A-143-3059-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-3059/2012

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00247-2010-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūno Drigoto ir Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinei, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. B. (toliau – pareiškėjas) skundu (b. l. 4) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą prašydamas iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės (toliau – ir atsakovas) priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Pareiškėjas nurodė, kad darbo užmokesčio dalis buvo neišmokėta dėl Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalies nuostatų, ribojusių darbo užmokesčio priedų mokėjimą, taikymo. Paaiškino, kad minima įstatymo nuostata 2009 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo (toliau – Konstitucinis teismas) nutarimu pripažinta prieštaravusia Konstitucijai, todėl atsakovas nepagrįstai ją taikydamas neišmokėjo dalies darbo užmokesčio. Teismo prašė priteisti iš atsakovo 1675,10 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį.

Atsakovas atsiliepimu su pareiškėjo prašymu nesutiko, prašė atmesti pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą, pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu, t. y. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinę laikyti trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Teigė, jog pareiškėjo tariama žala atsirado dėl įstatymo leidėjo, t.y. Lietuvos Respublikos Seimo, veiksmų. Taip pat prašė, jei teismas patenkintų pareiškėjo prašymą, sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui. Paaiškino, kad, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo išskirti ar išmokėti daugiau lėšų, nei tai nustatyta Lietuvos Respublikos įstatymais. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio teisės akto nekonstitucingumu. Be to, remiantis Konstitucijos 107 straipsniu ir Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 4 dalimi, teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, gali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai, oficialaus paskelbimo. Nurodė, kad, kaip matyti iš asmeninės uždarbio knygelės, darbo užmokesčio ribojimas pareiškėjo atžvilgiu 2009 m. nebuvo taikomas, todėl pareiškėjo prašymas netenkintinas.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 23 d. sprendimu (b. l. 24−28) pareiškėjo skundą tenkino, priteisė iš atsakovo 1759,60 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalį už 2007 m. ir 2008 m.; sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams.

Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 32), prie kurio prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, apskundė Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą, prašydamas jį panaikinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 26 d. nutartimi (b. l. 44−48) atsakovo apeliacinį skundą tenkino iš dalies. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą pakeitė: panaikino šio sprendimo dalį ta apimtimi, kuria pareiškėjui priteista 1 759,60 Lt neišmokėta darbo užmokesčio dalis iš atsakovo, ir bylą dėl šios dalies perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Likusią Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 18 d. sprendimu (b. l. 65−69) pareiškėjo skundą tenkino.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nurodytas aplinkybes ir tyrė bylą iš esmės. Remdamasis Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalimi nustatė, kad byloje tirtinas ginčas dėl darbo užmokesčio dalies 1675,10 Lt priteisimo pareiškėjui už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., kai atsakovas nemokėjo pareiškėjui visos priedų ir priemokų sumos. Iš pareiškėjo asmeninės uždarbio kortelės duomenų už 2007 m. ir už 2008 m. bei mokėjimų kodų suvestinės duomenų teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už darbą nesumokėta 1714,83 Lt (39,73 Lt sumai taikomas senaties terminas).

Iš minėtos suvestinės už 2008 m. duomenų nustatyta, kad 2008 m. vasario mėnesį pareiškėjui buvo išmokėta 92,22 Lt suma, kuri įvardinta kaip pareiškėjo dėl priedų ir priemokų ribojimo už 2 mėnesius atgal mokėtina suma. Vertindamas šias aplinkybes teismas padarė išvadą, kad minėta 92,22 Lt suma buvo įskaičiuota į minėtą 2008 m. sausio mėnesį, todėl akivaizdu, kad apskaičiuojant ginčo nepriemokos dydį už 2008 m. 92,22 Lt suma iš bendros ginčo sumos išskaičiuotina. Šią teismo išvadą patvirtino ir atsakovo pateiktas ginčo sumos apskaičiavimas 2012 m. gegužės 15 d. rašte.

Išdėstytų aplinkybių pagrindu teismas pripažino, kad pareiškėjui atsakovas dėl ginčo ribojimo už ginčo laikotarpį yra neišmokėjęs 1675,10 Lt. Teismas atkreipė dėmesį, kad nesieja šių paskaičiavimų su panaikintu teismo sprendimu, kadangi juo priteista suma neatitiko pateiktų byloje įrodymų, nes skirtumas tarp priteistos sumos ir byloje esančių paskaičiavimų susidarė 84,50 Lt, o ne 92,22 Lt. Teismas nustatė, kad šiuo metu ginčo tarp šalių dėl 1675,10 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalies nėra; ši suma pagrįsta byloje esančiais įrodymais.

Teismas pažymėjo, kad VTĮ 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2007 m. spalio 1 d. buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai; priemokos. Priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007 m. spalio 1 d. galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi VTĮ 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose numatyti priedai (už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas).

Nuo 2009 m. sausio 1 d. į darbo užmokestį, apibrėžtą VTĮ 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomi apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas. Teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2009 gruodžio 11 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, atmetė kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, jog jis nėra tinkamas atsakovas byloje.

Byloje įrodyta, kad pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais ginčo laikotarpiu buvo tiesiogiai susijęs su atsakovu, t.y. subjektu (pareiškėjo darbdaviu), privalančiu mokėti pareiškėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus. Todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, atsakovu yra darbdavys. Valstybė galėtų būti tinkamu atsakovu byloje, jeigu pareiškėjas, formuluodamas savo reikalavimus, prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais, tuo tarpu pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kai atsakovas yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys.

Teismas nustatė, jog pareiškėjo teisės ginčo laikotarpiu buvo pažeistos, jam neišmokėta ginčo suma. Reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismui pateiktas 2010 m. balandžio 22 d., taigi pareiškėjas nėra praleidęs 3 metų senaties termino, nustatyto Darbo kodekso 298 straipsnyje. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas yra pagrįstas ir teisėtas, kadangi nustatyti faktiniai bylos duomenys patvirtina, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo taikomas VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje numatytų priedų ir priemokų ribojimas.

Teismas, remdamasis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, konstatavo, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta.

Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose; iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011; 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-508/2011, teismas pažymėjo, kad atsakovas, prašydamas atidėti teismo sprendimo vykdymą metams dėl sunkios jo finansinės padėties, teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog sprendimo vykdymo atidėjimas nagrinėjamu atveju iš tiesų yra būtinas, todėl tenkinti šio prašymo nėra faktinio pagrindo.

Be to, atkreipė atsakovo dėmesį, kad klausimas dėl asignavimų, reikalingų priteistai darbo užmokesčio nepriemokai išmokėti, yra susijęs su teismo sprendimo vykdymu, o ne su šioje byloje nagrinėjamu ginču. Teismas pareiškėjo prašymą tenkino ir priteisė iš atsakovo 1675,1 Lt neišmokėto darbo užmokesčio už 2007 m. ir 2008 m. (mokesčiai neišskaičiuoti).

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniu skundu (b. l. 72–74) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimą, atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime pasisakė, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnis tiek, kiek jame nėra nustatyta, kad Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo įsigaliojimo, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų konstitucingumo yra nukreipiama į ateitį. Pagal Konstituciją iki Konstitucinio Teismo sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, oficialaus paskelbimo daroma prielaida, kad toks teisės aktas atitinka Konstituciją, o teisinės pasekmės (pvz. atitinkamos institucijos priimtas sprendimas nesuteikti tam tikros teisės ar teisinio statuso), atsiradusios tokio teisės akto pagrindu, yra laikomos teisėtomis. Atsakovo sprendimai nuo 2007 m. iki 2008 m. riboti pareiškėjo priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo. Tačiau iki šio momento priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti - nesukėlę realių teisinių pasekmių.

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pasisakė, jog Darbo kodekso 298 straipsnyje įtvirtintas terminas nėra tapatus ieškinio senaties terminui (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Jis reglamentuoja ne teisės ginti pažeistus interesus trukmę, bet materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą, faktiškai nustatydamas tam tikras priteistinų išmokų ribas, kurios nustatomos ne pinigų suma, bet konkrečiu terminu. Šis terminas sudaro materialinės teisės dalį - darbuotojas neturi materialinės teisės prisiteisti išmokų daugiau kaip už trejus metus, t.y. neturi teisės į skundo patenkinimą didesne apimtimi, nepriklausomai nuo to, yra ar nėra pasibaigęs ieškinio senaties terminas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą materialinę teisę. Ieškinio senaties pabaigos teisinės pasekmės yra svarstomos tik po to, kai yra konstatuojama, ar asmuo turi materialinę teisę (Civilinio kodekso 1.131 str.). Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, į šį pažeidimą per visą kreipimosi į teismą termino eigą nereaguoja, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė buvo pažeista. Termino eigos pradžia siejama ne tik su konkrečia diena, kurią asmuo sužinojo apie savo teisės pažeidimą, bet ir su momentu, kai asmuo privalėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas apie savo pažeistas teises sužinodavo kiekvieną mėnesį gaudamas atsiskaitymo lapelius, tačiau jokių pretenzijų nereiškė. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-662-1735/2011 („Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010) bei 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-575-1831/2011 galima teigti, kad atitinkamais atvejais ieškinio senatis apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. Nagrinėjamu atveju reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas praleidus nustatytą terminą.

3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė tiek materialines, tiek procesines teisės normas, pažeidė konstitucinius teisingumo, teisinės valstybės, visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui bei teisėtų lūkesčių principus, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovo sprendimai riboti pareiškėjo priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, trejų metų ieškinio senaties terminas yra praleistas, todėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimas yra naikintinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už 2007–2008 metus, susidariusios dėl šiuo laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) numatytos priedų ir priemokų ribos.

2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011 („Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010, p. 261–275) yra konstatavusi, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo (legislatyvinės omisijos) buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Toks teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugos užtikrinimui atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog pagal Konstituciją (inter alia jos 48 straipsnį) negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui (nagrinėjamu atveju –pareigūnui), kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, atliekančiam įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Neužtikrinus Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą, būtų pažeidžiama ne tik tiesiogiai Konstitucijoje įtvirtinta asmens teisė, bet ir inter alia konstituciniai lygiateisiškumo, teisingumo ir teisinės valstybės principai (pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimai).

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas). Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. Kadangi šioje byloje pareiškėjas į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo (teisingo apmokėjimo už darbą) kreipėsi nepažeisdamas terminų, nustatytų tokiems reikalavimams pareikšti, byloje nenustatyta jokių kitų aplinkybių, užkertančių (ribojančių) galimybę realizuoti aptariamą teisę, taip pat paisant iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo. Atitinkamai teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas. Pareiškėjas to reikalauja, bet iki šiol tai neatlikta, todėl pažeista jo teisė šiuo atveju turi būti ginama, teismui priimant sprendimą.

Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi – asmuo net ir per įstatyme nustatytą terminą kreipęsis į teismą dėl inter alia iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai tokių teisių apginti teisme negalėtų. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Juk iš tiesų, kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, šiuo konstituciniu imperatyvu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis); kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių; kad nebūtų pažeistos asmens teisės; kad asmuo, kuriam būtų taikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas). Be to, ši Konstitucijos nuostata atspindi konstitucinį principą, – vieną iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, – kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Kolegija pažymi, kad aukščiau nurodytos teisės aiškinimo nuostatos (taisyklės) yra pateiktos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, kuri savo faktinėmis aplinkybėmis bei teisės taikymo aspektu yra analogiška nagrinėjamai bylai. Todėl, vadovaujantis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008-07-03 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nurodytas aiškinimas kolegijos taikytinas iš šioje administracinėje byloje. Taigi konstatuotina, kad apeliaciniame skunde teisės taikymo klausimu nurodyti argumentai prieštarauja teisėjų kolegijos aukščiau nurodytiems argumentams, todėl jie yra atmetami kaip nepagrįsti.

Atsakydama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija taip pat pažymi, kad, skirtingai negu nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas aptarė šio ir DK 298 straipsnio nustatyto trejų metų termino taikymo skirtumą ir ypatumus. Teismo apskaičiuota pareiškėjui priteistino darbo užmokesčio dalies suma (pažymėtina, kad apeliaciniame skunde šio apskaičiavimo teisingumas nėra kvestionuojamas) patenka į DK 298 straipsnio nustatyto termino ribas (laiko, už kurį gali būti priteistas nesumokėtas darbo užmokestis, ribas). Atsižvelgdama į pareiškėjo skundo padavimo teismui laiką (2010-04-22), kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjas nepraleido DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto trejų metų senaties termino kreiptis į teismą dėl savo pažeistos teisės į ginčo darbo užmokesčio dalį gynimo pirmosios instancijos teismo nustatyta apimtimi.

Taigi tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m.birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas

Stasys Gagys