2018-05-30 Nr. AB-10772-3-61-3-00573-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-653-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00573-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Vilniaus PN), 2 900 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 16 d. iki 2015 m. sausio 23 d. Vilniaus PN prie sporto salės nebuvo dušo, todėl jis neturėjo galimybės po sporto nusiprausti. Tai galėjo padaryti tik vieną kartą per savaitę. Taip pat laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. sausio 23 d. Vilniaus PN baudos izoliatoriaus prausyklos grindys buvo slidžios, todėl jis galėjo paslysti ir patirti fizinį skausmą. Taip pat jam nebuvo sudarytos sąlygos išsiskalbti apatinius ir viršutinius drabužius, kadangi ši paslauga mokama, o jis neturėjo pinigų. Tokiu būdu buvo ypač apsunkintos jo gyvenimo sąlygos. Nurodė, kad karštas vanduo Vilniaus PN tiekiamas kartą per savaitę. Dėl nurodytų aplinkybių jis patyrė nepatogumus, odos bėrimus, jo gyvenimo sąlygos Vilniaus PN visą laikotarpį buvo ypač komplikuotos, nežmoniškos, pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas.

3. Pareiškėjas pateiktame atsikirtime į atsakovo atsiliepimą nurodė, kad Vilniaus PN remiasi įstatymų spragomis, siekia suklaidinti teismą ir išvengti atsakomybės. Dėl per reto naudojimosi dušu, išbėrė jo odą. Dėl to ne kartą kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, prašydamas papildomai pasinaudoti dušu. Kadangi jo prašymai būdavo ignoruojami, patyrė emocinę įtampą, kreipėsi psichologinės pagalbos. Mano, kad Vilniaus PN, įtvirtinę viršutinių drabužių skalbimo tvarką, siekė pasipelnyti iš nuteistųjų. Vilniaus PN nesudarytos sąlygos išskalbti viršutinius drabužius. Taip pat nurodė, kad guminių kilimėlių nebuvo. Tokie kilimėliai buvo tik dušinėse, kuriose buvo galima praustis tik kartą per savaitę. Dėl slidžių grindų yra ne kartą paslydęs ir patyręs fizinį skausmą.

4. Pareiškėjas teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad Vilniaus PN II korpuse yra ne sportinio inventoriaus sandėlys, o sporto salė, į kurią nuteistieji eina sportuoti pagal Vilniaus PN patvirtintą grafiką. Sporto salė yra tvarkinga, įrengtos spintelės daiktams pasidėti, tačiau nėra įrengto dušo. Paaiškino, kad naujai atvykus, jeigu tai nėra šeštadienis, nėra atliekamas atvykusiųjų sanitarinis švarinimas. Būtent taip atsitiko ir jam, nes į Vilniaus PN jis buvo konvojuotas darbo dieną. Jis ne kartą su įvairiais skundais ir prašymais kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, tačiau ne visi jie buvo užregistruoti ir išnagrinėti. Atitinkamai, nebuvo išnagrinėti ir jo prašymai dėl teisės papildomai išsimaudyti (ne vieną kartą per savaitę). Atkreipė dėmesį, kad kol buvo laikomas kamerų tipo patalpose, neturėjo galimybės išsiskalbti drabužių, nes tokios paslaugos jam buvo mokamos, o pinigų jis neturėjo, nes antstolė buvo areštavusi visas jo lėšas. Jis jokių pašalpų negaudavo, nors ir prašydavo. Vilniaus PN tik vienintelį kartą jam skyrė 1,50 Eur. Pažymėjo, kad kamerų tipo patalpose nėra įrengtos angos vandens nutekėjimui.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad teisės aktai nenustato, jog pataisos įstaigose privalomai būtų įrengtos sporto salės nuteistiesiems. Vilniaus PN nėra specialiai įrengtos sporto salės nuteistiesiems mankštintis, o yra patalpa, kurioje yra laikomas (sandėliuojamas) Vilniaus PN disponuojamas sporto inventorius. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl neįrengtų dušų prie tariamai egzistuojančios sporto salės, yra visiškai nepagrįsti.

7. Paaiškino, jog naujai atvykusiems nuteistiesiems atliekamas sanitarinis švarinimas, jie nusiprausia duše. Po sanitarinio švarinimo nuteistieji patalpinami į karantino (izoliavimo) patalpas, kuriose laikomi visi asmenys, atvykę planiniu etapu. Tokiame priežiūros poste nuteistieji asmenys laikomi trumpą laiko tarpą. Šios nustatytos tvarkos griežtai laikosi. Nurodė, kad Vilniaus PN baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpų prausyklos grindys išklotos guminiais kilimėliais, kurie užtikrina neslidų ir saugų prausyklos grindų paviršių. Vilniaus PN baudos izoliatorius ir kamerų tipo patalpų prausykla kompetentingų institucijų tikrinta nebuvo, o tai patvirtina, kad minėtu laikotarpiu dėl šių patalpų nusiskundimų nebuvo gauta.

8. Dėl drabužių skalbimo nurodė, kad drabužiai skalbiami pagal Vilniaus PN nustatytą tvarką, yra sudarytas nuteistųjų skalbyklos grafikas. Nuteistųjų skalbyklos darbininkui kiekvieną mėnesį yra išduodami skalbimo milteliai, skirti nuteistųjų asmeniniams drabužiams skalbti. Taip pat nuteistiesiems yra suteikta galimybė skalbti asmeninius drabužius su savo asmeninėmis skalbimo priemonėmis (pateikiant jas skalbyklos darbininkui prieš skalbimą). Šios paslaugos nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmę atliekantiems bendrabučio tipo patalpose yra nemokamos. Nuteistiesiems, kurie dėl pataisos įstaigos reikalavimų pažeidimų patalpinami į baudos izoliatorių ar kamerų tipo palatas, skalbimo paslaugos yra mokamos nustatant konkrečius paslaugos įkainius.

9. Atsakovo teigimu, visos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės yra abstrakčios. Pareiškėjas nepagrindė, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikė jokių dokumentų, nenurodė teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą. Pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos iš valstybės.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

11. Pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su sanitariniu švarinimu, nurodė, kad Higienos normos 76:2010 40 punktas numato, jog visi asmenys, patekę į laisvės atėmimo vietas, privalo nusiprausti duše. Nustatė, kad Vilniaus PN, išnagrinėję pareiškėjo skundus, 2015 m. vasario 10 d. raštu atsakė, jog naujai atvykusiems nuteistiesiems sanitarinis švarinimas yra atliekamas, t. y. tokie asmenys nusiprausia duše. Pareiškėjui buvo nurodyta atsakymo apskundimo tvarka, tačiau pareiškėjas šio atsakymo nustatyta tvarka neskundė. Atsižvelgiant į tai, teismas pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su nesudarytomis sąlygomis nusiprausti duše naujai atvykus į Vilniaus PN, atmetė kaip nepagrįstus.

12. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl prie sporto salės neįrengto dušo, teismas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras (toliau – ir Centras), atlikęs Vilniaus PN (Rasų g. 8, Vilnius) periodinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę, nustatė, jog prie sporto salės nėra įrengto dušo ir tualeto, sporto salėje besilankantiems asmenims nėra sudaryta sąlygų kaskart po sporto nusiprausti duše. Centras, be kita ko, pažymėjo, kad Higienos normos 76:2010 30.6 punktas šiuo atveju negali būti taikomas, kadangi dušo įrengimui prie sporto salės reikėtų atlikti pastato ir patalpų rekonstrukcijos darbus. Teismas sutiko su šia Centro išvada, nes Higienos normos 76:2010 2 punktas apibrėžia šios higienos normos taikymo ribas, t. y. nurodo, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi Vilniaus PN nekilo pareiga užtikrinti Higienos normos 76:2010 30.6 punkto įgyvendinimą, pareiškėjo su tuo susijusius skundo argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus.

13. Teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl to, kad Vilniaus PN prausyklos grindys buvo slidžios, be nuolydžio vandeniui nutekėti, vertino kaip nepagrįstus. Nurodė, kad vadovaujantis Higienos normos 76:2010 39.3–39.4 punktų nuostatomis, dušinės, prausyklos patalpų grindys turi būti neslidžios, turi turėti nuolydį į vandens nutekėjimo kanalus, angas. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl higienos reikalavimų Vilniaus PN dušinėse nesilaikymo būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją. Nagrinėjamu atveju byloje taip pat nėra duomenų (pvz., Centro patikrinimo aktų), kad pareiškėjo laikymo Vilniaus PN metu sąlygos dušinėse neatitiktų Higienos normos 76:2010 reikalavimų, priešingai, iš byloje esančio Centro 2014 m. gruodžio 4 d. patikrinimo akto matyti, kad dušinėje higienos normos pažeidimų nebuvo nustatyta. Vilniaus PN taip pat yra nurodę, kad Vilniaus PN baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpų prausyklos grindys išklotos guminiais kilimėliais, kurie užtikrina neslidų ir saugų prausyklos grindų paviršių. Tai, kad tokie kilimėliai buvo, patvirtina ir pats pareiškėjas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą teigė, jog yra ne kartą paslydęs ir susižalojęs, tačiau iš byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijos tokie duomenys nenustatyti.

14. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos praustis po dušu daugiau nei vieną kartą per savaitę, teismas nurodė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Higienos normos 76:2010 68 punktas taip pat įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Iš byloje esančių dokumentų nustatyta, jog pareiškėjui buvo suteikta galimybė praustis po dušu vieną kartą per savaitę, t. y. šeštadienį. Pareiškėjas neneigia, kad kartą per savaitę jis turėjo galimybę praustis po dušu (šiltu vandeniu). Taigi, teisės aktų pažeidimas šiuo atveju nenustatytas. Pareiškėjas nurodė, kad jis turi odos problemų, todėl pageidavo dažniau praustis po dušu. Asmens sveikatos istorijos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio 20 d. skundėsi gydytojams dėl odos problemų, tačiau gydytojas diagnozavo tik tai, kad vietomis padų oda yra sustorėjusi, suragėjusi. 2014 m. rugsėjo ir gruodžio mėnesį pareiškėjas nurodė gydytojams, kad skundų dėl sveikatos neturi. Prašyme, kuriuo pareiškėjas prašė leisti praustis bent du kartus per savaitę, pareiškėjas nurodė ne odos problemas, o tai, kad kiekvieną dieną sportuoja. Vilniaus PN, išnagrinėję pareiškėjo prašymą, nurodė, kad tokios galimybės nėra. Pareiškėjui buvo nurodyta tvarka ir terminas, kaip pareiškėjas galėtų skųsti tokį atsakymą, jei su juo nesutiktų, tačiau pareiškėjas Vilniaus PN atsakymo nustatyta tvarka neskundė.

15. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl to, kad būnant kamerų tipo patalpose, neturėjo galimybės nei pats išsiskalbti drabužių, nei pasinaudoti skalbimo paslaugomis, nes neturėjo pinigų, nurodė, jog Higienos normos 76:2010 64 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Vilniaus PN yra sudarytas nuteistųjų skalbyklos grafikas ir tokiu būdu visiems pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems sudaryta galimybė išsiskalbti drabužius. Iš nuteistųjų skalbyklos grafiko matyti, kad skalbti drabužius kartą į savaitę gali visi Vilniaus PN nuteistieji, įskaitant ir laikomus kamerų tipo patalpose. Šios paslaugos nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmę atliekantiems bendrabučio tipo patalpose yra nemokamos. Vilniaus PN paaiškino, kad nuteistiesiems, kurie dėl pataisos įstaigos reikalavimų pažeidimų patalpinami į kamerų tipo patalpas, skalbimo paslaugos yra mokamos, nustatant konkrečius paslaugos įkainius. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus PN, atsakydami į pareiškėjo skundą dėl rūbų skalbimo, nurodė, kad jei nuteistasis skalbimo paslaugai neturi pinigų, jam yra skiriamos lėšos iš socialinės paramos fondo. Minėtame 2015 m. sausio 30 d. rašte buvo nurodyta, kad 2015 m. sausio 6 d. pareiškėjui buvo skirta tokia pašalpa (1,5 Eur). Vilniaus PN pažymėjo, kad pareiškėjas anksčiau nesikreipė su prašymais dėl piniginės išmokos ar pašalpos skyrimo. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu atsakymu, turėjo teisę nustatyta tvarka ir terminais jį skųsti, tačiau to nedarė. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo argumentus, susijusius su nesudarytomis galimybėmis pasinaudoti nemokama rūbų skalbimo paslauga, atmetė kaip nepagrįstus.

16. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta ir vadovaudamasis ginčui aktualiomis teisės aktų nuostatomis, ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad byloje nėra nustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos. Nenustačius neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN.

III. 17. Pareiškėjas A. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

18. Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai, dėl to priėmė neteisėtą sprendimą. Pareiškėjo teigimu, dėl to, kad negalėjo po dušu nusiprausti po sporto, grįžęs po kelionės arba prausdamasis po šaltu vandeniu prausykloje, kuri tam nėra pritaikyta, paslydęs susižaloja, mokėti už drabužių skalbimą, kai neturi pinigų, jo drabužiai ilgą laiką buvo neskalbti, jis patyrė neigiamų išgyvenimų. Šie faktai neginčijami ir jam nereikia jų įrodinėti, o atsakovui dėl to, kad jis buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, tenka civilinė atsakomybė. Byloje yra pateikti duomenys, kad jis dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į Vilniaus PN administraciją. Dėl atsakovo veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, todėl prašo patenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

19. Atsakovo atstovas Vilniaus PN pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

20. Atsiliepime nurodo, kad administracinei bylai reikšmingos faktinės aplinkybės nustatytinos įvertinant byloje esančius įrodymus pagal taisykles, nurodytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnyje. Teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijumi. Taigi administraciniame procese galioja taisyklė, kad bylos įrodymus vertina teismas, ir nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Tačiau tam, kad byloje būtų nustatytas vienas ar kitas faktas, teismas privalo įvertinti įrodymų leistinumą ir pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei ryšį su byla. Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, kai teismo išvados atitinka turinčias bylai esminės reikšmės aplinkybes, konstatuotas įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka. Pirmosios instancijos teismas laikėsi išvardytų įrodymų vertinimo taisyklių. Byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje, kurie pirmosios instancijos teismo įvertinti pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Vilniaus PN neteisėtų veiksmų laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 16 d. iki 2015 m. sausio 23 d., kuomet jam nebuvo užtikrinta galimybė nusiprausti po dušu po sporto, grįžus po kelionės arba praustis po šaltu vandeniu prausykloje, kuri tam nėra pritaikyta, nebuvo sudarytos sąlygos išsiskalbti drabužių, kadangi jis neturėjo pinigų už šią paslaugą sumokėti, atlyginimo.

22. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

23. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad byloje nėra nustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų, nagrinėjamu atveju – Vilniaus PN – neteisėtos veikos, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai, dėl to priėmė neteisėtą sprendimą.

25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

26. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Vilniaus PN sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis ABTĮ įstatymo 140 straipsnyje nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

27. Vertindama apeliacinio skundo teiginius dėl netinkamo įrodymų vertinimo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

28. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012).

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde išreiškė savo poziciją dėl bylos aplinkybių vertinimo, tačiau, kaip minėta, procesinės šalies pateiktas ištirtų įrodymų vertinimas, nepaneigus tirtų įrodymų kitais, teismui nėra privalomi. Nesant naujų įrodymų, paneigiančių teismo padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas tik patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir ar padarė pagrįstas išvadas, remdamasis surinktais įrodymais.

30. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl aplinkybių netinkamo vertinimo yra nepagrįsti ir atmestini. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.

31. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius