2021-05-19 Nr. CB-4814-2-55-3-00359-2019-4 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr. e3K-3-130-611/2021

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00359-2019-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.3, 2.6.39.2.5.5, 2.8.2.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 30 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. P. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių draudiko pareigą supažindinti draudėją su draudimo rūšies taisyklėmis, transporto priemonės draudimo sutarties kvalifikavimą kaip vartojimo sutarties bei teismo pareigą ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) vertinti tokios vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė (draudėja) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei (draudikei), prašydama priteisti iš atsakovės 41 220 Eur draudimo išmoką. Nurodė, kad ji, atstovaujama savo sutuoktinio, kreipėsi į atsakovės atstovę S. N. dėl automobilio „BMW 6 640I Coupe“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), draudimo sutarties sudarymo (kasko draudimo). 2018 m. sausio 3 d. elektroniniu laišku draudikės atstovė nurodė, jog tam, kad draudikė galėtų apdrausti transporto priemonę, reikalinga papildoma automobilio apžiūra. Draudimo bendrovės žalos sureguliavimo centro ekspertui apžiūrėjus automobilį, jį įvertinus ir padarius nuotraukas, draudikės atstovė S. N. nurodė, kad ieškovė turi pateikti pažymą apie automobilyje sumontuotą saugos įrangą.

UAB „Krasta Auto Vilnius“ 2018 m. sausio 15 d. pažymoje Nr. KAV-S18-34 patvirtino, kad ieškovės automobilyje yra sumontuota gamyklinė signalizacija su perimetrine ir ultragarsine salono apsauga, sirena su autonominiu maitinimu, posvyrio daviklis, variklio imobilizatorius bei centrinis užraktas su distanciniu valdymu. Kai ieškovės atstovas persiuntė šią pažymą atsakovės atstovei S. N. (14.44 val.), pastaroji nedelsdama 2018 m. sausio 15 d. 14.58 val. persiuntė ieškovės atstovui draudimo polisą, serija LD, Nr. 109917155, ir mokėjimo kvitą.

Ieškovės atstovas 2018 m. sausio 15 d. atliko mokėjimo pavedimą, sumokėdamas pirmąją 558,16 Eur draudimo įmoką iš keturių. Apie tai, kad yra papildomų draudimo sąlygų, viena iš kurių – būtinybė įrengti papildomą signalizaciją, kurios nesant negalios draudimo apsauga nuo vagysčių, ieškovės atstovas nebuvo informuotas. Jokių papildomų pranešimų apie tai, kad būtų pateikta pažyma apie įrengtą papildomą signalizaciją, ar pranešimo apie draudimo apsaugos nuo vagysčių negaliojimą nuo 2018 m. sausio 20 d. ieškovė taip pat negavo. 2018 m. rugpjūčio 18 d. ieškovei būnant Rygoje, buvo pavogtas jos automobilis.

Apie eismo įvykį buvo informuota draudikė, tačiau ji 2018 m. spalio 16 d. raštu atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nurodydama, kad, ieškovei iki 2018 m. sausio 20 d. nesumontavus papildomos automobilio apsaugos sistemos, draudimo apsauga nuo vagysčių įvykio dieną nebegaliojo. Nesutikdama su tokia draudikės pozicija, ieškovė kreipėsi į ją su skundu, tačiau draudikė 2018 m. lapkričio 27 d. raštu skundo netenkino, motyvuodama tuo, kad draudimo brokerė buvo supažindinusi ieškovę su visomis draudimo sąlygomis, tarp jų ir su draudimo liudijime esančia sąlyga, kad iki 2018 m. sausio 19 d. draudėja turi transporto priemonėje įrengti vieną iš draudimo liudijime nurodytų apsaugos sistemų ir iki 2018 m. sausio 20 d. pateikti jos įrengimą patvirtinantį dokumentą, kitaip negalios draudimo apsauga nuo vagystės. Nesutikdama su tokiu atsakymu, ieškovė kreipėsi į Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkos priežiūros departamentą su prašymu išspręsti vartojimo ginčą, tačiau Lietuvos bankas 2019 m. sausio 16 d. sprendimu įvykį pripažino nedraudžiamuoju.

Ieškovė nurodė, kad nesutinka su atsakovės pozicija ir Lietuvos banko rekomendacinio pobūdžio sprendimu, bei prašo teismo išspręsti ginčą, tenkinant ieškinio reikalavimą dėl draudimo išmokos priteisimo, pripažinus automobilio vagystę draudžiamuoju įvykiu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei iš atsakovės 41 220 Eur draudimo išmoką.

4. Teismas nusprendė, kad 2018 m. sausio 15 d. sudaryta draudimo sutartis yra vartojimo sutartis, todėl jai taikomos sutarties sąlygų aiškinimo taisyklės, kurios įpareigoja nacionalinį teismą ex officio vertinti sutarties sąlygų sąžiningumą, nors vartotojas to neprašo.

5. Teismas nustatė, kad transporto priemonių draudimo liudijime (polise) išvardytos apsaugos sistemos („Sherlog Optimum“, „Sherlog Premium“, „Connex“, „Connex ID“, „Connex ID plius“, „Total Guard“, „Cobra Conex“, „Seklys“, „Sherlog Light“), iš kurių pasirinktinai vieną transporto priemonėje turėjo įrengti draudėjas, nebuvo įvardytos kaip papildomos. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad automobilyje buvo sumontuota gamyklinė signalizacija su perimetrine ir ultragarsine salono apsauga, sirena su autonominiu maitinimu, posvyrio daviklis, variklio imobilizatorius bei centrinis užraktas su distanciniu valdymu. Teismas nusprendė, kad ieškovei, kaip vartotojai, nebuvo tinkamai atskleista sąlyga dėl reikalavimo sumontuoti papildomą signalizacijos sistemą, o ji, neturėdamas specialaus išsilavinimo, negalėjo žinoti, ar gamyklinė signalizacija neapėmė vienos iš apsaugos sistemų, nurodytų Transporto priemonių draudimo liudijime.

6. Teismas nurodė, kad draudikė turėjo aiškiai nurodyti ieškovei, kodėl netinka transporto priemonės gamyklinė apsaugos sistema. Kadangi, priklausomai nuo papildomos apsaugos sistemos įrengimo, vartotoja būtų turėjusi patirti išlaidų dėl dar vienos apsaugos sistemos sumontavimo arba sumokėti didesnę draudimo įmoką, toks draudikės reikalavimas vartotojai turėjo būti pagrįstas. Tik turėdama išsamią informaciją apie sutarties sąlygas, ieškovė būtų galėjusi priimti atitinkamą sprendimą.

7. Teismas, ištyręs 2018 m. sausio 15 d. įvykių, susijusių su transporto priemonės draudimo sutarties sudarymu, chronologiją, nustatė, kad byloje pateikti elektroniniai laiškai patvirtina ieškovės teiginį, jog, sutartį sudarius per nepilną valandą, jai nebuvo tinkamai išaiškintos sąlygos dėl papildomų signalizacijos sistemų įrengimo. Teismas nusprendė, kad atliktas draudimo sutarties sudarymo aplinkybių vertinimas teikia pagrindą daryti išvadą, jog atsakovė atsiuntė ieškovei tipinę sutartį, neišaiškinusi, kaip įrengta gamyklinė signalizacija koreliuoja su reikalavimu įrengti papildomą apsaugos sistemą ir kaip tai keičia draudimo sutarties sąlygas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnio 1 dalis).

8. Atsakovė, atsisakydama išmokėti draudimo išmoką, rėmėsi Transporto priemonių draudimo taisyklių 8.1.12 punktu. Pagal šių taisyklių 8.1.12 punktą nedraudžiamuoju įvykiu laikoma, kai transporto priemonė buvo pavogta nesant joje tinkamai įrengtų draudiko reikalaujamų apsaugos nuo vagysčių priemonių arba neveikiant. Byloje nėra įrodymų, kodėl automobilio gamyklinė signalizacija yra atsakovės (draudikės) pripažinta netinkama, t. y. netinkama apsaugos nuo vagysčių priemone, ir kad apie tai buvo informuota ieškovė.

9. Teismas Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktoriaus 2019 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 242-26, kuriame konstatuota, jog, nepaisant to, kad draudikė nepateikė įrodymų, patvirtinančių Taisyklių kopijos įteikimo ieškovei faktą, Draudimo liudijime buvo aiškiai apibrėžta pareiškėjos pareiga įsirengti vieną iš nurodytų apsaugos sistemų ir nustatytos jos nesilaikymo pasekmės dėl draudimo apsaugos negaliojimo, vertino tik kaip vieną iš įrodymų. Teismas pripažino, kad minėtas sprendimas motyvų aspektu nėra pagrįstas, nes, Lietuvos bankui nustačius, kad nėra duomenų, jog pareiškėjai buvo nurodyta, kad gamyklinė signalizacija yra pakankama draudimo apsaugai nuo vagystės taikyti, nebuvo pagrindo draudėjai, kaip vartotojai, perkelti sutarties sąlygų išaiškinimo pareigą, nes tai neatitiko Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnio nuostatų.

10. Teismas, remdamasis CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, konstatavo, kad Draudimo liudijime įtvirtintų specialiųjų draudimo sąlygų nuostatose nėra nurodytas terminas „papildomos transporto priemonės apsaugos sistemos“. Ieškovė aiškiai nurodė ir Lietuvos bankas nustatė, jog ieškovei nebuvo nurodyta, kad gamyklinė signalizacija nėra pakankama draudimo apsaugai nuo vagystės taikyti. Byloje nėra pateikta įrodymų: 1) kodėl draudikė reikalauja būtent šių apsaugos sistemų: „Sherlog Optimum“, „Sherlog Premium“, „Connex“, „Connex ID“, „Connex ID plius“, „Total Guard“, „Cobra Conex“, „Seklys“, „Sherlog Light“; 2) kuo skiriasi gamyklinės signalizacijos ir šių signalizacijų techniniai duomenys, t. y. kiek procentine išraiška didėja apsauga nuo vagystės, jei būtų įrengta viena iš apsaugos sistemų („Sherlog Optimum“, „Sherlog Premium“, „Connex“, „Connex ID“, „Connex ID plius“, „Total Guard“, „CobraConex“, „Seklys“, „Sherlog Light“).

11. Teismas nusprendė, kad ieškovės anksčiau sudarytos kitų transporto priemonių draudimo sutartys neįrodo, jog ji buvo supažindinta su gamyklinių ir kitų montuojamų apsaugos sistemų skirtumais, dėl to būtų galėjęs susiformuoti jos suvokimas dėl papildomos apsaugos montavimo be atskiro išaiškinimo. Visos ieškovės anksčiau sudarytos sutartys buvo ne dėl automobilio, kurio markė BMW, taip pat jose buvo keliami skirtingi reikalavimai (draudžiant „Mercedes Benz A“, buvo reikalaujama, jog automobilyje būtų įrengtas imobilizatorius; draudžiant „Mercedes Benz B 160“ buvo reikalavimas dėl sumontuotos garsinės signalizacijos; draudžiant „Mercedes Benz A 160“ nebuvo jokių papildomų sąlygų).

12. Teismas nusprendė, kad atsakovė be pagrindo atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nes juridiniams asmenims yra taikomi didesni sutarčių sudarymo ir vykdymo rūpestingumo standartai. Kadangi ieškovė yra vartotoja, jai taikomi kasacinio teismo pateikti išaiškinimai dėl galimybės nukrypti nuo šalių lygybės principo.

13. Teismas nusprendė, kad atsakovė neįrodė aplinkybių, atleidžiančių ją nuo draudimo išmokos mokėjimo. Kvalifikavus Transporto priemonės draudimo sutartį kaip vartojimo sutartį, jai taikomi atitinkami sutarčių aiškinimo ir silpnesniosios sutarties šalies apsaugos standartai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis) bei nesąžiningų sutarčių sąlygų kontrolę reglamentuojančios normos, kai transporto priemonės draudimo sutartyje yra individualiai neaptartų sąlygų (CK 6.2284 straipsnis). Teismas nusprendė, kad atsakovė neįrodė draudimo apsaugos išlygos, kaip lemiamos draudimo sąlygos, esant gamyklinei signalizacijai, ypač atsižvelgiant į tai, kad ieškovei nebuvo išaiškinta, jog ši signalizacija nėra pakankama draudimo apsaugai nuo vagystės taikyti.

14. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2020 m. birželio 30 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo atmetė ieškinio reikalavimus.

15. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog, atsižvelgiant į tai, kad nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio (nuo pradžios), atvejai, kai draudikas neprisiima rizikos ir nesuteikia draudimo apsaugos, atitinkamos rūšies draudimo taisyklėse turi būti išvardyti aiškiai ir nedviprasmiškai, o draudėjas apie tokius atvejus turi būti tinkamai informuotas (CK 6.185 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 92 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

16. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovė atsisakė išmokėti draudimo išmoką, teigdama, jog šis įvykis laikytinas nedraudžiamuoju, nes ieškovė neįvykdė visų draudimo sutarties sąlygų. Pagal atsakovės patvirtintų Transporto priemonių draudimo taisyklių 8.1.12 punktą, nedraudžiamuoju laikomas įvykis, jei transporto priemonė buvo pavogta nesant joje tinkamai įrengtų draudiko reikalaujamų apsaugos nuo vagysčių priemonių arba neveikiant, arba esant neįjungtai bent vienai iš šių priemonių. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šalys transporto priemonių draudimo sutartimi buvo susitarusios, jog vagystės atveju automobilyje turėjo būti įdiegta papildoma automobilio apsaugos sistema. Tokių sąlygų nustatymas nelaikytinas prieštaraujančiu imperatyviosioms normoms ar pažeidžiančiu (ribojančiu) vartotojų teises, taip pat šios sąlygos suformuluotos pakankamai suprantamai. Kadangi paminėtos aplinkybės lemia įvykio pripažinimą nedraudžiamuoju, teisėjų kolegija nusprendė, jog, nustatęs šių sąlygų pažeidimą, draudikas turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką.

17. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad draudimo rūšies taisyklėse nustatytos sąlygos, lemiančios įvykio pripažinimą nedraudžiamuoju, laikomos esminėmis draudimo sutarties sąlygomis. Kadangi, siekdamas apsaugoti savo turtinius interesus žalos atsiradimo atveju, draudėjas gali susitarti dėl kitokios, nei nustatyta draudimo taisyklėse, draudimo apsaugos apimties, šias sąlygas draudimo sutarties šalims individualizuojant draudimo liudijime, todėl, sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos mokėjimo ar nemokėjimo, turi būti įvertinama, dėl kokių draudimo apsaugos ribų buvo susitarta draudimo sutartimi, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, ar draudimo apsaugos ribos nustatytos standartinėse ar individualiai aptartose sutarties sąlygose. Jeigu sutarties sąlygos suformuluojamos nepakankamai aiškiai, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl sutarties sąlygų vykdymo, jas aiškina, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis).

18. Nagrinėjamu atveju šalys draudimo taisyklėse aiškiai susitarė dėl aplinkybių, kada įvykis yra laikomas nedraudžiamuoju (Taisyklių 8.1.12 punktas). Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad šalys atskirai aptarė transporto priemonės draudimo sąlygas, kurias aiškiai ir suprantamai išdėstė raštu draudimo liudijime ir Taisyklėse, bei jose nurodė aiškias pasekmes (kad draudimo apsauga negalios neužtikrinus tinkamos apsaugos transporto priemonei), padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo susiformuoti ieškovės (draudėjos) lūkesčiui, kad ji įgis apsaugą vagystės atveju. Individuali sutarties sąlyga yra sutarčių laisvės principo išraiška ir yra tarp šalių vykusių derybų rezultatas, todėl ji nereikalauja CK 6.185 straipsnyje įtvirtintų apsaugos būdų taikymo, kurių reikalauja standartinės sutarčių sąlygos, kai jas iš anksto parengia viena šalis, nederindama su kita šalimi.

19. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl to, ar atsakovė tinkamai išaiškino ieškovei pareigą per 5 dienas įdiegti papildomą automobilio apsaugos sistemą, nustatė, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu kaip liudytoja apklausta S. N. nurodė, jog ieškovės atstovui buvo išaiškinta, kad prieš apdraudžiant automobilį reikia pateikti pažymą dėl transporto priemonėje esančios apsaugos sistemos. Draudimo sąlygos buvo derinamos su ieškovės atstovu, šis, gavęs visus reikalingus duomenis ir juos įvertinęs, davė leidimą sudaryti draudimo sutartį.

20. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad draudimo objektui suteikiama apsauga nėra absoliuti, todėl draudikas, prisiimdamas riziką, draudimo sutartimi nustato suteikiamos draudimo apsaugos ribas – nedraudžiamuosius įvykius. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad Taisyklių 8.1.12 punkte esanti nedraudžiamojo įvykio sąvoka yra aiški ir nedviprasmiška. Draudimo sutartis sudaryta draudimo taisyklių pagrindu, kurios yra neatskiriama draudimo sutarties dalis. Ieškovė nesilaikė Taisyklių 8.1.12 punkte nustatytų sąlygų: ji nevykdė pareigos laikytis Draudimo taisyklių sąlygų, kurios, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovei buvo žinomos, nes Draudimo liudijimas buvo siųstas jos atstovui (sutuoktiniui) ir byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nuo draudimo sutarties sudarymo (jos išviešinimo) ieškovė būtų atsakovei ar jos atstovei reiškusi pretenzijas dėl papildomos draudimo sąlygos dėl transporto priemonės apsaugos iki ginčo įvykio. Atsakovė draudimo taisykles buvo paskelbusi interneto svetainėje, todėl draudėja turėjo galimybę su jomis susipažinti. Teisėjų kolegija ieškovės elgesį vertino kaip labai neatsargų, neatsakingą, neužtikrinantį didelės vertės turto tinkamos apsaugos. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nusprendė, kad atsakovė turėjo teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką ir dėl draudėjos didelio neatsargumo. Kadangi BMW markės transporto priemonės priskiriamos didesnės vagystės rizikos grupei, todėl ieškovė turėjo pareigą taikyti visas apsaugos priemones, nustatytas Taisyklėse, užtikrindama tinkamą apdrausto turto apsaugą.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien papildomos apsaugos sistemos neįrengimas didelės vertės transporto priemonėje jos vagystės atveju yra vienareikšmiškai suprantamas kaip nedraudžiamojo įvykio sąlyga. Todėl draudėja, draudimo sutartyje sutikdama su tokia sąlyga, negalėjo protingai tikėtis, kad ši sąlyga nebus taikoma. Nurodytas nedraudžiamojo įvykio atvejis suformuluotas taip, kad byloje nekyla abejonių dėl jo aiškumo. Kadangi šalių susitarimas dėl pirmiau nurodytų aplinkybių priskyrimo prie nedraudžiamųjų įvykių neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, teisėjų kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvykį laikė draudžiamuoju.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

22. Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 30 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą. Kasacinį skundą grindžia šiais argumentais:

22.1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ginčo šalių sudarytos turto draudimo sutarties nelaikė vartojimo sutartimi (CK 6.2281 straipsnis), kuriai taikomi sutarčių aiškinimo ir silpnesniosios sutarties šalies apsaugos standartai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis), nesąžiningų sutarčių sąlygų kontrolę reglamentuojančios teisės normos, kai transporto priemonės draudimo sutartyje yra individualiai neaptartų sąlygų (CK 6.2284 straipsnis):

22.1.1. Kadangi vartojimo sutartims taikomas nesąžiningų sąlygų kontrolės institutas, įtvirtintas CK 6.2284straipsnyje, kuriuo į nacionalinę teisę perkelta 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – irr Direktyva 93/13/EEB), teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktų, priimtų konkrečiai direktyvai (-oms) įgyvendinti, nuostatas, turi pareigą jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į susijusios direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje nustatytas rezultatas, taip pat atsižvelgdamas ir į atitinkamą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktiką. Direktyvoje 93/13/EEB nustatyta apsaugos sistema pagrįsta idėja, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei pardavėjo ar tiekėjo tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl informacijos lygio, dėl to jis priverstas sutikti su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto nustatytomis sąlygomis ir negali daryti įtakos jų turiniui.

22.1.2. CK 6.2284straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Byloje nebuvo ginčo, kad ginčo šalių sudarytoje transporto priemonės draudimo sutartyje nurodyta sąlyga dėl apsaugos sistemų įrengimo buvo individualiai neaptarta. Tai patvirtino ir byloje apklausta draudiko darbuotoja (liudytoja S. N.).

22.1.3. Apeliacinis teismas, nevertindamas ginčo santykių ir sudarytos transporto priemonės draudimo sutarties pagal vartojimo sutartims taikomus standartus ir kriterijus, įtvirtintus CK 6.2284straipsnio 2 ir 4 dalyse, nukrypo ir nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią tam, kad būtų įgyvendinta Direktyvos 93/13/EEB 16 konstatuojamoji dalis, nacionalinis teismas turi patikrinti, ar pardavėjas arba tiekėjas, dorai ir teisingai veikdamas vartotojo atžvilgiu, galėjo pagrįstai tikėtis, jog vartotojas būtų sutikęs su tokia sąlyga, jei dėl jos būtų buvę atskirai derėtasi. Priešingai, pirmosios instancijos teismas savo sprendime pagrįstai nurodė, jog draudikė galimai dar ir suklaidino ieškovę, nes neatskleidė visų sąlygų – nepateikė antrosios sąskaitos (pasak draudikės atstovės, su didesne suma) tuo atveju, jei draudimo nurodyta signalizacija nebus įrengta, o tai būtų padarę esminę įtaką ieškovės galimybei įvertinti draudikės siūlomas sąlygas, tarp jų ir sąlygą dėl dar vienos signalizacijos įrengimo.

22.2. Apeliacinis teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.992 straipsnio 2 dalį bei nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, teigdamas, jog ieškovė neva buvo tinkamai informuota apie Taisykles ir jų 8.1.12 punkte įtvirtintą nuostatą:

22.2.1. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek Lietuvos bankas savo sprendimuose, vertindami draudimo sutarties sudarymo ir draudikės pareigos, prieš sudarant draudimo sutartį supažindinti draudėją su standartinėmis draudimo sutarties sąlygomis, vykdymo aplinkybes, pažymėjo, kad draudikė, žinodama kilusio ginčo pobūdį ir tai, kad ieškovė ginčija supažindinimo su Taisyklėmis faktą, nepateikė į bylą jokių duomenų, neginčijamai patvirtinančių Taisyklių kopijos įteikimo ieškovei faktą, nors tokia draudikės pareiga yra įtvirtinta CK nuostatose.

22.2.2. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek Lietuvos bankas nustatė, jog draudikė nepateikė jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad ieškovei buvo sudaryta galimybė tinkamai susipažinti su šias draudimo sutarties sąlygas detalizuojančių Taisyklių nuostatomis. Nei byloje esantys draudikės darbuotojos ir ieškovės atstovo (sutuoktinio) susirašinėjimo el. paštu duomenys, nei draudikės pateiktas el. laiškas, kuriame jos darbuotoja teigia, jog dėl draudimo sutarties sąlygų tarėsi su ieškovės atstovu, nepatvirtina tinkamo supažindinimo su Taisyklėmis fakto.

22.2.3. Lietuvos draudikų asociacijos parengtų Ne gyvybės draudimo sutarčių sudarymo gairių 2.2.4 papunktyje nurodyta, kad, be prieš sudarant draudimo sutartį draudėjui pateikiamos informacijos apie tai, jog draudimo taisyklės skelbiamos draudiko interneto svetainėje, draudėjui taip pat turi būti pateikta tiksli nuoroda į šias taisykles ir šios nuorodos pagrindu turi būti draudėjui suteikiama galimybė atgaminti taisyklių kopiją. Gairių 2.2.4 papunktyje taip pat nustatyta, kad visais atvejais draudėjui turi būti pasiūlyta pateikti draudimo taisykles patvariojoje laikmenoje. Taisyklių 13.1.1 punkte yra įtvirtinta draudėjo teisė susipažinti su Taisyklėmis ir gauti iš draudiko jų kopiją.

22.2.4. Draudimo įstatymo 93 straipsnio 6 dalyje imperatyviai nustatyta, jog draudikas privalo pranešti draudėjui apie siūlomą individualią sąlygą bei jos pasekmes. Ši individualiai aptarta sąlyga galioja tik tuo atveju, kai draudėjas raštu patvirtina susipažinęs su ja ir raštu išreiškia sutikimą, kad sąlyga būtų draudimo sutarties dalis.

22.2.5. Teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, jog, pasirašytinai nesupažindinus draudėjo su individualiomis draudimo sutarties sąlygomis, šios sąlygos neįgyja teisinės galios. Tam, kad individuali sąlyga taptų sudėtine draudimo sutarties dalimi, būtinos šios sąlygos: draudiko pranešimas draudėjui apie siūlomą individualią sąlygą bei jos pasekmes; draudėjo raštiškas patvirtinimas apie susipažinimą su individualia sąlyga ir raštiškas sutikimas, kad tokia sąlyga būtų draudimo sutarties dalis.

22.2.6. Kadangi draudikė nesupažindino ieškovės su papildoma draudimo sąlyga (įrengti dar vieną signalizaciją), kurios nesant negalios draudimo apsauga nuo vagysčių, nesiuntė ieškovei pranešimo apie tai, kad būtų pateikta pažyma apie įrengtą papildomą signalizaciją, ar pranešimo, jog nuo 2018 m. sausio 20 d. negalioja draudimas nuo vagystės, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad, nesant ieškovei įteiktos Taisyklių kopijos ir nesant pateiktos tikslios nuorodos į Taisykles (jų paskelbimą draudikės tinklalapyje), vien faktas, kad ieškovė sumokėjo draudimo įmoką, nėra pakankamas įrodymas faktui, kad ieškovė buvo supažindinta su Taisyklių sąlygomis, konstatuoti. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kuria remiantis Taisyklių paskelbimo faktas interneto puslapyje prilyginamas tinkamam jų įteikimui ieškovei, laikytina nepagrįsta ir prieštaraujančia imperatyvioms CK normoms (CK 6.992 straipsnio 2 dalis), padaryta nukrypus nuo kasacinio teismo praktikos.

22.2.7. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo byloje esančiais įrodymais, kurie patvirtino, jog ieškovei nebuvo siųstos Taisyklės, nebuvo pateikta tiksli nuoroda į Taisykles draudikės tinklalapyje, ieškovei nebuvo išaiškinta nei Sutartyje, nei Taisyklių 8.1.12 punkte nurodyta sąlyga dėl dar vienos signalizacijos įrengimo būtinumo, t. y. nesupažindinus su esmine draudimo sąlyga nuo vagystės, kurios neįgyvendinus draudimo apsauga nuo šio įvykio nebus taikoma, nebuvo pagrindo daryti priešingą išvadą nei ta, kurią padarė pirmosios instancijos teismas.

22.3. Kadangi byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad ieškovė nebuvo tinkamai supažindinta su Taisyklių sąlygomis, apeliacinės instancijos teismas, padarydamas priešingą išvadą, pažeidė esminę įrodymų vertinimo taisyklę (CPK 176 straipsnio 1 dalis), pagal kurią įvertindamas įrodymus teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

23. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 30 d. sprendimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

23.1. Ieškovė nėra sąžininga, nes bet kokiais būdais, pasitelkdama vis kitus argumentus, siekia gauti draudimo išmoką. Viso ginčo metu (nuo pradinės ikiteisminio ginčo nagrinėjimo metu pateiktos pretenzijos iki kasacinio skundo pateikimo) ieškovės pozicija kito, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes. Draudikei priėmus sprendimą atsisakyti atlyginti nuostolius, ieškovės pretenzija ir skundas Lietuvos bankui buvo grindžiami tuo, kad ji nebuvo tinkamai supažindinta su ginčo sąlyga. Argumentas, kad ginčo sąlyga yra neaiški, iš esmės atsirado tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo, o argumentai, susiję su ieškovės, kaip vartotojos, statuso įvertinimu, – tik kasaciniame skunde. Atsakovė viso proceso metu turėjo pateikti vis naujus argumentus, siekdama atsikirsti į besikeičiančią ieškovės poziciją.

23.2. Nagrinėdamas ieškovės reikalavimą, Lietuvos bankas, kaip vartotojo teisių apsaugos institucija, nustatė, kad ieškovė ikisutartinių santykių etape (vykstant deryboms) buvo supažindinta su sąlyga, kuria grindžiamas draudiko sprendimas, turėjo galimybę ir laiko ją įvertinti bei sutiko sudaryti sutartį (pateikė akceptą), todėl draudimo liudijime aptartos sąlygos ieškovei yra privalomos. Kasacinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis). Todėl vartotojai negali tam nevykdyti tam tikrų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo.

23.3. Atsakovė neginčija, kad sutartis priskiriama vartojimo sutarčių rūšiai. Ši aplinkybė buvo žinoma ir ginčo nagrinėjimo teisme metu ir į ją buvo atsižvelgta sprendžiant ginčą apeliacinės instancijos teisme. Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas apie tai expressis verbis (tiesiogiai) nepasisakė, nereiškia, kad jos nevertino. Be to, ir pati ieškovė kasaciniame skunde tik deklaratyviai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į jos, kaip vartotojos, statusą, tačiau nenurodo aiškių ir konkrečių pažeidimų, kurie galėjo lemti neteisingą sprendimą.

23.4. Aplinkybė, ar ieškovė buvo tinkamai supažindinta su ginčo sąlyga, yra fakto klausimas, kuris jau buvo nustatytas. Susirašinėjimas tarp draudikės buvusios darbuotojos S. N. ir ieškovės atstovo patvirtina, kad 2018 m. sausio 15 d. elektroniniu paštu buvo siųsti draudimo dokumentai. Jų gavimo neneigė ir teismo posėdyje apklaustas ieškovės atstovas. Būtent siųstame draudimo polise buvo nurodyta ginčo sąlyga, su kuria, anot ieškovės, ji nebuvo supažindinta. Tiek Lietuvos bankas, tiek apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad draudimo liudijimas buvo tinkamai įteiktas ieškovei.

23.5. Ieškovei kreipusis į atsakovę su pageidavimu apdrausti minėtą automobilį, draudikė atliko detalų rizikos įvertinimą, kaip tai nustatyta CK 6.994 straipsnyje. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad draudikė pageidavo apžiūrėti gyvai transporto priemonę, taip pat prašė pateikti duomenis apie automobilyje jau sumontuotas apsaugos sistemas. Ieškovei pateikus duomenis apie signalizaciją, buvo nustatyta, kad transporto priemonėje yra sumontuota tik gamyklinė apsaugos sistema, kuri pagal draudikės standartą nėra pakankama ir tinkama. Dėl šios priežasties draudikė sutiko drausti automobilį „K“ rizika visa apimtimi, o „vagystės“ rizika („V“) – tik su sąlyga, jei automobilyje bus sumontuotos papildomos palydovinės apsaugos sistemos, kurios vagystės atveju palengvintų pavogtos transporto priemonės paiešką. Ši sąlyga expressis verbis nurodyta draudimo liudijimo „Kita esminė informacija ir papildomos sąlygos“ dalyje.

23.6. Draudikė sutinka, kad jai taikoma pareiga supažindinti savo klientą su sudaromos draudimo sutarties sąlygomis. Būtent dėl to atsakovė po atlikto rizikos vertinimo elektroniniu paštu (t. y. raštu) pateikė draudimo pasiūlymą (ofertą) su konkrečiomis sąlygomis ir draudimo kaina (įmokos dydžiu), t.y. pateikė ieškovei įvertinti sudaromos sutarties draudimo liudijimo egzempliorių su esminėmis draudimo sąlygomis. Ieškovė turėjo galimybę susipažinti su šiomis sąlygomis, užduoti klausimų, jei kas nors būtų neaišku. Pateikus polisą ieškovės atstovui elektroniniu paštu, priešingai nei teigia ieškovė, draudimo sutartis dar nebuvo sudaryta. Ieškovė turėjo teisę atsisakyti sudaryti draudimo sutartį (atmesti ofertą) arba sutikti sudaryti draudimo sutartį (patvirtinti ofertą). Ieškovė priėmė pasiūlytas sutarties sąlygas ir sumokėjo pirmąją draudimo įmoką.

23.7. Atsakovė nesutinka, kad ikisutartinių santykių metu nebuvo keliamas klausimas dėl apsaugos sistemų. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pati ieškovė pateikė dokumentus (pažymą) apie automobilyje jau sumontuotą apsaugos sistemą, o tai leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad šios aplinkybės buvo svarbios rizikai įvertinti, poliso pasiūlymui sudaryti. Teismo posėdyje apklausta buvusi draudikės darbuotoja S. N. pažymėjo, kad reikėjo pereiti tam tikras procedūras, nes iš karto drausti šio automobilio jai neleido.

23.8. Ieškovei (jos atstovui) buvo sudarytos visos galimybės susipažinti su sudaromos sutarties sąlygomis, tačiau pati ieškovė to nedarė, buvo pasyvi ir nesidomėjo sudaromos sutarties sąlygomis. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, taikant atidaus ir rūpestingo asmens standartą, vartotojas taip pat turi pareigą pasidomėti draudimo sutarties sąlygomis ir taisyklėmis, kurių pagrindu sudaroma draudimo sutartis. Pats ieškovės atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad neskaitė gauto pasiūlymo.

23.9. Ieškovei turėjo būti žinoma, kokiomis sąlygomis sudaroma draudimo sutartis, taip pat bendrųjų taisyklių nuostatos, kadangi tai ne pirma tokio tipo ieškovės draudimo sutartis.

23.10. Draudimo sutartis priskiriama fiduciarinėms sutartims, grindžiamoms šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu. Draudikė atskleidė visą reikšmingą informaciją, o pritrūko būtent pačios ieškovės bendradarbiavimo ir atvirumo.

23.11. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad ginčo sąlyga yra neaiški. Kasaciniame skunde nurodoma, kad sąlygoje nėra žodžio „papildoma“, tačiau, atsakovės nuomone, tai nedaro sąlygos neaiškios. Ginčo sąlyga yra tinkamai įtvirtinta: ji nurodyta poliso antrame lape atskiroje dalyje, išdėstyta įprastu polisui šriftu, tinkamai, valstybine kalba; formuojant sąlygą nevartojamos sunkios žodžių konstrukcijos, terminija – iš visų formuluočių labai aiškiai suprantama, kad kalbama apie papildomų apsaugos sistemų sumontavimą ateityje; sąlyga net vizualiai užima pakankamai didelę lapo dalį, kiekviena iš alternatyvių apsaugos sistemų (jų pavadinimų) aiškumo dėlei dėstoma atskirai.

23.12. Iš ieškovės pateiktos UAB „Krasta auto Vilnius“ pažymos matyti, kad automobilyje nėra sumontuota prašoma apsaugos sistema. Akivaizdu, kad, pateikus pažymą, patvirtinančią reikiamą apsaugos lygį, tokia sąlyga sutartyje, ypač su vėlesnėmis įsigaliojimo datomis, nurodymais sumontuoti apsaugos sistemą, nebūtų buvusi nustatyta.

23.13. Pirmosios instancijos teismo motyvas, kad papildomų apsaugos sistemų sumontavimas padidintų ieškovės išlaidas, yra visiškai nepagrįstas. Draudimo sutartis yra rizikos sutartis, kuria suteikiama apsauga nėra absoliuti. Sutarties šalys turi teisę susitarti, kad tam tikros rizikos bus prisiimtos tik esant tam tikroms apsaugos sistemoms, kadangi tokia yra įprasta pasaulinė draudikų ir Lietuvos draudimo veiklos praktika. Rizikos įvertinimas, rizikos valdymas (saugant turtą) yra esminės sutarties sąlygos, leidžiančios draudikui nuspręsti, ar sudaryti draudimo sutartį, kokias rizikas ir kokioms sąlygoms esant prisiimti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl draudiko pareigos supažindinti draudėją su draudimo rūšies taisyklėmis

24. Draudimo sutartį patvirtina draudimo liudijimas (CK 6.989 straipsnio 2 dalis). Paprastai draudimo sutartis sudaroma standartinių sutarčių sąlygų – draudiko parengtų draudimo rūšies taisyklių – pagrindu prisijungimo būdu. Siekiant užtikrinti prisijungimo būdu sudaromos sutarties šalių interesų pusiausvyrą, įstatyme nustatyta pareiga šaliai, parengusiai standartines sutarčių sąlygas, sudaryti tinkamas galimybes kitai sutarties šaliai, kuri prisijungia prie standartinių sutarčių sąlygų, susipažinti su tokiomis sutarčių sąlygomis.

25. Jeigu draudimo sutartis sudaroma pagal draudimo rūšies taisykles, parengtas įstatymų nustatyta tvarka, tai draudimo sutarčiai atitinkamai taikomi CK 6.185–6.187 straipsniai (CK 6.992 straipsnio 1 dalis). CK 6.185 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutarties standartinės sąlygos privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jeigu jai buvo sudaryta tinkama galimybė su tomis sąlygomis susipažinti.

26. CK 6.992 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad draudikas privalo sudaryti sąlygas viešai susipažinti su draudimo rūšies taisyklėmis ir, prieš sudarydamas draudimo sutartį, įteikti jų kopijas draudėjui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad minėtos dvi draudiko pareigos yra savarankiškos, viena kitos nedubliuoja ir nepanaikina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-1075/2020, 24 punktas). Tai reiškia, kad nepakanka tik viešai paskelbti draudimo rūšies taisykles, bet kuriuo atveju jas būtina įteikti ir draudėjui prieš sudarant draudimo sutartį. Būtent taisyklių įteikimas draudėjui užtikrina jo informavimą apie konkrečias draudimo sutarčiai taikytinas draudimo rūšies taisykles ir kad būtent tokios galios visą draudimo sutarties laikotarpį. Pats savaime draudimo rūšies taisyklių viešas paskelbimas nereiškia ir neįrodo, kad draudikas įvykdė kitą minėtoje normoje nustatytą pareigą – įteikti draudimo rūšies taisyklių kopiją draudėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-1075/2020, 32 punktas).

27. Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad tuo atveju, jeigu draudikas netinkamai įvykdo pareigą supažindinti draudėją su draudimo rūšies taisyklėmis, remiantis CK 6.185 straipsnio 2 dalimi, tokios taisyklės netampa draudimo sutarties dalimi ir nėra privalomos draudėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-354-1075/2020, 26 punktas).

28. Įstatymas nedetalizuoja draudimo rūšies taisyklių įteikimo būdo, todėl jos gali būti įteiktos tiek fiziškai perduodant draudėjui draudimo rūšies taisykles popierine forma, tik ir elektroniniu būdu skaitmenine forma. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje išaiškino, kad aplinkybę apie kitos šalies tinkamą supažindinimą su standartinėmis sutarčių sąlygomis privalo įrodyti standartines sąlygas parengusi šalis, todėl, kilus ginčui dėl tinkamo supažindinimo su draudimo rūšies taisyklėmis, būtent draudikas turi pareigą įrodyti, kad tinkamai įvykdė įstatyme įtvirtintą pareigą supažindinti draudėją su draudimo rūšies taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-691-313/2015).

29. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad draudimo sutartis sudaryta 2018 m. sausio 15 d., ieškovės sutuoktiniui sumokėjus pirmąją įmoką. Nors draudimo liudijime yra nurodyta, jog draudimo sutarties pasirašymas ir (arba) draudimo įmokos (arba jos dalies) sumokėjimas yra laikomas draudėjo, t. y. ieškovės, patvirtinimu, jog ieškovė yra supažindinta su draudimo taisyklėmis ir jai yra įteikta šių taisyklių kopija, tačiau bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, nustatė, jog ieškovei draudimo rūšies taisyklės nebuvo įteiktos. Apeliacinės instancijos teismas šios nustatytos aplinkybės nepripažino nepagrįstai nustatyta, šio fakto neneigia ir atsakovė.

30. Apeliacinės instancijos teismas, nepaneigęs šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, netinkamai įvertino šią faktinę aplinkybę bei nepagrįstai pripažino ieškovę žinojus arba turėjus žinoti draudimo taisykles, remdamasis vien jų viešo paskelbimo atsakovės interneto svetainėje faktu, tokiu būdu netinkamai aiškino CK 6.992 straipsnio 2 dalies ir 6.185 straipsnio 2 dalies normas dėl draudimo taisyklių neįteikimo draudėjui pasekmių.

31. Draudimo taisyklių 8.1.12 punkte nustatyta, jog nedraudžiamuoju įvykiu laikomas įvykis, jeigu transporto priemonė buvo pavogta nesant joje tinkamai įrengtų draudiko reikalaujamų apsaugos nuo vagysčių priemonių arba neveikiant, arba esant neįjungtai bent vienai iš šių priemonių, taip pat tuo atveju, kai transporto priemonėje yra įrengta palydovinė sekimo sistema, bet nustojamos teikti (neteikiamos) mobiliojo objekto stebėjimo ir reagavimo paslaugos. Laikoma, kad apsaugos nuo vagysčių priemonės neveikia ir tais atvejais, kai neveikia tik dalis jų funkcijų.

32. Kadangi draudimo taisyklės ieškovei nebuvo įteiktos, todėl, atsižvelgdama į šios nutarties 27 punkte nurodytą kasacinio teismo praktiką dėl draudimo taisyklių neįteikimo pasekmių, teisėjų kolegija nusprendžia, jog Draudimo taisyklių 8.1.12 punkte nedraudžiamojo įvykio taisyklė atsakovei neprivaloma.

Dėl transporto priemonės draudimo sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties ir teismo pareigos ex officio vertinti tokios vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu

33. Pagal CK 6.987 straipsnio normą draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis.

34. Pagal CK 6.2281 straipsnio 1 dalį vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. CK nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys.

35. Atsižvelgiant į aptartą vartojimo sutarties apibrėžimą draudimo sutartis, sudaryta fizinio asmens (draudėjo) su draudimo įmone (draudiku), tenkinant šio fizinio asmens asmeninius poreikius, t. y. atitinkanti CK 6.2281 straipsnio 1 dalies požymius, kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis.

36. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, jog šalių sudaryta 2018 m. sausio 15 d. draudimo sutartis dėl automobilio „BMW 6 6401 Coupe“ kasko draudimo yra vartojimo sutartis. Ši nustatyta aplinkybė apeliacinės instancijos teisme nebuvo paneigta, ginčo dėl šalių sudarytos draudimo sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties nėra ir kasaciniame teisme.

37. Šalių sudarytos draudimo sutarties (draudimo liudijimo) priede „Kita esminė informacija ir papildomos sąlygos“ yra nurodyta, jog iki 2018 m. sausio 19 d. draudėjas įsipareigoja, kad transporto priemonėje bus įrengtos šios apsaugos (viena iš šių apsaugos sistemų: „Sherlog Optimum“, „Sherlog Premium“, „Connex“, „Connex ID“, „Connex ID plius“, „Total Guard“, „Cobra Conex“, „Seklys“, „Sherlog Light“); to nepadarius, draudimo apsauga nuo vagystės negalios nuo kitos dienos.

38. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog draudimo liudijime išvardytos apsaugos sistemos nėra įvardytos kaip papildomos, taip pat į draudimo sutarties sudarymo aplinkybes, jog automobilis draudikės atstovų buvo apžiūrėtas, atsakovės reikalavimu ieškovė pateikė atsakovei UAB „Krasta Auto Vilnius“ 2018 m. sausio 15 d. pažymą apie automobilyje įmontuotą gamyklinę signalizaciją, ir paskui atsakovės atstovė per labai trumpą laiko tarpą atsiuntė el. paštu draudimo liudijimą, ir nebuvo aiškiai ir suprantamai įspėjusi apie gamyklinės signalizacijos nepakankamumą bei pareigą sumontuoti papildomą apsaugos sistemą, nusprendė, jog ieškovei nebuvo tinkamai atskleista sąlyga dėl reikalavimo sumontuoti papildomą apsaugos sistemą. Teismas nusprendė, jog specialaus išsilavinimo neturintis asmuo negali žinoti, ar gamyklinė signalizacija neapima vienos iš draudimo liudijimo priede išvardytų apsaugos sistemų.

39. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad draudimo sutarties ir draudimo taisyklių sąlygos, įskaitant sąlygą dėl papildomos apsaugos sistemos įrengimo, suformuluotos pakankamai aiškiai ir suprantamai, su draudimo taisyklėmis ieškovė buvo supažindinta, todėl nusprendė, kad, ieškovei nesumontavus papildomos apsaugos sistemos, atsakovė pagrįstai pripažino įvykį nedraudžiamuoju ir atsisakė mokėti draudimo išmoką.

40. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės kasaciniame skunde nurodytais argumentais, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumo kontrolės instituto normas.

41. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 32 punktas; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 38 punktas).

42. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, jog sąlygų nesąžiningumą vartojimo sutartyse reglamentuoja CK 6.2284 straipsnis, įgyvendinantis 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 37, 38 punktai). Pagal nusistovėjusią ESTT praktiką, nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, ypač nacionalinio įstatymo, priimto konkrečiai direktyvai (-oms) įgyvendinti, nuostatas, turi pareigą jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į susijusios direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje nustatytas rezultatas (žr., be kita ko, ESTT 2005 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Vasiliki Nikoloudi prieš Organismos Tilepikoinonion Ellados AE, C-196/02, 73 punktą; 2010 m. sausio 28 d. sprendimo byloje Uniplex (UK) Ltd prieš NHS Business Services Authority, C-406/08, 45–46 punktus ir juose nurodytą ESTT praktiką). Taip pat turi būti atsižvelgta ir į atitinkamą ESTT praktiką, suformuotą aiškinant direktyvų, kurios įgyvendintos konkrečioje byloje taikytinais nacionalinės teisės aktais, nuostatas.

43. CK 6.2284 straipsnio 7 dalyje (kuria perkeliama Direktyvos 93/13/EEB 4 straipsnio 2 dalis) įtvirtintas sąžiningumo kontrolės taikymo ribojimas, nustatant, kad vartojimo sutarties dalyką apibūdinančios sąlygos, taip pat su parduotos prekės ar suteiktos paslaugos ir jų kainos atitikimu susijusios sąlygos neturi būti vertinamos nesąžiningumo požiūriu, jeigu jos išreikštos aiškiai ir suprantamai. Taigi, bendroji taisyklė yra ta, kad tokių sąlygų sąžiningumas nėra vertinamas, nebent jos neatitinka vadinamojo skaidrumo reikalavimo, t. y. nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai.

44. Kalbant apie draudimo sutarties sąlygas, Direktyvos 93/13/EEB preambulės devynioliktoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad nėra vertinamas tokiose sutartyse draudžiamąją riziką ar draudiko atsakomybę aiškiai apibrėžiančių arba apribojančių sąlygų nesąžiningumas, nes į šiuos apribojimus atsižvelgiama apskaičiuojant vartotojo mokamos įmokos dydį. Pažymėtina, kad ESTT pareigą patikrinti, ar konkreti draudimo sutarties sąlyga apriboja draudžiamąją riziką ar draudiko atsakomybę ir nustato esmines prievoles pagal nagrinėjamą draudimo sutartį, nustatė nacionaliniam teismui (žr. ESTT 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo byloje Jean-Claude Van Hove prieš CNP Assurances SA, C-96/14, 36 punktą).

45. Pasak ESTT, prie sąvokos „pagrindinis sutarties dalykas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 93/13/EEB 4 straipsnio 2 dalį, priskirtinomis sutarties sąlygomis reikia laikyti tas, kuriose įtvirtintos esminės prievolės pagal šią sutartį ir kurios, būdamos tokios, apibrėžia šią sutartį (žr. ESTT 2010 m. birželio 3 d. sprendimo byloje Caja de Ahorros y Monte de Piedad de Madrid prieš Asociación de Usuarios de Servicios Bancarios (Ausbanc), C-484/08, 34 punktą; 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo byloje Árpád Kásler, Hajnalka Káslerné Rábai prieš OTP Jelzálogbank Zrt, C-26/13, 49 punktą).

46. Kasacinis teismas formuoja nuoseklią praktiką, kad nedraudžiamieji įvykiai yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl jie draudimo sutartyje turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai; turi būti aiškiai nurodyti įvykiai ar veiksmai, kurių rizikos draudikas draudimo sutartimi neprisiima ir kurių atveju jis neturi pareigos mokėti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-378/2017, 24 punktas).

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad draudimo sutartis yra rizikos sutartis, draudimo sutarties sąlygas nulemia rizika, jos pobūdis. Įvertinti, ar rizika yra draudžiama, bei nustatyti rizikos draudimo sąlygas yra draudiko teisė (Draudimo įstatymo 92 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2018 m. gegužės 3 d.). Draudimo rizika, lemdama draudimo sąlygas, daro įtaką įvykių vertinimui kaip draudžiamųjų ar nedraudžiamųjų, taip pat draudimo apsaugos išlygoms.

48. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad sutartyje nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimamos rizikos mastą, draudimo sutarties apimtis ir ribas. Nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai įvyksta į draudimo rizikos apibrėžtį patenkantis įvykis, tačiau šalys yra susitariusios, kad dėl konkrečių aplinkybių ir savitų aiškiai draudimo sutartyje nustatytų sąlygų šis įvykis nelemia draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką. Dėl skirtingų sukeliamų teisinių padarinių nedraudžiamuosius įvykius reikia atriboti nuo draudimo sutarties sąlygų, kurias pažeidus draudikas gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Tokios sąlygos yra susijusios su draudimo sutarties vykdymu, sutarties sąlygų laikymusi. Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio (iš anksto), o sąlygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui nemokėti draudimo išmokos, buvimas įpareigoja draudiką arba ginčą sprendžiantį teismą vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-461-378/2017, 22 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

49. Pažymėtina, kad pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalį galima sąžiningumo kontrolė tik tokių sąlygų, kurios nebuvo individualiai aptartos. Pagal CK 6.2284 straipsnio 4 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui.

50. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs draudimo sutarties sudarymo aplinkybes, pagrįstai nusprendė, kad draudimo liudijimo priede nurodyta sąlyga dėl šiame priede nurodytos apsaugos sistemos sumontavimo nebuvo individualiai aptarta, ieškovė negalėjo daryti įtakos šios sąlygos parengimui, kad buvo ieškovei pateikta tipinė sutartis, jai nebuvo paaiškinta, kaip įrengta gamyklinė signalizacija koreliuoja su reikalavimu įrengti papildomą apsaugos sistemą ir kaip tai keičia draudimo sutarties sąlygas. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog minėta draudimo liudijimo priede esanti sąlyga dėl papildomos apsaugos sistemos sumontavimo nebuvo tinkamai išaiškinta ieškovei, t. y. nebuvo išreikšta aiškiai ir suprantamai, kaip to reikalaujama pagal CK 6.2284 straipsnio 7 dalį ir Direktyvos 93/13/EEB preambulės 19 konstatuojamąją dalį.

51. CK 6.2284 straipsnio 2 ir 6 dalys nustato kriterijų, kurie turi būti taikomi siekiant kvalifikuoti vartojimo sutarties sąlygos nesąžiningumą, sistemą. Kasacinis teismas apibendrintai yra išskyręs du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektus: procedūrinį (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinį (sutarties turinio kontrolė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 36 punktas; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 46 punktas; 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-1075/2019, 31 punktas). Procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas dar kitaip vadinamas skaidrumo reikalavimu. Atsižvelgiant į tai, koks kriterijus yra taikomas, gali skirtis ir taikytinos teisinės pasekmės.

52. Sutarčių sąlygos neatitinka skaidrumo reikalavimo, jei jos nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai. Atsižvelgiant į ESTT Direktyvos 93/13/EEB taikymo aspektu suformuotą praktiką, skaidrumo reikalavimo apimtis neturi būti susiaurinta iki suprantamumo tik formaliuoju ir gramatiniu aspektais, skaidrumo reikalavimas turi būti suprantamas plačiai; siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo vartotojui ne tik svarbu, kad prieš sudarant sutartį jam būtų pateikta informacija dėl įsipareigojimo sąlygų, bet ir aiškiai bei suprantamai išdėstytos sutarties sąlygos tam, kad vartotojas, remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais, galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius ir nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iš anksto jo suformuluotas sąlygas. ESTT yra pažymėjęs, kad net jei sutarties sąlyga gramatiškai suformuluota teisingai, vartotojas galėjo nesuprasti sąlygos reikšmės. Klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo (žr., be kita ko, 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą byloje Kasler ir Kaslerné Rabai prieš OTP Jelzalogbank Zrt, C-26/13; 2015 m. vasario 26 d. sprendimą byloje Bogdan Matei, Ioana Ofelia Matei prieš SC Volksbank Romania SA, C-143/13; 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą byloje Jean-Claude Van Hove prieš CNP Assurances SA, C-96/14).

53. Materialinis nesąžiningų sąlygų kontrolės kriterijus nustatytas CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje, kuri įtvirtina, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Taip pat šioje dalyje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Be to, remdamasis CK 6.2284 straipsnio 3 dalimi, teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui.

54. ESTT yra nurodęs, kad, norint sužinoti, ar dėl sąlygos atsiranda „ryškus“ iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų neatitikimas vartotojo nenaudai, reikia atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatas, jos taikytinos tuo atveju, kai nėra susitarimo tarp šalių. Būtent atlikdamas tokią lyginamąją analizę nacionalinis teismas galės įvertinti, ar, ir prireikus – kiek, dėl sutarties vartotojas atsiduria nepalankesnėje teisinėje situacijoje, palyginti su nustatytąja galiojančioje nacionalinėje teisėje. ESTT pabrėžė ir tai, kad svarbu konstatuoti, jog atsižvelgiant į Direktyvos 93/13/EEB 16 konstatuojamąją dalį nacionalinis teismas šiuo tikslu turi patikrinti, ar pardavėjas arba tiekėjas, dorai ir teisingai veikdamas vartotojo atžvilgiu, galėjo pagrįstai tikėtis, jog vartotojas būtų sutikęs su tokia sąlyga, jei dėl jos būtų buvę atskirai derėtasi (ESTT 2013 m. kovo 14 d. sprendimas byloje Mohamed Aziz prieš Caixa d‘Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), C-415/11, 68–69 punktai; 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimas byloje Banco Popular Espanol SA prieš Maria Teodolinda Rivas Quichimbo, Wilmar Edgar Cun Pérez ir Banco de Valencia SA prieš Joaquin Valldeperas Tortosa, M.A. Miret Jaume, C-537/12 ir C-116/13, 65 punktas).

55. Tipinės (standartinės) sutarties individualiai neaptarta sąlyga laikoma nesąžininga, jeigu, nepaisant sąžiningumo reikalavimo, dėl jos atsiranda didelis neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai. Norėdamas įvertinti, ar sutarties sąlyga, kuria grindžiamas jam pateiktas nagrinėti ieškinys, nesąžininga, teismas privalo atsižvelgti į visas kitas sutarties sąlygas. Atitinkamai sutarties sąlygų aiškumas ir suprantamumas vertinamas pagal konkrečias bylos aplinkybes, apibūdinančias vartotojo sugebėjimus suprasti tikrąjį sutarties sąlygų turinį, bei atsižvelgiant į vidutiniškai informuoto, protingai apdairaus ir atidaus vartotojo supratimo standartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-131-378/2019, 46 punktas).

56. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad atsakovė aiškiai ir suprantamai išdėstė raštu draudimo liudijime ir draudimo taisyklėse esminę sąlygą dėl dar vienos signalizacijos įrengimo bei juose nurodė aiškias pasekmes, kad, neužtikrinus tinkamos apsaugos transporto priemonei, draudimo apsauga negalios, ir tuo pagrindu padarė išvadą, jog nebuvo pagrindo susiformuoti ieškovės (draudėjos) lūkesčiui, kad ji įgis apsaugą vagystės atveju. Tačiau apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjamu atveju buvo sudaryta vartojimo sutartis, ir ex officio nevertino draudimo liudijimo priede nurodytos sąlygos pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes skaidrumo ir sąžiningumo ieškovės atžvilgiu aspektu, neatsižvelgė į pirmiau aptartą kasacinio teismo ir ESTT praktiką.

57. Teisėjų kolegija pažymi, jog transporto priemonės kasko draudimas suprantamas kaip plačios apimties draudimas, greta kitų draudimo rizikų apimantis ir automobilio vagystę. Vertinant draudimo sutarties sąlygas, nustatančias atsakovės įsipareigojimų turinį, visų pirma pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, jog draudimo sutartyje išvardytos apsaugos sistemos nėra įvardytos kaip papildomos, kad ieškovei nebuvo aiškiai ir suprantamai išaiškinta pareiga sumontuoti vieną iš draudimo liudijimo priede nurodytų apsaugos sistemų. Byloje nesant įrodymų, kaip atsakovė įvertino UAB „Krasta Auto Vilnius“ 2018 m. sausio 15 d. pažymą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovei nebuvo tinkamai atskleista sąlyga dėl reikalavimo sumontuoti papildomą apsaugos sistemą. Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, nėra pagrindo tikėtis, kad vidutinis, pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus vartotojas suprato, jog gamyklinė signalizacija neapima nė vienos iš apsaugos sistemų, nurodytų transporto priemonės draudimo liudijime. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl šios sąlygos skaidrumo, t. y. ar ji ieškovei kaip vartotojai buvo tinkamai atskleista ir ar dėl šios sąlygos atsiranda „ryškus“ iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų neatitikimas vartotojo, t. y. ieškovės, nenaudai, ir ar dėl to ši sąlyga gali būti netaikoma ieškovei.

58. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nesant aiškios nuorodos į draudimo taisykles, nebuvo aiškiai ir suprantamai apibrėžtas draudimo sutarties sąlygų santykis su draudimo taisyklėmis bei teisinės pasekmės, kurios kyla, jei draudėjas nevykdo nustatytos pareigos įrengti automobilyje vieną iš nurodytų apsaugos sistemų. Kaip minėta, atsakovė (draudikė), atsisakydama išmokėti draudimo išmoką, rėmėsi Draudimo taisyklių 8.1.12 punktu, nors nesuteikė visos ikisutartinės informacijos draudėjai (ieškovei), nesupažindino jos su draudimo taisyklėmis, o pačios taisyklės ieškovei nebuvo įteiktos.

Dėl bylos procesinės baigties

59. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė vartojimo sutartis reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos vertinant vartojimo sutarčių sąlygas skaidrumo ir sąžiningumo aspektu, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas. Atsižvelgiant į tai, kad draudimo liudijimo priede nurodytos sąlygos dėl apsaugos sistemos sumontavimo vertinimas skaidrumo ir sąžiningumo aspektu, taip pat tai, ar ši sąlyga nesukelia „ryškios“ teisių ir pareigų disproporcijos ieškovės nenaudai, yra susiję su faktinių aplinkybių nustatymu ir jų įvertinimu, o kasacinis teismas faktinių aplinkybių nenustato (CPK 353 straipsnio 1 dalis), byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

60. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 30 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti civilinę bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Andžej Maciejevski Sigita Rudėnaitė

Egidija Tamošiūnienė