijos

valstybėmis siekti, kad Baltijos jūra taptų specialiu rajonu, kuriame

draudžiama išleisti visų keleivinių laivų nuotekas. Būtina, kad Lietuvos jūrų

uostai įsirengtų ar modernizuotų laivo nuotekų priėmimo įrenginius.

46.

NOx ir SOx, patenkančių į atmosferą iš laivų, Baltijos jūroje daugėja,

prognozuojama, kad iki 2020 metų NOx pagausės dviem trečdaliais, o SOx – beveik

dvigubai. Jų daugės net ir įgyvendinus tarptautinių teisės aktų (MARPOL 73/78

konvencijos VI priedą), susijusių su oro taršos mažinimu iš laivų, reikalavimus.

NOx į atmosferą patenka iš laivų su dyzeliniais varikliais, o SOx – deginant

sieringą kurą ir mazutą. Prognozuojama, kad iš laivų šių junginių į atmosferą

pateks daugiau negu iš sausumos šaltinių 25 Europos Sąjungos valstybėse. Dėl

laivybos į Baltijos jūrą patenka apie 5 procentus viso į Baltijos ekosistemą

patenkančio atmosferinio azoto, ir tai didina jūros eutrofikacijos problemą.

47.

Pagal MARPOL 73/78 VI priedo nuostatas

Baltijos jūra – sieros oksidų taršos iš laivų kontrolės rajonas, nustatyta,

kokio maksimalaus sieringumo kuras gali būti naudojamas laivuose Baltijos

jūroje. Nors MARPOL 73/78 numato, kad gali būti paskirti ir azoto oksidų taršos

iš laivų kontrolės rajonai, Baltijos jūra prie tokių rajonų nepriskirta. Taigi

svarbu kartu su kitomis Baltijos jūros valstybėmis siekti, kad Baltijos jūra prie

šių rajonų būtų priskirta.

48. Apie 10 procentų visų angliavandenilių į Baltijos jūrą neteisėtai

išmetama iš laivų. HELCOM duomenimis, pastaraisiais metais stebėjimų iš oro fiksuojama

mažiau tokių tyčinių veiksmų. Tačiau ši tendencija negali būti taikoma jūros

rajonui, nes Lietuvoje stebėjimai iš oro vyksta ne pagal nustatytus

reikalavimus ir be specialios įrangos.

49. Baltijos jūroje kasmet

vidutiniškai įvyksta apie 120 avarijų. 2000–2007 metais apie 7 procentus visų

laivų avarijų sudarė avarijos, per kurias užteršta jūros aplinka. Prognozuojama, kad iki 2015 metų naftos bus transportuojama

dar apie 40 procentų daugiau (2007 metais transportuota apie 170 mln. tonų

naftos).

50.

Nuo 1999 metų pasitvirtino 312 pranešimų apie taršą jūros rajone. 2004–2008 metų duomenys rodo, kad daugiausia, net

85 procentai, taršos atvejų nustatyta Klaipėdos jūrų uoste, beveik 13 procentų

– kitoje jūros rajono dalyje. Klaipėdos jūrų

uosto akvatorija teršiama daugiausia šaltuoju metų laiku, kai neramūs orai.

Vasarą ribojama žvejyba, rami jūra, taigi naftos ar kitų kenksmingųjų medžiagų

išmetama rečiau. Incidentai dažniausiai įvyksta dėl laivavedybos klaidų ir

techninės laivų būklės: laivai užplaukia ant seklumos ar išmetami ant uosto

molų, susiduria su kitu laivu, juose kyla gaisras, sprogimų, pažeidžiamos kitos

laivo konstrukcijos, avariją patyręs laivas atplaukia į uostą remontuotis, iš

remontuojamo laivo išteka naftos produktai, naftos produktų į jūrą patenka

pildant laivų bunkerius, iš laivų išpumpuojami naftuoti vandenys. Kartais naftos produktų išmetama į krantą iš

nenustatytų taršos šaltinių. Tai ankstesnių taršos naftos produktais incidentų,

laivų avarijų, tyčinio nenustatyto išleidimo iš praplaukiančių laivų pasekmė. Analizuojant taršos 2004–2008 metais atvejus, galima

teigti, kad jų skaičius labai nesikeičia ir vidutiniškai sudaro apie 18–19

taršos incidentų per metus, o pranešimų apie taršą mažėja.

51. Būtingės naftos terminalo

projektinis krovos pajėgumas – iki 14 mln. tonų naftos per metus. Per 10 terminalo

eksploatavimo metų įvyko 7 incidentai, per 5 incidentus nafta pateko į jūros

aplinką. Incidentų priežastys: technikos gedimai, žmonių klaidos. Iš viso per

10 metų išsiliejo apie 60 tonų naftos, surinkta – apie 10 tonų.

52. Daugiausia kenksmingųjų

ir ligas sukeliančių vandens organizmų į jūros aplinką patenka iš laivų.

Svetimžemės, su balastiniais vandenimis ir nuosėdomis patekusios į Baltijos

jūrą rūšys gali dar labiau trikdyti ir taip pavojuje esančių gamtinių

ekosistemų pusiausvyrą. Svetimžemių rūšių į jūras, taip pat ir į Baltijos jūrą,

patenka vis daugiau. Įsigaliojusi 2004 m. Tarptautinė konvencija dėl laivuose naudojamų balastinių vandenų ir nuosėdų tvarkymo labai padėtų kovoti su

kenksmingais vandens organizmais ir patogenais. Europoje aptinkamos 10 822 svetimžemės rūšys, ir manoma, kad 10–15

procentų jų darys neigiamą ekonominį arba ekologinį poveikį. Baltijos jūroje

aptikta daugiau kaip 120 svetimžemių rūšių. Lietuvoje registruotos 669

svetimžemės rūšys, iš kurių bent 18 – teritorinėje jūroje ir 29 – tarpiniuose

vandenyse (Kuršių mariose). Iš pastarųjų 25 rūšys yra sukūrusios stabilias

populiacijas, 14 vyrauja vietinėse bendrijose, bent 4 gali paveikti

vandens kokybę. Pasaulyje žinomi atvejai, kai invazinės rūšys lėmė visos

ekosistemos pokyčius (pavyzdžiui, Mnemiopsis leidyi Juodojoje jūroje). Preliminariais

2008 metų skaičiavimais, su invazinėmis rūšimis susijusios kasmetinės išlaidos

Europoje – nuo 9 600 iki 12 700 mln. eurų. Tai tik apskaičiuotos išlaidos, nes

daugelyje valstybių šios išlaidos ir poveikis tik pradėti registruoti ir

skaičiuoti, todėl iš tikrųjų išlaidos daug didesnės.

53. Siekdama kuo labiau sumažinti laivybos jūroje

keliamą taršos riziką, Lietuva yra ratifikavusi pagrindines Tarptautinės jūrų

organizacijos (toliau – IMO) konvencijas, kurių tikslas – mažinti jūros

aplinkos taršą iš laivų – 1973 m. Tarptautinę konvenciją dėl teršimo iš laivų

prevencijos, iš dalies pakeistą 1978 m. protokolu (MARPOL 73/78), 1997 m. Protokolą, iš dalies pakeičiantį 1973 m. Tarptautinę konvenciją dėl teršimo iš laivų

prevencijos, (MARPOL PROT 1997) (Žin., 2005, Nr. 74-2678),

1990 m. Tarptautinę konvenciją dėl parengties, veiksmų ir bendradarbiavimo

įvykus taršos nafta incidentams (Žin., 2002, Nr. 115-5135),

2001 m. Tarptautinę konvenciją dėl laivuose naudojamų kenksmingų apsaugos nuo

užsiteršimo sistemų kontrolės (AFS) (Žin., 2006, Nr. 121-4588). Šių konvencijų įgyvendinimo sėkmė priklauso nuo Lietuvoje

veikiančių kompetentingų institucijų, atsakingų už taršos iš laivų prevenciją,

efektyvaus bendradarbiavimo, todėl toks bendradarbiavimas turi būti

stiprinamas. Kad būtų atliktas nepriklausomas šių konvencijų įgyvendinimo vertinimas,

