2021-06-23 Nr. AB-13440-3-61-3-00843-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-434-552/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00843-2019-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 37.6; 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Stasio Gagio ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. R. (M. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. R. (M. R.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovas) 1 675 Eur turtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Pareiškėjas Marijampolės PN bausmę atliko nuo 2017 m. rugsėjo 13 iki 2018 m. rugsėjo 12 d., dėl aplaidžiai dirbančių pareigūnų patyrė materialinę 1675 Eur žalą, iš Marijampolės PN daiktų sandėlio dingus jo asmeniniams daiktams.

2.2. Pareiškėjas, siekdamas geranoriškai išsiaiškinti, kur dingo jo asmeniniai daiktai, 2018 m. lapkričio 2 d. kreipėsi į Marijampolės PN direktorių. 2018 m. gruodžio 2 d. pareiškėjas gavo Marijampolės PN direktoriaus atsakymą Nr. 20/07-2209, kuriame nurodoma, kad 2018 m. birželio 22 d. pareiškėjui atsisakius atlikti bausmę Marijampolės PN 14-ame būryje, prieš jo patalpinimą į kameros tipo patalpas, pareiškėjas savo asmeninių daiktų neatsinešė iš būrio, jų neturėjo, nereikalavo surasti bei jų nepateikė pataisos namų administracijai, todėl nurodyti daiktai nebuvo priimti saugojimui į daiktų sandėlį. Tuo atveju, kai daiktai nėra saugomi sandėlyje, pataisos namų administracija už be priežiūros paliktus daiktus neatsako.

2.3. Minėti daiktai pakartotinai buvo reikalaujami grąžinti iš Marijampolės PN pareiškėjui išvykstant į Vilniaus PN, tačiau pareiškėjui buvo atsakyta, kad daiktai bus išsiųsti vėliau. Nesulaukęs dingusių asmeninių daiktų pareiškėjas 2019 m. sausio 14 d. kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), skųsdamas Marijampolės PN direktoriaus 2018 m. gruodžio 2 d. atsakymą Nr. 20/07-2209 dėl asmeninių daiktų, tačiau Kalėjimų departamentas iš esmės laikėsi tos pačios pozicijos kaip ir atsakovas.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

4. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės), 220 punkte nustatyta, kad nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 142 str. 2 d. 3 p.), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką. Greitai gendantys maisto produktai įdedami į šaldytuvą. Ilgai saugoti ir dėl natūralių sąlygų sugedę maisto produktai nuteistojo akivaizdoje sunaikinami. Apie tai surašomas aktas, kuris nuteistajam pasirašius, įsiuvamas į jo asmens bylą.

5. Pareiškėjui paskyrus drausminę nuobaudą, jis pats asmeniškai turėjo pristatyti asmeninius daiktus įstaigos administracijai saugoti, nes laisvės atėmimo vietų įstaiga už be priežiūros paliktus daiktus neatsako. Marijampolės PN direktoriaus 2018 m. gruodžio 2 d. rašte nurodyta, kad pareiškėjas, prieš patalpinant jį į kamerų tipo patalpas, savo asmeninių daiktų iš būrio neatsinešė, nepateikė administracijai, nereikalavo surasti, todėl visi skunde minėti daiktai nebuvo priimti saugojimui į daiktų sandėlį.

6. Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Marijampolės PN administracija veikė tinkamai, nepažeisdama teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Pirmosios instancijos teismas bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjas nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. iki 2018 m. rugsėjo 12 atlikinėjo bausmę Marijampolės PN; nuo 2018 m. birželio 23 d. iki 2018 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjas dėl drausminės nuobaudos paskyrimo atlikinėjo bausmę Marijampolės PN kameros tipo patalpoje.

9. Teismas, įvertinęs Taisyklių 220 punkto nuostatas, pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nustato pataisos įstaigos administracijos pareigą užtikrinti nuteistojo asmens asmeninių daiktų saugumą tuo metu, kai nuteistasis asmuo yra perkeliamas į kamerų tipo patalpas, kaip nagrinėjamu atveju buvo perkeltas pareiškėjas. Esant šioms aplinkybėms, tam kad įkalinimo įstaigai kiltų pareigą saugoti asmeninius nuteistojo daiktus, turi būti nustatyta, ar nuteistasis turėjo tokio pobūdžio asmeninių daiktų ir, ar pareiškėjas juos perdavė saugoti įkalinimo įstaigai.

10. Teismas nustatė, kad aplinkybės dėl asmeninių daiktų saugojimo buvo nagrinėtos Marijampolės PN 2018 m. gruodžio 2 d. rašte Nr. 20/07-2209, kuriame konstatuota, kad pareiškėjas asmeninių daiktų nedavė saugoti Marijampolės PN administracijai. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl Marijampolės PN 2018 m. gruodžio 2 d. rašto būtų teikęs skundą Kalėjimų departamentui Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatyta tvarka.

11. Teismas, šioje byloje spręsdamas klausimą dėl žalos atlyginimo, neturėjo pagrindo vertinti Marijampolės PN individualiais administraciniais aktais priimtų sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundas dėl jo asmeninių daiktų saugojimo buvo išnagrinėtas, jam išaiškinta Marijampolės PN 2018 m. gruodžio 2 d. rašto Nr. 20/07-2209 apskundimo tvarka. Nustatęs šias aplinkybes, teismas neturėjo pagrindo pripažinti Marijampolės PN administracijos neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. 12. Pareiškėjas M. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo priteisti jam 1 675 Eur turtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė Kalėjimų departamento 2019 m. vasario 13 d. raštą Nr. 2S-707 „Dėl skundo nagrinėjimo“.

13. Apeliaciniame skunde ir patikslintame apeliaciniame skunde nurodoma:

13.1. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai. Teismas nepagrįstai vertino, kad pareiškėjas dėl Marijampolės PN 2018 m. gruodžio 2 d. rašto Nr. 20/07-2209 ir dingusių daiktų nesikreipė į Kalėjimų departamentą bei psichologą, nes visur buvo kreiptasi. Teismo nagrinėtoje byloje buvo nurodyta, kokie daiktai dingo pareiškėjui išvykstant iš Marijampolės PN į Vilniaus PN, todėl šiuos duomenis apeliacinės instancijos teismas turi išreikalauti.

14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad yra pateikęs atsiliepimą ir išsamiai bei detaliai atsakęs į visus teismo ir pareiškėjo paklausimus bei teiginius, taip pat pateikęs visus teismui reikalingus įrodymus ir su byla susijusius dokumentus. Teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Byloje esantys rašytiniai įrodymai atspindi atsakovo poziciją šioje byloje, todėl netikslinga teikti kitus tikslinančius ar papildančius bylos nagrinėjimą duomenis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš, jo teigimu, Marijampolės PN sandėlyje dingusių daiktų vertės, atlyginimo priteisimo.

16. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Marijampolės PN administracijos neteisėtų veiksmų, skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Pareiškėjo teigimu, teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, nepagrįstai nepriteisė prašomo žalos atlyginimo.

19. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo pažeistų įrodymų vertinimo taisyklių, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau ir - LVAT) 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

20. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Iš skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, o apeliacinį skundą iš esmės grindžiant tik abstrakčiais teiginiais, nenurodant su kokiomis konkrečiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinkama, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., LVAT 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020; ir kt.).

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir motyvais.

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017 ir kt.).

23. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo atstovas paneigė pareiškėjo teiginius dėl Marijampolės PN administracijos atsakomybės dingus pareiškėjo asmeniniams daiktams. Be pareiškėjo paaiškinimų, byloje nėra kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių jo teiginius, kad savo asmeninius daiktus prieš perkeliant jį į kamerų tipo patalpas pareiškėjas perdavė saugoti į Marijampolės PN sandėlį. Byloje taip pat nėra įrodytas pareiškėjo skunde išvardintų daiktų egzistavimo ir dingimo faktas.

24. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad aplinkybės dėl asmeninių daiktų saugojimo buvo nagrinėtos Marijampolės PN 2018 m. gruodžio 2 d. rašte Nr. 20/07-2209, kurio išvadoms pritarė Kalėjimų departamentas 2019 m. vasario 13 d. raštu Nr. 2S-707 „Dėl skundo nagrinėjimo“ (minėtas raštas buvo pateiktas į bylą su pareiškėjo skundu pirmosios instancijos teismui), ir kuriame konstatuota, kad pareiškėjas prieš patalpinamas į kamerų tipo patalpas savo asmeninių daiktų neperdavė saugoti Marijampolės PN administracijai. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl Marijampolės PN 2018 m. gruodžio 2 d. rašto Nr. 20/07-2209 būtų teikęs skundą Kalėjimų departamentui, esant bylos duomenimis nustatytam faktui, kad pareiškėjas tokį skundą teikė ir Kalėjimų departamentas 2019 m. vasario 13 d. raštu Nr. 2S-707 minėto skundo netenkino, nekeičia bylos faktinių aplinkybių teisinio vertinimo.

25. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad teisinis reglamentavimas (Taisyklių 220 p.) nustato pataisos įstaigos administracijos pareigą užtikrinti nuteistojo asmens asmeninių daiktų saugumą tuo metu, kai nuteistasis asmuo yra perkeliamas į kamerų tipo patalpas; tačiau tam, kad įkalinimo įstaigai kiltų pareiga saugoti asmeninius nuteistojo daiktus, turi būti nustatyta, ar nuteistasis turėjo tokio pobūdžio asmeninių daiktų ir, ar pareiškėjas juos perdavė saugoti įkalinimo įstaigai.

26. Nesant duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius, kad jis asmeninius daiktus prieš perkeliant jį į kamerų tipo patalpas perdavė saugoti į Marijampolės PN sandėlį, nėra pagrindo išvadai, kad Marijampolės PN administracija turėjo pareigą saugoti pareiškėjo asmeninius daiktus, neperduotus į pataisos namų sandėlį.

27. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

28. Byloje nenustatyti Marijampolės PN administracijos neteisėti veiksmai dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Šiuo atveju taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui dėl Marijampolės PN administracijos veiksmų kilo turtinė žala. Pareiškėjas neįrodė, kad dėl, jo teigimu, dingusių asmeninių daiktų atsakinga Marijampolės PN administracija ir kad dėl to jis patyrė objektyvias neigiamas pasekmes. Taigi teisėjų kolegija šios bylos faktinių aplinkybių kontekste sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė ir jam padarytos žalos fakto (ABTĮ 56 str. 4 d.).

29. Nenustačius Marijampolės PN administracijos neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui neįrodžius padarytos turtinės žalos fakto, viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima.

30. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išsiaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86–87 straipsnių reikalavimus. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. R. (M. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas