2020-07-15 Nr. AB-13631-3-64-3-00127-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2157-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00127-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. S. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2018 m. gruodžio 4 d. iki 2018 m. gruodžio 17 d. netinkamomis sąlygomis, prilygusioms kankinimui, jis buvo laikomas Šiaulių TI ir dėl to patyrė neturtinę žalą. Nurodė, kad atvykęs į Šiaulių TI ir prieš iš jo išvykdamas, E. S. būdavo uždaromas į laikino sulaikymo kameras, kuriose laikėsi nemalonus kvapas, būdavo netvarkinga, prirūkyta, drėgna, nebuvo vėdinimo. Pažymėjo, kad šiose patalpose jis buvo laikomas nuo 2 iki 6 valandų.

3. Pareiškėjas nurodė, kad naudodamasis tualetu matant kitiems asmenims, jautė pažeminimą, kadangi prie sanitarinio mazgo nebuvo jokių sienelių ar užuolaidų. Pažymėjo, kad kratos metu buvo liepiama nusirengti ir daiktus sudėti į plastmasines voneles, o kol pareigūnas tikrindavo daiktus, tekdavo stovėti šaltyje vienomis glaudėmis ir matant kitiems asmenims. Prieš E. S. paskiriant į gyvenamąsias kameras, jis buvo laikomas karantino kamerose, kuriose buvo nešvaru, netvarkinga, ant grindų buvo išsiliejusios fekalijos, tvyrojo nemalonus kvapas, buvo šalta ir drėgna. Taip pat nebuvo duodamas maitinimas.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad po karantino jis buvo paskirtas į Šiaulių TI kamerą Nr. 46, kurioje nebuvo vėdinimo, trūko vietos judėti, buvo šalta ir drėgna, kameroje buvo blakių. Nurodė, kad kreipėsi į gydytojus, kad išrašytų tepalo, tačiau jo negavo. Blakes sugaudė ir parodė Šiaulių TI direktoriui, tačiau kameroje jokia dezinfekcija nebuvo atlikta. Dėl netinkamų laikymo sąlygų E. S. patyrė neturtinę žalą – pažeminimą, neigiamus išgyvenimus.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, prašė pareiškėjo skundą atmesti.

6. Atsakovas paaiškino, kad E. S. nuo 2018 m. gruodžio 3 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d. Šiaulių TI kameroje Nr. 46 buvo laikomas su dar 2–4 asmenimis ir jam teko nuo 3,66 iki 6,11 kv. m gyvenamojo ploto. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nacionalinis teisinis reguliavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, ir nurodė, kad pareiškėjui tenkantis plotas visas dienas buvo didesnis nei 3,6 kv. m, todėl teisės aktuose nustatytus reikalavimus atitiko.

7. Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių TI kiekvienoje kameroje laikomam asmeniui yra skiriamas teisės aktuose nustatytas inventorius bei valymo priemonės. Įstaigos administracija iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalauja palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką yra atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Nurodė, kad nuo 2017 m. birželio mėnesio į kameras išduodamas tualeto šepetys, šluota, šiukšlių semtuvėlis. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį atliekamas patalpų pagrindinis valymas. Esant reikalui, Šiaulių TI administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą, o patalpų deratizacija vykdoma esant poreikiui. Teigė, kad pateiktos kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo žurnalo kopijos patvirtina, jog aktualiu laikotarpiu kameroje Nr. 46 buvo atlikta dezinsekcija. Pažymėjo, kad atsakovo atstovas nuolat operatyviai reaguoja į pastebėtus kenkėjus ir juos naikina. Duomenų, kad pareiškėjas dėl sukandžiojimo būtų kreipęsis į medikus, nėra.

8. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų neišskyrė, jam blogesnių kalinimo sąlygų nesudarė ir jokių teisės aktuose nenustatytų ribojimų netaikė.

9. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad E. S. Šiaulių TI laikino sulaikymo patalpose buvo laikomas 2018 m. gruodžio 3 d., tačiau ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2018 m. gruodžio 4 d.

10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų kalinimo sąlygų į Šiaulių TI direktorių nesikreipė. Atsakovo nuomone, E. S. neįrodė, kad jam buvo padaryta žala, o Šiaulių TI administracija veikė kaip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Akcentavo, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

11. Papildomame atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovas nurodė, kad į Šiaulių TI atvykę nuteistieji ir suimtieji, kol įforminami dokumentai bei atliekama krata, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, esančias administraciniame pastate. Įforminus dokumentus ir atlikus asmens kratas bei patikrinus daiktus, naujai atvykę asmenys laikinai uždaromi į režiminiame korpuse esančias kitas trumpalaikio laikymo kameras. Suimtojo arba nuteistojo krata skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant), visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą bei išvykstant iš jos.

12. Atsakovas paaiškino, kad į tardymo izoliatorių priimtiems suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama jų medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas. Asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne daugiau kaip dviem valandoms, gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Į dviejų valandų laiko tarpą neturi būti įskaitomas laikas, skirtas medicininei apžiūrai bei sanitariniam švarinimui, tačiau siekiant kuo operatyvesnio suimtųjų (nuteistųjų) paskyrimo į kameras, minėtų asmenų naudai medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas atliekami per tas dvi valandas. Atsakovas nurodė, kad režiminiame korpuse esančiose trumpalaikio laikymo kamerose Nr. 1–9 asmenys laikomi ne ilgiau kaip dvi valandas, po to jie paskirstomi į gyvenamąsias kameras. Įstatymų leidėjas neįpareigoja registruoti duomenų, kiek asmenų kartu su pareiškėju buvo uždaryta į trumpalaikio laikymo kameras. Nurodė, kad stengiamasi asmenis paskirstyti taip, jog jiems tenkantis plotas būtų ne mažesnis, nei teisės normose įtvirtintas minimalus plotas. Atsakovas akcentavo, kad higienos normose nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui, o laikinojo sulaikymo patalpos nėra gyvenamosios patalpos. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad šiose patalpose yra įrengti sanitariniai mazgai, jie iš trijų pusių yra atitverti ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, tačiau asmenys, jų žodiniu prašymu, nuvedami į atskirą tualeto patalpą, o tai visiškai užtikrina jų privatumą naudojantis sanitariniais mazgais. Šiose kamerose taip pat yra įrengta šalto vandens tiekimo / nubėgimo sistema bei čiaupai, yra suolai. Atsakovas pažymėjo, kad E. S. laikymas laikino sulaikymo patalpose buvo trumpalaikis ir jam neigiamų pasekmių bei negrįžtamų sveikatos sutrikimų negalėjo sukelti. Asmens krata taip pat nėra ilgai trunkantis procesas, todėl pareiškėjui negalėjo sukelti tokių stiprių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti vertinami kaip neturtinė žala.

13. Atsakovas pažymėjo, kad skundų dėl trumpalaikio laikymo kamerų nebuvo gauta, todėl jos nebuvo tikrintos, tačiau pateikė teismui patikrinimo aktus Nr. PA.6-145 ir Nr. PA.6-378, iš kurių matyti, kad tikrinant kitas trumpalaikio laikymo patalpas bei kratos patalpas, pažeidimų nebuvo nustatyta. Kadangi patalpos tvarkomos bei prižiūrimos vienodai, teigė, kad galima konstatuoti, jog ir trumpalaikio laikymo kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų nebuvo.

14. Atsakovas nurodė, kad pagal Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. gruodžio 21 d. įsakymą Nr. 1/01-356, asmenims, atvykusiems į įstaigą praėjus maitinimo metui, duodamas sausas davinys.

15. Atsakovas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti E. S. orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Nurodė, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą lemti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pažymėjo, kad nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą

16. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše yra įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. Šio straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymuose nustatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, kad pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka.

II. 17. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. birželio 3 d. sprendimu pareiškėjo E. S. skundą patenkino iš dalies: pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

18. Aptaręs su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Įvertinęs byloje esančią 2019 m. vasario 22 d. pažymą Nr. 60/09-698, teismas nustatė, kad pareiškėjas E. S. nagrinėjamu laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 3 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d. Šiaulių TI gyvenamojoje kameroje Nr. 46 su dar 2–4 asmenimis buvo laikomas iš viso 10 dienų ir jam teko nuo 3,66 iki 6,11 kv. m kameros ploto, taigi visas dienas E. S. tenkanti gyvenamojo ploto norma minimalius reikalavimus atitiko. Teismas pažymėjo, kad minėtame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, jog apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, turi būti įskaičiuojamas į bendrą kameros plotą. Europos Žmogaus Teisių Teismo vertinimu, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

19. Išanalizavęs duomenis apie kameros Nr. 46 dydį, sanitarinio mazgo užimamą plotą ir kameroje buvusių asmenų skaičių, teismas nustatė, kad kai šioje kameroje buvo laikomi 5 asmenys, iš kameros ploto (18,33 kv. m) atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (1,632 kv. m.), E. S. teko 3,33 kv. m, t. y. mažiau negu 3,6 kv. m, bet daugiau kaip 3 kv. m. Teismas atkreipė dėmesį, kad kai šioje kameroje buvo laikomi 3–4 asmenys, net ir atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m. Įvertinęs pateiktos pažymos apie baldų užimamą plotą duomenis, teismas nustatė, kad perteklinių gultų šioje kameroje nėra. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog E. S. galimybė judėti tarp baldų buvo itin suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

20. Aptaręs Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos normos HN 134:2015) 12, 14, 16, 17 ir 39 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad atsakovo pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – Nacionalinis sveikatos centras) Šiaulių departamento ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai patvirtina, jog tik 2018 m. gegužės 10 d. operatyviosios valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės metu, siekiant įvertinti pareiškėjų skunduose minimus faktus dėl galimų higienos normos reikalavimų pažeidimų, Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose buvo įvertinta ir kameros Nr. 46 būklė dėl patalpų ir įrenginių priežiūros ir buvo nustatyta, kad kameroje dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos yra be gaubtų, suraišiotos raiščiais, vizualiai matomų pelėsių nėra; mikroklimato parametrai (oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, galimybė išvėdinti patalpas) šioje kameroje nebuvo tikrinami. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad atsakovas nepateikė jokių duomenų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes (šalta, drėgna, nėra vėdinimo) jo laikymo kameroje, nors pagal įrodinėjimo naštos bylose dėl žalos atlyginimo taisyklę, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad E. S. Šiaulių TI kameroje Nr. 46 buvo laikomas pažeidžiant Higienos normos HN 134:2015 16 punkto, reguliuojančio patalpų oro temperatūrą, santykinę oro drėgmę ir oro judėjimo greitį, reikalavimus, o tai Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme sudaro pagrindą konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

21. Aptaręs Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 151–157 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktų matyti, jog bendro naudojimo vietos, kratos patalpos ir jose esantys įrenginiai buvo tikrinami 2018 m. vasario 13 d., patikrinimo akte užfiksuota, kad kratos patalpose naudojamas inventorius yra švarus. Taigi, E. S. atvykus į Šiaulių TI, jo krata, liepiant išsirengti, buvo atliekama vykdant teisės aktų reikalavimus, kokius teisės aktus Šiaulių TI pareigūnai pažeidė, liepdami daiktus sudėti į plastmasinę vonelę, pareiškėjas nenurodė, jo teiginys dėl kratos atlikimo yra abstraktus, be to, E. S. į Šiaulių TI nagrinėjamu laikotarpiu atvyko tik vieną kartą ir tik vieną kartą iš jo išvyko, todėl kratų patalpose galėjo būti du kartus. Atsižvelgiant į tai, skunde nurodytų aplinkybių konstatuoti, kad pareiškėjui Šiaulių TI jo krata buvo atliekama pažeidžiant teisės aktuose nustatytą tvarką ar higienos normos reikalavimus, ir dėl to jis galėjo patirti neturtinę žalą, nepakanka.

22. Aptaręs Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11, 19 ir 20 punktų bei Higienos normos 134:2015 2 ir 11.2 punktų nuostatas bei įvertinęs atsakovo atsiliepime nurodytas aplinkybes apie asmenų laikymą trumpalaikio laikymo kamerose bei šiuose kamerose esančias sąlygas ir Šiaulių TI pateiktuose pažymose nurodytą informaciją apie 2018 m. liepos 27 d.–rugpjūčio 10 d. atliktus remonto darbus bei pareiškėjo laikymą Šiaulių TI kamerose, teismas padarė išvadą, kad atsakovas nepateikė duomenų, paneigiančių E. S. nurodytas aplinkybes, jog patalpose buvo šalta, drėgna, buvo nemalonus kvapas, nebuvo vėdinimo. Teismas nurodė, kad sanitariniai mazgai patalpose buvo atitverti tik iš trijų pusių ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, o tai patvirtina pareiškėjo teiginius dėl atviro sanitarinio mazgo, todėl teismas sprendė, kad E. S. galėjo patirti tam tikrus nepatogumus. Įvertinęs atsakovo pateiktą informaciją apie pareiškėjo buvimo laikino sulaikymo patalpoje trukmę ir galimybę asmenis, jiems prašant, nuvesti į atskirą tualeto patalpą bei maitinimo tvarką, teismas padarė išvadą, kad trumpalaikis poveikis negali būti traktuojamas kaip neturtinė žala, laikino sulaikymo patalpose naudojantis sanitariniu mazgu negalėjo būti pažeistas E. S. privatumas ir nėra pagrindo spręsti, kad Šiaulių TI administracija pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl pareiškėjo maitinimo.

23. Teismas pažymėjo, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas atliktų patikrinimų metu konstatavo, jog Šiaulių TI nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei naikinimas vykdomas, kenkėjų kontrolės darbus pagal sutartį vieną kartą per ketvirtį atlieka uždaroji akcinė bendrovė „Profilaktinė dezinfekcija“, atlikti darbai registruojami žurnale; nariuotakojai naikinami ir pastebėjus jų buvimo pėdsakus ar gavus nusiskundimų iš Šiaulių TI laikomų asmenų. 2018 m. gegužės 14 d. patikrinimo akte Nr. PA-2772 pažymėta, kad Šiaulių TI kameroje Nr. 46 laikomų asmenų skundų dėl blakių laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 5 d. iki 2018 m. balandžio 13 d. nebuvo registruota. Teismas pažymėjo, kad išrašas iš kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo žurnale patvirtina, jog 2018 m. gruodžio 12 d. kameroje Nr. 46 buvo atlikta dezinsekcija dėl blakių. Teismas pažymėjo, kad pateikti duomenys paneigia pareiškėjo teiginį, jog jam pranešus apie kameroje pastebėtas blakes, nebuvo imtasi jokių priemonių. E. S. asmens sveikatos istorijoje nėra jokio įrašo apie jo kreipimąsi dėl sukandžiojimo. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neveikimą.

24. Aptaręs Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies bei 1.138 straipsnio 6 ir 8 punktų nuostatas bei aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismas padarė išvadą, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka.

25. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju E. S. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, tačiau atkreipė dėmesį, kad pažeidimas buvo trumpalaikis, pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu Šiaulių TI kamerose, neatitinkančiose higienos normos reikalavimų, buvo laikomas tik 10 dienų, kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros būklės ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, nesiskundė, jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos, sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė bei nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas konstatavo, kad kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nebuvo nustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti E. S. orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

26. Atsižvelgęs į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų formuojamą praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, jo trukmę ir intensyvumą, teismas padarė išvadą, kad šioje byloje nustatytas pažeidimas negali būti laikomas intensyviu ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl nėra pagrindo E. S. priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už jo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III. 27. Pareiškėjas E. S. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

28. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas. Nurodo, kad nuo 2018 m. gruodžio 4 d. iki 2018 m. gruodžio 17 d. būdamas Šiaulių TI, jis patyrė neigiamus išgyvenimus, pažeminimą. E. S. akcentuoja, kad tinkamai neįrengus sanitarinio mazgo, jam tualetu teko naudotis matant kitiems asmenims, o tai, pareiškėjo nuomone, yra žiauri sąlyga, prilygstanti kankinimui.

29. E. S. teigia, kad Šiaulių TI buvo pastatytas dar praeitame amžiuje ir sąlygos jame nebuvo geros. Pareiškėjui trūko vietos judėti, kadangi dalį kameros ploto užėmė baldai, buvo drėgna.

30. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, prašo Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 3 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjo prašymą dėl neturtinės žalos priteisimo bei pažeistų teisių pripažinimo laikyti nepagrįstu, o E. S. apeliacinį skundą atmesti.

31. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde lakoniškai dėstomi įrodymais nepagrįsti jo argumentai ir reiškiami bendro pobūdžio nusiskundimai, nebūtinai yra kilę dėl laikymo Šiaulių TI sąlygų.

32. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad E. S. skundėsi dėl galbūt netinkamą sanitarinio mazgo atskyrimo bei blogo kvapo laikino sulaikymo patalpose, o ne gyvenamojoje kameroje. Be to, pareiškėjas skundė tai, kad tiek Šiaulių TI gyvenamojoje kameroje Nr. 46, tiek laikino sulaikymo patalpose buvo šalta, drėgna, nebuvo vėdinimo. Atsižvelgęs į tai, kad E. S. laikino sulaikymo patalpose buvo laikomas 2018 m. gruodžio 3 d., o ginčo laikotarpis yra nuo 2018 m. gruodžio 4 d., atsakovas mano, kad teismas nepagrįstai nagrinėjo kalinimo sąlygas laikino sulaikymo patalpose ir net įpareigojo pateikti papildomą medžiagą apie kalinimo sąlygas šią dieną. Be to, teismas pripažino, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo skundo argumentų dėl netinkamos laikino sulaikymo patalpų temperatūros, drėgmės, vėdinimo, sanitarinio mazgo atskyrimo bei kvapo, todėl sprendė, kad E. S. galėjo patirti nepatogumus, o tai patvirtina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas.

33. Atsižvelgęs į tai, kad sanitarinio mazgo atskyrimą pareiškėjas skundė tik laikino sulaikymo patalpose, o ne gyvenamosiose kamerose, jo apeliacinio skundo argumentas dėl sanitarinio mazgo sienelių nebuvimo turėtų būti atmestas, kadangi ginčo laikotarpiu E. S. laikino sulaikymo patalpose net nebuvo.

34. Atsakovas nesutinka, kad nepateikė pakankamai įrodymų, jog Šiaulių TI gyvenamojoje kameroje Nr. 46 temperatūra, drėgmė bei vėdinimas nebuvo tinkami ir dėl abejonių vertinimo pareiškėjo naudai. Pažymi, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas gyvenamąsias kameras tikrina tada, kai gaunami kalinamų asmenų skundai. Daro išvadą, kad jeigu skundai nėra gaunami, gyvenimo sąlygos higienos normų reikalavimus atitinka. Kadangi nei E. S., nei kiti kameroje Nr. 46 laikyti asmenys aktualiu laikotarpiu sąlygų, susijusių su drėgme, temperatūra ar vėdinimu neskundė, nėra pagrindo spręsti, kad sąlygos nebuvo tinkamos.

35. Atsakovas pažymi, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, atsakovas nurodo, kad į sanitarinio mazgo plotą, skaičiuojant kameros plotą, atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pareiškėjo atžvilgiu pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas. Akcentuoja, kad įvertinus tai, jog net iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą, E. S. mažiausias tekęs plotas buvo daugiau nei 3 kv. m, nėra pagrindo iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo ar baldų užimamą plotą. Teigia, kad pareiškėjo galimybė judėti nebuvo suvaržyta, todėl E. S. apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo ploto turėtų būti atmesti.

36. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas iš esmės jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų nepateikė. Nei skunde, nei apeliaciniame skunde E. S. nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių bei išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir padarytos neturtinės žalos. Aplinkybių dėl žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pareiškėją pažeminti ir panašiai administracinėje byloje nebuvo nustatyta, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo jau suformuotos teismų praktikos ir kurti kitokį precedentą. Atsakovas pažymi, kad teismas nenustatė jokių E. S. sveikatos sutrikimų, kurie būtų tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su jo nurodytais pažeidimais, todėl, atsakovo nuomone, pareiškėjas neigiamų išgyvenimų nepatyrė. Taip pat byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o vien tik E. S. skunde išdėstyti deklaratyvūs teiginiai negali būti laikomi pakankamu pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

37. Atsakovas prieštarauja pirmosios instancijos sprendimo daliai dėl nustatytų pažeidimų gyvenamojoje kameroje ir laikino sulaikymo patalpose. Jo nuomone, įvertinus kalinimo sąlygas Šiaulių TI, pareiškėjo tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismams teikti skundai yra nepagrįsti ir turėtų būti atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 38. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį už kalinimą Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2018 m. gruodžio 4 d. iki 2018 m. gruodžio 17 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

39. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo atsovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

40. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

41. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti.

42. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.

43. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui, o 111.2 punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 111.1 ir 111.2 punktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1731/2014).

44. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 3 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d., t. y. viso 10 dienų. Šiuo laikotarpiu E. S. buvo apgyvendintas kameroje Nr. 46 kartu su dar 2-5 asmenimis ir jam teko nuo 3,66 kv. m iki 6,11 kv. m. Tai reiškia, jog ginčo laikotarpiu minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Atsižvelgiant į tai nėra jokio pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, nes minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta.

45. Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad gyvenamųjų patalpų plotą mažino baldai, teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017). Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui iš esmės buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

46. Įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, kad kameroje Nr. 46 nėra ventiliacijos, taip pat šalta ir drėgna bei atsakovo pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjas kameroje Nr. 46 buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ normos 16 punkto, reglamentuojančio patalpų oro temperatūrą, santykinę oro drėgmę ir oro judėjimo greitį, reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

47. Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai aptarė pareiškėjo skundo argumentus dėl kratos atlikimo, blakių buvimo, taip pat sąlygas laikino sulaikymo ir karantino kamerose. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Šiais skundo aspektais pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

48. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

49. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas tik 10 dienų (parų), be to, nustatyti tik higienos normos reikalavimų pažeidimai (nebuvo tinkamos ventiliacijos, šalta, drėgna)), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, kad pagrįstų, jog jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, kad nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

50. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, paneigiančių pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Kaip matyti iš teismo sprendimo, jame aptariamas sanitarinių mazgų įrengimas būtent laikino sulaikymo kamerose. Visos abejonės, susijusios su kalinimo sąlygomis, teismo pagrįstai vertintinos pareiškėjo naudai.

51. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Ramutė Ruškytė Milda Vainienė