Lietuva turi tapti IMO patvirtintos savanoriškojo audito schemos (A.974(24) dalyve.

54. Norėdama dar labiau mažinti laivų keliamą riziką

jūros aplinkai, Lietuva turėtų nustatyti, ar tikslinga ratifikuoti kitas IMO

konvencijas, kurių tikslas – mažinti

jūros aplinkos taršą iš laivų, t. y. 1969 m. Tarptautinę konvenciją dėl intervencijos atviroje jūroje avariniais užteršimo nafta atvejais (INTERVENTION 1969)

ir jos 1973 m. Protokolą (INTERVENTION

PROT 1973), 1972 m. Londono konvenciją dėl jūros teršimo atliekomis ir kitomis išmetamomis medžiagomis (LC 1972),

2004 m. Tarptautinę konvenciją dėl laivuose naudojamų balastinių vandenų ir

nuosėdų tvarkymo ir kontrolės (BWM), 2009 m. Tarptautinę konvenciją dėl saugaus ir nekenksmingo aplinkai laivų perdirbimo (SRC 2009).

IV. STIPRYBIŲ, SILPNYBIŲ, GALIMYBIŲ IR GRĖSMIŲ (SSGG)

ANALIZĖ

55. Stiprybės

55.1.

jūros aplinkos apsaugos reikalavimai nustatyti Lietuvos Respublikos teisės

aktuose ir tarptautinėse sutartyse;

55.2.

Europos Sąjungos reikalavimų vykdymas padeda mažinti teršalų patekimą į

Baltijos jūrą ir išsaugoti biologinę įvairovę;

55.3.

glaudžiai bendradarbiaujama su kitomis Baltijos jūros valstybėmis jūros

aplinkos apsaugos klausimais;

55.4. jūros rajone pastebimos kai kurių eutrofikacijos

rodiklių verčių mažėjimo tendencijos;

55.5. dalis priekrantės vandenų patenka į saugomas

teritorijas.

56.

Silpnybės

56.1.

galiojančių teisės aktų reikalavimai nepakankami gerai Baltijos jūros aplinkos

būklei pasiekti ar išlaikyti;

56.2.

reikalavimai ir priemonės skirti tam tikriems sektoriams, jūros aplinkos apsauga

nevaldoma pagal ekosistemomis pagristą metodą;

56.3. jūros

rajonas užterštas pavojingosiomis cheminėmis medžiagomis, trūksta informacijos

apie pavojingųjų cheminių medžiagų paplitimą aplinkoje, šaltinius;

56.4.

maistinių medžiagų prietaka į Baltijos jūrą pastaruoju metu mažėja, tačiau jų per

daug, tai skatina eutrofikaciją;

56.5.

trūksta informacijos apie gamtos vertybių paplitimą išskirtinėje ekonominėje

zonoje, jų tyrimai ilgi ir labai brangūs;

56.6. teritorinėje

jūroje ir išskirtinėje ekonominėje zonoje nebaigtas steigti

„Natura 2000“ ekologinis tinklas;

56.7.

nėra aiškaus taršos incidentų nustatymo ir tyrimo, kurį atlieka aplinkos

apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai, tvarkos teisinio reguliavimo;

56.8. per mažai koordinuojamas institucijų, atsakingų už laivų,

keliančių riziką jūros aplinkai, stebėseną, laivų priėmimą į prieglobsčio

vietas, bendradarbiavimas;

56.9. savivaldybės deramai neužtikrina nuotekų

tvarkymo infrastruktūros plėtros miestuose ir kaimuose, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. 95 procentams savivaldybių gyventojų būtų teikiamos aplinkos apsaugos

reikalavimus atitinkančios nuotekų tvarkymo paslaugos.

57.

Galimybės

57.1.

Europos Sąjungos finansinės paramos naudojimas su jūros aplinkos apsauga

susijusioms priemonėms įgyvendinti;

57.2. naudojimasis

HELCOM ir kitų Baltijos jūros valstybių patirtimi, kaip spręsti jūros rajono

aplinkosaugos problemas;

57.3.

Direktyvos 2008/56/EB įgyvendinimas padės siekti geros Baltijos jūros aplinkos

būklės ir jūros aplinkos apsaugą valdyti pagal ekosistemomis pagrįstą metodą;

57.4.

Europos Sąjungos Baltijos jūros regiono strategijos, patvirtintos Europos

Komisijos komunikatu 2009 m. spalio 29–30 d. Europos vadovų taryboje,

įgyvendinimas padės spręsti eutrofikacijos, taršos pavojingosiomis medžiagomis,

biologinės įvairovės ir taršos iš laivų problemas;

57.5. naudojimasis

IMO technine pagalba asmenų, dirbančių institucijose, atsakingose už jūros

aplinkos apsaugą, taršos iš laivų prevenciją, kvalifikacijai tobulinti;

57.6. rengdamasi dalyvauti savanoriškoje

IMO valstybių audito schemoje (A.974(24), Lietuva galės tinkamiau vykdyti IMO

konvencijose, kurių tikslas – mažinti jūros aplinkos taršą iš laivų, nustatytus

reikalavimus;

57.7. 1969 m. Tarptautinės konvencijos dėl

intervencijos atviroje jūroje avariniais užteršimo nafta atvejais (INTERVENTION

1969), 1972 m. Londono konvencijos dėl jūros teršimo atliekomis ir kitomis

išmetamomis medžiagomis (LC 1972), 2004 m. Tarptautinės konvencijos dėl laivuose naudojamų balastinių vandenų ir nuosėdų tvarkymo ir kontrolės (BWM), 2009 m. Tarptautinės konvencijos dėl saugaus ir nekenksmingo aplinkai laivų perdirbimo (SRC 2009)

ratifikavimas padėtų siekti geresnės Baltijos jūros aplinkos būklės ir mažinti

taršos iš laivų riziką.

58. Grėsmės

58.1.

Baltijos jūra – inertiška ekosistema, lėtai reaguojanti į taikomas aplinkosaugos

priemones, todėl gali prireikti daug laiko, kol rezultatai bus akivaizdūs;

58.2.

intensyvėjanti laivyba, naftos ir kitų pavojingųjų medžiagų transportavimas

gali neigiamai paveikti jūros aplinką;

58.3.

neatliktas taršos incidentų jūros rajone rizikos vertinimas, todėl nacionalinių

taršos incidentų likvidavimo pajėgų gali nepakakti taršos incidentams tinkamai

likviduoti;

58.4. projekto

,,Nord Stream“ ir Baltijos jūroje esančių naftos gavybos platformų galimas

neigiamas poveikis Baltijos jūros aplinkos būklei;

58.5.

Rusijai ir Baltarusijai netaikomi Europos Sąjungos aplinkosauginiai

reikalavimai, neefektyvus HELCOM reikalavimų, kurių privalo laikytis Rusija,

įgyvendinimo užtikrinimo mechanizmas, todėl Nemuno baseino ir Baltijos jūros

tarša iš Rusijos ir Baltarusijos gali mažėti nepakankamai.

V. VIZIJA

59. Gera

jūros aplinkos būklė – būklė, kai

įprastomis sąlygomis jūros vandenys švarūs, sveiki, gyvybingi, jūros ekosistemos

naudojamos saikingai ir išsaugomas potencialas ateities kartoms, be to

59.1. jūros

ekosistemų struktūra, funkcijos ir susiję geomorfologiniai, geografiniai,

geologiniai ir klimato veiksniai sudaro sąlygas toms ekosistemoms tinkamai

funkcionuoti, palaiko jų atsparumą žmonių sukeliamiems aplinkos pokyčiams; jūrinės

rūšys ir buveinės apsaugotos, užkirstas kelias žmonių sukeliamam biologinės

įvairovės nykimui, o įvairūs biologiniai komponentai funkcionuoja darniai;

59.2. ekosistemų

hidromorfologinės, fizinės ir cheminės savybės, įskaitant dėl žmonių veiklos

atsiradusias savybes, palaiko tas ekosistemas; antropogeninis medžiagų ir

energijos, įskaitant triukšmą, patekimas į jūros aplinką nesukelia taršos

poveikio.

VI. STRATEGINIS TIKSLAS, TIKSLAI IR UŽDAVINIAI

60.

Strateginis tikslas – pasiekti ir (ar) išlaikyti gerą Baltijos jūros aplinkos

būklę iki 2020 metų

60.1.

apsaugoti ir išsaugoti jūros aplinką, neleisti blogėti jos būklei ir, jeigu

įmanoma, atkurti jūros ekosistemas akvatorijose, kuriose ši aplinka neigiamai

paveikta;

60.2.

užkirsti kelią taršos patekimui į jūros aplinką ar ją mažinti, kad būtų užtikrinta,

kad jūros biologinei įvairovei, jūros ekosistemoms, žmogaus sveikatai ar

teisėtam naudojimuisi jūros aplinka nebūtų poveikio ar didelės rizikos.

61.

Tikslai ir uždaviniai

61.1.

pirmasis tikslas – siekti, kad jūros aplinkos apsaugos valdyme būtų taikomas

ekosistemomis pagrįstas metodas, užtikrinant, kad žmogaus veiklos poveikis nesutrukdytų

pasiekti ar išlaikyti Baltijos jūros geros kokybės aplinkos būklės ir kad

nebūtų pakenkta jūrų ekosistemų pajėgumui reaguoti į žmogaus sukeltus pasikeitimus,

tuo pačiu sukuriant sąlygas, kad dabartinės ir būsimos kartos galėtų tausiai

naudoti jūros išteklius ir naudotis jūrų paslaugomis;

61.2. uždaviniai pirmajam tikslui pasiekti

61.2.1. tobulinti jūros aplinkos apsaugos valdymą taikant

ekosistemomis pagrįstą metodą;

61.2.2.

glaudžiau bendradarbiauti su kitomis Baltijos jūros rajone ir baseine esančiomis

šalimis Baltijos jūros aplinkos apsaugos klausimais;

61.3. antrasis tikslas – sumažinti maistinių medžiagų

patekimo į jūros aplinką iki 2016 metų (palyginti su 1997–2003 metais)

azoto – 11 750 tonų, fosforo – 880 tonų, kad žmogaus sukelta eutrofikacija būtų

sumažinta jūros rajone ir nekeltų neigiamo poveikio aplinkai;

61.4. uždaviniai antrajam tikslui pasiekti

61.4.1. užtikrinti, kad iš visų miestų nuotekų valymo

įrenginių tiesiogiai ar netiesiogiai į jūros aplinką išleidžiamose nuotekose

būtų išvaloma

bendrojo fosforo ne mažiau kaip 90 procentų;

bendrojo azoto ne mažiau kaip 75 procentai;

61.4.2. didinti nuotekų tvarkymo

paslaugų prieinamumą ir gerinti jų kokybę;

61.4.3. mažinti taršą iš žemės ūkio šaltinių;

61.4.4. nustatyti fosfatų ribojimą

detergentuose;

61.5. trečiasis tikslas – siekti, kad pavojingų cheminių medžiagų koncentracija

Baltijos jūroje nesukeltų taršos poveikio ir neigiamų ekosistemų pokyčių;

61.6. uždaviniai trečiajam tikslui pasiekti

61.6.1. nustatyti jūros aplinkai pavojingas chemines

medžiagas ir jų šaltinius;

61.6.2. sumažinti ir prireikus apriboti arba uždrausti

pavojingųjų cheminių medžiagų patekimą į Baltijos jūrą;

61.7. ketvirtasis tikslas – pasiekti tinkamą Baltijos

jūros biologinės įvairovės išsaugojimo lygį;

61.8. uždaviniai

ketvirtajam tikslui pasiekti

61.8.1. užtikrinti darnų jūros ekosistemų funkcionavimą, kad

buveinių ir rūšių paplitimas, gausa ir kokybė atitiktų vyraujančias hidrologines,

geografines ir klimato sąlygas;

61.8.2. išsaugoti

kuo natūralesnį jūrinį ir pakrantės kraštovaizdį;

61.8.3.

užtikrinti, kad komerciniams tikslams naudojamos žuvų populiacijos neviršytų

saugių biologinių ribų, nesudarytų prielaidų biologinės įvairovės nykimui;

61.9. penktasis tikslas – siekti,

kad laivyba ir kita ūkinė veikla Baltijos jūroje būtų vykdoma aplinkai palankiu

būdu;

61.10. uždaviniai penktajam tikslui pasiekti

61.10.1. užtikrinti aplinkai palankų ūkinės veiklos Baltijos

jūroje planavimą (erdvinį planavimą);

61.10.2. užtikrinti tarptautinių reikalavimų vykdymą

siekiant sumažinti ir panaikinti neteisėtą taršą iš laivų;

61.10.3. tobulinti laivybos saugumą, kad būtų išvengta

taršos incidentų;

61.10.4. tobulinti taršos incidentų Baltijos jūroje

likvidavimo sistemą;

61.10.5. sukurti teisines prielaidas, skirtas išvengti

kenksmingųjų ir ligas sukeliančių vandens organizmų, patenkančių į jūros

aplinką su laivų balastiniais vandenimis;

61.10.6. sumažinti atmosferos taršą iš laivų;

61.10.7. užtikrinti, kad taršos iš jūrinių platformų ir

kitų įrenginių Baltijos jūroje poveikis aplinkai būtų minimalus.

VII. STRATEGIJOS ĮGYVENDINIMO REZULTATAI (VERTINIMO

KRITERIJAI)

62. Strategijos įgyvendinimo stebėsenai atlikti

nustatyti vertinimo kriterijai, susiję su numatytais tikslais ir uždaviniais,

leidžiantys vertinti padarytą pažangą

62.1. parengti ir patvirtinti teisės aktai,

tobulinantys jūros aplinkos apsaugos teisinę sistemą ir valdymą pagal

ekosistemomis pagrįstą metodą: dabartinė reikšmė (2009 metais) – 0, siektina

reikšmė (2015 metais) – 7;

62.2. maistinių

medžiagų patekimo į jūros aplinką sumažėjimas: dabartinė reikšmė (1997–2008

metais): azoto – 45 627 tonos, fosforo – 2 198 tonos, siektina

reikšmė (2015 metais): azoto – 35 456,4 tonos, fosforo – 1 492,4 tonos,

tiesiogiai ar netiesiogiai išleidžiamų į jūros aplinką;

62.3. iš visų miestų nuotekų valymo įrenginių

tiesiogiai ar netiesiogiai į jūros aplinką išleidžiamų nuotekų išvalymo lygio

didėjimas: dabartinė reikšmė (2007 metais): bendrojo fosforo – 86,4 procento,

bendrojo azoto – 73,2 procento, siektina reikšmė (2015 metais): bendrojo

fosforo – ne mažiau kaip 90 procentų, bendrojo azoto – ne mažiau kaip 75

procentai;

62.4. padidėjo nuotekų tvarkymo paslaugų

prieinamumas vartotojams: dabartinė reikšmė (2008 metais) – 63 procentai šalies

gyventojų, siektina reikšmė (2015 metais) – ne mažiau kaip 95 procentai šalies

gyventojų;

62.5. pavojingųjų cheminių medžiagų koncentracijos

jūros aplinkoje neviršija nustatytų aplinkos kokybės standartų: dabartinė reikšmė (2001–2008

metais) – vandenyje tirtos pavojingosios

cheminės medžiagos didžiausią leistiną

koncentraciją viršijo 17 procentų, siektina

reikšmė (2015 metais) – jūros rajone tiriamos pavojingosios cheminės medžiagos

neviršija didžiausios leistinos

koncentracijos;

62.6. Europos Sąjungos svarbos saugomų teritorijų

(„Natura 2000“ tinklo) jūros rajone plėtra: dabartinė reikšmė (2009 metais) –

apie 4,5 procento jūros rajono, siektina reikšmė (2015 metais) – apie 9

procentai jūros rajono;

62.7. taršos iš laivų prevencijos reikalavimų

kontrolės intensyvumas, mažėjantis pažeidimų skaičius: dabartinė reikšmė (2009

metais) – taršos iš laivų prevencijos reikalavimų laikymosi kontrolė vykdyta 25

procentuose į Klaipėdos valstybinį jūrų uostą atplaukusių laivų, nustatyti 25

pažeidimai, siektina reikšmė (2015 metais) – taršos iš laivų prevencijos

reikalavimų laikymosi kontrolė vykdyta ne mažiau kaip 25 procentuose į Lietuvos

Respublikos uostus atplaukusių laivų, nustatyta ne daugiau kaip 15 pažeidimų;

62.8. taršos incidentų skaičiaus mažėjimas: dabartinė

reikšmė – per pastaruosius

10 metų užregistruotas 391 taršos incidentas, siektina reikšmė (iki 2015

metų) – 125 taršos incidentai.

VIII. STRATEGIJOS ĮGYVENDINIMAS IR ATSKAITOMYBĖ

63. Aplinkos ministerija 2015 metais parengia

Strategijos ir jos įgyvendinimo 2016–2020 metų priemonių plano pakeitimo

projektą.

64. Aplinkos ministerija kasmet rengia ir iki kovo 1

d. Lietuvos Respublikos Vyriausybei teikia Strategijos įgyvendinimo ataskaitą.

65. Atsakingi už Strategijos įgyvendinimą vykdytojai

kasmet iki vasario 1 d. teikia Aplinkos ministerijai informaciją apie Strategijos

įgyvendinimo priemonių vykdymą.

66. Strategija įgyvendinama iš bendrųjų asignavimų,

patvirtintų asignavimų valdytojams Lietuvos Respublikos valstybės biudžete.

Strategijai įgyvendinti taip pat gali būti naudojamos savivaldybių ir Europos

Sąjungos struktūrinių fondų lėšos.

––––––––––––––––

Pakeitimai

1.

Lietuvos

Respublikos Vyriausybė, Nutarimas

Nr.

1040,

2012-08-29, Žin., 2012, Nr. 103-5233 (2012-09-04)

DĖL

LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2010 M. RUGPJŪČIO 25 D. NUTARIMO NR. 1264

"DĖL BALTIJOS JŪROS APLINKOS APSAUGOS STRATEGIJOS PATVIRTINIMO"

PAKEITIMO

***

Pabaiga ***

Redagavo

Aušra Bodin (2012-09-04)

aubodi@lrs.lt

Need to analyze how this provision applies to your matter?

Cross-reference this statute against case law, commentaries, and related legislative provisions inside Legislator AI.

Open in Legislator →