2020-04-22 Nr. AB-8662-3-61-3-01606-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-437-822/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01606-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas P. R. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. gegužės 9 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. iki 2018 m. gegužės 9 d. atliko bausmę Vilniaus PN kamerų tipo patalpose netinkamomis sąlygomis. Patalpose trūko gyvenamojo ploto, gryno oro, saulės šviesos, taip pat kilo problemų naudojantis sanitariniu mazgu. Pareiškėjas tvirtino dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyręs dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą, nepatogumus ir kt.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas pateikė duomenis apie kamerų tipo ir drausmės grupės gyvenamąsias patalpas, kuriose pareiškėjas atliko bausmę ginčui aktualiu laikotarpiu. Tvirtino, jog pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas minėtose patalpose buvo laikomas ne Vilniaus PN administracijos valia, o už padarytus nusižengimus. Atsakovas pažymėjo, jog nuteistieji į gyvenamąsias patalpas skirstomi atsižvelgiant į patalpų plotą. Teisės aktai nenumato, jog patalpoje esančius baldus privaloma įskaičiuoti į bendrą gyvenamosios patalpos plotą. Pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, bloginančių jo buvimą minėtoje įstaigoje, nebuvo. Atsakovas paaiškino, jog Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir perduoti eksploatuoti 2006 metais. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas. Patalpose pagal poreikį ir esamas finansines galimybes nuolatos atliekami remonto darbai. Vilniaus PN kamerų tipo patalpose įrengti atskiri sanitariniai mazgai, kuriuose įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniai mazgai turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kamerose įrengti atsidarantys skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą bei galimybę vėdinti patalpas. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, jog jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo pateikęs Vilniaus PN administracijai skundų dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas nepateikė įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės turėjo įtakos jo psichinei ar fizinei sveikatai.

5. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į skundą, pateiktame teismui 2018 m. liepos 10 d., teigė, jog Vilniaus PN pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes kameroje Nr. 12D buvo 4 miegamos vietos, po 3 mėnesių įstaigos darbuotojai iš kameros išnešė vieną lovą.

6. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo atsikirtimą 2018 m. rugpjūčio 2 d. raštu, paaiškino, kad pareiškėjo asmens byloje nėra duomenų, jog ginčui aktualiu laikotarpiu jis būtų atlikęs bausmę jo minimose kamerų tipo patalpose.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu atmetė pareiškėjo P. R. skundą.

8. Teismas pažymėjo, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, nenumatyta, jog į minimalų vienam asmeniui turintį tekti kameros plotą nėra įskaitomas kameroje esančio sanitarinio mazgo užimamas plotas. Atsakovas nepateikė duomenų apie asmenų, gyvenusių kartu su pareiškėju ginčui aktualiu laikotarpiu, skaičių, todėl vienam asmeniui tekęs plotas apskaičiuotas pagal patalpose įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Pareiškėjas už įvykdytus pažeidimus atliko nuobaudą kamerų tipo patalpoje Nr. 21K (plotas – 13,82 kv. m, 3 miegamosios vietos) ir drausmės grupės patalpoje Nr. 12D (plotas – 14,89 kv. m, 3 miegamosios vietos), vienam asmeniui tekęs patalpos plotas atitiko teisės aktų (įskaitant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija)) reikalavimus ir atskaičius, ir neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto.

9. Teismas pripažino nepagrįstais pareiškėjo teiginius, jog jis buvo laikomas kitose kamerose nei nurodė atsakovas (t. y. Nr. 1D, 12D, 1BI, 4BI, 5D, 10K, 17K, 20K, 21K ir 13K), kadangi pareiškėjas nenurodė aplinkybių, įrodančių jo teiginių pagrįstumą, t. y. nenurodė nei tikslių arba apytikslių laikotarpių, kai jis buvo laikomas nurodytose kamerose, nei asmenų, kurie buvo laikomi kartu su juo. Be to, atsakovas yra pateikęs Vilniaus PN direktoriaus nutarimus dėl pareiškėjo nubaudimo, patvirtinančius, kokiose kamerose buvo laikomas pareiškėjas. Teismas laikė neįrodytu ir pareiškėjo argumentą, jog kameroje Nr. 12D jis buvo laikomas su dar trimis asmenimis, nes pareiškėjas vėlgi nenurodė nei laikotarpio, kai buvo ši situacija, nei asmenų, buvusių kartu su juo. Kita vertus, net pareiškėjo teiginius laikant teisingais, vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto minimali norma nebūtų buvusi pažeista.

10. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių, jog dėl ploto trūkumo kamerose turėjo nuolat gulėti lovoje, negalėjo judėti, todėl negalėjo užmigti naktimis ir kreipėsi į psichiatrą, prašydamas išrašyti jam vaistų, pagrįstumo, ištyrė pareiškėjo sveikatos istorijoje esančius duomenis ir nustatė, kad pareiškėjas iš tikrųjų buvo kreipęsis į psichiatrą, nurodydamas, kad kenčia nuo nemigos, tačiau ši aplinkybė per se (pati savaime) nereiškia, jog pareiškėjas negalėjo užmigti dėl kameroje jam tenkančio ploto trūkumo, juo labiau kad byloje nustatyta, jog pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas ginčui aktualiu laikotarpiu atitiko tiek Konvencijoje, tiek ir nacionaliniuose teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Teismas papildomai akcentavo, jog pareiškėjas buvo uždarytas kamerų tipo ir drausmės grupės patalpose tam, kad atliktų nuobaudas, paskirtas dėl įstaigos režimo reikalavimų nesilaikymo. Pareiškėjas, sąmoningai nesilaikydamas Vilniaus PN galiojančių elgesio taisyklių, prisiėmė riziką dėl nuobaudų taikymo, be kita ko, dėl judėjimo laisvės apribojimo, uždarant jį kamerų tipo patalpose.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl oro, saulės šviesos trūkumo kamerose, atsižvelgė į atsakovo paaiškinimus, kad visose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose įrengti tvarkingi plastikiniai skaidraus stiklo langai, užtikrinantys natūralų šių patalpų apšvietimą, patalpose įrengtas dieninis bei naktinis elektros apšvietimas; patalpos vėdinamos per langus, jose taip pat įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Pareiškėjas, nurodydamas, kad kamerose nepakanka oro, kai kuriose kamerose – ir šviesos, nėra įjungiama vėdinimo sistema, nenurodė šiuos teiginius detalizuojančių aplinkybių, be kita ko, kokiose kamerose ir kuriais laikotarpiais pasireiškė šie trūkumai, kokie asmenys buvo laikomi kartu su juo, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl šių pažeidimų buvo kreipęsis į Vilniaus PN administraciją ar į kontroliuojančias institucijas. Remiantis šiais motyvais, pareiškėjo nusiskundimai šiuo aspektu atmesti.

12. Teismas, tirdamas pareiškėjo teiginius, jog jis turėdavo laukti norėdamas pasinaudoti sanitariniu mazgu, nes kameroje įrengtas tik vienas sanitarinis mazgas, kuriuo turėdavo naudotis 3–4 asmenys, išanalizavo Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), nuostatas ir konstatavo, jog kamerų tipo ir drausmės grupės patalpų įrengimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatyta, kad kamerų tipo ar drausmės grupei priskirtų nuteistųjų patalpose turi būti įrengiama viena sanitarinio mazgo patalpa, skirta šiose patalpose laikomiems asmenims. Iš byloje esančių Vilniaus PN patalpų schemų matyti, kad patalpose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, įrengti sanitariniai mazgai, minėtose kamerose, be pareiškėjo, buvo laikomi daugiausiai dar 2 asmenys, todėl Vilniaus PN sudarė pareiškėjui tinkamas sąlygas naudotis sanitariniais mazgais.

13. Teismas padarė išvadą, jog nenustatyta viena iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti – valdžios institucijų neteisėti veiksmai, todėl pareiškėjo skundas atmestas.

III. 14. Pareiškėjas P. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą ir tenkinti jo skundo reikalavimus.

15. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas priėmė neteisingą sprendimą, nes rėmėsi atsakovo pateiktais klaidingais duomenimis apie kameras, kuriose jis atliko bausmę, bei neatsižvelgė į inventoriaus užimamą kameros plotą, dėl ko likdavo mažai vietos laisvai judėti. Pareiškėjas pateikia duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas, ir nurodo kai kuriuos asmenis, su kuriais buvo laikomas ir kurie gali paliudyti pareiškėjo teiginių teisingumą. Pareiškėjas pakartoja, jog dėl vietos judėti trūkumo jam būdavo sunku užmigti, jis patyrė dvasinius išgyvenimus.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Atsakovo nuomone, teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių, detaliai atsakė į kiekvieną skundo reikalavimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartojo skunde išdėstytus argumentus ir nenurodo jokių objektyvių argumentų, kodėl teismo sprendimas turėtų būti pripažintas nepagrįstu ar neteisėtu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 18. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. iki 2018 m. gegužės 9 d., atlyginimo priteisimo.

19. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

20. Akcentuotina, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1–3 dalyse numatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas; priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas; teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008, 2016 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-559-858/2016).

21. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

22. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Vilniaus PN buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

23. Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016).

24. Administracinių ginčų teisenoje teismui numatytas aktyvus vaidmuo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 12 str., 56 str. 4 d., 80 str. 1 d.). Kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog, siekiant nustatyti visas nagrinėjamai bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, į bylą turi būti pateikti papildomi įrodymai, teismas gali imtis procesinių veiksmų, kad į bylą būtų pateikti ginčui išspręsti reikalingi dokumentai, iškviesti liudytojai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 4 d., 67 str. 1 d., 79 str. 1 d., 80 str. 1 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra nurodęs, kad teismo pareigos būti aktyviu pažeidimas konstatuotinas tais atvejais, kai teismas, būdamas informuotas apie apsunkintą dokumentų gavimą, nepagrįstai atsisako tenkinti pareiškėjo prašymą dėl įrodymų išreikalavimo ir dėl to neužtikrinamas visapusiškas bylos aplinkybių ištyrimas (žr., pvz., 2017 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-564-146/2017). Procesinio teismo aktyvumo renkant įrodymus ribų vertinimas taip pat aktualus šalių lygiateisiškumo ir teisėjų nešališkumo principų įgyvendinimo aspektu.

Todėl sisteminis proceso teisės normų aiškinimas suponuoja, jog teismas turi pareigą padėti proceso dalyviams įgyvendinti jų procesines teises (Administracinių bylų teisenos įstatymo 12 str.). Įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai; prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 4 d.). Ši proceso teisės norma aiškintina kaip nustatanti taisyklę, kad įrodymus pateikia proceso dalyviai.

Teismas, nepažeisdamas šalių lygiateisiškumo ir teisėjų nešališkumo principų, paprastai išreikalauja tuos įrodymus, kurių proceso dalyviai negali gauti patys, o savo iniciatyva imasi rinkti įrodymus tik tuo atveju, jei to reikalauja viešasis interesas (kai jis byloje neginamas proceso dalyvių), arba kai nesiėmus priemonių rinkti įrodymus būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai (kai jie byloje neginami proceso dalyvių) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-415/2017).

25. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės kelia ginčą dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kuriose kamerose jis buvo laikomas ginčui aktualiu laikotarpiu. Atsakovas pirmosios instancijos teismui nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas atliko jam paskirtas nuobaudas drausmės grupės patalpoje Nr. 12D ir kamerų tipo patalpoje Nr. 21K. Pareiškėjas tiek atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į skundą (b. l. 75), tiek apeliaciniame skunde tvirtina, jog atsakovas nurodė ne visas kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčui aktualiu laikotarpiu, o teismas turėjo vertinti laikymo sąlygas kamerose Nr. 1D, 12D, 1BI, 4BI, 5D, 10K, 17K, 20K, 21K ir 13K. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo atsikirtimą, 2018 m. rugpjūčio 2 d. rašte (b. l. 79) teigė, kad pareiškėjo asmens byloje nėra duomenų, jog jis ginčui aktualiu laikotarpiu būtų buvęs laikomas atsikirtime nurodytose kamerų tipo patalpose. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl atsakovo pateiktų duomenų klaidingumo, pripažinęs, kad tokie pareiškėjo teiginiai nepagrįsti jokiais įrodymais ar išsamesniais paaiškinimais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde išvardijo, kuriose kamerose kuriais laikotarpiais jis buvo laikomas, nurodė kartu su juo laikytus asmenis, kuriuos būtų galima apklausti.

26. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas nepateikė aiškių ir konkrečių duomenų, kuriomis dienomis pareiškėjas buvo laikomas būtent patalpose Nr. 12D ir Nr. 21K, nors ir pateikė teismui Vilniaus PN direktoriaus nutarimus, įsakymus dėl pareiškėjui skirtų nuobaudų. Iš kitų teismui prieinamų duomenų (pvz., Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2653-811/2018) matyti, kad, pavyzdžiui, pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dažnai buvo laikomas ir Lukiškių TI-K, minėtame teismo sprendime nurodyti pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiai yra suderinami su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais buvimo Vilniaus PN kamerų tipo patalpose laikotarpiais (su nežymiais nesutapimais dėl 2018 m. vasario 15–24 d. laikotarpio). Pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismas, manydamas, kad pareiškėjo teiginiai apie kameras, kuriose jis buvo laikomas, nėra pakankamai išsamūs, kai pareiškėjas išreiškė aiškų nesutikimą su atsakovo pateiktais duomenimis ir išvardijo kameras, kuriose, jo teigimu, iš tiesų buvo laikomas, neprašė pareiškėjo patikslinti šiuos duomenis ir nesiėmė kitų veiksmų esminę reikšmę ginčui teisingai išspręsti turinčioms aplinkybėms nustatyti, nepaisant Administracinių bylų teisenos įstatymo 12 straipsnyje įtvirtintos pareigos padėti proceso dalyviams įgyvendinti savo procesines teises, taip pat aplinkybės, jog įrodinėjimo našta kilusiame ginče tenka pirmiausiai atsakovui (nutarties 22 p.). Be to, nors atsakovas tvirtino, kad pareiškėjo asmens byloje nėra duomenų apie jo laikymą kitose kamerų tipo ar drausmės grupės patalpose nei Nr. 12D ir Nr. 21K, tačiau pačios asmens bylos teismui nepateikė.

27. Pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012, 2016 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2646-662/2016). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįsigilino į pareiškėjo argumentus dėl atsakovo pateiktų duomenų klaidingumo, nors tai susiję su aplinkybėmis, turinčiomis esminę reikšmę bylai teisingai išspręsti, t. y. pareiškėjui tekusiu gyvenamuoju plotu kamerų tipo patalpose. Atsižvelgdama į tai, kad dėl tirtinų aplinkybių yra būtina iš atsakovo išsireikalauti ir ištirti naujus duomenis (pvz., pareiškėjo asmens bylą, išsamius duomenis apie visas ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui skirtas nuobaudas), esant poreikiui, atlikti kitus veiksmus ginčo faktinėms aplinkybėms nustatyti (pvz., apklausti liudytojus), teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra faktinis ir teisinis pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo P. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė