2024-04-24 Nr. AB-6695-3-61-3-00601-2024-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-259-442/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00601-2024-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 49; 59.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2024 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Jolantos Malijauskienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. N. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. kovo 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. N. (toliau – ir pareiškėjas) 2024 m. vasario 21 d. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. 24S50588, kuriuo nuspręsta pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti jį savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas 2024 m. kovo 12 d. pateikė teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo vykdymą iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje. Pareiškėjas nurodė, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas.

II. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. kovo 13 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Teismo įsitikinimu, pareiškėjas nepagrindė, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės pasunkės ar taps neįvykdomas teismo sprendimas. Pareiškėjas nedetalizavo, kokia neatitaisoma žala kiltų išvykus į užsienio valstybę, taip pat nenurodė, kaip pasunkės ar taps neįmanomu teismo sprendimo vykdymas. Teismo vertinimu, prielaida, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Todėl teismas nenustatė pagrindo taikyti prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, taip pat kad minėtos priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo sustabdyti Sprendimo vykdymą.

Atskirajame skunde pabrėžiama, kad prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pateikė pareiškėjo atstovas, o ne pareiškėjas, todėl teismas privalėjo priimti nutartį dėl pareiškėjo atstovo – advokato, o ne dėl jo atstovaujamojo.

Nors pirmosios instancijos teismas to tiesiogiai nenurodė, tačiau rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-159-629/2024, kuri nagrinėjamu atveju yra neaktuali.

Pareiškėjas ir jo sutuoktinė yra garbaus amžiaus, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena nuo (duomenys neskelbtini), tuo pačiu adresu. Priverstinai išsiuntus pareiškėją iš jo gyvenamosios vietos, jam kils neatitaisoma žala. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) neturi gyvenamosios vietos ar giminių, kurie juo rūpintųsi, be to, jo sutuoktinė ir vaikai liktų Lietuvoje.

Pareiškėjas yra buvęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pilietis, jis negyveno (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini). Sprendime atsakovas, remdamasis (duomenys neskelbtini) įstatymu „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“ Nr. (duomenys neskelbtini), nurodė, kad pareiškėju rūpinsis (duomenys neskelbtini) institucijos, tačiau minėtas įstatymas galioja (duomenys neskelbtini) piliečiams, be to, perkeltiems iš karo zonos, o ne (duomenys neskelbtini) pilietybę turintiems asmenims, „išvarytiems“ iš kitos šalies. Todėl teismo argumentai, kad šiuo atveju neįrodyta, jog pareiškėjui kils neigiamos pasekmės, kurių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas, yra nepagrįsti.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą su juo nesutinka.

Atsakovas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pabrėžia, kad pareiškėjo argumentai yra abstraktūs ir prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, pareiškėjas nepagrindė skundo reikalavimų pagrįstumo ir reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygų.

Pareiškėjo leidimas nuolat gyventi Lietuvoje buvo panaikintas Migracijos departamento 2023 m. balandžio 6 d. sprendimu. Pareiškėjas 2024 m. vasario 13 d. apklausos metu Migracijos departamente nurodė, kad pageidauja sugrįžti į kilmės valstybę, turi leidimą nuolat gyventi (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas apklausos metu nenurodė, kad pageidauja būti grąžinamas į (duomenys neskelbtini). Skundžiamu Sprendimu Migracijos departamentas tik įpareigojo pareiškėją savanoriškai grįžti į užsienio valstybę bei įspėjo, kad per nustatytą laiką pareiškėjui neišvykus iš Lietuvos Respublikos bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo. Pareiškėjas pateikė prašymą pratęsti savanoriško išvykimo terminą iki 2024 m. balandžio 13 d., kuris buvo patenkintas. Migracijos departamentas pabrėžia, kad sprendimas dėl pareiškėjo priverstinio išsiuntimo nėra priimtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. kovo 13 d. nutarties, kuria teismas atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę bei sustabdyti Sprendimo vykdymą, pagrįstumas ir teisėtumas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y., prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas taip pat turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu asmuo neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017; kt.).

Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus. Be to, pagal administracinių teismų praktiką, gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-516-525/2018).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Migracijos departamentas 2023 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 23S44437 panaikino pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu (leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesiu iš eilės). Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-10336-809/2023 pareiškėjo skundą atmetė. Šis teismo sprendimas apeliacine tvarka nebuvo skundžiamas ir įsiteisėjo 2023 m. spalio 14 d.

Byloje skundžiamu Sprendimu Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 127 straipsnio 1, 3 ir 6 dalimis, nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti jį savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti, – (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti skundžiamo Sprendimo vykdymą iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje. Pareiškėjas argumentavo, kad nepritaikius minėtos reikalavimo užtikrinimo priemonės teismo sprendimas gali pasunkėti ar tapti neįvykdomas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, pareiškėjo argumentus bei bylos medžiagą, konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomoms reikalavimų užtikrinimo priemonėms taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl sprendimų, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti, yra nurodęs, jog tokie sprendimai pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-641-822/2023). Tuo atveju, jeigu užsienietis savanoriškai neišvyktų iš Lietuvos Respublikos, galėtų būti svarstoma dėl Įstatymo 126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio pagrindo atsakovui priimti sprendimą dėl asmens išsiuntimo, tačiau šis sprendimas taip pat galėtų būti skundžiamas teismui, tuo pačiu reiškiant ir prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo (Įstatymo 128 str. 2 d. 1 p.) (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-608-822/2023).

Migracijos departamentas patvirtino, kad sprendimas dėl pareiškėjo priverstinio išsiuntimo šiuo metu nėra priimtas. Taigi prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo metu nebūtų proporcingas, kadangi pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių, įrodymais pagrįstų aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. N. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. kovo 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Gintaras Kryževičius

Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys