2018-10-03 Nr. AB-17520-3-62-3-01955-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3511-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01955-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. rugsėjo 4 d. teismui pateikė skundą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas tvirtino, kad jis nuo 2015 m. birželio 24 d. iki 2017 m. gegužės mėnesio atliko nuobaudas kamerų tipo patalpose (Nr. 24, 21) ir baudos izoliatoriuje (Nr. 20, 18, 22, 17, 16, 15, 14). Patalpose trūko vietos, vienam asmeniui tekdavo 2–2,5 kv. m ploto. Patalpų plotą mažino jose esantys baldai. Tekdavo laukti eilėje prie sanitarinio mazgo. Lauko kiemelis yra mažas, pasivaikščioti galėjo per parą du kartus po 30 min., tiek laiko nepakako. Pareiškėjas teigė patyręs sunkumus, nepatogumus, garbės ir orumo pažeminimą, dvasines skriaudas, tapęs nervingas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai apie patalpų perpildymą yra deklaratyvūs, nedetalizuoti ir klaidingi. Pareiškėjas bausmės kameroje Nr. 15 neatliko. Be to, nuteistiesiems leidžiama kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Marijampolės PN kamerų tipo patalpose ir baudos izoliatoriaus kamerose sanitariniai mazgai yra įrengti pačiose kamerose, tačiau visiškai atskirti nuo patalpos sienomis ir durimis. Pareiškėjas nenurodė, kokių higienos normų reikalavimų tariamai neatitiko sanitariniai mazgai, sąlygos kamerose, kokius sunkumus jis dėl to patyrė. Patalpų atitikimas higienos normoms yra periodiškai tikrinamas šią prievolę turinčių valstybės institucijų. Atsakovas neturi duomenų, kad pareiškėjas pats būtų kreipęsis į atitinkamas institucijas.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo A. S. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad minimali gyvenamojo ploto norma – 3,6 kv. m – pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Teismas atmetė skundo argumentus, kad iš patalpų ploto turi būti išskaitomas baldų bei kitų įrenginių užimamas plotas, nes tai neįtvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės).

7. Teismas pažymėjo, jog Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3] nurodė, kad reikalavimas, jog kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas kaip pagrindinė jų teisė, o rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui už kameros ribų, o ne, kaip nurodė pareiškėjas, laiko praleidimui lauke, todėl skundo argumentai dėl teisės į aštuonių valandų buvimą lauke atmestini. Paties pareiškėjo teigimu, jam buvo skiriama 1 valanda pasivaikščiojimui gryname ore, todėl jo teisės dėl pasivaikščiojimo nebuvo pažeistos. Teismas taip pat atmetė argumentus dėl per mažų pasivaikščiojimo kiemelių, nes teisės aktai to nereglamentuoja.

8. Teismas nenustatė, kad kameros ir baudos izoliatoriai, kuriuose laikytas pareiškėjas, buvo perpildyti, todėl pareiškėjo argumentai dėl eilės norint pasinaudoti sanitariniu mazgu pripažinti nepagrįstais. Teismas skundo teiginius dėl netinkamos būklės sanitarinių mazgų vertino kaip abstrakčius, deklaratyvius ir grindžiamus tik pareiškėjo subjektyvia nuomone. Byloje esantys duomenys dėl šios skundo dalies nepatvirtino neteisėtų valstybės institucijos veiksmų.

9. Teismas nenustatė, kad dėl kalinimo sąlygų pareiškėjas būtų patyręs jo nurodytus neigiamus išgyvenimus ar sveikatos sutrikimus. Marijampolės PN Psichologinės tarnybos pažymoje nurodoma, kad dėl problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, pareiškėjas kreipęsis nebuvo. Taigi, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio. Nenustačius neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, konstatuota, jog pareiškėjas neįrodė visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Todėl jo skundas atmestas.

III. 10. Pareiškėjas A. S. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

11. Pareiškėjo teigimu, aukšta siena, esanti 1,5 m nuo baudos izoliatoriaus pastato, trukdo į kamerą patekti saulės šviesai ir t. t. Marijampolės PN jau kelis metus buvo įpareigoti šią sieną nugriauti, bet to nepadarė. Dėl to kameroje nuolat degė dirbtinis apšvietimas, gadinęs regėjimą. Siena trukdė ir vėdinimui, o ventiliacija buvo tik sanitariniame mazge, kurio plotas taip pat nebuvo tinkamas. Dėl šios sienos kameroje yra šalta, didelė drėgmė, drėko čiužiniai, atsirado pelėsis ir parazitų. Be to, pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu dėl pasivaikščiojimų trukmės ir pasivaikščiojimo kiemelių ploto. Vadovaujantis Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą ataskaitomis, jam turi būti užtikrinta galimybė ne mažiau nei 8 valandas praleisti lauke. Tai yra nurodęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas. Teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį plotą, taip pat nepagrįstai neišskaičiavo baldų užimamo ploto. 2010 metais asmeniui turėjo būti užtikrinama 5 kv. m gyvenamojo ploto, atskaičiavus baldus. 2015 metais padarytuose teisės aktų pakeitimuose neužsimenama apie reikalavimą išskaičiuoti baldų užimamą plotą, bet tai negali būti aiškinama taip, kad pablogintų kalinimo sąlygas. Baldų užimamo ploto išskaičiavimas iš gyvenamojo ploto atitiktų ir logikos taisykles. Be to, pareiškėjas tvirtina, kad Marijampolės PN administracija netenkina jo prašymų išduoti priedus, kurie patvirtintų jo teiginius apie nežmoniškas sąlygas. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo taip pat prašo išsireikalauti reikiamą informaciją iš atitinkamų viešojo administravimo subjektų.

12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

13. Atsakovas palaiko atsiliepime į skundą išreikštą savo poziciją, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 24 d. iki 2017 m. gegužės mėnesio, atlyginimo.

15. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Marijampolės PN sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl kamerų perpildymo, pasivaikščiojimo lauke trukmės, pasivaikščiojimo kiemelių dydžio, eilės pasinaudoti sanitariniu mazgu, netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo yra nepagrįstos. Apeliaciniame skunde pareiškėjas daugumos šių išvadų neginčija, nesutinka tik su jam tekusio gyvenamojo ploto apskaičiavimo būdu ir pasivaikščiojimo lauke trukme, taip pat nurodo, kad netoli baudos izoliatoriaus pastato yra pastatyta aukšta siena. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, kai kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl gyvenamojo ploto apskaičiavimo būdo ir dėl pasivaikščiojimų trukmės.

16. Teisėjų kolegija nenagrinėja apeliacinio skundo argumentų, susijusių su aukšta siena, esančia 1,5 m nuo baudos izoliatoriaus pastato, kadangi šie argumentai nebuvo išdėstyti pirmosios instancijos teismui ir, atitinkamai, nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjas nepaaiškino, kodėl jis šių aplinkybių nenurodė pirmosios instancijos teismui, neįvardijo jokių objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių kliūčių tai padaryti. Pareiškėjas, manydamas, jog dėl minėtos sienos įrengimo jam kilo neturtinė žala, turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais teismui pateikti naują skundą, nurodydamas šias aplinkybes.

17. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), vienam asmeniui pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

18. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį (nuo 2015 m. birželio 24 d. iki 2017 m. gegužės mėn.) buvo užtikrinta 3,6 kv. m minimali ploto norma. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (atsakovo atsiliepimas į skundą, b. l. 14–18), su šia nustatyta aplinkybe sutinka. Taigi, ginčo laikotarpiu Marijampolės PN nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neteisėtų veiksmų neatliko.

19. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems, atliekantiems šio Kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą nuobaudą, nustatomas režimas, atitinkantis šio Kodekso 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas. Bausmių vykdymo kodekso 86 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta drausmės grupei priskirtų nuteistųjų teisė kasdien pasivaikščioti vieną valandą. Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3] rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui už kameros ribų, o ne laiko praleidimui lauke. Pareiškėjas neįvardijo jokių imperatyvaus (privalomo) pobūdžio teisės aktų, kurie jam suteiktų teisę į ilgesnį nei vienos valandos pasivaikščiojimo laiką, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų, kuriuose toks pasivaikščiojimo laikas būtų buvęs pripažintas nesuderinamu su Konvencijos 3 straipsniu. Byloje nėra duomenų, kad Marijampolės PN administracijos sprendimu pareiškėjui būtų buvęs pailgintas pasivaikščiojimo laikas (kaip paskatinimas arba dėl jo sveikatos būklės pagal gydytojo išvadą). Pareiškėjas neginčija, jog jam buvo suteikta galimybė vieną valandą per dieną pasivaikščioti lauke. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad teisė pasivaikščioti lauke jam nebuvo tinkamai užtikrinta, yra nepagrįsti.

20. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kad atsakovo deliktinei atsakomybei (įskaitant pareigą atlyginti neturtinę žalą) kilti yra būtina nustatyti visas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytas sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos, ir tuo, kad šiuo atveju buvo nustatytas vienos iš šių būtinųjų sąlygų – neteisėtų veiksmų – neegzistavimas, sprendžia, kad atsakovui deliktinė atsakomybė nekilo, todėl, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo reikalavimas atlyginti padarytą neturtinę žalą yra atmestinas.

21. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Virginija Volskienė