2021-07-14 Nr. AB-14333-3-65-3-00026-2020-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-521-525/2021

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00026-2020-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos AVPK), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis apytiksliai nuo 2019 m. spalio 25 d. iki 2019 m. lapkričio 5 d., nuo 2019 m. gruodžio 3 d. iki 2019 m. gruodžio 5 d., nuo 2020 m. sausio 21 d. iki 2020 m. sausio 23 d. (iš viso 15 parų) buvo laikomas Utenos AVPK areštinėje (toliau – ir areštinė) netinkamomis sąlygomis. Tualetai kamerose buvo atskirti nuo kameros ploto tik 110–120 cm aukščio ir 110–120 cm ilgio pertvara, jie buvo apie 1,5–2 m nuo valgomojo stalo. Tad jis turėjo šlapintis ir tuštintis kitų asmenų akivaizdoje bei stebimas pareigūnų, kadangi tualetai buvo prie pat durų, ir ateinantys patikrinti pareigūnai matydavo, kaip jis atlieka gamtinius reikalus. Todėl jis jautė didelį diskomfortą ir pažeminimą. Areštinė neatitiko jokių higienos normų reikalavimų, taip pat ir ventiliacijos, nes trūko gryno oro, kamera buvo tinkamai nevėdinama, langas neatsidarė, prasidarė tik orlaidė apie 5 cm, todėl teko kvėpuoti dulkėmis ir nemaloniu kvapu. Pareiškėjas nurodė, kad dėl tokių netinkamų laikymo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą, už kurią prašė priteisti 10 000 Eur žalos atlyginimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybei atstovaujantis Utenos AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kokiomis dienomis ir kokiose kamerose pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu buvo laikomas Utenos AVPK areštinėje. Paaiškino, kad areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 125 cm aukščio pertvara, jame yra šaltas vanduo, tupykla; durelių ar užuolaidėlių, uždengiančių sanitarinio mazgo dalį, nėra įrengta. Pažymėjo, kad stalas yra ne priešais sanitarinį mazgą, o šiek tiek toliau. Nurodė, kad jokių duomenų ar skundų, jog kameroje esantys asmenys skųstųsi dėl to, kad jie galimai yra stebimi atliekant gamtinius reikalus, nebuvo. Atsakovo atstovas 2020 m. kovo 5 d. rašte Nr. 89-S-1139 „Dėl išsamių duomenų ir juos patvirtinančių dokumentų“ nurodė, kad kamerose įrengta mechaninė ištraukiamoji-teikiamoji ventiliacija, kuri skunde nurodytu laikotarpiu veikė. Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo zonoje nebuvo įrengta atskira nuo kameros oro vėdinimo (šalinimo) sistema. Kiekvienoje kameroje įrengti langai turi orlaides. Atsakovo atstovas 2020 m. kovo 19 d. rašte Nr. 89-S-1304 „Dėl išsamių duomenų“ pateikė duomenis, kada skunde nurodytu laikotarpiu pareiškėjas kameroje buvo laikomas kartu su kitu asmeniu ar asmenimis. Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos atsakovo atstovas atsiliepime teigė, kad nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų (valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų, asmens patirtos žalos, neteisėtus veiksmus ir padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio), valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Pareiškėjo nurodyti dvasiniai, psichologiniai išgyvenimai nepagrįsti jokiais įrodymais.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė E. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos AVPK, 35 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitoje dalyje skundą atmetė.

6. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų Utenos AVPK areštinėje, atlyginimo.

7. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas skunde teigė, jog jo skunde nurodytas laikotarpis yra apytikslis (taigi, iš esmės teigė, kad jis neprisimena tikslių datų), ir į tai, kad pareiškėjo ir atsakovo atstovo nurodytas laikotarpis skiriasi tik viena, paskutine diena, teismas sprendė, kad byloje turi būti sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2019 m. spalio 25 d. iki 2020 m. sausio 24 d. (su pertraukomis) (toliau –ir ginčo laikotarpis).

8. Teismas pažymėjo, kad būdamas areštinėje, pareiškėjas turėjo suimtojo statusą.

9. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad tualetai kamerose buvo atskirti nuo kameros ploto tik 110–120 cm aukščio ir 110–120 cm ilgio pertvara, todėl jis turėjo šlapintis ir tuštintis kitų asmenų akivaizdoje bei stebimas ir pareigūnų, kadangi tualetai buvo prie pat durų, ir pareigūnai, ateinantys patikrinti, matydavo, kaip jis atlieka gamtinius reikalus, teismas nustatė, kad atsakovo atstovas atsiliepime paaiškino, jog areštinės kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuris atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 125 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge yra šaltas vanduo, tupykla; durelių ar užuolaidėlių, uždengiančių sanitarinio mazgo dalį, nėra įrengta. Iš fotografijų, kuriose užfiksuotos kameros Nr. 1, 2, 3 (kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas), buvo matyti, kad sanitarinis mazgas šiose kamerose atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto neaukšta pertvara, viena jo pusė visiškai neatskirta – be pertvaros, durelių. Teismas, vadovaudamasis nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusia ir ginčo laikotarpiu galiojusia Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) ir teismų praktika, padarė išvadą, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas areštinės kamerose, t. y. sanitarinis mazgas atitvertas 125 cm aukščio pertvara, nėra įrengta durelių, asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas.

10. Teismas, iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio areštinės kamerose buvo ne vienas, o kartu su kitu asmeniu ar asmenimis, tai buvo šiomis dienomis: nuo 2019 m. spalio 28 d. iki 2019 m. spalio 29 d., nuo 2019 m. lapkričio 4 d. iki 2019 m. lapkričio 5 d., nuo 2019 m. gruodžio 3 d. iki 2019 m. gruodžio 5 d., nuo 2019 m. sausio 21 d. iki 2019 m. sausio 24 d., t. y. 11 parų. Atsižvelgdamas į byloje nustatytą aplinkybę, jog pareiškėjas 11 parų areštinės kameroje buvo laikomas ne vienas, ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais buvo pažeidžiamas 11 parų.

11. Teismas įvertino, kad pareiškėjas nors ir teigė, jog jis gamtinius reikalus turėdavo atlikti stebimas ir pareigūnų, kadangi tualetai buvo prie pat durų, ir pareigūnai, ateinantys patikrinti, matydavo, kaip jis atlieka gamtinius reikalus, tačiau nedetalizavo konkrečių atvejų, kada jį besinaudojantį sanitariniu mazgu ir kurioje kameroje matė pareigūnai, atidarę kameros duris, ir netvirtino, kad jis specialiai jų buvo stebimas sanitariniame mazge. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad duomenų ar skundų apie tai, kad kamerose esantys asmenys skųstųsi dėl to, kad galimai juos stebi atliekant gamtinius reikalus, nebuvo. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių šią pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad pareiškėją, besinaudojantį sanitariniu mazgu, matė ateinantys patikrinti pareigūnai. Iš fotografijų buvo matyti, kad kameros durys yra ne prieš sanitarinį mazgą, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjas sanitariniame mazge pro duryse esantį stebėjimo langelį negalėjo būti matomas. Pareiškėjas ir nesiskundė tuo, kad jį matė pareigūnai pro stebėjimo langelį duryse. Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo privatumas buvo pažeistas tuo, kad jį matė pareigūnai, besinaudojantį sanitariniu mazgu. Todėl šis pareiškėjo skundo argumentas atmestas kaip nepagrįstas.

12. Dėl pareiškėjas skundo teiginių, kad nebuvo tinkamos ventiliacijos, trūko gryno oro, kamera buvo tinkamai nevėdinama, langas neatsidarė, prasidarė tik orlaidė apie 5 cm, todėl teko kvėpuoti dulkėmis ir nemaloniu kvapu, teismas rėmėsi atsakovo atstovo 2020 m. kovo 5 d. rašte Nr. 89-S-1139 nurodytu paaiškinimu, kad kamerose įrengta mechaninė ištraukiamoji-tiekiamoji ventiliacija. Kamerose sanitarinio zonoje nėra įrengta atskira nuo kameros oro vėdinimo (šalinimo) sistema. Ginčo laikotarpiu kamerų vėdinimo sistema veikė.

Kiekvienoje kameroje įrengti langai turi orlaides. Taip pat pareiškėjas nei žodžiu, nei raštu nesiskundė dėl vėdinimo sistemos. Teismas nustatė, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos departamentas (toliau – ir Nacionalinis visuomenės sveikatos centras) Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų laikymąsi Utenos AVPK areštinėje patikrino 2018 m. spalio 30 d., t. y. iki ginčo laikotarpio. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras šio patikrinimo metu nustatė ir 2018 m. lapkričio 9 d. patikrinimo akte Nr. (9-12 15.4.8)PA-17831 užfiksavo, kad kamerose įrengta mechaninė ištraukiamoji-tiekiamoji ventiliacija (patikrinimo metu veikė), šio patikrinimo akto priede – kontrolės klausimyne pažymėjo, kad yra sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas (įrengti atidaromi langai arba mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, Higienos normos HN 134:2015 17 punktas), ir patikrinimo akte bei jo priede – kontrolės klausimyne pateikė išvadą, kad areštinės veikla vykdoma nepažeidžiant Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų.

Teismas neturėjo pagrindo abejoti šių atsakovo atstovo nurodytų duomenų teisingumu bei patikrinimo akto ir jo priedo – kontrolės klausimyno pagrįstumu. Todėl teismas, atsižvelgdamas į atsakovo atstovo nurodytus duomenis, jog kamerose langai turi orlaides, be to, kamerose įrengta ir veikė mechaninė ventiliacija, į tai, kad iš fotografijos buvo matyti, jog orlaidė lange atsidarė (pareiškėjas skunde patvirtino, kad orlaidė atsidarė), į minėtus 2018 m. lapkričio 9 d. patikrinimo akto ir jo priedo – kontrolės klausimyno duomenis, jog sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas (įrengti atidaromi langai arba mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema), ir patikrinimo metu nebuvo nustatytas Higienos normos HN 134:2015 17 punkto pažeidimas dėl patalpų vėdinimo, sprendė kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus dėl netinkamos ventiliacijos kameroje.

Todėl šis pareiškėjo skundo argumentas teismo atmestas kaip nepagrįstas.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nesuformulavo, kokių higienos normų reikalavimų neatitiko laikymo sąlygos areštinėje, ir kas būtent buvo netinkama. Todėl, pareiškėjui nenurodžius jokių konkrečių aplinkybių, teismas neturėjo galimybės įvertinti, ar buvo šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimas.

14. Taigi, teismui nustačius, kad pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio (iš viso 11 parų) buvo laikomas areštinės kamerose neužtikrinant jam privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, pripažinta, jog tokios laikymo sąlygos pareiškėjui galėjo sukelti nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, diskomfortą. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimo neužtikrinimas, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumus ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

15. Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Utenos AVPK areštinėje sąlygų (teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį (pareiškėjas teigė, kad dėl privatumo neužtikrinimo jis jautė didelį diskomfortą ir pažeminimą), į mastą bei trukmę (pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais buvo pažeidžiamas 11 parų, ilgiausiai nepertraukiamai 4 paras). Byloje nenustatyta, kad Utenos AVPK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikri apribojimai ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs tai, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai ir nepatogumai, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška. Remdamasis tuo, kas išdėstyta bei atsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką dėl tokio pobūdžio bylose priteistinų neturtinės žalos atlyginimo dydžių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1859-822/2019, 2019 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2284-662/2019, 2019 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2136-525/2019, 2019 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-932-556/2019), į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendė, jog šiuo atveju 35 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

III. 16. Pareiškėjas E. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad kategoriškai nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos suma ir prašo vertinti sumos dydį, kaip adekvatų sprendimą ir protingą.

18. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Utenos AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

19. Utenos AVPK nurodo, jog byloje nenustatyta, jog areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikri apribojimai ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo nurodyti dvasiniai, psichologiniai išgyvenimai nepagrįsti jokiais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais, todėl laikytini nepagrįstais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Utenos AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 25 d. iki 2020 m. sausio 24 d.

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistos neturtinės žalos sumos (35 Eur) dydį.

23. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio buvo laikomas areštinės kamerose neužtikrinant jam privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, t. y. iš viso pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais buvo pažeidžiamas 11 parų, ilgiausiai nepertraukiamai 4 paras. Kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų (dėl pareigūnų stebėjimo besinaudojant sanitariniu mazgu, patalpų vėdinimo, higienos normų reikalavimų nesilaikymo) pirmosios instancijos teismas nenustatė. Pabrėžtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes.

24. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos pagal CK 6.271 straipsnį, pareiškėjas įgyja teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

25. Dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo.

26. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde konkrečiai nenurodė, kaip jo laikymas neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniu mazgu sąlygojo jo sveikatos sutrikimus. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

27. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 35 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

28. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė