A-556-209-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-209/2013

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00012-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 24 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2) prašydamas panaikinti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP3-0132N „Dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo jam buvo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas, ir įpareigoti Tarnybą toliau teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje.

Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su Tarnybos Sprendimu, kuriame konstatuota, jog jis nebendradarbiauja su Tarnyba ir advokatu, teikiančiu antrinę teisinę pagalbą, piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiomis ir procesinėmis teisėmis, savarankiškai be advokato pagalbos, nesinaudodamas valstybės garantuojama teisine pagalba, gali gauti reikiamas teisines paslaugas, be to, atstovavimas administracinėje byloje yra neperspektyvus. Teigė, kad teisinė pagalba jam buvo teikiama ekonomiškai, jis nepiktnaudžiavo savo materialiomis ir procesinėmis teisėmis, bendradarbiavo su Tarnyba ir advokate Z. Š. Pareiškėjo manymu, advokatė Z. Š., pateikusi pranešimą Tarnybai, suklaidino atsakovą, kad jis buvo sudaręs sutartį su kitu advokatu bei kad jis pats gali ginti savo teisėtus interesus. Be to, advokatė padarė neteisingą išvadą dėl administracinės bylos, kurioje atstovavo jo interesams, reikalavimo pagrįstumo ir bylos perspektyvumo, nes nebuvo įsigilinta į bylos esmę ir aplinkybes. Tvirtino, kad administracinė byla yra perspektyvi, todėl jam yra reikalingos kvalifikuoto teisininko konsultacijos ir būtinas kokybiškas atstovavimas byloje. Teismo posėdyje V. P. nurodė, kad jis neigiamai vertino advokatės Z. Š. darbą ir profesines žinias, tvirtino, kad ji nesidomėjo administracine byla, nesuteikė jam profesionalios teisinės pagalbos. Akcentavo, kad administracinėje byloje Nr. I-26-320-2012 jam reikalinga profesionali advokato teisinė pagalba, teigė, kad byla yra perspektyvi, todėl Tarnyba antrinės teisinės pagalbos teikimą nutraukė visiškai nepagrįstai. Pažymėjo, kad atstovavimo sutartį su advokatų kontoros „Vinkleris ir partneriai“ advokatu T. V. jis sudarė dėl Kėdainių rajono apylinkės teisme nagrinėjamos civilinės bylos, o apmokėti už advokato teisines paslaugas padėjo vaikai.

Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 17-21) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog išsamiai išanalizavus turimą informaciją ir medžiagą, remiantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 23 straipsnio 1 dalies 6, 7 ir 9 punktais, buvo priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui. Atsakovas teigė nustatęs, jog pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiomis ar procesinėmis teisėmis, be to, jis pats savarankiškai be advokato pagalbos gali įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus, o atstovavimas administracinėje byloje yra neperspektyvus. Atsakovo atstovė papildomai paaiškino, kad advokatė Z. Š. 2011 m. gruodžio 2 d. ir gruodžio 8 d. Tarnybai pateikė pranešimus, kuriuose nurodytos aplinkybės buvo pagrindas nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui. Pareiškėjo elgesys tiek su advokate Z. Š., tiek su kitais Tarnybos darbuotojais, buvo netoleruotinas. Pareiškėjas į Tarnybą pas advokatę atvykdavo nesusitaręs su ja, dažniausiai, prieš darbo pabaigą. Pareiškėjas sukeldavo triukšmą, visiškai nebendradarbiavo su advokate, neatsižvelgdavo į jos konsultacijas ir nurodytus teisinius argumentus. Tarnybos nuomone, pareiškėjas gali pats ginti savo teises ir teisėtus interesus, kadangi skundą ir kitus dokumentus administracinėje byloje jis parengė savarankiškai. Nurodė, kad pareiškėjas turi galimybę teisines paslaugas gauti ir nesinaudodamas valstybės garantuojama teisine pagalba, ką įrodo V. P. pasirašyta atstovavimo sutartis su advokatų kontora „Vinkleris ir partneriai“. Tvirtino, kad dėl pareiškėjo elgesio, nebendradarbiavimo su advokate ir piktnaudžiavimo materialiomis ar procesinėmis teisėmis atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 11 d. sprendimu (b. l. 177-182) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad V. P. 2011 m. rugpjūčio 25 d. prašymu kreipėsi į Tarnybą, prašydamas suteikti jam antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje. Tarnyba 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP1-01815 nusprendė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje, valstybei garantuojant ir apmokant 100 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, ir paskyrė advokatą Irmantą Tumą teikti antrinę teisinę pagalbą. Tarnyboje 2011 m. rugsėjo 15 d. buvo gautas V. P. prašymas pakeisti antrinę teisinę pagalbą teikiantį advokatą I.

T. kitu advokatu – Z. Š. Tarnyba V. P. prašymą patenkino ir 2011 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP2-0100P teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą paskyrė advokatę Z. Š. Advokatė Z. Š. Tarnybai pateikė 2011 m. gruodžio 2 d. pranešimą, o 2011 m. gruodžio 8 d. - pranešimą Nr. C-1006, kuriuose nurodė, jog V. P. pats, be antrinės teisinės pagalbos advokato pagalbos, gali įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus, nes jis pats savarankiškai parengė skundą teismui, o antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato paslaugas naudoja tik dokumentų iš įvairių institucijų gavimui; iš Vilniuje veikiančios advokatų kontoros „Vinkleris ir partneriai“ 2011 m. gruodžio 2 d. rašto matyti, kad pareiškėjas turi galimybę naudotis apmokamo advokato teisinėmis paslaugomis; atstovavimas V.

P. administracinėje byloje yra neperspektyvus, nes Panevėžio apygardos administraciniam teismui pateiktas skundas yra nepagrįstas. Tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6, 7, 9 punktais, 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP3-0132N nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą V. P. Administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Tarnybos 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimo nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 – 12 punktais, Įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, 1 straipsnio 1 dalimi, 9 straipsnio 3 dalies 4, 8 punktais, 10 straipsniu, 4 straipsnio 1 ir 2 punktais, 3 straipsniu.

Teismas, apibendrinęs nurodytas Įstatymo nuostatas, konstatavo, kad asmuo, besikreipiantis su prašymu dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo, taip pat fizinis asmuo, kuriam jau teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, turi ne tik teises, bet ir pareigas, o suteiktomis teisėmis asmuo privalo naudotis nepiktnaudžiaudamas jomis. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Panevėžio apygardos administraciniam teismui 2011 m. spalio 17 d. pateikė skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims I.

B. ir M. G. B. Šiuo skundu V. P. prašė panaikinti Kauno apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 19 d. sprendimą, kuriuo A. J. atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 4,08 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei įpareigoti atlyginti 150 000 Lt dydžio turtinę ir neturtinę žalą (administracinė byla Nr. I-26-320/2012). Kartu su skundu V. P. pateikė ir prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismo posėdyje V. P. pripažino, kad administraciniam teismui 2011 m. spalio 17 d. pateiktą skundą ir prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones jis parengė savarankiškai, nurodytų dokumentų tekstus atspausdino jo sutuoktinė, jų tekstai 2011 m. spalio 17 d. elektroniniu paštu buvo perduoti advokatei Z.

Š., kuri 2011 m. spalio 17 d. skundą tik atspausdino. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad jis savarankiškai rinkdavo duomenis apie tai, kokiose institucijose gali būti administracinei bylai reikalingi dokumentai; nurodydavo advokatei Z. Š., kokių dokumentų ir iš kur reikia pareikalauti; pats arba padedant sutuoktinei parengdavo užklausimų projektus ir jų tekstus pateikdavo advokatei arba jai nusiųsdavo elektroniniu paštu. Faktą, kad jis pats savarankiškai parengė 2011 m. spalio 17 d. skundą, pareiškėjas yra patvirtinęs ir tą pačią dieną Tarnybai pateiktame 2011 m. spalio 17 d. pareiškime.

Aplinkybes, kad V. P. administracinės bylos reikalais veikė savo nuožiūra, nesitardamas su antrinę teisinę pagalbą teikusia advokate, patvirtina ir išsamūs liudytojos Z. Š. parodymai apie V. P. atliktus veiksmus. Taip pat byloje nustatyta, kad V. P. dar 2011 m. spalio 10 d. Panevėžio apygardos administraciniam teismui buvo pateikęs asmeniškai surašytą skundą dėl aukščiau paminėto Kauno apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 19 d. sprendimo panaikinimo. Vėliau šis skundas teisėjo 2011 m. spalio 14 d. nutartimi buvo grąžintas V.

P., patenkintus jo 2011 m. spalio 14 d. prašymą dėl skundo grąžinimo. Teismas konstatavo, kad išvardintos aplinkybės leidžia teigti, jog V. P. veikla renkant įvairiose institucijose administracinei bylai vesti reikalingus duomenis ir dokumentus, pasirenkant teisinę poziciją šioje administracinėje byloje, betarpiškai realizuojant teisę kreiptis skundu į teismą, siekiant apginti pažeistas teises ir teisėtus interesus, buvo ne tik aktyvi, bet ir visiškai savarankiška. Pareiškėjas imdavosi veiksmų, jų nederindamas ir dėl jų nesikonsultuodamas su antrinę teisinę pagalbą teikusia advokate.

Tokiu būdu taip veikdamas V. P. nesilaikė Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto, numatančio asmens pareigą bendradarbiauti su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Taip pat byloje nustatyta, kad Tarnybai buvo pateikti duomenys apie tai, jog V. P. su Vilniuje veikiančia advokatų kontora „Vinkleris ir partneriai“ sudarė sutartį dėl atstovavimo Kėdainių rajono apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje dėl pirkėjo teisių perkėlimo. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad nėra pagrindo pareiškėjo laikyti asmeniu, kuriam valstybės garantuojama teisinė pagalba iš tiesų reikalinga ir kuris neturi galimybių kitu būdu gauti kvalifikuotą teisininko pagalbą.

Teismas konstatavo, kad Tarnyba pagrįstai pareiškėjo aukščiau aptartus veiksmus įvertino kaip pakankamą pagrindą nutraukti teisinės pagalbos teikimą, remiantis Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 7 punktu, t. y. kai nustatoma, jog pareiškėjas pats savarankiškai be advokato pagalbos gali įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus. Darydamas tokią išvadą, teismas atsižvelgė ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką, aiškinant Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų veikloje (2010 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A216-1299/2010).

Nustatyti byloje duomenys patvirtina, kad V. P. turėjo savo susiformuotą poziciją administracinėje byloje, jos laikėsi, neketino ją derinti su teisinę pagalbą teikiančia advokate ir keisti, pareiškėjas apskritai abejojo teisinę pagalbą teikusios advokatės kompetencija ir prastai vertino jam teikiamą teisinę pagalbą. Tokios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, jog asmens atstovavimas byloje tampa neperspektyvus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1579/2010).

Tokiu būdu Tarnyba, nustačiusi, jog administracinėje byloje atstovavimas V. P. tapo neperspektyvus, vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu, pagrįstai nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą. Tarnyba savo priimtame Sprendime aiškiai nurodė, kad atstovavimo byloje perspektyvumas nėra siejamas su pačios administracinės bylos pagal V. P. skundą perspektyvumu, bei nenagrinėjo teismo kompetencijai priskirtų bylos klausimų. Teismas kaip nepagrįstus vertino V. P. teiginius, jog Z. Š., matydama kylančius nesutarimus, galėjo pati atsisakyti teikti teisinę pagalbą.

Tokia išvadą teismas padarė, atsižvelgęs į Lietuvos advokatų etikos kodekse įtvirtintas nuostatas, pagal kurias, advokato įsitikinimai, kad kliento reikalavimai yra aiškiai nepagrįsti ar manymas, kad tokie reikalavimai yra susiję su teisine rizika, ar net advokatui abejojant reikalavimų pagrįstumu, nesudaro pagrindo atsisakyti priimti ar vykdyti pavedimo. Paminėtas kodeksas tokiais atvejais advokatą tik įpareigoja klientui patarti nesiimti procesinių veiksmų, įspėti apie galimą teisinę riziką ir galimus tokių konsultacijų padarinius, išaiškinti klientui, kad jo reikalavimai gali būti nepatenkinti (6.3, 6.4 ir 6.7 punktai).

Teismas nurodė, kad, sprendžiant klausimą dėl Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo, yra svarbi LVAT formuojama praktika, aiškinant šią teisės norma, kadangi Įstatyme nėra pateiktas piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba, materialiomis ar procesinėmis teisėmis apibrėžimas. LVAT yra pasisakęs, kad nesant įstatymų leidėjo pateikto piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba, materialiomis ar procesinėmis teisėmis apibrėžimo, naudotinas kalbinio teisės aiškinimo būdas. Lietuvių kalboje žodis „piktnaudžiauti“ suprantamas kaip naudojimasis kuo piktam, neleistinas naudojimasis turimomis teisėmis („Lietuvių kalbos žodynas (t.

I-XX, 1941-2002):elektroninis variantas/redaktorių kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. redaktorė), Jonas Paulauskas, Ritutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė. - Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005. – www.lkz.lt). Pagal LVAT suformuotą praktiką, piktnaudžiavimu gali būti pripažinti įvairūs asmens veiksmai ir neveikimas, tačiau juos vienija tai, kad visais atvejais yra siekiama pasinaudoti turimomis arba galimai suteiktinomis teisėmis, nors tai neleistina, ar siekiama pasinaudoti teisėmis piktam (administracinės bylos Nr. A17-714/2007;

Nr. A248-168/2008; Nr. A442-693/2008; Nr. A63-558/2009; Nr. A438-1150/2010). Iš V. P. paaiškinimų ir liudytojos Z. Š. parodymų matyti, kad advokatė rengdavo užklausimus į įvairias institucijas ieškant dokumentų, darydavo gautų dokumentų kopijas ir net jau pareiškėjui pateiktų kopijų kopijas. Tai patvirtina administracinėje byloje Nr. I-26-320/2012 esančių dokumentų kopijos ir nagrinėjamoje byloje pateikti duomenys. Kaip liudytoja apklausta Z. Š. nurodė, jog V. P. sakydavęs, kad jos, kaip Tarnybos paskirtos advokatės, paslaugos yra reikalingos tik užklausimams rengti ir dokumentų nukopijavimui, o kitais klausimais - į kokias institucijas kreiptis, kokių dokumentų ieškoti – elgėsi savo nuožiūra, jis būdavo parengęs užklausimus, kuriuos advokatė tik perrašydavo.

Z. Š. patvirtino, kad pareiškėjas, sudaręs su advokatų kontora „Vinkleris ir partneriai“ susitarimą dėl atstovavimo civilinėje byloje, pareikalavo, kad šiai advokatų kontorai būtų padarytos Tarnyboje gautų dokumentų, skirtų administracinei bylai, kopijos. Z. Š. nurodė, kad net paaiškinus, jog pareiškėjui teisinė pagalba yra teikiama tik administracinėje byloje, V. P. ir toliau reikalavo padaryti jo pageidaujamas dokumentų kopijas. Liudytoja Z. Š. susitikimus su V. P. apibūdino kaip vykdavusius spontaniškai, kadangi jis į Tarnybą ateidavo arba paskambinęs ir pranešęs, kad ateis tuoj pat, taip sutrukdydamas advokatės susitikimams su kitais klientais, arba savo nuožiūra, nepaisydamas išankstinių susitarimų.

Nurodytą situaciją patvirtina ir byloje nustatytos skundo administracinėje byloje Nr. I-26-320/2012 rengimo aplinkybės, kai pareiškėjas su savo parengtu skundo tekstu pas advokatę Z. Š. atėjo likus vos valandai iki darbo dienos pabaigos, dėl ko advokatė Z. Š. buvo priversta skubiai kopijuoti dokumentus, jai pritrūko laiko teismui teikiamo procesinio dokumento skundo patikrinimui ir pataisymui. Be to, iš advokatės Z. Š. parodymų ir atsakovo atstovės J. T. paaiškinimų matyti, kad V. P. į susitikimus su antrinę teisinę pagalbą teikiančia advokate dažniausiai ateidavo darbo dienos pabaigoje, su advokate bendraudavo reikalaujančiu tonu, jo apsilankymai būdavo triukšmingi ir trikdantys kitų Tarnyboje dirbančių asmenų darbą.

Antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato paskirtis yra padėti pasirinkti asmeniui tokią teisinę poziciją, kuri maksimaliai sąlygotų atstovaujamo asmens teisių ir teisėtų interesų apgynimą (Įstatymo 2 str. 3 d., 2 str. 4 d.). Tai pasiekiama advokatui rengiant procesinius dokumentus, aptariant asmens teisinę poziciją byloje, teikiant konsultacijas, patarimus procesinių dokumentų rengimo, procesinių veiksmų pasirinkimo ir jų realizavimo (atlikimo), įrodymų rinkimo ir jų vertinimo klausimais. Teismas, išanalizavęs byloje nustatytus duomenis apie V.

P. bendradarbiavimą su jam antrinę teisinę pagalbą teikusia advokate Z. Š., padarė išvadą, kad pareiškėjas teikiamą teisinę pagalbą naudojo, siekdamas gauti ne specialių teisinių žinių reikalaujančią teisinę pagalbą administracinės bylos klausimais, o tik techninio pobūdžio paslaugoms – užklausimų rengimui, dokumentų kopijavimui. Be to, įvertinus byloje nustatytus duomenis apie pareiškėjo bendravimą su advokate, pareiškėjas nepasižymėjo dalykiškumu, ekonomišku ir racionaliu laiko bei žmogiškųjų išteklių naudojimu.

Teismas pripažino pagrįsta Tarnybos poziciją, kad vienas iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principų yra ekonomiškumas, reiškiantis, jog teisinei pagalbai teikti skirtos valstybės lėšos turi būti paskirstomos racionaliai ir protingai. Tokiu būdu Tarnyba pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas piktnaudžiavo valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiomis ar procesinėmis teisėmis, ir, vadovaudamasi Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą. Teismas konstatavo, kad Tarnyba, nustačiusi aplinkybių, kurios pagal Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6, 7 ir 9 punktus yra pagrindas nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą V.

P., buvimą, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl jį naikinti nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 184-185) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant pareiškėjo skundo reikalavimus.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindė tuo, kad paskirta advokatė byloje teikė nekokybiškas paslaugas. Advokatė, neįsigilinusi į bylos aplinkybes, negali teigti apie atstovavimo neperspektyvumą. Nesutinka, kad gali naudotis apmokomis advokato paslaugomis, nes jau kelerius metus nedirba ir gauna tik pašalpą. Pareiškėjas nepiktnaudžiavo savo teisėmis.

Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 191) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime išsamiai išanalizuotos pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2011-12-08 sprendimu „Dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo“, vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6, 7 ir 9 punktais, nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui (apeliantui) V. P. (b.l. 6-7). Pirmosios instancijos teismas atmetęs pareiškėjo skundą Sprendimą paliko galioti ir tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, iš principo padarė visiškai pagrįstai.

Dėl Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta norma, kurioje nustatyta, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jeigu pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiomis ar procesinėmis teisėmis arba reikalauja iš advokato įgyvendinti arba ginti teises neleistinais būdais.

„Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymi, kad teisinis vienetas, priėmęs Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą, nepateikė piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba, materialiomis ar procesinėmis teisėmis sąvokos. Minėta definicija, o ypač aspektas dėl piktnaudžiavimo susijęs su valstybės garantuojama teisine pagalba, aiškintina pasitelkiant teisės aiškinimo taisykles.

Vienas iš dažniausiai taikomų teisės aiškinimo būdų – kalbinis. Kalbinio teisės aiškinimo būdu aiškinant žodžius, sakinius reikia atsižvelgti į jų vartojimo kontekstą, kuris lemia žodžio ar sakinio prasmę (kontekstinio aiškinimo taisyklė). Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (kompiuterinis variantas) žodžio „piktnaudžiauti“ reikšmę pateikia kaip naudojimąsi kuo piktam, neleistiną naudojimąsi turimomis teisėmis. Tai reiškia, kad toks elgesys, kai siekiama pasinaudoti turimomis arba galimai suteiktinomis teisėmis, nors tai neleistina ar siekiama pasinaudoti teisėmis piktam, t.y. galimas tų teisių realizavimas atitinkamo proceso numanomos baigties galimai nebeįtakos, kolegijos vertinimu, patenka į žodžio „piktnaudžiauti“ apibrėžimą“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-08-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A556 - 964/2010).

Iš administracinėje byloje esančių įrodymų darytina išvada, kad pareiškėjo gavimas ir naudojimasis antrine teisine pagalba pateko į piktnaudžiavimo sąvoką ir nebegalėjo būti toleruojamas. Juk tokios aplinkybės, kaip pavedimas advokatei padaryti gautų dokumentų kopijas, pareiškėjo pateiktų kopijų kopijų tvirtinimas, pareiškėjo (apelianto) teiginiai apie advokatės reikalingumą tik užklausimams rengti, susitarimas (nors ir kitoje byloje) su advokatų kontora „Vinkleris ir partneriai“ dėl teisinių paslaugų, aiškiai byloja, kad antrinė teisinė pagalba iš esmės pareiškėjui buvo nereikalinga. Prašydamas jos bei ją gavęs piktnaudžiavo suteikta įstatymų leidėjo teise dėl galimybės išskirtinėmis sąlygomis gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą. Suteikta antrinė teisinė pagalba neatitiko antrinės teisinės pagalbos instituto paskirties ir turėjo būti nutraukta. „Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo bei draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1676/2012).

Dėl Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 7 punkto.

Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytas antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimas tuo atveju, kai pareiškėjas pats savarankiškai be advokato pagalbos gali įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus.

Ši taisyklė būtų aiškinta taip, kad subjektas, suteikęs antrinę teisinę pagalbą, gali ją nutraukti ir tuo atveju, kai yra nustatoma, jog pareiškėjas be advokato pagalbos gali ginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus. Tokia išvada yra daroma įvertinant visas teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes. Vieno ar kelių veiksmų atlikimas, kuriais padedama advokatui, paskirtam teikti antrinę teisinę pagalbą, dar nelemia teiginio apie galimybę pačiam apsiginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus konkrečioje byloje. Tačiau tais atvejais, kada besikreipęs teisminės gynybos asmuo pats surašo skundą, kreipiasi į įvairias institucijas dėl atitinkamų dokumentų, turėsiančių įtakos bylos išsprendimui, išsireikalavimo, nederina pozicijos su paskirtuoju advokatu, ignoruoja pastarojo siūlymus teisiniais klausimais, byloja apie pareiškėjo galimybę pačiam apsiginti ir neprašyti valstybės teiktinos antrinės teisinės pagalbos. Tikrinamoje administracinėje byloje ir buvo konstatuotos ką tik paminėtos aplinkybės, kurios akivaizdžiai iliustruoja pareiškėjo (apelianto) realią galimybę teisminio proceso metu pačiam tinkamai pasinaudoti suteikiamomis teisėmis, siekiant apginti galimai pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus, todėl ir šis antrinės teisinės pagalbos nutraukimo pagrindas buvo visiškai pagrįstas.

Dėl Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartyje yra pažymėjęs, kad „atstovavimo byloje perspektyvumas VGTPĮ taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų kontekste. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas atstovavimo byloje perspektyvumo vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs. Informacija apie atstovavimo, kai yra priimtas sprendimas teikti antrinę teisinę pagalbą, neperspektyvumą paprastai gaunama iš advokato, teikiančio antrinę teisinę pagalbą, pranešimų (VGTPĮ 23 str. 2 d.), taip pat iš teismų priimtų procesinių sprendimų, asmens, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, paaiškinimų ir kt. Antrinės teisinės pagalbos teikimas, remiantis VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu, gali būti nutrauktas, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (nebus pasiektas siekiamas rezultatas)“.

Tačiau, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, apie bylos perspektyvumą nėra spręstina, atliekant Tarnybai žinomų konkrečios bylos faktinių duomenų vertinimą bei pasisakant dėl galimos bylos baigties. Teisingumo vykdymas įstatymų leidėjo yra priskirtas teismui. Tik teismas, priimdamas baigiamąjį teisės aktą, visapusiškai, objektyviai išnagrinėjęs į bylą pateiktus įrodymus pasisako dėl ginčo baigties vienos ar kitos šalies naudai ir tik priėmus galutinį baigiamąjį aktą tampa aišku, kiek konkretus iškeltas ginčas buvo pagrįstas, o kartu ir perspektyvus besikreipusio teisminės gynybos asmens atžvilgiu. Bylos perspektyvumas, sprendžiant dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo, turėtų būti nulemtas ne konkrečios bylos (šiuo atveju administracinės) įrodymų analize atliekama Tarnybos, o kitais pagrindais, kaip pavyzdžiui, akivaizdžiu procedūros pažeidimu (pasibaigęs terminas paduoti skundą ir jo nebuvo prašyta atnaujinti; yra suėjęs skundui paduoti naikinamasis terminas ir pan.). Todėl aptariamas antrinės teisinės pagalbos nutraukimo pagrindas negalėjo būti pripažintas pagrįstu. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas iš sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinant antrinės teisinės pagalbos nutraukimo pagrindą pagal Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punktą, kartu atliekant ir Sprendimo korekciją.

Dėl išdėstytų aplinkybių Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas keistinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsni0o 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

V. P. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 11 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP3-0132N „Dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo“ ta apimtimi, kur antrinė teisinė pagalba V. P. buvo nutraukta pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

Kitą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 11 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius