Legislator Case Law & Legislation
2013-10-21 Nr. AB-6577-3-61-3-03150-2012-7 AI generated

2013-10-21 Nr. AB-6577-3-61-3-03150-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Case Number 2013-10-21 Nr. AB-6577-3-61-3-03150-2012-7
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Nutartis

Legislator summary

AI generated

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. A. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui–kalėjimui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, dėl įpareigojimo išduoti tarnybinės uniformos dalis ir žalos atlyginimo.

Legislator headnote

AI generated

2013-10-21 Nr. AB-6577-3-61-3-03150-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Nurodydamas žalos atlyginimo pagrindą pareiškėjas pažymėjo, jog atsakovui neįgyvendinant savo pareigos, pareiškėjas buvo priverstas tarnyboje dėvėti tas pačias turimas tarnybinės uniformos dalis ir dėl to patyrė nepatogumų: tarnybinę uniformą reikėjo dažnai skalbti, siūti, kai kurias dalis teko siaurinti, teko nešioti savo lėšomis įsigytus žieminius batus, šaliką, pirštines ir pan. Nors pareiškėjas žalos dydžio pagrįsti ir negalėjo, tačiau manė, jog žala pasireiškė negautomis pajamomis, t. y. negauta turėjusia būti išmokėta kompensacija.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinė byla Nr. A520-1633/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03150-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.1; 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. A. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui–kalėjimui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, dėl įpareigojimo išduoti tarnybinės uniformos dalis ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) įpareigoti Lukiškių tardymo izoliatorių–kalėjimą (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI–K) per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo išduoti tarnybinės uniformos dalis: 1 vasarinę kepurę (neišduota 2003 metais), 1 žieminę kepurę (neišduota 2003 metais), 1 žieminę striukę (neišduota 2010 metais), 1 švarką (neišduotas 2009 metais), 1 kelnes (neišduotos 2006 metais), 2 marškinius ilgomis rankovėmis (neišduoti 2004 metais), 2 marškinius trumpomis rankovėmis (neišduoti 2004, 2005 metais), 1 kaklaraištį (neišduotas 2003 metais), 1 šaliką (neišduotas 2006 metais), 1 porą žieminių batų (neišduoti 2003 metais), 1 porą demisezoninių batų (neišduoti 2003 metais), 1 porą megztų pirštinių (neišduotos 2011 metais), kurių dėvėjimo terminas pasibaigė 2003 m. balandžio 25 d. – 2011 m. gruodžio 31 d.; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės dėl neišmokėtos piniginės kompensacijos už laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis patirtą žalą – 988,51 Lt už 2003 m. balandžio 25 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. neišduotas: 7 vasarines kepures (neišduotos 2004, 2005, 2006, 2007, 2008, 2009, 2011 metais), 1 žieminę kepurę (neišduota 2008 metais), 1 vasarinę striukę (neišduota 2008 metais), 2 švarkus (neišduoti 2010, 2011 metais), 2 kelnes (neišduotos 2009, 2010 metais), 2 pusvilnonius megztinius (neišduoti 2004, 2008 metais), 8 marškinius ilgomis rankovėmis (po dvejus neišduota 2006, 2009, 2010 metais, po vienerius neišduota 2008, 2011 metais), 4 marškinius trumpomis rankovėmis (po vienerius neišduota 2007, 2008, 2010, 2011 metais), 7 kaklaraiščius (neišduoti 2004, 2005, 2006, 2007, 2008, 2009, 2011 metais), 1 šaliką (neišduotas 2010 metais), 7 poras batelių (neišduoti 2003, 2004, 2006, 2007, 2009, 2010, 2011 metais), 3 poras žieminių batų (neišduoti 2005, 2007, 2010 metais), 3 poras demisezoninių batų (neišduoti 2005, 2007, 2010 metais), 2 poras odinių pirštinių (neišduotos 2003, 2007 metais), 1 kelnių odinį diržą (neišduotas 2003 metais).

Pareiškėjas nurodė, jog kreipėsi į atsakovą išdėstydamas du alternatyvius reikalavimus, t. y. išduoti tarnybines uniformos dalis, kurių dėvėjimo terminas pasibaigęs 2003 m. balandžio 25 d. – 2011 m. gruodžio 31 d., arba nesant tokios galimybės, išmokėti piniginę kompensaciją, tačiau atsakovas nė vieno iš reikalavimų neįvykdė, nurodydamas, kad tarnybinės uniformos dalys buvo neišduotos dėl finansinių lėšų trūkumo. Sunki ekonominė padėtis Lietuvoje buvo paskelbta tik 2009 metais Lietuvos Respublikos 2009 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1295, o uniformos dalys buvo neišduodamos nuo 2003 metų. Pareiškėjas teigė, jog atsakovas turėtų būti įpareigotas išduoti po vieną tarnybinės uniformos dalį, kurios dėvėjimo terminas jau yra pasibaigęs, o už likusias laiku neišduotas uniformos dalis turėtų būti priteistas žalos atlyginimas.

Nurodydamas žalos atlyginimo pagrindą pareiškėjas pažymėjo, jog atsakovui neįgyvendinant savo pareigos, pareiškėjas buvo priverstas tarnyboje dėvėti tas pačias turimas tarnybinės uniformos dalis ir dėl to patyrė nepatogumų: tarnybinę uniformą reikėjo dažnai skalbti, siūti, kai kurias dalis teko siaurinti, teko nešioti savo lėšomis įsigytus žieminius batus, šaliką, pirštines ir pan. Nors pareiškėjas žalos dydžio pagrįsti ir negalėjo, tačiau manė, jog žala pasireiškė negautomis pajamomis, t. y. negauta turėjusia būti išmokėta kompensacija.

Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius–kalėjimas, taip pat atstovaujantis ir Lietuvos valstybei, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad 2003–2011 metais pareiškėjas į įstaigos vadovą dėl kompensacijos nesikreipė, todėl tuo laikotarpiu klausimas dėl kompensacijos apskaičiavimo ir išmokėjimo pareiškėjui nebuvo svarstytas, t. y. nebuvo svarstomas ir galimumas toliau dėvėti uniformą. Į pareiškėjo prašymą dėl tarnybinių uniformų atsakovas atsakė tinkamai, išsamiai, pabrėždamas, kad pareigūnams piniginė kompensacija už tarnybinę uniformą gali būti gauta tik už ateinančius kalendorinius metus, bet ne už praėjusį laikotarpį, kaip nurodė pareiškėjas. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas priteisti patirtą žalą prašo už laikotarpį nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., todėl skundo tenkinimo atveju pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnį prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 18 d. sprendimu pareiškėjo P. A. skundą tenkino, t. y. įpareigojo Lukiškių tardymo izoliatorių–kalėjimą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išduoti pareiškėjui: 1 vasarinę kepurę, 1 žieminę kepurę, 1 žieminę striukę, 1 švarką, 1 kelnes, 2 marškinius ilgomis rankovėmis, 2 marškinius trumpomis rankovėmis, 1 kaklaraištį, 1 šaliką, 1 porą žieminių batų, 1 porą demisezoninių batų, 1 porą megztų pirštinių, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, 988,51 Lt turtinės žalos atlyginimą.

Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 18 straipsnio 1–3 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo Lukiškių TI–K per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo išduoti tarnybinės uniformos dalis: 1 vasarinę kepurę, 1 žieminę kepurę, 1 žieminę striukę, 1 švarką, 1 kelnes, 2 marškinius ilgomis rankovėmis, 2 marškinius trumpomis rankovėmis, 1 kaklaraištį, 1 šaliką, 1 porą žieminių batų, 1 porą demisezoninių batų, 1 porą megztų pirštinių, kurių dėvėjimo terminas pasibaigė 2003 m. balandžio 25 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

Sprendime remtasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128 patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 1–3 punktais, Statuto 18 straipsniu, nustatyta, kad pareiškėjas Tvarkos 2 punkte nustatyta tvarka nepasinaudojo, tačiau teismas, atsižvelgęs į jau susiklosčiusią teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose, sprendė, jog pareiškėjas turi teisę savo galbūt pažeistas teises ginti per turtinės žalos atlyginimo institutą ir reikalauti, kad valstybė atlygintų valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytą žalą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246–6.249 straipsniais, teismų praktika ir darė išvadą, kad pareiškėjas turi teisę į nuostolių dėl uniformos dalių neišdavimo atlyginimą.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011, yra nurodęs, kad pareigos išduoti tarnybinę uniformą ar jos dalis nevykdymas yra tęstinis pažeidimas, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, todėl ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnis). Teismas sprendė, jog atsakovo neteisėti veiksmai neišduodant tarnybinių uniformų dalių tęsėsi iki tos dienos, kurią pareiškėjas kreipėsi į teismą, todėl vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, konstatavo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs trejų metų ieškinio senaties termino ir jo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra tenkintinas.

III. Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius–kalėjimas, taip pat atstovaujantis ir Lietuvos valstybei, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Atsakovas apeliaciniame skunde be aplinkybių, išdėstytų atsiliepime į skundą, taip pat nurodo, kad teismų praktikoje yra įtvirtintas senaties instituto normų piniginių mokėjimų atveju aiškinimas, kad senaties termino eiga prasideda nuo sužinojimo apie teisių pažeidimą dienos ir baigiasi pasibaigus įstatymų nustatytam ieškinio senaties terminui. Nei išlaikymo, nei darbo užmokesčio skolos, nei pensijų ar kitų išmokų nemokėjimo atveju nėra laikoma, kad nemokėjimas senaties terminą atnaujina kiekvieną dieną. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2857/2012, prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjo teisės gauti naujas tarnybinės uniformos dalis, pasibaigus tarnybinės uniformos dalių dėvėjimo terminui, bei žalos, patirtos dėl laiku neišduotų tarnybinės uniformos dalių, atlyginimo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas P. A. skunde kėlė šiuos reikalavimus: įpareigoti Lukiškių TI–K per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo išduoti tarnybinės uniformos dalis, t. y. 1 vasarinę kepurę, 1 žieminę kepurę, 1 žieminę striukę, 1 švarką, 1 kelnes, 2 marškinius ilgomis rankovėmis, 2 marškinius trumpomis rankovėmis, 1 kaklaraištį, 1 šaliką, 1 porą žieminių batų, 1 porą demisezoninių batų, 1 porą megztų pirštinių, neišduotas 2003–2011 metais, kurių dėvėjimo terminas pasibaigė 2003 m. balandžio 25 d. – 2011 m. gruodžio 31 d.; priteisti iš Lietuvos valstybės dėl neišmokėtos piniginės kompensacijos už laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis patirtą žalą – 988,51 Lt už 2003 m. balandžio 25 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. neišduotas: 7 vasarines kepures, 1 žieminę kepurę, 1 vasarinę striukę, 2 švarkus, 2 kelnes, 2 pusvilnonius megztinius, 8 marškinius ilgomis rankovėmis, 4 marškinius trumpomis rankovėmis, 7 kaklaraiščius, 1 šaliką, 7 poras batelių, 3 poras žieminių batų, 3 poras demisezoninių batų, 2 poras odinių pirštinių, 1 kelnių odinį diržą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo P. A. skundą tenkino.

Atsakovas apeliaciniu skundu iš esmės neginčija savo pareigos išduoti pareigūnams tarnybinės uniformos dalis, neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad pareiškėjui nebuvo išduotos pareiškėjo skunde ir pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos tarnybinės uniformos dalys, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu turtinės žalos atlyginimu dėl neišmokėtos piniginės kompensacijos už laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis bei tuo, kad teismas netenkino atsakovo prašymo taikyti DK 27 straipsnyje nustatyto ieškinio senaties termino. Teisėjų kolegija su apelianto argumentais nesutinka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2857/2012, 2012 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2845/2012, 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2783/2012, 2012 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2567/2012, kt.) nustatė, jog statutinių pareigūnų aprūpinimo tarnybine uniforma paskirtis yra dvejopa: iš vienos pusės tai yra papildoma socialinė garantija pareigūnui, siekiant sumažinti jo išlaidas įsigyti aprangai, kurią jis dėvi tarnybos metu, iš kitos pusės – tai valstybės siekis, kad pareigūnai, atlikdami tarnybines pareigas, atrodytų vienodai ir tvarkingai, būtų aiški jų tarnybinė padėtis ir vyresniškumas, o jų išvaizda akivaizdžiai skirtųsi nuo nuteistųjų, kalinamųjų ar kitų asmenų. Tarnybinės uniformos dėvėjimas ne tarnybos metu nėra toleruojamas, o jos naudoti savo asmeniniams poreikiams, kol nesibaigė jos dėvėjimo terminas, nėra leidžiama. Taigi tam, kad pareigūnas atrodytų tinkamai ir tvarkingai bei galėtų vykdyti savo pareigas, jam turi būti išduodamas vienas pilnas uniformos komplektas, o kuriai nors uniformos komplekto daliai susidėvėjus ar pasibaigus jos dėvėjimo terminui – ji pakeičiama kita. Neturėtų būti tokios faktinės situacijos, kai pareigūnas gauna iš karto kelis komplektus uniformos ar jos sudedamųjų dalių, išskyrus atvejus, kai tarnybinės uniformos išdavimo normose numatytas daugiau nei vieno atskiros uniformos dalies egzemplioriaus išdavimas. Tarnybinės uniformos papildomų dalių išdavimas už praeitą laikotarpį nėra pateisinamas tarnybos uždaviniais ir funkcijomis, negali tinkamai kompensuoti pareigūnų patirtų nuostolių dėl uniformos neišdavimo praeityje, nes tarnybinę uniformą pareigūnas gali dėvėti tik po to, kai ji jam išduota ir tik tam tikrą laikotarpį. Galimi pareigūno turėti nuostoliai dėl uniformos neišdavimo laiku turėtų būti kompensuojami taikant žalos atlyginimo institutą, o ne išduodant tiek uniformos dalių, kiek jų nebuvo išduota per visą praėjusį laikotarpį ir neatsižvelgiant į pareigūnų aprūpinimo tarnybine uniforma paskirtį.

Nagrinėjamu atveju ginčo santykius reglamentuoja Statuto 18 straipsnis, kurio 1 dalyje numatyta, kad pareigūnai dėvi Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą nustatyto pavyzdžio tarnybinę uniformą su rangų ženklais ir simbolika. Pagal šio straipsnio 2 dalį pareigūnams tarnybinė uniforma išduodama nemokamai, o straipsnio 3 dalis nustato, kad tarnybinės uniformos išdavimo normas ir dėvėjimo tvarką nustato teisingumo ministras.

Tvarkos 1 punkte nustatyta, kad pareigūnams, kurių turima tarnybinė uniforma tinkama dėvėti tarnyboje ir kuriems pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti atskiras uniformos dalis, vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija – 30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas. Tvarkos 2 punkte nustatyta, kad Kalėjimų departamento pareigūnai dėl piniginės kompensacijos raštu kreipiasi į Kalėjimų departamento direktorių, o įstaigų pareigūnai – į savo įstaigos direktorių, kuris, įvertinęs esamos tarnybinės uniformos tinkamumą dėvėti tarnyboje, sprendžia, ar piniginė kompensacija gali būti išmokėta. Remiantis Tvarkos 3 punktu, Kalėjimų departamentas ir įstaigos surašo kiekvieno pareigūno žiniaraštį pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas, kuriame nurodo, kokias atskiras uniformos dalis priklauso išduoti ateinančiais kalendoriniais metais, ir apskaičiuoja jų vertę. Šio žiniaraščio pagrindu pareigūnams išmokama 30 procentų nuo apskaičiuotos sumos dydžio piniginė kompensacija. Tvarkos 4 punkte nustatyta, kad nauja uniforma ar jos atskiros dalys išduodamos tik pasibaigus dėvėjimo terminui arba vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje, aiškindamas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios vidaus reikalų sistemos pareigūnų aprūpinimą uniformomis, nuostatas, konstatavo, kad tokiu būdu įstatymu vidaus tarnybos sistemos pareigūnams įtvirtinta socialinė garantija, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovams deleguoja teisę, o taip pat ir pareigą nustatyti tarnybinės uniformos dėvėjimo normas. Priešingas nei įstatymo nustatytas pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis reguliavimas negalimas (pvz., 2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1244/2010, 2011 m. kovo 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011). Šios nuostatos turi būti suprantamos kaip imperatyvas nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus tarnybinėmis uniformomis. Minėtu imperatyvu nustatyta teisė gali būti įgyvendinama trimis būdais: pirma, aprūpinant pareigūnus uniformomis; antra, sumokant pareigūnams kompensaciją teisės aktų nustatytomis sąlygomis; trečia, atlyginant žalą dėl to, kad pareigūnai tarnyboje turėjo dėvėti savo aprangą vietoje neišduotos tarnybinės uniformos (2009 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-580/2009).

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog šios administracinių teismų praktikoje suformuotos taisyklės turi būti mutatis mutandis taikomos ir šioje byloje, kadangi tiek Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalis, tiek Statuto 18 straipsnis iš esmės panašiai reglamentuoja pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis klausimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2783/2012, 2012 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2567/2012, kt.).

Pažymėtina, kad teisės aktai nenumato atvejų, kada pareigūnai tarnybine uniforma neaprūpinami, taigi minėta nuostata yra imperatyviai įpareigojanti nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus uniformomis. Dėl to, pasibaigus teisingumo ministro patvirtintam tarnybinės uniformos sudedamosios dalies dėvėjimo terminui, įstaiga privalo spręsti naujos tarnybinės uniformos ar jos dalių išdavimo pareigūnui klausimą arba kaip alternatyva pareigūnui esant rašytiniam jo prašymui, gali būti išmokama piniginė kompensacija už ateinančius kalendorinius metus, vadovaujantis Tvarkoje įtvirtinta procedūra (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2857/2012, 2012 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2845/2012, kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad aprūpinimas tarnybine uniforma ar atitinkamo dydžio kompensacija vietoj jos yra įstatymu nustatyta garantija, kuri negali būti paneigiama lėšų trūkumu ar įstatymus įgyvendinančių teisės aktų nebuvimu, nes įstatymas to nenumato, o Statutas aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis fakto su jokiomis sąlygomis nesieja (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011).

Teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. A1-638/2005, A5-826/2005, A11-798/2005, kt.) pripažįstama, kad tuo atveju, kai valstybės tarnautojas kreipiasi su reikalavimu dėl atlyginimo už tarnybą ar kitų su tarnyba susijusių sumų išieškojimo, atskirų administracinių aktų ar procedūrų ginčijimas nėra būtinas, pakanka jų teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimo pagrįsti pareikštam piniginiam reikalavimui. Panaši taisyklė taikytina ir valstybės tarnautojų reikalavimams dėl kitų socialinių garantijų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas, nors ir nepasinaudojo Tvarkos 2 punkte įtvirtinta tvarka, tačiau jis turi teisę savo galbūt pažeistas teises ginti per turtinės žalos atlyginimo institutą ir reikalauti, kad valstybė atlygintų valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytą žalą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdama į pirmiau nurodytų teisės aktų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog atsakovas neatliko jo kompetencijai nustatytų veiksmų, pagrįstai ir teisėtai įpareigojo atsakovą nustatyta tvarka išduoti pareiškėjui tarnybinės uniformos dalis, kurių dėvėjimo terminas yra pasibaigęs. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai priteisė pareiškėjui turtinės žalos atlyginimą dėl neišmokėtos piniginės kompensacijos už laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis.

Kaip matyti iš pareiškėjo skundo, nurodydamas žalos atlyginimo pagrindą, jis pažymėjo, jog atsakovui neįgyvendinant savo pareigos, pareiškėjas buvo priverstas tarnyboje dėvėti tas pačias turimas tarnybinės uniformos dalis ir dėl to patyrė nepatogumų: tarnybinę uniformą reikėjo dažnai skalbti, siūti, kai kurias dalis teko siaurinti, teko nešioti savo lėšomis įsigytus žieminius batus, šaliką, pirštines ir pan.

Vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Nagrinėjamoje byloje atsakovas neginčija pareiškėjo patirtų išlaidų (nuostolių) dydžio.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjas bei pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai patirtų nuostolių dydį vertino pagal Tvarkos 1 punktą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 988,51 Lt turtinės žalos atlyginimo suma.

Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjui žalos atlyginimą priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI–K, tačiau Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei 2 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad iš šio straipsnio 1 dalyje numatytų asignavimų neatlyginama žala, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padaryta šių valdžios institucijų darbuotojams, valstybės tarnautojams, taip pat valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams tais atvejais, jei buvo taikomi darbo santykius, valstybės tarnybą ar specialūs jų statusą reglamentuojantys teisės aktai; ši žala atlyginama iš žalą padariusiai institucijai skiriamų valstybės biudžeto asignavimų. Vadovaujantis šia nuostata nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis šiuo aspektu tikslintina ir pareiškėjui 988,51 Lt dydžio turtinė žala priteistina iš atsakovo Lukiškių TI–K. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir kitose bylose tokio pobūdžio turtinę žalą priteisė iš atsakovo Lukiškių TI–K (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1647/2013, 2013 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1608/2013, 2013 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1639/2013, kt.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011 ir sprendė, jog pareiškėjas žalą (tiesioginius nuostolius) patyrė dėl atsakovo neteisėto neveikimo – įstatyme nustatytos pareigos nevykdymo (CK 6.246, 2.271 straipsniai), kurį laikė tęstiniu pažeidimu, ir vertino, kad atsakovo neteisėti veiksmai nagrinėjamo ginčo atveju tęsėsi iki tos dienos, kurią pareiškėjas kreipėsi į teismą (CK 1.127 straipsnis), todėl laikė, kad pareiškėjo reikalavimai teisme yra pareikšti nepraleidus įstatyme nustatyto trejų metų senaties termino. Tokios pozicijos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje analogiškose bylose (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1632/2013, 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1647/2013, 2013 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1639/2013, kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo šiuo atveju keisti suformuotą praktiką.

Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad atsakovo apeliacinio skundo motyvai ir bylos aplinkybės nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės palieka nepakeistą, patikslindama jo rezoliucinę dalį ir nurodydama, kad pareiškėjui P. A. 988,51 Lt dydžio turtinė žala priteistina iš atsakovo Lukiškių TI–K.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą. Patikslinti sprendimo rezoliucinės dalies trečiąją pastraipą ir išdėstyti ją taip: „Priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 988,51 Lt (devynis šimtus aštuoniasdešimt aštuonis litus 51 ct) turtinės žalos atlyginimą“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Dalia Višinskienė