DĖL JUNGTINIŲ TAUTŲ BENDROSIOS KLIMATO KAITOS KONVENCIJOS ĮGYVENDINIMO IKI

Nutarimas paskelbtas: Žin.,

2008, Nr.19-685

Neoficialus nutarimo tekstas

Lietuvos

Respublikos Vyriausybė

nutarimas

DĖL JUNGTINIŲ TAUTŲ BENDROSIOS KLIMATO KAITOS KONVENCIJOS ĮGYVENDINIMO IKI

2012 METŲ NACIONALINĖS STRATEGIJOS PATVIRTINIMO

2008 m. sausio 23 d.

Nr. 94

Vilnius

Lietuvos

Respublikos Vyriausybė nutaria

1.

Patvirtinti Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos įgyvendinimo

iki 2012 metų nacionalinę strategiją (pridedama).

2. Pavesti

Aplinkos ministerijai organizuoti ir koordinuoti Jungtinių Tautų bendrosios

klimato kaitos konvencijos įgyvendinimo iki 2012 metų nacionalinės strategijos

vykdymą.

Ministras Pirmininkas Gediminas

Kirkilas

L. e. aplinkos ministro pareigas Arūnas

Kundrotas

Patvirtinta

Lietuvos

Respublikos Vyriausybės

2008 m. sausio 23 d. nutarimu Nr. 94

JUNGTINIŲ TAUTŲ

BENDROSIOS KLIMATO KAITOS KONVENCIJOS ĮGYVENDINIMO IKI 2012 METŲ NACIONALINĖ

STRATEGIJA

I. BENDROSIOS

NUOSTATOS

1. Per

pastaruosius 200 metų klimato sistema tapo daug sudėtingesnė, palyginti su priešindustriniu

laikotarpiu, nes stiprėjo antropogeninių veiksnių poveikis: mažėjo miškų

plotai, buvo plečiami dirbamos žemės ir urbanizuotų teritorijų masyvai,

sparčiai keitėsi dujinė atmosferos sudėtis ir stiprėjo šiltnamio efektas,

didėjo dirvožemio ir vandenų tarša. Dėl žmogaus veiklos kur kas platesnė tapo

klimato svyravimų amplitudė ir sutriko įprastinė klimato sistemos dinamika.

Žmogaus ūkinės veiklos įtaką klimato pokyčiams rodo globalios oro temperatūros

kilimas XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje. Todėl daugelis klimato tyrėjų klimato

kaitos dėsningumus sieja su antropogeninio poveikio stiprėjimu. Ryšiai tarp

išmetamų į atmosferą teršalų ir pasaulyje vykstančių klimato pokyčių laikomi

patikimiausiais, bet kuriant klimato prognozes įvertinami ir gamtiniai

veiksniai.

Lietuvos

klimato svyravimai yra neatsiejama viso Žemės rutulio klimato sistemoje

vykstančių procesų dalis. Tad Lietuva yra potencialiai atvira tiek globaliems

klimato pokyčiams, tiek rezultatams, pasiektiems mažinant šiltnamio efektą

sukeliančių dujų (toliau vadinama – šiltnamio dujos) išmetimą į atmosferą.

Klimato

(kartu ir žmogaus veiklos terpės) pokyčiai yra kontrastingi ir įvairiuose

regionuose saviti. Akivaizdu, kad kiekvienoje šalyje reikia kurti veiksmų

strategiją, kuri padėtų išvengti neigiamų klimato kaitos padarinių. Pagrindinis

ir svarbiausias tokios strategijos elementas yra klimato svyravimų diagnozė ir

prognozė. Antrasis strategijos elementas – pasekmių, kurias sukelia klimato

svyravimai, įvertinimas. Čia mokslinė problema glaudžiai susijusi su socialine

ekonomine terpe. Reikia įvertinti ne tik klimato įtaką įvairioms ekosistemoms

ir ekonomikai, bet ir ūkinės veiklos poveikį klimatui. Ilgalaikis ūkio

planavimas ir valdymas, adaptacijos priemonių numatymas turi būti derinami su klimato

sąlygomis, ypač su jų svyravimais, nes klimatas žmogaus veiklai gali turėti

tiek teigiamą, tiek neigiamą poveikį. Tai trečiasis strategijos elementas.

Klimatinį

aspektą tarp įvairių planavimo tikslų galima nusakyti taip: gyvenamosios

aplinkos kokybės gerinimas; nepalankių klimato sąlygų ir pavojingų

meteorologinių reiškinių poveikio žmonių veiklai mažinimas arba visiškas

pašalinimas; antropogeninės įtakos klimatui įvertinimas ir švelninimas globaliu

ir regioniniu mastu; klimato svyravimų poveikio šalių ekonominiam ir politiniam

bendradarbiavimui įvertinimas; prisitaikymas prie kintančių klimato sąlygų.

2. Plečiantis pasaulyje judėjimui prieš aplinkos

taršą, keliančią pavojų visai žmonijai, valstybių lygiu pasirašyta daug

susitarimų, sukurta nemažai programų ir mokslinių projektų. Svarbiausieji iš jų

– Jungtinių Tautų bendroji klimato kaitos konvencija, kurią Lietuvos

Respublikos Seimas ratifikavo 1995 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. I-812 (Žin.,

1995, Nr. 18-413),

ir Kioto protokolas – Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos

protokolas, priimtas 1997 m. Kiote, Japonijoje. Kioto protokole nurodoma, kad į

B priedą įrašytos šalys (tarp jų ir Lietuvos Respublika), kiekviena atskirai ir

visos drauge, užtikrina, kad bendras jų išmetamų šiltnamio dujų, nurodytų A

priede ir apskaičiuotų remiantis antropogeniniu anglies dvideginio ekvivalentu,

kiekis neviršytų joms nustatytų normų ir kad pirmuoju įsipareigojimų vykdymo

laikotarpiu (nuo 2008 iki 2012 metų) būtų galima sumažinti bendrą jų išmetamų

šiltnamio dujų kiekį, palyginti su 1990 metais, bent 5 procentais. Kioto

protokolas įsigaliojo 2005 m. vasario 16 d., o Lietuvos Respublikos Seimas

Kioto protokolą ratifikavo Lietuvos Respublikos įstatymu dėl Jungtinių Tautų

bendrosios klimato kaitos konvencijos Kioto protokolo ratifikavimo (Žin., 2002,

Nr. 126-5728).

Ratifikavus Kioto protokolą, įsipareigota per 2008–2012 metų laikotarpį

(pirmąjį Kioto protokolo įsipareigojimų vykdymo laikotarpį) sumažinti į

atmosferą išmetamų šiltnamio dujų kiekį 8 procentais, palyginti su baziniu

kiekiu 1990 metais.

3. Rengiant

Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos įgyvendinimo iki 2012

metų nacionalinę strategiją (toliau vadinama – ši Strategija), laikytasi

nuostatos, kad Lietuvos vystymąsi labiausiai veiks eurointegracijos procesai.

Nustatant strateginius tikslus, atsižvelgta į Lietuvos gamtos ir ūkio

specifiką, vadovautasi nacionaliniais interesais ir jau parengtais

strateginiais dokumentais: Valstybės ilgalaikės raidos strategija, patvirtinta

Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. IX-1187 (Žin.,

2002, Nr. 113-5029),

Nacionaline darnaus vystymosi strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1160 (Žin., 2003, Nr. 89-4029), Lietuvos

ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaike strategija, kuriai pritarta

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 853 (Žin.,

2002, Nr. 60-2424),

Nacionaline energetikos strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2007

m. sausio 18 d. nutarimu Nr. X-1046 (Žin., 2007, Nr. 11-430), Pramonės

plėtojimo vidutinės trukmės politika ir jos įgyvendinimo strategija, kuriai

pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr.

789 (Žin., 2000, Nr. 56-1664),

Ilgalaike (iki 2025 metų) Lietuvos transporto sistemos plėtros strategija, patvirtinta

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 692 (Žin.,

2005, Nr. 79-2860),

Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo

2000 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. VIII-1728 (Žin., 2000, Nr. 50-1435), Lietuvos

miškų ūkio politika ir jos įgyvendinimo strategija, patvirtinta aplinkos

ministro 2002 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 484 (Žin., 2002, Nr. 93-4029),

Valstybiniu strateginiu atliekų tvarkymo planu, patvirtintu Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 (Žin., 2002,

Nr. 40-1499;

2007, Nr. 122-5003),

ir kt.

4. Ši

Strategija parengta įgyvendinant Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos

konvencijos (toliau vadinama – Konvencija) 3 ir 4 straipsnių nuostatas. Joje apibūdinami Konvencijos ir Kioto protokolo prioritetai

ir principai; apibendrinta esama mokslinė informacija apie Lietuvos gamtą ir

ūkį; atlikta šalies ekonominio, socialinio ir regioninio vystymosi strateginė

analizė; pateikta informacija apie Lietuvos klimato svyravimus ir jų prognozes

globalių klimato pokyčių kontekste; įvertintos stiprybės, silpnybės, galimybės

ir grėsmės įvairiuose ūkio sektoriuose, susijusiuose su klimato kaitos

problemomis; numatyti tikslai ir uždaviniai įgyvendinant Konvencijos ir Kioto

protokolo reikalavimus įvairiuose ūkio sektoriuose; parengtas šios Strategijos

įgyvendinimo priemonės, skirtos įvairiems ūkio sektoriams, aplinkosaugai,

mokslo ir švietimo sritims.

II. GLOBALIOS PROBLEMOS IR

KLIMATO KAITA LIETUVOJE

5. Mokslo

visuomenės vertinimu, vis akivaizdesnė klimato kaita kelią grėsmę aplinkai,

ūkinei veiklai ir kartu – pasaulio ekonomikos vystymuisi. Žmonių ūkinė veikla

didina atmosferos šiluminę taršą: didėjanti išmetamų į atmosferą šiltnamio dujų

koncentracija stiprina natūralų šiltnamio efektą ir daro lemiamą įtaką

vidutinės atmosferos temperatūros kilimui. Kadangi šios dujos sugeria didesnę

dalį Žemės ilgabangės spinduliuotės ir grąžina ją atgal link paviršiaus

atmosferos priešpriešinio spinduliavimo pavidalu, didėjanti jų koncentracija

pirmiausia kelia apatinių atmosferos sluoksnių temperatūrą. Tačiau temperatūra

įvairiose Žemės rutulio vietose kyla labai skirtingai: tropikų platumose –

lėčiau, vidutinėse ir poliarinėse platumose – sparčiau. Tarpvyriausybinės

klimato kaitos komisijos 3-iojoje įvertinimo ataskaitoje pažymima, kad per XX

amžių globali oro temperatūra pakilo 0,6°C, o Europoje – 0,95°C. Be to, dėl

intensyvesnio vandens apytakos rato ir sustiprėjusios atmosferos cirkuliacijos

vidutinėse ir aukštose platumose atšilimą lydi padidėjęs vidutinis kritulių

kiekis, kylantis Pasaulinio vandenyno lygis, tirpstantys kalnų ledynai, nuolat

mažėjantys amžino įšalo, sezoninės sniego dangos ir jūrų ledo plotai.

6. Ne mažiau

svarbūs ir kiti globalaus masto procesai, kurie turi įtakos klimato kaitai ar

yra dalinė jos priežastis. Tai spartus periodiškai drėgnų savanų ir retmiškių

dykumėjimo procesas dėl ekstensyvaus nuganymo, išpustymo ar sutrikusios

sezoninių liūčių pasiskirstymo laike ir erdvėje tvarkos; stratosferinio ozono

kiekio mažėjimas aukštose platumose pavasario mėnesiais. Klimatiniu požiūriu

ozono koncentracijos mažėjimas lemia apatinės stratosferos temperatūros

žemėjimą šaltuoju metų laikotarpiu poliarinėse srityse, o tai – pagrindinė

cirkumpoliarinio sūkurio stiprėjimo priežastis, turinti įtakos labai aktyvių

vidutinių platumų ciklonų vystymuisi, stiprių audrų formavimuisi virš

netropinių vandenynų akvatorijų. Šiaurės Atlante ir Europos pakrantėse jie ypač

padažnėjo per pastaruosius 50 metų. Pagaliau globalios oro temperatūros

didėjimas ir vandenyno paviršiaus temperatūros kilimas lemia tropinių audrų ir

uraganų susidarymą. Daugiausia šiltnamio dujų susidaro deginant iškastinį kurą

pramoniniuose ir žemės ūkio produkcijos gamybos procesuose – tai anglies

dioksidas (CO2), taip pat daug jų išsiskiria iš atliekų – tai

metanas (CH4), azoto suboksidas (N2O),

hidrofluorangliavandeniliai (HFC), sieros heksafluoridas (SF6) ir

perfluorangliavandeniliai (PFC). Kita vertus, tie patys šaltiniai išmeta į

atmosferą kietąsias daleles ir sulfatus, kurie sugeria ir atspindi trumpabangę

saulės spinduliuotę ir gali sukelti lokalų temperatūros pažemėjimą.

7. Dėl žmonių

ūkinės veiklos į atmosferą išmetama vis daugiau minėtų dujų, kietųjų dalelių ir

sulfatų, o drėgnųjų atogrąžų ir vidutinių platumų spygliuočių ir mišriųjų miškų

plotai sparčiai mažėja, todėl vis mažiau anglies dioksido įtraukiama į

fotosintezės procesą. Šios tendencijos labiausiai juntamos besivystančiose

Pietų Amerikos, pietų ir pietryčių Azijos, centrinės Afrikos šalyse, tačiau jos

aktualios ir išsivysčiusioms šalims. Mokslininkų ataskaitose vieningai

pripažįstama: jeigu nebus numatyta griežtų priemonių išmetamų į atmosferą

šiltnamio dujų kiekiui mažinti, jų koncentracija iki XXI amžiaus vidurio

padvigubės, palyginti su priešindustriniu laikotarpiu. Remiantis įvairiais

klimato kaitos scenarijais, prognozuojama, kad sparčiai kils Pasaulinio

vandenyno lygis, keisis kritulių ir kitų meteorologinių elementų laukai.

Nenormuotas iškastinio kuro deginimas ir naudojimas gamybiniuose procesuose bus

ne tik globalaus atšilimo pagrindinė priežastis: tai gali sukelti ir pasaulinę

energetinę krizę.

8.

Svarbiausias Lietuvos klimato savybes lemia teritorijos geografinė padėtis.

Lietuva išsidėsčiusi vidutinio klimato juostos šiaurinėje dalyje. Teritorijos

nuotolis nuo pusiaujo (6100 km) ir Šiaurės ašigalio (3900 km) lemia bendrosios

saulės spinduliuotės prietaką: per metus Lietuva jos gauna vidutiniškai 3600

MJ/m2 (pusiaujo sritys – 6000-8000 MJ/m2). Tai viena.

Kitas globalus veiksnys – vidutinėse platumose vyraujanti vakarinė oro masių

pernaša, apimanti visą troposferą ir dalį stratosferos. Lietuvos klimato

bruožai priklauso dar ir nuo žemynų, vandenynų ir jūrų pasiskirstymo, reljefo

absoliutinio aukščio, dirvožemio savybių ir augalijos dangos. Lietuvos

teritorijoje, einant iš vakarų į rytus, didėja klimato kontinentalumas: platėja

temperatūros metinė ir paros amplitudės, šaltesnės darosi žiemos, ilgiau

išsilaiko sniego danga, sausėja oras. Analizuojant pastarųjų 30 metų oro

temperatūros kaitos tendencijas, nustatytas ypač staigus oro temperatūros

kilimas vasario, balandžio ir liepos mėnesiais (vasario mėnesio trendo reikšmė

siekia 0,16°C per metus); tik lapkričio ir gruodžio mėnesiais stebimas labai

nedidelis oro temperatūros žemėjimas. Pakilus šaltojo sezono antrosios dalies

oro temperatūrai, o priešžiemio (lapkritis ir gruodis) temperatūrai beveik

nepakitus, žemiausia oro temperatūra vis dažniau fiksuojama gruodžio mėnesį. Metinės

oro temperatūros kaitos analizė rodo, kad 1885–1933 metams buvo būdinga labai

nedidelė jos kaita (svyravimo amplitudė siekia vos 2,9°C). Tai monotoniško

klimato laikotarpis, kurio metu dėl intensyvios cikloninio pobūdžio

cirkuliacijos vyravo švelnios žiemos ir vėsios vasaros. Tuo tarpu tiek

1777–1840 metų, tiek nuo 1940 metų iki šiol besitęsiantis laikotarpiai pasižymi

kur kas platesne kaitos amplitude, atspindinčia didesnį klimato ekstremalumą.

9. Klimato kaitos ypatumai Lietuvoje daugiausia priklauso

nuo atmosferos cirkuliacijos ypatumų, t. y. cikloninės cirkuliacijos

intensyvumo ir oro masių advekcijos. Nustatyta, kad nuo XX amžiaus ketvirtojo

dešimtmečio ėmė dažnėti gilūs ciklonai, slenkantys per Lietuvą. Ypač jų daugėja

žiemos mėnesiais. Sustiprėjo ir oro masių pernaša iš vakarų. Tokie atmosferos

cirkuliacijos pokyčiai lėmė terminių sezonų trukmės pokyčius (pailgėjo terminių

pavasario ir rudens sezonų trukmė), sezoninių oro temperatūros ir kritulių

kiekio skirtumų, sniego dangos rodiklių (dienų su sniego danga skaičiaus ir

sniego storio) mažėjimą. Visa tai rodo mažėjantį Lietuvos klimato

kontinentalumą.

10. Ateities klimato pokyčiai daugiausia siejami su

šiltnamio dujų koncentracija atmosferoje. Tarpvyriausybinė klimato kaitos

komisija, tirianti klimato pokyčius, 2000 metais paskelbė specialią ataskaitą,

kurioje aptarė galimus pasaulio raidos ir su tuo susijusio išmetamų į atmosferą

šiltnamio dujų kiekio kitimo scenarijus.

Remdamiesi

pateiktais scenarijais ir įvertindami išmetamų į atmosferą šiltnamio dujų

kiekio kitimą, stambiausi klimato tyrimo centrai modeliuoja XXI amžiaus

klimatą. Modeliavimo rezultatai parodė, kad XXI amžiuje numatomas spartus oro

temperatūros kilimas. Daug labiau turėtų kilti šaltojo laikotarpio oro

temperatūra – tai sutampa su dabartinėmis klimato kaitos tendencijomis Lietuvos

teritorijoje. Ypač staigiai kils vasario mėnesio oro temperatūra: per

artimiausią šimtmetį – nuo 3°C (optimistinis scenarijus) iki 9°C (pesimistinis

scenarijus). Tuo tarpu šiltuoju metų laikotarpiu oro temperatūra kils daug lėčiau.

Visi klimato modeliai prognozuoja ir metinio kritulių kiekio didėjimą XXI

amžiuje (5–15 procentų). Tačiau numatomų pokyčių sparta labai skiriasi.

Prognozuojamas kritulių kiekio padidėjimas šaltuoju metų laikotarpiu, o

liepos–rugsėjo mėnesiais jų turėtų sumažėti. Vadinasi, didės antrosios vasaros

pusės sausringumas. Metinės oro temperatūros amplitudės ir kritulių kiekio

sezoninių skirtumų mažėjimas rodo, kad ir toliau išliks dabartinės Lietuvos

klimato kontinentalumo mažėjimo tendencijos. Kartu su temperatūros, kritulių

kiekio ir fazinės sudėties pokyčiais keisis ir daugelis kitų klimato rodiklių

mažės sniego storis ir dienų su sniego danga skaičius, daugės ekstremalių

sausrų ir poplūdžių, keisis vegetacijos laikotarpio sąlygos ir kita.

Lyginant dabartines

oro temperatūros kaitos tendencijas su prognozuojamomis ir remiantis pastarųjų

30 metų analize, galima pastebėti, kad kai kuriais mėnesiais oro temperatūros

kilimas minėtuoju 30 metų laikotarpiu buvo didesnis net už pesimistinių

scenarijų duomenis. Ypač dideli pokyčiai fiksuojami vasario–balandžio ir

liepos–rugpjūčio mėnesių laikotarpiais. Todėl galima teigti, kad šiuolaikinių

klimato modelių pateikiami modeliavimo rezultatai gana tiksliai atspindi

pokyčių tendencijas. Tik pastarųjų dešimtmečių lapkričio ir gruodžio mėnesiais

oro temperatūra šiek tiek kito, nors, vertinant viso matavimų laikotarpio

(1778–2005 metų) kaitos tendencijas, tais mėnesiais taip pat išmatuotas gana

didelis oro temperatūros kilimas.

III. Europos Sąjungos STRATEGINIAI TIKSLAI

11. Klimato

kaita turi būti sulėtinta ir galiausiai sustabdyta. Remdamasi Tarpvyriausybinės

klimato kaitos komisijos 2-ąja įvertinimo ataskaita, 1996 m. Europos Sąjungos

(toliau vadinama – ES) Ministrų Taryba pareiškė „mananti, kad vidutinė pasaulio

temperatūra neturi būti daugiau nei 2ºC didesnė už priešindustrinio laikotarpio

temperatūrą“. Todėl šis 2°C tikslas turėtų tapti ES klimato politikos siekiu.

Dabartinė šiltnamio dujų koncentracija yra didesnė nei 400 ppm ir toliau didėja

vidutiniškai 0,5 procento per metus, todėl būtina labai sumažinti jų išmetimo į

atmosferą kiekį, kad būtų pasiektas šis tikslas. Europos Komisijos 2002–2004

metais atlikta šiltnamio dujų išmetimo mažinimo naudos ir sąnaudų analizė

parodė, kad taršos mažinimo politikos įgyvendinimo sąnaudos ir neigiamas

poveikis konkurencingumui gali būti sumažinti, jeigu: dėmesys bus skiriamas

visiems sektoriams ir visoms šiltnamio dujoms; prie šiltnamio dujų išmetimo

mažinimo prisidės visos labiausiai teršiančios šalys; kuo veiksmingiau bus vykdoma

šiltnamio dujų prekyba ir kiti Kioto protokole numatyti mechanizmai; bus

veiksmingai panaudota sinergija su kitomis politikos kryptimis, pavyzdžiui, su

Lisabonos strategija, energijos saugumo politika, bendrosios žemės ūkio

politikos reforma, sanglaudos politika ir oro kokybės politika. 2005 metais

Europos Komisija pareiškė nesitikinti didesnio neigiamo poveikio

konkurencingumui dėl vykdomos ES klimato politikos. ES klimato kaitos ir

plėtros veiksmų plane pažymima, kad potenciali pažanga didinant energijos

vartojimo efektyvumą ir pereinant prie mažai anglies ekvivalento naudojančių

energijos šaltinių paspartintų ekonomikos augimą. Pagrindinė paskata mažinti

išmetamų į atmosferą šiltnamio dujų kiekį galėtų būti ir nauda sveikatai dėl

grynesnio oro.

12. Visos ES

valstybės narės yra ratifikavusios Kioto protokolą. Kiekvienai iš ES-15 (15 –

tai narių skaičius iki naujų narių priėmimo 2003 metais) buvo numatytas

konkretus išmetamų į atmosferą šiltnamio dujų sumažinimo uždavinys. Daugelis ES

valstybių naujokių išmetamų į atmosferą šiltnamio dujų kiekį įsipareigojo

sumažinti 8 procentais, skaičiuojant nuo Kioto protokole nurodytų bazinių metų.

2002–2005 metais Bendrijoje buvo padaryta didelė pažanga priimant ir

įgyvendinant daugelį svarbiausiųjų Europos klimato kaitos programos bendrosios

ir koordinuotos politikos uždavinių ir priemonių. Tai

12.1. 2003 m.

spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/87/EB, nustatanti

šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų sistemą Bendrijoje ir iš

dalies keičianti Tarybos direktyvą 96/61/EB (OL 2004 m. specialusis leidimas,

15 skyrius, 7 tomas, p. 631), su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2004 m.

spalio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/101/EB (OL 2004 L

338, p. 18);

12.2. 2004 m.

vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas Nr. 280/2004/EB dėl

šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos Bendrijoje monitoringo mechanizmo ir

Kioto protokolo įgyvendinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15

skyrius, 8 tomas, p. 57);

12.3. 2004 m.

vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/8/EB dėl

termofikacijos skatinimo remiantis naudingosios šilumos paklausa vidaus

energetikos rinkoje, ir iš dalies keičianti direktyvą 92/42/EEB (OL 2004 m.

specialusis leidimas, 12 skyrius, 3 tomas, p. 3);

12.4. 2006 m.

gegužės 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 842/2006/EB

dėl tam tikrų fluorintų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (OL 2006 L 161, p.1).

13. Siekiant vidutinės trukmės tikslų, ES klimato politikoje

numatoma prisiimti įsipareigojimus: teikti paramą klimato kaitos aukoms

besivystančiose šalyse, laikantis principo, kad moka teršėjas; paremti Švarios

plėtros mechanizmo programos dalį, kurioje daugiausia dėmesio skiriama

šiltnamio dujų kreditų pirkimui iš besivystančių šalių. Peržiūrėjus ES

šiltnamio dujų prekybos schemą, numatyta padaryti ją lankstesnę, kad pasikeitus

sąlygoms būtų vykdomi Kioto protokolo reikalavimai; pramonės ir transporto

sektorius padaryti šios schemos dalimi; 2008–2012 metų laikotarpiu visiškai panaudoti

išmetamųjų šiltnamio dujų aukcionus. Priimti papildomus teisės aktus statybos,

transporto sektoriuose ir energijos vartojimo efektyvumo srityje. Transporto

sektoriuje teisinėmis priemonėmis įpareigoti automobilių gamintojus mažinti

santykinį degalų suvartojimą ir išmetamą CO2 (bent 120 g CO2/km

iki 2012 metų) kiekį; sustiprinti regioninio ir miesto visuomeninio transporto

infrastruktūrą, krovinių srautus palaipsniui perkelti į geležinkelio

transportą; optimizuoti aviacijos sektoriaus panaudojimą, siekiant įgyvendinti

ilgalaikius šiltnamio dujų išmetimo į atmosferą mažinimo tikslus.

14. Energijos

vartojimo efektyvumo didinimo srityje numatoma siekti, kad ES valstybėse narėse

kasmet būtų sutaupoma ne mažiau kaip 2,5 procento energijos; technologijų atnaujinimo

procese prioritetai turi būti atiduodami didelio efektyvumo prietaisams;

finansavimo iš struktūrinių fondų pirmenybę teikti daugiabučių namų ir vietinių

(regioninių) šildymo sistemų renovacijai.

15. Nustačius šiltnamio dujų rinkos kainą, atsiras finansinė

paskata mažinti išmetamų šiltnamio dujų kiekį, skatinti plačiai naudoti švarias

technologijas ir tolesnę jų plėtrą. Atlikus įvertinimą, nustatyta 15

perspektyviausių technologijų, iš kurių 5 technologijos yra skirtos energijos

vartojimo efektyvumui didinti. Taigi kiekviena būsimoji ES energijos strategija

turi būti grindžiama veiksmingu energijos efektyvumo tobulinimu ir energijos

taupymu. Atitinkamais veiksmais šioje srityje prisidedama prie Lisabonos

strategijos įgyvendinimo. Kuriama ir konkurencingesnė, mažiau energijos

naudojanti pramonė. ES, būdama šios srities iniciatorė, gali gauti naudos ir

pasiekti konkurencinį pranašumą, dėmesį skirdama išteklius taupančioms ir

klimatui nekenksmingoms technologijoms. Antai šalys, kurios ėmėsi iniciatyvos skatindamos

vėjo energijos naudojimą, dabar valdo 95 procentus sparčiai plėtojamos vėjo

turbinų pramonės. Ateityje šis reiškinys galėtų atsirasti ir kitose šalyse bei

sektoriuose, kad ir tokiuose kaip automobilių ar aviacijos pramonė.

16. ES pradėjo derybas dėl tolesnio priemonių vykdymo

laikotarpio (po 2012 metų), įsipareigodama teisinėmis priemonėmis sumažinti

išmetamų į atmosferą šiltnamio dujų kiekį atsižvelgiant į klimato politikos

trumpalaikius ir ilgalaikius tikslus ir remdama šioje srityje neturtingas

šalis; šie įsipareigojimai pavirs kasmetiniu išmetamų į atmosferą šiltnamio

dujų kiekio sumažinimu 2–3 procentais. Numatoma verslui teikti informaciją apie

ilgalaikius strateginius aplinkosaugos tikslus, kad jis galėtų planuoti

investicijas ir persiorientuoti; plėtoti strategiją, kuri atitiktų Kioto

protokolo reikalavimus ir palengva kreiptų Europos ekonomiką mažai anglies

ekvivalento naudojančių energijos šaltinių linkme.

IV. KONVENCIJOS ĮGYVENDINIMO VIZIJA

17.

Laikotarpiu nuo 2008 iki 2012 metų Lietuva užtikrins, kad išmetamų į atmosferą

šiltnamio dujų kiekis būtų 8 procentais mažesnis, palyginti su 1990-aisiais,

baziniais pagal Kioto protokole numatytus įsipareigojimus metais. Iki 2020 metų

turi būti įgyvendinti nacionaliniai strateginiai tikslai energetikos,

transporto, žemės ūkio ir kituose sektoriuose ir pasiekta, kad išmetamų į

atmosferą šiltnamio dujų kiekis būtų sumažintas bent 20 procentų,

palyginti su 1990 metais.

V. VALSTYBĖS MISIJA

18. Skatinti

darnų vystymąsi, laikytis Konvencijos ir jos Kioto protokole nustatytų

įsipareigojimų riboti ir mažinti išmetamą į atmosferą šiltnamio dujų kiekį.

Atsižvelgiant į šalies aplinkybes, įgyvendinti politiką ir priemones, tokias

kaip: energijos taupymas atitinkamuose šalies ūkio sektoriuose; šiltnamio dujų

absorbentų ir kaupiklių apsauga ir gerinimas; miškų atkūrimas ir įveisimas;

darnių žemės ūkio formų skatinimas, atsižvelgiant į klimato kaitą; naujų ir

atsinaujinančių energijos formų, anglies dioksido absorbavimo technologijų,

pažangių ir naujoviškų ekologiškai saugių technologijų skatinimas, tyrimas,

plėtra ir platesnis naudojimas; nuoseklus rinkos disproporcijų, fiskalinių

paskatų, mokesčių, muitų lengvatų ir subsidijų, kurios prieštarauja Konvencijos

tikslams ir yra susijusios su rinkos mechanizmais, mažinimas ir visiškas

panaikinimas visuose šiltnamio dujas išmetančiuose sektoriuose; reikiamų

reformų skatinimas atitinkamuose sektoriuose siekiant įgyvendinti politiką ir

priemones, ribojančias ir mažinančias šiltnamio dujų išmetimą į atmosferą.

19. Bendradarbiauti

su kitomis šalimis, siekiant stiprinti numatytų priemonių veiksmingumą. Keistis

patirtimi ir informacija apie priemonių įgyvendinimą, ieškoti būdų, kaip jas

sugretinti, padaryti skaidresnes ir veiksmingesnes. Atsižvelgiant į pasauliniu

mastu bendrą, bet tarp ES valstybių narių diferencijuotą atsakomybę kovoje su

klimato kaita ir savo specifinius nacionalinio bei regioninio vystymosi

prioritetus, tikslus ir aplinkybes, būtina

19.1.

sistemingai rengti ir teikti Šalių Konferencijai visų antropogeninės kilmės

šiltnamio dujų, kurių nekontroliuoja Monrealio protokolas dėl ozono sluoksnį

ardančių medžiagų (Lietuva prisijungė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m.

gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1279 (Žin., 1994, Nr. 99-1985),

nacionalinį aprašą, išmetamą į atmosferą jų kiekį, nurodant šaltinius ir

absorbentus;

19.2.

parengti ir reguliariai atnaujinti nacionalinę strategiją, kurioje būtų

numatytos priemonės klimato pasikeitimui sušvelninti, taip pat priemonės,

skatinančios tinkamai prisitaikyti prie klimato pasikeitimo;

19.3. teikti

pagalbą ir bendradarbiauti su kitomis šalimis, parengiant, taikant ir

perduodant technologijas, priemones ir procesus, kurie padeda kontroliuoti ir

mažinti visų antropogeninės kilmės šiltnamio dujų išmetimą visose su tuo

susijusiose srityse (tarp jų energetikos, pramonės, transporto, žemės ir miškų

ūkio, atliekų tvarkymo sektoriuose);

19.4. teikti

pagalbą ir bendradarbiauti su kitomis šalimis siekiant, kad būtų racionaliai

naudojami, apsaugomi ir, kur galima, tobulinami visų šiltnamio dujų absorbentai

ir kaupikliai, tarp jų biomasė, miškai ir vandenynai, taip pat kitos sausumos,

pakrančių ir jūros ekosistemos;

19.5.

bendradarbiauti įgyvendinant prisitaikymo prie klimato kaitos pasekmių

priemones, atsižvelgti į klimato pasikeitimus socialinėje, ekonominėje ir

aplinkotvarkos srityse, taikyti poveikio vertinimo metodus siekiant kiek

įmanoma sumažinti neigiamą poveikį žmonių sveikatai ir aplinkai;

19.6. vykdyti

mokslinius tyrimus, nuolat stebėti klimato sistemą ir sudaryti su ja susijusių

duomenų archyvus, siekiant geriau ją suprasti ir nustatyti klimato pasikeitimo

priežastis, pasekmes, mastą ir terminus;

19.7. dalyvauti rengiant specialistus, teikti informaciją

visuomenei, skatinti ją dalyvauti priimant sprendimus, koordinuoti

aplinkosauginio švietimo projektus.

VI. STIPRYBIŲ, SILPNYBIŲ, GALIMYBIŲ IR GRĖSMIŲ

(SSGG) analizė

20.

Kraštovaizdis, ekosistemos ir biologinė įvairovė

20.1. Stiprybės

20.1.1. Lietuvoje dar nemažai natūralių, pusiau natūralių

teritorijų, kuriose auga ar gyvuoja Vakarų Europos šalyse išnykusių rūšių

augalai, gyvūnai ir grybai. Lietuvoje yra Europos Bendrijos svarbos buveinių.

Kaip vertingiausi Lietuvos kraštovaizdžiai išskirtini pajūrio (Kuršių nerija,

Nemuno delta, žemyninė Baltijos jūros pakrantė), Žemaičių, Aukštaičių, Dzūkų ir

Sūduvos aukštumos, Nemuno vidurupio slėnis.

20.1.2.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, daugiau dėmesio skiriama kraštovaizdžio ir

biologinės įvairovės apsaugai. Parengti ir įgyvendinami šie dokumentai

Biologinės įvairovės išsaugojimo strategija ir veiksmų planas, patvirtintas

Aplinkos apsaugos ministerijos ir Žemės ūkio apsaugos ministerijos 1998 m.

sausio 21 d. įsakymu Nr. 9/27. Veiksmų plane numatytos priemonės sudaro sąlygas

saugoti ir tausojančiai naudoti kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę. Saugomų

teritorijų plotas nuo 1990 metų padidėjo 2,5 karto (nuo 4,7 procento iki

12 procentų). Suformuota kompleksiška saugomų teritorijų sistema, rengiamasi į

Lietuvos saugomų teritorijų sistemą integruoti Europos ekologinį tinklą. Toliau

plėtojamas Lietuvos gamtinis karkasas. Inventorizuojamos kertinės miško

buveinės, rekultivuojami apleisti karjerai ir sąvartynai, skatinamas miškų

įveisimas.

20.2. Silpnybės

20.2.1. Sovietiniu laikotarpiu kolektyvizacija ir intensyvi

melioracija sunaikino natūralias pievas ir ganyklas, daugelį pelkių. Taip pat

sunaikintos ūkininkų sodybos ir jų želdiniai, suformuotos didžiulės Lietuvai

nebūdingos atviros erdvės, sureguliuotos ir paverstos kanalais daugelis upių ir

upelių. Tai labai nuskurdino Lietuvos kraštovaizdį, sumažino biologinę

įvairovę. Atkūrus nepriklausomybę, dalis nederlingų, bet labai vertingų

biologinės įvairovės požiūriu pievų ir ganyklų buvo apleistos, apžėlė

menkaverčiais krūmais ir medžiais.

20.2.2. Privačios nuosavybės grąžinimas, didėjanti

urbanizacija ir ekonominiai pokyčiai taip pat pakeitė Lietuvos kraštovaizdį.

Kaime vyrauja smulkūs iki 10 ha ūkiai (49,1 procento). Smulkiems ūkiams

sunkiau įgyvendinti aplinkosaugos priemones, didinti rentabilumą. Vyraujanti

smulkiasklypė žemėvalda apsunkino statybų kontrolę. Pagyvėjęs pajūrio

įsavinimas spartina unikalaus pajūrio kraštovaizdžio denatūralizaciją. Apleisti

ūkiniai pastatai ne tik darko kraštovaizdį, bet ir virsta nelegaliais sąvartynais.

20.2.3.

Stokojama informacijos apie daugelio biologinės įvairovės elementų taksonomiją,

teritorinį paplitimą, būklę ir pokyčius. Išryškėjo turimos informacijos

netolygumas trimis biologinės įvairovės lygiais: genetinės įvairovės, rūšių,

bendrijų ir ekosistemų ištirtumas labai

nevienodas; nevienodas jis ir trijose gyvosios gamtos karalystėse –

augalų, gyvūnų ir grybų. Daugiausia informacijos turima apie rūšių įvairovę.

Vyksta globalus klimato šiltėjimas, sausėjimas, keičiasi šalies socialinės

ekonominės sąlygos, kartu stipriai keičiasi visos biologinės įvairovės

sudedamosios dalys, todėl turimos informacijos nepakanka.

20.3. Galimybės

20.3.1. Lietuva, vykdydama ES gamtos išsaugojimo politiką,

planuoja dalyvauti kuriant Europos ekologinį tinklą „NATURA 2000“. Lietuvos

Respublikos Seimas 2002 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. IX-1154 (Žin., 2002, Nr. 110-4852)

patvirtino Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą. Jame numatytos

prioritetinės kryptys: kurti ir puoselėti nacionalinę kraštovaizdžio struktūrą,

saugoti ir globoti gamtos kraštovaizdžio objektus, plėsti miškų plotus

nederlingose žemėse.

20.3.2. Lietuvos Respublikos Seimas 2002 metais ratifikavo

Europos kraštovaizdžio konvenciją (Žin., 2002, Nr. 104-4616).

Savaiminė kraštovaizdžio renatūralizacija, biologinės įvairovės didėjimas ir

kryptingas Biologinės įvairovės išsaugojimo strategijos ir veiksmų plano,

patvirtinto Aplinkos apsaugos ministerijos ir Žemės ūkio ministerijos 1998 m.

sausio 21 d. įsakymu Nr. 9/27, Lietuvos miškingumo didinimo programos,

patvirtintos aplinkos ministro ir žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 2 d.

įsakymu Nr. 616/471 (Žin., 2003, Nr. 1-10),

Nacionalinės turizmo plėtros 2003–2006 metų programos, patvirtintos Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1637 (Žin., 2003,

Nr. 121-5481), ir

kitų specialiųjų programų įgyvendinimas leis bent iš dalies atkurti nuskurdintą

Lietuvos kraštovaizdį ir padidinti jo stabilumą.

20.3.3. Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje

nurodoma, kad būtina dalyvauti Europos ekologinių tinklų plėtros procese. Tai

sudarys galimybę pagal tarptautines programas gauti lėšų ir nacionalinei

saugomų teritorijų sistemai plėtoti, gamtiniam karkasui formuoti. Bus parengti

stambesni, labiau integruoti kraštovaizdžio tvarkymo projektai ir kaimo turizmo

plėtros planai. Kartu būtų galima sparčiau rekultivuoti senus karjerus ir

apleistus sąvartynus, tvarkyti griūvančius apleistus ūkinius pastatus, spręsti

kitas specifines pokolūkinio kaimo kraštovaizdžio problemas.

20.4. Grėsmės

20.4.1.

Neigiamas antropogeninis poveikis ekosistemų būklei išryškėja ne tik per

buveinių degradavimą, žemių melioravimą, užstatymą, natūralių plotų

kultūrinimą, rūšių tiesioginį išstūmimą ir naikinimą, miškų kirtimus, jų

fragmentaciją, bet ir per pastaruosius kelis dešimtmečius vis stiprėjančią

globalią klimato kaitą. Dėl globalaus atšilimo toliau degraduos ekosistemos ir

buveinės, nyks esamos ir atsiras naujos rūšys. Saugomos teritorijos praras dalį

savo vertybių. Keičiantis rūšių arealams, vykstant jų poslinkiams šiaurės ir

šiaurės rytų kryptimis, rūšys dėl pakitusių sąlygų paliks saugomas teritorijas.

Todėl kils naujų pavojų saugant retąsias rūšis. Daugelis įprastų aplinkosaugoje

taikomų rūšių apsaugos ir tvarkymo priemonių nebebus veiksmingos. Poveikis

ekosistemoms ryškės per jų eutrofikaciją, sausėjimą, buveinių kaitą, natūralios

sukcesijos pokyčių greitėjimą, ekosistemų išbalansavimą. Pastaraisiais metais

atlikti tyrimai leidžia daryti išvadas, kad šiaurines rūšis Lietuvoje

globalinis atšilimas gali veikti stipriau nei tiesioginis antropogeninis

poveikis.

20.4.2. Nutrūkus tradicinei ūkinei veiklai ir neįdiegus

veiksmingų gamtotvarkos priemonių, gali iškilti pavojus saugomiems biologinės

įvairovės objektams.

20.4.3. Ypač

stiprus klimato atšilimo poveikis bus Lietuvos jūros pakrantei. Lietuvos

Baltijos jūros kranto linija yra 90,6 km ilgio. Ji stipriai antropogenizuota

veikia didelis Klaipėdos jūrų uostas, pastatyti keli naftos ir kitų medžiagų

krovos terminalai, pakrantėje įsikūrę pagrindiniai šalies kurortai. Nemažai čia

gyvenančių žmonių verčiasi žvejyba, su rekreacija susijusia veikla.

Mokslininkai konstatuoja, kad dėl klimato šiltėjimo kyla Pasaulinio vandenyno

lygis. Pagal prognozes per XXI amžių Baltijos jūroje vandens lygis ties

Lietuvos krantais gali pakilti 0,1–1 m. Dabar vandens lygis paaukštėja apie 5

mm per metus. Jeigu vandens lygio kilimo sparta išliks stabili, XXI amžiaus

pabaigoje kranto linija ims grėsmingai keistis, bus užlieta dalis pakrantės (ne

tik Baltijos jūros, bet ir Kuršių marių pakrantė). Vandens lygio kilimas

skatins dažnesnes druskingo vandens invazijas į Kuršių marias ir laipsnišką jų

šiaurinės dalies ekosistemos kaitą. Padidėjęs uraganų ir audrų dažnumas dar

labiau paveiks Baltijos jūros krantus, kurortų paplūdimius; reikės naujų investicijų

ir inovacijų krantų tvarkymui. Nesiimant išankstinių suplanuotų veiksmų,

vandens lygio kilimas gali sukelti rimtų socialinių ekonominių problemų.

21. Aplinkos

oro kokybė

21.1. Stiprybės

21.1.1.

Lietuvoje tarša dėl sieros dioksido, kurio pagrindinis šaltinis yra energetikos

ir pramonės sektoriai, nuo 1990 metų sumažėjo beveik 5 kartus, nes buvo mažiau

naudojama sieros turinčio kuro ir restruktūrizuojama pramonė. Mobilūs taršos

šaltiniai į atmosferą daugiausia išmeta azoto oksidų ir anglies monoksido; nors

transporto priemonių labai padaugėjo, palyginti su 1990 metais, tarša dėl azoto

oksidų sumažėjo maždaug perpus, dėl anglies monoksido – maždaug 4 kartus. Tai

lėmė automobilių parko pokyčiai ir pagerėjusi degalų kokybė. Uždraudus

Lietuvoje naudoti benziną su švino priedais, gerokai sumažėjo švino ore ir

dirvos paviršiuje prie automagistralių, miestuose. Apribojus ardančių ozono

sluoksnį medžiagų naudojimą, jų išmetimas į atmosferą sumažėjo daugiau negu 10

kartų. Per pastarąjį dešimtmetį 2–3 kartus sumažėjo išmetamų į atmosferą

šiltnamio dujų (CO2 ir CH4) kiekis. Nuo 2001 metų mūsų

šalyje sunaudojama vis mažiau naftos produktų. Viena pagrindinių priežasčių –

efektyvesnė gamyba ir naujų technologijų diegimas. Sparčiausiai mažėja mazuto

(labiausiai teršiančio naftos produkto) vartojimas.

21.1.2.

Išmetamo į atmosferą amoniako kiekis priklauso nuo žemės ūkio veiklos,

susijusios su gyvulių auginimu ir mėšlo tvarkymu. Auginamų gyvulių nuo 1990

metų mažėjo, jų skaičius stabilizavosi tik 2001 metais ir net pradėjo didėti,

bet išmetamo į atmosferą amoniako kiekis sumažėjo beveik trečdaliu (dėl

tvarkingesnių ūkių).

21.1.3.

Aplinkos oro kokybei vertinti vykdomas oro taršos monitoringas. Tai leidžia

sekti teršalų koncentracijos kitimą ir imtis prevencinių priemonių.

21.2. Silpnybės

21.2.1.

Teršalai atmosferoje gali išlikti ilgą laiką ir oro masės juos perneša toli nuo

taršos šaltinių, todėl oro kokybė priklauso ne tik nuo vietinių taršos šaltinių

išmetamų teršalų, bet ir nuo tolimųjų pernašų (tarp valstybių). Lietuva yra

arti pramoninių Europos rajonų, o vyraujanti vakarų oro masių pernaša į Lietuvą

atneša sieros, azoto ir kitus teršalus, tuo padidindama oro užterštumą

Lietuvoje.

21.2.2.

Daugelyje miestų, rajonų centrų dėl to, kad daug nenaujų automobilių, neefektyviai

organizuota eismo sistema, mažos stovėjimo aikštelės ir siauros gatvės,

susidaro mašinų spūstys ir į atmosferą (ypač piko valandomis) patenka daug

azoto junginių ir kietųjų dalelių. Nemažai pramonės įmonių vis dar nėra

įdiegusios šiuolaikinių oro taršą mažinančių technologijų.

21.3. Galimybės

21.3.1.

Nacionalinė darnaus vystymosi strategija įpareigoja neviršyti ES leistinų

normatyvų pagal aplinkos taršos rodiklius ir laikytis tarptautinių konvencijų,

ribojančių aplinkos taršos reikalavimus. Plėtojant šalies ūkį pagal darnaus

vystymosi principus, būtina siekti, kad 2010-aisiais ir kiekvienais vėlesniais

metais į atmosferą išmetamų sieros dioksido, azoto oksidų, lakiųjų organinių

junginių ir amoniako kiekis neviršytų pagal Lietuvos stojimo į ES sutarties

nuostatas aplinkos ministro 2003 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 468 (Žin.,

2003, Nr. 99-4465)

patvirtintų sieros dioksido, azoto oksidų, lakiųjų organinių junginių ir

amoniako nacionalinių limitų.

21.3.2.

Tinkamai parengus projektus dėl mažesnį neigiamą poveikį darančių pramonės

technologijų įdiegimo, susidarys galimybė pasinaudoti ES struktūriniais

fondais. Panaudojus paramos lėšas, bus galima: didinti vietinių išteklių

panaudojimą kaip alternatyvą įvežamam ir taršiam kurui (pavyzdžiui, įgyvendinti

vėjo, geoterminių jėgainių projektus), plėsti multimodalines transporto

sistemas, aplinkkelių ir bevariklio transporto takų infrastruktūrą. ES lėšos

sudarys galimybę renovuoti ir modernizuoti senus pastatus, šilumos ūkį,

efektyviau naudoti energiją ir mažinti taršaus kuro naudojimą, didinti

atsinaujinančios energijos panaudojimą. Biokuro naudojimas padės sumažinti kai

kurių teršalų ir šiltnamio dujų kiekį, gerinti aplinkos oro kokybę.

21.3.3.

Pelnas, gaunamas iš prekybos apyvartiniais šiltnamio dujų taršos leidimais,

gali paskatinti įmones kurti ir naudoti ekologiškas technologijas.

21.4. Grėsmės

21.4.1. Pagal

Lietuvos ūkio plėtros prognozes, didės energijos poreikiai. Kaip rodo

skaičiavimai, uždarius Ignalinos atominę elektrinę, didesnis krūvis teks

kitiems elektros energijos gamintojams, todėl pasikeitus kuro balanso

struktūrai padidės tarša.

21.4.2. Laiku

neišsprendus automobilių parko atnaujinimo klausimų, nesustiprinus automobilių

išmetamųjų dujų kontrolės, neišplėtus ir neatnaujinus visuomeninio transporto

parko, gali padidėti oro tarša (ypač didžiuosiuose miestuose).

21.4.3.

Prognozuojama, kad keičiantis klimatui Lietuvoje didės temperatūrinių inversijų

tikimybė, todėl blogės teršalų sklaidos sąlygos. Miestuose dažniau bus

viršijamos leistinos ribinės jų vertės. Kylant oro temperatūrai, daugės ir

kenksmingo priežeminio ozono. Ilgėjant vegetacijos sezono trukmei ir didėjant

anglies dioksido koncentracijai ore, didės žiedadulkių koncentracija ir ilgės

laikotarpis, kurio metu gali kilti alerginės reakcijos.

22. Vandens

ištekliai

22.1. Stiprybės

22.1.1. Viešam vandens

tiekimui Lietuvos miestų gyventojai, daugelis miestelių ir kaimo gyventojų

naudoja tik požeminį vandenį, kuris apsaugotas nuo tiesioginių taršos šaltinių

ir atitinka sanitarinius normatyvus. Per pastarąjį dešimtmetį pastatyta daug

nuotekų valymo įrenginių ir modernizuoti seni, sparčiai didėja iki nustatytų

normų išvalytų nuotekų dalis. Sumažėjo nevalytų ir

nepakankamai išvalytų nuotekų. Tai labai

mažina paviršinių vandens telkinių užterštumą. Suirus kolektyviniams

ūkiams ir daugeliui pramonės įmonių, sumažėjo organinių medžiagų, naftos

produktų, fosforo ir ypač sunkiųjų metalų patekimas į gruntinius ir paviršinius

vandens telkinius.

22.1.2. Upėse, ežeruose ir

kituose vandens telkiniuose atliekami tyrimai rodo, kad jų vandens būklė gerėja

arba išlieka stabili. Švarūs paviršiniai vandens telkiniai yra pagrindinis

kasmet didėjančio vandens turizmo ir įvairių rekreacijos formų veiksnys.

22.1.3. Vartotojai gauna

apvalytą nuo geležies pertekliaus geriamąjį vandenį. Daugelyje Lietuvos regionų

yra pakankami geros kokybės požeminio vandens ištekliai. Dabar Lietuvoje

suvartojama tik apie ketvirtadalis išžvalgytų geriamojo vandens išteklių.

22.2. Silpnybės

22.2.1. Pagrindiniai vandens

teršėjai – komunalinis ūkis, pramonė, žemės ūkis ir individualūs vandens

vartotojai. Vandens kokybė gali prastėti tiek dėl gamtinių (natūralių), tiek

dėl antropogeninių veiksnių. Lietuvoje požeminio vandens kokybę prastina

vandenyje esančios organinės medžiagos, fluoridai, sulfatai, chloridai ir

amonio jonai. Į vandens telkinius patenka vis dar per daug biogeninių medžiagų

arba jų kiekis nesubalansuotas, o tai sukelia eutrofikaciją – vandens telkinių

biologinio produktyvumo didėjimą. Šios medžiagos skatina dumblių

(fitoplanktono) ir aukštesnių vandens augalų augimą, vandens „žydėjimą“. Yrant

biomasei, sunaudojama daugiau deguonies, todėl vandens telkiniuose jo pradeda

trūkti (dūsta žuvys).

22.2.2. Pastaraisiais metais paviršinių

vandens telkinių būklė gerėja arba išlieka stabili, tačiau dar yra nemažai

upių, kuriose nustatytos atskirų teršalų normos viršijamos. Labiausiai

užterštos seklios upės, į kurias išleidžiama nepakankamai išvalytų miestų

nuotekų.

22.2.3. Nepakankamai išvystyta

Baltijos jūros, Kuršių marių ir ežerų monitoringo sistema. Pastaraisiais metais

atsigauna žemės ūkis, gausėja stambių gyvulininkystės ūkių, daugiau naudojama

pesticidų, todėl didėja pasklidosios taršos apkrova aplinkai, kartu ir

paviršinių bei gruntinių vandenų taršos rizika.

22.2.4. Nemažai Lietuvos kaimo

gyventojų vartoja nepakankamos kokybės geriamąjį vandenį. Daugeliui

centralizuotų vandenviečių būtini vandens kokybės gerinimo įrenginiai. Šulinių

vandens tyrimai rodo, kad šis geriamojo vandens šaltinis yra nesaugus, nes

dažnai šulinių vanduo būna užterštas tomis medžiagomis, kuriomis užterštas

dirvožemis. Ypač pavojingas šulinių vandens užteršimas nitritais.

22.2.5. Daugelyje rajonų vandens ūkis vis dar ekonomiškai

neefektyvus ir nuostolingas. Nemažai nuotekų valymo įrenginių fiziškai ir

morališkai pasenę, didelės jų eksploatacinės išlaidos, o dalis naujųjų valymo

įrenginių naudojami neefektyviai. Kaimo vietovėse ir kai kuriose gyvenvietėse

daug gyventojų būstų neprijungti prie geriamojo vandens viešojo tiekimo tinklo

ir kanalizacijos sistemų. Įvedus griežtą vandens apskaitą, sumažėjo jo

vartojimas, todėl padidėjo vandens buvimo tinkluose trukmė, susidaro nuosėdų,

blogėja geriamojo vandens kokybė.

22.3. Galimybės

22.3.1. Tobulinti teisės aktus,

reglamentuojančius paviršinių ir požeminių vandens telkinių naudojimą ir

apsaugą, nuotekų išleidimą, informacijos rinkimą ir ataskaitų rengimą Europos

Komisijai.

22.3.2. Veiksmingai

panaudojant ES teikiamą paramą: automatizuoti stebėjimus (tai sumažintų

monitoringo išlaidas ir užtikrintų gaunamų duomenų tikslumą); išplėsti

gruntinio vandens hidrocheminių tyrimų mastą; patikimai įvertinti požeminio

vandens, ypač atsinaujinančių išteklių, būklę, jų kaitos tendencijas, ryšį su

paviršiniu vandeniu. Sukūrus bendrą upių baseinų rajonų principu pagrįstą

vandens išteklių valdymo sistemą, bus užtikrintas kompleksiškas ir racionalus

vandens išteklių naudojimas ir jų kokybės valdymas.

22.3.3. Sukūrus

infrastruktūrą, išplėsti upių laivininkystės galimybes, kurios leistų su

mažesnėmis energijos sąnaudomis ir išmetant į atmosferą mažiau šiltnamio dujų

gabenti daugiau krovinių.

22.4. Grėsmės

22.4.1. Nuotekų valymas ir

geriamojo vandens kokybės gerinimas tebėra viena iš aktualiausių problemų

šalyje. Laiku neįvykdžius pagrindinių reikalavimų, kuriais vadovaujantis turi

būti organizuojamas vandens išteklių valdymas upių baseinų rajonų pagrindu,

vargu ar pavyktų per labai trumpą laiką (iki 2015 metų) pagerinti vandens būklę

visuose Lietuvos vandens telkiniuose.

22.4.2.

Didelę grėsmę kelia centralizuoto vandentiekio vartotojų mažėjimas dėl

vandentvarkos ūkio decentralizavimo, leidžiant įsirengti alternatyvius vandens

tiekimo šaltinius ten, kur yra centralizuotas vandens tiekimas, didėjanti

paviršinių ir gruntinių vandenų tarša dėl netinkamo nuotekų šalinimo iš

individualių kanalizacijos sistemų. Jeigu žemės ūkyje nebus pereinama prie

ekologinės žemdirbystės, ir toliau į gruntinius vandenis pateks daug

mineralinių trąšų.

22.4.3. Tinkamai nepanaudojus

ES paramos ir nemodernizavus nuotekų tvarkymo infrastruktūros, nepakankamai

kontroliuojant vandens panaudojimą ir valymą pramonėje ir individualiuose

gyvenamuosiuose namuose, didės paviršinių ir gruntinių vandenų tarša.

22.4.4. Jeigu nebus skirta

daugiau dėmesio kaimo ir miestų gyventojų centralizuotam aprūpinimui geros

kokybės geriamuoju vandeniu, gali kilti grėsmė gyventojų sveikatai ir gyvybei.

Didelis nitratų kiekis privačiuose šuliniuose, kur neatliekami jokie vandens

tyrimai, tam tikrais atvejais gali kelti pavojų žmonių sveikatai. Dėl kai kurių

vandens telkinių užterštumo gresia ligų ir epidemijų kilimo ir išplitimo

galimybė.

22.4.5.

Dažnesni ir stipresni poplūdžiai visais metų laikais padidins paviršinių

vandenų biologinį užterštumą. Dėl aukštesnės oro temperatūros vis dažniau lis

žiemą. Keičiantis klimatui, kils maksimali vandens telkinių vasaros

temperatūra, spartės eutrofikacijos procesai.

22.4.6.

Kylant jūros lygiui ir dažnėjant žiemos audroms, toliau stiprės Baltijos jūros

krantų ardymas.

23. Dirvožemis

23.1. Stiprybė – nustatyta,

kad technogeninės taršos zonose ir saugomose jautriose geocheminiam poveikiui

teritorijose bendra geohigieninė dirvožemio būklė yra gera, o kai kurie

biologiškai svarbūs elementai atskiruose regionuose netgi laikytini

deficitiniais. Po ekonominės pertvarkos dėl pasikeitusių žemės nuosavybės formų

padaugėjus ganyklų ir sumažėjus dirbamų laukų labai sumažėjo defliacijos mastas

(išskyrus Kuršių nerijos pustomus smėlynus). 1999 metais Lietuvoje sukurta

elektroninė informacijos sistema „Geologinės aplinkos taršos židiniai“. Jos

struktūra leidžia kaupti, atnaujinti ir valdyti duomenis apie visų tipų,

įvairios būklės (veikiančius ar neveikiančius), žemės paviršiuje ir giliau

esančius potencialius taršos židinius. Tai leidžia išskirti šių objektų tvarkymo

prioritetus.

23.2. Silpnybės

23.2.1. Pertvarkant žemės

nuosavybės santykius ir ūkines struktūras, buvo suardyta buvusi žemės naudotojų

sistema. Nepakankamai dėmesio skiriama sausinimo ir drenažo sistemų priežiūrai.

Buvo nutrauktas reguliarus dirvožemio kalkinimas, todėl pradėjo didėti

rūgštingo dirvožemio plotai. Dirvožemis labai teršiamas didžiuosiuose

miestuose, prie pramonės įmonių ir transporto magistralių. Labai užteršti

plotai yra sąvartynuose ir buvusios sovietų kariuomenės dislokacijos vietose.

Be to, intensyvus žemės dirbimas sudaro palankias sąlygas mechaninei ir vandens

keliamai dirvožemio erozijai ir defliacijai. Paskutiniai sistemingi visos

šalies dirvožemių geocheminiai tyrimai atlikti 1995–1996 metais.

23.2.2. Dėl vis dar

pasitaikančio pievų deginimo alinamas dirvožemis, jis netenka purumo, nesulaiko

drėgmės, jame mažėja organinių medžiagų. Nudegintos pievos pasidaro neatsparios

sausrai. Vandens keliamos erozijos grėsmė vis dar išliko paupių šlaituose, nors

žolėmis apaugusiuose dirvonuojančiuose plotuose ji sumažėjo.

23.3. Galimybės

23.3.1. Žemės ūkio planavimo

sistema leidžia kompleksiškai spręsti dirvožemio naudojimo ir apsaugos

klausimus, įgalina kontroliuoti ūkinės veiklos skleidžiamą taršą atsižvelgiant

į geosistemų, priimančių šią apkrovą, jautrumą. Neproduktyvioje žemėje plečiant

miškų plotus, absorbentus, didinant daugiametės žolinės augmenijos arealus ir

veisiant lauko apsauginius želdinius, galima padidinti šiltnamio dujų

absorbavimą ir sumažinti žemės eroziją.

23.3.2. Atsirado galimybė

koordinuotai ir kryptingai dalyvauti tarptautiniuose projektuose, mokslinio

tyrimo programose, aktyviai dalyvauti tarptautiniuose renginiuose dirvožemio

išsaugojimo klausimais. Užbaigus kompleksinius dirvožemio tyrimus seniai

tirtose teritorijose, bus galima numatyti priemones dirvožemio rūgštėjimui

stabilizuoti.

23.4. Grėsmės

23.4.1. Ateityje išliks

svarbiausi pavojai dirvožemiui: erozija, biologinės įvairovės ir organinės

medžiagos kiekio mažėjimas, išsklaidytoji ir vietinė tarša, suspaudimas,

uždruskėjimas ir hidrogeologiniai pavojai (potvyniai ir nuošliaužos). Lietuvoje

vyksta spartus dirvožemio rūgštėjimas su gana didele sunkiųjų metalų

koncentracija, todėl laiku nepradėjus kalkinti dirvožemio rūgštingumas didės.

Net tais atvejais, kai dirvožemis yra silpnai užterštas arba tyrimai jo

užterštumo jau nerodo, negalima atmesti galimybės, kad pesticidai yra išplauti

į gilesnius dirvožemio sluoksnius. Kol kas nesusisteminti potencialūs

dirvožemio taršos židiniai (ūkinės veiklos objektai, kuriuose saugomos,

naudojamos ar šalinamos teršiančios medžiagos).

23.4.2. Klimato pokyčiai darys

įtaką dirvodaros procesams. Didėjant klimato ekstremalumui (kartojantis labai

stipriems krituliams), padidės ir vandens keliama dirvožemio erozija. Ji gali

sustiprėti ir dėl žemės naudojimo pokyčių kintančio klimato sąlygomis. Be to,

trumpesnis pašalo laikotarpis gali sutrumpinti dirvos atsparumo erozijai

laikotarpį. Didėjantis sausringumas lems mažesnes vandens atsargas dirvoje,

sustiprės vėjo keliama erozija. Keisis ir dirvos struktūra. Pastarąjį procesą

veiks numatomi dažnesni dirvos išdžiūvimo ir įmirkimo, įšalimo ir atitirpimo

procesai, taip pat organinių medžiagų kiekio pokyčiai (pastarieji priklauso nuo

dirvos drėgmės ir temperatūros svyravimų).

24.

Visuomenės sveikata

24.1. Stiprybės

24.1.1. Lietuvoje vykdoma

laipsniška ir kryptinga visuomenės sveikatos priežiūros sistemos reforma. Per

pastaruosius metus labai pasikeitė visuomenės sveikatos samprata, plėtojama

modernioji visuomenės sveikata. Jos tikslas – užtikrinti efektyvų ligų

prevencijos ir kontrolės sistemos funkcionavimą, sveikatos ugdymą ir

informacijos sistemų plėtrą, skatinti profesinį tobulėjimą. Vis daugiau

gyventojų propaguoja sveiką gyvenseną, imasi ligų prevencijos priemonių.

24.1.2. Lietuvoje daug dėmesio

skiriama ir aplinkos tyrimo programoms. Atmosferos ir vandens taršos poveikis

visuomenės sveikatai nagrinėjamas įvairiais aspektais. Vykdomi išsamesni

Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų sveikatos ekologiniai monitoringo projektai.

24.1.3. Visuomenės sveikatos

politika koordinuojama valstybės lygiu, įgyvendinama Lietuvos sveikatos

programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. liepos 2 d. nutarimu

Nr. VIII-833 (Žin., 1998, Nr. 64-1842), Lietuvos

nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros 2006–2013 metų strategija,

patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 27 d. nutarimu Nr.

941 (Žin., 2001, Nr. 66-2418;

2006, Nr. 70-2574),

Nacionalinė aplinkos sveikatinimo veiksmų 2003–2006 metų programa, patvirtinta

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 66 (Žin.,

2003, Nr. 8-288).

24.1.4. Lietuva įsitraukė į

tarptautinius sveikatos politikos procesus, aktyviai bendradarbiauja su Europos

Taryba sveikatos apsaugos srityje. Lietuva, kaip ir kitos ES narės, vykdo 2002

m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą 1786/2002/EB,

patvirtinantį Bendrijos veiksmų visuomenės sveikatos srityje programą

(2003–2008 m.) (OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 7 tomas, p.

173), kuri kelia 3 bendrus uždavinius: informacijos apie sveikatą

platinimą, greitą reakciją į sveikatai kylančius pavojus ir sveikatos gerinimą,

atkreipiant dėmesį į ją lemiančius veiksnius.

24.2. Silpnybės

24.2.1. Per pastarąjį

dešimtmetį daugelis investicijų buvo skirta labiausiai išsivysčiusiems

regionams, didiesiems miestams, ypač sostinei. Šių regionų ekonominis ir

socialinis vystymasis vyko sparčiausiai, todėl dar labiau padidėjo skirtumai

tarp atskirų regionų išsivystymo, žmonių sveikatos priežiūros lygio.

24.2.2. Daugelį sveikatos

problemų lemia socialinės sąlygos, skurdas, kenksmingi aplinkos veiksniai,

nepakankama ligų profilaktika.

24.2.3. Per mažai dėmesio

skiriama klimato kaitos poveikiui sveikatingumui tirti, medicininei

meteorologijai plėtoti, nepanaudojamos visos klimatoterapijos galimybės.

24.3. Galimybės

24.3.1. Pastaraisiais metais

plečiasi galimybės pasinaudoti įvairių valstybių ir tarptautinių institucijų

patirtimi vykdant šalies sveikatos politiką. Naujų informacinių technologijų

diegimas, smulkaus ir vidutinio verslo plėtra, glaudesnis tarptautinis

bendradarbiavimas skatina ekonominį vystymąsi, užimtumą, gerina gyvenimo

kokybę. Atsiranda daugiau galimybių efektyviau spręsti vietinės ekonomikos,

socialines ir sveikatos priežiūros problemas.

24.3.2. ES struktūrinių fondų

parama Lietuvai leidžia gerinti sveikatos informacijos ir žinių plėtojimą,

užtikrinti greitą reagavimą į su klimato kaita susijusias grėsmes visuomenės

sveikatai. Didėja galimybė diegti naujausias technologijas, keistis specialistais,

įgyvendinti Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas savo šalyje.

24.3.3. Galimas specialistų

rengimas ir profesinis tobulinimas kitose šalyse. Kur kas daugiau informacijos

ir žinių visuomenės sveikatos klausimais pateikiama internetu. Žiniasklaida

(radijas, televizija, spauda) turi propaguoti sveiką gyvenimo būdą, jį

lemiančius socialinius ekonominius ir ekologinius veiksnius.

24.4. Grėsmės

24.4.1. Dėl kvalifikacijos

stokos daugiau ES struktūrinių fondų paramos gali atitekti labiausiai išsivysčiusiems

regionams ir dar labiau padidinti regionų vystymosi disproporciją. Gali

pablogėti silpnesnių regionų aplinkos būklė, didėti nedarbas, sulėtėti

ekonominis vystymasis. Visa tai gali kliudyti diegti naujas modernias

technologijas, racionaliai panaudoti sveikatos priežiūrai ir ligų profilaktikai

skirtas lėšas.

24.4.2. Palyginti maži mokslo

darbuotojų atlyginimai trukdo suburti geriausius specialistus mokslo ir

švietimo įstaigose. Tai gali paskatinti dar intensyvesnę jaunų išsilavinusių

žmonių emigraciją.

24.4.3. Visuomenės senėjimo

tendencijos ir didėjantis klimato ekstremalumas lems naujus pavojus gyventojų

sveikatai: didės užkrečiamųjų ligų ir epidemijų pavojus; dažnėjančios karščio

bangos ir didesni oro sąlygų svyravimai kels didesnį pavojų žmonėms, kurie

jautresni klimato pokyčiams (vaikams, pagyvenusiems žmonėms); silpnės jų

imuninė sistema. Gruntinio vandens lygio kaita, potvyniai pablogins vandens

kokybę, o tai savo ruožtu gali lemti su geriamojo vandens kokybe susijusių ligų

ir epidemijų pavojaus didėjimą. Klimatui šiltėjant, prognozuojamas tolesnis

erkių, platinančių erkinį encefalitą ir Laimo ligą, taip pat kraujasiurbių

vabzdžių plitimas Lietuvoje. Vegetacijos trukmės kaita apsunkins alerginių ligų

profilaktiką ir gydymą.

25. Švietimas

ir mokslas

25.1. Stiprybės

25.1.1.

Lietuvoje yra 21 universitetinė aukštoji mokykla ir 27 neuniversitetinės

aukštosios mokyklos, veikia 35 valstybiniai mokslo institutai, tarp jų 18

universitetinių ir 8 valstybės mokslo įstaigos. Daugelyje Lietuvos

universitetų į bakalauro ir magistro studijų programas įtraukti dalykai,

kuriuose analizuojama klimato kaita, jautrumas klimato kaitai ir prisitaikymo

priemonės, aplinkosaugos teisės, aplinkos taršos prevencijos klausimai,

globalinės ir regioninės ekologinės problemos.

25.1.2.

Lietuvos klimato ypatumai ir klimato svyravimai, klimato kaitos poveikis

vandens ištekliams ir hidrologiniams procesams, Baltijos jūros krantų dinamika

tyrinėjami Vilniaus ir Klaipėdos universitetuose, Geologijos ir geografijos

institute. Daug mokslinių tyrimų projektų vykdomi bendradarbiaujant su Lietuvos

hidrometeorologijos tarnyba. Moksliniai tyrimai, susiję su Konvencijos

įsipareigojimų įgyvendinimu, atliekami Vilniaus universiteto Ekologijos

institute ir Lietuvos energetikos institute, Lietuvos žemdirbystės institute,

Botanikos institute, Puslaidininkių fizikos institute, Fizikos institute,

Lietuvos žemės ūkio universiteto Žemės ūkio inžinerijos institute, Kauno

technologijos universitete. Lietuvoje visuomenė pastebimai susirūpino klimato kaita

pasirodžius specialioms publikacijoms spaudoje – dienraščiuose, populiariuose

žurnaluose ir savaitraščiuose, reportažams ir interviu radijo ir televizijos

laidose, kurių autoriai ar pranešėjai dažnai yra Lietuvos mokslininkai.

Aplinkosaugos, taip pat klimato kaitos tematika įtraukiama į įvairių mokyklos

dalykų programas (geografijos, gamtos ir žmogaus, biologijos ir kitas).

25.1.3.

Įgyvendinant Konvencijos įsipareigojimus, labai svarbios yra Jungtinių Tautų

vystymo programos Pasaulio aplinkos fondo Mažųjų projektų programa (MPP);

nemaža darbą atlieka nevalstybinės organizacijos. Šalyje veikia aplinkosaugos

portalas, kurio tikslas – supažindinti lankytojus su naujausia informacija

aplinkos apsaugos srityje ir suteikti aplinkosaugininkams galimybę patiems

skelbti informaciją, komentuoti ją, inicijuoti diskusijas ir dalyvauti jose.

25.1.4.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 206 „Dėl

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 1646 „Dėl

Ilgalaikės mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros strategijos bei Lietuvos

mokslo ir technologijų baltosios knygos nuostatų įgyvendinimo programos

patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2007, Nr. 25-941) patikslintos

prioritetinės Lietuvos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros kryptys,

kuriose numatyta remti mokslinius tyrimus ekosistemų ir klimato pokyčių

srityje.

25.2. Silpnybės

25.2.1.

Nepakankamas valstybės valdymo ir mokslo institucijų bendradarbiavimas

vertinant klimato kaitos poveikį ir priimant sprendimus, susijusius su

situacijos švelninimu ir prisitaikymo priemonių įgyvendinimu atskirose šalies

ūkio srityse. Mokslo ir studijų bazė nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo

laikų iš esmės nepakito ir yra gerokai pasenusi.

25.2.2. Kai

kurių šalies aukštųjų mokyklų studijų programose klimato kaitos poveikis šalies

ekonomikai, visuomenės sveikatai, gamtinei aplinkai nepristatomas, atitinkamos

žinios neperteikiamos būsimiems specialistams, kurie būtinai susidurs su

klimato kaitos sukeltomis problemomis.

25.2.3.

Šalyje dar trūksta informacijos apie klimato kaitą, jos dabartinį poveikį ir

galimus padarinius. Nepakankamas bendruomenių

sąmoningumas ir dalyvavimas sprendžiant klimato

kaitos problemas, mažinant išmetamų į atmosferą šiltnamio dujų kiekį.

Per mažai dėmesio skiriama mokinių aplinkosauginiam ugdymui. Yra problemų

aplinkosauginio švietimo srityje – nepakankamai suvokiama asmeninio indėlio

reikšmė, atsakomybė už aplinkai daromą žalą, dalyvavimo aplinkos apsaugos

procese būtinybė.

25.3. Galimybės

Lietuvos

nepriklausomybės laikotarpiu buvo sukurta teisinė bazė, apimanti švietimo ir

profesinio mokymo sistemos plėtojimą: Užimtumo didinimo programa ir Mokymosi

visą gyvenimą užtikrinimo strategija. Todėl galima teigti, kad Lietuva turi

gana gerą teisinį pagrindą plėtoti modernią švietimo sistemą ir socialinę

partnerystę. Nacionalinė darnaus vystymosi strategija švietimo ir mokslo

srityje nurodo ilgalaikius tikslus, iš dalies apimančius ir klimato kaitos sektorių.

Lietuvos mokslas aktyviai integruojamas į tarptautinį, tampa vis svarbesne jo

dalimi. Dalyvavimas tarptautiniuose moksliniuose projektuose leidžia panaudoti

tarptautinę patirtį sprendžiant su klimato kaita susijusias problemas,

pateikiant klimato kaitos ir jo poveikio aplinkai ir visuomenei prognozes. Šiuo

metu nemažai tarptautinių šios krypties projektų naudos gavėjų yra atskiros

bendruomenės, švietimo institucijos ir t. t. Sparti informacinių technologijų

plėtra suteikia galimybę panaudoti modernias žiniasklaidos priemones visuomenei

šviesti ir informuoti apie klimato kaitą.

25.4.

Grėsmės

25.4.1. Pasenusi mokslinių

tyrimų bazė, nepakankamas mokslo finansavimas turimo mokslinio potencialo

neleidžia panaudoti klimato kaitos problemoms spręsti ir nacionaliniams

įsipareigojimams įgyvendinti.

25.4.2. Nepakankamas dėmesys

visuomenės aplinkosauginiam švietimui, su klimato kaita susijusių problemų

aktualizavimui gali trukdyti įgyvendinti strateginius uždavinius, susijusius su

klimato kaita.

26. Energetika

26.1. Stiprybės

26.1.1. Nuolat atnaujinamos ir diegiamos pažangiausios

šilumos ir elektros gamybos, perdavimo ir valdymo technologijos. Pirminės energijos balanse dominuoja mažai šiltnamio dujų išmetantis branduolinis

kuras ir gamtinės dujos. Galimybė daugelyje energetikos

įmonių naudoti įvairių rūšių kurą užtikrina patikimą energijos tiekimą ir

galimybę kontroliuoti išmetamų į atmosferą šiltnamio dujų kiekį.

26.1.2. Energetikos sektoriuje išmetamų teršalų kiekis

sumažėjo beveik 3 kartus. Apie 4 kartus padidėjo vietinių ir atsinaujinančių

išteklių panaudojimas energijos gamybai. Mažiau naudojama taršaus kuro

(sieringo mazuto ir akmens anglių).

26.2. Silpnybės

26.2.1. Vis dar nemaža dalis energetikos sektoriaus

neatitinka dabartinių energijos rinkai keliamų

valdymo principų, efektyvumo, struktūros ir kitų

reikalavimų.

26.2.2. Šiuo metu turimas energijos potencialas neefektyviai

panaudojamas: nacionaliniai elektros tinklai nesujungti su Vakarų Europos

energetinėmis sistemomis;

nemažai elektros tinklų ir pastočių yra prastos būklės; gyvenamuosius namus aptarnaujančiose centralizuoto šildymo sistemose

neefektyviai naudojama šiluma.

26.2.3. Didieji energetikos objektai neturi efektyvių

išmetamų teršalų valymo įrenginių, o mažuose – energijos gamybos technologijos

pasenusios. Esama elektros energiją generuojančių galių struktūra ir dideli

pajėgumai iš dalies trukdo naudotis kombinuotos elektros ir šilumos energijos

gamybos galimybėmis. Dėl pasenusių šilumos tiekimo sistemų ir daugelio anksčiau

statytų namų prastų šiluminių savybių prasidėjusios šilumos ūkio

decentralizacijos šiluminė energija naudojama labai neefektyviai, į orą

išmetama palyginti daug teršalų ir šiltnamio dujų. Nemaža dalis šalies miestų

ir gyvenviečių dar neprijungta prie gamtinių dujų tiekimo sistemos. Per mažai

dėmesio skiriama atsinaujinančių energijos išteklių (vėjo, saulės, geoterminės

energijos ir kitų) naudojimui.

26.3. Galimybės

26.3.1. Nacionalinės energetikos strategijos, patvirtintos

Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. X-1046 (Žin.,

2007, Nr. 11-430),

ir Nacionalinės energijos vartojimo efektyvumo didinimo 2006–2010 metų

programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 11 d.

nutarimu Nr. 443 (Žin., 2006, Nr. 54-1956),

įgyvendinimas sudarys galimybę mažinti iškastinio organinio kuro naudojimą,

paspartinti biokuro naudojimo plėtrą, alternatyvių, atsinaujinančių energijos

šaltinių platesnį naudojimą ir leis tam tikru mastu mažinti išmetamų į

atmosferą teršalų ir šiltnamio dujų kiekį.

26.3.2. Apgalvotas ES paramos naudojimas, platesnis privačių

lėšų pritraukimas sudarys galimybes modernizuoti ir atnaujinti šilumos ūkį ir

pastatus, efektyviau naudoti energiją. Esamos centralizuoto šilumos tiekimo

sistemos leis gerokai išplėsti kombinuotą šilumos ir elektros gamybą. Aplinkai

mažesnį neigiamą poveikį darančių šiuolaikinių pramonės technologijų diegimas

ir gamybos ekologinio efektyvumo didinimas taip pat padės mažinti oro taršą.

Magistraliniai dujotiekiai leis gerokai padidinti gamtinių dujų suvartojimą.

26.4. Grėsmės

26.4.1. Pagrindinis vaidmuo Lietuvos

energetikos sektoriuje tenka valstybės įmonei Ignalinos atominei elektrinei (toliau vadinama – Ignalinos AE), kadangi joje

pagaminama apie 70 procentų visos šalyje gaminamos elektros energijos. Pagal

Stojimo į ES sutartį Lietuva 2005 metais sustabdė pirmąjį reaktorių, o antrąjį

įsipareigojo sustabdyti 2009 metų pabaigoje. Planuojama, kad pagrindinę dalį energijos, kuri šiuo metu pagaminama Ignalinos AE,

turėtų perimti Lietuvos elektrinė. Uždarius

Ignalinos AE, kol bus pastatyta nauja atominė elektrinė, numatomą

elektros energijos poreikį turės tenkinti esami ir anksčiau už ją planuojami

pastatyti įrenginiai.

26.4.2. Tinkamai nepasirengus Ignalinos AE uždarymui ir

šiluminėse elektrinėse neįdiegus reikiamų aplinkosaugos priemonių, gali labai

padidėti į orą išmetamų teršalų kiekis. Jeigu greitai nepavyks modernizuoti

centralizuotų šilumos tiekimo sistemų ir padidinti energijos vartojimo

efektyvumo, prasidėjusi šilumos tiekimo decentralizacija labai padidins oro

taršą.

26.4.3. Nors

šiltėjant klimatui bendros energijos sąnaudos turėtų šiek tiek sumažėti, iškils

daug naujų grėsmių. Padidės energijos, kurios reikia šaldymui ir

kondicionavimui šiltuoju metų laiku, sąnaudos. Ypač jautri klimato kaitos

pokyčiams hidroenergetika; ji labiausiai veikiama regioninių kritulių ir

temperatūros pokyčių. Kylant oro temperatūrai, o kritulių kiekiui beveik

nesikeičiant, hidroenergetiniai ištekliai mažės. Didėjant šiltojo laikotarpio

sausringumui, ypač sumažės upių nuotėkis vasaros laikotarpiu, be to, vasarą vis

dažniau kartojantis trumpiems labai stipriems krituliams, prireiks taikyti

naujus saugumo reikalavimus hidroelektrinių (ypač mažųjų) konstrukcijoms.

26.4.4.

Klimato ekstremalumas (dažnesnės audros, pūgos, škvalai, lijundra, kruša ir

kita) kels pavojų antžeminėmis elektros perdavimo linijoms. Didėjanti paros

žiemos oro temperatūrų kaita sukels staigius energijos poreikių pokyčius, o tai

lems dažnesnius techninius energetinės sistemos sutrikimus.

27.

Transportas

27.1. Stiprybės

27.1.1. Nors transporto priemonių per pastarąjį dešimtmetį

labai padaugėjo, į aplinką jos išmeta 2 kartus mažiau teršalų, o bendros degalų

sąnaudos sumažėjo 30 procentų. Tai susiję su modernesnių, mažiau aplinką

teršiančių transporto priemonių naudojimu ir kuro kokybės pagerėjimu. Uždraudus

Lietuvoje naudoti benziną su švino priedais, švino koncentracija miestų ore ir

prie automagistralių keleriopai sumažėjo. Pasikeitė ir transporto degalų

sudėtis: daugiau suvartojama dyzelino, pastaruosius 3 metus beveik trigubai

daugiau vartojama suskystintųjų naftos dujų. Išplėtotas automobilių kelių

tinklas, gerėja jų kokybė ir pralaidumas, tiesiami aplinkkeliai – tai leidžia

sumažinti spūstis ir ekonomiškiau naudoti degalus. Efektyvi automobilių kelių priežiūros ir remonto sistema. Dėl to

transporto išmetamųjų dujų sumažėjo.

27.1.2. Parengtuose ir patvirtintuose strateginiuose dokumentuose

(Valstybės ilgalaikės raidos strategijoje, Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros

iki 2015 metų ilgalaikėje strategijoje, Lietuvos transporto sistemos plėtros

strategijoje) daug dėmesio skiriama išmetamų į atmosferą teršalų ir šiltnamio

dujų mažinimui transporto sektoriuje. Be valstybės ir savivaldybių biudžetų

lėšų, transporto sistemos plėtrai gali būti naudojamos lėšos iš Sanglaudos ir Europos regioninės plėtros fondų.

27.2. Silpnybė

27.2.1. Daugelis Lietuvoje esančių lengvųjų automobilių

senesni nei 10 metų. Nors automobilių parkas palengva atnaujinamas, dar daug

krovininių automobilių ir visuomeninio transporto neatitinka šiuolaikinių

reikalavimų. Ne visi didieji šalies miestai turi

aplinkkelius, todėl pernelyg apkrautose miestų gatvėse formuojasi spūstys.

Transporto spūstis didina ir pasenusios, neefektyvios eismo reguliavimo

sistemos. Sparčiausiai plėtojama labiausiai aplinką teršianti transporto rūšis

– automobilių transportas, o gerokai mažesnį poveikį aplinkai darančiam

transportui (geležinkeliui, vidaus vandenų transportui) modernizuoti reikia

ypač didelių investicijų.

27.2.2. Nepakankamai išplėstas

elektrifikuotų geležinkelio linijų tinklas. Vis dar nepakankamai dėmesio

skiriama bevariklio transporto plėtojimui.

27.3. Galimybės

27.3.1. Kuriant ekologiškai efektyvią transporto sistemą,

numatoma derinti visų transporto rūšių plėtra, teikianti pirmenybę mažesnį

neigiamą poveikį aplinkai darančiam transportui, naudojanti daugiau

alternatyvių ir mažiau aplinką teršiančių degalų. Platesnis geležinkelio

naudojimas leistų labai sumažinti transporto keliamą oro taršą. Plėtojant

Klaipėdos valstybinį jūrų uostą, atsiranda daugiau galimybių naudoti

ekologiškai švaresnį vandens transportą. Gana daug (maždaug 15 procentų)

transporto energijos poreikių turėtų tenkinti biologiniai degalai, biodyzelinas

ir bioetanolis. Numatoma plėtoti švariausio iškastinio kuro – gamtinių dujų

panaudojimą transporte. Planuojama diegti naujosios kartos maršrutinio

transporto sistemas, pereinant prie elektros energiją naudojančio ir mažiau

aplinką teršiančio transporto. Numatoma modernizuoti

eismo valdymo ir kontrolės sistemas (padidės gatvių ir kelių pralaidumas),

griežtinti transporto priemonių išmetamųjų dujų standartus.

27.3.2. Parengus tinkamus projektus, susidarys galimybė

kartu su valstybės ir savivaldybių lėšomis pasinaudoti ES struktūriniais

fondais energijos vartojimo efektyvumui transporte didinti ir jo keliamai oro

taršai mažinti.

27.4. Grėsmės

27.4.1. Jeigu nebus intensyviai atnaujinamas automobilių

(ypač visuomeninio transporto) parkas, ribojamas senų automobilių

eksploatavimas, daugiau dėmesio skiriama taršos kontrolei ir laiku pagerintas

eismo organizavimas, sparčiai didėjantis automobilių skaičius gali labai

padidinti išmetamų į atmosferą šiltnamio dujų kiekį. Ribotos investicijos į

geležinkelio transportą, ypač geležinkelio infrastruktūros ir riedmenų

atnaujinimo projektus, užkirs kelią efektyviau naudoti šį mažiau žalos aplinkai

darantį transportą. Nesant reikiamų ekonominių sąlygų, nebus plėtojamas vidaus

vandens transportas.

27.4.2. Naujos grėsmės kils ir dėl klimato pokyčių: vis

dažniau pasikartojančios audros trikdys navigaciją Klaipėdos valstybiniame jūrų

uoste, didės nuostoliai dėl prastovų. Dažnos sausros ir poplūdžiai apsunkins

navigaciją vidaus vandenyse ir paveiks vandens transporto infrastruktūrą.

Dažnesni oro temperatūrų svyravimai apie 0°C šaltuoju metų laikotarpiu ir

karščio bangos vasarą gadins kelių dangą ir geležinkelio bėgius. Ekstremalios

liūtys vasarą ir stiprios, su dažnesnėmis audromis susijusios pūgos žiemą

trikdys visų sausumos transporto rūšių eismą. Nepalankių eismui meteorologinių

reiškinių ilgėjimas lems ir avaringumo dėl orų sąlygų didėjimą. Staigi oro

sąlygų kaita ir temperatūrų ekstremalumas greitins transporto priemonių

koroziją. Numatomas perkūnijų padažnėjimas (kartu su stipriais lietumis ir

škvalais) lems ir dažnesnius oro uostų veiklos sutrikimus. Oro transportas yra

jautriausias klimato ir meteorologinių reiškinių poveikiui. Todėl dažnesni

temperatūros svyravimai apie 0°C padidins oro uostuose kilimo ir tūpimo takų

apledėjimo ir rūkų susidarymo tikimybę.

28. Pramonė

28.1. Stiprybės

28.1.1.

Nepriklausomybės metais kai kuriuose pramonės objektuose įdiegus naujesnes kuro

deginimo technologijas ir pradėjus naudoti daugiau gamtinių dujų, aplinką

teršiančių ir šiltnamio efektą skatinančių medžiagų išmetimas, tenkantis tam

pačiam sunaudotos energijos kiekiui, pradėjo mažėti. Ekologinis efektyvumas

labai padidėjo: energijos sąnaudos bendrojo vidaus produkto (BVP) vienetui

sumažėjo apie 1,7 karto, o išmetamų į atmosferą teršalų kiekis – apie 2,5

karto. Labiausiai sumažėjo iš stacionarių šaltinių išmetamų teršalų kiekis.

28.1.2.

Įsigalėjus rinkos ekonominiams santykiams, įvedus mokesčius už gamtos išteklius

ir aplinkos taršą, labai padidėjo daugelio išlikusių įmonių gamybos

efektyvumas, taupiau naudojami gamtos ištekliai, mažiau teršiama aplinka.

Pramonės įmonėse diegiamos prevencinės aplinkosaugos priemonės ir švaresnės

gamybos metodai. Palankios sąlygos diegti aplinkos apsaugos vadybos sistemas.

28.2. Silpnybės

28.2.1. Nemažai Lietuvos pramonės įmonių nėra atnaujinusios

gamybos technologijų. Produkcijos vienetui pagaminti sunaudojama vis dar

palyginti daug energijos, žaliavų ir vandens (vidutiniškai 1,5 karto ar net

dvigubai daugiau nei ES valstybėse). Kai kuriose įmonėse aplinkos apsaugai

skiriama per mažai dėmesio, lėtai diegiamos šiuolaikinės, mažiau kenkiančios

aplinkai technologijos, švaresnės gamybos metodai. Tik nedaugelis įmonių

naudoja antrines žaliavas, tačiau ir jos dažniausiai importuojamos iš užsienio.

28.2.2. Stokojama ekonomiškų mechanizmų, skatinančių plačiau

naudoti vietines antrines žaliavas. Trūksta visuomenei prieinamos informacijos

apie pramonės įmonių poveikį aplinkai.

28.3. Galimybės

28.3.1. Naujausių, mažesnį neigiamą poveikį aplinkai

darančių technologijų, švaresnės gamybos metodų ir vadybos sistemų diegimas

pramonės įmonėse leis racionaliau naudoti išteklius ir žaliavas. Griežti

pramonės įmonių poveikio aplinkai mažinimo ES reikalavimai paspartins mažiau

kenkiančių aplinkai technologijų ir švaresnės gamybos metodų diegimą,

efektyvesnių aplinkosaugos priemonių taikymą. Pramonėje daugiau bus naudojama

vietinių ir atsinaujinančių išteklių, plėsis antrinis perdirbimas.

28.3.2. Sukurti nauji biodegalų gamybos pajėgumai leis

padidinti atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimą transporte.

28.4. Grėsmės

28.4.1. Sparčiai didinant gamybinius pajėgumus, bet

neskiriant pakankamo dėmesio aplinkosaugos priemonėms, per lėtai diegiant

švaresnės gamybos metodus, aplinkosaugos vadybos sistemas, didės neigiamas

įmonių poveikis aplinkai. Neišplėtus antrines žaliavas perdirbančios pramonės

pajėgumų ir nepadidinus antrinių žaliavų poreikio, nebus galima tinkamai jų

naudoti ir jos keliaus į sąvartynus. Gali būti nepasiekta valstybiniame

strateginiame atliekų tvarkymo plane numatyta pakuočių ir antrinių žaliavų

perdirbimo apimtis. Laiku nesukūrus biokuro ir biodegalų gamybos skatinimo

mechanizmų, nebus sukurta šio kuro gamybos pajėgumų, kurių reikia Žemės ūkio ir

kaimo plėtros strategijoje numatytam rapsų ir javų kiekiui, skirtam

biodyzelinui ir bioetanoliui gaminti, perdirbti.

28.4.2.

Ateityje didėjant klimato ekstremalumui (audrų skaičiui, sausringumui, dažniau

kartojantis stichinėms liūtims, lijundroms ir t. t.) galimi dažnesni pramonės

įmonių veiklos sutrikimai. Sausrų metu gali sustoti įmonių, kurių gamybos

procese sunaudojama labai daug vandens, veikla. Dažnas oro temperatūros

svyravimas apie 0°C gali sustiprinti pastatų po dengiamosiomis konstrukcijomis

dūlėjimą, įrengimų ir technikos atmosferinę koroziją.

29. Žemės ūkis

29.1.

Stiprybės

29.1.1. Palankios klimato sąlygos ir pakankamas natūralus

žemės našumas leidžia plėtoti pieno ir mėsos ūkį, sodininkystę ir

daržininkystę, auginti javus, linus, rapsus, cukrinius runkelius ir kita.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė remia ekologinių ūkių plėtrą, dėl to didėja

ekologiškų produktų gamyba. Nors augalininkystės produkcijos gamyba po pradinio

transformacinio nuosmukio jau pasiekė 1990 metų lygį, pesticidų naudojimas

pastarąjį dešimtmetį sumažėjo daugiau kaip 5 kartus.

29.1.2. Labai sumažėjo mineralinių trąšų, visų pirma azoto

junginių, išplovimas į gruntinius vandenis ir paviršinius vandens telkinius ir

pastarųjų eutrofikacija. Neveikia daugelis stambių gyvulininkystės kompleksų,

atsisakyta didelės gyvulių koncentracijos, todėl labai sumažėjo neigiamas

poveikis aplinkai, visų pirma paviršinių ir gruntinių vandenų tarša. Ūkiuose

plačiau naudojama moderni, mažiau aplinką teršianti technika.

29.2.

Silpnybės

29.2.1.

Sovietinės okupacijos metais pernelyg intensyviai vykdyta melioracija sunaikino

didelius natūralios augalijos plotus, suintensyvėjo dirvožemio erozija. Dėl

gausaus prastos kokybės mineralinių trąšų naudojimo daugelis paviršinių vandens

telkinių ir nemaža dalis gruntinių vandenų stipriai eutrofikuoti. Užsitęsęs

žemės grąžinimas, vangiai besiformuojanti žemės rinka, neišvystyta kooperacijos

sistema lėmė, kad žemės ūkyje vyrauja nekonkurencingi, mažo investicinio

pajėgumo ūkiai, dažnai nepajėgūs įsigyti modernią, mažiau aplinką teršiančią

žemės ūkio techniką, apsaugoti žemės ūkio naudmenas nuo erozijos, prisitaikyti

prie gana sparčiai kintančių aplinkos sąlygų. Žemių melioracijos įrenginiai

susidėvėję, apleisti, daug kur neveikia. Augalų selekcijos moksliniai darbai

silpnai susieti su būsimomis klimato sąlygomis.

29.2.2.

Lietuvoje 15 procentų žemės ūkio naudmenų nuolat veikia vandens keliama

erozija, o 38 procentų yra potencialios sąlygos šiai erozijai prasidėti.

Dideliuose plotuose pastebima ir vėjo keliama erozija: suartose dirvose, ypač

besniegėmis žiemomis, kai dirvožemis įšalęs, taip pat ankstyvą pavasarį, kai

dirvos greitai išdžiūsta.

29.3.

Galimybės

29.3.1. Pasaulyje reikės vis daugiau natūralių sveikų

produktų, plėsis jų rinka ir realizavimo galimybės. Palyginti mažas dirvų užterštumas

leidžia sparčiai plėtoti ekologinius ūkius. Ne tik ekologiniuose, bet ir

tradiciniuose Lietuvos ūkiuose naudojant modernią techniką, mažiau mineralinių

trąšų ir augalų apsaugos cheminių priemonių, bus mažiau teršiama aplinka.

Augalininkystės produktų gamyba energetinėms reikmėms leis padidinti kaimo

gyventojų užimtumą, žaliavų ir ne maisto produktų eksportą, pagerinti šalies

prekybos balansą. Biologiniai energijos šaltiniai mažins aplinkos taršą.

29.3.2. ES paramos žemės ūkiui fondų lėšomis galės būti

plečiamas ekologinis ūkininkavimas, diegiami moderniausi ūkininkavimo metodai.

Numatytas intensyvus apsauginių juostų sodinimas susilpnins žemės ūkio naudmenų

eroziją ir padidins drėgmės kiekį dirvoje. Patvirtintuose strateginiuose

dokumentuose (Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategijoje, Nacionalinėje darnaus

vystymosi strategijoje, Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų

ilgalaikėje strategijoje) numatytos priemonės, skatinančios mažiau aplinką

teršiančią žemdirbystę. Naujojoje kaimo plėtros strategijoje aplinkai ir

kraštovaizdžiui gerinti rekomenduojama skirti ne mažiau kaip 25 procentus visos

ES skirtos paramos žemės ūkiui.

29.4. Grėsmės

29.4.1. Nesukūrus palankesnių ir paprastesnių ekonominių ir

teisinių mechanizmų ekologiniam ūkininkavimui, ekologinių ūkių plėtra gali

lėtėti. Poreikis didinti javų ir kitų žemės ūkio kultūrų derlingumą vers

naudoti kur kas daugiau pesticidų ir mineralinių trąšų, o tai pakenks aplinkai.

Nesudarius patikimų sąlygų didinti energetinių kultūrų auginimą, neišplėtus

reikiamų biokuro gamybos pajėgumų, nedidės atsinaujinančių energijos išteklių

gamyba ir naudojimas.

29.4.2. Temperatūros ir

kritulių kiekio režimas ypač svarbus žemės ūkio kultūrų derliui. Šalyje atliktų

tyrimų duomenys rodo fitomasės išteklių, CO2 surišimo, žemės ūkio

kultūrų derlingumo ir jų kenkėjų gausumo, ligų plitimo priklausomybę nuo

klimato kaitos. Dėl klimato kaitos keisis dvimečių ir daugiamečių augalų

žiemojimo sąlygos: trumpiau išsilaikys ir bus nepastovi sniego danga, dėl dažnų

atlydžių galimas pasėlių išmirkimas ir iššutimas, grybinių ligų plitimas, gali

per anksti, dar esant didelei atšalimo tikimybei, atsinaujinti žiemkenčių,

vaiskrūmių ir vaismedžių vegetacija. Dažnėjantys stichinių liūčių ir krušos

pasikartojimai labai paveiks šakniavaisių ir javų derlingumą, pablogins

derliaus kokybę, sustiprins dirvos eroziją. Eroziją stiprins ir vis dažnėjantys

stipraus vėjo pasikartojimai, dažnesni ir stipresni nei dabar vasaros

poplūdžiai. Didės ir ilgų sausrų tikimybė (ypač pietų ir pietryčių Lietuvos

smėlingose žemėse). Karščio bangos ir užsitęsusios sausros paveiks gyvulių

sveikatą, lėtins jų augimą, mažins produktyvumą. Oro temperatūros kilimas būtų

palankus ne tik vietinių kenkėjų dauginimuisi ir vystymuisi, bet ir naujų

kenksmingų organizmų skverbimuisi iš pietų. Stiprės neigiamas rūgščių lietų

poveikis, sukeliantis dirvožemio rūgštėjimą, jo produktyvumo mažėjimą,

dirvožemio mikrofloros ir mikrofaunos nykimą. Temperatūrai kylant sparčiau už

kritulių gausėjimą, kris gruntinių vandenų lygis.

30. Miškų

ūkis

30.1. Stiprybės

30.1.1. Šalies miškingumas per pastaruosius 50 metų nuolat

didėja. Valstybė remia miškų įveisimą apleistuose ir netinkamuose žemės ūkio

veiklai plotuose, dalis žemės savaime apauga mišku. Dideli miškų plotai

skiriami miško ekosistemų, dirvožemio, oro, vandens apsaugai, rekreacijai,

kitoms ekologinėms ir socialinėms funkcijoms užtikrinti.

30.1.2. Šalyje vyrauja našūs medynai, miško kirtimų apimtis

leidžia užtikrinti pramonės ir gyventojų aprūpinimą vietine miško žaliava,

medienos gaminių ir žaliavos eksportą. Visi Lietuvos miškai, jų ištekliai yra

inventorizuoti, duomenys periodiškai tikslinami ir naudojami miškų ūkio

praktikoje. Pakankamai aukšta miškų ūkyje dirbančių specialistų kvalifikacija.

Patvirtinta Lietuvos miškų ūkio politika ir jos įgyvendinimo strategija,

Lietuvos miškingumo didinimo programa.

30.2.

Silpnybės

30.2.1.

Smulkių privačių miško valdų gausa apsunkina racionalų ir ekonomiškai efektyvų

šių miškų tvarkymą ir priežiūrą. Smulkios privačios miško valdos sudaro

nepalankias sąlygas kooperacijai, dažnai miško savininkai neturi tinkamo

išsilavinimo ir patirties miškotvarkos srityje.

30.2.2.

Privačiose miško valdose prasta jaunuolynų ugdymo kokybė. Pastaraisiais metais

ligos ir kenkėjai pažeidė didelius uosynų, ąžuolynų ir eglynų plotus, nuo

kenkėjų nuolat stipriai nukenčia ir kiti miškai.

30.3. Galimybės

30.3.1. Vykstant savaiminei renatūralizacijai ir tikslingam

Lietuvos miškingumo, kitų daugiametės augalijos plotų didėjimui, bus apsaugota

kraštovaizdžio ir biologinė įvairovė, sulėtės dirvožemio erozija, padidės

ekologinis teritorijų stabilumas. ES politika žemės ir miškų ūkio srityje,

Lietuvos miškingumo didinimo programa numato skatinti miškų įveisimą. Todėl

Lietuvos miškingumas galėtų padidėti keletu procentų.

30.3.2. Mažėjant oro taršai ir taikant būtinas miško

kenkėjų, ligų ir kitų miškus žalojančių veiksnių prevencijos priemones,

Lietuvos miškų būklė gali toliau gerėti. Yra labai palankios sąlygos panaudoti

tarptautinių fondų teikiamą paramą miškų sektoriaus plėtrai.

30.4. Grėsmės

30.4.1. Didėjant smulkių privačių miško valdų skaičiui,

esant nepakankamai valdytojų ir naudotojų atsakomybei, siekiant trumpalaikės

naudos, gali padaugėti miško kirtimų, nesuderinamų su miškų išteklių

išsaugojimo ir gausinimo koncepcija.

30.4.2.

Miškai yra ypač jautrūs klimato kaitai. Oro temperatūros pokyčiai, kritulių

kiekis ir gruntinių vandenų lygis gali padaryti labai stiprų poveikį miškų

ūkiui. Didėjantis sausringumas savo ruožtu didins miškų gaisringumą, o dėl

nepakankamos priešgaisrinės apsaugos didės miško gaisrų plotai. Dažnėjančios

audros ir škvalai didins vėjovartų mastą, ypač vakarinėje Lietuvos teritorijos

dalyje. Pakitusios klimato sąlygos (ypač šiltesnės žiemos) leis atsirasti

naujoms ligoms ir kenkėjams, kurie gali padaryti didelę žalą dabar Lietuvos

miškuose augantiems medžiams. Naujų ligų ir kenkėjų plitimas didins kovos su

jais sąnaudas. Klimato sąlygoms nutolus nuo optimalių, gali sumažėti kai kurių

rūšių medžių produktyvumas. Taip pat gali keistis rūšinė medžių sudėtis (mažėti

eglynų, gausėti lapuočių, atsirasti naujų rūšių), o dirvos struktūra nespės

prisitaikyti ir nebus optimali naujoms rūšims.

31. Atliekų

tvarkymas

31.1. Stiprybės

31.1.1.

Pastaraisiais metais labai sustiprinta atliekų tvarkymo teisinė bazė. Priimtas

Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas (Žin.,

2001, Nr. 85-2968),

parengtas ir įgyvendinamas Valstybinis strateginis atliekų tvarkymo planas,

patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu

Nr. 519 (Žin., 2002, Nr. 40-1499;

2007, Nr. 122-5003),

ir Valstybinė pavojingų atliekų tvarkymo 2006–2008 metų programa, patvirtinta

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. sausio 11 d. nutarimu Nr. 19

(Žin., 2006, Nr. 5-145).

31.1.2. Nepavojingų ir pavojingų atliekų kiekis per

nepriklausomybės metus labai sumažėjo. Daugelio miestų ir miestelių gyventojų

buitinės atliekos surenkamos centralizuotai, kaimo tipo gyvenvietėse diegiama

konteinerinė atliekų tvarkymo sistema. Daugelyje didelių dabartiniu metu naudojamų

sąvartynų įrengta kontrolės sistema ir vykdoma griežtesnė atliekų priėmimo

kontrolė.

31.1.3. Plečiama ir kuriama regioninė pavojingų atliekų

surinkimo ir perdirbimo sistema. Įsteigta Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo

agentūra, diegiami nauji šių atliekų tvarkymo metodai, pastatyta sausojo tipo

panaudoto branduolinio kuro saugykla.

31.2. Silpnybės

31.2.1. Savivaldybių organizuojamos komunalinių atliekų

tvarkymo sistemos valdomos nepakankamai efektyviai, savivaldybių

administracijos padaliniams, atsakingiems už atliekų tvarkymą, trūksta

kvalifikuotų specialistų.

31.2.2. Daug veikiančių sąvartynų neatitinka aplinkosaugos

reikalavimų. Yra daug nelegalių ir apleistų, bet iki šiol nerekultivuotų

sąvartynų. Buitinės atliekos beveik nerūšiuojamos, daug kur surenkamos gana

nehigieniškai – išvežamos retai, pasenusia technika. Mažai perdirbama antrinių

žaliavų. Antrines žaliavas perdirbančios įmonės daugiau nei pusę šių atliekų

importuoja iš užsienio. Trūksta kai kurių atliekų perdirbimo, pavojingų atliekų

šalinimo ir utilizavimo, biologiškai skaidžių atliekų tvarkymo pajėgumų. Dalis

pavojingų atliekų kartu su buitinėmis atliekomis patenka į sąvartynus.

Susikaupė daug radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro.

31.2.3.

Lietuvoje vis dar plačiai neįdiegtas atliekų deginimas energijai gaminti ir sąvartynų

biodujoms panaudoti. Pastarųjų 10 metų laikotarpiu didžioji dalis kanalizacijos

nuotekų dumblo kaupėsi nuotekų valymo vietose. Labai mažai dumblo naudojama

kompostui ir laukų tręšimui, visiškai nenaudojama energijai gaminti.

31.3. Galimybės

31.3.1. Atsižvelgiant į ES reikalavimus, atliekų sektorius

sparčiai reorganizuojamas ir modernizuojamas. Tinkamai naudojantis ES valstybių

patirtimi ir ES parama, galima pagal valstybinį strateginį atliekų tvarkymo

planą parengti ir pradėti įgyvendinti regioninių sąvartynų projektus. Bus

sukurta 10 regioninių atliekų tvarkymo sistemų, atitinkančių ES standartus.

Visuose naujuose ir jau veikiančiuose sąvartynuose bus surenkamas metanas, jis

bus panaudojamas energijai gaminti. Įgyvendinus šiuos reikalavimus,

sąvartynuose sumažės išmetamų į atmosferą metano dujų.

31.3.2. Kuriant regionines atliekų surinkimo, rūšiavimo ir

galutinio sutvarkymo sistemas, pritraukiant privačias investicijas į šią

veiklą, susidarys galimybė gerinti paslaugų kokybę ir mažinti jų kainą

vartotojams. Planuojama didinti antrinį žaliavų, įskaitant pakuotes,

perdirbimą. Pramonės sektoriuje numatyta skatinti vietinių antrinių žaliavų

panaudojimo plėtrą. Be to, numatyta į šiuos procesus kuo plačiau įtraukti

visuomenę. Bus skatinamas pirminis buitinių atliekų rūšiavimas, iš antrinių

žaliavų pagamintos produkcijos pirkimas. Tarptautinė parama, skirta Ignalinos

AE uždaryti, galės būti naudojama modernioms radioaktyviųjų atliekų saugykloms

įrengti.

31.4. Grėsmės

31.4.1.

Pertvarkant šalies ūkį, išliko didelė problema – kaip įvertinti anksčiau

susidariusias pavojingų atliekų sankaupas ir užterštas teritorijas, jas

tvarkyti apsaugant aplinką ir žmonių sveikatą nuo taršos pavojaus. Ilgai

saugant pavojingas atliekas tam nepritaikytoje taroje ir patalpose, labai

padidėja jų patekimo į aplinką grėsmė. Neišplėtus pirminio buitinių atliekų

rūšiavimo ir antrines žaliavas perdirbančios pramonės pajėgumų, bus sunku

padidinti antrinių žaliavų naudojimą, o didžioji dalis pavojingų buitinių

atliekų ir toliau keliaus į sąvartynus. Vis dar daug rūšiuotų biologiškai

skaidžių atliekų patenka į sąvartynus, todėl gali ir toliau išlikti grėsmė, jog

daug metano dujų pateks į atmosferą. Negavus reikiamos paramos Ignalinos AE uždaryti,

bus sunku įrengti tinkamas radioaktyviųjų atliekų ir ypač panaudoto

branduolinio kuro saugyklas.

31.4.2. Klimato pokyčiai Lietuvoje lems organinių atliekų

gausėjimą ir spartesnį jų irimą. Vykstant biologinio skilimo procesui, padidės

šiltnamio dujų išmetimas į atmosferą. Didėjant klimato ekstremalumui, stiprės

ir tiesioginio poveikio (gaisrų, audrų, potvynių ir kt.) grėsmė pavojingų

atliekų saugykloms. Stiprėjant paros meteorologinių elementų svyravimams, didės

taros ir pastatų, kuriuose laikomos pavojingos medžiagos, pažeidimo tikimybė.

VII. STRATEGIJOS TIKSLAI

IR UŽDAVINIAI

32. Pagrindinis šios

Strategijos tikslas – įgyvendinti Konvencijos, Kioto protokolo reikalavimus ir

2008–2012 metais, palyginti su 1990 metais, sumažinti išmetamų į atmosferą šiltnamio

dujų kiekį 8 procentais.

33. Šios Strategijos tikslai

33.1. užtikrinti efektyvesnę

klimato kaitos stebėseną (monitoringą);

33.2. užtikrinti

kraštovaizdžio, ekosistemų ir biologinės įvairovės pažeidžiamumo vertinimą ir

prisitaikymo galimybių planavimą;

33.3. mažinti

energetikos, pramonės, transporto, žemės ir miškų ūkio sektorių poveikį

klimatui;

33.4. tobulinti atliekų tvarkymo sistemą, siekiant mažinti

šiltnamio dujų susidarymą ir poveikį klimatui;

33.5. mažinti klimato kaitos poveikį žmonių sveikatai,

plėtoti mokslinius tyrimus ir ugdyti visuomenės sąmoningumą kovoje su klimato

kaita.

34. Strategijoje numatytiems tikslams pasiekti numatyti šie

uždaviniai

34.1.

organizuoti ir vykdyti nuolatinius ir nepertraukiamus Lietuvos klimato rodiklių

stebėjimus, teikti esamos būklės įvertinimui ir prognozių sudarymui būtinus

duomenis apie hidrometeorologines sąlygas ir reiškinius;

34.2. kaupti

ir saugoti reikiamus duomenis apie klimato būklę ir pokyčius;

34.3. vykdyti kraštovaizdžio, ekosistemų ir biologinės įvairovės

(taip pat saugomų teritorijų) vertinimą, siekiant nustatyti kintančio klimato

poveikį įvairioms ekosistemoms ir jų dalims;

34.4. užtikrinti kraštovaizdžio, ekosistemų, saugomų

teritorijų ir biologinės įvairovės išsaugojimą, parengiant klimato kaitos

poveikio švelninimo planus ir numatant konkrečias prisitaikymo priemones;

34.5. mažinti

energetikos, pramonės įmonių, žemės ūkio išmetamųjų šiltnamio dujų kiekį;

34.6. didinti

energijos vartojimo efektyvumą;

34.7. mažinti

transporto išmetamųjų šiltnamio dujų kiekį;

34.8.

skatinti energetikos, pramonės, transporto ir žemės ūkio sektorių prisitaikymą

prie klimato pokyčių;

34.9. mažinti

šiltnamio dujų susidarymą tvarkant atliekas ir pritaikyti jų saugojimo

įrenginius prie galimų klimato pokyčių;

34.10. gerinti visuomenės sveikatos būklę, ypač daug dėmesio

skirti klimato kaitos poveikį švelninančių priemonių įgyvendinimui;

34.11. plėtoti mokslinius tyrimus, taip pat technologijas,

skirtas klimato kaitos pasekmėms įvertinti ir švelninti;

34.12.

ugdyti išsilavinusius, aktyvius ir atsakingus visuomenės narius, gebančius

spręsti klimato kaitos ir jos poveikio švelninimo problemas.

VIII.

STRATEGIJOS ĮGYVENDINIMO VERTINIMO KRITERIJAI

35. Šioje Strategijoje nurodytų tikslų įgyvendinimas bus

vertinamas pagal tokius kriterijus

35.1. bendras išmetamų į atmosferą šiltnamio dujų kiekis

(tonomis, CO2 ekvivalentu);

35.2. išmetamų į atmosferą šiltnamio dujų kiekis energetikos

sektoriuje (tonomis);

35.3. išmetamų į atmosferą šiltnamio dujų kiekis transporto

sektoriuje (tonomis);

35.4. išmetamų į atmosferą šiltnamio dujų kiekis pramonės

sektoriuje (tonomis);

35.5.

išmetamų į atmosferą šiltnamio dujų kiekis žemės ūkio sektoriuje (tonomis);

35.6.

išmetamų į atmosferą šiltnamio dujų kiekis atliekų tvarkymo sektoriuje

(tonomis);

35.7. miškų

sugertas (absorbuotas) šiltnamio dujų kiekis (tonomis).

IX. BAIGIAMOSIOS

NUOSTATOS

36. Šios

Strategijos priemonės pateiktos jos priede.

37. Šią

Strategiją įgyvendina Aplinkos ministerija, Energetikos ministerija, Finansų

ministerija, Susisiekimo ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija, Švietimo

ir mokslo ministerija, Ūkio ministerija, Žemės ūkio ministerija ir kitos

institucijos pagal kompetenciją.

Punkto pakeitimai

Nr. 977, 2009-08-26,

Žin., 2009, Nr. 108-4540 (2009-09-10)

38. Šios

Strategijos priede numatytų priemonių įgyvendinimą koordinuoja ir stebėseną

vykdo Aplinkos ministerija.

39. Tolesnė

kovos su klimato kaita politika bus vykdoma atsižvelgiant į šios Strategijos nuostatas.

40. Šios

Strategijos įgyvendinimas turi būti vykdomas kartu su šalies ūkio plėtra, todėl

rengiant ir tikslinant nacionalines programas ar veiksmų planus turėtų būti

įtrauktos joje numatytos priemonės.

41. Šios

Strategijos priemonės finansuojamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžete

institucijoms skirtų bendrųjų asignavimų.

Jungtinių Tautų

bendrosios klimato kaitos konvencijos

įgyvendinimo iki 2012 metų nacionalinės strategijos

priedas

JUNGTINIŲ TAUTŲ BENDROSIOS KLIMATO KAITOS KONVENCIJOS ĮGYVENDINIMO

IKI 2012 METŲ NACIONALINĖS STRATEGIJOS PRIEMONĖS

Tikslai

Uždaviniai

Priemonės

Įvykdymo terminas

Vykdytojai

1. Užtikrinti efektyvesnę klimato kaitos stebėseną (monitoringą)

1.1.

Organizuoti ir vykdyti nuolatinius ir

nepertraukiamus Lietuvos klimato rodiklių stebėjimus, teikti esamos būklės

įvertinimui ir prognozių sudarymui būtinus duomenis apie hidrometeorologines

sąlygas ir reiškinius

1.1.1.

Parengti pasiūlymus dėl meteorologinių matavimų stočių tinklo plėtros,

matavimų automatizavimo, siekiant gerinti duomenų kokybę

2008–2009 metai

Aplinkos ministerija

1.1.2.

Parengti studiją dėl naujų vandens matavimo stočių steigimo ir esamų stočių

tobulinimo, automatizuojant matavimus ir siekiant įgyvendinant ES Bendrosios

vandens politikos direktyvą 2000/60/EB ir gerinti vandens telkinių būklę

2008–2009 metai

Aplinkos ministerija

1.1.3.

Organizuoti nuolatinę ozono sluoksnio virš Lietuvos stebėseną ir vykdyti jo

kitimo analizę

2010 metai

Aplinkos ministerija

1.1.4.

Pradėti vykdyti Europos meteorologinių palydovų eksploatavimo organizacijos

(EUMETSAT) teikiamos medžiagos klimatinę analizę

2010 metai

Aplinkos ministerija

1.1.5.

Įkurti 8 stebėsenos vietas Kuršių marių gėlojo ir jūros vandens susimaišymo

zonoje Baltijos jūros pakrantėje

2009–2012 metai

Aplinkos ministerija

1.1.6.

Parengti priemones miško išteklių ir jų būklės stebėsenai tobulinti

2010 metai

Aplinkos ministerija

1.2. Kaupti

ir saugoti reikiamus duomenis apie klimato būklę ir pokyčius

1.2.1.

Aprūpinti Lietuvos hidrometeorologijos tarnybą modernia technika, skirta

duomenims apie klimato būklę ir pokyčius kaupti ir analizuoti

2009–2012 metai

Aplinkos

ministerija

1.2.2.

Parengti studiją apie Lietuvos klimatą, jo svyravimų diagnozę ir prognozes

2010–2011 metai

Aplinkos ministerija

1.2.3. Jautriausių klimato pokyčiams ekosistemų

dalių, gamtinių regionų išskyrimas ir aplinkos stebėsenos tinklo juose

išplėtimas

2009 metai

Aplinkos ministerija

1.2.4. Parengti

Baltijos jūros krantų dinamikos vertinimo programą

2009 metai

Aplinkos ministerija

2. Užtikrinti

kraštovaizdžio, ekosistemų ir biologinės įvairovės pažeidžiamumo vertinimą ir

prisitaikymo galimybių planavimą

2.1. Vykdyti

kraštovaizdžio, ekosistemų ir biologinės įvairovės (taip pat saugomų

teritorijų) vertinimą, siekiant nustatyti kintančio klimato poveikį įvairioms

ekosistemoms ir jų dalims

2.1.1.

Įvertinti klimato kaitos poveikį

kraštovaizdžiui, eko-sistemoms, biologinei įvairovei ir parengti prisitaikymo

priemones

2009–2012 metai

Aplinkos

ministerija, Valstybinis mokslo ir studijų fondas

2.1.2.

Parengti teisės aktų, numatančių

įsteigti saugomas teritorijas, būtinas ekologiniam tinklui „Natura 2000“

įgyvendinti, projektus

2009–2010 metai

Aplinkos

ministerija

2.1.3.

Parengti saugomų teritorijų

gamtotvarkos projektus, atsižvelgiant į esamą ir prognozuojamą klimato kaitos

poveikį

2009–2011 metai

Aplinkos

ministerija

2.1.4.

Parengti ir patvirtinti Baltijos jūros

krantų apsaugos ir tvarkymo priemonių planą, numatant tinkamiausią pajūrio

žemėnaudos struktūros plėtotę

2010 metai

Aplinkos

ministerija

2.1.5.

Parengti ir įgyvendinti upių

renatūralizavimo projektus, siekiant užtikrinti natūralaus hidrografinio

tinklo apsaugą

2008–2012 metai

Aplinkos

ministerija

2.2.

Užtikrinti kraštovaizdžio, ekosistemų, saugomų teritorijų ir biologinės

įvairovės išsaugojimą parengiant klimato kaitos poveikio švelninimo planus ir

numatant konkrečias prisitaikymo priemones

2.2.1.

Parengti klimato kaitos poveikio

karstiniam regionui ir kitoms jautrioms teritorijoms švelninimo priemonių

planą

2011 metai

Aplinkos

ministerija, Žemės ūkio ministerija

2.2.2.

Parengti ir įgyvendinti pelkių apsaugos, baigtų eksploatuoti ir nenaudojamų

durpynų tvarkymo, atsižvelgiant į būsimą klimato kaitos poveikį, priemones

2009–2012 metai

Aplinkos

ministerija, Žemės ūkio ministerija

2.2.3.

Parengti nenaudojamų sąvartynų ir apleistų karjerų rekultivavimo projektus

2008–2012 metai

Aplinkos

ministerija

2.2.4.

Skatinti ekologinių ūkių plėtrą

2008–2012 metai

Žemės

ūkio ministerija, Aplinkos ministerija

2.2.5. Parengti teisės aktų projektus dėl aplinkai

nepavojingų, ilgaamžių gaminių, daugkartinės taros ir pakuočių gamybos ir

vartojimo skatinimo

2009 metai

Ūkio ministerija,

Aplinkos ministerija

2.2.6. Teikti paramą antrines žaliavas (ypač vietines)

perdirbančioms įmonėms

2008–2012

metai

Ūkio ministerija,

Aplinkos ministerija

2.2.7.

Parengti biologiškai skaidžių gamybos atliekų tvarkymo rekomendacijas

2010 metai

Ūkio

ministerija,

Aplinkos ministerija

2.2.8.

Parengti ir įgyvendinti nuotekų valymo ir saugaus dumblo tvarkymo priemones

2008–2012 metai

Aplinkos

ministerija,

savivaldos institucijos

2.2.9.

Parengti priemones dumblo panaudojimui tręšimui skatinti

2009 metai

Aplinkos

ministerija

3.

Mažinti energetikos, pramonės, transporto, žemės ir miškų ūkio sektorių

poveikį klimatui

3.1.

Mažinti energetikos, pramonės įmonių ir žemės ūkio išmetamą šiltnamio dujų

kiekį

3.1.1.

Parengti teisės aktus, skatinančius atsinaujinančių energijos išteklių,

mažiau anglies junginių turinčio kuro naudojimą, kombinuotos elektros ir

šilumos energijos gamybos plėtojimą

2008–2012 metai

Energetikos

ministerija

3.1.2.

Parengti teisės aktus, skatinančius išmetamų į atmosferą šiltnamio dujų

emisijos mažinimą energetikos įmonėse

2009 metai

Energetikos

ministerija,

Aplinkos ministerija

3.1.3.

Parengti pasiūlymus, kaip tobulinti

mokesčių už taršą sistemą, skatinant didinti energijos gamybos efektyvumą ir

taršos mažinimo priemonių diegimą įmonėse

2009 metai

Aplinkos

ministerija,

Finansų ministerija

3.1.4. Tobulinti

agrarinės aplinkosaugos programų rėmimo mechanizmus

2008–2012 metai

Žemės

ūkio ministerija,

Aplinkos ministerija

3.1.5.

Skatinti biodegalų gamybą ir energetinių augalų, skirtų biodegalams gaminti,

auginimą

2008 metai

Žemės

ūkio ministerija,

Ūkio ministerija

3.2. Didinti

energijos vartojimo efektyvumą

3.2.1.

Patvirtinti teisės aktus, susijusius su energijos taupymu

2008–2012 metai

Energetikos

ministerija

3.2.2.

Skatinti energijos taupymo priemonių ir pažangių technologijų gamybos

procesuose diegimą

2008–2009 metai

Energetikos

ministerija

3.2.3.

Parengti pasiūlymus dėl centralizuoto šilumos tiekimo sistemų spartesnio

modernizavimo, plėtros ir šilumos tiekimo tinklų renovacijos

2008 metai

Ūkio

ministerija

3.3. Mažinti

transporto priemonių išmetamųjų dujų kiekį

3.3.1. Parengti

priemones energijos efektyvumo didinimui ir išmetamųjų dujų

kontrolės stiprinimui transporte

2008 metai

Susisiekimo

ministerija, Aplinkos ministerija

3.3.2.

Parengti priemones, sudarančias sąlygas biodegalų naudojimo plėtrai, siekiant

įgyvendinti Europos Sąjungos reikalavimus

2011–2012 metai

Energetikos

ministerija, Susisiekimo ministerija,

Aplinkos ministerija,

Žemės ūkio ministerija

3.4.

Skatinti energetikos, pramonės, transporto, žemės ir miškų ūkio sektorių

prisitaikymą prie kintančių klimato sąlygų, išsaugoti ir didinti miškų plotus

3.4.1.

Parengti pasiūlymus dėl norminių aktų,

reglamentuojančių hidrotechninių statinių projektavimą ir statybą,

atsižvelgiant į numatomus hidrologinio režimo pasikeitimus

2010 metai

Aplinkos

ministerija,

Energetikos ministerija,

Susisiekimo ministerija

3.4.2.

Skatinti apsauginių juostų sodinimą žemės ūkio naudmenose, siekiant sumažinti

vandens ir vėjo eroziją, išsaugoti vandens atsargas dirvoje

2008–2012 metai

Žemės

ūkio ministerija,

Aplinkos ministerija

3.4.3.

Parengti rekomendacijas ūkininkams dėl prisitaikymo priemonių prie numatomo

klimato ekstremalumo didėjimo

2011 metai

Žemės

ūkio ministerija

3.4.4.

Įgyvendinti neproduktyvios žemės apželdinimo mišku priemones, siekiant

Lietuvos miškingumą padidinti

3–5 procentais

2008–2012 metai

Aplinkos

ministerija,

Žemės ūkio ministerija

3.4.5.

Parengti projektus miškų atkūrimui ir įveisimui ekologiniu-genetiniu

pagrindu, derinti miško želdinimą su savaiminiu atžėlimu

2009–2012 metai

Aplinkos

ministerija

3.4.6.

Skatinti medelynų plėtrą, siekiant užtikrinti miško sodmenų kokybę ir

asortimentą

2008–2012

metai

Aplinkos

ministerija

3.4.7.

Parengti rekomendacijas dėl medžių rūšių parinkimo miškų atkūrimui ir

įveisimui, atsižvelgiant į įvairius aplinkos veiksnius

2010 metai

Aplinkos

ministerija

4. Tobulinti atliekų tvarkymo sistemą, siekiant

mažinti šiltnamio dujų susidarymą ir poveikį klimatui

4.1. Mažinti šiltnamio dujų susidarymą tvarkant

atliekas ir pritaikyti jų saugojimo įrenginius prie galimų klimato pokyčių

4.1.1. Parengti rekomendacijas dėl projektuojamų

atliekų saugojimo vietų poveikio aplinkai vertinimo tobulinimo, atsižvelgiant

į galimas aplinkybes, susijusias su klimato kaita

2009 metai

Aplinkos ministerija

4.1.2. Parengti pramonės įmonėms atliekų tvarkymo techninių

reglamentų rengimo metodinius nurodymus, numatant reikalavimus saugiam pavojingų atliekų tvarkymui

dėl didėjančių klimato ekstremalumų (dažnesnių potvynių, audros, liūčių ir

kt.)

2008 metai

Aplinkos ministerijai

5. Mažinti klimato kaitos poveikį žmonių sveikatai,

vystyti mokslinius tyrimus ir ugdyti visuomenės sąmoningumą kovoje su klimato

kaita

5.1. Gerinti visuomenės sveikatos būklę, ypač daug

dėmesio skiriant klimato kaitos poveikį švelninančių priemonių įgyvendinimui

5.1.1. Parengti pasiūlymus dėl ligų, susijusių su

klimato kaitos poveikiu, profilaktikos sistemos tobulinimo

2009–2010

metai

Sveikatos apsaugos ministerija,

Aplinkos ministerija

5.1.2. Parengti ir įgyvendinti priemones dėl

sveikatos priežiūros specialistų žinių apie naujas dėl klimato kaitos

iškilusias grėsmes gilinimo

2009 metai

Sveikatos apsaugos ministerija,

Švietimo ir mokslo ministerija

5.1.3. Parengti ir įgyvendinti užkrečiamųjų ligų

prevencijos priemones dėl galimų grėsmių, susijusių su erkių ir kraujasiurbių

vabzdžių plitimu

2009–2012 metai

Sveikatos apsaugos ministerija,

Aplinkos ministerija

5.1.4. Vykdyti mokslinius tyrimus siekiant įvertinti

alerginių susirgimų dėl žiedadulkių poveikio sąsajas su klimato kaita ir

numatyti prevencijos priemones

2008–2010 metai

Sveikatos apsaugos ministerija,

Aplinkos ministerija

5.2. Plėtoti mokslinius tyrimus, vystyti

technologijas, skirtas klimato kaitos pasekmių įvertinimui ir švelninimui

5.2.1. Parengti tyrimų programą, skirtą klimato

kaitos poveikio biologinei įvairovei įvertinti

2010–2011

metai

Aplinkos ministerija,

Švietimo ir mokslo ministerija,

Valstybinis mokslo ir studijų fondas

5.2.2. Parengti mokslinę studiją, skirtą galimų upių

nuotėkio režimo pokyčių įvertinimui

2011–2012 metai

Aplinkos ministerija

5.2.3. Vykdyti mokslinius tyrimus klimato kaitos

srityje ir jų rezultatus panaudoti tobulinant ir papildant jau patvirtintas

šakines ūkio ir aplinkosaugines strategijas

2008–2012

metai

Aplinkos ministerija,

Energetikos ministerija,

Sveikatos apsaugos ministerija,

Susisiekimo ministerija

5.2.4. Parengti mokslinę studiją, skirtą žemės ūkio

pritaikymui prie kintančio klimato sąlygų

2009–2010

metai

Žemės ūkio ministerija, Aplinkos ministerija

5.2.5. Parengti mokslinę studiją, skirtą miškų ūkio

prisitaikymui prie kintančio klimato sąlygų

2010 metai

Aplinkos ministerija

5.3. Ugdyti išsilavinusius, aktyvius ir atsakingus

visuomenės narius, gebančius spręsti klimato kaitos ir klimato kaitos

poveikio švelninimo problemas

5.3.1. Parengti ir išleisti lankstinukus, bukletus,

skirtus supažindinti visuomenei su klimato kaitos keliamais pavojais ir

galimomis švelninimo priemonėmis

2008–2012

metai

Aplinkos ministerija

5.3.2. Organizuoti paskaitų, seminarų, diskusijų

ciklus specialistams ir visuomenei, skirtus klimato kaitai ir jos keliamiems

pavojams

2008–2012

metai

Aplinkos ministerija

5.3.3. Integruoti klimato kaitos klausimus į

formaliojo ir neformaliojo švietimo procesą

2008–2012

metai

Švietimo ir mokslo ministerija

5.3.4. Įtraukti į aukštųjų mokyklų studijų programas

mokymo kursus, skirtus klimato kaitos problemoms

2009–2012

metai

Švietimo ir mokslo ministerija

5.3.5. Kelti pedagogų kvalifikaciją klimato kaitos

srityje

2008–2012

metai

Švietimo ir mokslo ministerija

5.3.6. Reguliariai teikti žiniasklaidai informaciją

apie klimato kaitos problematiką, siekiant objektyviai informuoti visuomenę

apie klimato kaitos problemas ir jų sprendimo būdus

2008–2012

metai

Aplinkos ministerija

5.3.7. Parengti ir įgyvendinti priemones, susijusias

su privačių miškų savininkų mokymu, konsultavimu ir švietimu

2008–2012

metai

Aplinkos ministerija

5.3.8. Vykdyti visuomenės informavimo akcijas

propaguojant atliekų rūšiavimo ir tvarkymo svarbą, visuomenės, savivaldybių,

regionų institucijų ir privataus kapitalo bendradarbiavimo tvarkant atliekas

galimybes

2008–2012

metai

Aplinkos ministerija,

Švietimo ir mokslo ministerija,

Ūkio ministerija,

savivaldos institucijos

5.3.9. Sukurti visuomenės informavimo apie klimato

pokyčius, jų keliamas grėsmes žmonių sveikatai sistemą

2009–2011

metai

Sveikatos apsaugos ministerija,

Aplinkos ministerija

Priedo pakeitimai

Nr. 977, 2009-08-26,

Žin., 2009, Nr. 108-4540 (2009-09-10)

––––––––––––––––––––––

Pakeitimai

1.

Lietuvos

Respublikos Vyriausybė, Nutarimas

Nr.

977,

2009-08-26, Žin., 2009, Nr. 108-4540 (2009-09-10)

DĖL

LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2008 M. SAUSIO 23 D. NUTARIMO NR. 94 "DĖL

JUNGTINIŲ TAUTŲ BENDROSIOS KLIMATO KAITOS KONVENCIJOS ĮGYVENDINIMO IKI 2012

METŲ NACIONALINĖS STRATEGIJOS PATVIRTINIMO" PAKEITIMO

***

Pabaiga ***

Redagavo

Vilija Tamaliūnienė (2009-09-11)

vitama@lrs.lt