A-502-1634-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A502-1634/2012

Procesinio sprendimo kategorija 24; 26

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjui G. K. (G. K.),

vertėjai Jurgai Marcinkevičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. (G. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. K. (G. K.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – ir atsakovas; Vilniaus VGTPT; Tarnyba) skirti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-801-40/06; 2) panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2007 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. S-(1.10)-140-1-07 ir Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija; VAGK) 2007 m. gegužės 25 sprendimą Nr. S-83-(A(G)-79). Be to, pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ištirti teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-123 patvirtintos Nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo pavyzdinės sutarties (toliau – ir Pavyzdinė sutartis) 2.2.7 punkto teisėtumą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2006 m. gruodžio 21 d. kreipėsi į Tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos civilinėje byloje Nr. 2A-801-40/06. Tarnyba šį prašymą perdavė advokatui A. C. ir paprašė jo išvados dėl prašymo pagrįstumo, kurią gavusi priėmė 2007 m. vasario 2 d. sprendimą atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. 2007 m. sausio 30 d. pareiškėjas Tarnybai pateikė skundą dėl advokato A. C. veiksmų, 2007 m. vasario 26 d. sprendimu skundas buvo atmestas. Vilniaus apygardos teismui priėmus pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje, pareiškėjas 2007 m. kovo 16 d. pakartotinai kreipėsi į Tarnybą skirti antrinę teisinę pagalbą. Tarnyba 2007 m. kovo 20 d. sprendimu atsisakė nagrinėti minėtą prašymą. 2007 m. kovo 30 d. pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą, prašydamas skirti antrinę teisinę pagalbą Tarnybos sprendimams apskųsti. Šis klausimas perduotas spręsti Kauno Tarnybai, kuri 2007 m. balandžio 11 d. sprendimu atsisakė prašymą tenkinti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas 2007 m. balandžio 18 d. padavė skundą Komisijai dėl Tarnybos 2007 m. vasario 2 d., 2007 m. vasario 26 d. sprendimų. Teigė, jog Tarnybos 2007 m. vasario 2 d. ir 2007 m. kovo 20 d. sprendimai yra nepagrįsti, prieštarauja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo, Advokatų etikos kodekso, Teismų įstatymo, Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1491 patvirtintos piliečių aptarnavimo tvarkos, Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms. Pridūrė, jog iš 2007 m. vasario 26 d. sprendimo matyti, kad Tarnyba neatsakė į 2007 m. sausio 30 d. skunde nurodytas aplinkybes. Komisija 2007 m. vasario 2 d. sprendimo teisėtumą grindžia tuo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija gali būti šališka. Nurodė, jog šališkumo klausimo nagrinėjimas nėra Tarnybos ar Komisijos kompetencijoje. Pažymėjo ir tai, kad apie Kauno Tarnybos 2007 m. balandžio 11 d. atsisakymą skirti teisinę pagalbą jis sužinojo 2007 m. balandžio 16 d., pasibaigus terminui skundui paduoti dėl 2007 m. vasario 26 d. sprendimo. Pareiškėjas šį sprendimą apskundė Komisijai, tačiau į anksčiau nurodytą aplinkybę nebuvo atsižvelgta.

Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad dėl pareiškėjo 2006 m. lapkričio 6 d. Tarnybai pateiktame prašyme išdėstytų neaiškių reikalavimų Tarnyba 2006 m. lapkričio 23 d. raštu Nr. 494/06 paprašė pareiškėjo patikslinti reikalavimus. Pareiškėjas 2006 m. gruodžio 1 d. pateikė savo patikslintus paaiškinimus, į tai 2006 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. 512/06 buvo pateiktas atsakymas. 2006 m. gruodžio 21 d. pareiškėjas pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą dokumentų rengimui, gynybai, atstovavimui, atleidimui nuo bylinėjimosi išlaidų Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-801-40/2006 procesui atnaujinti, kasaciniam apskundimui, atsisakymo atnaujinti procesą atveju.

Pažymėjo, kad 2005 m. liepos 25 d. Vilniaus m. 1 apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-05771-131/2005 priėmė sprendimą už akių, tenkino UAB „Vilniaus energija“ ieškinį ir priteisė iš pareiškėjo skolą su delspinigiais bei bylinėjimosi išlaidas. Minėtoje byloje pareiškėjas prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjui 2005 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 99 paskirtas advokatas A. C., kuris parengė prašymą teismui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Civilinė byla buvo nagrinėjama iš esmės, ieškinys atmestas, tačiau bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje UAB „Vilniaus energija“ apeliacinis skundas buvo patenkintas.

Pareiškėjas siekė atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme. A. C. informavo, kad atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teisme nemato teisinio pagrindo. Advokatas 2007 m. sausio 8 d. pateikė paaiškinimus, jog nagrinėtoje civilinėje byloje Vilniaus apygardos teisme nėra duomenų, kad būtų galima reikšti nušalinimą kuriam nors kolegijos nariui. Tuo tarpu pareiškėjo atžvilgiu priimtas sprendimas nesudaro pagrindo nušalinti teisėją. Atsižvelgiant į tai, Tarnyba 2007 m. vasario 2 d. priėmė sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, kurį grindė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 2 punktu, 11 straipsnio 6 dalimi.

Akcentavo, jog pareiškėjo argumentai dėl proceso atnaujinimo buvo iš esmės susiję su Vilniaus apygardos teismo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo vertinimu, todėl reikalavimas atnaujinti procesą dėl to, kad bylą išnagrinėjo neteisėto sudėties teismas, yra nepagrįstas. Be to, pareiškėjas sugeba savarankiškai be advokato pagalbos ginti savo teises ir interesus. Tarnyba gavo pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą atleidžiant jį nuo žyminio mokesčio atnaujinant procesą, pateikė Viliaus apygardos teismo nutartį, iš kurios matyti, kad pareiškėjas jau yra parengęs prašymą dėl proceso atnaujinimo ir jį pateikęs teismui; teismas nenustatė jokių trūkumų, nustatė terminą sumokėti žyminį mokestį.

Pažymėjo, jog advokato nuolatinio antrinės teisinės pagalbos sutarties 2.2.7 punktas numato advokato pareigą pateikti Tarnybai pranešimą, kad yra pagrindas atsisakyti teikti teisinę pagalbą. Atsižvelgiant į tai, Tarnyba turėjo teisę kreiptis į advokatą A. C. dėl reikalavimo pagrįstumo. Pridūrė, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas nenumato absoliučios pareiškėjų teisės visais atvejais naudotis šia pagalba dėl savo turtinės padėties. Be to, pareiškėjo nurodomi administracinės procedūros pažeidimai nepagrįsti, nes ši tvarka taikoma tik viešojo administravimo institucijų darbuotojų atžvilgiu, tuo tarpu advokatai nėra tokie darbuotojai, advokatų ir Tarnybos santykius reglamentuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas ir antrinės teisinės pagalbos teikimo sutartis.

II. Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo.

Pareiškėjui siųstas šaukimas, kviečiant pareiškėją į posėdį 2011 m. spalio 17 d., bei 2 šaukimai, kviečiant į posėdį 2011 m. lapkričio 7 d., grįžo neįteikti. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 73 straipsnio 3 dalimi, 2011 m. spalio 17 d. nutartimi apie 2011 m. lapkričio 7 d. teismo posėdį paskelbta specialiame interneto tinklalapyje.

Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas vertino, kad tokiu būdu proceso dalyviams yra pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą bei nutarė bylą nagrinėti pareiškėjui nedalyvaujant.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas apžvelgė byloje nustatytas faktines aplinkybes bei konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas dėl Tarnybos 2007 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. S-(1.10)-140-1-07 ir Komisijos 2007 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. S-83-(A(G)-79) teisėtumo. Rėmėsi Įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, 11 straipsnio 5, 6, 7 dalimis, 18 straipsnio 2 dalimi bei Pavyzdinės sutarties 2.2.7 punktu. Pažymėjo, jog asmens teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, o valstybės garantuojamos teisinės pagalbos institutas yra įtvirtintas tam, kad būtų įgyvendinti konstituciniai principai, nustatyti Konstitucijos 30 ir 31 straipsniuose, taip pat – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje.

Nurodė, jog bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjo argumentai dėl Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegijos šališkumo iš esmės grindžiami priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo vertinimu. Pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė nei vieno pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima teigti, kad bylą, kurioje jis siekė atnaujinti procesą, išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Akcentavo, jog advokatas pagal Pavyzdinės sutarties 2.2.7. punktą turi pareigą pranešti Tarnybai, jog yra Įstatymo 11 straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatyti pagrindai atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą.

Apžvelgė, jog advokatas A. C. 2007 m. sausio 8 d. išvadoje nurodė, kad kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo dėl teismo nešališkumo, teismo sudėties neteisėtumo, pagrindo nėra ir siūlė, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais, antrinės teisinės pagalbos neteikti. Tuo tarpu Tarnyba, priimdama sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, įvertino tokio reikalavimo pagrįstumą ir perspektyvumą, t. y. įvertino advokato A. C. išvadoje nurodytas aplinkybes. Konstatavo, jog Tarnyba neturėjo pagrindo abejoti advokato išvada, pagal kurią pareiškėjas nenurodė aplinkybių dėl konkretaus proceso atnaujinimo pagrindo buvimo.

Taigi, advokatui pateikus išvadą, kad pareiškėjas neįvykdė pareigos nurodyti aplinkybes dėl proceso atnaujinimo pagrindo buvimo, Tarnyba turėjo pagrindą konstatuoti, kad atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Pridūrė, jog Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2006 m. gruodžio 27 d. savarankiškai pateikė prašymą Vilniaus apygardos teismui dėl proceso civilinėje byloje Nr. 2A-801-40/2006. Vilniaus apygardos teismas 2007 m. sausio 15 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą žyminiam mokesčiui sumokėti, tačiau kitų trūkumų nenurodė (administracinė byla Nr. I-206-402/2010).

Todėl, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 6 dalimi, t. y. tuo atveju, kai pats pareiškėjas savarankiškai be advokato pagalbos gali įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus, Tarnyba taip pat turi teisę atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą. Padarė išvadą, jog skundžiamas Tarnybos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir nėra pagrindo jo naikinti pareiškėjo skunde išdėstytais motyvais ir teismo sprendimu įpareigoti atsakovą atlikti papildomus veiksmus ar priimti sprendimus, o ikiteisminė ginčų nagrinėjimo institucija – Komisija teisingai ginčą išnagrinėjo ikiteismine tvarka, t. y. patvirtino Tarnybos priimtą sprendimą.

Teismas taip pat nenustatė pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ištirti Pavyzdinės sutarties 2.2.7 punkto teisėtumą, nes pareiškėjo prašyme nurodyti argumentai nesudaro pakankamo pagrindo abejoti šio teisės akto teisėtumu.

IV. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 178 – 180), kuriuo prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog palaiko savo pirminiame skunde teiktą prašymą ištirti norminio teisės akto teisėtumą.

Pažymi, jog pirmos instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nustatyta tvarka nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą. Remiasi ABTĮ 73 ir 75 straipsniais ir teigia, jog įstatyme numatytos tvarkos nebuvo laikytasi. Pažymi, jog jo gyvenamoji vieta yra žinoma, todėl nebuvo pagrindo įteikti šaukimą specialiame interneto tinklalapyje, kuriuo jis, be kita ko, naudotis nemoka. Taip pat pažymi, jog teismo šaukimą pristatantis asmuo, neradęs jo, neįteikė šaukimo daugiabutį namą administruojančiam subjektui ar seniūnijos seniūnui. Be to, paštas jam šaukimų nepristatė, jokių pranešimų nepaliko, kas matyti iš to, jog blankuose nėra atžymų apie pranešimų įrašymą ir palikimą.

Nurodo, jog teismas sprendime taip pat nevertino jo skunde pateiktų argumentų. Mano, jog jo prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą pateikta informacija neduoda pagrindo manyti, kad jo prašymo reikalavimas yra absoliučiai nepagrįstas, o atstovavimas – neperspektyvus. Pabrėžia, jog Tarnyba skundžiamą sprendimą priėmė pasiremdama advokato A. C., kurio veiksmus jis skundė, išvada. Be to, ji tai padarė neapklaususi advokato A. C. dėl vieno iš jo skundų, paduoto 2007 m. sausio 30 d. dar iki priimant 2007 m. vasario 2 d. skundžiamą sprendimą, beignoruojant jo 2007 m. sausio 15 d. prašymą atsižvelgti į 2007 m. sausio 30 d. skundo aplinkybes. Mano, jog Tarnybos išvada prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintai nuostatai, jog teisingumą vykdo tik teismai, t. y. nuspręsti, ar pareiškėjo pateiktas teismui reikalavimas yra pagrįstas, gali tik teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės. Nesutinka su tuo, jog prašymo atnaujinti procesą padavimas ir jo priėmimas teisme, įrodo, kad jis savarankiškai, be advokato pagalbos, gali tinkamai įgyvendinti arba apginti savo teises. Taip pat nurodo, jog bylą pirmąja instancija išnagrinėjo šališkas teismas, nes jo reikštas nušalinimas buvo nepagrįstai atmestas, teismas taip pat nepagrįstai neišsireikalavo skunde nurodytų įrodymų. Priduria, jog ir Komisijoje jo skundas buvo išnagrinėtas darant procedūrinius pažeidimus – Tarnyba vilkino atsiliepimo pateikimą, o Komisija nesuteikė jam galimybės susipažinti su Tarnybos atsiliepimu.

Taip pat abejoja advokato A. C. sąžiningumu ir kompetencija bei Tarnybos galėjimu remtis jo pateikta išvada. Šiuo aspektu nurodo, jog advokato A. C. veiksmais Tarnybai skundėsi 2007 m. sausio 29 d. prašymu Nr. GD-(1.10.)-92-07 ir jau minėtu 2007 m. sausio 30 d. prašymu Nr. GD-(1.10)96-07. Atkreipia dėmesį, kad advokatas A. C. yra advokatas, turintis nuolat antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato statusą ir yra Tarnybos advokatų kontoros seniūnas. Be to, teismas pripažino neteisėtais veiksmus, prie kurių įvykdymo prisidėjo advokatas A. C. (nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr.A2-715/2007). Taip pat pateikia advokato A. C. parengtą 2008 m. gruodžio 5 d. kasacinį skundą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartį Nr. 3P-1487/2008, priimtą dėl šio advokato, iš kurios matyti, kad kasacinės instancijos teismas nepripažino, jog kasacinis skundas parengtas advokato.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilęs dėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2007 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. S-(1.10)-140-1-07 ir VAGK 2007 m. gegužės 25 sprendimo Nr. S-83-(A(G)-79), kuriais nuspręsta atsisakyti pareiškėjui skirti antrinę teisinę pagalbą, remiantis tuo, kad pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, atstovavimas byloje yra neperspektyvus bei pats pareiškėjas savarankiškai be advokato pagalbos gali įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus, teisėtumo ir įpareigojimo skirti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-801-40/06.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu inter alia nurodo, kad buvo pažeistos jo procesinės teisės, konkrečiai – pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, pareiškėjui tinkamai nepranešus apie teismo posėdžio laiką ir vietą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalyje yra nurodyti pagrindai, kuriems esant teismo sprendimas pripažįstamas negaliojančiu. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalies 7 punktą sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ir toks asmuo šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 73 ir 75 straipsnių nuostatos numato, kada yra laikoma, kad proceso dalyviai ir jų atstovai yra tinkamai informuoti apie teismo posėdžio laiką ir vietą. Pagal ABTĮ 73 straipsnio 3 dalį asmeniui, kuriam pranešama arba kuris šaukiamas, šaukimas pristatomas į jo gyvenamąją vietą arba pasiunčiamas į jo darbovietę. Administravimo subjektui pranešama į jo buveinę. Jeigu adresato gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos, teismas gali šaukimus ir pranešimus įteikti paskelbdamas apie paskirtos bylos nagrinėjimo laiką ir vietą specialiame interneto tinklalapyje ne vėliau kaip likus septynioms dienoms iki bylos nagrinėjimo dienos. Tam teismas priima nutartį, kurioje nurodoma procesinių dokumentų įteikimo viešo paskelbimo būdu data. Šiuo atveju laikoma, kad proceso dalyviams yra pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą. Teismo šaukimo ar pranešimo paskelbimo specialiame interneto tinklalapyje diena laikoma šaukimo ar pranešimo minėtiems asmenims įteikimo diena. ABTĮ 75 straipsnio 5 dalis numato, kad jeigu pristatantis šaukimą asmuo gyvenamojoje vietoje arba darbo vietoje neranda asmens, kuriam pranešama ar kuris šaukiamas dalyvauti byloje, tai šaukimas įteikiamas kuriam nors iš gyvenančių kartu su juo suaugusių šeimos narių, o jeigu jų nėra, – butų eksploatavimo organizacijai, seniūnijos seniūnui (jo pavaduotojui) ar darbovietės administracijai. Šiais atvejais priėmęs šaukimą asmuo privalo pasirašydamas, kad gavo šaukimą, nurodyti savo vardą, pavardę, taip pat savo ryšį su adresatu arba einamas pareigas. Priėmęs šaukimą asmuo privalo, esant galimybei, nedelsdamas įteikti jį adresatui.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjui siųsti 2 šaukimai, kviečiant pareiškėją į 2011 m. spalio 17 d. posėdį (b. l. 155, 161), bei 1 šaukimas, kviečiant į 2011 m. lapkričio 7 d. posėdį (b. l. 162), grįžo neįteikti. Vadovaujantis ABTĮ 73 straipsnio 3 ir 4 dalimis, 2011 m. spalio 17 d. nutartimi apie 2011 m. lapkričio 7 d. teismo posėdį paskelbta 2011 m. spalio 17 d. specialiame interneto tinklalapyje. Pareiškėjas teigia, kad toks pranešimas apie teismo posėdį nelaikytinas tinkamu, nes jis neatitinka įstatyminio reguliavimo, pagal kurį specialiame interneto tinklalapyje gali būti paskelbiama tada, jeigu adresato gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos (ABTĮ 73 str. 3 d.), o šioje byloje pareiškėjo gyvenamoji vieta buvo ir yra žinoma. Pareiškėjas taip pat teigia, kad neradus jo nurodytoje gyvenamojoje vietoje šaukimas turėjo būti įteikiamas butų eksploatavimo organizacijai, seniūnijos seniūnui (jo pavaduotojui), tačiau šios tvarkos laikytasi nebuvo. Be to, pareiškėjas nurodo, kad siųsti šaukimai nebuvo pristatinėjami pareiškėjui.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad pareiškėjo argumentai laikytini pagrįstais. Iš byloje esančių teismo šaukimų į 2011 m. spalio 17 d. teismo posėdį (b. l. 155, 161) negalima nustatyti, ar pareiškėjui, neradus jo gyvenamojoje vietoje, buvo paliktas nurodytu adresu pranešimas apie atsiųstą šaukimą, be to, abejonių kelia ir faktas, kad teismo šaukimas grąžintas siuntėjui, nurodžius, jog pareiškėjas šaukimo neatsiėmė, 2011 m. spalio 8 d., t. y. 3 dienos po teismo šaukimo išsiuntimo (2011 m. spalio 5 d., pagal pašto antspaudą). Kaip jau buvo minėta, pagal ABTĮ nuostatas, paskelbimas apie teismo posėdį specialiame interneto tinklalapyje yra galimas ABTĮ 73 straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais, t. y. jeigu adresato gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos. Priešingas šių nuostatų aiškinimas ir taikymas, galėtų būti pagrindas piktnaudžiavimui spręsti, kokiu būdu pripažinti, kad teismo šaukimas yra įteiktas tinkamai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos savo praktikoje (žr. pvz., 2011 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556- 53/2011, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-181/2011, 2011 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-3653/2011), kad teismas negali nagrinėti bylos, kai nedalyvauja kuris nors iš byloje dalyvaujančių asmenų, jeigu jis nebuvo tinkamai informuotas apie teismo posėdžio vietą ir laiką, nes tokiu atveju būtų pažeidžiama teisė būti išklausytam, šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principai. Šių principų nesilaikymas gali lemti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad proceso šalių lygybės principas, būdamas sudėtinė platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos dalis, reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų prieinamą galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, kuris nepastatytų jos į žymiai nepalankesnę padėtį, palyginus su oponentu (žr., be kitų, Kress prieš Prancūziją [GC], Nr. 39594/98, § 72, ECHR 2001‑VI). Šalių lygybės principas prarastų prasmę, jei vienai iš jų nebūtų pranešta apie teismo posėdį tokiu būdu, kad ji turėtų galimybę jame dalyvauti norėdama įgyvendinti savo teises, įtvirtintas nacionalinėje teisėje – kai tuo metu kita šalis tokias savo teises veiksmingai įgyvendina (žr. Š. prieš Lietuvą, Nr. 37259/04, 25 punktas, 2008 m. lapkričio 25 d.). Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad proceso greitumas yra svarbi siekiamybė, tačiau ji negali pateisinti vieno iš esminių principų – šalių teisės į rungtynišką procesą – nepaisymo (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Nideröst-Huber prieš Šveicariją, 1997 m. vasario 18 d. sprendimas, Reports of judgments and decisions 1997-I, § 30). Dalyvavimas teismo posėdyje įgalina vieną šalį pateikti argumentus dėl bylos esmės, o šių argumentų neperdavimas kitai šaliai, dėl ko ji negali į juos atsakyti, juolab kad poveikis teismo sprendimui, kurį būtų turėjusios priešingos šalies pateiktos pastabos, a priori negali būti įvertintas, kelia grėsmę byloje dalyvaujančio asmens pasitikėjimui teisingumo vykdymu, paremtam inter alia žinojimu, kad dėl kiekvieno byloje esančio dokumento bus galima pareikšti savo nuomonę (žr. sprendimo 29 punktą, taip pat Nideröst-Huber prieš Šveicariją, 1997 m. vasario 18 d. sprendimas, Reports of judgments and decisions 1997-I, § 29).

Esant šioms konkrečioms aplinkybėms ir remiantis teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą. Jau vien šis procesinės teisės normų pažeidimas yra besąlyginis teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556- 53/2011). Kadangi pareiškėjas minėtomis aplinkybėmis grindžia savo apeliacinį skundą, teisėjų kolegijos vertinimu yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl padaryto procesinės teisės normų pažeidimo ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo G. K. (G. K.) apeliacinį skundą tenkinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Artūras Drigotas

Romanas Klišauskas