2013-09-19 Nr. AB-5097-3-61-3-02570-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-1462/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02570-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 25.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. A. skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. A. su skundu (b. l. 1−3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 2R-3242(213).

Nurodė, kad Inspekcijos skundžiamas sprendimas priimtas nepatikrinus informacijos bei neišanalizavus visų aplinkybių. Pažymėjo, kad atsakovas, neturėdamas jokios informacijos ir duomenų, nustatė, kad G. K. ir jo žmona L. D.-K. informaciją apie pareiškėjos įsiskolinimą namo gyventojų susirinkimo metu paskelbė kaip fiziniai asmenys, o jų veikla paskelbiant tokią informaciją nebuvo susijusi su verslu ar profesija. Pareiškėja teigė, kad G. K. informaciją apie jos įsiskolinimą sužinojo eidamas tarnybines pareigas Klaipėdos rajono savivaldybės administracijoje (toliau – ir Administracija).

Atsakovas Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija atsiliepime į skundą (b. l. 32−33) prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Pažymėjo, jog pirmiausia pareiškėja į Inspekciją kreipėsi atsiųsdama skundą elektroniniu paštu. Inspekcija skundą priėmė nagrinėti, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad skundas nebuvo pasirašytas elektroniniu parašu, paprašė pareiškėjos pateikti skundo originalą arba atsiųsti jį pasirašytą saugiu elektroniniu parašu. Nesutiko su skundo argumentu, kad skundžiamas sprendimas priimtas neturint duomenų. Gavus pareiškėjos skundą, Inspekcija raštu kreipėsi į skunde nurodytus asmenis – pareiškėjos kaimynus G. K. ir jo sutuoktinę.

Atsakydami į Inspekcijos raštą jie paaiškino, jog L. D.-K. pokalbio su namo gyventojais metu pareiškėjos paklausė, ar ji gali paneigti tarp namo gyventojų sklandančią informaciją, kad ji yra įsiskolinusi bei paaiškinti kokiomis aplinkybėmis tos skolos panaikintos. Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 1 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad Įstatymas netaikomas tais atvejais, kai asmens duomenis tvarko fizinis asmuo ir tik asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija tenkinti, todėl atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, šiuo atveju Įstatymo nuostatos nebuvo taikytos.

Taip pat pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, yra išaiškinęs, jog Įstatymo 1 straipsnio 4 dalyje nustatytų ribų privalo laikytis taip pat ir Įstatymo vykdymo priežiūrą ir kontrolę vykdanti Inspekcija. Tad vienintelis aspektas, kurį Inspekcija nagrinėjamu atveju galėjo tikrinti – klausimas, ar skundžiamas asmuo pareiškėjos asmens duomenų negalėjo sužinoti eidamas tarnybines pareigas. Siekiant patikrinti tokią galimybę, Inspekcija pateikė paklausimą Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai.

Administracija, atsakydama į Inspekcijos paklausimą, nurodė, kad nerinko ir nerenka jokių duomenų apie pareiškėjos skolas, kitus įsiskolinusius gyventojus. Inspekcijai nenustačius faktų, patvirtinančių, kad informacija apie pareiškėjos įsiskolinimus uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Gargždų butų ūkis“ pareiškėjos skunde nurodyti asmenys gavo eidami tarnybines pareigas Administracijoje, tai buvo nurodyta ir skundžiamame sprendime. Dėl skundo argumento, kad Klaipėdos rajono savivaldybės meras raštu ar žodžiu jokios informacijos apie G.

K. Inspekcijai nepateikė, nebuvo supažindintas su pareiškėjos skundu, pažymėjo, kad nors pareiškėja skunde Inspekcijai nurodė, kad dėl asmens duomenų skleidimo ji kreipėsi į Klaipėdos rajono savivaldybės merą, bet atsakymo negavo, skunde Inspekcijai pareiškėja nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Vėliau pareiškėja pateikė įrodymus, jog jau po skundo Inspekcijai pateikimo kreipėsi į merą. Atsižvelgiant į tai, Inspekcija informavo pareiškėją apie Įstatymo nuostatas, reglamentuojančias duomenų subjekto teisių įgyvendinimo tvarką ir konstatavo, kad Įstatymo numatytas terminas atsakymui į merui pateiktą paklausimą dar nėra pasibaigęs. Apie tai Inspekcija informavo ir Administraciją.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjos skundas 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. 3R-279(2.13.1) (toliau – ir Sprendimas) buvo atmestas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 11 d. sprendimu (b. l. 99−103) pareiškėjos A. A. skundą atmetė.

Teismas iš byloje esančių dokumentų nustatęs faktines bylos aplinkybes, vertino, kad Inspekcija priėmė nagrinėti skundą raštu, kuris atitiko Įstatymo 48 straipsnio reikalavimus. Vykdydama tyrimą, Inspekcija pasinaudojo Įstatymo 41 straipsnio 1 punkte numatyta teise nemokamai gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kitų juridinių ir fizinių asmenų visą reikalingą informaciją, dokumentų kopijas ir nuorašus, duomenų kopijas, taip pat susipažinti su visais duomenimis ir dokumentais, reikalingais atliekant asmens duomenų tvarkymo priežiūros funkcijas, gavo reikiamą informaciją iš Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos, L.

D.-K. bei G. K.. Vadovaudamasi surinkta medžiaga, išanalizavusi aktualias bylai faktines aplinkybes, Inspekcija priėmė nagrinėjamoje byloje skundžiamą Sprendimą. Įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad vienas iš galimų Inspekcijos sprendimų ištyrus skundą – Inspekcija, atlikusi tyrimą, priima motyvuotą sprendimą atmesti skundą. Nagrinėjamoje byloje tai ir buvo atlikta. Teismas, visapusiškai įvertinęs Sprendimą, darė išvadą, kad jis atitinka bendruosius individualaus administracinio akto reikalavimus, Sprendime nurodyta jo apskundimo tvarka, jis pasirašytas Inspekcijos direktoriaus, t. y.

Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Teismas darė nuorodą, į Įstatymo 1 straipsnio 4 dalį, kurioje nurodyta, kad Įstatymas netaikomas, jeigu asmens duomenis tvarko fizinis asmuo ir tik asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad šių Įstatymo taikymo ribų privalo laikytis ir Įstatymo vykdymo priežiūrą ir kontrolę vykdanti Inspekcija (LVAT 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1563/2010).

Teismas taip pat konstatavo, kad vieninteliu aspektu, kurį, vadovaudamasi Įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu, Inspekcija kompetentinga tikrinti, yra klausimas, ar asmuo negalėjo neteisėtai sužinoti asmens duomenų, eidamas tarnybines pareigas. Pareiškėja šią prielaidą ir nurodė savo skunde Inspekcijai. Inspekcija šį aspektą ištyrė, kreipdamasi į Klaipėdos rajono savivaldybės administraciją, gaudama reikiamą informaciją iš Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos, tai tinkamai pažymėdama Sprendime. Kaip matyti iš skundo turinio, pareiškėja Inspekcijai skundė G.

K. ir jo sutuoktinės veiksmus, paviešinant jos asmens duomenis namo gyventojų susirinkimo metu, o G. K. darbo vieta buvo vienintelis argumentas, kurio pagrindu pareiškėjai kilo abejonė dėl jos asmens duomenų tvarkymo teisėtumo. Pareiškėja nurodė, kad Inspekcija, neturėdama duomenų, nustatė faktą, kad G. K. ir jo sutuoktinė informaciją apie pareiškėją paskelbė kaip fiziniai asmenys. Teismas su šiuo pareiškėjos argumentu nesutiko ir tvirtino, kad teismui, šiuo atveju, nekyla abejonių, jog pareiškėjos asmens duomenis tvarkė fiziniai asmenys savo asmeniniams poreikiams.

Tai, kad G. K. ir jo sutuoktinė minėtus duomenis tvarkė savo asmeniniams tikslams nurodė ir pareiškėja savo skunde Inspekcijai ir teismui, tvirtindama, kad duomenis buvo paviešinti (duomenys neskelbtini) namo, Gargžduose, gyventojų susirinkimo metu, kurio metu G. K. bei jo sutuoktinė dalyvavo kaip namo gyventojai. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2012 m. birželio 18 d. namo gyventojų susirinkimo protokole Nr. 2 duomenų paskelbimo faktas net nebuvo užfiksuotas. Daugiau argumentų ir jų pagrindžiančių įrodymų nei Inspekcijai, nei bylos nagrinėjimo teisme metu pareiškėja nepateikė, todėl Inspekcijos tyrimas šiuo aspektu laikytas išsamiu ir pagrįstu.

Dėl pareiškėjos argumento, kad Inspekcijos Sprendimo turinyje išdėstoma vienašališka ir nepatikrinta informacija, nes Klaipėdos rajono savivaldybės meras raštu ar žodžiu jokios informacijos apie G. K. Inspekcijai nepateikė, taip pat nebuvo supažindintas su pareiškėjos skundu, teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių įrodymų matyti, kad Inspekcija, priimdama pareiškėjos skundą, 2012 m. rugpjūčio 23 d. raštu Nr. 2R-2990(2.13) paprašė pareiškėjos pateikti 2012 m. liepos 2 d. kreipimąsi į Klaipėdos rajono savivaldybės merą dėl savo asmens duomenų tvarkymo, tačiau pareiškėja nei Inspekcijai, nei teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų ar paaiškinimų dėl minėto kreipimosi.

Pareiškėja tvirtino, kad 2012 m. rugpjūčio 21 d. skundo Inspekcija nepriėmė, o pakartotiną skundą Inspekcijai ji išsiuntė 2012 m. rugpjūčio 28 d. Teismas su šiuo pareiškėjos argumentu nesutiko. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtino, kad 2012 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėjos skundą Inspekcija priėmė, tačiau pažymėjo, kad paduotas skundas buvo nepasirašytas elektroniniu parašu. Inspekcija paprašė pareiškėjos pateikti skundo originalą arba jį atsiųsti pasirašytą saugiu elektroniniu parašu, kaip to reikalauja Įstatymo 42 straipsnio 3 dalis.

Teismas darė išvadą, kad pareiškėjos pateiktas 2012 m. rugpjūčio 27 d. Klaipėdos rajono savivaldybės merui įteiktas pareiškimas dėl jos asmens duomenų tvarkymo (jau po skundo pateikimo Inspekcijai) skundžiamame Sprendime įvertintas tinkamai. Teismas konstatavo, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, Inspekcija Įstatymo nustatytose ribose (Įstatymo 1 str. 2 ir 4 dalys) ištyrė pareiškėjos skundą ir atlikto tyrimo pagrindu priėmė ginčijamą aktą, todėl pagrindo teigti, kad Inspekcija, Sprendimu atmetusi pareiškėjos skundą, pažeidė Įstatymo ar kitų teisės aktų reikalavimus, nėra, pareiškėjos skundas dėl Sprendimo atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėja A. A. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 107−108), kurį patikslino (b. l. 125−128), prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

Taip pat pateiktas prašymas papildomai priimti svarstymui AB „Lietuvos paštas“ 2012 m. spalio 22 d. raštą Nr. 3-6472.

Apeliaciniame skunde apeliantė pateikia šiuos argumentus:

1) teismo sprendimas priimtas už akių, pareiškėjai nuo 2013 m. sausio 20 d. iki 2013 m. sausio 25 d. gydantis Klaipėdos Jūrininkų ligoninėje (stacionare), negalint atvykti į teismo posėdį, pateikti įrodymų, pateisinamų dokumentų, pristatyti liudininkų. Taip teismas padarė akivaizdžią klaidą, išklausė tik Inspekcijos atstovų nuomonės, o pareiškėjai išsakyti pozicijos nebuvo leista, teigiant, kad ji aiški. Teigia, jog laikraštis „Banga“ įrodo, kad G. K. dalyvauja Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos veikloje, posėdžiuose, kuriuose svarstoma materialinė parama, asmens duomenis galėjo rinkti asmeniniams tikslams.

2) Pareiškėja yra buto, esančio name, adresu (duomenys neskelbtini), savininkė, ir buvo išrinkta įgaliotu asmeniu, kuriam UAB „Gargždų butų ūkis“ turėjo pateikti informaciją apie namo finansinę būklę ir be įgalioto asmens sutikimo nepradėti jokių remonto (išskyrus būtinus) ir kitų darbų. Pažymi, kad 2012 m. birželio 18 d. (duomenys neskelbtini) namo gyventojų susirinkime G. K. ir jo sutuoktinė neturėjo balso teisės, nes yra buto nuomininkai, be to, butų savininkai, dėl jų elgesio susirinkimo metu, prašė jų nusišalinti. G. K. į susirinkimą atvyko kaip Klaipėdos rajono savivaldybės įgaliotas asmuo, nes savivaldybei buvo išsiųstas pareiškimas dėl privalomo savivaldybės atstovo dalyvavimo. Atsižvelgiant į tai, kad G. K. yra ir Klaipėdos rajono savivaldybės Architektūros skyriaus vedėjas, ir buto name, adresu (duomenys neskelbtini), nuomininkas, jis, remiantis Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymu, turėjo nusišalinti, tačiau to nepadarė, todėl buvo neįtrauktas į susirinkimo protokolą.

3) Teismas nepagrįstai nurodė, kad prie pareiškėjos skundo Inspekcijai nebuvo pridėtas pareiškėjos pareiškimas Klaipėdos rajono savivaldybės merui.

Atsakovas Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 145), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pateikia šiuos argumentus:

1) remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 1 dalimi, į teismo posėdį neatvykus vienai iš proceso šalių, teismas turi teisę bet ne pareigą teismo posėdį atidėti. Šiuo atveju, Inspekcijos duomenimis, pareiškėja teismą informavo, kad į teismo posėdį neatvyks, tačiau neprašė teismo posėdžio atidėti. Taip pat pažymi, jog pareiškėja nei skunde teismui, nei kitu būdu nebuvo išreiškusi noro į teismo posėdį kviesti liudytojus, nors remiantis ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punktu, tai turėjo būti nurodyta skunde.

2) Atsakant į apeliantės argumentą, kad G. K. į gyventojų susirinkimą atvyko kaip Klaipėdos rajono savivaldybės įgaliotas asmuo, pažymėjo, kad pareiškėjos pateiktame 2012 m. birželio 18 d. gyventojų susirinkimo protokole nurodyta, kad susirinkime dalyvauja buto nuomininkas G. K. su žmona.

3) Teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos pateiktas 2012 m. rugpjūčio 27 d. Klaipėdos rajono savivaldybės merui adresuotas pareiškimas dėl pareiškėjos duomenų tvarkymo Inspekcijos Sprendime įvertintas tinkamai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos rajono savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 144), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymi, kad apeliacinis skundas nepagrįstas jokiais motyvais ar teisės aktais, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimas galėtų būti naikinamas. Sutinka su teismo sprendime išdėstytais argumentais, kurių pagrindu pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, visų pirma pažymi, jog nors pareiškėja skunde nurodė, kad prašo panaikinti Inspekcijos 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 2R-3242(213) (b. l. 4), šioje byloje nagrinėjamas ginčas dėl Inspekcijos 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimo „Dėl A. A. 2012 m. rugpjūčio 21 d. skundo“ Nr. 3R-279(2.13.1) teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 5−6), nes pareiškėjos nurodytas Inspekcijos 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimas Nr. 2R-3242(213) yra tik Inspekcijos 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. 3R-279(2.13.1) lydraštis, nesukeliantis jokių teisinių pasekmių, iš pareiškėjos skundo akivaizdu, jog ji nesutinka būtent su 2012 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. 3R-279(2.13.1), pateikia argumentus, būtent dėl jo.

Sprendimu Inspekcija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl jos asmens duomenų tvarkymo, kai, kaip skunde nurodė pareiškėja, daugiabučio namo gyventojų susirinkimo metu pareiškėjos kaimynai G. K. ir L. D.-K. paskelbė informaciją apie pareiškėjos įsiskolinimą UAB „Gargždų butų ūkis“, nusprendė, kad tokiai G. K. ir L. D.-K. veiklai Įstatymas netaikomas. Skunde Inspekcijai pareiškėja taip pat buvo nurodžiusi, kad 2012 m. liepos 2 d. dėl savo asmens duomenų tvarkymo kreipėsi į Klaipėdos rajono savivaldybės merą, tačiau atsakymo negavo. Inspekcija Sprendime išsamiai pasisakė ir dėl šio skundo argumento, pažymėdama, kad iš Inspekcijos turimų duomenų, matyti, kad į Klaipėdos rajono savivaldybės merą rašytiniu paklausimu dėl savo asmens duomenų tvarkymo pareiškėja kreipėsi 2012 m. rugpjūčio 27 d., todėl atsižvelgiant į tai, jog Įstatyme nustatytas 30 kalendorinių dienų terminas atsakymui į šį paklausimą pateikti dar nėra pasibaigęs, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos veiksmuose įstatymo pažeidimų dėl pareiškėjos, kaip duomenų subjekto, teisių įgyvendinimo nenustatyta.

Pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos medžiagą, visas bylai reikšmingas aplinkybes, remdamasis teisės aktų nuostatomis, teismų praktika ir aiškiai sudėliodamas argumentaciją, detaliai pasisakydamas dėl pareiškėjos skunde nurodytų argumentų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, teisėtai ir bei pagrįstai darė išvadą, kad Inspekcija įstatymo nustatytose ribose (Įstatymo 1 str. 2 ir 4 dalys) ištyrė pareiškėjos skundą ir atlikto tyrimo pagrindu priėmė ginčijamą aktą, todėl nėra pagrindo teigti, kad Inspekcija, Sprendimu atmetusi pareiškėjos skundą, pažeidė Įstatymo ar kitų teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis, jų nekartos ir dėl visų byloje dalyvaujančių asmenų pateiktų argumentų iš naujo atskirai nepasisakys.

Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens teisę į privatumą saugo Lietuvos Respublikos Konstitucija ir tarptautiniai teisės aktai. Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalis nustato, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą (22 str. 4 d.). Pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalį, kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas. Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad sąvoka privatus gyvenimas yra plati ir kintanti, ji apima skirtingas žmogaus savybes, baigtinio jos elementų sąrašo nėra (žr. EŽTT sprendimą S. ir Marper prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 30566/04).

Pagrindinis Lietuvos Respublikos teisės aktas, ginantis žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę – Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas. Šio įstatymo tikslas – ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis (Įstatymo 1 str. 1 d.). Jis reglamentuoja santykius, kurie atsiranda tvarkant asmens duomenis automatiniu būdu, taip pat neautomatiniu būdu tvarkant asmens duomenų susistemintas rinkmenas: sąrašus, kartotekas, bylas, sąvadus ir kita. Įstatymas nustato fizinių asmenų, kaip duomenų subjektų, teises, šių teisių apsaugos tvarką, juridinių ir fizinių asmenų teises, pareigas ir atsakomybę tvarkant asmens duomenis (Įstatymo 1 str. 2 d.). Įstatymo 1 straipsnio 3−7 dalys nustato šio įstatymo taikymo sritis. Nagrinėjamu atveju aktuali Įstatymo 1 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis, kurioje nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas, jeigu asmens duomenis tvarko fizinis asmuo ir tik asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti. Kaip pažymėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1563/2010, šių Įstatymo taikymo ribų privalo laikytis ir Įstatymo vykdymo priežiūrą ir kontrolę vykdanti Inspekcija. Minėtoje nutartyje pažymėta ir tai, kad Įstatymas įgyvendina 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (toliau – ir Direktyva). Vertinant Direktyvos nustatomas reguliavimo ribas pažymėtina, kad Direktyvoje, kaip ir Įstatyme, eksplicitiškai nurodytos sritys, kuriose Direktyva nėra taikoma, inter alia, kai duomenis tvarko fizinis asmuo, užsiimdamas tik asmenine ar namų ūkio veikla (Direktyvos 3 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju, įvertinus skundo tyrimo Inspekcijoje metu gautus duomenis – pareiškėjos skunde nurodytų asmenų G. K. ir L. D.-K. raštą (b. l. 82), kuriame jie nurodė, kad neturi, nerinko ir nežada rinkti, o taip pat ir viešinti jokių duomenų apie pareiškėjos įsiskolinimus UAB „Gargždų butų ūkis“, paaiškino, kad pokalbio su gyventojais metu L. D.-K. klausimo forma pareiškėjos paklausė, ar ji, siūlydama atsiskirti nuo daugiabutį administruojančios įmonės UAB „Gargždų butų ūkis“ ir įsteigti bendriją, galėtų paneigti tarp gyventojų sklandančią informaciją, kad ji buvo įsiskolinusi ir kokiomis aplinkybėmis tos skolos buvo panaikintos;

Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos raštą Nr. (5.1.52)A5-4710 (b. l. 24−25; 62−63), kuriame paaiškinta, kad savivaldybės administracija nerinko ir nerenka jokių duomenų apie pareiškėjos skolas bei kitus įsiskolinusius gyventojus, jų skolų dydžius ir netvarko jų duomenų, taip pat nurodė, kad Socialinės paramos skyriaus darbuotojai, savivaldybės administracijoje administruojantys socialinę paramą, yra pasirašę konfidencialumo pasižadėjimus ir turi teisę rinkti būtinus duomenis tik apie tuos asmenis, kurie kreipėsi socialinės paramos, visi socialinę paramą administruojančių darbuotojų veiksmai išsaugomi duomenų bazės vartotojų veiksmų žurnaluose, pažymėjo, jog yra įsitikinę, kad savivaldybės administracijos darbuotojas G.

K. informacijos apie A. A. įsiskolinimą negalėjo gauti iš socialinę paramą administruojančio Socialinės paramos skyriaus – darytina išvada, jog pareiškėjos skunde Inspekcijai nurodytas atvejis, t.y. namo gyventojų susirinkime paskleisti duomenys apie tai, kad pareiškėja galbūt įsiskolinusi UAB „Gargždų būtų ūkis“, nepatenka į Įstatymo reguliavimo sritį, nes šiuos duomenis G. K. ir jo sutuoktinė L. D.-K. gavo ne eidami tarnybines pareigas Klaipėdos rajono savivaldybės administracijoje, o kaip fiziniai asmenys (sužinojo iš kaimynų) ir juos tvarkė tik asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija (susijusiems su gyvenamosios vietos tvarkymo klausimais), tenkinti.

Todėl Inspekcija Sprendime pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju G. K. ir L. D.-K. veiklai Įstatymas nėra taikomas. Į bylą pateikta laikraščio „Banga“ ištrauka nepatvirtina pareiškėjos teiginių, jog informaciją apie galimus pareiškėjos įsiskolinimus, jis sužinojo eidamas tarnybines pareigas (b. l. 13−14).

Kaip minėta, Sprendime Inspekcija pasisakė ir dėl pareiškėjos skundo argumento, kad ji 2012 m. liepos 2 d. dėl savo asmens duomenų tvarkymo kreipėsi į Klaipėdos rajono savivaldybės merą, tačiau atsakymo negavo. Byloje esantys duomenys patvirtina Inspekcijos Sprendime konstatuotą aplinkybę, kad į Klaipėdos rajono savivaldybės merą dėl savo asmens duomenų tvarkymo rašytiniu paklausimu pareiškėja kreipėsi, ne, kaip nurodyta skunde, 2012 m. liepos 2 d., o tik 2012 m. rugpjūčio 27 d (b. l. 7−8; 30−31). Šiuo aspektu pažymėtina, kad 2012 m. liepos 2 d. pareiškėja Klaipėdos rajono savivaldybės merui buvo pateikusi prašymą (b. l. 42; 55), ir jis, kaip nurodyta ir apeliaciniame skunde, kartu su skundu buvo pateiktas Inspekcijai, tačiau jame buvo keliami klausiami ne dėl galimai netinkamo jos asmens duomenų tvarkymo, o dėl Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2010 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. T11-790, kuriuo patvirtintas teritorijos dalies, esančios prie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) namų, detalusis planas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog Inspekcija Sprendime pagrįstai nurodė, kad Įstatyme nustatytas 30 kalendorinių dienų terminas atsakymui į paklausimą pateikti (skaičiuojamas nuo 2012 m. rugpjūčio 27 d.) dar nėra pasibaigęs, todėl Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos veiksmuose įstatymo pažeidimų dėl pareiškėjos, kaip duomenų subjekto, teisių įgyvendinimo nenustatyta.

Taigi, Inspekcija, tinkamai išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl galimų Įstatymo pažeidimų jos atžvilgiu (tiek informacijos paskleidimo namo gyventojų susirinkime, tiek mero neatsakymo į paklausimą), priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo.

Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti dėl to, jog jis priimtas bylą išnagrinėjus teismo posėdyje, kuriame ji dėl ligos negalėjo dalyvauti, todėl neturėjo galimybės išdėstyti savo pozicijos, pateikti įrodymų ir iškvieti liudytojų. Atsakydama į šį argumentą, teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 78 straipsnio 3 dalis numato, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais (ABTĮ 80 str. 1 d.). Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja apie 2013 m. sausio 22 d. teismo posėdį buvo informuota tinkamai (b. l. 92), apie tai, kad šiame posėdyje dalyvauti negalės pareiškėja teismui pranešė elektroniniu laišku (b. l. 93), tačiau neprašė posėdžio atidėti. Atsižvelgiant į tai, remdamasis byloje esančiais dokumentais, nuspendęs, kad byla gali būti išnagrinėta ir be pareiškėjos dalyvavimo, papildomų įrodymų, teismas turėjo teisę bylą nagrinėti 2013 m. sausio 22 d. teismo posėdyje pareiškėjai nedalyvaujant. Argumentas, kad pareiškėja negalėjo išdėstyti savo pozicijos taip pat atmestinas, nes iš teismo sprendimo matyti, kad teismas vertino pareiškėjos poziciją išdėstytą skunde. Tai, kad pageidauja, jog teismo posėdžio metu būtų apklausti liudytojai, pareiškėja turėjo suformuluoti atitinkamą prašymą savo skunde (ABTĮ 23 str. 1 d. 6 p.) ar pateikti atskirą prašymą teismui. Taigi naikinti pirmosios instancijos teismo šiuo apeliacinio skundo argumentu nėra teisinio pagrindo.

Apeliaciniame skunde pareiškėja taip pat nurodo, kad G. K. namo gyventojų susirinkime dalyvavo kaip Klaipėdos rajono savivaldybės įgaliotas asmuo. Šis argumentas atmestinas kaip nepagrįstas, įvertinus tai, kad namo gyventojų susirinkimo protokole Nr. 2 (b. l. 53−54) prie susirinkimo dalyvių sąrašo nurodyta, kad dalyvavo „ir namo nuomininkai: G. K. su žmona“, skiltyje darbotvarkė taip pat nurodyta „namo gyventojas (nuomininkas) G. K. informavo apie namo vaikų smėlio dėžes, kai galima iškasti ir iškelti į kitą vietą, surinks parašus, nubraižys schemą“; „namo gyventojas (nuomininkas) G. K. informavo apie automobilių parkavimo kieme ir koks ženklas bus pastatytas išgirsti iš Klaipėdos rajono savivaldybės komisijos, nes namo gyventojai negali vieningai nuspręsti ir prieštarauja vienas kitam, sukelia konfliktą“. Tai leidžia daryti išvadą, jog G. K. susirinkime dalyvavo ne kaip savivaldybės atstovas, o kaip namo gyventojas (nuomininkas).

Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat pateikė prašymą papildomai priimti svarstymui AB „Lietuvos paštas“ 2012 m. spalio 22 d. raštą Nr. 3-6472. ABTĮ 138 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nenurodė priežasčių, dėl kurių šis raštas nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teismui ar dėl kurių jo pateikimo būtinybė iškilo tik dabar, todėl šis prašymas atmestinas.

Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjos A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė