2025-01-22 Nr. AB-1504-3-61-3-06788-2024-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-224-821/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06788-2024-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Ivetos Pelienės (pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Magda“ atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gruodžio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Magda“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl rašto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Magda“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) Licencijavimo ir leidimų skyriaus 2024 m. lapkričio 5 d. raštą Nr. A51-160735/24(3.3.2.26E-LIC) „Dėl leidimo prekiauti išdavimo“ (toliau – ir Raštas).

Pareiškėjas skunde taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti Administracijos direktoriaus 2022 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. 30-511/22 „Dėl pritarimo Vilniaus miesto tipinio dizaino kioskų (paviljonų) sklaidos schemai ir reikalavimams tipinio dizaino kioskams (paviljonams)“, 2023 m. lapkričio 16 d. įsakymo Nr. 30-2630/23 „Dėl leidimų prekiauti (teikti paslaugas) viešosiose vietose netipinių kioskų (paviljonų) valdytojams 2023–2024 metais išdavimo“ ir 2024 m. vasario 21 d. įsakymo Nr. 30-362/24 „Dėl leidimų prekiauti (teikti paslaugas) viešosiose vietose išdavimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Administracijos direktoriaus įsakymai) galiojimą pareiškėjui. Pareiškėjas šį prašymą grindė tuo, kad jis šiuo metu vykdo veiklą netipiniame paviljone, bet, vadovaujantis Administracijos direktoriaus įsakymais, jis nuo 2024 m. gruodžio 1 d. privalės esamą paviljoną atnaujinti į tipinį paviljoną. Pareiškėjas yra smulkus verslininkas, todėl bet kokie finansinės naštos pasikeitimai turi itin didelę reikšmę jo veiklos pelningumui. Pareiškėjas teigė, kad, tiriant Administracijos direktoriaus įsakymų teisėtumą, tikslinga sustabdyti šių teisės aktų galiojimą pareiškėjui, nes: 1) įgyvendinant Administracijos direktoriaus įsakymų reikalavimus, pareiškėjas patirs itin dideles išlaidas, keisdamas esamą paviljoną į tipinį paviljoną; 2) jei bus konstatuotas Administracijos direktoriaus įsakymų neteisėtumas, pareiškėjas galės toliau tęsti veiklą netipiniame paviljone, nepatyręs nebūtinų išlaidų; 3) jei Administracijos direktoriaus įsakymai bus pripažinti teisėtais, pareiškėjas pakeis savo paviljoną į reikalavimus atitinkantį tipinį paviljoną arba visiškai nukels netipinį paviljoną, atsakovui kompensuojant patirtas išlaidas.

II. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2024 m. gruodžio 5 d. nutartyje nusprendė priimti pareiškėjo UAB „Magda“ skundą, netenkinti pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją iki 2024 m. gruodžio 23 d. pateikti teismui atsiliepimą į skundą ir visą turimą medžiagą, susijusią su ginčijamo sprendimo priėmimu, bei grąžinti pareiškėjui 7,50 Eur žyminio mokesčio permoką.

Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pažymėjo, kad pareiškėjas prašė stabdyti ne ginčijamo akto galiojimą, o aktų, kurie reglamentuoja jo veiklą ir yra taikomi ne tik jam, bet ir platesniam subjektų ratui, galiojimą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nėra numatyta galimybė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti norminių aktų galiojimą. Pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nėra tiesiogiai susijusi su pareikšto reikalavimo užtikrinimu, t. y. Rašto teisėtumu ir pagrįstumu, šiuo prašymu pareiškėjas siekia užtikrinti tarp proceso šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti šį pareiškėjo prašymą.

III. Pareiškėjas UAB „Magda“ atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gruodžio 5 d. nutartį ir perduoti 2024 m. lapkričio 26 d. prašymo / skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas teigia, kad jis šioje byloje prašė teismo ištirti norminių administracinių aktų – Administracijos direktoriaus įsakymų – teisėtumą. Kadangi pareiškėjas nėra viešojo administravimo subjektas, jis skunde pirmiausiai prašė panaikinti Raštą, ir kartu prašė ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą, šiuo aspektu nėra padarytas joks proceso teisės normų pažeidimas. Tačiau teismas skundžiamoje nutartyje neišsprendė prašymo ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą priėmimo klausimo, o prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones išsprendė atsietai. Teismas, nepasisakydamas dėl visų skundo / prašymo klausimų, pažeidė ABTĮ 108 straipsnio nuostatas. Be to, pareiškėjas, atsižvelgdamas į skundžiamoje nutartyje išdėstytus argumentus, tvirtina, kad, ištyrus Administracijos direktoriaus įsakymų teisėtumą, būtų apgintos ne tik pareiškėjo, bet ir kitų asmenų teisės.

Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai išsprendė reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą. Teismas šį pareiškėjo prašymą išnagrinėjo atskirai nuo 2024 m. lapkričio 26 d. prašymo / skundo sisteminės esmės ir neatsižvelgė į tai, kad atsakovas dėl pareiškėjo priėmė daug administracinių sprendimų, kurie buvo pridėti prie prašymo / skundo ir kuriuose nurodyta, jog pareiškėjui nuo 2024 m. gruodžio 1 d. nebus išduotas leidimas prekiauti (teikti paslaugas) paviljone. Šie administraciniai sprendimai, įskaitant ginčijamą Raštą, buvo priimti vadovaujantis Administracijos direktoriaus įsakymais, kurių teisėtumo ištyrimas turi esminę reikšmę sprendžiant, ar pareiškėjo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti. Pareiškėjas pakartotinai nurodo, kad jis šiuo metu vykdo veiklą netipiniame paviljone, o, įgyvendindamas reikalavimą įrengti tipinį paviljoną, jis patirtų dideles išlaidas (pagal vieną iš pasiūlymų – daugiau nei 53 tūkst. Eur), kurios laikytinos sunkiai atitaisoma finansine žala.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti pareiškėjo atskirąjį skundą.

Atsakovas teigia, kad pareiškėjo prašymas neatitinka sąlygų reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti (be kita ko, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti tokias priemones), todėl teismas pagrįstai netenkino šio prašymo. Be to, nors pareiškėjas turi teisę prašyti ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą, jis neturi teisinio pagrindo reikalauti, kad toks prašymas būtų išspręstas jau skundo priėmimo stadijoje. Teismas priėmė skundžiamą nutartį, nepažeisdamas proceso teisės normų, o priešingi pareiškėjo teiginiai yra atmestini.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad ne bet kokia pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis gali būti atskirojo skundo objektu. Vadovaujantis ABTĮ 152 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui: 1) šio įstatymo nustatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai.

Šiuo atveju pareiškėjo skundžiamoje teismo nutartyje nuspręsta: 1) priimti pareiškėjo skundą; 2) netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę; 3) įpareigoti atsakovą per nustatytą terminą pateikti atsiliepimą į skundą ir visą turimą medžiagą, susijusią su Rašto priėmimu; 4) grąžinti pareiškėjui žyminio mokesčio permoką. Teisėjų kolegija nustatė, kad ABTĮ nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įtvirtinta galimybė atskiruoju skundu apskųsti nutarties dalis dėl skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo, įpareigojimo atsakovui pateikti atsiliepimą į skundą (prašymą ir pareiškimą) ir turimą medžiagą bei žyminio mokesčio permokos grąžinimo, taip pat šios nutarties dalys neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas 2024 m. gruodžio 17 d. rezoliucija nepagrįstai priėmė nagrinėti pareiškėjo atskirąjį skundą visa apimtimi, o procesas pagal pareiškėjo atskirojo skundo dalį, kurioje reikalaujama panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl pareiškėjo skundo priėmimo, įpareigojimo atsakovui pateikti atsiliepimą į skundą ir turimą medžiagą bei žyminio mokesčio permokos grąžinimo pareiškėjui, yra nutrauktinas.

Teisėjų kolegija, tikrindama teismo nutarties dalį, kurioje buvo netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Administracijos direktoriaus 2022 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. 30-511/22 „Dėl pritarimo Vilniaus miesto tipinio dizaino kioskų (paviljonų) sklaidos schemai ir reikalavimams tipinio dizaino kioskams (paviljonams)“, 2023 m. lapkričio 16 d. įsakymo Nr. 30-2630/23 „Dėl leidimų prekiauti (teikti paslaugas) viešosiose vietose netipinių kioskų (paviljonų) valdytojams 2023–2024 metais išdavimo“ ir 2024 m. vasario 21 d. įsakymo Nr. 30-362/24 „Dėl leidimų prekiauti (teikti paslaugas) viešosiose vietose išdavimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ galiojimą pareiškėjui, pažymi, jog, pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje yra išvardytos taikytinos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tarp jų – ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas (3 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja (šia teise) piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones neturi būti grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su ginčo sprendimu iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012, 2017 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3799-261/2017). Paprastai reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-752/2011).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858‑602/2010, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).

Pabrėžtina ir tai, kad asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, kad neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti jo interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-735/2014, 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019). Taigi, pareiškėjas, prašydamas teismo sustabdyti Administracijos direktoriaus įsakymų galiojimą pareiškėjui, turėjo nurodyti argumentus, dėl kurių tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra būtinas, ir pateikti tai pagrindžiančius įrodymus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą su 2024 m. lapkričio 26 d. skundu, kuriame suformulavo vieną materialųjį reikalavimą – panaikinti Raštą, kuris skirtas A. T. (vadovaujantis bylos medžiaga ir viešai prieinama informacija, šis asmuo eina UAB „Magda“ direktoriaus pareigas). Iš Rašto turinio matyti, kad šiuo administraciniu sprendimu buvo atsakyta į 2024 m. lapkričio 4 d. prašymą išduoti leidimą prekiauti (teikti paslaugas) iš kiosko ar paviljono. Rašte nurodyta, kad, vadovaujantis Administracijos direktoriaus 2024 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 30-362/24 patvirtinto Leidimų prekiauti (teikti paslaugas) viešosiose vietose išdavimo ir panaikinimo tvarkos aprašo 40.2.1 punktu, leidimas neišduodamas neįrašytiems į savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintus kioskų (paviljonų) savininkų, kuriems išduodami leidimai prekiauti (teikti paslaugas) viešosiose vietose, sąrašus; atsižvelgiant į tai, kad A. T. nėra įrašytas į Administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintus kioskų (paviljonų) savininkų sąrašus, negalima išduoti leidimo prekiauti (teikti paslaugas) iš kiosko ar paviljono.

Pareiškėjas skunde pateikė procesinio pobūdžio prašymus, tarp jų – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, taip pat ištirti norminių administracinių aktų, t. y. Administracijos direktoriaus įsakymų, teisėtumą. Pareiškėjas skunde išdėstė argumentus, kuriais remdamasis tvirtino, kad Administracijos direktoriaus įsakymai yra neteisėti (pvz., nurodytais įsakymais pažeidžiama Lietuvos Respublikos Konstitucija, nes pareiškėjui sudaromos itin nepalankios verslo sąlygos, ribojamos galimybės laisvai rinktis ir vykdyti veiklą savo nuožiūra, varžoma iniciatyva ieškant kompromiso), bei teigė, kad, nors Rašte vadovaujamasi tik Administracijos direktoriaus 2024 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 30-362/24 „Dėl leidimų prekiauti (teikti paslaugas) viešosiose vietose išdavimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, tačiau realiai buvo taikomi ir kiti jo nurodyti norminiai aktai (Administracijos direktoriaus 2022 m. kovo 10 d. įsakymas Nr. 30-511/22 „Dėl pritarimo Vilniaus miesto tipinio dizaino kioskų (paviljonų) sklaidos schemai ir reikalavimams tipinio dizaino kioskams (paviljonams)“ ir 2023 m. lapkričio 16 d. įsakymas Nr. 30-2630/23 „Dėl leidimų prekiauti (teikti paslaugas) viešosiose vietose netipinių kioskų (paviljonų) valdytojams 2023–2024 metais išdavimo“).

Teisėjų kolegijos vertinimu, tikrinamoje nutartyje pagrįstai nuspręsta netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Administracijos direktoriaus įsakymai yra taikomi ne tik pareiškėjui, bet ir platesniam subjektų ratui. Nepaisant to, pareiškėjas nepateikė argumentų, kodėl Administracijos direktoriaus įsakymų galiojimas turi būti sustabdytas tik pareiškėjui. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nėra tiesiogiai susijusi su pareiškėjo pareikšto materialiojo skundo reikalavimo – panaikinti Raštą – užtikrinimu. Kaip minėta, Rašte atsakovas atsisakė išduoti pareiškėjo direktoriui leidimą prekiauti (teikti paslaugas) iš kiosko ar paviljono. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui išduotas ankstesnis leidimas galiojo iki 2024 m. lapkričio 30 d. (žr., pvz., Administracijos direktoriaus 2024 m. gegužės 17 d. raštą Nr. A51-74674/24(3.3.2.29E-PAS „Dėl įspėjimo nukelti netipinio dizaino kioską (paviljoną)“). Pastebėtina, kad Administracijos direktoriaus įsakymų galiojimo pareiškėjui sustabdymas savaime nesuponuotų teisės pareiškėjui prekiauti (teikti paslaugas) iš nurodyto paviljono nuo 2024 m. gruodžio 1 d., nepaisant Rašte įforminto atsisakymo išduoti jam atitinkamą leidimą, bei nesukurtų pareigos atsakovui išduoti pareiškėjui atitinkamą leidimą pagal naują pareiškėjo prašymą (jeigu pareiškėjas pateiktų naują prašymą išduoti leidimą prekiauti (teikti paslaugas) iš kiosko ar paviljono). Taigi, pareiškėjas neįrodė ryšio tarp prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės ir jo nurodytos galinčios kilti žalos (t. y. išlaidų pakeičiant arba pašalinant netipinį kioską), ir vien dėl to jo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones negali būti patenkintas.

Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo argumentus dėl jo prašymo ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą priėmimo, nurodo, kad, ABTĮ 33 straipsnyje nustatyta tvarka sprendžiant skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo klausimą, yra vertinami skunde (prašyme, pareiškime) suformuluoti materialieji reikalavimai. Skunde (prašyme, pareiškime) pareikštas procesinio pobūdžio prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą paprastai neturi teisinės reikšmės, sprendžiant skundo (prašymo, pareiškimo) priėmimo klausimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas ištirti Administracijos direktoriaus įsakymų teisėtumą yra susijęs ne su jo skundo priimtinumu nagrinėti, o su prielaidomis patenkinti materialųjį skundo reikalavimą – panaikinti Raštą. Primintina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą, o nutartis (jos dalis) dėl skundo priėmimo negali būti apskųsta atskiruoju skundu, todėl teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl pareiškėjo atskirojo skundo argumentų šiuo aspektu. Papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas, manydamas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišnagrinėjo jo prašymo ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą arba šį prašymą išnagrinėjo netinkamai, savo nesutikimo argumentus galės išdėstyti apeliaciniame skunde dėl galutinio pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, bet netinkamai išsprendė pareiškėjo atskirojo skundo priėmimo klausimą. Atsižvelgiant į tai, procesas pagal atskirojo skundo dalį, kurioje reikalaujama panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl skundo priėmimo, įpareigojimo atsakovui pateikti atsiliepimą į skundą ir turimą medžiagą bei žyminio mokesčio permokos grąžinimo pareiškėjui, yra nutraukiamas, likusi atskirojo skundo dalis atmetama, o pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kurioje atsisakyta tenkinti prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 8 dalimi, 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

nutraukti procesą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Magda“ atskirojo skundo dalį, kurioje prašoma panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gruodžio 5 d. nutarties dalis dėl pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Magda“ skundo priėmimo, įpareigojimo atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai iki 2024 m. gruodžio 23 d. pateikti teismui atsiliepimą į skundą ir visą turimą medžiagą, susijusią su ginčijamo sprendimo priėmimu, bei 7,50 Eur žyminio mokesčio permokos grąžinimo pareiškėjui.

Kitą pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Magda“ atskirojo skundo dalį atmesti.

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gruodžio 5 d. nutarties dalį, kurioje nuspręsta netenkinti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Magda“ prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis