DĖL BALTIJOS
Statutory Text (1 Articles)
Nutarimas
skelbtas: Žin., 2010, Nr. 105-5431
Neoficialus
nutarimo tekstas
Lietuvos
Respublikos Vyriausybė
nutarimas
DĖL BALTIJOS
JŪROS APLINKOS APSAUGOS STRATEGIJOS
patvirtinimo
2010 m. rugpjūčio 25 d. Nr. 1264
Vilnius
Įgyvendindama Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2008–2012 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2009 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 189 (Žin., 2009, Nr.
33-1268),
914 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria
1.
Patvirtinti Baltijos jūros aplinkos apsaugos strategiją (pridedama).
2.
Pavesti Aplinkos ministerijai
2.1.
koordinuoti Baltijos jūros aplinkos apsaugos strategijos įgyvendinimą;
2.2.
kasmet iki kovo 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka pateikti Lietuvos Respublikos
Vyriausybei 1 punkte nurodytos strategijos praėjusių metų įgyvendinimo
ataskaitą.
3. Rekomenduoti savivaldybėms dalyvauti įgyvendinant
Maudyklų vandens kokybės stebėsenos 2009–2011 metų programą.
Ministras Pirmininkas Andrius
Kubilius
Aplinkos ministras Gediminas
Kazlauskas
Patvirtinta
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2010 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 1264
BALTIJOS JŪROS APLINKOS APSAUGOS STRATEGIJA
I. STRATEGIJOS SANTRAUKA
1. Lentelėje pateikiama Baltijos jūros aplinkos
apsaugos strategijos santrauka.
Strateginis
tikslas –
pasiekti
ir (ar) išlaikyti gerą Baltijos jūros aplinkos būklę iki 2020 metų
1.
Apsaugoti ir išsaugoti jūros aplinką, neleisti blogėti jos būklei ir, jeigu
įmanoma, atkurti jūros ekosistemas akvatorijose, kuriose ši aplinka
neigiamai paveikta.
2.
Užkirsti kelią taršos patekimui į jūros aplinką ar ją mažinti, kad būtų
užtikrinta, kad jūros biologinei įvairovei, jūros ekosistemoms, žmogaus
sveikatai ar teisėtam naudojimuisi jūros aplinka nebūtų poveikio ar didelės
rizikos
Strateginio
tikslo įgyvendinimo vertinimo kriterijai (efekto kriterijai)
1. Maistinių
medžiagų patekimas į jūros aplinką
dabartinė reikšmė (1997–2008 metais) – azoto – 45
627 tonos, fosforo – 2 198 tonos;
siektina reikšmė (2015 metais) – azoto – 22,3
procento mažiau (kasmet po 3,2 procento mažiau), fosforo 32,1 procento
mažiau (kasmet po 4,6 procento mažiau) tiesiogiai ar netiesiogiai
išleidžiama į jūros aplinką.
2. Pavojingų cheminių medžiagų koncentracija jūros
aplinkoje
dabartinė reikšmė (2001–2008 metais) – vandenyje
tirtos pavojingos medžiagos 17 procentų viršija didžiausią leistiną
koncentraciją;
siektina reikšmė (2015 metais) – 100 procentų
Lietuvos Respublikos jūros rajone (toliau – jūros rajonas) tiriamų pavojingų
cheminių medžiagų neviršija didžiausios leistinos koncentracijos.
Punkto pakeitimai
Nr. 1040,
2012-08-29, Žin., 2012, Nr. 103-5233 (2012-09-04)
3. Taršos incidentų
mažėjimas
dabartinė reikšmė
(2000–2009 metais) – 391;
siektina reikšmė (2015 metais) – 25 taršos
incidentai kasmet (kasmet po 5,4 procento mažiau)
strategijos tikslai, uždaviniai ir tikslų įgyvendinimo vertinimo
kriterijai (rezultato kriterijai)
1 tikslas – siekti, kad jūros
aplinkos apsaugos valdyme būtų taikomas ekosistemomis pagrįstas metodas, užtikrinant,
kad žmogaus veiklos poveikis nesutrukdytų pasiekti ar išlaikyti Baltijos
jūros geros kokybės aplinkos būklės ir kad nebūtų pakenkta jūrų ekosistemų pajėgumui
reaguoti į žmogaus sukeltus pasikeitimus, tuo pačiu sukuriant sąlygas, kad
dabartinės ir būsimos kartos galėtų tausiai naudoti jūros išteklius ir
naudotis jūrų paslaugomis
Rezultato
kriterijai –
teisės
aktų, tobulinančių jūros aplinkos apsaugos teisinę sistemą ir valdymą pagal
ekosistemomis pagrįstą metodą, parengimas ir patvirtinimas
dabartinė reikšmė (2009 metais) – 0;
siektina
reikšmė (2015 metais) – 7
Uždaviniai
1. Tobulinti jūros aplinkos apsaugos valdymą taikant
ekosistemomis pagrįstą metodą.
2.
Glaudžiau
bendradarbiauti su kitomis Baltijos jūros rajone ir baseine esančiomis
šalimis Baltijos jūros aplinkos apsaugos klausimais
2 tikslas – sumažinti
maistinių medžiagų patekimą į jūros aplinką iki 2016 metų (palyginus su
1997–2003 metais): azoto – 11 750 tonų, fosforo – 880 tonų, kad žmogaus sukelta eutrofikacija būtų
sumažinta jūros rajone ir nekeltų neigiamo poveikio aplinkai
Rezultato
kriterijai
1.
Maistinių medžiagų patekimo į jūros aplinką sumažėjimas
dabartinė reikšmė (1997–2008 metais): azoto – 45 627 tonos, fosforo – 2 198 tonos;
siektina
reikšmė (2015 metais): azoto – 35 456,4 tonos, fosforo – 1 492,4
tonos.
2.
Iš visų miestų nuotekų valymo įrenginių tiesiogiai ar netiesiogiai į jūros
aplinką išleidžiamų nuotekų išvalymo lygio didėjimas
dabartinė
reikšmė (2007 metais): bendrojo fosforo – 86,4 procento, bendrojo azoto
– 73,2 procento;
siektina
reikšmė (2015 metais): bendrojo fosforo – ne mažiau kaip 90 procentų,
bendrojo azoto – ne mažiau kaip 75 procentai.
3.
Nuotekų tvarkymo paslaugų prieinamumo vartotojams didėjimas
dabartinė
reikšmė (2008 metais) – 63 procentai šalies gyventojų;
siektina
reikšmė (2015 metais) – ne mažiau kaip 95 procentai šalies gyventojų
Uždaviniai
1. Užtikrinti, kad iš visų miestų nuotekų valymo
įrenginių tiesiogiai ar netiesiogiai į jūros aplinką išleidžiamose nuotekose
būtų išvaloma
bendrojo fosforo – ne mažiau kaip 90 procentų;
bendrojo azoto – ne mažiau kaip 75 procentai.
2. Didinti nuotekų tvarkymo
paslaugų prieinamumą ir gerinti jų kokybę.
3. Mažinti taršą iš žemės ūkio šaltinių.
4. Nustatyti fosfatų ribojimą detergentuose
3 tikslas – siekti, kad pavojingų cheminių medžiagų
koncentracija Baltijos jūroje nesukeltų taršos ir neigiamų ekosistemų
pokyčių
Rezultato
kriterijai – pavojingųjų
cheminių medžiagų koncentracija jūros aplinkoje neviršija nustatytų aplinkos
kokybės standartų
dabartinė
reikšmė (2001–2008
metais) –vandenyje tirtos pavojingosios medžiagos viršijo 17 procentų didžiausią
leistiną koncentraciją;
siektina reikšmė (2015 metais) – jūros rajone
tiriamos pavojingosios cheminės medžiagos neviršija didžiausios leistinos
koncentracijos
Uždaviniai
1. Nustatyti jūros aplinkai pavojingas chemines
medžiagas ir jų šaltinius.
2. Sumažinti ir prireikus apriboti arba uždrausti
pavojingųjų cheminių medžiagų patekimą į Baltijos jūrą
4
tikslas
–
pasiekti tinkamą Baltijos jūros
biologinės įvairovės išsaugojimo lygį
Rezultato kriterijai – Europos Sąjungos svarbos saugomų
teritorijų (,,Natura 2000“ tinklo) jūros rajone plėtra
dabartinė reikšmė (2009 metais) – apie 4,5 procento
jūros rajono;
siektina reikšmė (2015 metais) – apie
9 procentai jūros rajono
Uždaviniai
1. Užtikrinti darnų jūros ekosistemų
funkcionavimą, kad buveinių ir rūšių paplitimas, gausa ir kokybė atitiktų
vyraujančias hidrologines, geografines ir klimato sąlygas.
2.
Išsaugoti kuo natūralesnį jūrinį ir pakrantės kraštovaizdį.
3.
Užtikrinti, kad komerciniams tikslams naudojamos žuvų populiacijos neviršytų
saugių biologinių ribų, nesudarytų prielaidų biologinės įvairovės nykimui
5
tikslas – siekti, kad laivyba ir kita ūkinė veikla Baltijos
jūroje būtų vykdoma aplinkai palankiu būdu
Rezultato kriterijai
1. Taršos iš laivų prevencijos reikalavimų laikymosi
kontrolės intensyvumas, mažėjantis pažeidimų skaičius
dabartinė
reikšmė (2009 metais) – taršos iš laivų prevencijos reikalavimų laikymosi kontrolė
vykdyta 25 procentuose į Klaipėdos valstybinį jūrų uostą atplaukusių laivų,
nustatyti 25 pažeidimai;
siektina
reikšmė (2015 metais) – taršos iš laivų prevencijos kontrolė vykdyta ne
mažiau kaip 25 procentuose į Lietuvos Respublikos uostus atplaukusių
laivų, nustatyta ne daugiau kaip 15 pažeidimų.
2. Mažėjantis
taršos incidentų skaičius
dabartinė
reikšmė (2000–2009 metais) – 391;
siektina
reikšmė (2015 metais) – 125
Uždaviniai
1. Užtikrinti
aplinkai palankų ūkinės veiklos planavimą (erdvinį planavimą) Baltijos
jūroje.
2. Užtikrinti tarptautinių reikalavimų
vykdymą siekiant sumažinti ir panaikinti neteisėtą taršą iš laivų.
3. Tobulinti laivybos saugumą, kad būtų
išvengta taršos incidentų.
4. Tobulinti taršos incidentų Baltijos
jūroje likvidavimo sistemą.
5. Sukurti teisines prielaidas, skirtas
išvengti kenksmingųjų ir ligas sukeliančių vandens organizmų, patenkančių į
jūros aplinką su laivų balastiniais vandenimis.
6. Sumažinti atmosferos taršą iš laivų.
7. Užtikrinti, kad taršos iš jūrinių
platformų ir kitų įrenginių Baltijos jūroje poveikis aplinkai būtų minimalus
II. BENDROSIOS NUOSTATOS
2. Baltijos jūros aplinkos apsaugos strategija (toliau
– Strategija) įgyvendina 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos
direktyvos 2008/56/EB, nustatančios Bendrijos veiksmų jūrų aplinkos politikos
srityje pagrindus (Jūrų strategijos pagrindų direktyva)
(OL 2008 L 164, p. 19) (toliau – Direktyva 2008/56/EB), ir Baltijos jūros
veiksmų plano, priimto Helsinkio komisijos (toliau – HELCOM) neeiliniame
ministrų susitikime 2007 m. lapkričio 15 d. Krokuvoje, nuostatas.
3. Lietuvoje patvirtinta nemažai politikos krypčių ar
strategijų, skirtų jūrinei aplinkai apsaugoti. Valstybinė aplinkos apsaugos strategija,
patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. I-1550 (Žin., 1996, Nr. 103-2347), Nacionalinė darnaus vystymosi strategija, patvirtinta
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1160 (Žin., 2003, Nr. 89-4029;
2009, Nr. 121-5215),
Biologinės įvairovės išsaugojimo strategija, patvirtinta Aplinkos apsaugos
ministerijos ir Žemės ūkio ministerijos 1998 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 9/27, Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo 2008–2015 metų plėtros strategija,
patvirtinta Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 2008 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 832 (Žin., 2008, Nr. 104-3975),
Ilgalaikė (iki 2025 metų) Lietuvos transporto sistemos plėtros strategija,
patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 692 (Žin., 2005, Nr. 79-2860),
reglamentuoja tam tikras Baltijos jūros aplinkos apsaugos nuostatas, tačiau
šios strategijos skirtos tam tikriems sektoriams, bendros kompleksinės Baltijos jūros aplinkos apsaugos
politikos iki šiol Lietuvoje nebuvo.
4. Strategijos paskirtis – formuoti ir įgyvendinti
Lietuvos Baltijos jūros aplinkos apsaugos politiką, siekiant geros Baltijos
jūros aplinkos būklės.
5. Strategija netaikoma veiklai, kurios pagrindinis
tikslas – gynyba ar nacionalinis saugumas. Tačiau vykdančios tokią veiklą institucijos siekia, kad, kiek tai pagrįsta ir
įmanoma, ji būtų suderinta su Strategijos tikslais.
6.
Strategijos struktūra
6.1. Strategijos santrauka;
6.2. Bendrosios nuostatos;
6.3. Baltijos jūros aplinkos būklės analizė;
6.4. Stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių (SSGG)
analizė;
6.5. Vizija;
6.6. Strateginis tikslas, tikslai ir uždaviniai;
6.7. Strategijos įgyvendinimo siekiami rezultatai
(vertinimo kriterijai);
6.8. Strategijos įgyvendinimas ir atskaitomybė.
7. Strategijoje vartojamos sąvokos
Ekosistemomis pagrįstas metodas – išsamus kompleksinis žmogaus veiklos valdymo
metodas, pagrįstas naujausiomis turimomis žiniomis apie ekosistemas ir jų
kitimą, siekiant nustatyti poveikį, kuris kelia pavojų jūrų ekosistemų gerovei,
ir imtis veiksmų jam pašalinti, kad ekosistemų ištekliai ir paslaugos būtų
tausiai naudojami ir išlaikytas ekosistemų vientisumas.
Eutrofikacija – vandens teršimas maistinėmis medžiagomis (azoto ir
fosforo junginiais), kuris skatina greitesnį dumblių ir aukštesniųjų augalų
augimą, sutrikdo vandens organizmų pusiausvyrą ir pablogina vandens kokybę.
Punkto
pakeitimai
Nr.
1040,
2012-08-29, Žin., 2012, Nr. 103-5233 (2012-09-04)
8.
Kitos Strategijoje vartojamos sąvokos apibrėžtos Lietuvos Respublikos aplinkos
apsaugos įstatyme (Žin., 1992, Nr. 5-75), Lietuvos
Respublikos jūros aplinkos apsaugos įstatyme (Žin., 1997, Nr. 108-2731,
2010, Nr. 153-7780), Lietuvos
Respublikos saugomų teritorijų įstatyme (Žin., 1993, Nr. 63-1188;
2001, Nr. 108-3902),
Lietuvos Respublikos vandens įstatyme
(Žin., 1997, Nr. 104-2615;
2003, Nr. 36-1544).
Punkto
pakeitimai
Nr.
1040,
2012-08-29, Žin., 2012, Nr. 103-5233 (2012-09-04)
III. BALTIJOS JŪROS APLINKOS BŪKLĖS ANALIZĖ
9. Baltijos
jūros aplinkos apsaugai labai svarbus glaudus visų Baltijos jūros valstybių
bendradarbiavimas, kuris vyksta HELCOM. Atsižvelgiant į prastą Baltijos jūros
ekosistemos būklę, 2007 m. lapkričio 15 d. Krokuvoje vykusiame neeiliniame
ministrų susitikime priimtas HELCOM Baltijos jūros veiksmų planas. Planas
skirtas spręsti keturioms pagrindinėms Baltijos jūros problemoms
eutrofikacijai, taršai pavojingosiomis cheminėmis medžiagomis, biologinės
įvairovės nykimui, laivybos ir kitos veiklos poveikio Baltijos jūrai mažinimui.
Šios problemos aktualiausios ir jūros rajonui.
Eutrofikacija
10. Eutrofikaciją sukelia
padidėjusios maistinių medžiagų (fosforo, azoto) koncentracijos vandenyje. Apie
75 procentus azoto ir 95 procentus fosforo į Baltijos jūrą patenka su upių
vandenimis ar tiesioginiais išmetimais. HELCOM duomenimis, į Baltijos jūrą
2001–2006 metais pateko 641 000 tonų bendrojo azoto ir 30 200 tonų bendrojo
fosforo (per metus). Palyginti su 1995–2000 metais, azoto ir fosforo prietaka į
Baltijos jūrą sumažėjusi atitinkamai 13,7 ir 15,3 procento. Beveik du
trečdalius šio pokyčio galima paaiškinti sumažėjusiu upių nuotėkiu.
11. 1997–2008 metais į Baltijos jūrą iš Lietuvos teritorijos
vidutiniškai pateko apie 45 627 tonas bendrojo azoto, 2 198 tonas bendrojo
fosforo, biocheminis deguonies suvartojimas, nustatomas per 7 dienas (BDS7), –
91 360 tonų. Tyrimų rezultatai rodo, kad minėtų teršalų
prietaka iš upių į Baltijos jūrą mažėja. Patenkantis maistinių medžiagų kiekis
priklauso ir nuo upių nuotėkio.
12. Remiantis HELCOM ataskaitomis, eutrofikacijos proceso rodiklių
vertės Baltijos jūroje kinta nevienodai. Dėl didelio gėlo vandens nuotėkio
didelė ištirpusio neorganinio fosforo žiemos koncentracija 2001–2006 metais
buvo Rygos ir Suomijos įlankose (atitinkamai 0,024 ir 0,026 mg/l), didelės
žiemos ištirpusio neorganinio azoto vertės matuotos Botnijos ir Suomijos
įlankose. Daugiamečių tyrimų rezultatai rodo, kad Baltijos jūroje nuo 1970 metų
iki 1980–1990 metų maistinių medžiagų žiemos ir metinės koncentracijos vandenyje
didėjo. Nuo 1980–1990 metų maistinių medžiagų koncentracijos tam tikrose
Baltijos jūros dalyse nekito, mažėjo ar net didėjo.
13. Jūros rajono būklė labai priklauso nuo bendros Baltijos jūros
būklės, tačiau šiaurinę dalį veikia ir Kuršių marių vandens srautai, kurie yra
3–5 kartus labiau prisotinti maistinių medžiagų nei jūros vanduo. Į jūros
rajoną skirtingais metais patenka nevienodas kiekis azoto ir fosforo,
jo koncentracija vandenyje įvairi
ir priklauso ne tik nuo bendro taršos lygio, bet ir nuo meteorologinių sąlygų.
Toliau nuo kranto maistinių medžiagų koncentracija mažesnė.
14. 1997–2008 metų tyrimų duomenys rodo – žiemą
bendrojo azoto ir nitratų azoto (NO3-N) jūros rajone mažėja. Vidutinė nitratų
azoto koncentracija 2008 metų žiemą teritorinės jūros (toliau – teritorinė jūra) ir Lietuvos Respublikos ir išskirtinės ekonominės zonos (toliau –
išskirtinė ekonominė zona) vandenyje buvo atitinkamai
0,25 ir 0,05 mg/l ir
didžiausios leistinos koncentracijos (2,26 mg/l) neviršijo. Vidutinė daugiametė
nitratų azoto žiemos koncentracija teritorinės jūros ir išskirtinės ekonominės
zonos vandenyje – atitinkamai apie 0,22 mg/l ir 0,074
mg/l. Fosforo junginių
koncentracija beveik nekinta arba kinta nedaug. Vidutinė fosfatų fosforo
(PO4-P) koncentracija 2008 metų žiemą Lietuvos
Respublikos jūros rajone buvo apie 0,024 mg/l ir didžiausios leistinos
koncentracijos (0,065 mg/l) neviršijo. Vidutinė daugiametė fosfatų fosforo
žiemos koncentracija jūros rajone – apie 0,018 mg/l.
Punkto
pakeitimai
Nr.
1040,
2012-08-29, Žin., 2012, Nr. 103-5233 (2012-09-04)
15. Nuo vandenyje skendinčių organinių ir mineralinių
medžiagų kiekio priklauso vandens skaidrumas. Skirtingose jūros dalyse vandens skaidrumas nevienodas: skaidriausias
vanduo Arkonos dalyje, Kategate, neskaidriausias – Baltijos jūros įlankose.
2001–2006 metais vandens skaidrumas vasarą kito nuo 1,8 iki 9,1 metro.
1997–2008 metais vasarą vidutinis vandens skaidrumas Lietuvos teritorinėje
jūroje buvo apie 4,3 metro, išskirtinėje ekonominėje zonoje – 5,6 metro. Didesnės
daugiametės vandens skaidrumo kaitos tendencijos nėra.
16. Paprastai
Baltijos jūros bedeguonių zonų atsiradimą ar plitimą lemia giliųjų vandenų
apykaita su Šiaurės jūra ir paviršiniais vandens sluoksniais. Tačiau šią
problemą didino eutrofikacija. Į dugną nusėdusiam dideliam kiekiui organinių
medžiagų suskaidyti naudojamas deguonis. HELCOM duomenimis, Arkonos baseine,
Suomijos, Rygos įlankose ir kitose dalyse pasireiškia sezoninė deguonies stoka,
o gilesnėse Bornholmo, rytinio ir vakarinio Gotlando ir kitose vietose –
nuolatinė deguonies stoka (deguonies koncentracija < 2 mg/l).
17. Priekrantės vandenyse nuolatiniai vėjai, bangos ir
srovės sukuria hidrodinamišką aplinką, todėl deguonies stygiaus ir ryškaus vertikalaus deguonies
gradiento nėra. Tolimiausioje jūros
rajono dalyje, 80–117 metrų gylio sluoksnyje, nuo 2002 metų deguonies trūko
nuolat (< 2 mg/l). 2006 metų vasarą, po šviežio vandens prietakos
(druskingumas padidėjo 1 ‰), deguonies sąlygos
priedugnio sluoksnyje pagerėjo (deguonies
koncentracija – 4,9 mg/l). Tačiau 2007–2008 metų žiemą ir vasarą tolimiausios
jūros rajono aplinkos būklės monitoringo vietos priedugnio sluoksnyje deguonies
vėl stigo. Šioje vietoje priedugnio sluoksnyje (100–117
metrų) fosfatų fosforo koncentracija paprastai didžiausia
(vidutinė metinė koncentracija 1997–2008 metais priedugnyje – 0,15 mg/l, o toje
pačioje vietoje, tik paviršiuje – 0,027 mg/l). Tai rodo, kad fosforas susikaupęs
Gotlando rajono dugno nuosėdose, stingant deguonies patenka atgal į priedugninį sluoksnį, dėl stratifikacijos
(vertikalaus susisluoksniavimo) vanduo nesusimaišo ir koncentracija žemiau druskingumo šuolio sluoksnio didėja.
18. Fitoplanktonas – vienas iš svarbiausių vandens
ekosistemos komponentų. Jo vystymosi intensyvumas lemia vandens kokybę ir
vandens telkinių produktyvumą. Be to, fitoplanktonas – puikus indikatorius, nes
vienos ar kitos rūšies dumblių išplitimas rodo tam tikrą vandens telkinyje
susidariusių sąlygų kompleksą, vandens užterštumo laipsnį. Intensyvus
fitoplanktono, dažniausiai melsvabakterių (Cyanophyceae klasė),
vystymasis sukelia vandens žydėjimą beveik visoje Baltijos jūroje, o labiausiai
priekrantėse, ypač įlankose, estuarijose ir rajonuose, esančiuose arčiau taršos
šaltinių. Palydovinės nuotraukos rodo, kad nuo melsvabakterių, žaliadumblių
vasarą gali žydėti iki 60 000 kv. kilometrų Baltijos jūros. Jūros rajone
vasarą melsvabakterės gali sudaryti daugiau kaip 50 procentų visos
fitoplanktono biomasės. Vystymuisi reikalingą azotą melsvabakterės gali imti ir
iš atmosferos, taip įgydamos pirmenybę prieš kitas rūšis, kai šio junginio
trūksta vandenyje. Į šį reiškinį svarbu atkreipti dėmesį valdant vandens būklės
procesus.
19. 2008 metais priekrantės vandenyse fitoplanktono gausumas
buvo beveik toks pat kaip ir daugiametis dumblių gausumas, o jūros
fitoplanktono gausumas (apie 2,3 mln. vienetų litre vandens) – 1,7 karto didesnis
negu vidutinis 1984–2007 metų tyrimų periodu (apie 1,3 mln. vienetų litre
vandens). Ryškesnių vasaros fitoplanktono biomasės kaitos tendencijų 2001–2008
metais nėra, vidutinė vasaros fitoplanktono biomasė minėtu laikotarpiu teritorinėje
jūroje ir išskirtinėje ekonominėje zonoje kito nuo 0,4 iki 6,5 mg/l (vidutinė
biomasė teritorinėje jūroje 2008 metais buvo apie 2,9 mg/l, išskirtinėje
ekonominėje zonoje – apie 0,96 mg/l). Apie fitoplanktono
biomasę ir jo produkciją galima spręsti iš chlorofilo a kiekio. Didelė chlorofilo a koncentracija vandenyje byloja apie labai
intensyvius fotosintetinius procesus. Remiantis HELCOM ataskaitomis,
Baltijos jūroje chlorofilo a koncentracija nuo 1970–1980 metų iki 1981–1990 metų
didėjo, vėliau nekito, mažėjo ar kaip šiaurinėje Centrinės Baltijos dalyje,
Rygos įlankoje ir kitur vėl ėmė didėti. Vidutinė vasaros chlorofilo a koncentracija
1997–2008 metais teritorinės
jūros ir išskirtinės ekonominės zonos vandenyje buvo atitinkamai 6,7 ir 3,7
µg/l. Pagal ilgalaikius duomenis ryškesnės chlorofilo a koncentracijos kaitos
tendencijos nėra.
20. Jūros rajone fitoplanktono bendrijose aptinkamos
ir potencialiai toksinės dumblių rūšys: Aphanizomenon spp., Nodularia
spp. genties melsvabakterės, invazinė šarvadumblainių Prorocentrum minimum
rūšis. Nors 2008 metais šių dumblių nebuvo gausu, tačiau kai kuriais tyrimų
metų mėnesiais jie gali sukelti vandens žydėjimą. HELCOM
duomenimis, labiausiai nuo Nodularia spp. melsvabakterių Baltijos jūros vanduo
žydėjo 1994, 2001, 2003 ir 2004 metais.
21. Tyrimų duomenys rodo tam tikrus
teigiamus pokyčius Baltijos jūroje, kuriuos galima sieti su valstybių įgyvendinamomis vandens kokybės gerinimo
priemonėmis. Tačiau pažymėtina, kad Baltijos jūros ekosistema inertiška ir
atsakas į Baltijos jūros aplinkos būklės gerinimo priemones gali trukti
dešimtmečius.
Pavojingos medžiagos
22.
Baltijos jūroje aptinkama ir natūraliai gamtoje esančių teršalų – sunkiųjų
metalų, ir sintetinių, pavyzdžiui, polichlorintų bifenilų (PCB), DDT ir jo
metabolitų, dioksinų, tributilalavo junginių (TBA), nonilfenolių, oktilfenolių
ir dar daug kitų. Teršalai randami įvairiose terpėse – vandenyje, dugno
nuosėdose, biotoje. Į Baltijos jūrą jie patenka su upių nuotėkiu, iš
atmosferos, per avarijas jūroje ir kitaip. HELCOM duomenimis, kai kurių
sunkiųjų metalų pastaraisiais 20–30 metų sumažėjo. 1994–2006 metais sumažėjo
sunkiųjų metalų (ypač kadmio, švino), patenkančių iš daugelio Baltijos jūros
valstybių su upių vandeniu. 1990–2007 metais valstybėms sumažinus sunkiųjų
metalų patekimą į atmosferą, sumažėjo Baltijos jūros tarša iš atmosferos kadmiu
(iki 46 procentų), gyvsidabriu (iki 23 procentų) ir švinu (iki 69 procentų).
HELCOM ataskaitose teigiama, kad švino, polichlorintų bifenilų koncentracija
žuvyse sumažėjo, tačiau kai kuriose Baltijos jūros dalyse (Centrinėje
Baltijoje, Suomijos įlankoje) 2002–2008 metais sugautose žuvyse jų koncentracija
didesnė nei Skagerake pagautose žuvyse. Nepaisant priemonių, skirtų teršalų
patekimui į aplinką sumažinti, Baltijos jūros strimelėse kadmio randama beveik
tiek pat kaip 1980 metais.
23.
Informacijos apie jūros aplinkoje aptinkamų sintetinių teršalų (pavyzdžiui,
oktilfenolių, nonilfenolių ir kitų) koncentraciją nedaug. HELCOM vykdytų
projektų rezultatai rodo, kad aktualiausių jūros aplinkai teršalų, išvardytų
HELCOM Baltijos jūros veiksmų plane, aptinkama jūros vandenyje ir žuvyse
(nonilfenolių, endosulfano ir kitų).
24.
Didžiausias teršiančių medžiagų kiekis, dažnai viršijantis didžiausią leistiną
koncentraciją, paprastai kaupiasi jūros rajono antropogeninio poveikio zonose
uostų akvatorijose iškasto grunto šalinimo jūroje rajone, Kuršių mariose ties
Nida, Klaipėdos sąsiauryje ties uosto vartais, Malkų įlankoje ties nuotekų
išleistuvu, kur taip pat vyrauja smulkiagrūdės dugno nuosėdų frakcijos, gerai
absorbuojančios teršalus. Tarša jūros rajone atsiranda dėl ūkinės veiklos pačiame vandens telkinyje (jūrų
transportas, uoste iškasto grunto laidojimas ir kita), patenka su upių
vandenimis ir per atmosferą. Tyrimų
rezultatai rodo, kad labiausiai jūros rajonas užterštas naftos
angliavandeniliais, sunkiaisiais metalais (pavyzdžiui, cinku, kadmiu),
tributilalavo junginiais, dioksinais, furanais, ftalatais.
25.
Tyrimų rezultatai rodo, kad naftos angliavandenilių vidutinė metinė
koncentracija vandenyje būna artima didžiausiai leistinai koncentracijai arba ją
viršija. Didžiausią leistiną koncentraciją viršijanti koncentracija dažnai
nustatoma Būtingės naftos terminalo rajone, uostų akvatorijose iškasto grunto
šalinimo jūroje rajone, Klaipėdos sąsiauryje, šiaurinėje marių dalyje,
epizodiškai – kitose tiriamo jūros rajono vietose. 2005–2007 metais atliktų
tyrimų duomenimis, naftos angliavandenilių koncentracija Klaipėdos sąsiaurio vandenyje
didžiausią leistiną koncentraciją viršijo 25 procentais, Kuršių mariose – 22
procentais, teritorinėje jūroje – 12 procentų, išskirtinėje ekonominėje zonoje
– 28 procentais. Tai lemia intensyvi laivyba, neteisėtai išleidžiama nafta
(naftuotas vanduo), avarijos ir kita.
26.
Nuo 2006 metų jūros rajone pradėti tirti policikliniai aromatiniai
angliavandeniliai (PAA). Daugiau šiais junginiais užterštas Kuršių marių
centrinės dalies ir Klaipėdos sąsiaurio prie Malkų įlankos dugnas, taip pat
Kuršių marių dugnas ties Nida. PAA į aplinką patenka su kitomis medžiagomis iš
skirtingų šaltinių. Metalo gaminių gamyba, medienos impregnavimas, naftos
gryninimas ir miestų lietaus vandens surinktuvai – svarbiausi PAA patekimo į
jūros aplinką šaltiniai. Svarbūs ir kiti šaltiniai – laivyba ir kita su naftos
transportavimu susijusi veikla. Tyrimų rezultatai rodo, kad svarbiausias taršos
Kuršių marių dugno nuosėdose aptinkamų PAA šaltinis – dyzeliniai varikliai.
27.
Didesnės sunkiųjų metalų (vario, švino, kadmio, chromo, cinko) koncentracijos
Klaipėdos sąsiaurio, ypač prie Malkų įlankos, Kuršių marių ties Nida vandenyje
ir dugno nuosėdose, Kuršių marių vandenų išplitimo Baltijos jūros zonoje ir
uostuose iškasto grunto šalinimo jūroje rajone.
28.
Iš visų HELCOM Baltijos jūros
veiksmų plane išvardytų jūros aplinką teršiančių medžiagų jūros rajonui aktualiausi tributilalavo junginiai
(TBA), kurie kaupiasi dugno nuosėdose dėl šių junginių hidrofobinių savybių,
vandenyje jie stipriai sukimba su kietosiomis dalelėmis. Ilgą laiką TBA būdavo
laivų korpusų dažuose, skirtuose nuo apaugimo organizmais apsaugoti. Nors
naudoti šiuos junginius šiuo tikslu uždrausta (Europos Sąjungoje nuo 2003 metų),
tačiau jie vis dar nuplaunami nuo anksčiau tokiais dažais dažytų laivų korpusų.
Aplinkoje TBA visų pirma suskyla į dibutilalavo, o vėliau į monobutilalavo
junginius. Įgyvendinant projektą „Vandens aplinkai pavojingų medžiagų
nustatymas Lietuvoje“ (2005–2007 metais), TBA tirti Klaipėdos valstybinio jūrų
uosto akvatorijoje. Rezultatai rodo, kad šio junginio koncentracija vandenyje
beveik 10 kartų viršijo didžiausią
leistiną koncentraciją (0,001 µg/l)
ir buvo 0,011–0,012 µg/l. Klaipėdos sąsiaurio dugno nuosėdose koncentracija
buvo 12,8–68,5 µg/kg sauso svorio (s. sv.), prie Klaipėdos valstybinio jūrų
uosto vartų – 35,8 µg/kg s. sv., Malkų įlankoje – net 1 920–2 400
µg/kg s. svorio.
29.
2008 metų rugpjūčio tyrimų rezultatai rodo, kad didžiausios TBA koncentracijos
nustatytos Klaipėdos sąsiaurio prie Malkų įlankos (57 µg/kg s.sv.), Klaipėdos
valstybinio jūrų uosto įplaukos kanalo (8,8 µg/kg s.sv), dugno nuosėdose, prie
Malkų įlankos (57 µg/kg s.sv.), uoste iškasto grunto šalinimo jūroje rajone
(2,3 µg/kg s.sv.); Kuršių marių vandenų išplitimo jūros zonoje ir pietinėse teritorinės
jūros aplinkos būklės monitoringo vietose neviršijo nustatytos ribos (1,0 µg/kg
s.sv). Tačiau ankstesnių tyrimų (2005 metais) nustatytos didelės TBA
koncentracijos (807,4 µg/kg s.sv) aptiktos ir jūroje. Toks TBA koncentracijų
pasiskirstymas tyrimų vietose rodo, kad daug TBA junginių kaupiasi ne tik
technogeninėse zonose, bet ir kitose akumuliacinėse vietose, kur vyrauja
smulkiagrūdės dugno nuosėdos.
30.
Kitos aktualios teršiančios medžiagos – polichlorinti dibenzo-p-dioksinai
(PCDD), polichlorinti dibenzofuranai (PCDF), polichlorinti bifenilai (PCB). Tai
patvarūs cheminiai junginiai, randami gamtinėje aplinkoje. Dioksinai ir
polichlorinti bifenilai pasižymi toksinėmis savybėmis ir gali daryti neigiamą
poveikį žmonių sveikatai. Didžiausia suminė dioksinų ir furanų koncentracija 2008
metais nustatyta uostuose iškasto grunto šalinimo jūroje rajone, tačiau
toksiškiausių dioksinų ir furanų junginių rasta išskirtinės ekonominės zonos
aplinkos būklės monitoringo stoties dugno nuosėdose. Didžiausia suminė dioksinų
tipo PCB koncentracija ir toksiškiausi junginiai nustatyti Kuršių mariose ties
Malkų įlanka.
31. Projekto „Vandens
aplinkai pavojingų medžiagų nustatymas Lietuvoje“ (Screening of dangerous
substances in the aquatic environment of Lithuania, 2007) rezultatai parodė, kad Klaipėdos valstybinio jūrų uosto
aplinkoje didelės koncentracijos naujos kartos teršalų, tokių kaip
ftalatų (DEHP). DEHP koncentracijos Klaipėdos
valstybinio jūrų uosto akvatorijoje (Malkų įlankoje – 0,13–0,81 µg/l, prie
vartų – 0,82 µg/l, prie „Klaipėdos kartono“ – 0,23–1,27 µg/l) visur viršijo DLK
(0,1µg/l).
32.
Dugno nuosėdų ir biotos, kaip aplinkos komponento, užterštumui vertinti
nustatytų aplinkos kokybės standartų nėra. Kartais dugno nuosėdų tarša
vertinama atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos normatyviniame
dokumente LAND 46-2002 ,,Grunto kasimo jūrų ir jūrų uostų akvatorijose bei
iškastų gruntų tvarkymo taisyklės“, patvirtintame aplinkos ministro 2002 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 77 (Žin., 2002, Nr. 27-976),
pateiktas chemines medžiagas, jų koncentracijas, nurodančias skirtingas grunto
užterštumo klases.
33.
Vykdant Šiaurės valstybių ministrų tarybos ir HELCOM projektą „Pavojingų
medžiagų paplitimo tyrimai rytinėje Baltijos jūroje“ (HELCOM SCREENING), atlikti
8 pavojingų medžiagų ar jų grupių (HELCOM Baltijos jūros veiksmų plane
pasirinktų kaip aktualiausių) paplitimo rytinėje Baltijos jūros dalyje
(Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Rusijos vandenyse) tyrimai. Iš 8
tirtų medžiagų grupių žuvyse (strimelėse, ešeriuose, upinėse plekšnėse)
aptiktos 6 medžiagos ar jų grupės (organinių alavo junginių, polibromintų
difenileterių, bromintų difenileterių, nonilfenolio, endosulfano (endosulfano
sulfato), perfluorintų junginių, chloruotų parafinų). Kai kurios medžiagos
tirtos pirmą kartą, todėl norint įvertinti aplinkos užterštumą šiomis
medžiagomis būtini papildomi tyrimai.
Biologinė įvairovė ir saugomos teritorijos
34.
Baltijos jūra – unikali ir trapi ekosistema, turtinga daugybe retų rūšių ir
buveinių, kurios svarbios pasauliniu mastu. Tačiau nuo XX a. vidurio Baltijos
jūros ekosistema labai kinta, tai lemia klimato pokyčiai, eutrofikacija, naujų
svetimų rūšių paplitimas. Dėl deguonies stygiaus Baltijos jūros žemutiniuose
vandens sluoksniuose susidaro zonos, kuriose tam tikros gyvūnų ir augalų rūšys
nyksta. Dėl aktyvios žmogaus veiklos (ypač statybos darbų priekrantės vandenyse
ir jūros dugne) sudaromos dirbtinės kliūtys migruojančioms žuvims. Biologinei
rūšių įvairovei kenkia itin aktyvi žvejyba Baltijos jūroje. Aktyvi žvejyba
statomaisiais tinklais ne tik neigiamai veikia žuvų išteklius, bet ir lemia
didelį žiemojančių paukščių mirtingumą. Dėl biologinių išteklių nuolatinio
eikvojimo ir aplinkos taršos mažėja biologinė įvairovė, silpnėja visos
ekosistemos stabilumas ir atsparumas. Baltijos jūrai kylanti grėsmė kelia
pavojų jūros aplinkai.
35. Lietuvoje kuriamas
specialių saugomų teritorijų Europos ekologinis tinklas „Natura 2000“, sudarytas iš teritorijų,
kuriose yra į 1992 m. gegužės
21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos
bei floros apsaugos (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius,
2 tomas, p. 102) su paskutiniais pakeitimais,
padarytais 2006 m. lapkričio 20 d. Tarybos direktyva Nr.
2006/105/EEB (OL 2006 L 363, p. 368) (toliau – Buveinių direktyva), I priedą įrašytų natūralių buveinių tipų, į II priedą
įrašytų rūšių buveinių ir specialios apsaugos teritorijų, kurios
klasifikuojamos pagal 1979 m. balandžio 2 d. Tarybos direktyvą Nr. 79/409/EB
dėl laukinių paukščių apsaugos (OL 2004 m. specialusis leidinys, 15 skyrius, 1 tomas, p. 166) (toliau – Paukščių direktyva) (paukščių
apsaugai svarbios teritorijos). Šio tinklo teritorijos steigiamos ir Lietuvos
Baltijos jūros priekrantėje – didžioji dalis Kuršių nerijos nacionalinio parko
(įsteigtas 1991 metais) paskelbta paukščių apsaugai svarbia teritorija.
Paukščių apsaugai svarbi teritorija apima visus šiame nacionaliniame parke
saugomus Baltijos jūros priekrantės vandenis. Nustatyta, kad ši teritorija
svarbi perinčių jūrinių erelių (Haliaeetus
albicilla), ligučių (Lullula arborea), dirvoninių kalviukų (Anthus
campestris), migruojančių mažųjų kirų (Larus minutus), upinių
žuvėdrų (Sterna hirundo) sankaupų vietų Kuršių mariose ir Baltijos
jūroje, žiemojančių nuodėgulių (Melanitta fusca), alkų (Alca torda)
sankaupų vietų Baltijos jūroje apsaugai, tai yra ir paukščių migracinių srautų
susiliejimo vieta. Įgyvendinant 2005–2009 metais Europos Sąjungos finansinę
priemonę, skirtą aplinkai (LIFE+ projektą), teritorinėje jūroje atlikti
biologinės įvairovės tyrimai, kurie parodė, kad žiemojantiems vandens
paukščiams svarbi teritorija turėtų nusidriekti gerokai toliau nuo kranto į jūrą
nei esama su Kuršių nerijos nacionalinio parko išorinėmis ribomis sutampanti
paukščių apsaugai svarbi teritorija.
36. Kuršių nerijos buveinių apsaugai svarbios
teritorijos ribos sutampa su išorinėmis Kuršių nerijos nacionalinio parko
ribomis. Šios teritorijos jūriniuose vandenyse aptinkama Buveinių direktyvos II
priede nurodytų perpelių (Alosa fallax).
37. Šiaurinėje jūros rajono dalyje aptikta ir Europos
mastu saugoma buveinė (įrašyta Buveinių direktyvos I priede) – rifai (1 170).
38. Šiaurinėje jūros rajono dalyje paukščių apsaugai
svarbi teritorija, vadinama Baltijos jūros priekrante, užima dalį Pajūrio
regioninio parko (įsteigtas 1992 metais) – Karklės talasologinį draustinį – ir
apima Baltijos jūros talasologinį draustinį (įsteigtas 2005 metais). Nustatyta,
kad ši teritorija svarbi sibirinių gagų (Polysticta
stelleri), klykuolių (Bucephala clangula), didžiųjų dančiasnapių (Mergus
merganser) ir mažųjų kirų (Larus minutus) žiemojimo ir migracinių
sankaupų vietų apsaugai.
39. Europos Sąjungos biologinės įvairovės veiksmų
plane (Europos Komisijos komunikatas KOM(2006) 216 galutinis) numatyta, kad
įgyvendindamos Paukščių direktyvą ir Buveinių direktyvą valstybės narės „Natura
2000“ teritorijas jūrose turi baigti steigti 2012 metais. Biologinės
įvairovės veiksmų plane taip pat numatyta „Natura 2000“ teritorijų plėtra ne
tik teritorinėje jūroje, bet ir išskirtinėje ekonominėje zonoje.
40. Biologinės įvairovės apsauga Baltijos jūroje
nepakankama – neinventorizuota biologinė įvairovė, nekartografuotos Baltijos jūroje
esančios buveinės, rūšių radavietės, neišskirtos skirtingo režimo zonos jūros
akvatorijoje.
41. Remiantis ilgalaikiais Vilniaus universiteto
Ekologijos instituto tyrimų ir 2005–2009 metais „LIFE Nature“ programos
projekto „Saugomos jūrinės teritorijos rytinėje Baltijoje“ duomenimis, teritorinėje
jūroje numatyta įsteigti naują saugomą teritoriją ir jai suteikti paukščių
apsaugai svarbios teritorijos statusą, taip pat parengti teritorinėje jūroje
esančių saugomų jūrinių teritorijų gamtotvarkos planus.
42.
Iki šiol nevykdyti išskirtinės ekonominės zonos biologinės įvairovės
inventorizacijos tyrimai, tik nuolat atliekama žuvų stebėsena (monitoringas)
pagal standartinius parametrus, kurie skirti aplinkos būklei stebėti. Taigi
plėsti „Natura 2000“ tinklo jūros rajone, kaip numatyta Europos Sąjungos
biologinės įvairovės veiksmų plane, neįmanoma, nes trūksta teritorijoms atrinkti
ir steigti būtinų duomenų apie gyvosios gamtos vertybes.
Laivyba
43. Laivyba Baltijos jūra sudaro apie 15 procentų viso pasaulio
jūrų eismo. Jūrų transportas (laivai ir uostai) veikia visus jūrų aplinkos
komponentus: vandenį, dugną, krantą, atmosferą, gyvąją gamtą. Laivyba Baltijos
jūroje kasmet intensyvėja. Baltijos jūra nuolat kursuoja apie 2 000 laivų, iš
jų 46 procentai – krovininiai laivai, 14 procentų – tanklaiviai ir 11 procentų –
keleiviniai laivai (2008 metais). Krovinius gabenantys laivai didėja.
44.
Pagrindinė laivybos keliama taršos rizika: eksploatacinė tarša, neteisėtas
tyčinis ir avarinis naftos, kitų kenksmingųjų medžiagų ir atliekų išleidimas,
kenksmingųjų ir ligas sukeliančių vandens organizmų patekimas su balastiniais
vandenimis. Neigiamą poveikį Baltijos jūros būklei daro plūduriuojantys ir
paskendę pamesti žvejų tinklai, šiukšlės, ištrauktos žvejybos tinklais ir vėl išmestos
į jūrą.
45.
Pagal 1973 m. Tarptautinę konvencijoją
dėl teršimo iš laivų prevencijos, iš dalies pakeistą 1978 m. protokolu (toliau – MARPOL 73/78) (Žin., 2004, Nr. 138-5030),
Baltijos jūra – specialus rajonas, kuriame uždrausta beveik visus laivą
eksploatuojant susidarančius teršalus ir krovinio likučius išleisti į jūrą,
juos reikia pilti į uosto priėmimo įrenginius. Išimtis šiuo metu padaryta laivo
nuotekoms, kurios gali būti pilamos į jūrą ne arčiau kaip 12 jūrmylių atstumu
nuo kranto. Kadangi laivo nuotekose gausu fosforo ir azoto, kai kuriuose
laivuose (pavyzdžiui, kruiziniuose, vežančiuose kelis tūkstančius keleivių)
susidaro tiek nuotekų, kiek nedideliame miestelyje. Kad mažėtų eutrofikacijos
sukeliamų pasekmių, būtina tarptautiniu mastu kartu su kitomis Baltijos
valstybėmis siekti, kad Baltijos jūra taptų specialiu rajonu, kuriame
draudžiama išleisti visų keleivinių laivų nuotekas. Būtina, kad Lietuvos jūrų
uostai įsirengtų ar modernizuotų laivo nuotekų priėmimo įrenginius.
46.
NOx ir SOx, patenkančių į atmosferą iš laivų, Baltijos jūroje daugėja,
prognozuojama, kad iki 2020 metų NOx pagausės dviem trečdaliais, o SOx – beveik
dvigubai. Jų daugės net ir įgyvendinus tarptautinių teisės aktų (MARPOL 73/78
konvencijos VI priedą), susijusių su oro taršos mažinimu iš laivų, reikalavimus.
NOx į atmosferą patenka iš laivų su dyzeliniais varikliais, o SOx – deginant
sieringą kurą ir mazutą. Prognozuojama, kad iš laivų šių junginių į atmosferą
pateks daugiau negu iš sausumos šaltinių 25 Europos Sąjungos valstybėse. Dėl
laivybos į Baltijos jūrą patenka apie 5 procentus viso į Baltijos ekosistemą
patenkančio atmosferinio azoto, ir tai didina jūros eutrofikacijos problemą.
47.
Pagal MARPOL 73/78 VI priedo nuostatas
Baltijos jūra – sieros oksidų taršos iš laivų kontrolės rajonas, nustatyta,
kokio maksimalaus sieringumo kuras gali būti naudojamas laivuose Baltijos
jūroje. Nors MARPOL 73/78 numato, kad gali būti paskirti ir azoto oksidų taršos
iš laivų kontrolės rajonai, Baltijos jūra prie tokių rajonų nepriskirta. Taigi
svarbu kartu su kitomis Baltijos jūros valstybėmis siekti, kad Baltijos jūra prie
šių rajonų būtų priskirta.
48. Apie 10 procentų visų angliavandenilių į Baltijos jūrą neteisėtai
išmetama iš laivų. HELCOM duomenimis, pastaraisiais metais stebėjimų iš oro fiksuojama
mažiau tokių tyčinių veiksmų. Tačiau ši tendencija negali būti taikoma jūros
rajonui, nes Lietuvoje stebėjimai iš oro vyksta ne pagal nustatytus
reikalavimus ir be specialios įrangos.
49. Baltijos jūroje kasmet
vidutiniškai įvyksta apie 120 avarijų. 2000–2007 metais apie 7 procentus visų
laivų avarijų sudarė avarijos, per kurias užteršta jūros aplinka. Prognozuojama, kad iki 2015 metų naftos bus transportuojama
dar apie 40 procentų daugiau (2007 metais transportuota apie 170 mln. tonų
naftos).
50.
Nuo 1999 metų pasitvirtino 312 pranešimų apie taršą jūros rajone. 2004–2008 metų duomenys rodo, kad daugiausia, net
85 procentai, taršos atvejų nustatyta Klaipėdos jūrų uoste, beveik 13 procentų
– kitoje jūros rajono dalyje. Klaipėdos jūrų
uosto akvatorija teršiama daugiausia šaltuoju metų laiku, kai neramūs orai.
Vasarą ribojama žvejyba, rami jūra, taigi naftos ar kitų kenksmingųjų medžiagų
išmetama rečiau. Incidentai dažniausiai įvyksta dėl laivavedybos klaidų ir
techninės laivų būklės: laivai užplaukia ant seklumos ar išmetami ant uosto
molų, susiduria su kitu laivu, juose kyla gaisras, sprogimų, pažeidžiamos kitos
laivo konstrukcijos, avariją patyręs laivas atplaukia į uostą remontuotis, iš
remontuojamo laivo išteka naftos produktai, naftos produktų į jūrą patenka
pildant laivų bunkerius, iš laivų išpumpuojami naftuoti vandenys. Kartais naftos produktų išmetama į krantą iš
nenustatytų taršos šaltinių. Tai ankstesnių taršos naftos produktais incidentų,
laivų avarijų, tyčinio nenustatyto išleidimo iš praplaukiančių laivų pasekmė. Analizuojant taršos 2004–2008 metais atvejus, galima
teigti, kad jų skaičius labai nesikeičia ir vidutiniškai sudaro apie 18–19
taršos incidentų per metus, o pranešimų apie taršą mažėja.
51. Būtingės naftos terminalo
projektinis krovos pajėgumas – iki 14 mln. tonų naftos per metus. Per 10 terminalo
eksploatavimo metų įvyko 7 incidentai, per 5 incidentus nafta pateko į jūros
aplinką. Incidentų priežastys: technikos gedimai, žmonių klaidos. Iš viso per
10 metų išsiliejo apie 60 tonų naftos, surinkta – apie 10 tonų.
52. Daugiausia kenksmingųjų
ir ligas sukeliančių vandens organizmų į jūros aplinką patenka iš laivų.
Svetimžemės, su balastiniais vandenimis ir nuosėdomis patekusios į Baltijos
jūrą rūšys gali dar labiau trikdyti ir taip pavojuje esančių gamtinių
ekosistemų pusiausvyrą. Svetimžemių rūšių į jūras, taip pat ir į Baltijos jūrą,
patenka vis daugiau. Įsigaliojusi 2004 m. Tarptautinė konvencija dėl laivuose naudojamų balastinių vandenų ir nuosėdų tvarkymo labai padėtų kovoti su
kenksmingais vandens organizmais ir patogenais. Europoje aptinkamos 10 822 svetimžemės rūšys, ir manoma, kad 10–15
procentų jų darys neigiamą ekonominį arba ekologinį poveikį. Baltijos jūroje
aptikta daugiau kaip 120 svetimžemių rūšių. Lietuvoje registruotos 669
svetimžemės rūšys, iš kurių bent 18 – teritorinėje jūroje ir 29 – tarpiniuose
vandenyse (Kuršių mariose). Iš pastarųjų 25 rūšys yra sukūrusios stabilias
populiacijas, 14 vyrauja vietinėse bendrijose, bent 4 gali paveikti
vandens kokybę. Pasaulyje žinomi atvejai, kai invazinės rūšys lėmė visos
ekosistemos pokyčius (pavyzdžiui, Mnemiopsis leidyi Juodojoje jūroje). Preliminariais
2008 metų skaičiavimais, su invazinėmis rūšimis susijusios kasmetinės išlaidos
Europoje – nuo 9 600 iki 12 700 mln. eurų. Tai tik apskaičiuotos išlaidos, nes
daugelyje valstybių šios išlaidos ir poveikis tik pradėti registruoti ir
skaičiuoti, todėl iš tikrųjų išlaidos daug didesnės.
53. Siekdama kuo labiau sumažinti laivybos jūroje
keliamą taršos riziką, Lietuva yra ratifikavusi pagrindines Tarptautinės jūrų
organizacijos (toliau – IMO) konvencijas, kurių tikslas – mažinti jūros
aplinkos taršą iš laivų – 1973 m. Tarptautinę konvenciją dėl teršimo iš laivų
prevencijos, iš dalies pakeistą 1978 m. protokolu (MARPOL 73/78), 1997 m. Protokolą, iš dalies pakeičiantį 1973 m. Tarptautinę konvenciją dėl teršimo iš laivų
prevencijos, (MARPOL PROT 1997) (Žin., 2005, Nr. 74-2678),
1990 m. Tarptautinę konvenciją dėl parengties, veiksmų ir bendradarbiavimo
įvykus taršos nafta incidentams (Žin., 2002, Nr. 115-5135),
2001 m. Tarptautinę konvenciją dėl laivuose naudojamų kenksmingų apsaugos nuo
užsiteršimo sistemų kontrolės (AFS) (Žin., 2006, Nr. 121-4588). Šių konvencijų įgyvendinimo sėkmė priklauso nuo Lietuvoje
veikiančių kompetentingų institucijų, atsakingų už taršos iš laivų prevenciją,
efektyvaus bendradarbiavimo, todėl toks bendradarbiavimas turi būti
stiprinamas. Kad būtų atliktas nepriklausomas šių konvencijų įgyvendinimo vertinimas,
Lietuva turi tapti IMO patvirtintos savanoriškojo audito schemos (A.974(24) dalyve.
54. Norėdama dar labiau mažinti laivų keliamą riziką
jūros aplinkai, Lietuva turėtų nustatyti, ar tikslinga ratifikuoti kitas IMO
konvencijas, kurių tikslas – mažinti
jūros aplinkos taršą iš laivų, t. y. 1969 m. Tarptautinę konvenciją dėl intervencijos atviroje jūroje avariniais užteršimo nafta atvejais (INTERVENTION 1969)
ir jos 1973 m. Protokolą (INTERVENTION
PROT 1973), 1972 m. Londono konvenciją dėl jūros teršimo atliekomis ir kitomis išmetamomis medžiagomis (LC 1972),
2004 m. Tarptautinę konvenciją dėl laivuose naudojamų balastinių vandenų ir
nuosėdų tvarkymo ir kontrolės (BWM), 2009 m. Tarptautinę konvenciją dėl saugaus ir nekenksmingo aplinkai laivų perdirbimo (SRC 2009).
IV. STIPRYBIŲ, SILPNYBIŲ, GALIMYBIŲ IR GRĖSMIŲ (SSGG)
ANALIZĖ
55. Stiprybės
55.1.
jūros aplinkos apsaugos reikalavimai nustatyti Lietuvos Respublikos teisės
aktuose ir tarptautinėse sutartyse;
55.2.
Europos Sąjungos reikalavimų vykdymas padeda mažinti teršalų patekimą į
Baltijos jūrą ir išsaugoti biologinę įvairovę;
55.3.
glaudžiai bendradarbiaujama su kitomis Baltijos jūros valstybėmis jūros
aplinkos apsaugos klausimais;
55.4. jūros rajone pastebimos kai kurių eutrofikacijos
rodiklių verčių mažėjimo tendencijos;
55.5. dalis priekrantės vandenų patenka į saugomas
teritorijas.
56.
Silpnybės
56.1.
galiojančių teisės aktų reikalavimai nepakankami gerai Baltijos jūros aplinkos
būklei pasiekti ar išlaikyti;
56.2.
reikalavimai ir priemonės skirti tam tikriems sektoriams, jūros aplinkos apsauga
nevaldoma pagal ekosistemomis pagristą metodą;
56.3. jūros
rajonas užterštas pavojingosiomis cheminėmis medžiagomis, trūksta informacijos
apie pavojingųjų cheminių medžiagų paplitimą aplinkoje, šaltinius;
56.4.
maistinių medžiagų prietaka į Baltijos jūrą pastaruoju metu mažėja, tačiau jų per
daug, tai skatina eutrofikaciją;
56.5.
trūksta informacijos apie gamtos vertybių paplitimą išskirtinėje ekonominėje
zonoje, jų tyrimai ilgi ir labai brangūs;
56.6. teritorinėje
jūroje ir išskirtinėje ekonominėje zonoje nebaigtas steigti
„Natura 2000“ ekologinis tinklas;
56.7.
nėra aiškaus taršos incidentų nustatymo ir tyrimo, kurį atlieka aplinkos
apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai, tvarkos teisinio reguliavimo;
56.8. per mažai koordinuojamas institucijų, atsakingų už laivų,
keliančių riziką jūros aplinkai, stebėseną, laivų priėmimą į prieglobsčio
vietas, bendradarbiavimas;
56.9. savivaldybės deramai neužtikrina nuotekų
tvarkymo infrastruktūros plėtros miestuose ir kaimuose, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. 95 procentams savivaldybių gyventojų būtų teikiamos aplinkos apsaugos
reikalavimus atitinkančios nuotekų tvarkymo paslaugos.
57.
Galimybės
57.1.
Europos Sąjungos finansinės paramos naudojimas su jūros aplinkos apsauga
susijusioms priemonėms įgyvendinti;
57.2. naudojimasis
HELCOM ir kitų Baltijos jūros valstybių patirtimi, kaip spręsti jūros rajono
aplinkosaugos problemas;
57.3.
Direktyvos 2008/56/EB įgyvendinimas padės siekti geros Baltijos jūros aplinkos
būklės ir jūros aplinkos apsaugą valdyti pagal ekosistemomis pagrįstą metodą;
57.4.
Europos Sąjungos Baltijos jūros regiono strategijos, patvirtintos Europos
Komisijos komunikatu 2009 m. spalio 29–30 d. Europos vadovų taryboje,
įgyvendinimas padės spręsti eutrofikacijos, taršos pavojingosiomis medžiagomis,
biologinės įvairovės ir taršos iš laivų problemas;
57.5. naudojimasis
IMO technine pagalba asmenų, dirbančių institucijose, atsakingose už jūros
aplinkos apsaugą, taršos iš laivų prevenciją, kvalifikacijai tobulinti;
57.6. rengdamasi dalyvauti savanoriškoje
IMO valstybių audito schemoje (A.974(24), Lietuva galės tinkamiau vykdyti IMO
konvencijose, kurių tikslas – mažinti jūros aplinkos taršą iš laivų, nustatytus
reikalavimus;
57.7. 1969 m. Tarptautinės konvencijos dėl
intervencijos atviroje jūroje avariniais užteršimo nafta atvejais (INTERVENTION
1969), 1972 m. Londono konvencijos dėl jūros teršimo atliekomis ir kitomis
išmetamomis medžiagomis (LC 1972), 2004 m. Tarptautinės konvencijos dėl laivuose naudojamų balastinių vandenų ir nuosėdų tvarkymo ir kontrolės (BWM), 2009 m. Tarptautinės konvencijos dėl saugaus ir nekenksmingo aplinkai laivų perdirbimo (SRC 2009)
ratifikavimas padėtų siekti geresnės Baltijos jūros aplinkos būklės ir mažinti
taršos iš laivų riziką.
58. Grėsmės
58.1.
Baltijos jūra – inertiška ekosistema, lėtai reaguojanti į taikomas aplinkosaugos
priemones, todėl gali prireikti daug laiko, kol rezultatai bus akivaizdūs;
58.2.
intensyvėjanti laivyba, naftos ir kitų pavojingųjų medžiagų transportavimas
gali neigiamai paveikti jūros aplinką;
58.3.
neatliktas taršos incidentų jūros rajone rizikos vertinimas, todėl nacionalinių
taršos incidentų likvidavimo pajėgų gali nepakakti taršos incidentams tinkamai
likviduoti;
58.4. projekto
,,Nord Stream“ ir Baltijos jūroje esančių naftos gavybos platformų galimas
neigiamas poveikis Baltijos jūros aplinkos būklei;
58.5.
Rusijai ir Baltarusijai netaikomi Europos Sąjungos aplinkosauginiai
reikalavimai, neefektyvus HELCOM reikalavimų, kurių privalo laikytis Rusija,
įgyvendinimo užtikrinimo mechanizmas, todėl Nemuno baseino ir Baltijos jūros
tarša iš Rusijos ir Baltarusijos gali mažėti nepakankamai.
V. VIZIJA
59. Gera
jūros aplinkos būklė – būklė, kai
įprastomis sąlygomis jūros vandenys švarūs, sveiki, gyvybingi, jūros ekosistemos
naudojamos saikingai ir išsaugomas potencialas ateities kartoms, be to
59.1. jūros
ekosistemų struktūra, funkcijos ir susiję geomorfologiniai, geografiniai,
geologiniai ir klimato veiksniai sudaro sąlygas toms ekosistemoms tinkamai
funkcionuoti, palaiko jų atsparumą žmonių sukeliamiems aplinkos pokyčiams; jūrinės
rūšys ir buveinės apsaugotos, užkirstas kelias žmonių sukeliamam biologinės
įvairovės nykimui, o įvairūs biologiniai komponentai funkcionuoja darniai;
59.2. ekosistemų
hidromorfologinės, fizinės ir cheminės savybės, įskaitant dėl žmonių veiklos
atsiradusias savybes, palaiko tas ekosistemas; antropogeninis medžiagų ir
energijos, įskaitant triukšmą, patekimas į jūros aplinką nesukelia taršos
poveikio.
VI. STRATEGINIS TIKSLAS, TIKSLAI IR UŽDAVINIAI
60.
Strateginis tikslas – pasiekti ir (ar) išlaikyti gerą Baltijos jūros aplinkos
būklę iki 2020 metų
60.1.
apsaugoti ir išsaugoti jūros aplinką, neleisti blogėti jos būklei ir, jeigu
įmanoma, atkurti jūros ekosistemas akvatorijose, kuriose ši aplinka neigiamai
paveikta;
60.2.
užkirsti kelią taršos patekimui į jūros aplinką ar ją mažinti, kad būtų užtikrinta,
kad jūros biologinei įvairovei, jūros ekosistemoms, žmogaus sveikatai ar
teisėtam naudojimuisi jūros aplinka nebūtų poveikio ar didelės rizikos.
61.
Tikslai ir uždaviniai
61.1.
pirmasis tikslas – siekti, kad jūros aplinkos apsaugos valdyme būtų taikomas
ekosistemomis pagrįstas metodas, užtikrinant, kad žmogaus veiklos poveikis nesutrukdytų
pasiekti ar išlaikyti Baltijos jūros geros kokybės aplinkos būklės ir kad
nebūtų pakenkta jūrų ekosistemų pajėgumui reaguoti į žmogaus sukeltus pasikeitimus,
tuo pačiu sukuriant sąlygas, kad dabartinės ir būsimos kartos galėtų tausiai
naudoti jūros išteklius ir naudotis jūrų paslaugomis;
61.2. uždaviniai pirmajam tikslui pasiekti
61.2.1. tobulinti jūros aplinkos apsaugos valdymą taikant
ekosistemomis pagrįstą metodą;
61.2.2.
glaudžiau bendradarbiauti su kitomis Baltijos jūros rajone ir baseine esančiomis
šalimis Baltijos jūros aplinkos apsaugos klausimais;
61.3. antrasis tikslas – sumažinti maistinių medžiagų
patekimo į jūros aplinką iki 2016 metų (palyginti su 1997–2003 metais)
azoto – 11 750 tonų, fosforo – 880 tonų, kad žmogaus sukelta eutrofikacija būtų
sumažinta jūros rajone ir nekeltų neigiamo poveikio aplinkai;
61.4. uždaviniai antrajam tikslui pasiekti
61.4.1. užtikrinti, kad iš visų miestų nuotekų valymo
įrenginių tiesiogiai ar netiesiogiai į jūros aplinką išleidžiamose nuotekose
būtų išvaloma
bendrojo fosforo ne mažiau kaip 90 procentų;
bendrojo azoto ne mažiau kaip 75 procentai;
61.4.2. didinti nuotekų tvarkymo
paslaugų prieinamumą ir gerinti jų kokybę;
61.4.3. mažinti taršą iš žemės ūkio šaltinių;
61.4.4. nustatyti fosfatų ribojimą
detergentuose;
61.5. trečiasis tikslas – siekti, kad pavojingų cheminių medžiagų koncentracija
Baltijos jūroje nesukeltų taršos poveikio ir neigiamų ekosistemų pokyčių;
61.6. uždaviniai trečiajam tikslui pasiekti
61.6.1. nustatyti jūros aplinkai pavojingas chemines
medžiagas ir jų šaltinius;
61.6.2. sumažinti ir prireikus apriboti arba uždrausti
pavojingųjų cheminių medžiagų patekimą į Baltijos jūrą;
61.7. ketvirtasis tikslas – pasiekti tinkamą Baltijos
jūros biologinės įvairovės išsaugojimo lygį;
61.8. uždaviniai
ketvirtajam tikslui pasiekti
61.8.1. užtikrinti darnų jūros ekosistemų funkcionavimą, kad
buveinių ir rūšių paplitimas, gausa ir kokybė atitiktų vyraujančias hidrologines,
geografines ir klimato sąlygas;
61.8.2. išsaugoti
kuo natūralesnį jūrinį ir pakrantės kraštovaizdį;
61.8.3.
užtikrinti, kad komerciniams tikslams naudojamos žuvų populiacijos neviršytų
saugių biologinių ribų, nesudarytų prielaidų biologinės įvairovės nykimui;
61.9. penktasis tikslas – siekti,
kad laivyba ir kita ūkinė veikla Baltijos jūroje būtų vykdoma aplinkai palankiu
būdu;
61.10. uždaviniai penktajam tikslui pasiekti
61.10.1. užtikrinti aplinkai palankų ūkinės veiklos Baltijos
jūroje planavimą (erdvinį planavimą);
61.10.2. užtikrinti tarptautinių reikalavimų vykdymą
siekiant sumažinti ir panaikinti neteisėtą taršą iš laivų;
61.10.3. tobulinti laivybos saugumą, kad būtų išvengta
taršos incidentų;
61.10.4. tobulinti taršos incidentų Baltijos jūroje
likvidavimo sistemą;
61.10.5. sukurti teisines prielaidas, skirtas išvengti
kenksmingųjų ir ligas sukeliančių vandens organizmų, patenkančių į jūros
aplinką su laivų balastiniais vandenimis;
61.10.6. sumažinti atmosferos taršą iš laivų;
61.10.7. užtikrinti, kad taršos iš jūrinių platformų ir
kitų įrenginių Baltijos jūroje poveikis aplinkai būtų minimalus.
VII. STRATEGIJOS ĮGYVENDINIMO REZULTATAI (VERTINIMO
KRITERIJAI)
62. Strategijos įgyvendinimo stebėsenai atlikti
nustatyti vertinimo kriterijai, susiję su numatytais tikslais ir uždaviniais,
leidžiantys vertinti padarytą pažangą
62.1. parengti ir patvirtinti teisės aktai,
tobulinantys jūros aplinkos apsaugos teisinę sistemą ir valdymą pagal
ekosistemomis pagrįstą metodą: dabartinė reikšmė (2009 metais) – 0, siektina
reikšmė (2015 metais) – 7;
62.2. maistinių
medžiagų patekimo į jūros aplinką sumažėjimas: dabartinė reikšmė (1997–2008
metais): azoto – 45 627 tonos, fosforo – 2 198 tonos, siektina
reikšmė (2015 metais): azoto – 35 456,4 tonos, fosforo – 1 492,4 tonos,
tiesiogiai ar netiesiogiai išleidžiamų į jūros aplinką;
62.3. iš visų miestų nuotekų valymo įrenginių
tiesiogiai ar netiesiogiai į jūros aplinką išleidžiamų nuotekų išvalymo lygio
didėjimas: dabartinė reikšmė (2007 metais): bendrojo fosforo – 86,4 procento,
bendrojo azoto – 73,2 procento, siektina reikšmė (2015 metais): bendrojo
fosforo – ne mažiau kaip 90 procentų, bendrojo azoto – ne mažiau kaip 75
procentai;
62.4. padidėjo nuotekų tvarkymo paslaugų
prieinamumas vartotojams: dabartinė reikšmė (2008 metais) – 63 procentai šalies
gyventojų, siektina reikšmė (2015 metais) – ne mažiau kaip 95 procentai šalies
gyventojų;
62.5. pavojingųjų cheminių medžiagų koncentracijos
jūros aplinkoje neviršija nustatytų aplinkos kokybės standartų: dabartinė reikšmė (2001–2008
metais) – vandenyje tirtos pavojingosios
cheminės medžiagos didžiausią leistiną
koncentraciją viršijo 17 procentų, siektina
reikšmė (2015 metais) – jūros rajone tiriamos pavojingosios cheminės medžiagos
neviršija didžiausios leistinos
koncentracijos;
62.6. Europos Sąjungos svarbos saugomų teritorijų
(„Natura 2000“ tinklo) jūros rajone plėtra: dabartinė reikšmė (2009 metais) –
apie 4,5 procento jūros rajono, siektina reikšmė (2015 metais) – apie 9
procentai jūros rajono;
62.7. taršos iš laivų prevencijos reikalavimų
kontrolės intensyvumas, mažėjantis pažeidimų skaičius: dabartinė reikšmė (2009
metais) – taršos iš laivų prevencijos reikalavimų laikymosi kontrolė vykdyta 25
procentuose į Klaipėdos valstybinį jūrų uostą atplaukusių laivų, nustatyti 25
pažeidimai, siektina reikšmė (2015 metais) – taršos iš laivų prevencijos
reikalavimų laikymosi kontrolė vykdyta ne mažiau kaip 25 procentuose į Lietuvos
Respublikos uostus atplaukusių laivų, nustatyta ne daugiau kaip 15 pažeidimų;
62.8. taršos incidentų skaičiaus mažėjimas: dabartinė
reikšmė – per pastaruosius
10 metų užregistruotas 391 taršos incidentas, siektina reikšmė (iki 2015
metų) – 125 taršos incidentai.
VIII. STRATEGIJOS ĮGYVENDINIMAS IR ATSKAITOMYBĖ
63. Aplinkos ministerija 2015 metais parengia
Strategijos ir jos įgyvendinimo 2016–2020 metų priemonių plano pakeitimo
projektą.
64. Aplinkos ministerija kasmet rengia ir iki kovo 1
d. Lietuvos Respublikos Vyriausybei teikia Strategijos įgyvendinimo ataskaitą.
65. Atsakingi už Strategijos įgyvendinimą vykdytojai
kasmet iki vasario 1 d. teikia Aplinkos ministerijai informaciją apie Strategijos
įgyvendinimo priemonių vykdymą.
66. Strategija įgyvendinama iš bendrųjų asignavimų,
patvirtintų asignavimų valdytojams Lietuvos Respublikos valstybės biudžete.
Strategijai įgyvendinti taip pat gali būti naudojamos savivaldybių ir Europos
Sąjungos struktūrinių fondų lėšos.
––––––––––––––––
Pakeitimai
1.
Lietuvos
Respublikos Vyriausybė, Nutarimas
Nr.
1040,
2012-08-29, Žin., 2012, Nr. 103-5233 (2012-09-04)
DĖL
LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2010 M. RUGPJŪČIO 25 D. NUTARIMO NR. 1264
"DĖL BALTIJOS JŪROS APLINKOS APSAUGOS STRATEGIJOS PATVIRTINIMO"
PAKEITIMO
***
Pabaiga ***
Redagavo
Aušra Bodin (2012-09-04)
aubodi@lrs.lt