2025-10-29 Nr. AB-17651-3-62-3-03239-2023-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-552-575/2025

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03239-2023-8

Procesinio sprendimo kategorija 12.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. K. skundą atsakovui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas L. K. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2023 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 10000513262/KM34-(11.40 E)-1535 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigoje“ (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Sprendimu pradėtas priverstinis mokestinės nepriemokos išieškojimas iš pareiškėjo pagal kitos Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybės narės – Vokietijos Federacinės Respublikos – mokesčių administratoriaus prašymą ir atliktas lėšų nurašymas iš pareiškėjo banko sąskaitų. Pareiškėjo vertinimu, Sprendimas: priimtas pažeidžiant teisės aktuose nustatytus mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties terminus; yra nepagrįstas ir neturi tinkamo teisinio pagrindo; nustato netinkamą priverstinio išieškojimo tvarką.

2.2. Pareiškėjas neginčija fakto, kad Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingo mokesčių administratoriaus 2011 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. SLO-2020-013810-02-2011-6150 bei 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu jam buvo apskaičiuotos ir nurodytos importo mokesčių sumos. Tačiau šiuose sprendimuose nėra duomenų apie Sprendimu išieškomos 13 141,76 Eur sumos susidarymą. Pareiškėjas nėra gavęs sprendimų dėl tokios sumos išieškojimo.

2.3. 2022 m. sausio 5 d. pareiškėjui pateikto Suvienodinto dokumento, leidžiančio vykdyti reikalavimą Nr. DE_21101972021_20211229_UIPE_1, formoje nurodyti duomenys leidžia teigti, kad keliamų reikalavimų susidarymo ir nustatymo laikotarpiai yra 2010–2011 metai, t. y. su išieškomomis sumomis susijusi reikalavimo teisė į pareiškėją atsirado daugiau nei prieš dešimt metų.

2.4. Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymas ir 2010 m. kovo 16 d. Tarybos direktyva 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis (toliau – ir Tarybos direktyva 2010/24/ES) leidžia vienos ES valstybės narės mokesčių administratoriui išieškoti mokestines nepriemokas pagal kitos ES valstybės narės mokesčių administratoriaus prašymus, kai šios mokestinės nepriemokos yra atsiradusios kitoje ES valstybėje narėje. Tačiau bet koks pagal kitos ES valstybės narės mokesčių administratoriaus prašymą vykdomas kitoje ES valstybėje narėje atsiradusios mokestinės nepriemokos išieškojimas siejamas su tam tikrais naikinamojo pobūdžio išieškojimo senaties terminais, kurie taikomi pagal Tarybos direktyvos 2010/24/ES 18 straipsnio 2 dalies nuostatas, nustatančias, kad pagalba neteikiama, jei prašymas yra susijęs su daugiau kaip penkerių metų senumo reikalavimais, taip pat dėl reikalavimų, kurie yra senesni kaip dešimties metų. Šios nuostatos yra pakartotos Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo16 straipsnio 2 dalyje. Mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjo senaties terminai (tiek penkerių, tiek dešimties metų) nagrinėjamu atveju yra suėję, tačiau atsakovas, pradėdamas mokestinės nepriemokos išieškojimą iš pareiškėjo, tai ignoravo.

2.5. Dešimties metų terminas, pareiškėjo vertinimu, turėtų būti suprantamas kaip galutinis ir naikinamasis, kadangi pagal jį iš esmės jokiomis aplinkybėmis neturėtų būti inicijuojamas ir vykdomas išieškojimas kitose ES valstybėse narėse pagal reikalavimus, kurie senesni nei dešimties metų. Dėl šios priežasties jis reglamentuojamas atskira nuostata nuo bendrojo bei įprastinio penkerių metų senaties termino. Kitoks šios nuostatos aiškinimas paneigtų jos prasmę, nes iš esmės reikštų tai, kad mokestinių nepriemokų išieškojimas kitose ES valstybėse narėse pagal išieškančios ES valstybės narės prašymą remiantis Tarybos direktyva 2010/24/ES galėtų tęstis neribotą laikotarpį, kas akivaizdžiai neatitinka ES teisės akto leidėjų valios, išplaukiančios iš Tarybos direktyvos 2010/24/ES preambulės 15 punkto.

2.6. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatyme ir Tarybos direktyvoje 2010/24/ES senaties terminai išdėstyti nevienodai, todėl, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktika (1978 m. kovo 9 d. sprendimas byloje 106/77 Amministrazione delle Finanze dello Stato prieš Simmenthal; 2003 m. kovo 20 d. sprendimas byloje C-187/00 Helga Kutz-Bauer prieš Freie und Hansestadt Hamburg; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimas sujungtose bylose C-387/02, C-391/02 ir C-403/02 Criminal proceedings against Silvio Berlusconi ir kt.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimas byloje C-314/08 Krzysztof Filipiak prieš Dyrektor Izby Skarbowej w Poznaniu), nagrinėjamu atveju taikytina ES teisė.

2.7. Pareiškėjas teigia, kad atsakovo pateikiama informacija apie išieškotiną mokestinės nepriemokos dydį yra prieštaringa, netiksli ir nepagrįsta. Atsakovas nepateikė patikslintų duomenų, nors pareiškėjas prašė kreiptis į Vokietijos mokesčių administratorių dėl šios informacijos patikslinimo. Tai reiškia, kad Sprendimas dėl išieškotinos sumos yra nepakankamai motyvuotas ir neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

2.8. Sprendimas taip pat prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 736 straipsnio nuostatoms, reglamentuojančioms vykdymo procesą, kai išieškojimas vykdomas iš fizinio asmens gaunamų periodinių išmokų (darbo užmokesčio).

2.9. Pareiškėjo gaunamas darbo užmokestis yra minimalus – 502,33 Eur (neto) arba 1 018,45 Eur (bruto). Tokiu atveju nusprendus išieškoti lėšas, turėjo būti nustatytos proporcijos, kiek išieškoma iš darbo užmokesčio dalies, neviršijančios minimalios mėnesinės algos (840 Eur), ir kiek – iš ją viršijančios dalies (178,45 Eur). Tačiau atsakovas nurodė išieškoti visas į pareiškėjo sąskaitas patenkančias pinigines lėšas, kol surenkama 13 141,76 Eur suma. Toks sprendimas faktiškai reiškia, kad numatyta nurašyti visas pareiškėjo darbo užmokesčio lėšas. Kadangi CPK 736 straipsnyje nustatyti piniginių išieškojimų apribojimai nebuvo taikyti, Sprendimas laikytinas neteisėtu.

3. Atsakovas Kauno teritorinė muitinė atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

4. Atsiliepime į skundą atsakovas nurodė šiuos argumentus:

4.1. Vokietijos Federacinės Respublikos Federalinės muitinės vykdymo tarnyba prie Hanoverio centrinė muitinė (toliau – ir prašančioji institucija arba Vokietijos kompetentinga institucija), vadovaudamasi Tarybos direktyvos 2010/24/ES 5 straipsniu, Kauno teritorinei muitinei 2021 m. balandžio 15 d. pateikė prašymą suteikti informaciją apie L. K. adresą. Prašančiajai institucijai 2021 m. balandžio 19 d. pranešta L. K. deklaruota gyvenamoji vieta.

4.2. Vokietijos kompetentinga institucija, vadovaudamasi Tarybos direktyvos 2010/24/ES 8 straipsniu, Kauno teritorinei muitinei 2021 m. rugpjūčio 26 d. pateikė prašymą pranešti L. K. apie Vokietijos Itzehoe centrinės muitinės 2021 m. rugpjūčio 2 d. priimtą sprendimą Nr. RL 545/11 B-B 2307. Suvienodintoje pranešimo formoje nurodyta, kad sprendimas priimtas išnagrinėjus administracinį skundą, sprendimą galima apskųsti per vieną mėnesį nuo pranešimo apie priimtą sprendimą datos. Jame nurodyta, kad Itzehoe centrinės muitinės pranešime apie importo ir kitus mokesčius Nr. SLO-2020-013810-02-2011-6150 (2011 m. vasario 10 d.) (toliau – ir pirminis dokumentas) buvo nurodytos reikalavimo sumos: 6 393,60 Eur muito, 3 323,78 Eur importo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir 41 790 Eur tabako mokesčio. Taip pat nurodyta, kad L. K. 2011 m. balandžio 29 d. apskundė pirminį dokumentą ir, kad jo skundas iš dalies buvo patenkintas – pranešimas pakeistas, nusprendus atsisakyti 1 491,84 Eur muito, likusi skundo dalis atmesta kaip nepagrįsta. Tokiu būdu mokėtina muito mokestinė nepriemoka sumažinta nuo 6 393,60 Eur iki 4 901,76 Eur.

4.3. Vykdydama minėtą prašymą, Kauno teritorinė muitinė, vadovaudamasi Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 9 straipsnio nuostatomis, raštu Nr. (11.40/9)-lB-7823 (2021-08-31) Vokietijos Itzehoe centrinės muitinės 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. RL 545/11 B-B 2307 ir sprendimo vertimą į lietuvių kalbą kartu su suvienodinta pranešimo forma išsiuntė L. K. registruotu laišku. Pagal siuntos duomenis, dokumentai L. K. įteikti 2021 m. rugsėjo 4 d., apie tai informuota Vokietijos kompetentinga institucija.

4.4. Vokietijos kompetentinga institucija, vadovaudamasi Tarybos direktyvos 2010/24/ES 10 straipsniu, Kauno teritorinei muitinei 2021 m. gruodžio 30 d. pateikė prašymą vykdyti 12 971,76 Eur mokestinės nepriemokos (4 901,76 Eur muito ir 8 070,00 Eur muito delspinigių, apskaičiuotų iki prašymo pateikimo dienos) išieškojimą iš L. K. ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą.

4.5. Suvienodintame dokumente buvo pateikta Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnyje nurodyta informacija, kad Vokietijos kompetentingos institucijos 2021 m. gruodžio 30 d. prašymas yra pirminis prašymas vykdyti išieškojimą pagal Vokietijos Itzehoe centrinės muitinės 2011 m. vasario 10 d. pirminį dokumentą Nr. SLO-2020-013810-02-2011-6150, kuriame mokesčiai apskaičiuoti už teisės aktų pažeidimus, nustatytus 2010 m. lapkričio 20 d.; prašoma išieškoti 12 971,76 Eur mokestinę nepriemoką, kurią sudaro: 4 901,76 Eur muito ir 8 070 Eur muito delspinigių, kuriuos Vokietijos Itzehoe centrinė muitinė apskaičiavo iki prašymo vykdyti išieškojimą pateikimo dienos; nurodyta, kad apie pirminį dokumentą L. K. pranešta 2011 m. kovo 11 d.; nurodyta data, nuo kurios leidžiama vykdyti reikalavimą – 2021 m. spalio 4 d.; prašyme vykdyti išieškojimą pateikta papildoma vykdymo procesui svarbi informacija, nurodant, kad pagal Tarybos direktyvos 2010/24/ES 18 straipsnio 2 dalį, reikalavimas nėra senesnis kaip penkeri metai, nes skolininkas ir jo advokatas ginčijo reikalavimą, apeliacinio proceso metu Itzehoe pagrindinė muitinės įstaiga laukė baudžiamojo proceso baigties, kuriam pasibaigus ir nustačius skolininko gyvenamąją vietą, Vokietijos Itzehoe centrinės muitinės 2021 m. rugpjūčio 2 d. apeliacinis sprendimas skolininkui įteiktas 2021 m. rugsėjo 4 d., 2011 m. vasario 10 d. pirminis dokumentas Nr.SLO-2020-013810-05-2011-6150 tapo vykdytinu 2021 m. spalio 4 d., todėl mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas – 2026 m. gruodžio 31 d. Minėtame Vokietijos Itzehoe centrinės muitinės prašyme vykdyti muito ir muito delspinigių išieškojimą taip pat nurodyta, kad susijęs prašymas siunčiamas ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

4.6. Kauno teritorinė muitinė, įvertinusi, kad Vokietijos Itzehoe centrinės muitinės pirminio dokumento vykdymas prašančioje valstybėje tapo galimu nuo 2021 m. spalio 4 d. ir nuo šios datos jis nebegali būti ginčijamas, taip pat į tai, kad Vokietijos kompetentingos institucijos 2021 m. gruodžio 30 d. prašymas yra pirminis prašymas vykdyti išieškojimą pagal Vokietijos Itzehoe centrinės muitinės pirminį dokumentą Nr. SLO-2020-013810-02-2011-6150 (2011 m. vasario 10 d.), Vokietijos kompetentingos institucijos pirminis prašymas išieškoti muito ir muito delspinigių mokestinę nepriemoką pateiktas per penkerius metus nuo momento, kai Vokietijos Itzehoe centrinės muitinės pirminis dokumentas 2021 m. spalio 4 d. tapo galimu vykdyti, sprendė, kad nėra suėjęs minėtos mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties terminai (senaties termino pabaiga 2026 m. gruodžio 31 d.), priėmė Vokietijos kompetentingos institucijos pateiktą prašymą vykdyti išieškojimą ir pradėjo jo vykdymą.

4.7. Atsakovas, vykdydamas Vokietijos kompetentingos institucijos 2021 m. gruodžio 30 d. prašymą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo, vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 34 straipsniu, 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išsiuntė L. K. raginimą mokestinę nepriemoką įvykdyti geruoju Nr. 10000481850, ragindamas sumokėti 12 971,76 Eur sumą per 20 dienų nuo raginimo įteikimo dienos į vieną iš jame nurodytų surenkamųjų sąskaitų. Kartu su raginimu buvo išsiųstas suvienodintas dokumentas, leidžiantis vykdyti išieškojimą, pareiškėjas šiuos dokumentus gavo 2022 m. sausio 13 d. Raginime nurodyta suma per nustatytą terminą nebuvo sumokėta.

4.8. 2022 m. vasario 1 d., gavus pareiškėjo atstovo prašymą Nr. GVLEX/2022-7 „Dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo vykdymo veiksmų sustabdymo iš L. K.“, kuriame buvo pranešta, kad L. K. 2022 m. sausio 29 d. kreipėsi į Vokietijos Itzehoe centrinę muitinės įstaigą, prašydamas sustabdyti (ar nutraukti) visus pradėtus išieškojimo veiksmus pagal Vokietijos Federalinės muitinės tarnybos 2021 m. gruodžio 30 d., Kauno teritorinė muitinė 2022 m. vasario 1 d. kreipėsi į Vokietijos kompetentingą instituciją, prašydama informuoti, ar stabdytinas išieškojimas iš L. K. dėl jo prašymo. Iš Vokietijos kompetentingos institucijos 2022 m. vasario 9 d. gavus nurodymą sustabdyti išieškojimo veiksmus, Kauno teritorinės muitinė 2022 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. 10000483614 priverstinio išieškojimo nepradėjo.

4.9. Vokietijos kompetentinga institucija 2023 m. rugsėjo 5 d. pateikė prašymą atnaujinti 12 971,76 Eur mokestinės nepriemokos (4 901,76 Eur muito ir 8 070,00 Eur muito delspinigių, apskaičiuotų iki prašymo pateikimo dienos) išieškojimą iš L. K. pagal jos anksčiau pateiktą pirminį dokumentą, nurodydama, kad 2023 m. vasario 15 d. buvo priimtas skolininkui nepalankus sprendimas, apeliacijos dėl išieškojimo procedūros nebegalimos, išieškojimo veiksmai tęstini be apribojimų.

4.10. Už nesumokėtą muitą pagal Vokietijos Itzehoe centrinės muitinės pirminį dokumentą, Kauno teritorinė muitinė, vadovaudamasi 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, 114 straipsnio 1 dalimi, MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 97 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsnio 2 dalimi, nuo Vokietijos kompetentingos institucijos prašymo išieškoti muito ir muito delspinigių mokestinę nepriemoką gavimo dienos, – 2021 m. gruodžio 30 d., iki raginimo priėmimo dienos, – 2023 m. rugsėjo 21 d., apskaičiavo ir 170 Eur muito delspinigių mokestinę prievolę.

4.11. Kauno teritorinė muitinė išsiuntė L. K. 2023 m. rugsėjo 21 d. raginimą Nr. 10000511669/KM34-(11.40 E)-1368, ragindama per 20 dienų nuo raginimo įteikimo dienos geruoju įvykdyti 13 141,76 Eur mokestinę prievolę (12 971,76 Eur mokestinę nepriemoką pagal Vokietijos kompetentingos institucijos pateiktą prašymą išieškoti ir 170 Eur muito delspinigius). Šis raginimas L. K. įteiktas 2023 m. spalio 3 d., per nustatytą terminą skolininkas nurodytų sumų nesumokėjo. Todėl Kauno teritorinė muitinė 2023 m. spalio 25 d. priėmė sprendimą Nr. 10000513262/KM34-(11.40E)-l535 nurašyti L. K. 13 141,76 Eur mokestinę nepriemoką iš jo sąskaitų kredito įstaigose.

4.12. Vadovaujantis Sumų, kurias draudžiama išieškoti iš kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje atidarytoje skolininko sąskaitoje esančių lėšų, nustatymo ir taikymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 825, 5.4 papunkčiu, skolininkui palikta teisė kiekvieną kalendorinį mėnesį disponuoti 354 Eur neišieškoma suma, atitinkančia nurodymo nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos pateikimo Piniginių lėšų apribojimų informacinei sistemai metu galiojantį minimalių vartojimo poreikių dydį. Iš L. K. sąskaitos 2023 m. lapkričio 20 d. nurašyta 17,88 Eur suma.

