2020-04-29 Nr. AB-8625-3-62-3-00733-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-578-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00733-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 18.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. F. K. de L. ir S. S. K. C. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. F. K. de L. ir S. S. K. C. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl praleisto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjos G. F. K. de L. ir S. S. K. C. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į teismą, prašydamos atnaujinti praleistą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Kauno miesto skyriui, taip pat atnaujinti praleistą terminą kartu su prašymu pateikti pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku A. Č. patvirtinančius dokumentus apie jo nuosavybės teise iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą 0,1070 ha ploto žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), Kaune (toliau – ir žemės sklypas).

2. Pareiškėjos prašyme nurodė ir jų įgaliotas atstovas advokatas teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2017 m. gruodžio 27 d. pareiškėjos kreipėsi į NŽT Kauno miesto skyrių dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo. Prašyme nurodė, kad jų seneliui A. Č. iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė žemės sklypas ir namas Kauno mieste, (duomenys neskelbtini). Senelis su šeima emigravo į Kolumbiją, ten mirė (duomenys neskelbtini) ir niekam nieko nepasakojo apie savo gyvenimą Lietuvoje. Senelis turėjo dukrą N. Č., kuri Kolumbijoje ištekėjo už lietuvio E. K.. Jiems gimė dukterys S. K. Č. ir G. K. Č. (pareiškėjos šioje byloje). Pareiškėjų motina labai sirgo, buvo sunku su ja bendrauti ir susikalbėti. Ji mirė (duomenys neskelbtini) ir taip pat nieko nepasakojo apie A. Č. Lietuvoje turėtą nekilnojamąjį turtą. Apie tai pareiškėjos sužinojo tik 2016 m. iš senelio dienoraščio, kurį 2016 m. birželio mėn. joms perdavė senelio artimo draugo Kolumbijoje anūkas L. S.. Duomenis apie nekilnojamąjį turtą Kaune pareiškėjos gavo tik 2017 m. rugpjūčio 2 d. iš Kauno regioninio valstybės archyvo.

3. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2004 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 8P-672 pareiškėja G. F. K. de L. buvo pripažinta Lietuvos Respublikos piliete kaip asmens, turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., vaikas. Migracijos departamento 2004 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 8P-1812 pareiškėja S. S. K. C. buvo pripažinta Lietuvos Respublikos piliete kaip asmens, turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., vaikas. G. F. K. de L. dar 2000 m. liepos 13 d. pateikė prašymą Lietuvos konsulei Kolumbijoje dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir Lietuvos Respublikos piliečio paso išdavimo. Pareiškėjų prašymai ir dokumentai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės Migracijos departamente buvo užregistruoti tik 2003 m. rugsėjo–spalio mėn.

4. Pareiškėjų motina N. Č. de K. niekada nebuvo praradusi Lietuvos Respublikos pilietybės (gimė ir gyveno Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d.) ir visada turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymą (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), bet dėl objektyvių priežasčių negalėjo šia teise pasinaudoti, nes po sutuoktinio mirties (duomenys neskelbtini) dėl vidinių išgyvenimų jos sveikata ėmė prastėti. Dėl proto negalios ji negalėjo savarankiškai priimti sprendimų, išreikšti tikrosios savo valios, suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti bei apginti savo teisių.

5. Pareiškėjos gyvena ne Lietuvoje, prastai supranta lietuvių kalbą. Reikėjo daug laiko surinkti reikiamus dokumentus ir juos išversti į lietuvių kalbą. Nurodytos priežastys pripažintinos svarbiomis ir sudarančiomis pagrindą atnaujinti prašomus terminus.

6. NŽT atsiliepime ir jos atstovė teismo posėdžio metu prašė pareiškėjų prašymo netenkinti.

7. NŽT paaiškino, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės nelaikytinos svarbiomis. NŽT vertinimu, pareiškėjų teiginiai, kad apie senelio valdytą žemę niekas iš artimųjų nežinojo, nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais ar faktais, taip pat nepateikti dokumentai, kad pareiškėjų motinai būtų diagnozuota smegenų (duomenys neskelbtini). Nežinojimas apie senelio iki nacionalizacijos valdytą žemę, taip pat nežinojimas apie būtinumą pateikti prašymą bei nuosavybės ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus nėra pripažįstamas svarbia priežastimi terminui atnaujinti. Pareiškėjų nurodyta aplinkybė apie tai, jog jos apie senelio turėtą žemę sužinojo tik 2016 m. birželio mėn., kai netikėtai buvo rasti senelio rašyti dienoraščiai, laikytina subjektyvaus pobūdžio, nes tokios informacijos gavimas yra siejamas su atsitiktinumo faktoriumi, nepriklauso nuo asmenų aktyvių veiksmų, liudija apie jų pasyvumą. Nagrinėjamu atveju nuo 1991 m. iki 2001 m., t. y. 10 metų niekas nepasinaudojo teise kreiptis į nuosavybės teises atkuriančią instituciją ir pateikti prašymą bei atitinkamus dokumentus atkurti nuosavybės teises į A. Č. žemę, o pasibaigus terminui nesikreipė dar beveik 17 metų, todėl toks neveikimas negali būti tapatinamas su nežinojimu. Pareiškėjos visą tą laiką iki kreipimosi į NŽT Kauno miesto skyrių nebuvo pakankamai atidžios, savo teises įgyvendino aplaidžiai, nesidomėjo senelio gyvenimo istorija. Teismų praktikoje yra pažymėta, jog tais atvejais, kai asmuo nurodo nemokąs lietuvių kalbos, tačiau iš jo veiksmų yra akivaizdu, jog jis geba efektyviai pasirūpinti tinkamu savo teisių įgyvendinimu, lietuvių kalbos nemokėjimas nėra laikomas svarbia priežastimi, pagrindžiančia būtinumą atnaujinti praleistą įstatyme nustatytą terminą. Pareiškėjų motina mirė (duomenys neskelbtini), todėl prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus iki Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pabaigos galėjo pateikti tik ji, o pareiškėjoms tokia teisė nurodytu laikotarpiu nepriklausė. Tai reiškia, kad pareiškėjoms negali būti atnaujintas terminas įgyvendinti tokią teisę, kurios jos iki Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų neturėjo.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimu pareiškėjų prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjų motina N. Č. de K. nepadavė prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo tėvo A. Č. iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėtą nekilnojamąjį turtą. Ji mirė (duomenys neskelbtini), t. y. po Atkūrimo įstatyme nustatyto 2001 m. gruodžio 31 d. termino, iki kurio ji turėjo teisę kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjos siekia, kad joms būtų atkurtos nuosavybės teisės į jų senelio A. Č. iki nacionalizacijos valdytą 0,1070 ha ploto žemės sklypą. Teismas nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjos gali siekti nuosavybės teisių atkūrimo į senelio iki nacionalizacijos valdytą nuosavybės teise žemę tik kaip savo mirusios motinos įpėdinės, ir tik tiek, kiek ji iki savo mirties buvo pareiškusi valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo tėvo išlikusį nekilnojamąjį turtą iki įstatyme nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.). Pareiškėjos yra žemės savininko A. Č. vaikaitės. Pagal Atkūrimo įstatymą nekilnojamojo turto savininko vaikaičiai subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą iki įstatyme nustatyto prašymų padavimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) įgyja tik tais atvejais, jei buvo mirę pirmesnio eiliškumo pretendentai.

10. Teismas pažymėjo, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes pareiškėjos pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje numatytą galimų pretendentų atkurti nuosavybės teises eiliškumą iki 2001 m. gruodžio 31 d. neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises, nes tokią teisę turėjo pirmesnio eiliškumo pretendentė – savininko dukra (pareiškėjų motina N. Č. de K.), kuri, nepateikusi tokio prašymo, (duomenys neskelbtini) mirė. Pareiškėjos, kaip A. Č. vaikaitės, subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises būtų įgijusios, jei savininko dukra (pareiškėjų motina N. Č. de K.) būtų mirusi iki 2001 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjų motina iki įstatyme nustatyto termino – 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo padavusi prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo tėvo A. Č. valdytą 0,1070 ha ploto žemės sklypą. Pačios pareiškėjos gali siekti nuosavybės teisių atkūrimo tik savo motinos iki įstatyme nustatyto termino pareikštos valios apimtyje. Pareiškėjos Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgijusios subjektinės teisės į A. Č. nuosavybės teisių atkūrimą, neturėdamas tokios teisės jos negalėjo praleisti Atkūrimo įstatyme nustatytų prašymo bei dokumentų pateikimo terminų. Asmeniui negali būti atnaujintas terminas įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatyme nustatyto termino nebuvo įgijęs. Teismas nurodė, kad nustačius tokias aplinkybes, nagrinėti terminų atnaujinimo klausimą iš esmės nėra pagrindo.

11. Teismas apibendrino, kad pareiškėjoms iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pabaigos neįgijus teisės kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą, o pareiškėjų motinai teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais neišreiškus savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pareiškėjos šios teisės neįgijo ir nepaveldėjo.

III. 12. Pareiškėjos apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jų prašymą tenkinti, taip pat pridėti prie bylos papildomus įrodymus.

13. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir nepilnai ištyrė faktines bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus, neteisingai juos įvertino, neatsižvelgė į faktinių aplinkybių išskirtinumą ir ypatingumą, netinkamai pritaikė teisės normas, padarė neteisingas išvadas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

14. Pareiškėjos apeliaciniame skunde pakartoja aplinkybes, išdėstytas jų prašyme, teiktame pirmosios instancijos teismui, pažymi, jog jų senelis buvo nusipelnęs Lietuvai, informacija apie jį buvo slepiama.

15. Pareiškėjos paaiškina, kad joms gyvenant Kolumbijoje, 1991 m. informacija apie Lietuvą buvo sunkiai prieinama, jos neturėjo interneto, naujienos iš pasaulio jas pasiekdavo tik per laikraščius ar televiziją. Naujienos apie tai, kas vyko Lietuvoje, buvo žinomos tik tiems žmonėms, kurie susirašinėdavo su savo artimaisiais ar draugais, gyvenančiais Lietuvoje, tuo tarpu pareiškėjos neturėjo su kuo susirašinėti. Pažįstamų, turėjusių giminių Lietuvoje, prašė sužinoti kokių nors žinių apie jų senelį, paieškoti duomenų archyve pagal jo pavardę, bet niekas nieko nesurado. Nuo 1995 m. Lietuvos ambasadoriaus Venesueloje V. D. jurisdikcija apėmė ir Kolumbijos teritoriją, bet apie tai nebuvo viešai pranešta ir tik keli vyresnio amžiaus lietuviai, kurie susitikdavo su kitais lietuvių bendruomenės nariais, tą žinojo. Pareiškėjų tėvas E. K., būdamas gyvas, artimai bendravo su savo amžiaus lietuvių bendruomenės nariais, tačiau jis mirė (duomenys neskelbtini), neliko ir jo draugų lietuvių, su kuriais jis bendravo. Lietuvių bendruomenės narių vaikai, jau gimę Kolumbijoje ir praktiškai nemokantys lietuvių kalbos, mažai bendravo tarpusavyje. Pareiškėjų motina sirgo sunkaus laipsnio (duomenys neskelbtini), todėl ji iš viso mažai kontaktavo su žmonėmis (pareiškėjos pateikia jų motiną gydžiusio gydytojo paaiškinimą apie jos klinikinę būklę, kuri atitinka sunkaus laipsnio (duomenys neskelbtini)). Tik 1999 m. Kolumbijoje buvo įsteigtas Lietuvos konsulatas, į kurį pareiškėjos kreipėsi dėl pilietybės.

16. Pareiškėjos nurodo, kad jos tuo metu nežinojo, jog jų senelis turėjo namą ir žemės sklypą Lietuvoje. Jų senelis, serganti motina ir tėvas joms nieko niekada nepasakojo apie senelio gyvenimą Lietuvoje. Pareiškėjos dabar supranta, kad informacija apie senelį buvo specialiai nuo jų slepiama, kad jos niekam nepasakytų, kokias pareigas užėmė senelis Lietuvoje, ir kad bolševikai negalėtų jo surasti bei susidoroti su juo ir su jo šeima. Jos visą laiką buvome klaidinamos, kad senelis Lietuvoje gyveno labai skurdžiai, nedirbo ir neturėjo jokio turto. Pareiškėjos tuo tikėjo, nes Kolumbijoje senelis irgi sunkiai vertėsi. Kai Lietuvoje buvo paskelbta nepriklausomybė ir kai atsirado galimybė pareiškėjoms atskleisti tiesą apie senelį, visi tą tiesą žinoję artimieji jau buvo mirę, o svetimi žmonės nieko nežinojo. Liko gyva tik pareiškėjų sunkiai serganti motina, kuri buvo netekusi atminties. Visa tai yra objektyvios, nuo pareiškėjų nepriklausiusios aplinkybės, dėl kurių jos negalėjo anksčiau kreiptis dėl žemės sugrąžinimo. Pareiškėjos prašo nurodytas priežastis pripažinti svarbiomis ir atnaujinti praleistus terminus prašymui ir reikalingiems dokumentams pateikti.

17. Pareiškėjos pateikia apeliacinės instancijos teismui D. E. S. M. paaiškinimą, kuri jų prašymu bandė ieškoti dokumentų apie senelio turėtą nekilnojamąjį turtą Kauno mieste, tačiau nieko nerado, taip pat Lietuvos Respublikos Seimo nario dr. A. A. paaiškinimą apie tai, kad jis tik 2017 m. pabaigoje rado duomenų apie pareiškėjų senelį, jo nuotrauką ir kitą informaciją; jam, kaip profesionalui, surasti duomenų apie A. Č. buvo sudėtinga užduotis iki šio dešimtmečio vidurio, todėl jis atsakingai patvirtino, kad A. Č. anūkėms 1991–2001 m. laikotarpiu detalesnė informacija apie jų senelį viešuose šaltiniuose buvo nepasiekiama (viešai prieinamos informacijos apie jų senelį praktiškai nebuvo); visa informacija buvo surasta ir apibendrinta tik 2018 m. pradžioje.

18. NŽT atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

19. NŽT kartoja savo atsiliepime į pareiškėjų prašymą nurodytus argumentus. Mano, kad pareiškėjų teikiami nauji įrodymai neturėtų būti pridėti prie bylos. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl turėtų būti paliktas nepakeistas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 20. Byloje sprendžiamas klausimas dėl praleistų terminų paduoti prašymą nuosavybės teisių atkūrimui ir pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus atnaujinimo.

21. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, pareiškėjų prašymą dėl terminų atnaujinimo atmetė kaip nepagrįstą, nurodęs, jog pareiškėjos iš viso iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino neįgijo teisės pretenduoti į jų senelio iki nacionalizacijos valdytą turtą.

22. Apeliantės, nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo sprendimu, akcentuoja tai, kad teismas neįvertino to, jog tinkamam pretendavimui į nuosavybės teisių atkūrimą objektyviai sutrukdė pavėluotas sužinojimas apie jų senelio valdytą turtą, jų artimųjų amžius ir sveikatos būklė, gyvenimas užsienyje.

23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų.

24. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikoje vykdant nuosavybės teisių atkūrimą, teisės aktais buvo įtvirtinta ne absoliuti, o ribota restitucija, kurios tvarką ir sąlygas numato Atkūrimo įstatymas. Nuosavybės teisės atkuriamos ne visiems asmenims, bet piliečiams, kurie yra išvardinti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje ir kurie prašymus atkurti nuosavybės teises padavė iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatytų terminų pasibaigimo.

25. Atkūrimo įstatymas aiškiai sieja nurodytų terminų atnaujinimą su asmenų subjektiškumu, terminai gali būti atnaujinami tik tiems piliečiams, kuriems subjektinė teisė į nuosavybės teisių atkūrimą atsirado iki įstatymu nustatyto termino pabaigos. Kadangi pareiškėjų motina mirė po 2001 m. gruodžio 31 d., taigi pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjoms teisė pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą dėl jų senelio iki nacionalizacijos valdyto turto neatsirado, o terminų praleidimo priežastys šiuo aspektu neturi teisinės reikšmės.

26. Aktualioje nagrinėjamai bylai administracinių teismų praktikoje pažymima, kad vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, pirmiausiai būtina nustatyti, kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Sistemiškai aiškinant Atkūrimo įstatymo10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (2001 m. gruodžio 31 d.) prašymams pateikti, su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1528/2012, 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-137-552/2015). Jei asmuo iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-131/2011, 2013 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-246/2013, 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1672-525/2017).

27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos siekė atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko A. Č. (pareiškėjų senelio) iki nacionalizacijos valdytą žemę. Byloje nėra ginčo, kad buvęs žemės savininkas mirė iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo. Nesant duomenų apie A. Č. testamentą ir vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Lietuvos Respublikos piliečiu, kuriam gali būti atkurtos nuosavybės teisės į jo valdytą žemę, laikytinas A. Č. vaikas – N. Č. de K., mirusi (duomenys neskelbtini). Pastaroji nebuvo išreiškusi valią atkurti nuosavybės teises į jos tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę, taigi darytina išvada, jog N. Č. de K. neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į A. Č.iki nacionalizacijos valdytą žemę, kurią pareiškėjos būtų galėjusios paveldėti jai mirus.

28. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad turto savininko anūkas, kol yra gyvas turto savininko vaikas, nėra nuosavybės teisių atkūrimo teisinių santykių subjektas, nes neatitinka vienos iš įstatyme nustatytų prielaidų, apibūdinančių asmens subjektiškumą. Tinkamam įpėdiniui, nepageidavusiam atkurti nuosavybės teisių, mirus po nustatyto termino, iki kada pastarasis galėjo pretenduoti atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą (2001 m. gruodžio 31 d.), šio įpėdinio vaikui nenumatyta galimybė atnaujinti terminą, kuris būtų susijęs su jo subjektiškumo atsiradimu po įstatyme numatyto termino. Iš to darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino priežasčių, dėl kurių pareiškėjos Įstatyme numatytais terminais nepateikė prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei giminystės ryšį su buvusiais savininkais ir nuosavybės teises į žemę įrodančių dokumentų, bei netenkino pareiškėjų prašymo šiuos praleistus terminus atnaujinti.

29. Teisėjų kolegija, pasiakydama dėl pareiškėjų pateiktų papildomų dokumentų, pažymi, jog ABTĮ 142 straipsnio 3 dalis numato, kad, jeigu teismas pripažino, jog būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atitinkamai, teisėjų kolegija, vadovaudamasi šiomis nuostatomis bei atsižvelgusi į tai, kad , kaip minėta šios Nutarties 25 punkte, pareiškėjoms teisė pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą dėl jų senelio iki nacionalizacijos valdyto turto neatsirado, o terminų praleidimo priežastys šiuo aspektu neturi teisinės reikšmės, atsisako prijungti prie bylos medžiagos bei vertinti pareiškėjų pateiktus papildomus įrodymus.

30. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjų G. F. K. de L. ir S. S. K. C. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė