2021-03-24 Nr. AB-5860-3-61-3-02973-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-964-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02973-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. (A. P.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 1 850 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 26 d. iki 2018 m. liepos 25 d. nesuteikė jam teisės pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas Vilniaus PN nuo 2016 m. rugpjūčio mėn. kiekvieną dieną nuo 8.30 val. iki 18.00 val. dirbo baldų surinkėju. Pagal Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. liepos 26 d. patvirtintą grafiką nuteistieji į pasivaikščiojimų kiemą buvo išleidžiami porinėmis dienomis nuo 14.00 val. iki 18.00 val., neporinėmis dienomis – nuo 9.30 val. iki 12.30 val. Paskutinis pasivaikščiojimas baigdavosi 18.00 val., todėl pareiškėjas darbo dienomis niekaip negalėjo patekti į pasivaikščiojimų kiemą, nes savarankiškai išeiti iš darbo vietos negalėjo, kadangi už tai yra baudžiama. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą gryname ore. Dėl apribotos teisės pasivaikščioti pareiškėjui skaudėjo galva, sutriko miegas, tapo irzlus. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą.

3. Pareiškėjas skundo papildyme nurodė, kad dirbant privalu laikytis darbo grafiko. Poilsio ir pietų laikas taip pat yra griežtai apibrėžtas. Be to, nuteistiesiems yra draudžiama lankytis tose vietose, kuriose jie negyvena, o gamybos teritorijos kiemas nėra skirtas nuteistiesiems pasivaikščioti gryname ore.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. liepos 4 d. dirbo VĮ „Mūsų amatai“ darbininko vienetininko pareigose, mokant už pagamintos produkcijos kiekį. Pareiškėjo darbo vieta – Vilniaus PN teritorijoje, gamybos lokaliniame sektoriuje. Darbo laiką dirbantiems nuteistiesiems nustato VĮ „Mūsų amatai“ administracija. Pagal Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. liepos 26 d. patvirtintą nuteistųjų pasivaikščiojimo grafiką nuteistiesiems suteikiama galimybė pasivaikščioti iki 4 val., t. y. net daugiau, nei numato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas. Taigi pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti, o dirbdamas pareiškėjas turėjo visas galimybes kreiptis į darbdavį bei suderinti savo darbo grafiką taip, kad kiek įmanoma būtų patenkinti visi pareiškėjo poreikiai. Atsakovo atstovas taip pat paaiškino, kad pareiškėjui buvo mokama už atliktus darbus. Tokiu būdu pareiškėjui nebuvo nustatytas griežtas darbo grafikas, o jis kiekvieną dieną galėjo pats planuotis savo darbą. Pažymėjo, kad gamybos lokalinis sektorius turi erdvų, tvarkingą kiemą. VĮ „Mūsų amatai“ dirbantys nuteistieji nuolat turi galimybę išeiti į lauką ir būti gryname ore. Vilniaus PN pareigūnai to nekontroliuoja ir tuo labiau nedraudžia. Nuteistieji darbo metu nėra rakinami ir gali laisvai judėti gamybinėje teritorijoje. Darbo metu nuteistiesiems suteikiamos pertraukos, kurias nuteistieji taip pat turi galimybę praleisti gryname ore. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės neatitinka realios situacijos. Vilniaus PN nuomone, pareiškėjo teisė būti gryname ore nebuvo pažeista.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą tenkinti.

8. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepimu prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 8 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą kalinimą Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 26 d. iki 2018 m. liepos 22 d.; kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią jis patyrė Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 26 d. iki 2018 m. liepos 22 d. dėl to, kad jam nebuvo užtikrinta teisė į pasivaikščiojimą gryname ore.

12. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas nuo 2016 m. liepos 4 d. savo noru dirba VĮ „Mūsų amatai“ darbininko vienetininko pareigose. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno I-ojo gyvenamojo korpuso trečiame aukšte (5-ame nuteistųjų būryje). Pagal Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. liepos 26 d. patvirtintą nuteistųjų pasivaikščiojimo grafiką nuteistieji, gyvenę I-ojo gyvenamojo korpuso trečiame aukšte, į pasivaikščiojimų kiemą buvo išleidžiami porinėmis dienomis nuo 14.00 val. iki 18.00 val., neporinėmis dienomis – nuo 8.00 val. iki 12.30 val. Pareiškėjo teigimu, jam dirbant nuo 8.00 val. iki 18.00 val. jis neturėjo galimybės pasinaudoti teise į pasivaikščiojimą, nes darbo metu tokios galimybės neturėjo, kadangi savarankiškai išeiti iš darbo vietos negalėjo – už tai baudžiama. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Vilniaus PN yra užtikrinta teisė į pasivaikščiojimą gryname ore. Tačiau nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl pasivaikščiojimo galimybės būtent pareiškėjui, kaip darbo dienomis nuo 8.00 val. iki 18.00 val. dirbusiam „Mūsų amatai“.

13. Teismas pabrėžė, kad byloje pateiktame VĮ „Mūsų amatai“ 2018 m. rugsėjo 27 d. rašte Nr. 11/05-979 nurodyta, jog Baldų gamybos ir paslaugų bare įdarbintų nuteistųjų darbo laikas organizuojamas, vadovaujantis nuteistųjų išvedimo į darbą paskyrų dokumentais, siekiant sudaryti sąlygas nuteistiesiems išeiti į gamybos teritoriją, bei darbo laiko grafiku, patvirtintu VĮ „Mūsų amatai“ Pravieniškių filialo vadovo bei paskelbtu gamybos teritorijoje visiems dirbantiems nuteistiesiems matomoje vietoje. Pagal minėtą grafiką nuteistieji į darbą išvedami 8.30 val., poilsio pertraukos numatytos 10.00–10.15 val., 16.25–17.00 val., bei pietų pertrauka – 12.45–13.25 val. Poilsio ir pietų pertraukos laikas yra laisvas nuo darbo, kurio metu nuteistieji gali palikti darbo vietas ir pailsėti jiems priimtinu būdu, bet nepažeidžiant bausmės atlikimo režimo reikalavimų. Taip pat nurodyta, kad, atsižvelgiant į užsakymų skaičių, sezoniškumą nuteistųjų darbas Vilniaus padalinio Baldų gamybos ir paslaugų bare nėra intensyvus ir nuteistieji turi daugiau laisvo laiko, nei nustatyta darbo laiko grafike. Remiantis VĮ „Mūsų amatai“ pateiktais darbo laiko apskaitos žiniaraščiais ir tabeliais, kuriuose yra užfiksuoti duomenys apie pareiškėjo darbo laiką, nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo iš viso 265 dienas: 2017 m. liepos mėnesį – 20 darbo dienų, rugpjūčio mėnesį – 22 darbo dienas, rugsėjo mėnesį – 21 darbo dieną, spalio mėnesį – 22 darbo dienas, lapkričio mėnesį – 21 darbo dieną, gruodžio mėnesį 19 darbo dienų, 2018 m. sausio mėnesį – 22 darbo dienas, vasario mėnesį – 19 darbo dienų, kovo mėnesį – 22 darbo dienas, balandžio mėnesį – 20 darbo dienų, gegužės mėnesį – 22 darbo dienas, birželio mėnesį – 21 darbo dieną ir liepos mėnesį – 14 dienų. Iš jų 259 dienas pareiškėjas dirbo po 8 valandas per dieną, 6 dienas dirbo po 7 valandas (2017 m. liepos 5 d., rugpjūčio 14 d., spalio 31 d., 2018 m. vasario 15 d., balandžio 30 d., liepos 5 d.). Pareiškėjas dirbo pagal darbo grafiką: 8.30 val. nuteistieji išvedami į darbą, 10.00–10.15 val. poilsio pertrauka, 12.45–13.25 val. pietų pertrauka, 16.25–17.00 val. poilsio pertrauka. Kai pareiškėjas dirbo 8 valandas, darbo pabaiga būdavo 18.00 val.

14. Teismas, atsižvelgęs į Bausmių vykdymo kodekse nustatytą nuteistųjų, priskirtų paprastajai grupei, teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas (73, 103 strs.), į tai, kad pareiškėjas dirbo ginčo laikotarpiu pagal nustatytą darbo grafiką, į Vilniaus PN pasivaikščiojimo grafiką, patvirtintą 2017 m. liepos 26 d. Vilniaus PN direktoriaus įsakymu Nr. 81-454, darė išvadą, kad Vilniaus PN administracija nesudarė pareiškėjui galimybių kasdien pasivaikščioti gryname ore tiek laiko, kiek numato teisės aktai. Tokiu būdu Vilniaus PN padarė pažeidimą, t. y. pažeidė Bausmių vykdymo kodekso nuostatas, neužtikrinus pareiškėjo teisės į kasdieninį pasivaikščiojimą gryname ore.

Tačiau konstatuotas pažeidimas netruko visas 265 dienas, kai pareiškėjas dirbo VĮ „Mūsų amatai“. Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, darytina išvada, kad pareiškėjui kas antrą dieną (neporinėmis dienomis) buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti lauke nuo 8.00 val. iki 8.30 val. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti lauke ir nuo 17.00 val. iki 18.00 val., kai 2017 m. rugpjūčio 14 d. ir 2018 m. balandžio 30 d. jis dirbo ne 8, o 7 valandas (dirbant trumpesnį darbo laiką prieš valstybinės šventės dieną).

Be to, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti lauke kiekvieną darbo dieną 10.00–10.15 val. ir 16.25–17.00 val. poilsio pertraukų metu. Poilsio laikas yra laisvas nuo darbo laikas, kurio metu nuteistieji gali palikti darbo vietas ir pailsėti nuo darbo. Nustatyta, kad šalia darbo vietos (gamybos lokalinis sektorius) yra erdvus kiemas, į kurį galima išeiti pasivaikščioti laisvu nuo darbo metu. Pareiškėjas, skunde teigdamas, kad negalėjo pasišalinti iš darbo vietos, nenurodė konkrečių aplinkybių, jog poilsio pertraukų metu jis negalėjo išeiti į gamybos lokalinio sektoriaus kiemą.

Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į kasdieninį pasivaikščiojimą gryname ore buvo neužtikrinta ne apskritai nesudarant galimybės pasivaikščioti gryname ore, o nesudarant galimybių pakankamai laiko (tiek, kiek nustato teisės aktai) būti gryname ore. Visomis darbo dienomis pareiškėjas galėjo pasivaikščioti gryname ore poilsio pertraukų metu (10.00–10.15 val. ir 16.25–17.00 val.), porinėmis darbo dienomis ryte nuo 8.00 val. iki 8.30 val., 2017 m. rugpjūčio 14 d. ir 2018 m. balandžio 30 d. nuo 17.00 val. iki 18.00 val.

15. Teismas, nustatęs, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pakankamai laiko (tiek, kiek nustato teisės aktai) pasinaudoti savo teise į pasivaikščiojimą gryname ore, darė išvadą, kad jis patyrė neturtinę žalą, t. y. papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Tarp atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. patirta neturtinė žala yra atsakovo atstovo veiksmų rezultatas.

16. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Nors pripažintina, kad teisės į pasivaikščiojimą pažeidimas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgęs į pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą ir intensyvumą, pareiškėjo patirtos neturtinės žalos abstraktumą ir nekonkretumą, į tai, kad byloje duomenų apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų nėra, teismas pareiškėjo prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį mažino ir pareiškėjui priteisė 500 Eur sumą.

III. 17. Atsakovo atstovas Vilniaus PN padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo: 1) pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti, pripažinus, kad laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 26 d. iki 2018 m. liepos 25 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas; 2) tuo atveju, jeigu teismas nustatytų, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, sumažinti pirmosios instancijos teismo priteistą 500 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

17.1. Visiems Vilniaus PN nuteistiesiems ginčo laikotarpiu buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore įstatyme nustatytą laiką (4 valandas, t. y. net daugiau, negu numatyta įstatyme). Pirmosios instancijos teismas, nors ir nustatė šią aplinkybę, tačiau jos neakcentavo.

17.2. VĮ „Mūsų amatai“ dirbantiems nuteistiesiems jų darbo laiko grafikus nustatė VĮ „Mūsų amatų“ administracija. Teismas šio aplinkybės visiškai neįvertino. Teismas neįvertino aplinkybės, kodėl pareiškėjas nesikreipė į savo darbdavį VĮ „Mūsų amatai“ bei nederino savo darbo grafiko taip, kad, atsižvelgiant į pataisos įstaigoje nustatytą bausmės atlikimo režimą, būtų kiek įmanoma tenkinami kiti jo poreikiai (pasivaikščiojimų galimybė pagal nustatytą grafiką). Pareiškėjui šioje byloje vertinamos aplinkybės nekėlė didesnio diskomforto, todėl jis daugiau nei metus nesprendė šio klausimo.

17.3. VĮ „Mūsų amatai“ dirbantys nuteistieji, pagal darbo paskyras praleisti pro kontrolės ir praleidimo punktą į gamybinę zoną, turėjo galimybę būti gryname ore erdviame gamybinės zonos kieme. Nuteistiesiems dirbantiems VĮ „Mūsų amatai“ darbo metu suteikiamos darbo pertraukos, kurias nuteistieji turi galimybę praleisti gryname ore. Atsižvelgiant į tai, kad VĮ „Mūsų amatai“ dirbančių nuteistųjų, tarp jų ir pareiškėjo darbo krūvis, nebuvo labai didelis, konstatuotina, kad pareiškėjas turėjo galimybę gryname ore lauke praleisti pakankamai laiko. Atskirais atvejais gamyboje dirbantys asmenys, atsižvelgiant į tuo metu esantį darbo krūvį, turėjo galimybę būti gryname ore net daugiau laiko, nei numatyta paprastosios grupės nuteistiesiems. Teismas visiškai nevertino šių pateiktų Vilniaus PN argumentų, nesikreipė į VĮ „Mūsų amatai“ dėl dirbančių nuteistųjų darbo krūvio, galimybės turėti papildomas pertraukas darbo metu. Teismas aptarė VĮ „Mūsų amatai“ Baldų gamybos ir paslaugų cecho nuteistųjų darbo grafiką, kuris nustatė, kad: išvedimas į darbą – 8.15–8.30 val., darbas – 8.30–10.00 val., pertraukėlė – 10.00–10.15 val., darbas – 10.15–12.45 val., pietų pertrauka – 12.45–13.25 val., darbas – 13.25–16.25 val., pertraukėlė – 16.25–17.00 val., darbas – 17.00–18.00 val., išvedimas iš darbo – 18.00–18.15 val. Vien atsižvelgiant į nustatytą darbo laiko grafiką, konstatuotina, kad VĮ „Mūsų amatai“ ginčo laikotarpiu dirbę nuteistieji kasdien turėjo 1 val. 30 min. (pusę BVK numatyto pasivaikščiojimo laiko paprastosios grupės nuteistiesiems) darbo pertraukų, neįskaitant nuolat suteikiamų papildomų pertraukų atsižvelgiant į tuo metu esantį darbo krūvį. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino, vadovavosi išskirtinai pareiškėjo žodiniais paaiškinimais. Vilniaus PN pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs VĮ „Mūsų amatai“ 2018 m. rugsėjo 27 d. raštą Nr. 11/05-979, kuriame VĮ „Mūsų amatai“ pateikė informaciją dėl dirbančių Vilniaus PN nuteistųjų darbo krūvio, pabrėžiant, kad nuteistųjų darbo krūvis nėra labai didelis, todėl nuteistieji turi ženkliai daugiau laisvo laiko, nei nustatyta darbo laiko grafike. Jie šiuo laiku gali nevaržomai būti lauke.

17.4. Kyla pagrįstos abejonės, kodėl pareiškėjas nebandė operatyviai įstatymų nustatyta tvarka ginti savo teisių ir teisėtų interesų laikotarpiu, kuomet, jo teigimu, jam nebuvo tinkamai suteikiama BVK nustatyta teisė pasivaikščioti. Pareiškėjas nuo 2016 rugpjūčio mėn. (darbo VĮ „Mūsų amatai“ pradžia) ilgą laiką nesikreipė nei į Vilniaus PN vadovą šiuo klausimu, nei į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, nesiekė ginti galbūt pažeistų savo teisių ir teisėtų interesų. Pareiškėjas į teismą kreipėsi ne iš karto, o praėjus ilgam laiko tarpui nuo teisių pažeidimo. Taigi akivaizdu, kad pareiškėjas, negindamas savo teisių operatyviai, o kreipdamasis į teismą po ilgo laiko tarpo, ginčo laikotarpiu nebuvo patyręs jokių nepatogumų, dvasinės skriaudos.

17.5. Skundžiamame teismo sprendime nurodomi pareiškėjo galbūt patirti tam tikri nepatogumai realiai nesukėlė jam tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima įvardyti kaip bendravimo galimybių sumažėjimą, sveikatos sutrikdymą ar jos pablogėjimą. Šioje byloje yra visi pagrindai pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

18. Pareiškėjas atsiliepimu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą tenkinti visiškai.

19. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su apeliaciniu skundu, jame nurodyti argumentai yra nepagrįsti. Vilniaus PN neužtikrino pareiškėjui teisės pasivaikščioti gryname ore ne mažiau kaip 3 val. per dieną. Pažeidimas truko metus laiko beveik kiekvieną dieną. Pietų pertrauka negali būti įskaičiuojama į buvimo lauke laiką, nes buvo valgoma patalpoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo už pareiškėjo kalinimą netinkamomis sąlygomis Vilniaus PN.

21. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore, tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir priteisė jam 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti, pripažinus, kad laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 26 d. iki 2018 m. liepos 25 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, arba tuo atveju, jeigu teismas nustatytų, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, sumažinti pirmosios instancijos teismo priteistą 500 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti.

22. Pareiškėjas atsiliepime taip pat nurodė prašymą pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą tenkinti visiškai. Šis pareiškėjo prašymas apeliacinėje proceso stadijoje nenagrinėtinas, kadangi pareiškėjas apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepadavė ir yra praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 132 straipsnio 1 dalyje nustatytą trisdešimties kalendorinių dienų terminą apeliaciniu skundu apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą (t. y. pareiškėjas atsiliepimą su prašymu pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą tenkinti visiškai pateikė 2020 m. vasario 4 d. (b. l. 137), nors šioje byloje pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė ir paskelbė 2020 m. gruodžio 14 d.) ir neprašė šio praleisto termino atnaujinti (ABTĮ 132 str. 2 d.).

23. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Vadovaujantis minėta nuostata, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų, nes byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į atsakovo atstovo paduoto apeliacinio skundo ribas.

24. Šioje byloje ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo kylą tuo aspektu, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore, kadangi pareiškėjas, kaip dirbantis, negalėjo pasivaikščioti tiek laiko gryname ore, kaip nedirbantys.

25. Pabrėžtina, kad yra suformuota aktuali ir nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio kaip ir ši kitose išnagrinėtose bylose, kuriose atsakovo atstovas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir šioje byloje siekė nuginčyti skundžiamus teismų sprendimus, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo minėti atsakovo atstovo argumentai pripažinti nepagrįstais apeliacinės instancijos teismui dėl to išdėstant aiškius ir detalius motyvus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-462-756/2020, 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. A-1015-502/2020). Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Vadovaudamasi tuo, teisėjų kolegija šioje byloje neturi pagrindo nukrypti nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (pateiktų išaiškinimų) analogiško pobūdžio kaip ir ši bylose. Todėl teisėjų kolegija šioje nutartyje nebekartoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jau ne kartą išdėstytų motyvų dėl atsakovo atstovo argumentų.

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime išdėstė nuoseklius ir išsamius motyvus, kurių pagrįstumu nėra pagrindo abejoti. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nenurodė argumentų, kuriais remiantis būtų pagrindas konstatuoti, kad teismas neteisingai įvertino bylos duomenis bei padarė nepagrįstas išvadas dėl bylos aplinkybių. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir iš naujo jų šioje nutartyje nebedėsto, pažymėdama tik tai, kad atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, kurie įrodytų, kad pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 26 d. iki 2018 m. liepos 22 d. nebuvo pažeista. Pirmosios instancijos teismui nevertinus bylos aplinkybių, susijusių su pareiškėjo teise į pasivaikščiojimą laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 23 d. iki 2018 m. liepos 25 d., ir šioje byloje pareiškėjui ABTĮ nustatyta tvarka nepateikus apeliacinio skundo, minėtos aplinkybės nevertinamos ir apeliacinio proceso stadijoje.

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo atstovas nenurodė teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Todėl konstatuotina, kad yra pagrindas pareiškėjui kompensuoti jo patirtą neturtinę žalą priteisiant jos atlyginimą pinigais. Atsižvelgusi į pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir trukmę bei mastą (žr. šios nutarties 13 ir 14 p.), pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas priteisė adekvačią ir proporcingo dydžio sumą pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti, kurios nėra pagrindo sumažinti.

28. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan