2017-10-31 Nr. AB-19886-3-61-3-01273-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4850-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01273-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja T. T. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) Kontrolės skyriaus 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. (15/5-4)11U-363(00401) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Ukrainos pilietei T. T., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Paaiškino, kad pareiškėja, ketindama užsiimti teisėta veikla – Lietuvos Respublikoje, būdama UAB „Laisvas agentas“ (toliau – ir Bendrovė) dalyvė, 2015 m. gruodžio 18 d. pateikė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas), ir pareiškėjai 2016 m. sausio 29 d. buvo išduotas Leidimas, galiojantis iki 2018 m. sausio 29 d. Patikrinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba, Sodra) informacinės sistemos duomenis, padaryta išvada, kad nuo 2016 m. vasario 15 d.

Bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip 3 Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, taip pat pareiškėja 2016 m. gegužės 25 d. atleista iš Bendrovės sekretorės pareigų. Departamento Kontrolės skyrius Sprendime konstatavo, kad pareiškėja nebeatitinka Leidimo keitimo sąlygų ir padarė prielaidą, kad pareiškėja su prašymu pakeisti (atnaujinti) Leidimą pateikė fiktyvius dokumentus. Pareiškėjos teigimu, atsakovas neatsižvelgė į tai, jog nors Bendrovė veikė nuostolingai, pareiškėja, būdama Bendrovės dalyvė, vis vien stengėsi ir ėmėsi priemonių, kad Bendrovėje būtų įsteigtos ne mažiau kaip 3 darbo vietos, kuriose dirbtų trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai, ir kad šiems darbuotojams būtų mokamas minimalus mėnesinis darbo užmokestis.

Bendrovėje vyko nuolatinė darbuotojų kaita, atleistus darbuotojus stengtasi kuo skubiau pakeisti kitais, be to, darbuotojams pareiškus norą, kad jie būtų atleisti iš Bendrovės, nebuvo pagrindo jų neatleisti. Nuo 2016 m. rugsėjo 27 d. Bendrovėje nebuvo dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, nes prieš tai dirbę darbuotojai buvo laikinai atleisti pačių jų prašymu, o surasti pakaitinius darbuotojus buvo sudėtinga. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėja ne formaliai bandė atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus, o faktiškai, nes ji ėmėsi aktyvių ir visų būtinų veiksmų, turėdama tikslą susieti visus savo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, tačiau pareiškėjai nepavyko atitikti nustatytų reikalavimų dėl objektyvių priežasčių.

Be to, ji aktyviai veikė ne tik prieš kreipimąsi dėl Leidimo pakeitimo, bet ir po to. Pareiškėja taip pat teigė, kad vien tik ta aplinkybė, jog ji buvo atleista, savaime neįrodo fakto, kad ji neturi pakankamai lėšų gyvenimui Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja, kaip Bendrovės akcininkė, buvo suinteresuota kuo mažesnėmis Bendrovės išlaidomis, veiklos rezultatų pagerinimu ir skolos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui grąžinimu, todėl ir nutraukė savo darbo sutartį su Bendrove, o save išlaiko iš turimų piniginių lėšų, apie kurias Migracijos valdyba buvo informuota, kai pareiškėja teikė prašymą pakeisti Leidimą.

3. Atsakovas Departamentas prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 17–20).

4. Nurodė, kad Departamento Kontrolės skyrius, turėdamas įtarimų, kad pareiškėja yra atvykusi kitu, negu deklaruota tikslu, patikrino Bendrovės duomenis Fondo valdybos informacinėje sistemoje ir nustatė, kad Bendrovėje nuo 2016 m. rugsėjo 27 d. nėra dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, o Bendrovė Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (Įstatymo redakcija iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatyto reikalavimo neatitinka nuo 2016 m. gegužės 25 d., taip pat nustatyta, kad Bendrovės skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2017 m. kovo 30 d. sudarė 1 463,89 Eur.

Pareiškėja iš UAB „Laisvas agentas“ sekretorės pareigų buvo atleista 2016 m. gegužės 5 d., todėl Departamentas konstatavo, kad ji neturi pakankamai lėšų gyvenimui ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka gyvenimui Lietuvos Respublikoje. Taip pat buvo nustatyta, kad 2016 m. liepos 28 d. pareiškėjos gyvenamosios vietos deklaravimo duomenys buvo panaikinti gyvenamosios patalpos savininko prašymu, tačiau pareiškėja iki šiol nedeklaravo savo pasikeitusios gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje. Įvertinęs aplinkybes, Departamento Kontrolės skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, 2017 m. balandžio 3 d. priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą panaikinti pareiškėjai išduotą Leidimą.

Pažymėjo, kad trys Lietuvos Respublikos piliečiai Bendrovėje buvo įdarbinti 2016 m. gruodžio 16 d., t. y. prieš Bendrovės dalyviams kreipiantis dėl Leidimo, kurį išdavus visi trys 2016 m. vasario 15 d. – 2016 m. gegužės 25 d. buvo atleisti. Nurodytų aplinkybių Departamentui pakako konstatuoti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų aplinkybių buvimą. Departamento vertinimu, pareiškėja siekė tik formaliai atitikti Leidimo išdavimo sąlygas ir pagrindą prašymo nagrinėjimo laikotarpiu. Pareiškėjos teiginiai dėl galimybės ateityje įdarbinti 3 darbuotojus, nepaneigia Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Beveik visą Leidimo galiojimo laikotarpį nebuvo įdarbintas būtinas darbuotojų skaičius, šis laikotarpis truko beveik 13 mėnesių, todėl skundo teiginiai dėl darbuotojų paieškos vertinti kritiškai. Skundo teiginiai dėl to, kad darbuotojų neradimo priežastys nepriklauso nuo pareiškėjo valios, taip pat vertinti kritiškai: Įstatymo 45 straipsnio reikalavimai yra imperatyvūs ir privalomi pareiškėjai. Be to, įvertinus laikotarpio, kurį pareiškėja neatitinka šių reikalavimų, trukmę, Sprendimas atitinka ir teisingumo bei protingumo principus.

Sprendime aptartos ir įvertintos aplinkybės, kad pareiškėja negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka gyventi Lietuvos Respublikoje. 2015 m. gruodžio 18 d. prašyme pakeisti Leidimą pareiškėja nurodė, kad jos lėšos gyvenimui Lietuvoje – darbo užmokestis. Nustatyta, kad pagal Sodros informacinės sistemos duomenis pareiškėja atleista nuo 2015 m. gegužės 25 d., t. y. didžiąją dalį panaikinto Leidimo galiojimo laikotarpio. Įvertinus Sodros duomenis, taip pat aplinkybę, kad pareiškėja nepateikė kitų duomenų, kad turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka gyventi Lietuvos Respublikoje, Sprendime konstatuota, kad pareiškėja neturi pakankamai lėšų, kurių pakanka gyventi Lietuvos Respublikoje.

Taip pat atmestini skundo teiginiai, kad pareiškėja turi santaupų gyvenimui.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėja neneigia, kad UAB „Laisvas agentas“ nedirbo reikalaujamas įstatyme numatytas Lietuvos Respublikos piliečių skaičius (trys), tačiau teigia, kad ji stengėsi darbuotojų ieškoti, bet dėl nuo jos valios nepriklausančių priežasčių darbuotojų nepavyko rasti.

7. Teismas pabrėžė, kad šioje byloje nustatyta, jog T. T. tuo pagrindu, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje UAB „Laisvas agentas“, 2015 m. gruodžio 18 d. asmeniškai pateikė Vilniaus AVPK Migracijos valdybai prašymą pakeisti Leidimą; jog Bendrovė sudarė 2015 m. gruodžio 16 d. darbo sutartį Nr. 6 su pareiškėja, kuri priimta sekretore neterminuotam laikui be išbandymo laikotarpio nuo 2015 m. gruodžio 17 d., nustatant 8 val. darbo dieną, 40 val. darbo savaitę, darbo užmokestis – MMA; jog pareiškėja 2016 m. sausio 8 d.

Departamento Imigracijos reikalų skyriaus pranešime Nr. (15/5-17)10K-1209 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo“ informuota, kad 2016 m. sausio 8 d. priimtas sprendimas pakeisti jai Leidimą ir išduoti naują Leidimą, galiojantį 2 m.; jog Departamento Imigracijos reikalų skyrius 2016 m. sausio 8 d. rašte Nr. (15/4-16)10K-1655 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bylos“ Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus prašė, praėjus 3–4 mėnesiams po Leidimo išdavimo pareiškėjai patikrinti, ar tikrai Bendrovėje visą darbo laiką dirba ne mažiau kaip 3 Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, ar Bendrovė vykdo veiklą.

Pabrėžta, kad Vilniaus AVPK Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus pareigūnė 2016 m. kovo 7 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-9748 „Dėl Ukrainos pilietės T. T. veiklos“, be kita ko, nurodė, kad atlikus patikrinimą Sodros duomenų bazėje nustatyta, kad Bendrovėje dirbančiųjų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat gyvenančių užsieniečių nėra, Bendrovėje dirba tik 2 užsieniečiai, turintys Leidimus; Bendrovės skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui – 1 424,87 Eur; Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad Leidimas užsieniečiui panaikinamas, jeigu įmonė ar užsienietis neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų; atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, siūlo bylą persiųsti Departamento Kontrolės skyriui spręsti klausimą dėl Leidimo panaikinimo.

Taigi, pasitvirtino aplinkybė, kad Bendrovėje nedirbo 3 Lietuvos Respublikos piliečiai. Vadinasi, atsakovas skundžiamame sprendime pagrįstai pritaikė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktus, nes Bendrovėje nedirbo pagal įstatymą reikalaujamas Lietuvos piliečių skaičius, o pareiškėjos motyvai, kad, esą, ji negalėjo surasti darbuotojų, vertintini itin kritiškai, ypač atsižvelgiant į tą faktinę aplinkybę, kad pati pareiškėja Bendrovėje dirbo tik iki 2016 m. gegužės 25 d. Dar daugiau, teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog pareiškėjai galimai trūktų pragyvenimui lėšų Lietuvos Respublikoje.

8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuota, kad teisinio pagrindo panaikinti Sprendimą nėra.

9. Kadangi pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas, tai jos prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas tenkinti nebuvo jokio teisinio pagrindo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis).

III. 10. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašo priteisti bylos nagrinėjimo išlaidas (b. l. 132–134).

11. Akcentuoja, kad vienas iš Sprendimo priėmimo pagrindų buvo formalus pareiškėjos neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams, tačiau aplinkybių visuma nebuvo įvertinta, t. y. nebuvo atsižvelgta į pareiškėjos pastangas kuo labiau atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus.

12. Atkreipia dėmesį, kad vien tik Sodros duomenys savaime neįrodo fakto, kad pareiškėja neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje ir neatspindi realios pareiškėjos turtinės padėties ir jos galimybės išlaikyti save.

13. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14. Pažymi, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs. Pareiškėjos nurodytos priežastys, susijusios su sunkumais ieškant darbuotojų, nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą. Be to, beveik visą panaikinto Leidimo galiojimo laikotarpį nebuvo įdarbintas būtinas darbuotojų skaičius, šis laikotarpis truko ne keletą dienų, o beveik 13 mėnesių, todėl skundo teiginiai dėl darbuotojų paieškos vertintini kritiškai.

15. Nurodo, kad Departamentas, nustatęs, jog pareiškėja nebedirba UAB „Laisvas agentas“, o kitų duomenų apie turimas pragyvenimo lėšas ji Departamentui pateikusi nebuvo, pagrįstai panaikino jai išduotą Leidimą ir pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą (Įstatymo 35 str. 1 d. 5 p.). Pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikė jokių dokumentų, galinčių paneigti ginčijamo sprendimo išvadas dėl jos turimų pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. (15/5-4)11U-363(00401) teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

18. Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija tokiam apeliantės vertinimui nepritaria.

19. Byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos. Įstatymo 26 straipsnyje nurodyta, kad leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtų ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks nurodytą vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą.

20. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas, tuo tarpu Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

21. Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 7 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas ar panaikintas jau išduotas leidimas laikinai gyventi. Be to vien tik Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).

23. Nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad būtent pareiškėja kreipėsi dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, su juo turėjo pateikti dokumentus, įrodančius, kad atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintus reikalavimus. Taigi pareiškėja turėjo žinoti, kokie reikalavimai keliami, norint gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kuriuo remdamasis ji kreipėsi dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog pirmiau minėtas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintas reikalavimas dėl bendrovėje visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių yra imperatyvus, tokios nuostatos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017). Nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad Bendrovė Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (Įstatymo redakcija iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatyto reikalavimo neatitinka nuo 2016 m. gegužės 25 d., o nuo 2016 m. rugsėjo 27 d. Bendrovėje nebuvo dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, nuo 2016 m. vasario 15 d. Bendrovėje nebuvo visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip 3 Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, taip pat pareiškėja 2016 m. gegužės 25 d. atleista iš Bendrovės sekretorės pareigų.

24. Taip pat sutiktina su atsakovo argumentu, jog pareiškėja nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė argumentų ar duomenų, leidžiančių spręsti, jog atsakovo sprendimas buvo formalus, priimtas nenustačius visų reikšmingų faktinių aplinkybių. Apeliacinio skundo argumentai, kad nebuvo atsižvelgta į pareiškėjos pastangas kuo labiau atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus, nėra pagrįsti, nes pareiškėja neatitinka imperatyvių įstatymo reikalavimų, keliamų siekiant gauti ir turėti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

25. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių darytina išvada, kad pagrindo tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą nėra, todėl jis atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos T. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė