Legislator Case Law & Legislation
2024-09-11 Nr. AB-13029-3-61-3-03447-2024-9 AI generated

2024-09-11 Nr. AB-13029-3-61-3-03447-2024-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Case Number 2024-09-11 Nr. AB-13029-3-61-3-03447-2024-9
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Nutartis

Legislator summary

AI generated

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. A. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. liepos 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. A. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Legislator headnote

AI generated

2024-09-11 Nr. AB-13029-3-61-3-03447-2024-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Pareiškėja J. A. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija, ir atsakovas) 2024 m. birželio 28 d. raštą Nr. 2D-14220 dėl 2022 m. gruodžio 6 d. privalomojo nurodymo nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-00-221206-00144 neįvykdymo ir 2024 m. birželio 27 d. privalomojo nurodymo nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų įvykdymo patikrinimo aktą Nr. PNSDP-00-240627-00035.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinė byla Nr. eAS-542-815/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03447-2024-9

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. A. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. liepos 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. A. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. A. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija, ir atsakovas) 2024 m. birželio 28 d. raštą Nr. 2D-14220 dėl 2022 m. gruodžio 6 d. privalomojo nurodymo nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-00-221206-00144 neįvykdymo ir 2024 m. birželio 27 d. privalomojo nurodymo nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų įvykdymo patikrinimo aktą Nr. PNSDP-00-240627-00035.

Pareiškėja taip pat skunde prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir stabdyti antstoliui bylos perdavimo procedūrą dėl 2022 m. gruodžio 6 d. privalomojo nurodymo Nr. PNSD-00-221206-00144 nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų neįvykdymo. Pareiškėja paaiškino, kad dėl Inspekcijos neteisėtų veiksmų, pareiškėjai yra daroma žala, perduota byla antstoliui vykdyti išieškojimą, bus pradėta teisinė procedūra teisme dėl baudos priteisimo ir pan. Visi šie neigiami padariniai kyla iš Inspekcijos neteisėtų veiksmų. Pareiškėjos vertinimu, nesustabdžius tokių padarinių, žala padidės.

Inspekcija 2022 m. gruodžio 6 d. privalomuoju nurodymu Nr. PNSD-00-221206-00144 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) nurodė pareiškėjai nevykdyti jokių statybos darbų: žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas) pastatyto mūrinio tipo, dviejų aukštų, vienšlaičio stogo pastato (toliau – ir pastatas) statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti, šalinant savavališkos statybos padarinius, fiksuotus 2022 m. gruodžio 5 d. savavališkos statybos akte Nr. SSA-00-221205-00150 (toliau – ir Savavališkos statybos aktas), apsaugoti statybvietę ir aplinką.

Inspekcija 2024 m. birželio 27 d. privalomojo nurodymo nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų įvykdymo patikrinimo aktu Nr. PNSDP-00-240627-00035 (toliau – ir Patikrinimo aktas 2) nustatė, kad 2024 m. birželio 26 d. patikrinimo metu žemės sklype esančiam pastatui, kuriam 2022 m. gruodžio 5 d. surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-221205-00150, atlikti statybos darbai: sumontuoti langų rėmai su stiklo paketais, langų rėmų išorėje sumontuotos langų sandarinimo juostos, sumontuotos stogo vėjalentės, antrojo aukšto lubose sumontuota garo izoliacinė plėvelė. Patikrinimo akte 2 taip pat nurodyta, kad 2023 m. sausio 6 d. privalomojo nurodymo nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų įvykdymo patikrinimo aktu Nr. PNSDP-00-230106-00004 (toliau – ir Patikrinimo aktas 1) fiksuota situacija, kad aukščiau minėtieji statybos darbai nebuvo atlikti, tačiau šiuo Patikrinimo aktu 2 konstatuota, kad Privalomasis nurodymas nevykdyti jokių statinio ar jo statybos darbų įvykdymo neįvykdytas.

Inspekcija 2024 m. birželio 28 d. raštu Nr. 2D-14220 (toliau – ir Raštas) informavo pareiškėją apie 2024 m. birželio 26 d. patikrinimo metu užfiksuotus rezultatus (kad Privalomas nurodymas nėra įvykdytas) bei paaiškino, kad dėl nevykdomo Privalomojo nurodymo jį perduos vykdyti antstoliams.

II. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. liepos 9 d. nutartimi netenkino pareiškėjos J. A. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas, vertindamas argumentus, dėl kurių, pareiškėjos manymu, turėtų būti taikoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, pažymėjo, kad šioje situacijoje nėra pagrindo teigti, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės gali kilti sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos argumentai, jog pareiškėja patirs esmines neigiamas pasekmes, kurios vėliau didės, yra deklaratyvūs, nepagrįsti objektyviais duomenimis, todėl savaime negali būti pagrindu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III. Pareiškėja J. A. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. liepos 9 d. nutarties dalį, kuria nuspręsta netenkinti pareiškėjos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – stabdyti antstoliui bylos perdavimo procedūrą dėl Privalomojo nurodymo (2022 m. gruodžio 6 d. Nr. PNSD-00-221206-00144) nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų neįvykdymo.

Pareiškėja nesutinka, kad jos argumentai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra deklaratyvūs. Pareiškėjos vertinimu, jos nurodytos aplinkybės yra paremtos dokumentais ir tą patvirtina ginčijamas Raštas. Antstolis užvedęs išieškojimo bylą pagal neteisėtą dokumentą, akivaizdžiai sukels žalą, ir tokios žalos mastas turėtų būti vertinamas individualiai. Pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad šioje situacijoje nėra pagrindo teigti, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemones gali kilti sunkiai atitaisoma didelė žala, yra nepamatuoti ir nepagrįsti. Kad žala bus, pareiškėjos vertinimu, yra faktas, į antstolį kreipimasis neišvengiamas, yra viešai prieinama informacija, kokius didelius nuostolius patiria žmonės dėl antstolių veiksmų, ypač tokiose sudėtingose bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl sankcijų žmogaus nekilnojamajam turtui.

Atsakovas Inspekcija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas siekiant išvengti neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos, tačiau pareiškėja tokių rašytinių įrodymų nagrinėjamoje byloje nėra pateikusi. Inspekcija taip pat teigia, kad nagrinėjamu atveju Privalomas nurodymas pareiškėjai surašytas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais ir yra galiojantis iki bus pašalinti savavališkos statybos padariniai. Jo galiojimo nepanaikina ir vieno iš patikrinimo metu Inspekcijos užfiksuotos aplinkybės, kad privalomasis nurodymas yra vykdomas. Po minėto patikrinimo nustačius naujas aplinkybes, kad privalomasis nurodymas nėra vykdomas, privalomasis nurodymas pagal teisės aktų reikalavimus perduodamas priverstinai vykdyti antstoliui, išskyrus atvejus, kai iškelta byla dėl privalomojo nurodymo teisėtumo. Anot atsakovo, pareiškėja nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei atskirajame skunde neįrodė Inspekcijos priimtų administracinių aktų neteisėtumo ir privalomų sąlygų reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui buvimo.

Pareiškėja, susipažinusi su Inspekcijos atsiliepimu, rašytiniuose paaiškinimuose papildomai nurodo, kad Inspekcija netinkamai interpretuoja ginčo esmę. Pareiškėja pabrėžia, kad ginčas kyla ne dėl įstatymų, jų kvalifikavimo, taikymo, galiojimo ar pan., o dėl institucijos individualaus akto turinio, suformavimo, nurodytos akte teisės normos, sąvokos ir prasmės, kuri prieštarauja kitiems analoginiams aktams ir įstatymams, dėl ko kilo neigiami padariniai ir žala. Pareiškėja pažymi, kad Inspekcija kreipėsi į antstolį, užvesta vykdomoji byla Nr. 0177/24/01517. Antstolio 2024 m. liepos 25 d. dokumentu Nr. S-24-177-29800 grasinama 300 Eur bauda už kiekvieną dieną bei vykdymo išlaidų išieškojimu. Pareiškėja taip pat pažymi, kad pagal 2024 m. liepos 25 d. antstolio dokumentą Nr. S-24-177-29798 jau yra sumokėjusi antstoliui už pradines vykdymo išlaidas 41,23 Eur.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – stabdyti antstoliui bylos perdavimo procedūrą dėl Privalomojo nurodymo neįvykdymo – pagrįstumas ir teisėtumas.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, konstatavęs, kad šioje situacijoje nėra pagrindo teigti, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės gali kilti sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos argumentai, jog pareiškėja patirs esmines neigiamas pasekmes, kurios vėliau didės, yra deklaratyvūs, nepagrįsti objektyviais duomenimis, todėl savaime negali būti pagrindu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, atskirajame skunde teigia, kad jos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra paremtas dokumentais ir tą patvirtina pats ginčijamas Raštas. Pareiškėja paaiškina, kad antstolis užvedęs išieškojimo bylą pagal neteisėtą dokumentą, akivaizdžiai sukels žalą, ir tokios žalos mastas turėtų būti vertinamas individualiai. Pareiškėja papildomai nurodo, kad byloje pateikti duomenys, kad Inspekcija jau kreipėsi į antstolį ir pareiškėja jau patyrė 41,23 Eur vykdymo išlaidų, be kita ko jai grasinama išieškoti už kiekvieną Privalomojo nurodymo nevykdymo dieną po 300 Eur.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismas, spręsdamas proceso dalyvio prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi atsižvelgti į tai, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, kuriuos teismas nutartimi priėmė nagrinėti, ar jis neperžengia kilusio administracinio ginčo ribų (žr., pvz., 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-22-492/2020); administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019); teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016).

Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019).

Pažymėtina, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos pirmosios instancijos teismui teiktame procesiniame dokumente, atskirajame skunde, rašytiniuose paaiškinimuose ir atsakovo atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo daryti išvadą, jog dėl pareiškėjos nurodytų argumentų šioje byloje turėtų būti taikoma jos nurodyta reikalavimo užtikrinimo priemonė.

Pareiškėja skunde suformulavo reikalavimą dėl Patikrinimo akto 2 ir Rašto panaikinimo. Pareiškėja prašymu dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo prašo stabdyti antstoliui bylos perdavimo procedūrą dėl Privalomojo nurodymo neįvykdymo.

Byloje nustatyta, jog, be kita ko, Privalomojo nurodymo pagrįstumas ir teisėtumas buvo tikrinamas bendrosios kompetencijos teisme ir šiuo metu yra įsiteisėjusi Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 17 d. nutartis, kuria atmestas apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 30 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjos ir jos sutuoktinio ieškinys dėl Privalomojo nurodymo ir kitų dokumentų panaikinimo (civilinė byla Nr. e2A-1928-661/2023).

Įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 17 d. nutarčiai, atsakovas atliko privalomojo nurodymo įvykdymo patikrinimą ir, nustatęs, kad privalomasis nurodymas neįvykdytas, kreipėsi į antstolę dėl privalomųjų nurodymų priverstinio vykdymo. Pareiškėja pateikė į bylą antstolės Astos Stanišauskaitės patvarkymus pateikti informaciją apie įpareigojimo įvykdymą. Antstolė taip pat patvarkymuose informavo, kad nustatytu terminu neįvykdžius patvarkymo bus pradėta procedūra pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 771 straipsnį.

Privalomieji nurodymai dėl statybos patikrinimo metu nustatytų pažeidimų pašalinimo, statybos sustabdymo, savavališkos statybos padarinių pašalinimo yra vykdomieji dokumentai, vykdomi CPK nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 str. 10 d., 13 str. 6 d., 14 str. 8 d.).

Jeigu neįvykdytas privalomasis nurodymas, kuris pagal Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymą yra vykdomasis dokumentas, taikomos CPK 771 straipsnyje nustatytos priverstinio vykdymo priemonės – antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą ir, jeigu privalomajame nurodyme nenurodytos jo neįvykdymo pasekmės, surašytą aktą perduoda antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui (CPK 771 str. 4 d.), o šis privalomojo nurodymo neįvykdymo klausimą sprendžia šio straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka – privalomojo nurodymo neįvykdymo klausimas išsprendžiamas teismo posėdyje. Teismas, nustatęs, kad skolininkas privalomojo nurodymo neįvykdė, gali jam skirti iki 300 Eur baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą arba privalomąjį nurodymą dieną išieškotojo naudai. Taigi už privalomojo nurodymo neįvykdymą skolininkui teismo nutartimi gali būti skiriama bauda. Teismo nutartis skirti skolininkui baudą priimama išnagrinėjus privalomojo sprendimo neįvykdymo aplinkybes ir priežastis. Sprendžiant klausimą dėl CPK 771 straipsnyje nustatytų padarinių taikymo visų pirma turi būti konstatuotas pats privalomojo nurodymo neįvykdymo faktas. Šis faktas visų pirma yra įrodinėjamas Sprendimų instrukcijoje nustatytos formos aktu, kurį surašo antstolis. Tačiau kilus ginčui dėl privalomojo nurodymo įvykdymo (neįvykdymo) fakto teismo išvados turi būti grindžiamos vadovaujantis CPK nustatytomis įrodinėjimo taisyklėmis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-378/2021).

Remiantis kasacinio teismo praktika, kai yra sprendžiamas klausimas dėl CPK 771 straipsnio 6 dalyje nustatytų privalomojo nurodymo neįvykdymo padarinių taikymo, visų pirma turi būti nustatytas tokio nurodymo neįvykdymo faktas bei neįvykdymo priežastys, o pagrindą skirti baudą už privalomojo nurodymo dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo neįvykdymą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu asmuo sąmoningai nevykdo privalomojo nurodymo – nepašalina savavališkos statybos padarinių privalomajame nurodyme nurodytu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-378/2021).

Taigi, bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėdamas antstolės pareiškimo pagrįstumą, įvertins aplinkybes dėl statybos sustabdymo, savavališkos statybos padarinių pašalinimo ir dėl to priims atitinkamą sprendimą, t. y. klausimas dėl privalomųjų nurodymų įvykdymo / neįvykdymo sprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme.

Šioje administracinėje byloje pareiškėja skundžia Patikrinimo aktą 2 ir Raštą, tačiau prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nėra susijusi su šioje byloje pareikštais reikalavimais, o, kaip jau minėta, administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai. Šiuo atveju pareiškėja, reikšdama prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, būtent siekia užtikrinti kitus tarp proceso šalių susiklosčiusius teisinius santykius, kurie nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme.

Teisėjų kolegija, įvertinusi kilusį ginčą apibūdinančias aplinkybes, pareiškėjos prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę bei nurodytas priežastis, dėl kurių, pareiškėjos teigimu, turi būti taikoma jų prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas ne visiškai tinkamai suformulavo motyvus, tačiau iš esmės teisingai išsprendė bylą ir pagrįstai atsisakė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra pagrįsta ir teisėta, priimta tinkamai pritaikius ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. A. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. liepos 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ernestas Spruogis

Arūnas Sutkevičius

Virginija Volskienė