A-602-2143-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-2143/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02444-2011-1 Procesinio sprendimo kategorija 9.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu, prašydamas pripažinti neteisėtu Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2011 m. spalio 11 d. protokolinį sprendimą Nr. PP-308(7-221/2011) (toliau – ir MGK 2011 m. spalio 11 d. protokolinis sprendimas) ir įpareigoti MGK išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl L. B. nušalinimo iš esmės ir sustabdyti mokestinį tyrimą.

Paaiškino, kad Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) viršininko 2010 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 1-75 „Dėl darbo grupės sudarymo ir darbo organizavimo, priimant sprendimus dėl susitarimo su mokesčių mokėtoju dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio“ buvo sudaryta darbo grupė. Panevėžio AVMI iniciatyva 2011 m. gegužės 20 d. darbo grupėje buvo nuspręsta pradėti derybas su pareiškėju, kiek tai susiję su mokestine prievole, vertinant 2007 m. liepos 12 d. pirkimo – pardavimo sutartį. Mokestinės derybos buvo pradėtos 2011 m. birželio 8 d., o 2011 m. rugpjūčio 9 d. nutrauktos, Panevėžio AVMI nepateikiant jokių teisinių argumentų dėl mokesčio privalomumo ir jo taikymo konkrečiu atveju. Pareiškėjo manymu, tokiais veiksmais mokesčių administratorius pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 32 straipsnio 1 dalies 2 punktą – nepažeisti mokesčių mokėtojo teisių, 3 punktą – tiksliai laikytis mokesčių teisės aktų, be to, apie tariamus pareiškėjo mokestinius pažeidimus informavo pašalinius asmenis, tuo pažeisdamas 5 punktą – užtikrinti informacijos apie mokesčių mokėtoją slaptumą. Pareiškėjas paaiškino, kad Panevėžio AVMI vyr. specialistė L. B., įteikdama jam pranešimą, tiksliai nenurodė, kur jis turi pasirašyti, todėl pareiškėjas pasirašė kitoje grafoje. Be to, L. B. pradėjo tikrinimą ir pasiėmė iš jo buhalterės dokumentus nesuėjus įstatyme nustatytam 10 dienų terminui. Pareiškėjo nuomone, L. B. veiksmai, žinių apie jį paskleidimas, yra neteisėti ir pažeidžia galiojančius įstatymus. Panevėžio AVMI nepagrįstai įvertino L. B. veiksmus teigiamai ir nenušalino jos nuo mokestinio patikrinimo. Tik motyvuotai nušalinus L. B., buvo galima skirti naują administratorių V. B. Nei centrinis mokesčių administratorius, nei MGK nesiėmė spręsti Panevėžio AVMI priimtų administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo ir nereagavo į pareiškėjo pakartotinius prašymus nušalinti L. B. nuo mokestinio tyrimo.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad iš skundžiamo MGK 2011 m. spalio 11 d. protokolinio sprendimo turinio matyti, jog pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 26 d. apskundė Komisijai Panevėžio AVMI 2011 m. rugpjūčio 23 d. raštą Nr. (36.2)-6-8437, kuriuo informuojama, kad pavedimas tikrinti Nr. 32-25, pagal kurį atliekamas pareiškėjo mokestinis patikrinimas, papildytas mokestinį patikrinimą atliekančiu pareigūnu – Panevėžio AVMI vyr. specialiste V. B. Komisija pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo prašymas paduotas ne dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, ar dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčių permoką (skirtumą), todėl šio prašymo nagrinėjimas nepriklauso Komisijos kompetencijai. VMI 2011 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. (24.4-3l-5)-R-8391 informavo pareiškėją apie tai, kad nesutikdamas su 2011 m. rugpjūčio 23 d. rašto Nr. (36.2)-6-8437 turiniu, pareiškėjas turi teisę kreiptis skundu į Panevėžio apygardos administracinį teismą, nes pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio AVMI prašė nutraukti bylą kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

Atsiliepime į skundą paaiškino, kad 2011 m. balandžio 28 d. pavedimu tikrinti Nr. 32-25 (toliau – ir Pavedimas) Panevėžio AVMI Patikrinimų skyriaus V poskyrio vyriausiajai specialistei L. B. buvo pavesta atlikti pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) apskaičiavimo teisingumo patikrinimą. 2011 m. gegužės 26 d. šis patikrinimas papildytas tema „Pridėtinės vertės mokestis“. 2011 m. rugpjūčio 22 d. Pavedimas papildytas, pavedant atlikti patikrinimą ir Panevėžio AVMI Patikrinimų skyriaus II poskyrio vyriausiajai specialistei V.

B. 2011 m. spalio 10 d. Pavedimas pakeistas, vietoje vyr. specialisčių L. B. ir V. B. paskiriant atlikti patikrinimą Juridinių asmenų patikrinimų skyriaus I poskyrio vyriausiajai specialistei V. B. MAĮ 114 straipsnyje nustatyta, kad mokesčių administratorius savarankiškai pasirenka tikrintinus mokesčių mokėtojus, nustato tikrinimo mastą ir laiką. Panevėžio AVMI nuomone, Pavedimas neprieštarauja MAĮ nuostatoms, yra pagrįstas ir teisėtas. Pareiškėjas skunde prašo nušalinti nuo patikrinimo L. B., tačiau 2011 m. spalio 10 d. pakeitus Pavedimą, ši tarnautoja patikrinimo nebeatlieka, todėl minėtas pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas. 2011 m. lapkričio 30 d.

Panevėžio AVMI buvo baigtas mokestinis patikrinimas ir surašytas patikrinimo aktas Nr. PAR-69. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. kovo 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011 pažymėjo, kad mokestiniu patikrinimu iš esmės yra siekiama patikrinti, ar konkretus mokesčių mokėtojas yra teisingai apskaičiavęs, deklaravęs ir sumokėjęs mokesčius už atitinkamą mokestinį laikotarpį. Nors pradedant mokestinio patikrinimo procedūrą, privaloma surašyti pavedimą atlikti mokestinį patikrinimą, tačiau pats pavedimas tikrinti niekaip nelemia mokesčių mokėtojo materialinių teisių ir pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje.

Sprendimas pavesti atlikti mokestinį patikrinimą yra tik būtina prielaida pradėti mokesčių administravimo procedūrą – mokestinį patikrinimą, o pavedimu tikrinti mokesčių mokėtojas iš esmės yra tik informuojamas apie jo atžvilgiu pradėtą specifinę mokesčių administravimo procedūrą. Tuo tarpu konkrečias teisines pasekmes mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo kontrolės srityje, atliekant mokestinį patikrinimą, mokesčių mokėtojui paprastai sukelia sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kai mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus pareigūnai nustato mokesčių įstatymų pažeidimus (MAĮ 132 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Taigi, pavedimas atlikti mokestinį patikrinimą (pavedimas tikrinti) yra tarpinis (procedūrinis) dokumentas, t. y. tik vienas iš aptariamos mokesčių administravimo procedūros, kurios pabaigoje paprastai priimamas konkrečias materialines teisines pasekmes sukeliantis sprendimas, metu priimamų dokumentų. Todėl pavedimo atlikti mokestinį patikrinimą teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. toks pavedimas negali būti savarankiškas administracinės bylos dalykas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas apžvelgė bylos faktines aplinkybes ir nurodė, jog nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra tai, ar pagrįstai MGK paliko nenagrinėtą pareiškėjo 2011 m. rugsėjo 26 d. skundą (prašymą) dėl Panevėžio AVMI 2011 m. rugpjūčio 23 d. rašto Nr. (36.2)-6-8437, kuriuo pareiškėjas informuotas apie tai, kad pavedimas tikrinti Nr. 32-25, pagal kurį atliekamas pareiškėjo mokestinis patikrinimas, papildytas mokestinį patikrinimą atliekančiu pareigūnu − Panevėžio AVMI vyr. specialiste V. B., ir VMI 2011 m. rugsėjo 9 d. rašto Nr. (24.4-31-5)-R-8391, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundą dėl minėto Panevėžio AVMI sprendimo.

Teismas rėmėsi ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi ir MAĮ 151 straipsniu, apibrėžiančiu MGK kompetenciją. Nurodė, jog pagal nustatytą reglamentavimą MGK nagrinėja mokestinius ginčus, t. y. ginčus, kylančius tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) (MAĮ 2 straipsnio 20 dalis). Taip pat pažymėjo, jog pagal MAĮ 146 straipsnio 1 dalį skundai dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, nenurodytų MAĮ 145 straipsnyje, jų nepriėmimo, taip pat skundai dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų (jų nepriėmimo), kuriais mokestiniai ginčai nesprendžiami iš esmės, nagrinėjami ABTĮ nustatyta tvarka, todėl pareiškėjas, nesutikdamas su Panevėžio AVMI sprendimu papildyti mokestinį patikrinimą nauju pareigūnu, apie kurį jis informuotas 2011 m. rugpjūčio 23 d. raštu Nr. (36.2)-6-8437, šį sprendimą turėjo teisę skųsti ABTĮ nustatyta tvarka tiesiogiai Panevėžio apygardos administraciniam teismui.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1119 patvirtintų Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuostatų (toliau – ir MGK nuostatai) 36.1 punkte nustatyta, kad Komisija palieka mokesčių mokėtojo prašymą nenagrinėtą, jeigu jis nepriklauso Komisijos kompetencijai. Teismas nurodė, kad pareiškėjo 2011 m. rugsėjo 26 d. prašymas Komisijai paduotas ne dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ar dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčių permoką (skirtumą), todėl šio prašymo nagrinėjimas nepriklauso MGK kompetencijai. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad MGK pagrįstai, vadovaudamasi MAĮ 151 straipsniu, 146 straipsnio 1 dalimi, MGK nuostatų 36.1 punktu, paliko pareiškėjo prašymą nenagrinėtą. Remdamasis nurodytais motyvais, konstatavo, kad skundžiamas MGK 2011 m. spalio 11 d. protokolinis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų reikalavimų, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 40 – 42) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. sprendimą ir priimti naują – jo skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia tuo, jog ginčijamu MGK sprendimu jam yra užkertamas kelias ikiteismine tvarka ginčyti neteisėtus mokesčių administratoriaus veiksmus, kuriais jis yra persekiojamas ir verčiamas duoti parodymus prieš save patį, iš jo atimama teisė į gynybą. Nurodo, kad valstybės tarnautoja L. B. neatliko savo pareigų, šantažavo jį (žadėjo uždėti antrankius), paviešino informaciją apie jį pašaliniams asmenims tyrimui tik prasidėjus, stengėsi spręsti problemą ne mokesčio mokėtojo naudai, dėl to tik dar labiau ją gilino. Apelianto nuomone, ginčas, kilęs ne tik dėl mokesčio dydžio, bet ir dėl mokesčio, yra mokestinis ginčas, o klausimas dėl L. B. nušalinimo motyvacijos yra klausimas dėl mokesčio taikymo kaip susidorojimo priemonės jo atžvilgiu.

Dėl savo prašymo nušalinti L. B. motyvų apeliantas paaiškina, kad jis nesutiko su centrinio administratoriaus priimtu nemotyvuotu atsisakymu nušalinti nuo tikrinimo vyriausiąją specialistę L. B. ir nestabdyti 2011 m. balandžio 28 d. mokestinio patikrinimo pavedimo Nr. 32-25 galiojimo, atsisakant pakeisti L. B. kitu politiškai nemotyvuotu tarnautoju. Mano, kad L. B. išplėtė mokestinį patikrinimą kerštaudama jam už tai, kad jis atsisakė klausytis jos įžeidinėjimų. Teigia, jog nurodyta tarnautoja nesivadovavo MAĮ 8 straipsnio 3 dalimi (mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais), taip pat pažeidė MAĮ 32 straipsnio 1 dalies 2 punktą (nepažeisti mokesčių mokėtojų teisių), 3 punktą (tiksliai laikytis mokesčių teisės aktų) ir 5 punktą (užtikrinti informacijos apie mokesčių mokėtojus slaptumą). Teigia, kad L. B., įteikdama jam pranešimą, tiksliai nenurodė, kur jis turi pasirašyti, todėl jis pasirašė kitoje grafoje. Ši inspektorė pradėjo tikrinimą ir paėmė iš jo buhalterės dokumentus nesulaukusi įstatymo nustatyto 10 dienų termino. Mano, kad mokestinis patikrinimas buvo išplėstas be pagrindo, nebaigus žemės pirkimo ir nepriėmus tuo klausimu galutinio sprendimo. L. B. nenurodė kitų galimų problemos sprendimo būdų, kurie jai yra gerai žinomi. Teigia, kad L. B. vykdė užsakymą ir siekė mokesčių forma atimti iš jo žemę mokestinio patikrinimo užsakovo AB „Alvito žemdirbio“ naudai, todėl ignoravo Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 9 straipsnio 5 dalį, kuris numato, kad tais atvejais, kai pajamų natūra gavėjas pajamų natūra davėjui atlygina dalį suteikto turto ar paslaugos vertės, šia suma mažinama pajamų natūra vertė. Apelianto manymu, ši byla turi politinį pobūdį, nes jis „mokestinių nemalonumų“ susilaukė dėl savo istorinių tyrinėjimų ir publikacijų. L. B., ignoruodama Civilinį kodeksą, jo veikimą pagal įgaliojimą neteisėtai perkvalifikavo į darbinius santykius, nors jis tik siekė padėti toli gyvenančiam giminaičiui. Be to, mokesčių administratorius provokuoja jį nurodyti giminystės laipsnį su šiuo giminaičiu, t. y. iš esmės verčia liudyti ir veikti prieš save.

Apelianto manymu, Vilniaus apygardos administracinis teismas, konstatavęs, kad centrinio mokesčių administratoriaus raštas turėjo būti skundžiamas Panevėžio apygardos administraciniam teismui, turėjo perduoti bylą Panevėžio apygardos administraciniam teismui (ABTĮ 70 str. l d. 2 p.).

Atsakovas VMI su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 49) remiasi tais pačiais argumentais, kuriuos buvo išdėstęs pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio AVMI prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 52 – 53) nurodo tuos pačius argumentus, kuriais rėmėsi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Papildomai nurodo, jog 2011 m. lapkričio 30 d. Panevėžio AVMI buvo baigtas mokestinis patikrinimas ir surašytas patikrinimo aktas Nr. PAR-69. Panevėžio AVMI buvo išnagrinėtos pareiškėjo gautos pastabos dėl patikrinimo akto Nr. PAR-69 ir 2012 m. sausio 20 d. priimtas sprendimas dėl patikrinimo rezultatų tvirtinimo Nr. SA-2, dėl kurio pareiškėjas yra pateikęs skundą VMI. Taigi, dėl patikrinimo rezultatų šiuo metu vyksta mokestinis ginčas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą skundu, kuriame prašė pripažinti neteisėtu ir panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 11 d. protokolinį sprendimą Nr. PP-308(7-221/2011) ir įpareigoti Komisiją išnagrinėti iš esmės pareiškėjo prašymą dėl Panevėžio AVMI vyriausiosios specialistės L. B. nušalinimo nuo mokestinio patikrinimo ir sustabdyti mokestinį patikrinimą.

Iš administracinės bylos proceso šalių paaiškinimų ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės bylos Nr. 6.11-04 (7-221/2011, 7-236/2011) (toliau – ir MGK byla) dokumentų nustatyta, kad 2011 m. balandžio 28 d. Panevėžio AVMI Patikrinimų skyriaus vedėjo pavedimu tikrinti Nr. 32-25 Panevėžio AVMI Patikrinimų skyriaus V poskyrio vyriausiajai specialistei L. B. buvo pavesta atlikti pareiškėjo mokestinį patikrinimą, o 2011 m. rugpjūčio 22 d. Patikrinimų skyriaus vedėjo pavaduotoja, motyvuodama patikrinimo sudėtingumu ir operatyvesnio atlikimo tikslu, priėmė sprendimą papildyti mokestinį patikrinimą atliekančių pareigūnų sąrašą vyriausiąja specialiste V. B. (MGK bylos l. 11-12). Apie 2011 m. rugpjūčio 22 d. priimtą sprendimą dėl mokestinį patikrinimą atliekančių pareigūnų papildymo Panevėžio AVMI informavo pareiškėją 2011 m. rugpjūčio 23 d. raštu Nr. (36.2.)-6-8437 (MGK bylos l. 9). Nesutikdamas su tokiu Panevėžio AVMI sprendimu, pareiškėjas 2011 m. rugpjūčio 29 d. kreipėsi prašymu į VMI, prašydamas priimti sprendimą ne papildyti mokestinį patikrinimą nauju pareigūnu, o nušalinti ir pakeisti mokestinį patikrinimą atliekančią Panevėžio AVMI pareigūnę L. B. (MGK bylos l. 6-7). Atsakydama į pareiškėjo prašymą, VMI 2011 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. (24.4-31-5)-R-8391 informavo pareiškėją apie tai, kad centrinis mokesčių administratorius nagrinėti minėtą pareiškėjo prašymą neturi pagrindo (MGK bylos l. 4). Nesutikdamas su tokiu VMI atsakymu į jo prašymą, pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 29 d. kreipėsi analogišku prašymu į MGK, prašydamas nušalinti nuo mokestinio patikrinimo L. B. (MGK bylos l. 11-12). Komisija 2011 m. spalio 11 d. protokoliniu sprendimu Nr. PP-308(7-221/2011) nusprendė pareiškėjo prašymą palikti nenagrinėtą, motyvuodama tuo, jog pareiškėjo prašymas paduotas ne dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, ar dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą), todėl šio prašymo nagrinėjimas nepriklauso Komisijos kompetencijai (MGK bylos l. 31-33).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamos bylos ginčo dalykas yra tai, ar pagrįstai Komisija paliko nenagrinėtą pareiškėjo prašymą (skundą) dėl Panevėžio AVMI 2011 m. rugpjūčio 23 d. rašto Nr. (36.2)-6-8437, kuriuo pareiškėjas informuotas apie tai, jog Pavedimas tikrinti papildytas nauju mokestinį patikrinimą atliekančiu pareigūnu, ir VMI 2011 m. rugsėjo 9 d. rašto Nr. (24.4-31-5)-R-8391, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundą dėl minėto Panevėžio AVMI sprendimo, t. y. iš esmės priėmus neigiamą sprendimą dėl pareiškėjo prašymo nušalinti mokestinį patikrinimą atliekantį pareigūną (L. B.).

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas nereglamentuoja mokestinį patikrinimą atliekančių pareigūnų nušalinimo tvarkos ir sprendimų dėl šių pareigūnų nušalinimo (atsisakymo nušalinti) apskundimo tvarkos. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas, kurio paskirtis inter alia yra nustatyti administracinės procedūros organizavimo pagrindus, garantuoti asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus (1 straipsnis), reglamentuodamas pareigūno, valstybės tarnautojo ar darbuotojo nušalinimą, įvardija tik atvejus, kai pareigūnas, valstybės tarnautojas ar darbuotojas turi nusišalinti pats arba privalo būti nušalintas nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje, bei nustato, kad sprendimą dėl pareigūno, valstybės tarnautojo ar darbuotojo nušalinimo nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje priima viešojo administravimo subjekto vadovas (25 straipsnis). Viešojo administravimo įstatymas nenumato suinteresuotų asmenų teisės skųsti sprendimą dėl pareigūno nušalinimo (atsisakymo nušalinti / nusišalinti) nuo dalyvavimo administracinėje procedūroje. Iš šio įstatymo trečiojo skirsnio „Administracinė procedūra“ normų, ypatingai iš 34 straipsnio ir 36 straipsnio nuostatų galima daryti išvadą, kad asmuo turi teisę apskųsti administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui tik viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą, kuriuo yra baigiama administracinė procedūra. Atsižvelgiant į tai, kad sprendimas dėl pareigūno nušalinimo (atsisakymo nušalinti / nusišalinti) yra tik tarpinis procedūrinis sprendimas, priimamas administracinės procedūros eigoje (šiuo atveju atliekant mokestinį patikrinimą), kuris objektyviai jokios įtakos suinteresuoto asmens teisių ir pareigų apimčiai nedaro, t. y. nesukelia jam jokių materialinių teisinių pasekmių, galima daryti išvadą, kad toks tarpinis procedūrinis sprendimas negali būti savarankiškas skundo administraciniam teismui dalykas, tačiau suinteresuotas asmuo savo nesutikimo argumentus dėl tokio viešojo administravimo subjekto priimto tarpinio procedūrinio sprendimo gali išdėstyti paduodamas įstatymo nustatyta tvarka teismui skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto galutinio administracinės procedūros sprendimo.

Pažymėtina, kad aukščiau padaryta išvada dėl teisės skųsti tarpinį procedūrinį sprendimą dėl pareigūno nušalinimo (atsisakymo nušalinti / nusišalinti) atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą bylose dėl skundų, kuriais ginčijamas mokesčių administratoriaus pavedimas atlikti mokestinį patikrinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011), taip pat apskritai nagrinėjant skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių viešojo administravimo subjektų aktų ar veiksmų (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009, 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).

Dėl nurodytų motyvų konstatuotina, kad pareiškėjui kreipiantis į teismą egzistavo neigiama prielaida – ginčas nebuvo ir nėra priskirtinas teismui, todėl teismas turėjo nutraukti bylą. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos. Asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų. Viena iš Administracinių bylų teisenos įstatymo numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui. Pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas turi atsisakyti priimti skundą, kai byla nepriskirtina teismo kompetencijai. Jeigu ši aplinkybė paaiškėja nagrinėjant bylą, teismas turi nutraukti bylą ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu (teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui).

Teismas, priėmęs nagrinėti skundą ir išnagrinėjęs bylą iš esmės, netinkamai taikė ir aiškino ABTĮ 37 straipsnio ir 101 straipsnio nuostatas dėl bylos priskirtinumo administraciniam teismui.

Kita vertus, nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, jog pareiškėjas, kaip minėta, kreipėsi į administracinį teismą tik dėl MGK 2011 m. spalio 11 d. protokolinio sprendimo, kuriuo jo prašymas buvo paliktas nenagrinėtas. Teismas nagrinėjo klausimą, ar Komisija teisėtai ir pagrįstai paliko pareiškėjo prašymą (skundą) nenagrinėtą.

Mokestinių ginčų komisijos kompetencija įtvirtinta Mokesčių administravimo įstatymo 151 straipsnyje, kuris nustato galimybę Komisijai nagrinėti šiame straipsnyje nustatytus mokestinius ginčus: 1) mokestinius ginčus, kylančius tarp mokesčių mokėtojo ir centrinio mokesčių administratoriaus; 2) mokesčių mokėtojo ir centrinio mokesčių administratoriaus mokestinius ginčus dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų, priimtų išnagrinėjus mokesčių mokėtojų skundus dėl vietos mokesčių administratoriaus sprendimų; 3) mokesčių mokėtojo ir centrinio mokesčių administratoriaus mokestinius ginčus, kai centrinis mokesčių administratorius per šio Įstatymo nustatytus terminus nepriėmė sprendimo dėl mokestinio ginčo. Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad skundai dėl centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimo dėl mokestinio ginčo nagrinėjami Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

Minėtos Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos nustato galimybę kreiptis į teismą su skundu dėl MGK sprendimo dėl mokestinio ginčo, nes tik tokias pagal įstatymą bylas ir gali nagrinėti MGK. Pareiškėjo inicijuotas ginčas nėra mokestinis ginčas, dėl to administracinės bylos dalyku negali būti nurodomas ir MGK sprendimas, kuriuo nėra išnagrinėtas mokestinis ginčas.

Pažymėtina, kad administracinis teismas nagrinėja bylas ir priima sprendimą dėl viešojo administravimo subjektų veiksmų ir sprendimų teisėtumo (ABTĮ 3, 89 straipsniai). Teisės aktai nenustato teismui galimybės priimti sprendimą, kuriuo būtų nustatomi įpareigojimai vien ikiteismine tvarka ginčą nagrinėjančiai institucijai. Teismo, nagrinėjančio skundą dėl ikiteismine tvarka išnagrinėjusios institucijos sprendimo, kompetencija neturėtų būti aiškinama taip siaurai, kad administracinis procesas pernelyg prailgėtų ir kiltų abejonė dėl teisminės gynybos efektyvumo. Teismas, nagrinėdamas administracinį ginčą, nagrinėja ginčą ir priima sprendimą dėl asmens teisių ir pareigų, kuriuo iš esmės yra nustatomas, pakeičiamas ar panaikinamas administracinis santykis. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą vien dėl MGK sprendimo, nereiškė reikalavimų, kurie sudarytų atskiros administracinės bylos dalyką, todėl byla nutraukiama ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu, pirmosios instancijos tesimo sprendimas naikinamas (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. sprendimą panaikinti.

Administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius Raižys

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė