Legislator Case Law & Legislation
2018-03-14 Nr. AB-5350-3-64-3-01002-2016-8 AI generated

2018-03-14 Nr. AB-5350-3-64-3-01002-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Case Number 2018-03-14 Nr. AB-5350-3-64-3-01002-2016-8
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Nutartis

Legislator summary

AI generated

2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai – ir pareiškėjas) 2016 m. balandžio 19 d. teismui pateikė skundą, prašydamas

Legislator headnote

AI generated

2018-03-14 Nr. AB-5350-3-64-3-01002-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai – ir pareiškėjas) 2016 m. balandžio 19 d. teismui pateikė skundą, prašydamas

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinė byla Nr. A-193-822/2018

Teisminio proceso

Nr. 3-64-3-01002-2016-8

Procesinio

sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I

S

LIETUVOS

RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto

Jarukaičio, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir

pranešėja),

teismo

posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą

pagal pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių

apygardos administracinio teismo

2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai

Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. L. (toliau

– ir pareiškėjas) 2016 m. balandžio 19 d. teismui pateikė skundą, prašydamas

priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos

Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 38 000 Eur neturtinei

žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis Šiaulių TI buvo periodiškai

laikomas nuo 2015 m. liepos 30 d. iki skundo padavimo dienos, netinkamomis

sąlygomis. Kameros perpildytos, nuo lubų krito dažai, dėl drėgmės drabužiai ne

džiuvo, o puvo, buvo tamsu, pelėsis, parazitų. Neleista užsikloti antklode. Pareiškėjas

buvo priverstas nuolat gulėti, o nuo gulėjimo skaudėjo nugarą, todėl teko gerti

vaistus nuo skausmo. Beveik nebuvo vedamas į teniso ar krepšinio aikšteles. Nuo

2014 m. rugpjūčio 21 d. nė karto nesuteikti ilgalaikiai pasimatymai, negalėjo

pamatyti 2015 m. vasario 19 d. gimusio sūnaus. Pokalbių telefonu buvo

klausomasi, todėl negalėjo laisvai kalbėti su žmona. Koridoriuje, kamerose

nuolat filmuojama, pareigūnai provokavo. Asmeninių daiktų apžiūra atliekama

antisanitarinėmis sąlygomis, nes, esant žemai oro temperatūrai, verčiama

nusirengti, daiktai dedami į nešvarias dėžes. Šiaulių TI stogas, pasivaikščiojimo

kiemelių stogai dengti asbesto danga. Dėl nesuteikiamo tinkamo gydymo pablogėjo

sveikata. Be to, kameros, ypač žiemą, nebuvo vėdinamos, dezinfekuojamos,

kameroje Nr. 65 buvo blusų, kartu laikyti asmenys, infekuoti ŽIV. Taip pat

nebuvo organizuojami jokie renginiai.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama

Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį

atmesti.

4. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas Šiaulių TI

buvo laikomas nuo 2015 m. liepos 30 d. iki 2016 m. balandžio 19 d. 2016 m. kovo

24-27 d. pareiškėjas buvo laikomas drausmės izoliatoriuje Nr. 2. Pareiškėjui

teko nuo 3,76 kv. m iki 22,6 kv. m ploto. Šiaulių visuomenės sveikatos centras

kameroje Nr. 48 vizualiai matomo pelėsio nenustatė. Kameroje Nr. 100 oro

temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dirbtinė apšvieta atitiko nustatytas

higienos normas, tačiau nuo lubų biro tinkas. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas

iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos

direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo

izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo

taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30

d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės

atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos

norma HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju taikytini tik tie šių

teisės aktų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos

darbais. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti. Kamerose buvo įrengti teisės

aktuose numatyti baldai, apšvietimas. Suimtieji (nuteistieji) nuolat gadino ir

laužė elektros instaliaciją, rozetes, šviestuvus, netgi po tinku esančius

elektros laidus. Kamerose įrengti sanitariniai mazgai, nuo bendros erdvės

atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia

užuolaida. Reikalavimas sanitariniame mazge įrengti unitazą netaikytinas, nes

tokie reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcija.

5. Atsakovas paaiškino, kad visa asmens krata

Šiaulių TI atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje

apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Iš 2015 m. rugpjūčio

27 d. patikrinimo akto Nr. EP-354 matyti, kad kratos atlikimo patalpoje

esančios vonelės daiktams sudėti išplautos. Pareiškėjo teiginiai dėl šalčio,

purvo buvo abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi

remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nebuvo galimybės

įvertinti. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog teisės aktuose imperatyviai

nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka

patalpoje. Esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kamerą

išduodamas valymo inventoriaus komplektas, pasinaudojus jis grąžinamas

pareigūnams. Vadovaujantis Šiaulių tardymo izoliatoriaus higienos–dezinfekcijos

planu 2014-2015 metams ir 2016-2017 metams, atliekama kamerų dezinsekcija,

dezinfekcija ir deratizacija. Jokių skundų dėl netinkamos dezinfekcijos ar

dezinsekcijos vykdymo pareiškėjas įstaigos direktoriui nebuvo pateikęs. 2015 m.

balandžio 22 d. patikrinimo akte

Nr. EP-153 nustatyta, kad valymo inventorius švarus, tvarkingai laikomas tam

skirtoje patalpoje, asmenims į kameras išduodamas nustatyta tvarka. Skunde

nurodyta, kad pareiškėjui nebūdavo išduodami vaistai, kad jis nebuvo vedamas

pas gydytojus medicininei pagalbai, tačiau šie teiginiai abstraktūs, nepagrįsti

jokiais įrodymais. Asmens sveikatos istorijoje užfiksuota, jog pareiškėjas pas

psichiatrą lankėsi dėl miego sutrikimų, Sveikatos priežiūros tarnyboje – dėl

kitų bendro pobūdžio nusiskundimų (galvos, rėmens, gerklės skausmų). Pareiškėjas

taip pat nepateikė jokių konkrečių duomenų dėl asbesto tiesioginės įtakos jo

sveikatos būklei.

6. Atsakovas akcentavo, kad viena iš pagrindinių

užimtumo formų Šiaulių TI buvo kultūros, sporto ir kiti renginiai. Renginiai,

skirti suimtųjų užimtumui prasminga veikla ir mikroklimato gerinimui,

įtraukiami į įstaigos pusmečių bei Socialinės reabilitacijos skyriaus ketvirčių

planus. Informacija apie vykdomus suimtųjų fizinio aktyvumo skatinimo renginius

iškabinama kamerose. Visi suimtieji, norintys dalyvauti šiuose renginiuose,

kreipiasi į būrio viršininką, kuris supažindina su renginio nuostatais bei kita

informacija. Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų

savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos

skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas, bei organizuojami įvairūs

renginiai, paskaitos ir varžybos. Duomenų apie pareiškėjo dalyvavimą užimtumo

renginiuose nebuvo. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl ilgalaikių pasimatymų

suteikimo į įstaigos administraciją nesikreipė ir turėjo tik vieną trumpalaikį

pasimatymą su A. S. ir sūnumi. Pareiškėjo pretenzijos dėl

ilgalaikių pasimatymų suteikimo neturėjo teisinio pagrindo, Šiaulių TI

ilgalaikiai pasimatymai dėl įstaigos specifikos neteikiami. Jokie teisės aktai

nenustatė tardymo izoliatorių administracijai apmokėti suimtųjų pokalbius

telefonu ar skirti jiems taksofono korteles, todėl pareiškėjo teiginiai apie neva

dėl Šiaulių TI kaltės nutrūkusių jo socialinių ryšių su šeima buvo nepagrįsti. Nebuvo

pradėta tarnybinių patikrinimų Šiaulių TI pareigūnų atžvilgiu dėl pareiškėjo

neteisėto provokavimo ir filmavimo. Teisės aktai suteikia galimybę asmenų

priežiūrai naudoti technines priemones. Vaizdo registratoriai naudojami

siekiant užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio

kontrolę jų buvimo vietose bei vykdyti suimtųjų nusikalstamų veikų ir teisės

pažeidimų prevenciją. Vaizdo įrašai skirti tik tarnybiniam naudojimui, juos

peržiūrėti gali tik Šiaulių TI direktoriaus paskirti atsakingi asmenys. Vaizdo

įrašai saugomi ne ilgiau nei būtina tarnybiniam ar ikiteisminiam tyrimui

atlikti, bei gautų skundų nagrinėjimui. Šiaulių TI nevykdo vaizdo stebėjimo

suimtųjų ir nuteistųjų gyvenamosiose kamerose, su išimtimis. Kameroje, kurioje

laikytas pareiškėjas, būdavo filmuojama dėl to, kad joje kalinami asmenys

nesilaikydavo nustatytos dienotvarkės, o vaizdo registratoriaus naudojimas

tokiais atvejais buvo leidžiamas pagal galiojančius teisės aktus. Suimtieji/nuteistieji,

sergantys žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) liga, izoliuojami nuo kitų

suimtųjų/nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl

jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu

sudaryta komisija priima sprendimą izoliuoti. Atsižvelgiant į šios ligos

plitimo kelius (kraujas ar lytiniai santykiai), pareiškėjui nuo ŽIV infekuoto

asmens apsikrėsti kasdieninių buitinių kontaktų metu nebuvo jokio pavojaus. Pareiškėjas

nenurodė, kad buvo infekuotas ŽIV, jokių raštiškų prašymų būti izoliuotam nuo

kitų suimtųjų/nuteistųjų įstaigai nebuvo pateikęs. Kaip matyti iš asmens

sveikatos istorijos kortelės, pareiškėjo ŽIV tyrimas buvo neigiamas. Kadangi

jokio prašymo naudotis savo patalyne ar raštiško atsisakymo naudotis Šiaulių TI

išduota patalyne pareiškėjas įstaigai nepateikė, jo nusiskundimai dėl

negalėjimo naudotis antklode nepagrįsti. Pareiškėjo pretenzijos dėl 1 valandos

pasivaikščiojimo taip pat buvo nepagrįstos.

II. 7. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016

m. rugpjūčio 19 d. sprendimu pareiškėjo R. L. skundą

tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista jo teisė būti kalinamam

teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

8. Teismas pažymėjo, jog, pagal Kalėjimų

departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus

2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje

ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio

vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau

– ir Įsakymas

Nr. V-124) 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo

izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nustatyta, kad

pareiškėjas Šiaulių TI laikytas nuo 2015 m. liepos 30 d. iki 2016 m. balandžio 19

d. (266 dienas), jam visą šį laiką buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis

plotas.

9. Dėl sąlygų kamerose (byrančių dažų, šalčio,

drėgmės, apšvietimo, pelėsio) teismas atkreipė dėmesį į Šiaulių visuomenės

sveikatos centro 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo aktą

Nr. EP-354, kuriame nurodyta, kad kameroje Nr. 100, kurioje pareiškėjas buvo

2015 m. rugpjūčio 5-26 d., oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dirbtinė

apšvieta atitiko nustatytus higienos normos reikalavimus, pelėsio nebuvo, bet

nuo lubų biro tinkas – reikalingas paprastasis remontas. 2016 m. vasario 25 d.

patikrinimo akte Nr. EP-56 nurodyta, kad kameroje Nr. 48, kurioje pareiškėjas

buvo 2016 m. kovo 1-16 d., vizualiai matomo pelėsio nebuvo. 2015 m. balandžio

22 d. patikrinimo akte Nr. EP-153 nurodyta, kad valymo inventorius švarus,

tvarkingai laikomas tam skirtoje patalpoje, asmenims į kameras išduodamas

nustatyta tvarka. Maitinimui naudojami metaliniai indai. Suimtiesiems ir

nuteistiesiems asmenims sudarytos sąlygos apatinius drabužius skalbti ir

džiovinti įstaigoje veikiančioje skalbykloje (vykdoma registracija), o

viršutinius drabužius skalbti ir valyti buvo galimybė viešojoje skalbykloje

(sudaryta sutartis su skalbykla). 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akte Nr.

EP-447 apžvelgtas Šiaulių TI įrengimas, maitinimo organizavimas, patalpų ir

minkšto inventoriaus valymas, sąlygos dušinėse. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016

m. gegužės 20 d. pažymoje Nr. 62/08-350 nurodoma, kad įstaigoje nebuvo įrengtos

ventiliacinės sistemos, todėl patalpose galėjo būti per mažas judėjimo greitis

ir/ar santykinės drėgmės lygis. Dėl Šiaulių TI pastato įtraukimo į Lietuvos

Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą neįmanoma padidinti

natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro

judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro

temperatūrą, natūralią apšvietą gyvenamosiose kamerose, kadangi nebuvo

galimybės padidinti langų angas. Pažymoje taip pat nurodyta, koks Šiaulių TI

gyvenamosiose patalpose įrengtas dirbtinis apšvietimas, pasisakyta dėl baldų ir

inventoriaus gyvenamosiose kamerose, dezinfekcijos ir kt.

10. Teismas pažymėjo, kad administracinių teismų

praktikoje ne kartą konstatuota, kad higienos normų, susijusių su tinkamu

kalinimo patalpos vėdinimu ir apšvietimu, pažeidimai gali būti veiksniai,

prisidedantys prie kalinimo sąlygų bloginimo. Paprastai šis aspektas vertinamas

kitų kalinimo sąlygų kontekste. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas

kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus

dokumentus ir kitus įrodymus dėl tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir

saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos

administracijai. Nustatyta, kad kameroje Nr. 100 Šiaulių visuomenės sveikatos

centro patikrinimų metu galbūt buvo nustatytas Higienos normos HN 76:2010

pažeidimas (kameroje reikalingas paprastasis remontas), kuris buvo nežymus ir

trumpalaikis, bet kiti pareiškėjo teiginiai dėl higienos normų pažeidimų buvo

nepagrįsti.

11. Dėl pasivaikščiojimų trukmės, kiemelių

įrengimo Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugpjūčio 27 d.

patikrinimo akte Nr. EP-354 nurodyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose Nr. 18,

Nr. 20 virš durų buvo nutrupėjusio tinko, plytų. Nesaugių byrančių ir

krentančių plytų ar tinko tikrinimo metu nebuvo. Tikrinimo metu kiemeliai buvo

švarūs. 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akte Nr. EP-447 konstatuota, kad

laikomiems asmenims pabūti gryname ore l valandą per dieną sąlygos sudaromos,

rekomendavus medikams 2 kartus po 1 valandą – nėščiosioms, nepilnamečiams,

sergantiems tuberkulioze, psoriaze (įrašoma asmens sveikatos kortelėje).

Nurodytas aplinkybes patvirtino Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d.

įsakymas

Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems

ir nuteistiesiems“ bei IV-ojo aukšto pasivaikščiojimo kiemelių schema. Atsižvelgiant

į tai, pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo,

pasivaikščiojimo trukmės, kvėpavimo asbestu atmesti.

12. Dėl asmenų, daiktų apžiūros (patikros)

patalpų, sąlygų Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugpjūčio 27 d.

patikrinimo akte Nr. EP-354 nurodoma, kad laikino laikymo, paskirstymo kameros

buvo išvalytos, išvėdintos. Kratos atlikimo patalpoje esančios vonelės daiktams

sudėti išplautos. Teismas pakartotinai apžvelgė 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo

akto

Nr. EP-447 išvadas. Konstatuota, jog Šiaulių TI laikėsi Higienos normos HN

76:2010 reikalavimų dėl apžiūros (patikros) patalpų, ir nebuvo rašytinių

įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI (ar atvežimo į

Šiaulių TI) metu tokie pažeidimai buvo nustatyti. Pareiškėjo teiginiai dėl

šalčio buvo abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi

remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nebuvo galimybės

įvertinti.

13. Dėl dezinsekcijos, dezinfekcijos,

deratizacijos Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 7 d.

patikrinimo akte Nr. EP-447 išvardytos patalpų, įrangos dezinfekcijai

naudojamos priemonės, pažymėta, kad vedami atliktų valymo, dezinfekcijos darbų

registravimo žurnalai (kamerų, dušinių, kiemelių). Patikrinimo akte nustatytas

aplinkybes patvirtino Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. rugsėjo 22

d. Nr. 20/01-2341 „Šiaulių tardymo izoliatoriaus higienos-dezinfekcijos planas

2014-2015 m. m.“ ir 2016 m. vasario 12 d. Nr. 20/01-1023 „Šiaulių tardymo

izoliatoriaus higienos-dezinfekcijos planas 2016-2017 m. m.“. Rašytinių

įrodymų, patvirtinančių, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų

metu Šiaulių TI kamerose (ar kitose patalpose) būtų buvę nustatyti Higienos

normos HN 76:2010 pažeidimai dėl dezinsekcijos, dezinfekcijos, deratizacijos

atlikimo, nebuvo.

14. Dėl galimybės skalbti drabužius (drabužių

puvimo dėl drėgmės) teismas atsižvelgė į Šiaulių visuomenės sveikatos centro

2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akte Nr. EP-447 apžvelgtą skalbinių surinkimo,

dezinfekavimo ir išdavimo tvarką. Šiaulių visuomenės sveikatos centro

2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo akte Nr. EP-153 taip pat apžvelgta skalbimo

tvarka, pažymėta, jog tikrinimo metu daiktų sandėlyje laikomi (išduodami)

čiužiniai buvo švarūs, nesuplyšę, negumbuoti. Suimtiesiems ir nuteistiesiems

asmenims sudarytos sąlygos apatinius drabužius skalbti ir džiovinti įstaigoje

veikiančioje skalbykloje (vykdoma registracija), o viršutinius drabužius

skalbti ir valyti buvo galimybė viešojoje skalbykloje (sudaryta sutartis su

skalbykla). Skalbimo organizavimą ir valymo tvarką Šiaulių TI reglamentavo Šiaulių

tardymo izoliatoriaus suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių

skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašas, Šiaulių tardymo izoliatoriaus

skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės

skalbimo tvarkos aprašas. Teismas pastebėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių

įrodymų, patvirtinančių, kad jis rašytiniu prašymu kreipėsi, tačiau už skalbimo

ar cheminio valymo paslaugas jam nebuvo apmokama iš Šiaulių TI socialinės

paramos fondo lėšų, taip pat pareiškėjas neteigė neturėjęs galimybės

pasinaudoti rūbų skalbimo, džiovinimo paslaugomis. Todėl negalima konstatuoti,

jog Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

15. Dėl valymo priemonių suteikimo Šiaulių

visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio

7 d. patikrinimo akte Nr. EP-447 nurodyta, kad gyvenamąsias patalpas valė ten

laikomi asmenys, jie švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi aprūpinami.

Gyvenamųjų patalpų pagrindinio valymo tvarkos aprašas parengtas. Atliekas,

nešvarius skalbinius iš kamerų surinko ir švarius išdalino nuteistieji,

dirbantys ūkio aptarnavimo būryje (pagal nustatyta grafiką). 2015 m. balandžio

22 d. patikrinimo akte Nr. EP-153 nurodyta, kad valymo inventorius švarus,

tvarkingai laikomas tam skirtoje patalpoje, asmenims į kameras išduodamas

nustatyta tvarka. Taigi negalima konstatuoti, kad Šiaulių TI buvo netinkamai

įgyvendinamas Higienos normos HN 76:2010 58 punktas.

16. Dėl teisės naudotis antklode teismas atkreipė

dėmesį į tai, kad pareiškėjas jokio prašymo naudotis savo patalyne ar raštiško

atsisakymo naudotis Šiaulių TI išduota patalyne atsakovui nebuvo pateikęs. Be

to, Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. birželio 22 d. įsakymu

Nr. 1/01-205 patvirtinto Suimtųjų (nuteistųjų) gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir

jose esančio turto naudojimo tvarkos aprašo 10 punkte numatyta, kad suimtieji

(nuteistieji) privalo laikytis nustatytų režimo reikalavimų ir šių elgesio

taisyklių, kurių 10.2. punktas įpareigoja dienotvarkėje miegui nenumatytu metu

miegamą vietą laikyti tvarkingai paklotą. Pareiškėjo teiginys, kad atsakovas

draudė jam užsikloti antklode, kai šalta, buvo nepagrįstas, abstraktus ir

neįrodytas.

17. Dėl įstaigoje laikomų asmenų užimtumo

organizavimo teismas atsižvelgė į Šiaulių TI 2011 m. kovo 31 d. įsakymu Nr.

1/01-88 patvirtintą Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programą. Iš Šiaulių

TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016 m. gegužės 19 d. pažymos

Nr. 61/04-1219 matyti, jog duomenų apie pareiškėjo dalyvavimą užimtumo

renginiuose nebuvo. Iš Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016 m.

liepos 1 d. pažymos Nr. 61/04-1599 matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių TI

administraciją kreipėsi 2015 m. birželio 17 d. su prašymu

Nr. 73/04-3317 dalyvauti renginyje „Atsipalaidavimo galia“, tačiau minėtame

renginyje nedalyvavo. Patikrinus įstaigoje vykstančių renginių registrą,

duomenų, kad pareiškėjas dalyvavo įstaigoje vykusiuose renginiuose, nebuvo. Iš

Šiaulių TI 2016 m. kovo 23 d. pažymos Nr. 17/01-782 matyti, kad pareiškėjas

eilę kartų buvo išvestas į treniruoklių salę, krepšinio aikštelę, stalo teniso

salę. Todėl pareiškėjo argumentai dėl užimtumo neorganizavimo nepagrįsti, suimtųjų

(nuteistųjų) dalyvavimas renginiuose buvo jų teisė, kuria galėjo pasinaudoti

visi norintys.

18. Dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo iš

Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016 m. gegužės 25 d. pažymos Nr.

60/09-19652 nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. liepos 22 d. turėjo pasimatymą

su A. S. ir sūnumi L. L.; trukmė – 1

val. 30 min. Pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 2 d. ir 2016 m. vasario 15 d. Šiaulių TI

direktoriaus prašė skirti ilgalaikį pasimatymą su žmona ir sūnumi, tačiau jam

buvo atsakyta, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas (aktuali

redakcija) suimtųjų teisės į ilgalaikius pasimatymus nenumatė. Pagal Lietuvos

Respublikos bausmių vykdymo kodekso bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1

d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nuostatas, palikti tardymo izoliatoriuose

ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme asmenys

turi teisę į trumpalaikius, o ne į ilgalaikius pasimatymus. Ilgalaikiai

pasimatymai suteikiami tik nuteistiesiems, kurie atlieka bausmę pataisos

namuose, nepilnamečių pataisos namuose, kalėjimuose, atvirosiose kolonijose. Vadovaujantis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kadangi paprastai asmenys

tardymo izoliatoriuose paliekami tam tikram neilgam laikui (ikiteisminio tyrimo

veiksmams atlikti, dėl bylų nagrinėjimo teisme), tik trumpalaikių pasimatymų

tokiems asmenims galimybė negalėjo būti laikoma neproporcinga asmens teisės į

privatų gyvenimą ribojimo priemone. Todėl šie pareiškėjo nusiskundimai buvo

nepagrįsti.

19. Dėl pareiškėjo provokacijų, pokalbių

klausymosi ir filmavimo iš Šiaulių TI Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2016 m.

gegužės 26 d. pažymos Nr. 20/01-2883 matyti, kad įstaigoje nebuvo pradėta

tarnybinių patikrinimų Šiaulių TI pareigūnų atžvilgių dėl pareiškėjo neteisėto

provokavimo ir filmavimo. Teismas akcentavo, kad vaizdo registratoriai, kaip

techninė priemonė, naudojami siekiant užtikrinti laisvės atėmimo vietose

laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose bei vykdyti

suimtųjų nusikalstamų veikų ir teisės pažeidimų prevenciją. Vaizdo

registratoriumi nufilmuota medžiaga buvo papildoma tarnybinė medžiaga,

padedanti objektyviai ištirti suimtųjų ir nuteistųjų skundus bei pareigūnų

veiksmus. Vaizdo įrašai skirti tik tarnybiniam naudojimui, juos peržiūrėti

galėjo tik Šiaulių TI direktoriaus paskirti atsakingi asmenys. Vaizdo įrašai

saugomi ne ilgiau nei būtina tarnybiniam ar ikiteisminiam tyrimui atlikti, bei

gautų skundų nagrinėjimui. Iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016 m

gegužės 26 d. pažymos Nr. 60/09-19673 matyti, kad Šiaulių TI nevykdė vaizdo

stebėjimo suimtųjų ir nuteistųjų gyvenamosiose kamerose, išskyrus Šiaulių TI direktoriaus

2015 m. spalio 14 d. įsakymu

Nr. 1/01-229 patvirtinto Šiaulių tardymo izoliatoriuje įrengtos vaizdo

stebėjimo sistemos naudojimo tvarkos aprašo bei Tarnybinių vaizdo registratorių

ir vaizdo kamerų naudojimo tvarkos aprašo

4-uose punktuose numatytus atvejus. Atsižvelgiant į pareiškėjo teiktus skundus

Šiaulių TI direktoriui ir atsakymus į pareiškėjo skundus, kamera, kurioje

kalėdavo ir pareiškėjas, būdavo filmuojama dėl to, kad joje kalinami asmenys

nesilaikydavo nustatytos dienotvarkės, o vaizdo registratoriaus naudojimas

tokiais atvejais buvo leidžiamas pagal galiojančius teisės aktus. Taigi, pareiškėjo

teiginiai dėl filmavimo, pareigūnų provokacijų buvo nepagrįsti, subjektyvūs ir

atmestini, kaip ir teiginys, kad jo pokalbiai telefonu buvo klausomi, todėl jis

negalėjo laisvai kalbėtis su žmona.

20. Dėl sveikatos sutrikimų teismas iš asmens

sveikatos istorijos nuorašo nustatė, kad pirminės gydytojų apžiūros metu 2014

m. rugpjūčio 26 d. pareiškėjas jokių sveikatos nusiskundimų neišsakė, nurodė

turėtą operaciją, žalingus įpročius: rūkymą, alkoholį. Pareiškėjas nugaros (strėnų)

skausmais skundėsi dar iki 2015 m. liepos 30 d., todėl nebuvo pagrindo teigti, jog

nurodyti skausmai sietini su pareiškėjo kalinimu po 2015 m. liepos 30 d. Jokių

įrašų apie emocinę depresiją, kuri akcentuota skunde, nebuvo. Todėl negalima

konstatuoti, kad dėl sąlygų Šiaulių TI pareiškėjas patyrė skunde nurodytus

nepatogumus. Be to, tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės

apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai buvo

neišvengiama kalinimo pasekmė. Teismas nenagrinėjo pareiškėjo argumentų dėl jam

teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės, kadangi dėl to pareiškėjas

privalėjo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją,

veikiančią prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos.

21. Pareiškėjo teiginiai, kad Šiaulių TI tyčiniais

pareigūnų veiksmais sudaromos konfliktinės situacijos tarp įkalintų asmenų, buvo

subjektyvūs ir nepagrįsti.

22. Teismas iš Šiaulių TI 2016 m. gegužės 19 d.

pažymos Nr. 61/04-1219 nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu su įvairiais

skundais kreipėsi į Šiaulių TI direktorių, į visus jo skundus buvo atsakyta.

23. Teismas priėjo išvadą, jog pareiškėjas patyrė

tam tikrą neturtinę žalą, tačiau nebuvo pagrindo jam priteisti neturtinės žalos

atlyginimą pinigais. Pažeidimo pripažinimas, įvertinus pareiškėjo argumentus,

atsakovo atsikirtimus į juos, kalinimo trukmę, mastą bei intensyvumą,

t. y. pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas 266 dienas, nepažeidžiant minimalios

ploto normos, kameroje Nr. 100 buvo reikalingas paprastasis remontas

(pažeidimas nežymus, trumpalaikis), laikytinas pakankama ir teisinga

satisfakcija.

III.

24. Pareiškėjas R.

L. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 186) prašo Šiaulių apygardos

administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti

naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.

25. Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai

apskaičiavo laikotarpį, kurį jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis.

Pareiškėjas prašė jam taikyti 4 kv. m (atskaičius baldus) standartą.

Pareiškėjas skunde neprašė remtis Lietuvos Respublikos teise, kadangi ji

prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Pareiškėjas teismui

pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad jis kreipėsi į įstaigą dėl ilgalaikių

pasimatymų suteikimo, bet šie pasimatymai jam nebuvo suteikti. Pareiškėjas ilgai

buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Teismo sprendimas surašytas šabloniškai,

priimtas neatsižvelgiant į pareiškėjo pateiktus 70 lapų įrodymų. Pareiškėjas

nesutinka su visais teismo motyvais, kuriais buvo atmesti jo argumentai.

Teismas nepateikė jokių argumentų dėl atsisakymo vadovautis Žmogaus teisių ir

pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija).

26. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių

tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l.

189-191) prašo jį atmesti.

27. Atsakovo nuomone, apeliacinis skundas iš esmės

grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu.

Teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bylos aplinkybes.

Pareiškėjas nepagrįstai prašė, kad jo atžvilgiu būtų taikoma

4 kv. m ploto norma. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui

būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos, jo niekaip neišskyrė iš

kitų. Tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde lakoniškai dėstomi įrodymais

nepagrįsti pareiškėjo argumentai, reiškiami bendro pobūdžio nusiskundimai,

nebūtinai kilę dėl jo laikymo sąlygų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės

žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimu

pareiškėjui, ginčo laikotarpiu turėjusiam suimtojo statusą, atlyginimo.

29. Teisėjų kolegija pirmiausiai

pažymi, jog, vadovaujantis

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės

sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji

Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos

Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14

straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra

pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata

reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir

Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo

33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad, nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi

Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis

sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais

teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Konvencija

yra tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms.

Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal

Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos

nuostatas, ir nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra

šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl

prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmenims

suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės

įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.

30. Teisių apsaugos sistema, numatyta

Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog

pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms

valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m.

liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62)). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis

palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne

tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi

būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo

organams (įskaitant teismus). Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus

Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių

Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos

19 str.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1976 m. gruodžio 7 d.

sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo

Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę

Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Sprendime byloje Handyside prieš

Jungtinę Karalystę Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad jo

užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties,

bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve,

padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą. Taigi atsakomybė už

Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms

institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik

subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra

vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m.

kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo

Nr. 64886/01)). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus

teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip

tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų

būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo

būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei

reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos.

Ši sąveika lemia, kad, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti

žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas

teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus Europos Žmogaus Teisių Teismo

išaiškinimus. Be to, pats pareiškėjas skunde rėmėsi nacionalinės teisės aktais

(nurodė, kad Šiaulių TI pažeidė Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus,

neužtikrino 3,6 kv. m ploto vienam asmeniui ir kt.).

31. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau

– ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą,

atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo

atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės

tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta

viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams

(neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo)

ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei

CK 6.271 straipsnio pagrindu

nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme

konstatavimui privalu nustatyti,

kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal

įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės

aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė

nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai

ir rūpestingai.

32. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo

pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai

atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą,

apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos

teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių

Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš

Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio

19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92),

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d.

sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo

142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai

apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik

jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos

nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos

teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo

išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios

instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

2013 m. birželio 11 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d.

nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

33. Pirmosios

instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde

nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo

Šiaulių TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas

faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko

byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais,

t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos

teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl minimalaus

gyvenamojo ploto neužtikrinimo, pasivaikščiojimų trukmės ir kiemų įrengimo

(asbesto konstrukcijoje), asmens, daiktų apžiūros sąlygų, parazitų buvimo,

galimybės džiovintis drabužius nesudarymo (dėl didelės drėgmės kameroje), valymo

priemonių nesuteikimo, draudimo apsikloti antklode (kai šalta), nepakankamo

užimtumo organizavimo, telefoninių pokalbių klausymosi, tyčinių pareigūnų

veiksmų sukeliant konfliktines situacijas yra nepagrįstos. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl

pareiškėjo laikymo kartu su ŽIV infekuotais asmenimis, tačiau teismo sprendime

šiuo aspektu yra detaliai pacituoti išsamūs ir teisingi atsakovo argumentai,

paremti tinkamais teisės aktais ir atitinkantys Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose

(žr., pvz., 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2477/2012,

2016 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1140-146/2016). Kadangi

apeliaciniame skunde apsiribota deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir bendro

pobūdžio teiginiais, nėra pagrindo šias aplinkybes nagrinėti plačiau ar

vertinti kitaip. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismo sprendimo pagrindimą

įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimo tinkamą susiejimą su konkrečių

ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu, pripažįsta tikslinga

atskirai aptarti tik tuos pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus, kurių

faktiniam ir teisiniam vertinimui teismo sprendime nepritaria arba dėl kurių

pirmosios instancijos teismas nepasisakė, taip pat pareiškėjo argumentus dėl jo

atžvilgiu taikytinos gyvenamojo ploto normos ir gyvenamojo ploto apskaičiavimo

metodikos.

34. Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis

minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti

mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar

tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių

apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), vienam asmeniui tardymo

izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo

metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų

Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t.

y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei

3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje

esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra

įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic

prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo

vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma –

3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių

užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose

įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo

pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui

realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir

kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski

prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje

byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

35. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad

pareiškėjui visą ginčo laikotarpį (nuo

2015 m. liepos 30 d. iki 2016 m. balandžio 19 d.; iš viso 266 dienos) buvo

užtikrinta minimali ploto norma. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis

(Šiaulių TI 2016 m. gegužės 18 d. pažyma

Nr. 60/09-18600, I t., b. l. 99-105), su šia nustatyta aplinkybe iš esmės sutinka.

Pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų apie Šiaulių TI kamerų, kuriose jis

laikytas, plotą ir jose laikytų asmenų skaičių neginčijo. Taigi, ginčo

laikotarpiu Šiaulių TI nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti laikomam

sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.

36. Pirmosios

instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nebuvo pakankamai įrodymų,

patvirtinančių, jog sąlygos Šiaulių TI kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas

(išskyrus kamerą

Nr. 100, kuriai būtinas paprastasis remontas), neatitiko higienos normų

reikalavimų. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas

kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo

sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka

institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos

Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti

prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2013 m. rugsėjo

23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2016 m.

gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1711-822/2016). Taigi

pareiga paneigti pareiškėjo teiginius apie sąlygų kamerose, kuriose jis

laikytas, neatitikimą Higienos normos HN 76:2010, galiojusios iki 2015 m.

spalio 31 d., ir Lietuvos

Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr.

V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų

ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, įsigaliojusios

2015 m. lapkričio 1 d. (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), reikalavimams

teko Šiaulių TI.

37. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m.

balandžio 22 d. patikrinimo akte

Nr. EP-153 (II t., b. l. 12-15) užfiksuota, kad kameroje Nr. 86, kurioje

pareiškėjas laikytas 2015 m. rugpjūčio 4-5 d., 2016 m. kovo 16-22 d., oro

temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko Higienos normos HN 76:2010

reikalavimus, kamerai reikalingas paprastasis remontas (dangos nėra lengvai

valomos ir dezinfekuojamos), tačiau šis patikrinimas atliktas daugiau nei 3

mėn. iki pareiškėją patalpinant į minėtą kamerą. 2016 m. vasario 25 d.

patikrinimo akte Nr. EP-56 (II t., b. l. 16-18) užfiksuota, kad kameroje Nr.

48, kurioje pareiškėjas laikytas 2016 m. kovo 1-16 d., vizualiai matomo pelėsio

nebuvo. 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-354 (II t., b. l.

19-22) užfiksuota, kad kameroje Nr. 100, kurioje pareiškėjas laikytas 2015 m.

rugpjūčio 5-26 d., oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinis apšvietimas

atitiko reikalavimus, bet nuo lubų biro tinkas. Byloje nebuvo duomenų apie

higienos sąlygas kitose kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas. Šiaulių TI

kamerose, kuriose pareiškėjas nebuvo laikomas, Šiaulių visuomenės sveikatos

centras ne kartą nustatė neatitikimus oro temperatūros, dirbtinės apšvietos

normoms, kamerose buvo pelėsis, byrantis tinkas, nuo drėgmės atsilupusi danga.

Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. gegužės 20 d. pažymoje Nr. 62/08-350 (I t., b.

l. 159-160) nurodoma, kad Šiaulių TI pastatų kompleksas yra įtraukas į Lietuvos

Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat

nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios

apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo

greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į įrodymų naštos paskirstymą

tarp šalių nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo

teiginius apie sąlygų kamerose, kuriose jis laikytas, neatitikimą higienos

normų reikalavimams neteisingai pripažino nepagrįstais.

38. Pirmosios instancijos teismas atmetė

pareiškėjo argumentus apie nesuteikiamus ilgalaikius pasimatymus, pažymėdamas,

jog teisės aktai suimtiesiems nenumato ilgalaikių pasimatymų suteikimo. Teisėjų

kolegija pabrėžia, jog naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

praktikoje (žr., pvz., 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje

Nr. A-850-662/2016, 2017 m. vasario 28 d. sprendimą administracinėje byloje

Nr. A-2577-556/2017) buvo pripažinta, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 22

straipsnis tiek, kiek jame nenustatyta suimtųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus

ir šios teisės įgyvendinimo tvarka, neatitinka Konvencijos nuostatų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2015

m. rugsėjo 2 d. ir 2016 m. vasario 15 d. prašymais (II t., b. l. 92, 94)

Šiaulių TI direktoriaus prašė suteikti ilgalaikį pasimatymą su žmona A. S. ir sūnumi L. L., pažymėdamas, kad jam nuo 2014 m.

rugpjūčio

24 d. nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai, jis nė karto negalėjo paliesti

2015 m. vasario 19 d. gimusio sūnaus. Šie prašymai nebuvo tenkinti atitinkamai

Šiaulių TI 2015 m. rugsėjo 24 d. ir

2016 m. kovo 15 d. raštais (II t., b. l. 93-95), nurodant vienintelę priežastį

– aktuali Suėmimo vykdymo įstatymo redakcija nenumatė suimtųjų teisės į

ilgalaikius pasimatymus. Pareiškėjas

2015 m. rugsėjo 2 d. pareiškimu (I t., b. l. 120) Šiaulių TI direktoriui nurodė

atsisakantis valgyti, nes neleidžiama susitikti su sūnumi ilgalaikiame

pasimatyme, taip pat nebebus galima rūkyti

KTP kamerose, apribota apsipirkimo parduotuvėje suma (pareiškėjas badavimą

nutraukė 2015 m. rugsėjo 3 d., Šiaulių TI 2015 m. rugsėjo 15 d. raštas Nr.

14/01-18905, I t., b. l. 123). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsisakant

pareiškėjui suteikti ilgalaikį pasimatymą su žmona ir naujagimiu sūnumi, buvo

pažeistos jo Konvencijos 8 ir 14 straipsniuose įtvirtintos teisės, t. y. teisė

į šeimos gyvenimo gerbimą ir teisė nebūti diskriminuojamam.

39. Pirmosios instancijos teismas

atmetė pareiškėjo argumentus dėl kamerų, kuriose jis kalėjo, filmavimo, kadangi

vaizdo registratoriaus naudojimas

leidžiamas pagal galiojančius teisės aktus. Teisėjų kolegija pažymi, kad

Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas draudimas

filmuoti ar fotografuoti suimtąjį be išankstinio jo sutikimo, išskyrus teisės

aktuose numatytus atvejus. Suėmimo vykdymo įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje numatyta

galimybė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūrai atlikti naudoti

technines priemones. Šiaulių tardymo izoliatoriuje įrengtos vaizdo stebėjimo

sistemos naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Šiaulių TI direktoriaus 2015 m.

spalio 14 d. įsakymu Nr. 1/01-229 (I t., b. l. 171-173), 4 punkte nurodyta, kad

vaizdo stebėjimas vykdomas siekiant užtikrinti įstaigos darbuotojų saugumą,

darbo kontrolę, suimtųjų (nuteistųjų) asmenų apsaugą ir priežiūrą bei nustatytų

režimo reikalavimų laikymąsi, taip pat turto apsaugą Šiaulių TI. Pagal šio

aprašo 28 punktą, įstaigos direktoriaus įsakymu paskirtas atsakingas asmuo

užtikrina, kad visose įstaigos patalpose ir teritorijose, aiškiai matomose

vietose būtų paskelbiama vaizdinė informacija, įspėjanti apie vaizdo stebėjimą.

Tarnybinių vaizdo registratorių ir vaizdo kamerų naudojimo tvarkos aprašo,

patvirtinto Šiaulių TI direktoriaus 2015 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. 1/01-229

(I t., b. l. 175-176), 4.1 papunktyje nurodyta, kad vaizdo registratoriai gali

būti naudojami, be kita ko, vykdant suimtųjų (nuteistųjų) nusikalstamų veikų ir

teisės pažeidimų prevenciją, dienotvarkės užtikrinimą. Pagal pastarojo aprašo

13.2 papunktį, vaizdo registratorių naudotojams draudžiama vaizdo

registratorius naudoti tose patalpose, kuriose asmuo tikisi absoliutaus

privatumo, t. y. tualetuose, dušuose, prausyklose. Teisėjų kolegija,

atsižvelgdama į tai, kad teisės aktai numato galimybę suimtųjų priežiūrai

naudoti technines priemones, taip pat kad nėra duomenų, jog pareiškėjas buvo

stebimas vietose, kuriose jis pagrįstai tikėjosi absoliutaus privatumo, t. y.

naudojantis sanitariniu mazgu (to neteigė ir pareiškėjas), arba jog pareiškėjo

stebėjimas buvo atliekamas ar duomenys naudojami ne nustatyta tvarka ar

tikslais, daro išvadą, jog atsakovas, kamerose vykdydamas vaizdo stebėjimą,

teisės aktų nuostatų nepažeidė.

40. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti

kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip

baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo

sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir

metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų

neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į

praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo

sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo

Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą

(pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016

m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr.

7334/13) Nagrinėjamu atveju

pareiškėjui teko nuo 3,76 kv. m iki 8,3 kv. m ploto. Byloje nėra duomenų apie

sanitarinio mazgo plotą kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, tačiau nėra

pagrindo išvadai, jog, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui

teko mažiau nei 3 kv. m ploto. Laikytina, kad pažeidimų metu pareiškėjo

galimybė kameroje laisvai judėti nebuvo itin suvaržyta. Taip pat nustatyta, kad

kameros, kuriose laikytas pareiškėjas, tam tikrais laikotarpiais nevisiškai

atitiko higienos normų reikalavimus, pareiškėjui nebuvo suteikti ilgalaikiai

pasimatymai su šeima. Iš byloje esančių duomenų (išrašas iš asmens sveikatos

istorijos, II t., b. l. 30-62, 98-147) nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo

sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to,

nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar

nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias

aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų

pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių

intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos

3 straipsniu.

41. Neturtinė žala CK

6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis

skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė

depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių

sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą,

ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra

pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo

teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo

faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą

poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali

būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų

kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008,

Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio

18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą

(pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad

pareiškėjas buvo kalintas jam nevisiškai užtikrinant higienos sąlygas,

nesuteikiant ilgalaikių pasimatymų su šeima. Pripažintina, kad tokios

aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi

į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos

valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai –

tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė

nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų

veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

42. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės

žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas tvirtino

dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs diskomfortą, pažeminimą,

sveikatos pablogėjimą (prasidėjo nugaros skausmai) ir kt. Asmens sveikatos

istorijoje 2015 m. liepos 14 d. įraše užfiksuota, kad pareiškėjas skundėsi

skausmu strėnose, serga seniai;

2015 m. liepos 23 d. – stuburo skausmais, vėliau nusiskundimai, diagnozė buvo

tokie pat (2015 m. rugpjūčio 3 d., 6 d., 13 d. ir kiti įrašai), todėl nėra

pagrindo pripažinti, jog jo nurodyti negalavimai atsirado būtent dėl tinkamų

kalinimo sąlygų neužtikrinimo ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. liepos

30 d. iki 2016 m. balandžio 19 d.). Byloje nėra duomenų, kad psichologai,

psichiatrai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą

netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo psichinei sveikatai. Teismui

pateikti įvairūs pareiškėjo skundai dėl ginčo laikotarpiu nesuteiktų ilgalaikių

pasimatymų, vaizdo stebėjimo kameroje, pareigūnų elgesio, neužtikrinto šildymo

baudos izoliatoriuje ir kitų aplinkybių. Dėl skunde suformuluoto prašymo

teismui įpareigoti Šiaulių visuomenės sveikatos centrą patikrinti Šiaulių TI

kamerų, kuriose jis laikytas, atitikimą higienos normų reikalavimams,

akcentuotina, kad pareiškėjas turi teisę pats kreiptis į šią įstaigą su

atitinkamais prašymais, skundais. Taigi, pareiškėjas, gindamas savo teises,

buvo aktyvus. Tačiau, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, darytina

išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų

kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

43. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo

patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo

prašoma 38 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina,

kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir

teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis

pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir

protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo

pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už

patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu

konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka

pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš

Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008,

2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012,

2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų

kolegija sprendžia, kad, įvertinus Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių

pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (apie 9 mėn.), pareiškėjo patirto diskomforto

dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios

instancijos teismo sprendimas pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos

atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės būti kalinamam teisės aktų

reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis pažeidimo pripažinimu kaip pakankama

satisfakcija nelaikytinas adekvačiu atsakovo

padarytam teisės pažeidimui. Atkreipdama į bendruosius teisės principus

bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi

būti įgyvendinama įstatymų nustatyta

tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko –

teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės

ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų

socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo

priteistina 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

44. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų

kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai

aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, todėl neteisingai įvertino

pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios

instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas

tenkinamas iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144

straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R.

L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių

apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui

R. L. iš atsakovo

Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 800

Eur (aštuonis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis

neskundžiama.

Teisėjai Irmantas

Jarukaitis

Ramutė

Ruškytė

Skirgailė

Žalimienė