2018-03-14 Nr. AB-5350-3-64-3-01002-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generated2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai – ir pareiškėjas) 2016 m. balandžio 19 d. teismui pateikė skundą, prašydamas
Legislator headnote
AI generated2018-03-14 Nr. AB-5350-3-64-3-01002-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai – ir pareiškėjas) 2016 m. balandžio 19 d. teismui pateikė skundą, prašydamas
Full text
Administracinė byla Nr. A-193-822/2018
Teisminio proceso
Nr. 3-64-3-01002-2016-8
Procesinio
sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I
S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. kovo 14 d.
Vilnius
Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto
Jarukaičio, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir
pranešėja),
teismo
posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą
pagal pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių
apygardos administracinio teismo
2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai
Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. 1. Pareiškėjas R. L. (toliau
– ir pareiškėjas) 2016 m. balandžio 19 d. teismui pateikė skundą, prašydamas
priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos
Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 38 000 Eur neturtinei
žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas teigė, kad jis Šiaulių TI buvo periodiškai
laikomas nuo 2015 m. liepos 30 d. iki skundo padavimo dienos, netinkamomis
sąlygomis. Kameros perpildytos, nuo lubų krito dažai, dėl drėgmės drabužiai ne
džiuvo, o puvo, buvo tamsu, pelėsis, parazitų. Neleista užsikloti antklode. Pareiškėjas
buvo priverstas nuolat gulėti, o nuo gulėjimo skaudėjo nugarą, todėl teko gerti
vaistus nuo skausmo. Beveik nebuvo vedamas į teniso ar krepšinio aikšteles. Nuo
2014 m. rugpjūčio 21 d. nė karto nesuteikti ilgalaikiai pasimatymai, negalėjo
pamatyti 2015 m. vasario 19 d. gimusio sūnaus. Pokalbių telefonu buvo
klausomasi, todėl negalėjo laisvai kalbėti su žmona. Koridoriuje, kamerose
nuolat filmuojama, pareigūnai provokavo. Asmeninių daiktų apžiūra atliekama
antisanitarinėmis sąlygomis, nes, esant žemai oro temperatūrai, verčiama
nusirengti, daiktai dedami į nešvarias dėžes. Šiaulių TI stogas, pasivaikščiojimo
kiemelių stogai dengti asbesto danga. Dėl nesuteikiamo tinkamo gydymo pablogėjo
sveikata. Be to, kameros, ypač žiemą, nebuvo vėdinamos, dezinfekuojamos,
kameroje Nr. 65 buvo blusų, kartu laikyti asmenys, infekuoti ŽIV. Taip pat
nebuvo organizuojami jokie renginiai.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama
Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį
atmesti.
4. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas Šiaulių TI
buvo laikomas nuo 2015 m. liepos 30 d. iki 2016 m. balandžio 19 d. 2016 m. kovo
24-27 d. pareiškėjas buvo laikomas drausmės izoliatoriuje Nr. 2. Pareiškėjui
teko nuo 3,76 kv. m iki 22,6 kv. m ploto. Šiaulių visuomenės sveikatos centras
kameroje Nr. 48 vizualiai matomo pelėsio nenustatė. Kameroje Nr. 100 oro
temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dirbtinė apšvieta atitiko nustatytas
higienos normas, tačiau nuo lubų biro tinkas. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas
iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo
izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo
taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30
d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės
atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos
norma HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju taikytini tik tie šių
teisės aktų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos
darbais. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti. Kamerose buvo įrengti teisės
aktuose numatyti baldai, apšvietimas. Suimtieji (nuteistieji) nuolat gadino ir
laužė elektros instaliaciją, rozetes, šviestuvus, netgi po tinku esančius
elektros laidus. Kamerose įrengti sanitariniai mazgai, nuo bendros erdvės
atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia
užuolaida. Reikalavimas sanitariniame mazge įrengti unitazą netaikytinas, nes
tokie reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcija.
5. Atsakovas paaiškino, kad visa asmens krata
Šiaulių TI atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje
apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Iš 2015 m. rugpjūčio
27 d. patikrinimo akto Nr. EP-354 matyti, kad kratos atlikimo patalpoje
esančios vonelės daiktams sudėti išplautos. Pareiškėjo teiginiai dėl šalčio,
purvo buvo abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi
remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nebuvo galimybės
įvertinti. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog teisės aktuose imperatyviai
nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka
patalpoje. Esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kamerą
išduodamas valymo inventoriaus komplektas, pasinaudojus jis grąžinamas
pareigūnams. Vadovaujantis Šiaulių tardymo izoliatoriaus higienos–dezinfekcijos
planu 2014-2015 metams ir 2016-2017 metams, atliekama kamerų dezinsekcija,
dezinfekcija ir deratizacija. Jokių skundų dėl netinkamos dezinfekcijos ar
dezinsekcijos vykdymo pareiškėjas įstaigos direktoriui nebuvo pateikęs. 2015 m.
balandžio 22 d. patikrinimo akte
Nr. EP-153 nustatyta, kad valymo inventorius švarus, tvarkingai laikomas tam
skirtoje patalpoje, asmenims į kameras išduodamas nustatyta tvarka. Skunde
nurodyta, kad pareiškėjui nebūdavo išduodami vaistai, kad jis nebuvo vedamas
pas gydytojus medicininei pagalbai, tačiau šie teiginiai abstraktūs, nepagrįsti
jokiais įrodymais. Asmens sveikatos istorijoje užfiksuota, jog pareiškėjas pas
psichiatrą lankėsi dėl miego sutrikimų, Sveikatos priežiūros tarnyboje – dėl
kitų bendro pobūdžio nusiskundimų (galvos, rėmens, gerklės skausmų). Pareiškėjas
taip pat nepateikė jokių konkrečių duomenų dėl asbesto tiesioginės įtakos jo
sveikatos būklei.
6. Atsakovas akcentavo, kad viena iš pagrindinių
užimtumo formų Šiaulių TI buvo kultūros, sporto ir kiti renginiai. Renginiai,
skirti suimtųjų užimtumui prasminga veikla ir mikroklimato gerinimui,
įtraukiami į įstaigos pusmečių bei Socialinės reabilitacijos skyriaus ketvirčių
planus. Informacija apie vykdomus suimtųjų fizinio aktyvumo skatinimo renginius
iškabinama kamerose. Visi suimtieji, norintys dalyvauti šiuose renginiuose,
kreipiasi į būrio viršininką, kuris supažindina su renginio nuostatais bei kita
informacija. Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų
savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos
skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas, bei organizuojami įvairūs
renginiai, paskaitos ir varžybos. Duomenų apie pareiškėjo dalyvavimą užimtumo
renginiuose nebuvo. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl ilgalaikių pasimatymų
suteikimo į įstaigos administraciją nesikreipė ir turėjo tik vieną trumpalaikį
pasimatymą su A. S. ir sūnumi. Pareiškėjo pretenzijos dėl
ilgalaikių pasimatymų suteikimo neturėjo teisinio pagrindo, Šiaulių TI
ilgalaikiai pasimatymai dėl įstaigos specifikos neteikiami. Jokie teisės aktai
nenustatė tardymo izoliatorių administracijai apmokėti suimtųjų pokalbius
telefonu ar skirti jiems taksofono korteles, todėl pareiškėjo teiginiai apie neva
dėl Šiaulių TI kaltės nutrūkusių jo socialinių ryšių su šeima buvo nepagrįsti. Nebuvo
pradėta tarnybinių patikrinimų Šiaulių TI pareigūnų atžvilgiu dėl pareiškėjo
neteisėto provokavimo ir filmavimo. Teisės aktai suteikia galimybę asmenų
priežiūrai naudoti technines priemones. Vaizdo registratoriai naudojami
siekiant užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio
kontrolę jų buvimo vietose bei vykdyti suimtųjų nusikalstamų veikų ir teisės
pažeidimų prevenciją. Vaizdo įrašai skirti tik tarnybiniam naudojimui, juos
peržiūrėti gali tik Šiaulių TI direktoriaus paskirti atsakingi asmenys. Vaizdo
įrašai saugomi ne ilgiau nei būtina tarnybiniam ar ikiteisminiam tyrimui
atlikti, bei gautų skundų nagrinėjimui. Šiaulių TI nevykdo vaizdo stebėjimo
suimtųjų ir nuteistųjų gyvenamosiose kamerose, su išimtimis. Kameroje, kurioje
laikytas pareiškėjas, būdavo filmuojama dėl to, kad joje kalinami asmenys
nesilaikydavo nustatytos dienotvarkės, o vaizdo registratoriaus naudojimas
tokiais atvejais buvo leidžiamas pagal galiojančius teisės aktus. Suimtieji/nuteistieji,
sergantys žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) liga, izoliuojami nuo kitų
suimtųjų/nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl
jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu
sudaryta komisija priima sprendimą izoliuoti. Atsižvelgiant į šios ligos
plitimo kelius (kraujas ar lytiniai santykiai), pareiškėjui nuo ŽIV infekuoto
asmens apsikrėsti kasdieninių buitinių kontaktų metu nebuvo jokio pavojaus. Pareiškėjas
nenurodė, kad buvo infekuotas ŽIV, jokių raštiškų prašymų būti izoliuotam nuo
kitų suimtųjų/nuteistųjų įstaigai nebuvo pateikęs. Kaip matyti iš asmens
sveikatos istorijos kortelės, pareiškėjo ŽIV tyrimas buvo neigiamas. Kadangi
jokio prašymo naudotis savo patalyne ar raštiško atsisakymo naudotis Šiaulių TI
išduota patalyne pareiškėjas įstaigai nepateikė, jo nusiskundimai dėl
negalėjimo naudotis antklode nepagrįsti. Pareiškėjo pretenzijos dėl 1 valandos
pasivaikščiojimo taip pat buvo nepagrįstos.
II. 7. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016
m. rugpjūčio 19 d. sprendimu pareiškėjo R. L. skundą
tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista jo teisė būti kalinamam
teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.
8. Teismas pažymėjo, jog, pagal Kalėjimų
departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus
2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje
ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio
vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau
– ir Įsakymas
Nr. V-124) 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo
izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nustatyta, kad
pareiškėjas Šiaulių TI laikytas nuo 2015 m. liepos 30 d. iki 2016 m. balandžio 19
d. (266 dienas), jam visą šį laiką buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis
plotas.
9. Dėl sąlygų kamerose (byrančių dažų, šalčio,
drėgmės, apšvietimo, pelėsio) teismas atkreipė dėmesį į Šiaulių visuomenės
sveikatos centro 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo aktą
Nr. EP-354, kuriame nurodyta, kad kameroje Nr. 100, kurioje pareiškėjas buvo
2015 m. rugpjūčio 5-26 d., oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dirbtinė
apšvieta atitiko nustatytus higienos normos reikalavimus, pelėsio nebuvo, bet
nuo lubų biro tinkas – reikalingas paprastasis remontas. 2016 m. vasario 25 d.
patikrinimo akte Nr. EP-56 nurodyta, kad kameroje Nr. 48, kurioje pareiškėjas
buvo 2016 m. kovo 1-16 d., vizualiai matomo pelėsio nebuvo. 2015 m. balandžio
22 d. patikrinimo akte Nr. EP-153 nurodyta, kad valymo inventorius švarus,
tvarkingai laikomas tam skirtoje patalpoje, asmenims į kameras išduodamas
nustatyta tvarka. Maitinimui naudojami metaliniai indai. Suimtiesiems ir
nuteistiesiems asmenims sudarytos sąlygos apatinius drabužius skalbti ir
džiovinti įstaigoje veikiančioje skalbykloje (vykdoma registracija), o
viršutinius drabužius skalbti ir valyti buvo galimybė viešojoje skalbykloje
(sudaryta sutartis su skalbykla). 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akte Nr.
EP-447 apžvelgtas Šiaulių TI įrengimas, maitinimo organizavimas, patalpų ir
minkšto inventoriaus valymas, sąlygos dušinėse. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016
m. gegužės 20 d. pažymoje Nr. 62/08-350 nurodoma, kad įstaigoje nebuvo įrengtos
ventiliacinės sistemos, todėl patalpose galėjo būti per mažas judėjimo greitis
ir/ar santykinės drėgmės lygis. Dėl Šiaulių TI pastato įtraukimo į Lietuvos
Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą neįmanoma padidinti
natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro
judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro
temperatūrą, natūralią apšvietą gyvenamosiose kamerose, kadangi nebuvo
galimybės padidinti langų angas. Pažymoje taip pat nurodyta, koks Šiaulių TI
gyvenamosiose patalpose įrengtas dirbtinis apšvietimas, pasisakyta dėl baldų ir
inventoriaus gyvenamosiose kamerose, dezinfekcijos ir kt.
10. Teismas pažymėjo, kad administracinių teismų
praktikoje ne kartą konstatuota, kad higienos normų, susijusių su tinkamu
kalinimo patalpos vėdinimu ir apšvietimu, pažeidimai gali būti veiksniai,
prisidedantys prie kalinimo sąlygų bloginimo. Paprastai šis aspektas vertinamas
kitų kalinimo sąlygų kontekste. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas
kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus
dokumentus ir kitus įrodymus dėl tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir
saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos
administracijai. Nustatyta, kad kameroje Nr. 100 Šiaulių visuomenės sveikatos
centro patikrinimų metu galbūt buvo nustatytas Higienos normos HN 76:2010
pažeidimas (kameroje reikalingas paprastasis remontas), kuris buvo nežymus ir
trumpalaikis, bet kiti pareiškėjo teiginiai dėl higienos normų pažeidimų buvo
nepagrįsti.
11. Dėl pasivaikščiojimų trukmės, kiemelių
įrengimo Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugpjūčio 27 d.
patikrinimo akte Nr. EP-354 nurodyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose Nr. 18,
Nr. 20 virš durų buvo nutrupėjusio tinko, plytų. Nesaugių byrančių ir
krentančių plytų ar tinko tikrinimo metu nebuvo. Tikrinimo metu kiemeliai buvo
švarūs. 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akte Nr. EP-447 konstatuota, kad
laikomiems asmenims pabūti gryname ore l valandą per dieną sąlygos sudaromos,
rekomendavus medikams 2 kartus po 1 valandą – nėščiosioms, nepilnamečiams,
sergantiems tuberkulioze, psoriaze (įrašoma asmens sveikatos kortelėje).
Nurodytas aplinkybes patvirtino Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d.
įsakymas
Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems
ir nuteistiesiems“ bei IV-ojo aukšto pasivaikščiojimo kiemelių schema. Atsižvelgiant
į tai, pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo,
pasivaikščiojimo trukmės, kvėpavimo asbestu atmesti.
12. Dėl asmenų, daiktų apžiūros (patikros)
patalpų, sąlygų Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugpjūčio 27 d.
patikrinimo akte Nr. EP-354 nurodoma, kad laikino laikymo, paskirstymo kameros
buvo išvalytos, išvėdintos. Kratos atlikimo patalpoje esančios vonelės daiktams
sudėti išplautos. Teismas pakartotinai apžvelgė 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo
akto
Nr. EP-447 išvadas. Konstatuota, jog Šiaulių TI laikėsi Higienos normos HN
76:2010 reikalavimų dėl apžiūros (patikros) patalpų, ir nebuvo rašytinių
įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI (ar atvežimo į
Šiaulių TI) metu tokie pažeidimai buvo nustatyti. Pareiškėjo teiginiai dėl
šalčio buvo abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi
remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nebuvo galimybės
įvertinti.
13. Dėl dezinsekcijos, dezinfekcijos,
deratizacijos Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 7 d.
patikrinimo akte Nr. EP-447 išvardytos patalpų, įrangos dezinfekcijai
naudojamos priemonės, pažymėta, kad vedami atliktų valymo, dezinfekcijos darbų
registravimo žurnalai (kamerų, dušinių, kiemelių). Patikrinimo akte nustatytas
aplinkybes patvirtino Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. rugsėjo 22
d. Nr. 20/01-2341 „Šiaulių tardymo izoliatoriaus higienos-dezinfekcijos planas
2014-2015 m. m.“ ir 2016 m. vasario 12 d. Nr. 20/01-1023 „Šiaulių tardymo
izoliatoriaus higienos-dezinfekcijos planas 2016-2017 m. m.“. Rašytinių
įrodymų, patvirtinančių, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų
metu Šiaulių TI kamerose (ar kitose patalpose) būtų buvę nustatyti Higienos
normos HN 76:2010 pažeidimai dėl dezinsekcijos, dezinfekcijos, deratizacijos
atlikimo, nebuvo.
14. Dėl galimybės skalbti drabužius (drabužių
puvimo dėl drėgmės) teismas atsižvelgė į Šiaulių visuomenės sveikatos centro
2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akte Nr. EP-447 apžvelgtą skalbinių surinkimo,
dezinfekavimo ir išdavimo tvarką. Šiaulių visuomenės sveikatos centro
2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo akte Nr. EP-153 taip pat apžvelgta skalbimo
tvarka, pažymėta, jog tikrinimo metu daiktų sandėlyje laikomi (išduodami)
čiužiniai buvo švarūs, nesuplyšę, negumbuoti. Suimtiesiems ir nuteistiesiems
asmenims sudarytos sąlygos apatinius drabužius skalbti ir džiovinti įstaigoje
veikiančioje skalbykloje (vykdoma registracija), o viršutinius drabužius
skalbti ir valyti buvo galimybė viešojoje skalbykloje (sudaryta sutartis su
skalbykla). Skalbimo organizavimą ir valymo tvarką Šiaulių TI reglamentavo Šiaulių
tardymo izoliatoriaus suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių
skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašas, Šiaulių tardymo izoliatoriaus
skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės
skalbimo tvarkos aprašas. Teismas pastebėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių
įrodymų, patvirtinančių, kad jis rašytiniu prašymu kreipėsi, tačiau už skalbimo
ar cheminio valymo paslaugas jam nebuvo apmokama iš Šiaulių TI socialinės
paramos fondo lėšų, taip pat pareiškėjas neteigė neturėjęs galimybės
pasinaudoti rūbų skalbimo, džiovinimo paslaugomis. Todėl negalima konstatuoti,
jog Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.
15. Dėl valymo priemonių suteikimo Šiaulių
visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio
7 d. patikrinimo akte Nr. EP-447 nurodyta, kad gyvenamąsias patalpas valė ten
laikomi asmenys, jie švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi aprūpinami.
Gyvenamųjų patalpų pagrindinio valymo tvarkos aprašas parengtas. Atliekas,
nešvarius skalbinius iš kamerų surinko ir švarius išdalino nuteistieji,
dirbantys ūkio aptarnavimo būryje (pagal nustatyta grafiką). 2015 m. balandžio
22 d. patikrinimo akte Nr. EP-153 nurodyta, kad valymo inventorius švarus,
tvarkingai laikomas tam skirtoje patalpoje, asmenims į kameras išduodamas
nustatyta tvarka. Taigi negalima konstatuoti, kad Šiaulių TI buvo netinkamai
įgyvendinamas Higienos normos HN 76:2010 58 punktas.
16. Dėl teisės naudotis antklode teismas atkreipė
dėmesį į tai, kad pareiškėjas jokio prašymo naudotis savo patalyne ar raštiško
atsisakymo naudotis Šiaulių TI išduota patalyne atsakovui nebuvo pateikęs. Be
to, Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. birželio 22 d. įsakymu
Nr. 1/01-205 patvirtinto Suimtųjų (nuteistųjų) gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir
jose esančio turto naudojimo tvarkos aprašo 10 punkte numatyta, kad suimtieji
(nuteistieji) privalo laikytis nustatytų režimo reikalavimų ir šių elgesio
taisyklių, kurių 10.2. punktas įpareigoja dienotvarkėje miegui nenumatytu metu
miegamą vietą laikyti tvarkingai paklotą. Pareiškėjo teiginys, kad atsakovas
draudė jam užsikloti antklode, kai šalta, buvo nepagrįstas, abstraktus ir
neįrodytas.
17. Dėl įstaigoje laikomų asmenų užimtumo
organizavimo teismas atsižvelgė į Šiaulių TI 2011 m. kovo 31 d. įsakymu Nr.
1/01-88 patvirtintą Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programą. Iš Šiaulių
TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016 m. gegužės 19 d. pažymos
Nr. 61/04-1219 matyti, jog duomenų apie pareiškėjo dalyvavimą užimtumo
renginiuose nebuvo. Iš Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016 m.
liepos 1 d. pažymos Nr. 61/04-1599 matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių TI
administraciją kreipėsi 2015 m. birželio 17 d. su prašymu
Nr. 73/04-3317 dalyvauti renginyje „Atsipalaidavimo galia“, tačiau minėtame
renginyje nedalyvavo. Patikrinus įstaigoje vykstančių renginių registrą,
duomenų, kad pareiškėjas dalyvavo įstaigoje vykusiuose renginiuose, nebuvo. Iš
Šiaulių TI 2016 m. kovo 23 d. pažymos Nr. 17/01-782 matyti, kad pareiškėjas
eilę kartų buvo išvestas į treniruoklių salę, krepšinio aikštelę, stalo teniso
salę. Todėl pareiškėjo argumentai dėl užimtumo neorganizavimo nepagrįsti, suimtųjų
(nuteistųjų) dalyvavimas renginiuose buvo jų teisė, kuria galėjo pasinaudoti
visi norintys.
18. Dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo iš
Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016 m. gegužės 25 d. pažymos Nr.
60/09-19652 nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. liepos 22 d. turėjo pasimatymą
su A. S. ir sūnumi L. L.; trukmė – 1
val. 30 min. Pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 2 d. ir 2016 m. vasario 15 d. Šiaulių TI
direktoriaus prašė skirti ilgalaikį pasimatymą su žmona ir sūnumi, tačiau jam
buvo atsakyta, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas (aktuali
redakcija) suimtųjų teisės į ilgalaikius pasimatymus nenumatė. Pagal Lietuvos
Respublikos bausmių vykdymo kodekso bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1
d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nuostatas, palikti tardymo izoliatoriuose
ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme asmenys
turi teisę į trumpalaikius, o ne į ilgalaikius pasimatymus. Ilgalaikiai
pasimatymai suteikiami tik nuteistiesiems, kurie atlieka bausmę pataisos
namuose, nepilnamečių pataisos namuose, kalėjimuose, atvirosiose kolonijose. Vadovaujantis
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kadangi paprastai asmenys
tardymo izoliatoriuose paliekami tam tikram neilgam laikui (ikiteisminio tyrimo
veiksmams atlikti, dėl bylų nagrinėjimo teisme), tik trumpalaikių pasimatymų
tokiems asmenims galimybė negalėjo būti laikoma neproporcinga asmens teisės į
privatų gyvenimą ribojimo priemone. Todėl šie pareiškėjo nusiskundimai buvo
nepagrįsti.
19. Dėl pareiškėjo provokacijų, pokalbių
klausymosi ir filmavimo iš Šiaulių TI Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2016 m.
gegužės 26 d. pažymos Nr. 20/01-2883 matyti, kad įstaigoje nebuvo pradėta
tarnybinių patikrinimų Šiaulių TI pareigūnų atžvilgių dėl pareiškėjo neteisėto
provokavimo ir filmavimo. Teismas akcentavo, kad vaizdo registratoriai, kaip
techninė priemonė, naudojami siekiant užtikrinti laisvės atėmimo vietose
laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose bei vykdyti
suimtųjų nusikalstamų veikų ir teisės pažeidimų prevenciją. Vaizdo
registratoriumi nufilmuota medžiaga buvo papildoma tarnybinė medžiaga,
padedanti objektyviai ištirti suimtųjų ir nuteistųjų skundus bei pareigūnų
veiksmus. Vaizdo įrašai skirti tik tarnybiniam naudojimui, juos peržiūrėti
galėjo tik Šiaulių TI direktoriaus paskirti atsakingi asmenys. Vaizdo įrašai
saugomi ne ilgiau nei būtina tarnybiniam ar ikiteisminiam tyrimui atlikti, bei
gautų skundų nagrinėjimui. Iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016 m
gegužės 26 d. pažymos Nr. 60/09-19673 matyti, kad Šiaulių TI nevykdė vaizdo
stebėjimo suimtųjų ir nuteistųjų gyvenamosiose kamerose, išskyrus Šiaulių TI direktoriaus
2015 m. spalio 14 d. įsakymu
Nr. 1/01-229 patvirtinto Šiaulių tardymo izoliatoriuje įrengtos vaizdo
stebėjimo sistemos naudojimo tvarkos aprašo bei Tarnybinių vaizdo registratorių
ir vaizdo kamerų naudojimo tvarkos aprašo
4-uose punktuose numatytus atvejus. Atsižvelgiant į pareiškėjo teiktus skundus
Šiaulių TI direktoriui ir atsakymus į pareiškėjo skundus, kamera, kurioje
kalėdavo ir pareiškėjas, būdavo filmuojama dėl to, kad joje kalinami asmenys
nesilaikydavo nustatytos dienotvarkės, o vaizdo registratoriaus naudojimas
tokiais atvejais buvo leidžiamas pagal galiojančius teisės aktus. Taigi, pareiškėjo
teiginiai dėl filmavimo, pareigūnų provokacijų buvo nepagrįsti, subjektyvūs ir
atmestini, kaip ir teiginys, kad jo pokalbiai telefonu buvo klausomi, todėl jis
negalėjo laisvai kalbėtis su žmona.
20. Dėl sveikatos sutrikimų teismas iš asmens
sveikatos istorijos nuorašo nustatė, kad pirminės gydytojų apžiūros metu 2014
m. rugpjūčio 26 d. pareiškėjas jokių sveikatos nusiskundimų neišsakė, nurodė
turėtą operaciją, žalingus įpročius: rūkymą, alkoholį. Pareiškėjas nugaros (strėnų)
skausmais skundėsi dar iki 2015 m. liepos 30 d., todėl nebuvo pagrindo teigti, jog
nurodyti skausmai sietini su pareiškėjo kalinimu po 2015 m. liepos 30 d. Jokių
įrašų apie emocinę depresiją, kuri akcentuota skunde, nebuvo. Todėl negalima
konstatuoti, kad dėl sąlygų Šiaulių TI pareiškėjas patyrė skunde nurodytus
nepatogumus. Be to, tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės
apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai buvo
neišvengiama kalinimo pasekmė. Teismas nenagrinėjo pareiškėjo argumentų dėl jam
teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės, kadangi dėl to pareiškėjas
privalėjo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją,
veikiančią prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos.
21. Pareiškėjo teiginiai, kad Šiaulių TI tyčiniais
pareigūnų veiksmais sudaromos konfliktinės situacijos tarp įkalintų asmenų, buvo
subjektyvūs ir nepagrįsti.
22. Teismas iš Šiaulių TI 2016 m. gegužės 19 d.
pažymos Nr. 61/04-1219 nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu su įvairiais
skundais kreipėsi į Šiaulių TI direktorių, į visus jo skundus buvo atsakyta.
23. Teismas priėjo išvadą, jog pareiškėjas patyrė
tam tikrą neturtinę žalą, tačiau nebuvo pagrindo jam priteisti neturtinės žalos
atlyginimą pinigais. Pažeidimo pripažinimas, įvertinus pareiškėjo argumentus,
atsakovo atsikirtimus į juos, kalinimo trukmę, mastą bei intensyvumą,
t. y. pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas 266 dienas, nepažeidžiant minimalios
ploto normos, kameroje Nr. 100 buvo reikalingas paprastasis remontas
(pažeidimas nežymus, trumpalaikis), laikytinas pakankama ir teisinga
satisfakcija.
III.
24. Pareiškėjas R.
L. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 186) prašo Šiaulių apygardos
administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti
naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.
25. Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai
apskaičiavo laikotarpį, kurį jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis.
Pareiškėjas prašė jam taikyti 4 kv. m (atskaičius baldus) standartą.
Pareiškėjas skunde neprašė remtis Lietuvos Respublikos teise, kadangi ji
prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Pareiškėjas teismui
pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad jis kreipėsi į įstaigą dėl ilgalaikių
pasimatymų suteikimo, bet šie pasimatymai jam nebuvo suteikti. Pareiškėjas ilgai
buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Teismo sprendimas surašytas šabloniškai,
priimtas neatsižvelgiant į pareiškėjo pateiktus 70 lapų įrodymų. Pareiškėjas
nesutinka su visais teismo motyvais, kuriais buvo atmesti jo argumentai.
Teismas nepateikė jokių argumentų dėl atsisakymo vadovautis Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija).
26. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių
tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l.
189-191) prašo jį atmesti.
27. Atsakovo nuomone, apeliacinis skundas iš esmės
grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu.
Teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bylos aplinkybes.
Pareiškėjas nepagrįstai prašė, kad jo atžvilgiu būtų taikoma
4 kv. m ploto norma. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui
būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos, jo niekaip neišskyrė iš
kitų. Tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde lakoniškai dėstomi įrodymais
nepagrįsti pareiškėjo argumentai, reiškiami bendro pobūdžio nusiskundimai,
nebūtinai kilę dėl jo laikymo sąlygų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. 28. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės
žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimu
pareiškėjui, ginčo laikotarpiu turėjusiam suimtojo statusą, atlyginimo.
29. Teisėjų kolegija pirmiausiai
pažymi, jog, vadovaujantis
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės
sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji
Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14
straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra
pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata
reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir
Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo
33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad, nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi
Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis
sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais
teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Konvencija
yra tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms.
Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal
Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos
nuostatas, ir nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra
šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl
prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmenims
suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės
įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.
30. Teisių apsaugos sistema, numatyta
Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog
pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms
valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m.
liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62)). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis
palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne
tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi
būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo
organams (įskaitant teismus). Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus
Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių
Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos
19 str.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1976 m. gruodžio 7 d.
sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo
Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę
Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Sprendime byloje Handyside prieš
Jungtinę Karalystę Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad jo
užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties,
bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve,
padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą. Taigi atsakomybė už
Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms
institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik
subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra
vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m.
kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo
Nr. 64886/01)). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus
teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip
tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų
būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo
būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei
reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos.
Ši sąveika lemia, kad, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti
žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas
teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus Europos Žmogaus Teisių Teismo
išaiškinimus. Be to, pats pareiškėjas skunde rėmėsi nacionalinės teisės aktais
(nurodė, kad Šiaulių TI pažeidė Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus,
neužtikrino 3,6 kv. m ploto vienam asmeniui ir kt.).
31. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau
– ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą,
atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo
atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės
tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta
viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams
(neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo)
ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei
CK 6.271 straipsnio pagrindu
nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme
konstatavimui privalu nustatyti,
kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal
įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės
aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė
nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai
ir rūpestingai.
32. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo
pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai
atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą,
apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos
teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių
Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš
Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio
19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92),
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį
administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d.
sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai
apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik
jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos
nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos
teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo
išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios
instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2013 m. birželio 11 d. nutartį
administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d.
nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).
33. Pirmosios
instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde
nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo
Šiaulių TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas
faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko
byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais,
t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos
teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl minimalaus
gyvenamojo ploto neužtikrinimo, pasivaikščiojimų trukmės ir kiemų įrengimo
(asbesto konstrukcijoje), asmens, daiktų apžiūros sąlygų, parazitų buvimo,
galimybės džiovintis drabužius nesudarymo (dėl didelės drėgmės kameroje), valymo
priemonių nesuteikimo, draudimo apsikloti antklode (kai šalta), nepakankamo
užimtumo organizavimo, telefoninių pokalbių klausymosi, tyčinių pareigūnų
veiksmų sukeliant konfliktines situacijas yra nepagrįstos. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl
pareiškėjo laikymo kartu su ŽIV infekuotais asmenimis, tačiau teismo sprendime
šiuo aspektu yra detaliai pacituoti išsamūs ir teisingi atsakovo argumentai,
paremti tinkamais teisės aktais ir atitinkantys Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose
(žr., pvz., 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2477/2012,
2016 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1140-146/2016). Kadangi
apeliaciniame skunde apsiribota deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir bendro
pobūdžio teiginiais, nėra pagrindo šias aplinkybes nagrinėti plačiau ar
vertinti kitaip. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismo sprendimo pagrindimą
įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimo tinkamą susiejimą su konkrečių
ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu, pripažįsta tikslinga
atskirai aptarti tik tuos pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus, kurių
faktiniam ir teisiniam vertinimui teismo sprendime nepritaria arba dėl kurių
pirmosios instancijos teismas nepasisakė, taip pat pareiškėjo argumentus dėl jo
atžvilgiu taikytinos gyvenamojo ploto normos ir gyvenamojo ploto apskaičiavimo
metodikos.
34. Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis
minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti
mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar
tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), vienam asmeniui tardymo
izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo
metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų
Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t.
y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei
3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje
esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra
įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic
prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį
administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį
administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo
vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma –
3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių
užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose
įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo
pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui
realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir
kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski
prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje
byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį
administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
35. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad
pareiškėjui visą ginčo laikotarpį (nuo
2015 m. liepos 30 d. iki 2016 m. balandžio 19 d.; iš viso 266 dienos) buvo
užtikrinta minimali ploto norma. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis
(Šiaulių TI 2016 m. gegužės 18 d. pažyma
Nr. 60/09-18600, I t., b. l. 99-105), su šia nustatyta aplinkybe iš esmės sutinka.
Pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų apie Šiaulių TI kamerų, kuriose jis
laikytas, plotą ir jose laikytų asmenų skaičių neginčijo. Taigi, ginčo
laikotarpiu Šiaulių TI nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti laikomam
sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.
36. Pirmosios
instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nebuvo pakankamai įrodymų,
patvirtinančių, jog sąlygos Šiaulių TI kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas
(išskyrus kamerą
Nr. 100, kuriai būtinas paprastasis remontas), neatitiko higienos normų
reikalavimų. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas
kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo
sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka
institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos
Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti
prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2013 m. rugsėjo
23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2016 m.
gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1711-822/2016). Taigi
pareiga paneigti pareiškėjo teiginius apie sąlygų kamerose, kuriose jis
laikytas, neatitikimą Higienos normos HN 76:2010, galiojusios iki 2015 m.
spalio 31 d., ir Lietuvos
Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr.
V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų
ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, įsigaliojusios
2015 m. lapkričio 1 d. (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), reikalavimams
teko Šiaulių TI.
37. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m.
balandžio 22 d. patikrinimo akte
Nr. EP-153 (II t., b. l. 12-15) užfiksuota, kad kameroje Nr. 86, kurioje
pareiškėjas laikytas 2015 m. rugpjūčio 4-5 d., 2016 m. kovo 16-22 d., oro
temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko Higienos normos HN 76:2010
reikalavimus, kamerai reikalingas paprastasis remontas (dangos nėra lengvai
valomos ir dezinfekuojamos), tačiau šis patikrinimas atliktas daugiau nei 3
mėn. iki pareiškėją patalpinant į minėtą kamerą. 2016 m. vasario 25 d.
patikrinimo akte Nr. EP-56 (II t., b. l. 16-18) užfiksuota, kad kameroje Nr.
48, kurioje pareiškėjas laikytas 2016 m. kovo 1-16 d., vizualiai matomo pelėsio
nebuvo. 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-354 (II t., b. l.
19-22) užfiksuota, kad kameroje Nr. 100, kurioje pareiškėjas laikytas 2015 m.
rugpjūčio 5-26 d., oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinis apšvietimas
atitiko reikalavimus, bet nuo lubų biro tinkas. Byloje nebuvo duomenų apie
higienos sąlygas kitose kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas. Šiaulių TI
kamerose, kuriose pareiškėjas nebuvo laikomas, Šiaulių visuomenės sveikatos
centras ne kartą nustatė neatitikimus oro temperatūros, dirbtinės apšvietos
normoms, kamerose buvo pelėsis, byrantis tinkas, nuo drėgmės atsilupusi danga.
Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. gegužės 20 d. pažymoje Nr. 62/08-350 (I t., b.
l. 159-160) nurodoma, kad Šiaulių TI pastatų kompleksas yra įtraukas į Lietuvos
Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat
nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios
apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo
greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į įrodymų naštos paskirstymą
tarp šalių nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo
teiginius apie sąlygų kamerose, kuriose jis laikytas, neatitikimą higienos
normų reikalavimams neteisingai pripažino nepagrįstais.
38. Pirmosios instancijos teismas atmetė
pareiškėjo argumentus apie nesuteikiamus ilgalaikius pasimatymus, pažymėdamas,
jog teisės aktai suimtiesiems nenumato ilgalaikių pasimatymų suteikimo. Teisėjų
kolegija pabrėžia, jog naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
praktikoje (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A-850-662/2016, 2017 m. vasario 28 d. sprendimą administracinėje byloje
Nr. A-2577-556/2017) buvo pripažinta, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 22
straipsnis tiek, kiek jame nenustatyta suimtųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus
ir šios teisės įgyvendinimo tvarka, neatitinka Konvencijos nuostatų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2015
m. rugsėjo 2 d. ir 2016 m. vasario 15 d. prašymais (II t., b. l. 92, 94)
Šiaulių TI direktoriaus prašė suteikti ilgalaikį pasimatymą su žmona A. S. ir sūnumi L. L., pažymėdamas, kad jam nuo 2014 m.
rugpjūčio
24 d. nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai, jis nė karto negalėjo paliesti
2015 m. vasario 19 d. gimusio sūnaus. Šie prašymai nebuvo tenkinti atitinkamai
Šiaulių TI 2015 m. rugsėjo 24 d. ir
2016 m. kovo 15 d. raštais (II t., b. l. 93-95), nurodant vienintelę priežastį
– aktuali Suėmimo vykdymo įstatymo redakcija nenumatė suimtųjų teisės į
ilgalaikius pasimatymus. Pareiškėjas
2015 m. rugsėjo 2 d. pareiškimu (I t., b. l. 120) Šiaulių TI direktoriui nurodė
atsisakantis valgyti, nes neleidžiama susitikti su sūnumi ilgalaikiame
pasimatyme, taip pat nebebus galima rūkyti
KTP kamerose, apribota apsipirkimo parduotuvėje suma (pareiškėjas badavimą
nutraukė 2015 m. rugsėjo 3 d., Šiaulių TI 2015 m. rugsėjo 15 d. raštas Nr.
14/01-18905, I t., b. l. 123). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsisakant
pareiškėjui suteikti ilgalaikį pasimatymą su žmona ir naujagimiu sūnumi, buvo
pažeistos jo Konvencijos 8 ir 14 straipsniuose įtvirtintos teisės, t. y. teisė
į šeimos gyvenimo gerbimą ir teisė nebūti diskriminuojamam.
39. Pirmosios instancijos teismas
atmetė pareiškėjo argumentus dėl kamerų, kuriose jis kalėjo, filmavimo, kadangi
vaizdo registratoriaus naudojimas
leidžiamas pagal galiojančius teisės aktus. Teisėjų kolegija pažymi, kad
Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas draudimas
filmuoti ar fotografuoti suimtąjį be išankstinio jo sutikimo, išskyrus teisės
aktuose numatytus atvejus. Suėmimo vykdymo įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje numatyta
galimybė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūrai atlikti naudoti
technines priemones. Šiaulių tardymo izoliatoriuje įrengtos vaizdo stebėjimo
sistemos naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Šiaulių TI direktoriaus 2015 m.
spalio 14 d. įsakymu Nr. 1/01-229 (I t., b. l. 171-173), 4 punkte nurodyta, kad
vaizdo stebėjimas vykdomas siekiant užtikrinti įstaigos darbuotojų saugumą,
darbo kontrolę, suimtųjų (nuteistųjų) asmenų apsaugą ir priežiūrą bei nustatytų
režimo reikalavimų laikymąsi, taip pat turto apsaugą Šiaulių TI. Pagal šio
aprašo 28 punktą, įstaigos direktoriaus įsakymu paskirtas atsakingas asmuo
užtikrina, kad visose įstaigos patalpose ir teritorijose, aiškiai matomose
vietose būtų paskelbiama vaizdinė informacija, įspėjanti apie vaizdo stebėjimą.
Tarnybinių vaizdo registratorių ir vaizdo kamerų naudojimo tvarkos aprašo,
patvirtinto Šiaulių TI direktoriaus 2015 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. 1/01-229
(I t., b. l. 175-176), 4.1 papunktyje nurodyta, kad vaizdo registratoriai gali
būti naudojami, be kita ko, vykdant suimtųjų (nuteistųjų) nusikalstamų veikų ir
teisės pažeidimų prevenciją, dienotvarkės užtikrinimą. Pagal pastarojo aprašo
13.2 papunktį, vaizdo registratorių naudotojams draudžiama vaizdo
registratorius naudoti tose patalpose, kuriose asmuo tikisi absoliutaus
privatumo, t. y. tualetuose, dušuose, prausyklose. Teisėjų kolegija,
atsižvelgdama į tai, kad teisės aktai numato galimybę suimtųjų priežiūrai
naudoti technines priemones, taip pat kad nėra duomenų, jog pareiškėjas buvo
stebimas vietose, kuriose jis pagrįstai tikėjosi absoliutaus privatumo, t. y.
naudojantis sanitariniu mazgu (to neteigė ir pareiškėjas), arba jog pareiškėjo
stebėjimas buvo atliekamas ar duomenys naudojami ne nustatyta tvarka ar
tikslais, daro išvadą, jog atsakovas, kamerose vykdydamas vaizdo stebėjimą,
teisės aktų nuostatų nepažeidė.
40. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti
kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip
baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo
sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir
metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų
neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į
praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo
sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo
Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą
(pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016
m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr.
7334/13) Nagrinėjamu atveju
pareiškėjui teko nuo 3,76 kv. m iki 8,3 kv. m ploto. Byloje nėra duomenų apie
sanitarinio mazgo plotą kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, tačiau nėra
pagrindo išvadai, jog, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui
teko mažiau nei 3 kv. m ploto. Laikytina, kad pažeidimų metu pareiškėjo
galimybė kameroje laisvai judėti nebuvo itin suvaržyta. Taip pat nustatyta, kad
kameros, kuriose laikytas pareiškėjas, tam tikrais laikotarpiais nevisiškai
atitiko higienos normų reikalavimus, pareiškėjui nebuvo suteikti ilgalaikiai
pasimatymai su šeima. Iš byloje esančių duomenų (išrašas iš asmens sveikatos
istorijos, II t., b. l. 30-62, 98-147) nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo
sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to,
nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar
nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias
aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų
pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių
intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos
3 straipsniu.
41. Neturtinė žala CK
6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis
skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė
depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių
sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą,
ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra
pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo
teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo
faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą
poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali
būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų
kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008,
Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio
18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą
(pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad
pareiškėjas buvo kalintas jam nevisiškai užtikrinant higienos sąlygas,
nesuteikiant ilgalaikių pasimatymų su šeima. Pripažintina, kad tokios
aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi
į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos
valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai –
tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė
nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų
veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
42. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės
žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas tvirtino
dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs diskomfortą, pažeminimą,
sveikatos pablogėjimą (prasidėjo nugaros skausmai) ir kt. Asmens sveikatos
istorijoje 2015 m. liepos 14 d. įraše užfiksuota, kad pareiškėjas skundėsi
skausmu strėnose, serga seniai;
2015 m. liepos 23 d. – stuburo skausmais, vėliau nusiskundimai, diagnozė buvo
tokie pat (2015 m. rugpjūčio 3 d., 6 d., 13 d. ir kiti įrašai), todėl nėra
pagrindo pripažinti, jog jo nurodyti negalavimai atsirado būtent dėl tinkamų
kalinimo sąlygų neužtikrinimo ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. liepos
30 d. iki 2016 m. balandžio 19 d.). Byloje nėra duomenų, kad psichologai,
psichiatrai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą
netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo psichinei sveikatai. Teismui
pateikti įvairūs pareiškėjo skundai dėl ginčo laikotarpiu nesuteiktų ilgalaikių
pasimatymų, vaizdo stebėjimo kameroje, pareigūnų elgesio, neužtikrinto šildymo
baudos izoliatoriuje ir kitų aplinkybių. Dėl skunde suformuluoto prašymo
teismui įpareigoti Šiaulių visuomenės sveikatos centrą patikrinti Šiaulių TI
kamerų, kuriose jis laikytas, atitikimą higienos normų reikalavimams,
akcentuotina, kad pareiškėjas turi teisę pats kreiptis į šią įstaigą su
atitinkamais prašymais, skundais. Taigi, pareiškėjas, gindamas savo teises,
buvo aktyvus. Tačiau, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, darytina
išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų
kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.
43. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo
patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo
prašoma 38 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina,
kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir
teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis
pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir
protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo
pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už
patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu
konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka
pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš
Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008,
2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012,
2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų
kolegija sprendžia, kad, įvertinus Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių
pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (apie 9 mėn.), pareiškėjo patirto diskomforto
dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios
instancijos teismo sprendimas pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos
atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės būti kalinamam teisės aktų
reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis pažeidimo pripažinimu kaip pakankama
satisfakcija nelaikytinas adekvačiu atsakovo
padarytam teisės pažeidimui. Atkreipdama į bendruosius teisės principus
bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi
būti įgyvendinama įstatymų nustatyta
tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko –
teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės
ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų
socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo
priteistina 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.
44. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų
kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai
aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, todėl neteisingai įvertino
pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios
instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas
tenkinamas iš dalies.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144
straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo R.
L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Šiaulių
apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą pakeisti.
Pareiškėjui
R. L. iš atsakovo
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 800
Eur (aštuonis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Nutartis
neskundžiama.
Teisėjai Irmantas
Jarukaitis
Ramutė
Ruškytė
Skirgailė
Žalimienė