2019-01-14 Nr. AB-1656-3-61-3-07986-2013-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1325-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07986-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. C.-J. ir atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. C.-J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja A. C.-J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. (11.1) I-7760 „Dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013-09-30 sprendimo Nr. 6-24-18093; 2) įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) iš dalies pakeisti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. 6-24-18093 „Dėl A. C.-J. teisės į motinystės pašalpą“, nusprendžiant skirti pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. sausio 24 d., netaikant Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (pagal nuo 2012 m. sausio 1 d. aktualią redakciją), Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 bei 10 punktus (pagal nuo 2012 m. sausio 1 d. aktualią redakciją) nustatyto maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio.

2. Pareiškėja nurodė, kad, vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 16 ir 17 straipsniais bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 38, 40, 58 punktais, VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. 6-24-18093 jai buvo paskirta motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. sausio 24 d. Nė viena iš šių normų nereglamentuoja, kokiu pagrindu motinystės pašalpa buvo skaičiuota ne pagal faktinį pareiškėjos kompensuojamąjį uždarbį, o pritaikant maksimalų kompensuojamąjį uždarbį, kuris yra gerokai mažesnis. Nesutikdama su priimtu sprendimu, pareiškėja kreipėsi į VSDFV, kuri 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. (11.1) I-7760 atsisakė pakeisti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą.

3. Pareiškėjos nuomone, jos atžvilgiu taikytas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje ir Nuostatų 7, 10 punktuose nustatytas maksimalus dydis, prieštarauja esminiams teisinės valstybės principams. Nuo 2012 m. sausio 1 d. baigė galioti visi teisės aktai, nustatę tam tikrus laikinus ribojimus ar suvaržymus, kurie buvo nustatyti ekonominės krizės bei sunkmečio laikotarpiu, tačiau neatsižvelgiant į tai, įstatymų leidėjas dirbtinai paliko galioti suvaržymus vienai socialinės asmenų grupės daliai – asmenims, kurių kompensuojamasis uždarbis buvo didesnis, nei maksimalus kompensuojamasis uždarbis. 2011 m. gruodžio 15 d. buvo priimtas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio pakeitimo įstatymas, pagal kurį nuo 2012 m. sausio 1 d. maksimalus kompensuojamasis uždarbis sudarė 4 761,60 Lt, o krizės bei ekonominio sunkmečio laikotarpiu jis buvo 4 680 Lt, t. y. beveik nesiskyrė.

4. Pareiškėjos nuomone, įstatymų leidėjas į atskirą grupę iš kitų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas gaunančių asmenų rato išskyrė didesnes pajamas gaunančius asmenis, nepagrįstai ir neteisėtai toliau taikydamas krizės laikotarpiu galiojusių pašalpų dydžių ribojimus. Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (aktuali redakcija nuo 2012 m. sausio 1 d.) buvo priimta siekiant dirbtinai išsaugoti finansinius suvaržymus bei apribojimus dideles pajamas gaunantiems asmenims, tokiu būdu pažeidžiant konstitucinį teisinės valstybės principą, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos dirbančių motinų garantijas tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo turėti mokamas atostogas, kurių metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, teisinis reguliavimas. Valstybė, nustatydama skirtingas išmokų skaičiavimo proporcijas, pažeidė konstitucinį proporcingumo, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos bei teisinio saugumo imperatyvą. Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (aktuali redakcija nuo 2012 m. sausio 1 d.), taip pat Nuostatų 7 bei 10 punktai tiek, kiek juose nustatomas neproporcingai mažas bei realių faktinių asmens gautų draudžiamųjų pajamų neatitinkantis maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis (3,2 dydžio koeficientas), laikytini neteisėtais ir skundžiamu VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu nustatyta motinystės pašalpa tiek, kiek ji yra sumažinta pritaikant maksimalų kompensuojamąjį uždarbio dydį pagal nuo 2012 m. sausio 1 d. galiojančios Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies nuostatas, laikytina apskaičiuota netinkamai bei turėtų būti perskaičiuojama.

5. Pareiškėja 2017 m. vasario 6 d. teismui pateikė prašymą, kuriame, be kita ko, nurodė, jog palaiko skunde išdėstytus reikalavimus. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2016 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. KT8-N5/2016 Įstatymo nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pareiškėja taip pat prašė priteisti jos naudai iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus procesinis elgesys bylos nagrinėjimo metu nebuvo tinkamas, nes paskelbus minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą ji kreipėsi raštu į atsakovą su siūlymu užbaigti administracinę bylą taikos sutartimi, tačiau atsakovas šio klausimo nesprendė, vilkino laiką, persiųsdamas jos pasiūlymą VSDFV, pritarusiai jos siūlymui ir perdavusiai šį klausimą galutinai spręsti VSDFV Vilniaus skyriui, kuris ją informavo, jog neturi techninių galimybių sudaryti taikos sutartį, kadangi turi atlikti programavimo darbus. Konstitucinio Teismo nutarimo Nr. KT8-N5/2016 turinys viešai buvo žinomas nuo 2016 m. kovo 15 d., tačiau nepaisant to, atsakovas nesiėmė jokių veiksmų, kad būtini programavimo darbai būtų atlikti nevilkinant būsimo teisminio proceso bei laiko.

6. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad pagal Įstatymo 2 straipsnį ligos ir motinystės socialinis draudimas įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl jų pačių ar jų šeimos narių ligos, taip pat dėl motinytės, tėvystės, motinystės (tėvystės) dalį prarastų ar dėl dalyvavimo profesinės reabilitacijos programoje negautų darbo pajamų. Kadangi pareiškėjos vidutinis vienos dienos kompensuojamasis uždarbis, apskaičiuotas vadovaujantis Įstatymo bei Nuostatų nustatyta tvarka (374,29 Lt) yra didesnis nei maksimalus vienos dienos kompensuojamasis uždarbis (227,83 Lt), VSDFV Vilniaus skyrius skundžiamu 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimu pagrįstai motinystės pašalpą paskyrė pritaikęs maksimalų vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį. VSDFV Vilniaus skyrius, kaip viešojo administravimo institucija, apskaičiuodamas pareiškėjos motinystės pašalpą, neturėjo teisinio pagrindo netaikyti Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje bei Nuostatų 7 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo.

8. Atsakovas 2017 m. vasario 8 d. pateikė teismui raštą, kuriame nurodė, kad, apskaičiuodamas pareiškėjai motinystės pašalpą pagal maksimalų kompensuojamojo uždarbio dydį, vadovavosi tuo metu galiojančiomis Įstatymo nuostatomis, o nesant programinės įrangos, pritaikytos motinystės pašalpų, paskirtų iki 2016 m. kovo 15 d. perskaičiavimui, neturi galimybės perskaičiuoti pareiškėjos motinystės pašalpos už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. sausio 27 d., todėl mano, kad jo procesinis elgesys bylos nagrinėjimo metu buvo tinkamas.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

10. VSDFV nurodė, kad pareiškėja 2013 m. rugsėjo 24 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama skirti motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. sausio 24 d. Vidutinis vienos dienos kompensuojamasis uždarbis, vadovaujantis Įstatymu ir Nuostatais, apskaičiuotas pagal pareiškėjos nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d. turėtas draudžiamąsias pajamas, kuris yra 374,29 Lt. Pareiškėjos vienos dienos kompensuojamasis uždarbis buvo didesnis už maksimalų vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį, todėl VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. 6-24-18093 pagrįstai apskaičiavo ir paskyrė maksimalaus dydžio (19 365,55 Lt) motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogas nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. sausio 24 d. Pareiškėjos reikalavimas apskaičiuoti jai motinystės pašalpą pagal jos kompensuojamąjį uždarbį (t. y. 374,29 Lt), neapribotą Įstatyme numatytu maksimaliu kompensuojamojo uždarbio dydžiu, prieštarauja Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies normai ir dėl to negali būti patenkintas. VSDFV nemanė, kad byloje taikytinos teisės aktų nuostatos, kurios yra ginčijamos, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. ir 2013 m. kovo 5 d. nutarimuose pateiktu aiškinimu, jog įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, teikimo pagrindus, sąlygas, trukmę, jų metu teiktinos finansinės paramos dydžius.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjos A. C.-J. skundą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2013 m. rugsėjo 24 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymais skirti motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. sausio 27 d., prašant visą motinystės pašalpą išmokėti iš karto. Pareiškėjai VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. 6-24-18093 „Dėl A. C. J. teisės į motinystės pašalpą“ nuspręsta paskirti motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. sausio 27 d. Pareiškėjos vidutinis vienos dienos kompensuojamasis uždarbis (374,29 Lt) apskaičiuotas pagal pareiškėjos draudžiamąsias pajamas, turėtas laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. liepos 31 d. Pareiškėjai, taikant maksimalų vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį (227,83 Lt), už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. sausio 27 d. iš viso buvo priskaičiuota 19 365,55 Lt motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogas.

13. Pareiškėja 2013 m. spalio 23 d. išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka apskundė VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. 6-24-18093 VSDFV, skunde teigdama, jog VSDFV Vilniaus skyrius nepagrįstai apskaičiavo motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogas dydį laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. sausio 24 d., kadangi taikė Įstatyme nustatytą maksimalų vidutinį vienos dienos kompensuojamą uždarbio dydį. VSDFV 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. (11.1) I-7760 pareiškėjos skundo netenkino, konstatavusi, jog įstatymų leidėjas, vykdydamas savo socialinius įsipareigojimus, Įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi ir atitinkamai 4 dalimi nustato tiek maksimalų, tiek minimalų kompensuojamojo uždarbio dydį. Tai neprieštarauja Konstitucijai ir joje įtvirtintam tikslui pasiekti socialinę darną, derinti šeimų, visuomenės bei valstybės išgales, todėl nėra teisinio pagrindo pakeisti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. 6-24-18093 ir skirti motinystės pašalpą pagal pareiškėjos vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį, neapribotą Įstatyme nustatytu maksimaliu kompensuojamojo uždarbio dydžiu.

14. Teismas pažymėjo, kad ginčo dėl skundžiamuose sprendimuose atliktų / nurodytų kompensuojamojo uždarbio skaičiavimų nėra. Bylos dokumentai patvirtina, kad pareiškėjai motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogas buvo paskirta nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. sausio 27 d., todėl pareiškėjos nurodytą aplinkybę, jog minėta pašalpa jai buvo paskirta laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. sausio 24 d., teismas laikė rašymo apsirikimu.

15. VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo priėmimo metu ir pareiškėjos teisės į motinystės pašalpą atsiradimo dieną (2013 m. rugsėjo 24 d.) kompensuojamojo uždarbio, pagal kurį nustatomas motinystės pašalpos dydis, apskaičiavimo tvarka buvo sureguliuota Įstatymo 6 straipsnio (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-284 redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), kuriame, be kita ko, buvo nustatyta, kad: kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų dydis, yra apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per paeiliui einančius 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš nėštumo ir gimdymo, tėvystės arba vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį (2 d.); maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos (5 d.). Iš esmės analogiškas teisinis reguliavimas, susijęs su nėštumo ir gimdymo atostogų metu skiriamų ir mokamų motinystės pašalpų dydžio ribojimu, buvo nustatytas Nuostatų 7 punkte (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) ir 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) pirmoje pastraipoje.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėjos dienos kompensuojamasis uždarbis (374,29 Lt) viršijo maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį (227,83 Lt), todėl pareiškėjai VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimu motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. sausio 24 d. buvo apskaičiuota pritaikius Įstatymo 6 straipsnio 5 dalį (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-284 redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) ir Nuostatų 7 punktą (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) bei 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) pirmoje pastraipoje įtvirtintą ribojimą.

17. Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. priėmė nutarimą Nr. KT8-N5/2016, kuriame konstatavo, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) ir Nuostatų 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) tiek, kiek juose nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, ir Nuostatų 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d.) pirmoji pastraipa tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpoms apskaičiuojamas pagal einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Šis nutarimas Teisės aktų registre oficialiai paskelbtas 2017 m. sausio 2 d.

18. Teismas, įvertinęs Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime išdėstytus motyvus, susijusius su šio nutarimo oficialaus paskelbimo atidėjimu, sprendė, kad Konstitucinis Teismas aiškiai išreiškė siekį pratęsti pripažinto antikonstituciniu Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), Nuostatų 7 punkto (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija), 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) pirmoje pastraipoje įtvirtinto teisinio reguliavimo galiojimą, taigi ir jo taikymą, iki 2017 m. sausio 2 d.

19. Lietuvos Respublikos Seimas 2016 m. birželio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), kuris, išskyrus jo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytas išimtis, įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d. Pagal Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalį asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas iki šio įstatymo įsigaliojimo, išskyrus asmenis, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), socialinio draudimo išmokos neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką. Asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. perskaičiuojamos taikant šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas ir iki 2017 m. birželio 30 d. išmokamas susidaręs motinystės pašalpos (motinystės išmokos) skirtumas. Šis skirtumas mokamas tuo pačiu būdu, kuriuo buvo mokama neperskaičiuota motinystės pašalpa (motinystės išmoka), jeigu asmuo, kuriam jis turi būti išmokėtas iki jo išmokėjimo nepateikia prašymo dėl kito išmokėjimo būdo.

20. Teismas, įvertinęs Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą su Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, konstatavo, kad pagal jį asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo (t. y. 2017 m. sausio 1 d.) įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą, motinystės pašalpos, apskaičiuotos pagal kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. turi būti perskaičiuotos taikant kompensuojamąjį uždarbį, apskaičiuotą tokių ribojimų netaikant, ir iki 2017 m. birželio 30 d. tokiems asmenims turi būti išmokėtas susidaręs motinystės pašalpos skirtumas. Teismas konstatavo, kad motinystės pašalpos, kurioms buvo pritaikytos Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintos Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies bei Nuostatų 7, 10 punktai, turi būti perskaičiuotos tik nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo (t. y. 2017 m. sausio 1 d.) įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpas. Už ankstesnius laikotarpius motinystės pašalpos dalies, susidariusios pritaikius Konstitucijai prieštaraujančias Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies bei Nuostatų 7, 10 punktus, kompensavimas nėra numatytas.

21. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Teismas sprendė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimas buvo įvykdytas dar 2013 metais. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime išaiškino, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės yra teisėtos.

22. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, išdėstytą teisinį reglamentavimą, į Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatą ir į tai, kad pareiškėja motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. sausio 27 d. buvo įgijusi iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo ir panaikinti skundžiamų sprendimų bei įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių iš dalies pakeisti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. 6-24-18093 „Dėl A. C.-J. teisės į motinystės pašalpą“ netaikant Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-284 redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) ir Nuostatų 7 punkte (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) bei 10 punkte (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) pirmoje pastraipoje įtvirtinto ribojimo.

23. Teismas, netenkinęs pareiškėjos skundo reikalavimų, netenkino ir jos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III. 24. Pareiškėja A. C.-J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jos skundo reikalavimus tenkinti visiškai, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

25. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vadovautis Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu ir taikė akto dalį, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, pažeisdamas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį, 107 ir 110 straipsnius, suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką ir dėl to priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą.

26. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimas Nr. 6-24-18093 „Dėl A. C.-J. teisės į motinystės pašalpą“ buvo įvykdytas dar 2013 metais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra suformavęs taisyklę, kad sprendimo įvykdymu Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme laikoma situacija, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Todėl pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šiuo klausimu.

27. Pirmosios instancijos teismas buvo nenuoseklus, nes 2014 m. birželio 18 d. nutartimi sustabdydamas bylą iki Konstitucinis Teismas išnagrinės bylą Nr. 17/2014, pripažino jos baigties reikšmingumą nagrinėjamam ginčui, bet Konstituciniam Teismui priėmus 2013 m. kovo 15 d. nutarimą šioje byloje, nors jame nebuvo numatyta jokių išskirtinių jo taikymo sąlygų, išskyrus įsigaliojimo atidėjimą, teismas vis tiek taikė įstatymą, prieštaraujantį Konstitucijai.

28. Pareiškėja akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, kad kitos proceso šalys visiškai pripažino pareiškėjos reikalavimą. Pareiškėja neturėjo galimybės atsisakyti skundo reikalavimų ABTĮ 50 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, nes 2017 m. vasario 13 d. sprendimą atsakovas priėmė jau po bylos išnagrinėjimo pirmos instancijos teisme ir teismo išėjimo į pasitarimų kambarį, o jos reikalavimai buvo patenkinti 2017 m. vasario 17 d. pervedus lėšas į jos sąskaitą. Pareiškėjos nuomone, atsakovas, patenkinęs jos reikalavimus, turėjo atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau neatlygino, todėl prašo jas priteisti.

29. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

30. Atsakovas nurodo, kad sutinka su pareiškėjos apeliacinio skundo motyvais, kad skundžiamas atsakovas sprendimas, priimtas pareiškėjos atžvilgiu negali būti laikomas įvykdytu, nes pareiškėja, laikydamasi nustatytos tvarkos jį apskundė teismui. VSDFV Vilniaus skyriui jau po skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo priėmimo geranoriškai patenkinus pareiškėjos reikalavimus t. y. pakeitus 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. 6-24-18093 ir išmokėjus perskaičiuotos motinystės pašalpos skirtumą (įrodymai teismui pateikti kartu su VSDFV Vilniaus skyriaus apeliaciniu skundu), tenkinti pareiškėjos skundo reikalavimą pakeisti skundžiamą sprendimą ir išmokėti motinystės pašalpos nepriemoką nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjos apeliacinio skundo reikalavimas naikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą turi būti atmetamas. Pasikeitus faktinėms aplinkybėms išlieka pagrindas iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies šalinti teisiškai nepagrįstas išvadas, jog VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. Rugsėjo 30 d. sprendimas Nr. 6-24-18093 buvo įvykdytas dar 2013 metais.

31. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo pareiškėjos prašymą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundo reikalavimus būtų patenkinti, tenkinti iš dalies: panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nurodant, kad pareiškėjos skundas atmestinas dėl to, kad jos reikalavimai buvo patenkinti geruoju ir nebeliko ginčo dalyko; apeliacinio skundo dalį dėl prašymo visiškai tenkinti pareiškėjos skundo reikalavimus apeliacinį skundą atmesti; pareiškėjos prašymo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas netenkinti arba tenkinti iš dalies, atsižvelgiant į ABTĮ 44 straipsnio 4 dalį.

32. VSDFV nurodo, kad pareiškėja netiesiogiai pripažįsta, kad turėjo galimybę atsisakyti skundo reikalavimų ABTĮ 50 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka iki 2017 m. vasario 8 d. teismo posėdžio, nes žinojo, kad atsakovas sutinka su pareiškėjos skundo reikalavimais, tik informavo, kad lėšų pervedimas užtruks dėl priežasčių, nepriklausančių nuo atsakovo valios, tačiau šia galimybe dėl subjektyvių priežasčių nepasinaudojo ir teismo posėdyje nedalyvavo. Taikos sutartis su atsakovu nebuvo sudaryta ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjos skundas buvo atmestas, pareiškėja, 2017 m. vasario 17 d. gavusi pašalpos sumą, apeliaciniame skunde neturėjo teikti reikalavimų, kurie jau faktiškai buvo patenkinti.

Kitu atveju, prašydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo patenkinti jos reikalavimus dėl motinystės pašalpos perskaičiavimo ir skirtumo išmokėjimo, turėjo grąžinti Fondo valdybai gautą sumą, tačiau to nepadarė. VSDFV gavus teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundas buvo atmestas, ir išsiaiškinus, jog taikos sutartis tarp pareiškėjos ir VSDFV Vilniaus skyriaus nebuvo sudaryta, 2017 m. vasario 17 d. VSDFV kreipėsi į banką, į kurį buvo pervestos pareiškėjai skirtos lėšos, prašant, kad lėšų pervedimas į pareiškėjos sąskaitą būtų sustabdytas.

Iš banko gautas atsakymas, jog kadangi lėšos į pareiškėjos sąskaitą jau yra įskaitytos, grąžinti jas VSDFV bankas galėtų tik gavęs pareiškėjos sutikimą, ir kad į banko kreipimąsi dėl sutikimo pareiškėja atsisakė grąžinti jai pervestas lėšas. Taigi tuo atveju, jeigu pareiškėjos apeliacinis skundas būtų patenkintas, atsakovas turėtų dar kartą įvykdyti pareiškėjos reikalavimus (pakartotinai pervesti motinystės pašalpos skirtumą). Pareiškėja neatsisakė skundo, o ginčo šioje byloje nebeliko, taigi ir pagrindo pareiškėjos skundą tenkinti, todėl konstatuotina, kad pareiškėja neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį.

VSDFV pažymi, kad atsakovas sutiko pareiškėjos reikalavimus patenkinti geruoju, tačiau pareiškėja nepateikė atsakovui derinti taikos sutarties, 2017 m. vasario 6 d. pareiškė, kad nedalyvaus teismo posėdyje ir pareikalavo bylinėjimosi išlaidų, todėl toks pareiškėjos elgesys vertintinas kaip nesąžiningas, todėl tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad pareiškėja turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, prašoma suma turi būti mažinama atitinkama dalimi teismo nuožiūra.

33. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą, nurodant, kad iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies šalintinos nepagrįstos išvados, jog VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimas Nr. 6-24-18093 „Dėl A. C. – J. teisės į motinystės pašalpą“ yra laikomas įvykdytu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, t. y. dar 2013 metais.

34. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, pažeisdamas procesinės teisės normas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, konstatavo, jog skundžiamas VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimas buvo įvykdytas dar 2013 metais, ir tuo pagrindu šioje byloje netaikė Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos, sudarančios teisinį pagrindą retroaktyviai skundžiamo sprendimo atžvilgiu taikyti Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimą.

35. Atsakovas informuoja, kad pareiškėjai motinystės pašalpa už 2013 m. rugsėjo 24 d. – 2014 m. sausio 27 d. laikotarpį buvo perskaičiuota VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. PA_SP5-1712 „Dėl A. C.-J. motinystės pašalpos perskaičiavimo“, 2017 m. vasario 14 d. buvo suformuotas mokėjimo žiniaraštis dėl nepriemokos išmokėjimo ir 2017 m. vasario 17 d. pareiškėjai buvo išmokėta perskaičiuotos motinystės pašalpos nepriemoka. VSDFV Vilniaus skyrius neturėjo galimybės pateikti teismui šias aplinkybes patvirtinančių dokumentų, nes motinystės pašalpos nepriemoka pareiškėjai buvo išmokėta teismui jau priėmus sprendimą šioje byloje. Pasikeitus faktinėms aplinkybėms, nebelieka teisinio pagrindo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo rezoliucinę dalį, kuria atmestas pareiškėjos skundas, tačiau išlieka pagrindas iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies šalinti teisiškai nepagrįstas išvadas, kadangi, įsiteisėjus teismo sprendimui, jos įgis prejudicinę reikšmę.

36. Pareiškėja A. C.-J. atsiliepime į atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

37. Pareiškėja sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais dėl pirmosios instancijos teismo motyvų nepagrįstumo ir neteisėtumo dėl skundžiamo sprendimo pripažinimo įvykdytu 2013 metais, tačiau laikosi pozicijos, kad iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį, atsakovas pareiškėjos skundo reikalavimų nebuvo įvykdęs ir bylos teisinis ginčas vis dar buvo aktualus. Todėl apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo teisėtumą ir pagrįstumą turėtų vertinti pagal teismo sprendimo priėmimo metu buvusias faktines ir teisines aplinkybes. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis naikintina, nustatant, kad pareiškėjos skundas tenkintinas.

38. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

39. VSDFV pažymi, kad atsakovas geruoju įvykdė pareiškėjos reikalavimus ir išmokėjo motinystės pašalpos skirtumą anksčiau, nei numatyta Pakeitimo įstatyme, todėl atsakovo procesinis elgesys byloje buvo tinkamas. Pareiškėjos reikalavimai jau yra patenkinti geruoju (pareiškėjai išmokėtas motinystės pašalpos skirtumas) ir pareiškėja negrąžino VSDFV gautų lėšų. Tuo atveju, jei teismas tenkintų pareiškėjos apeliacinį skundą, atsakovas turėtų dar kartą įvykdyti jos reikalavimus (pakartotinai pervesti motinystės pašalpos skirtumą), nes to nevykdant (motyvuojant tuo, kad pervestos lėšos nebuvo grąžintos) bus laikoma, kad atsakovas nevykdys būsimo teismo sprendimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 40. Byloje kilo ginčas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. 6-24-18093, kuriuo pareiškėjai paskirta motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. sausio 27 d. taikant Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (pagal nuo 2012 m. sausio 1 d. aktualią redakciją), Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 bei 10 punktus (pagal nuo 2012 m. sausio 1 d. aktualią redakciją) nustatytą maksimalų kompensuojamojo uždarbio dydį.

41. Pareiškėja siekė, kad jai motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį būtų paskirta netaikant minėtais teisės aktais nustatyto maksimalaus dienos kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio (227,83 Lt), o motinystės pašalpa jai būtų paskirta ir išmokėta pagal jos dienos kompensuojamąjį uždarbį (t. y. 374,29 Lt), neapribotą Įstatyme numatytu maksimaliu kompensuojamojo uždarbio dydžiu.

42. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė konstatavęs, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimas Nr. 6-24-18093 pripažintinas įvykdytu 2013 metais ir tuo pagrindu šioje byloje netaikė Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos, sudarančios teisinį pagrindą skundžiamo sprendimo atžvilgiu taikyti Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimą.

43. Byloje apeliacinius skundus pateikė ir pareiškėja, ir atsakovas. Abi ginčo šalys pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija tuo aspektu, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog skundžiamas sprendimas laikytinas įvykdytu 2013 m., ir atsakovas prašo atitinkamai pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, o teismo sprendimo rezoliucinę dalį palikti nepakeistą, nes su pareiškėjos skundo reikalavimus įvykdė geruoju ir pareiškėjai pašalpos nepriemoką išmokėjo 2017 m. vasario 17 d. Pareiškėjos nuomone, jos skundas turėtų būti tenkinamas visiškai, o jai priteistos patirtos bylinėjimosi išlaidos, nes atsakovas iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį (2017 m. vasario 8 d.) dar nebuvo sumokėjęs perskaičiuotos pašalpos nepriemokos, tai padarė tik 2017 m. vasario 17 d., t. y. po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (2017 m. vasario 15 d.), todėl pareiškėja neturėjo pagrindo atsisakyti skundo reikalavimų ir teisiškai ginčas nebuvo išspręstas.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs konstitucinės justicijos bylą dėl Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punkto (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija), 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai,2016 m. kovo 15 d. nutarime pripažino, kad:

Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7569) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai;

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 99-5052) tiek, kiek jame nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai;

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 164-7820) pirmoji pastraipa tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpoms apskaičiuojamas pagal einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai.

Šis nutarimas Teisės aktų registre oficialiai paskelbtas 2017 m. sausio 2 d.

45. Pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad tas teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas, įvertinęs inter alia tai, kokia teisinė situacija gali susidaryti įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, gali nustatyti, kada tas Konstitucinio Teismo nutarimas turi būti oficialiai paskelbtas; Konstitucinis Teismas gali atidėti savo nutarimo oficialų paskelbimą, jeigu tai būtina, kad įstatymų leidėjas turėtų laiko pašalinti toms teisinio reguliavimo spragoms, kurių atsirastų, jeigu atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir jeigu jos sudarytų prielaidas iš esmės paneigti tam tikras Konstitucijos ginamas, saugomas vertybes.

46. Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas atsižvelgiant į tai, kad jo įgyvendinimas yra susijęs su viešųjų finansų planavimu, taip pat į tai, kad būtina tinkamai pasirengti motinystės pašalpų, kurių dydis tiek, kiek nurodyta, nebūtų ribojamas, skyrimui ir mokėjimui. Šio nutarimo konstatuojamosios dalies V skyriaus 1 punkto antroje pastraipoje nurodyta, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo jo oficialaus paskelbimo dienos prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos minėtos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nuostatos tiek, kiek nurodyta, negalės būti taikomos, t. y. visoms dirbančioms motinoms už nėštumo ir gimdymo atostogų laiką turės būti mokamos per nustatytą laikotarpį iki šių atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančios motinystės pašalpos.

47. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti – nesukėlę realių teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos.

48. Aiškindamas šią teisės normą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad kol pareigūno sprendimas gali būti apskundžiamas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, viešojo administravimo subjekto sprendimas nėra galutinis. Kol sprendimas nėra galutinis, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr.A12-218/2004, taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1–638/2005 ir kt.).

49. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja, skųsdama VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. 6-24-18093 privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka kreipėsi su skundu į VSDFV, kuri šioje byloje taip pat skundžiamu 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. (11.1) I-7760 pareiškėjos skundą atmetė. Pareiškėja su skundu dėl minėtų sprendimų kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2014 m. birželio 18 d. nutartimi bylą sustabdė, kol įsigalios Konstitucinio Teismo nutarimas (sprendimas) Konstitucinio Teismo byloje Nr. 17/2014. Tik Konstituciniam Teismui priėmus 2016 m. kovo 15 d. nutarimą ir jį paskelbus Teisės aktų registre 2017 m. sausio 2 d., 2017 m. sausio 3 d. nutartimi bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas. Taigi, pareiškėjai tinkamai įgyvendinus teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos dėl atsakovo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. 6-24-18093, dėl pareiškėjos skundo teisme nesant priimto galutinio procesinio sprendimo iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo paskelbimo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad minėtas sprendimas laikomas įvykdytu dar 2013 metais ir jam nėra taikomos Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo nuostatos. Sutiktina su pareiškėjos ir atsakovo apeliacinių skundų argumentais dėl pirmosios instancijos teismo motyvų šiuo aspektu nepagrįstumo ir neteisėtumo, nes jie neatitinka teisingumo ir protingumo principų, teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje konstatuotos faktinės bei teisinės aplinkybės prieštarauja susiklosčiusiai teisės aiškinimo praktikai, todėl pirmosios instancijos teismo motyvai šia apimtimi keistini.

50. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl proceso šalių apeliacinių skundų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies, pažymi, kad nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos buvo išreiškęs poziciją, kad ketina išmokėti pareiškėjai motinystės pašalpos nepriemoką, susidariusią skundžiamu atsakovo sprendimu pritaikius Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. pripažintus prieštaraujančiais Konstitucijai teisės aktus. Pareiškėja apeliaciniame skunde patvirtina, kad jai motinystės pašalpos nepriemoka buvo perskaičiuota ir išmokėta 2017 m. vasario 17 d., t. y. jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo šias aplinkybes taip pat patvirtina. Iš pateikto į bylą VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. vasario 13 d. sprendimo Nr. PA_SP5-1712 „Dėl A. C.-J. motinystės pašalpos perskaičiavimo“ (b. l. 108) matyti, kad atsakovas minėtu sprendimu pakeitė šioje byloje skundžiamą VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. 6-24-18093 ir perskaičiavo pareiškėjai motinystės pašalpą už ginčo laikotarpį taikant jos prašytą 374,29 Lt dienos kompensuojamąjį uždarbį. Įvertinus šias faktines aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjos skundo reikalavimas iš esmės patenkintas, t. y. vėlesniu atsakovo sprendimu pakeistas šioje byloje skundžiamas sprendimas tokiu būdu, koks iš esmės byloje buvo pareiškėjos reikalavimas, taigi ginčo byloje iš esmės neliko.

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus motyvus, Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimą, susiklosčiusią faktinę situaciją, tenkinant pareiškėjos apeliacinį skundą visa apimtimi būtų pažeisti protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principai. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies: pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas buvo atmestas, naikintinas dėl netinkamos materialinės teisės normos taikymo ir aiškinimo. Tačiau, atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus motyvus, tenkinti pareiškėjos skundo reikalavimą įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių iš dalies pakeisti 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. 6-24-18093 „Dėl A.

C.-J. teisės į motinystės pašalpą“, nusprendžiant skirti pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. sausio 24 d., netaikant Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (pagal nuo 2012 m. sausio 1 d. aktualią redakciją), Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 bei 10 punktus (pagal nuo 2012 m. sausio 1 d. aktualią redakciją) nustatyto maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio nebėra pagrindo. Naikintinas tik VSDFV 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimas Nr. (11.1) I-7760, kuris buvo priimtas išnagrinėjus pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka dėl atsakovo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. 6-24-18093.

51. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 4 dalį teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Remiantis ABTĮ 40 straipsnio 5 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (pvz., 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012).

52. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo priteisti bylos nagrinėjimo metu patirtas išlaidas: 834,11 Eur už advokato teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme, 834,08 Eur už advokato teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme bei 43,96 Eur sumokėto žyminio mokesčio: 28,96 Eur už skundą ir 15 Eur už apeliacinį skundą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką proceso šalių išlaidų, patirtų pirmoje ar apeliacinėje instancijoje, atlyginimo klausimas sprendžiamas atitinkamos instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-556-63/2010, 2007 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-8-83/2007).

53. 2017 m. kovo 13 d. sąskaita Nr. 0158, ataskaita, pinigų priėmimo kvitas (b. l. 128, 129, 131), patvirtina, kad teisinių paslaugų už apeliacinio skundo parengimą vertė buvo 834,08 Eur, pareiškėja apmokėjo advokatei už apeliacinio skundo parengimo paslaugas, t. y. išlaidas realiai patyrė. 2017 m. kovo 11 d. mokėjimo nurodymas (b. l. 130) patvirtina, kad pareiškėja sumokėjo 15 Eur žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą teismui.

54. Pareiškėjos prašomas priteisti išlaidų už advokato paslaugas, patirtų apeliacinėje instancijoje atlyginimo dydis – 834,08 Eur, neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) nustatyto rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio dydžio už apeliacinį skundą, kuris nagrinėjamu atveju sudarytų 1 983,25 Eur. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios bylos faktines ir teisines aplinkybes sprendžia, kad galutinis procesinis sprendimas byloje yra priimtas iš esmės pareiškėjos naudai, tačiau atsižvelgusi į ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies nuostatas, Rekomendacijų 2 punkte nustatytus kriterijus sprendžia, kad pareiškėjai priteistina apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų suma mažintina iki 420 Eur. Pareiškėjos prašymo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjos A. C.-J. ir atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos A. C.-J. skundą patenkinti iš dalies, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. (11.1) I-7760 „Dėl Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013-09-30 sprendimą Nr. 6-24-18093“ panaikinti.

Priteisti pareiškėjai A. C.-J. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 420 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Pareiškėjos prašymo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, priteisimo perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė