2021-01-20 Nr. AB-1343-3-61-3-01372-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-6-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01372-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. (V. K.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Skunde pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. R1-213 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas) teisėtumo patikros, kiek tai susiję su byla.

2. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 8 d. iki 2019 m. birželio 21 d. Vilniaus PN veiksmus, susijusius su reikalavimu turėti tik 30 kg asmeninių daiktų, darant išimtį asmenims, nuteistiems iki gyvos galvos, vertino kaip neteisėtus. Teigė, kad atsakovo atstovas jį kankindavo, kadangi dienos metu paimdavo patalynę. Buvo maitinamas nepilnavertišku maistu, o apsipirkimas parduotuvėje buvo apribotas iki 76 Eur per mėnesį. Buvo ribojamas vaisių ir daržovių įsigijimas iki 2 kg, o toks kiekis buvo nepakankamas. Buvo draudžiama turėti ir įsigyti virtų ar troškintų mėsos ir žuvies produktų, maisto papildų, būtinų sveikatos būklei. Neišduodavo jam paskirtų medikamentų, nors serga sunkia depresija su psichozės simptomais ir hipertonija. Dėl nurodytų pažeidimų patyrė didelių nepatogumų, depresiją, dvasines kančias ir nepilnavertiškumo jausmą.

3. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdyje prašė priteisti 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš galimai ydingo teisinio reglamentavimo, t. y. Įsakymo nuostatų. Norminio teisės akto teisėtumas gali būti tiriamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, o pareiškėjas nepatenka į subjektų, turinčių teisę kreiptis į administracinį teismą prašant ištirti norminio akto teisėtumą, ratą. Atsakovo atstovas negali savarankiškai keisti galiojančias teisės aktų nuostatas arba jomis nesivadovauti. Pareiškėjo skunde minimi teisės aktai galioja, todėl Vilniaus PN neturėjo teisinio pagrindo jais nesivadovauti bei savavališkai keisti teisinį reglamentavimą.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad 2019 m. vasario 8 d. pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K (nuo 2019 m. balandžio 1 d. įstaiga reorganizuota, prijungiant ją prie Vilniaus PN) atlikti nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas. Patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką. Pareiškėjas jau kreipėsi į teismą dėl patalynės paėmimo dienos metu (nuo 2019 m. vasario 8 d. iki 2019 m. kovo 7 d., administracinė byla Nr. I-3871-1047/2019).

7. Atsakovo atstovas, akcentuodamas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 punkte nustatytą teisinį reglamentavimą, tai, kad šių taisyklių 18 priede nustatytas nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas yra baigtinis, paaiškino, kad pareiškėjo skunde nurodyti daiktai (smilkalai) į šį sąrašą nėra įtraukti, todėl jais neleidžiama prekiauti Lukiškių TI-K veikiančioje UAB „Lobby Baltic“ parduotuvėje arba gauti iš laisvėje esančių asmenų. Nuteistųjų pretenzijos dėl prekių kokybės, kiekio, asortimento pasirinkimo ir pan. sprendžiamos Lukiškių TI-K direktoriaus nustatyta tvarka. Administracija nebuvo gavusi pareiškėjo prašymų, pareiškimų arba skundų dėl nepagrįstai nurašomų piniginių lėšų arba dėl netinkamos kokybės UAB „Lobby Baltic“ parduotuvės prekių, iš jų – vaisių ir daržovių.

8. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Vilniaus PN Sveikatos priežiūros skyrius vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais sveikatos priežiūros paslaugų teikimą. Šioje kalinimo įstaigoje laikomiems suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos, kaip ir laisvėje esantiems asmenims. 2019 m. vasario 18 d. administracija gavo pareiškėjo prašymą. Jis buvo apžiūrėtas Sveikatos priežiūros skyriaus vidaus lygų gydytojo. Gydytojas psichiatras 2019 m. vasario 12 d. pratęsė pareiškėjui paskirtą gydymą, jį informavo, kad konkrečių vaistinių preparatų tuo metu nebuvo. Kalinimo įstaigos administracija 2019 m. balandžio 12 d. gavo pareiškėjo prašymus dėl psichotropinių vaistų gavimo iš artimųjų. Lukiškių TI-K 2019 m. balandžio 24 d. raštu pareiškėjas buvo informuotas, jog įstatymas nenumato galimybės nuteistajam gauti kitų asmenų perduodamų vaistinių preparatų.

9. Atsakovo atstovas, akcentuodamas nuteistųjų maitinimą reglamentuojančias teisės normas, pažymėjo, kad Lukiškių TI-K savarankiškai nesudaro valgiaraščių nuteistiesiems ir (arba) suimtiesiems. Valgiaraščiai, taikomi laisvės atėmimo įstaigose laikomiems asmenims, yra patvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymais. Valgiaraščius parengė Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras (buvęs Respublikinis mitybos centras). Pareiškėjui nustatytas nedirbančio vyro valgiaraštis. Be Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo ir kalėjimo direktoriaus budinčiojo padėjėjo leidimo išduoti maistą draudžiama. Maisto svoris bei kokybė pasirinktinai yra patikrinami atsakingų asmenų.

10. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituoja tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Jo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, pareiškėjas pateikia samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtiną žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent ji pasireiškia. Konkrečiu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 6 d. sprendimu bylos dalį dėl patalynės paėmimo dienos metu nuo 2019 m. vasario 8 d. iki 2019 m. kovo 7 d. paliko nenagrinėta, likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė bei išaiškino, kad pareiškėjas dėl netinkamos parduotuvės veiklos ir netinkamai suteiktų gydymo paslaugų turi teisę kreiptis civilinio proceso tvarka į bendrosios kompetencijos teismą.

12. Teismas minėtą bylos dalį paliko nenagrinėta vadovaudamasis ABTĮ 105 straipsnio 4 punktu ir nustatęs, kad pareiškėjas administracinėje byloje Nr. I1-633-1047/2020 prašė priteisti neturtinę žalą, kurią kildino iš Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, įskaitant ir nuo 2019 m. vasario 8 d. iki 2019 m. kovo 7 d. dienos metu paimamos patalynės.

13. Teismas, vadovaudamasis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 220 punktu, atmetė pareiškėjo argumentus, kad dienos metu nepagrįstai iš jo buvo paimama visa patalynė, pabrėždamas, kad 2019 m. vasario 20 d. rašte Lukiškių TI-K nurodė pareiškėjui būtent Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 220 punkte nustatytą tvarką dėl patalynės paėmimo dienos metu. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. iki 2020 m. sausio 10 d., t. y. ginčo laikotarpiu) 1 priedas pateikia specialią žodžio „patalynė“ reikšmę, kuria Vilniaus PN pagrįstai vadovavosi, todėl atmetė pareiškėjo argumentus, jog nagrinėjamu atveju būtina vadovautis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išaiškinimais dėl žodžio „patalynė“ reikšmės ir vertino, kad pareiškėjo pateiktas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos raštas yra teisiškai nereikšmingas. Teismas sprendė, kad šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų.

14. Teismas akcentavo, kad kiti pareiškėjo skundo argumentai susiję su Įsakymo taikymu.

15. Įvertinus Įsakymo 57 punkte nustatytą teisinį reglamentavimą, teismui nekilo abejonių, kad Vilniaus PN pagal nustatytą tvarką vertino leistinų turėti daiktų svorį. Pareiškėjo skundo argumentai šiuo aspektu yra abstraktūs, jis neindividualizavo, kokios konkrečios neigiamos pasekmės jam kilo ir kaip jo teisės yra pažeistos ginčo laikotarpiu.

16. Teismas, akcentuodamas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 76 punkte nurodytą teisinį reglamentavimą ir pabrėždamas, kad pagal šių taisyklių 18 priedo 1.1. punktą leidžiama įsigyti ir turėti vaisių, daržovių (švieži, šaldyti, konservuoti) ne daugiau kaip 2 kg, atmetė skundo argumentus dėl laikomų daiktų svorio.

17. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 92 straipsniu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m liepos 9 d. įsakymo Nr. V-172 1.1 punktu, kuriame nurodyta, kad gali būti įsigyjama ir šviežių arba džiovintų vaisių ar daržovių, akcentavo, kad pareiškėjas neginčijo, kad minėti produktai buvo parduodami parduotuvėje. Ta aplinkybė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse pakeistas leidžiamų daiktų sąrašas, nepatvirtina, jog buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Vilniaus PN veikė pagal nustatytą teisinį reguliavimą. Pareiškėjas nenurodė konkrečių šį pažeidimą detalizuojančių aplinkybių. Pareiškėjas abstrakčiai išvardijo produktus, kurių įsigijimas buvo ribojamas, tačiau neindividualizavo šio reikalavimo pagrįstumo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęs atsakovui veiksmus dėl negalėjimo įsigyti produktus. Pareiškėjo asmeniniai poreikiai negali patvirtinti atsakovo neteisėtų veiksmų. Teismas vertino, kad apsipirkimas parduotuvėje buvo vykdomas laikantis teisės aktų reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad UAB „Lobby Baltic“ nėra viešojo administravimo subjektas, todėl neturtinės žalos, kildinamos iš šios bendrovės veiksmų, atlyginimo klausimas nėra teismingas administraciniam teismui. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą dėl parduotuvės veiklos siejamas su civilinio teisinio pobūdžio santykiais, atsiradusiais tarp jo ir prekybą Vilniaus PN vykdančio privataus juridinio asmens.

18. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad 2019 m. vasario 18 d. įstaigos administracija gavo pareiškėjo prašymą, be kita ko, ir dėl gydymo pratęsimo. Lukiškių TI-K 2019 m. kovo 4 d. rašte nurodė, kad pareiškėjas buvo apžiūrėtas Sveikatos priežiūros skyriaus vidaus lygų gydytojo, 2019 m. vasario 12 d. gydytojas psichiatras pratęsė pareiškėjui paskirtą gydymą, jis buvo informuotas, kad konkrečių vaistinių preparatų tuo metu nebuvo, visus kitus paskirtus preparatus Sveikatos priežiūros skyrius gaudavo pastoviai. Vėliau pareiškėjas 2019 m. balandžio 12 d. pateikė prašymus dėl psichotropinių vaistų gavimo iš artimųjų. Teismas, vadovaudamasis Įsakymo 1.12 punktu, vertino, kad Lukiškių TI-K 2019 m. balandžio 24 d. rašte pagrįstai nurodė, kad teisinis reglamentavimas nenumato galimybės nuteistajam gauti kitų asmenų perduodamų vaistinių preparatų, todėl pastarieji jam negali būti perduoti. Pareiškėjui buvo paaiškinta, kokių medikamentų nebuvo galimybės įsigyti, o kitus vaistus jis gavo. Teisės aktuose nėra nustatyta, kad nuteistajam kiti asmenys galėtų perduoti vaistinius preparatus. Šiuo atveju Lukiškių TI-K negalėjo sudaryti galimybių, kad vaistus galėtų perduoti kiti asmenys. Taigi, pareiškėjas žinojo aplinkybes, kas lėmė, jog jis vaistų negalėjo gauti. Teismas Vilniaus PN veiksmus vertino kaip teisėtus. Ligos istorijoje užfiksuota, kad pareiškėjas buvo apžiūrimas ir gydomas įstaigoje, taip pat tai, kad medikamentų įstaigoje nebuvo. Pareiškėjas buvo informuotas apie tai. Ligos istorijoje duomenų, kad dėl medikamentų nebuvimo pareiškėjui būtų pablogėjusi psichinė sveikata, neužfiksuota. Pareiškėjas neindividualizavo, kokius neigiamus išgyvenimus jis patyrė ir kaip tai neigiamai veikė sveikatos būklę. Akivaizdu, kad jam buvo teiktos gydymo paslaugos. Teiktų paslaugų kokybės klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

19. Teismas nurodė, kad Vilniaus PN pateikė paaiškinimą, kad pareiškėjas buvo maitinamas pagal nustatytą nedirbančio vyro valgiaraštį. Teismas neabejojo, kad būtent toks maitinimas jam ir buvo skiriamas. Pareiškėjas nepateikė konkrečių argumentų dėl netinkamo maitinimo, jo argumentai abstraktūs. Pareiškėjas buvo maitinamas pagal fiziologinių mitybos normų reikalavimus. Nesant pareiškėjo nurodytų individualizuotų šio pažeidimo aplinkybių, nurodytas pažeidimas nelaikomas pagrįstu. Pareiškėjo asmeniniai poreikiai negali pagrįsti pažeidimo.

20. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas tinkamomis sąlygomis. Vilniaus PN į jo teiktus prašymus, skundus reagavo ir tai, kad galimai pareiškėjo netenkino atsakymai, negali būti vertinama, jog buvo pažeistos jo teisės. Duomenų, jog pareiškėjas teiktus atsakymus būtų skundęs, byloje nėra. Be to, pareiškėjo abstraktus prašymas dėl norminio teisės akto ištyrimo, kuris teismui jokių abejonių nekelia, negali būti laikomas pagrįstu.

21. Teismas, nenustatęs neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, konstatavo, kad valstybės atsakomybė negalima.

III. 22. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, vadovaujantis ABTĮ 112 ir 113 straipsniais iškelti norminę bylą tikslu išspręsti byloje keliamus klausimus.

23. Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra formalus ir neteisėtas, nes byla gali būti išnagrinėta tik atlikus tyrimą ABTĮ 112 ir 113 straipsniuose nustatyta tvarka. Teismas atkartojo atsakovo atstovo argumentus, nebuvo aktyvus ABTĮ 56 ir 80 straipsnių kontekste, vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, kurios kelia abejones. Teismas, spręsdamas klausimą dėl patalynės paėmimo, nevertino oficialaus Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rašto, nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas buvo maitinamas pagal nedirbančio vyro valgiaraštį, nors asmens sveikatos istorijoje pažymėta, kad pareiškėjas turėjo būti maitinamas pagal dietinio maitinimo valgiaraštį, neteisingai vertino skiriamų medikamentų neišdavimą ir jų įsigijimą, nepasisakė dėl visų skunde nurodytų aplinkybių ir nesivadovavo teismų praktika bei teisės aktų nuostatomis.

24. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

25. Atsakovo atstovas akcentuoja, kad pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl neturtinės žalos, kurios dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai turėjo įtakos pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Konkrečiu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino bylos įrodymus. Pareiškėjas, teikdamas apeliacinį skundą, nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą – nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 26. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su, kaip teigiama, neteisėtais Lukiškių TI-K (nuo 2019 m. balandžio 1 d. – Vilniaus PN) administracijos veiksmais (neveikimu), atlyginimo.

27. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ginčą, bylos dalį dėl žalos, padarytos patalynės paėmimu dienos metu nuo 2019 m. vasario 8 d. iki 2019 m. kovo 7 d., paliko nenagrinėtą ABTĮ 105 straipsnio 4 punkte numatytu pagrindu, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinų sąlygų valstybės atsakomybei atsirasti.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad byla gali būti teisingai išspręsta tik iškėlus norminę bylą ir atlikus Įsakymo teisėtumo tyrimą. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nebuvo aktyvus ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių kontekste, taip pat pateikia nesutikimo argumentus su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir išvadomis dėl patalynės paėmimo, maitinimo, medikamentų išdavimo ir įsigijimo.

29. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30. Iš pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas siekia, kad nagrinėjamu atveju būtų iškelta norminė byla dėl Įsakymo patikros. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikros rūšis: pagal abstraktų pareiškimą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 112 str.) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, kai tai susiję su individualia byla (ABTĮ 113 str.). Pagal šį teisinį reguliavimą, privatiems fiziniams asmenims, taigi – ir pareiškėjui, nesuteikta teisė kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti atitinkamo norminio administracinio akto teisėtumą. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjui nesuteikta teisė kreiptis dėl norminės bylos iškėlimo, o apeliacinės instancijos teismui pagrįstų abejonių dėl byloje taikytino norminio teisės akto teisėtumo nekyla, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl norminės bylos iškėlimo pagrįstai atmestas pirmosios instancijos teismo ir netenkintinas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Šiuo aspektu papildomai pažymėtina, kad norminio administracinio akto teisėtumo patikrinimas nėra savitikslis dalykas: norminės administracinio akto teisėtumo bylos išnagrinėjimas turi padėti teismui įvykdyti teisingumą individualioje byloje. Hipotetiniai, t. y. nesusiję su individualia byla, paklausimai nenagrinėjami, t. y. teismai neturi teisės kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymais, kurių išsprendimas neturės jokios reikšmės jų nagrinėjamos individualios bylos baigčiai. Ginčo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl dalies jo skundo (atlyginti žalą, atsiradusią dienos metu paimant patalynę) palikimo nenagrinėtu neteisėtumu, nenurodė, todėl jo argumentai, susiję su šiai skundo daliai reikšmingu teisiniu reguliavimu, kurį jis teigia esant ydingu, nėra svarbūs.

31. Pažymėtina, kad nors nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualią bylą nagrinėjantis teismas išreiškia būtent savo, o ne prašymą dėl tokio tyrimą atlikimo reiškiančio asmens, pagrįstą abejonę atitinkamo akto (ar jo dalies) teisėtumu, kuri (abejonė), be kita ko, turi būti motyvuota išsamiais, aiškiais, logiškais ir nuosekliais teisiniais argumentais, tai paprastai yra įmanoma, jeigu asmuo, kurio individualioje byloje toks prašymas reiškiamas, ne tik deklaruoja apie jo netenkinančiais teisinio reguliavimo nuostatas, bet ir nurodo įstatymų ar Vyriausybės norminių aktų nuostatas, kurioms galbūt prieštarauja atitinkamas norminis administracinis aktas ar jo dalis, pagrindžia, kaip dėl galimai ydingo teisinio reguliavimo buvo pažeistos jo teisės ar teisėti interesai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymo dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo argumentai nėra konkretūs, todėl toks prašymas pagrįstai netenkintas.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl ABTĮ įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, priimant skundžiamą teismo sprendimą, pažeidimo. Pagal nurodytas pareiškėjo ABTĮ nuostatas, kurias, jo nuomone, pažeidė pirmosios instancijos teismas, teismas turi aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d.). Vertindamas įrodymus (ABTĮ 56 str.) teismas turi laikytis įrodymų vertinimo taisyklių, pagal kurias jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 6 d.).

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde nurodytų aplinkybių pagrįstumą, išanalizavo pareiškėjo argumentus, atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjas turėjo būti maitinamas pagal dietinio maitinimo valgiaraštį. Pažymėtina, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių 7 punkte (2015 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. V-100 redakcija) įtvirtinta, jog suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su skundu, nei nurodė, nei pateikė įrodymus, kad atsakovo atstovas neužtikrino jo maitinimo minėtų taisyklių nustatyta tvarka: byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų reiškęs tokio pobūdžio pretenzijas kalinimo įstaigos administracijai, kad pastaroji būtų atsisakiusi užtikrinti jo tinkamą maitinimą, taip pat kad tokius veiksmus (neveikimą) jis būtų skundęs Kalėjimų departamentui Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nustatyta tvarka. Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjo sveikatos istorijoje Nr. 217/2019 nėra jokių duomenų, kad Sveikatos priežiūros tarnybos specialus valgiaraštis ar išskirtinis maitinimas jam buvo rekomenduotas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų aptariamu aspektu.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir išvadomis dėl vaistų jam neišdavimo. Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas skundo reikalavimą kildino iš to, kad negavo konkrečių vaistų, šių vaistų įstaigoje nebuvo, t. y. kelia ginčą dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų. Pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalies nuostatas, turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Pagal to paties straipsnio 2 dalį pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos, o 3 dalyje nustatyta, kad Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Remiantis šio įstatymo 24 straipsnio 8 dalimi, pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės. Taigi, visų pirma, ginčams dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su netinkamai suteiktomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis, yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, o visų antra, tokio pobūdžio ginčai yra civilinės teisės reguliavimo dalykas ir nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme. Įvertinus šį teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą dėl pareiškėjo manymu netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų nenagrinėjo, išaiškindamas pareiškėjui, kad tokio pobūdžio ginčas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

36. Atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl, pareiškėjo teigimu, nepagrįsto pirmosios instancijos teismo vertinimo ir išvadų dėl negalimumo gauti vaistinius preparatus iš artimųjų. Pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Įsakymo 18 priede yra nustatyta vaistų įsigijimo tvarka, t. y. gydytojo rekomenduoti vaistiniai preparatai galimi įsigyti ne didesnėse nei 200 ml/g gamintojo pakuotėse, ne daugiau kaip 2 pakuotės, nuteistiesiems, gavusiems rašytinį pataisos įstaigos direktoriaus leidimą. Teisinis reglamentavimas nenustato galimybės gauti vaistinius preparatus iš kitų asmenų, todėl Vilniaus PN pagrįstai, atsakydami į pareiškėjo prašymą 2019 m. balandžio 24 d. rašte nurodė, kad vaistų perdavimas iš artimųjų negalimas.

37. Vertinant kitus apeliacinio skundo argumentus pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų skunde nurodytų aplinkybių, nedetalizuoja kurių konkrečiai aplinkybių neištyrė ir neįvertino pirmosios instancijos teismas, kokią teismų praktiką teismas taikė neteisingai, kokius įstatymus ir kokias jų normas taikė neteisingai ar atvirkščiai – kurių įstatymo normų netaikė, nors privalėjo tai daryti. Todėl šie abstraktūs pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai laikytini subjektyvia gynybine pozicija, kuri nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo išvadas laikyti nepagrįstomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą.

38. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė