škėjas nurodo, kad Kauno miesto savivaldybės taryba 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T-816 nusprendė:„ 1. Įpareigoti visus liftų administratorius lėšas liftams atnaujinti kaupti ir apskaityti savo sąskaitose. 2. Nustatyti nuo šio K

Administracinė byla Nr. I-3210-406/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00369-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 1.3;17.2;35;74.

(S)

KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 10 d.

Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nataljos Zelionkienės ir Astos Urbonienės,

sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,

dalyvaujant pareiškėjo Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje atstovei Marijai Annai Čibirauskienei,

atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos atstovams Laimai Pušinskienei ir Algimantui Andriulevičiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje pareiškimą atsakovui Kauno miesto savivaldybės tarybai dėl norminių administracinių teisės aktų teisėtumo ištyrimo,

n u s t a t ė

Pareiškėjas 2014 m. liepos 21 d. patikslintu pareiškimu (b.l. 82-94) prašo ištirti dviejų Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimų teisėtumą: 1. 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T-816 „Dėl Kauno miesto gyvenamųjų namų liftų atnaujino lėšų" (išskyrus jo 4 punktą); ir 2. 2012 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. T-29 „Dėl gyvenamųjų namų, kuriuose yra modernizuoti ar rekonstruoti liftai panaudojant Kauno miesto specialiųjų lėšų liftams modernizuoti ar rekonstruoti sąskaitoje sukauptas lėšas, liftų modernizavimo ar rekonstravimo lėšų administravimo tvarkos" atitikimą galiojančioms įstatymų nuostatoms, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.75 straipsnio 1 daliai (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) ta apimti, kuria nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, 4.76 straipsniui (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms, 4.82 straipsnio 1 daliai (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija), nustatančiai, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga, 4.82 straipsnio 3 daliai (2012-05-10 įstatymo Nr. XI-2005 redakcija), nustatančiai, kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, 4.82 straipsnio 4 daliai (2012-05-10 įstatymo Nr. XI-2005 redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta butų ir kitų patalpų savininkai taip pat privalo reguliariai kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui (statiniui) atnaujinti pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus. Šios lėšos yra butų ir kitų patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė. Lėšų kaupimo, jų dydžio apskaičiavimo, sukauptų lėšų apsaugos tvarką nustato Vyriausybė taip pat Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktams (2009-06-11 įstatymo Nr. XI-283 redakcija), 6 straipsnio 4 daliai (2009-06-11 įstatymo Nr. XI-283 redakcija). Pripažinus šiuos sprendimus prieštaraujančiais Įstatymų nuostatoms, prašo laikyti juos panaikintais ir nustatyti, kad jie negali būti taikomi nuo jų priėmimo dienos.

Pareiškėjas nurodo, kad Kauno miesto savivaldybės taryba 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T-816 nusprendė:„ 1. Įpareigoti visus liftų administratorius lėšas liftams atnaujinti kaupti ir apskaityti savo sąskaitose. 2. Nustatyti nuo šio Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo įsigaliojimo dienos tokią gyvenamųjų namų liftų atnaujinimo lėšų administravimo tvarką: (...). " Teigia, kad pagal Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalį privalomus reikalavimus asmenims nustato tik įstatymai ar jų pagrindu priimti teisės aktai. Nėra nei įstatyminės, nei įstatymo pagrindu priimtos aukštesnės galios (valstybės lygmens) teisės normos, numatančios įgaliojimus bet kuriai savivaldybės institucijai priimti norminius administracinius aktus klausimais, priskirtais išimtinai butų ir kitų patalpų savininkų kompetencijai - nagrinėjamu atveju dėl lėšų kaupimo ir naudojimo vienam iš bendrojo naudojimo objektų - liftams - atnaujinti. Nurodo, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo taisykles reglamentuoja Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso ketvirtosios knygos nuostatos. Pagal Civilinio kodekso 4.82 straipsnio 1 dalį namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė - techninė ir tokia įranga (byloje aptariamu atveju - liftai) bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso butų kitų patalpų savininkams. Būtent butų ir kitų patalpų savininkams, kaip namo bendraturčiams, kyla prievolė proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas bendrosios dalinės nuosavybės objektui laikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip it atsakyti tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendrąja daline nuosavybe (Civilinio kodekso 4.76 str., 4.82 str. 3 d.). Civilinio kodekso 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Civilinio kodekso 4.82 straipsnio 4 dalis nustato, kad butų ir kitų patalpų savininkai taip pat privalo reguliariai kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui (statiniui) atnaujinti pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus; šios lėšos yra butų ir kitų patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė; lėšų kaupimo, jų dydžio apskaičiavimo, sukauptų lėšų apsaugos arką nustato Vyriausybė. Teigia, kad sprendimas Nr. T-816 nėra skirtas įgyvendinti savivaldybės, kaip butų ir kitų įtalpų savininkės, civilines teises ir pareigas, todėl peržengiamos savivaldybės tarybos, kaip atstovaujamosios savivaldybės institucijos įgaliojimų ribos, o juo nepagrįstai ir neteisėtai įterpiama: į butų ir kitų patalpų savininkų išimtinę kompetenciją - tik bendrasavininkiai sprendžia jiems priklausančios dalinės nuosavybės išlaidų apmokėjimo klausimus, t.y. lėšų liftų naujinimui kaupimo ir naudojimo, taip pat nepagrįstai sumokėtų lėšų išsireikalavimo ir panašius klausimus, taip pat ir į Vyriausybės kompetenciją, nes pagal Civilinio kodekso 4.82 straipsnio 4 dalį lėšų kaupimo, jų dydžio apskaičiavimo ir sukauptų lėšų apsaugos tvarką nustato būtent Vyriausybė. Pažymi, kad butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimas yra paprastasis (Civilinio kodekso 4.240 str.) ir bendras šio turto administravimas nėra nustatomas, todėl Civilinio kodekso 4.84 straipsnio prasme objektyviai neegzistuoja sprendime Nr. T-816 nurodyti subjektai - liftų administratoriai, per pavedimą kuriems ir yra formuluojamas prašomas ištirti norminis administracinis aktas. Kadangi aptartomis Civilinio kodekso nuostatomis savivaldybėms ir jų institucijoms nėra suteikta teisė nustatinėti bendrojo naudojimo objektų - liftų atnaujinimo lėšų kaupimo bei naudojimo tvarkos, todėl sprendimo Nr. T-816 1 ir 2 punktai ta apimtimi, kuria visi liftų administratoriai įpareigojami lėšas liftams atnaujinti kaupti ir paskaityti savo sąskaitose ir kuria nustatoma gyvenamųjų namų liftų atnaujinimo lėšų administravimo tvarka (nepriklausimai nuo jos turinio), sisteminiu požiūriu prieštarauja nurodytoms Civilinio kodekso nuostatoms. Pabrėžia, kad pagal Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalį privalomus reikalavimus asmenims nustato tik įstatymai ar jų pagrindu priimti teisės aktai ir tokių įstatymų ar jų pagrindu priimtų teisės aktų, kurie suteiktų įgaliojimus savivaldybei per savo institucijas spręsti išimtinai bendrosios dalinės nuosavybės savininkų kompetencijai priklausančius klausimus, nėra. Kadangi bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo tvarką reguliuoja Civilinis kodeksas ir aptartas Civilinio kodekso ketvirtosios knygos reguliavimas nenumato pagrindų Sprendimui Nr. T-816, jis turi būti naikinamas kaip neteisėtas dėl įgaliojimų ribų peržengimo. Nurodo, jog savivaldybės institucijoms, turinčioms viešojo administravimo įgaliojimus (tokia yra savivaldybės taryba pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktą) savo veikloje (viena iš veiklos sričių - administracinis reglamentavimas) privalu vadovautis įstatymo viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principais. Jų turinį formuluoja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnis, nurodantis, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus; administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais (straipsnio 1 punktas); viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų (straipsnio 4 punktas). Akcentuoja, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose. Remiasi Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktika ir tvirtina, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais. Pabrėžia, kad viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas - „Viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama". Todėl tokio viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir norminių administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti. Pažymi ir tai, kad Sprendimo Nr. T-816 preambulėje nurodyti įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai nesuteikia atsakovei teisės reglamentuoti privačių asmenų liftų atnaujinimui skirtų lėšų kaupimą ir disponavimą jomis. Apibendrindama konstatuoja, kad Kauno miesto savivaldybės taryba, priimdama Sprendimą Nr. T-816 ir nustatydama privalomus nurodymus liftų administratoriams bei kaupiamųjų lėšų liftams atnaujinti rinkimo ir perskirstymo tvarką daugiabučių gyvenamųjų namų, kuriuose yra liftai, bendraturčiams, - viršijo įgaliojimų ribas. Todėl Sprendimo Nr. T-816 1-2 punktai įgalinimų ribų požiūriu pažeidžia aukščiau aptartų Civilinio kodekso 4.75 straipsnio 1 dalies, 4.76 straipsnio ir 4.82 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių atitinkama apimtimi nuostatas, todėl yra naikintini kaip prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams. Sprendimo Nr. T-816 4 punktas paliktinas galioti, nes juo pripažintas netekusiu galios Kauno miesto tarybos 1999 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. 170 „Dėl kaupiamųjų lėšų liftams modernizuoti ar rekonstruoti".

Atstovė nurodo, kad Kauno miesto savivaldybės taryba 2012 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. T-29 nusprendė nustatyti nuo šio Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo įsigaliojimo dienos gyvenamųjų namų, kuriuose yra modernizuoti ar rekonstruoti liftai panaudojant Kauno miesto savivaldybės specialiųjų lėšų liftams modernizuoti ar rekonstruoti sąskaitoje (toliau - Savivaldybės sąskaita) kauptas lėšas, liftų modernizavimo ar rekonstravimo lėšų (toliau - lėšos) administravimo tvarką ir numatydama privalomus nurodymus bendrojo naudojimo objektų administratoriams, daugiabučių namų savininkų bendrijoms ir jungtinės veiklos sutarties dalyviams. Pareiškėja teigia, kad šis tarybos sprendimas, kaip ir pirmasis, neturi teisinio pagrindo ir yra priimtas peržengiant įstatymų suteiktų įgaliojimų ribas, veikiant neturint įstatymų ar jų pagrindu priimtų teisės aktų nustatytų pagrindų. Pareiškėjas, teigdamas, jog šis sprendimas yra neteisėtas, urodo iš esmės tuos pačius motyvus, mano, jog įgaliojimų ribų peržengimas yra pakankamas pagrindas ir šį sprendimą Nr. T-29 pripažinti prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams bei laikyti panaikintu, nustatant, jog jis negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.

Atsakovo atstovai su pareiškimu nesutinka. Mano, kad tiek ginčijamas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. T-816 „Dėl Kauno miesto gyvenamųjų namų liftų atnaujinimo lėšų", tiek ir Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. sausio 26 d. sprendimas Nr. T-29 „Dėl gyvenamųjų namų, kuriuose yra modernizuoti ar rekonstruoti liftai panaudojant Kauno miesto savivaldybės specialiųjų lėšų liftams modernizuoti ar rekonstruoti sąskaitoje kauptas lėšas, liftų modernizavimo ar rekonstravimo lėšų administravimo tvarkos" neprieštarauja pareiškėjo nurodytoms teisės aktų normoms, todėl reikalavimas panaikinti šiuos sprendimus yra nepagrįstas.

Pažymi, kad dar 2010 m. gruodžio 22 d. aiškinamajame rašte „Dėl Kauno miesto gyvenamųjų namų liftų atnaujinimo lėšų administravimo" Nr. D3-308 buvo nurodyta, kad ginčijamo tarybos sprendimo tikslas - pakeisti gyventojų lėšų liftams atnaujinti administravimo tvarką taip, kad ji atitiktų galiojančius teisės aktus, kad tikslinių lėšų, skirtų liftams atnaujinti kaupimas butų organizuojamas atskirai kiekvienam namui, taip pat lėšos, kuriomis dalinai buvo finansuojamas kitų namų liftų atnaujinimais, būtų grąžinamos namų, kuriuose liftai nėra atnaujinti, savininkams, tokiu būdu užtikrinant visų gyvenamųjų namų savininkų lygiateisiškumą bei teisėtus lūkesčius. Nurodo, kad CK 4.84 str. 1 d. numato galimybę skirti bendrojo naudojimo objektų administratorių, jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis. Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų, patvirtintų 2001 m. gegužės 23 d. LR Vyriausybės nutarimu „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo" 4 punktas nustato, kad pagrindinis administratoriaus uždavinys - įgyvendinti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomuosius reikalavimus, susijusius su daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo naudojimu ir priežiūra. Pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymą liftas yra priskirimas bendrojo naudojimo objektams. Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo 1, 2 ir 3 straipsniai nustato, kad liftai ir jų įrangos yra priskiriami prie potencialiai pavojingų įrenginių. Minėtas įstatymas nustato potencialiai pavojingų įrenginių, tame tarp ir liftų, priežiūros ir jos atlikimo kontrolės bendruosius principus, siekiant užtikrinti, saugų įrenginių darbą bei žmonių gyvybės, sveikatos ir aplinkos apsaugą nuo galimo įrenginių žalingo poveikio. To paties įstatymo 10 straipsnyje numatyta, kad už saugų įrenginių (tame tarpe ir liftų) naudojimą, reikiamą techninę būklę ir nuolatinę priežiūrą pagal priežiūros norminių aktų ir įrenginių techninių dokumentų reikalavimus, yra atsakingas įrenginio (lifto) savininkas. Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. vasario 24 d. įsakymo Nr. Al-61 „Dėl liftų naudojimo taisyklių patvirtinimo" 9 p. nustatyta, kad, kai neįsteigta butų ir kitų patalpų savininkų bendrija arba nesudaryta jungtinės veiklos sutartis, lifto savininko funkcijas, įvertintas LR potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatyme, vykdo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorius arba licencijuota įmonė, atliekanti nuolatinę liftų priežiūrą. Atsakovo atstovai akcentuoja, kad Kauno miesto savivaldybė, atsižvelgdama į tokią susiklosčiusią situaciją ir tai, kad liftai yra potencialiai pavojingi įrenginiai, siekdama užtikrinti viešojo intereso įgyvendinimą, privalėjo savo sprendimais detalizuoti teisinę bazę tinkamam daugiabučių namo bendrojo naudojimo objektų - liftų administravimui bei atnaujinimui. Pažymi, kad ginčijamo administracinio akto tikslas nebuvo privačių lėšų panaudojimas, o siekimas perduoti lėšų gyvenamųjų namų liftams atnaujinti kaupimo organizavimą liftų administratoriams bei daugiabučių namų savininkų bendrijoms. Nurodo, jog priėmus ginčijamą tarybos sprendimą Nr. T-816, kilo abejonės, ar vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, to paties gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektams administruoti gali būti skiriami keli administratoriai, pvz. liftams administruoti - liftų administratorius, o kitiems bendrojo naudojimo objektams (išskyrus liftus) - bendrojo naudojimo objektų administratorius, todėl buvo kreiptasi į Lietuvos Respublikos Aplinkos ministeriją, Teisingumo ministeriją, Socialinės apsaugos ir Darbo ministeriją dėl išaiškinimo. Iš minėtų institucijų gautuose atsakymuose buvo nurodyta, kad, jų nuomone, turi būti skiriamas vienas bendrojo naudojimo objektų administratorius, todėl atsižvelgiant į tai, kad Kauno miesto savivaldybės taryba, priimdama sprendimą T- 816 liftų administratorius išskyrė, kaip atskirus bendrojo naudojimo objektų administratorius, o teisės aktai, pagal gautus minėtų ministerijų paaiškinimus, kaip ir nenumato galimybės skirti atskirą administratorių atskiram bendrojo naudojimo objektui, šis ginčijamas tarybos sprendimas, nors ir nebuvo panaikintas, tačiau nebuvo pradėtas vykdyti ir nevykdomas šiuo metu.

Atstovai paaiškino, kad Kauno miesto savivaldybės taryba 2012 m. sausio 26 d. priėmė sprendimą Nr. T-29, kuriuo nusprendė: „1. Nustatyti nuo šio Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo įsigaliojimo dienos gyvenamųjų namų, kuriuose yra modernizuoti ar rekonstruoti liftai panaudojant Kauno miesto savivaldybės specialiųjų lėšų liftams modernizuoti ar rekonstruoti sąskaitoje (toliau - Savivaldybės sąskaita) kauptas lėšas, liftų modernizavimo ar rekonstravimo lėšų (toliau - lėšos) administravimo tvarką. Civilinio kodekso 4.82 str. 1 d. nustato, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė - techninė ir kitokia įranga. Nurodo, kad pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 str. 5 d. liftas priskirimas bendrojo naudojimo objektas. Namo bendrojo naudojimo objektų, tarp ir jų liftų, atnaujinimo organizavimą, lėšų kaupimą vykdo bendrojo naudojimo objektų administratorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintais Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatais ir Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. A-788 patvirtintais Kauno miesto butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatais ir kitais teisės aktais. Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 5.41 p. nustatyta, kad administratorius vadovaudamasis darbų planais, rengia pasiūlymus dėl lėšų kaupimo namo bendrojo naudojimo objektams atnaujinti ir jų naudojimo tvarkos, kaupiamųjų įmokų namo bendrojo naudojimo objektams atnaujinti dydžio ir teikia juos tvirtinti patalpų savininkams susirinkime ar balsuojant raštu. Sukauptos lėšos namo bendrojo naudojimo objektams atnaujinti laikomos atskiroje banko sąskaitoje, atskirtoje nuo administratoriaus lėšų. Kauno miesto butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai įteisina namo kaupiamųjų lėšų sąskaitą ir sudaro galimybę įgyvendinti efektyvų lėšų liftams modernizuoti kaupimo tikslinio panaudojimo ir apskaitos kontrolę. Pažymi, kad bet koks šių lėšų naudojimas pagal Sprendimą Nr. T-29 galimas tik patalpų savininkams nustatyta tvarka priėmus sprendimą. Atkreipia dėmesį, kad privačių lėšų panaudojimas šiame sprendime reglamentuotas tik ta dalimi, kiek tai susiję su lėšų surinkimu iš tų namų bendrasavininkių, kuriems liftai jau pakeisti ir grąžinimu tiems asmenims, kurie tą liftų pakeitimą kreditavo. Pabrėžia ir tai, kad Savivaldybei yra aktualu surinkti lėšas iš tų namų, kuriuose yra modernizuoti ar rekonstruoti liftai, panaudojant Kauno miesto savivaldybės specialų lėšų liftams modernizuoti ar rekonstruoti sąskaitoje kauptas lėšas ir grąžinti tų namų gyventojas, kurie finansavo šių liftų modernizavimą ar rekonstravimą. Mano, kad priimtas Sprendimas T-29 pateisina gyventojų teisėtus lūkesčiuos ir interesus ir nepažeidžia nurodytų civilinio kodeksų nuostatų. Prašo Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. T-816 ir 2012 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. T-29 pripažinti teisėtais, o pareiškėjo Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje patikslintą pareiškimą dėl jų panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškimas pagrįstas ir tenkintinas.

Savivaldybių administracinę priežiūrą atlieka, tai yra prižiūri, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, Vyriausybės skiriami Vyriausybės atstovai. Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 str. 5 d. ir Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 110 str. 2 d. suteikia teisę Vyriausybės atstovui, abejojančiam, ar savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, kreiptis su abstrakčiu pareiškimu į administracinį teismą, kad būtų ištirtas savivaldybės norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumas. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pareiškėjas yra subjektas, turintis teisę kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti savivaldybių administravimo subjekto priimtų norminių administracinių aktų atitiktį įstatymams.

Pagal ABTĮ 2 str. 13 d. nuostatas, norminis administracinis aktas yra viena iš norminių teisės aktų rūšių (greta įstatymų ir kitų teisės aktų). Norminis teisės aktas yra teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Teisės aktų priskyrimas norminių teisės aktų grupei administracinių bylų teisenoje lemia jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką ir kartu apibrėžia administracinių teismų kompetenciją tiriant konkretaus administracinio akto teisėtumą. Teisės doktrinoje pripažįstama, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad norminis teisės aktas yra įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Panašiai norminis administracinis aktas apibrėžiamas Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje: norminis administracinis aktas – teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį), o administracinių bylų teisenoje – jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką (Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2007 m. vasario mėn. 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-403-3-07, Administracinė jurisprudencija 11, Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2010 m. gegužės mėn. 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-525-340/2010).

Nagrinėjamos bylos dalyku yra Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje prašymas ištirti Kauno miesto savivaldybės tarybos dviejų sprendimų (b.l. 11-13, 14-15) teisėtumą bei jų atitikimą Įstatymų nuostatoms. Prašomi ištirti atsakovo priimti sprendimai - norminiai teisės aktai. Pabrėžtina, kad dėl to ginčo nėra, tai 2014 m. birželio 18 d. nutartyje nustatė ir Lietuvos Vyriausias administracinis teismas (b.l. 70-74). Norminių teisės aktų teisėtumo tyrimui taikomos specialios taisyklės, reglamentuotos ABTĮ šešioliktame skirsnyje. Pažymėtina, kad tiriant norminio administracinio akto teisėtumą nesprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Taigi, bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė. Būtent šių tikslų ir siekia pareiškėjas, reikšdamas abejones dėl atsakovui suteiktų įgaliojimų, priimant prašomus ištirti sprendimus, viršijimo.

Remiantis ABTĮ 3 straipsniu, administracinis teismas, spręsdamas ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Kauno miesto savivaldybės taryba 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T-816 „Dėl Kauno miesto gyvenamųjų namų liftų atnaujinimo lėšų“ nusprendė įpareigoti visus liftų administratorius lėšas liftams atnaujinti kaupti ir apskaityti savo sąskaitose. Sprendimo 2- uoju punktu nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos buvo nustatyta gyvenamųjų namų liftų atnaujinimo lėšų administravimo tvarka, ją detalizuojant 2.1 – 2.5 punktuose. Atsakovo atstovai pažymi, kad šis sprendimas nebuvo pradėtas vykdyti, nes remiantis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Aplinkos ministerijos ir Teisingumo ministerijos pateiktais išaiškinimais (b.l. 106-112) buvo nuspręsta, kad to paties gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektams administruoti negali būti skiriami keli administratoriai. Minėtu sprendimu liftų administratorius nepagrįstai išskyrus kaip atskirus bendrojo naudojimo patalpų administratorius, 2012 m. sausio 26 d. Kauno miesto savivaldybės taryba priėmė kitą sprendimą Nr. T-29 „Dėl gyvenamųjų namų, kuriuose yra modernizuoti ar rekonstruoti liftai panaudojant Kauno miesto savivaldybės specialiųjų lėšų liftams modernizuoti ar rekonstruoti sąskaitoje kauptas lėšas, liftų modernizavimo ar rekonstravimo lėšų administravimo tvarkos", kuriuo nuo šio Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo įsigaliojimo dienos nustatė gyvenamųjų namų, kuriuose yra modernizuoti ar rekonstruoti liftai panaudojant Kauno miesto savivaldybės specialiųjų lėšų liftams modernizuoti ar rekonstruoti sąskaitoje kauptas lėšas, liftų modernizavimo ar rekonstravimo lėšų administravimo tvarką ir numatė privalomus nurodymus bendrojo naudojimo objektų administratoriams, daugiabučių namų savininkų bendrijoms ir jungtinės veiklos sutarties dalyviams. Vis tik teisėjų kolegija pažymi, kad nors liftų administratoriai, kuriems buvo formuluojamas pavedimas, nebuvo paskirti, tačiau prašomas ištirti norminis administracinis aktas - 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. T-816 (jo dalis) nebuvo pripažintas netekusiu galios, keistas ar papildytas, todėl galioja visa apimtimi ir tokios redakcijos, kokios buvo priimtas.

Pareiškėjas, vadovaudamasis Civilinio kodekso ketvirtojo skirsnio, reglamentuojančio bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą, nuostatomis teigia, kad Kauno miesto savivaldybės taryba tiek 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T-816 „Dėl Kauno miesto gyvenamųjų namų liftų atnaujinimo lėšų“, tiek ir 2012 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. T-29 „Dėl gyvenamųjų namų, kuriuose yra modernizuoti ar rekonstruoti liftai panaudojant Kauno miesto specialiųjų lėšų liftams modernizuoti ar rekonstruoti sąskaitoje sukauptas lėšas, liftų modernizavimo ar rekonstravimo lėšų administravimo tvarkos“ nepagrįstai ir neteisėtai įsiterpė ne tik į daugiabučių gyvenamųjų namų, kuriuose yra liftai, butų ir kitų patalpų savininkų kompetenciją, nes tik namo bendraturčiai turi teisę spręsti namo išlaikymo, lėšų, kurios yra privačios, kaupimo klausimus, bet ir į Vyriausybės kompetenciją, kuri pagal Civilinio kodekso 4.82 str. 4 d. turi nustatyti lėšų kaupimo, jų dydžio apskaičiavimo ir sukauptų lėšų apsaugos tvarką. Nurodo, kad tokiu būdu atsakovė peržengė jai, kaip atstovaujamajai savivaldybės institucijai, suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų ribas, pažeidė įstatymų viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus, kuriais privalo vadovautis savo veikloje.

Nagrinėjamu atveju, siekiant nustatyti, ar Kauno miesto savivaldybės taryba, priimdama 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. T-816 „Dėl Kauno miesto gyvenamųjų namų liftų atnaujinimo lėšų“ ir 2012 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. T-29 „Dėl gyvenamųjų namų, kuriuose yra modernizuoti ar rekonstruoti liftai panaudojant Kauno miesto specialiųjų lėšų liftams modernizuoti ar rekonstruoti sąskaitoje sukauptas lėšas, liftų modernizavimo ar rekonstravimo lėšų administravimo tvarkos“, kuriais reglamentuojami visuomeniniai santykiai, kylantys iš liftų atnaujinimui ar modernizavimui skirtų lėšų kaupimo ir pervedimo, neviršijo savo kompetencijos, būtina ištirti, ar Kauno miesto savivaldybės taryba pagal galiojusius teisės aktus turėjo įgaliojimus reguliuoti šiuos teisinius santykius, ar šio teisėkūros subjekto priimti sprendimai neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisę, jos įgyvendinimą reglamentuoja Civilinio kodekso ketvirtojo skirsnio nuostatos. Civilinio kodekso 4.75 str. 1 d. nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu; 4.76 str. nustatyta, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms; 4.82 str. 1 d. nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga; 4.82 str. 3 d. nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas; 4.82 str. 4 d. nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkai taip pat privalo reguliariai kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui (statiniui) atnaujinti pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus. Šios lėšos yra butų ir kitų patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė. Lėšų kaupimo, jų dydžio apskaičiavimo, sukauptų lėšų apsaugos tvarką nustato Vyriausybė.

Pareiga padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu, buto ir kitų patalpų savininkui nustatyta daiktinės teisės normomis, nes jis yra ne tik savininkas, bet ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje 257-oji DNSB v. UAB„Vilniaus vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-579/2003; 2004 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. B. G. , bylos Nr. 3K-3-651/2004). Šio subjekto, kaip bendraturčio, pareiga dalyvauti išlaikant bendrąjį turtą kyla iš įstatymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. A. V. v. UAB „Karoliniškių būstas“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-1/2003). Taigi iš paminėtų Civilinio kodekso nuostatų matyti, kad būtent butų ir kitų patalpų savininkams, kaip namo bendraturčiams, kyla prievolė proporcingai savo daliai apmokėti visas išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, reguliariai kaupti lėšas, kurios yra bendraturčių bendroji dalinė nuosavybė, namui atnaujinti pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, o savivaldybėms nėra suteikta teisė spręsti dėl privačių bendrojo naudojimo objektų (ginčo atveju – liftų) atnaujinimui skirtų lėšų kaupimo, jų pervedimo, panaudojimo.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas taip pat kelia klausimą dėl ginčijamų sprendimų atitikties Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 ir 4 p. bei 6 str. 4 d. Šio Įstatymo 3 str. numatyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės principu, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais (1 p.), nepiktnaudžiavimo valdžia principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų (4 p.). Pagal Viešojo administravimo įstatymo 6 str. 4 d. privalomus reikalavimus asmenims nustato tik įstatymai ar jų pagrindu priimti teisės aktai.

Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose nurodyta: „Pagal Konstituciją vietos savivalda – tai įstatymo numatytų valstybės teritorijos administracinių vienetų bendruomenių [...], kurias sudaro šių vienetų nuolatiniai gyventojai [...], savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją [...]. Konstitucijoje vietos savivalda įtvirtinta kaip savaveiksmiškumo pagrindais veikianti vietinė viešojo administravimo sistema, kuri tiesiogiai nėra pavaldi valstybės valdžios institucijoms [...].“ „Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigiama galimybė savivaldybėms įgyvendinti savo kompetenciją, tiesiogiai įtvirtintą Konstitucijoje. Jeigu Konstitucijoje ar įstatymuose tam tikros funkcijos yra priskirtos savivaldybėms, tai savivaldybės ir vykdo šias funkcijas ta apimtimi, kuria šios yra joms priskirtos. Tai reiškia, kad tam tikra dalis savivaldybių kompetencijos turi būti įgyvendinama tiesiogiai, kad savivaldybių tarybų sprendimų, priimtų neperžengiat jų kompetencijos ribų, įgyvendinimas neturi būti saistomas kurių nors valstybės institucijų ar pareigūnų sprendimų (leidimų, sutikimų ir pan.). Tačiau pabrėžtina, kad net ir tos funkcijos, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymais. Nė viena iš šių funkcijų nereiškia, kad savivaldybės atitinkamoje srityje yra absoliučiai savarankiškos.“

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012, nurodyta: „Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina atsakingo valdymo (gero administravimo) principą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Vienas iš gero administravimo principų yra konstitucinė nuostata, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-655/2005). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 1 straipsnyje, apibrėžiančiame aptariamo įstatymo paskirtį, nustatyta, jog šis įstatymas sudaro prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms; nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą; įtvirtina kitas asmenų ir viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas viešojo administravimo srityje. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, subsidiarumo ir kitais šioje įstatymo normoje išvardytais principais. Tai reiškia, jog kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą akcentavęs, jog viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o atitinkamam teisėkūros subjektui viršijus jam teisės aktais suteiktą kompetenciją ir priėmus norminį administracinį aktą, kurį jis nėra įgaliotas priimti, tuo pačiu būtų pažeistas ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus bylose Nr. I1-4/2006, Nr. I8-15/2007, Nr. I444-4/2008).

Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą pabrėžė, jog šis principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų <...> (2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai). Administracinėje byloje Nr. I444-4/2008 išplėstinė teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad aptariamas teisinės valstybės principas suponuoja teisėkūros subjektų pareigą leisti teisės aktus tik neviršijant savo įgaliojimų.

Be kita ko, Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai). Konstitucinis teisinės valstybės principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti tų santykių, kurie gali būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais (2006 m. kovo 14 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai). 2006 m. gegužės 31 d. nutarime Konstitucinis teismas nurodė, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose. Bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I1-2/2006, 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-4/2008, 2011 m. gegužės 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-14/2011).

Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat būtina pažymėti ir tai, kad Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo pažymėta, kad nors toks savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją – konstituciniai principai, tačiau Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies norma, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtų jų įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Vertinant aptariamą konstitucinį principą, akivaizdu, jog jis negali būti aiškinamas kaip laiduojantis absoliučią vietos savivaldos viešojo administravimo institucijų laisvę įgyvendinant Konstitucijoje bei įstatymuose įtvirtintus įgaliojimus, kadangi vietos savivaldos institucijos yra ribojamos Konstitucijoje įtvirtintų imperatyvų ir iš jų kylančių įstatymuose, inter alia Viešojo administravimo įstatyme bei Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintų veiklos principų.

Kauno miesto savivaldybės taryba, priimdama sprendimą Nr. T-816 bei juo nustatydama privalomus nurodymus liftų administratoriams ir sprendimą Nr. T-89 bei juo nustatydama tiek privalomus nurodymus bendrojo naudojimo objektų administratoriams, daugiabučių namų savininkų bendrijoms ir jungtinės veiklos sutarties dalyviams, tiek ir privačių kaupiamųjų lėšų liftams atnaujinti rinkimo ir paskirstymo tvarką daugiabučių gyvenamųjų namų, kuriuose yra įrengti liftai, bendraturčiams, abiem atvejais nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuris reguliuojamas aukštesnės galios teisės aktu – Civiliniu kodeksu. Tokiu būdu Kauno miesto savivaldybės taryba, nesant tokius įgaliojimus suteikiančios teisės normos, nepagrįstai įsiterpė ne tik į butų ir kitų patalpų savininkų kompetenciją, bet ir Vyriausybės kompetenciją, kuri pagal Civilinio kodekso 4.82 str. 4 d. nustato lėšų kaupimo, jų dydžio apskaičiavimo ir sukauptų lėšų apsaugos tvarką. Nei Konstitucija, nei Vietos savivaldos įstatymas, nei Civilinis kodeksas tokios teisės Tarybai nesuteikia. Tik tuo atveju, jei aukštesnės galios norminiais teisės aktais savivaldybei būtų suteikta tokia kompetencija, ji galėtų leisti norminius teisės aktus, reguliuojančius aptariamus teisinius santykius. Savivaldybės taryba, kaip viešojo administravimo subjektas, savo kompetencijos ribose gali tik detalizuoti sprendimo priėmimo procedūrų eigą, tačiau negali nustatyti įstatymams prieštaraujančių nuostatų bei sukurti naujų teisės normų, kurios nenumatytos įstatymuose ar kituose aukštesnės galios teisės aktuose. Taigi ginčijamuose Kauno miesto savivaldybės sprendimuose nustačius naują bendro pobūdžio teisės normą, taip buvo pažeisti konstituciniai įstatymų viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principai. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina ir tai, kad Civilinio kodekso normos gali būti taikomos viešosios teisės santykiams, tačiau tai gali būti daroma tiek, kiek tų santykių nereglamentuoja pati viešoji teisė, arba specialiai įstatymo numatytais atvejais (Civilinio kodekso 1.1 str. 2 d.). Savivaldybės institucija, priimdama ginčijamus sprendimus, neįgyvendino savo civilinių teisių ir pareigų, veikė ne kaip civilinių teisinių santykių subjektas, lygiais pagrindais dalyvaujantis šio pobūdžio santykiuose, bet kaip viešojo administravimo institucija, vykdanti administracinį reglamentavimą.

Atsakovas nurodo, kad ginčijamu sprendimu T-89 tėra siekiama surinkti lėšas iš tų namų bendrasavininkų, kuriems liftai jau yra modernizuoti ar rekonstruoti ir grąžinti šias lėšas tiems namams, kurie anksčiau kreditavo liftų pakeitimą. Mano, kad ginčijamas sprendimas pateisina gyventojų teistus lūkesčius bei interesus ir nepažeidžia pareiškėjo nurodytų Civilinio kodekso nuostatų. Vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga, todėl tokie teisėti lūkesčiai, kurie siejami su neteisėtai priimtų administravimo aktų įgyvendinimu, negalimi. Beje, pažymėtina, kad ir pati savivaldybė 2011 m. gruodžio 15 d. aiškinamajame rašte Nr. 53-9-2181 (b.l. 125-127) nurodė, kad teisės aktai nesuteikia savivaldybei disponuoti ir nustatyti privačių lėšų naudojimą.

Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Taryba, veikdama kaip teisėkūros subjektas ir sprendimuose nustatydama bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo tvarką, kurią reguliuoja Civilinis kodeksas, viršijo jai teisės aktais suteiktą kompetenciją, t. y. priimtais norminiais administraciniais aktais nustatė bendro pobūdžio teisės normą, konkuruojančią su įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, taigi peržengė savo įgaliojimų ribas, piktnaudžiavo jai suteikta valdžios galia, todėl sprendimai prieštarauja Civilinio kodekso normoms, reglamentuojančioms butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimą, ir yra neteisėti. Tiriami Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimai prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d. 1 ir 4 punktuose įtvirtintiems įstatymo viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principams. Bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo tvarką išimtinai reguliuoja Civilinis kodeksas, įgaliojimai spręsti savininkų kompetencijai priklausančius klausimus savivaldybės institucijoms nesuteikti, todėl ginčijami sprendimai prieštarauja ir Viešojo administravimo įstatymo 6 str. 4 d., kurioje nustatyta, kad privalomus reikalavimus asmenims nustato tik įstatymai ar jų pagrindu priimti teisės aktai, nuostatoms. Remiantis Vietos savivaldos įstatymo 4 str. 6 p., vienas iš pagrindinių principų, kuriais grindžiama vietos savivalda, yra savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumas. Pati savivaldos teisės prigimtis suponuoja tai, kad savivaldybės savo funkcijas turi vykdyti atsižvelgdamos į vietos sąlygas ir aplinkybes, tačiau visais atvejais savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Darytina išvada, jog Taryba, priimdama ginčijamus sprendimus, savarankiškai pagal savo kompetenciją negalėjo nustatyti daugiau pareigų bendrojo naudojimo objektų valdytojams, nei nustatyta aukštesnės galios teisės aktais, taigi savo veikloje nesivadovavo ir Vietos savivaldos įstatymo 4 str. 6 d. įtvirtintu savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principu.

ABTĮ 116 str. 1 d. nustato, jog norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu.

Pareiškėjas prašo nustatyti, kad panaikinti norminiai administraciniai aktai negali būti taikomi nuo jo priėmimo datos. ABTĮ 116 str. 2 d. nustatyta, kad administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, jog panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos. Pareiškėjas pagal konkrečias šios bylos aplinkybes nenurodė jokių neigiamų teisinių pasekmių tikimybės, todėl, nesant teisinio pagrindo ar poreikio, sprendimai laikytini panaikinti ir netaikytini nuo tos dienos, kai oficialiai bus paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl norminių aktų pripažinimo neteisėtais (ABTĮ 116 str. 1d.).

Teisėkūros pagrindų įstatymo 22 straipsnio 2 dalis nustato, jog už šio straipsnio 1 dalyje nurodytų teismų procesinių sprendimų perdavimą registruoti ir paskelbti Teisės aktų registre atsakinga Nacionalinė teismų administracija. Duomenis Teisės aktų registrui Nacionalinė teismų administracija teikia Teisėjų tarybos nustatyta tvarka, suderinta su Teisės aktų registro valdytoju.

Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, Nacionalinė teismų administracija įpareigotina institucijos lėšomis paskelbti įsiteisėjusį teismo sprendimą Teisės aktų registre ir leidinyje „Kauno diena“ (ABT 117 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais ir 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia

Pareiškimą tenkinti.

Pripažinti, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. T-816 „Dėl Kauno miesto gyvenamųjų namų liftų atnaujino lėšų" (išskyrus jo 4 punktą) prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso

4.75 straipsnio 1 daliai (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) ta apimti, kuria nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu;

4.76 straipsniui (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms;

4.82 straipsnio 1 daliai (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija), ta apimtimi, kuria nustatyta kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga;

4.82 straipsnio 3 daliai (2012-05-10 įstatymo Nr. XI-2005 redakcija), ta apimtimi, kuria nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas;

4.82 straipsnio 4 daliai (2012-05-10 įstatymo Nr. XI-2005 redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta butų ir kitų patalpų savininkai taip pat privalo reguliariai kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui (statiniui) atnaujinti pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus. Šios lėšos yra butų ir kitų patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė. Lėšų kaupimo, jų dydžio apskaičiavimo, sukauptų lėšų apsaugos tvarką nustato Vyriausybė;

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktų 2009-06-11 įstatymo Nr. XI-283 redakcija), 6 straipsnio 4 dalies (2009-06-11 įstatymo Nr. XI-283 redakcija) nuostatoms ir laikyti jį panaikintu (išskyrus jo 4 punktą).

Pripažinti, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. sausio 26 d. sprendimas Nr. T-29 „Dėl gyvenamųjų namų, kuriuose yra modernizuoti ar rekonstruoti liftai panaudojant Kauno miesto specialiųjų lėšų liftams modernizuoti ar rekonstruoti sąskaitoje sukauptas lėšas, liftų modernizavimo ar rekonstravimo lėšų administravimo tvarkos" prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso

4.75 straipsnio 1 daliai (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) ta apimti, kuria nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu;

4.76 straipsniui (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms,4.82 straipsnio 1 daliai (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-I864 redakcija), nustatančiai, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga;

4.82 straipsnio 3 daliai (2012-05-10 įstatymo Nr. XI-2005 redakcija), ta apimtimi, kuria nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas;

4.82 straipsnio 4 daliai (2012-05-10 įstatymo Nr. XI-2005 redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta butų ir kitų patalpų savininkai taip pat privalo reguliariai kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui (statiniui) atnaujinti pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus. Šios lėšos yra butų ir kitų patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė. Lėšų kaupimo, jų dydžio apskaičiavimo, sukauptų lėšų apsaugos tvarką nustato Vyriausybė;

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktų (2009-06-11 įstatymo Nr. XI-283 redakcija), 6 straipsnio 4 dalies (2009-06-11 įstatymo Nr. XI-283 redakcija) nuostatoms ir laikyti jį panaikintu.

Pavesti Nacionalinei teismų administracijai, atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos lėšomis, paskelbti įsiteisėjusį teismo sprendimą Teisės aktų registre ir leidinyje „Kauno diena“.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Gintaras Čekanauskas

Natalja Zelionkienė

Asta Urbonienė