2020-12-16 Nr. AB-23933-3-61-3-03124-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3158-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03124-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. (P. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. R. (P. R.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas P. R. (P. R.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 1 584 000 Eur neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Vilniaus PN kalėjo laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 19 d. iki 2019 m. birželio 20 d. nuolat pažeidžiant teisės aktų nuostatas. Buvo pažeidžiama jo teisė į privatumą ir šeimos gyvenimą. Buvo laikomas patalpose, kuriose buvo nuo 7 iki 11 žmonių, todėl buvo pažeista jo teisė į privatumą. Laiškus turėdavo pateikti išsiuntimui neužklijuotus, kad jie būtų patikrinti Vilniaus PN administracijos, taip buvo pažeidžiama jo teisė į privatų susirašinėjimą. 2018 m. liepos 18 d. buvo atlikta krata, po kurios nerado savo bylos medžiagos, laiškų, drabužių ir kitų asmeninių daiktų. Po kratos nebuvo pildomi dokumentai, su jais nebuvo supažindintas. Telefonai įrengti bendro naudojimo patalpose ir jo telefoninius pokalbius galėjo girdėti tiek pareigūnai, tiek kiti nuteistieji. Skambučių skaičius buvo ribojamas, tekdavo rinktis kam skambinti: ar artimiesiems, ar advokatui. Neturėjo teisės į ilgalaikius pasimatymus su šeima, nes tokie pasimatymai priklauso tik nuteistiesiems, kurie turi sutuoktinį ar asmenį, su kuriuo turi vaiką, įstatymas nenumato ilgalaikių pasimatymų su tėvais ar kitais artimaisiais. Nuteistieji nuolat yra perkėlinėjami iš kameros į kamerą, tai trukdo užmegzti socialinius ryšius su kitais nuteistaisiais, ir taip sudaromos kliūtys tarpusavio bendravimui. Naudojantis dušu kartu su kitais asmenimis, nebuvo užtikrinama teisė į privatumą. Už šiuos pažeidimus pareiškėjas neturtinę žalą vertino 120 000 Eur;

2.2. Pareiškėjui nebuvo užtikrinta minties, sąžinės ir religijos laisvė. Vilniaus PN nuteistieji buvo laikomi grupėse nuo 7 iki 11 žmonių, nebuvo galima atlikti religinių apeigų, kol pareiškėjas buvo laikomas drausmės grupėse, jo nelankė šventikai. Drausmės grupėje buvo sudaryta galimybė lankytis koplyčioje kartą per mėnesį, tačiau nebuvo galima atlikti religinių apeigų, nes joje nesilankė šventikai, nebuvo religinėms apeigoms skirto inventoriaus. Negalėjo reikšti savo minčių, nes dėl to buvo galima gauti nuobaudą, negalėjo rašyti įvairių minčių, ateities planų užrašų knygelėje, nes tokie užrašai būdavo paimami kratų metu. Už minties, sąžinės ir religijos laisvės neužtikrinimą pareiškėjas neturtinę žalą vertino 48 000 Eur;

2.3. Buvo pažeista pareiškėjo saviraiškos laisvė, nes negalėjo naudotis ryšio priemonėmis, susitikti su žiniasklaidos atstovais. Vilniaus PN bibliotekoje nebuvo naujų knygų, esanti literatūra buvo pasenusi, todėl buvo pažeista pareiškėjo teisė į sužinojimą. Jam buvo ribojama galimybė naudotis internetu, sportuoti, dirbti, užsiimti kitokia veikla. Buvo ribojama telefoninių skambučių trukmė, jis negalėjo kalbėti telefonu kiek norėjo. Nebuvo užtikrinama teisė sportuoti, dirbti, tai sumažino jo saviraiškos laisvę. Už šios laisvės suvaržymą pareiškėjas neturtinę žalą vertino 78 000 Eur;

2.4. Pareiškėjui buvo apribota teisė į veiksmingą teisinę gynybą. 2018 m. liepos 18 d. atliktos kratos metu iš jo buvo paimta tiek baudžiamosios, tiek administracinės bylos medžiaga, todėl jis negalėjo įgyvendinti teisės gintis. Jam būnant drausmės grupėje ir kamerų tipo patalpose, nebuvo galima naudotis elektroniniais prietaisais, todėl negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisės į teisinę gynybą. Visus dokumentus turėjo spausdinti Vilniaus PN spausdintuvais, todėl nebuvo užtikrinamas dokumentų slaptumas. Vilniaus PN nesudarė galimybės kreiptis į tarptautines institucijas dėl pažeidimų, nes nebuvo suteikta vertėjo, teisininko pagalba. Iš nuteistųjų turi būti paimami elektroniniai prietaisai vadovaujantis Vilniaus PN direktoriaus nutarimu, tačiau su tokiu nutarimu jis supažindintas nebuvo, todėl iš jo kompiuteris buvo atimtas neteisėtai. Už teisės į veiksmingą teisinę gynybą neužtikrinimą pareiškėjas neturtinę žalą vertino 240 000 Eur;

2.5. Pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Vilniaus PN nuteistuosius, kurie negaudavo artimųjų paramos, aprūpindavo higienos priemonėmis ir piniginėmis lėšomis drabužiams įsigyti, tačiau nuteistieji, kurie gaudavo artimųjų paramą maistui įsigyti, privalėjo už gautas lėšas pirkti higienos priemones ir drabužius. Vilniaus PN kai kuriems nuteistiesiems leisdavo pasirinkti gyvenamąją vietą. Nesutiktina su nuteistųjų kalinimo sąlygų diferencijavimu pagal tai, kur jie atlieka bausmę, ar pataisos namuose, ar drausmės grupėse, ar kamerų tipo patalpose;

2.6. Nebuvo tinkamai organizuota nuosavybės apsauga. 2018 m. liepos 18 d. vyko krata, kurioje pareiškėjas nedalyvavo ir kratos metu buvo paimti jo daiktai. Nuteistųjų daiktai saugomi gyvenamosiose patalpose arba daiktų sandėlyje, kompiuterinė įranga saugoma tam skirtose dėžėse, tačiau iš kompiuterių buvo vagiama ir naikinama informacija. Ne kartą kreipėsi dėl to į Vilniaus PN administraciją, tačiau jo skundai nebuvo registruojami, ir jis nesulaukė atsakymų į pateiktus skundus. Daiktus sandėlyje saugo patys nuteistieji, daiktai neregistruojami, todėl bet kada gali dingti. Nuteistųjų daiktus pareigūnai tikrina nuteistiesiems to nežinant ir tokios patikros nėra fiksuojamos dokumentuose. Už netinkamą teisinės gynybos ir nuosavybės apsaugos organizavimą pareiškėjas neturtinę žalą vertino 240 000 Eur;

2.7. Buvo pažeista pareiškėjo teisė į mokslą. Vilniaus PN nesudarė galimybių pareiškėjui mokytis ir tobulėti, bibliotekoje nebuvo mokslinės literatūros, dėl ko negalėjo savarankiškai mokytis ir tobulėti. Vilniaus PN neužtikrino teisės studijuoti. Už teisės mokytis neužtikrinimą pareiškėjas neturtinę žalą vertino 48 000 Eur;

2.8. Buvo pažeista pareiškėjo teisė sudaryti santuoką. Negalėjo įgyvendinti teisės į santuoką, nes jo prašymai leisti sudaryti santuoką su tos pačios lyties asmeniu nebuvo registruojami, o iš pareiškėjo buvo šaipomasi. Už teisės sudaryti santuoką neužtikrinimą pareiškėjas neturtinę žalą vertino 96 000 Eur;

2.9. Pareiškėjas buvo nuolat kankinamas. Dėl stuburo problemų jam buvo sunku miegoti dviaukštės lovos antrame aukšte, tačiau Vilniaus PN administracija į tai neatsižvelgė. Nakties metu nebuvo užtikrinama tvarka, būdavo triukšminga, šviesa būdavo kartais naktį įjungiama, todėl prabusdavo. Kameroje nebuvo užtikrinamas vėdinimas, dėl to nuolat kildavo konfliktai tarp nuteistųjų. Kamerose nebuvo televizorių, laikrodžių, lygintuvo, drabužinių, dėl to patyrė dvasinius išgyvenimus, kankinimą. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo maži, dengti stogeliais, dėl ko pasivaikščiojimų metu buvo per karšta vasaros metu ir per šalta žiemos metu. Pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo sporto įrangos, todėl buvo suvaržyta jo teisė mankštintis. Kadangi pasivaikščiojimo kiemeliuose metu kiti nuteistieji rūkydavo, buvo priverstas kvėpuoti prirūkytu oru. Nebuvo sudaromos sąlygos naudotis socialinės reabilitacijos programomis. Vilniaus PN administracija nedirbo su nuteistaisiais, nevyko socialinė reabilitacija, priešingai, Vilniaus PN administracija skatino nesantaiką tarp nuteistųjų. Jam buvo ribojama galimybė nusipirkti maisto produktų, tabako gaminių ir drabužių. Higienos priemonės buvo išduodamos normuotai. Naudojantis dušu buvo neužtikrinamas pareiškėjo privatumas. Už kalinimą netinkamomis sąlygomis ir patirtus kankinimus pareiškėjas neturtinę žalą vertino 480 000 Eur;

2.10. Dėl visų skunde išvardintų aplinkybių pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, diskomfortą, sveikatos sutrikimus, socialinių ryšių susilpnėjimą, pažeidimai tesėsi nuolat.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas nesutikimą su skundu grindė šiais argumentais:

4.1. Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, naudojasi bendro naudojimosi patalpomis – sanitariniais mazgais, dušo patalpomis, poilsio kambariais, kirpykla, koplyčia, pasivaikščiojimų kiemais, valgykla, poilsio kambariais, biblioteka, kompiuterių naudojimo patalpomis, aktų sale, patalpa su sporto inventoriumi, lankosi sveikatos priežiūros tarnyboje, socialinės reabilitacijos užsiėmimuose, mokosi mokykloje, lankosi pas psichologus, naudojasi pasimatymų biuro patalpomis (pasimatymų su lankytojais metu) ir pan.;

4.2. Pataisos įstaigoje pareiškėjui buvo sudarytos vienodos sąlygos, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas Vilniaus PN nėra, taip pat nepateikta duomenų, jog Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjui atvykus į Vilniaus PN, jis buvo paskirtas į paprastąją nuteistųjų grupę, tačiau nuolat darė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus, dėl ko buvo perkeltas į drausmės grupę, kamerų tipo patalpas. Pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodo, kad jo teisės yra nepagrįstai varžomos, tačiau nenurodo jokių Vilniaus PN administracijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo aplinkybių arba nurodo jas kaip paremtas tik prielaidomis ir subjektyvia pareiškėjo nuomone;

4.3. Kratos Vilniaus PN yra atliekamos remiantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymo V-362 pagrindu, todėl pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos;

4.4. Vilniaus PN yra įrengti taksofonai, kurie atitinka visus reikalavimus;

4.5. 2017 m. pradžioje Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis, o pareiškėjas galėjo pasirinkti, kuriomis dušo kabinomis naudotis, todėl tai atitinka teisės aktų reikalavimus;

4.6. Vilniaus PN yra įrengta koplyčia, kurioje pareiškėjas turėjo galimybę išpažinti religiją ir atlikti religines apeigas. Vilniaus PN administracija neturi teisinio pagrindo įpareigoti dvasininką lankyti nuteistuosius ar nustatyti apsilankymų dažnumą;

4.7. Pasivaikščiojimai nuteistiesiems suteikiami tiek esant drausmės grupėje, tiek esant bendrose grupėse. Pasivaikščiojimai atitinka teisės aktų reikalavimus;

4.8. Patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, Vilniaus PN laikosi nuteistiesiems nustatytos dienotvarkės, todėl pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos;

4.9. Vilniaus PN administracija nuteistųjų subkultūros apraiškų netoleruoja, o vykdant savo funkcijas vadovaujasi galiojančiais teisės aktais, imasi visų būtinų priemonių, užkertančių subkultūros tradicijoms egzistuoti;

4.10. Vilniaus PN egzistuoja akredituotos elgesio pataisos programos, taikomos nuteistųjų socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės, teikiama pagalba. Pareiškėjo Individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje yra fiksuoti duomenys apie visas taikytas socialinės reabilitacijos programas / priemones;

4.11. Pareiškėjas nepagrindė, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikė jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti neturtinės žalos sumą. Taip pat nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės turėjo įtakos jo sveikatai.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškėjo P. R. skundą atmetė.

6. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) nustatytas valstybės atsakomybės sąlygas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), pagal kurias vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (111.1. punktas); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (111.2. punktas), įvertinęs atsakovo atstovo pateiktą informaciją apie patalpų, kuriuose buvo kalinamas pareiškėjas plotą ir miegamųjų vietų skaičių, nustatė, kad pareiškėjui teko apie 3,19 kv. m ploto, o tai atitinka teisės aktų reikalavimus.

7. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, kaip konkrečiai buvo apribota jo teisė bendrauti, dalintis maistu ar tabako gaminiais. Pareiškėjo argumentus šiuo aspektu teismas vertino kaip bendro pobūdžio nusiskundimus, kurie nėra pagrįsti faktiniais duomenimis.

8. Teismas, atsakydamas į skundo argumentus dėl teisės į susirašinėjimo slaptumą, akcentavo, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimų kontekste yra neišvengiamas.

9. Teismas dėl ribojamos galimybės skambinti telefonu, klausimosi, iš atsakovo atstovo pateiktų nuotraukų nustatė, jog telefono kabina yra atskirta stiklu, kas užtikrina skambinančiojo privatumą. Pažymėjo, kad teisės aktai nenustato jokių papildomų reikalavimų telefonų (taksofonų) įrengimui. Vilniaus PN paaiškino, kad nuteistiesiems įrengti taksofonai atitinka visus reikalavimus, nuteistiesiems galimybė paskambinti telefonu yra užtikrinama nepertraukiamai. Teismas, vadovaudamasis BVK 102 straipsnio 5 dalimi, Vidaus tvarkos taisyklių 124 punktu, nenustatė, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė skambinti telefonu, taip pat nepateikta duomenų apie konkrečius pareiškėjo teisių pažeidimų faktus. Teismas sprendė kad pareiškėjo teisė į susirašinėjimo ir bendravimo slaptumą nebuvo pažeista.

10. Teismas, vadovaudamasis BVK 73 straipsnio 2 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais dėl ilgalaikių pasimatymų kalinamiems asmenims suteikimo, nenustatęs, kad pareiškėjas būtų siekęs gauti ilgalaikių pasimatymų, teikė prašymus ir šie jo prašymai nebuvo patenkinti, darė išvadą, kad vien abstraktūs skundo teiginiai dėl pasimatymų nesuteikimo nesudaro pagrindo teigti, jog buvo pažeistos teisės aktų nuostatos.

11. Teismas dėl pareiškėjo perkėlimo į kitas kameras ir pažeistos teisės į privatumą, atsižvelgęs į atsakovo atstovo paaiškinimus, nustatė, kad pareiškėjas buvo patalpinamas į kameras atsižvelgiant į tuo metu esantį užimtumą bei laisvas vietas kamerose, taip pat siekiant užtikrinti minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimus. Pareiškėjo dažnas perkėlinėjimas buvo sąlygotas jo veiksmų. Aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo perkeltas tik 6 kartus nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovo perkėlimas nebuvo dažnas reiškinys. Be to, pareiškėjo perkėlimas buvo susijęs su jo pačio elgesiu, t. y. jis atliko nuobaudas, kurios jam buvo skirtos už įstaigos režimo reikalavimų pažeidimus. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus aptartu aspektu.

12. Teismas, vertindamas skundo argumentų dėl naudojimosi dušu pagrįstumą, vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) 28 ir 44 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais ir iš pateiktų nuotraukų nustatė, kad dušo vietos yra atskirtos pertvaromis, todėl darė išvadą, kad įstaigoje laikomiems asmenims buvo užtikrinta teisės aktuose numatyta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše, nepažeidžiant jų privatumo.

13. Teismas dėl skundo argumentų apie kratas ir dingusius daiktus nurodė, kad pareiškėjas nepateikė tikslių aplinkybių apie daiktų dingimą, nepateikė išsamios informacijos apie dingimo aplinkybes. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl jam priklausančių daiktų dingimo. Nesant objektyvių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo nurodytą daiktų dingimo faktą, teismas atmetė pareiškėjo argumentus.

14. Teismas, vadovaudamasis BVK 145 straipsnio 1 dalimi, be kita ko, akcentuodamas, kad: pataisos namuose nustatytų tvarkos taisyklių būtina laikytis visiems nuteistiesiems, o šių tvarkos taisyklių nesilaikymas yra pagrindas skirti drausminę nuobaudą; laikini teisių ribojimai yra sąlygojami pačio pareiškėjo veiksmų, atmetė pareiškėjo argumentus dėl apribotos galimybės atliekant nuobaudas kamerų tipo patalpose rašyti laiškus, skambinti telefonu.

15. Teismas iš bylos duomenų nenustatė, kad Vilniaus PN kratų metų buvo paneigta pareiškėjo teisę į minties laisvę. Pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai buvo pažeista jo minties laisvė, kaip tai paveikė pareiškėją. Teismas darė išvadą, jog pats kratų organizavimo ir atlikimo faktas nėra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo minties laisvė būtų pažeista.

16. Teismas, akcentuodamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija), BVK, Vidaus tvarkos taisyklių nuostatas religijos laisvės aspektu, įvertinęs atsakovo atstovo paaiškinimus ir nuotraukas, iš kurių nustatė, kad Vilniaus PN II-ame gyvenamajame korpuse, kurio antrame aukšte įrengtos drausmės grupės gyvenamosios patalpos, nuobaudas atliekantiems nuteistiesiems religinėms apeigoms atlikti įrengta koplyčia bei Vilniaus PN direktoriaus įsakymu patvirtintos Drausmės grupės nuteistųjų bei nuteistųjų atliekančių nuobaudą kamerų tipo patalpose, koplyčios ir poilsio kambario lankymo tvarkos turinį, vertino, kad nuobaudas drausmės grupėje ar kamerų tipo patalpose atliekantiems nuteistiesiems sudaryta galimybė išpažinti religiją specialiai tam įrengtoje koplyčioje. Teismas darė išvadą, jog religijos laisvė yra užtikrinama, pareiškėjui nėra ribojama teisė išpažinti jam norimą religiją ar tikėjimą, taip pat patalpose pagal galimybes lankosi šventikas. Pareiškėjo argumentai, jog pataisos įstaigoje lankosi tik katalikų šventikas, o nuteistųjų skaičiaus vienoje patalpoje nurodymas nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo teisė išpažinti ar keisti religija buvo apribota.

17. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentų dėl neužtikrintos saviraiškos laisvės pagrįstumą, atsižvelgė į atsakovo atstovo paaiškinimus, jog visiems nuteistiesiems yra galimybė naudotis bendro naudojimo patalpomis – sanitariniais mazgais, dušo patalpomis, kirpykla, koplyčia, pasivaikščiojimų kiemais, valgykla, poilsio kambariais, biblioteka, kompiuterių naudojimo patalpomis, aktų sale, patalpa su sporto inventoriumi, lankytis sveikatos priežiūros tarnyboje, socialinės reabilitacijos užsiėmimuose, mokytis mokykloje, lankytis pas psichologus, naudotis pasimatymų biuro patalpomis (pasimatymų su lankytojais metu) ir pan., taip pat užtikrinama teisė naudotis telefonu BVK 102 straipsnio nustatyta tvarka. Skambinimo telefonu tvarką nustato Vidaus tvarkos taisyklės.

18. Teismas pažymėjo, jog laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų darbas yra reglamentuotas BVK antrajame skirsnyje (125–135 str.), be kita ko, pareigos kiekvieną nuteistąjį aprūpinti darbu pataisos įstaigoms teisės aktai nenustato.

19. Teismas sprendė, kad Vilniaus PN teisės naudotis telefonu, žiūrėti televizorių, naudotis biblioteka yra tinkamai užtikrinamos, todėl pareiškėjo atžvilgiu teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjo teiginiai dėl saviraiškos laisvės neužtikrinimo yra neatitinkantys tikrovės ir yra nepagrįsti.

20. Teismas akcentavo, kad į bylą nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjas būtų savalaikiai kreipęsis į administraciją dėl kilusių nepatogumų kreipiantis dėl jo pažeistų teisių gynimo. Pareiškėjas nenurodė konkrečių argumentų ar aplinkybių, kaip buvo pažeista jo teisė į teisminę gynybą. Pareiškėjas vien tik bendro pobūdžio nusiskundimais Vilniaus PN pareigūnų veiksmų neteisėtumo neįrodė. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui priklausantis kompiuteris buvo paimtas dėl jo pataisos namų tvarką pažeidžiančio elgesio. Todėl šie pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvūs, o nesant juos pagrindžiančių įrodymų laikomi nepagrįstais ir yra atmetami.

21. Teismas, apžvelgęs BVK nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus pareiškėjo akcentuojamos diskriminacijos aspektu, pažymėjo, kad nuteistųjų suskirstymas į tam tikras grupes negali būti pripažįstama kaip diskriminacijos apraiška, o būtent tokiu teisiniu reguliavimu siekiama objektyviai pagrįstų ir teisėtų tikslų, nustatytų BVK. Teismas vertino, kad pareiškėjas nebuvo diskriminuojamas.

22. Teismas, pareiškėjui nepateikus duomenų dėl daiktų dingimo, atmetė skundo argumentus dėl 2018 m. liepos 18 d. Vilniaus PN drausmės grupėje kratos metu paimtų daiktų.

23. Teismas, įvertinęs Vilniaus PN paaiškinimus, atsakant į skundo argumentus dėl daiktų ir kompiuterių patikrinimų, vadovaudamasis BVK, Vidaus tvarkos taisyklių, Kalėjimų departamento direktoriaus 2016 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. V-125 patvirtinto Elektros prietaisų įsigijimo, perdavimo ir naudojimosi laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatomis, reglamentuojančiomis galimybes nuteistiesiems naudotis elektros prietaisais ir kitais daiktais bei ribojimus, konstatavo, jog pareiškėjo atžvilgiu vykdomi kompiuterio programinės įrangos patikrinimai, siekiant užtikrinti teisės aktais nustatytą tvarką, yra teisėti.

24. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra pateikta duomenų, kurie leistų patvirtinti pareiškėjo išdėstytus faktus apie tariamą pareiškėjo teisės į nuosavybę paneigimą. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Be to, pareiškėjas su skundais ir prašymais į įstaigos administraciją dėl to nesikreipė, todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti.

25. Teismas, vadovaudamasis BVK 145 straipsnio 1 dalimi, akcentuodamas, kad nevykdant Vilniaus PN įtvirtintų tvarkos ir drausmės reikalavimų, nuteistieji turi prisiimti ir iš to kylančias neigiamas pasekmes, įskaitant ir laikinai patiriamą tam tikrų teisių suvaržymą, atmetė pareiškėjo argumentus dėl teisės į mokslą pažeidimo.

26. Teismas, nenustatęs, kad pareiškėjas dėl santuokos sudarymo kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, pareiškėjo argumentus šiuo aspektu vertino kaip tikrovės neatitinkančius pasisakymus.

27. Teismas, įvertinęs Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemelių ir kitų patalpų nuotraukas, atsakovo atstovo paaiškinimus šiuo aspektu, vertino, kad šios patalpos nėra apgailėtinos ar netinkamos būklės.

28. Teismas vertino atsakovo atstovo paaiškinimus dėl socialinės reabilitacijos ir sutiko su Vilniaus PN pozicija, jog nuteistasis turi savanoriškai dalyvauti pataisos įstaigoje vykdomose programose. Tai, kad pareiškėjo atžvilgiu nėra vykdoma socialinė reabilitacija, priklauso tik nuo pačio pareiškėjo. Teismas konstatavo, jog pareiškėjo teisė į socialinę reabilitaciją yra užtikrinta pilna apimtimi.

29. Teismas atmetė skundo argumentus dėl nuteistųjų suskirstymo į kastas toleravimo, nes iš atsakovo atstovo paaiškinimų nustatė, kad Vilniaus PN administracija pataisos įstaigoje imasi visų reikiamų priemonių, kad būtų užkirstas kelias susidaryti galimoms konfliktinėms situacijoms tarp nuteistųjų. Nuteistųjų priskyrimas vienai ar kitai subkultūrinei grupei yra reiškinys, kurį suponuoja nuteistųjų tarpusavio santykiai ir toleruojamas tik nuteistųjų socialinėje terpėje. Teismas akcentavo, kad neturi duomenų įvertinti apie Vilniaus PN administracijos nuteistųjų subkultūros apraiškų toleravimą. Darė išvadą, jog vykdant savo funkcijas Vilniaus PN vadovaujasi galiojančiais teisės aktais, imasi priemonių, užkertančių subkultūros tradicijoms egzistuoti. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjas būtų savalaikiai kreipęsis į administraciją dėl kilusių nepatogumų jam dėl Vilniaus PN veiksmų, susijusių su subkultūros toleravimu. O tokių duomenų nesant, pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmestini.

30. Teismas, įvertinęs aktualias Vidaus tvarkos taisyklių ir BVK nuostatas, nurodė, kad nuteistųjų teisė minkštai atsisėti ir atsigulti dienos metu, kai nemiegama pagal nuteistųjų dienotvarkę, teisės aktuose nenumatyta. Be to, pareiškėjas su skundais ir prašymais į įstaigos administraciją nesikreipė, todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu yra bendro pobūdžio, todėl yra nepagrįsti.

31. Teismas, vertindamas skundo argumentų dėl galimybės apsipirkti ribojimo pagrįstumą, nurodė, kad nuteistieji yra laisvi organizuoti savo apsipirkimus, todėl nekonstatavo Vilniaus PN neteisėtų veiksmų dėl apsipirkimo tvarkos netinkamo organizavimo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas skunde neįvardija, kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu Vilniaus PN būtu pažeidę pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

32. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo įrodyti visas valstybės civilinės atsakomybės sąlygas. Pareiškėjo teiginiai pagrįsti tik prielaidomis ar bendro pobūdžio nusiskundimais, niekaip nepatvirtinti objektyviais duomenimis, pareiškėjas nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės (nepateikė duomenų, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti), priežastinio ryšio tarp tariamos neteisėtos veiklos ir kilusių pasekmių. Skunde taip pat nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjo nurodomos aplinkybės nulėmė realų pareiškėjo teisių pažeidimą.

33. Teismas nenustatė, kad Vilniaus PN pareigūnai, valstybės tarnautojai bei kiti darbuotojai būtų atlikę neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjas nenurodė, kuo jis grindžia nurodytos žalos dydį, kaip apskaičiuoja prašomą priteisti žalą. Teismas pažymėjo, kad taikant bausmių vykdymo įstatymus vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs, nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių. Atskirų bausmių vykdymo tvarką ir sąlygas reglamentuojančiuose BVK skyriuose numatytos pataisos priemonės nuteistiesiems taikomos atsižvelgiant į jų asmenybę bei elgesį bausmės atlikimo metu, taip pat į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį.

34. Teismas pabrėžė, kad nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas.

III. 35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nešališkai išnagrinėti jo procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 1 584 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, išreikalauti iš Vilniaus PN reikalingus įrodymus.

36. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas, šališkas, priimtas ignoruojant aukščiausią galią turinčius teisės aktus, todėl neteisėtas. Pareiškėjas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia šiais argumentais:

36.1. Teismas, konstatuodamas, kad pareiškėjui buvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta minimalaus ploto norma, nepasisakė dėl skundo akcentuojamo privatumo, esant patalpoje iki 11 asmenų, pažeidimo, kuris turi būti konstatuotas tarptautinio teisinio reglamentavimo kontekste;

36.2. Teismas nepagrįstai vertino skundo argumentus dėl teisės į privatumą pažeidimo vykdant nuolatinę nuteistųjų priežiūrą kaip bendro pobūdžio nusiskundimus. Teisę į privatumą gina tarptautinis teisinis reglamentavimas, Konstitucija, be to, ši teisė ginama ir EŽTT praktikoje. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovo atstovas pagal BVK 4 straipsnį negalėjo taikyti BVK 112 straipsnio 2 dalies, bet ją nuolat taikė. Taip pat teismas nepasisakė dėl to, kad BVK 110 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytas draudimas ir 99 straipsnio 5 dalies reikalavimas paneigia pareiškėjo teisę į privatumą. Šios BVK nuostatos savaime suponuoja pareiškėjo teisės į privatumą skunde keliamais aspektais pažeidimą. Atsakovo atstovas skundo argumentų šiuo aspektu nepaneigė, todėl visos abejonės turėjo būti vertinamos pareiškėjo naudai;

36.3. Tai, kad atsakovo atstovas nepateikė jokių duomenų apie 2018 m. liepos 18 d. atliktą kratą ir jos atlikimo aplinkybes, patvirtina skundo argumentų dėl šios kratos metu pareiškėjo paimtų daiktų pagrįstumą. Be to, įstatymas nenustato kratos atlikimo tvarkos, ribojimų, o tai patvirtina kratos neteisėtumą;

36.4. Teismo argumentai, kad pareiškėjas objektyviais įrodymai nepagrindė skundo reikalavimų, yra nepagrįstas, nes pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, tokių įrodymų pateikti negali. Taip pat nagrinėjamu atveju neatsižvelgta į tai, kad pareiškėjo skundai nebuvo registruojami ir buvo išmetami;

36.5. Teismas nepagrįstai nepripažino privatumo naudojantis telefonu pažeidimo, nes nedidelis stiklas aplink telefoną neužtikrina privatumo nuo nuteistųjų ir pareigūnų. Šiuo aspektu BVK 102 straipsnio 3 dalis patvirtina, kad privatumas bendraujant telefonu neįmanomas. Teismas nepasisakė dėl diskriminacijos ir lygiateisiškumo principo pažeidimo skambinant telefonu, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą buvo apribota tuo atveju, kai skambinant advokatui išnaudojami telefono skambučiai artimiesiems. Teisė į privačius skambučius ir teisė neribotai skambinti advokatui negali būti tapatinamos;

36.6. Nepagrįstas teismo vertinimas, jog pareiškėjas turėjo rašyti prašymus dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo. BVK 94 straipsnio 3 dalis nenustato pareiškėjui galimybės turėti ilgalaikių pasimatymu su partneriu. Tokiu būdu yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės;

36.7. Teismas nepagrįstai atmetė skundo argumentus dėl nepagrįsto perkėlimo iš vienos kameros į kitą, neteisingai nustatęs perkėlimų skaičių, kurių buvo ne 6, o 11;

36.8. Nepagrįsti teismo motyvai ir išvados dėl naudojimosi dušu dažnumo. Europos kalėjimų taisyklių 19.4 punkte nustatyta, kad naudotis dušu reikia leisti kasdien, o jei tai neįmanoma – 2 kartus per savaitę. Teismo vertinimas, kad sienelių tarp dušų be durų buvimas užtikrina privatumą, yra nepagrįstas;

36.9. Teismas nepagrįstai nekonstatavo teisės į privatumą pažeidimo paimant kompiuterį ir tikrinant jame esančią privačią informaciją. Atsakovo atstovas neneigė aplinkybės, kad kompiuteris buvo tikrinamas. Kadangi kratos atliekamos nedalyvaujant nuteistiesiems, duomenų pagrįsti šiai aplinkybei pateikti negali;

36.10. Nepagrįstai atmesti skundo argumentai dėl pareiškėjo teisių apribojimų jam paskirus drausminę nuobaudą ir kalint kamerų tipo patalpose, nes tarptautinis teisinis reglamentavimas, Konstitucija ir EŽTT praktika nenustato galimybės apriboti teisę į privatumą paskiriant drausminę nuobaudą;

36.11. Pareiškėjo teisė į minties laisvę neabejotinai buvo pažeista, ką patvirtina aplinkybė, jog buvo skaitomi pareiškėjo rašyti laiškai;

36.12. Pareiškėjo teisė į religiją pažeista tuo aspektu, kad nėra įmanoma pakeisti religijos ir tikėjimo, kadangi Vilniaus PN lankosi tik krikščioniško tikėjimo šventikas, o drausmės grupėje šventikai nesilanko. Be to, nepaneigtos skunde nurodytos aplinkybės, kad esant patalpose iki 11 asmenų, nėra galimybės atlikti religines apeigas vienam, tai, kad koplyčioje galima lankytis tik kartą per mėnesį, neleidžiama naudotis turima religine medžiaga, kiti nuteistieji trukdo įgyvendinti šią teisę, nesuteikiamas religinis inventorius. Asmuo turi teisę nuspręsti, kaip dažnai ir kokios trukmės apeigose dalyvauti;

36.13. Pareiškėjo teisė į saviraišką pažeista tuo aspektu, kad tokia teisė BVK nėra nustatyta, BVK 110 straipsnio 2 dalies 6 punktas ir 126 straipsnio 1 dalis nustato draudimus šiuo aspektu, buvo taikomi apribojimai žiūrint televizorių, bibliotekoje nebuvo reikalingų knygų, draudžiama naudotis internetu, gauti, platinti ir kt. smurtą ir žiaurumą propaguojančius bei pornografinius leidinius, drausmės grupėje naudotis telefonu tik 30 min. per mėnesį. Šių aplinkybių atsakovo atstovas nepaneigė, todėl jos turi būti vertinamos pareiškėjo naudai. Tokie pobūdžio apribojimai laisvėje esantiems asmenims netaikomi. Kalinamų asmenų teisių suvaržymai galimi, tik jei tai neišvengiamai būtina;

36.14. Teismo išaiškinimas ne dėl pareigos, o teisės nuteistajam siūlyti darbą BVK 125 straipsnio 1 dalies ir tarptautinio teisinio reglamentavimo kontekste yra nepagrįstas;

36.15. Nepaneigtos skundo aplinkybės dėl teisės į gynybą pažeidimo, t. y. šios teisės apribojimo BVK 100 straipsnio 6 dalies kontekste, apribotos galimybės gauti teisės aktus, teismų praktiką, taikyto draudimo naudotis savo turima medžiaga drausmės grupėje, tinkamo skambučių skaičiaus nesuteikimo, tokiu būdu neužtikrinant teisės į advokatą, 2018 m. liepos 18 d. iš pareiškėjo paimant turimų bylų medžiagą, gaunant dokumentus išimtinai tik per Vilniaus PN administraciją, neleidžiant susipažinti su dokumentais padarius drausmės pažeidimą, neužtikrinant vertėjo paslaugų ir finansinės paramos rengiant peticijas, be jokio nutarimo paimant kompiuterinę įrangą paskirus į drausmės grupę;

36.16. Nediskriminavimo principas pažeistas BVK 72–75, 104, 130 straipsnių, 5 straipsnio 2 dalies, 112 straipsnio 2 dalies, 145 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Šiuos aspektu teismas, vadovaudamasis tik BVK nuostatomis, paneigė tarptautinio teisinio reglamentavimo viršenybės prieš nacionalinį principą. Byloje liko nepaneigtos skundo aplinkybės diskriminacijos aspektu dėl aprūpinimo higienos priemonėmis ir rūbais, nepaisant finansinės padėties, diskriminavimo seksualinės orientacijos aspektu, t. y. padarius seksualinio pobūdžio nusikaltimus prieš nepilnamečius, nesuteikiama galimybė pasinaudoti lygtinio paleidimo galimybe, paleidimo į laisvę programų taikymo tik asmenims, nuteistiems iki 10 metų, nuteistųjų subkultūros toleravimo, pasirenkamo nuteistųjų perkėlimo į kitas patalpas, dėl didesnių teisių suvaržymo nei kalėjimo režime;

36.17. Pareiškėjo teisė į nuosavybę buvo paneigta 2018 m. liepos 18 d. kratos metu paimant iš jo daiktus (laiškus, bylų medžiagą, žurnalus, žirkles ir kt.). Atsakovo atstovui nepateikus jokių dokumentų apie atliktą kratą, t. y. nepaneigus skundo argumentų šiuo aspektu, ši pareiškėjo skundo dalis laikytina pagrįsta. Nepaneigtas teisės į nuosavybę pažeidimas tuo aspektu, kad iš pareiškėjo nuolat buvo paimami daiktai, informacija iš kompiuterio, o skundai dėl šių aplinkybių nebuvo registruojami, kratos buvo atliekamos apie tai neinformuojant ir pareiškėjui nedalyvaujant, kratų neprotokoluojant. Nors žmogaus teisės ir laisvės gali būti ribojamos tik įstatymu, įstatymas kratų atlikimo tvarkos nenustato. Taip pat būnant drausmės grupėje buvo draudžiama naudotis elektros prietaisais. Pataisos įstaigos direktoriaus įsakymais nustatyti ribojimai yra neteisėti, nes jis neturi įgaliojimų priimti įstatymus, jo nustatyti ribojimai abejotini. Kompiuteriais paprastose grupėse galima naudotis tik 3 val. per dieną, tačiau šis apribojimas įstatymuose nėra nustatytas, todėl neteisėtas. Pareiškėjo nuosavybės teisė paneigiama ir BVK 110 straipsnio 2 dalies 4 punkte, 112 straipsnio 4 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje nustatytu reglamentavimu;

36.18. Pareiškėjo teisė į mokslą, jį paskyrus į drausmės grupę, buvo suvaržyta nepagrįstai, nes pagal tarptautinį teisinį reglamentavimą ši teisė negali būti atimta;

36.19. Pareiškėjo teisė į santuoką buvo pažeista tuo aspektu, kad Lietuvos įstatymai draudžia santuoką tarp tos pačios lyties atstovų, nors tarptautinis teisinis reglamentavimas šią teisę garantuoja. Pareiškėjas pataisos įstaigos administracijai teikė prašymus dėl santuokos sudarymo, tačiau jam nežinoma, ar jo prašymai buvo registruojami;

36.20. Teismas netyrė visų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl jo kankinimo, be kita ko, Konvencijos 3 straipsnio aspektu. Teismo argumentai dėl gyvenamųjų patalpų (triukšmo, apšvietimo, drėgmės ir kt.) ir pasivaikščiojimo kiemelių, jam įvertinus tik atsakovo atstovo pateiktas nuotraukas, kurios neatitinka tikrovės, yra nepagrįsti. Pareiškėjas prašė išreikalauti iš atsakovo atstovo raštą dėl taikomų ribojimų drausmės grupėje, tačiau teismas vadovavosi išimtinai atsakovo atstovo paaiškinimais. Nepaneigti skundo argumentai dėl teisės į neliečiamumą pažeidimo (draudimo sportuoti, užsiimti bet kokia veikla, naudotis elektros prietaisais), socialinių programų nevykdymo. Atsakovo atstovo pateikta informacija apie socialinių programų vykdymą negali būti vertinama kaip įrodymas. Vilniaus PN 2019 m. kovo 7 d. raštas Nr. 42-243, kuris išreikalautinas iš atsakovo atstovo, patvirtina aplinkybę, kad Vilniaus PN nėra socialinio darbo specialistų, todėl toks darbas nėra įmanomas. Nuteistųjų subkultūros toleravimas kaip pareiškėjo teisių pažeidimas nėra paneigtas. Teismas šiuo aspektu neišreikalavo iš atsakovo atstovo reikalingų įrodymų. Pareiškėjo teisės buvo paneigtos ir tuo aspektu, kad jam buvo ribojama teisė turėti pakankamai maisto, rūbų, tabako gaminių ir kt. Šiuo aspektu neturi reikšmės, kas priėmė neteisingus įstatymus ar kitus teisės aktus dėl taikomų apribojimų. Nepaneigti skundo argumentai dėl higienos priemonių neišdavimo ir jų kiekio normavimo. Naudojimasis dušu pagal tarptautinį teisinį reglamentavimą turi būti užtikrinamas kasdien ar bent 2 kartus į savaitę. Pareiškėjas buvo perkeliamas į kitus būrius, kuriuose yra realus pavojus sveikatai, dėl to atsisakydavo eiti į paskirtus būrius. Iš pareiškėjo, jam būnant drausmės grupėje, nepagrįstai buvo atimama patalynė ir čiužinys ir jie buvo išduodami tik nakčiai. Sėdėjimas ant šalto paviršiaus 16 val. per dieną prilyginamas kankinimui;

36.21. Teismo nuorodos į poįstatyminius teisės aktus nepagrįstos, nes jie negali nustatyti suvaržymų, nenumatytų įstatyme. Pagal tarptautinį teisinį reglamentavimą griežtos kalinimo sąlygos savaime yra kankinimas. Teismas daugelį pareiškėjo argumentų ignoravo ir dėl jų nepasisakė skundo nurodyto teisinio reglamentavimo kontekste. Teismo motyvai dėl to, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų savo argumentams pagrįsti, prieštarauja EŽTT išaiškinimams. Teismo nepagrįstai nenustatytą priežastinį ryšį, kaip valstybės atsakomybės sąlygą, įrodo skundo nuorodos į teisinį reglamentavimą, kuriuo atsakovo atstovas nesivadovavo ir tai yra pakankamas pagrindas jo atsakomybei kilti. Pareiškėjo teisių pažeidimą pagrindžia nacionalinės teisės aktų prieštaravimas tarptautiniam reglamentavimui. Teismo argumentai dėl nepagrįsto neturtinės žalos dydžio neteisingi, nes neturtinės žalos dydžio neįmanoma pagrįsti paskaičiavimais, ją kiekvienas asmuo nustato pagal savo ginamų vertybių skalę.

37. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

38. Atsakovo atstovas nurodo, kad teismas laikėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių. Byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje. Teismas tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, teismų praktiką, atskleidė bylos esmę. Teismo sprendimo turinys atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus. Teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą. Vilniaus PN laikosi pozicijos, kad teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja tas pačias aplinkybes, kurias buvo išdėstęs savo skunde ir kurias pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai įvertino, nepateikia jokių įrodymų ar svarių argumentų dėl teismo priimto sprendimo nepagrįstumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 39. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Vilniaus PN veiksmų (neveikimo), kuriais jam neužtikrintos teisės aktuose nustatytos kalinimo sąlygos, atlyginimo.

40. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nenustatęs būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.

41. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame, nurodydamas nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, šališkas, priimtas iš esmės atsakovo naudai, ignoruojant aukščiausią galią turintį tarptautinį teisinį reglamentavimą, netinkamai paskirsčius įrodinėjimo naštą tarp šalių, todėl neteisėtas.

42. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

43. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumu, ką, pareiškėjo teigimu, patvirtina netinkamas įrodymų vertinimas ir sprendimo priėmimas atsakovo naudai, pažymi, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, iš esmės susiję tik su teismo išvadų pagrįstumu, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas.

44. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, konstatuoja, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, kurie yra pakankami teisingam sprendimui priimti, sprendime išdėstė nuoseklius ir išsamius motyvus, kurių pagrįstumu nėra pagrindo abejoti, todėl, jų nebekartodama, pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

45. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvados, padarytos vadovaujantis nacionaline teise, neatitinka tarptautinio teisinio reglamentavimo ir EŽTT praktikos.

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra konstatavęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Kita vertus, Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1162-525/2017, 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-925-822/2017, 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-171-662/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-527-822/2018 ir kt.).

47. Teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Belgian Linguistic prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 1474/62 ir kt.). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka Susitariančioms Šalims vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo institucijoms (tarp jų ir teismams). EŽTT paskirtis įvertinti Susitariančių Šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.), tačiau nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04). Taigi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr., pvz., EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą byloje Kemmache prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 17621/91), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2018 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3312-438/2017, 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-925-822/2017, 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-171-662/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-350-822/2018 ir kt.).

48. Taigi, Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei kitų su tuo susijusių klausimų (pvz., konkrečių ploto normų bendrabučio ar kamerų tipo patalpoms ar kitų konkrečių reikalavimų kitų patalpų įrengimui ir pan.), o pats EŽTT suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1899-575/2017, 2017 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1435-858/2017, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-261/2017, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3627-502/2017, 2018 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3312-438/2017, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-985-556/2018 ir kt.).

49. Vertinant pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti neturtinę žalą pagrįstumą, pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3070-556/2018).

50. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017, 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016, 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2175-662/2015, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1997-415/2017).

51. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad kai kurios BVK nuostatos paneigia jo teises. Šiuo aspektu, visų pirma, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų, tačiau nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą (diferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti asmenis atsižvelgiant į jų statusą ar padėtį. Asmenų lygybės problema įstatymuose negali būti tinkamai išspręsta kiekvienu atveju neįvertinus to, ar pagrįstai jų atžvilgiu yra nustatomi teisinio reguliavimo ypatumai (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2002 m. spalio 23 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai).

52. Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo tam tikrų asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (EŽTT 2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2) (pareiškimo Nr. 74025/01), 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 2749/66)), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą ir EŽTT praktiką, nuteisti asmenys, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, negali naudotis absoliučiomis teisėmis, nes jas riboja BVK nuostatos, nustatančios specialųjį nuteistų asmenų teisinį režimą.

53. Byloje ginčo nėra, kad pareiškėjas yra nuteistasis ir ginčui aktualiu laikotarpiu atliko laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN, t. y. jis yra specifinį teisinį statusą turintis asmuo, kuriam paskirtos bausmės vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus nustato BVK. Šio kodekso 10 straipsnyje yra nustatyta, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Laisvės atėmimo bausmių vykdymo tvarką ir sąlygas nustato atitinkamos BVK normos ir jas įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai. Taigi, nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesys yra varžomas tam tikrais draudimais arba pareigomis. Bausmės vykdymo institucijos arba pareigūnai gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis, privalo laikytis bausmių vykdymo teisėtumo principo, tuo tarpu nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus, laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Nesilaikant numatytų reikalavimų asmenims gali būti taikoma atsakomybė. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi pareiškėjo bausmės vykdymo metu galiojančiomis BVK nuostatomis, kurios reglamentuoja laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų teises ir jų apribojimus. Pareiškėjo vertinimas, kad BVK nuostatos apriboja jo teises, nepaneigia šių teisės normų imperatyvaus pobūdžio ir privalomumo, todėl konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo aptariamu aspektu nėra pagrindo.

54. Dėl pareiškėjo akcentuojamos pirmosios instancijos teismo netinkamai paskirstytos įrodinėjimo naštos pažymėtina, kad EŽTT tokiose bylose atidžiai atsižvelgia į objektyvius sunkumus, kuriuos patiria pareiškėjas, rinkdamas įrodymus tam, kad pagrįstų savo teiginius, susijusius su kalinimo sąlygomis. Vis dėlto, pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08). Šis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad bylose, susijusiose su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis, neįmanoma pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principo, nes prieigą prie informacijos, galinčios pagrįsti ar paneigti kaltinimus, paprastai turi tik atsakovas (2013 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje Olszewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 21880/03; 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08). EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad kaltinimai netinkamu elgesiu turi būti pagrįsti tinkamais įrodymais. Vertindamas įrodymus, teismas remiasi įrodinėjimo standartu, pagal kurį reikalaujama pagrįsti teiginius taip, kad neliktų pagrįstų abejonių. Tačiau EŽTT yra pažymėjęs, kad jis niekada neturėjo tikslo pritaikyti nacionalinių teisės sistemų praktiką, taikant šį standartą. Teismas sprendžia ne kaltės ar civilinės atsakomybės, Konvencijos įsipareigojimų klausimą. Teismo užduoties, numatytos Konvencijos 19 straipsnyje – siekti laiduoti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė Aukštosios susitariančios šalys šioje Konvencijoje – specifiškumas lemia teismo poziciją dėl įrodymų ir įrodinėjimo (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08). Taigi, įrodinėjimo prasme tokio pobūdžio bylose, pirmiausia, remiamasi nacionaliniais įrodinėjimo standartais.

55. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrindu suformuluoti reikalavimai apsprendžia ginčo administracinėje byloje ribas (2012 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-115/2012; 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

56. Teismų praktikoje paisoma nuostatos, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013).

57. Teisėjų kolegija pažymi, kad laisvės atėmimo įstaigose laikomi asmenys turi teisę teikti skundus įstaigos administracijai ar kitoms kompetentingoms įstaigoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis su skundais ar prašymais dėl skunde išdėstytų pažeidimų į pataisos namų administraciją ar kitas institucijas ir pareigūnus, atsakingus už tam tikrų sričių priežiūrą (pavyzdžiui, Nacionalinį visuomenės sveiktos priežiūros centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių ir pan.). Ši teisė, bylos duomenimis, pareiškėjui buvo žinoma. Todėl pareiškėjo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas skundo reikalavimų pagrįstumą, nepagrįstai akcentavo, kad pareiškėjas nesikreipė į Vilniaus PN administraciją ar kitas institucijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atmestinas kaip nepagrįstas. Šiuo aspektu dėl pareiškėjo argumento, jog jo skundai nebuvo registruojami, akcentuotina, kad pareiškėjas nedetalizavo, kokius konkrečius veiksmus skundė, kada tai buvo, kokie pareigūnai neregistravo jo skundų, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė tokius pareiškėjo teiginius kaip neįrodytus.

58. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl nepagrįsto jo teisių suvaržymo bausmę atliekant drausmės sąlygomis kamerų tipo patalpose, nes pareiškėjo teigimu, toks BVK nustatytas teisių suvaržymas žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo aspektu negalimas. Pažymėtina, kad pagal BVK nuostatas laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atliekantys nuteistieji suskirstomi į paprastąją, lengvąją ir drausmės grupes. Priklausomai nuo šių grupių, skiriasi teisių, kuriomis gali pasinaudoti nuteistieji, apimtys. Į drausmės grupę patenka asmenys, padarę bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą. Taigi, asmenų teisių ribojimą lemia jų elgesys atliekant bausmę. Asmens teisės bei laisvės ribojamos vien patekus į pataisos įstaigą ir tik nuo jo elgesio priklauso, ar jos bus ribojamos dar daugiau. Byloje nėra duomenų, kad nuobaudos pareiškėjui buvo skirtos nepagrįstai, toks klausimas byloje nekeliamas. Įvertinus tai, negalima manyti, kad pareiškėjo teisių bei laisvių ribojimas buvo neproporcingas ar juo buvo paneigta pareiškėjo teisių ir laisvių prigimtis bei esmė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginys, kad jo teisių suvaržymai jam esant drausmės grupėje, negali būti taikomi, yra nepagrįstas.

59. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl 2018 m. liepos 18 d. atliktos kratos neteisėtumo tuo aspektu, kad jos atlikimo tvarkos nereglamentuoja įstatymai, atmestini kaip nepagrįsti. Akcentuotina, kad BVK 113 straipsnyje numatytos pataisos įstaigų užtikrinimo priemonės, tarp kurių paminėtos: pataisos įstaigų apsauga, teisės pažeidimų prevencija ir atskleidimas, pataisos įstaigų vidaus tvarka. Minėtų priemonių įvykdymui bausmės vykdymo įstaigose atliekamos kratos. Kratos pataisos namų teritorijoje atliekamos vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu V-362 (toliau – ir Instrukcija), kuri reguliuoja pataisos namuose laikomų asmenų priežiūrą.

60. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino privatumo naudojantis telefonu pažeidimo. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi BVK nuostatomis, vertino į bylą pateiktas Vilniaus PN įrengtų telefonų nuotraukas bei sprendė, kad pareiškėjo teisė į privatumą nebuvo pažeista. Pažymėtina, jog teisės aktai, užtikrinantys kalinamojo teisę paskambinti, nenumato pataisos įstaigų pareigos įrengti atskiras telefonų kabinas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1546-502/2019). Be to, pagal Instrukcijos 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Tokią priežiūrą sudaro, be kita ko, asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose (7.1 p.). Laisvės atėmimo vietų pareigūnai turi imtis tokių priemonių, kad būtų užtikrinta tiesioginė ir nuolatinė suimtųjų bei nuteistųjų priežiūra. Taigi, laisvės atėmimo vietos pareigūnams teisės aktai nustato pareigą užtikrinti, be kita ko, ir skambinančiųjų nuteistųjų priežiūrą jų pokalbių metu, kas savaime negali vertinama kaip nuteistųjų privatumo pažeidimas, o konkrečių duomenų apie pataisos namų pareigūnų veiksmus, kurie, vykdant nuteistųjų elgesio kontrolę, galėtų būti vertinami kaip pažeidžiantys pareiškėjo teisę į privatumą pokalbio telefonu metu, pareiškėjas nepateikė.

61. Pagal Konstitucijos 22 straipsnio 2 dalį asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 24 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmenys, nuteisti laisvės atėmimu, nuo visuomenės izoliuojami laisvės atėmimo vietose, kuriose jų elgesys kontroliuojamas, nuteistiesiems gali būti daroma krata, jų korespondencija gali būti cenzūruojama ir t. t. Nuteistajam taikomi apribojimai yra objektyvūs laisvės atėmimo bausmės turinio elementai, be jų laisvės atėmimas netektų prasmės. Šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas cenzūrą laikė vienu iš būdų kontroliuoti nuteistųjų elgesį.

Tačiau, anot Konstitucinio Teismo, įstatymų leidėjas, nustatydamas teisinį reguliavimą, kuriuo yra apribojamos asmenų, nuteistų laisvės atėmimu, žmogaus teisės ir laisvės, taip pat ir jų teisė į susirašinėjimo neliečiamumą, yra saistomas Konstitucijos. Pagal Konstituciją nuteistųjų teisę į susirašinėjimo neliečiamumą galima apriboti tik įstatymu, kuriame turi būti nurodyti tokio apribojimo pagrindai, tvarka. Apribojimas turi būti toks, kad tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo būtų protingas santykis.

Šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir asmens teises bei laisves ribotų ne daugiau negu yra būtina (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d. nutarimai). BVK 99 straipsnio 5 dalis nustato, kad nuteistųjų gaunami ir siunčiami laiškai pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu arba teismo (teisėjo) nutartimi gali būti tikrinami, kad būtų užkirstas kelias nusikalstamoms veikoms ar kitiems teisės pažeidimams arba apsaugotos kitų asmenų teisės ir laisvės, arba laikinai (iki trijų mėnesių) sustabdytas laiškų išsiuntimas ir įteikimas.

Pataisos įstaigos direktoriaus nutarime ar teismo (teisėjo) nutartyje turi būti nurodomi laiškų tikrinimo arba išsiuntimo ir įteikimo sustabdymo pagrindai, trukmė, būdas, asmenys, kurių siunčiami ar gaunami laiškai bus tikrinami arba sustabdomas išsiuntimas ir įteikimas, ir kitos aplinkybės, dėl kurių laiškus būtina tikrinti arba sustabdyti jų išsiuntimą ir įteikimą. Laiškų išsiuntimo ir įteikimo sustabdymas gali būti pratęstas, tačiau kiekvienu atveju ne ilgesniam negu trijų mėnesių laikotarpiui. Laiškų tikrinimas nutraukiamas arba jų išsiuntimas ir gavimas atnaujinamas išnykus pagrindams, dėl kurių laiškai buvo tikrinami arba laiškų išsiuntimas ir gavimas buvo sustabdytas.

Byloje duomenų, kad BVK 99 straipsnio 5 dalies nuostatų tikrinant pareiškėjo susirašinėjimą su kitais asmenimis yra nesilaikoma, nėra.

62. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais tuo aspektu, kad pareiškėjo, kaip laisvės atėmimo vietoje laikomo asmens, nuolatinė elgesio kontrolė bei buvimas patalpose su kitais asmenimis gali apriboti jo privatumą, sukelti tam tikrų neigiamų patyrimų, tačiau tam tikri suimtųjų ir nuteistųjų asmenų privatumo bei kitokio pobūdžio apribojimai bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su kalinimo esme ir tikslais, bei saugaus bausmės vykdymo užtikrinimu.

63. Dėl apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad tikslu gauti ilgalaikį pasimatymą reikia rašyti prašymą, akcentuotina, kad nuteistųjų teisės į pasimatymą realizavimas, kaip ir suimtųjų atveju, siejamas su asmens, kurio laisvė suvaržyta, valios išraiška tokį pasimatymą gauti. Nenustatęs, kad kalinamas asmuo savo valią dėl pasimatymo išreiškė prašymu kalinimo įstaigos administracijai, teismas negali konstatuoti pažeidimo teisių, kurių kalinamasis nebandė realizuoti prieš kreipdamasis teisminės gynybos į teismą, taigi ir neteisėtų kalinimo įstaigos veiksmų ar neveikimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-87-438/2017, 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-27-415/2018, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2074-261/2018).

64. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamo netinkamai nustatyto jo perkėlimų iš vienos kameros į kitą skaičiaus, akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjo teisės jo nurodytu aspektu negalėjo būti pažeistos 6 kartus, kai jis buvo laikomas kamerų tipo patalpose Nr. 4K, 8K, 10K, 21K bei drausmės grupės gyvenamosiose patalpose 8D ir 12D, nes patekimą į šias patalpas apsprendė pareiškėjo veikos: pagrindas nuteistajam bausmę atlikti kamerų tipo patalpose ar drausmės grupėje atsiranda padarius nusižengimą ir pažeidus pataisos įstaigos tvarką, numatytą teisės aktuose. Pareiškėjas šios aplinkybės neginčija, tačiau teigia, kad buvo perkeltas 11 kartų. Atsakovo atstovo patikslinto atsiliepimo į skundą duomenimis pareiškėjas ginčo laikotarpiu taip pat buvo laikomas Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: I-o gyvenamojo korpuso: Nr. 2-201, Nr. 2-203, Nr. 4-301; II-o gyvenamojo korpuso: Nr. 8-306, Nr. 9-302. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad nuteistieji į gyvenamąsias patalpas buvo skirstomi atsižvelgiant į patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius, tikslu užtikrinti vienam nuteistajam teisės aktų nustatytą gyvenamąjį plotą (ploto norma bendrabučio tipo patalpose pirmosios instancijos teismo nustatytais duomenimis pareiškėjui buvo užtikrinta). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo perkėlimas į konkrečias bendrabučio tipo patalpas, vykdytas siekiant užtikrinti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, negali būti laikomas neteisėtu ar pažeidžiančiu pareiškėjo teises.

65. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Europos kalėjimų taisyklių 19.4 punkte nustatyta galimybė kaliniams praustis ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę. Pažymėtina, kad pagal higienos normos HN 134:2015 44 punktą laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjas iš esmės neneigia, kad jam tokia galimybė buvo sudaryta, todėl teisės aktų reikalavimai šiuo aspektu nebuvo pažeisti. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui teisė po dušu nusiprausti bent vieną kartą per savaitę buvo suteikta ir įvertinus tai, kad nesustatyta, jog dėl nesinaudojimo dušu dažniau pareiškėjui būtų kilę kokių nors neigiamų pasekmių (pvz., sveikatos sutrikimų), teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisė palaikyti kūno higieną Vilniaus PN buvo pažeista.

66. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad sienelių tarp dušų be durų buvimas užtikrina privatumą, yra nepagrįstas. Tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, dėl ko toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-887-624/2020, 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1137-520/2020, 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019, 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017; kt.).

67. Dėl apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismo išaiškinimas dėl pataisos namų administracijos teisės, o ne pareigos nuteistajam siūlyti darbą, yra nepagrįstas, akcentuotina, kad santykius, susijusius su nuteistųjų, kuriems paskirtas laisvės atėmimas, pataisos priemonių taikymu, reglamentuoja BVK ir jo numatytais atvejais valstybės institucijos priimti teisės aktai bausmių vykdymo klausimais, kurie nustato Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų nuteistųjų teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką (BVK 2 str. 1 ir 2 d.). Darbas yra viena iš nuteistųjų, kuriems paskirtas laisvės atėmimas, pataisos priemonių (BVK 111 str.). Nuteistųjų darbas yra esminis nuteistųjų laisvės atėmimu resocializacijos elementas ir turi didelę reikšmę jų pataisos procese (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1956/2012). Kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę (BVK 125 str. 1 d.). Taigi, nuteistųjų darbo, kaip pataisos priemonės, pagrindinis tikslas – paruošti asmenį integracijai į visuomenę bei išmokyti nuteistąjį gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1396/2011), todėl kitų norminių teisės aktų nuostatos nuteistųjų darbui taikytinos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymų nustatytais atvejais.

68. Vertinant nurodytus pareiškėjo argumentus dėl jo diskriminacijos, visų pirma, pabrėžtina, jog pagal Konstitucijos 29 straipsnį įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (žr.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutarimą). Taikant bausmių vykdymo įstatymus, taip pat vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių (BVK 6 straipsnis).

Be to, pagal Konvencijos 14 straipsnį naudojimasis Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis taip pat yra užtikrinamas nepriklausomai nuo asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais. EŽTT šiame kontekste taip pat yra nurodęs, jog Konvencijos 14 straipsnyje numatyto nediskriminavimo principo pažeidimu laikoma situacija, kai asmenys traktuojami skirtingai analogiškose situacijose, nepateikiant objektyvaus tokio traktavimo pagrindimo, taip pat pažeidimu laikoma situacija, kai be objektyvaus pagrindimo skirtingose situacijose esantys asmenys nėra traktuojami skirtingai (žr.

EŽTT 2000 m. balandžio 6 d. sprendimą Thlimmenos prieš Graikiją, peticijos Nr. 34369/97). EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), Nr. 74025/01, 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr.

EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04). Taigi aplinkybė, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose pareiškėjui yra taikomi apribojimai, nustatyti BVK, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas yra diskriminuojamas.

69. Dėl apeliacinio skundo argumento, kad atsakovo atstovo pateiktos nuotraukos neatitinka tikrovės, pažymėtina, kad pareiškėjas jokių motyvuotų prieštaravimų dėl atsakovo atstovo pateiktų nuotraukų nenurodė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nenurodė argumentų, kurie sudarytų pagrindą suabejoti, kad atsakovo atstovo pateiktos nuotraukos nepatvirtina aplinkybių, kurioms pagrįsti jos pateiktos.

70. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigdamas, kad atsakovo atstovo pateikta informacija apie socialinių programų vykdymą negali būti vertinama kaip įrodymas, iš esmės savo argumentų šiuo aspektu nedetalizavo, t. y. nenurodė, kokių socialinių pareiškėjo poreikių, kurių pareiškėjas konkrečiu laiku pageidavo, Vilniaus PN nepatenkino, dėl ko pareiškėjo argumentai šiuo aspektu vertintini kaip deklaratyvūs.

71. Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas neįvykdė pareigos išreikalauti iš atsakovo atstovo įrodymus: pareiškėjo teiginiai, dėl to, kad Vilniaus PN administracija nesiima jokių veiksmų, siekdama užkardyti pataisos namuose esančią subkultūra, yra abstraktūs, pareiškėjas nedetalizavo, kokie būtent įrodymai turėtų būti išreikalauti.

72. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo nuorodos į poįstatyminius teisės aktus nepagrįstos, nes jie negali nustatyti suvaržymų, nenumatytų įstatyme. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės nenurodė konkrečių poįstatyminių teisės aktų nuostatų, kurios, jo nuomone, prieštarauja Konstitucijai ar kitiems aukštesnės galios teisės aktams. BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus.

73. Dėl pareiškėjo argumento, kad pirmosios instancijos teismas daugelį pareiškėjo argumentų ignoravo ir dėl jų nepasisakė, pažymėtina, jog pagal EŽTT jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis atsižvelgiant į sprendimo prigimtį ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus). Nagrinėjamu atveju, aiškindamasis dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo, teismas atliko bylos duomenų vertinimą esminiais aspektais. EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-355/2011 ir kt.). Pažymėtina, kad absoliuti dauguma pareiškėjo teiginių dėl, kaip teigiama, jo teisių pažeidimo pataisos namuose (saviraiškos laivės, teisės į santuoką, išsilavinimą, religijos išpažinimą, saugią aplinką ir kt.) yra itin apibendrinti, t. y. pareiškėjas nei nurodo, nei pateikia įrodymus, patvirtinančius tokių jo teisių pažeidimo faktus, todėl, įvertinus atsakovo atstovo pateiktus duomenis, aplinkybę, kad tokio pobūdžio bylose pareiškėjai paprastai turi galimybę ir geba bent jau nurodyti įrodymus, galinčius patvirtinti jų teiginių pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas juos pagrįstai atmetė kaip nepagrįstus.

74. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. R. (P. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas