LT
DĖL lietuvos regioninės politikos iki 2013
Statutory Text (1 Articles)
Nutarimas
skelbtas: Žin., 2005, Nr. 66-2370
Neoficialus
nutarimo tekstas
Lietuvos
Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
DĖL lietuvos regioninės politikos iki 2013
metų strategijos
2005 m. gegužės 23 d. Nr. 575
Vilnius
Įgyvendindama Valstybės ilgalaikės raidos strategijos,
patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr.
IX-1187 (Žin., 2002, Nr. 113-5029),
III skyriaus 7 skirsnio „Regionų plėtra“ nuostatas ir siekdama tolygesnės
regioninės socialinės ekonominės plėtros, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria
1. Patvirtinti Lietuvos regioninės politikos iki 2013
metų strategiją (pridedama).
2. Pavesti
2.1. Vidaus reikalų ministerijai
2.1.1. koordinuoti Lietuvos regioninės politikos iki
2013 metų strategijos įgyvendinimą;
2.1.2. sukurti Lietuvos regioninės politikos iki 2013
metų strategijos įgyvendinimo stebėsenos sistemą ir iki 2006 m. sausio 1 d.
patvirtinti jos aprašą;
[Punkto
redakcija iki 2010-07-01]
2.2. Alytaus apskrities viršininko administracijai,
Marijampolės apskrities viršininko administracijai, Tauragės apskrities
viršininko administracijai, Telšių apskrities viršininko administracijai ir
Utenos apskrities viršininko administracijai – atsižvelgiant į Lietuvos
regioninės politikos iki 2013 metų strategiją, nustatytąja tvarka parengti
regionų plėtros planų projektus ir suderinus su Vidaus reikalų ministerija iki
2005 m. gruodžio 1 d. pateikti juos atitinkamų regionų plėtros taryboms.
[Punkto
redakcija nuo 2010-07-01]
2.2. (neteko galios).
Punkto
pakeitimai
Nr.
625,
2010-05-26, Žin., 2010, Nr. 62-3062 (2010-05-29)
Ministras Pirmininkas Algirdas
Brazauskas
Vidaus reikalų ministras Gintaras
Furmanavičius
__________________
Patvirtinta
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2005 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 575
lietuvos regioninės politikos
iki 2013 metų strategija
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Lietuvos regioninės politikos iki 2013 metų
strategija (toliau vadinama – ši Strategija) siekiama sudaryti išankstines
sąlygas vykdyti kryptingą nacionalinę regioninę politiką Lietuvoje.
2. Ši Strategija parengta vadovaujantis
2.1. Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatymu
(Žin., 2000, Nr. 66-1987;
2002, Nr. 123-5558);
2.2. Lietuvos Respublikos teritorijos bendruoju planu,
patvirtintu Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimu Nr.
IX-1154 (Žin., 2002, Nr. 110-4852);
2.3. Valstybės ilgalaikės raidos strategija,
patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr.
IX-1187 (Žin., 2002, Nr. 113-5029);
2.4. Nacionaline darnaus vystymosi strategija,
patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr.
1160 (Žin., 2003, Nr. 89-4029);
2.5. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004–2008 metų
programa, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. gruodžio 14 d.
nutarimu Nr. X-43 (Žin., 2004, Nr. 181-6703).
3. Rengiant šią Strategiją, taip pat atsižvelgta į
2004 metų vasario mėnesį parengtą Europos Komisijos trečiąją ataskaitą apie
socialinę ir ekonominę sanglaudą.
[Punkto
redakcija iki 2010-07-01]
4. Pagal Lietuvos Respublikos regioninės plėtros
įstatymą pagrindiniai teritoriniai dariniai, kuriuose įgyvendinama nacionalinė
regioninė politika, yra regionai – apskritys. Regioninės politikos įgyvendinimo
funkcijos priskirtos valstybinio administravimo institucijoms – Lietuvos Respublikos
Vyriausybei ir apskričių viršininkams; tam tikruose procesuose dalyvauja ir
regionų plėtros tarybos. Institucija, atsakinga už nacionalinės regioninės
politikos koordinavimą, paskirta Vidaus reikalų ministerija.
Pagal Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatymą
regioninę politiką galima įgyvendinti sprendžiant tam tikras problemas
probleminėse (tikslinėse) teritorijose, kurios nustatomos atsižvelgiant į šių
problemų pasireiškimo mastą.
[Punkto
redakcija nuo 2010-07-01]
4. Pagal
Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatymą nacionalinė regioninė politika
įgyvendinama valstybės teritorijos administraciniuose vienetuose – apskrityse
ir savivaldybėse. Regioninės plėtros planavimas atliekamas apskrityse.
Nacionalinės regioninės politikos įgyvendinimo funkcijos priskirtos valstybinio
administravimo institucijoms – Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Vidaus
reikalų ministerijai; tam tikruose procesuose dalyvauja ir regionų plėtros
tarybos. Institucija, atsakinga už nacionalinės regioninės politikos koordinavimą,
paskirta Vidaus reikalų ministerija.
ministerija.
Pagal Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatymą
regioninę politiką galima įgyvendinti sprendžiant tam tikras problemas
probleminėse (tikslinėse) teritorijose, kurios nustatomos atsižvelgiant į šių
problemų pasireiškimo mastą.
Punkto
pakeitimai
Nr.
625,
2010-05-26, Žin., 2010, Nr. 62-3062 (2010-05-29)
5. Valstybės ilgalaikėje raidos strategijoje numatyta
iki 2015 metų Lietuvoje sukurti gerovės valstybę, kurioje būtų žemas nedarbo
lygis, didelė darbo kaina, tvirtos socialinės garantijos, minimalus skurstančių
šeimų skaičius ir aukštas socialinės sanglaudos lygis.
Todėl rengiant šią Strategiją vadovautasi nuostata,
kad Lietuva, įgyvendindama Valstybės ilgalaikės raidos strategiją ir kurdama
gerovės valstybę, sieks ne tik spartaus ekonomikos augimo, bet ir ilgalaikio
nacionalinės regioninės politikos tikslo – užtikrinti gerą gyvenimo kokybę
visos šalies teritorijos gyventojams, pasiekti aukštesnį teritorinės socialinės
sanglaudos lygį.
Rengiant šią Strategiją, taip pat vadovautasi
nuostata, kad Lietuva, atsižvelgdama į Lisabonos ir Europos Sąjungos (toliau
vadinama – ES) užimtumo strategijų tikslus, sieks aukšto (visiško) užimtumo lygio,
geros darbo kokybės ir didelio darbo našumo.
6. Sparčiai plėtojantis Lietuvos ekonomikai ir iki 9
procentų per metus didėjant bendrajam vidaus produktui (toliau vadinama – BVP),
socialiniai ir ekonominiai skirtumai tarp Lietuvos regionų ir jų viduje nemažėja.
Todėl šioje Strategijoje vadovaujamasi nuostata, kad plėtros laikotarpio iki
2013 metų nacionalinės regioninės politikos pagrindinė problema – dideli
ir nemažėjantys socialiniai bei ekonominiai skirtumai tarp regionų ir jų
viduje, o pagrindinė jų priežastis – nepakankamai tolygi teritorinė ekonominė
plėtra.
BVP didėjimas ir dėl to didėjančios nacionalinio
biudžeto pajamos, ES struktūrinių fondų teikiamos finansinės galimybės sudaro
sąlygas kryptingai panaudoti šiuos papildomus finansinius išteklius ir kitas
plėtros priemones teritorinės ekonominės plėtros dermei, kartu ir teritorinei
socialinei sanglaudai tarp Lietuvos regionų bei juose didinti.
7. Pagrindžiant teritorinę ekonominę plėtrą,
vadovautasi išdėstymo, centro – periferijos, augimo centrų (polių) teorijų
grupe, apibūdinančia pagrindinius veiksnius, lemiančius teritorinės
nepusiausvyros susidarymą. Šia teorijų grupe vadovaujantis įgyvendinama
valstybės regioninė politika, orientuota į tolygesnę šalies augimo centrų
plėtrą, sumažina neigiamus, opius tam tikru laikotarpiu pagrindinių teritorinę
socialinę sanglaudą apibūdinančių komponentų – gyventojų pajamų ir nedarbo
(arba užimtumo) lygio – teritorinius netolygumus šalyje.
8. Rengiant šią Strategiją, taip pat analizuota
Airijos ir kitų ES valstybių narių (Nyderlandų, Didžiosios Britanijos, Estijos
ir kitų) patirtis regioninės plėtros srityje. Airijoje nacionalinei regioninei
politikai įgyvendinti buvo pasirinktas ekonomikos augimo centrų plėtros
modelis: plėtros skatinimo priemonės buvo skirtos ne tik tokiems centrams kaip
sostinė Dublinas ir uostamiestis Korkas, bet ir kitiems žemesnio lygmens augimo
centrams. Įgyvendinant šią politiką, pastebėta, kad plėtros efektyvumą ir
teritorinę socialinę sanglaudą taip pat mažina aplink augimo centrus esančių
teritorijų silpna integracija į juos. Todėl šiuo metu Airijoje regioninė
politika įgyvendinama šiek tiek kitaip: plėtros skatinimo priemonės skiriamos
ne tik augimo centrų plėtrai, bet ir augimo centrų bei jų aplinkinių teritorijų
integracijai.
9. Rengiant šią Strategiją, atsižvelgta ir į Europos
Komisijos trečios ataskaitos apie socialinę ir ekonominę sanglaudą siūlymuose
pateiktą tuometinėms valstybėms kandidatėms vieną iš uždavinių, susijusių su
plėtra: vengti per didelio investicijų sutelkimo esamuose augimo centruose,
kuriuose artimiausioje ateityje poveikis ekonominei veiklai gali būti
didžiausias, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje gali kenkti subalansuotai
plėtrai.
10. Šioje Strategijoje, išskiriant plėtotinus
regioninius centrus, vadovautasi Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame
plane išskirtais regioniniais centrais (jų ilgalaikėje perspektyvoje buvo
numatyta 12). Atsižvelgiant į ribotas finansines galimybes, būtinybę
koncentruoti finansinius išteklius ir siekiant didžiausio efekto, šioje Strategijoje
siūloma iki 2013 metų plėtoti tuos žemo gyvenimo lygio teritorijų apsuptus
regioninius centrus, kurie, turėdami ekonominį potencialą ir infrastruktūrą,
gali atlikti regioninių augimo centrų funkcijas ir jų plėtra gali užtikrinti
didesnę teritorinę socialinę sanglaudą regione, o kartu ir Lietuvoje.
11. Šia Strategija siekiama suderinti Lietuvos
regioninės politikos ir ES regioninės politikos mechanizmų funkcionavimą. ES
regioninė politika programuojama 7 metų laikotarpiui. Dabartinis programavimo
laikotarpis tęsiasi iki 2006 metų įskaitytinai, o kitas apima 2007–2013 metus.
Siekiant užtikrinti ES ir Lietuvos regioninės politikos programavimo
laikotarpių dermę, ši Strategija parengta laikotarpiui iki 2013 metų.
12. Šioje Strategijoje naudoti Statistikos
departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos darbo biržos
prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos oficialiai skelbiami statistikos
duomenys, taip pat Žemės ūkio ministerijos pateikti preliminarūs duomenys apie
numatomas ES tiesiogines išmokas žemės ūkio subjektams.
13. Šioje Strategijoje, remiantis esamos būklės
įvertinimu, taip pat stiprybių, silpnybių, grėsmių ir galimybių strategine
analize (II skyrius), suformuluotas Lietuvos regioninės politikos strateginis
tikslas iki 2013 metų, šios politikos prioritetinė kryptis, nustatyti
uždaviniai ir jų įgyvendinimo priemonės (III skyrius). Toliau aptarti šios
Strategijos įgyvendinimo klausimai (IV skyrius).
II. TERITORINĖS SOCIALINĖS SANGLAUDOS BŪKLĖS
ĮVERTINIMAS IR REGIONINĖS PLĖTROS STRATEGINĖ ANALIZĖ
I. REGIONINIAI GYVENTOJŲ PAJAMŲ IR NEDARBO LYGIO
NETOLYGUMAI
14. Teritorinė
socialinė sanglauda (arba nesanglauda) matuojama vertinant pagrindinių jos
komponentų – gyventojų pajamų ir nedarbo (arba užimtumo) lygio teritorinius
netolygumus šalyje. Todėl šioje Strategijoje teritorinė socialinė sanglauda
vertinama pagal samdomojo darbo pajamas vienam namų ūkio nariui per metus
(toliau vadinama – SDP) ir vidutinį metinį nedarbo lygį.
Teritorinė socialinė sanglauda vertinama lyginant visų
10 apskričių ir savivaldybių, kuriose yra apskričių centrai, duomenis.
15. SDP – statistiškai gana patikimas regioninių
netolygumų vertinimo rodiklis. SDP sudaro apie 60 procentų visų namų ūkio
pajamų. Kaip rodo statistikos duomenys (šios Strategijos 1 priedas), 2003
metais net 7 iš 10 apskričių SDP buvo mažesnės už šalies vidurkį (3038 litai).
Šalies vidurkį viršijo tik Vilniaus apskritis (3982 litai), Klaipėdos apskritis
(3506 litai) ir Kauno apskritis (3158 litai). Tauragės apskrities SDP
(mažiausios šalyje) nesiekė nė pusės Vilniaus apskrities SDP (didžiausių
šalyje) ir buvo 1,5 karto mažesnės už šalies vidurkį. Pusėje apskričių
(Alytaus, Marijampolės, Panevėžio, Tauragės ir Utenos) SDP buvo beveik 25
procentais arba daugiau mažesnės už šalies vidurkį (remtasi ES taikoma
75 procentų vidurkio riba).
Kito gyventojų pajamų rodiklio – vidutinio mėnesinio
bruto darbo užmokesčio – dinamika pagal apskritis 1997–2003 metais rodo gana
didelės teritorinės diferenciacijos stabilumą ir netolygumų tarp Lietuvos regionų
didėjimą (šios Strategijos 2 priedas).
16. Kita svarbi gyventojų pajamų dalis, 2003 metais
sudariusi apie 28 procentus visų gyventojų pajamų ir skirta gyventojų pajamų
teritorinei diferenciacijai išlyginti, yra socialinės išmokos. Socialinės
išmokos gyventojams apima didesnę pajamų dalį, palyginti su socialinės paramos
išmokomis. Čia, be socialinės paramos išmokų, įtraukiamos ir nedarbo draudimo,
ligos ir motinystės socialinio draudimo, visų rūšių pensijų išmokos.
Apskričių pasiskirstymo pagal gyventojų pajamas
(įskaitant socialines išmokas), teritorinė diferenciacija 2003 metais išliko
didelė. Dėl socialinių išmokų teritorinio pasiskirstymo poveikio ji nedaug
sumažėjo, t.y. 2003 metais skirtumas tarp mažiausių ir didžiausių gyventojų
pajamų vienam namų ūkio nariui sumažėjo nuo 2 iki 1,7 karto (šios Strategijos 3
priedas). Pagal mažiausias gyventojų pajamas apskritys išlieka bemaž tos pačios
– Alytaus, Marijampolės, Šiaulių, Tauragės ir Telšių.
17. Lietuvos narystė ES ir numatomos tiesioginės
išmokos žemės ūkio subjektams suteikia galimybes mažinti gyventojų pajamų
teritorinę diferenciaciją. Mažiausiai pajamų gaunama kaimo vietovėse, todėl ES
tiesioginės išmokos žemės ūkio subjektams turėtų šiek tiek padidinti pajamas;
kita vertus, prognozuojamas nedarbo padidėjimas dėl ūkių stambinimo, kurį
sąlygoja tiesioginės išmokos. Prognozuojamų tiesioginių ES išmokų žemės ūkio
subjektams teritorinis pasiskirstymas rodo, kad jos tik šiek tiek (nuo 1,7 iki
1,6 karto) galėtų sušvelninti gyventojų pajamų teritorinę diferenciaciją (šios
Strategijos 4 priedas).
Apskričių pasiskirstymas pagal gyventojų pajamas (šios
Strategijos 5 priedas) išlieka panašus kaip ir gyventojų darbo pajamų bei
socialinių išmokų vienam gyventojui pasiskirstymas – įskaitant tiesiogines
išmokas žemės ūkio subjektams, mažiausiai pajamų gauna Tauragės, Marijampolės,
Alytaus, Šiaulių ir Telšių apskričių gyventojai.
18. Vienas iš reikšmingiausių teritorinės socialinės
sanglaudos vertinimo komponentų yra ir vidutinis metinis nedarbo lygis (toliau
vadinama – VMNL), kuris nustatomas pagal Lietuvos darbo biržos prie Socialinės
apsaugos ir darbo ministerijos pateikiamus duomenis ir yra lygus
užsiregistravusių bedarbių iš darbingo amžiaus gyventojų daliai.
VMNL Lietuvoje 2003 metais sudarė 10,3 procento. VMNL
teritorinė diferenciacija Lietuvoje 2003 metais buvo gana didelė. Žemesnis nei
vidutinis šalyje VMNL buvo Vilniaus (7,6 procento), Kauno (8,5 procento),
Klaipėdos (9,8 procento) apskrityse ir penkiuose didžiųjų apskričių (Vilniaus,
Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio) centruose (šios Strategijos 5 priedas).
Aukščiausiu VMNL pasižyminčios Telšių apskrities rodiklis buvo 1,4 karto
didesnis už šalies vidurkį. Telšių, Alytaus, Marijampolės, Panevėžio ir
Tauragės apskrityse nedarbo lygis 1,25 karto ir daugiau viršijo šalies vidurkį
ir nenusileido SDP teritorinei diferenciacijai.
Nedarbo lygio dinamika 1997–2003 metais (šios
Strategijos 6 priedas) rodo gana didelės teritorinės diferenciacijos stabilumą
ir sanglaudos požymių nebuvimą. Tikėtina, kad numatomos žemės ūkio
koncentracijos tendencijos Lietuvoje dar padidins atsiliekančių apskričių,
turinčių daugiausia užimtųjų žemės ūkyje, atotrūkį nuo VMNL šalies vidurkio.
19. Šios Strategijos 5 priede išdėstytos Lietuvos
apskritys, vertinant pagal jų ir jų centrų gyventojų pajamas bei nedarbo
rodiklius kartu, gali būti skirstomos į dvi grupes
19.1. gana didelių gyventojų pajamų ir žemo nedarbo
lygio apskritys. Šiai grupei priskirtinos Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Utenos,
Šiaulių ir Panevėžio apskritys. Daugelio šių apskričių (išskyrus Utenos
apskritį) būklę lemia neblogai išplėtoti jų centrai (kurie kartu yra Lietuvos
ekonomikos konkurencingumo pagrindas), taip pat stipri jų ir aplinkinių
teritorijų integracija;
19.2. mažų gyventojų pajamų ir aukšto nedarbo lygio
apskritys. Šiai grupei priskirtinos Alytaus, Telšių, Marijampolės ir Tauragės
apskritys. Šių apskričių būklę lemia nepakankamas jų centrų ekonominis
potencialas ir silpna integracija į aplinkines teritorijas.
20. Šios Strategijos
19.2 punkte nurodytų regionų atsilikimo pagal gyventojų pajamų ir nedarbo
rodiklius stabilumą patvirtina šių regionų teritorinis palyginimas su Lietuvos
Respublikos teritorijos bendrajame plane išskirtais probleminiais arealais,
kurių daugelis susitelkę Alytaus, Marijampolės, Tauragės, Telšių ir Utenos
apskrityse.
21. Kai kuriose savivaldybėse, priskirtose mažų
gyventojų pajamų ir aukšto nedarbo lygio apskritims, taip pat kai kuriose gana
didelių gyventojų pajamų ir žemo nedarbo lygio apskritims priskirtose
savivaldybėse (Ignalinos rajono savivaldybėje, Akmenės rajono savivaldybėje ir
kitose) pastebimas itin aukštas ilgalaikio nedarbo lygis; ten labai stokojama
socialinės paramos, didėja gyventojų skurdo rizika ir socialinė atskirtis.
22. Lietuvoje regionai (apskritys) pasižymi
nedidėjančia teritorine socialine sanglauda. Todėl iki 2013 metų pagrindinė
regioninės politikos kryptis – didinti teritorinę socialinę sanglaudą tarp
regionų nedidinant teritorinės socialinės ir ekonominės diferenciacijos
regionuose.
II. NEPAKANKAMOS TERITORINĖS SOCIALINĖS SANGLAUDOS
PRIEŽASTYS, REGIONINĖS PLĖTROS STIPRYBIŲ, SILPNYBIŲ, GALIMYBIŲ IR GRĖSMIŲ
ANALIZĖ
23. Stabiliai atsiliekančių apskričių egzistavimą
pagal nedarbą, gyventojų pajamų dydį ir nepakankamą teritorinę socialinę
sanglaudą Lietuvoje lemia šios pagrindinės priežastys
23.1. Lietuvoje, kaip ir kitose augančios ekonomikos
šalyse, socialinių ir ekonominių vertybių skalėje pagrindiniais tikslais
pripažįstami spartus nacionalinės ekonomikos augimas ir konkurencingumo
didėjimas. Šiuos tikslus įgyvendinančioje nacionalinėje ūkio plėtros politikoje
viešųjų investicijų paskirstymu iš esmės siekiama didžiausio šalies ekonomikos
augimo artimiausiu laikotarpiu, kuris sparčiausiai būtų įgyvendinamas
stiprinant konkurencingiausius, labiausiai išsivysčiusius šalies miestus.
Valstybės investicijos ir rinkos jėgos tarsi skatina didinti šalies teritorinės
ekonominės plėtros nesubalansuotumą ir iš jo kylančius gyvenimo lygio
netolygumus, formuoti labiau išsivysčiusias ir labiau atsilikusias apskritis.
23.2. Labiau išsivysčiusių apskričių centruose
(Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje) ir ypač sostinėje
Vilniuje telkiama nauja veikla, paslaugos, kartu didinamas atotrūkis tarp
apskričių pagal juose sukuriamo BVP lyginamąjį svorį. Šią tendenciją stiprina lygiagretus
tiesioginių užsienio investicijų (kurias pritraukia kvalifikuota darbo jėga,
paslaugų infrastruktūra, inovacijų diegimas, kiti šių labiau išsivysčiusių
apskričių centrų aglomeracijos ekonomijos veiksniai) kaupimasis.
Didėjant užimtumui ir kylant gyvenimo lygiui šiose
teritorijose, pradeda ryškėti kai kurios neigiamos jų augimo tendencijos
didėja nekilnojamojo turto kainos, vyksta atitinkami pokyčiai kitose rinkose, o
tai daro įtaką šalies infliacijai bei BVP didėjimui ilgalaikėje perspektyvoje.
23.3. Atsiliekančių apskričių pagal teritorinę
socialinę sanglaudą (toliau vadinama – atsiliekančios apskritys) palyginti
prastą būklę lemiančios priežastys
23.3.1. Regioniniai centrai, kurių ekonomikos
potencialas yra nepakankamas, nesudaro reikiamų sąlygų įsidarbinti ir galimybių
didinti pajamas tiek, kad pakeistų aplinkinių (išsidėsčiusių 50–70 kilometrų
spinduliu aplink centrus) gyvenamųjų vietovių situaciją. Regioninių centrų
ekonomikos augimas išlieka silpnas – per 1997–2003 metų laikotarpį BVP atsiliekančiose
apskrityse sumažėjo nuo 20,6 iki 18,5 procento.
Bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui (toliau
vadinama – BVP/gyv.) yra vienas iš pagrindinių rodiklių, taikomų šalies ar
regiono socialinio ir ekonominio išsivystymo lygiui kompleksiškai apibūdinti.
BVP/gyv. rodiklis yra ir ES regionų išsivystymo lygio vertinimo kriterijus, nuo
kurio priklauso regionams teikiamos struktūrinės paramos dydis ir intensyvumas.
2003 metais BVP/gyv. Lietuvoje sukurta už 16264 litus.
Perkamosios galios standartais BVP/gyv. 2003 metais sudarė 9800, arba 46
procentus ES vidurkio. Per 2003 metus BVP Lietuvoje padidėjo 9,7 procento.
Tai buvo bene sparčiausias BVP didėjimas ne tik ES, bet ir visame pasaulyje.
2003 metais BVP/gyv. Lietuvos vidurkis buvo 16,3
tūkst. litų. Didžiausias BVP/gyv. buvo Vilniaus apskrityje (23,4 tūkst. litų),
o mažiausias – Tauragės apskrityje (8,7 tūkst. litų) (šios Strategijos 7
priedas). Vilniaus apskrities rodiklis buvo net 2,7 karto didesnis už Tauragės
apskrities. Palyginti su Lietuvos vidurkiu, 2003 metais BVP/gyv. šiek tiek
padidėjo 6 apskrityse, kitose apskrityse jis sumažėjo. Tik dviejose (Vilniaus
ir Klaipėdos) apskrityse BVP/gyv. buvo didesnis už Lietuvos vidurkį, tačiau net
4 kartus daugiau apskričių 1997–2003 metų laikotarpiu turėjo mažesnį
rodiklį (7 iš jų – kur kas mažesnį) už Lietuvos vidurkį, ir šis skirtumas
didėja, taip pat pastebimi vis didesni nuokrypiai nuo vidurkio. Antai
2003 metais BVP/gyv. Vilniaus apskrityje buvo netgi 43,9 procento didesnis
už Lietuvos vidurkį, o Tauragės apskrityje sudarė tik 53,5 procento Lietuvos
vidurkio. Tuo tarpu 1997 metais Vilniaus apskrityje BVP/gyv. buvo tik 19,7
procento didesnis už Lietuvos vidurkį, o Tauragės apskrityje sudarė 59
procentus Lietuvos vidurkio. Šis skirtumas per 1997–2003 metų laikotarpį
padidėjo 4,2 karto. Tai rodo didėjančią šio rodiklio diferenciaciją tarp
atskirų regionų.
Prognozuojama, kad Lietuvos BVP sparčiai didės ir
artimiausioje ateityje. Dėl prognozuojamo gyventojų skaičiaus mažėjimo BVP/gyv.
Lietuvoje turėtų didėti dar sparčiau. Tačiau šio rodiklio skirtumai tarp tam
tikrų regionų turi tendenciją didėti.
23.3.2. Tokią būklę lėmė investicijų į žmogiškuosius
išteklius, inovacijas ir technologinę pažangą, verslo paramos infrastruktūrą
stoka ankstesniais metais, silpni kooperaciniai ryšiai tiek tarp stambaus,
smulkaus ir vidutinio verslo įmonių, tiek tarp pastarųjų ir mokslo bei kitų
institucijų, taip pat kiti veiksniai. Atsiliekančių apskričių centrai yra ne
tokie patrauklūs užsienio investicijoms kaip labiau išsivysčiusių apskričių
centrai, tačiau per 1997–2003 metų laikotarpį tiesioginių užsienio investicijų
labiau išsivysčiusiose apskrityse sumažėjo nuo 93,6 iki 90,4 procento.
2003 metų pabaigoje tiesioginės užsienio investicijos
vienam gyventojui (toliau vadinama – TUI/gyv.) Lietuvoje sudarė vidutiniškai
3976 litus (šios Strategijos 8 priedas). Tradiciškai didžiausią Lietuvos
tiesioginių užsienio investicijų dalį pritraukia Vilniaus apskritis – tiek
absoliučiu dydžiu, tiek skaičiuojant TUI/gyv. Antai 2003 metų pabaigoje TUI/gyv.
Vilniaus apskrityje siekė 9581 litą ir buvo daugiau kaip dvigubai didesnės nei
vidutiniškai Lietuvoje. Palyginti su 2002 metų pabaiga, šis skirtumas, iki tol
didėjęs, sumažėjo. Mažiausios TUI/gyv. 2003 metų pabaigoje buvo Tauragės
apskrityje (170 litų) – 23,4 karto mažiau nei vidutiniškai Lietuvoje ir net
56,4 karto mažiau nei Vilniaus apskrityje.
Klaipėdos apskrityje TUI/gyv. 1997–2003 metų
laikotarpiu buvo artimos Lietuvos vidurkiui, Vilniaus apskrityje – kur kas
didesnės, kitose 8 apskrityse (80 procentų visų regionų) – mažesnės už Lietuvos
vidurkį. Minėtuoju laikotarpiu mažiausios TUI/gyv. buvo Tauragės, Marijampolės
ir Šiaulių apskrityse (2003 metų pabaigoje TUI/gyv. šiose apskrityse sudarė
mažiau kaip 15 procentų Lietuvos vidurkio). Tai rodo menką šių apskričių
patrauklumą užsienio investuotojams.
Analizuojant 1997–2003 metų laikotarpio TUI/gyv.,
galima teigti, kad 2003 metų pabaigoje skirtumai tarp apskričių pagal šį
rodiklį padidėjo 3,8 karto.
23.3.3. Nepakankamai išvystyti regioninių centrų transporto
ryšiai ir infrastruktūra nesudaro sąlygų aplinkinių gyvenviečių gyventojams
tinkamai naudotis apskričių centrų darbo vietomis, jų teikiamomis paslaugomis
ir infrastruktūra.
24. Atskirai kiekvienos iš atsiliekančių apskričių
centrų, kurie yra ir Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane išskirti
regioniniai centrai, augimą ir užimtumo lygio kilimą lemia šie jų
konkurencingumą ir investicinį patrauklumą ribojantys veiksniai
24.1. Alytaus miesto savivaldybei, kurioje yra Alytaus
apskrities centras
24.1.1. mažas
darbo našumas, inovacijų ir technologijų plėtra;
24.1.2. žemas
kooperacijos lygis pramonėje ir prekyboje;
24.1.3. aukštos
kvalifikacijos siaurų sričių specialistų stoka;
24.1.4.
kvalifikuotos darbo jėgos migracija iš savivaldybės;
24.1.5.
nepakankama infrastruktūros plėtra dėl finansinių išteklių stokos;
24.1.6. žemas
gyventojų verslumo lygis;
24.1.7.
nepakankamos galimybės investuotojams greitai ir palankiomis sąlygomis įsigyti
žemės;
24.1.8. silpnai
išplėtota aptarnavimo infrastruktūra.
24.2. Marijampolės savivaldybei, kurioje yra
Marijampolės apskrities centras
24.2.1. daugelis įmonių – žemų ir vidutinių
technologijų produkcijos gamintojos;
24.2.2. nepakankamai išplėtotos paslaugos verslui ir
gyventojams;
24.2.3. žemas gyventojų verslumo lygis;
24.2.4. smulkiame ir vidutiniame versle dominuoja mažą
pridėtinę vertę kuriančios paslaugos ir prekyba;
24.2.5. nėra poreikius atitinkančių kvalifikacijos
kėlimo ir specialistų rengimo centrų;
24.2.6. nėra inovacijų plėtros paramos infrastruktūros,
nepakankamai bendradarbiauja verslo ir mokslo įstaigos;
24.2.7. nepakankamai bendradarbiauja smulkaus ir
vidutinio verslo įmonės;
24.2.8. verslo plėtrai nepakankamai panaudojamos
informacinės ir kitos šiuolaikinės technologijos;
24.2.9. nesukurtos sąlygos plėtoti verslo paslaugas;
24.2.10. nėra verslo renginių (konferencijų, mugių)
organizavimo infrastruktūros;
24.2.11. pasenęs miesto ir priemiesčio autobusų
parkas;
24.2.12. pasenęs Marijampolės miesto bendrasis planas
stabdo šiuolaikišką miesto plėtrą.
24.3. Tauragės rajono savivaldybei, kurioje yra
Tauragės apskrities centras
24.3.1. kapitalo investicijų stoka;
24.3.2. pasenusios įmonių technologijos;
24.3.3. žemas informacinių technologijų išvystymo ir
vartojimo lygis;
24.3.4. bendro ir sektorinio, suderinto vietinio ir
regioninio planavimo stoka;
24.3.5. žemas gyventojų verslumo lygis;
24.3.6. silpnai išplėtotas paslaugų verslas;
24.3.7. savivaldybėje 37 procentai bedarbių neturi
kvalifikacijos;
24.3.8. ne visų profesinio rengimo sistemoje parengtų
specialistų kvalifikacija atitinka šiuolaikinės darbo rinkos reikalavimus;
24.3.9. nedidelės aukštojo mokslo studijų programų
pasirinkimo galimybės;
24.3.10. esamas profesinio mokymo programų tinklas
neracionalus, jis neatitinka darbo rinkos poreikių, stokojama paslaugų srities
darbuotojų.
24.4. Telšių rajono savivaldybei, kurioje yra Telšių
apskrities centras
24.4.1. nepakankamas įmonių konkurencingumas;
24.4.2. silpnai bendradarbiauja profesinio rengimo ir
verslo sektoriai;
24.4.3. nėra poreikius atitinkančios kvalifikacijos
kėlimo sistemos;
24.4.4. silpnai kooperuojasi verslo įmonės ir
institucijos;
24.4.5. geležinkelių linijos kapitališkai
renovuotinos;
24.4.6. bloga savivaldybės vietinių kelių būklė,
stokojama lėšų keliams taisyti;
24.4.7. Telšių mieste stokojama automobilių stovėjimo
aikštelių;
24.4.8. nėra bendros nuotekų sistemos Telšių mieste;
24.4.9. daugelis bedarbių nepasirengę darbo rinkai;
24.4.10. žemas paslaugų verslui lygis;
24.4.11. verslas sutelktas Telšių mieste arba arčiau
miesto;
24.4.12. savivaldybėje neremiamas ir neskatinamas
pramogų verslas;
24.4.13. mažai investuojama į turizmo infrastruktūras;
24.4.14. neišplėtota pakelių infrastruktūra (dviračių
ir pėsčiųjų takai);
24.4.15. silpna savivaldybės informacinė infrastruktūra.
24.5. Utenos rajono savivaldybei, kurioje yra Utenos
apskrities centras
24.5.1. daugelyje įmonių taikomos senos technologijos,
todėl didelės darbo sąnaudos, mažas darbo našumas;
24.5.2. žemas mažųjų įmonių gaminamos produkcijos
konkurencingumo lygis;
24.5.3. žemas kooperacijos tarp smulkaus ir vidutinio
verslo įmonių lygis, nėra susiformavusios stambaus verslo įmonių tiekimo
grandinės;
24.5.4. smulkaus ir vidutinio verslo įmonių vadovai
stokoja rinkodaros, vadybos, finansų valdymo žinių;
24.5.5. mažai esama inovacinių smulkaus ir vidutinio
verslo įmonių;
24.5.6. neišplėtotas paslaugų sektorius, savivaldybėje
silpnas paslaugų „verslas – verslui“ tinklas;
24.5.7. įmonės stokoja aukštos ir vidutinės
kvalifikacijos specialistų ir darbininkų (kvalifikuoti specialistai ir jaunimas
migruoja į kitus miestus ir užsienį, neorganizuotas jų rengimas vietoje);
24.5.8. neveikia geležinkelio stotis;
24.5.9. nepakankamai teikiama paslaugų verslui;
24.5.10. nesutvarkyta
industrinio parko techninė ir teisinė dokumentacija, nepakankamai moderni jo
infrastruktūra;
24.5.11. žemas gyventojų verslumo lygis.
25. Atliekant stiprybių, silpnybių, grėsmių ir
galimybių analizę regioninės plėtros požiūriu, išanalizuotos stiprybės ir
silpnybės, nurodytos galimybės ir grėsmės.
26. Stiprybės
26.1. Tolygus didžiųjų ir mažesnių miestų išsidėstymas
sudaro palankias prielaidas tolygesnei ekonominei socialinei plėtrai šalyje.
26.2. Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis
planas, apibrėžiantis nacionalinės teritorijos panaudojimo viziją ilgalaikėje
perspektyvoje, sudaro palankias prielaidas laikytis jo reikalavimų rengiant ir
įgyvendinant ilgalaikės ir vidutinės trukmės įvairių valstybės viešosios
politikos sričių (taip pat regioninės politikos) strategijas, programas ir jų
įgyvendinimo priemones.
26.3. Tam tikrų ūkio šakų (sektorių) plėtros
strategijos ir jų plėtros programos iš dalies įvertina regioninius netolygumus
šalyje.
27. Silpnybės
27.1. Augant šalies ekonomikai, didėja pagrindinių
teritorinės socialinės sanglaudos lygį apibūdinančių komponentų – gyventojų
pajamų ir nedarbo (užimtumo) – teritoriniai netolygumai šalyje, mažėja
socialinė sanglauda (didėja skirtumai tarp regionų pagal socialinę sanglaudą
apibūdinančius rodiklius).
27.2. Formuojasi stabiliai atsiliekančios apskritys su
didėjančia gyventojų skurdo rizika.
27.3. Atsiliekančių apskričių pagal gyventojų pajamas
ir nedarbą plėtrą stabdo
27.3.1. silpnas regioninių centrų ekonomikos augimas,
nepakankama ekonominė jų plėtra;
27.3.2. nepakankamai išplėtoti regioninių centrų
transporto ryšiai ir infrastruktūra su aplinkinėmis gyvenamosiomis vietovėmis
nesudaro sąlygų pastarųjų gyventojams tinkamai naudotis regioninių centrų darbo
vietomis, paslaugomis, infrastruktūra ir verslo plėtra.
27.4. Atsiliekančių apskričių regioninių centrų
ekonominei plėtrai trukdo
27.4.1. modernių ir konkurencingų pramonės ir verslo
įmonių, diegiančių inovacijas ir naujas technologijas, trūkumas;
27.4.2. pramoninių zonų arba teritorijų „plynojo
lauko“ investicijoms su modernia inžinerine infrastruktūra stoka;
27.4.3. žemas kooperacijos lygis tiek tarp stambaus,
smulkaus ir vidutinio verslo įmonių, tiek tarp jų ir tyrimų bei technologijų
centrų, aukštųjų mokyklų ir kitų mokslo institucijų;
27.4.4. aukštos kvalifikacijos ir išsilavinusios darbo
jėgos stoka, neatitiktis darbo jėgos poreikiams;
27.4.5. universitetinio ir neuniversitetinio
(kolegijų) aukštojo mokslo galimybių panaudojimo ir kryptingo profesinio
orientavimo trūkumas;
27.4.6. nepakankamai išplėtota regioninių centrų
inžinerinė, transporto infrastruktūra ir viešasis transportas.
27.5. Nepakankamai koordinuojamos įvairios valstybės
viešosios politikos sritys, skirtos teritoriniams gyvenimo lygio netolygumams
sumažinti šalyje.
27.6. Nepakankamai aiškiai suformuluoti regioninės
politikos metodologiniai pagrindai.
28. Galimybės
28.1. Racionaliai ir tikslingai panaudotos ES
struktūrinių fondų lėšos leistų teigiamai paveikti ne tik šalies sektorinę
plėtrą, bet ir sumažinti teritorinius gyvenimo lygio netolygumus, pagerinti
teritorinę socialinę sanglaudą šalyje.
28.2. Sparčiau augtų šalies ekonomika, atsirastų
galimybių skirti papildomų finansinių išteklių šalies socialinei ekonominei
plėtrai, kad mažėtų teritoriniai gyvenimo lygio netolygumai šalyje.
29. Grėsmės
29.1. Gali išryškėti nepakankami gebėjimai pasinaudoti
ES struktūrinių fondų parama, daugiausia investicijų gali būti skiriama
labiausiai išsivysčiusių apskričių centrams ekonomiškai plėtoti.
29.2. Ekonominė plėtra ir investicijų sankaupa
labiausiai išsivysčiusių apskričių centruose gali stiprinti infliacinį spaudimą
šalyje, silpninti BVP didėjimo galimybes ilgalaikėje perspektyvoje.
29.3. Dėl menko atsiliekančių apskričių įmonių ir
institucijų finansinio potencialo ir gebėjimų rengti projektus ES struktūrinių
fondų paramai gauti stokos gali būti nepakankamai pasinaudota ES struktūrinių
fondų parama.
29.4. Gali išryškėti menkos savivaldybių investicinės
galimybės ir nepakankamas jų finansinis savarankiškumas.
29.5. Neigiamos demografinės tendencijos (gyventojų
skaičiaus mažėjimas, jų senėjimas) kai kurių atsiliekančių apskričių
savivaldybėse gali pabloginti šių apskričių demografinę būklę ir natūralaus
gyventojų prieaugio tendencijas šalyje.
29.6. Žemės ūkio sutelkties tendencijos gali pakelti
nedarbo lygį atsiliekančiose apskrityse ir didinti jų atsilikimą nuo labiau
išsivysčiusių, nors ES tiesioginės išmokos žemės ūkio subjektams ir sušvelnins
jų atsilikimą pagal pajamų lygį.
29.7. Nepakankamai sprendžiamos atsiliekančių
apskričių plėtros problemos gali padidinti politinę įtampą šalyje.
III.
LIETUVOS REGIONINĖS POLITIKOS STRATEGINIS TIKSLAS, PRIORITETINĖ KRYPTIS,
UŽDAVINIAI IR JŲ ĮGYVENDINIMO PRIEMONĖS
30. Lietuvos regioninės politikos strateginis tikslas,
prioritetinė kryptis, uždaviniai ir jų įgyvendinimo priemonės plėtros
laikotarpiu iki 2013 metų nustatyti įvertinus regioninės politikos ilgalaikį
tikslą, objektyviai susiklosčiusias sąlygas šalyje ir atliktą strateginę
analizę.
31. Lietuvos regioninės politikos ilgalaikis tikslas –
užtikrinti aukštą gyvenimo kokybę visos šalies teritorijos gyventojams.
32. Lietuvos regioninės politikos strateginis tikslas
plėtros laikotarpiu iki 2013 metų – padidinti teritorinę socialinę sanglaudą,
t.y. pasiekti, kad nė vienoje Lietuvos apskrityje
32.1. vidutinis gyvenimo standartas, apskaičiuotas
pagal samdomojo darbo pajamas vienam namų ūkio nariui per metus, nebūtų
žemesnis nei 75 procentai samdomojo darbo pajamų vienam namų ūkio nariui per
metus šalyje;
32.2. nedarbo lygis nebūtų daugiau kaip 35 procentais
aukštesnis už vidutinį šalies nedarbo lygį.
33. Lietuvos regioninės politikos prioritetinė kryptis
yra tolygi Lietuvos teritorinė ekonominė plėtra, t.y. kryptingas ir
koordinuotas ilgalaikės ekonominės plėtros skatinimas ir konkurencingumo
didinimas žemo gyvenimo lygio teritorijų apsuptuose regioniniuose centruose,
kurie, turėdami ekonominį potencialą ir infrastruktūrą, gali atlikti regioninių
augimo centrų funkcijas ir jų plėtra gali užtikrinti didesnę teritorinę
socialinę sanglaudą regione, o kartu ir Lietuvoje.
34. Šios Strategijos 32 punkte nustatyto Lietuvos
regioninės politikos strateginio tikslo iki 2013 metų ir 33 punkte nustatytos
Lietuvos regioninės politikos prioritetinės krypties įgyvendinimo uždaviniai
yra šie
34.1. Didinti regioninių centrų pramonės ir verslo
įmonių konkurencingumą diegiant naujoves ir naujas technologijas. Uždavinio
įgyvendinimo priemonės yra šios
34.1.1. skatinti pramonės, verslo ir mokslo ryšius;
34.1.2. steigti inovacinius ir technologinius parkus.
34.2. Sudaryti palankias sąlygas verslo plėtrai,
įmonių kooperacijai ir klasterizacijai regioniniuose centruose. Uždavinio
įgyvendinimo priemonės yra šios
34.2.1. kurti ir plėtoti pramonines zonas ir parkus su
modernia infrastruktūra;
34.2.2. plėtoti inžinerinę infrastruktūrą;
34.2.3. plėtoti transporto infrastruktūrą;
34.2.4. skatinti įmonių kooperaciją, ugdyti stambaus,
smulkaus ir vidutinio verslo įmonių bendradarbiavimą;
34.2.5. sudaryti sąlygas įmonių klasterizacijai.
34.3. Plėtoti paslaugų verslui regioniniuose centruose
teikimą. Uždavinio įgyvendinimo priemonės yra šios
34.3.1. steigti inovacijų skatinimo centrus ar jų
padalinius regioniniuose centruose;
34.3.2. plėtoti verslo inkubatorių paslaugas;
34.3.3. plėtoti konsultacines paslaugas verslui;
34.3.4. plėtoti finansinę paramą smulkaus verslo
plėtrai.
34.4. Skatinti žmogiškųjų išteklių plėtrą. Uždavinio
įgyvendinimo priemonės yra šios
34.4.1. modernizuoti profesinio mokymo įstaigas,
tobulinti profesinį rengimą;
34.4.2. skatinti universitetinio ir neuniversitetinio
aukštojo mokslo (kolegijų) įstaigų mokslo programų orientavimą į regioninių
centrų aukštos kvalifikacijos specialistų poreikį;
34.4.3. kelti darbuotojų kvalifikaciją, ugdyti jų
administracinius gebėjimus.
34.5. Didinti regioninių centrų ir aplinkinių
teritorijų integraciją. Uždavinio įgyvendinimo priemonės yra šios
34.5.1. sudaryti sąlygas regioninių centrų įmonių
ekonominių ryšių plėtotei su greta regioninių centrų esančiomis smulkaus ir
vidutinio verslo įmonėmis;
34.5.2. sudaryti sąlygas darbo jėgos judėjimui į
regioninius centrus;
34.5.3. mažinti vidinius teritorinius socialinius
ekonominius netolygumus regione – vystyti socialinės plėtros teritorijas.
34.6. Tobulinti administracines procedūras ir didinti
viešojo administravimo institucijų darbuotojų administracinius gebėjimus.
Uždavinio įgyvendinimo priemonės yra šios
34.6.1. įvesti paprastesnes žemės sklypų suteikimo
investuotojams procedūras;
34.6.2. sudaryti prielaidas sparčiau priimti
administracinius sprendimus, siekiant pritraukti daugiau investicijų;
34.6.3. didinti administracinius gebėjimus regioninės
plėtros planavimo, įgyvendinimo, plėtros programų ir projektų rengimo srityse.
35. Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane,
pagrindžiančiame šalies gyvenamųjų vietovių atraminės sistemos – urbanistinio
karkaso – erdvinės struktūros plėtros viziją ilgalaikėje perspektyvoje,
regioniniams centrams priskiriami apskričių centrai ir kiti didesni miestai –
savivaldybių administraciniai centrai; rekomenduojama, kad jie atliktų naujų
regioninių centrų funkcijas. Nurodytajame plane siūloma papildomai formuoti ir
plėtoti šiuos potencialius regioninius centrus: Biržus, Mažeikius, Raseinius,
Rokiškį, Švenčionis–Švenčionėlius ir Ukmergę. Atsižvelgiant į Lietuvos
Respublikos teritorijos bendrojo plano pasiūlymus dėl regioninių centrų
formavimo vizijos ilgalaikės perspektyvos ir įvertinus jų dabartinį potencialą
bei įtaką atsilikusių 5 apskričių gyvenimo lygiui, siūloma šios Strategijos 34
punkte nurodytus Lietuvos regioninės politikos prioritetinės krypties
įgyvendinimo uždavinius ir uždavinių įgyvendinimo priemones realizuoti
skatinant plėtrą laikotarpiu iki 2013 metų 5 regioniniams centrams – Alytui,
Marijampolei, Tauragei, Telšiams ir Utenai. Atsižvelgiant į vykdomų plėtros
skatinimo priemonių efektyvumą ir galimybes, po 2007 metų siūlytina svarstyti šių
uždavinių ir priemonių įgyvendinimo tikslingumą 2 papildomuose regioniniuose
centruose – Mažeikiuose ir Visagine, vėliau – ir kituose regioniniuose
centruose.
36. Šios Strategijos 35 punkte nustatyti tiksliniai
plėtotini regioniniai centrai parinkti atsižvelgiant į tai, kad
36.1. Alytus, Marijampolė, Tauragė ir Telšiai yra
Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane numatyti regioniniai centrai,
atliekantys administracines funkcijas ir esantys pagal socialinę būklę
labiausiai atsilikusiose apskrityse;
36.2. Utena yra greta Lietuvos Respublikos Ignalinos
atominės elektrinės regiono esantis regioninis centras, kurio ekonominis
potencialas itin prisidės prie būsimųjų šio regiono ekonominių ir socialinių
problemų sprendimo;
36.3. Mažeikiai ir Visaginas yra ekonominį potencialą
turintys centrai, esantys greta siūlomų plėtoti regioninių centrų (atitinkamai
Telšių ir Utenos), jų pridėtinis potencialas (sudarant ekonomikos augimo ašis
kartu su regioniniais centrais) sukuria spartesnio šių regionų ekonominio augimo
prielaidas.
IV. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
37. Kad ši Strategija būtų įgyvendinama nuosekliai ir
laiku būtų reaguojama tiek į teigiamus, tiek į neigiamus pokyčius, institucija,
atsakinga už nacionalinės regioninės politikos koordinavimą, sukurs šios Strategijos
įgyvendinimo stebėsenos sistemą (toliau vadinama – stebėsenos sistema) ir
užtikrins deramą jos funkcionavimą.
38. Šios Strategijos įgyvendinimo stebėsena bus
vykdoma pagal tam tikrus kriterijus, susijusius su joje numatytais tikslais bei
uždaviniais ir leidžiančius vertinti pasiektą teritorinės socialinės sanglaudos
pažangą. Nustatomi šie vertinimo kriterijai
38.1. SDP atitinkamoje apskrityje ir šalies vidurkio
santykis (procentais);
38.2. VMNL atitinkamoje apskrityje ir šalies vidurkio
santykis (procentais).
39. Stebėsenos sistema pagal šios Strategijos 38
punkte nurodytus kriterijus ir kitus rodiklius užtikrins šalies regionų
(apskričių) esamos būklės analizę, tendencijų, numatomų pokyčių ir įgyvendinamų
priemonių efektyvumo vertinimą.
40. Siekiant tinkamai pasirengti būtiniems pokyčiams
šalies regionalizavimo srityje, valstybės institucijos, atsakingos už
atitinkamų valstybės viešosios politikos sričių formavimą ir įgyvendinimą,
turėtų finansuoti gyvenimo kokybės ir ekonominių teritorinių netolygumų, šalies
regionalizavimo ir regionų plėtros, fiskalinės decentralizacijos ir kitų
regioninių problemų tikslinius mokslinius tyrimus.
41. Institucija, atsakinga už nacionalinės regioninės
politikos koordinavimą, kartu su kitomis ministerijomis turėtų užtikrinti, kad
rengiami strateginiai dokumentai ir plėtros programos būtų suderinti su šios
Strategijos nuostatomis.
––––––––––––––––
Lietuvos
regioninės politikos
iki 2013 metų strategijos
1 priedas
GYVENTOJŲ PAJAMOS IR UŽIMTUMAS 2003 METAIS
Samdomojo darbo pajamos
vienam namų ūkio nariui per metus, litais*
Samdomojo darbo pajamos
vienam namų ūkio nariui per metus, palyginti su šalies vidurkiu, procentais
Vidutinis metinis nedarbo
lygis, procentais**
Vidutinis metinis nedarbo
lygis, palyginti su šalies vidurkiu, procentais
Vidutiniškai Lietuvoje
3038
100
10,3
100
Alytaus apskritis
2428
79,9
13,9
135
Alytaus miesto savivaldybė
3282
108
9,9
96,1
Kauno apskritis
3158
104
8,5
82,5
Kauno miesto savivaldybė
3892
128,1
7,8
75,7
Klaipėdos apskritis
3506
115,4
9,8
95,1
Klaipėdos miesto
savivaldybė
4033
132,8
8,8
85,4
Marijampolės apskritis
2082
68,5
13,5
131,1
Marijampolės savivaldybė
2595
85,4
11,4
110,7
Panevėžio apskritis
2406
79,2
13,3
129,1
Panevėžio miesto
savivaldybė
3633
119,6
12
116,5
Šiaulių apskritis
2434
80,1
11,8
114,6
Šiaulių miesto savivaldybė
3162
104,1
8,4
81,6
Tauragės apskritis
1964
64,7
14
135,9
Tauragės rajono savivaldybė
1832
60,3
14,1
136,9
Telšių apskritis
2489
81,9
14,4
139,8
Telšių rajono savivaldybė
1825
60,1
10,4
101
Utenos apskritis
2394
78,8
10,4
101
Utenos rajono savivaldybė
3014
99,2
11,9
115,5
Vilniaus apskritis
3982
131,1
7,6
73,8
Vilniaus miesto savivaldybė
6124
201,6
5,5
53,4
___________________
*Pagal apskritis – Statistikos departamento prie Lietuvos
Respublikos Vyriausybės duomenys; pagal savivaldybes – ekspertinis vertinimas.
**Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir
darbo ministerijos duomenys.
___________________
Lietuvos
regioninės politikos
iki 2013 metų strategijos
2 priedas
Vidutinis mėnesinis bruto
darbo užmokestis
(litais)
Metai
1997
1998
1999
2000
2001
2002
2003
Vidutiniškai Lietuvoje
778
930
987
971
982
1014
1073
Alytaus apskritis
698
842
887
849
862
884
912
Alytaus miesto savivaldybė
783
925
976
898
925
952
964
Kauno apskritis
736
864
914
885
909
944
992
Kauno miesto savivaldybė
765
894
944
915
946
986
1033
Klaipėdos apskritis
799
948
993
976
966
989
1060
Klaipėdos miesto
savivaldybė
889
1042
1070
1069
1059
1087
1161
Marijampolės apskritis
622
753
770
786
780
819
847
Marijampolės savivaldybė
759
857
847
840
813
852
887
Panevėžio apskritis
719
850
879
887
879
908
940
Panevėžio miesto
savivaldybė
808
947
998
992
975
1004
1026
Šiaulių apskritis
674
805
811
800
801
817
871
Šiaulių miesto savivaldybė
743
880
880
864
858
869
934
Tauragės apskritis
603
720
793
766
754
766
807
Tauragės rajono savivaldybė
617
735
792
782
755
764
803
Telšių apskritis
781
935
1007
982
940
984
1059
Telšių rajono savivaldybė
667
808
870
826
764
808
874
Utenos apskritis
831
981
1031
1011
1037
1066
1111
Utenos rajono savivaldybė
706
847
927
931
963
1003
1014
Vilniaus apskritis
880
1063
1138
1118
1145
1178
1249
Vilniaus miesto savivaldybė
933
1121
1195
1175
1205
1237
1310
___________________
Šaltinis – Statistikos departamentas prie Lietuvos
Respublikos Vyriausybės.
___________________
Lietuvos
regioninės politikos
iki 2013 metų strategijos
3 priedas
GYVENTOJŲ PAJAMOS 2003 METAIS (ĮSKAITANT SOCIALINES
IŠMOKAS)
Samdomojo darbo pajamos
vienam namų ūkio nariui per metus, litais
Socialinės išmokos vienam
namų ūkio nariui per metus, litais
Samdomojo darbo pajamos ir
socialinės išmokos vienam namų ūkio nariui per metus, litais
Samdomojo darbo pajamos ir
socialinės išmokos vienam namų ūkio nariui per metus, palyginti su šalies
vidurkiu, procentais
Vidutiniškai Lietuvoje
3038
1286
4324
100
Vilniaus apskritis
3982
1344
5326
123,2
Vilniaus miesto savivaldybė
6124
1292
7416
171,5
Klaipėdos apskritis
3506
1158
4664
107,9
Klaipėdos miesto
savivaldybė
4033
1294
5327
123,2
Kauno apskritis
3158
1270
4428
102,4
Kauno miesto savivaldybė
3892
1403
5295
122,4
Panevėžio apskritis
2406
1495
3901
90,2
Panevėžio miesto
savivaldybė
3633
1340
4973
115
Utenos apskritis
2394
1417
3811
88,1
Utenos rajono savivaldybė
3014
1401
4415
102,1
Alytaus apskritis
2428
1408
3836
88,7
Alytaus miesto savivaldybė
3282
977
4259
98,5
Telšių apskritis
2489
1139
3628
83,9
Telšių rajono savivaldybė
1825
1290
3115
72
Šiaulių apskritis
2434
1165
3599
83,2
Šiaulių miesto savivaldybė
3162
1191
4353
100,7
Marijampolės apskritis
2082
1258
3340
77,2
Marijampolės savivaldybė
2595
1216
3811
88,1
Tauragės apskritis
1964
1150
3114
72
Tauragės rajono savivaldybė
1832
1103
2935
67,9
___________________
Pagal apskritis – Statistikos departamento prie
Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenys; pagal savivaldybes – ekspertinis
vertinimas.
___________________
Lietuvos
regioninės politikos
iki 2013 metų strategijos
4 priedas
Gyventojų pajamos (įskaitant
socialines ir prognozuojamas tiesiogines ES išmokas žemės ūkio subjektams)
Samdomojo darbo pajamos vienam namų ūkio nariui per
metus 2003 metais, litais*
Socialinės išmokos vienam namų ūkio nariui per
metus 2003 metais, litais*
Prognozuojamos tiesioginės ES išmokos žemės ūkio
subjektams, tenkančios vienam gyventojui 2004 metais, litais**
Samdomojo darbo pajamos, socialinės išmokos ir
prognozuojamos tiesioginės ES išmokos, tenkančios vienam namų ūkio nariui,
litais
Samdomojo darbo pajamos, socialinės išmokos ir
prognozuojamos tiesioginės ES išmokos, tenkančios vienam namų ūkio nariui,
palyginti su šalies vidurkiu, procentais
Vidutiniškai Lietuvoje
3038
1286
236
4561
100
Vilniaus apskritis
3982
1344
111
5437
119,2
Vilniaus miesto savivaldybė
6124
1292
0
7416
162,6
Klaipėdos apskritis
3506
1158
150
4814
105,6
Klaipėdos miesto
savivaldybė
4033
1294
0
5327
116,8
Kauno apskritis
3158
1270
153
4581
100,4
Kauno miesto savivaldybė
3892
1403
0
5295
116,1
Panevėžio apskritis
2406
1495
383
4284
93,9
Panevėžio miesto
savivaldybė
3633
1340
0
4973
109
Utenos apskritis
2394
1417
473
4284
93,9
Utenos rajono savivaldybė
3014
1401
245
4660
102,2
Alytaus apskritis
2428
1408
242
4078
89,4
Alytaus miesto savivaldybė
3282
977
0
4259
93,4
Telšių apskritis
2489
1139
349
3977
87,2
Telšių rajono savivaldybė
1825
1290
317
3432
75,2
Šiaulių apskritis
2434
1165
333
3932
86,2
Šiaulių miesto savivaldybė
3162
1191
0
4353
95,4
Marijampolės apskritis
2082
1258
452
3792
83,1
Marijampolės savivaldybė
2595
1216
192
4003
87,8
Tauragės apskritis
1964
1150
372
3486
76,4
Tauragės rajono savivaldybė
1832
1103
263
3198
70,1
___________________
*Pagal
apskritis – Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės
duomenys; pagal savivaldybes – ekspertinis vertinimas.
**Žemės
ūkio ministerijos duomenys.
___________________
Lietuvos
regioninės politikos
iki 2013 metų strategijos
5 priedas
Apskričių pasiskirstymas
pagal gyventojų pajamas ir nedarbo lygį 2003 metais
Samdomojo darbo pajamos vienam namų ūkio nariui per
metus, litais*
Samdomojo darbo pajamos vienam namų ūkio nariui per
metus, palyginti su šalies vidurkiu, procentais
Vidutinis metinis nedarbo lygis, procentais**
Vidutinis metinis nedarbo lygis, palyginti su šalies
vidurkiu, procentais
Vidutiniškai Lietuvoje
3038
100
10,3
100
Vilniaus apskritis
3982
131,1
7,6
73,8
Vilniaus miesto savivaldybė
6124
201,6
5,5
53,4
Kauno apskritis
3158
104
8,5
82,5
Kauno miesto savivaldybė
3892
128,1
7,8
75,7
Klaipėdos apskritis
3506
115,4
9,8
95,1
Klaipėdos miesto
savivaldybė
4033
132,8
8,8
85,4
Utenos apskritis
2394
78,8
10,4
101
Utenos rajono savivaldybė
3014
99,2
11,9
115,5
Šiaulių apskritis
2434
80,1
11,8
114,6
Šiaulių miesto savivaldybė
3162
104,1
8,4
81,6
Panevėžio apskritis
2406
79,2
13,3
129,1
Panevėžio miesto
savivaldybė
3633
119,6
12
116,5
Alytaus apskritis
2428
79,9
13,9
135
Alytaus miesto savivaldybė
3282
108
9,9
96,1
Telšių apskritis
2489
81,9
14,4
139,8
Telšių rajono savivaldybė
1825
60,1
10,4
101
Marijampolės apskritis
2082
68,5
13,5
131,1
Marijampolės savivaldybė
2595
85,4
11,4
110,7
Tauragės apskritis
1964
64,7
14
135,9
Tauragės rajono savivaldybė
1832
60,3
14,1
136,9
___________________
*Pagal
apskritis – Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės
duomenys; pagal savivaldybes – ekspertinis vertinimas.
**Lietuvos
darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys.
___________________
Lietuvos
regioninės politikos
iki 2013 metų strategijos
6 priedas
Vidutinis metinis nedarbo
lygis 1997–2003 metais
(procentais)
Metai
1997
1998
1999
2000
2001
2002
2003
Vidutiniškai Lietuvoje
5,9
6,4
8,4
11,5
12,5
11,3
10,3
Alytaus apskritis
7,2
8,6
9,8
13,7
15,8
14,2
13,9
Alytaus miesto savivaldybė
6,1
6,2
7,6
11,8
11,9
10
9,9
Kauno apskritis
4,2
4,6
6,4
9,2
9,7
8,8
8,5
Kauno miesto savivaldybė
3,7
3,8
5,8
8,5
8,5
7,9
7,8
Klaipėdos apskritis
4,9
5,1
7,1
10
11
10
9,8
Klaipėdos miesto
savivaldybė
4,1
4,1
5,9
8,8
9,2
8,2
8,8
Marijampolės apskritis
5,9
8
11,2
15
16,9
14,8
13,5
Marijampolės savivaldybė
6,2
7,1
11,6
16,1
16,6
14,3
11,4
Panevėžio apskritis
6,1
7,6
10,5
14,6
16,4
15,5
13,3
Panevėžio miesto
savivaldybė
7,3
8,5
11,8
15,5
14,8
13,7
12
Šiaulių apskritis
6,8
9
12,5
16,3
16,5
14,2
11,8
Šiaulių miesto savivaldybė
6,4
8,8
13,2
16,1
13,7
10,9
8,4
Tauragės apskritis
8,3
8,8
10,9
15,1
16,2
14,6
14
Tauragės rajono savivaldybė
10,3
9,7
12
16,6
16,2
14,3
14,1
Telšių apskritis
5
6,4
9,1
13
15,7
15,9
14,4
Telšių rajono savivaldybė
5,2
6,1
8,5
11,1
11,8
11,3
10,4
Utenos apskritis
6,7
7
8,2
10,7
12
11
10,4
Utenos rajono savivaldybė
5,9
6,6
9,1
12,4
14,4
12,6
11,9
Vilniaus apskritis
6,5
5,7
6,8
9,2
10
8,7
7,6
Vilniaus miesto savivaldybė
6
4,8
5,8
8
7,2
6,1
5,5
___________________
Šaltinis – Lietuvos darbo birža prie Socialinės
apsaugos ir darbo ministerijos.
___________________
Lietuvos
regioninės politikos
iki 2013 metų strategijos
7 priedas
Bendrasis vidaus produktas
vienam gyventojui 1997–2003 metais
Metai
1997
1998
1999
2000
2001
2002
2003
1997
1998
1999
2000
2001
2002
2003
tūkst. litų
palyginti su Lietuvos vidurkiu, procentais
Vidutiniškai Lietuvoje
11
12,5
12,3
13
13,9
14,9
16,3
100
100
100
100
100
100
100
Alytaus apskritis
9,3
10,3
10,5
10,6
11,1
11,5
11,8
84,5
82,3
85
81,8
80,1
77,2
72,7
Kauno apskritis
11,1
12,4
12,1
12,5
13,6
14
15,6
100,3
98,9
98
95,9
97,9
94,2
95,7
Klaipėdos apskritis
12
13,5
13,4
14,7
15,3
16,1
17,4
109,4
107,8
108,8
112,7
110,2
108,5
107,1
Marijampolės apskritis
8,8
9,7
8,5
9,5
9,4
9,9
11,1
80,1
77,9
69,3
73
67,5
66,5
68,2
Panevėžio apskritis
11
11,9
10,9
11,8
12,4
12,9
13,5
99,7
95
88,6
90,4
89
86,6
83,2
Šiaulių apskritis
9,7
10
9,8
10,1
10,3
11
12,2
88,4
79,7
79,5
77,4
74,2
74
74,8
Tauragės apskritis
6,6
7
7,4
8
8,4
8,6
8,7
59,5
56,1
60,1
61,4
60,5
57,8
53,5
Telšių apskritis
9,4
10,7
10,6
11,1
12
12,4
13,9
85,4
85,5
85,9
85,5
86,7
83,6
85,3
Utenos apskritis
10,2
11,3
11,4
11
11,6
12,3
13,7
92,7
90,2
92,4
84,5
83,3
82,7
83,9
Vilniaus apskritis
13,2
16,1
16,2
17,4
19
21,3
23,4
119,7
129
131,8
133,5
136,5
143,3
143,9
___________________
Šaltinis – Statistikos departamentas prie Lietuvos
Respublikos Vyriausybės.
___________________
Lietuvos
regioninės politikos
iki 2013 metų strategijos
8 priedas
tiesioginės užsienio
investicijos vienam gyventojui 1997–2003 metais
Metai
1997
1998
1999
2000
2001
2002
2003
1997
1998
1999
2000
2001
2002
2003
tiesioginės užsienio investicijos vienam gyventojui
metų pabaigoje, litais
palyginti su Lietuvos vidurkiu, procentais
Vidutiniškai Lietuvoje
1168
1838
2350
2678
3068
3808
3976
100
100
100
100
100
100
100
Alytaus apskritis
564
898
1118
1162
784
758
1026
48,3
48,9
47,6
43,4
25,6
19,9
25,8
Kauno apskritis
869
1110
1471
1725
1874
2260
2675
74,4
60,4
62,6
64,4
61,1
59,3
67,3
Klaipėdos apskritis
1801
2182
2675
2966
3363
3547
4038
154,2
118,7
113,8
110,8
109,6
93,1
101,6
Marijampolės apskritis
92
109
110
142
325
392
419
7,9
5,9
4,7
5,3
10,6
10,3
10,5
Panevėžio apskritis
736
1094
1264
1271
1515
1545
2299
63
59,5
53,8
47,5
49,4
40,6
57,8
Šiaulių apskritis
299
391
385
419
449
488
514
25,6
21,3
16,4
15,6
14,6
12,8
12,9
Tauragės apskritis
92
130
184
160
146
109
170
7,9
7,1
7,8
6
4,8
2,9
4,3
Telšių apskritis
659
635
920
478
95
3102
4311
56,4
34,5
39,1
17,8
3,1
81,5
108,4
Utenos apskritis
35
478
505
586
1109
1831
1390
3
26
21,5
21,9
36,1
48,1
35
Vilniaus apskritis
2573
4604
5990
7032
8232
10010
9581
220,3
250,5
254,9
262,6
268,3
262,9
241
___________________
Šaltinis – Statistikos departamentas prie Lietuvos
Respublikos Vyriausybės.
___________________
Pakeitimai
1.
Lietuvos
Respublikos Vyriausybė, Nutarimas
Nr. 625, 2010-05-26,
Žin., 2010, Nr. 62-3062 (2010-05-29)
DĖL
LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2005 M. GEGUŽĖS 23 D. NUTARIMO NR. 575
"DĖL LIETUVOS REGIONINĖS POLITIKOS IKI 2013 METŲ STRATEGIJOS"
PAKEITIMO
Nutarimas
įsigalioja nuo 2010-07-01.
***
Pabaiga ***
Redagavo
Aušra Bodin (2010-05-31)
aubodi@lrs.lt