Legislator Case Law & Legislation
2025-10-01 Nr. AB-15541-3-63-3-00431-2024-1 AI generated

2025-10-01 Nr. AB-15541-3-63-3-00431-2024-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Case Number 2025-10-01 Nr. AB-15541-3-63-3-00431-2024-1
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Nutartis

Legislator summary

AI generated

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. G. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I2-9866-641/2024 pagal pareiškėjo K. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Legislator headnote

AI generated

2025-10-01 Nr. AB-15541-3-63-3-00431-2024-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: 1. Pareiškėjas K. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. 24S102001 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo panaikintas pareiškėjo Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje (toliau – ES) (toliau – ir Leidimas).

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinė byla Nr. P-54-821/2025

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00431-2024-1

Procesinio sprendimo kategorijos 60.3.2; 60.3.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. spalio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. G. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I2-9866-641/2024 pagal pareiškėjo K. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas K. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. 24S102001 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo panaikintas pareiškėjo Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje (toliau – ES) (toliau – ir Leidimas).

2. Be kitų argumentų, pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas Leidimo panaikinimo administracinę procedūrą įgyvendino ne viešai, t. y. pareiškėjui nieko nežinant apie jo atžvilgiu atsakovo atliekamą tyrimą ir / ar kokių nors faktinių aplinkybių patikrinimą, asmens duomenų ir / ar informacijos paiešką. Dėl šių atsakovo veiksmų buvo pažeistos pareiškėjo teisės, nustatytos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ), taip pat Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas). Pareiškėjas neturėjo galimybės pasinaudoti pareigūno nušalinimo teise, kuri yra nustatyta VAĮ, pareiškėjui buvo suvaržyta teisė atitinkamai apskųsti atsakovo ar jo įgalioto atstovo (pareigūno) veiksmus. Atsakovo Sprendimas yra galutinis atsakovo administracinės procedūros procesinis sprendimas, kurį atsakovas priėmė vienpusiškai, t. y. be pareiškėjo dalyvavimo. Pareiškėjui nėra aišku, kodėl būtent tokio turinio sprendimą atsakovas priėmė. Anot pareiškėjo, Sprendimas turi būti aiškus ne tik pačiam atsakovui, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu toks sprendimas buvo priimtas. Sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimų, kurie yra keliami viešojo administravimo subjekto priimamų sprendimų turiniui.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti, be kita ko, nurodydamas, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijamas Sprendimas atitinka tiek VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

II. 4. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo K. G. skundą atmetė.

5. Be kita ko, teismas nurodė, Sprendimo turinys patvirtina, jog Migracijos departamentas pareiškėjo individualią situaciją vertino, aptarė ir pareiškėjo nurodytus šeiminius, socialinius ryšius bei juos įvertino priimdamas ginčijamą Sprendimą. Teismas sutiko su Sprendime pateiktu pareiškėjo individualios situacijos dėl nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statuso vertinimu ir pritarė Migracijos departamento Sprendime padarytai išvadai, jog, atsakovas, nustatęs, kad užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, turėjo pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Teismas konstatavo, kad ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas atsižvelgiant į atsakovo kompetenciją, tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir pritaikius nurodytų teisės aktų nuostatas, Sprendime nurodyti aiškūs, suprantami, pakankamai išsamūs motyvai.

6. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje pateikti duomenys leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas Migracijos departamento atliekamo ginčo tyrimo metu, kurio metu buvo priimtas Sprendimas, teikė tyrimui reikalingus duomenis – paso kopiją, t. y. jam buvo žinoma apie Migracijos departamento atliekamą ginčo tyrimą, Migracijos departamentas sudarė galimybę pateikti Sprendimo priėmimui aktualius duomenis, o tai paneigia pareiškėjo argumentus, jog atsakovas Sprendimą priėmė pareiškėjui nedalyvaujant ar kitaip suvaržius pareiškėjo VAĮ 22 straipsnio reglamentuotas teises.

7. Teismas, pasisakydamas dėl 2024 m. gruodžio 12 d. teisme gauto pareiškėjo atstovo prašymo dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo, kurį grindė būtinumu surinkti ir ištirti naujus įrodymus apie pareiškėjo išvykimus ir atvykimus į Šengeno erdvę per Latvijos Respublikos valstybės sieną, kadangi, pareiškėjo atstovo teigimu, atsakovas byloje ginčijamą Sprendimą priėmė už akių, t. y. pareiškėjui apie atsakovo vykdomą administracinę procedūrą iki ginčijamo sprendimo nebuvo žinoma, nebuvo leista pateikti paaiškinimų dėl faktinių ginčo aplinkybių, pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo iš esmės metu buvo nagrinėtos pareiškėjo atstovo prašyme dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo minimos pareiškėjo (ne) buvimo ginčo laikotarpiu Lietuvos Respublikoje ir atsakovo Sprendimo priėmimo „už akių“ aplinkybės, pareiškėjo atstovas prašyme minimų teiginių, juos išsakydamas teismo posėdžio metu, neįrodinėjo, šios aplinkybės buvo įvertintos teismo sprendimu, todėl teismas šį prašymą atsisakė tenkinti.

III. 8. Pareiškėjas K. G. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

9. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde pakartojęs bylos aplinkybes, be kita ko, nurodė argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, nurodydamas, kad pareiškėjas neįrodinėjo tam tikrų faktinių aplinkybių arba pareiškėjas neįrodė priešingai, nei atsakovas nustatė Sprendime. Pareiškėjas neturėjo galimybės įrodinėti faktus ar teikti paaiškinimus atsakovui, kadangi apie atsakovo administracinę procedūrą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pareiškėjas sužinojo tik gavęs pareiškėjo Sprendimą. Pareiškėjas teismo proceso metu per savo atstovą advokatą teikė rašytinius įrodymus, tačiau teismas nemotyvuotai atsisakė priimti visus teikiamus rašytinius įrodymus. Pareiškėjo nuomone, atsakovo pareiga buvo tinkamai įrodyti pareiškėjo gyvenimo / negyvenimo faktus Lietuvos Respublikoje, tačiau teismui atsisakius priimti pareiškėjo įrodymus, buvo užkirsta pareiškėjo teisė įrodinėti priešingus faktus apie savo gyvenimą Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas vykdė selektyvų teisingumą, kadangi atsisakė priimti pareiškėjo rašytinius įrodymus, o vėliau sprendime nurodė, kad pareiškėjas atitinkamų faktų neįrodė arba neginčijo ir dėl šios priežasties neįrodė atsakovo Sprendimo neteisėtumo. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas pažeidė VAĮ 22 straipsnį, kadangi pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė teikti paaiškinimus ir rašytinius įrodymus. Atsakovas neturėjo teisės priimti skundžiamo Sprendimo, nes pareiškėjui nebuvo pranešta apie jo atžvilgiu vykdomą administracinę procedūrą, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės gintis nuo atitinkamų atsakovo veiksmų, kurie nebuvo įslaptinti ir / ar pripažinti neviešais. Teismas padarė klaidingas išvadas apie tai, kad pareiškėjas žinojo apie atliekamą procedūrą, pats pareiškėjas atsakovui dokumentų neteikė, pareiškėjo paso kopijas atsakovui pateikė pareiškėjo žmona, kuri pati kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydama pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

10. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, be kita ko, nurodė, kad pareiškėjas, nagrinėjant bylą teisme nei žodžiu, nei raštu, iš esmės nenurodė jokių naujų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos priimant ginčijamą Sprendimą, o pareiškėjo argumentai, jog iki priimant ginčijamus administracinius sprendimus su juo nebuvo susisiekta ir paprašyta pateikti paaiškinimus, yra abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas net neįvardija konkrečiai, kokias aplinkybes, reikšmingas ginčijamam Sprendimui jis būtų nurodęs.

IV. 11. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1478-624/2025 pareiškėjo K. G. apeliacinį skundą atmetė.

12. Vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str. 1 d.), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, be kita ko, pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, turėdamas įrodymus – Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenis bei pareiškėjo Rusijos Federacijos piliečio paso duomenis, susijusius su jo išvykimu ir atvykimu į Lietuvos Respubliką ir kitas Europos Sąjungos valstybes nares, turėjo pagrįstą pagrindą padaryti išvadą, kad pareiškėjas ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje.

Vadovaudamasis Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2011 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 4-992, kuriuo pakeistas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2006 m. spalio 6 d. įsakymas Nr. 4-705 „Dėl asmenų, vykstančių per valstybės sieną, kelionės dokumentų žymėjimo ir dokumentų tikrinimo instrukcijų patvirtinimo“ (toliau – ir Instrukcija) 2, 4 punktais bei 6.6 papunkčiu, teismas pažymėjo, kad kaip matyti iš spaudų, esančių pareiškėjo Rusijos Federacijos piliečio pase, pareiškėjui, turinčiam leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, vykstant per išorinę Europos Sąjungos sieną, t. y. atvykstant iš trečiosios šalies į Lietuvos Respubliką / išvykstant iš Lietuvos Respublikos į trečiąją šalį, pasas buvo antspauduojamas Instrukcijos 4 punkto nustatyta tvarka.

Nors Instrukcija taikoma tik Lietuvos Respublikoje, iš spaudų, esančių pareiškėjo Rusijos Federacijos piliečio pase, matyti, kad pareiškėjui, turinčiam leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, vykstant per išorinę Europos Sąjungos sieną, esančią kitoje valstybėje narėje, t. y. Latvijoje (per Terehovos, Silenės pasienio kontrolės punktus), pasas taip pat buvo antspauduojamas; byloje nei tiesioginiai, nei netiesioginiai įrodymai, patvirtinantys, kad ginčui reikšmingu laikotarpiu, t. y. nuo 2022 m. spalio 2 d. iki 2024 m. sausio 6 d., pareiškėjas buvo atvykęs į Lietuvos Respubliką ar kitą Europos Sąjungos valstybę narę, nėra nei nurodyti, nei pateikti: pavyzdžiui, atsakovo duomenimis, pareiškėjas buvo įsigijęs verslo liudijimą, galiojusį nuo 2022 m. rugpjūčio 15 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d., tačiau jokie duomenys apie vykdytą veiklą pagal šį verslo liudijimą nėra pateikti.

13. Nagrinėjamo ginčo atveju apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovo Sprendimas iš esmės atitinka VAĮ nustatytus turinio reikalavimus: nurodytas tiek teisinis, tiek faktinis jo pagrindas, taip pat jo priėmimo motyvai.

14. Teismo įsitikinimu, nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjas turėjo galimybę visus savo argumentus dėl ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo nurodyti teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, taip pat teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus, šiomis savo teisėmis teisme aktyviai naudojosi, todėl aplinkybė, kad apie administracinės procedūros, kurioje buvo priimtas ginčijamas Sprendimas, pradėjimą jis nebuvo informuotas, savaime nėra pagrindas Sprendimą laikyti esant neteisėtu.

V. 15. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo priimtas nagrinėti pareiškėjo K. G. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I2-9866-641/2024 dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 ir 10 punktuose nustatytais pagrindais.

16. Pareiškėjas, grįsdamas prašymą atnaujinti procesą, nurodo, kad jis pirmosios instancijos teismo prašė išaiškinti 2024 m. gruodžio 12 d. sprendimą, tačiau teismas atsisakė tai daryti priimdamas įvairias protokolines nutartis / rezoliucijas. Regionų administracinis teismas 2025 m. vasario 10 d. rezoliucija atsisakė priimti pakartotinį pareiškėjo prašymą dėl teismo 2024 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I2-9866-641/2024. Pareiškėjui apskundus 2025 m. vasario 10 d. rezoliuciją, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. balandžio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-424-602/2025 panaikino minėtą rezoliuciją. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neįvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 9 d. nutarties, todėl iki šiol liko neišaiškintas 2024 m. gruodžio 12 d. sprendimas. Iš viso, pirmosios instancijos teismas 2025 m. gegužės 19 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo prašymą dėl 2024 m. gruodžio 12 d. sprendimo išaiškinimo. Pareiškėjo įsitikinimu, tokiu būdu grubiai pažeidžiama pareiškėjo teisė į sprendimo išaiškinimą, ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktai bei 96 straipsnis. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad naujos aplinkybės, sudarančios pagrindą proceso atnaujinimui, paaiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-424-602/2025, kuria Regionų administracinis teismas buvo įpareigotas pareiškėjo prašymą dėl 2024 m. gruodžio 12 d. sprendimo išaiškinimo išnagrinėti iš naujo, bei Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 19 d. nutartyje, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo prašymą dėl 2024 m. gruodžio 12 d. sprendimo išaiškinimo.

17. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į prašymą atnaujinti procesą prašo prašymą atmesti ir atsisakyti atnaujinti procesą, nurodydamas, kad pareiškėjas nepagrindžia savo prašymo atnaujinti proceso nagrinėjimą, t. y. nepateikė naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kurios sąlygojo neteisėtą sprendimo priėmimą ir nepateikė jokių aiškių ir akivaizdžių įrodymų, kad priimant 2024 m. gruodžio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I2-9866-641/2024 buvo padarytos materialiosios teisės normų pažeidimas. Pareiškėjo prašymas atnaujinti proceso nagrinėjimą iš esmės yra susijęs su pirmosios instancijos teismo nutartimis, kurios buvo priimtos jau po to, kai buvo priimtas 2024 m. gruodžio 12 d. sprendimas. Atitinkamai, darytina išvada, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti proceso nagrinėjimą nėra tinkamai motyvuotas ir pagrįstas ABTĮ nuostatomis, o yra grindžiamas tik subjektyviais ir abstrakčiais pareiškėjo teiginiais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. 18. Pareiškėjas K. G. siekia atnaujinti pirmosios instancijos procesą administracinėje byloje Nr. I2-9866-641/2024, kuri užbaigta priimant Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 12 d. sprendimą, pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktą (naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu) ir 10 punktą (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį).

19. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas prašo atnaujinti pirmosios instancijos procesą administracinėje byloje Nr. I2-9866-641/2024, kurią išnagrinėjo ir priėmė 2024 m. gruodžio 12 d. sprendimą pirmosios instancijos teismas, tačiau minėta byla jau yra revizuota apeliacine tvarka, ir yra priimta galutinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1478-624/2025, kuria pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas. Pažymėtina, kad pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nenurodo argumentų susijusių su bylos išnagrinėjimu apeliacine tvarka.

20. Proceso atnaujinimas yra ypatinga įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) peržiūrėjimo procesinė priemonė, kuri taikoma tik įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Proceso atnaujinimo institutu siekiama, kad nebūtų palikti galioti galbūt neteisingi ir nepagrįsti teismų sprendimai (nutartys). Taigi proceso atnaujinimas yra išimtinė priemonė administraciniame procese, kuri taikoma tik išimtiniais atvejais. Proceso atnaujinimo pagrindų baigtinis sąrašas yra įtvirtintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje.

21. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) praktikoje, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, akcentuoja vieną iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principą, kuris suponuoja pagarbą res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (žr., pvz., EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28342/95); 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 48553/99); 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38368/04); 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02)).

22. Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje, yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-6-968/2025; kt.).

23. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Šiuo pagrindu atnaujinti procesą gali būti tik tokios naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; 3) turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-120-822/2015; 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-14-602/2024 ir kt.).

24. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte (ABTĮ redakcija 2025 m. birželio 17 d. Nr. XV-292) nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį.

25. Asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu, turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų ar proceso teisės normų pažeidimo jas taikant, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normų ar proceso teisės normų pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016 ir kt.).

26. Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. balandžio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-424-602/2025 panaikino Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 10 d. rezoliuciją, kuria nuspręsta atsisakyti priimti pareiškėjo pakartotinį prašymą dėl teismo sprendimo išaiškinimo, ir klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 19 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo prašymą dėl 2024 m. gruodžio 12 d. sprendimo išaiškinimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas iš esmės ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 ir 10 punktuose įtvirtintų pagrindų egzistavimą grindžia minėtais teismų sprendimais, iš kurių neva matyti jo teisės į teismo sprendimo išaiškinimą pažeidimas.

27. ABTĮ 96 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kol sprendimas neįvykdytas, proceso šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio. Pažymėtina, kad šios ABTĮ normos taikymo praktiką yra suformavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Visų pirma, išaiškinti teismo sprendimą gali tik jį priėmęs teismas, antra vertus, teismo sprendimas turi būti aiškinamas esant ABTĮ numatytiems pagrindams. Pagal ABTĮ 96 straipsnio 3 dalies normos prasmę sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai, todėl sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, yra būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, motyvuojamąją sprendimo dalį) ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, rezoliucinės jo dalies aiškumo) prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas.

Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 96 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 96 straipsnio 3 dalis. Pažymėtina, kad priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas (antrasis iš nurodytų atvejų) yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y., tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-459/2009, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-786-662/2015, 2016 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-104-662/2016, 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-801-492/2017).

Nuostata, kad aiškinant neturi būti keičiamas sprendimo turinys, be kita ko, reiškia ir tai, jog aiškindamas savo sprendimą teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista sprendimo esmė, argumentai bei motyvai, kuriais priimtas sprendimas, taip pat jį priėmęs teismas negali išeiti už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų, t. y. aiškinti to, ko jis toje administracinėje byloje netyrė ir nekonstatavo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-200/2009).

28. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad kaip matyti iš aptarto teisinio reguliavimo bei jį aiškinančios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, sprendimas aiškinimas jau po sprendimo priėmimo, taigi niekaip negali įtakoti anksčiau priimto sprendimo, kurio bylos atnaujinimo siekia pareiškėjas. Be to, sprendimo aiškinimas negali pakeisti sprendimo turinio. Pažymėtina, kad ir pats pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nepateikė detalesnių argumentų, kodėl sprendimo išaiškinimo instituto galbūt netinkamas taikymas galėjo iš esmės nulemti kitokį sprendimą ar nutartį byloje. Be kita ko, kaip minėta, pareiškėjo prašomas išaiškinti sprendimas jau buvo revizuotas apeliacine tvarka, taigi pareiškėjas turėjo galimybę nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendime atliktų įrodymų vertinimu argumentus nurodyti apeliacinės instancijos teismui, tačiau pareiškėjas nesiekia atnaujinti apeliacinės instancijos proceso. Atsižvelgiant į tai, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, teisėjų kolegija nemato pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 10 punkte įtvirtintais pagrindais.

29. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą nėra pagrindo tenkinti, nes pareiškėjas nepagrindė proceso atnaujinimo pagrindų. Administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, proceso atnaujinimas nagrinėjamu atveju iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui.

30. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atsisakytina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I2-9866-641/2024 (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. G. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I2-9866-641/2024 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I2-9866-641/2024 pagal pareiškėjo K. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis