Administracinė byla Nr. eI4-5038-583/2024

Administracinė byla Nr. eI4-5038-583/2024

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02946-2023-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 4.2; 55.1.3

(S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 30 d.

Klaipėda

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Kiaurakytės ir Aušrelės Mažrimienės,

2024 m. balandžio 2 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Klaipėdos ir Tauragės apskrityse pareiškimą atsakovei Šilutės rajono savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio teisės akto dalies teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė

Pareiškėjas Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovas Klaipėdos ir Tauragės apskrityse (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su pareiškimu į teismą, prašydamas ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, t. y.

1) ar Šilutės rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) tarybos 2023 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. T1-1311 „Dėl Šilutės rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais) (toliau – ir Sprendimas) 1 punktu patvirtinto Šilutės rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento (toliau – ir Reglamentas) 183 punktas, nustatantis, jog Savivaldybės tarybos nuolatinių komisijų pirmininkams ir jų pavaduotojams 20 ir 10 procentų didesnio dydžio atlyginimas mokamas tada, kai tą mėnesį vyksta tų nuolatinių komisijų posėdžiai, atitinka Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 5 punktą, 12 straipsnio 1 ir 2 dalis, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktą;

2) nustačius, kad pirmiau minima Reglamento nuostata neatitinka nurodytų teisės aktų nuostatų, pripažinti ją prieštaraujančia šiems teisės aktams.

Pareiškime nurodoma, kad Savivaldybės taryba 2023 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. T1-1311 „Dėl Šilutės rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais) 1 punktu patvirtino Šilutės rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamentą. Sprendimas buvo paskelbtas Teisės aktų registre 2023 m. gegužės 8 d. (TAR, 2023 m. gegužės 8 d., Nr. 8728), įsigaliojo 2023 m. gegužės 9 d. Reglamentas buvo pakeistas Savivaldybės tarybos 2023 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. T1-104 „Dėl Šilutės rajono savivaldybės tarybos 2023 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. T1-1311 „Dėl Šilutės rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“, paskelbtas Teisės aktų registre 2023 m. rugpjūčio 2 d. (TAR, 2023 m. rugpjūčio 2 d., Nr. 15668), įsigaliojo 2023 m. rugpjūčio 3 d.

Reglamento 183 punktas (galiojanti redakcija nuo 2023 m. rugpjūčio 3 d.) nustato, kad „Tarybos nuolatinių komisijų pirmininkams ir jų pavaduotojams 20 ir 10 procentų didesnio dydžio tarybos nario atlyginimas mokamas tada, kai tą mėnesį vyksta tų nuolatinių komisijų posėdžiai.“

Pareiškėjo teigimu, Sprendimas atitinka požymius, būdingus norminiam teisės aktui, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 7 straipsnio 5 dalimi, kilus pagrįstai abejonei, ar savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės nutarimą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 112 straipsnio 2 dalies pagrindu kreipiamasi į teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą.

Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnis reglamentuoja savivaldybės tarybos nario atlyginimą. Pagal šio straipsnio 1 dalį savivaldybės tarybos nariams už darbą atliekant savivaldybės tarybos nario pareigas yra atlyginama (apmokama). Savivaldybės tarybos nariams nustatomas 20 procentų tos savivaldybės, kurios tarybos narys jis yra, mero darbo užmokesčio dydžio atlyginimas; savivaldybės tarybos opozicijos lyderiui ir savivaldybės tarybos komitetų ir nuolatinių komisijų pirmininkams nustatomas 20 procentų didesnio dydžio savivaldybės tarybos narių atlyginimas; savivaldybės tarybos komitetų ir nuolatinių komisijų pirmininkų pavaduotojams nustatomas 10 procentų didesnio dydžio savivaldybės tarybos narių atlyginimas. Jeigu savivaldybės tarybos narys vienu metu eina kelias pareigas, jam mokamas tas savivaldybės tarybos nario atlyginimas, kurio nustatytas dydis yra didesnis. Tarybos narys turi teisę atsisakyti šio atlyginimo, reglamento nustatyta tvarka pateikdamas prašymą dėl savivaldybės tarybos nario pareigų atlikimo neatlygintinai (tai yra visuomeniniais pagrindais). Tokį prašymą pateikusiam savivaldybės tarybos nariui šioje dalyje nurodytas atlyginimas neskaičiuojamas ir nemokamas, taip pat neskaičiuojami ir nemokami teisės aktų nustatyti privalomi mokėti mokesčiai, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos.

Vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, savivaldybės tarybos nario atlyginimas mažinamas reglamente nustatyta tvarka proporcingai savivaldybės tarybos nario praleistų to mėnesio savivaldybės tarybos, komitetų, nuolatinių komisijų ir savivaldybės kolegijos, kurių narys savivaldybės tarybos narys yra, posėdžių skaičiui.

Pareiškėjo vertinimu, darytina išvada, jog savivaldybės tarybos opozicijos lyderiui, savivaldybės tarybos komitetų ir nuolatinių komisijų pirmininkams ir jų pavaduotojams nustatomas didesnio dydžio (20 ar 10 proc.) tarybos nario atlyginimas. Vietos savivaldos įstatymas neapibrėžia jokių sąlygų ar aplinkybių, dėl kurių nurodytiems tarybos nariams didesnio dydžio atlyginimas galėtų būti nenustatomas.

Pažymima, kad Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje numatyti kriterijai, kuriais remiantis savivaldybės tarybos nario, nepriklausomai nuo to, ar jis yra paskirtas nuolatinės komisijos pirmininku ar jo pavaduotoju, atlyginimas yra mažinamas proporcingai savivaldybės tarybos nario praleistų to mėnesio savivaldybės tarybos, komitetų, nuolatinių komisijų ir savivaldybės kolegijos, kurių narys savivaldybės tarybos narys yra, posėdžių skaičiui.

Teigiama, kad Vietos savivaldos įstatymas nesuteikia galimybės nemokėti didesnio dydžio (20 ar 10 proc.) atlyginimo, 20 ar 10 procentų atlyginimo dalį priskirti priedui ar priemokai prie atlyginimo ar kitaip jį diferencijuoti, atsižvelgiant į įvairias aplinkybes (pvz., padidintą atlyginimą mokėti tik tada, kai tą mėnesį vyksta nuolatinių komisijų posėdžiai).

Atkreipiamas dėmesys į tai, jog Vietos savivaldos įstatymas nesuteikia Savivaldybės tarybai teisės Reglamente nustatyti kitokį Savivaldybės tarybos narių atlyginimo (ne)mažinimo reglamentavimą, nei nustatytas Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje.

Kadangi pagal Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatytą reglamentavimą tarybos nario atlyginimas mažinamas proporcingai pagal tarybos nario praleistų posėdžių skaičių, darytina išvada, jog tuo atveju, kai posėdžiai nevyko, savivaldybės tarybos nariui turi būti mokamas visas atlyginimas. O tuo atveju, jei posėdžiai vyko, tačiau tarybos narys juose nedalyvavo, jam atlyginimas turi būti mažinamas proporcingai praleistų posėdžių skaičiui. Analogišką išvadą nurodo ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, kuri formuoja valstybės politiką bei organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja politikos įgyvendinimą vietos savivaldos srityje, interneto svetainėje.

Pareiškėjo vertinimu, Savivaldybės taryba, Reglamento 183 punktu nustačiusi, kad Savivaldybės tarybos nuolatinių komisijų pirmininkams ir jų pavaduotojams 20 ir 10 procentų didesnio dydžio tarybos nario atlyginimas mokamas tik tada, kai tą mėnesį vyksta tų nuolatinių komisijų posėdžiai, plečiamai taiko ir aiškina Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnio nuostatas, kas viešojoje teisėje nėra leidžiama.

Akcentuojama ir tai, kad Reglamento 183 punktas prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 5 punkte įtvirtintam teisėtumo principui, kuriuo vadovaujantis savivaldybės institucijų ir įstaigų veikla yra grindžiama Konstitucija, įstatymais ir kitais teisės aktais, kadangi nėra pagrįstas Vietos savivaldos įstatymo ar kitų teisės aktų nuostatomis, suteikiančiomis Savivaldybės tarybai įgaliojimus nustatyti, jog nuolatinių komisijų pirmininkams ir jų pavaduotojams mokamas didesnio dydžio atlyginimas tik tais atvejais, jei tą mėnesį vyko nuolatinės komisijos posėdžiai.

Pažymima, jog viešojo administravimo subjektas, kuris turi teisę priimti norminius administracinius aktus įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti, šią teisę turi įgyvendinti įstatymų leidėjo suteiktos kompetencijos ribose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-880/2013, LVAT biuletenis Nr. 25, 2013, p. 228–242).

Teigiama, kad Reglamento 183 punkto nuostata, numatanti kitokį, nei apibrėžia Vietos savivaldos įstatymas, Savivaldybės tarybos nario, kuris yra nuolatinės komisijos pirmininkas ar jo pavaduotojas, atlyginimo nustatymo reglamentavimą, t. y. jog didesnio dydžio atlyginimas mokamas tais atvejais, kai tą mėnesį vyksta nuolatinės komisijos posėdžiai, prieštarauja ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui, įtvirtinančiam teisėkūros sistemiškumo principą, kuriuo vadovaujantis teisės normos turi derėti tarpusavyje, žemesnės teisinės galios teisės aktai neturi prieštarauti aukštesnės teisinės galios teisės aktams.

Atsakovė su pareiškimu nesutinka, nurodydama, kad jis grindžiamas formaliu pažodiniu teisės aktų aiškinimu, neatsižvelgus į Vietos savivaldos įstatymo reglamentavimo pokyčių esmę ir tikslus.

Konstitucija įtvirtina, saugo ir gina teisingumą pagal teisę, todėl pagrindinė teismų paskirtis yra saugoti teisę, t. y. rūpintis, kad ji nebūtų pažeidžiama. Teisės apsauga – tai ir teisės įgyvendinimas socialinių santykių sferose. Teismas, vykdydamas teisingumą, įgyvendina pozityviąją teisę, taip ją saugo nuo bet kokių nukrypimų nuo jos normų arba pažeidimų. Kaip yra pabrėžęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, socialinis teisminės valdžios vaidmuo – užtikrinti teisės įgyvendinimą, o šią užduotį teismai atlieka bylas nagrinėdami ir ginčus spręsdami pagal teisės nuostatas. Pažymėtina, kad tokia teisingumo pagal teisę samprata negali būti siaurinama iki teisėtumo užtikrinimo sampratos, nes teisėtumo užtikrinimas – tik vienas iš teisingumo vykdymo aspektų. „Konstitucijos nuostata – „klausant tik įstatymo“ – nereiškia aklo įstatymo raidės sekimo, nes realiame gyvenime tai neįmanoma. Pirmiausia būtina išsiaiškinti teisės normos turinį ir prasmę, nes tik retais atvejais norma yra visiškai aiški. Reikia suvokti įstatymo leidėjo tikslus, ketinimus, motyvus, nes tik tuomet bus įgyvendintas tikrasis teisingumas.“ Taigi, „jeigu vienai valdžios šakai priskiriama teisė leisti įstatymus, o kitai – juos vykdyti, tai teismui tenka vienas atsakingiausių uždavinių – aiškinti teisę ir ją taikyti, vykdant teisingumą.“

Teigiama, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo nustatyti taikytinos teisės turinį, kurį lemia ne tik įstatymų ar kitų teisės aktų teksto reikšmė, tačiau ir tokių teisės elementų, kaip teisės principai ar ginamos vertybės, turinys. Atsižvelgiant į tai, kad šie teisės elementai pasižymi neapibrėžtumu, teismai įgauna diskreciją nustatyti konkrečiam atvejui taikytinos teisės turinį. Teisėjas, aiškindamasis taikomų teisės normų turinį, susiduria su būtinybe išsiaiškinti ne tik pačios teisės normos teksto prasmę, bet ir atsakyti į kitus su tuo susijusius klausimus, pavyzdžiui, ar teisės normos reikšmė yra užfiksuojama jos sukūrimo metu ar ji ilgainiui kinta; kiek teisės normos reikšmės supratimo sudaro interpretatoriaus suvokimas, kiek įstatymų leidėjo ketinimai ir koks jų santykis; koks konkrečios sprendžiamos problemos ir platesnio įstatymų leidėjo tikslo santykis. Be to, jei teismas privalo atsižvelgti į bendruosius teisės principus, teisines vertybes, tenka pripažinti, kad, spręsdamas ginčus dėl teisės, teismas ne tik taiko ir aiškina teisės normas, bet ir vykdo teisingumą etine šio žodžio prasme, t. y. daro vertybinius, moralinius sprendimus. Todėl teismas privalo savo sprendime nurodyti bei argumentuoti, kokias visuomenėje pripažįstamas vertybes jis gina, kodėl jis suteikia prioritetą vienai vertybei prieš kitą, kodėl teisingumas konkrečioje byloje gali būti pasiektas būtent tokiu, o ne kitokiu būdu, kodėl teismas gina būtent tos, o ne kitos šalies teises ir t. t.

Nagrinėjamu atveju, aiškinant Vietos savivaldos įstatymo pakeitimus, susijusius su savivaldybės tarybos narių gaunamu atlyginimu, taip pat konkrečiai Šilutės rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento 183 punkto nuostatos atitikimo įstatymo nuostatoms klausimą, būtina įvertinti įstatymo leidėjo ketinimus. Taikant šį (įstatymo leidėjo ketinimo) teisės aiškinimo metodą, teismų praktikoje remiamasi įstatymo projekto aiškinamuoju raštu (žr., pvz., LVAT 2023 m. kovo 22 d. nutarties Nr. eA-1431-415/2023 45 punktą).

Aiškinamojo rašto dėl Vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 9 ir 12 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto dalyje „Įstatymo projekto rengimą paskatinusios priežastys, parengto projekto tikslai ir uždaviniai“ nurodyta, kad savivaldybių tarybų nariams atlyginimas apskaičiuojamas atsižvelgiant į jų faktiškai dirbtą laiką atliekant tarybos nario pareigas. Tokiu atveju savivaldybės tarybos narių gaunamas atlyginimas yra labai mažas, neatliepiantis jų atliekamo darbo apimties ir tenkančios atsakomybės. Tačiau savivaldybių tarybų nariams yra nustatyta teisė gauti kompensaciją su jo, kaip tarybos nario, veikla susijusioms kanceliarinėms, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto, biuro patalpų nuomos, viešosios informacijos rengėjų teikiamų paslaugų, tarybos nario ataskaitų gamybos ir platinimo ir kitoms reglamente numatytoms išlaidoms apmokėti, kiek jų nesuteikia ar tiesiogiai neapmoka savivaldybės administracija. Tokių kompensacijų dydis įstatyme nėra apribotas, todėl, priklausomai nuo savivaldybės, jis šiuo metu skiriasi iki 10 kartų. Tokiu teisiniu reguliavimu sukuriama neskaidri savivaldybės tarybos nario darbo apmokėjimo sistema, kai savivaldybės tarybos narių gaunamas atlyginimas yra labai mažas, tačiau jam gali būti mokama labai didelė kompensacija. Susiklosto situacija, kad gali būti piktnaudžiaujama siekiant gauti didelę kompensaciją, kuri padengtų gaunamą žemą atlyginimą. Konstitucijoje laiduojama teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą turi būti užtikrinta, be kita ko, reguliuojant ir savivaldybės politikų veiklą. Pagal Konstitucinio Teismo suformuotą praktiką, savivaldybės politikų veiklos specifika lemia jų teisinės padėties skirtumus nuo kitų dirbančių asmenų, dėl kurios jie gali būti traktuojami skirtingai nei kiti dirbantys asmenys ir jiems gali būti nustatomas nevienodas, palyginti su kitais dirbančiais asmenimis, darbo apmokėjimo teisinis reguliavimas. Taip pat įstatymų leidėjui yra suteikta diskrecijos teisė nustatyti savivaldybių tarybų narių darbo apmokėjimo sistemą, reglamentuoti šių asmenų darbo užmokesčio dydžius ir kita. Tačiau reikalinga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį darbo užmokesčio dydžiai nebūtų vienodi, kadangi jų atliekamų funkcijų sudėtingumas, veiklos apimtis, darbo pobūdis ir jiems tenkančios atsakomybės už priskirtų funkcijų vykdymą mastas dėl savivaldybių ypatumų, įskaitant savivaldybių dydį, gyventojų skaičių ir kita, gerokai skiriasi. Taip pat paminėtina, kad, siekiant teisinio reguliavimo išsamumo, skaidrumo bei atsparumo korupcijai, būtina įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kad savivaldybių tarybų nariams būtų teisingai atlyginama pagal jų darbo pobūdį ir atliekamas funkcijas, tačiau užkertant kelią galimam piktnaudžiavimui, kompensuojant patirtas išlaidas, kai atliekamos savivaldybės tarybos nario funkcijos.

Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra susijusi su konstituciniu teisingumo principu ir reiškia asmens teisę gauti tokį apmokėjimą už darbą, kuris būtų teisingas atsižvelgiant inter alia (taip pat) į jo atliekamo darbo pobūdį, darbo funkcijų sudėtingumą ir apimtį, tenkančią atsakomybę už tų funkcijų vykdymą, einamų pareigų ypatumus, asmens profesinį lygį, kvalifikaciją (2013 m. liepos 1 d. nutarimas).

Savivaldybės tarybos nario su savivaldybės taryba nesieja darbo ar kiti panašūs santykiai, visi savivaldybės tarybos nariai yra lygūs, taigi Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatytas didesnis atlyginimas savivaldybės tarybos opozicijos lyderiui ir savivaldybės tarybos komitetų ir nuolatinių komisijų pirmininkams ir jų pavaduotojams susijęs išimtinai su jiems tenkančiomis papildomomis funkcijomis, veiklos apimtimis. Pavyzdžiui, Šilutės rajono savivaldybės peticijų komisijos posėdžiai pagal šios komisijos nuostatus šaukiami pagal poreikį, Narkotikų kontrolės komisijos posėdžiai – kartą per ketvirtį.

Taikant įstatymų leidėjo ketinimo metodą vadovaujamasi prezumpcijomis, kad įstatymų leidėjas yra racionalus, nuoseklus ir siekia užtikrinti teisės sistemos vienovę, kad įstatymų leidėjas ketino priimti Konstitucijai neprieštaraujantį įstatymą, nesiekė absurdiško ar akivaizdžiai neteisingo arba nesąžiningo tikslo.

Visiškai akivaizdu, kad nuolatinių komisijų pirmininkams ir jų pavaduotojams darbo krūvis (susijęs su jų papildoma kaip pirmininkų ar pavaduotojų veikla) konkretų mėnesį bus skirtingas, priklausomai nuo tą mėnesį vykstančių posėdžių skaičiaus, todėl to paties dydžio atlyginimo mokėjimo už mėnesius, per kuriuos nuolatinių komisijų posėdžiai apskritai nevyko, negalima laikyti teisingu atlyginimu už darbą Konstitucinio Teismo išaiškinimų kontekste.

Tokią išvadą patvirtina ir sisteminis Vietos savivaldos įstatymo nuostatų taikymas. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinę, kad teisės normos privalo būti aiškinamos sistemiškai, privalo būti atsižvelgiama į bendruosius teisės principus, tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis.

Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės tarybos nario atlyginimas mažinamas reglamente nustatyta tvarka proporcingai savivaldybės tarybos nario praleistų to mėnesio savivaldybės tarybos, komitetų, nuolatinių komisijų ir savivaldybės kolegijos, kurių narys savivaldybės tarybos narys yra, posėdžių skaičiui.

Minėtais aptariamais įstatymo pakeitimais reglamentuotas teisingas atlyginimas už darbą, todėl Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatų negalima aiškinti kaip nuobaudų, jos aiškiai ir tiesiogiai susieja atlyginimo dydį su dalyvavimu nurodytuose posėdžiuose (netiesiogiai – su jų skaičiumi). Be to, nuolatinių komisijų pirmininkų ir jų pavaduotojų atveju mažinama ne padidinta (20 ar 10 proc.) atlyginimo dalis, o visas atlyginimas. Pažymėtina, kad savivaldybės tarybos narys gali būti paskirtas ir nenuolatinių komisijų nariu, tačiau atlyginimas nemažinamas, jeigu jis praleistų tokį posėdį.

Pažymima, kad pagal pareiškėjo aiškinimą, pavyzdžiui, savivaldybės tarybos nariui, nepriklausomai nuo to, ar jis yra paskirtas nuolatinės komisijos pirmininku ar jo pavaduotoju, per einamąjį mėnesį nedalyvavus viename iš dviejų nurodytų posėdžių, jo atlyginimas bus mažinamas per pusę. Nuolatinių komisijų pirmininkų ir jų pavaduotojų atveju galima situacija, kai dalyvavęs (kai kuriuos organizavęs) trijuose posėdžiuose iš keturių ir vieną praleidęs, gaus mažesnį atlyginimą, nei gautų, jei posėdžių iš viso nebūtų.

Įstatymo leidėjui 12 straipsnio 2 dalyje numačius savivaldybės tarybos teisę reglamente nustatyti savivaldybės tarybos nario atlyginimo mažinamo tvarką, nėra pagrindo išvadai, kad Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnio 1 dalis draudžia reglamente nustatyti tvarką, kada atlyginimas nedidinamas 20 ar 10 proc., jeigu tai atitinka įstatymo tikslus ir Konstitucijos nuostatas dėl teisingo atlyginimo už darbą.

Pareiškėjo priešingas aiškinimas, t. y. kad atlyginimo didinimas 20 ar 10 proc. negali būti siejamas su pagrindine komisijos darbo forma – posėdžiais, sistemiškai nesuderinamas su Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, taip pat su įstatymo leidėjo deklaruotais tikslais, Konstitucinio teismo išaiškinimais dėl teisingo atlyginimo už darbą.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Teisės departamentas, teikdamas išvadas dėl Vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 9 ir 12 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto, rėmėsi Konstitucinio Teismo nutarimais, kuriuose buvo spręsta dėl savivaldybių politikų darbo apmokėjimo teisinio reguliavimo. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog savivaldybių politikams nustatytas apmokėjimo už darbą dydis turi atitikti šių asmenų veiklos specifiką ir priklausyti nuo jiems priskirtų funkcijų pobūdžio, sudėtingumo, reikšmingumo, jų veiklos apimties ir jiems tenkančios atsakomybės už šių funkcijų vykdymą masto (2013 m. balandžio 30 d., 2019 m. gegužės 29 d. nutarimai).

Atsakovės teigimu, pareiškėjo motyvas, kad analogišką išvadą pareiškėjo išvadai dėl teisės normų aiškinimo teikia ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija savo interneto svetainėje, jokios teisinės reikšmės šioje byloje neturi, kadangi Vidaus reikalų ministerijai nėra suteikta kompetencija aiškinti įstatymus ir kitus teisės aktus. Ši institucija tą dažnai nurodo savo atsakymuose į paklausimus, todėl ministerijos nuomonė negali būti vertinama kaip oficialus teisės aktų aiškinimas, o tik kaip viena iš nuomonių.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad Reglamento 183 punktas taip pat prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 5 punkte įtvirtintam teisėtumo principui ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui, įtvirtinančiam teisėkūros sistemiškumo principą, nurodoma, kad šiuos tariamus pažeidimus pareiškėjas kildina vien iš prielaidos, jog Reglamento 183 punktas prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnio nuostatoms. Atsakovė dėl šios pareiškėjo prielaidos nepagrįstumo pateikė išsamius argumentus, todėl nėra pagrindo išvadai, kad nagrinėjamu konkrečiu atveju Savivaldybės tarybos veikla, Sprendimu patvirtinus Reglamentą, nesiderina su Konstitucija, įstatymais ar kitais teisės aktais, kad Reglamento normos nedera su kitomis teisės normomis ar prieštarauja aukštesnės teisinės galios teisės aktams.

Atsakovė prašo atmesti pareiškimą kaip pareikštą netinkamam atsakovui arba skundžiamą norminio administracinio akto dalį pripažinti teisėta ir iš pareiškėjo priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a

Nagrinėjamoje byloje prašoma ištirti, ar Šilutės rajono savivaldybės tarybos 2023 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. T1-1311 „Dėl Šilutės rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais) 1 punktu patvirtinto Šilutės rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento 183 punktas, nustatantis, jog Savivaldybės tarybos nuolatinių komisijų pirmininkams ir jų pavaduotojams 20 ir 10 procentų didesnio dydžio atlyginimas mokamas tada, kai tą mėnesį vyksta tų nuolatinių komisijų posėdžiai, atitinka Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 5 punktą, 12 straipsnio 1 ir 2 dalis, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktą.

Šilutės rajono savivaldybės taryba 2023 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. T1-1311 „Dėl Šilutės rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais) 1 punktu patvirtino Šilutės rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamentą. Sprendimas buvo paskelbtas Teisės aktų registre 2023 m. gegužės 8 d. (TAR, 2023 m. gegužės 8 d., Nr. 8728), įsigaliojo 2023 m. gegužės 9 d. Reglamentas buvo pakeistas Savivaldybės tarybos 2023 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. T1-104 „Dėl Šilutės rajono savivaldybės tarybos 2023 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. T1-1311 „Dėl Šilutės rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“, paskelbtas Teisės aktų registre 2023 m. rugpjūčio 2 d. (TAR, 2023 m. rugpjūčio 2 d., Nr. 15668), įsigaliojo 2023 m. rugpjūčio 3 d.

Reglamento 183 punktas (galiojanti redakcija nuo 2023 m. rugpjūčio 3 d.) numatė, kad „Tarybos nuolatinių komisijų pirmininkams ir jų pavaduotojams 20 ir 10 procentų didesnio dydžio tarybos nario atlyginimas mokamas tada, kai tą mėnesį vyksta tų nuolatinių komisijų posėdžiai.“

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (aktuali akto redakcija Nr. 154, galiojanti nuo 2023 m. liepos 6 d.) 4 straipsnio 5 punkte numatyta, kad tarp pagrindinių principų, kuriais grindžiama vietos savivalda, yra ir teisėtumo principas – savivaldybės institucijų ir įstaigų veikla grindžiama Konstitucija, įstatymais ir kitais teisės aktais.

Tos pačios redakcijos Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnio 1 dalis numatė, kad savivaldybės tarybos nariams už darbą atliekant savivaldybės tarybos nario pareigas yra atlyginama (apmokama). Savivaldybės tarybos nariams nustatomas 20 procentų tos savivaldybės, kurios tarybos narys jis yra, mero darbo užmokesčio dydžio atlyginimas; savivaldybės tarybos opozicijos lyderiui ir savivaldybės tarybos komitetų ir nuolatinių komisijų pirmininkams nustatomas 20 procentų didesnio dydžio savivaldybės tarybos narių atlyginimas; savivaldybės tarybos komitetų ir nuolatinių komisijų pirmininkų pavaduotojams nustatomas 10 procentų didesnio dydžio savivaldybės tarybos narių atlyginimas. Jeigu savivaldybės tarybos narys vienu metu eina kelias pareigas, jam mokamas tas savivaldybės tarybos nario atlyginimas, kurio nustatytas dydis yra didesnis. Tarybos narys turi teisę atsisakyti šio atlyginimo, reglamento nustatyta tvarka pateikdamas prašymą dėl savivaldybės tarybos nario pareigų atlikimo neatlygintinai (tai yra visuomeniniais pagrindais). Tokį prašymą pateikusiam savivaldybės tarybos nariui šioje dalyje nurodytas atlyginimas neskaičiuojamas ir nemokamas, taip pat neskaičiuojami ir nemokami teisės aktų nustatyti privalomi mokėti mokesčiai, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad savivaldybės tarybos nario atlyginimas mažinamas reglamente nustatyta tvarka proporcingai savivaldybės tarybos nario praleistų to mėnesio savivaldybės tarybos, komitetų, nuolatinių komisijų ir savivaldybės kolegijos, kurių narys savivaldybės tarybos narys yra, posėdžių skaičiui.

Vertinant Reglamento 183 punkto turinį nustatyta, kad Savivaldybės tarybos nuolatinių komisijų pirmininkams ir jų pavaduotojams 20 ir 10 procentų didesnio dydžio tarybos nario atlyginimas mokamas tada, kai tą mėnesį vyksta tų nuolatinių komisijų posėdžiai. Taigi 20 ir 10 procentų didesnio tarybos nario atlyginimas mokamas tik tuo atveju, jei tą mėnesį yra rengiami ir vyksta komisijų posėdžiai.

Pareiškėjas kelia abejonę cituojama Reglamento nuostata nurodydamas, kad Savivaldybės taryba, Reglamento 183 punktu nustačiusi, jog Savivaldybės tarybos nuolatinių komisijų pirmininkams ir jų pavaduotojams 20 ir 10 procentų didesnio dydžio tarybos nario atlyginimas mokamas tik tada, kai tą mėnesį vyksta tų nuolatinių komisijų posėdžiai, plečiamai taiko ir aiškina Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnio nuostatas, kas viešojoje teisėje nėra leidžiama.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog, įgyvendinant Konstitucijos laiduojamą savivaldos teisę, susiklosto ypatingi teisiniai santykiai. Šių santykių srityje, viena vertus, savivaldybės turi sprendimų priėmimo laisvę ir savarankiškumą, kita vertus, savivaldybės privalo veikti neperžengdamos įstatyme nustatytos kompetencijos. Konstitucijos 120 straipsnyje nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Įstatymais nustatant savivaldybių funkcijas ir kompetenciją, realizuojamas konstitucinis savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principas. Tačiau Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies norma, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos. Pati savivaldos teisinė prigimtis suponuoja tai, kad savivaldybės savo funkcijas turi vykdyti atsižvelgdamos į vietos sąlygas ir aplinkybes, tačiau visais atvejais jos privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 23 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 5 punktas nustato, kad vienas iš pagrindinių principų, kuriuo yra grindžiama vietos savivalda, yra teisėtumo principas, numatantis, kad savivaldybės institucijų ir įstaigų veikla grindžiama Konstitucija, įstatymais ir kitais teisės aktais. Taigi savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Savivaldybės taryba, būdama savivaldybės atstovaujamoji institucija (Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 12 dalis), veikti bei inter alia leisti poįstatyminius teisės aktus gali tik pagal jai suteiktą, aiškiai apibrėžtą kompetenciją. Šią kompetenciją numato Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas, įtvirtinantis savivaldybės tarybos išimtinę kompetenciją tvirtinti Savivaldybės tarybos veiklos reglamentą.

Įgyvendindama įstatymo apibrėžtą kompetenciją bei leisdama poįstatyminius teisės aktus, savivaldybės atstovaujamoji institucija turi paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos reikalavimo. Kaip atskleisdamas minėtojo reikalavimo turinį yra pasisakęs Konstitucinis Teismas, tai reiškia, jog poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas); poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai; poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais; žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimai, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. lapkričio 29 d. nutarimai).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui ir kitiems teisėkūros subjektams, inter alia teisėkūros subjektų pareigą leisti teisės aktus tik neviršijant savo įgaliojimų (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-4/2008).

Šiuo atveju Savivaldybės taryba, tvirtindama Reglamento 183 punktą ir jame nustatydama, kad tarybos nuolatinių komisijų pirmininkams ir jų pavaduotojams 20 ir 10 procentų didesnio dydžio tarybos nario atlyginimas mokamas tik tada, kai tą mėnesį vyksta tų nuolatinių komisijų posėdžiai, nustatė tai, ko nėra tiesiogiai įtvirtinta aukštesnės galios teisės akte (Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje), taip pažeisdama teisinės hierarchijos reikalavimą bei viršydama savo įgaliojimus. Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje yra numatytas imperatyvas savivaldybės tarybos komitetų ir nuolatinių komisijų pirmininkams nustatyti 20 procentų didesnio dydžio savivaldybės tarybos narių atlyginimą; savivaldybės tarybos komitetų ir nuolatinių komisijų pirmininkų pavaduotojams nustatyti 10 procentų didesnio dydžio savivaldybės tarybos narių atlyginimą. Taigi Savivaldybės taryba neturi diskrecijos keisti šio teisinio reglamentavimo ir nustatyti papildomų sąlygų šiam atlyginimo dydžiui nustatyti, šiuo atveju įvesdama papildomą sąlygą, kad įvardyto dydžio didesnis atlyginimas mokamas tik tada, kai tą mėnesį vyksta nuolatinių komisijų posėdžiai. Savivaldybės tarybos nario atlyginimas gali būti mažinamas tik Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais, būtent reglamente nustatyta tvarka proporcingai savivaldybės tarybos nario praleistų to mėnesio savivaldybės tarybos, komitetų, nuolatinių komisijų ir savivaldybės kolegijos, kurių narys savivaldybės tarybos narys yra, posėdžių skaičiui.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę gauti teisingą atlyginimą už darbą, 2019 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. KT16-N7/2019 yra pažymėjęs, kad pagal Konstitucijos 119 straipsnio 3 dalį įstatymų leidėjas, reguliuodamas inter alia savivaldybių tarybų, kaip politinių atstovaujamųjų vietos savivaldos institucijų, organizavimo ir veiklos tvarką, turi diskreciją nustatyti savivaldybės tarybos nario <...> darbo organizavimo teisinį reguliavimą ir darbo apmokėjimo sistemą. Taip pat pažymėjo, kad iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvo už darbą atlyginti teisingai kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, diferencijuojant savivaldybių tarybų narių <...> darbo užmokesčio dydžius, remtis aiškiais, objektyviais įstatyme įtvirtintais kriterijais, kurie yra esminis teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą elementas.

Būtent iš šių nuostatų seka, jog Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje aiškiai ir konkrečiai įvardyta, kokiais atvejais ir kokiu dydžiu turi būti mažinamas šio straipsnio 1 dalyje tarybos nariui nustatytas atlyginimas, t. y. savivaldybės tarybos nario atlyginimas gali būti mažinamas tuo atveju, kai jis praleido (nedalyvavo) šioje normoje įvardytus posėdžius, nustatytas mažinimo dydis – proporcingai savivaldybės tarybos nario praleistų to mėnesio savivaldybės tarybos, komitetų, nuolatinių komisijų ir savivaldybės kolegijos, kurių narys savivaldybės tarybos narys yra, posėdžių skaičiui. Įstatymo leidėjas nėra numatęs galimybės Savivaldybės tarybai nustatyti teisinio reglamentavimo, kuriuo komitetų ir nuolatinių komisijų pirmininkams būtų galima mažinti ar nemokėti nustatyto 20 procentų didesnio dydžio savivaldybės tarybos narių atlyginimo, o savivaldybės tarybos komitetų ir nuolatinių komisijų pirmininkų pavaduotojams nustatyto 10 procentų didesnio dydžio savivaldybės tarybos narių atlyginimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, papildomo – aukštesnės galios teisės aktuose nenumatyto – kriterijaus įvedimas negali būti laikomas teisėtu. Įvertinus tai, Reglamento 183 punkto nuostatos prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 5 punktui, 12 straipsnio 1 ir 2 dalims.

Šioje byloje taip pat keliama abejonė dėl Reglamento 183 punkto nuostatų atitikties Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui. Akcentuojama, kad Reglamento 183 punkto nuostata, numatanti kitokį, nei apibrėžia Vietos savivaldos įstatymas, Savivaldybės tarybos nario, kuris yra nuolatinės komisijos pirmininkas ar jo pavaduotojas, atlyginimo nustatymo reglamentavimą, t. y. jog didesnio dydžio atlyginimas mokamas tais atvejais, kai tą mėnesį vyksta nuolatinės komisijos posėdžiai, prieštarauja ir Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui, įtvirtinančiam teisėkūros sistemiškumo principą, kuriuo vadovaujantis teisės normos turi derėti tarpusavyje, žemesnės teisinės galios teisės aktai neturi prieštarauti aukštesnės teisinės galios teisės aktams.

Vadovaujantis teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktu, teisėkūroje vadovaujamasi sistemiškumo principu, reiškiančiu, kad teisės normos turi derėti tarpusavyje, žemesnės teisinės galios teisės aktai neturi prieštarauti aukštesnės teisinės galios teisės aktams, įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai turi būti rengiami ir priimami taip, kad įsigaliotų kartu su įstatymu ar atskiromis jo nuostatomis, kurias šie teisės aktai įgyvendina.

Kaip jau paminėta, Savivaldybės taryba, tvirtindama Reglamento 183 punktą ir jame nustatydama, kad Savivaldybės tarybos nuolatinių komisijų pirmininkams ir jų pavaduotojams 20 ir 10 procentų didesnio dydžio tarybos nario atlyginimas mokamas tada, kai tą mėnesį vyksta tų nuolatinių komisijų posėdžiai, nustatė tai, ko nėra tiesiogiai įtvirtinta aukštesnės galios teisės akte (Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje). Taip ji pažeidė teisinės hierarchijos reikalavimą bei viršijo savo įgaliojimus. Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje yra numatytas imperatyvas savivaldybės tarybos komitetų ir nuolatinių komisijų pirmininkams nustatyti 20 procentų didesnio dydžio savivaldybės tarybos narių atlyginimą; savivaldybės tarybos komitetų ir nuolatinių komisijų pirmininkų pavaduotojams nustatyti 10 procentų didesnio dydžio savivaldybės tarybos narių atlyginimą. Taigi Savivaldybės tarybai nesuteikta diskrecija keisti šio teisinio reglamentavimo ir nustatyti papildomų sąlygų šiam atlyginimo dydžiui nustatyti, šiuo atveju įvesdama papildomą sąlygą, kad įvardyto dydžio didesnis atlyginimas mokamas tik tada, kai tą mėnesį vyksta nuolatinių komisijų posėdžiai.

Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2010 m. kovo 22 d., 2013 m. balandžio 2 d. nutarimus). Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc (esant konkrečiai situacijai)) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai). Poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, kitaip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių aktų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 1998 m. gegužės 6 d., 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2011 m. rugsėjo 2 d., 2018 m. balandžio 27 d. nutarimai). Įstatymai nustato bendro pobūdžio taisykles, o poįstatyminiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, gali būti reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 2004 m. kovo 5 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimai).

Vyriausiasis administracinis teismas yra suformulavęs teisės taikymo taisyklę, kuria remiantis tais atvejais, kada norminį administracinį aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas nesilaiko iš Konstitucijos kylančių žemesnės galios teisės aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams imperatyvų ir reikalavimų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punkte, administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą dėl pareiškimo (prašymo) ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, yra įgaliotas priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą sprendimą skundžiamą norminį administracinį aktą (ar jo dalį) pripažinti prieštaraujančiu įstatymui ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminiam teisės aktui (žr., pvz., LVAT 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-23-822/2021).

Taigi teisėjų kolegija konstatuoja ginčijamo teisinio reglamentavimo neteisėtumą dėl juo pažeisto teisės aktų hierarchijos principo, t. y. prieštaravimo aukštesnės galios teisės akte – Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam teisiniam reglamentavimui.

Atsakovė prašo priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas. Nagrinėjamoje byloje patenkinus pareiškimą atsakovė neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 117 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 118 straipsnio 1 dalimi, 119 straipsniu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a

Pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Klaipėdos ir Tauragės apskrityse pareiškimą patenkinti.

Pripažinti, kad Šilutės rajono savivaldybės tarybos 2023 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. T1-1311 „Dėl Šilutės rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Šilutės rajono savivaldybės tarybos veiklos reglamento (Tarybos 2023 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. T1-104 redakcija) 183 punktas, nustatantis, jog Savivaldybės tarybos nuolatinių komisijų pirmininkams ir jų pavaduotojams 20 ir 10 procentų didesnio dydžio atlyginimas mokamas tada, kai tą mėnesį vyksta tų nuolatinių komisijų posėdžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (aktuali akto redakcija Nr. 154, galiojanti nuo 2023 m. liepos 6 d.) 4 straipsnio 5 punktui, 12 straipsnio 1 ir 2 dalims, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui ir negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl nurodyto norminio administracinio akto dalies pripažinimo neteisėta.

Įsiteisėjęs teismo sprendimas skelbiamas Teisės aktų registre.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.

Teisėjai Remigijus Arminas

Eglė Kiaurakytė

Aušrelė Mažrimienė