2013-06-25 Nr. AB-3029-3-61-3-03439-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1755/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03439-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl pensijos dalies priteisimo, sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 1D-8675(11) „Dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies paskaičiavimo bei išmokėjimo“ ir įpareigoti atsakovą išmokėti 9 603,37 Lt dydžio neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. spalio mėn.

Pareiškėjas nurodė, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) galiojimo laikotarpiu jis buvo dirbantis pensininkas, todėl jam paskirta pensija buvo sumažinta ne tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio, bet ir pagal 5 straipsnio nuostatas. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis prieštaravo Konstitucijai, todėl jis kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti jam nepagrįstai neišmokėtą pensiją, tačiau Vidaus reikalų ministerija skundžiamu sprendimu atsisakė tai padaryti.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovai), atsiliepimu į skundą (b. l. 22–23) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad pensiją pareiškėjui mokėjo pagal tuo metu galiojusias įstatymo nuostatas, o Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo išaiškinimai galioja tik į ateitį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 25 d. sprendimu (b. l. 32–35) visiškai patenkino pareiškėjo skundą. Teismas įpareigojo atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti pareiškėjui 9 603,37 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką; panaikino atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 1D-8675(11).

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos apskaičiavimo ir mokėjimo teisingumo bei pagrįstumo. Ginčui taikytinos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos. Teismas vadovavosi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Nustatė, kad pareiškėjui pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą paskirta pensija buvo sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi bei 5 straipsnio 1 dalimi.

Teismas taip pat vadovavosi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d.) (pažymėjo, jog iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies redakcijose, galiojusiose nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. ir nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.). Teismas atkreipė dėmesį, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas, buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

Teismas pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“;

Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Teismas atsižvelgė į šio Konstitucinio Teismo nutarimo argumentus. Teismas padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises. Taigi pareiškėjas turi teisę į nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo, išmokėjimą. Remdamasis trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Sveikatos priežiūros tarnyba) 2012 m. gruodžio 14 d. pažyma Nr. 11D(P)-6233, teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. spalio mėn. imtinai buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis.

Pareiškėjui paminėtu laikotarpiu iš viso buvo išmokėta 7 361,75 Lt pensijos. Paskirtos pensijos dydis, perskaičiuotas pritaikius Konstitucijai neprieštaraujančią Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, šiuo laikotarpiu iš viso sudarytų 16 965,12 Lt, todėl, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. spalio mėn. imtinai nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis sudaro 9 603,37 Lt (16 965,12 Lt – 7 361,75 Lt), dėl to ši suma ir priteistina pareiškėjui.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus. Iš tiesų, pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 „Dėl atstovavimo valstybei (Vyriausybei) bylose dėl neišmokėtos socialinių išmokų ir darbo užmokesčio dalies priteisimo“ nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas.

Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos. Be to, teismo nuomone, siekiant nepakenkti veiksmingai pareiškėjo teisių apsaugai, įpareigojimas išmokėti nustatytą nepriemoką turi būti įgyvendintas per konkretų protingą terminą. Vykdydamas teisingumą, teismas privalo išspręsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Viena vertus, teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

Kita vertus, teismas turi priimti tokį sprendimą, kurį būtų galima realiai įvykdyti, nesukeliant neproporcingų sunkumų valstybės institucijoms. Atsižvelgęs į tai, kad priimto įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, bei įvertinęs valstybės biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės biudžeto išlaidų sampratą, teismas konstatavo, kad teismo priimtas įpareigojimas gali būti įgyvendintas per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo priėmimo dienos. Teismas, be to, nurodė, kad pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 1D-8675(11), kuriuo jam atsisakyta išmokėti negautą pensijos dalį.

Nagrinėjamos bylos kontekste teismas pripažino, kad, remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, Vidaus reikalų ministerija, priimdama paminėtą sprendimą, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos.

Teismas akcentavo, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo. Atsižvelgus į tai, teismo nuomone, yra pagrindas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 1D-8675(11), kuriuo atsisakyta išmokėti pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas sumažintą pensijos dalį.

III. Atsakovai apeliaciniu skundu (b. l. 38–39) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas skundas, ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą; atmetus šį apeliacinio skundo reikalavimą, prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Atsakovai nurodo, kad neginčija pagal teismo pripažintą pagrindą priteistos sumos aritmetinio dydžio. Tačiau, jų nuomone, teismo sprendimas yra nepagrįstas teisiškai – teismas neatsižvelgė, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas galioja tik į ateitį nuo įsigaliojimo dienos. Įstatymų leidėjas nenustatė, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas ar kitas įstatymas galiotų retroaktyviai. Teismas negali taikyti Konstitucinio Teismo nutarimo santykiams iki nutarimo įsigaliojimo, nes įsibrautų į Konstitucinio Teismo kompetenciją. Be to, prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos perskaičiuotų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant Lietuvos Respublikos Seimui svarstyti 2014 m. valstybės biudžeto projektą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškimu (b. l. 42) prisideda prie apeliacinio skundo.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 44–45) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas tinkamai taikė suformuotą konstitucinę jurisprudenciją ir pagrįstai įpareigojo apskaičiuoti bei išmokėti jam neteisėtai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Be to, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjui paskirtos valstybinės pareigūnų pensijos dydžio sumažinimo teisėtumas. Byloje nėra kvestionuojama, kad toks pensijos sumažinimas buvo pareiškėjui taikomas nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo pagrindu: taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (šio straipsnio nuostatos Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai) ir – Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas (šio straipsnio nuostatos paminėtu Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai). Atsižvelgiant į paminėtą Konstitucinio Teismo nutarimą bei į tai, kad pensijos sumažinimo neteisėtumą pareiškėjas sieja iš esmės tik su tam tikrų Laikinojo įstatymo nuostatų neteisėtumu bei su tiesioginiu Konstitucijos taikymu, nagrinėjamai bylai yra reikšminga ir aktualu atsakyti į šiuos pagrindinius klausimus:

1) ar pareiškėjas nepraleido ABTĮ 33 straipsnyje nurodyto termino kreiptis į teismą dėl savo tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą valstybinę pareigūnų pensiją gynimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad aukščiau nurodytu būdu sumažinta pensija pareiškėjui buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio 1 d., skundą (prašymą) Vidaus reikalų ministerijai (institucijai, kuri pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 str. 1 d. skiria ir moka tokias pensijas) dėl nurodyto sumažinimo pareiškėjas padavė 2012 m. gruodžio 3 d., o į teismą kreipėsi 2012 m. gruodžio 31 d.;

2) ar pareiškėjo teisė į jam paskirtą (nesumažintą) valstybinę pareigūnų pensiją gali būti teismo ginama visa apimtimi ta prasme, kad esant situacijai, kai sumažinta pensija buvo mokama vadovaujantis specialia tokį sumažinimą nustatančia įstatymo norma, kuri (jos taikymo eigoje) dar nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, visa neišmokėta pensijos dalis teismo gali būti priteista pareiškėjui (pažymėtina, kad Laikinojo įstatymo 5 str. taikymo požiūriu byloje nagrinėjama situacija atitinka kolegijos aprašytą situaciją);

3) teismui nustačius, kad dalis nurodytos pensijos buvo neišmokėta neteisėtai, iš ko turi būti priteista neišmokėtos pensijos dalis: iš Vidaus reikalų ministerijos, kuri (kaip buvo nurodyta aukščiau) yra įstatymo numatyta tokias pensijas skirianti ir mokanti institucija, ar valstybė, kurios įstatymų leidžiamosios valdžios institucija – Lietuvos Respublikos Seimas – nustatė Konstitucijai prieštaraujantį pensijų sumažinimo reglamentavimą.

Kolegija pažymi, kad atsakant į nurodytus klausimus yra būtina taikyti ir aiškinti ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies ir su ja siejamų specialių įstatymų, reglamentuojančių teisinius santykius dėl pensijų nepriemokų, nuostatas, Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir 110 straipsnio nuostatas. Nurodytų teisės normų aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kuri savo faktinėmis aplinkybėmis yra analogiška nagrinėjamai bylai. Todėl šiomis teisės aiškinimo taisyklėmis yra būtina vadovautis ir nagrinėjamoje byloje (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Be to, nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis (joje nurodytos teisės aiškinimo taisyklės bei išvados dėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, tinkamumo tokio pobūdžio administracinėse bylose) yra reikšminga nagrinėjamai bylai ir ABTĮ 13 straipsnio taikymo prasme. Pagal šią teisės normą, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Pasisakydama dėl pirmojo iš aukščiau nurodytų klausimo, kolegija pažymi, kad paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje yra pateiktas situacijos dėl pažeistų teisių išmokant sumažintas pensijas gynimo laike aiškinimas, pagal kurį, taikant pagal analogiją Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 27 punkto nuostatas, teismo buvo konstatuota, kad pažeistos teisės dėl valstybinės pareigūnų pensijos mokėjimo gali būti teismo ginamos per 3 metus nuo tos dienos, kurią pareiškėjas sužinojo arba turėjo sužinoti apie sprendimo, su kuriuo jis sieja savo teisių pažeidimą, priėmimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas šio termino nepažeidė, todėl klausimas dėl pareiškėjo pažeistų teisių gynimo laike pirmosios instancijos teismo yra išspręstas iš esmės teisingai.

Pasisakydama dėl antrojo iš aukščiau nurodytų klausimo, kolegija pažymi, kad paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje yra pateiktas Konstitucijos 110 straipsnio nuostatos (kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai) taikymo aiškinimas, pagal kurį teismas, spręsdamas tokio pobūdžio ginčus, yra saistomas šios nuostatos imperatyvo. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje situacijoje teismas negalėjo taikyti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio, neatsižvelgdamas ir į tai, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo (buvo oficialiai paskelbtas) tik 2012 m. rugsėjo 21 d. Todėl atsakovų apeliaciniame skunde šiuo klausimu nurodyti argumentai kolegijos pripažintini nepagrįstais ir yra atmetami.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Tenkinti atsakovų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė ir kitų, atsakovų apeliaciniame skunde nenurodytų motyvų, kurie leistų suabejoti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo pagrįstumu (ABTĮ 136 str.).

Pasisakydama dėl apelianto prašymo atidėti teismo sprendimo vykdymą, kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas 4 mėnesių terminą, per kurį turi būti išmokėta pareiškėjui priteista suma, iš esmės teisingai išsprendė priimto sprendimo vykdymo laike klausimą, todėl paminėtas apelianto prašymas kolegijos netenkintinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis