A-525-473-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-473/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00527-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Astai Astrauskienei,

atsakovo atstovui Viktorui Ostrovnojui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas skundu prašymu (b. l. 1−3) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2012 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. (15/6-5)12PR-09 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Kirgizijos Respublikos piliečiui K. B. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Kirgizijos Respubliką“ (toliau – ir Skundžiamas sprendimas) ir įpareigoti Departamentą tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą iš naujo. Taip pat pateiktas prašymas šią bylą sujungti su pareiškėjo žmonos K. B. (g. (duomenys neskelbtini)) ir nepilnametės dukters A. B. (g. (duomenys neskelbtini)) administracine byla, nes jie kartu šeimos nariai pateikė tas pačias faktines aplinkybes, kuriomis grindė savo prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Nurodė, kad Skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodyta, kad pareiškėjo prašyme dėl prieglobsčio suteikimo nenurodyta aplinkybių, kurios leistų pripažinti, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 ir 87 straipsniais, pareiškėjui galėtų būti suteiktas prieglobstis. Pareiškėjas ir jo žmona prašymuose nurodytos išvykimo iš Kirgizijos Respublikos priežastys ir bendra padėtis Kirgizijos valstybėje leidžia daryti išvadą, kad jų šeimos išvykimo priežastys nėra išimtinai finansinio pobūdžio aplinkybės (rėmėsi atsakovo 2011-06-28 pažyma Nr. KGZ-(15/6-11)-12-28).

Jų patirtis ir suvokimas, kad valstybinė valdžia neturi galimybių suteikti apsaugą piliečiams, leidžia įsitikinti, kad pareiškėjui ir jo šeimai toliau likti gyventi Kirgizijoje pavojinga. Pažymėjo, kad išvykdami iš Kirgizijos, atsisakė Kirgizijos pilietybės, todėl šiuo metu yra be pilietybės. Pabrėžė, kad minėtoje atsakovo pažymoje nurodyti duomenys taip pat pagrindžia, kad pareiškėjo ir jo šeimos prašymuose nurodytos aplinkybės paremtos ne vien subjektyviu įsitikinimu, bet ir objektyviais duomenimis. Rėmėsi Europos pabėgėlių ir tremtinių tarybos pozicija, 2003 metų Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro Gairių dėl vidinės persikėlimo alternatyvos (toliau – ir Gairės) 29 punktu, 1951 metų Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso, Pabėgėlių statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo 91 punktu.

Pažymėjo, atsakovas nepagrįstai sprendė dėl vidinės apsaugos alternatyvos ir galimybės persikelti gyventi kilmės šalies viduje. Teigė, kad tokios aplinkybės pareiškėjas ir jo šeima neturi iki šiol, nes aukštesnio pragyvenimo lygio nėra praktiškai visoje šalyje. Rėmėsi Europos Žmogaus teisių teismo praktika byloje Salah Sheekh v. Netherlands, ir teigė kad jo ir jo šeimos prašymai išnagrinėti netinkamai. Atkreipė dėmesį, kad Skundžiamu sprendimu pareiškėjui ir jo šeimai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, tačiau draudimo priėmimo ir taikymo motyvai nebuvo nurodyti.

Pažymėjo, kad į Lietuvą su šeima atvyko prašydami suteikti prieglobstį, bendradarbiavo su Lietuvos Respublikos institucijomis ir teikė informaciją, tikisi čia likti, todėl mano, kad toks draudimas neproporcingas ir neteisingas jų, kaip prieglobsčio prašytojų, atžvilgiu. Pabrėžė, kad atsižvelgiant į tai, jog nebėra Kirgizijos piliečiai, negali grįžti į šią šalį, nebus ten priimti, negalės naudotis valstybės apsauga.

Atsakovas Departamentas pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 12−14), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas ir jo žmona prašymus suteikti prieglobstį grindė aplinkybėmis, tiesiogiai susijusiomis su jų vaikais, bet nes su jais asmeniškai, o sprendžiant klausimą dėl prieglobsčio suteikimo vertinamos grėsmės galimai iškilusios pačiam prieglobsčio prašytojui. Remdamasis pareiškėjo ir jo žmonos pasakojimais bei byloje dėl prieglobsčio sutreikimo surinkta medžiaga atsakovas konstatavo, kad priežastys dėl kurių pareiškėjas ir jo žmona nusprendė išvykti iš kilmės šalies nėra susijusios su asmenine baime patirti individualaus pobūdžio persekiojimą, su atsakovo ar jo šeimos narių rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas Kirgizijoje asmeniškai persekiojamas valstybės vardu veikiančių asmenų ar, kad Kirgizijos valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti jam tinkamos apsaugos nuo galimo nevalstybinio persekiojimo.

Papildomai pažymėjo, kad atsakovo 2011 m. birželio 28 d. pažyma pareiškėjas remiasi nepagrįstai, nes joje surinkta informacija apie padėtį Kirgizijos pietuose, o pareiškėjas kilęs iš šalies sostinės, kuri yra šalies šiaurėje. Pažymėjo, kad pareiškėjas atsakovui nebuvo pateikęs informacijos dėl Kirgizijos pilietybės atsisakymo. Be to, sprendimas dėl pilietybės netekimo priimamas kompetentingos valstybės institucijos ir vien pareiškimo dėl pilietybės atsisakymo pateikimas savaime nereiškia, kad jį pateikęs asmuo automatiškai tampa asmeniu be pilietybės. Manė, kad pareiškėjas, siekdamas apsunkinti jo išsiuntimą iš Europos Sąjungos, skunde pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie pilietybės netekimą.

Dėl skundo argumento, kad pareiškėjas ir jo šeima neturi vidinio persikėlimo alternatyvos ir vidinės apsaugos, pažymėjo, kad Skundžiamas sprendimas nėra grindžiamas vidinės apsaugos ir vidinio persikėlimo alternatyvos principų taikymu, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su šių sąvokų aiškinimu, nenuginčija atsakovo padarytų išvadų. Dėl pareiškėjo argumento, kad draudimas vienerius metus po išsiuntimo atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, pabrėžia, kad Įstatymo 133 straipsnio 2 dalis įpareigoja spendimą priimančią instituciją (atsakovą) uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, jei jis yra išsiunčiamas.

Įvertinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes, atsakovas priėmė sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką minimaliam Įstatymu leidžiamam – vienerių metų terminui. Toks sprendimas vertintinas ne tik kaip teisėtas ir pagrįstas, bet ir proporcingas pareiškėjo atžvilgiu. Atkreipė dėmesį, kad sprendimas išsiųsti pareiškėją į Kirgiziją grindžiamas jo paties pateikta informacija apie turimą pilietybę, todėl įsiteisėjus Skundžiamam sprendimui bus kreiptasi į Kirgizijos atstovybę su prašymu išduoti pareiškėjui grįžimo į kilmės šalį pažymėjimą, ir tuo atveju, jei dėl tam tikrų priežasčių Kirgizijos kompetentingos institucijos atsisakys išduoti pareiškėjui grįžimo į kilmės šalį pažymėjimą, jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje, Įstatyme nustatyta tvarka, bus sprendžiama iš naujo.

Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas dar iki Skundžiamo sprendimo priėmimo kreipėsi į Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus skyrių, prašydamas teikti jam pagalbą gaunant grįžimo dokumentus bei grįžtant į Kirgiziją, todėl pareiškėjo veiksmai laikytini nesuderinamais su skunde nurodytu įsitikinimu, kad jis nebus priimtas atgal į Kirgiziją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 7 d. sprendimu (b. l. 32− 38) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas daugiausia rėmėsi Įstatymo nuostatomis ir Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovu. Ištyręs ir įvertinęs byloje surinktą medžiagą ir pareiškėjo pateiktą informaciją, teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai vertino, kad priežastys, dėl kurių pareiškėjas nusprendė išvykti iš kilmės šalies, nėra susijusios su asmenine baime patirti individualaus pobūdžio persekiojimą dėl 1951 m. Ženevos konvencijoje dėl pabėgėlių statuso nurodytų priežasčių.

Įvertinus visus pareiškėjo nurodytus išvykimo iš kilmės šalies motyvus, pagrįstai konstatuota, kad tariamos grėsmės Kirgizijoje, dėl kurių jis nenori grįžti į kilmės šalį, nėra susijusios asmeniškai su pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Pareiškėjas nepateikė jokios informacijos, leidžiančios manyti, kad gyvendamas Kirgizijoje jis asmeniškai buvo persekiojamas valstybės vardu veikiančių asmenų arba, kad Kirgizijos valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti jam tinkamos apsaugos nuo galimo nevalstybinių subjektų persekiojimo.

Taip pat nėra pagrindo manyti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju bus pažeistos pareiškėjo žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Remiantis atsakovo surinkta informacija apie pareiškėjo kilmės šalį, konstatuotina, kad Kirgizijoje šiuo metu nevyksta Europos Sąjungos tarybos direktyvos 2004/83/EB 15 straipsnio c punkte ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai. Atsižvelgiant į tai, teismas teigė, kad pareiškėjo nenoras grįžti į kilmės valstybę nėra sąlygotas jokiomis realiai egzistuojančiomis su prieglobsčio būtinybe susijusiomis priežastimis, nes jo gyvybei, sveikatai, teisėms ir laisvėms negrėstų pavojus, reikalaujantis asmens tarptautinės apsaugos.

Teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo motyvai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Dėl skunde pateikto argumento, kad Skundžiamame sprendime atsakovas netinkamai įvertino vidinės apsaugos ir vidinio persikėlimo alternatyvas pareiškėjo kilmės šalyje, pažymėjo, kad kilmės valstybės apsauga ir galimybė persikelti į kitą gyvenamąją vietą prieglobsčio teisėje vertinamos tik kaip alternatyvos tarptautinei apsaugai, nustačius, kad prieglobsčio prašytojas atitinka pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos suteikimo kriterijus.

Tuo tarpu šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjas šių kriterijų neatitinka, todėl atsakovo sprendimas nėra grindžiamas minėtų vidinės apsaugos ir vidinio persikėlimo alternatyvos principų taikymu, todėl minėti pareiškėjo skundo argumentai nepagrįsti. Sprendime taip pat pažymėta, kad atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjui pagrįstai nustatytas minimalus vienerių metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Teismas taip pat pabrėžė, kad atsakovas pareiškėjo prašymą išnagrinėjo vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisės aktais, reglamentuojančiais prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo tvarka, ir sprendimus priėmė remdamasis motyvuota Prieglobsčio reikalų skyriaus 2012-02-07 išvada Nr. 15/6- 5-13PR-9RN, kurioje pateiktos visos faktinės bylos aplinkybės, taip pat nurodytas ir įstatyminis sprendimo pagrindas.

Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą, pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Atsisakius pareiškėjui suteikti pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusą bei papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, jis prarado teisę būti Lietuvos Respublikoje. Todėl atsakovas pagrįstai nusprendė, įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio nesuteikimo išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į Kirgizijos Respubliką, nes priežasčių, dėl kurių jam nebūtų galima grįžti į savo kilmės valstybę nenustatyta.

Įvertinęs šias aplinkybes, teismas darė išvadą, kad Skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti skunde nurodytais ar kitais motyvais. Atitinkamai pripažinus, kad Skundžiamas sprendimas teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą prieglobsčio prašymą nagrinėti iš naujo.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 43−44), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą, Skundžiamą atsakovo sprendimą ir įpareigoti atsakovą tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą iš naujo.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės analogiškais, skunde pateiktiems, argumentais. Papildomai pažymima, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo pateiktus argumentus dėl prašymuose suteikti prieglobstį pateiktų aplinkybių objektyvumo ir to, kad prašymai nėra grįsti išimtinai finansinio pobūdžio aplinkybėmis, netinkamai įvertino padėtį Kirgizijoje, todėl nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl Skundžiamo sprendimo panaikinimo. Apeliantas pabrėžia, kad teismas netinkamai išnagrinėjo pateiktą skundą, nes nevertino ir nepasisakė dėl argumentų, jog net ir socialinių nei ekonominių teisių neužtikrinimas, kuris savo šiurkštumu neprilygtų persekiojimui, gali būti pakankamas, kad būtų paneigta vidinės apsaugos alternatyva, nors panašią poziciją palaiko ir Europos pabėgėlių ir tremtinių taryba, ji išdėstyta Gairių 29 punkte. Teigia, kad teismas netinkamai, remdamasis prielaidomis, atliko vidinės persikėlimo alternatyvos testą, nes tokios alternatyvos Kirgizijoje pareiškėjas ir jo šeima neturi. Tai pagrindžia ir priežastys, nurodytos prašant prieglobsčio Lietuvoje suteikimo.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 50−52), kuriuo apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės analogiškais, atsiliepime į skundą pateiktiems, argumentais. Papildomai atkreipiamas dėmesys, kad viena iš aplinkybių, kuriomis apeliantas ir jo žmona grindė savo prieglobsčio prašymus, buvo tai, kad 2005 metais Kirgizijoje jų sūnus D. buvo sulaikytas milicijos pareigūnų, jam „pakištos" kanapės ir dėl to jis buvo nuteistas 14 metų kalėjimo. Apeliaciniame skunde taip pat pabrėžiama, kad kilmės šalyje apelianto šeimai pavojinga gyventi „dėl Kirgizijos valdžios institucijų taikyto reketo ir turto prievartavimo sūnų atžvilgiu“. Šios administracinės bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo sūnus D. 2012 m. kovo 6 d. buvo sulaikytas Lietuvos Respublikoje ir 2012 m. kovo 7 d. jam buvo pateiktas įtarimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu). Būdamas sulaikytas D. B. pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir nurodė, kad 2005 metais buvo teistas Kirgizijoje už chuliganizmą, o iš kilmės šalies išvyko dėl priežasčių, susijusių su kriminalinio pasaulio keliamomis problemomis, konkrečiai − su kriminaliniu autoritetu pravarde „Vodolaz“, su kuriuo jis nepasidalijo „įtakos bizniui teritorijomis“. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad apelianto vertinimas dėl grėsmės jo sūnaus atžvilgiu pobūdžio ir priežasčių yra nesuderinamas su paties D. B. pasakojimu, todėl apelianto pateikti duomenys kelia pagrįstų abejonių, vertintini kritiškai, kaip žinomai melagingi arba klaidingi dėl apelianto subjektyvumo. Atsakovo nuomone, Vilniaus apygardos teismas tinkamai įvertino visus skundo argumentus bei pagrįstai konstatavo, kad Skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo nei skunde nurodytais nei kitais motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje apeliantas prašo panaikinti Skundžiamą sprendimą, kuriuo jam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nuspręsta jį išsiųsti iš šalies ir uždrausta vienerius metus atvykti į Lietuvos Respubliką. Apelianto nuomone, Skundžiamas sprendimas nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus objektyvius duomenis ir apelianto paaiškinimus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visą bylos medžiagą, konstatavo, jog Skundžiamas sprendimas yra teisėtas, pagrįstas ir jį naikinti nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir padarytomis išvadomis.

Pažymėtina, jog byloje kilusio ginčo išsprendimui aktualūs, inter alia, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 ir 87 straipsniai, apibrėžiantys kriterijus asmenims, kuriems gali būti suteiktas pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga.

Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Kartu pastebėtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Įstatymo 86 ir 87 straipsnyje įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858–901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. LVAT administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).

Įstatymo 77 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Migracijos departamento sprendimu prieglobsčio prašytojui nesuteikiamas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, taip pat atsisakoma suteikti laikiną teritorinį prieglobstį, jeigu, iš esmės išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, paaiškėja, kad jis atvyko iš saugios kilmės valstybės arba pateikė akivaizdžiai nepagrįstą prašymą suteikti prieglobstį. Toks prieglobsčio prašytojas įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos arba yra iš jos išsiunčiamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktą medžiagą ir pareiškėjo pateiktą informaciją, padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas tinkamai nustatė, jog pareiškėjo nurodyti prieglobsčio prašymo motyvai, sąlygoję jo išvykimą iš kilmės valstybės, nepagrindžia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog nagrinėjamu atveju nėra nei vieno iš nurodytų pagrindų, kurie leistų pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą.

Visų pirma pažymėtina, jog apeliantas nepateikė argumentų dėl individualaus persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, nukreipto tiesiogiai prieš jį. Tiek prašymas suteikti prieglobstį, tiek skundas ir apeliacinis skundas teismui, grindžiamas iš esmės vien argumentais, susijusiais su jo vaikais, jiems galimai gręsiančiu pavojumi, grįžus į kilmės šalį. Prieglobsčio suteikimo dėl galimo šeimos narių persekiojimo, Įstatymas nenumato, todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo pareiškėjui suteikti prieglobsčio.

Atsakovo surinkti ir pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai apie pareiškėjo kilmės šalį ir padėtį joje patvirtina, jog realios grėsmės pagal Įstatyme numatytus kriterijus pareiškėjui jo kilmės šalyje nėra. Visų bylos aplinkybių kontekste, darytina išvada, jog pagrindinis motyvas, dėl kurio pareiškėjas nenori grįžti į Kirgiziją – sunki finansinė padėtis šalyje ir menka galimybė save išlaikyti, nes Kirgizijoje neturi nei darbo, nei namų (tai tiek pareiškėjas, tiek jo žmona nurodė prašymuose dėl prieglobsčio suteikimo ir pirminės apklausos metu), o tokie motyvai nėra pakankamas prieglobsčio suteikimui.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. LVAT praktikoje ši nuostata aiškinama taip, kad pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymą papildoma apsauga asmeniui gali būti suteikiama ir dėl bendros situacijos kilmės valstybėje, kuri nulemia individualios ir pakankamai rimtos grėsmės jam atsiradimą (žr., pvz., 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010). Šiuo aspektu pažymėtina, kad byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo daryti prielaidą, jog pareiškėją grąžinus į Kirgiziją jam grėstų tokio pobūdžio grėsmė, nes nėra įrodymų, kad šioje valstybėje vyksta chaotiško, aklo smurto protrūkiai.

Be to, pareiškėjas nepateikė pakankamai argumentų, kad išnaudojo galimybes kreiptis pagalbos į valstybines institucijas, siekiant gauti valstybės apsaugą nuo persekiojimo veiksmų. Taigi teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų suabejoti atsakovo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindų pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą.

Nagrinėjamu atveju taip pat svarbu akcentuoti, jog asmuo, prašantis suteikti jam prieglobstį, privalo visapusiškai ir tinkamai bendradarbiauti su prašymą nagrinėjančia institucija, pateikti tikrovę atitinkančią informaciją ir padėti prašymą nagrinėjančiai institucijai nustatyti visas reikšmingas aplinkybes. Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris atitinka 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų, 4 straipsnį (pagal šį straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti), prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Analogiškai, pagal Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361, 7 punktą prieglobsčio prašymas turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys persekiojimo pavojų jo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje; jeigu prieglobsčio prašymas yra nemotyvuotas, jo pateikimo motyvai turi būti atskleisti pirminėje prieglobsčio prašytojo apklausoje, nurodytoje šio aprašo 9.5 punkte, jeigu prieglobsčio prašytojas atsisako nurodyti prieglobsčio prašymo pateikimo motyvus, toks prašymas nagrinėjamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas. Analogiška nuostata įtvirtinta ir 1979 metų Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo 205 punkte. Pati prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūra yra atliekama siekiant užtikrinti būtent prašymą pateikusio asmens teises ir interesus, be to, bendriausia prasme įrodinėjimo našta tenka prašymą pateikusiam asmeniui (Vadovo 196 punktas).

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nevykdė pareigos pateikti tikrovę atitinkančius išsamius (t. y. visapusiškus) paaiškinimus dėl prieglobsčio prašymo motyvų. Tai patvirtina atsakovo pateikta informacija apie pareiškėjo sūnaus, grėsme kuriam, pareiškėjas iš esmės ir grindžia savo negalėjimą grįžti į kilmės šalį, paaiškinimus. Pareiškėjo sūnus D., būdamas Lietuvos Respublikoje sulaikytas dėl įtarimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnį, ir pateikęs prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, nurodė, kad iš kilmės šalies išvyko dėl priežasčių susijusių su kriminalinio pasaulio keliamomis problemomis, nepasidalinimo „įtakos bizniui teritorijomis“. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, jog pareiškėjo argumentai dėl grėsmės dėl persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų, dėl negalimumo pasinaudoti valstybės gynyba, dėl galimos grėsmės jo gyvybei sveikatai, orumui, teisėms ir laisvėms, kankinimų yra subjektyvaus pobūdžio nėra objektyvūs ir pagrįsti.

Pastebėtina, jog pareiškėjo argumentas dėl etninių konfliktų, pareiškėjo kaimynystėje gyvenantiems uzbekams grasinant išžudyti jo šeimą, jei jie neišvažiuos iš šalies, atsižvelgiant į atsakovo pateiktus duomenis, jog pareiškėjo gyvenamajame mieste Biškeke uzbekai sudaro tik 2 procentus gyventojų, o pareiškėjo tautybės gyventojai kirgizai virš 66 procentų, vertintini kritiškai.

Kartu pažymėtina, jog šiuo atveju kritiškai vertintinas ir pareiškėjo argumentas, jog jis nebėra Kirgizijos pilietis, nes išvykdamas, pateikė pareiškimą dėl pilietybės atsisakymo. Šią aplinkybę patvirtinančių duomenų byloje nėra, prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu, pats pareiškėjas nurodė, kad yra Kirgizijos pilietis, be to, kaip teisingai, savo atsiliepime į skundą pabrėžė atsakovas, sprendimas dėl pilietybės panaikinimo, priimamas kompetentingos valstybės institucijos sprendimu ir vien tik pareiškimo apie pilietybę pateikimas nesudaro pagrindo asmenį pripažinti netekusiu pilietybės.

Dėl apeliaciniame skunde nurodyto argumento, jog teismas netinkamai atliko vidinės persikėlimo galimybės testą, pažymėtina, jog tiek vidinė persikėlimo galimybė, tiek vidinė apsauga, kaip alternatyvos tarptautinei apsaugai (prieglobsčio suteikimui), vertinamos tik tada, kai nustatoma, jog prieglobsčio prašytojas atitinka minėtus kriterijus, nustatytus prašančiam suteikti pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą. Kadangi šiuo atveju, kaip minėta, pareiškėjas neatitinka prieglobsčio prašytojo kriterijų, vertinti vidinės apsaugos ar vidinio persikėlimo galimybės nėra pagrindo.

Dėl pareiškėjo argumento, jog atsakovas Skundžiamu sprendimu, be kita ko, nepagrįstai nustatė pareiškėjui draudimą vienerius metus po išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos atvykti į Lietuvos Respubliką, atkreiptinas dėmesys, kad įpareigojimas atsakovui nustatyti tokį draudimą įtvirtintas ne tik minėtoje Įstatymo 77 straipsnio 2 dalyje, bet ir ginčo santykiams aktualios Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje (Užsieniečiui, kuris savanoriškai išvyko iš Lietuvos Respublikos ir turi neįvykdytų prievolių Lietuvos Respublikai arba piktnaudžiauja savanoriško išvykimo iš Lietuvos Respublikos galimybe ar buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui). Todėl atsakovui, ištyrusiam pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį aplinkybes, ir, kaip konstatuota, pagrįstai nusprendus, jog pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą nėra, priėmus sprendimą jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, minėtas draudimas turėjo būti nustatytas. Pastebėtina, jog atsakovas, įvertinęs bylos medžiagą, skyrė mažiausią draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą.

Įvertinusi byloje surinktą įrodymų visumą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog pareiškėjo nenoras grįžti į kilmės valstybę nėra sąlygotas jokiomis realiai egzistuojančiomis su prieglobsčio būtinybe susijusiomis priežastimis, nes kilmės valstybėje jo gyvybei, sveikatai, teisėms ir laisvėms, negresia pavojus, reikalaujantis asmens tarptautinės apsaugos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo K. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė