2020-08-12 Nr. AB-14987-3-61-3-04210-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1291-261/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04210-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugpjūčio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, neturtinės žalos atlyginimą – 2 500 Eur už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) nežmoniškomis sąlygomis.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, jog Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 22 d. iki 2016 m. vasario 22 d. ir laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 5 d. iki 2018 m. rugpjūčio 27 d. Minėtais laikotarpiais pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas, kamerų plotą dar labiau mažino kamerose buvę baldai. Pažymėjo, kad sanitarinis mazgas į bendrą kamerų plotą neįskaičiuojamas. Lukiškių TI-K kameros neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. kamerų sienos, lubos buvo atsilupusios ir ištrupėjusios, vietomis matėsi pelėsis, todėl negalėjo jų valyti ar dezinfekuoti. Sanitarinis mazgas nuo likusio kamerų ploto buvo atitvertas tik sienele, dėl netinkamo sanitarinio įrengimo kamerose tvyrojo nemalonus kvapas.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas ir prašė skundą atmesti.

4. Nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. galiojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo nustatyta. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015), neįtvirtina gyvenamojo ploto standartų, o Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 (toliau – ir įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Lukiškių TI-K visose kamerose įrengtos taburetės, stalai, lentynos maisto produktams laikyti, sanitarinio mazgo patalpa, kurios matmenys apie 0,56 kv. m. Minkštasis inventorius atitiko teisės aktų reikalavimus, administracija, gavusi nuteistųjų ar suimtųjų prašymus pakeisti jiems išduotą minkštą inventorių, juos patenkina. Lukiškių TI-K kamerų langai vėdinimui pritaikyti, gyvenamosios kameros vėdinamos per langus, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Kamerų apšvietimas oro temperatūra ir drėgmės lygis taip pat atitinka higienos normų standartus.

5. Lukiškių TI-K pažymėjo, jog kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele. Lietuvos higienos norma 134:2015 neįtvirtina sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto. Lukiškių TI-K administracija reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Taip pat nuo 2015 metų Lukiškių TI-K yra sudariusi sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

6. Atsakovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose lovos matmenys yra apie 1,9 kv. m. x 0,7 (1,33 kv. m.). Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 kv. m.), kėdės matmenys yra apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m.), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m.). Visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys dažnai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, todėl Lukiškių TI-K dažnai tenka daryti pakartotinį remontą. Paaiškino, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina ir prižiūri kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Lukiškių TI-K langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 18 d. sprendimu pareiškėjo S. B. skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui S. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 280 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas patyrė kalinamas Lukiškių TI-K.

9. Teismas nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiais nuo 2015 m. gruodžio 23 d. iki 2016 m. vasario 21 d. ir nuo 2018 m. kovo 5 d. iki 2018 m. rugpjūčio 26 d. buvo laikomas toliau nurodytose kamerose: 7,38 kv. m. ploto kameroje Nr. 121 (2–3 asm.); 7,67 kv. m. ploto kameroje Nr. 312 (1–2 asm.); 8,05 kv. m. ploto kameroje Nr. 302 (2–3 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 133 (2 asm.); 7,31 kv. m. ploto kameroje Nr. 119 (1 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 174 (2 asm.); 7,82 kv. m. ploto kameroje Nr. 139 (1–2 asm.); 7,63 kv. m. ploto kameroje Nr. 267 (1–2 asm.); 7,79 kv. m. ploto kameroje Nr. 270 (1–2 asm.). Kamerose įrengta sanitarinio mazgo patalpa, kurios plotas 0,56 kv. m. Taigi, teismas, vadovaudamasis minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunkčiu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, LVAT 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017), priėjo prie išvados, kad pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, svyravo nuo 2,46 kv. m. iki 7,82 kv. m., atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – nuo 2,27 kv. m. iki 7,26 kv. m. Nustatė, kad 2015 m. gruodžio 24 d. ir laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 16 d. iki 2016 m. sausio 19 d., iš viso 5 paras, pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis kameros plotas, nustatytas tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), tiek nacionalinių teisės aktų nuostatose.

10. Teismas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), nurodė, kad minėtos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Teisės aktai nenustato reikalavimo, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti kameroje laikomų baldų užimamą plotą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1884/2014). Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama.

11. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos higienos normą 134:2015 (įsigaliojo nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), Eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą, priėjo prie išvados, kad teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, teismas nurodė, kad sanitarinis mazgas yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Teismas pažymėjo, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016).

12. Byloje pateiktame Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. gruodžio mėn. Pranešime „Dėl S. B. skundo“ nurodyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7 (gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257), Nr. 23 (gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395), Nr. 25 (gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417) ir Nr. 26 (gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426) gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis; kitose Lukiškių TI-K gyvenamosios kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

13. Teismas pažymėjo, kad nors Lukiškių TI-K kameros įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, tačiau tai trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92)3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Teismas vertino, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Remiantis byloje pateiktais duomenimis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, teismas priėjo prie išvados, kad sanitarinio mazgo kabina nebuvo įrengta nei vienoje kameroje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista visą jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį, t. y. nuo 2015 m. gruodžio 23 d. iki 2016 m. vasario 21 d. ir nuo 2018 m. kovo 5 d. iki 2018 m. rugpjūčio 26 d., iš viso 236 paras.

14. Teismas nurodė, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per atidarytą langą, kaip tai numato Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punktas. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. gruodžio mėn. Pranešime „Dėl S. B. skundo“ pažymėta, kad kameros vėdinamos per langus. Kamerų langai ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K yra veikianti laisvės atėmimo įstaiga, o nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojanti Lietuvos higienos norma 134:2015 nenustato reikalavimo sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų ventiliaciją, nes tai susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu, kaip nurodė teismas, Lukiškių TI-K neturėjo pareigos sanitariniame mazge įrengti atskirą ventiliaciją.

15. Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K kameros neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. kamerų sienos, lubos buvo atsilupusios ir ištrupėjusios, vietomis matėsi pelėsis, todėl negalėjo jų valyti ar dezinfekuoti. Teismas, vadovaudamasis Vilniaus visuomenės sveikatos centro pateiktais patikrinimais, nustatė, kad kameros nuolat tikrinamos, pažeidimai fiksuojami ir šalinami. Nors iš kai kurių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų teismas nustatė, kad kamerose, kuriose pareiškėjas nebuvo laikomas, iš tikrųjų buvo atsilupusių dažų, tačiau grįžtamųjų patikrinimų metu buvo nustatoma, jog kameros atitinka teisės aktų reikalavimus. Teismas pažymėjo, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 26 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-2439 nustatyta, kad kameroje Nr. 139, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 15 d. iki 2018 m. gegužės 27 d., virš įrengtos praustuvės ir unitazo buvo atsilupusių, atšokusių sienos dažų. Taip pat ant sienų ir lubų vizualiai nustatyti pelėsio požymiai. Teismas nustatė, kad šiuo atveju Vilniaus visuomenės sveikatos centro nustatytas pažeidimas, kai pareiškėjas kameroje Nr. 139 nebuvo laikomas. Be to, byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Lukiškių TI-K administraciją kreipėsi tik vieną kartą – 2016 m. sausio 12 d. skundas, kuriame pareiškėjas prašo administracijos perkelti sergantį asmenį iš jo kameros į ligoninę. Kitų skundų byloje nepateikė, o ir pats pareiškėjas nenurodė, jog skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, teismas šioje dalyje atmetė pareiškėjo reikalavimus kaip nepagrįstus ir neindividualizuotus.

16. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors teismas pripažino, kad netinkamas sanitarinio įrengimas ir minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimas sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismas vertino, kad nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio taikymo bei į konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas vertino, kad pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundą teismas tenkino iš dalies ir nustatė atlygintinos neturtinės žalos dydį – 280 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus pareiškėjo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

III. 17. Atsakovas Lukiškių TI-K pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

18. Atsakovas apžvelgia teismų praktiką neturtinės žalos atlyginimo bylose ir pabrėžia, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Atsakovo nuomone, tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl laikytina, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė pateikimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, todėl valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt padarytą žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 280 Eur neturtinei žalai atlyginti. Atsakovas, iš esmės nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo priteistu pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, padavė apeliacinį skundą.

21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

23. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniais mazgais, objektyviai galėjo būti pažeista visą jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį, t. y. iš viso 236 paras. Teismas, be kita ko, konstatavo, kad 2015 m. gruodžio 24 d. ir laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 16 d. iki 2016 m. sausio 19 d., iš viso 5 paras, pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis kameros plotas pagal Konvencijos ir nacionalinių teisės aktų nuostatas. Pažymėtina, kad atsakovas apeliaciniame skunde šių teismo išvadų neginčija.

24. Remiantis Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

25. Šiame kontekste pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

26. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja žala, kaip būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga.

27. Pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai pabrėžia, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Atitinkamai teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir Civilinio kodekso 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuotų pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma laikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

28. Įvertinus pirmosios instancijos teismo turinį, konstatuotina, kad jis pakankamai motyvuotas, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo sumą pakankamai pagrindė objektyviais kriterijais, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose bylose, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su nepakankama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvacija, atmestini.

29. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Arūnas Sutkevičius