4.13. Išieškojimą iš skolininko darbo užmokesčio ar kitų pajamų, vadovaujantis CPK 733–737 straipsniais, vykdo antstoliai. Nagrinėjamu atveju, atsakovas dėl to nesikreipė. Jeigu bus nustatyta, kad taikoma priverstinio išieškojimo priemonė (nurodymas nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos) neefektyvi, vadovaujantis MAĮ 106 straipsnio 5 dalimi, 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, jos vykdymas bus nutrauktas, priimamas sprendimas dėl mokestinės nepriemokos (arba likusios jos dalies) išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto (taip pat darbo užmokesčio) ir perduodamas vykdyti antstoliams CPK nustatyta tvarka.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2024 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjo L. K. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė šias aplinkybes:

6.1. Pareiškėjas L. K. 2010 m. lapkričio 20 d. į Vokietiją įvežė neapmuitintų ir neapmokestintų cigarečių, pažeisdamas nustatytą tvarką. Dėl šių veiksmų 2011 m. vasario 10 d. Itzehoe centrinė muitinės tarnyba dokumentu Nr. SLO-2020-013810-02-2011-6150 pareikalavo iš pareiškėjo sumokėti 6 393,60 Eur muito, 3 323,78 Eur importo pridėtinės vertės mokesčio (PVM) ir 41 790 Eur tabako mokesčio. Dėl minėtų sumų pareiškėjas 2011 m. balandžio 29 d. pateikė protestą. 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Itzehoe centrinė muitinės tarnyba protestą patenkino iš dalies – muito mokestis sumažintas 1 491,84 Eur (nuo 6 393,60 Eur iki 4 901,76 Eur), o likusi protesto dalis pripažinta nepagrįsta. Šis sprendimas pareiškėjui įteiktas 2021 m. rugsėjo 4 d. Kadangi per vieną mėnesį nuo sprendimo gavimo dienos jis nebuvo apskųstas, 2021 m. spalio 4 d. sprendimas tapo vykdytinas Vokietijos Federacinėje Respublikoje.

6.2. Vokietijos kompetentinga institucija 2021 m. gruodžio 29 d. suvienodintu dokumentu Nr. DE_21101972021_20211229_UIPE_1, leidžiančiu vykdyti išieškojimą, vadovaudamasi Tarybos direktyva 2010/24/ES, kreipėsi į Kauno teritorinę muitinę, prašydama vykdyti išieškojimą dėl 12 971,76 Eur (4 901,76 Eur muito ir 8 070 Eur delspinigių) iš L. K.. Kauno teritorinė muitinė 2023 m. rugsėjo 21 d. raginimu Nr. 10000511669/KM34-(11.40 E)-1368, papildomai priskaičiavusi 170 Eur delspinigių, paragino pareiškėją per 20 dienų nuo raginimo gavimo dienos sumokėti 13 141,76 Eur mokestinę nepriemoką (12 971,76 Eur ir 170 Eur). Pareiškėjui raginimo neįvykdžius geruoju, Kauno teritorinė muitinė 2023 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 10000513262/KM34-(11.40 E)-1535 priėmė sprendimą nurašyti 13 141,76 Eur mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo sąskaitų kredito įstaigose. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas jį panaikinti.

7. Teismas, aptaręs taikytiną teisinį reguliavimą (Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus), sprendė, kad negali būti išieškomi senesni nei penkerių metų reikalavimai. Šis penkerių metų terminas skaičiuojamas arba nuo datos, kai reikalavimas tapo vykdytinas prašančiojoje valstybėje narėje iki pirminio prašymo suteikti pagalbą pateikimo dienos, arba, jei reikalavimas prašančiojoje valstybėje buvo ginčijamas, – nuo momento, kai nustatoma, jog reikalavimas arba dokumentas, kuriuo leidžiama jį vykdyti, nebegali būti ginčijami. Iš Vokietijos Itzehoe centrinės muitinės 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr. RL 545/11 B-B 2307 ir 2021 m. gruodžio 29 d. suvienodinto dokumento Nr. DE_21101972021_20211229_UIPE_1 matyti, kad pareiškėjas 2010 m. lapkričio 20 d. buvo sulaikytas į Vokietiją įvežęs neapmuitintų cigarečių, pažeisdamas nustatytą tvarką, todėl 2011 m. vasario 10 d. Itzehoe centrinė muitinės tarnyba dokumentu Nr. SLO-2020-013810-02-2011-6150 pareikalavo iš jo sumokėti 6 393,60 Eur muito, 3 323,78 Eur importo PVM ir 41 790 Eur tabako mokesčio. Pareiškėjui pateikus protestą, 2021 m. rugpjūčio 2 d. Itzehoe centrinės muitinės sprendimu jis buvo patenkintas iš dalies – muito mokestis sumažintas iki 4 901,76 Eur, o likusi protesto dalis atmesta kaip nepagrįsta. Šis sprendimas pareiškėjui įteiktas 2021 m. rugsėjo 4 d., o per mėnesį nuo gavimo dienos jo neapskundus, jis tapo vykdytinas Vokietijos Federacinėje Respublikoje nuo 2021 m. spalio 4 d. Todėl Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas penkerių metų terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2021 m. spalio 4 d., kai po pareiškėjo protesto išnagrinėjimo sprendimas per nustatytą terminą nebuvo apskųstas. Kadangi Vokietijos kompetentingos institucijos 2021 m. gruodžio 29 d. suvienodintas reikalavimas (Lietuvos institucijoje gautas 2021 m. gruodžio 30 d.) buvo pateiktas per du mėnesius nuo šios datos, darytina išvada, kad reikalavimas negali būti laikomas senesniu nei penkerių metų. Todėl Lietuvos Respublikos institucijos neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti teikti pagalbą Vokietijos kompetentingai institucijai šiuo pagrindu.

8. Teismo vertinimu, taip pat dešimties metų terminas turi būti skaičiuojamas nuo datos, kai reikalavimo vykdymas tapo galimas prašančiojoje valstybėje narėje, t. y. nuo 2021 m. spalio 4 d. Prašančioji institucija prašyme vykdyti reikalavimą taip pat nurodė, kad senaties terminas šiam reikalavimui baigsis 2026 m. gruodžio 31 d.

9. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Kauno teritorinė muitinė privalėjo atsisakyti teikti pagalbą prašančiajai institucijai pagal Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus. Pareiškėjo siekis skaičiuoti reikalavimo vykdymo terminą nuo pažeidimo padarymo dienos, neatsižvelgiant į proceso trukmę ir momentą, nuo kurio buvo galima pradėti išieškojimo procesą, neatitinka galiojančio teisinio reguliavimo.

10. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog tarp nacionalinės teisės ir Europos Sąjungos (Bendrijos) teisės aktų egzistuoja esminiai prieštaravimai, galintys lemti skirtingą pareiškėjo teisių ar pareigų apimtį nagrinėjamo ginčo kontekste. Todėl, atsižvelgiant į nurodytus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) sprendimus, nėra pagrindo taikyti Bendrijos teisės, nes nacionalinėje teisėje ginčo teisiniai santykiai turinio prasme reguliuojami analogiškai. Vien lingvistinių formuluočių skirtumas savaime nereiškia teisės normos turinio skirtumų.

11. Teismo vertinimu, Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, privalo tokį prašymą vykdyti. Suvienodintas dokumentas laikytinas pakankamu pagrindu išieškojimui pradėti, o Lietuvos Respublikos institucija neturi nei pareigos, nei teisės tokį dokumentą pripažinti, papildyti ar keisti. Todėl Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir suvienodintą dokumentą, negali vertinti šio dokumento pagrįstumo ar reikalauti pateikti papildomų dokumentų, kurie pagal Tarybos direktyvą 2010/24/ES gali būti pridedami prie prašymo vykdyti reikalavimą, tačiau nėra privalomi. Toks vertinimas neprieštarauja formuojamai teisminei praktikai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1382-438/2017).

12. Suvienodintame dokumente, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą, pateikta visa Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nurodyta privaloma informacija. Prašyme vykdyti reikalavimą pažymėta, kad reikalavimas neužginčytas, o dokumentas pateiktas laikantis nustatytos tvarkos. Todėl teismas nenustatė teisės aktų pažeidimų, susijusių su atsakovo veikimu pradedant prašymo vykdymą.

13. Teismas konstatavo, kad sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Sprendime aiškiai nurodytas teisinis pagrindas bei dokumentas, kuriuo remdamasi Kauno teritorinė muitinė pradėjo išieškojimo veiksmus pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjui buvo pateikta ir išaiškinta visa su prievolės įvykdymu susijusi informacija – apskundimo tvarka, delspinigių skaičiavimo būdas ir terminas, per kurį turi būti įvykdyta mokestinė prievolė. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl sprendimo neatitikimo individualiam administraciniam aktui keliamiems reikalavimams. Teismas taip pat pripažino, kad nors mokestinės nepriemokos dydis nuo 2010 m. vasario 20 d. pirminio reikalavimo kito, šie pokyčiai buvo aiškūs, pagrįsti ir iš dalies nulemti paties pareiškėjo procesinių veiksmų.

14. Ši aplinkybė, kad tuo pačiu laikotarpiu – 2010 m. lapkričio 20 d. – pagal tą patį 2011 m. vasario 10 d. reikalavimą atsirado ir kita, 104 984,30 Eur dydžio mokestinė nepriemoka, kurią pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus vykdo Valstybinė mokesčių inspekcija, teismo vertinimu, nėra teisiškai reikšminga sprendžiant skundžiamo sprendimo teisėtumo klausimą.

15. 2011 m. vasario 10 d. reikalavimu buvo prašoma pareiškėjo sumokėti ne tik muito mokesčius, kuriuos skundžiamu sprendimu išieško atsakovas, bet ir 41 790 Eur tabako mokesčių bei 3 323,78 Eur importo PVM. Apie tai, kad susijęs prašymas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo pateiktas ir Valstybinei mokesčių inspekcijai, Vokietijos kompetentinga institucija yra nurodžiusi 2021 m. gruodžio 29 d. prašyme. Ginčijamu sprendimu išieškoma 13 141,76 Eur mokestinė nepriemoka nėra susijusi su Valstybinės mokesčių inspekcijos vykdomu išieškojimu. Šias sumas sieja tik tai, kad jos abi kilo iš tų pačių pareiškėjo veiksmų 2010 m. lapkričio 20 d., tačiau jos yra skirtingos, todėl nėra pagrindo teigti, kad dvi skirtingos institucijos vykdo dvigubą to paties reikalavimo išieškojimą.

16. Teismo posėdžio metu pareiškėjas atsisakė trečiojo argumento, kuriuo skunde grindė skundžiamo sprendimo neteisėtumą – teiginio, kad šis prieštarauja Civilinio proceso kodekso (CPK) nuostatoms, – ir pripažino, kad toks mokestinės nepriemokos išieškojimas yra galimas. Teismas pažymėjo, kad atsakovo sprendimas neperduoti išieškojimo antstoliams pagal CPK 733–737 straipsnius atitinka nustatytą teisinį reguliavimą ir užtikrina pareiškėjo teisę disponuoti tam tikra neišieškoma pajamų dalimi. Vadovaujantis Sumų, kurias draudžiama išieškoti iš kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje atidarytoje skolininko sąskaitoje esančių lėšų, nustatymo ir taikymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 825, 5.4 papunkčiu, skolininkui kiekvieną kalendorinį mėnesį paliekama teisė disponuoti 354 Eur neišieškoma suma, atitinkančia minimalių vartojimo poreikių dydį. Šios tvarkos laikymąsi patvirtina duomenys, kad iš L. K. sąskaitos 2023 m. lapkričio 20 d. buvo nurašyta tik 17,88 Eur, nors jo gaunamas darbo užmokestis sudaro apie 502,33 Eur.

III. 17. Pareiškėjas L. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų panaikintas Kauno teritorinės muitinės 2023 m. spalio 25 d. sprendimas. Pareiškėjas taip pat prašo prijungti prie bylos naujus jo teikiamus įrodymus ir priteisti jo naudai bylinėjimosi išlaidas.

18. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nesutinka su teismo padarytomis išvadomis, jog mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmai pradėti 2021 metais. Pareiškėjo vertinimu, su išieškojimu susiję procesai prasidėjo dar 2011 metais (tai įrodo pareiškėjo papildomai teikiami nauji dokumentai), todėl mokestinės nepriemokos išieškojimui yra suėjęs senaties terminas, kuris yra galutinis ir naikinamasis.

19. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas, pradėdamas išieškojimą dėl 13 141,76 Eur sumos ir turėdamas informaciją bei duomenis, kad pareiškėjui nėra suprantamas tokio dydžio sumos nustatymas, minėtos informacijos nepatikslino, išieškomos mokestinės nepriemokos dydžio (neturinčio jokio tiesioginio ryšio su vykdomu Itzehoe centrinės muitinės tarnybos 2011 m. vasario 10 d. dokumentu Nr. SLO-2020-013810-02-2011-6150 dėl mokestinės nepriemokos atsiradimo ir jame fiksuojama informacija) papildomai nemotyvavo ir neargumentavo, todėl jo priimtas Sprendimas negalėjo ir negali būti laikomas tinkamai argumentuotu bei motyvuotu VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punkto prasme. Atitinkamai, negali būti laikomas teisėtu ir pirmosios instancijos teismo sprendimas.

20. Atsakovas Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

21. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:

21.1. Vokietijos Itzehoe centrinės muitinės 2011 m. vasario 10 d. pranešimas apie importo ir kitus mokesčius Nr. SLO-2020-013810-02-2011-6150, kuriame nurodytos reikalavimo sumos – 6 393,60 Eur muito, 3 323,78 Eur importo PVM ir 41 790,00 Eur tabako mokesčio – tapo vykdytinas pasibaigus ginčui, iškeltam pagal L. K. 2011 m. balandžio 29 d. protestą. Pareiškėjui šis sprendimas įteiktas 2021 m. rugsėjo 4 d. (pagal Lietuvos pašto svetainėje pateiktą informaciją) ir tapo vykdytinas 2021 m. spalio 4 d., t. y. praėjus mėnesiui nuo jo gavimo dienos, jei neapskųstas. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 17 straipsnio 1 dalis numato, kad sprendžiant senaties termino klausimus vadovaujamasi prašančiosios institucijos valstybės narės teisės aktais. Prašyme nurodyta, kad išieškojimo senaties terminas baigiasi 2026 m. gruodžio 31 d.

21.2. Teismas tinkamai įvertino atsakovo veiksmus ir padarė teisingas išvadas konstatuodamas, kad, priimdama vykdyti ir atlikdama išieškojimo veiksmus, Kauno teritorinė muitinė tinkamai taikė teisės aktų reikalavimus.

21.3. Atsakovas pažymi, kad atsiliepime į pareiškėjo skundą išsamiai išdėstė išieškomos sumos pagrindimą ir pateikė tai patvirtinančius dokumentus. Teismas, remdamasis byloje esančia medžiaga, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo teiginys, jog jam nesuprantamas išieškomos nepriemokos dydis ir jo kitimas, yra nepagrįstas.

21.4. Atsakovas prašo netenkinti pareiškėjo prašymo prijungti prie bylos papildomai teikiamus įrodymus. Pateikiami dokumentai yra 2011 metų, todėl jie galėjo būti pateikti ir pirmosios instancijos teisme. Be to, šie dokumentai, atsakovo nuomone, negali pakeisti pirmosios instancijos teismo išvadų dėl senaties terminų taikymo, taigi nėra pagrindo juos prijungti prie bylos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Administracinėje byloje ginčas kilo dėl muitinės sprendimo, priimto vykdant Vokietijos Federalinės muitinės prašymą pagal tarptautinės savitarpio pagalbos procedūrą dėl Lietuvos Respublikos piliečio Vokietijoje susidariusios mokestinės nepriemokos išieškojimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Teismo nuomone, Vokietijos kompetentingos institucijos prašymas dėl skolos išieškojimo buvo teisėtas ir pateiktas nepraleidus nustatytų terminų. Kauno teritorinė muitinė tinkamai taikė Savitarpio pagalbos įstatymo ir Tarybos direktyvos 2010/24/ES nuostatas. Skundžiamas sprendimas buvo motyvuotas ir atitiko Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus.

24. Pareiškėjas L. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Jis teigia, kad teismas neteisingai aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias mokestinės nepriemokos išieškojimo senatį, ir neįvertino reikšmingų faktinių aplinkybių, susijusių su realia skolos susidarymo bei išieškojimo pradžia. Pareiškėjo nuomone, muitinės sprendimas nepagrįstai pripažintas teisėtu ir motyvuotu, nors iš tiesų yra nemotyvuotas ir neturi aiškaus teisinio pagrindo. Taip pat, jo vertinimu, teismas klaidingai taikė Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymą, Tarybos direktyvą 2010/24/ES bei Sąjungos muitinės kodekso 103 straipsnį.

25. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti pareiškėjo apeliacinio skundo ribas, taip pat nenustatyta ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą nagrinėja apeliacine tvarka, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

26. Apeliantas prašo prijungti papildomus įrodymus – 2011 metų Vokietijos muitinės raštus ir pranešimus, kuriais grindžia aplinkybę, kad išieškojimo procesas buvo pradėtas dar 2011 metais. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalį nauji įrodymai apeliacinės instancijos teisme gali būti tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių jie nebuvo pateikti anksčiau, arba kai jų pateikimo būtinybė atsirado vėliau. Įvertinusi bylos medžiagą, šalių paaiškinimus ir siekdama visapusiškai atskleisti bylai reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naujų įrodymų pateikimo būtinybė kilo po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, todėl su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai prijungiami prie bylos medžiagos.

27. Apeliantas teigia, kad Vokietijos institucijų reikalavimas buvo pateiktas dėl 2011 m. susidariusios skolos, todėl senaties terminai (penkerių ir dešimties metų) yra pasibaigę. Jo vertinimu, išieškojimo procesai prasidėjo dar 2011 metais, kai jam buvo pateikti reikalavimai sumokėti mokestinę nepriemoką.

28. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad MAĮ 26 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad vietos mokesčių administratoriaus viena iš pagrindinių funkcijų yra „priverstinai išieškoti mokestines nepriemokas“. Pagal to paties įstatymo 89 straipsnio 1 dalį, prieš pradėdamas priverstinį išieškojimą, mokesčių administratorius privalo įteikti mokesčių mokėtojui raginimą sumokėti mokestį geruoju, suteikdamas terminą savanoriškam prievolės įvykdymui. Taigi mokesčių išieškojimo procedūra prasideda tik pasibaigus šiame raginime nustatytam terminui. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalį, mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką, kai mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ar su juo susijusių sumų iki teisės aktuose nustatyto termino, o pagal to paties straipsnio 2 dalį – teisė priverstinai išieškoti atsiranda kitą dieną po raginime geruoju nurodyto termino pabaigos, o jei raginimas nesiunčiamas – kitą dieną po mokesčio sumokėjimo termino pabaigos. Taigi, sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nuostatas akivaizdu, kad mokesčiai gali būti mokami asmens savanoriškai, arba išieškomi mokesčių administratoriaus priverstinai. Mokesčių išieškojimas pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą, be kita, ko yra įstatymu reglamentuota mokesčių administratoriaus vykdoma priverstinio pobūdžio procedūra, kai, pasibaigus raginime nurodytam terminui geruoju įvykdyti mokestinę prievolę, mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo lėšų ar kito turto.

29. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad pagal MAĮ 26 straipsnio 1 dalies 9 punktą viena iš mokesčių administratoriaus funkcijų yra priverstinai išieškoti mokestines nepriemokas. To paties įstatymo 89 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš pradėdamas priverstinį išieškojimą mokesčių administratorius privalo įteikti mokesčių mokėtojui raginimą sumokėti mokestį geruoju, suteikdamas terminą savanoriškam prievolės įvykdymui. Taigi mokesčių išieškojimo procedūra laikoma pradėta tik pasibaigus šiame raginime nustatytam terminui.

30. Pagal MAĮ 105 straipsnio 1 dalį mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką, kai mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ar su juo susijusių sumų iki teisės aktuose nustatyto termino. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ši teisė atsiranda kitą dieną po raginime geruoju nurodyto termino pabaigos, o jeigu raginimas nesiunčiamas – kitą dieną po mokesčio sumokėjimo termino pabaigos.

31. Sistemiškai aiškinant šias nuostatas darytina išvada, kad mokesčiai gali būti mokami savanoriškai arba išieškomi priverstinai. Tokiu atveju mokesčių išieškojimas, kaip Mokesčių administravimo įstatyme nustatyta procedūra, yra priverstinio pobūdžio veiksmas, kai, pasibaigus įstatyme nustatytam terminui, mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo lėšų ar kito turto.

32. Iš apelianto prie apeliacinio skundo pridėtų 2011 metų dokumentų matyti, kad jis buvo supažindintas su Vokietijos muitinės sprendimu dėl mokesčių priskaičiavimo, jam paaiškintos šių mokesčių apskaičiavimo priežastys ir sprendimų apskundimo tvarka. Tačiau šie dokumentai nepatvirtina, kad tuo metu buvo pradėta priverstinio išieškojimo procedūra. Todėl apelianto teiginiai, jog išieškojimo procesai prasidėjo dar 2011 metais, kai jam buvo pateikti reikalavimai sumokėti mokestinę nepriemoką, laikytini nepagrįstais.

33. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos institucija atsisako teikti pagalbą, jeigu: pagalbos prašoma dėl daugiau kaip penkerių metų senumo reikalavimų, šį terminą skaičiuojant nuo vykdytino reikalavimo datos prašančiojoje valstybėje narėje iki pirminio prašymo suteikti pagalbą pateikimo datos. Jeigu reikalavimas arba pirminis dokumentas, kuriuo leidžiama reikalavimą vykdyti prašančiojoje valstybėje narėje, ginčytas, penkerių metų termino pradžia laikomas momentas, kai prašančiojoje valstybėje narėje nustatoma, kad reikalavimas arba dokumentas, kuriuo leidžiama reikalavimą vykdyti, jau nebegali būti ginčijami.

34. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vokietijos Federacinės Respublikos Itzehoe centrinės muitinės 2011 m. vasario 10 d. pranešimu apie importo ir kitus mokesčius Nr. SLO-2020-013810-02-2011-6150 pareiškėjui buvo apskaičiuoti 6 393,60 Eur muito, 3 323,78 Eur importo pridėtinės vertės mokesčio ir 41 790,00 Eur tabako mokesčio. Šis sprendimas buvo apskųstas, o apeliacinio proceso metu Itzehoe pagrindinė muitinės įstaiga laukė baudžiamojo proceso baigties. Vokietijos Itzehoe centrinės muitinės 2021 m. rugpjūčio 2 d. apeliaciniu sprendimu pareiškėjo protestas buvo patenkintas iš dalies – muito mokestis sumažintas 1 491,84 Eur, o likusi protesto dalis pripažinta nepagrįsta. Pareiškėjui šis sprendimas įteiktas 2021 m. rugsėjo 4 d. (pagal Lietuvos pašto tinklalapyje pateiktą informaciją) ir, jo neapskundus, sprendimas tapo vykdytinas 2021 m. spalio 4 d.

35. Apeliantas teigia, kad jis buvo apskundęs pranešimus Vokietijos Federacinėje Respublikoje, o dėl jų vyko ginčas su šios valstybės muitinės institucijomis, kurį nagrinėjo kompetentingas Vokietijos teismas, priėmęs 2022 m. birželio 17 d. sprendimą (skundo pirmosios instancijos teismui 10 priedas). Išanalizavus minėtą sprendimą konstatuotina, kad jis nepatvirtina, jog apeliantas buvo pateikęs skundą teismui dėl Vokietijos Itzehoe centrinės muitinės 2021 m. rugpjūčio 2 d. apeliacinio sprendimo. Iš šio sprendimo matyti, kad apeliantas ginčijo muitinės procedūrinius veiksmus, susijusius su mokesčių išieškojimu, įskaitant sprendimą perduoti išieškojimą Lietuvos Respublikai, tačiau Vokietijos teismas skundą atmetė.

36. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuo 2021 m. spalio 4 d. iki 2021 m. gruodžio 30 d. Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytas penkerių metų terminas nebuvo pasibaigęs, yra pagrįsta. Todėl Lietuvos Respublikos institucija neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti teikti pagalbą Vokietijos kompetentingai institucijai šiuo pagrindu.

37. Pagal to paties įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 2 punktą, Lietuvos Respublikos institucija atsisako teikti pagalbą, jeigu reikalavimai yra senesni kaip dešimties metų, šį terminą skaičiuojant nuo datos, kai reikalavimo vykdymas tapo galimas prašančiojoje valstybėje narėje.

38. Atsakovas Kauno teritorinė muitinė nurodo, kad reikalavimas gali būti vykdomas nuo 2021 m. spalio 4 d., kadangi vyko apeliacinis procesas – Vokietijos Itzehoe centrinės muitinės 2021 m. rugpjūčio 2 d. apeliacinis sprendimas skolininkui įteiktas 2021 m. rugsėjo 4 d. ir tapo vykdytinas 2021 m. spalio 4 d. Šie atsakovo paaiškinimai pagrįsti objektyviais Vokietijos kompetentingos institucijos dokumentais. Apeliantas nepateikė teisinių argumentų, leidžiančių teigti, kad pagal Vokietijos teisę muitinės sprendimai galėtų būti vykdomi nepasibaigus apeliaciniam procesui. Be to, apelianto teiginiai, kad Vokietijos muitinės sprendimai tapo vykdytini 2011 m., kaip nurodyta šios nutarties 28-31 punktuose, yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apelianto pozicija, pagal kurią reikalavimo vykdymo terminas būtų skaičiuojamas nuo pažeidimo padarymo dienos, neatsižvelgiant į proceso trukmę ir momentą, nuo kurio reikalavimas tapo vykdytinas, neatitinka aukščiau aptarto teisinio reguliavimo ir yra teisiškai nepagrįsta.

39. Apeliantas L. K. teigia, kad Kauno teritorinė muitinė, gavusi Vokietijos kompetentingos institucijos prašymą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo, turėjo pareigą patikrinti, ar šis prašymas atitinka teisės aktų reikalavimus ir ar nėra kliūčių teikti savitarpio pagalbą. Apelianto nuomone, Vokietijos muitinei egzistavo procedūrinių kliūčių vykdyti išieškojimą, todėl Lietuvos institucijos neturėjo teisinio pagrindo pradėti išieškojimo veiksmų.

40. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad pagal Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktą suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones Lietuvos Respublikoje.

41. Tarybos direktyvos 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis, 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suvienodintame dokumente, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, atspindimas pirminio dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą, esminis turinys. Šis dokumentas yra vienintelis pagrindas reikalavimui vykdyti ir prevencinėms priemonėms taikyti toje valstybėje narėje. Jis neturi būti papildomai pripažįstamas, keičiamas ar pildomas.

42. Pagal Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 15 straipsnio 1 dalį ginčus dėl prašančiosios institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento ar pagalbos prašymo nagrinėja prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigos.

43. ESTT 2021 m. sausio 20 d. sprendime byloje Nr. C-420/19 išaiškino, kad Tarybos direktyvoje 2010/24 numatytas kompetencijos padalijimas tarp prašančiosios valstybės narės ir valstybės narės, į kurią kreipiamasi. Pirmoji yra kompetentinga nagrinėti ginčus dėl reikalavimo, pirminio dokumento, suvienodinto dokumento ar pranešimo galiojimo, o antroji – dėl vykdymo priemonių, kurių imamasi jos teritorijoje. Tokį kompetencijų pasidalijimą lemia tai, kad reikalavimas nustatytas pagal prašančiojoje valstybėje galiojančią teisę, o vykdymo priemonių imamasi valstybėje, į kurią kreipiamasi, pagal jos nacionalinius teisės aktus.

44. Pagal Tarybos direktyvos 2010/24 14 straipsnio 1 dalį ginčijant reikalavimą ar pirminį dokumentą, kuriuo leidžiama jį vykdyti prašančiojoje valstybėje narėje, reikia kreiptis į šios valstybės kompetentingas institucijas, o ne į valstybės narės, į kurią kreipiamasi, įstaigas, kurių priežiūros įgaliojimai pagal 14 straipsnio 2 dalį yra aiškiai apriboti nacionaline teise.

45. Todėl Lietuvos Respublikos muitinė neturi įgaliojimų papildyti ar keisti suvienodinto dokumento ir neturi pareigos ar teisės vertinti Vokietijos sprendimo pagrįstumo, skolos sumos ar jos apskaičiavimo logikos.

46. Pažymėtina, kad kompetentingas Vokietijos Federacinės Respublikos teismas 2022 m. birželio 17 d. sprendimu atmetė apelianto skundą dėl Vokietijos muitinės procedūrinių veiksmų, susijusių su mokesčių išieškojimu, įskaitant sprendimą perduoti išieškojimą Lietuvos Respublikai. Todėl apelianto siekis pakartotinai nagrinėti šiuos klausimus Lietuvos Respublikos teisme nėra pagrįstas įstatymu.

47. Teismas taip pat pažymi, kad Tarybos direktyvos 2010/24 18 straipsnyje numatyti konkretūs atvejai, kai valstybė narė, į kurią kreipiamasi, gali atsisakyti suteikti numatytą savitarpio pagalbą. Pagal ESTT suformuotą jurisprudenciją šie atvejai, kaip tarpusavio pasitikėjimo principo išimtys, aiškinami siaurai (žr. 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimą Baláž, C-60/12, 29 p.). Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantas pateikia pernelyg platų šių išimčių aiškinimą, kuris prieštarauja Tarybos direktyvos 2010/24 nuostatoms ir ESTT praktikai.

48. Apeliantas taip pat teigia, kad ginčijamas sprendimas yra nemotyvuotas ir jam neaišku, kaip apskaičiuota 13 141,76 Eur suma. Tačiau bylos medžiaga (ginčijamas sprendimas, raginimai ir suvienodintas dokumentas) patvirtina, jog 4 901,76 Eur sudaro muito mokestis, 8 070 Eur – Vokietijoje apskaičiuoti delspinigiai iki 2021 m. gruodžio 30 d., o 170 Eur – papildomai Lietuvos muitinės apskaičiuoti delspinigiai už laikotarpį nuo 2021 m. gruodžio 30 d. iki 2023 m. rugsėjo 21 d. Šie duomenys aiškiai nurodyti tiek sprendime, tiek raginime. Kad delspinigiai už pavėluotą mokėjimą pradedami skaičiuoti nuo prašymo vykdyti išieškojimą gavimo dienos ir kad jie skaičiuojami Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, numatyta Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje. Ši nuostata apeliantui buvo žinoma. Todėl ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus – jame aiškiai išdėstytas tiek faktinis, tiek teisinis pagrindas, dėl ko apelianto teiginys dėl sprendimo nemotyvavimo atmestinas.

49. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, nenukrypo nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti ar keisti, todėl, vadovaudamasi ABTĮ 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija, pritardama teismo padarytoms išvadoms ir neaptardama kitų apeliacinio skundo argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės bylos išsprendimui, palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmeta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo L. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius