2K-638/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-638/2012

Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00159-2009-7

Procesinio sprendimo kategorijos

1.2.8.1.1.;

2.1.15.3.3.2;

3.12 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Rimvydui Valentukevičiui,

gynėjui advokatui Ričardui Suslavičiui,

nuteistajam V. M.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Eugenijaus Papučkos bei nuteistojo V. M. ir jo gynėjo advokato Ričardo Suslavičiaus kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalį 80 MGL (10 400 Lt) dydžio bauda.

Iš V. M. priteista 15 000 Lt nukentėjusiajam G. N. neturtinei žalai atlyginti.

Skundžiamas ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 18 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 12 d. nuosprendis pakeistas: nuteistojo V. M. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 154 straipsnio 2 dalies į 154 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda.

Iš V. M. nukentėjusiajam G. N. priteista suma neturtinei žalai atlyginti sumažinta iki 10 000 Lt.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Klimavičiaus pranešimą, prokuroro, prašiusio prokuroro kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo ir jo gynėjo kasacinį skundą atmesti, ir nuteistojo bei jo gynėjo, prašiusių jų skundą tenkinti, o prokuroro atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 12 d. nuosprendžiu V. M. nuteistas pagal BK 154 straipsnio 2 dalį už tai, kad šmeižė asmenį, jog tariamai šis padarė sunkų nusikaltimą, o būtent: 2009 m. rugsėjo 14 d., nuo 9 iki 12 val., teisiamojo posėdžio, vykusio Vilniaus apygardos teisme, esančiame Vilniuje, Gedimino pr. 40/1, metu, V. M. viešai, tyčia paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorą G. N., paniekinusią ir pažeminusią pastarąjį, nurodydamas, kad G. N. 2003-2005 metais, tirdamas baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl galimo (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnų piktnaudžiavimo, kyšininkavimo, įtariamojo apklausos metu pareikalavo iš V. M. 10 000 Lt kyšio už ikiteisminio tyrimo nutraukimą; taip pat V. M. nurodė, jog analogiško dydžio kyšių G. N. reikalavo iš kitų įtariamųjų už ikiteisminio tyrimo nutraukimą.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu V. M. veiką perkvalifikavo iš BK 154 straipsnio 2 dalies į 154 straipsnio 1 dalį, nes byloje nėra patikimų įrodymų, jog jis šmeižė nukentėjusįjį G. N. padarius sunkų nusikaltimą. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad V. M., 2009 m. rugsėjo 14 d. duodamas parodymus kaip liudytojas, viešai pasakė, kad prokuroras G. N., 2003-2005 metais tirdamas baudžiamąją bylą dėl piktnaudžiavimo tarnyba, jo, kaip įtariamojo, apklausos metu reikalavo 10 000 Lt kyšio už ikiteisminio tyrimo nutraukimą, be to, nurodė žinąs, kad kyšio buvo reikalauta ne iš jo vieno. Nukentėjusiojo G. N. parodymai, kad V. M. tvirtino, jog už ikiteisminio tyrimo nutraukimą buvo reikalaujama kyšio ir iš kitų įtariamųjų, iš viso 50 000 Lt, t. y. buvo šmeižiama padarius sunkų nusikaltimą, neatitinka teisiamojo posėdžio protokolo duomenų, o pastabų dėl teisiamojo posėdžio protokolo išsamumo nepareikšta. Liudytojo A. K. parodymai dėl šios aplinkybės yra nepakankamai konkretūs. Esant abejonių dėl tariamai reikalauto kyšio sumos, jos aiškintinos kaltinamojo naudai, pripažįstant, kad G. N. buvo šmeižiamas reikalavęs 10 000 Lt kyšio, o tai yra apysunkis nusikaltimas.

Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojas E. Papučka prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 18 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino ne kaip visetą, o atskirai vienus nuo kitų, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Pažeidimas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą, todėl vertintinas kaip esminis. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl V. M. nurodytos aplinkybės, kad kyšio G. N. reikalavo ir iš kitų asmenų, rėmėsi teisiamojo posėdžio protokolu, nukentėjusiojo G. N., liudytojo A. K. parodymais, tačiau minėti įrodymai nesudaro byloje dėl šios aplinkybės surinkto įrodymų viseto, nes neatsižvelgta į liudytojo V. S. ir paties V. M. parodymus. Liudytojas V. S. parodė, kad darbovietėje sklido kalbos, jog reikalaujama 50 000 Lt kyšio suma už ikiteisminio tyrimo nutraukimą, kad tariamai V. M., V. P., A. L. jau yra ją sumokėję. V. M., duodamas parodymus, taip pat teigė, kad kyšių buvo reikalaujama ne tik iš jo, bet ir iš kitų pareigūnų.

Nuteistasis V. M. ir jo gynėjas advokatas R. Suslavičius kasaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 12 d. bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 18 d. nuosprendžius ir priimti naują, išteisinamąjį, nuosprendį, o nukentėjusiojo G. N. civilinį ieškinį atmesti.

Kasatoriai nurodo, kad teismai nenustatė visų objektyvių ir subjektyvių šmeižimo nusikalstamos veikos sudėties požymių, neatžvelgė į kitų teisės šakų normas, todėl netinkamai taikė BK 154 straipsnį. Šmeižimas gali būti padaromas tik veikiant tiesiogine tyčia. Dėl to, taikant BK 154 straipsnį, be kitų aplinkybių, būtina nustatyti, kad kaltininkas skleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją siekia apšmeižti kitą žmogų, t. y. kaltininkas sąmoningai nukreipia savo valios pastangas tam, kad dėl jo veikimo atsirastų padariniai ar kiltų tokių padarinių kilimo grėsmė. Šioje byloje iš V. M. parodymų matyti, kad jis nesiekė apšmeižti G. N., o tik norėjo duoti parodymus apie visas jam žinomas bylos aplinkybes. Antai, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jis nedavė parodymų apie G. N. reikalavimą duoti kyšį, tuo tarpu apeliacinės instancijos teisme apie tai parodė, nes jam buvo užduotas toks klausimas, o jis buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie leistų daryti priešingą išvadą dėl V. M. tikslų darant veiką. Kasatoriai nurodo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.24 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas asmenų, dalyvaujančių teismo procese, imunitetas nuo atsakomybės už tikrovės neatitinkančios informacijos, žeminančios asmens garbę bei orumą, paskleidimą teismo posėdžio metu. Nagrinėjamoje byloje susiklostė būtent tokia teisinė situacija, todėl, atsižvelgus į civilinės teisės normas, darytina išvada, kad V. M. veika negalėjo būti vertinama taikant BK 154 straipsnį.

Kasatorių nuomone, teismai, spręsdami civilinį ieškinį, neatsižvelgė į susijusias civilinės ir civilinio proceso teisės normas, todėl pažeidė BPK 113 straipsnio 2 dalį. Pažeidimas sutrukdė teismui priimti pagrįstą nuosprendį, todėl vertintinas kaip esminis. BPK 113 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis Kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso teisės normos. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, o pagal BPK 115 straipsnio 1 dalį civilinio ieškinio patenkinimas priklauso nuo to, kiek jis yra įrodytas.

Pagal teismų praktiką neturtinė žala turi būti apčiuopiama, ja negali būti suprantamas vienkartinio ar momentinio pobūdžio poveikis asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė byla Nr. 3K-3-337/2006). Nukentėjusysis G. N., siekdamas pagrįsti savo reikalavimą dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo, išskyrus bendrojo pobūdžio pasisakymus, nenurodė jokių aplinkybių, nepateikė jokių įrodymų. Per visą bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose laiką dalyvavo tik viename teismo posėdyje, t. y. proceso eiga nesidomėjo, o tai leidžia teigti, kad V.

M. veiksmai jam yra mažareikšmiai, vienkartinio pobūdžio, jam nesvarbi proceso baigtis. Bylą nagrinėjusių teismų išvadas, kad buvo pažemintas G. N. vardas ir autoritetas, pakenkta nukentėjusiojo, kaip viešo asmens, profesinei veiklai, paneigia aplinkybė, kad G. N. 2009 metais buvo paaukštintas pareigomis. Dėl to darytina išvada, kad civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo yra neįrodytas, ir, vadovaujantis teismų praktika, neturėjo būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-29/2009). Kita vertus, pripažinus, kad nukentėjusysis G.

N. patyrė neturtinės žalos, priteistas jos dydis aiškiai neatitinka CK 6.250, 6.282 straipsnių nuostatų ir teismų praktikos, nes, kaip matyti iš anksčiau nurodytų aplinkybių, nukentėjusysis G. N. dėl V. M. veikos iš esmės jokios neturtinės žalos nepatyrė, todėl neturtinės žalos dydis turi būti sumažintas. Kasatoriai pažymi, jog bylą nagrinėjusių teismų teiginiai apie tai, kad nustatydami neturtinės žalos dydį jie atsižvelgė į teismų praktiką, yra deklaratyvūs, nes iš teismų praktikos matyti, kad šios kategorijos baudžiamosiose bylose maksimali neturtinės žalos atlyginimo suma yra artima 5000 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės bylos Nr. 2K-7-137/2008; 2K-233/2011), tuo tarpu iš V.

M. nukentėjusiajam buvo priteista dvigubai didesnė pinigų suma.

Kasatoriai taip pat teigia, kad teismai, nuosprendžiuose darydami išvadas dėl neturtinės žalos atlyginimo, nepadarė tiesioginių nuorodų į teisės normas, savo išvadų nepagrindė teisiniais argumentais, neatskleidė civilinės teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, turinio ir reikšmės nustatomam neturtinės žalos dydžiui, todėl iš esmės pažeidė BPK 305 straipsnio 5 dalį, nukrypo nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimo išaiškinimų.

Prokuroro, nuteistojo V. M. ir jo gynėjo R. Suslavičiaus kasaciniai skundai atmestini.

Dėl prokuroro E. Papučkos kasacinio skundo

BK 154 straipsnyje numatyta atsakomybė tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, jei ši veika padaryta asmens, kuris suvokė, kad skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį, suprato, kad ji žemina kito žmogaus garbę, ir norėjo taip veikti. Prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes, spręsdamas dėl V. M. nurodytos aplinkybės, kad kyšio G. N. reikalavo ir iš kitų asmenų, neatsižvelgė į įrodymų visetą, o konkrečiai – į paties V. M. parodymus, liudytojo V. S. parodymus. Kolegija pažymi, kad iš byloje surinktų įrodymų viseto matyti, kad V. M. teismo posėdžio metu pareikšdamas, kad prokuroras G. N. kyšio reikalavo ir iš kitų asmenų, rėmėsi ne savo patirtimi, o savo darbo vietos darbuotojų kalbomis, todėl jis negalėjo žinoti, ar ši informacija atitinka tikrovę, ar jos neatitinka; tuo tarpu pagal BK 154 straipsnį asmeniui baudžiamoji atsakomybė taikoma tik tada, kai kalnininkas suvokia, kad jo skleidžiama informacija neatitinka tikrovės. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas, nesiremdamas paties V. M., liudytojo V. S. parodymais nustatant faktines bylos aplinkybes, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, taip pat netinkamai kvalifikavo V. M. veiką pagal BK 154 straipsnio 1 dalį.

Dėl nuteistojo V. M. ir jo gynėjo R. Suslavičiaus kasacinio skundo

Nuteistasis ir jo gynėjas nepagrįstai teigia, kad V. M. veikai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes nenustatyti objektyvūs ir subjektyvūs šmeižimo (BK 154 straipsnis) požymiai. Išvadą apie tai, kad V. M. objektyviai paskleidė apie kitą asmenį tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba paskirsti pasitikėjimą juo, patikimai patvirtina nukentėjusiojo G. N., liudytojų E. L., R. B., V. M. apklausos pas prokurorą G. N. protokolas, Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. teisiamojo posėdžio protokolas ir kitų byloje surinktų įrodymų visuma.

Tuo tarpu tai, kad V. M. šią veiką padarė veikdamas tyčia, patvirtina faktinės bylos aplinkybės. V. M. buvo žinoma, kad prokuroras G. N., jį apklausdamas byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl galimo (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnų piktnaudžiavimo ir kitų veikų, kyšio iš jo nereikalavo. Dėl to pareikšdamas apie tai teisiamojo posėdžio metu, jis paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. teisiamojo posėdžio dalyviams.

Neatitinkanti tikrovės informaciją apie kitą žmogų, kad jis esą padarė nusikaltimą, neabejotinai yra tokia, kuri gali kitą žmogų paniekinti ar pažeminti, pakirsti pasitikėjimą juo, ir šios aplinkybės V. M. negalėjo nesuprasti. Pažymėtina, kad BK 154 straipsnyje aprašyto šmeižimo nusikaltimo baigtumas nėra siejamas su padariniais, t. y. su realiai pažeista nukentėjusio asmens garbe, todėl kaltininko valios santykis su veika sukeltais padariniais neturi reikšmės sprendžiant, ar asmens veika atitinka BK 154 straipsnyje aprašytos šmeižimo sudėties požymius.

Nagrinėjamu aspektu baudžiamajai atsakomybei už šmeižimą pagrįsti pakanka to, kad asmuo valingai, o ne veikiamas kokių nors jo valią pažeidžiančių aplinkybių, atlieka objektyvius šmeižimo nusikaltimo turinį sudarančius veiksmus. Byloje nėra duomenų, kad V. M. teismo posėdžio metu pareikšdamas, jog prokuroras G. N. iš jo reikalavo kyšio, šiuos veiksmus atliko veikiamas kokių nors aplinkybių, pažeidžiančių jo valią, todėl darytina išvada, kad šmeižimo nusikaltimo turinį sudarančius veiksmus jis atliko valingai, kitaip tariant, jis norėjo paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją apie G.

N. esą jis padarė nusikaltimą.

Nuteistasis ir jo gynėjas nepagrįstai teigia, kad V. M. netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes neatsižvelgta į kitų teisės šakų normas. CK 2. 24 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio nuostatos, reglamentuojančios asmens garbės ir orumo gynimą, netaikytinos teismo proceso dalyviams už teismo posėdžio metu pasakytas kalbas bei teismo dokumentuose paskelbtus duomenis. Pagal BPK 78 straipsnį liudytojas yra šaukiamas apklausai asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokių nors reikšmės bylai teisingai išspręsti turinčių aplinkybių. Jis, kaip numatyta BPK 83 straipsnyje, turi pareigą šaukiamas atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar teismą ir duoti parodymus apie tai, kas jam žinoma apie reikšmės bylai išspręsti turinčias aplinkybes. Prieš apklausą liudytojas yra įspėjamas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą (BK 235 straipsnis), atsisakymą ar vengimą be teisėto pagrindo duoti parodymus (BPK 163 straipsnis). Dėl to darytina išvada, kad CK 2. 24 straipsnio 9 dalies nuostata taikytina ne visiems teismo proceso dalyviams, o tik proceso šalims, ir todėl nesuteikia imuniteto liudytojui nuo baudžiamosios atsakomybės už šmeižimą (BK 154 straipsnis), įžeidimą (BK 155 straipsnis), nepagarbą teismui (232 straipsnis), melagingų parodymų davimą (BK 235 straipsnis) ir kitas panašias veikas, padaromas teismo posėdžio metu žodžiu ar raštu teikiant kokius nors duomenis.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nuteistojo V. M. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, o nuteistojo ir jo gynėjo argumentai nesuteikia pagrindo veikos kvalifikavimą keisti ar V. M. dėl kaltinime nurodytos veikos išteisinti.

Dėl žalos atlyginimo

Nuteistojo ir jo gynėjo teiginiai, kad nukentėjusysis G. N. dėl V. M. veikos nepatyrė neturtinės žalos, nes teismo posėdžių nelankė, bylos procesu nesidomėjo, o vėliau buvo paaukštintas pareigomis, yra teisiškai nepagrįsti. Nekelia abejonių, kad informacija apie tai, jog kitas asmuo padarė nusikaltimą, savaime yra įžeidžiamo, garbę žeminančio pobūdžio, todėl akivaizdu, kad dėl V. M. veikos nukentėjusysis patyrė neturtinės žalos. Ši aplinkybė nukentėjusiajam buvo žinoma, jos papildomai įrodinėti nereikėjo, todėl jo dalyvavimo teismo posėdžiuose dažnumas nesuteikia pagrindo teigti, kad neturtinė žala jam nepadaryta. Nuteistojo ir jo gynėjo teiginiai apie tai, kad nukentėjusysis proceso baigtimi nesidomėjo, deklaratyvūs, nes nukentėjusysis apie proceso eigą gali sužinoti ne tik dalyvaudamas teismo posėdžiuose, bet ir kitais būdais. Aplinkybė, kad nukentėjusysis vėliau buvo paaukštintas pareigomis, neleidžia teigti, kad jis nepatyrė neturtinės žalos, nes neturtinės žalos turinį sudaro ne tik žala asmens garbei jo profesinės veiklos srityje, bet ir kitos aplinkybės.

Nuteistasis ir jo gynėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo priteistas nukentėjusiajam atlyginti neturtinės žalos dydis yra aiškiai per didelis, nes atitinka teismų praktikos nagrinėjamos kategorijos baudžiamosiose bylose (kasacinės bylos Nr. 2K-7-137/2008; 2K-233/2011). Kolegija pažymi, kad CK 6.250 ir 6. 282 straipsniai nustato tik bendrus neturtinės žalos dydžio nustatymo principus, kuriems nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis pats savaime neprieštarauja. Teismų praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo nagrinėjamos kategorijos bylose dar nėra susiformavusi, o nuteistojo ir jo gynėjo nurodomos kasacinės instancijos teismo bylos negali būti laikomos tokiomis, kurių turi būti paisoma priimant sprendimą šioje byloje. Byloje Nr. 2K-7-137/2008 nagrinėtas ne neturtinės žalos šios kategorijos bylose maksimumo, bet minimumo klausimas, tuo tarpu bylos Nr. 2K-233/2011 faktinės aplinkybės yra iš esmės skirtingos nuo šios bylos aplinkybių. Dėl to nuteistojo ir jo gynėjo nurodomi argumentai nesuteikia pagrindo mažinti šioje byloje nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį. Kolegijos nuomone, spręsdami nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, teismai nuosprendžiuose nurodė pakankamai teisės normomis ir bylos faktinėmis aplinkybėmis pagrįstų argumentų, todėl BPK 305 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Atmesti nuteistojo V. M. ir jo gynėjo bei prokuroro kasacinius skundus.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Vladislovas Ranonis

Antanas Klimavičius